Trisdešimt pirmasis posėdis
1994 m. gegužės 18 d.

Svarstyti klausimai:

1994 m. gegužės 18 d. darbotvarkė

Diskusija apie kriminogeninę situaciją Lietuvos Respublikoje

1994 m. gegužės 18 d. darbotvarkė

4sesiją 31 posėdyje svarstyti klausimai

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Č.JURŠĖNAS ir Seimo Pirmininko pavaduotojas J.BERNATONIS

PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS). Labas rytas, mielieji kolegos Seimo nariai, labas rytas, gerbiamieji svečiai, kurie atvykote į šį posėdį.

Pradedam Lietuvos Respublikos Seimo gegužės 18 d. rytinį plenarinį, o kaip ir planavome, išvis vienintelį šią dieną posėdį.

Dėl vedimo tvarkos kolegė G.Jurkūnaitė.

G.JURKŪNAITĖ. Ačiū. Aš noriu viso Seimo vardu pasveikinti Č.Juršėną su gimtadieniu. (Plojimai)

A.ALBERTYNAS. O aš dar noriu priminti, kad šiandien garbingą jubiliejų švenčia ne tik Č.Juršėnas, bet ir Vatikano vadovas - Katalikų bažnyčios vadovas, Popiežius. Du žymūs žmonės švenčia garbingą jubiliejų. O aš noriu palinkėti Česlovui, kad dirbtų taip, kaip ir dabar, truputį gal ir griežčiau mūsų atžvilgiu. Linkiu jam Seimo Pirmininku būti tiek, kiek aš numatęs Seime būti Seimo nariu, iki 2004 metų. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Aš manau, kad mes galime prie kolegos A.Albertyno linkėjimų Jo Šventenybei vieningai prisijungti. Išties pasveikinkim Joną Paulių II, kuris aplankė mūsų kraštą, palaimino mus visus, kuris dabar turi tam tikrų sunkumų, bet, tikiuosi, ir jo geležinė valia, ir Tas, kas aukščiau jo, jam padės sėkmingai toliau eiti savo garbingas kilnias pareigas. Pasveikinkim Jo Šventenybę. (Plojimai) Ačiū. Ačiū, gerbiamieji, dar kartą.

Diskusija apie kriminogeninę situaciją Lietuvos Respublikoje (94.05.18)

4sesiją 31 posėdyje svarstyti klausimai

Ir grįžtam prie pagrindinės darbotvarkės. Darbotvarkė buvo patvirtinta. Klausimas yra vienas - diskusija apie kriminogeninę situaciją Lietuvos Respublikoje. Šįryt Seniūnų sueigoje mes darsyk pasitikslinom posėdžio darbo tvarką. Dirbam su viena nedidele pertrauka nuo 11.40 val. iki 12 val. ir paskui iki 13.40 val. arba kiek ir ilgiau, jeigu nespėsim visko padaryti taip, kaip numatyta.

Dabar pranešimus turėtų padaryti taip, kaip ir parašyta, ministras R.Vaitekūnas, generalinis prokuroras A.Paulauskas. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas gerbiamasis M.Lošys, mūsų paprašytas, sutiko pasisakyti. Taip pat dar kalbėtų teisingumo ministras J.Prapiestis. Numatyta, kad kiekvienas pranešėjas savo pranešimui ir atsakymams į jūsų, gerbiamieji Seimo nariai, klausimus skirtų 40-45 min. Taip pat šiandien Seniūnų sueigoje buvo sutarta, kad šitą diskusiją, jau dalyvaujant aktyviai Seimo nariams, t.y. pasisakant Seimo nariams, turėtume pratęsti kitą ketvirtadienį surengdami specialų papildomą posėdį nuo 11 val., o nuo 10 iki 11 val. gal kai kuriuos kitus mūsų klausimus spręstume. Bet kitos savaitės darbotvarkė dar nepatvirtinta, todėl galėsime susitarti dėl tikslesnės darbotvarkės šiek tiek vėliau. Aš dabar tik informuoju, kad čia yra pirmasis posėdis, arba to didelio posėdžio apie kriminogeninę situaciją ir iš to kylančius mums visiems klausimus, pradžia, arba pirmoji pusė, o po to ir antroji pusė. Taigi štai tokia darbo tvarka. O pasisakyti dabar pirmasis kviečiamas Lietuvos Respublikos Prezidentas Jo Ekscelencija A.Brazauskas.

Toliau pirmininkaus Seimo Pirmininko pavaduotojas J.Bernatonis. Prašom.

A.M.BRAZAUSKAS. Gerbiamasis Seime, dalyvaujantys čia pakviestieji! Įtempta ir sudėtinga kriminogeninė padėtis Lietuvoje paskatino ir mane šiandien pradžioje tos didelės diskusijos, kurią jūs numatėte ir paskirstėte į dvi dienas, pasakyti keletą žodžių ir užduoti kai kuriuos klausimus tiems prelegentams, kurie kalbės po manęs.

Aš nenorėčiau pradėti nuo statistikos, jinai yra labai plati, išdalyta Seimo nariams. Daugelis jos duomenų žinomi visuomenei ir aš nenorėčiau ypatingai apsistoti ir charakterizuoti šitą padėtį. Tikiuosi, kad vidaus reikalų ministras ir kiti teisinių institucijų vadovai apie tai kalbės plačiau.

Manyčiau, kad mes šiandien turėtume ypač apsistoti, ypač Seimo nariai, Seimo komitetai, Seimo vadovybė, ties tais klausimais, kurie kaip tik yra susiję su Seimo veikla ir Seimo atsakomybe tobulinant mūsų teisėtvarką mūsų šalyje, įstatymų leidybą, formuojant įstatymus, kurie kaip tik ir lemtų mūsų teisinę situaciją ir darytų poveikį padėčiai dabar ir ateityje. Įstatymų netobulumu skundžiasi daug kas: ir policija, ir prokuratūra, ir teismai, ir baudžiamojo proceso dalyviai, ir daugelis kitų, kurie su tuo susiję. Skųstis per maža, ir todėl mes turėtume šiandien nuspręsti, o ką reikia pirmiausia artimiausiu laiku padaryti? Kaip šitas spragas, kurios yra iškilusios, jeigu neužkamšytume, tai fundamentaliai veiktume priimdami daug ir labai reikalingų mūsų valstybei įstatymų. Kai kas  ir spaudoje, ir kitur šnekučiuojasi ir kalba apie tai, kad Lietuvoje reikalinga tvirta ranka, reikalingas kažkoks ypatingas valdymas arba valdymo metodai. Mes su jumis labai vieningai, visos tautybės ir politinių įsitikinimų žmonės, priėmėm Lietuvos Konstituciją, kuri galioja pusantrų metų. Šitoje Konstitucijoje yra aiškiai numatyta ir nubrėžta, kas už ką atsako, kokios teisinės institucijos arba valdžios institucijos atsako už šituos reikalus Lietuvoje. Man atrodo, kad čia ko nors naujo išradinėti nereikia, o mes visi vienas į kitą pasižiūrėję turėtume pasakyti, o ką mes patys padarom pagal tuos įgaliojimus, kurie yra mums suteikti, ir kaip mes vykdom savo šventą pareigą, numatytą mums Konstitucijoje. Štai praėjus pusantrų metų mes jau galime garsiai kalbėti, ką nuveikėme ir ką mes turėtume nuveikti pačiu artimiausiu metu. Visų pirma pabrėžti, kad pagal Konstituciją tos žinybos, kurioms yra numatyta šita atsakomybė, turi atsakyti ir prieš Seimą, ir prieš Prezidentą, jeigu tai yra numatyta, ir prieš visuomenę. Štai tokia dvasia ir turėtų vykti šitas pasitarimas ir šitos atsakomybės išraiška. Tie vadovai, kurie čia kalbės, ir Seimo nariai, žinoma, šitokia dvasia turėtų įvertinti mūsų gyvenimą, mūsų padėtį, mūsų atsakomybę ir tai, ką mes esam nuveikę arba ko nesam padarę, ką turėtume padaryti.

Visų pirma įstatymų leidyba. Mes gi tiek metų gyvenam ir šiandien, deja, po ketverių metų mes dar naudojamės kodeksais, įstatymais RSFSR tokių metų - 1934, 1937 ir t.t. Klausykit, ketveri metai praėjo mūsų nepriklausomos valstybės gyvenimo. Mes galime vienas kitam užduoti klausimą - kur Baudžiamasis kodeksas? Kur Baudžiamasis procesinis kodeksas, dėl ko labai stringa bylų nagrinėjimas ir jų užbaigimas? Palaukite, sudarytos darbinės grupės, mokami iš biudžeto pinigai, tęsiasi šitų kodeksų rengimas labai ilgai, nė vieno iš jų šiandien nėra Seime. Jie nesvarstomi. Tai gal pasižiūrėkim ir komitetas, ir Seimo vadovybė, ir, žinoma, teisinių institucijų vadovai, pirmiausia Teisingumo ministerija, o kodėl taip ilgai užsitęsė šitų kodeksų rengimas? Na, kai kas sako, pasaulinė praktika, kad Baudžiamąjį kodeksą reikia rengti keletą metų. Na, gerai, bet mes neturim tų metų, nėra tų metų pas mus. Reikia greitai daryti. Todėl aš visiškai konkrečiai kreipiuosi į Seimą ir siūlyčiau visų pirma galimai greičiau priimti Teismų reformos įstatymą, vieną iš pagrindinių teisinėje sistemoje. Jis yra svarstomas Seime, aš tikiuosi, kad jis bus priimtas artimiausiu metu ir, žinoma, šitoje sesijoje, kad nuo rudens arba bent jau nuo kitų metų pradžios vėlų vėliausiai pas mus pradėtų veikti visų keturių pakopų teisinė sistema. Padarykim reformą tokią, kokia ji privalo būti. Tai viena.

Antra. Prokuratūros įstatymas. Dar praėjusių metų vidury mūsų koordinacinė grupė kovai su nusikalstamumu inicijavo ir parengė teisinės reformos metmenis. Labai ilgai buvo svarstomi Seime šitie metmenys ir tik sausio mėnesį buvo priimti. Bet jau praėjo nemažai laiko, o Prokuratūros įstatymo mes nematom. Jis net nepateiktas šiandieniniam teismui. O tai institucija, kurios kai kurios funkcijos labai rimtai keičiasi. Tai turi būti pritaikyta prie bendros mūsų teisinės sistemos, kurią Seimas jau yra aprobavęs. Šitos struktūros vieta visoje teisinėje sistemoje turi būti aiškiai apibrėžta ir labai greitai apibrėžta. Tuo labiau kad mes matom - gyvenimas nestovi vietoje. Įvairios bylos, įvairūs nesusipratimai, visuomenės kritika, visuomenės prokuratūros veiklos ir kitų vertinimai irgi yra susiję su šituo įstatymu. Aš labai stebiuosi, kodėl, pirmiausia turbūt Generalinės prokuratūros vadovai, taip ilgai laukia ir kodėl nėra šito įstatymo. Aš manau, kad į šitą klausimą irgi kas nors šiandien atsakys, kodėl taip atsitinka ir kodėl taip ilgai tęsiasi šitas darbas.

Dabar keletas žodžių apie teismus. Žinoma, kada mes pradedame kalbėti apie teismus, jų darbą, tai visi šiek tiek išsigąsta, pasijunta kažkaip nepatogiai, bijo žodį pasakyti, bet aš šiandien nenoriu kalbėti, kaip turi teismas teisti, kiek turi duoti metų arba kokią baudą duoti. Aš nekalbu apie tai. Aš kalbu apie procesinius reikalus. Jūs pažiūrėkit, kokia yra padėtis. Įtampa visuomenėje didelė, nusikalstamas pasaulis įžūlėja, daro poveikį teisinėms institucijoms. Garsiai šitą irgi reikia pasakyti, pasižiūrėti į šonus ir pamatyti tai. Tačiau atsakomybę, teisėjų priesaikos vykdymą - tai mes šiandien turime iškelti į pirmą vietą ir pareikalauti šito. Aš, kaip Prezidentas, turiu tam tikras teises formuojant teisėjų korpusą, bet Seimas taip pat turi didelę pareigą ir įgaliojimus atleidžiant teisėjus iš darbo. Čia yra Seimo prerogatyva. Aš manau, kad mes - ir vieni, ir kiti - turim labai kritiškai, labai rimtai ir labai principingai pažiūrėti į tuos reiškinius. Aš jokiu būdu nenoriu pasmerkti arba įvertinti kokiu vienu sakiniu visą teisėjų korpusą. Labai daug gerų žmonių, labai daug principingų, drąsių, o to reikia šiais laikais. Bet yra ir kitokių. Klausykit, kada mes matom, kad kai kurios bylos yra, aš kito žodžio nerandu, stumdomos arba vengiama jas nagrinėti, atidedamos tos bylos, ieškoma kitų procesinių skylių, pro kurias būtų galima pralįsti, išlįsti sveikiems, gražiems, ramiai miegoti, o nusikalstamumas klesti. Įvertinimas šito nusikalstamumo ne visuomet yra toks, koks turėtų būti mūsų visuomenėje.

Štai asmens įslaptinimo klausimas. Taip, dar 1993 m. sausio mėn. buvo priimta įslaptinimo norma. Pataisa Baudžiamojo procesinio kodekso, 114 straipsnis. Ji šiandien dar diskutuojama - praėjo jau beveik pusantrų metų. Vyriausybė iki šiol nėra priėmusi garantijų programos. Pusantrų metų praėjo. Kas turi atsakyti į šitą klausimą? Aš nemanau, kad vien Teisingumo ministerija. Su tuo klausimu susiduria ir Prokuratūra, ir Vidaus reikalų ministerija, kitos institucijos. Klausykit, išaiškinkim visiems, kaip tai vyksta. Teismai žiūri į tą klausimą labai formaliai. Šitie liudytojai, kurie iš tikrųjų pasitikėjo po šitos normos priėmimo valdžia, taip pasakyčiau, šiandien daugeliu atvejų yra nusivylę todėl, kad šitas įslaptinimas nevyksta taip, kaip jisai turėtų vykti. Tai labai didelį poveikį daro teismų nuosprendžiams. Aš manau, kad dėl tos “Centurionio” bylos ir Aukščiausiasis Teismas, ir Prokuratūra turėtų duoti ataskaitą Seimui ir visuomenei. Aiškiai parodyti, kodėl ir kaip atsitinka tokie dalykai. Kur čia yra priežastys? Kad mes visi padarytume išvadas, pataisytume įstatymus, ypač procesinius, ir kad tokių dalykų mūsų valstybėje daugiau nebūtų.

Aš negaliu ir nesuspėsiu apibūdinti visų teisinių institucijų. Aš tikiuosi, kad jūs tą padarysite. Aš tokią įžanginę kalbą nutariau pasakyti tiesiog tokiu konceptualiu lygiu. Tos dvi dienos yra nemažai laiko, manau, kad bus galima labai detaliai išnagrinėti atskirų institucijų veiklą, tokios padėties, kurią mes šiandien turime, priežastis ir būdus, kaip tas priežastis reikėtų likviduoti ir gerokai pagerinti teisėtumo veiklą mūsų valstybėje. Jūs žinot, pastaruoju metu pagerėjo visų teisėsaugos institucijų, teismų darbo sąlygos, materialinis aprūpinimas. Iš biudžeto skirta labai daug lėšų ir pernai, ir šiais metais šitoms institucijoms. Atlyginimai išaugo, palyginti su bendru atlyginimų lygiu mūsų visuomenėje, labai ženkliai ir tai reikėtų įvertinti. Aš grįždamas dar kartą noriu pasakyti, kad atsakomybė prieš valstybę, prieš įstatymus ir priesaika, kuri yra duodama kiekvieno teisėjo, skiriamo į šitą atsakingą darbą, turėtų diktuoti kaip tik tą veiklą ir tuos veiksmus, kurie turi būti atliekami teisinėje sistemoje.

Galima daug priekaištų pasakyti taip pat ir Vyriausybei. Yra tokios sritys, kurios yra mūsų žaizdos. Tai - totalinė kontrabanda į Lietuvą gėrimų, tabako gaminių, įvairių kitų deficitinių produktų ir medžiagų, kurių yra gaminama ir Lietuvoje. Bet kada yra išvengiama muitų ir kitų mokesčių, tai, žinoma, konkurencijos mes atlaikyti negalime. Vien tiktai formalus muito uždėjimas tam tikrų prekių rūšims ir nesudarymas visų sąlygų užkirsti kelią kontrabandai - visi šie Vyriausybės, taip pat ir Seimo nutarimai nieko neverti. Jie neduoda jokio efekto, o tiktai nuostolį mūsų visuomenei, mūsų ekonomikai ir žmonių gyvenimui. Štai aš tokius kaltinimus sakau ir Vyriausybei. Vis dėlto sienų apsaugos klausimas, įstatymas dėl sienos apsaugos taip pat jau mėnesių mėnesius yra rengiamas. Vieną kartą mes turime apsispręsti, kas atsako, kokia žinyba atsako už sienų apsaugą, kaip tai bus pagerinta ir kaip tai bus organizuota ir aprūpinta techninėmis ir kitomis priemonėmis. Tai yra mūsų gyvybinis reikalas. Ir Vyriausybė, ir Seimas po to, kada šitas įstatymo projektas bus pristatytas (aš tikiuosi, kad jį galima pristatyti labai greitai, jau jis yra tokios stadijos), manyčiau, kad Seimas (aš tiesiog raginu) iki atostogų, šitoje sesijoje, priimtų šitą Sienos apsaugos įstatymą ir nustatytų atsakomybę ir pareigas žmonėms, kurie už tuos reikalus atsakys mūsų valstybėje.

Keletas žodžių apie tokias struktūras kaip koordinacinė darbo grupė kovai su organizuotu nusikalstamumu, kurią aš sukūriau savo dekretu. Du kartus keitėsi jos sudėtis, nes keitėsi žmonės, atsakingi už vieną ar už kitą sritį. Na, tokios didelės ataskaitos dėl laiko stokos aš dabar nenorėčiau išdėstyti, tačiau kai kurie veiksmai ir kai kuri iniciatyva yra realizuota, ir, kaip jūs matote, susiklosto būtinybė koordinuoti atskirų teisinių institucijų veiklos koordinavimą. Todėl dalis jų priklauso Vyriausybei: Vidaus reikalų ministerija, Teisingumo ministerija, bet kitos institucijos, jos yra pavaldžios arba vadovai skiriami Seimo arba Prezidento. Koordinuoti jų veiksmus, ko labai iki šiol stigo, stigo šitų veiksmų koordinavimo. Šita grupė kaip tik atlieka šitą funkciją. Tai nėra konstitucinė kokia nors struktūra su kažkokiais ypatingais įgaliojimais. Tai grynai iniciatyvinė grupė. Kai ką mes esam nuveikę ir manau, kad ir ateityje... Paskutinis posėdis, kuris buvo labai svarbus ir įdomus, kaip tik buvo apie sienų apsaugą, kovos su kontrabanda priemonių programą, kurią Vyriausybė nagrinėja ir kai kuriuos pasiūlymus jau iš dalies priėmė. Žinoma, šiek tiek apgailestauju, kad mūsų šitos koordinacinės grupės veikla šiek tiek buvo padrika. Mes buvom sudarę tokią darbo grupę, kuriai vadovavo E.Bičkauskas, A.Paulauskas, Z.Kalinas, R.Vaitekūnas. Keturi žmonės, kuriems buvo pavesta tiesiogiai organizuoti koordinacinės grupės veiklą ir inicijuoti atskirus klausimus, kurie išryškėja mūsų kasdieniame gyvenime. Žinoma, ne visai pasisekė tą darbą atlikti šitai grupei. Aš manau, kad mes turėtume peržiūrėti visos šitos koordinacinės grupės ir funkcijas, ir sudėtį, ir galbūt darbo stilių. Bet esu įsitikinęs, kad ji reikalinga. Vis dėlto tą koordinacinę funkciją, neformalią koordinacinę funkciją, mūsų valstybėje reikia atlikti, ir mes susiduriame su tais klausimais. Ypač rengiant įstatymus ir bendrą teisinę koncepciją kaip tik ir buvo inicijuotas šitos grupės paruošimas. Dabar lieka tik realizuoti. Baigdamas aš norėčiau palinkėti šitiems žmonėms, kurie inicijavo šitą mūsų valstybės teisinės padėties, nusikalstamumo ir kovos su nusikalstamumu reikalų svarstymą, kad tai būtų naudinga, vaisinga, kad nesibaigtų tik kalbomis. Galbūt kad baigtųsi dokumentu ir atskirų institucijų įpareigojimu pagreitinti visus veiksmus, ypač akcentuoti atsakomybę, kad tai būtų kūrybingas darbas, o nesibaigtų vien kalbomis. Linkiu sėkmingo darbo! Ačiū jums.

PIRMININKAS (J.BERNATONIS). Dėkoju Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui A.Brazauskui. Kviečiu į tribūną vidaus reikalų ministrą gerbiamąjį R.Vaitekūną. Kol ministras ateis, gerbiamuosius Seimo narius prašau registruotis.  

R.VAITEKŪNAS. Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Mano užduotį informuoti jus apie kriminogeninę situaciją palengvina tai, kad prieš keletą dienų Seimo nariams buvo išplatinta mūsų parengta apžvalga “Nusikalstamumo būklė Lietuvoje”, kurioje mes...

PIRMININKAS. Atsiprašau, gerbiamasis ministre, aš tik paskelbsiu, kad posėdyje dalyvauja 110 Seimo narių. Prašom tęsti.

R.VAITEKŪNAS. Todėl daugiau apsistosime ties problematika. Vidaus reikalų ministerijoje nuolat analizuojama šalies kriminogeninė situacija, kiek galima tiksliau stengiamasi prognozuoti jos vystymosi tendencijas, kad būtų galima tinkamai reaguoti į įvykius ir kontroliuoti padėtį. Vertinant šiandieninę nusikalstamumo būklę būtina išskirti du reikšmingus momentus.

Pirma. Bendras nusikalstamumas pamažu stabilizuojasi. Per šių metų keturis mėnesius užregistruota per 17 tūkst. nusikaltimų. Tai 20% mažiau negu per tą patį 1993 m. laikotarpį. Kiekvieną parą vidutiniškai buvo užregistruota po 144 nusikaltimus, arba 36 nusikaltimais mažiau negu pernai. Dabar nusikalstamumo lygis beveik atitinka 1992 m. lygį. Nusikaltimų sumažėjo beveik visuose Lietuvos miestuose ir daugelyje rajonų, išskyrus Tauragės, Švenčionių, Telšių, Jurbarko, Lazdijų, Mažeikių ir Šiaulių rajonus. Lietuvoje 10 tūkst. gyventojų tenka 46 nusikaltimai, Latvijoje - 50, Estijoje - 74.

Antra. Esminiai pokyčiai vyksta nusikalstamumo struktūroje. Vis didesnę dalį nusikaltimų sudaro sunkūs kriminaliniai nusikaltimai. Ši kokybinė nusikalstamumo charakteristika tik paryškina esamos kriminogeninės situacijos sudėtingumą. Kas šeštas šiais metais užregistruotas kriminalinis nusikaltimas buvo sunkus. Pernai - kas dešimtas. Sunkių kriminalinių nusikaltimų padaugėjimas susijęs su smurtinių asmeniui nusikaltimų pagausėjimu. Tyčinių nužudymų padaugėjo nuo 97 iki 158, tyčinių sunkių kūno sužalojimų skaičius išaugo labai nežymiai, tačiau daugiau kaip du kartus (nuo 97 iki 207), padaugėjo tyčinių apysunkių kūno sužalojimų. Kas septintas asmeninio piliečių turto grobimas buvo padarytos atvirosios vagystės ar plėšimo būdu. Pernai - kas devintas. Šiais metais, palyginti su 1993 m., turto plėšimų padaugėjo nuo 140 iki 263. Darant nusikaltimus dažniau buvo naudojamas šaunamasis ginklas. Per šių metų keturis mėnesius užregistruoti 107 tokie nusikaltimai, arba vienuolika atvejų daugiau negu 1993 m. Kas mėnesį buvo užregistruojama vidutiniškai po penkis turto sunaikinimo ar sužalojimo panaudojant sprogstamuosius įtaisus atvejus. Iš viso per šių metų keturis mėnesius užregistruoti 77 tyčinio turto sunaikinimo padegant atvejai. Tai dvigubai daugiau negu pernai. Kaip liudija pastarųjų metų praktika, teisėsaugos institucijų tiesioginė veikla - nusikaltėlių sulaikymas, kaltinimas ir baudimas, - tai svarbi, bet vis dėlto ribota galimybė atlikti nusikalstamumo kontrolę. Tai iliustruoja policijos administracinės veiklos rezultatai. Aš noriu pasakyti, kad vien per praėjusius metus Lietuvoje  administracine ir kitokia tvarka nubausta apie 1 mln. žmonių. Kaip visi suvokiam, fonas kriminogeninei situacijai yra be galo palankus. Todėl rengiant valstybės socialinę ekonominę strategiją labiau reikėtų atsižvelgti į nusikalstamumo kontrolę. Tinkamai numatyti bei įgyvendinti priemones Lietuvos gyventojų ekonominei gerovei, kultūrai ir švietimui kelti bei socialiniam užimtumui gerinti. Kitų šalių praktika rodo, kad perėjimas į demokratinę visuomenę, ekonomikoje įsigalint rinkos santykiams, neatsiejamas nuo visuomenę terorizuojančio organizuoto nusikalstamumo, kurio mastai ir įtaka didžia dalimi priklauso nuo to, kaip greitai valstybė sugeba sukurti teisinių, ekonominių ir finansinių priemonių apsaugos mechanizmą. Deja, kai kurie ekonomikos ir finansų santykius reguliuojantys įstatymai Lietuvoje dažnai priimami neprognozuojant jų veikimo pasekmių nusikalstamumui. Vėliau šias pasekmes tenka šalinti teisėsaugos institucijoms. Vyrauja inertiška pažiūra į kovą su organizuotu nusikalstamumu. Labai užsitęsė Baudžiamojo ir Baudžiamojo proceso kodekso parengimas. Tai iš esmės stabdo visos teisinės sistemos reformos įgyvendinimą. Įteisinus prevencinio sulaikymo normą ir ją taikant, padarytas poveikis organizuoto nusikalstamumo struktūroms. Tačiau jei toliau neplėtosim teisinės norminės bazės, nepasieksime norimų nusikalstamumo kontrolės rezultatų. Tai rodo pastarojo meto mūsų veiklos rezultatai. Tirdami organizuotų grupių padarytus nusikaltimus tardytojai pirmą kartą susidūrė su nukentėjusiųjų bei liudytojų įslaptinimo procesu. Šių bylų tyrimo praktika parodė, kad tai sudėtingas uždavinys, reikalaujantis įtempto darbo, techninių priemonių ir sugebėjimų. Tai pirmas žingsnis įstatymdavystėje liudytojo ir nukentėjusiojo apsaugos nuo nusikalstamo poveikio kryptimi. Tačiau minėtų teisės normų taikymas tardymų praktikoje atskleidė kai kuriuos netobulumus. Praktiškai neveiksminga tapo naujai įtraukta į Baudžiamąjį kodeksą norma 2271, numatanti baudžiamąją atsakomybę už organizuotos gaujos padarytus nusikaltimus. Respublikos Vidaus reikalų ministerijos tardymo padaliniai baigė ir perdavė teismui 124 baudžiamąsias bylas dėl nusikaltimų, padarytų gaujų, kurių veika atitinka organizuoto susivienijimo gaujos požymius. Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamųjų asmenų veiksmai buvo perkvalifikuoti iš šito Baudžiamojo kodekso straipsnio “Gauja” į kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius arba asmenys buvo išteisinti pagal šitą straipsnį. Pavyzdys: Lazdijų rajone perduota teismui nuolatinė 8 nusikaltėlių gauja, įvykdžiusi 14 nusikaltimų, visuomeninio turto grobimų, kurių veika kvalifikuota pagal 95 straipsnį ir 2271 straipsnį. Tačiau teismo nuosprendžiu visų kaltinamųjų veiksmai buvo perkvalifikuoti į kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius. Panevėžio rajone baigtos septynios bylos, kuriose už 39 nusikaltimus patraukti baudžiamojon atsakomybėn 27 kaltinamieji. Iš jų penki, kurie buvo sulaikyti prevencine tvarka. Teisminio nagrinėjimo metu visi kaltinamieji iš šito 2271 straipsnio buvo išteisinti. Yra ir daugiau pavyzdžių. Tokiu būdu akivaizdu, kad tardymas ir teismai nevienodai supranta Baudžiamojo kodekso 2271 straipsnį. Šie nusikaltimai perkvalifikuojami arba asmenys išteisinami iš šito straipsnio remiantis subjektyviais parodymais teisiamųjų, kurie, žinoma, neigia gaujos organizavimą, organizacijos dalyvių hierarchiją, išankstinį susitarimą daryti nusikaltimus ir t.t. Tačiau jų objektyvūs veiksmai rodo, kad jų veikoje yra visi organizuotos gaujos požymiai. Vidaus reikalų ministerijoje parengtas jau antras vadinamasis antimafinio įstatymo projekto variantas, tačiau jame numatomos normos formuluojant nusikalstamos bendrijos požymius, priimant nutarimus dėl liudytojų imuniteto, apkaltinamojo sandorio ir kitų... nesulaukė kai kurių teisininkų pritarimo. Tikimės, kad Seime pavyks suderinti teisininkų pažiūras dėl mūsų parengto įstatymo projekto ir greitai turėsime tikra šio žodžio prasme antimafinį įstatymą. Tai šiandien labai aktualu, nes policijos ir Generalinės prokuratūros padalinių ryžtingų veiksmų dėka pavyko tik perimti iniciatyvą iš nusikalstamų struktūrų. Šią iniciatyvą būtina išlaikyti ir plėtoti keičiant taktiką ir veiklos metodus. O minėto įstatymo projekte numatytos teisės normos leistų pereiti į kokybiškai aukštesnį nusikalstamumo kontrolės etapą. Manau, šių metų vidaus reikalų sistemos veiklos rezultatai atitiko realias galimybes. Nepaisant esamų tam tikrų sunkumų ir trūkumų mūsų poveikis kriminogeninei situacijai pamažu stiprėja. Pailiustruosiu skaičiais iš nusikaltimų atskleidimo rezultatų. Per šių metų keturis mėnesius atskleisti 7 459 nusikaltimai, t.y. 371 nusikaltimu daugiau negu pernai. Dabar bendras nusikaltimų atskleidimo rodiklis yra 42,4. Tai yra 8,2 geriau negu pernai. O padarytų sunkių nusikaltimų atskleista 50,l%, arba 6,7% daugiau negu pernai. Šiais metais perduota į teismą 56 baudžiamosios bylos, kuriose ištirti 177 organizuotų nusikalstamų grupių padaryti nusikaltimai. Kartu su šiomis bylomis teismui perduoti 156 kaltinamieji. Suprantame, kad kontroliuoti situaciją galime tik aktyviais veiksmais, operatyviai spręsdami susikaupusias problemas ir ieškodami tobulesnių veiklos metodų. Mus jaudina pernelyg ilgo parengtinio tardymo bei teisminio nagrinėjimo procesas. Dėl šios priežasties tardymo izoliatoriai nuolat perpildyti, nesugebama garantuoti reikiamų sanitarinių sąlygų bei izoliacijos tikrąja to žodžio prasme, o tai, be abejo, turi neigiamos įtakos objektyviam tyrimui. Vilniaus ir Šiaulių tardymo izoliatoriuose laikomų tardomųjų skaičius grėsmingai artėja prie dvigubo nustatyto laikymo limito. Tuo tarpu Kauno miesto savivaldybė niekaip negali įvykdyti 1992 m. liepos l d. Vyriausybės potvarkio Nr.653(p) dėl buvusio Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo rekonstravimo į Kauno tardymo izoliatorių. Neįvykdytas 1993 m. liepos 22 d. Vyriausybės nutarimo Nr.552 2 punktas, kuriuo Kauno m. valdyba įpareigota iki 1994 m. sausio l d. iškelti iš minėto pastato įmonę “Skalė”, susivienijimą “Vibrotechnika” ir “Amatai”. Ignoruodamas Vyriausybės nutarimus susivienijimas “Vibrotechnika” užimtas patalpas išnuomoja net l4 įvairiausių uždarųjų akcinių bendrovių, nieko bendro neturinčių su mokslu. Susidaro įspūdis, kad vietiniai abejotini interesai yra svarbesni už valstybinius.

Vidaus reikalų sistemos strategija nekinta, o mūsų numatyti šių metų veiklos prioritetai jų gyvenimo prasme tampa vis labiau aktualesni. Numatėme 3 svarbiausias veiklos kryptis.

Pirma. Kova su organizuotu nusikalstamumu. Kaip minėjau anksčiau, vien Prevencinio sulaikymo bei Operatyvinės veiklos įstatymų nuostatų įgyvendinant šį sumanymą nepakanka. Dirbsime kartu su kitomis teisėsaugos institucijomis rengiant Baudžiamąjį kodeksą ir Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimus. Didelis darbas laukia įgyvendinant Vyriausybės patvirtintą liudytojų apsaugos nuo nusikalstamų poveikių programą. Šiais metais šiai programai finansuoti lėšų neskirta, tačiau tikiuosi, kad Seimas, tvirtindamas 1995 m. biudžetą, atsižvelgs į mūsų siūlymus.

Daugiausia dėmesio skiriama kriminalinės policijos veiklai tobulinti. Užsibrėžėme tikslą perorientuoti ekonominės policijos veiklą, kad būtų paryškinti vykstantys šešėliniai procesai ekonomikos, finansų, privatizacijos srityse. Vyriausybės nutarimu jau įsteigtas kovos su nusikaltimais finansų srityje padalinys, tačiau jo veiklos rezultatų negalima tikėtis tuoj pat. Laukia didelis organizacinis darbas parenkant šiai tarnybai kvalifikuotus kadrus, juos apmokant bei nustatant reikiamas sąveikos formas su Mokesčių inspekcijos ir Valstybės kontrolės departamentų pareigūnais.

Kriminalinio proceso kontrolė neįmanoma be gerai organizuotos kriminalinės žvalgybos. Todėl sieksime operatyvinės tarnybos padalinių perginklavimo šiuolaikinėmis techninėmis priemonėmis. Dėl finansinių sunkumų šiuo metu neturime tiek lėšų, kiek reikia šiai tarnybai. Tačiau tikimės, kad įdėję ir savo indėlį papildant valstybės biudžetą šių lėšų gausime.          

Antra. Nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevencinės sistemos kūrimas. Tai nepertraukiamas nusikalstamumo kontrolės procesas, kuriame, be mūsų sistemos, privalo dalyvauti visos valstybinės ir visuomeninės institucijos. Pirmaeiliu uždaviniu laikome Vyriausybės patvirtintų nusikaltimų asmeninei nuosavybei kontrolės ir nusikaltimų ekonomikos srityje kontrolės programų įgyvendinimą. Rengiame ir metų gale Vyriausybei pateiksime nusikaltimų bei teisės pažeidimų prevencijos įstatymo projektą.

Pamažu pertvarkome savivaldybių policijos veiklą orientuojant ją į nusikaltimų prevencijos organizavimą vietose, į šį darbą plačiau įtraukiant gyventojus.

Trečia. Visuomenės ir policijos sąveikos stiprinimas. Neginčijant suabsoliutintu požiūriu dėl policijos galimybių veikti kriminogeninę situaciją būtina pripažinti, kad vidaus reikalų sistemos veikla visų pirma turi atitikti visuomenės poreikius ginant konstitucines žmonių teises ir laisves. Policijos bei vidaus tarnybų darbas nemažai priklauso nuo visuomenės ir teisėsaugos pareigūnų tarpusavio supratimo. Šiems ryšiams užmegzti ir palaikyti labai svarbus ir pareigūnų dvasinių, profesinių ir fizinių savybių ugdymas, tradicijų plėtojimas, ir nuolatinis bendradarbiavimas su masinės informacijos priemonėmis konsultuojant piliečius, informuojant apie atliktą darbą.

Policijos prestižą lemia jos veiklos rezultatai, nusiteikimas visada padėti žmonėms. Šio uždavinio sprendimą siejame su sėkmingu vidaus reikalų sistemos kadrų problemos sprendimu. Dėl objektyvių priežasčių, o visų pirma dėl nepakankamų socialinių garantijų Vidaus reikalų ministerijos kadrų būklė - kiekybė ir profesionalumas - nėra gera. Iki šios dienos trūko 2 841 pareigūno, arba 12 viso skaičiaus procentų, iš jų 2 164 - policijoje. Vis daugiau priimama jaunų pareigūnų. Šiuo metu pusė darbuotojų neturi 30 metų. Kadrų trūkumo ir jaunėjimo tendencija lemia žemesnį pareigūnų profesinį lygį. Vidaus reikalų sistemoje tik kas penktas pareigūnas turi aukštąjį juridinį ir tik kas ketvirtas -aukštesnįjį juridinį išsilavinimą. Dar nepasiektas norimas vidaus reikalų sistemos pareigūnų kultūros, drausmės, žmonių poreikių supratimo lygis. Todėl viena iš strateginių mūsų veiklos krypčių yra kadrų atranka ir ugdymas. Daug dėmesio skiriame organizaciniam darbui suformuojant tam reikiamas prielaidas. Tai yra sąlygų pareigūnams kelti savo kvalifikaciją bei perduoti sukauptą pažangų darbo patyrimą sudarymas, taip pat pareigūnų socialinių garantijų bei darbo apmokėjimo sistemos tobulinimas. Pradėjusios funkcionuoti trys aukštesniosios policijos mokyklos palaipsniui turėtų tapti pagrindiniais pareigūnų atrankos ir ugdymo centrais. Baigdamas noriu pabrėžti, kad vidaus reikalų sistema laikosi tvirtos pozicijos ir paradoksalūs kai kurie sprendimai neturės įtakos mūsų veiklai. Vidaus reikalų ministerija ir toliau nenukrypstamai vykdys jai iškeltus uždavinius kontroliuodama nusikalstamumą, užtikrindama viešąją tvarką ir piliečių saugumą. Ačiū.

PIRMININKAS. Gerbiamasis ministre, jūsų norėtų paklausti 36 Seimo nariai.

R.VAITEKŪNAS. Aš maloniai norėčiau atsakyti visiems.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys A.Baskas užsirašė paklausti iš anksto. Prašom.

A.BASKAS. Gerbiamasis ministre, daug kam aišku, kokie valdžių veiksmai ar aplaidumas sąlygojo dabartinę būklę. Dabartinės valdžios atstovą turbūt patogiau paklausti, kokie ankstesnės valdžios veiksmai ar aplaidumas sąlygojo šią būklę. Pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerijoje buvo panaikintas kovos su organizuotu nusikalstamumu skyrius. Buvo prasidėjusios kalbos Aukščiausiojoje Taryboje, kad tautinė mafija galbūt ir neblogai. Ar jums neatrodo, kad tautinė mafija negalima, kad galima tik tarptautinė mafija, kad galimos tiktai jos atmainos, pavyzdžiui, proletariato diktatūra, sovietinis socializmas ir pan.? Ačiū.

R.VAITEKŪNAS. Klausimas labai abstraktus ir labai sunku atsakyti labai trumpai. Aš nenorėčiau nieko... Visi visais laikmečiais turbūt realiau įvertins savo veiksmus dirbdami realiose situacijose. Ir smerkti vieną ar kitą pareigūną dėl to būtent istorinio laikmečio, kuriuo jis dirbo... Pasirinkimas jo taktikos ir visa kita... Žinoma, čia daug priežasčių tai veikia. Bet aš nenorėčiau čia, iš tribūnos, nieko smerkti. Bet konkretūs nusikalstami veiksmai, kurie buvo padaryti, ir šiuo metu yra tiriami Generalinėje prokuratūroje. Aš manau, mano kolega generalinis prokuroras gal pailiustruos tai pavyzdžiais.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys A.Albertynas.

A.ALBERTYNAS. Gerbiamasis ministre, vykdant valstybinio turto privatizavimą padaryta daug neteisėtų aktų, padaryta tiesiog nusikaltimų. Šitą problemą dabar labai plačiai komentuoja konservatoriai. Sako, kad reikia spręsti referendumu. Bet pirmiausia, kiek aš atsimenu, šitą problemą jūs iškėlėte. Jūsų tokios mintys, kad reikia viską pradėti iš naujo, viską patikrinti, o kas yra neteisėtai padaryta, reikia anuliuoti. Tai čia yra jūsų autorinės teisės. Dabar tas jūsų autorines teises nori pasisavinti konservatoriai. Ar jūs galvojate apginti savo autorines teises? Ačiū.

R.VAITEKŪNAS. Aš nedalyvauju tokiose giliose politinėse diskusijose. Man neteko diskutuoti. Tik aš suvokiu, kad, žinoma, yra padaryta daug klaidų. Kaip mes visi suvokiam, tai ne R.Vaitekūnas parodė tas klaidas, bet gyvenimas parodė. Todėl aš noriu nepretenduodamas į jokias autorystes pasakyti, kad reikia grįžti prie kai kurių privatizuotų objektų, patyrinėti teisinį mechanizmą, privatizavimo teisėtumą. Tai aš neatsisakau tų žodžių ir, be jokios abejonės, mes tuo klausimu dirbame. Bet tai yra labai sudėtingas ir ilgas kelias. Nes daug valdžių... Tie, kurie davė sankcijas, vienaip ar kitaip dalyvavo tame procese... Jau pasikeitė bent trys valdžios. Vietines turiu omeny. Todėl yra labai sudėtinga atsekti visą tą mechanizmą. Bet nepaisydami visų sunkumų mes neatsisakom savo šitų užmojų ties kai kuriais objektais.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys A.Kubilius.

A.KUBILIUS. Gerbiamasis ministre, aš norėčiau padėkoti už išsamią, rimtą ir menkai paguodžiančią statistiką bei analizę, nors taip ir neaišku, kiek nusikaltimų yra neregistruojama. Tačiau nei apžvalgoje, nei pranešime, nei Prezidento kalboje iš esmės nebuvo kalbėta apie tokį nusikaltimą kaip korupcija. Ar mūsų valdininkai skiriasi, sakysim, nuo Italijos valdininkų ir yra nepažeidžiami šios ligos? Kaip dėl korupcijos tarp teisėsaugos darbuotojų? Ką reiškia net ir Vakarų spaudoje, ir čia, Seimo salėje, ne kartą pasakyti teiginiai, kad korupcija siekia aukščiausius Lietuvos valdžios ešelonus. Ir klausimas būtų toks: ar gerbiamajam ministrui reikėtų dėkoti už tylų darbą apvalant Prezidentūrą nuo “patarėjo kostiumams”, įtariamo ryšiais su “Vilniaus brigada”?

R.VAITEKŪNAS. Čia jau turbūt ne vienas klausimas, ir aš nelabai viską užfiksavau. Atleiskit, jeigu nebus atsakyta. Aš dėkoju Seimo nariui A.Kubiliui už mūsų to triūso įvertinimą, kadangi Seimo narys A.Kubilius, iš anksto įvertindamas mūsų triūsą, jau prieš keletą mėnesių publikavo ir paskelbė mūsų tą darbą, tiktai labai “žaliu” variantu. Tai tarp kitko. Ir aš niekada nenorėčiau, kad “žali” variantai patektų į visuomenės akiratį, kad neapibendrintais, visiškai neparengtais ir visiškai preliminariais skaičiais būtų visaip operuojama. Tai vienas dalykas.

Dėl korupcijos. Be jokios abejonės, elementų yra, ir mes nesam kažkokia oazė pasaulyje. Aš prognozuoju, viešai prognozuoju... Gal nereikėtų man iš šitos aukščiausios valstybės tribūnos būnant šitose pareigose prognozuoti, galbūt reikėtų siauresniame rate ir neoficialioje aplinkoje, bet negalima neatkreipti dėmesio į tam tikras takoskyras ir nevieningą įvykių, kriminogeninės situacijos, konkrečių nusikaltimų situaciją. Iš mūsų teisėsaugos institucijų piramidės mes negalim, aš nekviečiu savo teisėsaugos institucijų kolegų matyti tik policinėmis akimis tuos procesus. Aš nekviečiu tam ir esu toli nuo tos minties. Bet aš visus savo kolegas kviečiu žiūrėti ta pačia kryptim, bent ta pačia kryptim. Tada mes galbūt matysim daugiau bendrų tų požymių, kurie mums leis rimtai paveikti tą situaciją. Todėl aš kreipiuosi pirmiausia, žinoma, į savo kolegas. Bet mes nelaikom rankų sudėję... Aš pritariu Jo Ekscelencijos Prezidento pasakytiems žodžiams, kad mes negalim laukti “pagados”, kol iš dangaus nusileis įstatymai, norminiai aktai. Aš suvokiu, įstatymų leidyba yra ilgas procesas, bet mes turim paveikti savo siūlymais, projektais, teikti Seimui ir labai aktyviai daryti įtaką bet kokiems pasikeitimams. Nes Lietuva yra tokia maža valstybė, kurioje nuo įstatymo priėmimo iki jo realaus rezultato pasiekimo turi praeiti minimalus laikas. Yra labai palankios sąlygos realiai dirbti. Tai ne Rusija, kurioje įstatymas pasiekia po metų, o jis vykdomas gal po penkerių metų. Aš nenoriu nieko įžeisti, gal yra ne taip, bet aš tiktai lyginu. Lietuvoje tai yra labai reali situacija tą padaryti. Bet reikia labai vieningo požiūrio bent ta pačia kryptim. Aš jau minėjau. Todėl yra ir korumpuotų užuomazgų. Ir jeigu šita takoskyra ir požiūris toliau skirsis bei takoskyra didės, leiskit paprognozuoti, kad artėjant metų viduriui bus labai intensyviai veikiama, kad nebūtų Prevencinio įstatymo, kurį jūs priėmėt metams. Dėl jo mes su generaliniu prokuroru atsiskaitysime dar birželio pabaigoje. Aš prognozuoju tai, kadangi remiuosi praeitų metų pabaiga, kas buvo koncentruota (...) į tą įstatymą, kad jo nebūtų. Aš suvokiu, kad tas įstatymas - ne panacėja nuo visų ligų, jis yra tik tam periodui ir ne daugiau, bet kad yra reikalingas, gyvenimas parodė. Aš prognozuoju tai, kad galimos tokios insinuacijos visuomenėje, kai teisinių institucijų, ne visuomenės, teisinis nihilizmas privers kai kurias valstybines institucijas imtis neteisėtų veiksmų, sukelsiančių neprognozuojamas pasekmes. Aš nenoriu būti pranašu, bet man “dūšioje” kribžda ir šita mintis. Todėl aš, norėdamas atkreipti visų aukščiausiųjų valdžios moterų ir vyrų dėmesį, iš tikrųjų tai labai rimtai akcentuoju.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys V.Petrauskas.

V.PETRAUSKAS. Dėkoju. Pone ministre, Respublikos Prezidento dekretu yra suformuota kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija darbo grupė. Atrodytų, kad visos problemos, kurias jūs paminėjote, turėtų būti pirmiausia išnagrinėtos toje grupėje. Dabar susidaro įspūdis, kad kiekviena institucija, kiekviena ministerija dirba savarankiškai, veiksmai nekoordinuoti, bendro aptarimo įstatymų, darbo sąlygų ir įvairiausių kitų problemų nėra. Ar jūs sutinkate su tuo, ar galite pritarti, kad vis dėlto tikros, normalios koordinacijos, neišvengiamai būtinos, gyvybiškai būtinos šiuo metu nėra. Ir kiekvienas pareigūnas, netgi ministerijos, žinybos dirba kiekvienas sau, ir tiktai viena kitai teikia priekaištus, švelniai tariant? Ar jūs manote...

R.VAITEKŪNAS. Aš nevisiškai sutikčiau su jūsų mintimi, bet, be jokios abejonės, absoliučiai negaliu prieštarauti jums. Trūksta koordinavimo, be jokios abejonės. Jis reikalingas visuose lygiuose nuo viršaus. Mums reikia rodyti pavyzdį, o miestams, rajonams taip pat reikia koordinuoti savo veiklą. Ir mums, matyt, reikia pasirašytų bendrų žinybinių norminių aktų bei kitų dalykų. Bet aš nenorėčiau peikti šitos grupės, kuri yra sudaryta Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu. Šita grupė dirba toli gražu ne tobulai. Mes vieni kitiems siūlom tas savo darbo formas tobulinti, planuoti, rimčiau daryti įtaką visiems dalykams. Ta darbo grupė nepajėgia fiziškai ir kitaip sukurti kažkokių projektų, bet mes turim visus įgaliojimus, aukščiausius valstybės įgaliojimus daryti įtaką toms struktūroms, kuriose mes dirbam, kad šitos struktūros dirbtų būtent ta kryptim. Aš su tuo sutinku.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys A.Baležentis.

A.BALEŽENTIS. Gerbiamasis ministre, mes dėkojame šiandien jums už išsamią nusikalstamumo būklės analizę Lietuvoje, bet kyla klausimas, ar Vidaus reikalų ministerija ir jos padaliniai centre bei vietose netampa daugiau statistinės analizės ir aprašymo padaliniais? Aš noriu paklausti, kodėl akcentas daromas ir darbas daugiausia dirbamas po  to, kai nusikaltimas arba nusikaltimai padaromi? Kodėl nedirbama prieš nusikaltimą, kad tie nusikaltimai neįvyktų? Arba jeigu nusikaltimai įvyksta, kodėl nešalinamos priežastys jūsų iniciatyva, kad jie daugiau nepasikartotų? Galbūt šita kryptis duotų didesnių rezultatų?

R.VAITEKŪNAS. Tai labai puikūs teoriniai samprotavimai, kuriuos, be jokios abejonės, yra žymiai sudėtingiau įgyvendinti realiame gyvenime. Aš sutinku, kad turi būti prevencinio darbo programa, kuri yra ruošiama. Bet į šitą programą turi būti įtrauktos visos valstybinės institucijos, ir nereikia rodyti Vidaus reikalų ministerijai ar Prokuratūrai pirštu, kad jūs turit dirbti prevencinį darbą. Ekonomikos ministerija, Finansų ministerija - visi savose sferose turi atsakyti už tai, kas yra negera jų struktūrose, kas sukuria nusikaltimus ir sudaro tam sąlygas. Ir visuomeninės organizacijos įtrauktos, ir Bažnyčia paprašyta tą darbą dirbti. Tai, žinoma, čia yra jau ne įstatymų leidėjų prerogatyva, bet tai taip pat yra visuomeninių organizacijų iniciatyvos problema. Aš nevengiu atsakomybės ir nenoriu pasakyti, kad Vidaus reikalų ministerija viską padaro prevencinio darbo prasme, bet aš dar kartą kartoju, kad jeigu praeitais metais milijonas gyventojų nubausta daugiausia policijos pastangomis... Bet tai yra ne pasigyrimas, tai yra blogai. Jeigu milijonas gyventojų, administracinės tvarkos pažeidėjų... Ir kaskart šitas skaičius auga. Tai jūs galit įsivaizduoti prevencinį darbą tarp sluoksnių arba tarp nusikaltėlių, kurie turi, taip sakant, potenciją, gyvenimišką nuostatą nusikalsti. Buitinių nusikaltimų fiksuojam 30%, buitinių nužudymų. Praeitais metais 29 vyrai nužudė savo žmonas, 15 moterų nužudė savo vyrus, 7 sūnūs nužudė savo motinas ir t.t. Kas gali užbėgti už akių šitiems procesams? Girtavimas, amoralus gyvenimas, neturėjimas nieko švento... Vien tiktai per šitą nužudymų prizmę galima numatyti. Kitiems smurtiniams nusikaltimams, žinoma, taip pat daug buitinio pamato, šito baisaus nešvarumo.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys J.Nekrošius.

J.NEKROŠIUS. Gerbiamasis ministre, jūs turbūt sutiksit... Ir jums apmaudu, ir mums visiems apmaudu, kad “Kentauro” byloje konkretus teismas tapo simboliniu - nesimboliniu mafijos krikštatėviu. Ir dabar visi piktinasi, visi bijo, visi kenčia, visi svarsto, bet kiekvienas žmogus pavojaus akivaizdoje lieka vienišas. Ir jūs tą patvirtinot savo teiginiu, kad beveik milijonas žmonių jau buvo nubausta. Padėtis lyg ir be išeities, bet vis dėlto ar nevertėtų tiesiog kaip programą iškelti, kaip idėją, kad šitoje situacijoje galėtų būti sudaromas pilietinio judėjimo frontas. Tiesiog visiems kartu kreiptis, kai mus dabar girdi tūkstančiai žmonių, kaip visiems padaryti, kad būtų sukeltas nepasitenkinimas, neapykanta šitiems nusikaltėliams? Žodžiu, ar nevertėtų vis dėlto paieškoti efektyvios paramos, sutelkus visas jėgas mūsų tautoje, mūsų visuomenėje, kad vis dėlto sustiprintume savisaugos instinktą, nes tai jau yra valstybės saugumo reikalas.

R.VAITEKŪNAS. Aš visiškai sutinku su jumis ir galbūt netgi pageidaučiau, širdyje gal pageidaučiau, kad šito svarstymo rezultatas būtų kažkoks gal deklaratyvus, gal kažkoks gyvenimiškas dokumentas iš Seimo. Pirmiausia reikėtų konsoliduotis Seimui, visoms partijoms, frakcijoms, ir šituo pavyzdžiu sutelkti visus Lietuvos žmones, kad ir kokios spalvos jie būtų. Akių spalva ar dar kažkas... Tai aš atsakau į klausimą, kad nors šituo požiūriu mes būtume labai vieningi. Tik tokiu būdu mes galim pasiekti kažkokių rezultatų. Tik tokiu būdu.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys V.Būtėnas.

V.BŪTĖNAS. Jūs, gerbiamasis ministre, konstatavote, kad nusikalstamas pasaulis tampa vis labiau modernizuotas, veikia akiplėšiškiau. Ir spaudoje, ir kitur ne kartą buvo sakyta, kad jie prasiskverbia ir į teisėsaugos institucijas, taip pat ir į pačią policiją. Ar galėtume pasakyti, ką jūs nuveikėte per savo darbo laiką būtent kovodamas ir išaiškindamas tuos žmones, kurie gal ir pakliuvo į policiją, o ir apskritai kovodamas su pažeidimais pačioje jūsų sistemoje?

R.VAITEKŪNAS. Jeigu vėl žiūrėtume per auklėjimo prizmę, per tam tikras prievartos priemones, kurios mūsų gyvenimą ir tarpusavio santykius reglamentuoja įstatymais bei statutiniais reikalavimais, tai čia yra pateikta kadrų problematika Vidaus reikalų ministerijoje. Jeigu įdėmiai paskaitytume... Aš galiu tuos skaičius pakartoti, kiek yra drausminių nuobaudų per praėjusius metus Vidaus reikalų sistemos pareigūnams, kiek jų atleista, kiek jų nuteista, kiek tarp mūsų išaiškinta nusikaltėlių. Tai mes šito neslepiam. Atvirkščiai, mes netgi pageidaujam informacijos kad ir Seimo narių, kurie glaudžiai bendrauja su savo rinkėjais, išvyksta pas savo rinkėjus penktadieniais. Visada maloniai laukiam informacijos apie vienokius ar kitokius negatyvius reiškinius mūsų sistemoje. Vidaus reikalų sistemos, aš akcentuoju, institucijos, kurioms skirta aiškinti tuos reikalus, pačios savo rankomis, savo valia, savo informacija aiškinasi pažeidėjus. Nėra tokių institucijų kol kas, bent aš nežinau, teismuose, prokuratūroje, kitose teisinėse institucijose ir valstybės institucijose. Taigi lieka vėl vienintelis kelias policijai, vidaus reikalų sistemai aiškinti nusikaltėlius ir korumpuotus asmenis tose struktūrose.

PIRMININKAS.Gerbiamasis Seimo narys P.Jakučionis.

P.JAKUČIONIS. Dėkoju. Gerbiamasis ministre, ar nereiškia aukštų Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų automobilių vagystės, tarp jų, žinoma, ir Prezidento, ir Seimo narių, kad teisėsaugos institucijos kriminogeninės situacijos Lietuvoje nekontroliuoja? Tuo tarpu jūs, gerbiamasis ministre, dabar teigiate, kad perimate iniciatyvą ar perėmėte. Kur tas perėmimas, kokiose srityse konkrečiai matomas? Ir ar nepakenkė kriminogeninei situacijai buvusi amnestija?

R.VAITEKŪNAS. Čia jau kriminologų tyrinėjimas. Matyt, turi pasakyti mokslininkai ir kriminologai, kiek pakenkė ar kiek pataisė padėtį. Aš toli gražu nemanau, kad Lietuvoje negalima amnestija ir jos nereikia taikyti. Vyksta arši diskusija ir mums sakoma iš užsienio, kad reikia panaikinti mirties bausmę ir apskritai švelninti, humanizuoti bausmes. Bet kol kas mes irgi turim savo nuomonę tuo klausimu. Dėl valdymo ar nevaldymo. Žinoma, čia vienu žodžiu neatsakysi, kaip tai yra daroma ar nedaroma. Aš tik norėčiau paeksperimentuoti ir bent trims dienoms paleisti vidaus reikalų sistemoje visus iki vieno atostogauti. Gal jūs tada pajaustumėte, ar ji valdoma, ar nevaldoma, ar iš tikrųjų... Gal šitokiu banaliu pavyzdžiu aš neįtikinsiu jūsų.

Dėl automobilio. Galbūt per daug dėmesio tam automobiliui ir kitiems automobiliams. Aš, žinoma, daugiau išgyvenu dėl Prezidento garažui priklausančių automobilių, bet tai taip pat yra tyrimo objektas, kadangi šitas automobilis jau buvo už mūsų Respublikos ribų. Iš esmės mes daug darom bendraudami su užsienio valstybių kolegomis. Šiuo metu ypač koncentruojam savo dėmesį automobilių vagysčių kontrolei, nes tai paralyžiuoja... Iš esmės Lietuvoje per parą dingsta 14 automobilių. 14 automobilių - tokia statistika. Nors man Prancūzijoje pasakė, kad vien Buržė aerouoste per parą pavagiama keletą kartų daugiau automobilių. Bet tai mūsų, žinoma, nė kiek linksmiau nenuteikia. Mes, žinoma, turim daryti įtaką tiems procesams. Mes turim tam tikrų samprotavimų, turim tam tikrų perspektyvų. Aš manau, kad vis dėlto tos perspektyvos turi duoti kažkokį teigiamą rezultatą.

PIRMININKAS. Gerbiamoji Seimo narė Z.Šličytė.

Z.ŠLIČYTĖ. Gerbiamasis ministre, išteisinamųjų nuosprendžių skaičius labiau atspindi blogą kvotėjų ir tardytojų, o ne teismų darbą, nes teisėjas nėra kaltintojas, ir jis privalo išteisinti, jeigu nesurinkti įrodymai, ir kitais įstatymų numatytais pagrindais. Norėjau jūsų paklausti, kaip dabar atlyginama žala, padaryta nepagrįstu patraukimu baudžiamojon atsakomybėn?

R.VAITEKŪNAS. Atlyginama teisiniu būdu. O tą teisinį būdą, jūs, kaip gerbiama advokatė, gerai žinot. Jeigu yra kažkokių pretenzijų, tai teisine tvarka ir atlyginama ta žala. Dėl kvalifikacijos. Be jokios abejonės, aš nenoriu pasakyti, kad mūsų kvalifikacija pasiekė viršūnes. Aš būtent kiekvieną kartą ir akcentuoju, kad problemų problema visame mūsų darbe - tai kadrai. Kadrai, jų patikimumas, jų profesionalumas. Bet aš stebiu ir kitus dalykus. Nėra pernelyg... Taip sakant, mes negalim nematyti klaidų ir kitų teisinių institucijų darbe. Ir profesionalumo stygius, ir kvalifikacijos, ir t.t. Tai taikytina visiems be išimties, aš manau. Bet kadangi mums tai yra svarbiau, mes prisiimam tai didesne dalim dėl kvalifikacijos. Bet kur mes einam? Aš noriu tame kontekste pateikti pavyzdį, kuris šiuo metu rutuliojasi Kaune. Kauno vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai nubaudė už valiutinių operacijų pažeidimą vienos firmos pareigūnę 1000 Lt bauda eksproprijuojant į valstybės biudžetą 10 tūkst. dolerių, kurie buvo rasti ten kaip keitimo valiutinių machinacijų, manipuliacijų objektas. Teisme atsirado ieškininis pareiškimas. Teismas skubos tvarka priteisia, anuliuoja visus mūsų sprendimus iš esmės remdamasis vienu - parodymais žmogaus, kuris teigia, kad jis savo asmeninius 10 tūkst. dolerių atsinešė padėti į kasą neva dėl buto remonto. Tai kuo tikėti? Vienas mažas pavyzdėlis. Šioje situacijoje vyriausiasis policijos komisaras nevykdo teismo sprendimo. Įsivaizduojate, į kokį įsivelia teisinį nihilizmą teisinės institucijos, nevykdydamos vienos kitų sprendimų? Bet galima šitos situacijos ir aštresnė forma. Mums reikia užbėgti įvykiams už akių, kad šitaip neatsitiktų. Dar aštresnė forma. Aš jau pasikartoju, bet aš noriu į tai atkreipti dėmesį.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys A.Salamakinas.

A.SALAMAKINAS. Gerbiamasis ministre, jums gerai žinomas konfliktas, iškilęs tarp Kėdainių rajono prokuroro ir policijos komisaro. Prokuroras kaltina rajono komisarą tuo, kad jo policininkai kartais per griežtai elgiasi su pažeidėjais, apkula juos lazdomis. Mano galva, lazdos policininkams ir duotos ne pasipuošti, o jomis naudotis. Tuo tarpu rajono komisaras prokuroro atžvilgiu pateikia kur kas rimtesnių kaltinimų - tai ryšiai su nusikalstamom grupuotėm. Nerasdami išeities jie kaltinimus paskelbia už rajono ribų ir naudojasi Respublikos masinės informacijos priemonėmis, tuo sukeldami nusikalstamų grupuočių pasitenkinimą. Buvo kreiptasi į kolegą E.Bičkauską, buvo sudaryta komisija, tą problemą tyrė, na, ir išties buvo priimtas saliamoniškas sprendimas, atseit, vyrai, susitaikykite. Ponas E.Bičkauskas siūlė atleisti abu iš pareigų. Tai taip pat, mano galva, netinkama, nes tuo užkimšime burną kritikai. Susidariau tokią nuomonę, kad valstybėje nebėra institucijos, kuri galėtų išspręsti šią problemą. Mano klausimas būtų toks. Ar jūs ir ponas A.Paulauskas su savo struktūromis sugebėsite išspręsti šią problemą, ar be Jo Ekscelencijos Prezidento vis dėlto nesugebėsite?

R.VAITEKŪNAS. Aš norėčiau jus nuraminti. Nereikia taip aštriai pateikti šio klausimo. Buvo tam tikrų dviejų vadovų darbo ir bendravimo nesklandumų, bet mes su kolega A.Paulausku aktyviai įtakojame tuos procesus. Ir aš manau, kad ten žmonės suprantantys, ką reiškia nereikalingi ginčai, darbiniai ir asmeniniai kivirčai, ką reiškia kad ir Kėdainių rajono kriminogeninei situacijai destabilizuoti. Visi tai suvokiam. Ir ne vien Kėdainių rajone yra aštri kadrų problema. Mes žinom, kontroliuojam, keičiam kai kuriuos kadrus. Atvirai sakom visiškai neslėpdami tų bėdų, bet aš manau, kad nereikia, gerbiamasis Seime, įtakoti tų procesų, mes kaip nors susitvarkysime patys. Jeigu nesutvarkysime mes, tai, ko gero, sutvarkys kiti, kurie dirbs vietoje mūsų.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys V.Plečkaitis.

V.P.PLEČKAITIS. Gerbiamasis ministre, iš to, kas vyksta Lietuvoje, galima susidaryti įspūdį, kad nusikaltėlių pasaulis yra daug geriau organizuotas už vidaus reikalų sistemą. Ir iš to, kad nesuimtas nė vienas žymesnis nusikaltėlis, mafijozas, galima daryti prielaidą, kad jie turi ir informatorių vidaus reikalų sistemoje, ir globėjų, matyt, kitose teisėsaugos struktūrose. Tai aš norėčiau paklausti, ar Vidaus reikalų ministerija savo ruožtu turi darbo su nusikaltėlių pasauliu strategiją? Tai yra strategiją ta prasme, kad išsprogdintų šitą nusikaltėlių pasaulį iš vidaus. Ar darbui su agentūra skiriama lėšų ir kaip jos panaudojamos?

R.VAITEKŪNAS. Žinoma, aš į šio klausimo antrąją dalį neatsakysiu išsamiai. Turime strategiją ir dirbame tuo klausimu, tik tiek galiu atsakyti. O kai dėl dezinformacijos ar informacijos išėjimo iš tam tikrų struktūrų, aš nemanau, kad iš Seimo neišeina informacija ten, kur nereikia, į mafijos struktūras. Tai mechanizmo ieškokime visi visuose rūmuose.

PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, ministro atsakymams į klausimus laikas baigėsi. Aš norėčiau su jumis pasitarti. Yra dar daug norinčių paklausti. Galbūt galėtume atsakymus į klausimus pratęsti? Galbūt kitiems pranešėjams bus mažiau klausimų? Nesutinkate, taip? Gerbiamasis Seimo narys Z.Adomaitis.

Z.ADOMAITIS. Ačiū. Gerbiamasis ministre, dabar daug kalbama apie reformos būtinumą, reikiamų įstatymų nebuvimą ar netobulumą ir t.t. Tačiau mums bereformuojant ir betobulinant įstatymus nusikalstamumas, sukūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, padidėjo kelis kartus. Mano klausimas štai toks. Ar jums neatrodo, kad, be visų tobulinimų ir reformų, vien tik grįžus prie to, kas buvo gera ir kas buvo panaikinta dar anais laikais, na, tai yra visuomenės įtraukimas į kovą su nusikalstamumu, t.y. draugovininkai taip liūdnai ir gerai pagarsėję ar vadinamieji visuomeniniai inspektoriai, ypač tai ir policijos darbo vertinimas, kad būtų vertinama pagal kriminogeninę situaciją ir ypač pagal nusikaltimų atskleidimo procentą. O dabar ar jums neatrodo, kad policijos darbuotojai tampa lyg paprastais statistikos darbuotojais ir laiko savo pareiga užfiksuoti nusikaltimus? Nei jų atlyginimai, nei laipsnių suteikimas, nei kitos privilegijos tiesiogiai nesusiję su kriminogenine situacija ir ypač su nusikaltimų išaiškinimu. Ačiū.

R.VAITEKŪNAS. Drįstu teigti, kad jūs nepakankamai informuotas tais klausimais. Yra tam tikrų dalykų... Pagrindinis mūsų rodiklis yra nusikaltimų atskleidimas. Yra aksioma. Seniai įrodyta, kad nusikaltimų lygis, dinamika toli gražu nepriklauso vien tik nuo teisėsaugos institucijų veiklos. Iš dalies taip, bet labai daug kriterijų veikia šitą dinamiką.

Dėl visuomenės dalyvavimo. Nebe ta visuomenė, kuri buvo suskirstyta į kolektyvus, įmones ir t.t. Įvyko, sakyčiau, visuomenės revoliucinių pokyčių, kadangi įmonės - visai ne tos, turtas - ne tos priklausomybės ir t.t. Bet nenorėčiau visiškai paneigti, kad visuomenės parama, ryšių su visuomene gerėjimas yra vienas iš mūsų gero darbo garantų. Aš ta prasme pripažįstu. Bet tiesioginis mūsų ryšys su visuomene vis sunkėja dėl objektyvių priežasčių, nes niekas nepasiųs budėti 100 ar 200 draugovininkų iš tūkstantinio kolektyvo - jo nebėra. Yra ūkininkai, yra privačios firmos, yra uždarosios akcinės bendrovės, kitos ūkinės bendrijos, kurios sprendžia savas problemas, bet ne tas, kurios, sakykime, rūpi valstybei. Gal ateis laikas, kada tos ūkinės bendrijos bus tuo suinteresuotos, bet reikia vis tiek tuo pereinamuoju laikotarpiu ieškoti bendravimo formų. Mūsų mintys reiškiamos per masinės informacijos priemones, nes tiesioginio ryšio vis mažiau ir mažiau. Per masinės informacijos priemones formuojama žmonių pažiūra į mūsų darbą ir kiti dalykai. Todėl ta prasme aš nepaneigiu, kad galima formuoti kažkokias formuotes, kurios galėtų mums padėti, bet tai yra jau visiškai kitos struktūros.

PIRMININKAS. Dėkoju gerbiamajam ministrui už išsamius atsakymus į mūsų klausimus. Kadangi bendru sutarimu buvo pasiūlyta nutraukti diskusiją... (Salėje triukšmas) Gerbiamieji Seimo nariai, tuomet aš nesupratau jūsų. Jeigu yra pageidavimas tęsti atsakymus į klausimus, tai tuomet tęskime. Gerbiamasis Seimo narys G.Paviržis.

G.A.PAVIRŽIS. Gerbiamasis ministre, policija, manau, žino arba bent nujaučia organizuoto nusikalstamo pasaulio Lietuvoje bosus, kurie nusikalstamu būdu pralobę legalizuojasi, o galbūt ir legalizavosi. Tačiau kol kas sugaudomi, o teismų, švelniai tariant, keistai vertinami, deja, nusikaltimų vykdytojų veiksmai. Ar jūsų minėtas Seimui pateiktas antimafinio įstatymo projektas padės tokius saugiai besijaučiančius supurtyti?

R.VAITEKŪNAS. Mes siūlome šitą variantą, ir Seimo Pirmininko pavaduotojas E.Bičkauskas artimiausiu laiku pristatys... Jau pristatė. Tai iš to turi matytis. Mes norime, kad tie žmonės, kurie patenka į mūsų akiratį (ar jie bosai, ar kaip kitaip pavadinsime), turėtų sandėrio su valstybinėmis institucijomis šansą. Jeigu jis duoda naudingą informaciją, didesnę naudą negu žalą, padarytą savo veikla, tai ten yra galimybė įprogramuota. Žinoma, koks bus veikimo mechanizmas, reikia prognozuoti, bet toks samprotavimas ir tokia nuostata ten yra.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys V.Juškus dėl vedimo tvarkos.

V.JUŠKUS. Prašau teikti balsavimui. Vienas siūlymas buvo nutraukti, kitas - tęsti diskusiją. Aš siūlyčiau tokį variantą: gerbiamojo ministro nebeklausinėti, o vėliau, jeigu liks laiko, tada būtų galima pratęsti. O šiaip prašau skelbti balsavimą.

PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, siūlymas yra pagal Seimo Statutą. Kadangi kompiuteris yra užimtas, prašysiu balsų skaičiavimo grupės... Kas už tai, kad pirmojo pranešėjo atsakymai į klausimus būtų nutraukti? Prašau balsuoti.

BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Už balsavo 42.

PIRMININKAS. Kas prieš?

BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Prieš - 20.

PIRMININKAS. Kas susilaikė?

BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Susilaikė 9.

PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, taigi balsų dauguma pirmojo pranešėjo atsakymai į klausimus bus nutraukti. Turi teisę paklausti dar vienas Seimo narys. Gerbiamasis Seimo narys A.Katkus. Prašom.

J.A.KATKUS. Pone ministre, jūs savo kalboje nepaminėjote tokio svarbaus, mano požiūriu, įstatymo - Pajamų deklaravimo (aš turiu omenyje pareigūnų pajamų deklaravimą), kuris yra kovos su korupcija sudedamoji dalis. Kaip, jūsų manymu, jis padėtų kovai su korupcija? Ir apskritai - dar kitų įstatymų sugriežtinimas ir geresnis taikymas, sakykim, toks įstatymas, kuris leistų labai griežtai konfiskuoti turtą. Ir grįžtu prie pajamų deklaravimo. Kaip žinote, jis buvo atmestas. Kaip jūs vertinate šitą faktą? Ar jis jums padėtų?

R.VAITEKŪNAS. Aš apgailestauju, kad Pajamų deklaravimo įstatymas neišvydo šviesos prieš trejetą metų, prieš valstybinio turto privatizavimo ir išdalijimo pradžią. Tai vienas momentas. Antras momentas. Jeigu deklaravimą skirtume pagal luomus, pagal pareigas, tai taip pat efekto neduotų vien tik dėl to, kad tie, kurie disponuoja turtą, jie neturi nieko savo vardu. Jie disponuoja visiškai svetimą turtą, ir įrodyti, kad tai yra jų nuosavybė, tai būtų amžinas svarstymo objektas. O kada atsiras visaliaudinis, taip pavadinkim, visiems Lietuvos piliečiams privalomas pajamų deklaravimas, bus mažiau landų šiems pasireiškimams.

Aš labai dėkoju jums už dėmesį. Apgailestauju, kad ne į visų klausimus galėjau atsakyti. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkoju gerbiamajam ministrui. Galbūt šiame posėdyje liks laiko ir jūs dar galėsite atsakyti į kitų Seimo narių klausimus. Sąrašą išsaugosime.

Dabar į tribūną kviečiu antrąjį pranešėją - Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą poną A.Paulauską.

A.PAULAUSKAS. Jūsų Ekscelencija Prezidente, gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai!

Mes su gerbiamuoju ministru savo pranešimų nederinome, todėl, kad nesikartočiau, kai kurias pastraipas praleisiu.

Šiandieną tebėra aktuali teisėtvarkos užtikrinimo problema. Ir nors per 4 mėnesius užregistruotų nusikaltimų skaičius rodo, kad jų sumažėjo penktadaliu, mažiau užregistruota tokių dominuojančių nusikaltimų kaip valstybinio turto, asmeninio turto vagystės, tačiau kalbėti apie stabilizavimą aš nedrįsčiau, nedrįsčiau taip optimistiškai vertinti. Greičiausia tai tik pirmi, labai trapūs stabilizacijos požymiai ir dar ilgai ir įtemptai teks dirbti, kad tai taptų negrįžtamu procesu, pastovia tendencija, juolab kad ir toliau auga sunkių nusikaltimų skaičius. Šiemet jų užregistruota 10% daugiau negu per 4 praėjusių metų mėnesius. Gana sparčiai gausėja nužudymų, atvirųjų vagysčių, plėšimų, turto prievartavimo, chuliganizmo, kontrabandos ir kyšininkavimo atvejų. Beje, pastarųjų nusikaltimų skaičius priklauso ir nuo teisėsaugos pareigūnų sėkmingo darbo. Vis dažniau nusikalsta nepilnamečiai, neblaivūs ar anksčiau teisti asmenys. Nusikaltėliai dažnai naudoja šaunamuosius ginklus.

Prokuratūra pagal išgales stengiasi, kad jos veikla būtų adekvati susiklosčiusiai situacijai. Suaktyvėjo baudžiamasis persekiojimas. Prokurorai buvo orientuojami glaudžiai bendradarbiauti su policija tiriant sunkius nusikaltimus ir korupcijos faktus. Svarbiausia buvo pakeisti prokurorų psichologiją ir statišką jų darbo stilių, kad iš priežiūros vykdančių pareigūnų prokurorai taptų aktyviais baudžiamąjį persekiojimą vykdančiais pareigūnais, kad į nusikaltimų tyrimą įsitrauktų ankstesnėse stadijose. Miestuose bei rajonuose, kuriuose tai pavyko pasiekti, rezultatai kovojant su organizuotomis gaujomis akivaizdūs. Čia noriu paminėti Vilniaus, Panevėžio miesto, Marijampolės tarprajoninių prokurorų gerą darbą. Tačiau produktyviausiai šioje srityje dirbo specializuoti prokuratūros padaliniai, pavadinti organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriais, įkurti Generalinėje prokuratūroje, Vilniaus ir Kauno miestų prokuratūrose. Artimiausiu metu tokį padalinį planuojame sukurti ir Žemaitijos zonai. Jis bazuosis Klaipėdos mieste.

Stebimi palankūs prokuratūros tardytojų darbo pokyčiai. Nuo 1990 metų vis didėja baigtų bylų skaičius, o baudžiamųjų bylų, perduotų teismui, procentas padidėjo nuo 57 1990 metais iki 70% 1994 metais. Tai neblogas kokybinis rezultatas, kalbantis apie didėjantį tardytojų profesionalumą. Šį teiginį galėčiau pailiustruoti ir pačių sunkiausių nusikaltimų išaiškinimu. Tyčiniai nužudymai išaiškinami 80%, pasikėsinimai nužudyti - 93%, išžaginimai - 73%. Mes jau pastebėjome dėsningumą, kad tuose miestuose ir rajonuose, kur sėkmingai kovojama su organizuotomis gaujomis, sunkių nusikaltimų, ypač nužudymų, išaiškinamumas yra geresnis. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste šiais metais padaryti 54 nužudymai, iš jų iki šios dienos neišaiškinti 6.

Baigta ir teismui perduota daugiau įvairių kategorijų, tarp jų ir sudėtingų, visuomenei reikšmingų bylų. Štai šiemet į teismą jau perduota daugiau bylų dėl ekonominių nusikaltimų negu pernai per visą pirmąjį pusmetį.

Pastaruoju metu dažnai girdime politinių spekuliacijų nusikalstamumo tema. Dažniausiai daromos diletantiškos išvados, pareiškimai apie žymų nusikalstamumo sumažinimą, likvidavimą be esminių visos valstybės ir visuomenės pastangų. Tai ne tik neteisingi, bet ir pavojingi vertinimai.

Staigus nusikalstamumo augimas - tai visos visuomenės vidinių prieštaravimų paaštrėjimas, paaštrėjimų išdava, jos struktūrinė krizė, kuri kalba apie būtinumą sureguliuoti jos giluminius visuomeninius procesus. Šiandien mes galime realiai kalbėti apie kai kurių nusikaltimų arba kriminalinių procesų kontrolę. Bet tam turi būti priešprieša - gerai organizuotos ir sutelktos teisėsaugininkų ir kitų valstybės institucijų bei visuomenės pajėgos. Būtina gerinti veiksmų koordinavimą.

Aš ne kartą Seime akcentavau visuomenės dalyvavimą suvaldant nusikalstamumo problemą. Šią veiklą reikėtų sunorminti, parengti ir priimti specialų įstatymą. Pirmi žingsniai yra žengti išplečiant būtinosios ginties institutą, leidžiant įsigyti piliečiams šaunamuosius ginklus, leidžiant steigti saugos tarnybas. Tačiau reikia eiti toliau suteikiant galimybę piliečiams, norintiems aktyviai dalyvauti prevenciniame darbe prieš nusikalstamumą, veikti.

Tenka pareikšti keletą pastabų dėl naujų įstatymų taikymo, įstatymų, nukreiptų prieš organizuotus nusikaltimus ir korupciją, ekonomines ir finansines machinacijas, bei dėl nukentėjusiųjų ir liudytojų asmeninio apsaugojimo priemonių. Nauji įstatymai leidžia teisinėms institucijoms ryžtingai veikti ir imtis ryžtingų veiksmų prieš šiuos negatyvius reiškinius. Tačiau policijos, tardymo ir prokuratūros pastangos atsimušė į teismų nenorą imtis adekvačios atsakomybės už sudėtingų bylų baigtį.

Noriu pateikti keletą faktų. Tardymo organams sugriežtinus kovą su turto švaistymu, visokiausio plauko vagimis ir plėšikais, teisme imta aktyviai eksploatuoti teoriją, kad nusikaltėlių turto konfiskavimas, kaip bausmė, paprastai skiriama už tokius nusikaltimus, yra netaikoma ir ji prieštarauja Konstitucijai. Kol Konstitucinis Teismas patvirtino, kad turto konfiskavimas atitinka visus Lietuvos įstatymus, teismai šios bausmės netaikė beveik tūkstančiui nuteistųjų.

Įvairiais negyvenimiškais motyvais teismai nesutinka su tardymo organų pateikiamu nusikalstamo susivienijimo - gaujos - veiksmų kvalifikavimu. Tardymo organams pradėjus taikyti įstatymą dėl nukentėjusiojo ar liudytojo įslaptinimo, teismai šias bylas ėmė grąžinti tardymui papildyti nurodydami, kad suvaržoma teisiamųjų teisė į gynybą. Mes labai pasigendam Aukščiausiojo Teismo plenumo išaiškinimo dėl šių ir kitų naujų įstatymų taikymo. Nelaukiant, kad būtų kažkokia didesnė bylų nagrinėjimo praktika, metų ar pusantrų, tačiau vos tik pirmos bylos prasideda, būtų labai gerai turėti tokius išaiškinimus tiek teismams, tiek ir tardymo organams.

Naujuosius įstatymus sunku taikyti ir todėl, kad, tik priėmus naujus, daromi pakeitimai ir papildymai. Nesuderinami jie su galiojančiais. Aš galiu paminėt ir kontrabandos Baudžiamajame kodekse dispoziciją, liudytojų ir nukentėjusiųjų įslaptinimą ir kitus. Tačiau optimalų, juridiškai pagrįstą variantą ne visada randame, kaip tai atsitiko su įstatymu, numatančiu atsakomybę už nusikalstamo susivienijimo - gaujos - organizavimą ir dalyvavimą joje. Šiandien Baudžiamajame kodekse yra trys apibrėžimai, numatantys organizuotą grupę: banditų gauja, veikianti nusikalstama grupė, paskutinis Baudžiamojo kodekso (2271) straipsnis, numatantis organizuotą susivienijimą - gaują. Kriterijų, kaip atskirti šituos junginius, kol kas nėra.

Vis aktualesnė darosi organizuoto nusikalstamumo problema. Reikia ieškoti naujų būdų ardyti organizuotas gaujas ir bausti jų dalyvius. Čia jau buvo paminėta, kad Seimui pateikti įstatymai, leidžiantys nustatyti griežtesnę baudžiamąją atsakomybę už dalyvavimą organizuotose gaujose, taip pat leidžiantys taikyti kompromisinius sprendimus kovojant su šiuo blogiu. Čia ir yra atsakymas į tai, kad būtų galima patraukti aukštesnio lygio nusikaltėlius.

Geresnių rezultatų galima tikėtis tik užtikrinus pelnytos bausmės neišvengiamumo principo realizavimą. Negerai, kai organizuoti nusikaltėliai gauna minimalias bausmes ar paleidžiami iš įkalinimo vietų prieš laiką. Mes gerbiame teismus, kurie duoda galutinį teisinį nusikalstamų veiksmų įvertinimą, tačiau neretai tenka nustebti dėl šios institucijos priimamų sprendimų, neatitinkančių įstatymų raidės ir dvasios. Aš nenoriu jau kalbėti apie “Centuriono

 bylą, apie kurią čia buvo tiek daug kalbėta, tik noriu pasakyti, kad joje yra parengtas protestas dėl neteisingo nusikaltimų kvalifikavimo kaip aiškiai švelnesnių veikų ir dėl bausmės, neatitinkančios nusikaltimų sunkumo, paskyrimo.

Bausmės paskyrimas yra teismo prerogatyva, ir valstybinis kaltintojas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tik siūlo, kad teismas paskirtų tokią bausmę, kuri būtų efektyvi ne tik teisiamajam, bet ir įspėtų kitų panašių nusikaltimų padarymą. Pagal prokuroro protestus, paduotus dėl bausmės švelnumo, praėjusiais metais Aukščiausiasis Teismas panaikino nuosprendžius 53 asmenims, o šiais metais - 30 asmenų, tarp jų byloje dėl neteisėto ginklo laikymo, turto prievartavimo ir kitų pavojingų nusikaltimų.

Manome, kad skiriant bausmes per dažnai neįvertinamas nusikaltimų, kurie kelia mūsų visų susirūpinimą, pavojingumas visuomenei. Pagal prokuroro protestus 1993 metais panaikinti išteisinamieji nuosprendžiai 50 asmenų, o šiais metais - 14 asmenų. Tiek apkaltinamojo, tiek išteisinamojo nuosprendžio priėmimas - labai atsakingas teismo veiksmas, todėl išteisinant, kaip ir nuteisiant, turi būti įvertintos visos aplinkybės, padaryta gili duomenų analizė.

Apskritai kyla pagrįstos abejonės dėl bausmių skyrimo praktikos. 1990-1992 metais sparčiai augant nusikalstamumui ir teistumui laisvės atėmimo bausmės taikymas sumažėjo nuo 35 iki 27 procentų. Tik pernai vėl kiek pradėjo didėti, bet taip ir nepasiekė 1990 metų lygio. Manau, kad būtina rimtai išanalizuoti bylų nagrinėjimo teismuose organizavimo ir bausmių skyrimo praktiką, duoti principingą įvertinimą, padaryti reikiamas išvadas.

Siekdami pažaboti nusikalstamumą, mes paprastai gesiname jau įsiliepsnojusius gaisrus ir dažnai nepastebim dar tik rusenančių. Tai sakydamas aš bandau atkreipti jūsų dėmesį į nepilnamečių, jaunimo ir šeimos problemas naujomis sąlygomis. Tai tikrai valstybinės reikšmės problema, ir ji turėtų susilaukti kur kas didesnio dėmesio. Kitose šalyse, kiek žinau, tais klausimais netgi užsiima specialios žinybos, o pas mus pastangų šia linkme aiškiai nepakanka ir jos paskęsta bendrų problemų sraute.

Norėčiau keletą žodžių tarti apie mūsų praeitais metais vykdytą bendros kompetencijos darbą. Vykdydama bendros kompetencijos darbą per 1993 metus prokuratūra atliko daugiau kaip 2 tūkst. patikrinimų, pareiškė 1313 civilinių ieškinių beveik už 21 mln. Lt. Išaiškinti 900 neteisėti teisiniai aktai, pateikta per 400 protestų, 700 reikalavimų nepažeisti įstatymo, iškeltos 44 baudžiamosios bylos. Dėl pažeidimų valstybinio turto privatizavimo procese iškelta 10 baudžiamųjų bylų, pareikšti 104 ieškiniai teisme, pateikti 94 reikalavimai. Galima svarstyt, ar tai buvo daug, ar mažai, tačiau po š. m. vasario mėn. Konstitucinio Teismo sprendimo šito darbo prokuratūra jau nebeatlieka, nes Teismo nutarime pasakyta, kad tarp Konstitucijoje apibrėžtų prokuroro funkcijų bendroji priežiūra neminima, todėl yra akivaizdus jos reagavimo aktų neatitikimas Konstitucijai. Kitaip sakant, prokuratūra nebegali vykdyt bendrosios kompetencijos funkcijų ir jų jau nebevykdo.

Vietoje Civilinių bylų ir bendrosios kompetencijos skyriaus Generalinėje prokuratūroje įkurtas Kriminalinių procesų ekonominių tyrimų skyrius, kurio funkcija yra nagrinėti valstybinio komiteto, departamento ir kitų kontroliuojančiųjų organų pateiktą medžiagą, atlikti ikitardyminius veiksmus  pagal atskirus signalus apie esamus pažeidimus privatizacijos procese, užkirsti kelią valstybės turto švaistymui ir šešėliniams ekonomikos procesams. Atitinkamai reorganizuotas darbas miestų ir rajonų prokuratūrose, įkurti ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriai. Šiuo metu šie skyriai jau pakankamai apkrauti darbu. Vilniaus skyrius tiria jums girdėtą Epštein bylą dėl pastato Vilniaus mieste grąžinimo. Pareikštas ieškinys apylinkės teismui dėl bendrosios Lietuvos-Šveicarijos įmonės UAB “Turistas” registravimo pripažinimo negaliojančiu, taip pat pateiktas ieškinys valstybiniam arbitražui Sveikatos apsaugos ministerijos interesais su atsakovais (Valstybine komercine įmone - firma “Limeta” ir komerciniu “Tauro” banku) dėl 10 kg aukso sugrąžinimo. (Beje, ši byla vakar išnagrinėta, auksas priteistas Sveikatos apsaugos ministerijai.) Taip pat šitie skyriai kontroliuoja ir kitas, mažiau žinomas bylas.

Tačiau noriu pasakyti, kad ekonominių nusikaltimų tyrimą labai sunkina Baudžiamajame kodekse nebuvimas nusikaltimų ūkininkavimo tvarkai. Vienas pavyzdys, kai privačios organizacijos, kurių vadovai valdo daug žmonių, ima kreditus, juos naudoja ne pagal paskirtį, laiku negrąžina, šiandien nesusilaukia jokios atsakomybės, nes privačių įmonių vadovai yra ne pareigūnai, o kreditų naudojimas ne pagal paskirtį šiandien nekvalifikuojamas kaip baudžiamoji veika. Mes skaitėm (turbūt jūs visi žinot) apie labai pagarsėjusią “Laverą”, kaip buvo imami didžiuliai kreditai, laiku negrąžinti, šiandien padaryta beveik 50 mln. Lt žala, o baudžiamojon atsakomybėn šitas privačios firmos vadovas vargu ar bus patrauktas, nes jis pagal mūsų šiandien galiojančius įstatymus jokio Baudžiamojo kodekso nepažeidė.

Be to, labai sunkiai vykdomi ir priimti įstatymai, nes nėra poįstatyminių aktų, nustatančių apskaitos, atskaitomybės vedimą. Baudžiamajame kodekse numatyta, kad už tai yra atsakomybė, tačiau kokia ta tvarka, iki šios dienos nenustatyta.

Viena iš pagrindinių funkcijų liko ieškinių ruošimas valstybės ir (atskirais atvejais) piliečių interesais. Tokia funkcija įtvirtinta ir Konstitucinio Teismo nutarime. Per šių metų pirmąjį ketvirtį miestų, rajonų prokurorai pateikė 164 ieškinius. Tačiau noriu pažymėti, kad dėl atskirų teisėjų abejotinos pozicijos ieškininių pareiškimų tenkinimas taip pat apsunkintas. Nereti atvejai, kai teisėjai labai formaliai žiūri į šią prokuroro funkciją, reikalauja pateikti įgaliojimą, kada prokuroras pateikia ieškinį piliečio ar valstybinės žinybos interesais, ieško kitokių formalių pažeidimų.

Štai visai naujas atvejis, kai Kišonienė kreipėsi su pareiškimu į Panevėžio miesto prokurorą, prašydama apginti jos pažeistas teises. Šiuo pagrindu vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu minimos pilietės interesais ir teismas ieškinį patenkino. Atsakovas - akcinė bendrovė “Greista” - kasacine tvarka apskundė teismo sprendimą, ir š.m. kovo 22 d. Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegija sprendimą panaikino ir prokuroro ieškininį pareiškimą paliko nenagrinėtą motyvuodama tuo, kad Kišonienė turi teisę pati kreiptis į teismą, o prokuroras viršijo savo pareigų ribas. Byla iš esmės visai nenagrinėta, o piliečio interesai neapginti. Jų sąskaita žaidžiama teoriniais Konstitucinio Teismo teiginiais, kurie teisėjų buvo interpretuojami savaip. Neabejoju, kad toks teisingumas niekam nereikalingas.

Pateiksiu dar vieną atvejį, beje, ne vienintelį, kaip valstybinių institucijų abejingumas leidžia kalbėti apie būtinumą dar prokuratūros veikloje palikti teisę reikšti civilinius ieškinius. Štai minėta mano situacija dėl 10 kg aukso grąžinimo “Limetai”. Ieškinys pareikštas ginant Sveikatos apsaugos ministerijos interesus. Atrodo, ministerijai reikėtų tik džiaugtis, o iš š.m. gegužės 12 d. rašto mes matom atvirkščiai, kad ministerija nesuinteresuota šiuo ieškiniu, ir mums praneša, kad ieškinį palaiko, tačiau patys atstovo į teismo posėdį neatsiųs. Kuo galima paaiškinti tokią ministerijos poziciją? Nebent tuo, kad ieškovo akivaizdus nesuinteresuotumas gali pasitarnauti arbitrui atmesti ieškinį, kas neįvyko (kaip sakiau, vakar išnagrinėtas).

Prokuratūros funkcijų neapibrėžtumo situacija užsitęsė pakankamai ilgai. Tai trukdė iš dalies normaliai dirbti. Aš nepasakosiu visų istorijų, kaip mes rengėm Konstitucijos pakeitimus ir įstatymo projektą, kuris buvo pateiktas ir nepriimtas, tačiau po Seimo patvirtintų teisinės sistemos metmenų, po Konstitucinio Teismo sprendimo mes galutinai susiformavom, kokia turi atrodyti prokuratūra, kokias funkcijas ji turi vykdyti. Šiuo metu yra parengtas Prokuratūros įstatymas, jis išsiųstas į žinybas, laukiam jų pastabų ir artimiausiu metu (man atrodo, šio mėnesio pabaigoje) mes pateiksime Prokuratūros įstatymo projektą Seimui. Taip pat rengiame ir kitų prokuratūros veiklą reglamentuojančių norminių aktų projektus. Tačiau kad iki galo sunormintume prokuratūros veiklą, taip pat būtina priimti ir Civilinio proceso bei Baudžiamojo proceso įstatymą. Be šių svarbių įstatymų taip pat sunku įsivaizduoti teisinės sistemos reformos eigą.

Mes esame dėkingi visiems, kurie rodo konstruktyvų dėmesį prokuratūros veiklai ir pagrįstai kritikuoja, siūlo, pataria. Kartu manome, kad svarbu pasirūpinti ir jos nepriklausomumo užtikrinimu, kad prokuratūra būtų apsaugota nuo bet kokio politinio poveikio ir galėtų dirbti tik klausydama įstatymų. Mes suinteresuoti, kad kai kurie politikai ir paprasčiausiai politikuojantys asmenys, kai kurios masinės informacijos priemonės neieškotų prokuratūros veikloje politikos ten, kur jos nėra nė kvapo, ir nebandytų politizuoti atskirų grynai kriminalinio pobūdžio bylų. Kaip pavyzdį galiu pateikti bylą dėl R.Visokavičiaus veiksmų, taip pat dėl dabar vedamos ginklų įsigijimo bylos.

Vyriausybės dėka prokuratūros darbuotojams yra pakelti atlyginimai, sudarytos kitos sąlygos dirbti. Šitos priemonės davė rezultatų. Vien tik pastaruoju metu į prokuratūrą priimta 100 naujų darbuotojų. Tačiau kyla kita problema - mokyti, kelti jų kvalifikaciją, nes tardytojų darbo stažo vidurkis - iki 3 m. Todėl Prokuratūroje šiuo metu įsteigėm mokymo centrą. Deja, jis dar neturi patalpų, glaudžiasi Generalinės prokuratūros patalpose, nors pirmi žingsniai jau žengti.

Savo trumpame pranešime, be abejo, aš negalėjau aptarti visų opiausių problemų. Esu pasirengęs atsakyti į visus Seimo narių klausimus ir tuo papildyti savo pranešimą. Dėkoju už dėmesį.

PIRMININKAS. Gerbiamasis prokurore, jūsų norėtų paklausti 30 Seimo narių. Gerbiamasis Seimo narys V.Žiemelis. Pirmiausia jis, užsirašęs iš anksto.

V.ŽIEMELIS. Gerbiamasis generalini prokurore, dar praeitais metais, dalyvaujant jums bei kitiems teisėsaugos institucijų atstovams, parengėme įstatymo projektą, kad pagerintume šių institucijų darbą iš esmės. Tačiau projektas taip ir liko projektu. Susidaro įspūdis, jog didžiajai daliai dabartinio Seimo, LDDP, nėra noro sustabdyti korupcijos plėtimą ir netgi nusikalstamumo augimą. Kaip jūs vertinate (labai trumpai, keliais žodžiais) įstatymų leidžiamosios valdžios ir vykdomosios valdžios darbą šioje srityje?

Ir konkretus klausimas - atliktos kratos, mano žiniomis, niekuo nekaltų krašto apsaugos pareigūnų butuose. Kas kaltas ir kaip nubausti kalti asmenys? Nes tokie veiksmai pakerta pasitikėjimą krašto apsaugos sistema. Ačiū.

A.PAULAUSKAS. Į jūsų klausimo pirmąją dalį leiskite neatsakyti, nes čia jau būtų nekorektiškas vertinimas. To aš, matyt, negalėčiau daryti.

Dėl kitos jūsų klausimo dalies. Nėra ten kaltų asmenų, kaip jūs savo pareiškime ar paklausime teigiate. Kratos padarytos turint informaciją tiek Saugumo tarnybos, tiek pačiose baudžiamosiose bylose, kurios sujungtos į tą bylą, taip pat kitoj medžiagoj, pagal kurią iškelta ši byla. Apie rezultatus aš dar pasitikslinsiu, jūs manęs kaip tik klausėt, ar mes informavome jūsų... Man atrodo, kad labai lakoniškas atsakymas tikrai yra jums duotas, bet aš dar grįžęs pasitikslinsiu. Kratos buvo atliktos pagal duotas prokuroro sankcijas, pagal motyvuotus tardytojų nutarimus, ir ten kaltų asmenų dėl kratų nėra. (Balsai iš salės) Prašom. Be abejo, aš radau... Yra nutarimai, yra sankcijos, taip pat yra kratų protokolai, iš kurių matyti, kas kratų metu rasta, kas paimta. Dalis daiktų yra pridėta prie bylų, o dalis atiduota.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys P.Tupikas.

P.TUPIKAS. Aš norėčiau kreiptis į posėdžio pirmininką, kad užrašytų mane pasisakymui.

O dabar klausimas generaliniam prokurorui. Noriu kreiptis į jus klausimu dėl bylos, kuri žinoma visai šaliai, - dėl atleisto revizoriaus V.Gušausko. Dar pernai į jus kreipėsi ponas Č.Juršėnas sakydamas (aš cituoju): “Iš susikaupusios medžiagos matyti, kad V.Gušauskas iš darbo atleistas be pakankamo pagrindo. Šio klausimo vilkinimas, nenoras teisme išsiaiškinti iš esmės visų aplinky-bių skriaudžia ne tik žmogų, bet ir menkina nepriklausomos Lietuvos teisingumo institucijų autoritetą. Mes galim ir turėtume net ir po 10 metų atitaisyti padarytą žmogui skriaudą. Todėl manau, kad neturėtų būti senaties termino ir išankstinio teisininkų nusistatymo šios bylos baigtimi”. Čia cituoju visą Č.Juršėno pasisakymą. O dabar noriu jūsų paklausti. Jūs į mano prieš mėnesį, pusantro pateiktą paklausimą atsakote: “Priėmę procesinį sprendimą, papildomai informuosime”. Ar todėl nepriimate to procesinio sprendimo, kad minimas asmuo, dėl kurio ta byla vyksta, dirba Prezidento patarėju? Jūs nuoširdžiai pasakykite, ar ne todėl?

A.PAULAUSKAS. Na, taip klausimą formuluojant... Jūs žinote, kad dėl V.Gušausko aš kreipiausi į visas teismines instancijas, kad jo atleidimas iš darbo būtų pripažintas neteisėtu. Kreipiausi į Aukščiausiojo Teismo priežiūrinę instanciją - plenumą. Plenumas nagrinėjo mano protestą, jo nepatenkino. Ir šiandien mūsų teisinėj sistemoj aš nežinau, kokių priemonių dar galėčiau imtis, kad panaikintų tą teismo sprendimą, kuris pripažino V.Gušausko atleidimą teisėtu. Aš nežinau, labai daug dėl V. Gušausko rašė. Buvo pasakyta, kad prokuroro galimybės yra išnaudotos.

Dabar jūs klausiate, kad patikrintų įvykius Trakų rajone, kurie yra, nežinau, 10 ar 20 metų senumo. Tam reikia laiko. Mes jums atsakėme, kad Trakams duota užduotis patikrinti. Bet vis tiek sprendimas byloje yra galiojantis. Byla iš esmės yra išspręsta. Ir kol nebus panaikintas teismo sprendimas, kažkokių veiksmų atskirai tirti nei prokuratūrai, nei kitai institucijai nėra leista. Aš apie tai esu ne vieną kartą kalbėjęs ir atsakinėjęs.

PIRMININKAS. Dėkoju gerbiamajam prokurorui. Atsakymus į klausimus pratęsi-me po pertraukos. Dabar skelbiama posėdžio 20 min. pertrauka.

A.SADKAUSKAS. Dėl vedimo tvarkos.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys A.Sadkauskas pertraukos metu dėl vedimo tvarkos.

A.SADKAUSKAS. Gerbiamieji Seimo nariai ir gerbiamasis posėdžio pirmininke, aš siūlau vardan teisybės, kad tie, kurie klausė vidaus reikalų ministro, truputį palauktų ir leistų paklausti tiems, kurie neklausė prokuroro, kadangi visas šitas mūsų mechanizmas tikrai yra netobulas.

Pertrauka

PIRMININKAS. Tęsiame posėdį. Kviečiu į tribūną generalinį prokurorą poną A.Paulauską. Jūsų norėtų paklausti gerbiamasis Seimo narys A.Baskas.

A.BASKAS. Gerbiamasis generalini prokurore, ar nesutiktumėte su mintimi, kad svarbiausia blogos padėties priežastis yra ta, kad Seimas nepašalina iš krėslų Konstituciją pažeidžiančių davusių priesaiką pareigūnų. Pateiksiu išrašą iš Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegijos 1993 m. spalio mėn. nutarties. “Prokuroro kompetencija nustatyta tik baudžiamosiose bylose. Civilinėse bylose prokuroro dalyvavimas nenumatytas, todėl sprendimas naikintinas ir byla nutraukiama.” Tai ne vienintelis Aukščiausiojo Teismo sprendimas, pažeidžiantis Konstitucijos 110 straipsnį ir bloginantis kriminogeninę padėtį. Dėl to Seimas turėjo pradėti apkaltos procesą dėl atskirų Aukščiausiojo Teismo teisėjų pašalinimo iš pareigų. Ar nesutiktumėte su nuostata, kad pagrindinis blogos padėties kaltininkas - Seimo aplaidumas šalinant nusižengusius pareigūnus? Ačiū.

A.PAULAUSKAS. Čia vėl toks klausimas - įvertinti Seimą. Aš manau, kad irgi neatsakysiu. O dėl to, kad teisėjai kai kada imdavosi Konstitucinio Teismo pareigų, tai sutikčiau su ta jūsų klausimo dalimi. Nes iš tiesų prokuratūros funkcijos, priėmus Konstituciją, tapo labai neapibrėžtos, ir tik Konstitucinis Teismas galėjo pasakyti, kas yra konstitucinga, o kas - ne. Tačiau Aukščiausiasis Teismas ir kiti teismai gana aktyviai patys reiškia savo nuomonę. Ir tas sprendimas, kurį jūs perskaitėte, taip pat buvo priimtas nesikreipus į Konstitucinį Teismą, o priėmus savo išvadą be Konstitucinio Teismo. Tai sukėlė tam tikrą painiavą mūsų darbe, mūsų funkcijų supratime. Ir, kaip sakiau, po vasario mėnesio, kai jau buvo priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas, daug kas tapo aiškiau.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys P.Tupikas.

P.TUPIKAS. Gerai, ačiū. Antrą kartą, ar ne?

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys V.Petrauskas.

V.PETRAUSKAS. Dėkoju. Pone generalini prokurore, aišku, mano asmenine nuomone, belieka tik apgailestauti, kad šiuo metu labai susiaurintos prokuratūros funkcijos. Prokuratūra gali palaikyti tik valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir kontroliuoti kvotos organų veiklą. Kokia, jūsų nuomone, yra silpniausia grandis dabartinės teisėsaugos sistemoje - įstatymų spragos, nekokybiškas visų lygių teismų darbas, mafijos įtaka teisėsaugos institucijoms? Kuri, jūsų nuomone, grandis yra silpniausia? Kaip būtų galima pakelti kokybiškai į kitą lygį jūsų institucijos funkcijas ir apskritai iš esmės pagerinti teisėsaugos situaciją, kadangi ji tikrai yra blogėjanti, ir jokie skaičiai, čia mums pateikti, negali džiuginti. Dėkui.

A.PAULAUSKAS. Čia daug klausimų viename. Bet jūsų paminėtos priežastys turbūt yra ne visos, dar galima daugiau pasakyti dėl priežasčių, kurios trukdo, pakelti. Aš manau, kad tas įstatymo projektas, kuris priimtas, ir, kaip sakiau, procesiniai įstatymai: tiek civilinis, tiek baudžiamasis, jeigu būtų priimti, padėtų aiškiai apibrėžti prokuratūros funkcijas ir jos vietą teisės sistemoje. Nes dabar yra daug tokių laisvų interpretavimų faktų, ir, sakysim, tos funkcijos, kurias jūs paminėjo- te, tai yra konstitucinės, tačiau kituose įstatymuose vėl įpareigoja prokuratūrą kitaip elgtis, todėl šitie įstatymai sustatytų viską į sa-vo vietas.

O ką reikėtų daryti? Aš sakiau savo pranešime, tik galiu dar kartą pakartoti, kad jeigu šiandien policijos, tardymo ir prokuratūros jėgos yra daugiau ar mažiau koordinuojamos ir sutelktos, tai norėtųsi, kad ir teismai dažniau palaikytų mūsų sprendimus. Kaip čia buvo kalbama, dažniau nusileistų ant žemės ir pagaliau nebijotų imtis atsakomybės.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys A.Baležentis.

A.BALEŽENTIS. Gerbiamasis generalini prokurore, jūs, užimantis šį postą, turbūt geriausiai mūsų valstybėje matote visą nusikalstamumo panoramą ir galite geriausiai diagnozuoti ir siūlyti priemones nusikalstamumui išgyvendinti. Aš norėčiau jūsų paklausti, ką reikėtų daryti kuo skubiausiai, kad Lietuvos žmonės galėtų ramiai miegoti, ramiai vaikščioti gatvėse, kaimuose? Ir kas šituos skubius žingsnius turėtų daryti būtent šiandien, rytoj?

A.PAULAUSKAS. Ačiū. Taip, sunku duoti vieną receptą, kad per dieną visa padėtis pasikeistų. Turbūt ir salėje niekas nežino to recepto ir gal net neįmanoma taip padaryti. Bet jeigu visos valstybinės institucijos supras, kad tame darbe arba, tarkim, kovos su nusikalstamumu fronte turėtų dirbti ne vien tik teisėsaugos institucijos, o visi, pradedant nuo eilinio piliečio iki bet kokios žinybos ministro, tada padėtis pasitaisytų. Ir daugiau reikia įtraukti visuomenę į kovą su nusikalstamumu. Yra norinčių, tiesiog stichiškai kuriasi jų padaliniai, vadinami įvairiai. Štai ir rytoj taip pat ateis žmogus, kuris nori tą darbą dirbti, entuziastas, tačiau niekas jo nepalaiko, neranda pritarimo. Todėl reikėtų, kaip aš ir kalbėjau, sunorminti tą jų veiklą, kad jie žinotų įstatymiškai, ką jie gali, kokia bus atsakomybė, jeigu prieš juos kas pakels ranką, pažeis juos. Todėl visa tai reikia įstatymiškai apibrėžti. Manau, kad šiandien kalbėti apie kažkokį ryškų pasikeitimą nusikalstamumo struktūroje ar dinamikoje būtų pavojinga ir neteisinga. Galima kalbėti apie kai kurių procesų kontrolę, bet apie kažkokį staigų pasikeitimą aš šiandien nedrįsčiau taip prognozuoti.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys A.Albertynas.

A.ALBERTYNAS. Gerbiamasis generalini prokurore, mes žinome, kad iš mažos kibirkšties įsiliepsnoja dideli gaisrai. Iš mažų bombelių Lietuvoje susikūrė didelės bombos, kurios sprogsta. Tas mažas bombeles toleravo vietiniai profesoriai, būdami valdžioje. Jeigu tuo laiku būtų užbėgta už akių toms mažoms bombelėms, gal šiandien ir tos didelės bombos nesproginėtų? Ačiū.

A.PAULAUSKAS. Dėl visų sprogimų yra iškeltos baudžiamosios bylos ir buvo tiriamos ir tuo metu, ir dabar. Aš net pasakyčiau, kad šiuo metu yra ir naujų duomenų, kurie leidžia kai kurias bylas atnaujinti, ypač tas, kurios iškeltos ankstesniais laikais. Tai ir dėl dokumentų dingimo iš KGB rūmų, ir dėl kai kurių sprogdinimų. Yra piliečių, kurie patys pareiškė, kad šitą padarę, tik po to įvairiose situacijose bando atsisakyti. Taigi tos bylos yra neužmirštos. Ir, man atrodo, atsiradus naujai informacijai jos gali būti atnaujintos ir išaiškintos.

Dėl dabartinių sprogimų tai mūsų pastebėjimai tokie. Štai Šiauliuose. Jeigu iki pernai metų pavasario tie sprogimai būdavo tiesiog kas savaitę, tai neutralizavus tas didžiąsias gaujas - Antonovo, Šetinino ir kitų (dabar eilės laukia Baranausko gauja), tie sprogdinimai liovėsi. Paskutinis, jeigu prisimenate, buvo praeitų metų gruodžio mėn., kai susisprogdino patys nusikaltėliai, kurie ruošė užtaisą. Ir po to sprogdinimai baigėsi. Todėl aš manau, kad šiandien tie sprogdinimai yra susiję jau su organizuotomis gaujomis, ir tik jas likvidavus galima galvoti apie tų sprogdinimų pabaigą. Nes čia ir įbauginimas, tarkim, “Centurione”, toj pačioj byloj, jūs skaitėte, buvo liudytojas, ne liudytojas, o teisiamasis buvo laikinai paguldytas į ligoninę - susižalojo. Dabar nauja byla - vėl žuvo kaltinamasis. Taigi čia yra tos įtakos, kuri paskutiniu metu buvo daroma ir nukentėjusiems, ir liudytojams, tęsinys ir, man atrodo, ji dar nesibaigia.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys M.Stakvilevičius.

M.STAKVILEVIČIUS. Aš norėčiau pradėti nuo padėkos Aukščiausiojo Teismo teisėjui V. Vilučiui, kad jis taip išryškino, apnuogino mūsų pagrindines bėdas, ir mes galų gale mūsų komiteto reikalavimu sušaukėme šitą neeilinį posėdį. Dabar norėčiau paklausti tokio dalyko. Dažnai tarnautojai nuo paties aukščiausiojo lygio iki savivaldybių arba nieko nedaro, arba tiesiog demonstruoja, kad jie nedarys, jeigu nebus atitinkamai “patepti”. Panašių dalykų mes girdime susitikdami su rinkėjais ir apie tardymo, ir apie prokuratūros darbuotojus, kurie tarytum tarpininkauja, kad būtų galima vieną ar kitą bylą nustelbti. Kokių žadate imtis priemonių, kad panašūs veiksmai, tarp jų ir prokuratūroje, būtų demaskuoti ir iškelti, ir perduoti teismams?

A.PAULAUSKAS. Ačiū. Mes negailestingai tokius faktus, jeigu sužinome, stengiamės išaiškinti ir tuos žmones patraukti atsakomybėn. Aš pradėsiu nuo prokuratūros. Šiuo metu mes turime vieną baudžiamąją bylą dėl Rokiškio prokuroro, kuris yra areštuotas, ir byla artimiausiu metu bus perduota teismui. Bet iš tiesų paskutiniu metu yra iškelta ne viena ir ne dvi bylos tardytojams, kai jie bandė už vieną ar kitą sprendimą byloje paimti kyšį. Yra areštuotas ir Alytaus tardytojas, ir Mažeikių kriminalinės paieškos darbuotojai. Visų pirma mes jokio šitų faktų toleravimo net negalvojame daryti. Atvirkščiai, sužinoję iš karto negailestingai kovojame.

Dėl savivaldybių darbuotojų. Aš pasakysiu, kad čia informacijos yra ir iš mūsų Prokuratūros, ir iš policijos. Policininkai ta kryptimi dirba ir artimiausiu metu, man atrodo, bus išaiškinti ne vienas ir ne du faktai, kai savivaldybių tarnautojai už tam tikras paslaugas reikalauja atlyginimo.

PIRMININKAS. Gerbiamoji Seimo narė Z.Šličytė.

Z.ŠLIČYTĖ. Gerbiamasis prokurore, prieš dvejus metus Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą dėl atsakomybės už lietuvių tautos genocidą ir prisijungė prie tarptautinių dokumentų dėl atsakomybės už tautų ir piliečių, ir gyventojų genocidą. Norėčiau jūsų paklausti, kiek bylų per šiuos dvejus metus yra perduota teismams?

A.PAULAUSKAS. Taip, yra priimtas įstatymas dėl atsakomybės už genocidą ir Prokuratūroje yra sukurtas specialus padalinys, kuris tas bylas tiria. Iš viso buvo iškeltos 34 bylos pagal pareiškimus, kuriuos pateikia nukentėjusieji, artimieji, giminės. Daugelis bylų yra sustabdyta, nes kaltinamieji arba tariami kaltinamieji, arba įtariamieji, yra išvykę iš Lietuvos, gyvena kitose valstybėse. Ir čia mes susiduriame su sunkumais, kad šiuo metu neturime teisinės pagalbos sutarties su Rusija. Labiausiai jos mums reikėtų su Rusija, nes daugelis mūsų užklausimų būtent šitose bylose lieka iš viso be atsako, todėl daugelis šitų bylų yra sustabdytos dėl to, kad negauta atsakymų į paklausimus iš kitų valstybių. Jeigu jūs skaitėte paskutinių dienų spaudą, mes pranešėme, kad viena byla dėl Zarasų rajone padaryto nusikaltimo yra perduota teismui. Taip pat buvo iškelta tokia mūsų vadinama didžioji byla dėl išvežimų, trėmimų organizatorių. Šita byla yra dar nebaigta, tačiau daugelis organizatorių, kurie tuo metu prisidėjo ar vienaip, ar kitaip inspiravo šituos nusikaltimus, šiuo metu yra jau mirę, ir jų atžvilgiu baudžiamosios bylos yra nutrauktos.

Dėl l2 bylų tardymas dar tęsiamas, ir artimiausiu metu mes taip pat spaudoje informuosime apie jų rezultatus. Šiuo metu pareiškimų srautas yra visai sumažėjęs. Gauname labai nedaug pareiškimų. Tie pirmieji, kurių buvo apie 34, tiek ir išliko. Daugiau pareiškimų neturime.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys L.Milčius.

L.MILČIUS. Gerbiamasis prokurore, jūs turbūt girdėjote iš spaudos, kaip buvusi valstybinė įmonė “Lietuvos spauda” paverčiama akcine bendrove, tai yra praktiškai privačia įmone, kurioje valstybinio turto liko tik apie 30%. Ir tai padaryta apeinant privatizavimo įstatymus ir neįvertinus turimo turto. Ar prokuratūra nelaiko to ekonominiu nusikaltimu ir ar nesiruošia tokio valstybinio turto “privatizavimo” (kiti politikai tai tiesiai vadina “prichvatizavimu”) tirti? Ar jūs galite pažadėti, kad susidomėsite šiuo privatizavimu? Ačiū.

A.PAULAUSKAS. Ačiū. Mes visą informaciją, kurią gauname iš spaudos ar laiškų pavidalu, ar kitokiu būdu, tiriam. Ir, kaip minėjau, dabar yra sudarytas ir Generalinėj prokuratūroj išlikęs kriminalinių procesų ekonomikoje tyrimų skyrius. Šitas skyrius visą šitą pirminę informaciją apdoroja. Jeigu reikia, skiria papildomą reviziją ar kitokį patikrinimą. Taip pat aš ir dėl šito įvykio jums pažadu, kad mes atliksime tyrimą ir duosime savo įvertinimą.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys J.Baranauskas.

J.G.BARANAUSKAS. Gerbiamasis prokurore, pastaraisiais metais mūsų spaudoje plačiai aprašyti ir pateikti buvusių Vyriausybių vadovų G.Vagnoriaus, A.Abišalos, V.Pakalniškio, švelniai tariant, valstybinių lėšų švaistymo faktai. Aš nepateiksiu savo samprotavimų šiuo klausimu taupydamas jūsų ir savo kolegų laiką. Tad prašyčiau tamstos atsakyti, kokios būklės šiandien yra šios bylos tyrimo eiga ir ar galime tikėtis, jog tas tyrimas bus baigtas dar šį šimtmetį?

A.PAULAUSKAS. Pirmiausia tokios baudžiamosios bylos nėra. Buvo gauta Valstybės kontrolės departamento medžiaga dėl padarytų pažeidimų naudojant biudžeto lėšas, tačiau nebuvo paskaičiuota, kokia padaryta žala, nebuvo įvertinta ta piniginė išraiška, ir Kontrolės departamentui mes visą medžiagą su savo nurodymais ir prašymais grąžinom atgal. Šiuo metu mes dar jos papildomai negavom. Kiek žinau, jie daro patikrinimą, ir laukiam jų vertinimų. Kai gausim... Nes jūs suprantat, kad vienas iš pareigybinio nusikaltimo požymių yra žalos padarymas arba savanaudiškos paskatos. Jeigu šitų dviejų požymių nėra, apie tarnybinį nusikaltimą kalbėti neverta.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys A.Vaišnoras. Gerbiamasis Seimo narys A.Kubilius.

A.KUBILIUS. Gerbiamasis prokurore, savo kalboje jūs minėjote apie politinį spaudimą ir jo žalą prokuratūros darbui. Tačiau aš norėčiau priminti, kad jūs pasidavėte politiniam spaudimui ir buvote įpintas į bylos prieš buvusį Lietuvos banko valdybos pirmininką R.Visokavičių organizavimą. Teismas šioje byloje pasielgė “nesuderintai”. Pripažino, kad ši byla buvo visiškai tuščia, sufabrikuota. Aš norėčiau priminti, kad jūs žadėjote atsistatydinti, bet tai jau jūsų problemos.

Mano klausimas būtų toks. Ar jums neatrodo, kad “Centurionio” bylos švelnioji baigtis buvo suorganizuota, kad visas teismas atsakytų už nepaklusnumą R.Visokavičiaus byloje.

A.PAULAUSKAS. Na, aš tik turiu pavydėti jūsų tokio įžvalgumo ir galiu pasakyti, kad tokios organizacijos tikrai nebuvo. Man atrodo, jeigu šiandien tas dvi bylas sugretinsim, pamatysim, kad čia visiškai skirtingos bylų kategorijos ir skirtingi teisėjai jas nagrinėjo. Todėl keršto teismui, man atrodo, kaltinimai yra beprasmiai.

Dėl R.Visokavičiaus bylos. Aš irgi nesutinku ir dar kartą tai sakiau pranešime. Apie politinį spaudimą turiu pasakyti, kad baudžiamoji byla buvo iškelta Ekonominėje policijoje, ne prokuratūroje, o po mėnesio tyrimo ji tik buvo perduota į prokuratūrą, kur mes baigėm tyrimą. Todėl matyti kažkokį spaudimą bylos iškėlimo procese, man atrodo, nėra pagrindo.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys A.Pocius.

A.POCIUS. Didžioji dauguma nusikaltimų padaroma dėl turto. Atskiri nusikaltėliai ir jų grupės - visi savo juodą darbą daro pasinaudodami greitomis užsienietiškomis mašinomis, dažnai ir sulaikomi tose mašinose. Ką daro teisingumo organai su tomis mašinomis ir su kitu turtu, kurį šie nusikaltėliai yra užvaldę? Nes iš karto jo neperėmus, jis dažniausiai dingsta arba perleidžiamas kitiems asmenims.

A.PAULAUSKAS. Jeigu Baudžiamojo kodekso sankcijoje yra numatytas turto konfiskavimas, be abejo, kaltinamojo turtas yra areštuojamas. Jeigu byloje yra civilinis ieškinys, jam padengt jo turtas taip pat yra areštuojamas. Ne visada pavyksta, kaip ir sakė gerbiamasis ministras, visą turtą surast arba turtas būna ne jo vardu, bet tas, kas yra jo vardu, ką jis turi oficialiai, tas turtas yra areštuojamas. Dabar visi neaiškumai dėl turto konfiskavimo išspręsti. Sankcijose numatytas, taikomas. Todėl šiuo metu galima per sankcijas šitą turtą veikti ir jį tiesiog atimti, jeigu nusikaltėlis jį turi.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys S.Malkevičius.

S.MALKEVIČIUS. Gerbiamasis generalini prokurore, Lietuva jau priprato prie įvairių skandalingų istorijų, jų labai daug, tačiau mažiau yra iškeltų bylų ir dar mažiau yra nuteistų dėl tų visų dalykų. Bet čia būtų jūsų abstraktus atsakymas. Aš jo nenoriu. Aš noriu užduoti jums konkretų klausimą dėl Klaipėdos valstybinės įmonės “Jūra”. Ten jau beveik pusmetį dirba nemažai įvairiausių komisijų ir kontrolės organų, kurie nustatė daugybę valstybės turto švaistymo faktų dėl aplaidumo, dėl pasinaudojimo tarnybine padėtimi, ir ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir už jos ribų. Pasakykit, ar yra iškelta ar keliama byla dėl to nuostolio, nes ta įmonė jau šiandien yra skolinga 170 mln. Lt, kuriuos dabar kompensuoja, bando kompensuot privatizuodama valstybės turtą. Tai yra irgi jau ne pagal įstatymą. Ar yra kokia byla? Ar ruošiamasi ją iškelti? Ačiū.

A.PAULAUSKAS. Aš tik galiu pasakyti, kad tikrai nežinau dėl “Jūros”, ko jūs klausiat. Pasidomėsiu ir jums pranešiu asmeniškai.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys Z.Adomaitis.

Z.ADOMAITIS. Gerbiamasis prokurore, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę aukščiausi valdžios pareigūnai organizavo neteisėtų sprogmenų, ginklų įsigijimą iš nusikaltėlių tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Rusijoje. Šie sprogmenys, be kita ko, buvo naudojami ir politinių oponentų persekiojimui. Tai ir Molotovo kokteilių svaidymui pro langus į butus, sprogdinimams per politinių oponentų susitikimus su žmonėmis, pavyzdžiui, sprogimai Šiauliuose, Kaune ir kitur. Politiniai aukščiausi tuometiniai valdžios pareigūnai tai pateikė kaip dėmesio nevertą bombelių svaidymą ir t.t. Šie nusikaltimai iki šiol neatskleisti. Taip. Aš iš dalies kartodamasis norėjau išgirsti iš jūsų atsakymą. Ar jie tiriami? Ir jeigu jie bus atskleisti, ar bus baudžiami tik tiesioginiai vykdytojai, ar ir tie, kurie šitas akcijas organizavo? Ačiū.

A.PAULAUSKAS. Jeigu šitie nusikaltimai bus atskleisti, be abejo, bus baudžiami visi asmenys, susiję su šitais nusikaltimais.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys A.Sadkauskas.

A.SADKAUSKAS. Gerbiamasis prokurore, aš dėl “Laveros”. Jūs sakėt, kad “Laveros” vadovą turbūt nubaust neišeis. Aš niekad ir negalvojau, kad jį pirmą reikia baust. Aš galvoju apie tai, kodėl jūs nerandat kaltės tų valstybės pareigūnų, kurie tuos kreditus jiems davė. Tie kreditai tuo metu buvo labai reikalingi žemdirbiams, ir iš jų dabar negali išreikalaut. Aš noriu paklausti jūsų, kodėl jūs nekeliat kaltės tiems pareigūnams, kurie sudarė sutartį mokėdami po 650 Lt už pašarinių miežių toną. Štai tiems reikia kelti bylą ar ką, jums geriau žinot, o ne tiems vadovams, kurie pasinaudoja tuo.

A.PAULAUSKAS. Aš “Laverą” tik kaip pavyzdį pateikiau, kad šiandien privačių įmonių vadovai tiesiog gali išvengti atsakomybės, kai normaliose valstybėse už tai yra nustatyta. Tačiau nesakiau, kad “Laveros” atvejis yra baigtas tirti. Jį tiria Vilniaus miesto Ekonominė policija. Mes jau buvom vieną kartą susitikę. Dar ne viskas padaryta, ne visi žmonės apklausti, nesurinkta visa medžiaga. Kai bus surinkta medžiaga, be abejo, sprendimas bus priimtas. Vienas ar kitas, aš dabar dar negaliu pasakyt, bet toje medžiagoje sprendžiamas taip pat ir pareigūnų, kurie, sakysim, inspiravo šitų kreditų suteikimą ar patys dalyvavo, pritarė, atsakomybės klausimas.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys R.Dagys.

R.J.DAGYS. Gerbiamasis prokurore, aišku, labai turbūt smagu klausytis mūsų visų didelio susirūpinimo dėl teisėsaugos, o ypač dėl korupcijos po to, kai mes nepritarėm dėl pareigūnų pajamų deklaravimo kaip vienos antikorupcinės priemonės. Bet tiek to. Čia jau mūsų problemos. Aš norėčiau paklausti. Anksčiau Socialdemokratų frakcija siūlė priimti įstatymą dėl didelių grynųjų pinigų judėjimo ir informacijos teikimo apie tai, ir jis buvo atmestas. Jūsų, kaip tokios depolitizuotos institucijos, atstovo, ne taip, kaip vidaus reikalų ministro, jūsų manymu, toks įstatymas jums reikalingas kovojant su korupcija, su organizuotu nusikalstamumu, ar ne?

A.PAULAUSKAS. Jeigu plačiau kalbėtume apie korupciją. Šiandien mes turim tik du atvejus Baudžiamajame kodekse, kada galima patraukti korumpuotą pareigūną. Tai yra kyšys ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. O visi kiti jo veiksmai, nukrypę, sakysim taip, nuo normų, šiandien nekriminalizuoti. Todėl daugeliu atvejų mes galim smerkti, kad štai jis pasielgė neteisingai, bet tai nebus nusikalstama.

Dabar atsakau į jūsų pagrindinį klausimą. Mes prokuratūroje visą laiką palaikėm visus mėginimus kontroliuoti pinigų judėjimą, atskaitomybę, kad žmonės jaustų, jog bet kada gali būti paklausiami, iš kur įsigyti jų šitie pinigai ar už kokius pinigus įsigyti daiktai. Palaikėm bet kokį siekimą priimti tuos įstatymus.

PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, norėčiau su jumis pasitarti. Atsakymams į klausimus gerbiamajam generaliniam prokurorui skirtas laikas baigėsi. Ar bus siūlymų pratęsti? Nematau. Dėkoju gerbiamajam generaliniam prokurorui.

Gerbiamieji Seimo nariai, mūsų posėdyje sutiko kalbėti Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ponas M.Lošys. Kviečiu Aukščiausiojo Teismo pirmininką į tribūną.

M.LOŠYS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai ir šio posėdžio dalyviai! Šiandien čia, o ir apskritai masinės informacijos priemonėse, netgi politikų kalbose pastaruoju metu buvo pasakyta daug karčių žodžių Lietuvos teismų ir teisingumo organų adresu. Kas rytą pirmieji dienraščių puslapiai mirga rėkiančiomis ir sensacingomis antraštėmis, pranešančiomis būtus ir nebūtus dalykus, tiesą, pusiau tiesą, netiesą. Su didžiausiu pasigardžiavimu aprašomi nužudymai, kiti įvairūs nusikaltimai ir pažeidimai. Daromos kategoriškos išvados, teikiami pasiūlymai, kokius reikia priimti sprendimus dėl tų įvykių. Prie gėdos stulpo kalami valstybės pareigūnai, su purvu maišomos teisėsaugos institucijos, o teisėjai vadinami nusikaltėliais su juodomis mantijomis, prostitutėmis ir pan.

Žodžiu, aktyviai kuriamas imidžas šalies, kurioje šiandieną nėra nieko pozityvaus, o vien suirutė, chaosas, piktnaudžiavimai. Nesigailima nieko. Nuolatinėje kryžminėje ugnyje laikomas Respublikos Prezidentas, šalies Vyriausybė, kiti vadovai, garbingi žmonės, kurie daug prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Sunku pasakyti, kodėl ir kieno užsakymu tai daroma. Tačiau negalima, matyt, nesutikti su pareikšta Prezidento nuomone viename iš interviu, kad tai jau ne kritika, o tiesioginis griovimas valstybės pamatų, kurių vienu iš ramsčių yra ir teisingumas.

Galima pagalvoti, kad tereikia pakeisti ministrus, teisėjus ir kitus pareigūnus visažinančiais ir išmanančiais žurnalistais, kitais asmenimis, kurie renka sau taškus politinėje karjeroje, ir visos problemos Lietuvoje bus išspręstos. Tačiau tikrosios priežastys ir tų problemų šaknys, mano nuomone, glūdi daug giliau. Todėl apie tai aš turėčiau šiandien pakalbėti plačiau.

Pirmiausia turime neužmiršti, kad išgyvename labai sunkų naują valstybės atkūrimo etapą. Faktiškai kartojasi dėsningumai kaip 1918 metais. Vienai valstybei suirus, o ypač tokiai, kuri buvo paremta jėga, labai išryškėjo visos piktžaizdės, apgaulė, teisingumo imitacija, moralinės degradacijos požymiai, demagogija. Krizė, kuri brendo senojoje valstybėje, akivaizdžiai persimetė į naujos valstybės kūrimą. Teismas, kuris anoje valstybėje vaidino grynai represinių organų funkciją, o neretai būdavo vadinamas administraciniu valdymo organų priedėliu, šiandien yra skaudžiai kamuojamas tų pačių krizinių reiškinių, kurie reiškėsi visur.

 Nenoras paleisti teismą iš savo įtakos, noras jį matyti senoje įprastoje vietoje kaip tam tikrą įrankį, nenoras suprasti, kad teismo funkcija pagal mūsų naują Lietuvos Konstituciją visiškai pasikeitė ir pagrindinė jo funkcija tapo teisingumo vykdymas. Tai pati didžiausia problema. Mes norime, kad visa visuomenė, valstybės vadovai suprastų tą tiesą, kurią demokratiškasis pasaulis, Vakarų Europa, Amerika suprato jau prieš 150-200 metų.

Kai kurie politiniai veikėjai dėl tokios mūsų pozicijos mus, teisėjus, vadina nejaučiančiais realybės ir skrajojančiais padebesiais. Negalėčiau sutikti su tokiu teiginiu. Pro mūsų akis praeina šimtai ir tūkstančiai civilinių ir baudžiamųjų bylų. Per jas akivaizdžiai atsiskleidžia visos mūsų valstybės ir visuomenės panorama. Remdamiesi šita medžiaga mes galim pasakyti, kad šiandien vis daugiau žmonių ekonomiškai nesuduria galo su galu, gyvena skolon. O skolas ir dividendus reikia atiduoti ir atiduoti laiku. Ar ne dėl to šiandien tiek daug nesusipratimų ir žmonių netekčių?

Santykiai tarp žmonių paaštrėjo ir dėl to, kad buvo pradėtas pagaliau spręsti vienas iš pagrindinių klausimų - nuosavybės teisių atstatymas į nekilnojamąjį turtą. Iškilo penkiasdešimties ir daugiau metų senumo problemų, susijusių su nuosavybe, rezginys. O kaip tai sprendė mūsų šalies parlamentas? Nekaip sprendė ir nenuosekliai sprendė. Iš pradžių įstatymai prioritetą suteikė buvusiems savininkams, po kurio laiko - jau naujiesiems savininkams ir nuomininkams. Ta problema pagaliau baigėsi tuo, kad visi iškilę ginčai buvo perduoti nagrinėti teismams. Tačiau tai ne vien teisinė ir teismų problema. Tai yra ekonominė problema. Todėl šiandien reikia galvoti, kad negalima išspręsti taip, kad būtų ir vilkas sotus, ir avis sveika. Vadinasi, mano nuomone, reikalingi ekonominiai sprendimai. Pirmiausia žmonėms, kurie keldinami, turėtų būti padėta. Jie turėtų gauti kreditus, turėtų būti suteikiami žemės sklypai ir imtasi kitokių priemonių. Teismas vienas šitos problemos šiandien išspręsti negali.

Dar mums daromas priekaištas, kad šitos bylos lėtai nagrinėjamos, yra vilkinamos. Tačiau ką gali padaryti teismas - iškeldinti vienus ir palikti kitus, tuo dar labiau padidinti šitą įtampą?

Taip pat manau, kad šiandien reikia labiau susirūpinti verslininkų reikalais, iš kur kyla daug problemų. Verslininkas yra ne tik ekonomiškai spaudžiamas valstybės, bet ir beveik nieko nedaroma jo asmens ir turto apsaugai. Dėl to, mano nuomone, kuriasi įvairios, daugiausia nusikalstamos, struktūros, kurios ima savo globon verslininką. Tiesa, dabar jau yra priimti įstatymai, kurie numato tokią apsaugą, tačiau prireikė mums daugiau kaip ketverių metų, kol mes priėjome prie tokios išvados.

Aš čia nenorėčiau daugiau minėti ekonominių problemų, kurios iškyla mums, teisėjams, ir teisininkams. Šiandien vis daugiau kreipiasi į teismus žmonių, kurie prašo kelti bankroto bylas. Tai irgi rodo nekokią mūsų ekonominę būklę. Žinoma, teismai tas bylas nagrinės, bet ten yra irgi labai daug problemų, ir manau, vargu ar vien mūsų institucijos galės išspręsti šitą klausimą.

Dabar aš noriu susikoncentruoti ties Aukščiausiuoju Teismu ir apskritai ties Lietuvos teismų problemomis. Be jokios abejonės, šiandien pagrindinė mūsų problema ir rūpestis yra tai, kad teisėjų darbo krūvis, palyginti su 1990 m., padidėjo dvigubai išliekant tam pačiam teisėjų skaičiui ( aš turiu galvoje Aukščiausiąjį Teismą). Atsirado labai daug naujų bylų kategorijų. Ir šiandien dėl to, kad Aukščiausiasis Teismas vykdo labai daug funkcijų, pirmiausia nagrinėja bylas kasacine tvarka, vykdo teisminę priežiūrą visų žemesnių teismų ir dar nagrinėja bylas pirmąja instancija, be to, ir apibendrina teismų praktiką, ir priima atitinkamus išaiškinimus, šitas krūvis pasidarė nebepakeliamas. Reikia pasakyti, kad niekas šiandien nesprendžia klausimų, susijusių su pamainos rezervo parengimu. Fakultete praktiškai nebeliko dėstytojų, Teisės fakultete, kuriame ruošiami kvalifikuoti specialistai. Dalis teisėjų pasitraukė į kitas struktūras. Ir šiandien mes Aukščiausiajame Teisme dar turime problemų, negalime jo sukomplektuoti, kadangi trūksta žmonių.

Reikia pasakyti, kad ir tie teisėjai, kurie šiandieną dirba, dirba esant didžiulei įtampai. Mes neturime galimybės netgi kelti savo kvalifikacijos dėl tos priežasties, kad nėra jokios sistemos sukurta, ir apie ją šiandien praktiškai niekas negalvoja. Vienintelė mums išeitis lieka ryšiai su užsieniu, ką mes jau darome, ir kur mūsų teisėjams pavyksta išvažiuoti, žinoma, jau tų valstybių sąskaita, nes mes neturime tokių lėšų, mums niekas tokių lėšų neskiria, kur jie turi galimybę stažuotis ir pakelti savo kvalifikaciją.

Pastaruoju metu mums labai pasunkėjo šis darbas ir dėl to, kaip minėjau, kad perdavė daug naujų bylų kategorijų, kad ir kaip būtų keista, nagrinėti Aukščiausiajam Teismui. Sakysime, tokia bylų kategorija kaip įvaikinimas. Kodėl negalėtų tų bylų nagrinėti apylinkių teismai? Yra daugiau tokių specialių įstatymų, kuriais mums skirta nagrinėti tas bylas.

 Labai didelį rūpestį mums kelia žemesniųjų teismų darbo kokybė. Dėl to, kad žemesnėse teismų grandyse (konkrečiai rajonų apylinkių teismuose) per pastaruosius metus pasikeitė labai daug teisėjų, atėjo visiškai nauji žmonės, kurie niekada nebuvo dirbę to darbo arba dirbę kažkokį labai tolimą teisėjui darbą, šiandien neturi reikiamos kvalifikacijos ir kompetencijos spręsti bylas. Dėl tos priežasties Aukščiausiasis Teismas priverstas daugelį priimtų sprendimų, nuosprendžių naikinti ir bylas perduoti nagrinėti teismams iš naujo. Čia vėl mums priekaištaujama, kodėl teismas stumdo bylas ir vilkina. Bet, supraskite, mes iki šiol neturime apeliacinio teismo funkcijų ir negalime pataisyti šitų klaidų bei tų sprendimų ir negrąžinti tų bylų nagrinėti teismams iš naujo. Čia, žinoma, jau yra reformos klausimas, apie kurią aš dar kalbėsiu, bet iš tikrųjų čia susidarė labai nenormali padėtis. Yra faktų, kad iš tikrųjų civilinės bylos po dvejus, trejus metus yra nagrinėjamos ir nebaigtos dar iki šiol nagrinėti.

Norėčiau pasakyti, kad mes esame atsakingi taip pat ir už baudžiamosios politikos kūrimą. Mes visai nesišalinam nuo tos atsakomybės. Aš noriu jums pateikti keletą duomenų, kurie rodo, kokia yra Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji politika. Mes praėjusiais metais išnagrinėjome pirmąja instancija Aukščiausiajame Teisme l74 bylas. 80% šitų asmenų buvo nuteisti laisvės atėmimo bausme. Be to, buvo priimti penki mirties bausmės nuosprendžiai ir devyni nuosprendžiai, kuriais buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės iki gyvos galvos. Mums dėl šitos praktikos, dėl tos politikos tenka nemažai aiškintis ne tik Lietuvoje, bet ir Europos atitinkamoms struktūroms. Daug kur pasisakoma apskritai prieš mirties bausmę ir siūloma, kad ir Lietuvoje būtų tos mirties bausmės panaikintos. Na, aš nenoriu šiandien analizuoti tos problemos. Ji yra aktuali. Aš manau, kad kada nors Seimas, o galbūt ir referendumo būdu bus išdiskutuota, tačiau iš tikrųjų tai yra labai aktualus klausimas. Apskritai kalbant apie bausmes. Mes turime Teisingumo ministerijos parengtą statistinę 1993 m. ataskaitą, ir ten matyti, kad beveik 33% visų nuteistų asmenų nuteisiami laisvės atėmimo bausmėmis.

Didelį susidomėjimą, žinoma, kelia bylos, susijusios su reketavimu, su turto prievartavimu. Štai aš turiu duomenų, kad praėjusiais metais Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka buvo išnagrinėta 13 tokių bylų, ir nė vienas tų bylų nuosprendis nebuvo pakeistas ar sušvelninta bausmė. Šiais metais kasacine tvarka buvo išnagrinėta 19 baudžiamųjų bylų 43 asmenų atžvilgiu. Nebuvo sušvelninta nė vienam bausmė, du nuosprendžiai buvo panaikinti dėl to, kad teismų buvo paskirtos per švelnios bausmės.

Žinoma (kalbant apie baudžiamąją politiką), reikėtų, manau, kad ir Teisingumo ministerija, kuri turi savo struktūroje atitinkamą padalinį, kuris kaupia šitą informaciją ir apdoroja, analizuoja tuos duomenis, daugiau skirtų dėmesio tiems dalykams ir kad mes galėtume iš tikrųjų bendrai veikdami turėti bendrą baudžiamąją politiką.

Dabar mums labai didelį susirūpinimą kelia, ir čia, žinoma, aš prieinu prie tų klausimų, kurie jums labai aktualūs, ir paskutinė byla, išnagrinėta Aukščiausiajame Teisme. Kodėl yra tam tikra trintis tarp tardymo organų, t.y. Vidaus reikalų ministerijos, prokuratūros ir teismų? Mes girdėjome gerbiamojo generalinio prokuroro A.Paulausko pasisakymą ir vidaus reikalų ministro pasisakymą. Ir aš galiu labai trumpai atsakyti. Iš esmės jokios trinties tarp mūsų institucijų nėra. Tik reikalas tas, kad kiekviena institucija vykdo sau charakteringą funkciją. Mes negalime, žinoma, toleruoti kokių nors klaidų, kurios yra padaromos pirminėse tyrimų stadijose. Ir negalime teisti žmonių nesant surinktų įrodymų, neabejotinų įrodymų. Jeigu mes nueisime tokiu keliu, tai mes vėl turėsime senąjį modelį, kada prokuratūra, policija, teismai vykdė vieningą represinę politiką. Aš jau sakiau, kad mes turime visai kitą funkciją - teisingumo vykdymą. Ir mes nuo šitos funkcijos nepasitrauksime. Žinoma, mes puikiai suprantame, kad vykdydami teisingumo funkciją baudžiamosiose bylose vykdome ir tam tikrą represinę funkciją. Čia visiškai teisingos buvo pastabos ir Prezidento, ir kitų pasisakiusių, kad kiekvienas teisėjas, nagrinėdamas tokias bylas, privalo jausti ypatingą atsakomybę, kad būtų priimtas teisingas ir teisėtas nuosprendis. Bet aš noriu pasakyti, kad daug kas apskritai nesupranta mūsų teismų sistemos specifikos, manoma, kad teismų pirmininkas ar jo pavaduotojas, ar kas nors kitas gali nurodyti teisėjui, kaip jis turi išnagrinėti vieną ar kitą bylą. Tai būtų didžiausias mūsų dabar galiojančios Konstitucijos pažeidimas ir akivaizdus kišimasis į teisingumo vykdymą. Deja, šitai nori daryti ne tik teisininkai, bet yra ir kitokių pastangų, ir mes apie tai žinome. Nors visi, ir mes, teisėjai, ir jūs, gerbiamieji Seimo nariai, prieš pusantrų metų čia, šitoje salėje, padėję ant Konstitucijos ranką prisiekėme jos šventai laikytis.

Aš nenorėčiau daugiau pasakyti kokių nors kritinių pastabų policijai, prokuratūrai. Tai iš tikrųjų tos institucijos, kurios šiandien dirba labai sunkų, labai reikalingą darbą. Bet, deja, lygis, kaip aš minėjau, kad ir žemesniųjų teismų, nėra aukštas, nepritaikomos naujausios priemonės. Operatyvinės veiklos įstatymas, mano nuomone, policijai suteikia labai plačias galimybes aiškinti ir tirti padarytus nusikaltimus. Tačiau mes šiandien bylose susiduriame, kad vienas pagrindinis įrodymas, kaip mes sakome, yra liežuvis, o liežuvis yra minkštas dalykas ir kraiposi į visas puses.

Kodėl nepanaudojamos leistinos kitos priemonės? Yra tų priemonių, ir techninis aprūpinimas šiandien yra jau ne toks galbūt ir blogas, kaip mums atrodo. Aš norėčiau pasakyti dar ir tokį dalyką. Pažiūrėkime, kiek yra išaiškinta nusikaltimų. Sakysime, praėjusiais metais iš viso buvo per 16 tūkst. baudžiamųjų bylų iš 56 tūkst. užregistruotų nusikaltimų. Paskaičiuokime, kiek mes Lietuvoje šiandien turime policijos. Jūs pamatysite, kad vienam policininkui ne tiek daug tenka išaiškintų nusikaltimų. Aš bijau, kad turbūt neišeis vienas sveikas. Ar tai neverčia mus taip pat susimąstyti, kad ir tose grandyse ne viskas gerai? Ir kad nereikėtų šiandien turbūt tas visas problemas, ir ekonomines, ir visas kitas organizacines, suversti teismams ir tokiu būdu pateisinti visa tai, kas šiandien yra pas mus blogo. Žinoma, išeitis iš tos visos padėties, mes puikiai suprantame, tai yra reforma. Ir Aukščiausiasis Teismas visą laiką sako, kad “greičiau darykime tą reformą, iškraukime teismus, padalykime tolygiai visą šitą nepakeliamą darbo krūvį, ir iš tikrųjų gal mūsų reikalai pasitaisys”. Tačiau pažiūrėkime, kaip norima atlikti reformą? Štai jau dabar rengiamas trečias Teismų įstatymas. Du jau mes turėjome. Vienas, galima sakyti, nepradėjo ir veikti, kuris buvo prieš dvejus metus priimtas. Dabar jau turėsime greitai trečią Teismų įstatymą. Na, tiek to, mes komitetuose svarstėme ir dalyvavome, iš esmės pritarėme. Tegul būna tas trečias Teismų įstatymas! Bet ką norima padaryti? Norima pirmiausia likviduoti Aukščiausiąjį Teismą. Norima likviduoti Aukščiausiąjį Teismą ta prasme, kad nori įsteigti naują Aukščiausiąjį Teismą, ir niekas nenori galvoti, kaip bus su tais įgaliojimais, kuriuos jie įgijo tada, kada buvo organizuoti rinkimai teisėtu pagrindu ir veikiant iš pradžių mūsų laikinajai Konstitucijai, o po to jau referendumu priimtai Konstitucijai. Kur tuos žmones ruošiamasi padėti? Aš suprantu, galbūt mes kai kurie esame neparankūs, nereikalingi, reikia mumis atsikratyti, bet reikia pagalvoti, kaip demokratiškai ir teisingai tai išspręsti, o svarbiausia - nepadaryti žalos, kad vietoj to reorganizavimo ir pertvarkymo mes neturėtume likvidavimo. Ir tada bus galima tas bylas perduoti spręsti tiems, kurie šiandien yra protingi ir labai aktyviai visur pasisako. Aš nieko nenoriu tragizuoti, bet tik noriu jus kaip kompetentingus tuos klausimus spręsti asmenis paprašyti pagalvoti apie šituos dalykus, nes gali atsirasti tokia kliūtis, kad vietoj to, ką mes šiandien turime, sakykime, blogo arba nevisiškai gerai dirbančio teismo, galime iš viso neturėti jokio teismo.

Baigdamas dar noriu atsakyti, na, neatsakyti, bet tiesiog pakomentuoti vieną baudžiamąją bylą, apie kurią čia šiandien kalbėjo Prezidentas ir kiti asmenys užsiminė, kuri kelia didelį susirūpinimą visai Lietuvos visuomenei, o būtent “Centurionio” baudžiamąją bylą. Aš turiu informuoti jus, kad iš tikrųjų bylos nagrinėjimas vyko gana sunkiai ir sudėtingai. Kai ta byla buvo gauta Aukščiausiajame Teisme, mes ją priėmėm nagrinėti (pagal savo sudėtį ji turėjo būti nagrinėjama apylinkės teisme) todėl, kad Aukščiausiajame Teisme turime įsirengę specialias patalpas, kur yra garantuojamas įslaptinimas, ir pats pirmasis tvarkomasis posėdis parodė, kad dėl tam tikrų aplinkybių prokuratūros ir kitų teisininkų, kurie toje byloje dalyvavo, nuomonės skyrėsi. Prokuroras, dalyvavęs tvarkomajame posėdyje, paprašė iš karto daugelį asmenų paleisti iki teismo posėdžio už užstatą. Tuo metu paskirtas teisėjas, kuris nagrinėjo tą bylą, kažkaip nusileido tam dalykui ir priėmė tokią nutartį. Tačiau ji buvo užprotestuota ir Aukščiausiojo Teismo prezidiume buvo panaikinta. Buvo paliktos tos pačios kardomosios priemonės tiems asmenims. Teisėjas buvo pakeistas, byla buvo perduota nagrinėti labai prityrusiam teisėjui, turinčiam 28 metų darbo stažą Aukščiausiojo Teismo prezidiumo nariui. Žinoma, aš neturėjau ir neturiu šiandien jokių abejonių, kad jis buvo nekompetentingas ar suinteresuotas, kad tą bylą išspręstų neteisingai. Ir baigdamas noriu pasakyti, kad daug kas klaidingai mano, kad tuo teisingumo vykdymas šioje byloje pasibaigė. Kaip jūs girdėjote, gerbiamasis prokuroras pasakė, kad jis protestuosiąs šį nuosprendį. Jis turi tokią teisę. Be to, ta byla dabar yra perduota kitam Aukščiausiojo Teismo teisėjui, kuris turi taip pat išnagrinėti, išstudijuoti tą bylą ir pranešti man apie galimybę užprotestuoti ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko vardu. Jeigu bus rasta kokių nors klaidų ar netikslumų, byla gali būti dar kartą nagrinėjama prezidiume arba net Aukščiausiojo Teismo plenume.

PIRMININKAS. Dėkoju gerbiamajam Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. Kviečiu į tribūną trečią pranešėją - Lietuvos teisingumo ministrą poną J.Prapiestį. Kol ministras ateis, dėl vedimo tvarkos Seimo narys V.Bogušis.

V.BOGUŠIS. Taip, aš daugiau norėčiau dėl vedimo tvarkos ir kartu repliką, pone posėdžio pirmininke! Aš norėčiau Aukščiausiojo Teismo pirmininkui priminti, kad šis posėdis įvyko tik masinės informacijos priemonių dėka, kada “Centurionio” gauja iš Aukščiausiojo Teismo išjojo ant balto arklio ir su laurų vainikais. Šiandieną teisėtvarkai smogtas peilis į nugarą. Ir aš manyčiau, kad šitos gaujos išteisinimas priverstų Aukščiausiojo Teismo pirmininką poną M.Lošį atsistatydinti. Tai būtų pats garbingiausias žingsnis jo gyvenime. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys A.Sadkauskas dėl vedimo tvarkos.

A.SADKAUSKAS. Aš manau, kad gerbiamasis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas M.Lošys būtų...

PIRMININKAS. Atsiprašau, gerbiamasis Seimo nary, ponas M.Lošys yra Aukščiausiojo Teismo, o ne Aukščiausiosios Tarybos...

A.SADKAUSKAS. Atsiprašau, aš šiek tiek jaudinuosi. Vis dėlto su tokiu žmogum... Galbūt Lietuvos žmonės ir nežino, kad jeigu jis ką nors ir negerai darytų, Seimas nelabai ką jam gali padaryti. Bet aš noriu paprašyti gerbiamojo pirmininko, kad gal jis galėtų atsakyti į porą klausimų. Tuomet mažiau būtų tų neaiškumų, kai jau bus diskusija, kai bus kažkokia kalba. Jis būtų labai garbingas, jeigu leistų jį paklausti.

PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, paaiškinu, jog gerbiamasis Aukščiausiojo Teismo pirmininkas pasakė mūsų posėdyje kalbą. Jis nėra pranešėjas pagal mūsų darbotvarkę, todėl į klausimus neatsakinės. Gerbiamasis Seimo narys V.Juškus dėl vedimo tvarkos.

V.JUŠKUS. Aš noriu paprašyti gerbiamąjį Aukščiausiojo Teismo pirmininką M.Lošį, jeigu jam nebūtų sunku, atsakyti į kai kuriuos Seimo narių klausimus.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys V.Jarmolenka dėl vedimo tvarkos.

V.JARMOLENKA. Taip, pone Bernatoni, aš dėl jūsų vedimo tvarkos ir netvarkos. Aš noriu jums priminti, kad asmeniškai jūs ir LDDP frakcija priėmėt tokį Statutą, kurio vaisius dabar skinat. Aš noriu pasakyti, kad jums leidžiama piktnaudžiauti procedūra, pone posėdžio pirmininke. Bet šiandien yra plenarinis posėdis, mes gavom tą darbotvarkę prieš parą. Yra ne monologai, yra ne kokie nors plenumai ir yra ne teismo salė. Yra Seimas, tema, yra diskusija ir vienas iš pranešėjų yra būtent Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ponas M.Lošys. Aš jums noriu pasakyti, kad jis buvo prisaikdintas šitoje salėje Seimui liudijant, jis buvo paskirtas Seimo ir jis turi kalbėti bei atsakyti į mūsų klausimus. Mes nenorim ir niekad nesikišim į teismus, tai yra šventas dalykas. Bet aš noriu kalbėti apie teisėjų paruošimą, aš noriu išgirsti iš Aukščiausiojo Teismo pirmininko apie problemas. Dalį jų aš išgirdau. Bet yra dalykų... Aš nenoriu kalbėti apie “Centurionio” bylos teisėtumą ar neteisėtumą, išteisinimą ar ne, nes tai būtų spaudimas teismui. Bet aš noriu kalbėti apie bendrą situaciją ir kriminogeninę situaciją Lietuvoje. Ir dėl to aš jums, kaip vedančiam šitą posėdį, reiškiu griežtą protestą. Ačiū.

PIRMININKAS. Seimo narys E.Bičkauskas dėl vedimo tvarkos.

E.BIČKAUSKAS. Galbūt iš tikrųjų Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir neprivalo atsakinėti į klausimus, bet aš noriu priminti posėdžio pirmininkui, jog Seniūnų sueigos metu buvo sutarta, jog Aukščiausiojo Teismo pirmininkui bus pasiūlyta atsakyti į klausimus. Jeigu jis nesutiks atsakyti į klausimus, tai yra jo teisė. Todėl aš kreipiuosi į jus, kaip į posėdžio pirmininką, su prašymu pasiūlyti Aukščiausiojo Teismo pirmininkui atsakyti į klausimus ir noriu išgirsti Aukščiausiojo Teismo pirmininko atsakymą. Ir viskas. Ačiū.

PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui buvo pasiūlyta atsakyti į klausimus, tačiau, aš manyčiau, būtų padarytas blogas precedentas, jeigu Seime būtų klausinėjamas Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Kaip jūs žinot, ne tik jūs, bet ir aš daviau priesaiką. Aš tai laikyčiau konstitucinių normų pažeidimu, todėl pažeidinėt Konstituciją neleisiu. Nesvarbu, kokie gerbiamieji Seimo nariai spaustų mane tai daryti (ar tai bus gerbiamasis Seimo narys E.Bičkauskas, ar gerbiamasis Seimo narys V.Bogušis, ar gerbiamasis Seimo narys A.Sadkauskas), aš nemanau, kad yra tikslinga šį precedentą leisti. (Balsai salėje) Kviečiu gerbiamąjį ministrą į tribūną.

BALSAS IŠ SALĖS. Galima dėl vedimo tvarkos?

PIRMININKAS. Gerbiamasis ministre, aš jus kviečiau į tribūną. Gerbiamųjų Seimo narių prašau netriukšmauti. Prašom, gerbiamasis ministre. (Balsai salėje) Gerbiamasis Seimo nary Baleženti, jums žodis nesuteiktas. Gerbiamasis Seimo nary Skreby, nešūkaukit iš vietos. Prašom, ministre. Prašom, gerbiamasis ministre, pradėti. Matyt, Seimo nariai bus tokie nemandagūs, kad triukšmaus jums kalbant.

J.PRAPIESTIS. Gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamosios Seimo narės ir Seimo nariai bei visi Lietuvos radijo klausytojai! Be abejo, šiandien kalbėti apie teismus, kai tokia reakcija į atskirus teismų sprendimus, kai vyrauja tokios nuotaikos teismų atžvilgiu, kai tam tikra prasme ir Seime vyksta teismų ir visų teisėjų teismas, yra labai sudėtinga ir labai nepopuliaru. Net ir prašyti atkreipti jūsų dėmesį, kad jūs vis dėlto susimąstytumėt ir objektyviau pagalvotumėt apie teisėjus bei jų darbą. Šita tema yra kai kam pakankamai populiari ir naudinga. Pirmiausia šios dienos pokalbis, diskusija aiškiai parodė, kad mūsų kolegos iš prokuratūros, karininkai iš Vidaus reikalų ministerijos teisėjų mantijomis gali pablizginti savo žvaigždutes, nes pakankamai daug problemų, kurios yra šitose institucijose. Apie jas dažnai stengiantis nekalbėti - ar laiko nėra, ar dar kitos problemos, - paliekama teismų bėdai. Nebuvo užsiminta apie parengtinio tyrimo kokybę, nebuvo kalbėta, kad iš esmės ten nuolat jaučiama, jog mažėja specialistų. Aš turiu galvoje, kad prokuratūroje net pradeda dirbti neturintys teisinio išsilavinimo. Kelių mėnesių kursai, kaip mes, Teisės fakulteto dėstytojai, sakom, prokuratūros akademija, tai nėra problemos sprendimas. Ir šitiems žmonėms tenka bylos. Atitinkamai tokio lygio bylos ir medžiaga patenka teismams. Tam tikra prasme šia tema kritikuoti visus teismus nelabai darant atrankos dėl tikrai galbūt neteisingų sprendimų, tikrai piktinančių žmones ir nesuprantamų žmonėms... Tais sprendimais remiantis daryti tokius apibendrinimus, kad teismai iškrito iš kovos su nusikalstamumu, kad teismai yra pakibę virš žemės... Ir kai tai daro atsakingi politikai... Ir kai po to susitinkam su teisėjais net ir Kaune, apie kurį kalba, kad ten yra sava Kauno teisė, ir teisėjams sakoma: “Na, mes jums priekaištų ypatingų neturime, o daugiau policijai ir prokuratūrai...” Paliudyti gali čia dalyvaujantis Teisėjų asociacijos prezidentas, Kauno apylinkės teismo pirmininkas. Beje, salėje daugiau nėra iš Teisingumo ministerijos ne dėl to, kad niekintų jūsų darbą ir šitą diskusiją, bet mūsų per daug mažai, kad aš galėčiau atvesti visą ministeriją, kaip mano kolegos darė. Tačiau jie pakankamai atidžiai klauso šitą diskusiją ir daro atitinkamas išvadas. Taigi minėjau, kad tokioje situacijoje kalbėti ir tam tikra prasme bandyti ginti teismus po siūlymo atsistatydinti Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, tam tikra prasme yra, be abejo, ne populiariumo balai. Bet, deja, taip reikia. Taigi aš jau nebekalbėsiu apie specifinę teismų vietą teisinėje sistemoje, nes apie tai pakankamai kalbėjo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Aš vis dėlto norėčiau, kad jūs nepamirštumėt, jog per metus Lietuvoje yra išnagrinėjama apie 40 tūkst. baudžiamųjų bylų ir apie 60 tūkst. civilinių bylų. Ir visa tai tenka teisėjams. Jie iš esmės deda paskutinį tašką šitose bylose. Ir sakyti, kad teismai nebedalyvauja kovoje su nusikalstamumu (taip tie seni terminai vartojami), aš manyčiau, neteisinga, nes vien tiktai tas faktas, kad įkalinimo įstaigose yra apie 9 tūkst. nuteistųjų, rodo, jog tokios išvados apie teismus nėra visiškai teisingos. Kad teisėjui kiekvieną mėnesį tenka apie 40 bylų ir jis turi spręsti žmogaus likimą, tai irgi atitinkamas psichinis ir psichologinis krūvis. Nevisiškai sutinku su Teismo pirmininku, kad jauni teisėjai dirba blogai. Stabilumas bylų, apskųstų apylinkės teismuose, yra 97%. Žinoma, jie visiškai visko neparodo, tačiau tam tikra prasme tai irgi kriterijus. Todėl sakyti, kad pasikeitimas, kad apylinkės teismų teisėjai ir apylinkės teismuose nekvalifikuoti žmonės, vargu ar galima. Tačiau aš norėčiau pasakyti, kad Teisingumo ministerijos, pagaliau ir mano paties pozicija nėra aklai ginanti teisėjus. Jūs man pasakykit bent vieną faktą, kada kreipėtės konkrečiai dėl konkretaus teisėjo, kuris vilkina bylą, kurį įtariat imant kyšius ar kitaip pažeidinėjant savo šventą teisėjo pareigą. Teisingumo ministerijos iniciatyva buvo iškelta byla, kai tik mes gavome faktų apie vieno teisėjo tokį nusikalstamą elgesį. Vien per pusę praėjusių metų buvo iškeltos 6 drausminės bylos ir mes prašėme atleisti tris teisėjus už bylų vilkinimą. Ne visur sutapo mūsų nuomonė su Aukščiausiojo Teismo atitinkama teisėjų komisijos nuomone, tačiau tai irgi vis dėlto tam tikra reakcija. Todėl mano gynimas tam tikra prasme, kaip matot, yra sąlyginis. Dabar kalbėti ir aiškinti, kad teisėjai perkrauti darbu (aš turiu galvoje apylinkės teismų teisėjus), jau nevisiškai pagrįsta, nes per praėjusius metus jūsų valia, Prezidento valia buvo paskirta apie 100 naujų teisėjų. Taigi bylų vilkinimas tam tikra prasme... Jau tie faktai, kurie yra, teisėjų darbo perkrovimu negali būti paaiškinti. Tačiau kai kalbama apie tai, pamirštama daug faktorių, kurie lemia tokią situaciją ir lemia jau ne dėl teisėjo kaltės. Aš jau nebekalbu apie tardymo terminus, apie kitus faktorius, apie nerandamus nusikaltėlius ir t.t. Vienas iš momentų yra tas, kad paskutiniuoju metu tendencija ir didelė problema, kuri taip sunkiai yra sprendžiama, yra advokatų skaičius. Kai teisėjų daugėja tokiais dideliais skaičiais, kai bylų daugėjimas irgi lenkia teisėjų skaičiaus didėjimą, iš esmės prokuratūros skaičius nedidėja. Kad ir kaip būtų, kad ir ką mes teistume, kaip mes jų nemėgtume, nekęstume ir pan., tačiau gynybos principas visiems turi būti teisme užtikrintas. Todėl teismas priverstas atidėlioti bylas, kadangi kai kuriuose miestuose iš esmės neliko advokatų. Todėl jau gana seniai Teisingumo ministerija yra pateikusi Advokatūros įstatymo pakeitimo projektą, kuriame yra supaprastinami, jeigu taip galima sakyti, reikalavimai, patekimo į advokatus procedūra. Tiksliau, plečiant Advokatūros įstatymo 8 straipsnyje numatytus reikalavimus turėtų būti ( na, čia Seimo valia) atidarytas kelias į advokatūrą ir kitiems teisininkams, turintiems pakankamą kvalifikaciją. Be abejo, tai ne pats geriausias variantas, tačiau anaiptol ne antikonstitucinis, kaip šito projekto oponentai neretai teigia. Tačiau vėl turint omenyje tai, kad Teisingumo ministerija davė apie 500 licencijų verstis privačia teisininko praktika, ir sudarant galimybę šitiems žmonėms įsitraukti į baudžiamųjų bylų nagrinėjimo procesą, manyčiau, situacija turėtų keistis. Be abejo, ne visiems, tačiau po atitinkamų egzaminų, po atitinkamo patikrinimo šitie teisininkai galėtų padėti vykti procesui visai kitaip. Kaip minėjau, kalti dėl šios situacijos neretai tampa teismas, teisėjai. Pamirštama ir neanalizuojama pagaliau ir tai, kad neretai jiems tenka taikyti tokius įstatymus, kuriuos, atleiskit, ir pats Seimas ne visada suvokia. Ir pagaliau pats teismo sprendimas nepasibaigia parašymu, fiksavimu, kad pagal šitą ar kitą įstatymo normą turi būti taip. Tačiau neretai vienoks ar kitoks įstatymo reikalavimas yra pagrįstas dideliais finansiniais, materialiniais ir kitais resursais. Čia jau buvo užsiminta apie Nuosavybės teisių atstatymo įstatymą. Teismams priekaištaujama, kad bylos nenagrinėjamos, tačiau šitą bylą, jeigu taip galima sakyti, sprendžia Konstitucinis Teismas. Ir, be abejo, dabar teks laukti jo išvados. Pamirštama ir tai, kad faktiškai visuomenė apie mūsų įstatymus žino labai mažai. Ir, kaip minėjau, licencijų išdavimas ir suteikimas galimybės pradėti žmonėms verstis teisininko praktika - tik dalinis tos problemos sprendimas. Pagaliau kai nežino įstatymų, nežino, nesuvokia, kuo pagrįstas teismo sprendimas, vėl nepatenkinti. Iš teismo retai kada abi pusės išeina patenkintos. Taigi tam tikra prasme ir šis momentas neturėtų būti pamirštas. Dabar mes bandome nors šiek tiek likviduoti, jeigu taip galima sakyti, teisinės informacijos spragą. Jūs pajutot, kad pradėjo veikti Teisinės informacijos centras prie Teisingumo ministerijos, ir tai, ką Seimas nuveikia (aš visų pirma turiu galvoje kodeksus), yra labai greit išleidžiama. Todėl iš esmės nuo jūsų priklausys. Kaip dirbs Seimas, taip greičiau mūsų žmonės gaus naujus įstatymus. Aš turiu galvoje ir Baudžiamąjį kodeksą. Čia apie jį buvo užsiminta Jo Ekscelencijos Prezidento. Bet mes jį jau kovo mėnesį esame atidavę Seimui. Galbūt nepraėjo tų visų procedūrų, bet mes prašėme, kad peržiūrėtų komitetai naują Baudžiamojo kodekso redakciją. Ten yra pakankamai daug to, kas dabar yra būtina. Atiduotas Bausmių vykdymo kodeksas, tačiau vėl problema dėl jo realizavimo, kadangi tai yra milžiniški resursai. Jeigu pagal reikalingas visas normas ir sąlygas tarptautinių dokumentų (...) mūsų įkalinimo įstaigas. Nepamirškit, kiek Seime svarstomas Civilinio kodekso projektas. Dveji metai. Galiu kalbėti ir apie Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, ir kitus dalykus. Be to, tam tikra prasme bandom padėti teismams, nes nupirkome kompiuterius. Dabar teismai, tie, kurie sugeba jais naudotis, - o jie privalo sugebėti, kadangi tam yra skirti atskiri etatai specialistams, - teisinę informaciją apie priimtus įstatymus, jų pakeitimus iš Teisingumo ministerijos minėtojo centro gali gauti pakankamai greitai. Todėl tam tikra prasme tai irgi darbo palengvinimas. Be abejo, tai tiktai sprendimas iš dalies, tačiau šie kompiuteriai yra pirkti vietoje pistoletų, vietoj prabangių automobilių, nors irgi teko šiek tiek aiškintis, kodėl ne iš to straipsnio buvo šitie pinigai panaudoti. O ministerija nusipirko keletą “Moskvičių”, kadangi mes privalome aprūpinti teismus blankais, kurie reikalingi darbui, vykti į komandiruotes, kad patikrintų teismų, notariato darbą. Pasirodo, pigiau net ir su tuo “Moskvičiumi” negu su kitokiu transportu. Taigi tokios tos mūsų problemos. Beje, dar dėl Teisinės informacijos centro. Pradedamas ruošti Įstatymų sąvadas. Todėl čia turėtų būti prošvaisčių. Dabar buvo pradėta kalbėti apie įstatymų projektus ir girdėjome Jo Ekscelencijos Prezidento priekaištų, kad Teisingumo ministerija nepakankamai greitai pateikia įstatymų projektus. Aš manyčiau, kad pateikia pakankamai laiku. Teismų įstatymo projektas irgi pateiktas, manyčiau, laiku, kadangi jau galim teigti, jog yra sudarytos vienokios ar kitokios materialinės prielaidos, baigiama kurti teisinė bazė naujam procesui apygardų apeliaciniame teisme. O skubėti vien dėl to, kad mes darome reformą ir nežinome, kas iš to išeis, aš manyčiau, yra per daug neatsakinga ir per daug mes turime liūdnų pavyzdžių, kuo tokios reformos baigiasi. Aš kai kada nesuprantu ir mūsų kolegų iš Vidaus reikalų ministerijos, konkrečiai generalinio komisaro, kai jis Lietuvai tvirtina, kad dirbame pagal sovietinį Baudžiamojo proceso kodeksą. Taigi Seimas iš esmės du kartus keitė Baudžiamojo proceso kodeksą. Keitė taip, kaip norėjo Vidaus reikalų ministerija, kaip norėjo Prokuratūra. Prieš tai dar buvo Operatyvinės veiklos įstatymas, kuris suteikė tiek teisių šitoms žinyboms... Beje, buvo prašoma dar Taryboje, kad jeigu įrodymais taps garso, vaizdo įrašai, tai mums su nusikalstamumu kovoti bus nepaprastai lengviau. Tačiau bylose, kiek aš žinau, yra tiktai liudytojų parodymai. O kur garso ir vaizdo įrašai? Tai irgi įrodymai. Todėl turėtų būti šiek tiek visapusiškesnė visų mūsų institucijų veikla. Man tam tikra prasme labai liūdna kalbėti ir atmušinėti kolegų priekaištus, kai mes daug ką galime pakankamai greitai ir protingai padaryti nesiekdami vienos, kitos reklamos ar kaltės vertimo vienas kitam.

Buvo užsiminta apie teismų reformą. Kalbėjo ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, kad ši reforma nepakankamai apgalvota, kad šiek tiek rizikuojama. Be abejo, rizikuojama. Svarstant Teismų įstatymo projektą, aš manyčiau, turėtų būti labai atsakingai sprendžiamas klausimas visų pirma Aukščiausiojo Teismo, kadangi tos nuotaikos ir ta dvasia, kokia dabar tvyro po visų šitų nevykusių įvykių ir reakcijos į juos, atitinkamai, be abejo, sunkina gyvenimą ir darbą Aukščiausiojo Teismo teisėjams. Tačiau ten pakankamai daug kvalifikuotų žmonių. Ir jeigu mes juos prarasime, tai, aš manau, tą spragą negreit užpildysime. Ir aš manyčiau, kad Prezidentas turės laiko (deja, su juo dar nebuvo tuo klausimu kalbėta) susitikti su Aukščiausiuoju Teismu ir paieškoti variantų, kad ta reforma iš tikro netaptų visišku Aukščiausiojo Teismo išpustymu. Ministerija tam tikra prasme reformai, manyčiau, yra pasiruošusi. Dabar teismuose yra apie 260 teisėjų. 264. Mes jūsų valia turime 150 naujų papildomų etatų, turim apie 130 kandidatų. Dabar beveik dėl 20 teisėjų medžiaga atiduota Prezidentui, kad  jo dekretu jie būtų paskirti ir prisiektų, kad pradėtų dirbti teisėjais. Ministerija, kiek leidžia jos galimybės, sukūrė, jeigu taip galima sakyti, jaunų teisėjų mokymo sistemą. Pas mus nuolat vyksta kursai. Mes kviečiame į juos (mes taip manome) pačius kvalifikuočiausius teisininkus, kokie yra Respublikoje, ir iš Teisės fakulteto, ir iš Generalinės prokuratūros, ir pagaliau iš Aukščiausiojo Teismo. Ir manau, vis dėlto po tos reformos, o ji turės įvykti, tai verčia daryti ir Konstitucija, pagaliau ir ta situacija teismuose, kai netolygiai paskirstytas darbas ir kai Aukščiausiajam Teismui neretai tenka vykdyti anaiptol ne Aukščiausiojo Teismo funkcijas, šis teismas tikrai turi tapti kasacine instancija. Ir jo praktikos apibendrinimai, pamokymai, patarimai teismams turėtų tikrai vienodinti baudžiamąją politiką ir palengvinti visos teismų sistemos gyvenimą. Manyčiau, turėtų šiek tiek padėti spręsti tas problemas.

Trumpai apie ministeriją. Mūsų ministerija nėra didelė, Įstatymų departamente dirba 28 žmonės. Dabartiniu metu mes džiaugiamės, kad 10 jaunų teisininkų, dar nebaigusių Teisės fakulteto, tačiau mokančių kalbas ir pakankamai, pasirodo, išmintingų, atėjo dirbti pas mus. Mes manome, kad ateičiai pagrindą dedame, todėl įstatymų projektų rengimas (dabar padeda, kaip minėjau, Teisės fakultetas, kitos teisinės institucijos) turėtų palengvėti. Teismų departamente pas mus dirba 8 žmonės. Be abejo, tai yra nepaprastai mažai, tačiau mes dabartiniu metu laukiame Teismų įstatymo, kuriame bus užfiksuota norma (jeigu pritars Seimas), kad tie teisėjai, kurie turi pakankamą kvalifikaciją, kurie yra patyrę, galėtų ateiti dirbti į Teisingumo ministeriją 2, 3 metams, kaip sudarysime sutartį, o po to grįžti vėl į teisėjo darbą. Surinkę tokių žmonių, na, 5, 10, aš manyčiau, mes galėtume užtikrinti normalią teismų veiklos kontrolę, jokiu būdu ne sprendimų, nuosprendžių peržiūrėjimą. Pagaliau galėtume tikrinti antstolių kontorų darbą, kadangi ten irgi pakankamai daug nusiskundimų, daug problemų, todėl paleisti neišmanančius žmones vien tiktai dėl raportų, dėl nepagrįstų išvadų ir t.t., aš manyčiau, netikslinga. Teismų įstatymas turės padėti tai spręsti. Nedaug pas mus Notariato skyriuje, Personalo skyriuje, kuris parenka teisėjus, - po 3 žmones. Taigi tam tikra prasme galbūt ir suprantama, kodėl iš ministerijos ne tiek daug čia yra. Kadangi jie turi pakankamai daug darbo, tai man ir pavedė išdėstyti mūsų problemas Seimui, taip pat ir Lietuvos klausytojams. Aš jau baigiu.

Teisingumo ministerija ruošiasi įkurti ir Žmogaus teisių departamentą, nes iškyla Lietuvos atstovavimo tarptautiniuose teismuose problema, iškyla mūsų įstatymų projektų suderinimo su tarptautinėmis konvencijomis problema, na, ir kitų dalykų, pagaliau tarptautinės sutartys, teisinio bendradarbiavimo sutartys ir kitos. Aiškiai matyti, kad tai turės būti Teisingumo ministerijos sferoje. Aš nepaminėjau Teisės instituto, kuris yra parengęs ekonominių nusikaltimų kontrolės, prevencijos programą ir daug prisidėjęs prie teisinės sistemos reformos programos. Patvirtinta viena programa, svarstoma kita, tačiau vėl iškyla didžiausia problema - vėl finansai, vėl problemos. Turime Ekspertizės institutą. Vien per šių metų 4 mėnesius jis atliko 2000 ekspertizių, bet susiduria su technikos problemomis, kaip daryti įvairias ekspertizes - garso, pinigų ir kitas. Taigi problemų daug.

Ir, aš manyčiau, pati silpniausia mūsų vieta - tai yra darbas su spauda. Aš ne kartą prašiau teisėjų išplėstiniuose kolegijos posėdžiuose, kad jie rastų laiko, rastų galimybių, susitiktų su spauda, tam tikra prasme paaiškintų savo sprendimus. Bus lengviau žurnalistams, nebus vienpusiškos kritikos, vienpusiško teismų darbo ir sprendimų aprašymo. Ir pagaliau pati ministerija turėtų daugiau padaryti, aš ne kartą prašiau, kad reaguotų į vienokią ar kitokią publikaciją nepykstant, paaiškinant, kas pagal įstatymus galima, kas padaryta. Tačiau ne visada ta mūsų informacija reikalinga. Pavyzdžiui, kai Teisingumo ministerija paprastai kaltinama už tai, kad teismų neprižiūri, kad teismai blogai dirba, neturėdama jokių teisių jų atžvilgiu, kai svarstant teisinės sistemos reformos metmenis prašė, kad ministrui būtų suteikta teikimo teisė, tai yra nestabdant bylos, nenaikinant nuosprendžio sprendimo kreiptis į aukštesniąją instanciją, o ši be jokio atsikalbinėjimo peržiūrėtų tą medžiagą - žiūrėkite, kokia buvo diskusija. Pasirodė spaudoje straipsnių, kurie kritikavo, numatė liūdną teismų ateitį, jeigu toks teisingumo ministras bus. Kai mes pateikėme paneigiančią informaciją, aiškinančią, kad Konstitucija neprieštarauja, kad tai vis dėlto yra normali teisė, to nebuvo spausdinama. Taigi trumpai tiek, laukiu klausimų.

PIRMININKAS. Gerbiamasis ministre, jūsų norėtų paklausti 29 Seimo nariai. Gerbiamasis Seimo narys B.Rupeika užsirašė iš anksto.

B.V.RUPEIKA. Tamsta ministre ir signatare, neklausiu jūsų apie spaudos ir informacijos priemonių vadovų bei žmonių papirkimo galimybes, nes tikrai pamatęs poną Dekanidzę kelis vakarus televizoriaus ekrane aš nepagalvojau, kad kas nors yra kam nors sumokėjęs, ir toliau taip negalvosiu, nes sunku įrodyti. Aš paklausiu jūsų, ne tik jūsų, bet ir generalinio prokuroro, Aukščiausiojo Teismo pirmininko, dabar čia nesančio Konstitucinio Teismo vadovo, taip pat čia nesančio Prezidento. Kaip atsitinka, jog Generalinės prokuratūros ir kai kurių kitų teisingumo institucijų žinioje esančios nebaigtos bylos, tiksliau, tų bylų medžiaga nuolat patenka į kai kurių dienraščių, o dar tiksliau - dažniausiai į vieno dienraščio puslapius? Dar nesant teismo nuosprendžio iš anksto formuojama visuomenės nuomonė, daromas moralinis spaudimas jurisdikcijos ir politiniams institutams, tai yra grubiai pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Ar tai nėra susiję su vieno iš dienraščių teigimu apie generalinį prokurorą, esą jis pagaliau pasiekė brandaus suvokimo amžių. Šitaip kai kurios teisingumo instancijos pastatomos aukščiau teisingumo. Ir ne tik instancijos, bet ir kažkas šalia tų instancijų nuolat esantys. Aš, matyt, formuosiu raštišką paklausimą, kadangi man tokia situacija kelia nerimą gana dažnai, bet norėčiau išgirsti jūsų, pirmiausia kaip signataro, nuomonę apie tai.

J.PRAPIESTIS. Gerbiamasis Seimo nary, gerbiamasis signatare Rupeika. Jūsų klausimas yra praktiškai skirtas jums pačiam. Jums žurnalistinio gyvenimo labirintai, ko gero, labiau žinomi, jūs turite žurnalistinių tyrimų patirtį, todėl tam tikra prasme galbūt kolegų padedamas galėtumėt išsiaiškinti šito proceso priežastis, kelius ir pasekmes.

Be abejo, šita informacija, kuri patenka dar iki teismo ir tam tikra prasme jau formuoja žmonių nuomones, daro teismams (tiesiai galima sakyti) atitinkamą spaudimą, yra labai blogas dalykas. Pavyzdžiui, tos triukšmingos bylos, apie kurias tiek daug rašoma. Po to atitinkamų teisinių institucijų vadovai ar atsakingi už bylą vienaip ar kitaip komentuoja, jie tam tikra prasme tampa visuomenės akyse ir Seimo akyse net ir didvyriais. Žiūrėkite, kokį paėmėm, kokį pagavome, net ir aukštus valdžios vyrus. Po to informacija, kaip matot, blėsta. Ta informacija vėl sustiprėja, kai šita byla pasiekia teismą: va, mes dirbome, o kas teisme išėjo? Žiūrėkit, kokie teismai! Todėl aš manyčiau, kad tas paklausimas turėtų būti ne man, kai aš neturiu jokių slaptų tarnybų ir jokių slaptų institucijų, kurios galėtų tokią informaciją pateikti. Tačiau atitinkamoms institucijoms, kurios tokių galimybių turi, toks paklausimas, aš manau, būtų visai tinkamas.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys V.Juškus.

V.JUŠKUS. Man atrodo, kad posėdžio pirmininkas nevisiškai teisingai mums komentuoja Konstituciją. Konstitucija mums neleidžia kištis į konkrečių bylų tyrimą. Tačiau kad Seimas negalėtų savo skirto asmens paklausti... Atsiprašau, man atrodo, kad posėdžio pirmininkas šį kartą viršijo savo teises, todėl aš noriu dar kartą paprašyti po to, kai ministras atsakys į klausimus, gerbiamąjį M.Lošį sutikti atsakyti į Seimo narių klausimus.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys V.Juškus kalbėjo ne ta tema. Gerbiamasis Seimo narys M.Stakvilevičius.

M.STAKVILEVIČIUS. Aš nesiimsiu tvirtinti, kad yra paperkamų arba prigąsdinamų teisėjų, nes man lėšų neužteks užsimokėti baudoms, kada nuteis už šmeižimą, bet norėčiau vis dėlto paklausti gerbiamąjį ministrą. Kaip jūs galvojate, kokio mechanizmo reikėtų, net jeigu reikėtų keisti Konstituciją (čia lyg ir visos politinės partijos būtų vieningos nuomonės), kad teisėjų darbą kažkas dar papildomai kontroliuotų, efektyviai kontroliuotų, kad nebūtų tos kastos, kuri gali susidaryti Lietuvoje, kai vieni kitus padengtų? Ar galėtumėt tokio mechanizmo programą pasiūlyti mums?

J.PRAPIESTIS. Aš manyčiau, kad tam tikra prasme tokia programa yra pasiūlyta Teismų įstatyme, kur numatyta tokia teismų sistema, kada vienas ar kitas teismo sprendimas, kuris nepriimtinas vienai ar kitai šaliai ar nepagrįstas, būtų nagrinėjamas kitame teisme. O jeigu yra faktų, tai, be abejo, tam tarnauja ir parengtinio tyrimo institucijos, ir operatyvinė, ir kita veikla, kada yra tokių faktų. Aš nesakau, kad tokių faktų nėra, būtų absurdas juos neigti. Manyčiau, tai galėtų padaryti tas, kam priklauso.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys S.Malkevičius.

S.MALKEVIČIUS. Gerbiamasis ministre, aš nemanyčiau, kad teisinga būtų kaltinti teismus dėl to, kad išleidžiami akivaizdūs, visuomenės nuomone, nusikaltėliai. Manyčiau, kad čia yra kažkoks mūsų teisėsaugos sistemos krachas, arba krizė. Ir norėčiau jūsų paklausti, ar Prevencinio sulaikymo įstatymas, kuris leidžia sulaikyti be įkalčių, netrukdo teismų darbo, kada prokuratūra arba tardytojai nesugeba pateikti rimtų kaltinimų?

J.PRAPIESTIS. Jūsų klausimas tam tikra prasme palaiko mano kalbos pradžią. Aš ir sakiau, kad kiekvienas įstatymas turi būti priimamas pakankamai pasiruošus. Jeigu priėmus šį įstatymą dar gana ilgai reikėjo ieškoti, ką suimti, ką paimti, tai tam tikra prasme tos tarnybos, kurios tokio įstatymo laukė, nebuvo tam pasiruošusios. Ir aš nemanyčiau, kad čia vien teismai kalti. Reikėtų prisiminti informaciją spaudoje, kad ir Kaune buvo paleisti dar iki teismo. Ir pagaliau visai natūralu, kad tokiame sudėtingame, sunkiame darbe, kokį dirba policija, kokį dirba tardytojai, vienokios ar kitokios klaidos neišvengiamos.

Jau anksčiau buvo kalbėta, kad kova su nusikalstamumu - tai iš tikro kova, tai yra rungtynės kas - ką. Ir todėl atitinkama kvalifikacija, techninis pasirengimas, ryšių, ekspertinės ir visokios kitokios priemonės yra būtini dalykai. Aš minėjau, kad advokatų paslaugomis, deja, pasinaudoti ne visi turi galimybę. Tuo tarpu nusikaltėliams, man atrodo, problemų neiškyla, nes suprantama, jeigu mokama, tai ir padedama.

Taigi klausimas labai platus, čia atskira diskusija reikalinga, tačiau sakyt, kad šito įstatymo nereikėjo... Šitas įstatymas buvo būtinas. Jis parodė Seimo pasitikėjimą, kad policija, prokuratūra gali savo darbą padaryti. Tai buvo labai svarbu. Tačiau aš manau, kad ne mažiau buvo svarbu tuo metu ir tai, kad baigėsi teisininkų pjudymas, kad baigėsi tas neoficialus desovietizacijos procesas, kai buvo sakoma, kad visi teisininkai, tarnavę anai valdžiai, negali dirbti teisinėse institucijose. Kai buvo kalbama ir galvojama apie reformas (kai kurios ir vyko), tai buvo draskoma Vidaus reikalų ministerija. Prisiminkit pirmus Aukščiausiosios Tarybos mėnesius, kaip buvo sunku sulaikyti tą procesą. Ir man neretai tenka stebėtis, kaip tokia institucija kaip Vidaus reikalų ministerija, kur dauguma žmonių kasdieną rizikuoja savo gyvybe susidurdami su nusikaltėliais, vis dėlto išliko ir dirba. Taigi aš manyčiau, kad tas įstatymas buvo reikalingas. Ir vienokia ar kitokia Seimo korekcija, manau, neleidžia teikti pagrindo, kad ten buvo klaida. Mes galim įvairiai vertinti, ne kartą buvo kalbėta apie balansavimą ties Konstitucija ir pan. Tačiau aš neturėčiau taip kalbėti būdamas teisingumo ministru, tačiau tam tikra prasme šitos priemonės buvo būtinos ir reikalingos.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys A.Sadkauskas dėl vedimo tvarkos.

A.SADKAUSKAS. (...) ir teismo pirmininką, kadangi mano rankose yra Konstitucija, kur yra 116 straipsnis: “Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka”. Kaip jis gali tai daryti nepaklausęs pirmininko? Tai man atrodo, kad jūs čia sudarėt labai neteisingą opiniją. Aš prašau, kad jūs pasitaisytumėt ir leistumėt mums paklausti.

PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, kadangi, matau, ir daugiau yra Seimo narių, kuriems šis klausimas neaiškus, kaip ir gerbiamajam Seimo nariui V.Juškui, todėl aš paaiškinsiu, kad apkaltos procesas vykdomas pagal Seimo Statuto 8 skirsnį. Prašyčiau visų gerbiamųjų Seimo narių, kurie neskaitė Seimo Statuto, įdėmiai jį skaityti.

Taip pat noriu paaiškinti, kad negalima Konstitucijos skaityti ir vykdyti paraidžiui, reikia suprasti Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvasią. (Triukšmas salėje)

Gerbiamasis Seimo narys A.Kubilius.

A.KUBILIUS. Ponas J.Bernatonis mane iš tikrųjų įtikino, aš manau, kad “Centurionis” skaito ne paraidžiui Konstituciją, o dvasią. Aš todėl manau, kad mūsų diskusija yra šiek tiek bergždžia. Prokuratūra barasi su teismais, o “Centurionis” laisvas. Tai aš norėčiau ponui ministrui suformuluot tokį klausimą. Aš taip suprantu, kad teismas turi bausti nevykdančius įstatymų ar kitų teisės aktų. Įstatymus priima Seimas, Vyriausybė juos vykdo priimdama kitus teisės aktus. Ar jums nekyla klausimas, kokie gi yra tie mūsų įstatymai, kas ir kodėl juos priima? Ir kitas klausimas. Ar kaip Vyriausybės narys negalėtumėt patarti kitiems Vyriausybės nariams neįsivelti į tokias aferas kaip “Laveros” ar Klaipėdos krantinės istorija, Seimo nariams patarti neįsivelti į kreditų Šiaulių bankams skirstymo istorijas ir t.t.?

J.PRAPIESTIS. Tai jūs jau tai padarėt, patarėt. O Seimo narys vis dėlto yra tautos rinktas, ir jo žodis, jo nuomonė yra daug stipresnė negu teisingumo ministro, kuris gali šiandien grįžti į namus nebe ministru.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys K.Skrebys.

K.SKREBYS. Aš norėčiau kreiptis į Etikos ir procedūrų komisiją, kad ji apsvarstytų šiam posėdžiui pirmininkaujančio pono J.Bernatonio elgesį, nes jis faktiškai klaidino Seimą sakydamas, kad ponas M.Lošys nėra pranešėjas šiame Seimo posėdyje. Aš noriu pacituoti darbotvarkę...

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo nary, dabar formuluokit klausimą gerbiamajam ministrui...

K.SKREBYS. Aš turiu minutę, ponas Bernatoni, ir prašau manęs nenutraukinėt. Aš turiu lygiai minutę ir aš ja pasinaudosiu. Aišku jums ar neaišku? Ponas M.Lošys yra pranešėjas pagal šios dienos posėdžio darbotvarkę. O dabar toks klausimas, kurio aš norėjau paklausti pono M.Lošio. Ir aš tikiu, kad net ir ponas J.Bernatonis supras, nors jis, aišku, sunkiai supranta kai kuriuos dalykus, kad to paklausti Seimo nariai vis dėlto turėjo teisę. Yra plačiai nuskambėjusi vienos Kauno įmonės, būtent “Merlinos”, bankroto istorija. Ir kaip ponas teisingumo ministras ir galbūt Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, jeigu jis turės galimybę atsakinėt į klausimus, vertina tokį dalyką, kad...

PIRMININKAS. Jūsų minutė baigėsi. (Šurmulys salėje)

J.PRAPIESTIS. Tai aš matau, kad čia nelabai reikalingas esu. (Šurmulys salėje)

PIRMININKAS. Gerbiamoji Seimo narė V.Briedienė. Gerbiamasis Seimo narys K.Kuzminskas.

K.KUZMINSKAS. Gerbiamasis ministre, daug įstatymų, nutarimų Lietuvoje faktiškai šiuo metu yra nevykdoma. Seimas taip pat privalo prisiimti kaltę, kad iki šiol nepriimta nė vieno sveikatos politiką reglamentuojančio įstatymo. Šiuo metu Lietuvoje klesti neteisinė veikla gydymo įstaigose, iš ligonių atvirai imami pinigai už įvairias gydymo paslaugas. Ir teisinės institucijos ligonių negina. Atidėliojamas įstatymas, pavyzdžiui, “Dėl asmenų, sistemingai darančių administracinius teisės pažeidimus alkoholio, narkotinių ir (...) apsvaigimo būsenoje, socialinės ir psichologinės reabilitacijos”. Ar yra koks nors teisinis dokumentas, reglamentuojantis, o jei nėra, galbūt reikia parengti ir Seimui priimti įstatymų, nutarimų priėmimo ir vykdymo kontrolės įstatymą? Ačiū.

J.PRAPIESTIS. Tai jūs klausdamas savo paskutine fraze ir atsakėt, jog yra tiek daug įstatymų, kad nebežinai, ką ir vykdyti. Taigi dar priėmimas kažkokio įstatymo dėl įstatymų vykdymo yra ne tas pats, kaip tai, ką jūs kalbėjote pradžioje. Iš tikrųjų tų įstatymų yra pakankamai daug. Aš jau minėjau, kad ir pagal tuos įstatymus mes galime daug ką daryti. Ir ta vėl minima kova su nusikalstamumu, ir kiti dalykai. Neretai įstatymas atsiranda... Galbūt ir Tarybos darbą prisimenant, kad kai kada norėta prieš rinkėjus pasirodyti: žiūrėkit, koks aš, ginu vieną ar kitą sritį, tiktai aš galvoju apie jūsų problemas. Prašau - įstatymas yra. Tačiau to įstatymo turi būti atitinkamas pagrindas, kad jis taptų gyvas, realus.

Kad nėra tokio įstatymo, tai čia, manyčiau, visų pirma reikėtų klausinėti mano kolegą Sveikatos apsaugos ministrą ir atitinkamą Seimo komitetą. Nes mes, Teisingumo ministerija, turime savo sritį ir stengiamės kiek įmanoma padaryti tai, kas mums tiesiogiai priklauso. O kad nėra tokią sritį pakankamai reguliuojančių norminių aktų, tai, manyčiau, Seimas turėtų susirūpinti nė kiek ne mažiau negu padėtimi teisinėse institucijose.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys L.Milčius.

L.MILČIUS. Gerbiamasis ministre, turbūt taip sutapo, kad šiomis dienomis mes gavome štai Statistikos departamento biuletenį “Lietuvos ekonominė ir socialinė raida”, kuriame aiškiai matyti, kad ekonominė padėtis stabiliai blogėja ir ta raida stabiliai bloga. Šiandien “Lietuvos rytas” rašo: “Demografinė krizė: ką ji reiškia šiandien ir ką reikš rytoj mūsų tautai?” Kur taip pat aiškiai matyti, kad lietuvių tauta ne tik žudo vienas kitą, bet ir patys žudosi. Didėja nusikaltimų. Žmogžudysčių skaičius - 18% per metus ir savižudybių - 12%. Gavome taip pat štai kitą Vidaus reikalų ministerijos... Nusikalstamumo būklė Lietuvoje, kuri taip pat aiškiai rodo - nusikalstamumo būklė stabiliai bloga. Ir jinai bloga vien todėl, kad žmonės nusivylę teisėtvarka ir moka reketui arba nesikreipia. Už tai aiškiai yra atsakingas ir Prezidentas, ir Vyriausybė, o ypač Seimo dauguma ir kiti Seimo nariai. Ir taip pat jūs, kaip ministras.

Ar jūs turite kokių radikalių minčių, pasiūlymų, kaip turėtų būti visa tai taisoma? Ar jūs turite radikalių reikalavimų Seimui, Vyriausybei ir Prezidentui, kurių nepadarius galėtumėte pasakyti: aš toliau dirbti ministru negaliu? Ačiū.

J.PRAPIESTIS. Be abejo, jūsų klausimo pradžia, kalba apie ekonomikos blogėjimą, apie demografines problemas ir kt., tai praktiškai yra atsakymas, kodėl tiek daug darbo turi teisininkai. Ne teisininkai likviduos šitas nusikalstamumo priežastis. Yra tokios prielaidos - ekonominės, socialinės ir visos kitos. Tai ne teisininkai dėl to kalti.

Dabar kokios priemonės reikalingos? Aš manyčiau, kad mūsų ministerijos per Vyriausybę pateiktuose įstatymų projektuose, kas priklauso nuo teisininkų, kas priklauso nuo teisinių institucijų, yra. Jūs tiktai pasistenkite, kad tie įstatymai būtų priimti, ir šitiems įstatymams duokit kojas, t.y. suteikit vienokius ar kitokius materialinius resursus, kad būtų tai realizuota. Teismai negali vykti aikštėse. Turi būti suremontuoti pastatai, kur  jie nauji įsikurs. Ir kiti dalykai. Mes neprašom atlyginimams. Mes nesistengiam, kad atlyginimai teisėjams būtų patys didžiausi. Jie gauna mažiau negu prokuratūros darbuotojai. Tačiau kiti dalykai, be kurių negali dirbti teisėjai ir teismų darbuotojai, yra tiesiog būtini. Tam tikri skaičiavimai yra pateikti Finansų ir biudžeto komitetui ir Vyriausybei. Nesant to, be abejo, kalbėti apie teismų steigimą bus nerealu.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys A.Baležentis.

A.BALEŽENTIS. Gerbiamasis ministre, mūsų Konstitucijos 5 straipsnis skelbia, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, teismas. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Taigi, matyt, kad Lietuvos žmonės gali ir turi vertinti visų mūsų, taip pat ir teisėsaugos institucijų darbą. Ir štai apklausos nuolat rodo, kad tas vertinimas yra labai blogas, kad dauguma, absoliuti dauguma Lietuvos žmonių nepasitiki teisėsaugos institucijomis, taip pat ir teismais. Kaip jūs manot, kokios priežas-tys, ką reikia daryti? Ir ar nereikėtų pagalvo-ti ypač apie teismų atsiskaitomybę ir kontrolę, ką šiandien rodo ir šitas incidentas čia, Seime?

J.PRAPIESTIS. Na, man sunku pasakyti, kuo dabar labai jau pasitiki žmonės Lietuvoje. Galbūt tik spauda, kuri skelbia tų reitingų rezultatus. Nelabai toli ir Seimas nuo teismų, ir visos kitos valdžios institucijos. Todėl aš manyčiau, kad tam tikra prasme krizė yra visur. Ir normalus darbas visų - tai galbūt tiktai viena iš prielaidų, kad ta situacija, ta krizė baigtųsi. Pagaliau ir Seime vieningiau reikėtų dirbti, o ne vienokiu ar kitokiu būdu trukdyti tuos projektus priimti.

O kad gali visuomenė vertinti, tai tas įstatymo nedrausta. Mes neprašome, nors prie Teismų įstatymo yra pateiktas projektas dėl Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso, dėl Civilinio proceso kodekso ir kitų įstatymų pakeitimų, kurie suteiktų teisę teisėjams imtis griežtų priemonių prieš vilkintojus, kurie neatvyksta į procesus, dėl kurių tenka bylas atidėlioti ir t.t., čia vėl teismų darbas. Tačiau mes neprašome, kad būtų numatyta baudžiamoji atsakomybė, kaip kad yra Prancūzijoje, Anglijoje ar kitose valstybėse, jeigu masinės informacijos priemonės komentuoja teismų sprendimus. Kitose valstybėse tai yra. Mes suprantam, kad dabartiniu metu tai būtų nerealu. To nesuprastų žmonės, sakytų: nori visai užčiaupti burną, kad mes negalėtume net savo nuomonės pasakyti apie tas teisines institucijas, kuriomis, kaip jūs sakėte, pasitikėjimo mažoka. Viskas savo laiku.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo narys A.Albertynas.

A.ALBERTYNAS. Gerbiamasis ministre, aš susidariau įspūdį (gal susidarė dauguma radijo klausytojų), kad jūs čia, tribūnoje, tapote teismų gynėju, o prokuratūros ir Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų kaltintoju. Deja, visuomenėje nuomonė po šitos “Centurionio” bylos pasikeitė teismų nenaudai. Jūs dabar labai nustebote, gal ir mes, klausytojai, nustebome, kad jūs pasakėte: “Tardymo organuose dirba žmonės, neturintys teisinio išsilavinimo”. Lietuva tokioje padėtyje, kad čia niekas nesistebi šituo, kadan-gi žemės reformą (aš čia vadinu ekonominiu nusikaltimu) irgi vykdė žmonės, neturintys mažiausio supratimo apie žemės ūkį. Tai sovietiniai profesoriai, sovietiniai muzikologai, vertėjai ir visi panašūs iš tos sistemos atėję žmonės. Ir jie nenumatė tų pasekmių, kas bus Lietuvoje.

Ir vis dėlto aš pateiksiu konkretų klausimą. Ar teismai privalo vykdyti Seimo priimtus įstatymus, ar jie neprivalo? Kadangi aš susiduriu atskirai, ir gerbiamasis M.Lošys šitą vieną bylą žino: kaip jie nori, taip ir supranta šitą įstatymą, ir kaip jie nori, taip ir komentuoja. Bet įstatymas turi būti suprastas teisėjų taip, kaip jį supranta Seimas. Ačiū.

J.PRAPIESTIS. Jeigu sakysiu tiesą, tai aš jau niekuo nebesistebiu. Nesu aš jau toks jaunas ir nesu visai naujokas šitoje salėje. O tai, kad nesutampa jūsų ir teismo nuomonės, tai taip kažin ar bus visada. Todėl... Koks dar buvo klausimas? (Balsai iš salės) Apie žemės ūkį? Aš nemanyčiau, kad blogai, kai imasi vadovauti vienai ar kitai sričiai ne tos srities specialistai. Žiūrėkit, kiek yra gynybos ministrių Europos valstybėse. Negaliu sakyti, kad ten nėra geros kariuomenės. Taigi pakitimas kai kada... (Balsai iš salės) ... Amplua, darbo vietos pakeitimas nėra blogiausias variantas.

PIRMININKAS. Dėkoju gerbiamajam ministrui už atsakymus į mūsų klausimus. Tam skirtas laikas baigėsi. Primenu visiems gerbiamiesiems Seimo nariams, kad pagal Seimo Statutą jūs galite ministrams ir generaliniam prokurorui pateikti klausimus raštu. Diskusija šiuo klausimu bus tęsiama kitą ketvirtadienį.

Posėdis baigtas.