Iškilmingasis posėdis
1994 m. kovo 11 d.

Skirtas Lietuvos  nepriklausomybės atstatymo dienai paminėti

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Č.JURŠĖNAS ir Seimo Pirmininko pavaduotojas A.SAKALAS

PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS). Gerbiamieji, mielieji Seimo nariai! Iškilmingąjį posėdį Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atstatymo dienai paminėti skelbiu pradėtą. (Giedamas himnas)

Į šį posėdį yra pakviesti ir atvyko: Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas A.Brazauskas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. Kovo 11osios Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarai ir kiti Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Taip pat pakviesti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo nariai, užsienio valstybių ambasadoriai, generaliniai konsulai, laikinieji reikalų patikėtiniai Lietuvoje, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei jų atstovai. Pakviesti Seimui atskaitingų institucijų bei Vilniaus miesto savivaldybės vadovai, Lietuvos politinių partijų ir politinių organizacijų vadovai ar atstovai.

Mieli kolegos, gerbiamieji Seimo nariai, šio iškilmingojo posėdžio svečiai! Siūlau Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarų V.Šadreikos ir Č.Kudabos, kurie nesulaukė šios dienos, atminimą pagerbti tylos minute. Ačiū.

Mieli kolegos, siūlau Seimo narėms V.Briedienei ir G.Jurkūnaitei, taip pat Seimo nariams Kovo 11osios Akto signatarams B.Rupeikai ir A.Rudžiui jūsų čia matomas gėles padėti ant signatarų V.Šadreikos ir Č.Kudabos kapų.

Kviečiu toliau posėdžiui pirmininkauti Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotoją signatarą A.Sakalą.

PIRMININKAS (A.SAKALAS). Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji svečiai, šiandien iškilmingajame posėdyje siūloma išklausyti Seimo Pirmininko bei Seimo narių ir 1990 m. Kovo 11osios Akto signatarų pasisakymus. Posėdį numatoma baigti apie 12.30 val. Jeigu Seimo nariai sutinka su tokia darbo tvarka, kuri buvo aprobuota ir seniūnų sueigoje, tada žodis suteikiamas Respublikos Seimo Pirmininkui 1990 m. Kovo 11osios Akto signatarui Č.Juršėnui. Ruošiasi kalbėti Akto signataras A.Saudargas. Toliau R.Ozolas, Seimo narys K.Skrebys, Seimo narys J.Karosas ir Akto signataras E.Vilkas. Prašome, Pirmininke.

Č.JURŠĖNAS. Jūsų Ekscelencija, gerbiamieji Seimo nariai, maloningieji svečiai, ponios ir ponai, bičiuliai! 1990 m. kovo 11 d. atvertėme naują Lietuvos istorijos puslapį ir užvertėm tuos lapus, kurie buvo tirštai primarginti svetimų lietuviui ir ne tik lietuviui žodžių, idėjų, prasmių. Tai buvo lemtinga tautos valia ir galima tik didžiuotis tokia tauta, dainuojančios revoliucijos autore ir atlikėja. Kovo 11osios Nepriklausomybės Atstatymo Akto signatarų vardu tariu nuoširdų ačiū Lietuvos žmonėms už tuos metus, už tas dienas. Tebūna Kovo 11oji atmintina diena visiems be išimties, nepriklausomai nuo mūsų politinių, tautinių, religinių skirtybių ar kokių nors įsitikinimų.

Gerbiamieji, praėjo ketveri kupini įvairiausių, taip pat ir tragiškų įvykių metai. Lietuva atrado įdomų, jaudinantį ir prieštaringą pasaulį. Pasaulis savo ruožtu atrado Lietuvą. O gal tik atgaivinta jo atmintis apie mus. Tiesa, mes netapom didele politine, o juo labiau ekonomine jėga, bet įvairų patyrimą įgijom ir dvasiškai praturtėjom. Aš esu įsitikinęs, kad šiandien mes geriau nei prieš ketverius metus suvokiame savo galimybes, geriau suvokiame save kaip valstybės piliečiai. Galų gale kaip valstybė, kaip visuma ir kaip kintančio pasaulio dalis.

Mielieji, pabandykim sugrįžti į tą netolimą praeitį, pabandykim įvertinti, kas buvo tada padaryta, kodėl, kaip mums dabar atrodo, buvo padaryta. Pabandykim palyginti tai, ką turėjom 1990 m., su tuo, kas pasiekta, padaryta ar nepadaryta, o gal ir blogai padaryta jau per ketverius metus.

Pirmas ir kapitalinis klausimas toks. Kodėl  mes palyginti lengvai, tikrai su negausiom, mažom aukom laimėjom? Kas gi lėmė šitą mūsų, galima plačiau imti, ne tik mūsų, lietuvių, bet ir mūsų kaimynių tautų, kitų laimėjimą? Kas lėmė? Žinoma, visų pirma pati tauta, jos įsitikinimas, jos pasiryžimas, jos nusistatymas padaryti taip, o ne kitaip, atsilaikyti, išsilaikyti, iškentė ti, bet padaryti būtent taip, t.y. atkurti, atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Jeigu imsim kitus komponentus, jeigu vertinsim kitas objektyvias ir subjektyvias priežastis, tai aš sakyčiau taip: mes turėjom ir patogų, malonų, naudingą Lietuvai istorinį momentą. Mes turėjom sąlygas, kada Lietuva galėjo pakilti, arba, kitaip sakant, mes gavom istorinį šansą. Žinoma, galima sakyti, kad mums tas šansas buvo duotas, o klausimas buvo, kaip mes juo sugebėsim pasinaudoti. Ar sėkmingai, su didesnėm ar mažesnėm aukom, ar nepasinaudosim, kaip kai kurios kitos tautos, nors jos irgi turėjo tą patį istorinį šansą. Štai šiuo požiūriu negalima nekalbėti apie subjektyviąsias mūsų laimėjimo, mūsų dainuojančios revoliucijos pergalės priežastis. Viena tų pirmųjų subjektyvių priežasčių - tai atsiradęs galingas visuomeninis, visuomeninis politinis judėjimas - Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Jam garbė ir šlovė, kad jisai tautą, kuri buvo bundanti, bekylanti, garbė Sąjūdžiui, kad jis tautą nuvedė į pergalę. Manau, tarp subjektyvių faktorių minėtina ir savarankiška Lietuvos komunistų partija, tie jos vyrai ir moterys, kurie dar iki Nepriklausomybės atstatymo turėjo drąsos, turėjo valios, turėjo ryžto atsiskirti nuo komunistinio monstro, nuo TSKP, o šituo savo atsiskyrimu iš tikro suduoti smūgį imperijai, suduoti smūgį TSKP monolitui. Prisiminkime šitai. Galų gale būtent šitoj salėj dar iki Kovo     11 d. anoji, senoji LTSR Aukščiausioji Taryba, kuriai vadovavo dabartinis Prezidentas, priėmė istorinius 1990 m. vasario 7 d. sprendimus dėl 1939 m. Molotovo-Ribentropo pakto ir to suokalbio pasekmių likvidavimo, 1940 m. vadinamojo Liaudies seimo sprendimų įvertinimo.

Aš manau, kai kalbam apie priežastis, sąlygas, kurios leido nesunkiai, tikrai gražiai, lengvai (kaip kai kam atrodo) nugalėti mūsų dainuojančiai revoliucijai, reikia paminėti ir tai, kad ne mes vieni, ne viena Lietuva, ne vienas Sąjūdis pakilo arba pakėlė kartu su savimi tautas. Prisiminkim, kaip aktyviai veikė Rusijos demokratai, Rusijos disidentai, kurie buvo atrama, pagalba mūsų disidentiniam judėjimui ir kurie, t.y. rusai, lietuviai, ukrainiečiai ar žydai, kartu sėdėjo, kartu kentėjo tuose pačiuose gulaguose ir kartu kovojo prieš totalitarizmą. Neužmirškim šito ir prisiminkim Rusijos demokratinių jėgų tuometinį veikimą, tuometinę jų įtaką buvusioje Tarybų Sąjungoje kitų tautų demokratiniams judėjimams. Jeigu kalbam apie kaimynus, neužmirškim istorinės ir ypatingos Lenkijos ,,Solidarumo,, veiklos. Neužmirškim čekų bei slovakų pastangų, kitų Europos tautų pastangų. Štai šitame kontekste mes galime įvertinti savąją pergalę ir šitame kontekste mes galim galų gale suprasti ir tuos pralaimėjimus, kuriuos mes kadaise esame taip pat kartu patyrę. Sakyčiau, gal simboliška, bet šiemet mes minime 200ąsias T.Kosciuškos sukilimo metines. Tai ir šlovė, ir garbė. Bendra lenkų, lietuvių, baltarusių, kitų tautų šlovė. Bet, deja, tai buvo ir bendras mūsų visų pralaimėjimas. Taigi, kad šiandien mes esame atstatę Nepriklausomybę, kad šiandien yra žlugęs komunistinis monstras, tai yra mūsų laimėjimas. Bet tai ir rusų demokratų, ir lenkų ,,Solidarumo,,, ir čekų, ir vokiečių, ir kitų tautų, jų demokratinių sąjūdžių, jų patriotinių judėjimų kryptingos, teigiamos veiklos rezultatas.

Aš manau, mes taip pat turime įvertinti ir tolimesnių kraštų politinių jėgų bei valstybinių struktūrų paramą ir pagalbą, kurią gal nevienodai jautėm ir kuri nevienoda buvo tam tikrais laikotarpiais, bet mes šiandien taip pat privalom ne šiaip sau iš pareigos, bet privalom pasakyti ačiū ir Vakarams, kurie suprato mus ir palaikė. Gal ne visi vienodai, ne visi aktyviai, bet vis dėlto ačiū už šitą paramą tuo ankstesniu laikotarpiu. Aš avansu dėkoju ir už būsimą paramą, kurios mums šiandien taip pat labai reikia.

Dabar kitas klausimas, į kurį mes kartu su jumis turime atsakyti, kadangi štai jau prasidėjo penktieji nepriklausomos, atstatytos valstybės metai. O kaip pasikeitė situacija Lietuvoje? Kaip pasikeitė tuo nepriklausomybės aspektu? Mes atstatėm valstybę. Tai įvyko lygiai prieš ketverius metus arba, tiksliau, šiek tiek vėliau, kadangi tą Aktą, kaip prisimenat, kaip signatarai prisimena, priėmėm gerokai vėliau, ne lygiai 11.15 val., bet lygiai prieš ketverius metus. Taigi kas buvo tada? Kas Lietuva buvo tada? Prisiminkim ir įvertinkim. Palyginkim, tada suprasim, aš manau, ir mes, ir mūsų svečiai, kokį mes, atrodo, trumpą, bet iš tikrųjų ilgą ir garbingą kelią nuėjome per tuos ketverius metus. Taigi kas buvo 1990 m. kovo mėn., o dar ir visus 1990 m. ir nemažą dalį 1991 m.? Mes turėjom čia svetimą kariuomenę, kuri kaip norėjo, taip elgėsi. Maža to, jos atstovai, jos padaliniai atsakingi už kruvinus 1991 m. sausio ir kitus įvykius. Nemaža dalis realios valdžios priklausė svetimiesiems. Aš čia turiu, gerbiamieji, galvoje ne tiktai TSKP platformininkus, bet ir kitas jėgas. Mes juk važinėjom po užsienį su svetimais pasais, gal dabar nepatogu prisipažinti, bet taip buvo. Mes turėjom svetimus pinigus - ir patriotai, ir ne patriotai - vienoj ar  kitoj kišenėj turėjom šūsnis ,,leninų,,, nors Lenino paminklai jau buvo nuversti. Mes turėjome sienas, bet tas sienas saugojo svetimi. Mes neturėjome  likusio pasaulio pripažinimo, neturėjom pripažinimo  faktiškai iki 1991 m. Taigi ką aš noriu tuo pasakyti? Aš nenoriu menkinti to, kas buvo padaryta Kovo 11 d. Tai buvo padaryta teisingai ir ryžtingai. Ir dabar čia tegul istorikai po metų, dešimties ar šimto ginčysis, ar buvo viskas tikslingai ir vykusiai padaryta. Bet padaryta ryžtingai, buvo atsiribota, ryžtingai pasirinkta, ir Lietuva tapo nepriklausoma. Bet  iš pradžių ta nepriklausomybė buvo formali. Tai buvo indas, kurį reikėjo pripildyti nepriklausomybės turinio. Šitai darė ankstesnė valdžia, visa visuomenė,  visa tauta ir 1990 m., ir 1991 m., ir 1992 m., ir jau nauja valdžia  1993 m.

Taigi ką galima būtų išskirti iš tų ketverių metų, kas iš tikro reiškia realią nepriklausomybę, o ne tik formalų Valstybės atkūrimo aktą Nebėr svetimos kariuomenės, o tai yra didžiulis dalykas. Ir ačiū tiems, kurie vedė sunkias derybas (aš turiu galvoje senąją vadovybę)  ir kurie pasiekė atitinkamų susitarimų. Taip pat ačiū ir dabartinei vadovybei, kuri sugebėjo sunkiom, komplikuotom sąlygom garantuoti, kad pasirašytieji susitarimai būtų įvykdyti nustatytu laiku ir kad svetima kariuomenė, buvusi tarybinė kariuomenė, mus paliktų iki 1993 m. rugpjūčio pabaigos. Taip ir įvyko. Lietuva pagaliau turi nuolatinę, be to, tautos referendumu patvirtintą Konstituciją. Yra suformuotos atitinkamos valstybės institucijos, kurių nebuvo  pirmaisiais Nepriklausomybės metais arba kurių iš viso nebuvo per visą  Lietuvos istoriją. Turim tautos išrinktą Prezidentą, turim aktyviai veikiantį Konstitucinį Teismą, turim kitas valdžias, kurios gal ne visada vienodai efektyviai funkcionuoja ir gerai dirba. Bet apskritai  vertinant esmę galima sakyti, kad mes turim demokratinės respublikos subalansuotą valdžių sistemą. Nemažai įstatymų buvo sukurta Aukščiausiosios Tarybos laikais čia, toje pačioje salėje, signatarų,  taip pat dabartinių Seimo narių valia, darbu, pastangomis. Įstatymų leidyba intensyviai tęsiama toliau. Žinoma, čia yra milžiniškas darbas, kol mes galutinai galėsim išmesti visus buvusius tarybinius kodeksus, tarybinius įstatymus, kurių dalis dar tebegalioja. Bet, pabrėžiu, mes sukūrėm ir kuriam savo teisinę sistemą. Lietuvoje per tuos metus nebuvo žmogaus ir piliečio teisių pažeidimų, tokių esminių, sakykim, masinių pažeidimų, dėl kurių skamba kai kurios pasaulio šalys (nors kai kurie nedideli pažeidimai yra išpučiami), mes išvengėm šito dalyko. Kadangi atitinkami reikalingi, aš sakyčiau, protingi sprendimai buvo priimti ir paskutiniaisiais tarybinės Aukščiausiosios Tarybos darbo metais, atitinkami protingi sprendimai buvo priimti signatarų valia anoj Aukščiausiojoj Taryboj. Ir toliau tai tęsiant, jau vykdant naująją Konstituciją, priimami nauji įstatymai, kurie garantuoja žmogaus ir piliečio teises. Aš taip pat drįstu tvirtinti, kad mes sugebėjom išvengti tautų supriešinimo, mes stengiamės garantuoti tautinių mažumų joms priklausančias teises. Tai irgi svarbus dalykas, tai irgi mūsų jaunos valstybės, jaunos visuomenės nuopelnas. Kad yra problemų - niekas dėl to nesiginčija. Be abejo, yra problemų. Jų turi visa Lietuva, jų turi ir tautinės mažumos. Bet aš manyčiau, kad tai yra ne tos problemos, dėl kurių, taip sakoma, reikėtų (kartais, deja, tai atsitinka) kelti skandalus čia arba užsienyje ir ieškoti užtarimo užsienyje.

Mes turim savo nacionalinę valiutą - litą. Pagaliau turim! Ir tai irgi yra vienas iš valstybės tvirtumo, valstybės stabilumo pamatų. Pagaliau mes patys tvarkomės krašte, ūkyje. Ar geriau, ar blogiau, bet patys tvarkomės, realiai turim valdžią ir tą valdžią įgyvendiname.

Kita yra mūsų tarptautinė padėtis. Čia netgi įrodinėti nereikia, juo labiau kad aš dar šita tema kalbėsiu truputėlį vėliau. Bet tiktai noriu pabrėžti, kad, palyginti su 1990 m., mes dabar turim visiškai kitą tarptautinę situaciją. Tada mes beldėmės į visas duris, mes prašėm užtarimo, mes prašėm pripažinimo, bet, kaip žinot, tas pripažinimas atėjo tik gerokai vėliau. Šiandien mes esam lygiateisiai  tarptautinės bendrijos nariai, mes kartu su kitom postkomunistinėm šalim jungiamės, arba įsijungiam, į kai kurias Europos, Vakarų struktūras.

Gerbiamieji! Kai kalbam apie praėjusius ketverius metus, mes negalim neprisiminti ir kai kurių vertinimų, kurie atkakliai kartojami, ypač po to, kai į valdžią atėjo kita politinė jėga, t.y. Lietuvos demokratinė darbo partija, ir kai jos iškeltas kandidatas tautos buvo išrinktas Prezidentu. Išties atsirado murmėjimas, atsirado nepasitenkinimas tauta, kuri taip pasirinko. Ir netgi visiškai neseniai pradėta kalbėti  apie istorinę klaidą. Man atrodo, kad čia netikusi kalba. Kaip tauta pasirinko, taip ir pasirinko. O jos valia, jeigu tikrai padaryta klaida, tai ištaisyti. Bet man atrodo, kad tauta pasirinko sąmoningai, kadangi iki to laiko niekas neabejojo, kad mūsų tauta sąmoningai ir teisingai veikia. Ir tik staiga vieną dieną jinai tapo nesąmoninga, neišmananti ir nežinia ką daranti.  Man atrodo, nevertėtų kalbėti apie šitą dalyką, bet vis dėlto apie vieną dalyką, kuris susijęs su šituo vertinimu, aš  manau, kad tikslinga ir šiandien, tokią šventišką dieną, pasakyti apie tą ,,lietuviškąjį,, sindromą. Lietuviai pirmieji išsiveržė iš totalitarizmo. Lietuviai buvo pirmieji! Bet Lietuvoj pirmieji sugrįžo, kaip kas sako, buvusieji, o po to atsirado jau ir mūsų pasekėjų. Štai ir Lenkijoj, sakoma, kad buvusieji sugrįžo. Taigi kas čia yra? Taisyklė? Tam tikras dėsningumas? Kodėl taip atsitinka? Jeigu vienoj ar kitoj šaly, gal dar kai kuriose? Štai Vengrijoj rinkimai artėja... Kur čia yra priežastis? Ar mums neverta vis dėlto susimąstyti, kodėl taip įvyko? Ir aš manau, kad turi būti padarytos tam tikros išvados vėl grįžtant   į praeitį, į 1988 m., į 1989 m. Manau, kad išvada turi būti tokia:  ne visada buvo pasakyta tautai, kokie galimi sunkumai ir ką reikės iškentėti. Dalis žmonių psichologiškai tikrai nebuvo pasiruošę tiems sunkumams, kurie laukė atgavus Nepriklausomybę, o svarbiausia, vykdant antrąją revoliuciją, t.y. pereinant į rinkos ekonomiką. Ir čia dalį atsakomybės  turi prisiimti tie, kurie buvo tada valdžioj, nes žmonės nebuvo   iki galo įtikinti, jiems nebuvo iki galo išaiškinta, ką reiškia vienu metu daryti kelias revoliucijas ir kokios yra to objektyvios ir subjektyvios pasekmės.

Aš manau, kad gal čia ne mano, kairiojo sparno atstovo, reikalas kalbėti, bet man atrodo, teisybės dėlei irgi reikia pasakyti. Kas lėmė, kad ankstesni mūsų laimėjimai buvo taip lengvai pasiekti? Mūsų vienybė ir susitelkimas. Žinoma, jis objektyviai paaiškinamas. Kai pagrindinis uždavinys buvo bendranacionalinis, nacionalinis uždavinys - atkurti valstybę, atsiskirti nuo Tarybų Sąjungos, atmesti tą režimą, visi buvo vieningi. Tai suprantama. Bet paskui, kai prasidėjo socialiniai ekonominiai procesai ir kai rinkos kūrimas žmones suskirstė į įvairias dalis, suprantama, kad atsirado objektyvių prieštaravimų. Atsirado prieštaravimų tarp tų, kurie buvo sąjungininkai, kurie vienoj pusėj čia, šitoje salėje, sėdėjo. Bet aš manyčiau, kad buvo ir tam tikrų subjektyvių priežasčių. Tai kai kurių partijų, judėjimų ar veikėjų grupių ambicijos, kurios suskaldė vieningą dešiniųjų dalį. Manau, kad išvadas iš to reikia pasidaryti ne tik dešiniesiems, bet ir kairiesiems.          

Susiskaldymas neveda prie pergalės, susiskaldymas veda prie pralaimėjimų. Tai irgi vienas iš tų dalykų, kuriuos reikėtų prisiminti aiškinantis šito ,,lietuviškojo,, ar kokio nors kitokio sindromo priežastis.

Aš manau, kad gal, ko gero, dauguma tų, kurie veikė 1988 - 1990 metais, iš tikro sąžiningai klydo, neįsivaizdavo, kokie sunkumai laukia nepriklausomos valstybės. Galima būtų pasakyt, kad ir mes ateidami į valdžią, t.y. eidami į 1992 - 1993 metų rinkimus, irgi iki galo neįsivaizdavom, kokį gausim palikimą ir kaip bus sunku tvarkytis siekiant ištaisyti klaidas, konstruktyviai dirbti, produktyviai veikti Lietuvos labui. Taigi mes išties (aš kalbu daugiau apie save ir kairiąją pusę) esam dar daug skolingi Lietuvos žmonėms. Apie kitų skolas aš nekalbu, tikiuosi, kad jie patys pasakys. Todėl norėčiau tarti keletą žodžių ir apie tai.

Mes dažnai kartojam, kad valstybė yra tik priemonė, o tikslas - žmogaus gerovė. Taip, bet kol kas Lietuva tapo gerovės šalimi galbūt tik kas dešimtam jos piliečiui, ir esama padėtimi nėra patenkintas nė vienas socialinis sluoksnis. Faktiškai iškrenta, tenka apgailestaujant apie tai kalbėti, iš visuomeninio gyvenimo žymūs, galėję duoti naudos jaunajai valstybei mokslininkai, menininkai, mokytojai, gamybos organizatoriai, vadovai. O kas naujo buvo sukurta, pastatyta ar pakeista geresniu vietoj to, kas buvo sugriauta? Pirmiausia mūsų  užsienio politikos laimėjimai (bet apie tai, kaip sakiau, vėliau kalbėsiu) po kurio laiko išblės, jeigu būsim vangūs, neapsisprendę ir tiesiog neaktyvūs savo vidaus politikoj, nesugebantys spręsti kylančių problemų. Mes, gerbiamieji, pirmiausia turime suvokti tą tikrai paprastą tiesą - gyvenimas nesustoja, jis neprasideda nuo kalendorinės datos. Mes irgi nesam tik totalitarinio režimo aukos. Kiekvienas žmogus pirmiausia yra kūrėjas. Deja, atkūrus Nepriklausomybę, pirmaisiais metais buvo bandoma išeliminuoti dešimtmečių ir materialinį, ir dvasinį paveldą. Argi ne dėl šios priežasties, tarkime, dabar, netarybinės priespaudos metais, valstybinė kalba darkoma kaip niekad? Argi negali kelti susirūpinimo ir tai, kad būtent dabar kaip niekad išplito girtavimas? Ar tai vien tik tarybinio gyvenimo būdo dalis? Nevardysiu kitų jums gerai žinomų blogybių. Tik noriu paklausti tų, kurie neseniai žadėjo aukso kalnus ir dvasinį tautos atgimimą, ar nebus taip skatinamas tautos abejingumas,  ribojamas galėjimas patiems pakeisti savo gyvenimą? Manau, ar neverta iki galo įvertinti  ir visų okupacijų, ir prieškario laikų visą mūsų tautos politinį, ekonominį, švietimo, kultūrinį  patyrimą. Būtina nešališkai ir kompleksiškai įvertinti bendrus visuomenės vystymosi bruožus, kad turėtume galimybę atsiremti į  objektyvų savo valstybingumo patyrimą, o ne tiktai beatodairiškai neigti tai, kas iš tikrųjų buvo bloga, nes iš tikrųjų nesame naujai atsiradusi valstybė. Tai ir remkimės šia elementaria tiesa. Tik tuomet realiau pajusime savo vietą šiuolaikiniame pasaulyje, sugebėsime atskirti pelus nuo grūdų, o ėjimas į Europą bus labiau apskaičiuotas, pragmatiškas, naudingas mums. Pagaliau turim suprasti ir paklausti savęs: kokį bagažą  vežamės į Europą be sienų, kuo ją praturtinsim? Mūsų vidaus politikai stigo ir stinga,  reikia būti savikritiškiems ir pripažinti, kompleksiškumo, sisteminio požiūrio. Tarkime, nedarbo, ypač paslėpto nedarbo, problema yra tiesiogiai susijusi su išaugusiu nusikalstamumu. Nors išplito smulkusis verslas, komercija, atsirado naujasis ,,gariūninis,, gyvenimo stilius, tačiau mes vėl nieko nežinome, kiek šis masinis reiškinys susiurbė jaunimo, kaip atsiliepė vidurinio ir aukštojo mokslo situacijai. O kaip atsilieps po penkerių ar po dešimties metų? Pridėkime dar ir tuos tūkstančius, kurie išvyksta gyventi į Vakarų šalis, ir turėsime ne itin guodžiantį vaizdą. Su kuo gi toliau statysim, kelsim nepriklausomą Lietuvą? Apskritai jaunimo problema, kaip ją tradiciškai įsivaizduojame, matyt, neegzistuoja. Yra valstybės problema, jos gyvybingo vystymo problema. Ieškokim ,,deimančiukų,,, kaip sakydavo Vaižgantas. Ugdykime, puoselėkime jaunosios Lietuvos daigus. Vien tik užsienio ekspertai ir kiti profesionalai nepadarys to, ką mes galime kartu, žinoma, ir su jų pagalba ir patyrimu padaryti. Jaunų, išsilavinusių profesionalų stygių pajuto jau ir ankstesnioji Aukščiausiosios Tarybos valdžia. Galbūt todėl žiūrėjimas į praeitį, dabarties realijų ir ateities matavimas senais matais yra chroniška mūsų visuomeninio gyvenimo liga? Mūsų Seimas taip pat nėra labai jaunas. Gal ir dėl to kartais būna ir irzlumo, ir nepakantumo. Palygindamas norėčiau priminti, kad Steigiamajame Seime, išrinktame 1920 m., iš 112 atstovų tik 8 turėjo per 50 metų. Primenu šiuos skaičius tik todėl, kad geriau įsisąmonintume: bet kokiam rimtam sumanymui (tuo labiau valstybiniam darbui) yra būtinas vyresniųjų patyrimo ir jaunystės veržlumo balansas. Mokėkim tai sujungti, nenubraukime vyresniųjų, nesakykim, kad jie ,,iš tenai,,, o  štai jaunesnieji, jie visi jau atsiradę kažkur iš Mėnulio, o ne iš tarybinio laikotarpio.

Gerbiamieji, bet kurio teisėto parlamento darbingumo sąlyga -  jėgų balansas (dabar aš kalbu apie politines jėgas) ir nuoseklumas. Kiek tai priklausė nuo manęs, kaip Seimo Pirmininko, siekiau ir sieksiu šito tikslo, nors kartais esti nelengva ir tenka išgirsti karčių, nors kartais ir teisingų žodžių. Vis dėlto nepasitaikė nė vieno, be abejo, atvejo, kad priimant sprendimą nebūtų siekiama įmanomai geriau subalansuoti frakcijų interesus. Žinoma, ne visada pavykdavo ir ne visada galima, ir tai reikia suprasti. Ne visada pavykdavo suderinti Seimo narių, taip pat įvairių Lietuvos visuomenės gyventojų dalių, jų grupių, sluoksnių interesus. Ir ypač aš šitai noriu pažymėti šiandien, tą atmintiną dieną. Juk vieno tikslo vedini susirinkom į šią salę prieš ketverius metus, tuo pačiu 1990 m. Kovo 11osios Akto nubrėžtu keliu žengsime ir šiandien. Tačiau skyrėsi ir skiriasi taktika, o strategija lieka ta pati - dirbti nepriklausomos Lietuvos labui. Manau, suprato jau ir daugelis žmonių: kas geriau - beatodairiškas visa ir viską griaunantis revoliucingumas, ar nuoseklus, kantrus, nors ir sunkus mūsų visų darbas siekiant bendro tikslo - Lietuvos vidaus ir užsienio politikos stiprinimo.

Gerbiamieji kolegos, mielieji svečiai! Kovo 11oji ženklina kitą labai svarbią mūsų atsikūrusios valstybės politinės veiklos kryptį - nepriklausomos Lietuvos užsienio politikos formavimą. Toks jau buvo Lietuvos likimas, kad ji tik  labai seniai - Gedimino ir Vytauto Didžiojo laikais - galėjo vykdyti daugiau ar mažiau nepriklausomą užsienio politiką. Tarpukario ir okupacijų metais pajutome savo egzistencijos tragiškumą, praradę Nepriklausomybę turėjom tenkintis tik simbolinėmis tarptautinio atstovavimo salelėmis. Atkūrus Nepriklausomybę jautėme pasaulio demokratinių valstybių paramą, nors ir supratome, kad pradėti vykdyti pilnavertę užsienio politiką galėsime tik po to, kai būsime pripažinti tiek Rytų, tiek Vakarų. Šis laikas atėjo, atėjo po nepavykusio pučo Maskvoj 1991 m. rugpjūtyje. Ir 1991 m. rugsėjį Lietuva tapo Jungtinių Tautų narė, mūsų Trispalvė iškilo prie Ist Ryverio kranto. Tą atmintiną dieną mes jautėme ypač didelę padėką Islandijos Respublikai - pirmajai valstybei, išdrįsusiai pripažinti  Lietuvą iki Maskvoje žlugusio pučo. Tačiau didžiausias nuopelnas, be abejo, tenka ir tuometinės Aukščiausiosios Tarybos vadovams, Vyriausybės veikėjams, visiems deputatams, Nepriklausomybės Akto signatarams, kantriai, atkakliai dirbusiems  dėl Lietuvos  tarptautinio pripažinimo, ir, žinoma, visos Lietuvos žmonėms. Šiuo metu jau artėja, sakyčiau, maginis skaičius - 100. Su tiek šalių mes greit, aš manau, jau turėsim diplomatinius santykius. Mūsų diplomatinės atstovybės yra vos ne visuose mūsų planetos kraštuose, gal nelabai tolimuose, bet daug kur. Vilniuje veikia per dvi dešimtis kitų valstybių atstovybių. Dabar mums reikia galvoti apie tai, kaip pagerinti atstovavimą Lietuvai užsienio tarptautinėse organizacijose (taip pat ir europinėse). Tai, žinoma, turės atsispindėti mūsų valstybės tvirtumo užsienio politikos koncepcijoje, kuri dabar yra rengiama, tikslinama.  Pagrindas jai geriau parengti susidarė pasiekus, kad iš Lietuvos būtų, kaip jau sakyta, visiškai išvesta Rusijos kariuomenė. Šis laimėjimas buvo deramai tarptautinės bendrijos įvertintas. Jis tapo svarbiu mūsų valstybės demokratiškumo liudijimu ir tikrai aiškiai, demonstratyviai parodė, jog įgyvendinamas vienas iš pagrindinių Lietuvos užsienio politikos principų - keičiantis valdžioms garantuojamas užsienio politikos tęstinumas. Neatsitiktinai praėjusiais metais Lietuva buvo priimta ir į Europos Tarybą.

Šis darbas buvo pradėtas dar 1991 m., vadinas, Aukščiausiosios Tarybos laikais. O po paskutiniųjų parlamento rinkimų viskas sėkmingai užbaigta. Man ypač malonu buvo praeitais metais šia reikšminga proga lankytis Strasbūre, juo labiau kad tą pačią dieną į šią autoritetingąją Europos bendradarbiavimo organizaciją buvo priimta mūsų likimo draugė, mūsų sesė Estija.

Bendradarbiavimas su artimiausiomis mūsų kaimynėmis Latvija ir Estija buvo išties deklaruojamas iš pat pradžių, po Nepriklausomybės atstatymo, tačiau dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių jis nebuvo reikiamai realizuojamas. Ir gerai, kad dabar situacija iš esmės keičiasi. Ir mes esame liudininkai, kai bendradarbiavimas tarp trijų Baltijos valstybių vis aktyvėja. Reguliariai susitinka Estijos, Latvijos ir Lietuvos prezidentai, premjerai, produktyviai dirba Baltijos Asamblėja. Pagaliau pasirašyta ir ratifikuota visose trijose valstybėse trišalė laisvosios prekybos sutartis. Bendradarbiaujant su Latvija ir Estija, aišku, perspektyvesnis atrodo ir bendradarbiavimas su Skandinavijos šalimis,    ir, kaip sakoma, ėjimas į Europą ta kryptimi, vadinasi, Šiaurės kryptimi. Manau, ne mažiau svarbūs mums santykiai su kitu istoriniu kaimynu - su Lenkijos Respublika. Šią dieną man norėtųsi pareikšti įsitikinimą, kad artimiausiu metu bus pasirašyta geros kaimynystės santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos Respublikų sutartis. Ta sutartis turės tikrai didelę reikšmę ne tik šitų dviejų valstybių santykių plėtojimui. Aš manau, kad būsimoji sutartis su Lenkija bus reikšminga ir spartinat Lietuvos integraciją į Europos struktūras, nes Lenkija šia strategine kryptimi yra toliau pažengusi už mus. Tačiau kartu dar galima reikšti tam tikrą apgailestavimą, kad yra nepakankami mūsų ryšiai su kitomis Vyšehrado valstybėmis. Kelias į Europos Sąjungą, kaip jau mes spėjome įsitikinti, nebus lengvas. Jį mes - ir Seimo, ir Vyriausybės nariai - galime sutrumpinti tiktai vienu būdu, vadinasi, užtikrinant spartesnį mūsų ekonomikos augimą, geresnį ir turtingesnį mūsų žmonių gyvenimą, nes narystė Europos Sąjungoje - tai pirmiausia abipusiai įsipareigojimai, vadinasi, ir mūsų įsipareigojimai,  o tik po to abipusė nauda. Šiais metais mums svarbiausia būtų pasirašyti laisvosios prekybos sutartį su Europos Sąjunga, kuri būtų svarbus žingsnis į asocijuotosios narystės susitarimą. Ji, be jokios abejonės, turėtų teigiamą įtaką toms krašto ūkio struktūroms, kurios sugebės dirbti stiprios konkurencijos sąlygomis. Tam turime ruoštis. O sutartis padėtų pritraukti daugiau užsienio investicijų.

Gerbiamosios ponios ir ponai, bičiuliai! Vienas iš pagrindinių Lietuvos užsienio politikos tikslų yra jos saugumo užtikrinimas. Šia linkme visoms politinėms jėgoms sutarus Lietuvos Prezidentas A.Brazauskas kreipėsi į NATO generalinį sekretorių dėl Lietuvos priėmimo į šią karinę ir politinę organizaciją. To pirmasis rezultatas - mes antrieji iš postkomunistinių valstybių pasirašėme ,,Partnerystės vardan taikos,, programą, kuri mums tiesioginės apsaugos nuo galimos agresijos nesuteikia, tačiau, tikiuosi, padės vystyti Lietuvos krašto apsaugos sistemą, teiks jai konsultacinę ir techninę paramą ir išvis teiks perspektyvą. Pasaulyje apie ,,Partnerystės vardan taikos,, programą daug kas kalba skeptiškai, tačiau akivaizdu, kad šiuo metu ir mums, ir kitoms panašaus likimo valstybėms NATO daugiau pasiūlyti nebuvo pasiruošusi. Tarptautinio saugumo Europoje užtikrinimo prasme aktualus lieka ESBK proceso mechanizmas. Stebėtojų statusą turime taip pat dar Vakarų Europos Sąjungoje - dar vienoje garbingoje organizacijoje.

Tokią ypatingą dieną, žinoma, negalima nekalbėti apie labai reikšmingus Lietuvai santykius su NVS valstybėmis, pirmiausia su Rusija. Juos dabar daug kas vertina tik rinkimų į Rusijos Federacinį susirinkimą kontekste, tačiau pamirštama, kad Lietuvoje daugiau kaip pusmetis nebėra Rusijos kareivių, kad Rusijos vadovai su mumis pasirašė svarbius susitarimus dėl ekonominio bendradarbiavimo. Suprantama, Lietuva pasilieka sau teisę koreguoti savo valstybės politiką Rusijos atžvilgiu, jeigu pastaroji pradėtų mums kelti akivaizdžią grėsmę. Būtent todėl mes nuosekliai laikomės principų, kad dar šiemet būtinai turi būti išvesta svetima kariuomenė, vadinasi, šiandien Rusijos jurisdikcijoje esanti kariuomenė, iš Latvijos ir Estijos. Mes taip pat laikomės principo, kad Kaliningrado sritis turėtų būti demilitarizuota ar bent iš dalies demilitarizuota. O kol tai bus pasiekta, Rusijos kariuomenės judėjimai į šią sri  tį ir iš jos turi būti griežtai reglamentuojami.

Tam tikra prasme yra neapibrėžti santykiai šiuo metu su kaimynine Baltarusija. Tačiau, mano supratimu, tai paaiškinama visų pirma tuo, kad šioje kaimyninėje valstybėje gana greitai turėtų įvykti prezidento, o vėliau ir parlamento rinkimai. Svarbu net ir tokiu laikotarpiu siekti aktyvesnių kontaktų įvairiais mūsų dvišalio bendradarbiavimo lygiais, užtikrinti tuos visus kontaktus.

Aš manau, kad mes turėtume santykiuose su mūsų artimiausiais ir tolesniais kaimynais - ar jie mums kartais patinka, ar kartais ne - laikytis vieno aiškaus principo, kurį aš apibrėžčiau metaforiškai - mes neturėtume laikytis visais atžvilgiais pasišiaušusio ežio taktikos.

Geri santykiai susiklostė su Ukraina ir Kazachstanu, su kuriomis pasirašytos ekonominio bendradarbiavimo sutartys. Pageidautina būtų plėsti politinius ir ekonominius santykius su tomis valstybėmis, kurios yra ne taip arti - Amerikos, Azijos ir kituose kontinentuose. Kai kas ir čia padaryta. Štai įvyko Prezidento vizitas į Kiniją bei Jungtines Amerikos Valstijas. Premjero - į Japoniją, Pietų Korėją. Tačiau reikėtų, man atrodo, aktyvinti ryšius ir žemesniu politiniu ar ekonominiu lygmeniu. Baigdamas šias pastabas apie mūsų valstybės užsienio politiką vis dėlto dar kartą norėčiau pasidžiaugti, kad po daugelio metų mes vėl ją turime, būtent užsienio politiką, ir per tokį palyginti trumpą laiką, vadinas, nuo 1990 m. iki šios dienos vis dėlto nemažai padaryta.

Mielieji kolegos, gerbiamosios ponios ir ponai! Lietuvos Seimo istorija trumpa, bet ryški. 1920 m. Steigiamasis Seimas paskelbė apie atstatytą nepriklausomą valstybę, inicijavo taikos sutarties su Rusija pasirašymą. Pirmojo 1922 m. išrinkto Seimo kadencijos metais prie Lietuvos buvo prijungta Klaipėda. Susidarius, šachmatų terminą vartojant, pato situacijai, kai dėl politinių jėgų santykio nebuvo įmanoma priimti sprendimų, 1923 m. paskelbti pirmalaikiai antrojo Seimo rinkimai. Šio Seimo kadencijos metu teko vesti sunkias derybas su Tautų Sąjunga dėl Klaipėdos krašto konvencijos, kuri buvo pasirašyta po metų. Į pastovesnes vėžes įėjo vidaus gyvenimas. Trečiasis Seimas buvo išrinktas 1926 m. pavasarį. Jis žinomas kaip davęs Lietuvai socialdemokratinės pakraipos Vyriausybę. Suaktyvinta vidaus ir užsienio politika. Pasirašyta nepuolimo sutartis su Tarybų Sąjunga. Imtasi energingos monetarinės politikos nukreipiant lėšas pramonės, statybos, švietimo ir kultūros reikalams, taip pat panaikinta karo padėtis bei demokratinių laisvių suvaržymas. Ir išties Lietuva sparčiai vadavosi iš slogios feodalinės ir   carinės praeities. Deja, 1926 m. gruodžio perversmas nutraukė demokratinį vystymąsi. Ir tik 1936 m. Kaune vėl susirinko tautos atstovai, bet dabar jie neturėjo sprendžiamojo balso teisės ir veikė daugiau kaip patariamasis organas prie Respublikos Prezidento. Na, o pokarinė tarybinė Aukščiausioji Taryba irgi buvo kažkieno patarėja ir valstybingumo dekoracija. Bet vis dėlto negalima nepaminėti paskutinio periodo, konkrečiai to, kad paskutiniaisiais tarybinio režimo metais LTSR Aukščiausioji Taryba nemažai nuveikė ir pureno dirvą Nepriklausomybės atstatymui, ypač priimdama paskutiniuosius sprendimus 1990 m. vasario 7 d.

Kaip matome, parlamentai buvo vienokie ir kitokie. Atstovaujantys tautos valiai visiškai, iš dalies ar su didžiausiomis išlygomis arba buvo tiktai dekoracija. Tačiau visada jautėsi kartų ryšys, visada buvo protingų ir pasiryžusių veikti Lietuvos labui žmonių. Manau, apie tai naudinga žinoti mums visiems. Ir tiems, kurie kartais painioja patriotizmą su fariziejiškumu, ir tiems, kas įsitikinę, jog tik jie yra tie šventieji ir vieninteliai išrinktieji. Prisiminus kai kuriuos parlamentarizmo Lietuvoje faktus verta ir mums pasitikrinti, ar tvirtus tiltus į ateitį statome. Pradėję neapgalvota restitucija, turto grąžinimu, tikrai labai suniokoję žemės ūkį mes dar 1991 m. supriešinome žmones, pasėjome netikrumo sėklų. Ketvirtajam Seimui tenka tiesinti kreivus reformų pamatus, bet vienadienės neapgalvotos politikos pasekmes dar jausime ilgai. Visais laikais turtiniai santykiai vieni iš svarbiausių, turintys ilgalaikes pasekmes ir atskiram piliečiui, ir valstybei. Todėl juos spręsti reikia ypač apgalvotai ir nedaryti naujų klaidų. Čia jau aš taikau naujajam Seimui. Aš manyčiau, kad tai labai svarbu, todėl mūsų sesijos programoje, kaip jūs žinote (čia aš turiu omenyje Seimo narius), numatyti atitinkami įstatymų projektai. Kviečiu Seimo narius tuos įstatymus nagrinėti ypač atsakingai ir labai kruopščiai. Pasakyčiau net taip: turto, nuosavybės, mokesčių įstatymai yra tas lakmuso popierėlis, kuris geriausiai atspindi tiek politinių jėgų spektrą, tiek parlamento pajėgumą.

Gerbiamieji, rodos, visiškai neseniai, tik vakar, išgyvenome nepamirštamas 1990 m. Kovo 11osios valandas ir minutes, o štai jau žengiame į penktąjį Nepriklausomybės pavasarį ir kitąmet pažymėsime pirmąjį jubiliejų. Praeis dar kiek laiko, ir svečių vietas šioje salėje papildys dabartiniai Seimo nariai, o mūsų vietas užims kiti. Nenorėčiau, kad jie minėtų mus ir mūsų darbus bloguoju, todėl darykime, dirbkime, stenkimės. Ir aš kviečiu tiek Seimo narius, tiek visus Lietuvos žmones statyti tvirtus, patikimus ateities tiltus šeimoje, darbo vietoje, visuomenėje. Kviečiu visus ramiam, kantriam darbui Lietuvos labui. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū, pone Pirmininke. Kviečiu pasisakyti Lietuvos Respublikos Seimo narį 1990 m. Akto signatarą A.Saudargą. Ruošiasi R.Ozolas.

A.SAUDARGAS. Aukštasis Seime, garbingieji svečiai! Apie Kovo 11ąją jau viskas pasakyta ir daug kartų pakartota. Tačiau nedažnai susimąstome - Kovo 11osios galėjo nebūti. Nenoriu pasakyti, kad sprendimai, priimti prieš ketverius metus šioje salėje, priklausė išimtinai nuo čia susirinkusiųjų. Priešingai - į tuos sprendimus Lietuva ėjo nuo pirmosios okupacijos dienos, jie paremti tremtinių ir politinių kalinių kančiomis, partizanų kova, pogrindžio rezistencija. 1990 m. Kovo 11osios sprendimus tauta ratifikavo 1991 m. Sausio 13ąją. Todėl Kovo  11osios Akto žodžiai, kad ,,Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama tautos valią, nutarė ir iškilmingai skelbia,,, yra pagrįsti, teisingi ir istoriškai patvirtinti. Noriu pasakyti, kad Kovo 11osios sprendimai galėjo būti kitokie, galėjo būti priimti vėliau ar net atšaukti. Tautos valios esmė buvo aiški. Signatarai turėjo nuspręsti, kaip ją išreikšti, apsispręsti, kokių dokumentų signatarais jie taps. Jeigu būtų pristigę ryžto, jeigu būtų užvaldžiusios abejonės, jeigu būtų laimėjęs kasdieninio baimingo nuolankumo instinktas, Kovo 11oji galėjo neateiti. Tuomet dabartiniai pasiekimai būtų likę neįgyvendinti. Ir nesunku būtų buvę įrodinėti, kad jie apskritai neįgyvendinami. Laikotarpis, kurį pavyko laimėti, buvo labai trumpas. Nuo 1991 m. rugpjūčio iki gruodžio. Kai Sovietų Sąjunga subiro ir B.Jelcinas su savo sąjungininkais pradėjo reintegraciją nauju pavidalu, Baltijos valstybės jau buvo Jungtinių Tautų narės, spėjusios pasikeisti diplomatiniais atstovais su svarbiomis pasaulio šalimis. Be Kovo 11osios sprendimų to nebūtume turėję. Žinoma, būtume nepriklausomi ir būtų sakoma, kad tai reali, o ne popierinė nepriklausomybė. Prisiminkime diskusijas tarp Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos, tuomet vartotus terminus ir suvereniteto laipsniavimą, balsavimus už suverenitetą ar Nepriklausomybę, sudėtyje ar ne sudėtyje. Dabar pažvelkime į karo nuniokotos Gruzijos derybas su Rusija dėl karinių bazių, į nuolatinių konfliktų nualintos Moldovos pasisakymą už nepriklausomybę nuo Rumunijos Nepriklausomų valstybių sandraugos sudėtyje, į lėtą, bet nenumaldomą visų grįžimą į rublio zoną. Mes dabar ginčijamės dėl lengvesnių dalykų: įteisinti ar neįteisinti Rusijos karinį tranzitą į Karaliaučių, tiltas mes ar patiltė. Tie patys ginčijasi ir motyvai tie patys. Bet laikai kiti - po Kovo 11osios. Daug davė Kovo 11oji, kurios galėjo nebūti. Tikiu, kad daug ir gyvybių išgelbėjo. Tie ketveri metai panašūs į metų laikus. Po 1990 m. pavasario 1991 m. vasara sunokino vaisius, kurie 1992 m. pasirodė kartūs. Skubotai nokinti.   1993 m. galiu palyginti nebent su žiema, po kurios teks daug kur iš naujo laukus suarti. Nekritikuosiu valdančiosios partijos. Manau, tai jau beviltiška. (Salėje triukšmas ir juokas) Beje, ji pati pastaruoju metu simptomatiškai susirūpinusi opozicijos įteisinimu. Gal sau ateitį ruošia. Daug iliuzijų ir mitų dabar sklando Lietuvoje. Paminėsiu tik vieną - santarvės mitą.

Gerbiamieji kolegos, tautos atstovai! Pažvelkime į visuomenės apklausas. Beveik niekas mumis nebesidomi ir mažiausiai pasitiki. Galime priimti iškilmingus santarvės aktus, sudarinėti dideles ar vidutines koalicijas. Žmonės to paprasčiausiai nepastebės. Per daug svarbūs mes sau patiems atrodom, manome, kad Lietuvos likimas mūsų sutarime ar nesutarime. Iliuzija. Noriu pasakyti, kad nereikia tartis... Nenoriu pasakyti, kad nereikia tartis ir susitarti, noriu pasakyti, kad ne mums tarpusavyje reikia tartis, bet su žmonėmis, kurie mus rinko, reikia tartis ir mėginti susitarti. Po Kovo 11osios visą dėme  sį sukoncentravome į istorinio teisingumo atstatymą. Daug buvo padaryta, tačiau šiuo metu Lietuvai labiausiai trūksta socialinio teisingumo. Korupcija, nusikaltėlių siautėjimas, vienų turtėjimas, o daugelio nuskurdimas - visa tai reikalauja socialinio teisingumo. Dabar jo nejaučia nei turtingas, nei vargšas, nei darbininkas, nei verslininkas, nei ūkininkas, nei tarnautojas. Dabar visi yra nepatenkinti viskuo, nes nėra tvirto pamato socialiniam teisingumui. Žmonės nežino nieko konkretaus apie savo ateitį, apie savo likimą. Kodėl jie turėtų domėtis, ką mes čia veikiam, o juo labiau mumis pasitikėti?

,,Pirmas dalykas, kuris šiuo metu turi būti padarytas privatinėmis pastangomis, - nupūsti dulkes nuo socialinės katalikų pasaulėžiūros.,, Taip rašė A.Maceina 1937 m. Šiandien Lietuvoje vėl tenka sugrįžti prie šio kvietimo. Tiesa, dabar tai žymiai lengviau, nes krikščioniškoji demokratija Europoje yra toli pažengusi. Neginčijamas krikščioniškosios demokratijos indėlis suvienijant Europą, pašalinant konfrontacijos tarp Vokietijos ir Prancūzijos prielaidas. Lengviau, nes galime pasiremti Europos liaudies partijos programomis, kuriose įtvirtinti ir išplėtoti pagrindiniai krikščionių demokratų principai dėl fundamentalios lygybės, laisvės ir atsakomybės, teisingumo ir solidarumo, socialinės rinkos ekonomikos. Mums tenka uždavinys pateikti šiuos principus Lietuvos visuomenei, pasiūlyti savo projektą, kaip šiuos principus įgyvendinti, kad jie užtikrintų socialinį teisingumą kiekvienam, nes tai kiekvieno žmogaus teisė. Mes, Lietuvos krikščionys demokratai, neturime iliuzijų, todėl nežarstom pažadų, kurių negalėsime išpildyti. Kviečiame pasitikėti, kalbėtis ir susitarti. Kai liausimės tuščiažodžiavę, o sąžiningai susitarsime su savo rinkėjais, ateis santarvė ir į Seimą. Tikiu, kad taip ir bus. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū, pone Saudargai. (Plojimai)

Žodis suteikiamas Lietuvos Respublikos Seimo nariui 1990 m. Kovo 11osios Akto signatarui R.Ozolui. Ruošiasi K.Skrebys.

R.OZOLAS. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente! Ponas Seimo Pirmininke, aukštasis Seime! Vyriausybės Pirmininke ir ministrai! Ponai garbingieji ambasadoriai! Gerbiamieji svečiai! Esu iš tų, kuris čia, Lietuvos žemėje, išgyveno visus 50 okupacijos metų ir buvo jos Valstybės Atkūrimo Akto signataras. Esu Seime tas, kuris dalyvavo visuose Lietuvos išsilaisvinimo parlamentuose pradedant 1988 metų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio seimu.

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi galėdamas visus sveikinti pradedant jau penktuosius mūsų nepriklausomo gyvenimo metus. Atrodo, jie turi galimybę tapti ypač reikšmingi mūsų atkurtosios valstybės gyvenime. Neabejoju mūsų sėkme. Turime kuo pasiremti. Suformuotos ir veikia visos valstybinės valdžios ir valdymo struktūros. Sėkmingai klostosi visuomenės politinių jėgų sistema. Pradeda ryškėti naujasis valstybės ūkio pobūdis. Atkakliai plėtojamos nacijos saugumo garantijos. Nustatinėjami bendradarbiavimo su kaimynais ir viso pasaulio valstybėmis pagrindai. Dygsta mūsų naujosios kultūros daigai. Pro mūsų kasdienybės kartais tiesiog neįtikėtinus sunkumus bandom išmokti įžvelgti naujojo mūsų gyvenimo žavesį. Viena pačių nuostabiausių mūsų dienų teikiamų mums galimybių - tai įtikimas ir patikimas naujosios Lietuvos projektas ir jo sukūrimo būtinybė. Joks - nei pozicijos, nei opozicijos, nei ūkio, nei kultūros - žingsnis kuo toliau, tuo labiau nebegali pretenduoti į prasmę, jeigu jis daromas ne kaip nacionalinės kūrybos programos dalis. Lietuva ilgiau nebegali sau leisti gaminti liekanas. Lietuva kuo greičiau privalo pradėti gaminti konkurentiškus ir Vakarų pasaulyje daiktus. Gerai, kad greta praktinių pastangų ta linkme tai šen, tai ten regime tų pastangų įprasminimo bandymų. Nieko nėra maloniau, kaip konstatuoti tai valstybės atkūrimo metinių dieną.

Aišku, darbas galės būti išplėtotas iki nacionalinės programos tiktai tada, kai pamatiniai mūsų Konstitucijos teiginiai galės būti patikslinti ir papildyti mums pageidaujamą tikrovę garantuojančiais postulatais. Beveik kiekviena mūsų veiklos sritis reikalauja tokios konkretizacijos. Tai suvokus tiesiog nekantru pamatyti tam reikalui pajungtas visas mūsų intelektualines pajėgas, visuomeninę energiją, politinį protą. Ne vienu atveju ,,sudegina,, mus dėl trečiaeilių dalykų... Esu įsitikinęs, kad tuščius visos visuomenės apsisukimus sumažinti yra Seimo visuomeninė priedermė, jo nacionalinis organizacinis vaidmuo.

Konstitucijos kūryba nesibaigė. Konstitucinio lygmens tolesnio mūsų gyvenimo postulatai, tegul ir Seime pagaminti, bet už Seimo sienų degančių aistrų kaitroj patikrinti - svarbiausia į ateitį orientuotos Lietuvos kūrimo priedermė. Aišku ir tai, kad gražiausios viltys, geriausios mintys ir naudingiausi darbai, kaip gyvybė be oro, lėgsta ir dūsta, jeigu visuomenė neturi gerų įstatymų.

Dabar, kada mes jau turime patį naujų įstatymų minimumą, galim, privalom sau leisti prisiminti, kad nacionalinis poreikis yra turėti ne įstatymų sumą, o visumą. Ne šiandien kalbėtis čia mums apie mūsų įstatymų gamybos virtuvę, bet būtent šiandien, manau, yra pasakytina, kad gerų įstatymų, gerų projektų sukūrimas yra svarbiausia Vyriausybės konceptualinės veiklos priedermė. Ir būtent Vyriausybės, o ne ministerijų ar kitų žinybų. Ir būtent priedermė, o ne galimybė ar dar kas nors kita. Na, ir visiškai aišku, kad nei nacionalinės kūrybos projekto, nei jo realizavimo praktikos nebus, ar bent iš esmės jų stokos, jei mes, Lietuvoje esantieji, Lietuvos vardu gyvenantieji, nenorėsime turėti to projekto, jei jam sukurti stokosime noro.

Lietuvos dvasia nėra dabar palankiausia tam norui tarpti. Tačiau mūsų visuomeniniai, moraliniai imperatyvai, kurių turinys, aiškiai matom, perdėm susijęs su asmeninėmis moralės nuostatomis ir nuo pastarųjų išties priklauso, gali ir tą padėtį keisti. Tektų tiktai dar kartą kiekvienam sau atsakyti į klausimą - ar esame atviri Lietuvai, ar kam nors kitam? Tik per mūsų atvirumą Lietuvai ir ji pati gali tapti atvira pasauliui. Lietuvą, į kurią einam šiandien ir eisime rytoj, matau atvirą, stiprią ir dorą. Lietuvą, esu įsitikinęs, mes norime matyti svetimą klastai, smurtui ir prievartai. Matau ją pasiturinčią ir pasitikinčią, matau ją ryžtingą ir drąsią, taikią ir gerbtiną. Galbūt tai jau ir iš Lietuvos vizijos, o ne iš projektų. Bet šiandien šitai, manau, yra galima, juk švenčiam savo atkurtąją Nepriklausomybę. O būtent tai ir yra ta proga, kuri ne tik leidžia, bet ir reikalauja peržengti mums mūsų kasdienybės ribotumą, nužeminant esamybę ir išaukštinant galimybę. Galimybės  išsaugojimas ir sustiprinimas - tai laimėjimo, pergalės pamatas, tai mūsų rytdiena šiandien. Džiaugiuosi, kad ją turime ir, esu įsitikinęs, turėsime kaip savo galimybę, Lietuvos galimybę.

Dėkoju jums visiems už dėmesį. Sveikinu visus ir Centro sąjungos vardu linkiu jums pačios geriausios kloties! Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū, pone Ozolai. Kviečiu į tribūną Lietuvos Respublikos Seimo narį K.Skrebį. Ruošiasi J.Karosas.

K.SKREBYS. Aukštasis Seime! Šiandien minime ketverių metų sukaktį nuo tos dienos, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Aktą ,,Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo,,. Ketveri metai, atrodytų, labai mažas laikotarpis, tačiau tai maždaug penktadalis to laiko, kuris likimo buvo skirtas Lietuvos Respublikai. Tos 1918 m. Vasario 16ąją atgaivintos valstybės pakartotinis atkūrimas, įvykęs mūsų kartos akyse, verčia mus pabandyti atsakyti į klausimus: kodėl tai tapo įmanoma, kam dar priklauso valstybės atkūrimo nuopelnai?

1918 m. atkurta Lietuvos valstybė po dviejų dešimtmečių buvo okupuota, aneksuota ir išnyko iš spausdinto Europos žemėlapio. Tačiau ar išnyko ji iš tikrųjų? Kai nacių armijos užgrobė Lenkiją ir Čekoslovakiją, Londone veikė emigracinės vyriausybės, kurias pripažino pasaulis. Kai sovietų komunistinis režimas aneksavo Lietuvą, Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas Ruzveltas pareiškė: ,,Sakoma, kad Lietuva neteko savo Nepriklausomybės. Yra klaida taip sakyti. Lietuva nėra praradusi savo Nepriklausomybės, Lietuvos Nepriklausomybė laikinai yra sutrukdyta. Laikas ateis, ir Lietuva vėl bus laisva,,. Ta nuostata vadovavosi Vakarų valstybės, toliau pripažįstančios Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes, valstybės teisinį ir politinį buvimą.

Pati Lietuva, jos piliečiai irgi nesusitaikė      su okupacija. Pogrindinės rezistencinės grupės jau 1940 m. rudenį susibūrė į organizaciją, vėliau žinomą Lietuvos aktyvistų fronto vardu. O Vokietijai puolant Sovietų Sąjungą ir Lietuvos tautai sukilus prieš sovietinius okupantus jau antrąją karo dieną buvo sudaryta Laikinoji Vyriausybė, kuri per trumpą laiką atkūrė nepriklausomoje Lietuvoje veikusią administracinę sistemą ir mėgino vadovauti valstybės gyvenimui. Laikinoji Vyriausybė buvo suvaržyta ir nacių nepripažįstama. Gyvavo neilgai, tačiau ji buvo Lietuvos valstybės tęstinumo ženklas. Nepaisydami nacių okupacijos Lietuvos piliečiai vykdė ne okupantų, o įvarių pasipriešinimo sąjūdžių, 1943 m. susijungusių į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, nurodymus. Visų šių sąjūdžių veiklos pagrindas taip pat buvo Lietuvos valstybės tęstinumas.

Po karo Sovietų Sąjungai antrą sykį okupavus Lietuvą teisinis valstybės tęstinumas neišnyko. Vakaruose veikė visas Lietuvos valstybės politinio gyvenimo spektras: partijos, spauda, mokyklos, o pirmiausia - diplomatinis korpusas, juridiškai ir politiškai atstovavęs Lietuvos valstybei. Demokratinės pasaulio valstybės toliau nepripažino Lietuvos aneksijos. Kaip 1953 m. Vasario 16osios proga pareiškė Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretorius Džonas Fosteris Talesas, atsisakydama pripažinti Pabaltijo valstybių inkorporavimą į Sovietų Sąjungą, Jungtinių Valstijų vyriausybė išreiškė Amerikos žmonių įsitikinimą, kad valstybių, didelių ir mažų, santykius turi tvarkyti teisingumas ir teisė.

Lietuvoje valstybės tęstinumą įkūrė rezistencija. Pats ginkluotas pasipriešinimas buvo atsakas į neteisėtą okupacinį režimą, o jo vadovai buvo vienintelė teisėta Lietuvos valdžia, pripažįstanti Lietuvos Respublikos įstatymus ir reikalaujanti iš Lietuvos piliečių nepripažinti jiems smurtu primestos okupantų valdžios. Iš tikrųjų bent kelis metus visoje Lietuvos teritorijoje SSRS įstatymai praktiškai neveikė. Kova buvo sunki. Įsteigtas Sovietų Sąjungos kompartijos padalinys LKP Maskvos nurodymu vykdė tautos genocidą, organizuodamas masinius trėmimus ir žudynes. Į Lietuvą buvo mestos NKVD divizijos. Tačiau masiniam tautos pasipriešinimui palaužti prireikė ne vienerių metų.

Jau pačioje antrosios sovietų okupacijos pradžioje, 1945 m. pavasarį, lietuvių tautos pasipriešinimui vadovauti buvo sudaryta Lietuvos išlaisvinimo taryba, po to - Vienybės komitetas. 1946 m. - Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdis ir Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas. Šios organizacijos, atstovaudamos ne tik partizaniniam judėjimui, bet ir politinėms organizacijoms, taip pat įkūnijo Lietuvos valstybės tęstinumą.

Šiemet sukanka 45 metai nuo svarbios Lietuvai datos: 1949 m. vasario 16 d. įvyko Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos posėdis, priėmęs deklaraciją, kurios kelis straipsnius norėčiau pateikti jūsų dėmesiui.

,,Pirma. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio taryba, remdamasi Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo ir Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio karo tarybos jungtinio posėdžio, įvykusio 1949 m. vasario 10 d., nutarimais, okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai. Antra. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos ir prezidiumo būstinė yra Lietuvoje. Trečia. Valstybinė Lietuvos santvarka - demokratinė respublika. Ketvirta. Atstatytoji Lietuvos valstybė garantuoja lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams. Dvidešimta. Socialinių problemų racionalus išsprendimas ir krašto ūkinis atstatymas yra susijęs su žemės ūkio, miestų ir pramonės reforma, kuri vykdoma pačioje nepriklausomo gyvenimo pradžioje,,.

Šią deklaraciją pasirašė: J.Žemaitis Vytautas - Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas, Šibaila Merainis, Grigonis Užpalis, Liesis Naktis, Bartkus Žadgaila, Gūžąs Kardas, Grybinas Faustas.

Nė vieno jų nėra šiandien tarp gyvųjų. Posėdžiaudami prieš 45 metus jie žinojo, kad yra pasmerkti žūčiai. Tačiau penkerius metus praleidę pasipriešinimo kovoje jie žinojo dar vieną - svarbesnį - dalyką, kad jų kova nėra beprasmė, nes jie atstovauja Lietuvos valstybei. Jų kova - tai Lietuvos valstybės kova prieš svetimą užpuoliką ir vidinius kolaborantus.

Toks buvo turbūt paskutinis ir visapusiškas visą Lietuvą apimančios pogrindinės Lietuvos Vyriausybės pareiškimas. Ginkluotas pasipriešinimas po kelerių metų buvo palaužtas. Tačiau beveik dešimtmetį trukusi kova padėjo pagrindą būsimam tautos atgimimui ir valstybės atkūrimui.

Ką reiškia rezistencija ateičiai? Rezistencija beveik dešimčia metų atitolino visuotinę tautos sovietizaciją. Rezistencija išgelbėjo tautą nuo prievartinio rusifikavimo ir išlaikė demografinę situaciją, palankią būsimajam tautos atgimimui. Rezistentų kančia ir kova, atskleista atėjus Atgimimui, padėjo tautai susivokti ir apsispręsti. Visuotinis tautos atgimimas Sąjūdžio laikais, atvedęs į Kovo 11ąją, yra svarbiausias šios rezistencijos rezultatas.

Pastaruoju metu gana daug rašoma apie pokarį, apie tremtinius, partizanus, apie NKVD ir MGB veiklą sunaikinant partizaninį judėjimą. Tačiau rašoma lyg ir iš šalies, dažnai neatsisakant sovietinės tezės, kad pasipriešinimas buvo beprasmis, kad jo iš viso nereikėjo, kad geriau būtų buvę tautai iš karto kapituliuoti išsaugant jėgas taikiam kūrybiniam darbui. Tokių balsų stiprėjimas yra sovietizacija, kuriai vėl turime priešintis.

Dar nėra tikrosios pasipriešinimo okupantams istorijos. Istorijos, parašytos žvelgiant iš vidaus, Lietuvos piliečio akimis, ir parodančios, kad tauta tokiu būdu ne tik išreiškia savo nesutikimą su okupacija, bet svarbiausia, kad rezistencijos ir pogrindžio vadovybėse glūdėjo juridinis Lietuvos Respublikos tęsinys. Ir būtent tai buvo teisėta valdžia Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje. Ir kad kito kelio, kaip pasipriešinimas, lojaliems valstybės piliečiams, jei jų šalį okupuoja agresorius, ir negali būti. Yra didelė klaida ir nedorybė manyti, o juo labiau teigti, kad ta butaforija, tas maketas, ta dekoracija (kaip šiandien pripažino Seimo Pirmininkas), kuri vadinosi LSSR, buvo valstybė. Valstybė, iki ginkluotas pasipriešinimas buvo užgniaužtas. Teisėta politinė saviraiška ir dorovinė valdžia buvo ne Maskvos skiriami respublikinės reikšmės vietininkai, o tie, kurie tęsė Lietuvos valstybę - diplomatija užsienyje, o Lietuvoje - laisvas žodis, ,,Katalikų bažnyčios kronika,,, žmogaus teisių gynimo grupės, Lietuvos laisvės lyga ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Tai ir buvo laipteliai į nepriklausomos valstybės atkūrimą.

Prisiminkime šiandien tuos, kurių dėka mes sulaukėme Kovo 11osios. Visus, atidavusius savo gyvenimą už Lietuvos valstybę ir nesulaukusius šios dienos. Siūlau visų jų atmintį pagerbti tylos minute. (Tylos minutė) Ačiū.

Man, jauniausiam Seimo nariui, didelė garbė kalbėti šią dieną parlamente. Mūsų kartą daugelis kaltina savanaudiškumu, idealų neturėjimu. Neišvengė to netgi šią šventą dieną ir Seimo Pirmininkas. Tačiau Sausio 13ąją po tankais prie televizijos bokšto, kaip ir pokario miškuose, žuvo būtent jaunimas. Itin ryškus pavyzdys - tą klaikią naktį suformuota jaunojo Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Vyriausybė. Ir ypač jaunas jos aparatas. Tie jauni žmonės, paaukoję save valstybės atkūrimui, padarė neįmanoma. Pikti liežuviai šią komandą vadino vaikų darželiu. Tačiau tas vaikų darželis totalinės apgulties sąlygomis tvarkė šalį nepalyginamai geriau negu seni kompetentingi ,,vilkai,, dabar. Esmė ta, kad jaunimas, pasak buvusiųjų, ,,vaikų darželis,,, sugeba rinkos sąlygomis valdyti valstybę, dirbti, užsiimti verslu. O senieji, kompetentingieji ,,vilkai,, - ne.

Aš įsitikinęs, kad jei vėl kils pavojus Lietuvos valstybei, nesvarbu, ar nuo išorės, ar nuo vidaus priešų, Lietuvos jaunimas vėl ateis ginti savo valstybės.

Bet jaunimas ir dabar gina valstybę. Gina ją imdamas žemę ir eidamas ūkininkauti. Gina studijuodamas ir pasiruošdamas gyvenimui, burdamasis į jaunimo sąjungas. Valstybę gina verslininkai, kurių daugumą sudaro jauni žmonės, atsikratę kolektyvinės mąstysenos ir socialistinių prietarų, aprūpindami mus prekėmis, darydami nepriklausomus nuo valstybės monopolio prekyboje.

Kaip sakiau iš pradžių, ketveri metai - ne taip jau mažai. Dabar mums atrodo, kad mes čia esame pasidaliję į dvi priešingas, beveik nesutaikomas stovyklas. Tačiau yra svarbesnis tikslas už mūsų nesutarimus - Lietuvos valstybė. Toje deklaracijoje, kurią jau citavau, parašytoje prieš 45 metus, yra punktas, kuriuo norėčiau baigti savo kalbą:

,,Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio taryba glaudžioje vienybėje su kovojančia tauta kviečia visus geros valios lietuvius, gyvenančius Tėvynėje ir už jos ribų, pamiršti įsitikinimų savitumus ir įsijungti į aktyvų tautos išlaisvinimo darbą.,,

Įsitikinimų skirtumai ar skirtingas požiūris į istoriją iš tiesų neturi mums trukdyti baigti tautos išlaisvinimo darbą. Galbūt tai, ką pasakiau, padės mums tęsti Kovo 11osios tradiciją, kai už Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Aktą balsavo visoms tautos politinėms jėgoms atstovaujantys deputatai.

PIRMININKAS. Ačiū, pone Skreby. (Plojimai)

Žodis suteikiamas Lietuvos Respublikos Seimo nariui ponui J.Karosui. Ruošiasi E.Vilkas.

J.KAROSAS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji užsienio valstybių diplomatai, gerbiamieji svečiai! Remdamasis pono A.Saudargo pasakyta mintim, kad kritikuot valdančiąją partiją beviltiška, aš nekritikuosiu opozicijos. Priešingai, juo labiau priešingai negu mano gerbiamasis A.Saudargas, aš manau, kad opozicija galbūt dar turi vilties pasveikti.

Iškilmingai minėdami Kovo 11ąją - Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, mes, matyt, visada lyginsime ją su kita mūsų tautos istorijai reikšminga šio šimtmečio data - 1918 m. Vasario 16ąja. Ir ne vien pats Nepriklausomybės atkūrimo faktas šiuo atveju yra svarbus. Šių dviejų datų gretinimas taip pat leidžia palyginti ir abiem atvejais iškilusius nepriklausomos Lietuvos kūrimo ir stiprinimo sunkumus bei problemas, sąlygotas daugybės vidinių ir tarptautinių gyvenimo veiksnių. Ir 1918, ir 1990 metais mūsų valstybė pirmiausia turėjo grumtis dėl tarptautinio pripažinimo. Ir tada, ir dabar Lietuvai būtina išspręsti be galo sunkias savos ekonomikos, socialinio gyvenimo, dvasinės kultūros atkūrimo problemas. Abiem atvejais šios problemos sąlygojo anaiptol nevienodus atskirų Lietuvos politinių jėgų siūlymus, kurie savo ruožtu kėlė rimtas politines diskusijas ir tapo prielaida netgi tam tikroms mūsų visuomenės politinio gyvenimo kolizijoms. Ir vis dėlto šios analogijos tėra daugiau bendrųjų istorijos schemų palyginimas, nes yra žinoma, kad tikrasis istorijos turinys visuomet yra unikalus ir nepasikartojantis. Jį nulemia nauja, kaskart vis kitokių aplinkybių visuma.

Prabėgę mūsų naujai atkurtos Nepriklausomybės metai šiuo požiūriu tikrai nedaug kuo panašūs į kitus mūsų tautos istorinius tarpsnius. Savo šiandieninę valstybę mes kuriame ne vien palaipsniui integruodamiesi į tarptautinio gyvenimo struktūras, bet visų pirma vaduodamiesi iš mums prievarta primestos totalitarinės imperijos struktūrų. Mes kuriame savo valstybę, drauge naujai atkurdami tarybinio totalitarizmo suluošintą mūsų tautos socialinę sandarą, gaivindami dešimtmečiais slopintą tautinę savimonę ir kone iš naujo atrasdami dvasinės mūsų tautos kultūros vertybes, skiepydami jas ne tik jaunajai kartai, bet ir visai visuomenei. Čia negalima nepaminėti to didelio vaidmens, kurį šitoj srity atliko mūsų išeivija ir Bažnyčia ir kurį ji šiuo metu atlieka puoselėdama mūsų tautos dvasines vertybes ir stiprindama demokratines jos orientacijas. Kita vertus, visas nelengvas savo vidinio gyvenimo problemas mes sprendžiame kitokios ir, manyčiau, gerokai palankesnės negu anksčiau tarptautinės padėties kontekste.

Nors šiandieninėje Europoje, o ypač artimosiose kaimyninėse valstybėse tebėra daug jėgų, mąstančių ir siekiančių veikti pagal senus standartus ir būdus, vis dėlto pokario dešimtmečiais Europos tautų bendrijoje susiformavo nauja, demokratiniais principais pagrįsta tarptautinio gyvenimo kultūra. Kultūra, gebanti realiai įkūnyti tautų lygiateisiškumo, jų interesų gerbimo ir saugaus gyvenimo nuostatas. Tai yra labai svarbus išorinis veiksnys, leidžiantis sėkmingiau spręst mūsų vidaus gyvenimo problemas, įveikt iškylančius sunkumus.

Per ketvertą metų, rodos, taip be galo greit prabėgusių nuo 1990 metų Kovo 11osios, mūsų atsikūrusioje valstybėje pasikeitė jau ne viena Vyriausybė, mainėsi politinių mūsų šalies jėgų taktinės, o neretai ir strateginės nuostatos, taip pat ir šių jėgų tarpusavio santykiai. Šie poslinkiai sykiu keitė Lietuvos įvaizdį ir Europoje, ir kitose pasaulio dalyse.

Bene didžiausių tarptautinių atgarsių ir komentarų, kaip žinoma, susilaukė 1992 metų rudenį įvykusių demokratinių Seimo rinkimų rezultatai, kurie daug kam buvo netikėti ir todėl kontroversiškai vertinami. Daugumą Seime laimėjus Lietuvos demokratinei darbo partijai ir jai suformavus naują Lietuvos Vyriausybę, pasigirdo balsų apie Lietuvai iškilusį buvusios santvarkos restauravimo pavojų ar tiesiog grįžimą į praeitį. Tiesą sakant, šie balsai (gal ne tiek pasaulyje, kiek pas mus pačius) dar netyla ir šiandieną. Vis dar gąsdinama galima resovietizacija, slaptais valdančiosios partijos norais sugrįžti į Maskvos glėbį, įžvelgiami pavojai demokratijai, gyvybiniams tautos interesams ir netgi Lietuvos Nepriklausomybei. Pati LDDP kritikuojama tiek dėl neva nevykdomų rinkimų pažadų, tiek ir dėl atsitraukimo nuo savo partinės programos nuostatų.

Reikia pripažint, kad negali nebūt diskutuotinų dalykų dabartinės Lietuvos valdžios sprendimuose ir LDDP veikloje. Tačiau laikas, praėjęs nuo 1992 metų Seimo rinkimų, parodė, kad strateginė orientacija, kurią savo veikla realizuoja LDDP ir dabartinė valdžia, yra tolesnis nepriklausomos Lietuvos valstybės įtvirtinimas. Tai liudija teigiami valstybės ūkio restruktūrizacijos poslinkiai, mūsų valstybės tapimas veikliu tarptautinės politikos subjektu.

Aš manau, kad mes turime teisę teigt, jog mūsų politika nėra apribota vien mūsų partinėmis programinėmis nuostatomis. Mes gerai suvokiame, kad bet kuri valdančioji partija, kai ji siekia stabilumo visuomenėje, privalo nesišalint nuo tų problemų, kurias kelia kitos politinės jėgos. Tai ypač svarbu mūsų šiandieninėje visuomenėje, kuri išgyvena sudėtingą socialinio lūžio situaciją. Valdančioji LDDP, nesulaukusi atgarsio dėl savo pasiūlymo kurti plačią politinę koaliciją ir jos pagrindu formuoti visas vykdomosios valdžios struktūras, šiandieną pirmiausia privalo kurti sąlygas, reikalingas modernios šiuolaikinės visuomenės gyvenimui, ir žengti žingsnius, kurie optimaliai atitiktų visų Lietuvos gyventojų siekius.

Siekdami įveikti slogų totalitarinės sistemos palikimą ir formuoti demokratiškai besitvarkančios tautos mentalitetą, mes savo vidiniame politiniame gyvenime pirmiausia turime vadovautis politinės tolerancijos principais, įveikti vienos partijos, vienos tiesos sindromą, vengt priešiškumo, konfrontacijos ir dėti daug daugiau pastangų konstruktyvių sprendimų paieškoms. Visa tai galėtų palengvinti tikrai sudėtingą ir neretai skaudų mūsų dabarties problemų sprendimą, pasitarnauti tautos vienybės ir susitelkimo stiprinimui.

Norėtųsi tikėti, kad penktąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines švęsime daug daugiau apsivalę nuo emocinės politikos reliktų ir labiau susirūpinę bendrais valstybės, jos piliečių interesais. Tikiu, jog racionalus bei pragmatiškas ir nuosaikus požiūris mūsų vidaus valstybės politikoje vis labiau taps kasdienine valstybės gyvenimo norma. Ačiū už dėmesį ir partijos vadovybės bei frakcijos vardu sveikinu su šventėm, linkėdamas darnos ir susitelkimo. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū, ponas Karosai. Kviečiu į tribūną 1990 metų Kovo 11osios Akto signatarą poną E.Vilką.

E.VILKAS. Jūsų Ekscelencijos, kolegos, garbingieji svečiai! Man dabar rašant straipsnį apie ekonominės reformos eigą teko pavartyti senus dokumentus ir aš aptikau reto grožio dokumentą, kurį, pasirodo, ir pats buvau pamiršęs. Ir aš noriu jį šiandien jums priminti. Tai Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis, priimtas 1990 metų kovo 12 d.

,,Išsipildė Lietuvos žmonių lūkesčiai! Lietuva po kruvinų istorijos pamokų prisikelia šviesiam ir teisingam gyvenimui. Džiaugdamiesi ir sveikindami suvokiam, kokį gavome sunkų palikimą: griūvančią ekonomiką, išvargintą žmogų. Kaip niekada mums reikalingas ryžtas ir tikėjimas savo jėgomis, trokštant matyti civilizuotą ir didžiai kultūringą Lietuvą garbingoje Europos tautų bendrijoje. Trumparegiški tarpusavio vaidai, pavydas, savųjų skirstymas į blogus ir gerus pagal anketinius duomenis, partiškumą ar tautybę, pamiršus darbą ir sugebėjimus, gali būti pragaištingi. Net ir smukę, negailestingos sistemos palaužti, suklaidinti, sukiršinti, prasigėrę, mele ir nedorybėse paskendę, šnipinėję, skundę, melagingai kaltinę savo artimą - visi yra tos pačios motinos Lietuvos vaikai: niekam neturi būti užkirsta galimybė prisikelti, išpažinti savo kaltes ir sugrįžti į doros kelią.

Nepriklausomybė - tai ne rūstus Paskutinis teismas, ne aklas atpildo siekimas, ne laimėtojų triumfas, o mūsų istorinio susitaikymo, mūsų garbės, meilės ir atgimimo nenutrūkstantis kelias.,,

Deja. Bet nepaisydama tų pragaištingų sąlygų, kurias mes paskui susikūrėme, Lietuva yra nužengusi didelį gabalą kelio į Europą. Mes įtvirtinom demokratiją, sukūrėme rinkos ekonomiką ir išgyvenome iki ekonominio augimo pradžios. Vis dėlto ir paprasti Lietuvos žmonės, ir inteligentai kartais pasiilgsta to dvasinio spindesio, kuris buvo sužibęs antrą dieną po Kovo 11osios. Aš tikiu, kad lietuvių tauta niekada nenustos siekusi dvasingumo Laimės žiburio, o visa kita ateis savaime. Geriausios kloties, Lietuva! (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū, pone Vilkai. Ir prieš baigiant šį iškilmingą posėdį žodis suteikiamas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui ponui Č.Juršėnui.

Č.JURŠĖNAS. Gerbiamieji garbingieji svečiai, mieli kolegos! Dabar po posėdžio aš kviesčiau jus, jeigu dar turit laiko arba jeigu kas nepasižiūrėjot, į apačią, į fojė, pažiūrėti tos mūsų kuklios parodos, mūsų ekspozicijos iš Lietuvos Seimų istorijos. Tai viena.

Antra. Po 1520 minučių, o kad būtų aiškiau, lygiai 13 valandą, signatarus, kitus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatus kviečiu į III rūmų antrąjį aukštą. Ten jie gaus dar atminimui porą dokumentų arba, tiksliau, jų kopijų, t.y. Aukščiausiosios Tarybos deputatų vardinio balsavimo sąrašą ir vardinio balsavimo kortelės spalvotą kopiją. Kas kokiu rašalu, šratinuku rašė: mėlynu, raudonu (įvairiai buvo), su pastabom, be pastabų. Kiekvienas gaus spalvotą kopiją. Buvo balsuojama dėl Akto ,,Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo,,, ir vienas iš signatarų užrašė netgi ir valandą - 22 val. 10 min.

Taigi 13 valandą III rūmų antrajame aukšte bus įteikti šitie dokumentai, tiksliau, jų kopijos. Kviečiu. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū, pone Pirmininke. Dėkoju gerbiamiesiems svečiams, signatarams, deputatams ir Seimo nariams ir skelbiu Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingąjį posėdį Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti baigtą.