Dvyliktasis posėdis
1993
m. kovo 30 d.
Seimo narių pareiškimai
V.Žiemelis. Piliečių chartijos frakcijos pareiškimas
N.Medvedevas. LSDP frakcijos pareiškimas dėl Rusijos armijos išvedimo
Pensininkų atstovo E.Kazarino pareiškimas
Vyriausybės programos projektas (3 agrarinė politika ir maisto ūkis) (svarstymas) (93.03.30)
2sesija 12 p. Svarstyti klausimai
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojas A.SAKALAS
PIRMININKAS. Pradedame popietinį posėdį. Svarstome trečiąjį darbotvarkės punktą - Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos projektą - Agrarinė politika ir maisto ūkis. Įjungtas radijas - tiesioginė transliacija. Aš pranešiu pranešėjų sąrašą. Pirmasis kalbės Seimo narys J.Pangonis - Socialdemokratų frakcijos vardu. Toliau - Seimo narys K.Antanavičius - Ekonomikos komiteto vardu, tačiau jis pageidavo po Agrarinio komiteto pasisakymo kalbėti. Toliau - Seimo Laisvės frakcijos narys M.Treinys. O vėliau - Seimo nariai L.Milčius, A.Bendinskas, V.Lapė, Z.Adomaitis, V.Zimnickas. Toks preliminarinis sąrašas, ir kviečiame į tribūną Seimo narį J.Pangonį. Kalbės Socialdemokratų frakcijos vardu. Reglamentas - iki l5 minučių.
J.PANGONIS. Gerbiamasis pirmininkaujanti, gerbiamieji Seimo nariai! Socialdemokratų frakcijos nuomone, agrarinės politikos ir maisto ūkio dalis Vyriausybės programoje paruošta pakankamai kvalifikuotai. Mūsų nuomone, teisingai išanalizuota, kodėl susidarė kritinė padėtis žemės ūkyje. Jau ir užsienio ekspertai konstatuoja, kad artimiausiu metu žemės ūkio produkcijos gali neužtekti nacionaliniam vartojimui patenkinti, jau nekalbant apie eksportą.
Kad geriau suprastume situaciją, norėčiau perskaityti keletą eilučių iš Alytaus savivaldybės žemės ūkio skyriaus komisijos akto. Vasario 5 d. komisija apžiūrėjo Strelčių žemės ūkio bendrovės 142 ir l20 vietų tvartus Norgeliškių kaime. l42 vietų tvarte aptikta 4 gyvos karvės ir 3 karvių lavonai. Kitame tvarte aptiktos 2 gyvos karvės. Kai kam tai sukelia juoką. Tačiau, gerbiamieji, tai yra mūsų šiandienos žemės ūkio situacija. Tokia padėtis daugelyje buvusių ūkių fermų. Praktiškai jose neliko gyvulių. Ir mes matome padėtį, kuomet maži veršeliai yra vežami į turgų ir ten pat skerdžiami ir naudojami maistui. O anksčiau juos supirkdavo tie mūsų keikiami kolūkiai, išaugindavo iki tam tikros kondicijos ir parduodavo.
Tačiau įdomiausia, ką norėjau pasakyti, kad komisija ten rado daug piktnaudžiavimo faktų ir kreipėsi į prokuratūrą, bet Alytaus prokuratūra, prokuroras atsakė, kad nepakanka įrodymų ir dar reikia papildomai tikrinti. Žodžiu, šiandien tokia susidarė sistema žemės ūkyje, kad nėra nei kaltininkų, nei kaltų. Ir praktiškai nei tie, kurie sukūrė žemės reformos įstatymus, Vyriausybės nutarimus ir juos įgyvendino, nei tie, kurie vietose piktnaudžiavo padėtimi, nėra baudžiami.
Na, šiuo pavyzdžiu, nesigilindamas į pačią šiandienos žemės ūkio esmę, aš tik norėjau parodyti, kokį sunkų palikimą gavo naujoji Vyriausybė. Ir reikia tik gerbti premjero, žemės ūkio ministro ryžtą šiuo metu imtis šio nedėkingo darbo.
Grįžtu prie programos. Joje numatoma sugrąžinti žemės reformos eigą į civilizuotą, šiuolaikinį kelią, t.y. formuoti privačių ūkių, žemės ūkio bendrovių, gyventojų asmeninio ūkio žemėnaudą pagal žemėtvarkos projektus, atsižvelgiant į gamybos kryptis ir specializaciją. Labai svarbi nuostata - projektuojamų ūkių dydį formuoti ne žemės restitucijos, o mokslo ir efektyvumo pagrindu. Tačiau programoje turėtų būti nurodyti konkretūs perspektyvių ūkių modelių paruošimo terminai. Nes šiandien ūkininkai imasi veiklos dažnai nežinodami perspektyvos. Ir Vyriausybės programoje nieko nekalbama, kaipgi tie naujieji mūsų ūkininkai bus aprūpinami šiuolaikine technika ir technologija. Juk dabar labdaros keliu gaunama ta technika iš Švedijos, iš kitų valstybių yra pasenusi, jau ten nenaudojama. O kai Lietuvoje atsirado vienas pieno melžimo šiuolaikinis vokiškas agregatas, tai vos ne kaip stebuklą parodė per televiziją. Tai jeigu ir toliau tokia bus pažiūra į žemės ūkio aprūpinimą naująja technika ir technologijomis, tai tikrai mes grįšime į natūrinį ūkį.
Gan neaiški programoje įrašyta ir nuostata, kad, kol bus parengti ir patvirtinti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai, 35 metams žemės ūkio paskirties žemę suteikti naudoti nuomos pagrindu. Manyčiau, tai pateisinama tik ten, kur susikūrė gyvybingos žemės ūkio įmonės. Tačiau tokiose vietose, kur buvusiuose visuomeniniuose tvartuose, pastatuose neliko gyvulių, ten reikėtų, manyčiau, kuo greičiau baigti žemės grąžinimą ir kurti perspektyvius ūkius. Privačius, o ne nuomos pagrindu, nes nuoma, kaip žinome, tai nėra pats geriausias variantas.
Nemaža problema vykdant reformą išliks ir su 23 ha. Bet jau ką turime, tą turime. Šiandieną daugeliui šeimų kaime tai vienintelis pragyvenimo šaltinis. Todėl kėsintis į šiuos hektarus niekam nevalia. Neretai, tiesa, tie 23 ha yra išdėstyti keliose vietose, todėl programoje turėtų, manyčiau, būti numatyta, kaip bus jiems įforminama ši žemė. Nieko nekalbama ir apie nedideliuose miesteliuose gyvenančius ir gyvulius laikančius žmones, kaip bus sprendžiamas jų aprūpinimas žeme, ganyklomis.
Šioje programos dalyje sakoma apie žemės ūkio produkcijos perdirbimo pramonės ir žemės ūkio aptarnaujančių įmonių kapitalo perdavimą žemės ūkio produkcijos gamintojams lengvatinėmis sąlygomis. Tačiau neaišku, ar bus naudojamasi G.Vagnoriaus Vyriausybės nuostatomis, kurios žemdirbiams praktiškai lengvatų nenumato, ar bus imamasi realesnės veiklos. Kaime liko nuskriausti žmonės, kurie įnešė turtą į kolūkius kolektyvizacijos metu. Taip pat baltų čekių negavo tie, kurie išėjo iš buvusių kolūkių dėl pateisinamų priežasčių. Ir todėl dabar perdirbamosios pramonės įmonių ir taip pat aptarnavimo įmonių akcijomis galima būtų kompensuoti ir šiems žmonėms.
Teisingai programoje numatoma skatinti žemės ūkio gamintojų ir perdirbimo pramonės tarpusavio kooperaciją. Tačiau nė žodžio, kaip visa tai galvojama padaryti. Jaudina tai, kad nenumatoma parama ūkininkams, žemės ūkio bendrovėms, kurios kūrė ir kurs nedidelius žemės ūkio produkcijos perdirbimo cechus, įmones. Jau šiandien progresyvūs ūkininkai pradėjo šį svarbų darbą. Tai vienu metu sprendžia perdirbimo monopolijos panaikinimo, taip pat ir kaimo žmonių aprūpinimo darbu problemas. Ir todėl, manytume, reikėtų numatyti čia konkrečią valstybės paramą kreditais ir kitaip. Juolab kad stambūs mėsos perdirbimo fabrikai šiandieną jau yra ant bankroto ribos. O rytoj jie tikrai bankrutuos, kadangi jau šiais metais gyvulių bus supirkta turbūt tik trečdalis praėjusių metų lygio.
Programoje yra kalbama apie deformacijų likvidavimą daržininkystėje, sodininkystėje, tačiau lieka neaišku, ar bus atstatomi tie išdraskyti lietinami daržininkystės plotai arba, pavyzdžiui, Nemuno užliejamos pievos, kur siurblinės irgi yra nuniokotos, ar bus imamasi kažkokių kitokių priemonių?
Pasigendame nuostatų dėl skirtingų Lietuvos žemės ūkio zonų. Juk, viena, yra Vidurio Lietuva, kur yra geros žemės, lygumos, ir, antra, yra Rytų Lietuva, Dzūkija, Žemaitija, kur yra kalvos, prastos žemės. Ar bus dotuojami prastų žemių ūkininkai? Apie tai nieko nekalbama, todėl ir lieka neaišku, ar išvis bus tai daroma. Yra sakoma, paskutinis sakinys, kad artimiausiu metu bus parengta nacionalinė žemės ūkio veiklos programa. Apie ją mes jau girdime labai seniai, kelios vyriausybės ruošėsi parengti tą nacionalinę žemės ūkio veiklos programą, tačiau manyčiau, kad ši Vyriausybė turėtų tą padaryti. Ir dabar, koreguodama šią programą, turėtų numatyti, iki kurios datos konkrečiai bus ši žemės ūkio nacionalinės veiklos programa paruošta. Abstraktumo jau čia pakanka.
Žodžiu, konkretumo, galima sakyti, agrarinės politikos ir maisto pramonės vystymo programoje mažoka. Bet ar per keletą dienų buvo įmanoma naujajai Vyriausybei konkrečiai viską padaryti? Aš prisimenu, mes turėjome žymiai konkretesnę G.Vagnoriaus Vyriausybės programą. Tačiau, kas iš to išėjo, jūs labai gerai žinote. Visas tas konkretumas vėliau buvo užmirštas ir buvo vykdoma grynai voliuntaristinė politika. Aš nenorėčiau, kad ir dabar būtų taip. Ir todėl, nors ir trūksta konkretumo, tačiau galvoju, kad naujoji Vyriausybė vis dėlto imsis realesnių žingsnių žemės ūkyje.
Gerbiamieji Seimo nariai, šiandien kritikuoti, aišku, lengviausia, tačiau ekonomikos būklė tokia, kad visus partinius interesus reikėtų atidėti į šalį ir visiems bendromis pastangomis stengtis išbristi iš to liūno, į kurį pakliuvome. Todėl baigdamas siūlau greičiau tvirtinti programą ir leisti naujajai Vyriausybei konkrečiai dirbti. Juolab kad artėja sėjos metas, o, kaip žinote, viena pavasario diena metus maitina. Nuo to labai priklausys, ką turėsime rudenį valgyti, o galų gale ir šios Vyriausybės, ir visos mūsų valstybės likimas. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam pranešėjui.
J.PANGONIS. Pasinaudodamas proga, kad dar liko kelios minutės, norėčiau atsakyti gerbiamajam mūsų Seimo nariui G.Vagnoriui į jo tuos demagoginius pareiškimus...
PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo nary, prašome nevartoti tų žodžių, nes aš turėsiu paklausti ekspremjero, ar jis norės kalbėti asmeniniu motyvu.
J.PANGONIS. Ne, aš atsiprašau, ne demagoginius, bet turbūt pateisinančius savo veiklą buvusios Vyriausybės metu. Štai yra, visi žinote, ekonominės politikos memorandumas. Jis buvo sudarytas kaip tik gerbiamojo G.Vagnoriaus Vyriausybės, po to baigtas A.Abišalos kartu su Tarptautiniu valiutos fondu ir Pasaulio banku. Ir kaip šiandien sakoma, kad po liepos mėnesio, kai pasikeitė G.Vagnoriaus Vyriausybė, staiga pradėjo viskas blogėti - ir atlyginimai mažėti, ir pensijos, tai čia yra juk ir parašyta, kad taip ir turėjo būti. Tai buvo numatyta. Štai aš skaitau: “tačiau reikia toliau gerokai mažinti realius atlyginimus, kad būtų sušvelnintas tiesioginis poveikis gamybos kaštams ir tiesioginė bei netiesioginė našta Lietuvos valstybės biudžetui dėl staigiai didėjančių išlaidų, didėjant energetikos išteklių ir kitų svarbiausių importuojamų medžiagų bei žaliavų kainoms. Dabar dar aktualiau pasiekti, kad vidutinės algos nedidėtų tokiu pat greičiu kaip kainos, nes sumažėjus gamybos apimčiai sumažėjo produkcijos vienam gamintojui. Dėl pablogėjusių užsienio prekybos sąlygų neišvengiamai sumažės realiosios pajamos. Realus atlyginimas artimiausiu metu labai sumažės iš dalies dėl to, kad realiųjų pajamų stoką reikia išsklaidyti po visą ekonomiką ir šitaip padėti išsilaikyti įmonėms bei apsaugoti gyventojus nuo bedarbystės. Tuo tikslu 1992 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais bus įšaldyti atlyginimai”. Tai štai, aš jums noriu pasakyti, kai pagal šitą memorandumą buvo įšaldyti atlyginimai, tuomet ir pensijos automatiškai nustojo didėti, kadangi, jeigu atlyginimų nėra, tai nėra iš ko ir pensijų mokėti. Juk žinote, kad 30% į Sodros biudžetą tai kaip tik nuo atlyginimų yra priskaičiuojama. Todėl visi tie pasakymai, kad kažkas lyg blogai dirbo, specialiai padarė, tai yra, sakau, suprantat, kas yra... Ir aš norėčiau, kad gerbiamasis G.Vagnorius ta tema daugiau nei televizijoj, nei čia nekalbėtų!
PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis Seimo nary J.Pangoni. Dabar Seimo narys K.Antanavičius norėjo kalbėti komiteto vardu, bet po Agrarinio komiteto. Tačiau Agrarinio komiteto atstovas nesiruošia kalbėti. Seimo narys M.Pronckus? Prašom tada. Neužsirašėte, todėl aš neturėjau duomenų apie jūsų norą.
M.PRONCKUS. Gerbiamieji kolegos, gerbiamasis pirmininkaujanti, gerbiamasis Prezidente! l.Turint omenyje, kad Vyriausybė numato paruošti pirmaeilių veiksmų programą, t.y. savo veiksmus išdėstyti konkrečiame laike ir konkrečiomis priemonėmis, manome, kad Vyriausybės programai galime iš esmės pritarti.
2. Mes pritariame Vyriausybės ekonomikos ir žemės ūkio būklės vertinimui. Manome, kad Vyriausybė turi ne tik įvertinti ūkio būklę, bet ir imtis praktinių priemonių, kad būtų pradėtas tyrimas, siekiant nustatyti kaltus asmenis už ūkio sužlugdymą.
3. Manome, kad tie Seimo nariai, kurie siūlo Vyriausybės programos svarstymą tęsti ir vilkinti, matyt, nelabai įsivaizduoja Lietuvos būklę. Dabartinė būklė nėra normali valstybės būklė. Todėl žmonės laukia ne kokių nors labai protingų ir moksliniais žodžiais grįstų programų, o konkrečių Vyriausybės veiksmų. Tam reikia, kad Vyriausybė kiek galima greičiau pradėtų veikti, tam reikia, kad būtų greičiau patvirtinta Vyriausybės programa.
4. Žinant, kad buvusi Lietuvos Respublikos Vyriausybė bei Aukščiausioji Taryba neparengė, neapsvarstė ir nepriėmė Lietuvos žemės ūkio vystymo nacionalinės programos ir todėl mes neturime jokios Lietuvos žemės ūkio vystymo koncepcijos, manome, kad būsimajai Lietuvos Respublikos Vyriausybei, neturint ekonomiškai pagrįstų žemės ūkio vystymui pagrindinių principų, neįmanoma paruošti rimtą savo veiksmų programą. Todėl mes siūlome Lietuvos Respublikos Vyriausybei:
Skubos tvarka atlikti žemės ūkio dabartinės būklės ekonominę ekspertizę, prognozuojant padarinius ir siūlant išėjimo iš krizės kelius.
Remiantis šia ekspertize ir prognozėmis, paruošti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti Lietuvos žemės ūkio vystymo nacionalinę programą. Be to, žinant, kokie pagrindiniai sunkumai šiuo metu gula ant žemės ūkio pečių, pageidautina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa konkrečiau atsakytų į svarbiausius klausimus. Būtent, kaip praktiškai, kiek laiko ir kokių lėšų pareikalaus agroserviso sistemos kūrimas? Kaip bus panaudojamas didžiulis žemės ūkyje kapitalas (turiu omenyje stambius gyvulininkystės kompleksus), kokia ekonominė sistema bus diegiama, kad žemės ūkio produkcijos gamintojui apsimokėtų šią produkciją gaminti? Kas bus daroma bedarbystei kaime mažinti ir ką darysime su bežemiais? Pagaliau kas bus daroma su žemės ūkio valdymo sistema? Dabartinis valdymas žemės ūkyje, švelniai tariant, neužtikrina efektyvios kontrolės ir apskritai valdymo. Kadangi žemės ūkis taip pat siejasi su visa Lietuvos ekonomika, o joje Lietuvos žemės ūkio vieta taip pat dar neapibrėžta, todėl net iš aukštų buvusių Vyriausybės pareigūnų lūpų buvo kažkada pasakyta įvairiausių nuomonių, tarp jų tokia, kad toks žemės ūkis mums nereikalingas. Neaišku, koks jis reikalingas. Todėl manome, kad Vyriausybei ir Seimui kiek galima greičiau reikia svarstyti ir apsispręsti, kokią vietą bendrojoje Lietuvos ekonomikoje užims žemės ūkis. Apsisprendus reikės atsakyti, kaip darysime, t.y. jei vystysime - kaip vystysime, jei ne - kaip mes konservuosime ar stabdysime? Kur valstybė imsis reguliavimo funkcijos, o kur bus leidžiama visiška savieiga? Iš esmės pritardami Lietuvos Vyriausybės programai, mes manome, kad su šios programos priėmimu nesibaigia racionaliausių ūkio pertvarkymo kelių ieškojimas ir svarstymas. Todėl dar kartą siūlome, kad iš esmės Vyriausybės programai reikia pritarti, kiek galima greičiau pritarti, po to tęsti ieškojimus žemės ūkio srityje ir svarstyme. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū Seimo nariui M.Pronckui. Kviečiame į tribūną Seimo narį K.Antanavičių. Jis kalbės Ekonomikos komiteto vardu. Reglamentas - l5 min.
K.ANTANAVIČIUS. Gerbiamieji kolegos, gerbiamieji ministrai, gerbiamasis Prezidente! Taigi antrą kartą tenka kalbėti. Svarstėme Ekonomikos komitete agrarinės politikos skirsnelį, pateiktą programos sudėtyje. Štai, galima sakyti, kad tam, kuriam nesiseka, tam ir nesiseka. Na, o atsiliepdamas į gerbiamojo Agrarinio komiteto pirmininko kalbą, sakyčiau, kad, matyt, žemdirbiai jau seniai priprato prie seno suvalkietiško posakio: važiuok, važiuok, paskiau pakinkysi. Taigi, jeigu taip, tai taip ir darykim. Matyt, jau labai gerai pridarėm. Štai programos nėra - patvirtinsim programą. Kryptys jokios nenustatytos - patvirtinsim. Tai tada kam mes čia esam? Klausimas - kam mes čia esame? Ir kodėl mes turime programą tvirtinti, jeigu jos nėra? Kitas dalykas, be abejo, per dvi dienas ar per savaitę padaryti programos negalima. Bet juk šita ministerija egzistuoja šiam ministrui vadovaujant jau 4 mėnesius. Bet ir prieš tai buvo tie patys pavaduotojai. Juk ne ministras programą kūrė. Tai, vadinasi, arba, na, aš išreiškiu tokią, tai yra mano, o ne komiteto nuostatą, kad, matyt, daug geriau tą ministeriją apskritai panaikinti, palikti ministrą ir kelis pavaduotojus ir kad jie netrukdytų dirbti, nes dirbti aiškiai nenori ta ministerija. Aiškiai nenori. Aš galiu pateikti dešimtis pavyzdžių, štai ir iš penktadienio, ir iš vakar dienos. Imkim atsiskaitymų klausimėlius. Tai štai dabar išeidamas gavau paskutinį pluoštelį dokumentų iš Žemės ūkio ministerijos, kad mes štai turim priimti Seime tris dokumentus. Tikrai turime priimti. Bet kur buvo Žemės ūkio ministerijos valdininkai iki šio laiko? Nuo spalio mėnesio neatsiskaitoma. Energetikai kažkodėl sugeba pasiimti pinigus, pramonininkai sugeba, už dujas sugeba pasiimti, o žemės ūkis, valstiečiai, turi veltui dirbt. Tai jeigu ministerija nesugeba tų valstiečių apginti, nenori, nesiima priemonių, reikia tris ar keturis kartus rašyti Ekonomikos komiteto vardu, kodėl jie nesprendžia atsiskaitymo klausimų. Nesakau, kad vien Žemės ūkio ministerija gali tą išspręsti, bet tam yra ministerija, kuri turi spręsti tuos klausimus kartu su visom kitom ministerijom, kurios šituo dalyku užsiima.
Taigi dėl programos. Vien pirmame puslapyje yra parašyta, kad bus padarytos trys sistemos, antrame puslapyje - dar keturios sistemos. Tai, vadinasi, vien iš to galima daryti išvadą, kad niekas net negalvoja ką nors spręsti. Parengti štai automatizuoto duomenų aprašymo sistemą. Parengti žemės naudojimo valstybinės kontrolės sistemą, parengti žemės teritorinio tvarkymo reguliavimo sistemą. Kas jas rengs, kodėl jų nėra, kas jas parengė? Tai tada įrašykim štai į šitą programą... Taip, be abejo, nėra visų galimybių išspręsti. Tai įrašykime projekte, kad reikia sudaryti tam tikras grupes, parengti tam tikrus kolektyvus, kurie išspręs iki tam tikro tai laiko tokius dalykus. Dabar niekas nesprendžiama, taip ir laikoma, kaip buvo.
Štai rašoma dėl kompensacijų. Man rodos, kad visi, gerbiamieji kolegos, sutiksit dėl kompensacijų už žemę. Ima ir paskelbia, kad 20 tūkst. bus kompensacija, paskui paskelbia, kad galbūt 70 tūkst. bus kompensacija. Tai koks vėl sukiršinimas! Žmonės apsisprendė atiduoti tą žemę, atsiimti, neatsiimti, vienas kito labui perduoti. Iš kur ims, kas ims tuos pinigus kompensacijoms? Tai pasakykite tada greta, kad kompensacijos po “smerties”, ir milijonas bus kiekvienam po visų tų giminių “smerties”. Juk Lietuva neturės tų pinigų ir nieko nekompensuos. Jeigu jau rašom, tai parašykim, iš kokių lėšų, iš kur imsim tas kompensacijas.
Štai: projektuojamų prekinių ūkių dydį pagrįsti mokslinėmis rekomendacijomis. Kur jau tos mokslinės rekomendacijos, kodėl jų nėra? Juk mokslininkai tai tie patys, naujų neatsiras tų mokslininkų. Jeigu buvo viena politinė kryptis, kita, vis tiek tie patys mokslininkai. Tai jeigu gali duoti rekomendacijas, tai jau jos duotos, jeigu negali, tai jų ir nebus.
Kol bus parengti ir patvirtinti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai, 3 5 metams žemės ūkio paskirties žemę suteikti naudotis pagal valstybinės žemės nuomos sutartis. Ir čia kalbam, siūlom, mes, sakysim, komitete, kad leistume, kas jau tą žemę pasiėmė, laisvai parduoti. Tegul laisvai pardavinėja žemę. Ir tada nebereikės tų kompensacijų, vienas kitas nusipirks.
Čia programoje įrašyta: minimalūs, maksimalūs ūkių dydžiai. Tegul patys nusiperka tie žmonės. Štai ministras sakė, kad daugiausia pageidauja dar nuomoti tie, kurie turi 35, 40 ha. Tai ir valio! Tai duokim jiems galimybę nusipirkti neatidėdami 5 metus, ir jie kurs tuos didesnius ūkius, išpirks iš tų, kurie nenori dirbti, kurie nori pragerti tą žemę, ar dar ką nors, imsis tvarkytis. Išliko superdidžiulis noras viską tvarkyti ministerijos lygiu, visus klausimus čia nuspręsti ir žmogui neduoti jokios laisvės. Tai, vadinasi, nebus 3 - 5 metus pirkimo. Tuo pačiu metu duodami tas kompensacijas be reikalo padidinam žemių kainą. Kiek aš kartų atkakliai siūliau, kad spręstume laisvo pardavimo klausimą: priimkim nuostatą, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama tik žemės ūkiui, ir leiskim parduoti. Tada bus nustatyta reali tos žemės ūkio paskirties žemės kaina ir ji bus iš tiesų ne 70, o gal 10 tūkst. tiktai. Juk ne pagal produktyvumą, o pagal pelną, kiek pelno, koks rentabilumas. Jeigu štai liks tas žemės ūkio produktų kainų nustatinėjimas, o tas programoje neakivaizdžiai vis dėlto įrašyta, tai jokio pelno žemdirbiai ir negaus.
Toliau. Nieko nesprendžiama, kartoju gerbiamojo kolegos J.Pangonio mintį, mes irgi tą komiteto posėdyje... dėl žemės bendruomenių prie miestų, miestelių. Kaip norim, taip, bet tas turi būti programoje nustatyta. Neduosime, na, tai tvirtai pasakykime, kad neduosime, tegul išskerdžia dar tuos paskutinius galvijus, kuriuos turi, sakysime, tokie, kaip Šilalė, Gargždai, Plungė. Jie dar turi galvijų, bet jie nebeturės kur ganyti pavasarį, niekas nekreipia į juos dėmesio.
Štai ir antras dalykas. Pensininkai štai miesteliuose gaudavo sklypelius morkoms, bulvėms 10 arų, 20 arų. Aiškina man rajono agrarininkai, kad nėra tokiems žemės ir nebus 1020 arų prie pensijos. Na, tai ką, tada teks mums duoti dar dvigubą pensiją. Iš kur mes imsime? Man rodos, nėra tokios būsenos, kad negalėtume mes dar tiems žmonėms duoti po 10 arų, kad pasiaugintų morkų.
Toliau. Žodžiu, prirašyta: skatinti žemės ūkio produkcijos gamintojų tarpusavio kooperaciją. Kaip, kuo skatinti? Toliau: Vyriausybė skatins agroserviso kūrimąsi, ūkininkų tarpusavio agroservisą, taip pat spręs esamų melioracijos sistemų naudojimo, rekonstrukcijos bei sausinimo sistemų statybų ūkininkų žemėje finansavimo klausimus. Tiek, kiek yra finansavimo, tiek yra. Tai jeigu dar kaip nors spręs biudžetas tai nustatytas.
O dabar dėl agroserviso. Na, tai kokius tuos agroservisus kursim, kokiu pagrindu kursim? Privačiu pagrindu kursim, valstybiniu pagrindu, kooperatiniu pagrindu? Galima šitą į programą įrašyti ir numatyti. Kokiu būdu skatins tą tarpusavio agroservisą? Yra siūlyta daug sykių tos priemonės, kalbėta. Aš nebenoriu tos tribūnos užimti šitam reikalui, bet vis dėlto tas lieka tuščia.
Cukraus gamyba artimiausiais metais numatoma didinti ne tik plečiant savų žaliavų bazę ir cukraus fabrikų pajėgumus (ministras atsakė, kad galbūt vieną cukraus fabriką paliksim, o tai yra pajėgumų didinimas), o ir didinant cukrinių runkelių derlingumą ir cukringumą. Manau, kad nė vieno čia salėje nėra, kad nebūtų girdėję kiekvienais metais per visą sovietmetį, kad didinom cukringumą ir derlingumą. Jeigu taip toliau didinsime, tai žinom, iki kokio cukringumo ir derlingumo priėjom.
Vyriausybė visokeriopai rems pastangas įsigyti maistui tinkamų rapsų sėklų. Ką reiškia “visokeriopai rems”? Toliau: ekonomiškai pagrįstomis supirkimo kainomis. Reikia gi galų gale programoje nustatyti, koks bus santykis tarp kainų ir muitų. Jeigu išlieka nuostata... Štai tik pasakai, kad reikia leisti viską išvežti, jokių muitų neuždėt išvežimui, galbūt įvežimui tik uždėti, kad nebūtų Vakarų rinkos spaudimo, tuoj pat: ką mūsų žmonės valgys? Tuo kiekvienas pasako, kad žemdirbys liks baudžiavoj. Jeigu tiktai šitaip, tai žemdirbys liks baudžiavoj. Atimkim bet kokį suvaržymą išvežti, ir iš karto susireguliuos supirkimo kainos, nereikės Vyriausybės malonės ir dovanų. Žmogus parduos ten, kur brangiau, o kainos savo ruožtu, tegul sprendžia per visa ką...
Taigi toliau. Nekuriama ir nesiruošiama nieko programoje daryti dėl žemės banko, hipotekos banko. Na, vėlgi ne vien Žemės ūkio ministerijos klausimas, bet be tų bankų mes negalime gyventi toliau. Nėra net paminėta, kaip su žemės ūkio mokslu, žemės ūkio institutais, kaip bus su žemės ūkio įrangos gamyba, kas ją gamins, ar gamins pramonė kokia nors, ar žemės ūkis organizuos noragų, verstuvų, “drapakų”, akėčių ir t.t.gamybą. Iš kur juos imsime? Nieko apie tai nepasakyta.
Taigi Ekonomikos komitetas priėmė tokį nutarimą. Pažymėti, kad agrarinė programos dalis yra neparengta.
Siekiant priimti štai tą programą, vietoje šitos programos dalies siūlom įrašyti: Vyriausybei parengti agrarinės politikos programos dalį iki, sakysim, balandžio pabaigos. Kitokios išeities mes nematome, o strateginiams klausimams, žemės ūkio esminiams klausimams spręsti, kaip ir ekonomikos, turi būti vis dėlto sudarytos grupės, kolektyvai ar kažkas, kas spręstų. Juk tuo tarpu nieks nesprendžia, ir mes sėdim ir sėdėsime dar gana ilgai, jeigu nesiimsime sprendimo.
Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam pranešėjui. Kviečiame į tribūną Seimo narį M.Treinį, kuris kalbės Laisvės frakcijos vardu. Ruošiasi Seimo narys L.Milčius.
M.TREINYS. Gerbiamieji posėdžio pirmininkai, gerbiamieji Seimo nariai! Praėjusių metų gruodžio 15 dieną buvo pateikta premjero pono B.Lubio Vyriausybės programa ir štai dabar, kovo 22 d., jau pateikta naujojo premjero pono A.Šleževičiaus programa. Programos išoriškai labai panašios ir spalva, ir storiu, ir laiko tarpas vos 3 mėnesiai, tačiau turinį pasižiūrėję jau visgi sakome: epochiniai skirtumai. Ir norėčiau palyginti galbūt šitas dvi programas tiktai vienu aspektu, agrariniu aspektu.
Pirmoji, taip vadinu, pono B.Lubio programa, ir antroji - pono A.Šleževičiaus programa. Jau jos abi buvo parengtos po rinkimų, esant, kaip sakoma, vienai partijai valdžioje, tai pačiai partijai. Pirmoji programa, pono B.Lubio programa, akcentavo agrarinės reformos tęstinumą, jos vyksmą. Tam tikslui buvo skirtas ir specialus agrarinės reformos skyrius programoje, suformuluoti gamybinės pertvarkos tikslai. Aiškiai pasisakyta apie žemės grąžinimą savininkams. Antrojoje, pono A.Šleževičiaus, programoje jau nebėra skyriaus apie agrarinę reformą, nėra pateikta ir agrarinės reformos tikslų kituose skyriuose. O “svarbiausias (cituoju) žemės ūkio ir maisto pramonės gamybos uždavinys - stabilizuoti augalininkystės ir gyvulininkystės produktų gamybą”. Na, galbūt žemės ūkio gamybos tikslas ir yra stabilizuoti, bet tai nereiškia, kad mes turėsime stabilizuoti visus 4 metus. O jau antroji to dėmens dalis (“maisto pramonės gamybos uždavinys - stabilizuoti augalininkystės ir gyvulininkystės produktų gamybą”) skamba, sakyčiau, nelabai rimtai. Kokiu lygiu stabilizuosime? Šiandienos lygiu, vakarykščiu lygiu, rytojaus lygiu stabilizuosime? Visiškai neaišku. Kas dabar siūloma vietoje žemės grąžinimo? Siūloma išaiškinti pasirengimą kurti prekinį ūkį ir taip pat išsiaiškinti, kokie kriterijai taikomi “grįžtantiems ūkininkauti”. Atsiranda nauja mintis “grįžtantis ūkininkauti”. Kažkur buvo išėję, galbūt buvo išvaryti. Kartu suponuojama nelygi teisė esantiems kaime, galbūt net nedirbantiems žemės ūkyje, su tais, kurie grįžta į kaimą galbūt dirbę ilgesnį laiką žemės ūkyje ir turintys tam noro, išmanymo ir netgi galbūt tam tikrą materialinį pagrindą. Bet čia jau jie bus skirtingai traktuojami.
Toje antrojoje naujojoje programoje dingsta mintis apie žemės grąžinimą ekvivalentine natūra. Jeigu žemė užimta, vadinasi, jau tik kompensacija. Bet užtat atsiranda 3 - 5 metų žemės nuomos sutartys. Taigi anksčiau puoselėtas savininkas gamintojas jau keičiamas nuomininku. Kartu dingsta privataus ūkio prioritetas prieš kolektyvinį ūkį, dingsta išvis ūkininko ūkio prioritetas.
Pirmojoje programoje buvo fiksuota, kad žemės ūkio bendrovių žemėnaudos formuojamos iš privačios ir valstybinės žemės. Ten buvo žadėta vykdyti ūkininkų rėmimo programą. Antrojoje programoje jau nebeliko šios minties. Pirmojoje programoje dar buvo reikalauta išspręsti žemės ūkio bendrovių reorganizavimo, narių išstojimo, atsiskaitymo su jais klausimus, o jau dabar mes žinome de facto, kad jau priimtos įstatymo pataisos, kurios tą anksčiau nustatytą tvarką iš esmės atšaukė, panaikino viską, paliekant vietos administracijos malonei ar nemalonei.
Antrojoje programoje išties vis daugiau komandinio vadovavimo, komandinio administravimo elementų. Štai, sakysime, vietoje anksčiau buvusių sąvokų “žemės grąžinimas”, “žemės pardavimas” dabar formuluojama “žemės suteikimas naudoti” arba kai kurios kitos mintys tiesiog kaip tokio kanceliariškumo šedevrai. Štai, sakysim, “įgyvendinti administraciniuose vienetuose žemės teritorinio tvarkymo reguliavimo sistemą, suteikiančią galimybes valstybinės žemėtvarkos funkcijas vykdančioms institucijoms projektuoti ir operatyviai derinti visus su žemės paėmimu ar panaudojimu kitai paskirčiai bei kraštovaizdžio keitimu susijusius klausimus”. Pabandykime išsiaiškinti, kas gi tenai galėtų būti. Aš manau, kad tam tektų skirti nepaprastai daug laiko.
Antrojoje programoje niekur nematyti žemdirbių valios išraiškos elementų, teisės ką nors rinktis, teisės apsispręsti. Čia nėra nė žodžio apie hipoteką, apie žemės banką, apie investicines bendroves, nė žodžio apie žemės ir žemės ūkio kapitalo judėjimą, apie savireguliaciją. Vietoje ekonominės savitakos peršama komandinio administravimo hidraulika. O šitą principą mes jau daug metų patyrėme ir žinome.
Toje antrojoje programoje nesiūloma jokių struktūrinių pokyčių žemės ūkio šakose. Augalininkystė, grūdų ūkis, pašarų gamyba, gyvulininkystė, mėsos ir pieno gamyba, kiaulininkystė, paukštininkystė - tai tradicinės šakos. Aš prieš jas nenusiteikęs, bet norėtųsi žinoti tų šakų plėtros perspektyvą. Ar žemės ūkis yra savo poreikiams, ar ir eksportui? Jei taip, tai kur orientuoti tą rinką, kokios reikalingos naujos šakos? O čia mes pasigendame ir kai kurių tradicinių šakų, labai svarbių, strategiškų, sakysime, linininkystės. Kaip spręsime kaimo užimtumo problemą, neparašyta nė žodžio. Bet užtat yra daug tokių faktiškų superaktualijų, kad šį pavasarį kažką darysime. 1993 m. pavasarį kažką darysime. Juk programa 4 metams, ir, man atrodo, po metų kitų ją skaitant atrodys... Kas tai yra “šis pavasaris”?
Pabandykime atsakyti į kelis klausimus.
1. Ar totalinis nuomininkų ūkis, jo įteisinimas skatins iniciatyvų, taupų, efektyvų ūkininkavimą?
2. Ar taip bus ugdomas ūkininko mentalitetas?
3. Ar netobulinant agrarinės reformos kontrolės sistemos bus mažiau nepatenkintų agrarine reforma? (Apie kontrolę, kokį nors apsiskundimą visiškai čia nekalbama.)
4. Ar valdininko prioritetas prieš žemdirbio apsisprendimą padės greičiau atsigauti ūkiui?
Aš atsakyčiau vienu žodžiu - ne. Tas rodo, kad premjero pono A.Šleževičiaus programoje kalbama apie sustabdytą agrarinę reformą. Galbūt tiktų šiai programai mūsų toks žodis “moratoriumas”. O žemės ūkio gamybos plėtojimas, deja, taip pat neturi aiškios strategijos.
Ką gi reikėtų pasiūlyti? Pabandyčiau siūlyti tą, ką mes gauname iš visuomenės. Pripažinti žemės nuosavybę pirmiausia teisiniu požiūriu, išduoti laikinus nuosavybės dokumentus, pripažįstant pretendentui tam tikrą kiekį tam tikros kokybės žemės. O šito mechanizmo tolesnis realizavimas jau galėtų būti daugeriopas. Jeigu eini ūkininkauti, prašome, sudarome žemėtvarkos projektą, kad viskas būtų atsižvelgiant į specialisto nuomonę. O jeigu reikalinga žemė kaip kapitalas, deponuokime šitą išduotą jo dokumentą Žemės banke ir jis tegul juda. Tuo būdu Vyriausybei palengvės šita reguliavimo našta. Nes dabar ji imasi tikrai nepakeliamos naštos, bandydama viską reguliuoti. Ir tegu šalia reformavimo mechanizmo lygia greta įsijungia ir savireguliavimo mechanizmas.
Ir dar - baikime smulkmeniškų dotacijų politiką ar hektarui, ar centneriui. Dotuoti galime veiksmo programas, konkrečias modernizacijos programas, rekonstrukcijos programas, technikos įgijimo programas. Galbūt, sakysim, programas, kurias pavadinkim sąlyginai, rapsas - aliejaus programa, linai ar kokia nors cukraus programa. O žemdirbiui leiskime parduoti rinkoje rinkos kaina. Ir jam tie klausimai išsispręs. Tol, kol nebus grįžtamojo žemės ūkio gaminių srauto iš užsienio, veiks šis mechanizmas. Tiktai tada, kai mūsų kainos susilygins su užsienio kainomis ir kada prasidės grįžtamasis srautas, tada jau ieškosim kitokio mechanizmo muitais ar kaip nors kitaip mūsų žemdirbiui padėti. Taigi tam, kad balsuotume už šitą programą, manyčiau, vis dėlto joje reikėtų kai ką pertvarkyti. Todėl trečiajam skyriui, t.y. agrariniam skyriui, pritarti mes negalėtume.
Ir dar kelios mintys atsakant į Seimo nario J.Pangonio pasakytus žodžius. Ne dėl įstatymų dvesia karvės, o dėl to, kad nėra tenai tikro šeimininko. Kiek aš girdėjau, patyriau, pas ūkininką, pas sodietį, tą 23 ha laikytoją, karvės iš bado nedvesia. Ar tolesnė visuomeninio ūkio restitucija, kurią mes bandytume įteisinti šioje programoje, garantuos sotumą ir žmogui, ir gyvuliui, aš abejočiau. Ir ne nuomos ūkis, o privatus ūkis garantuos tą sotumą. Taigi ir programa į jį turėtų būti orientuota. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui M.Treiniui. Kviečiame į tribūną Seimo narį L.Milčių. Reglamentas - iki 10 min.
L.MILČIUS. Pone Prezidente, gerbiamieji posėdžio pirmininkai, gerbiamieji Seimo nariai! Pirmiausia norėčiau, kad mes visi suprastume Vyriausybės programos reikšmę ir Seimo atsakomybę už jos svarstymą ir priėmimą. Tai neturi būti bendros nuostatos ir abstraktūs teiginiai. Tik pagal priimtą programą galima kontroliuoti Vyriausybės darbą ar atitinkamų krypčių tikslingumą. Ir aš visiškai nepritariu kai kurių kalbėtojų mintim, kad mes skubėkime, priimkime programą, Vyriausybei reikia dirbti. Dauguma Vyriausybės ministrų dirba seniai, juo labiau žemės ūkio ministras, kurie jau dirba daugiau kaip 3 mėn., ir jiems dirbti tikrai niekas netrukdė ir netrukdo.
Norėčiau šiek tiek daugiau sustoti prie skyrelio “Lietuvos ūkio būklės analizė”. Pirmajame puslapyje konstatuojamas gamybos sumažėjimas, antrajame puslapyje lyg ir teisingai nurodomos objektyvios priežastys. Tai - milžiniški energetikos išteklių ir kitų žaliavų kainų šuoliai, viso buvusio TSRS regiono krizė, ilgą laiką naudotas bendras piniginis vienetas, krizinė Rusijos ir kitų NVS šalių situacija. Prie subjektyvių priežasčių Vyriausybė išskaičiuoja dideles klaidas ekonominėje reformoje, kurios, jos nuomone, ir lėmė gilią socialinę krizę. Ir tuoj pat save apsidraudžia, kad klaidoms ištaisyti reikės daug išlaidų ir laiko.
Kyla pagrįstas klausimas, tai kurgi skaičiai dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių? Kurie didesni? Nepriimtais teiginiais daroma politika, nors rinkimai seniai baigėsi. Ypač politizuotas, iškreiptas ir neobjektyvus žemės ūkio būklės įvertinimas. Teigiama, kad, vykdant žemės ūkio reformą, buvo priimti netobuli įstatymai ir juos papildantys aktai. Parodykit, gerbiamieji, kurį mes čia, Seime, priėmėme tobulą įstatymą, kurio nereikės taisyti, kuris absoliučiai geras? “Turto, žemės ir žmogaus atskyrimas, laikinųjų administracijų sukūrimas, specialistų nušalinimas nuo reformų kūrimo ir vykdymo.” Įdomu, kokia organizacija siūlė ir nušalino specialistus ir vadovus nuo žemės ūkio reformos ir nedavė, buvo uždraudusi teisę pareikšti nuomonę, rengti įstatymus, pakeitimus, pasiūlymus?
“Nesubalansuota, nelanksti žemės grąžinimo sistema daugiausia lėmė sunkią, tiesiog kritišką žemės ūkio būklę ir apskritai kaimo būklę. Gamybos nuosmukį dėl administraciniais metodais įvykdytos dekolektyvizacijos galima lyginti su ankstesniu jo sumažėjimu dėl priverstinės kolektyvizacijos.” Tokie teiginiai yra ne tik amoralūs, hiperbolizuoti ir tendencingi, bet dar daugiau - turi vienareikšmį politinį užsakymą stabdyti reformą, žemės grąžinimą, privataus ūkio kūrimą.
Diena iš dienos visur ir visais lygiais kalama išpūstos kritikos vinis turi “prikalti” bet kokį norą žemdirbiui atitrūkti iš kolektyvinės socialistinės sistemos, pavadintos tik šiek tiek moderniškesniu žemės ūkio bendrovės vardu. Kas gi rašė šią programą? Kokie asmenys ar institutai? Ir anksčiau kai kurie kolegos taip pat norėjo sužinoti ir aš norėčiau sužinoti. Aš netikiu, kad gerbiamasis premjeras A.Šleževičius tai būtų parašęs.
Kodėl neatsako, kiek krito gamyba dėl 200300 kartų primestų energijos kainų, milžiniškai iškilusių mašinų, trąšų, statybinių medžiagų kainų, kiek gamyba krito tiesiog dėl savanaudiškos ir tyčinės finansinės politikos žemdirbių atžvilgiu? Lyg ir nebuvo sausros ir nežuvo vien vasarinių kultūrų per 130 tūkst. ha, lyg iš kažkur ir už kažką buvo galima nupirkti apie 2 mln. tonų pašarinių grūdų. Ar viskas buvo gerai vykdyta reformai? Ne, jokiu būdu ne.
Gal panagrinėkime priežastis kada nors tiktai objektyviai. Kodėl kai kurie sprendimai buvo pusiniai ir kas vertė daryti kompromisus su teisingumu? Kas ragino specialistus ir vadovus nedalyvauti vykdant reformą? Kodėl buvo sugebėta vienur protingai sudaryti technologinius komplektus, sukurti gyvybingas žemės ūkio bendroves, teisingai privatizuoti turtą, o kitur ne. Įstatymai visiems buvo taikomi tie patys ir administraciniai metodai buvo taikomi tie patys, tik, deja, jų buvo iš tikrųjų per mažai. Bet rezultatai labai skirtingi. Matyt, “talkininkai” ir vykdytojai buvo labai skirtingi. Pasižiūrėkime į gyvulininkystės kompleksus, paukštynus. Ten ir dėl žemės konfliktų nebuvo, ir turtas buvo išlaikytas valstybės įtakoje, bet situacija taip pat sunki, gal dar net ir blogesnė. Kuriame įstatyme ar poįstatyminiame akte buvo leista, įsakyta griauti, ardyti ar vogti? Taigi Lietuvos ūkio būklės analizės skyriuje nėra jokios analizės, yra tik valdančiosios partijos politinė migla, daugiau skirta ne Vyriausybės programos pagrindimui, bet išankstiniam pasiteisinimui dėl reformų atsisakymo ir negalėjimo sudaryti rimtos, pagrįstos, efektyvios Vyriausybės programos.
Toliau norėčiau pakalbėti dėl agrarinės politikos ir maisto ūkio skyriaus. Po tokios negailestingos pylos kolūkių griovėjams tikėjausi, kad bus pateiktas ir tikrasis Lietuvos žemės ūkį atspindintis vaizdas bei visiems, o ypač žemdirbiams, platūs vieškeliai ten nukakti. Deja, deja. Pasirodo, kritikuoti ir plūstis lengviau, negu ką nors naujo ir protingesnio pasiūlyti. Tiesa, pažadama, kad artimiausiu metu bus parengta nacionalinė žemės ūkio veiklos programa. Gal tada derėtų ir Vyriausybės programą agrarinės politikos klausimais apsvarstyti? Na, aš manau, kad buvo dabartiniams kai kuriems vadovams pakankamai laiko ir pasiūlyti tokią programą. Aišku, kaip nepritarti Vyriausybės žadamam sėjos fondui, lengvatiniams kreditams kurui, tepalams, trąšoms įsigyti. Taip pat džiaugiuosi ir palaikau, kad Vyriausybė skatins agroservisų kūrimąsi, ūkininkų tarpusavio agroservisą. Skatins produkcijos gamintojų tarpusavio kooperaciją, sudarys palankias sąlygas sėklininkystei, veislininkystei. Agroservisas iš tikrųjų nepaprastai reikalingas. Neseniai buvau Kėdainių raj., Krakėse. Ir iš tikro nėra ką atsakyti mokytojams, kuriems sako - štai jūs imkite žemės, mes duosime jums 40 ar 50 ha, bet žemės ūkio bendrovė jums niekuo nepadės. Su kauptukais dorokite. Ir norisi paklausti, o kurgi buvo tuomet ir vadovai, ir apylinkių savivaldybė, kai technika turėjo būti skirstoma komunaliniam ūkiui, 23 ha apdoroti, bendrovėms paskirstyti. Kažkodėl tada protingųjų iš tikrųjų pritrūko. Nebuvo geranoriškumo.
Labai norėtųsi pamatyti realias priemones, kaip tai bus daroma. Gerų norų vien nepakanka. Niekur neradau užsiminta apie komunalinį ūkį, ypač kaime. Nepaprastai skaudu. Tose pačiose Krakėse prie mokyklos likę valymo įrengimai, ir mokytojai kas dvi savaites turi su 1,5 tūkst. talonų eiti pas bendrovės vadą, vėliau pas traktorininką, prašyti, kad išsiurbtų kanalizacinius vandenis. Aš neįsivaizduoju, kaip tai galėjo būti palikta. O programoje iš tikrųjų patys skaudžiausi komunaliniai klausimai yra miesteliuose, ūkiuose, bet niekur apie juos neradau parašyta.
Man visiškai programoje nepriimtina, kad valstybė stengsis nesuteikti privačios iniciatyvos laisvę, natūralių santykių formavimąsi, priešingai, jaučiamas administracinis valdymas, reguliavimas, diktavimas. Atrodo, jau pakankamai buvo laiko įsitikinti, kad jeigu negali padėti, tai nors netrukdyk. Prisimenu, kiek daug Aukščiausiojoje Taryboje buvo sulaužyta iečių kovojant dėl teisės žemės savininkui, ūkininkui laisvai disponuoti savo žeme. Kaip tada iš kairiosios pusės buvo kritikuojama nuoma. Ir še tau, visas žemės ūkis šiandien grindžiamas nuoma. Tai kodėl visa žemė 35 metus turės būti nuomojama iš valstybės, o gal geriau iš tikro savininko? Kas per (...) žemėtvarkos projektai? Projektai yra tik projektai, o gyvenimas gyvenimu. Kiekvienoje valstybėje labai gerai nors 30% paruoštų projektų įgyvendinti. Tad dar palaukus 5 metus 70% paruoštų projektų nebus išmetami. Reikia remtis mokslu, bet ar laukiant prekinių ūkių projektų pagal mokslines rekomendacijas ir realias galimybes juos sukurti neatmušime bet kokį norą atsiimti savo žemę ir ūkininkauti, ir ne tik jauniesiems, bet ir vyresniems? Beliks plaukti pasroviui laukiant nurodymų ir leidimų iš bendrovės vadovų, rajono valdžios, ministerijų, Seimo ir Prezidento.
Matyt, to ir siekiama. Tai kelias, kuris niekur neveda. Negaliu pritarti nei tokiam keliui, nei šios programos agrarinės politikos ir maisto ūkio skyriui. Ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam pranešėjui. Kviečiame į tribūną Seimo narį A.Bendinską. Ruošiasi Seimo narys V.Lapė.
A.BENDINSKAS. Gerbiamasis Prezidente, posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Žinoma, aš neturiu tiek literatūrinių gabumų taip gražiai išdėstyti tas programas apvertus aukštyn kojom. Todėl aš manyčiau, gal nusileiskim ant žemės ir šiandien rimtai panagrinėkim tą programą, kurią pristato Ministras Pirmininkas ir visa Vyriausybė. Ją jie turės vykdyti. Mes jais pasitikėjom ir turim toliau tą pasitikėjimą patvirtinti. Aš noriu pasakyti, kad šitą programą mes turime kuo greičiau priimti. Priešingu atveju ta laikinumo situacija duoda tiktai neigiamą rezultatą, kadangi žemės ūkis yra mūsų išlikimo, mūsų gyvenimo pagrindas ir tos pačios valstybės egzistavimo pagrindas, nes 50 su virš procentų nacionalinio produkto mes turime iš žemės ūkio. Tai pirma.
Antra. Žemės ūkis egzistuoja su mažiausiu kiekiu importinių žaliavų arba kitų dalykų, todėl jam turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.
Iš šios tribūnos kalbėdamas buvęs Ministras Pirmininkas oficialiai pareiškė ir visi girdėjo, kad iki 1992 m. gyvenimas ėjo labai gerai, puikiu keliu buvo nuklotas. Ir tiktai po to, kai atėjo šita Seimo dauguma, davusi priesaiką lapkričio 25 d., prasidėjo ūkio kritimas. Žinoma, mes visi puikiai žinom, bet be mūsų ir kiti žmonės klauso. Vieni gali įvertinti, kiti galbūt numoja ranka ir nevertina šito. Todėl aš norėčiau štai ką priminti. Vis dėlto žemės ūkio reformos įgyvendinimas yra ir buvo paruoštas labai ir labai nevykusiai. Antra. Vykdydami tokią neparengtą programą, mes gavome rezultatą, kokio ir nelaukėme.
Trečia. Vykdydami žmonių išlikusio turto privatizavimo įstatymą ir kito turto grąžinimą, mes gavom rezultatą, kad supriešinom žmones. Todėl aš, kaip šio Seimo narys, taip pat davęs priesaiką, norėčiau priminti gerbiamajam G.Vagnoriui, kad jisai įžeidžia visus iki vieno. Nes pagrindinis kritimas žemės ūkyje, pramonėje ir visur kitur buvo kaip tik jo metu. Visos sąlygos ūkiui kristi buvo jo metu. Todėl po lapkričio 25 d. atėjęs Seimas ir po mėnesio Vyriausybė negalėjo tų sąlygų sukurti, jos jau sukosi kaip smagratis. Todėl aš, norėdamas pasakyti...
PIRMININKAS. Aš kviesčiau grįžti prie programos svarstymo.
A.BENDINSKAS. Taip, taip. Todėl aš manyčiau, kad šitoje programoje yra numatyta daugiausia ką šiandien galima padaryti. Stabilizuoti tuos procesus, kurie jau vyksta. Tai yra žmonių nuvertinimą, žemės ūkio produkcijos nuvertinimą ir visus kitus. Todėl aš ilgai nenoriu kalbėti. Aš tik noriu dar kartą pasakyti, kad mes turim labai greitai ir labai skubiai priimti šią programą. Leisti tai Vyriausybei dirbti ir neleisti tokių dalykų, kurie buvo praeityje. Šiandien, apkaltinęs mus, kad mes sugriovėm ūkį, jis neatsižvelgė į tai, kaip visos šitos programos buvo perduodamos. K.Prunskienė perdavė A.Šimėnui, A.Šimėnas perdavė G.Vagnoriui, G.Vagnorius perdavė A.Abišalai, A.Abišala perdavė B.Lubiui, B.Lubys - A.Šleževičiui. Jeigu mes eisim šitokiu keliu, tai mes prieisim prie tokio chaoso, kuris šiandien, jeigu kas skaitėt Generalinės prokuratūros išvadas, štai jos yra, aš nenoriu dėl laiko trūkumo jų skaityti, pasiskaitykite visi ir pamatysite, kur nuėjo milijonai.
Todėl aš baigdamas sakau - šiandien reikia tą programą priimti, šiandien balsuoti ir leisti dirbti Vyriausybei normaliai.
PIRMININKAS. Ačiū. Bet šiandien balsuoti dar negalėsime, nes rytoj numatytas svarstymas. Kviečiamas Seimo narys V.Lapė. Ruošiasi Seimo narys Z.Adomaitis.
V.LAPĖ. Gerbiamasis Prezidente, posėdžio pirmininke ir kolegos Seimo nariai! Labai gaila, kad kiekvieną kartą, kada mes tik imamės svarstyti rimtą problemą, pas mus prasideda ne problemų svarstymas, ne programų, o politikavimas. Ir mes svarstome, kas buvo kaltas ir ką reikia teisti. O juk visi mes sakome, kad reikia svarstyti programą. Nors, tiesa, šita programa ir nėra verta svarstymo, jeigu paimsime šitą dalį. Čia yra tik tam tikri samprotavimai, kokia galėtų būti programa. Ir dar konkrečiai rašoma, kad bus parengta nacionalinė žemės ūkio programa. Man norisi paklausti šitų ponų, kurie šitą programą sudarė, nejaugi jie dar neturi tokios programos? Jeigu mes paimsime mūsų istoriją, kada buvo pradėti kurti pirmieji agrarinės reformos įstatymai, jau tada ir “Seklyčia”, ir visos kitos prieštaraujančios visuomeninės organizacijos ir šiandien čia sėdinti Seime dauguma visą laiką kūrė tas programas ir šiandien galėtų jas pateikti. Labai gaila, kad jos nėra.
Toliau norėtųsi truputėlį pakaltinti arba pakritikuoti tuos, kurie šiandien bando visas nesėkmes, savo galbūt ir darbo pradžios, ir būsimas suversti buvusiems. Mums, seniems vadovams, kurie dirbom anais laikais, labai gerai žinoma, kad tai buvo charakteringa, ir turbūt ne vienas iš čia žino labai gerai anekdotą apie tris vokus. Man atrodo, kad lygiai tas pats ir čia šiandien.
Tie patys anekdotai. Tie, kurie labai kaltina buvusiuosius, tie visada daugiausia ir nukentės. Ir aš manau, kad labai daug laiko nereikės, viskas atsisuks priešingai. Aš manyčiau, kad nors šiandien tą programą svarstome, dar netikrą, kaip čia pasakyti, bet norėtųsi pasiūlyti keletą tokių minčių.
Matoma, kad programoje vis dėlto bus sustabdyta agrarinė reforma. Ponas premjeras A.Šleževičius į mano klausimą atsakė, kad visiškai nemano sustabdyti agrarinės reformos. Bet, mielieji, ką tai reiškia, kad 5 metus bus nedaroma? Vadinasi, jinai bus iš esmės sustabdyta. Ir kodėl gi pasirenkamas toks motyvas, kad tiek laiko bus rengiami tie vadinamieji kompleksiniai žemėtvarkos projektai? Šituos žemėtvarkos projektus turėjo parengti pagal anksčiau galiojusius įstatymus ir Vyriausybės nutarimus žemėtvarkos tarnybos ir institutai iki 1991 metų pavasario. Na, sakykime, gal buvo truputį pasikarščiuota, bet jie tikrai galėjo būti parengti iki 1991 metų rudens. O mes šiandien kalbam, kad tam reikės 5 metų. Tai čia yra grynai melas, man atrodo, ir noras neparodyti savo tikrųjų tikslų, o tik pasakyti priežastį, kad nuramintų visuomenę ir kad ji nekeltų triukšmo.
Taip pat norėtųsi pakritikuoti vis dėlto tokią jūsų, gerbiamieji, mintį. Mes jau seniai kalbame, kad viskas turi būti daroma gerai, o svarbiausia, kad žemė būtų mūsų efektyviai panaudojama. Jeigu mes pasirenkame patį neefektyviausią ūkininkavimo būdą, t.y. žemės nuomą, tai mes iš karto norime matyti ir tuos tikslus, kad būtų labai mažas efektas ir kad visą laiką galėtume žemdirbį laikyti kažkokios prislėgtos būsenos ir visą laiką gąsdinti badu.
Dabar ten pat programoje sakoma, kad spręs vietinės valdžios ir pan. Mes turime daug faktų, kad atidavus tokius dalykus spręsti vietinei valdžiai arba kitoms valdžioms, o ne įstatymams ir nutarimams, mes turime labai daug kyšininkavimo, biurokratijos ir visokių negerų reiškinių. Nematyti programoje taip pat ir perdirbamosios pramonės monopolio panaikinimo. Ankstesnės Vyriausybės dar šiek tiek dėmesio kreipė į tokius besikuriančius pieno, mėsos perdirbimo cechelius. O šiuo metu jie paramos visiškai negauna. Todėl manau, kad vėl grįžtama prie monopolizmo, prie kainų reguliavimo, prie viso žemės ūkio tvarkymo tais metodais, kurių patirtį mes turime labai gerą. Todėl aš asmeniškai šitam projektui nepritariu. Ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui V.Lapei. Kviečiame Seimo narį Z.Adomaitį. Informuoju, kad Seimo narys V.Zimnickas...
B.GENZELIS. Dėl vedimo tvarkos.
PIRMININKAS. Vieną minutę, aš dar nebaigiau informacijos. Replikos - gale. Aš tiktai pabaigsiu informaciją. Seimo narys V.Zimnickas pareiškė, kad Ekonomikos komiteto pirmininkas pasakė jo mintis, todėl žodžio atsisako. Todėl po Seimo nario Z.Adomaičio replikai užsirašė Seimo narys S.Malkevičius. Tai bus paskutinis kalbėtojas. O dėl vedimo tvarkos - Seimo narys B.Genzelis.
B.GENZELIS. Aš norėčiau paprašyti posėdžio pirmininkus pirmininkauti, o ne tarpusavy šnekėtis, ir girdėti, ką šneka prelegentas. Turbūt posėdžio pirmininko pareiga yra, kai prelegentas įžeidinėja Vyriausybę, atitinkamai reaguoti.
PIRMININKAS. Taip, mes ir tarėmės su ponu Č.Juršėnu, kaip reikia mums reaguoti. Ačiū už pastabas.
Seimo narys Z.Adomaitis.
Z.ADOMAITIS. Gerbiamieji Seimo nariai, manau, kad Vyriausybės programos agrarinės politikos ir maisto ūkio skyriuje yra teisingai paskelbta, kad reforma buvo vykdoma griaunant senąją sistemą, ūkinę struktūrą, o naujoji buvo kuriama be formavimo strategijos bei projektų. Na, tiksliau, mano nuomone, tai iš viso nekuriama. Ir iš tikrųjų šitas griovimas šiandien jau davė savo vaisių - Lietuva ant bado slenksčio. Išskersta pagrindinė kiaulių banda, paukščiai, baigiami skersti galvijai, tarp jų ir melžiamos karvės. Per šitą reformą, žemės ūkio griovimą, žemės ūkio gamybos kritimas kelis kartus savo mastais viršijo kolūkio kūrimo nuostolius. Liko šimtai tūkstančių hektarų iš rudens neartų laukų, dešimtys tūkstančių hektarų nepjautų javų. Masiškai krito iš bado gyvuliai.
Taigi dabartinė žemės ūkio padėtis tragiška. Ir aš neabejoju, kad šios tragedijos kaltininkai turi būti ir bus įvardinti ir nubausti.
Deja, ne geresnė ir naujosios Vyriausybės, Žemės ūkio ministerijos padėtis. Galima priimti ir geriausius nutarimus, tačiau kas ir kaip juos vykdys? Juk žemės ūkyje iš esmės nebeliko žemutinės grandies, vykdytojų, kurie daugelį kartų praėjusiais ir užpraėjusiais metais ir iš šios tribūnos, ir iš kitų aukštų tribūnų, iš radijo, televizijos buvo vadinami baltarankiais, dykaduoniais, raudonosiomis erkėmis ir t.t., ir t.t. Nebėra ne tik jų, bet nebėra ir buvusių bendrovių, nebėra pastatų, nebėra juose gyvulių. Taigi kaip vykdyti programą, tiesiog sunku įsivaizduoti.
Dabartiniu metu nei išlikusios bendrovės, nei ūkininkai iš esmės nebeturi nei kuro, nei trąšų, nei pesticidų, o daugelis iš jų neturi nė technikos. O jei kas ir turi, tai neremontuota ir darbui neparuošta.
Kas gi atsitiko? O atsitiko tai, kad praėjusius metus iš žemdirbių buvo ne superkama, o paprasčiausiai paimama, na, arba atimama žemės ūkio produkcija. Ankstesnė Vyriausybė, negailestingai alindama žemės ūkį, stengėsi dirbtinai palaikyti gal šiek tiek mažesnes kainas, taip pat spręsti kitas problemas, nerodant iš tikrųjų vykstančios Lietuvos ūkyje tragedijos masto. Juk jeigu už l kg benzino reikėjo atiduoti praėjusiais metais 58 kg pieno arba 23 kg mėsos, argi tai supirkimas? Joks žemdirbys jokioje pasaulio šalyje negalėtų išsilaikyti. Tokia šalis, kad ir kur ji būtų, kad ir kokiose gamtinėse sąlygose, pasmerkta badui.
Dabar kalbama apie dotacijas, subsidijas, apie tai, kad mūsų žemės ūkis neefektyvus, kad jam subsidijuoti skiriamos didžiulės lėšos. Neneigsiu, nebuvo pats efektyviausias žemės ūkis, deja, šitos kalbos apie subsidijas surūdijusio skatiko nevertos. Žemdirbiams ne dotacijų, ne subsidijų reikia, jiems reikia realių supirkimo kainų arba turėti galimybę realiai parduoti. Per praėjusius metus iš žemės ūkio buvo išpumpuotos, iščiulptos visos lėšos, o dabar kalbama apie dotacijas. Didesnio pasityčiojimo iš žemdirbių nėra buvę net kuriant kolūkius. Praėjusiais metais už l kg mėsos buvo mokama 25 talonai ar 26 ir 23 talonai dotacijų, o l kg kuro (ne litras ) kainavo apie l00 talonų, tai apie kokias dotacijas čia galima dar kalbėti?
Jeigu mes norime nors normaliai apsirūpinti maisto produktais, tai turime išspręsti šiuos pagrindinius klausimus. Jeigu techniką, energetinius resursus žemdirbiai perka už 8090% pasaulinių kainų, ir tai tik atsižvelgiant į ypač sunkią Lietuvos žmonių padėtį, tai už žemės ūkio produktus gamintojas turi gauti nors 5560% pasaulinėmis kainomis, t.y. už l kg pieno turi nupirkti bent l litrą kuro, už l kg mėsos - bent 5 kg kuro.
Antra, žemdirbiai turi būti tikri savo pagamintos produkcijos šeimininkai, nevaržomi kvotų, licencijų, muitų, tada ir kainos turbūt taps realesnės, niekam žemdirbių nebereiks dotuoti, nebereiks kalbėti, kad jie dirba neefektyviai, nebereiks jų subsidijuoti. Valstybė, jeigu turės galimybių (o turėtų turėti galimybių), turėtų duoti vartotojams.
Ir aš pritariu čia prieš mane kalbėjusio gerbiamojo K.Antanavičiaus nuomonei, kad iš tikrųjų jeigu ir vėl mes uždarysime sienas, sakom, ką mūsų Lietuvos žmonės valgys... tai mes iš tikrųjų lietuvių žemdirbius statom į blogesnę negu baudžiauninko, tiesiog į vergo padėtį. Žmogus priverstas, kad pragyventų, kad galėtų nusipirkti bent minimaliems savo poreikiams tenkinti pramonės gaminių, už dyką atiduoti savo užaugintą produkciją. Tai čia didžiausia nesąmonė.
Ir taip pat trečia, pasiekti, kad realiai veiktų antimonopolinis įstatymas. Juk iš tikrųjų mes galime ilgai nekalbėdami... Užeikim po posėdžio į parduotuvę, kuri yra visai prieš Seimo rūmus. Ten litrinis pieno pakelis kainuoja 56 talonus. Na, tai litras be pakelio - 55 talonai, 2 arba 2,5 procentų riebumo. Tuo tarpu kai iš žemdirbio pienas superkamas už 2025 talonus. Tai negi tas pieno nugriebimas, trečdalio grietinės nugriebimas kainuoja l,5 karto daugiau negu pieno pagaminimas ir atvežimas į pieno perdirbimo įmones? Taigi čia nesąmonė, gerbiamieji! Tas pats ir mėsos pramonėj. Visai dar neseniai pirko galvijus po 30 talonų, vadinasi, sumokėdavo 80% pasaulinės odos kainos, odos, vien tiktai odos kainos žemdirbiui, o mėsą pardavinėjo po l50 talonų. Tai čia irgi, suprantat... Ir dabar dar čia kalbama apie cukraus pramonę. Iš tikrųjų reikia ją tvarkyti. Jeigu ji, supirkdama iš žmonių, iš augintojų, moka apie trečdalį pasaulinės kainos, na, 34% pasaulinės kainos, tai cukrų pardavinėja už 112113% pasaulinės kainos. Tai kur mes einam? Aš suprantu, kad einam į laisvąją rinką, bet visoj laisvojoj rinkoj veikia ir antimonopoliniai įstatymai, kad 56 monopolistai negalėtų susėdę lobti iš visų žmonių, o visi Lietuvos žmonės skurstų.
Ir dabar norėjau keletą žodžių, jeigu aš dar turiu kiek laiko...
PIRMININKAS. Pusantros minutės.
Z.ADOMAITIS. Ačiū. Čia gerbiamieji prelegentai prieš tai kalbėjo, kad ne dėl įstatymų čia dvesia gyvuliai. Gerbiamieji, tik dėl įstatymų. O kodėl nedvėsė jie per tuos 30 praėjusių metų? Paskutinis gyvulys iš bado nudvėsė, sakykim, 19561958 metais. Ir iki šiol nė vienas nekrito. O dabar staigiai neliko per tuos metus šeimininko, staigiai visi gyvuliai pradėjo kristi, ir niekas nežino.
Prašoma duoti pasiūlymų, ką turėtų daryti Vyriausybė. Iš tikrųjų būtų buvę gerai, kad ir ana Vyriausybė, kuri atėjo gruodžio vidury, būtų galėjus pasėti arba nupjauti bent tuos, kur paliko šimtai, dešimtys tūkstančių hektarų nepjautų, arba bent eiti šienauti, kad nekristų gyvuliai iš bado, jeigu būtų galėjusi gruodžio, sausio mėnesį... arba bent šita Vyriausybė, kad jau dabar galėtų, rytoj, pasėti, jeigu rytoj patvirtins, ar bent poryt, pasėti tuojau, iš karto, o po savaitės nupjauti. Tada gal iš tikrųjų būtų geras pasiūlymas.
Dėl gero gyvenimo... (Tuojau aš baigiu.) Iki praėjusių metų pabaigos, kaip čia, gerbiamieji, kai kas aiškina, tai išeikvoti visus resursus, sunaikinti žemės ūkį, palikti visą Lietuvą išparduotą ir tuščią proto daug nereikėjo. Ir išgyventi, aišku, galėjo pusantrų metų, o paskui palikti Lietuvos griuvėsius.
O dabar baigdamas noriu pasakyti, kad nors programa parengta iš tikrųjų gan lakoniškai, sakyčiau, skubotai, ji galėjo būti išsamesnė, tačiau jeigu jinai būtų parašyta... Vyriausybė negalėjo dabar per kelias dienas padaryti romano iš tos programos, ir mes nebūtume spėję perskaityti. Aš siūlau, nors ir su visais trūkumais, šitą programą tvirtinti ir kad Vyriausybė greičiau galėtų pradėti dirbti.
Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui.
Dabar trys Seimo nariai užsirašė replikoms. Seimo narys S.Malkevičius, K.Kubertavičius ir A.Ražauskas. Seimo narys S.Malkevičius. Prašome. Gal prie šoninio mikrofono galėtumėte? Man tai būtų paprasčiau. Taip, replikos iki 3 minučių, primenu.
S.MALKEVIČIUS. Mieli kolegos, aš norėčiau pakomentuoti tiktai dalį šios agrarinės programos, kurioje kalbama apie žvejybos ūkį, apie okeaninį žvejybos laivyną ir jo plėtojimo strategiją. Manyčiau, kad tai, kas yra parašyta programoje, vis dėlto neatitiktų tos optimalios strategijos, kurios turėtų būti šioje šakoje siekiama.
Lietuva neturi savo žvejybos zonų, neturi savo žvejybos rajonų, kuriuose galėtų dirbti galingi mūsų laivai, galingas žvejybos laivynas. Jeigu mes pirksime licencijas tose valstybėse, kurios turi tuos rajonus, labai nutolusiuose nuo Lietuvos, tai būtent Čilės, Peru pakrantėse, Argentinos pakrantėse, tai mes jokiu būdu neatlaikysim konkurencijos tų verslininkų, kurie žvejoja prie savo krantų. Jau vien tik todėl, kad šiandien yra labai brangus kuras.
Todėl reikia mums orientuotis visiškai į ką kitą. Mums reikia orientuotis į vidaus vandenų eksploatavimą, į žuvivaisą ir į pakrančių žvejybą. Tai Baltijos jūra, Šiaurės jūra, galbūt Norvegų jūra, ne toliau. Tuo tarpu mūsų laivynas, aišku, nelabai pritaikytas šitam. Ir jeigu mes ten programoje numatome šito laivyno modernizavimą, tai mes pasmerkiame štai šitą šaką vis tiek kažkokiam laikui dar egzistuoti ir vis tiek bankrutuoti.
Todėl reikėtų spręsti šį klausimą taip. Manyčiau, kad Vyriausybė turėtų rengti tikslines programas ir per mokesčių bei kreditų politiką skatinti privataus kapitalo ir užsienio kapitalo investicijas būtent šiems vidaus ir pakrančių žvejybos reikalams. Tačiau mes negalime pamiršti, kad šitoje pramonės šakoje dirba daug Klaipėdos gyventojų, maždaug apie l0 tūkstančių žvejų ir l0 tūkstančių kranto darbuotojų. Todėl pereinamajam laikotarpiui, kada bus vykdoma ši reforma, reikia numatyti priemones, kurios leistų išlaikyti tuos žmones, garantuotų jų darbo vietas, t.y. skatinti privatizaciją, skatinti tų ūkio subjektų ir laivų pardavimą taip, kad būtų garantuotos darbo vietos, nuomojimą. Vyriausybė galėtų tarpininkauti įdarbinant tų laivų ekipažus svetimų valstybių laivuose.
Jeigu šitai bus įvertinta, aš tada už tą skirsnį balsuosiu. Dabar aš manau, kad negalėčiau balsuoti už šitą.
PIRMININKAS. Ačiū.
Seimo narys K.Kubertavičius. Prašyčiau sekti ekraną. Kai dings laikrodis - jūsų laikas baigėsi. Prašome.
K.KUBERTAVIČIUS. Ačiū. Mes žemės ūkio klausimus truputį sprendėm Seimo Ekonomikos komitete. Norėčiau tik atkreipti Seimo narių ir Vyriausybės dėmesį, kad dažnai mes daug ko nežinome ir stebimės, kodėl Estijos žemės ūkio būklė daug geresnė nei Lietuvos. Ir, matyt, nežinome, kad Estijoje yra mažiau nei l0 tūkstančių ūkininkų, kurie yra atsiėmę žemę pagal Valstiečių ūkio įstatymą, kad jie nesugriovė savo ūkių ir juos numatė reformuoti pereinant į smulkesnius ūkius per 8 metus iki 2000 metų. Mes eksperimentuodami norėjom pakeisti gamybinius santykius kaime per metus, ir šiandieną dar kai kas reikalauja, aišku, tą eksperimentą tęsti. Todėl šie reformatoriai, prieš pradėdami šią reformą, eksperimentą, jeigu taip galima pavadinti, neturėjo patys, matyt, aiškios koncepcijos. Šiandieną mes vėl reikalaujame iš naujosios Vyriausybės, kad ji mums per keletą savaičių parengtų aiškią žemės ūkio plėtojimo strategiją. Todėl, matyt, neturėtume taip aštriai reikalauti iš naujosios Vyriausybės ir leisti patvirtindami Vyriausybės programą šiai naujai Vyriausybei pradėti dirbti, konkrečiai spręsti tas susikaupusias kaime problemas. Ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū. Seimo narys A.Ražauskas.
A.RAŽAUSKAS. Gerbiamieji kolegos, šiandien pasisakė iš dešinės pusės trys labai žinomi, žemės ūkyje garsūs žmonės, tačiau kai kuriuos faktus supainiojo. Aš norėčiau kai ką priminti.
Suraskite likviduojamos įmonės įstatymą, gerbiamieji kolegos, ir jame suraskite vietą, kur likviduojama įmonė įpareigojama rūpintis perspektyva. O juk likviduojamomis įmonėmis 1991 metų spalio mėnesį buvo paverstos visos žemės ūkio įmonės. Kas priklauso likviduojamoms žemės ūkio įmonėms, tą jos ir darė. Todėl šiandien pasekmės tokios.
Vienas iš čia kalbėjusių didelis mokslininkas metus vadovavo Lietuvos žemės ūkio mokslui. Įdomu, kas galėtų apibūdinti šiandieninę žemės ūkio mokslo būklę ir ypač materialinę to žemės ūkio mokslo bazę. Ir įdomu, ką tas kalbėjęs kolega įrašytų į Vyriausybės programą žemės ūkio mokslo klausimais.
Toliau vienas kolega minėjo, kad kompleksiniai žemės reformos, žemėtvarkos projektai turėjo būti parengti dar 1991 metų rudenį. Aš noriu priminti, kad Žemės reformos įstatymas priimtas tik 1991 m. liepos 25 d. Tai dirbant ir socialistinio darbo didvyrio tempais, vis tiek vargu ar būtų pavykę tai padaryti. Todėl prašyčiau kolegas iš kairės pusės daugiau netrukdyti, kada bus pratęstas šio klausimo svarstymas, netrukdyti laiko diskutuojant apie tokius dalykus, kurių vis tiek čia neišspręsim, nes nelabai Aukščiausioji Taryba atsakė už savo veiksmus, kuriuos čia vykdė, matyt, kad nelabai prisiimam atsakomybę už Vyriausybę kai kuriais klausimais ir mes. O kolegas iš dešinės pusės kviesčiau prieš kalbant kai kurias kalbas apie dabartinę žemės ūkio būklę prisiminti elementarų mandagumą ir nešnekėti kai kurių dalykų vertinant žemės ūkio būklę.
PIRMININKAS. Ačiū. Aš norėčiau padėkoti Seimo nariui A.Ražauskui, kad jis apdairiai nepaminėjo nė vienos pavardės.
O dabar toliau tęsime svarstymą l7.30 val. ...
G.VAGNORIUS. Gerbiamasis...
PIRMININKAS. Vieną minutę, klausimas dar nebaigtas ir asmeniniu klausimu negalima kalbėti. l7.30 val. tęsime Vyriausybės programos svarstymą.
2sesija 12 p. Svarstyti klausimai
O dabar pradedame svarstyti darbotvarkės 5 punktą. Kviečiame į tribūną Seimo narį A.Ražauską. Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo pakeitimo ir papildymo” projektas.
G.VAGNORIUS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, asmeniniu klausimu.
PIRMININKAS. Taip, Seimo narys G.Vagnorius. Kol ateis Seimo narys A.Ražauskas.
G.VAGNORIUS. Na, čia dažnai yra minimos kai kurios pavardės, ir aš nematau nieko blogo. Net manau, kad tai yra labai gerai. Man tik pasirodė, kad yra dar...
PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo nary, jūs galite kalbėti tik dėl vedimo tvarkos, o asmeniniais klausimais, kai bus baigtas klausimas, aš jums suteiksiu žodį. O dabar...
G.VAGNORIUS. Palaukite, aš supratau, kad klausimas baigtas.
PIRMININKAS. Ne ne ne. Dėl Vyriausybės programos bus baigta kur kas vėliau.
G.VAGNORIUS. Aš dėl žemės dalies.
PIRMININKAS. Tai čia tik dalis baigta. Kai visa bus baigta, prašom, jums žodis. Jus dar minės ne vieną kartą, jūs galit net neabejoti.
Seimo narys A.Ražauskas.
A.RAŽAUSKAS. Gerbiamieji kolegos, kalbant apie šį įstatymą, aš norėčiau trumpai kai ką priminti. Yra pakeista įstatymo, palyginti su pristatymu, forma. Atsižvelgdami į Juridinio skyriaus ir kolegų Seimo narių pageidavimus, teikiame ne kaip atskirą įstatymą, kaip buvo daroma praėjusį kartą, o kaip buvusio Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo pakeitimus ir papildymus.
Iš karto noriu pasakyti, kad nuo pristatymo iki šiol, kol teikiamas pirmajam ir antrajam svarstymui projektas Nr.2, buvo atsižvelgta į daugelį siūlymų, taip pat tai, kad jau šiandien nesiginčydamas galėčiau pateikti projektą Nr.3, kuriame priimta daug kitų pasiūlymų, atsiradusių paskutiniu metu. Apibrėžta ir išplėsta pretendentų į minimą turtą grupė, ko daugelis pageidavo, galimybė panaudoti likusias išmokas ir t.t.
Bet turėčiau pasakyti, kad dabartinė neprivatizuoto turto būklė (praeitą kartą dar ne viską minėjau) yra tokia. Žemės ūkyje liko neprivatizuoto turto už 4,3 mlrd., iš to skaičiaus jau už 3,2 mlrd. vertine išraiška nebaigti pasirašyti pajai įvairių privatizavimo laipsnių. Ir už pusę milijardo yra turto, apie kurį čia bene daugiausia šnekama, tokio turto, kuris yra be šeimininkų. Iki kito svarstymo, atsižvelgiant į būsimus pasisakymus, be abejonės, bus galima projektą taisyti neatsisakant projekto esmės, t.y. to, kad kuo greičiau būtų leista baigti privatizuoti žemdirbiams jų pačių sukurtą turtą, žinoma, nesitikint ir beveik nesiekiant su likusiu 20% neprivatizuoto turto ištaisyti ir tai, kas daug atvejų pridaryta su 80% privatizuoto turto. Būtų tiek.
PIRMININKAS. Ačiū. Kviesčiau antrąjį pranešėją gerbiamąjį Seimo narį M.Treinį.
M.TREINYS. Gerbiamieji Seimo nariai! Kaip matome, yra dvi problemos. Surasti turtui šeimininką (to turto už 4 mlrd.) ir sudaryti galimybę panaudoti privatizacijoje žemės ūkio įmonių išmokas (maždaug 300 mln.), kurios yra likusios nepanaudotos. Ir dabar tas neprivatizuotas turtas taip pat dvejopas. Perduotas žemės ūkio bendrovėms ar turto komplektams, kurie dar neįsiregistravo bendrovėmis. Antra, tai neperduotas, esantis savivaldybių žinioje, iš esmės niekieno žinioje. Ir privatizacijos baigimui yra siūlomi du keliai. Štai ką tiktai pateiktas Seimo nario pono A.Ražausko projektas, kuriuo turtą siūloma parduoti kai kuriems fiziniams asmenims pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 3 straipsnį (17 grupė ir juridiniams asmenims), o tas anksčiau buvo nenumatyta ir tai atlikti kol kas nenumatytais būdais. Ir antras projektas yra Laisvės frakcijos, kuriame yra siūloma parduoti turtą fiziniams asmenims ar jų grupėms, pretendentams, kurie yra išvardyti Žemės ūkio įmonių turto privatizacijos įstatymo 3 straipsnyje (19 grupė) pagal 4 straipsnyje išvardytus būdus ir 5 straipsnyje numatytomis lėšomis. Pono A.Ražausko siūlomas variantas detalizavimu primena Vyriausybės nutarimą, nors priimant jo siūlomas čia pataisas tektų vis dėlto dar jas papildyti daugeliu kitų pataisų, nes būtų prieštaraujama to paties įstatymo 2, 3 straipsniams ir kai kurių kitų įstatymų atskiriems straipsniams. Tą būtų galima, žinoma, padaryti, ir ne čia esmė. Padarius daugiau pataisų, tas kolizijas galima pašalinti, bet svarbiau yra pati koncepcija, kam teikti prioritetą privatizuojant likusį turtą? Ar fiziniam asmeniui ir asmenų grupei, ar organizacijai, taip sakant, juridiniam asmeniui? Pardavus turtą fiziniam asmeniui, ūkininkui ar jų grupei, sakysim, ir bendrovininkų grupei, turtas būtų realiau privatizuotas, atsirastų realesnis savininkas, galbūt tada būtų mažiau ir tų, sakytume, karvių, kurios badauja ir kurios čia sukėlė labai didelę diskusiją anksčiau. O pardavus tą turtą juridiniam asmeniui, turtas būtų iš esmės tik išvalstybintas ir suteiktas bendrovei, kitaip sakant, visam kolektyvui, jis liktų sukolektyvintas. Ir iš pono A.Ražausko projekto būtų neaišku, ar ta nuosavybė būtų bendrovių dalinė, ar bendrovių jungtinė. Dabar privatizuojant čia galima ir tokia išlyga, kai fiziniais asmenimis gali būti ir daugelis bendrovės narių arba net ir visi bendrovės nariai, bet ne pati bendrovė kaip juridinis asmuo. Ir šitie asmenys savo privatizavimo lėšomis, išmokomis ar pinigais, suprantama, tą turtą gerokai nukainavus, galėtų jį įgyti ir bendrai naudoti ir taip pat pasididintų savo pajus to turto nominalia verte. Tačiau pasisakau prieš privatizavimą iš viršaus, kad turtą pirktų pati bendrovė. O kieno lėšomis jinai pirktų? Vis dėlto vėl tų pačių pajininkų lėšomis, o čia dar yra numatoma, kad sprendžia, kaip paskirstyti įgytą turtą pajininkams ji pati. O kas tada spręs iškilusius ginčus, jeigu vienoje bendrovėje bus numatyta vienaip, o kitoje kitaip. Aš neįsivaizduoju, kaip teismas galėtų tokiu atveju spręsti. Be to, galbūt atsiras bendrovių, kurių nariai nenorės išpirkti neprivatizuoto bendrovei priskirto turto dalies. Sakysime, pas juos yra 20% valstybės turto ir jie tiesiog neturi išmokų, nenori jo pirkti. Galbūt būtų tikslinga atskirti tą turto dalį natūra, sakysim, nereikalinga bendrovės sandėlį, karvidę ar pan. Ir tokį atskirtą objektą galima būtų parduoti kaip esantį šiuo metu savivaldybės žinioje. Taigi aš siūlyčiau negriauti privatizacijos sistemos, jos iš esmės nekaitalioti, kaip siūloma pono A.Ražausko projekte, o šį procesą užbaigti tokiu Laisvės frakcijos siūlomu paprastesniu variantu, parduodant tą turtą fiziniams asmenims ar jų grupėms, ir neįpainioti čia juridinių asmenų. Be to, procedūrinius klausimus aptarti ne šiose pataisose, o tą būtų galima padaryti Vyriausybės nutarime. Vyriausybės nutarime būtų galima aptarti ir nukainavimo tvarką, privatizavimo terminus ir kitas detales, dėl kurių čia turėtų tada iškilti nemažai vėl naujų diskusijų. Taigi paprastesnis Laisvės frakcijos siūlymas galėtų būti priimtas, o rezultatai iš esmės būtų pasiekti tie patys, bet viskas tai vyktų per asmenų grupės apsisprendimą, o ne per tokią iš viršaus teikiamą bendrovės valią. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam pranešėjui. Dabar noriu gerbiamuosius Seimo narius painformuoti. Trys informacijos. Pirmiausia šitame klausimo svarstyme darome pertrauką. Kalbėtojai, kurie čia jau užsirašė, užrašyti. Po to, kai visi kalbėtojai pasisakys vienos arba kitos alternatyvos naudai, balsuosime dėl alternatyvos pasirinkimo. Bet tai bus galbūt šiandien vėliau ir ne iš karto po pertraukos. Mes iš tiesų reagavome į kai kurių deputatų (aš pavardžių nenoriu minėti) nevisiškai etinius pasisakymus ir siūlysime dar šią savaitę patvirtinti Etikos ir procedūrų komisiją, siūlysime pradėti nagrinėti. Na, ir paskutinė informacija, kad po pertraukos svarstysime 7 darbotvarkės punktą. Pranešėjai - Č.Juršėnas ir L.Jaskelevičius. Dabar skelbiama pertrauka iki 17 val.
Pertrauka
PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS). Gerbiamieji kolegos, prašom sėsti į savo vietas. Noriu jums pranešti, mielieji kolegos, kad pas mus vieši Pasaulinės sveikatos organizacijos europinio biuro Kopenhagoje regioninis direktorius ponas D.Asvalas. Aš manau, jūs neprieštarausite, kad jis galėtų pasisakyti ir iš Seimo tribūnos. Prašom.
D.ASVALAS. Pone Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Man didelė garbė ir džiaugsmas ir būti, ir atstovauti Pasaulio sveikatos organizacijai. Aš ketinu kalbėti apie dalykus, kurie yra pagrindiniai kiekvienos šalies moters, vyro ir vaiko gyvenime. Jokia užduotis nėra sunkesnė už sveikatos apsaugą. Pas jus ateina žmonės su savo skausmu, viltimis ir svajonėmis apie ateitį. Ir nesuskaitoma daugybė žmonių prie jūsų durų palieka savo reikalavimus. Jūsų rankose yra tonos dokumentų ir jie laukia savo sprendimų. Ir jums ekonomistai sako, kad nėra pinigų viskam apmokėti. Ir jokioje kitoje srityje situacija nėra tokia bloga, kaip sveikatos apsaugos srityje. Dabar poreikiai yra tokie dideli, o jų kainos tokios didelės, kad nė viena šalis negali sumokėti tiek, kad viskas būtų patenkinta. JAV paskutiniai rinkimai buvo laimėti iš dalies todėl, kad buvo pateikta naujų pasiūlymų, kaip gerinti sveikatos apsaugą. Kaip jūs, politikai, galite būti tikri, kad tie sprendimai, kuriuos jūs priimate, yra patys geriausi, leidžiantys išspręsti dabarties ir ateities jūsų tautos problemas? Yra tiek daug šalių ir tiek daug pasiūlymų, ir tiek daug šalių turi savus pasiūlymus, tai kaip jūs galite žinoti, kad jūs žinote patį geriausią variantą? Jūs esate laimingi, kadangi jūs žinote sprendimą. Jeigu jūs bandytumėte išanalizuoti visą patyrimą, kurį sukaupė Europa, jums to nepavyktų padaryti. Bet kitos Europos šalys kartu su Pasaulio sveikatos organizacija tai jau padarė už jus. Ir jūsų padėtis yra ypatinga, kadangi jūs jau turite pagrįstą, išanalizuotą sveikatos politiką. 1984 m. Europos regiono šalys, kuriose gyvena 850 mln. žmonių, priėmė sveikatos politiką. Tai labai plati politika, ir ji apima ne tik tai, kaip gydyti pacientus ir kaip elgtis su jais, bet kaip organizuoti visuomenę, kad ji būtų pasiruošusi ir būtų sveikesnė. Sakoma, kad jeigu kokia nors šalis nori išspręsti sveikatos problemas iki XX amžiaus pabaigos, ji turi padaryti tris dalykus. Pirmiausia, turime rimtai pažiūrėti į sveikatos draudimo problemą, nes tai yra būtent tai, kas mums suteikia geriausias galimybes. Vien tik nuo rūkymo gali mirti 100 mln. žmonių Europoje. Vien tik rūkymas gali nužudyti 100 mln. žmonių. Antra, mes turime labai daug dėmesio skirti aplinkos apsaugai. Ne tik aplinkos užterštumo prasme, bet ir sukuriant ekologiškai švarią aplinką savo žmonėms. Mes turime daug atidžiau pažiūrėti į paslaugas, kurias teikia sveikatos apsauga, kad ji galėtų aprūpinti visus gyventojus. Kad sveikatos apsaugos sistema būtų racionalesnė ir daugiau rūpintųsi žmonėmis. Bet ir virš viso to yra tai, kas iš tiesų įvertina tas pastangas, kurias teikia sveikatos apsaugos sistema. Tokie yra iššūkiai, kurie kyla kiekvienai Europos šaliai šiomis dienomis. Ir jau daugiau kaip 20 šalių priėmė šitą sveikatos apsaugos politiką kaip savo pagrindinę strategiją. Paskutinė buvo Anglija 1992 m. Pasaulinė sveikatos organizacija yra tam, kad padėtų kiekvienai šaliai surasti tinkamiausią požiūrį. Mes stebime techninių priemonių pasirinkimą kiekvienoje šalyje ir žiūrime, kad kiekviena pasirinktų tai, kas jai geriausiai tinka. Ir su Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojais mes labai sėkmingai ir įdomiai bendradarbiavome ir patarėme tai, kas būtų geriausia jūsų šaliai. Ir aš dabar atėjau iš konferencijos, kurioje mes priėmėme rekomendacijas, kurias galima bus pateikti Vyriausybei. Pone Pirmininke, aš norėčiau baigti savo kalbą pasakydamas, kad tikiuosi, jog Seimas turės progos atidžiau pažvelgti į šitas rekomendacijas. Nes šios rekomendacijos, ši politika susijusi ne tik su tuo, kokias geriausia būtų pasirinkti technines priemones spręsti sveikatos apsaugos problemoms, bet ir tai, kaip mobilizuoti visą visuomenę, kad ji būtų pasiruošusi jas spręsti. Lietuva negali taikyti to požiūrio šiandien, kuris buvo taikomas praeityje, ir ši politika kaip tik apie tai, kaip reiktų žiūrėti į sveikatos apsaugą iš europietiškų pozicijų. Tai pateiks naują požiūrį į sveikatos apsaugą Lietuvos žmonėms ir tai, kaip reiktų rūpintis jais. Tai suteiks jums galimybę pasirinkti pačius geriausius kelius ir nusistatyti tuos prioritetus, kurie leistų pasiekti tikslus. Ir jeigu jūs tai padarysite, tai Lietuva bus pirmoji šalis iš buvusiųjų Tarybų Sąjungos kraštų, kuri žengė šitą žingsnį. Tai darydami jūs galite parodyti pavyzdį, kaip žmonių gyvenimas gali būti pagerintas ne tik pritraukiant daugybę investicijų, bet ir pasitelkiant sveiką protą, gerą iniciatyvą ir gerą valdymą. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, dabar kviečiu registruotis.
Salėje - 92 Seimo nariai. Dėl tolesnės mūsų darbo tvarkos. Kaip jau buvom susitarę ir kaip mūsų darbotvarkėje užrašyta, nuo 17.30 val. - tolesnis Vyriausybės programos nagrinėjimas.
Nutarimo "Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų paskyrimo" projektas (pateikimas) (93.03.30)
2sesija 12 p. Svarstyti klausimai
Dabar mes turime keletą, sakyčiau, mažesnių, bet taip pat svarbių klausimų, t.y. nebaigti 4,5 ir turi praeiti tam tikrą stadiją 7,8 ir 9 klausimai. Aš siūlyčiau dabar 8 ir 9, kadangi pateikėjais yra pakviesti mūsų valstybės pareigūnai. Tai, jeigu sutiktumėte, pradėtume nuo 9 - Seimo nutarimo “Dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų paskyrimo” projekto. Klausimo pateikėjas, suderinus su Prezidentu, būtų Aukščiausiojo Teismo pirmininkas M.Lošys. Sutinkate? Taip, po to - 8. Prašau gerbiamąjį M.Lošį į tribūną.
M.LOŠYS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Jo Ekscelencijos Prezidento pavedimu leiskite jums pristatyti kandidatus į Aukščiausiojo Teismo teisėjus. Yra pristatomos 8 naujos kandidatūros, ir prieš jas pristatant aš noriu tarti porą žodžių, kokios priežastys verčia papildyti Aukščiausiąjį Teismą, kad jis galėtų normaliai funkcionuoti. Jums yra žinoma, kad pastaruoju metu iš Aukščiausiojo Teismo buvo išrinkti net 3 teisėjai Konstitucinio Teismo teisėjais, 2 teisėjai išėjo dirbti į kitas teisėsaugos institucijas, 1 - į Teisingumo ministerijos ministro pavaduotojo pareigas, 1 tapo Respublikos vyriausiuoju muitininku ir dar keletas teisėjų išėjo dirbti advokatais. Tokiu būdu šiuo metu Aukščiausiasis Teismas nėra sukomplektuotas, o darbo krūviai, kaip rodo statistika, galbūt turėsime daugiau progos apie tai pakalbėti rytoj, kai bus svarstomi teisėsaugos institucijų darbo klausimai, gerokai padidėjo ir todėl mums iš tiesų pasidarė dirbti labai ir labai nelengva. Pristatomi kandidatai daugiausia yra dabar dirbantys teisėjai. Tad leiskite apie kiekvieną iš jų tarti bent po keletą žodžių atskirai. Ona Aldona Būdienė, gimusi 1941 m. liepos 12 d.
PIRMININKAS. Aš labai atsiprašau, gerbiamasis pirmininke, mes visi turime biografijas. Tai gal tokius svarbesnius dalykus akcentuokite. O šiaip mes visi turime biografijas.
M.LOŠYS. Tai aš tada tikrai sutrumpinsiu ir pasakysiu, kad yra baigusi Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, turi aukštąjį teisinį išsilavinimą ir nuo 1982 m. dirba Vilniaus trečiojo apylinkės teismo teisėja. Turi pakankamą darbo patirtį. Henrikas Jeglinskis. Taip pat baigęs Vilniaus universitetą. Yra dirbęs ir kitokį darbą, bet nuo 1987 m. yra teisėjas. Šiuo metu - Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo teisėjas. Janina Januškienė. Baigusi teisės mokslus. Teisėja dirba nuo 1987 m. Julius Jasaitis. Baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Dirbęs įvairų teisinį darbą. Pastaruoju metu - Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjas. Juozas Marčiulionis. Jums turbūt visiems gerai žinomas. Vyriausiasis arbitras, dirbęs įvairų teisinį darbą. Taip pat turi atitinkamą teisinį išsilavinimą. Bronius Kupkovas. Baigęs aukštąjį mokslą, daug metų dirbo teisėju. Šiuo metu Vilniaus trečiojo apylinkės teismo pirmininkas. Vytautas Antanas Vilutis. Taip pat beveik jo visa veikla susijusi su teisėjavimu. Teisėjauja nuo 1965 m. Dabar - Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėjas. Ir Vygintas Višinskis teisėjauja nuo 1987 m. Šiuo metu Telšių rajono apylinkės teismo pirmininkas. Turiu jums pranešti, kad šios kandidatūros, kaip reikalauja dabar jau galiojantis naujas Teismų įstatymas, š. m. sausio 14 d. visi šie asmenys laikė teisėjų egzaminą ir jį sėkmingai išlaikė. Po to visos aštuonios kandidatūros buvo svarstomos Seimo Valstybės ir teisės komiteto posėdyje ir šiame posėdyje joms visoms taip pat buvo pritarta. Be to, kaip reikalauja Seimo Reglamento, ar dabar jau Statuto, nežinau, kaip jūs tiksliai vadinate, įstatymas, kovo 16 d. kandidatūros buvo paskelbtos spaudoje. Yra gautas vienas atsiliepimas, teigiamas atsiliepimas apie gerbiamąjį J.Jasaitį. Todėl aš Seimui siūlyčiau, kadangi, kiek aš suprantu, šiandien dar nebus balsuojama, skirti šiuos asmenis teisėjais, apsvarstyti šias kandidatūras ir ketvirtadienį, dalyvaujant patiems kandidatams, jie šiandien yra pakviesti į Seimo posėdį, išspręsti šį klausimą dėl teisėjų paskyrimo.
PIRMININKAS. Ačiū. Dabar keli kolegos norėtų tamstos paklausti ar pasisakyti. Prašome. Valstybės ir teisės komiteto pirmininkas P.Vitkevičius. Prašome.
P.VITKEVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, aš trumpai, gal galėjau ir vėliau, kai kitą kartą bus svarstoma, bet noriu pasakyti, kad komitete mes svarstėme šitas kandidatūras ir priėjom prie išvados, kad į teisėjų pareigas visi tinka. Balsų dauguma, gana nemaža, jie yra komiteto rekomenduojami. Dėkoju už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū. Seimo narys A.Pocius.
A.POCIUS. Du teisėjai yra iš rajonų. Ar Aukščiausiasis Teismas turi galimybę jiems padėti įsikurti Vilniuje suteikiant butus?
M.LOŠYS. Mes su kiekvienu iš tų kandidatų esame aptarę tuos buitinius klausimus. Radome tokių priimtinų sprendimų. Kai kurie galbūt laikinai apsistos pas savo artimuosius, giminaičius Vilniuje, dalis iš jų yra vilniečiai, kaip jūs pastebėjote, vienas teisėjas kol kas sutiko važinėti į darbą iš rajono. Be jokios abejonės, reikės spręsti jo buto klausimą, bet bendromis pastangomis ieškosime, kaip šitą dalyką spręsti.
PIRMININKAS. Seimo narys A.Tauras. Prašome.
A.P.TAURAS. Kad teisėjai iš apylinkių eina dirbti į Aukščiausiąjį Teismą, tai man aišku, bet kodėl vyriausiasis valstybinis arbitras gerbiamasis J.Marčiulionis? Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl palieka pareigas?
M.LOŠYS. Jūs žinote, kad rengiamasi reformuoti ir pačius teismus, ir arbitražą. Pastaruoju metu yra pateiktas atitinkamas pasiūlymas ir net yra parengtas, kiek aš žinau, įstatymo projektas, kad arbitražas turėtų tapti ūkiniu teismu ir veikti kaip pirmos instancijos teismas. Kitaip sakant, kaip apylinkės teismas. O jų priimti sprendimai, kaip ir visų kitų teismų sprendimai, galėtų būti apskundžiami Aukščiausiajam Teismui. Todėl mes numatėme tokią perspektyvą, kad mums Aukščiausiajame Teisme pirmiausia bus reikalingi tokie specialistai, ūkinės teisės žinovai, ir pasiūlėme gerbiamajam J.Marčiulioniui pereiti dirbti į Aukščiausiąjį Teismą. Be to, yra numatyta kandidatūra, kuri laikinai pakeis gerbiamąjį J.Marčiulionį, kol arbitražas dar nėra reorganizuotas.
PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis pirmininke. Taigi, laikykim, kad pateikimas įvyko. Vienas iš komitetų kandidatūras jau nagrinėjo. Gal pageidaus ir kiti komitetai. O susitikimui su frakcijomis, gerbiamasis pirmininke, mums reikės numatyti laiką per kurią nors pertrauką ketvirtadienį. Tai susitarsime. O dabar laikykime, kad pateikimas įvyko. Ačiū.
Nutarimo "Dėl imigravimo kvotos 1993 metams" projektas (pateikimas) (93.03.30)
2sesija 12 p. Svarstyti klausimai
Dėl 8 darbotvarkės klausimo - nutarimo “Dėl imigravimo kvotos 1993 metams” projektas. Kviečiu į tribūną Vidaus reikalų ministerijos Migracijos departamento direktorių, gerbiamąjį pulkininką E.Gružą. Prašome.
E.GRUŽAS. Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Pagal Lietuvos Respublikos imigracijos įstatymą užsieniečiai į mūsų valstybę gali atvykti nuolat gyventi tik pagal mūsų Respublikos piliečių kvietimus imigravimo kvotos ribose, kurią kasmet turėtų tvirtinti Seimas. Praėjusiais metais imigravimo kvotos projektas Vyriausybėje buvo apsvarstytas, tačiau Aukščiausiajai Tarybai nepateiktas ir nepatvirtintas. Dėl to praėjusiais metais buvo manoma, kad imigravimo kvota buvo lygi nuliui ir imigravimo procesas įstatymo nustatyta tvarka praktiškai nevyko. Praeitais metais į Lietuvos Respubliką atvyko tie mūsų Lietuvos Respublikos piliečių šeimos nariai, kurių šeimos susijungė, taip pat atvyko tie asmenys, kurie išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir jiems taip pat pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį imigravimo kvota netaikoma. Mes manytume, kad atsikūrus mūsų valstybei, būtų tikslinga laikytis imigravimo kvotos ribojimo, kad tie procesai būtų kontroliuojami. Todėl siūlome ir Vyriausybei pateikėme, Vyriausybė aprobavo 3750 žmonių. Tas skaičius nebūtinai turi būti pasiektas. Tai yra maksimali riba. Atsižvelgiant į tai, kad šiandien jau kovo pabaiga, šiais metais tris mėnesius tas procesas taip pat nebuvo vykdomas dėl to, kad nebuvo patvirtinta imigravimo kvota. Manytume, kad šis skaičius, atsižvelgiant į tai, kad imigravimo kvota nebuvo patvirtinta praeitais metais, viršytas. Užsieniečiai šeimos susijungimo atvejais ir kitais atvejais galės realizuoti šią savo teisę.
Mes nutarimo projekte taip pat pateikėme įpareigojimą Vyriausybei, kad ji paskirstytų imigravimo kvotą pagal kategorijas. Norėčiau šiek tiek paaiškinti. Šiuo metu galiojantis Imigravimo įstatymas ir Užsieniečių teisinės padėties kontrolės įstatymas nustato, kad atvykti į Lietuvą pirmiausia turi teisę pirmos eilės giminės tik Lietuvos Respublikos piliečių kvietimu.Tačiau svarstant šį klausimą Vyriausybėje iškilo būtinumas per metus į Lietuvą pasikviesti 100, 200, 300 retų specialybių įvairių organizacijų atstovų, specialistų, kurie Lietuvoje nerengiami, o Lietuva suinteresuota, kad jie dirbtų mūsų valstybėje, t.y. turėtų galimybę nuolatinai apsigyventi. Taip pat įvairiais aspektais buvo iškilęs klausimas, kad užsieniečiai, kurie investuoja pakankamą sumą, ribą sunku įvertinti, matyt, bus Vyriausybėje svarstoma, 100, 200 tūkst., sakykime, dolerių, kad jiems taip pat būtų taikomos išimtys. Aš čia tik kaip pavyzdį pateikiu, kad būtų taikomos išimtys ir jiems būtų leista nuolatinai apsigyventi, t.y. kad būtų nustatyti tam tikri kriterijai. Mūsų pagrindimas Seimo nariams pateiktas. Aš nenorėčiau kartotis ir norėčiau informaciją pabaigti.
PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis pulkininke. Jūsų norėtų paklausti 9 Seimo nariai. Mūsų laikas yra ribotas, todėl prašyčiau kolegų klausimus formuluoti labai trumpai. Būtų gerai, kad vienas klausimas truktų 1 min. t.y. “tilptume” į šitą limitą. O gerbiamąjį pranešėją prašyčiau atsakinėti taip pat labai trumpai. Pirmasis nori paklausti K.Skrebys. Prašome.
K.SKREBYS. Ponas pulkininke, ar jūs manote, kad Lietuva turėtų būti priskirta prie tų valstybių, kurios toleruoja imigracinius procesus, ar priešingai - Lietuva turėtų būti ta valstybė, kuri riboja imigraciją?
E.GRUŽAS. Mes manome, kad Lietuva turėtų būti priskirta prie tų valstybių, kurios riboja imigracijos procesus, ir tai mes pateikėme savo pagrindime. Nurodėme motyvus.
PIRMININKAS. P.Papovas.
P.PAPOVAS. Aš dėl balsavimo motyvų.
PIRMININKAS. Prašau. A.Eigirdas.
A.EIGIRDAS. Aš norėčiau pasiteirauti tokio dalyko. Čia, pagrindime, rašoma, kad Suomija ir Estija riboja... Kvotą jos sudaro atitinkamai nuo 0,03 iki 0,01 procento. Tuo tarpu jūsų siūlyme yra 0,1. Faktiškai galima sakyti, iš to aš darau išvadą, kad Estijoje maždaug 10 kartų ta kvota yra mažesnė. Tai ar čia yra klaida, nes būtų galima kalbėti analogiškai apie 400 žmonių, 375, jeigu jau taip tiksliai imtume. Nes čia rašoma, kad vis dėlto didesnę netgi šitos jūsų siūlomos kvotos dalį sudaro tie, kuriems tiesiog priklauso suteikti galimybę įvažiuoti. Kaip šiuo atveju... Kuo pagrįstas Estijos siūlymas? Kaip jie verčiasi šitoj situacijoj?
E.GRUŽAS. Mes žinome, kad Estijoje tas procesas vyko taip pat ir pernai. Nors pas mus jis nevyko, nes nebuvo patvirtinta kvota, t.y. susikaupė dalis potencialių imigrantų, kurie negalėjo realizuoti šios teisės, nes nebuvo kvotos. Praeitų metų statistika rodo, kiek ir kokiais motyvais kreipėsi. Daugiausia - šeimų susijungimo atvejai. Tik šeimų susijungimo. Ir labai nedidelė dalis, mes manome, kad tai turėtų sudaryti 100200 žmonių kaip ir Estijoje, t.y. tų specialistų, kuriais Lietuva būtų labai suinteresuota.
PIRMININKAS. E.Jarašiūnas.
E.JARAŠIŪNAS. Aš norėčiau paklausti. Jūsų pažymoje yra parašyta, kad atsižvelgiant į esamą atvykstančių nuolat gyventi į Lietuvą tendenciją prognozuojama, jog šiais metais turėtų atvykti 22,5 tūkst. Kodėl taip padidinta norma, daugiau kaip 1200? Kokie buvo motyvai?
E.GRUŽAS. Mes, neturėdami tikslios statistikos, tiesiog rėmėmės ir Statistikos departamento, ir mūsų ekspertiniais įvertinimais, ir tai galėtų būti paklaida. Na, tiesiog mes prognozavome, kad būtent tokia situacija. Kreipėsi į mus apie 4 tūkst. Mes daliai žmonių iš karto pasakėme: jūs nesitikėkite, patvirtinus imigravimo kvotą, jums nebus leista gyventi. Tačiau realizuojant teisę susijungti su šeimomis, jie laukia eilės. 1000 laukia eilės. Sakykim, tiems, kurie sudarė santuoką, jau šiuo metu nėra tiesiog nei moralinės, nei jokios kitos teisės neišrašyti laikino leidimo apsigyventi Lietuvoje. Įvairiais aspektais susikaupė būtent tas skaičius.
PIRMININKAS. J.Katkus.
J.A.KATKUS. Mane domina, kaip bus kontroliuojamas imigracijos procesas. Be to, čia dar jūs ir apytiksliai išvardijote apie 200300 specialistų, žodžiu, 4 kategorijas. Na, tokio kriterijaus dar nėra nustatyta. Kas nustatys tą kriterijų ir kaip bus kontroliuojamas paskui paties proceso vykdymas?
E.GRUŽAS. Visų pirma nurodyti tikslūs pagrindai pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą, kada jis gali gauti leidimą nuolat gyventi. Įstatyme yra išvardytos 6 pozicijos. Be to, šis klausimas bus sprendžiamas tik individualiai. Tik individualiai, priėmus dokumentus. Dokumentų svarstymas vyksta vienerius metus. Per vienerius metus mūsų institucijos nusprendžia, įsileisti ar neįsileisti į mūsų valstybę, t.y. leisti jiems nuolatinai apsigyventi ar ne. (Balsas iš salės, negirdėti) Pavesta šį procesą daryti Vidaus reikalų ministerijos Migracijos tarnybai. Ačiū.
PIRMININKAS. A.Raškinis. Prašom.
A.J.RAŠKINIS. Atsisakau.
PIRMININKAS. Ačiū. V.Petrauskas.
V.PETRAUSKAS. Dėkui. Ponas pranešėjau, norėjau jūsų paklausti. Kiek supratau, ši kvota netaikoma repatriantams, lietuviams, kurie norėtų sugrįžti į Lietuvą, ir tiems žmonėms, kurie nori išvykti iš Lietuvos.
E.GRUŽAS. Taip.
V.PETRAUSKAS. Ar maždaug žinote skaičių pagal pareiškimus, kokia dalis yra, palyginti su tais 3750? Ar turite maždaug tokią apskaitą, kiek kreipėsi dėl sugrįžimo, išvykimo?
E.GRUŽAS. Aš repatriantų skaičių turiu. Dar tikslesnę statistiką turi Socialinės apsaugos ministerija. Šiandien tiesiog nenoriu klaidinti gerbiamojo Seimo. Neturiu su savim tų skaičių.
PIRMININKAS. P.Papovas. Prašom. Atsiprašau. G.Paviržis.
G.A.PAVIRŽIS. Gerbiamasis pranešėjau, mano klausimas būtų dėl nutarimo projekto, kuris yra parengtas. Prašau pasakyti. Čia 2 punktu yra pavedama Vyriausybei, na, pagal mūsų tuos kanonus nelabai korektiška, bet toliau jūs rašote, kad iki kovo (rytoj paskutinė diena) reikia patvirtinti imigravimo kvotos paskirstymo tvarką. Ar ne geriau būtų (manau, kad jau tokia kvota yra nustatyta) iš karto pateikti skaičius, kad Seimas galėtų iš karto pritarti Vyriausybės siūlymui?
E.GRUŽAS. Aš dėl datos. Mes Vyriausybėje siūlėme sausio mėnesio pabaigoje, kad būtų mėnuo patvirtinti būtent tą paskirstymo tvarką Vyriausybėje. Tiesiog nenorėtume... Mes siūlėme tą darbą atlikti Vyriausybėje, nes šie metai... patvirtinus kvotą, Vyriausybė ir įvairios institucijos realizuos savo poreikius ir mes turėsime patyrimą, kaip šie procesai vyks mūsų valstybėje. Ir kitais metais yra įvairių minčių, kad galbūt vienu nutarimu reikia pateikti tvirtinti Seimui. Šiais metais prašytume atsižvelgti į tai, kad tiesiog nėra praktikos, neturime tikslaus mūsų valstybės ūkinių subjektų poreikio. Apibendrinsime. Metų pabaigoje tikrai eisime tuo keliu.
PIRMININKAS. M.Stakvilevičius. Prašom.
M.STAKVILEVIČIUS. Ar jūs neprognozuojate, kad, susidarius komplikuotai padėčiai kai kuriose Rytų valstybėse, gali atplūsti didelis srautas tokių, kurie norės vėl grįžti atgal į Lietuvą? Sakykim, šeimų nariai arba čia gimę. Ar nereikėtų šitą kvotą dėl visa ko padidinti?
E.GRUŽAS. Mes prognozuojame, kad galimi tokie srautai, tačiau jie nepatenka į tą kategoriją asmenų, vadinamų imigrantais. Tai jiems nebus pagrindo leisti apsigyventi Lietuvoje. Jie galėtų patekti į šiuo metu rengiamą Pabėgėlių įstatymą. Jiems gali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Tačiau nuolatinai apsigyventi jiems neturėtų būti duodami leidimai. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu kovo pabaiga, dokumentų nagrinėjimas imigravimo statusui gauti, nustatytas įstatyme - vieneri metai, gana ilgas. Reaguoti į tuos užsieniečių srautus, kurie norėtų vienokiais ar kitokiais motyvais apsigyventi, mes galime. Juo labiau kad šių metų pabaigoje taip pat kreipsimės į gerbiamąjį Seimą patvirtinti imigravimo kvotą kitiems metams. Jeigu tas likutis bus milžiniškas, mes galėsime tą įvertinti ir kitais metais siūlysim padidinti imigravimo kvotą.
PIRMININKAS. Ačiū.
Gerbiamieji kolegos, iš esmės siūlymas yra vienas - įrašyti šį klausimą į mūsų darbų programą, pradėti nagrinėjimo procedūras. Antras klausimas - ar nagrinėsime skubesne tvarka, kadangi ir taip žiauriai atsilikom, ar nenagrinėsim skubesne tvarka. Prašau dėl šitų dalykų, dėl balsavimo motyvų pasisakyti gerbiamąjį P.Papovą ir gerbiamąjį V.Petrauską.
Ačiū pranešėjui.
P.PAPOVAS. Aš siūlau šį nutarimą nagrinėti skubesne tvarka, nes jau antri metai, kai nevykdomas Imigracijos įstatymas. 1992 m. apskritai nebuvo tokio nutarimo ir priimtos kvotos, kas turėjo būti padaryta. Šiais metais (štai jau kovas) mes tik dabar svarstom. Todėl siūlau svarstyti skubesne tvarka.
PIRMININKAS. Ačiū. Seimo narys V.Petrauskas. Prašom.
V.PETRAUSKAS. Kadangi kompiuteris buvo išjungtas, aš negalėjau užsirašyti. Aš tiesiog užduosiu klausimą kaip teiginį. Ponas pranešėjas lyg paminėjo įstatymą dėl pabėgėlių. Aš norėčiau, kad iš tikrųjų Seime, juo labiau atsakingi valstybės pareigūnai suprastų, kad negali būti nė kalbos apie pabėgėlius. Čia tik bando kai kurie Rusijos veikėjai mums primesti tą problemą. Galima kalbėti apie repatriantus. Na, o kas nevengia daiktus vadinti tikraisiais vardais, galima kalbėti ir apie kolonizacijos problemą, bet jokiu būdu ne apie pabėgėlių problemą. Dėkoju.
PIRMININKAS. Ačiū. Bet jūs nepasisakote prieš įrašymą į darbų programą? Viskas aišku.
Kadangi nematau prieštaraujančių, gal galim konsensu sutarti, kad įrašome šį klausimą į darbų programą ir pradedame nagrinėjimo procedūrą? Sutinkam? O dėl skubesnės tvarkos, tai aš pasitaisau pats. Kadangi čia ne įstatymas, o nutarimas, tai automatiškai svarstoma skubesne tvarka. Sutinkam? Ačiū.
Kadangi mes šiek tiek atsilikome nuo grafiko, todėl aš labai atsiprašau kai kurių kolegų. 4, 5 ir 7 klausimus nagrinėsime vėliau.
2sesija 12 p. Svarstyti klausimai
Dabar 10 klausimas, t.y. toliau nagrinėjame Vyriausybės programos projektą, konkrečiai IV dalį - “Socialinė politika”. Taip pat primenu, kartu su šiuo klausimu nagrinėjami ir pensininkų reikalai, arba, tiksliau tariant, du rezoliucijų projektai. Užsirašę kalbėti visų pirma gerbiamasis G.Paviržis, toliau - V.Andriukaitis, K.Kuzminskas, B.Genzelis, I.Šiaulienė, V.Petrauskas, R.Bloškys ir K.Antanavičius - štai šie gerbiamieji Seimo nariai. Arba komitetų, frakcijų vardu, arba savo vardu. Taip pat dar prašosi kalbėti pensininkų atstovas Kazarinas. Manau, kad leisim pasisakyti.
Kviečiu į tribūną gerbiamąjį G.Paviržį. Kadangi komiteto vardu - 15 minučių. Galimas daiktas, jeigu pavyks trumpiau, tai bus geriau. Prašom.
G.VAGNORIUS. Ar dėl vedimo tvarkos galima?
PIRMININKAS. Prašom. Minutėlę! Seimo narys G.Vagnorius.
G.VAGNORIUS. Ar rezoliuciją mes svarstysime kartu su šiuo klausimu, ar atskirai?
PIRMININKAS. Taip, kartu su šiuo klausimu. Žinoma, būtų geriau, jeigu mes visą programą panagrinėtume, o paskui konkrečiai apie rezoliuciją. Bet jeigu kalbant labai gražiai bus sujungti abu dalykai, man atrodo, niekas nepyks.
G.VAGNORIUS. Tai aš prašyčiau, kad ir man ten vietos liktų.
PIRMININKAS. Prašau. Seimo narys G.Paviržis.
G.A.PAVIRŽIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos! Socialinė padėtis priklauso nuo ekonomikos. Pramonės įmonių produkcijos realizuota pusė to, kas palyginamosiomis kainomis buvo turėta praeitų metų tame laikotarpyje. Trečdaliu sumažėjo žemės ūkio produkcijos apimtis. Krizinė ekonomikos būklė, gamybos nuosmukis ir ypač jos efektyvumo mažėjimas nusmukdė gyvenimo lygį. Šeimose išlaidos maistui siekia iki 70% visų vartojimo išlaidų. Nors bedarbiai sudaro pagal oficialią statistiką apie 1% darbingo amžiaus žmonių, tačiau, įvertinant paslėptą nedarbą, jų būtų ne vienas šimtas tūkstančių. Tokia realybė, ir su ja turime skaitytis.
Todėl Vyriausybė siekia, kad darbingi asmenys būtinas gyvenimui lėšas užsidirbtų, o socialinę paramą gautų tik tie, kam ji iš tikrųjų būtina, kas dėl objektyvių priežasčių negali užsitikrinti būtiniausių gyvenimo lėšų, yra visokeriopai palaikytinas. Atsietai socialinės politikos dalį svarstyti nuo kitų ekonominių dalių niekaip negalima, todėl šiandien svarstomos Vyriausybės programos dalys viena kitą papildo, paaiškina, suderina. Tenka tik apgailestauti, kad buvo bandoma šias opias socialines problemas spręsti rezoliucijų būdu anksčiau, neįvertinus galimybių, neišklausius ministrų, Lietuvos banko atstovų aiškinimų. Kitaip sakant, dalijome tai, ko neturime. O juk, atrodo, taip neseniai opozicija svarstant šių metų biudžetą jį kritikavo kaip pernelyg deficitinį ir nerealų pajamų atžvilgiu. Visa tai teisėta. Šią kritiką palaikė ir Seimas, reikalavo pirmiausia, kaip pamenam, suskaičiuoti pajamų dalį, o paskui pereiti prie išlaidų.
Noriu pacituoti iš stenogramų. “Pajamos yra tokios, kokios yra, ir jų kitokių būti negali. Todėl jos turi būti apskaičiuotos, po to jau nagrinėjame išlaidas.” Seimo narė ponia E.Kunevičienė. Tokios mintys iš Seimo posėdžio vasario 18 d. stenogramos. “Čia kiekvienam paprastam žmogui visiškai suprantama, kur yra logika, o kur nėra logikos. Reikia žinoti, ką šalis turi, o paskui spręsti, kiek ji gali išleisti. Reikia prisiplanuoti išlaidas, o paskui su tokia skolininko, infliatoriaus ir dar nežinau kokia psichologija bristi į nežinomą balą”, - antrino poniai E.Kunevičienei Seimo narys V.Landsbergis. Labai teisingos mintys. Aš neturiu ką prie jų pridėti. Todėl, manau, šiandien gal bent numatysime galimybes, kaip padėti žmonėms, kuriems reikia padėti.
Kalbant apie socialinės politikos dalį Vyriausybės programoje, kaip buvo pabrėžta ir komiteto posėdyje, nepakanka vis dėlto konkretumo, bijoma pasakyti tiesiai ir aiškiai apie savo tikslus ir galimybes. Šiandien, kada labai ryški diferenciacija tarp atskirų socialinių žmonių grupių turtingumo požiūriu, ypač svarbu, kad valstybės pašalpos, išmokos atitektų tikrai tiems, kuriems reikia. Rašoma, kad kol kas ne visais atvejais įmanoma patikrinti šeimos pajamas, todėl į socialinę pašalpą pretenduoja daug turtingų žmonių, kurie nedeklaruoja jokių pajamų arba deklaruoja minimalias.
Taip, tai nelengva, bet Vyriausybės programoje yra teiginys, kad fizinių asmenų pajamas reikia apmokestinti jas deklaruojant. Nejau sunku parašyti, kad toks įstatymo projektas ypač būtinas ir bus pateiktas Seimui kuo greičiau, nurodant konkretų terminą.
Kelia didelių abejonių nuostata, kuria manoma, kad biudžetinių institucijų darbuotojų vidutinis atlyginimas ne per daug atsiliktų nuo ūkinės srities darbuotojų darbo užmokesčio. Dabar, kai ypač kritusi gamyba, toks siekis kažin ar realus ir, atrodo, vargu ar šiuo metu būtų teisingas. Nors iš principo, suprantama, tai galbūt ir ateityje sveikintinas siekis.
Pastaruoju metu buvo daug kalbama apie pensininkų gyvenimo sąlygas. Vidutinė pensija - 4300 talonų su išmoka - atitinka pusę vidutinio mėnesinio uždarbio Lietuvoje. Tai, be abejo, nedaug. Tačiau dviejų darbingų asmenų šeima, gaunanti du vidutinius mėnesinius darbo užmokesčius ir auginanti du vaikučius, gyvenanti tokiam pačiam, sakykim, 60 m2 bute, sąlyginai dar blogiau yra aprūpinta. Aš nekalbu apie jaunas šeimas, daugiavaikes šeimas, invalidus, kurių daugelio padėtis dar prastesnė. Todėl labai svarbu, kad Vyriausybė kuo greičiau priimtų, patvirtintų skurdo ribą, pagal kurią būtų galima toliau viską lyginti, o ne taip, kaip dabar įvairiai mes traktuojame - tai reali, tai faktinė ir t.t.
Reikia taip pat atkreipti dėmesį į tai, kad įvairiose šakose, ypač monopolinėse, skirtingi vidutiniai atlygiai. Keistokai atrodo atlyginimų didinimas biudžetinėse organizacijose, kai atseikėjama papildomai vienodas procentas gaunančiam, sakykim, ir 20 tūkst., ir 6 tūkst. talonų. Aš suprantu, kad per mokesčius, kuriuos sumoka tas, kuris daugiau gauna, sugrįžta “Sodron”, o iš jos atgal pensininkams, socialiai remtiniems asmenims. Tačiau vis dėlto Vyriausybei reikėtų pagalvoti, kaip rasti tą aukso vidurį: mažiau gaunantiems daugiau primokėti, nuo tam tikro atlygio mažinti, o kai kuriai kategorijai asmenų nuo gautos sumos iš viso galbūt nedidinti. Juo labiau kad panaikinti šiuo metu yra apribojimai dirbantiems ūkinėse organizacijose.
Komisija, tikrinusi Vilniaus miesto tarybos bei valdybos darbą, suabejojo dėl komunalinių paslaugų kainų. Aš suprantu, kad kiekvienoje savivaldybėje šių paslaugų kainos kažkiek turi skirtis. Tačiau kai sostinėje visos jos gerokai didesnės nei kituose Lietuvos miestuose, nenoriai pradedi galvoti, kad čia lyg pratinama prie didesnių kainų, vėliau šią patirtį paskleidžiant po kitus miestus.
Todėl Vyriausybei, manau, derėtų įsigilinti į šiuos reikalus, parengti vienodą metodiką komunalinių paslaugų kainoms skaičiuoti, juolab kad tai monopolinės šakos - elektra, šiluma, vanduo, dujos. Dėl šių dalykų valstybė daro priemokas vienam žmogui po 2100 talonų per mėnesį, o gal tiek ir nereikia. Sutaupius būtų galima tiksline paskirtimi šią pašalpą atiduoti socialiai remtinam žmogui, pensininkui.
Pas mus apie 200 tūkst. žmonių, turinčių negalią. Lietuvoje sunkiu metu buvo kaupiamas blokados fondas ir jo panaudojimo pagrindinė nuostata buvo šelpti invalidus ir vaikus. Nežinau, kiek jo yra belikę, tačiau drįstu manyti, jei toks rėmimo laikas atėjo ir jis yra, reikėtų padėti likimo nuskriaustiems žmonėms. Jie tarp mūsų. Dėkingi už Invalidų socialinės integracijos įstatymą, mato perspektyvą. Daugelis gyvena savuose kvartaluose, šalia turi darbo vietas. Rinka negailestinga. Konkuruoti invalidų įmonėms yra labai sunku, tačiau valstybei daug pigiau juos aprūpinti darbu, nei mokėti nedirbantiems pašalpas, nekalbant jau apie moralius dalykus, kad ir tokius, jog šie žmonės pasijunta reikalingi, ne išlaikytiniai, orūs piliečiai. Dabar net kai kurios valstybinės žinybos, užuot davusios užsakymus, kuriuos šios įmonės būtų pajėgios atlikti, ieško atlikėjų kitur. Tai ne tik mano minėto įstatymo ignoravimas. Stipresnis privalo paremti silpnesnį. Kažin ar nebus gyvenime atvirkščiai?
Todėl Vyriausybė turėtų didesnį dėmesį skirti invalidų gyvenimui, jų įmonių rėmimui. Parengtas toks įstatymo projektas. Būtų labai šaunu, jei Vyriausybė jį greičiau peržiūrėtų. Suprantama, kartais yra geriau, kai įmonė bankrutuoja, nei ji toliau remiama valstybės. Tačiau privatizavus Kauno “Inkarą”, šis atsisako bendradarbiauti su Tauragės “Svaja”, kuri gamina vidaus rinkai sportinius batelius. Be darbo liko apie 150 žmonių, tarp jų nemažai invalidų. Čia invalidų įmonė.
Mąstau ir siūlau Vyriausybei pamąstyti, ar tai gerai, ar tai yra teisingas kelias.
Turime darbo inspekciją, darbo biržas. Įstatymas numato kvotas invalidų įdarbinimui. Deja, visos invalidų draugijos skundžiasi, kreipiasi pagalbos. Nesilaikoma įstatymų nuostatų.
Be to, reikėtų pradėti galvoti ir apie savanorišką socialinį draudimą, kuris funkcionuotų šalia valstybinio. Tikrai dabartinė pensijų sistema, išmokų suvienodėjimas yra pagrindinis trūkumas. Tikimės, kad balandžio mėnesį bus pradėtas svarstyti Pensijų įstatymas. Dabar net tie pensininkai, kurie galėtų prie savo pensijų prisidėti dirbdami, kenčia dėl atskaitymų. Reikėtų pasirūpinti, kad Vyriausybėje būtų priimtas kuo greičiau norminis aktas, nustatantis galimybes ir dydžius, nuo kurių būtų palaipsniui atskaitomos sumos, išmokant ir pensijas, ir darbo užmokestį, kol bus priimtas įstatymas. Paremkime nors tuo išėjusius į pensiją ir dar galinčius dirbti žmones.
Be abejo, labiausiai šiuo metu remtini nedarbingi asmenys. Daugelis jų kaupė taupomajame banke indėlius. Ne paslaptis, ir sveikata prastėja su amžiumi. Vyresnieji atsidėjo, sakykim, net ir laidotuvėms. Dabar kas beliko? Nuvertėjo. Skurdžius dar labiau nuskurdo.
Seimas yra priėmęs rezoliuciją, rekomenduojančią indeksuoti indėlius, bet indeksuoti tikrai reikia ne visiems ir ne visiems vienodai. Atskirkime tuos, kurie turėjo nedideles sumas, ir įvertinkime atsižvelgdami į indėlininkų amžių.
Būna labai skaudu, kada skaitai apie senyvo amžiaus žmones, negalios paliestus žmones, pensininkus, kai yra elgiamasi ne visai gražiai. Man nesuprantama, kad kai kuriuose rajonuose, sakykim, Šilutės rajone, yra daroma intervencija į jų kolektyvinius sodus, iš kurių jie galbūt ir 50% maitinasi, skiriama individualioms statyboms. Manau, kad čia turėtų ir Vyriausybė, ir ministerija, ir savivaldybė žmoniškiau pažiūrėti į šiuos klausimus ir atitinkamai spręsti.
Visiems aišku, kad bus pajamų, didės biudžetas, žmonių atlyginimas, pensijos, stipendijos, pašalpos, tuo tarpu konstatuojama, kad didelė apyvarta vykdoma grynais, aplenkiant bankus, finansinė atskaitomybė nemokant mokesčio. Man nesuprantama, kolegos. Skaitai laikraščiuose, mirga skelbimai apie valiutines operacijas, tarpininkavimo paslaugas vykdant atsiskaitymus tarp NVS šalių. Daugybė vadinamųjų turistų, kurie vyksta komercijos tikslais į daugybę užsienio šalių. Juk jie juokiasi iš visų, kurie dirba įmonėse ir žemės ūkyje, įvairiose biudžetinėse organizacijose. Yra adresai, maršrutai, tiekėjai, transportas. Ar turi jie licencijas, ar įregistruoti kaip įmonės? Sveikinam, suprantama (ir aš taip pat) tokius turistus, veiklius žmones, bet jie juk kartu naudojasi medicinos, švietimo, kultūros paslaugomis. O gal dar ateina pasiimti ir skurdžios socialinės pašalpos kaip bedarbis ar remtinas asmuo.
Kas tuo užsiima? Kam rūpi iš viso surinkti teisėtus valstybei mokesčius?
Jau treti metai kalbama, kad firmos nusipirko pastatus, pakeitė profilį, pradeda ir vilkina remontą. Anksčiau kažkas jose dirbo, teikė paslaugas, žmonėms buvo patogu. Na, ką padarysi, privatizavo, taip yra, einam tuo keliu. Tačiau kodėl tas nupirktas turtas, kuris anksčiau valstybei krovė nemažas sumas, dabar merdi, pakeitęs statusą? Turi būti galvojama kuo greičiau apmokestinti. Kada mes sulauksime įstatymo, gerbiamoji Vyriausybe? Jūsų siūlymai turėtų būti pirmiausia šiuo klausimu. Jūsų tarnybos kompetentingos parengti tokio įstatymo projektą. O jis, man regis, skubiai būtinas. Ir ne vien dėl mokesčių, bet ir dėl to, kad greičiau krutėtų tie, kuriems šis turtas priklauso.
Tikėkim geru verslininkų noru ir vilkimės, kad Labdaros ir sponsorystės įstatymas, kuris bus greitai pristatytas, padės spręsti opias socialines problemas.
Labai norėtųsi, kad Vyriausybė įvertintų pateiktas Seimo nario G.Vagnoriaus rezoliucijos nuostatas ir galimybes įgyvendinti jos punktus, realizuotų jas dabar, rengdama sukonkretintą programą.
Apie sveikatos dalį aš mažiau kalbėsiu, kadangi čia kolegos užsirašę, matau, pakalbės.
Kaip žinote, šiandien baigiasi Pasaulinė sveikatos konferencija. Išklausėme direktoriaus kalbą. Manau, kad ši rezoliucija, kuri priimta, pakoreguos Vyriausybės programą tam tikromis nuostatomis.
Norėtųsi tik, kad būtų labiau sukonkretinta ta dalis, kurioje kalbama apie vaistus, aprūpinimą jais, didesnę valstybinę kontrolę šiuo sunkiu laikmečiu dėl apsirūpinimo vaistais.
Komiteto narius labai jaudina ir tas faktas, kad biudžete skirtos lėšos valstybės paramai gauti bus naudojamos, trumpai kalbant, skoloms padengti, t.y. lengvatiniams kreditams besistatantiems ir nesugebantiems užbaigti kooperatinių namų statybos. Taip, šios lėšos pirmiausia svarstant biudžetą ir buvo skirtos. Tačiau kaip padėsime surikiuotiems į eilę žmonėms prie savivaldybių statydintis gyvenamuosius namus? Iš ko mokėsime valstybės paramą? Nėra atsakymo. Neradau programoje.
Gerbiamieji kolegos, siūlau patvirtinti Vyriausybės veiklos kryptis, leisti pradėti dirbti ir toliau konkretinti tas programos dalis, prie kurių, manau, komitete dar ne kartą grįšime.
Palaikyčiau Seimo nario K.Antanavičiaus išplatintą nutarimo projektą dėl Vyriausybės programos. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam pranešėjui. Seimo narys V.Andriukaitis Socialdemokratų frakcijos vardu. Ruošiasi Seimo narys K.Kuzminskas Krikščionių demokratų frakcijos vardu.
V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Leiskite pateikti Socialdemokratų frakcijos požiūrį į socialinės politikos dalį, pateiktą Vyriausybės programoje.
Mes, socialdemokratai, pasisakome už klasikinę formulę, kuri teigia, kad jaunas padeda senam, sveikas - sergančiam, dirbantis - šios darbo vietos šiandien neturinčiam, turtingas nepasiturinčiam. Socialinė politika, socialinė apsauga efektyvi gali būti tik tada, kai visos šios grandys veikia. Tuo tarpu šiandien jaunimas mažai dalyvauja nacionalinio produkto kūrime. Efektyviai dirbančių gamyklose,deja, gerokai mažiau negu nedirbančių, turtingi nemoka beveik jokių mokesčių, o bendras akcizas, kurį mes šiandien visi mokam, užgula labiausiai nepasiturinčių piliečių pečius.
Štai tokia tikrovė, kurioje pradedama jau keli metai kurti socialinės apsaugos sistemą. Socialinė apsauga tampriai siejama ir su kiekvieno žmogaus pastangomis pačiam rūpintis savimi. Ji yra orientuota į sisteminius, pagal negalios lygį diferencijuotus neprivileginius sprendimus. Ir efektyvi išlieka tiek, kiek pati nesunaikina savo šaltinių. Štai dėl tų šaltinių mes tiek daug šiandien diskutuojam, ieškom ir žiūrim. Dar svarbiau, kad socialinių garantijų lygis nepažeistų motyvų darbui ir kaupimui, o jų neracionalus vartojimas nemaskuotų veltėdžių.
Pateikta Vyriausybės socialinė politika orientuota ir aiškiai deklaruoja, manytume, teisingai socialinės apsaugos, kaip tam tikros jau egzistuojančios sistemos, jos esminių principų tęstinumą. Tačiau socialinės apsaugos politikos negalima nagrinėti ir vertinti atsietai nuo ekonominės politikos krypčių, prognozuojamų realijų. Kita vertus, bendram Vyriausybės ganėtinai eklektiškos socialinės ekonominės politikos kontekste, tai yra aiškiai neapibrėžiant vystymosi krypties ir tempo, neprognozuojant infliacijos ir bendrojo vidaus produkto bei kitų makroekonominių rodiklių, nėra galimybės parengti detalios ir pakankamai diferencijuotos socialinės apsaugos, kaip vieno iš svarbiausių makroekonominių ryšių elementų programos.
Įvardintoje situacijoje bet kokią prasmę praranda kalbos ir apie labai svarbų dalyką - pensijų diferenciaciją. Pastaroji objektyviai negalima gilios ūkio krizės akivaizdoje, skurdo didėjimo akivaizdoje ar pensijų didinimo kas ketvirtį bent dvidešimčia procentų. Neišsakyta, o gal vengiama išsakyti Vyriausybės nuostatos tokiais esminiais pensinio aprūpinimo klausimais, kaip išėjimo į pensiją amžius, vidutinės pensijos, vidutinio darbo užmokesčio dydžio ryšys, pensinių privilegijų problemos ir t.t. Neišsakyta nuomonė ir dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų lygio, jų diferenciacijos bei, kas labai svarbu, “Sodros” valdymo demokratijos plėtojimo. Manytume, yra būtina plėtoti socialinio draudimo tarybos bei trišalių komisijų teises ir pareigas, pasiekti jų realią įtaką draudiminių lėšų naudojime. Būtina pasiekti, kad tokios trišalės komisijos veiktų ne tik viršuj, bet regionuose ir savivaldybėse.
Dar svarbesnė problema šitoj labai sudėtingoj situacijoj yra socialinės politikos visuomeniniai partneriai. Socialinės apsaugos ministerija turėtų daugiau pasitikėti tais partneriais, kurie galėtų gauti tam tikrą dalį lėšų, atlikdami slaugą, globą, dalyvaudami remtinų žmonių aptarnavime.
Programoje pateiktas abstraktokas teiginys dėl valstybinio socialinio draudimo reformos kaip ir ekonomikos dalis sukelia daugiau klausimų, negu duoda atsakymų. Manytume, čia Vyriausybė neturėtų priimti skubotų sprendimų. Reikia prisiminti, kad nežiūrint socialinio draudimo privalumų, jis turi ir mūsų situacijoje svarbių trūkumų. Vienas iš jų - sistemos brangumas, pačios socialinės sistemos brangumas. Tai labai svarbi problema.
Teisingai ketinama socialinės rūpybos problemų sprendimo svorio centrą perkelti savivaldybėms. Su tuo mes visiškai, kaip savivaldybininkai, sutinkame. Tačiau pasigendama galimo tolesnio skurdimo perspektyvoj reikalingo socialinės apsaugos priemonių arsenalo įvardijimo. Manytume, neišvengiamai reikia parengti rimtą skurdo programą. Nereikia dangstytis, nereikia nuo to nueiti. Ne tiek minimalus gyvenimo lygis, kiek tas skurdo dydis, kuris jau, mes aiškiai matom, yra be galo rimta problema.
Neišsakytas požiūris į šeimos rėmimo principus. Iš tikrųjų ar kiekvienas ir kiekvienoj šeimoj vaikas bus remiamas. Nepateikta Vyriausybės vizija, kaip bus normalizuojama susidariusi, sakytume, kontraversiška gyventojų rėmimo, mokant socialinę pašalpą, situacija. Kaip bus atsisakyta priešpriešinio lėšų pumpavimo socialinės pašalpos ir fizinių asmenų pajamų mokesčio formomis? Juk tai turi didelę įtaką šokiruojantiems pranešimams apie 70% socialiai remtinų žmonių.
Pasigendama požiūrio į gyventojų subsidijavimo problemą, tampančią aktualia dėl energetinių resursų kainų dinamikos. Ar neatsitiks taip, kad neturintys butų turės mokėti juos turintiems? Neįvardintos bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis struktūromis kryptys. Bendradarbiavimą su tokiomis organizacijomis socialdemokratai laiko viena svarbiausių krypčių.
Socialdemokratų frakcija, vertindama socialinės apsaugos dalį kaip vieną iš geresnių Vyriausybės programoje, norėtų matyti ją patikslintą ir detalizuotą. Visiškai atskira kalba, deja, yra apie sveikatos apsaugos dalį. Sveikatos, socialinių reikalų ir darbo komitete buvo diskutuota dėl šios programos dalies. Mums džiugu, kad naujasis sveikatos ministras suprato visas tas mūsų siūlomas pataisas, suprato, jog tokiu pavidalu negalima tvirtinti šios dalies, ir sutiko, kad po diskusijų, juo labiau kad tai sutapo ir su Pasaulinės sveikatos organizacijos rengiamu seminaru, būtų galima pateikti konsenso principu redaguotą dalį. Tai štai Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto patarėjas daktaras V.Bučionis pateikė tą sveikatos politikos redakciją, tą dalį. Aš manau, sveikatos ministras susipažino ir pateikė savo pasiūlymus, apibendrino, ir tokiu konsenso būdu sutarėm. Ir štai iškyla problema, reikėtų ją įrašyti į Vyriausybės programą ir aprobuoti, bet dauguma Seimo narių su šia dalimi dar nėra susipažinę. Todėl jau ir tuo atžvilgiu galėčiau pasakyti, kad reikėtų vis dėlto priimti sprendimą, kad įrašytume tuos pasiūlymus, kad bendras programos vaizdas pagaliau būtų matomas, už ką gi mes balsuosim. Mes konstruktyviai pateikėm, atspausdinome ir išdalinsim Seimo nariams, kad tai būtų visiems suprantama.
Dar vienas didelis trūkumas, vertinant sveikatos politiką, yra tas, kad visose kitose dalyse nėra nė vieno žodžio, kad sveikatos politika yra privaloma ne tik Sveikatos ministerijai. Ji vienodai privaloma Transporto ministerijai, ji vienodai privaloma Žemės ūkio ministerijai, ji vienodai privaloma Krašto apsaugos ministerijai, kadangi tai yra bendroji valstybės valdymo funkcija. Jeigu mūsų autokeliuose šiandien žūsta šitiek žmonių ir dėl nelaimingų atsitikimų mes turim vieną iš aukščiausių mirtingumo procentų (trečioj vietoj yra šitie baisūs skaičiai), tai taip yra dėl to, kad mūsų keliai nesaugūs. Ir dėl nesaugių kelių mes patiriam didelius nuostolius. Vadinasi, transporto srityje reikia kalbėti apie sveikatos politiką ir taip toliau. Aš jau nekalbu apie apsirūpinimo butais, visus socialinius ir sveikatos klausimus, aš jau nekalbu apie labai svarbų sveikatos sektoriaus suformavimą ne medicinos sferoje. Apie tai nėra nė žodžio šitoj programoj.
Manyčiau, jeigu Seimui būtų priimtina, padauginti, pateikti šitą sveikatos politikos dalį, juo labiau kad gerbiamasis ministras rekomenduoja ir pritaria tam, tiktai nespėjo galutinai visa Vyriausybė aprobuoti, ir tada naujuose debatuose šitą sveikatos politikos dalį būtų galima patvirtinti. Žinoma, akcentuojant, kad sveikatos valdymo funkcija būtų visų ministerijų prerogatyva. Ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui. Kviečiame į tribūną Seimo narį K.Kuzminską, kuris kalbės Krikščionių demokratų frakcijos vardu.
K.KUZMINSKAS. Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, Vyriausybe! Aš kalbėsiu kaip buvęs gydytojas praktikas, nes iki šiol, iki patekimo į Seimą, buvau Kauno miesto sveikatos skyriaus vedėjas ir esu susidūręs su sunkumais, kurie buvo iki šiol sveikatos apsaugos srityje. Buvo kaltinamos ministerijos, ministras J.Olekas, kad nevyksta sveikatos apsaugos reforma, po to ministras Kriauza. Aš iš dalies juos ir pateisinu. Ir gal faktiškai buvo elgiamasi iš dalies teisingai, kad nebuvo ardoma be įstatymų. Nes iki tol dirbusi Aukščiausioji Taryba, jos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisija tik parengė ir yra patvirtinta Lietuvos sveikatos koncepcija. O daugiau jokių įstatymų sveikatos apsaugos srityje nėra priimta. Tai kaip galėjo Sveikatos apsaugos ministerija gerai dirbti? Todėl buvo reguliariai išleidžiamos rekomendacijos, ministerijos pasiūlymai, ką turėtų vykdyti gydymo įstaigos. Gydymo įstaigose ir kilo įvairių nesusipratimų, gydymo įstaigos iš žmonių pradėjo imti įvairius mokesčius už laboratorinius tyrimus, už paslaugas, už endoskopinius tyrimus.O kokią teisę turi faktiškai, juk visa aparatūra buvo pirkta iš mūsų biudžeto. Ir čia, manau, ministerija galbūt ir teisingai darė, kad neskatino to. Pavyzdžiui, paskutiniu laikotarpiu buvo priimtas nutarimas privatizuoti stomatologinę pagalbą. Kaip galima tokiu sunkiu laikotarpiu privatizuoti stomatologinę pagalbą? Tuo tarpu stomatologijos įstatymas yra nepriimtas ir guli pas mus Seime. Dar nepriimtas, o jau privatizuoti stomatologiją.
Todėl aš labai gerbiu akademiką J.Brėdikį, kad vis dėlto jis, žinomas kardiochirurgas, palikdamas tokią vietą, ateina į Sveikatos apsaugos ministeriją. Čia yra savotiška auka. Galbūt jo autoriteto, jo entuziazmo, jo ryšių su užsieniu dėka mums pavyks įtikinti mūsų Lietuvos Vyriausybę, visas ministerijas, kad sveikatos apsauga yra ne antraeilis dalykas. Pavyzdžiui, šiandieninėj Seimo darbotvarkėj - socialinė politika. Sveikatos politikos net neužrašyta. Ar tai toks nereikšmingas dalykas? Galėjo būti socialinė politika ir sveikatos politika. Vadinasi, ir mes, Seimas, ignoruojam, kad sveikatos apsauga yra viena iš pagrindinių mūsų problemų.
Kai mes svarstėme komitete sveikatos apsaugos programą, buvo daug netikslumų ir pats ministras tikrai buvo nustebęs dėl įvairių teiginių. Šiuo metu ji yra pakoreguota ir parengta tikrai tinkama programa šiam laikotarpiui vystyti sveikatos apsaugos sritį. Todėl mes, Seimas, susispauskime ir kaip nors į pavasario sesiją būtinai įrašykime pagrindinius sveikatos įstatymus. Tai yra sveikatos draudimo įstatymą, ligonių kasų įstatymą, be kurio faktiškai jokios reformos, jokios privatizacijos mes sveikatos apsaugos srityje negalim daryti. Vis dėlto sveikatos draudimas turi išspręsti visą sveikatos apsaugos problemą. Bus ir finansavimas išspręstas, nereikės žmonėms gąsdintis ir bijoti, kad bus privatizuojamas atitinkamas procentas gydymo įstaigų, kur už paslaugas reikės mokėti. Nereikės mokėti, viskas bus apmokama iš sveikatos draudimo kasų. Pagal mūsų parengtą Sveikatos draudimo įstatymą bus ir laisvanoriškas draudimas, tada žmogus, papildomai įnešęs lėšų, galės ir gauti privilegijas gydymo įstaigose. Tačiau pagal ligonių kasas, pagal draudimo sistemą bus gydymas tas pats, kaip dabar.
Įstatyme taip pat bus numatyta ir ministrų prašysim, kad socialinis draudimas būtų griežtai atskirtas nuo sveikatos draudimo. Gana sveikatos apsaugai maldauti iš “Sodros” lėšų. Atitinkamą procentą įmokų į “Sodrą” sumažinti, tuo pačiu išskirti sveikatos draudimą kaip atskirą skiltį iš privalomo draudimo.
Būtina išspręsti klausimą ir priimti gydymo įstaigų įstatymą ir pagrindinį sveikatos įstatymą. Priėmę šios pavasarinės sesijos metu šiuos tris pagrindinius įstatymus, mes galbūt iš ministerijos ir pradėsim reikalauti, kad jau dirbkit, draugai. Manau, teisingai darė, kad nekūrė anarchinės medicinos, turim kurti vis dėlto įstatyminę Lietuvą ir įstatyminę mediciną. Čia ir gerbiamasis V.Andriukaitis minėjo, kad programoje turi būti būtinas visų ministerijų ryšys su sveikatos apsauga. Todėl būtina prie Vyriausybės sukurti nacionalinę sveikatos tarybą, kuriai galėtų vadovauti pats Ministras Pirmininkas. Ir visos ministerijos svarstytų tą klausimą. Juk pas mus pakankamai gerai fizikos mokslas išvystytas, ultragarsinė aparatūra išvystyta, kodėl mes negalim pradėti gaminti medicininės aparatūros, kodėl mes būtinai ultragarsinę aparatūrą turim pirkti iš NVS šalių? O ten aparatūra yra visai paprasta. Arba mūsų elektronika, negi ji neišvystyta pakankamai? Jeigu ministerijos bendrai dirbs, jeigu Ministro Pirmininko rankose bus ta taryba, ji galės nurodyti, kad tikrai mes išvystytume savo nacionalinę sveikatos pramonę ir farmaciją.
Dar vienas dalykas. Mes su ministru aptarėm ir jis visiškai sutinka, kad iki šiol kažkodėl medicinos mokyklos yra pavaldžios Švietimo ministerijai. Ar Švietimo ministerija suinteresuota medicinos seserų, medicinos felčerių rengimu? O dabar, kadangi mes einam vis dėlto į pažangą, į Vakarus, į pasaulį, tam, kad medicina atitiktų visus standartus, reikia ruošti jau ir slaugutes, kad jos praeitų kursus atitinkamose medicinos mokyklose. Tačiau šiuo metu dar iki šiol viskas yra Švietimo ministerijos žinioje. Todėl ministras visiškai pritaria, kad reikia medicinos mokyklas perimti Sveikatos apsaugos ministerijos žinion, kad ji būtų atsakinga už savo kadrų ruošimą.
Taip pat nevisiškai išspręstas buvo ir yra klausimas dėl universitetinių klinikų ir akademinių klinikų steigimo. Pagrindinės bazės Vilniuje reikalai išsisprendė, tuo tarpu Kaune šiuo metu yra tik akademinė klinika, o savivaldybių gydymo įstaigos kažkodėl esančias katedras varo iš savo gydymo įstaigų. Kodėl mes norim toliau ignoruoti mokslą, mokymą ir gydymą? Mūsų nuomone, mokslas, mokymas ir gydymas turi būti sujungti į vieną, tam, kad būtų pažanga, kad viskas būtų daroma žmogaus labui.
Aš čia trumpai pateikiau mūsų pagrindines gaires. Mes esam komitete aptarę šį klausimą. Frakcija pritaria parengtai sveikatos apsaugos programai ir linkim ministrui sėkmės. Ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui K.Kuzminskui. Gerbiamieji Seimo nariai, aš norėčiau jūsų paklausti. Yra dar 8 kalbėtojai ir matome, kad iki normalaus posėdžio pabaigos niekaip nespėsime. Ar jūs sutinkate, kad mes 18.30 padarom pusės valandos pertrauką, toliau posėdį tęsiame nuo 19 valandos? Sutinkame? Nėra prieštaraujančių? Balsuoti nereikia? Nereikia balsuoti. Ačiū. Tada aš kviečiu į tribūną Seimo narį B.Genzelį, kuris kalbės Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto vardu.
B.GENZELIS. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji ministrai!
Aš čia šiandien neanalizuosiu švietimo ir kultūros būklės Lietuvoje. Norėčiau pareikšti keletą pastabų, būtent tų pastabų, kurios buvo išsakytos mūsų komitete. Komitetas iš esmės pritarė Vyriausybės programos projektui, t.y. programai, ir pateikė keletą pasiūlymų. Galėčiau pasakyti, kad tie pasiūlymai galbūt ne tokie kardinalūs. Svarbiausia, mus visus domina padėtis mokyklose. Programoje kalbama apie tai. Žinome, kai svarstėme biudžetą, kad mokytojų atlyginimai yra neleistinai maži. Kultūros darbuotojų atlyginimai maži. Mes žinome, kad biudžetas jau yra patvirtintas. Šiandien, tik ką patvirtinus biudžetą, iš naujos Vyriausybės nebūtų tikslinga reikalauti, kad jie tuojau pat kažką darytų. Bet mūsų komiteto nuomone, savieigai taip pat negalima palikti. Todėl mes siūlome į Vyriausybės programą įrašyti tokį punktą: “Pasiekti, kad nuo 1994 m. sausio 1 d. pedagogų ir kultūros darbuotojų vidutinis mėnesinis atlyginimas būtų ne mažesnis už biudžetinių įstaigų darbuotojų vidutinį atlyginimą.” Mano ir komiteto nuomone, per šitą laikotarpį Vyriausybė turės pakankamai laiko, kad galėtų pagalvoti ir surasti lėšų, iš kur jas paimti, kad būtinai padidintų mokytojų atlyginimą.
Taip pat mes, komitetas, galvojame, kad reikia patikslinti kai kurias pastraipas, susijusias su švietimo koncepcija. Mes siūlome 36 puslapyje įrašyti: “Įgyvendinti Lietuvos švietimo koncepciją bei švietimo reformos programą, radikaliai pertvarkyti mokyklų ugdymo turinį, plėtoti bendrojo lavinimo mokyklų struktūrą, kurti vientisą pedagogų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistemą, skatinti pedagogų kūrybinę veiklą.”
Tokios mūsų pagrindinės pastabos. Mūsų komiteto sprendimą, kur yra patikslinimai, kuriuos Vyriausybė galėtų priimti, mes jau perdavėme. Ta pačia proga komitete iškilo tokia mintis, kai buvo svarstomas Kalbos įstatymas, kad pas mus dabar demonstruojami užsienio kino filmai, kurie padėtų įsisavinti kalbą, ir Kultūros ministerija galėtų pasiekti, kad demonstruojamuose užsienio kalba filmuose būtų lietuviški titrai. Savaime aišku, čia reikia lėšų, bet, mano supratimu, tai negali būti numatyta padaryti per vieną dieną, bet kad tokios korektyvos būtų padarytos.
Kadangi mūsų komitetas pakankamai vieningai pritarė, išskyrus šias pastabas, dėl to aš negaišiu laiko šitiems tuštiems samprotavimams.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui B.Genzeliui. Gerbiamieji Seimo nariai, liko 6 minutės iki pertraukos. Gal jūs sutiksite, kad dabar leistume pasisakyti pensininkų atstovui? Jis prašė 3 minučių. Paskui norėjo pareiškimą padaryti Seimo narys V.Žiemelis. Vėliau darysime pertrauką, o po pertraukos Laisvės frakcijos vardu kalbės Seimo narys G.Vagnorius.
Kviečiame tada pensininkų atstovą poną Kazariną.
KAZARINAS. Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Vėl mes, pensininkai, grįžtame prie šitų pačių skaudžių problemų. Norėčiau priminti šių dienų batalijas. Jeigu šiandien yra prekybos ministras, aš iš šitos tribūnos norėčiau jam užduoti tokį klausimą. Prieš 10 dienų, jeigu aš neklystu, per Lietuvos televiziją buvo parodyta laida, kur buvo pasakyta, kad visi Lietuvos cukraus fabrikai sustojo, kad saugyklose nėra cukraus ir Lietuva patyrė visišką cukraus fiasko. Ką mes matome šiandien? Šiandien parduotuvėje cukraus kilogramas kainuoja 250 talonų. Man vakar Vilniaus centriniame gastronome direktorė pasiūlė, sako, jeigu, pone, turite kišenėje 250 tūkst. talonų, aš jums galiu parduoti nors toną. Tai kyla klausimas (aš jį norėčiau užduoti prekybos ministrui), kur tas cukrus buvo, kai ta laida ėjo, kurioje buvo tvirtinama visai Lietuvai, kad cukraus nėra? Iš kur jis, iš Marso nusileido šiandien? Aš norėčiau dabar pakartoti Seimo nario pono A.Rudžio pasakytus žodžius, kad pensininkai daro propagandinį šou. O aš noriu pasakyti, jog dabar šita situacija su miltais ir cukrumi rodo, ponai Seimo nariai, kad čia yra ne propagandinis šou, o čia yra sabotažinis šou. Kitaip negalima pavadinti šito dalyko!
Dabar grįžkim prie tų pačių klausimų. Jeigu negalima išspręsti mūsų šitų dalykų, jeigu šiandien kreipiasi žmonės, ieško pagalbos, kaip palaidoti mirusį žmogų, kurio palaidojimas šiandien Vilniuje kainuoja 40 tūkst. be jokių kitų išlaidų, tik būtiniausios, susijusios su ritualinėmis paslaugomis, tai iš kur pensininkui reikia paimti šitas lėšas? Jis neturi jų. Jis priverstas kreiptis į žmones, kad paskolintų, bet paskui reikia atsiskaityti.
Mes siūlome tokį dalyką. Beveik kiekvienas iš mūsų kažkiek susitaupėme, per tiek daug darbo metų gaudami šituos paprastus grašius, kurie šiandien yra nuvertinti taupomosiose kasose. Tai suteikime tokią galimybę, ateina žmogus, jeigu jį ištiko bėda, mirė žmogus ar kita nelaimė, leiskim jam paimti 1000 ar 500 talonų ir indeksuokim šitą sumą, kad jam iš tos sumos užtektų palaidoti arba ką nors kita atlikti, nelaimei ištikus. Galima šitą padaryti. Tai būtų naudinga. Mes ir neprašome šiandien indeksuoti visų pajamų. Mes patys žinome, kad yra sunku valstybei ir visiems.
Norėčiau paklausti, kam yra naudingas kažkokių talonų spausdinimas? Kiek jų yra išmesta į šiukšlių dėžes ir kiek, aš noriu paklausti, kainuoja šitas nereikalingų talonų spausdinimas? Ir šiemet kiek jų yra išspausdinta. Gavome miltų už praeitą ketvirtį, o kiti 3 talonai eina į šiukšlių dėžę. O juk jiems išspausdinti taip pat yra išleidžiami milijonai.
Dabar, pavyzdžiui, mes kalbame, kad dar reikia liberalizuoti kainas. Jau jos ir taip yra liberalizuotos. Mes turime rinkos kainą. O rinkos veidrodis yra Gariūnai. Štai ką mes šiandien turime.
Ir mums, pensininkams, invalidams, visiškai nerūpi, ponai Seimo nariai, iš kur jūs paimsite lėšas ne didinimui, o šitų pensijų kompensacijai, indeksavimui. Mums visiškai nesvarbu. Mes per savo 50 šitos okupacijos metų sukūrėme visą potencialą, ką šiandien Lietuva turi. Tai yra ištisi miestai pastatyti, gamyklos, įmonės, pramonė - viskas yra mūsų rankomis padaryta. Tai kodėl mes šiandien esam taip vadinami - socialiai remtini žmonės? Negali šito būti ir mes negalim būt niekam, kartu ir valstybei, našta. Mes reikalaujame savo. Mes dirbom visą amžių, ir šiandien mes reikalaujame. Ieškokite, iš kur norite, mes tam jus ir rinkome ir tam yra patvirtinta Vyriausybė, tegul ji ieško. Iš viso šito potencialo, kuris šiandien yra vagiamas, vežamas nesustojant, be jokios atodairos.
Jeigu jūs vakar matėte parodytą pono V.Martišausko laidą “01... 02... 03...”, pasižiūrėkit, šiandien stovi kilometrinės eilės prie pasienio, atidaryti net 4 koridoriai pravažiuoti į užsienio šalis. Ir negalvokit, kad šitos mašinos važiuoja tuščios. Jos visos yra pakrautos mūsų Lietuvos turtu. Šiandien kas minutę, kasdien, kas savaitę važiuoja. Tūkstančiais mašinų viskas yra išvežama. Kodėl šitam nėra padaromas galas ir kodėl šitas nėra sustabdoma?
Mes bandom visą laiką ieškoti tamsiam kambary juodos katės, gerai žinodami, kad jos ten nėra.
Aš dar norėčiau kreiptis į ponią V.Preidytę, kuri sekmadieninėje laidoje “Naujienos, nuomonės” pasakė, atseit pensininkai patys nežino, kas užsako jiems muziką, ir nežino, kas groja. O aš jums norėčiau paprastais liaudiškais žodžiais pasakyti, kad tikrai muziką užsako mūsų tuščias skrandis, o groja tuščias pilvas.
Taigi, ponai, dar sykį kreipiuosi, atkreipkite dėmesį, čia yra rimtas dalykas. Baikim vogti, baikim leisti šitai visai mafijai veikti, pradėkim dirbti. Tada bus lėšų, bus visko ir bus viskas gerai. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam ponui Kazarinui. Kviečiame į tribūną Seimo narį V.Žiemelį, kuris norėtų padaryti pareiškimą. Primenu, kad Reglamentas jums leidžia kalbėti ne ilgiau kaip 3 minutes.
V.ŽIEMELIS. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, prieš pradėdamas skaityti, keletą žodžių dėl vedimo tvarkos. Labai gaila, kad praeitame posėdyje, kada kolega G.Vagnorius paprašė, kad jam duotų žodį asmeniniu klausimu, kadangi prieš tai kalbėję Seimo nariai be jokių motyvų jį kritikavo už jo politiką, kai jis vadovavo Vyriausybei, to nebuvo padaryta. Manau, visiems aišku ir štai čia, salėje, sėdintiems pensininkams, jeigu G.Vagnorius iki šiol būtų vadovavęs Lietuvos Vyriausybei, be abejonės, pensininkams ir kitiems sunkiai gyvenantiems žmonėms nereikėtų šiandien ateiti į gatves, ateiti į šią tribūną ir prašyti Seimą spręsti neatidėliotinas jų problemas. Antra vertus, G.Vagnorius turėjo teisę pasisakyti pagal Reglamentą.
Dabar perskaitysiu Piliečių chartijos frakcijos pareiškimą. 1993 m. kovo 25 d. Seimo posėdyje LDDP frakcijos narys J.Bernatonis pateikė nutarimo “Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sudarymo” projektą iš 4 punktų. Šis nutarimo projektas buvo priiminėjamas pastraipsniui, po to buvo balsuota vardiniu balsavimu. 56 Seimo nariai, dauguma iš LDDP frakcijos, balsavo už šį nutarimą. Paminėto teisinio akto 2 punkte įrašyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija sudaroma iš komisijos pirmininko V.Litvino ir kitų narių. Priiminėjant šį punktą, buvo balsuojama už tai, kad komisijos pirmininku būtų patvirtintas V.Litvinas. Iš dalyvaujančiųjų Seimo posėdyje 89 Seimo narių tik 44, t.y. mažiau pusės dalyvaujančių posėdyje, balsavo už šį pasiūlymą. Tačiau svarbiausia tai, jog šį valstybės pareigūną Seimas visų pirma privalėjo ne patvirtinti, o paskirti ir tik po to įrašyti jį į sudaromą Vyriausiąją rinkimų komisiją.
Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje yra aiški nuoroda, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininką skiria Seimas. Todėl Seimo nariai, ruošę šį klausimą, ir Seimo Pirmininkas privalėjo laikytis šių Seimo laikinojo Statuto 19 skirsnio reikalavimų: apie tai, jog V.Litvinas siūlomas į Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko pareigas, pranešti nuolatiniams komitetams ir tik po to, ne anksčiau kaip po 3 dienų, pradėti šio klausimo svarstymą. Pristačius pretendentą į Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko pareigas, suteikti jam žodį, taip pat galimybę Seimo nariams užduoti jam klausimus ir įvykdyti kitus reikalavimus. Tik atlikus reikiamą procedūrą, balsuojama dėl pareigūno paskyrimo.
Pareigūnas paskiriamas, jeigu už tai balsavo ne mažiau pusės dalyvaujančiųjų posėdyje Seimo narių. Šie Seimo rinkimų įstatymo, Seimo laikinojo Statuto reikalavimai, svarstant V.Litvino kandidatūrą į Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko pareigas, neįvykdyti. Už jo kandidatūrą pasisakė mažiau nei pusė narių, dalyvavusių Seimo posėdyje. Akivaizdu, jog Seimas, priiminėdamas šį teisinį aktą, nesilaikė nustatytos procedūros, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio reikalavimus.
Apgailestaujame, kad LDDP dauguma Seime, norėdama įgyvendinti savo politinius tikslus, skuba priiminėti teisinius aktus, nesilaikydama įstatymų nustatytos procedūros ir eilinį kartą pažeisdama Lietuvos Respublikos Konstituciją. Reikalaujame panaikinti 1993 m. kovo 25 d. nutarimo “Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sudarymo” 2 punktą. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis Seimo nary. Tik jūs eilinį kartą pažeidėte Reglamentą ir kalbėjote du kartus ilgiau, negu leista.
Gerbiamieji Seimo nariai, dabar darome pertrauką iki 19 val.
Pertrauka
PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, tęsiame posėdį! Į tribūną kviečiame Seimo narį G.Vagnorių, kuris kalbės Laisvės frakcijos vardu. Primenu Seimo nariui G.Vagnoriui, kad Reglamentas - iki 15 min. Prašyčiau jo neviršyti.
G.VAGNORIUS. Ir dėl rezoliucijos kartu?
PIRMININKAS. Taip.
G.VAGNORIUS. Ar atskirai rezoliucijos klausimas?
PIRMININKAS. Kartu.
G.VAGNORIUS. Man atrodo, kad socialinių klausimų per daug nebus.
PIRMININKAS. Prašom.
G.VAGNORIUS. Mes neabejojame tuo, kad socialiniai klausimai negali būti nagrinėjami atsieti nuo ekonominių, tačiau tenka pripažinti, kad mes programoje kaip tik ir pasigendame tos bendros schemos, kaip yra, kokia numatoma schema, koks planas tęsti ekonomines reformas ir pagal kokią schemą vykdysime ekonominę ir socialinę politiką. Perskaitęs aš, be abejo, negalėčiau pasakyti, ką planuoja daryti Vyriausybė, ir galėčiau pateikti iš socialinės dalies vieną tokį būdingą pavyzdį. Mes gerai pamatysime, kad čia aiškumo nėra. Pavyzdžiui, rašoma: “Siekti, kad pensijos būtų nuolat indeksuojamos kintant gyvenimo lygiui. Tuo tikslu 1993 m. valstybinio socialinio draudimo biudžete numatyta didinti pensijas 20% kiekvieną ketvirtį ir pan.” Tai ką reiškia didinti 20%? Jeigu infliacijos nebus... Jeigu savaisiais pinigais infliacija bus pažabota, pavyzdžiui, kaip Estijoje ir Latvijoje, ir ji neviršys 3%, tai tas 20% bus per daug, bet, pavyzdžiui, jei bus infliacija tokia, kokia dabar yra ir ji sieks 2030% per mėnesį, tai aiškiai per mažas tada yra 20% indeksavimas. Kitaip tariant, tas užrašymas nieko nesako, kadangi nėra susieta su infliacija ir su pačiais ekonominiais procesais. Todėl ir mūsų pateiktoje rezoliucijoje “Dėl susidariusios kritinės pensininkų ir kitų socialiai remtinų asmenų socialinės būklės ir neatidėliotinų priemonių jai pagerinti” mes nekalbam apie šiaip kokius nors populistinius sprendimus, kaip iš to tuščio valstybės aruodo padidinti pensijas. Mes visiškai kitką siūlom. Pirmiausia mes nesiūlom iš biudžeto didinti tų pensijų. Antra. Mes nesiūlom vien tik pensininkams didinti pensijas. Tai yra neįmanoma. Jeigu mes tik paprašytume vien tik pensininkams padidinti pensijas, tai mes gerai žinome, kad tada reikėtų imti iš biudžeto, o biudžete lėšų nėra. Ir visa šita rezoliucija, ir visa schema yra orientuota į bendrą planą. Iš esmės tai planas, kaip atstatyti 3,4 kartus nuvertintus darbo užmokesčius pirmiausia valstybinėse įmonėse ir kartu, kadangi socialinis draudimas yra skaičiuojamas nuo darbo užmokesčio, sukelti ir pensinį fondą, ir didinti pensijas. Jeigu mes, pavyzdžiui, indeksuojame darbo užmokestį 20%, mes visuomet turime galimybę pensijas indeksuoti 25%. Tą mes gerai žinome, ir tokios galimybės yra. Mes taip pat nesiūlom tų klausimų spręsti atsiejus nuo finansų ir atsiskaitymų sutvarkymo. Priešingai, yra numatoma, kaip sutvarkyti sutrikdytą finansų sistemą, kaip sutvarkyti atsiskaitymus, kad įmonė turėtų ne tik teigiamą finansinį balansą, bet turėtų ir grynųjų pinigų išmokėti atlyginimams, o kartu ir priskaičiuoti socialinį draudimą, ir kad galima būtų mokėti ir pensijas. Nes šiandien daugelis sako, o kaip išmokėsime, jeigu šiandien įmonės neturi grynųjų pinigų. Bet tai yra visai kita problema. Ir, pavyzdžiui, pateiktoje rezoliucijoje kaip tik ir siūloma visa schema tam tikru nuoseklumu, kaip neatidėliotinai per pakankamai trumpą laiką ištaisyti tas klaidas, kurios buvo padarytos per rudenį ir žiemą, atstatyti darbo užmokestį, atstatyti pensijas atsižvelgiant į dabartinį kainų mastą. Ir dar kartą kartoju, kad indeksavimas atlyginimų, indeksavimas pensijų nereiškia jų didinimo. Be abejo, nominaliai didėja, bet jeigu mes indeksuosime iki kainų didėjimo, iki infliacijos lygio, tai, be abejo, bus tik kompensavimas dirbtinai nuvertintų pensijų ir atlyginimų. Mes savo rezoliucijoje pirmiausia siūlome ne didinti, o indeksuoti tiek, kiek yra nuvertinta. O dirbtinai nuvertinta... Aš jau ne vieną kartą kartojau ir dar kartą kartosiu, ir kiekvieną kartą kartosiu, kadangi sveiku protu yra sunku suvokti, kaip galima per pusę metų nuvertinti. Nuvertintos pensijos yra 4 kartus, o atlyginimai daugiau kaip 3 kartus. Ir kai kas mano, kad čia mes politikuojam. Aš su tuo negaliu sutikti, nes aš gerai suprantu, kad bet kokioje valstybėje... Imkite kokią norite demokratiškiausią valstybę ir per keletą mėnesių nuvertinkite 34 kartus žmonių pajamas. Be abejo, ir jie gali panorėti įstoti į kokią nors Sovietų Sąjungą, kurioje geriau gyvena. Man atrodo, kad didžiausias pavojus šiandien ir yra, kad per dirbtinį atlyginimų, pensijų, per dirbtinį pramonės smukdymą kaip tik ir kyla didžiulis pavojus ne tik žmonių visuomenės stabilumui, bet ir pačiai valstybei. Aš sutinku, kad viso to padaryti neįmanoma per vieną dieną, bet jeigu mes savo klaidingais sprendimais kiekvieną mėnesį atimdavome iš žmonių po 2030% ir dirbtinai nuvertinome mes pajamas, tai yra galimybė ir galima visa tai atkurti. Aišku, kartu nuvertinome darbo užmokestį, darbo jėgos kainą. Darbo jėga tokia pat prekė, kaip ir bet kuri kita. Ir sutrikdžius finansų, pinigų sistemą, atitinkamai mažėjo ir pramonės produkcija. Ir dar kartą kartoju, kad tiek, kiek kiekvieną mėnesį buvo nuvertinama darbo jėga (atlyginimai ir pensijos, populiariai kalbant), tokiu pat beveik procentu mažėjo ir pramonės gamyba, bet pirmas veiksmas buvo ne pramonės sumažėjimas, o pirmas veiksmas buvo sumažinimas užmokesčių, išbalansavimas finansų, o kitas veiksmas jau kaip pasekmė buvo pramonės gamybos mažėjimas. Ir statistika rodo, kad per pastarąjį pusmetį pramonės gamyba sumažėjo du su puse karto, o realios pajamos sumažėjo tris su puse karto. Kitaip tariant, realios pajamos dar daugiau buvo mažinamos, negu dirbtinai mažėjo pramonės gamyba. Ir suprantama, kad kartu atkuriant finansų sistemą, mes atkursime ir finansinį stimulą pramonės įmonėms skatinti gamybą. Šiandien, deja, nei įmonių administracijos, nei įmonių vadovai nėra pakankamai suinteresuoti finansiškai skatinti gamybą. Ir darbo užmokesčio indeksavimas, jeigu prieš tai bus sutvarkyti bankiniai atsiskaitymai ir likviduotas įmonių įsiskolinimas, kuris pasiekė 100 mlrd. talonų, jeigu tai bus padaryta, įmonės turės grynųjų pinigų ir turės iš ko mokėti darbo užmokestį. Ir dar kartą kartoju, kad netiesa, kai sakoma, kad tai, kas siūloma, neįmanoma padaryti. Įmanoma padaryti. Man atrodo, net galima radikaliau padaryti, bet viską reikia spręsti kompleksiškai. Ir Vyriausybės programoje aš nematau tam tikro nuoseklumo. Jeigu, tarkim, netinka ta rezoliucija, netinka mūsų pavardės, tai aš nematau nieko blogo. Paprasčiausiai galime pavardes išbraukti, rezoliucijos pavadinimą nubraukti, o visą tą mechanizmą išplėsti ir įrašyti į Vyriausybės programą arba priimti atskirą nutarimą. Svarbu, kad mes gautume kažkokį rezultatą, kuris yra reikalingas. Ir noriu atkreipti dėmesį, kad pajamos mažėjo dėl vienos paprasčiausios priežasties. Todėl, kad buvo priimami tokie sprendimai mažinti pajamas. Tai neleidimas arba neindeksavimas pajamų, atlyginimų, pensijų, nestabdant kainų augimo, visiškai tolygus pajamų mažinimui. Kaip sako, kad atseit ankstesnės reformos sukėlė pajamų sumažėjimą, yra neprotinga ir paprasčiausiai yra visiškai nelogiška, kadangi anksčiau nepriiminėjo tokių sprendimų neindeksuoti infliacijos koeficientų atlyginimų ir pensijų, o nuo rudens tokie sprendimai buvo priiminėjami - dirbtinai mažinamos pajamos jų neindeksuojant infliacijos sąlygomis. Tai mes turime ir šitą rezultatą. Dabar čia vienas Seimo narys (aš kartu atsakysiu ir į kai kurių Seimo narių nelabai draugiškus pasisakymus mūsų atžvilgiu), man atrodo, gerbiamasis J.Pangonis, kalbėjo, kad atseit kalta buvo ne politika, kurią vykdė rudenį ar žiemą vienokia ar kitokia Vyriausybė, bet Tarptautinis valiutos fondas, kadangi ten buvo numatytas toks šaldymas. Na, ir lyg pasakyta, kad G.Vagnoriaus Vyriausybė paruošė tokį memorandumą, tai kaltų reikia ieškoti kitur. Be abejo, galbūt mes ir galime ieškoti tų kaltų. Bet man atrodo, kad ne tai svarbu. Svarbiausia, kad mes, užuot dirbę, neieškotume kaltų už Lietuvos ribų tarp tarptautinių organizacijų ir pirmiausia Tarptautinio valiutos fondo. Ir memorandumą pasirašė ne G.Vagnoriaus Vyriausybė, o kitos Vyriausybės. Antra, net ir tame memorandume nieko panašaus nėra numatyta, ką kalbėjo gerbiamasis Seimo narys J.Pangonis. Jis pacitavo tik ištrauką, bet nepacitavo to, kas toliau parašyta. O toliau parašyta, kad tas stiprus šaldymas reiškia realių pajamų sumažinimą 20%, tai yra tiek, kiek realios pajamos turėjo sumažėti dėl perėjimo prie pasaulinių energetinių kainų. Tai yra toks stiprus šaldymas. Bet pas mus įšaldytos pajamos yra ne 20%, o 34 kartus sumažintos. Tai, be abejo, joks memorandumas ir joks Tarptautinis valiutos fondas šitam nepritarė ir negalėjo pritarti. Kitas dalykas, kad tame pačiame memorandume yra aiškiai parašyta, kad pajamos šaldomos su viena sąlyga, jog iš karto kitą mėnesį sustabdomas kainų augimas. Ir memorandume buvo schema: kitą mėnesį 8%, dar kitą mėnesį 5%, dar vėliau iki 3% sumažinamas kainų augimas. Be abejo, kai nėra infliacijos ir infliacija sustabdoma, tai indeksuoti ir nebereiks. Kitaip tariant, tada atsiranda natūrali būklė. Bet jeigu, tarkim, nepavyksta ar nesinori kam nors stabdyti infliacijos, ar nepavyksta tai padaryti, tai, be abejo, tada indeksuoti būtina, ir joks šaldymas yra nepateisinamas. Todėl man atrodo, kad neleistina kaltinti nei Tarptautino valiutos fondo, nei memorandumo. Na, ir man atrodo, yra šiek tiek nerimta ir, atrodo, įžeidžia Lietuvos žmones, kai paprasčiausiai, na, tokiais pigiais politiniais triukais bandoma pateisinti neveiklą. Atseit kažkas kažką padarė, kažkas kažką užprogramavo. Tai yra visiškai nerimta. Man atrodo, vienintelė priežastis, kuri sukėlė tą nuosmukį pakeista ankstesnė ekonominė ir socialinė politika. Aš siūlau ir tikiu, kad dabar nauja Vyriausybė grįš prie normalios reformų politikos, prie normalios ekonominės ir socialinės schemos. Kartu atsakysiu ir dėl kaltinimų, kad kažką prokuratūra aiškinasi ar daro. Na, gerbiamieji LDDP nariai, aš žinau, kad galbūt jums ir pavykdavo ką nors išgąsdinti grasinimais susidoroti, pasodinti ar išvežti, tačiau nemanau, kad tokiais grasinimais šiais laikais galima pasiekti politinių tikslų. Ir manau, kad prokuratūrai nereikėtų rašinėti straipsnių, jeigu jūs jos nesikviesite į savo frakciją ir nebandysite įkalbinėti, ir naudoti teisėtvarkos organus politiniams tikslams. Baigdamas norėčiau dar kartą prašyti, kad grįžtume prie normalios socialinės politikos. Mes esame pateikę rezoliuciją, nutarimą. Aš labai norėčiau, kad už mūsų rezoliuciją būtų balsuojama ar nebalsuojama, priimama arba atmetama, bet neleistina, kai jau trečią ar ketvirtą savaitę mes svarstome ir jokių sprendimų nepriimam. Man tinka bet kuris variantas - tiek į Vyriausybės programą įrašytas, tiek atskiras nutarimas, tiek atskira rezoliucija. Svarbu, kad mes kažkokią išeitį iš labai pavojingos socialinės padėties galėtume surasti. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū. Replikuos Seimo narys J.Bastys. Kviečiu į tribūną K.Antanavičių. Prašau.
J.BASTYS. Tikrai mane įtikino gerbiamasis G.Vagnorius, kad mes jį be reikalo kankinam. Kalba jau ne vieną kartą ta pačia tema, ir iš tiesų vieną kartą reikia padaryti visa tai, ką siūlo. Tik aš sakyčiau, indeksuoti ne 2 kartus, ne 3, o kokius 4 iš karto tiktai turbūt reikėtų ir nacionalinį produktą. Taip pat nacionalines pajamas indeksuoti kokius 6 kartus. Iš karto kiaules siūlyčiau 3 kartus, dėl to, kad jų gerokai sumažėjo. Karves gal 2 kartus užtektų. Va tada mes pradėsime gyventi kaip reikia, tiktai reikia mokėti laiku indeksuoti. O kai nieko nebeliks, tai tą nulį galėsime begalybę kartų indeksuoti ir vis tiek gyvensime gerai. Taigi siūlyčiau Seimo nariams tikrai įsiklausyt ir vieną sykį pradėti tą indeksavimo metodą. Viską reikia indeksuoti.
PIRMININKAS. Seimo narys J.Karosas dėl vedimo tvarkos.
J.KAROSAS. Aš norėčiau pasakyti vieną tokią pastabėlę. Šiandien rytą mes kalbėjome apie tai, kad susitartume, jog nebūtų naudojami nepamatuoti pareiškimai ir pasakymai. Tik ką gerbiamasis G.Vagnorius pasakė, kad LDDP nariai grasino išvežimais, kad kvietėsi prokurorą, taip sakant, ir vertė taip ir taip toliau elgtis. Aš norėčiau, kad būtų arba atsiprašyta, arba tie dalykai įrodyti.
PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiame į tribūną Seimo narį K.Antanavičių, kuris kalbės komiteto vardu, o mes pasitarsime su Seimo Pirmininku, ką reikėtų daryti šiuo sunkiu atveju.
K.ANTANAVIČIUS. Gerbiamieji kolegos, labai apgailestauju, kad svarstome štai Vyriausybės programos ekonomikos, agrarinius, socialinius klausimus ir neišvengiame tokio bjauraus politikavimo. Bet tai nėra politikavimas. Koks nors bjaurus šnekėjimas, gal taip sakyčiau. Juk mes turime žiūrėti į priekį. Prokurorai išsiaiškins, kas ką padarė, kas nepadarė, o jeigu neišsiaiškins, na, tai ką padarysi. O mums štai šiandien yra programos klausimai, ką daryti į priekį? Deja, ne vienas oratorius bando vis grįžti atgal ir iš vienos pusės, ir iš kitos vienas kitą apkaltinti. Na, pakarkim porą ir lyg atrodys, kad visa Lietuva laiminga bus. Tai, man rodos, čia ne išeitis.
Taigi apie programos socialinės apsaugos skirsnį. Mes Ekonomikos komitete svarstėme iš visos socialinės politikos tik šitą skirsnį, laikydami, kad tas skirsnis yra betarpiškai susijęs su ekonomikos reikalais, kad jis, be abejo, niekaip negali būti gražus ar geras, jeigu visos ekonomikos dalykai yra blogi. Na, o sveikatos apsauga, švietimas, mokslas... Manau, kad mes, Ekonomikos komitetas, neturime jokios kompetencijos apie tai kalbėti ir paliekam specializuotoms komisijoms ir komitetams. Taigi dėl socialinės apsaugos. Turėtume didžiausius priekaištus Darbo rinkos skyriui, Darbo politikos skyriui. Na, viena, dvi pastabos dėl socialinės apsaugos. Kad ir kaip būtų, programa rašyta ne vienai dienai ir turėtų būti numatyta, kaip tą minimalų gyvenimo lygį ir kada priartinsime prie realaus minimalaus gyvenimo lygio. Jūs puikiai žinote, kad dabar skaičiuojamas minimalus gyvenimo lygis yra 3 kartus mažesnis, nei minimalus pragyvenimo krepšeliui realizuoti yra tasai talonų skaičius. Be jokios abejonės, negalime teigti, kad šiandien ar kitą mėnesį galima pakelti, bet programoje turėtų būti numatyta, kokiom priemonėm, kada, kokiais etapais vis dėlto tas bus išlyginama. Juk dabar didelė dalis žmonių maitinasi ir rengiasi tiktai todėl, kad jie dar turėjo kokių nors atsargų, turi ką parduoti, bet juk minimalus gyvenimo lygis skaičiuojamas (tai mūsų valstybinių institucijų) yra 3 kartus mažesnis už tą realų minimalų gyvenimo lygį. Na, žmogui nėra kaip išgyventi. Taigi turėčiau tokį pasiūlymą, kad būtų programa papildyta, kokiais etapais tai bus daroma.
Darbo rinkos politikos sritis. Na, čia vėl tie patys nekonkretūs visiškai pasiūlymai. “Tobulinti darbo rinkos institucijų darbą, veiklą, sudaryti palankesnes sąlygas netekusiems darbo asmenims patiems susikurti darbo vietas individualaus ar kolektyvinio verslo pagrindu”. Labai graži frazė. Iš tiesų tą ir reikia daryti šiandien. Ne taip, kaip dėl to pirmojo klausimo sakiau, kad šiandien nepadarysi. Šitą reikia, žūt būt vakar reikėjo daryti, po rinkimų jau reikėjo padaryti. Tai kokios priemonės? Subsidijos, kreditai, ar nupirksime po dviratį, ar po skalbimo mašiną, ar po batų siuvimo įtaisą, ar dar ką nors? Na, ką darysime? Juk tai yra tikrai neatidedami dalykai. “Skatinti darbdavius priimti į darbą ilgalaikius bedarbius bei asmenis, praradusius ryšius su darbo rinka.” Tvarkoj, skatinti reikia. Kaip tas bus skatinama, kokiom priemonėm, kaip tie mokesčiai bus mažinami? Galbūt priedai darbdaviams kokie bus, galbūt išimsime iš apmokestinimo tą produkcijos dalį, kurią uždirba štai šitokie neapmokestinami asmenys. Na, turėtų būti numatyta Vyriausybės programoje. Kaip plėsim? Vyriausybė skatins savivaldybes intensyviai, ne paprastai, o intensyviai plėsti globą, rūpybą, didinti socialinių darbuotojų etatų skaičių. Iš kokių lėšų skatins? Tai Vyriausybė turi pasakyti! Biudžetas yra priimtas ir patvirtintas. Tai, kad biudžete yra, kiek yra, mes žinome, ir to nebereikėtų rašyti abstrakčiom frazėm, o parašyti, kiek kam šįmet skirta. Aš nežinau kiek, bet kitų pinigų nėra ir nėra iš kur imti. Jeigu Vyriausybė programoje rašo, kad skatins, tai turi nurodyti, iš kur, iš kokių lėšų tai darys. Manau, visiškai nepriimtina, kas įrašyta: “Savivaldybės turi užtikrinti ir nemokamą maitinimą, remtinų asmenų slaugymą, teikti įvairias vienkartines pašalpas kurui, maistui, drabužiams, rūpintis nakvynės namais.” Vyriausybė lyg ir suranda atpirkimo ožį. Vyriausybė turi užtikrinti, na, čia supersovietinis išsireiškimas - “turi užtikrinti”. Iš kokių lėšų, kaip užtikrinti, kas duos tų pinigų? Na, galbūt jeigu priimtume atitinkamą globos, rūpybos įstatymą, galbūt iš sponsorių ką nors gautume. Taigi šitoje dalyje nieko nepasakyta apie bedarbystės, apie ateinančios bedarbystės sprendimo būdus. Aš apie tai jau kalbėjau bendrosios ekonomikos dalyje, tačiau šita ministerija turėtų būti, kadangi vienas iš svarbiausių klausimų yra ir darbo klausimas. Deja, nieko nėra.
Toliau - dėl “Sodros” ir savanoriško socialinio draudimo. Čia kolegos jau kalbėjo, aš nebesikartosiu, atėjo laikas numatyti savanorišką socialinį draudimą ir bandyti pašalinti “Sodros” monopolinę būseną. Neatidėliotina nustatyti socialiai remtinų subjektų kontingentą, kad būtų aiškus sąrašas. Akivaizdu, kad kartais ir Gariūnų žmonės gauna nemažas socialines paramas. Tuo nuskriaudžiam tuos, kuriems tos paramos apverktinai reikia. Tai šitai yra pirmoji būtinybė. Tačiau tas buvo įrašyta ir anos Vyriausybės programoje, bet kiek mes, Ekonomikos komitetas, turime informacijos, šitoje srityje nėra jokios pažangos. Baigdamas norėčiau pasiūlyti, kad galbūt Socialinės apsaugos ministerijos iniciatyva būtų sudaryta stipri specialistų darbo grupė, kuri spręstų užimtumo, darbo vietų skatinimo, bedarbystės, įmonių bankroto klausimus ir bandytų iš tiesų pašalinti tą didžiulę mūsų laukiančią socialinę įtampą.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui K.Antanavičiui. Gerbiamieji Seimo nariai, aš norėčiau vis dėlto reaguoti į Seimo narių pasisakymus, kurie būna, sakyčiau, neetiški ir kartais įžeidžiantys. Iš ryto buvo perskaitytas Tėvynės Santaros koalicijos pareiškimas prašant sudaryti komisiją ištirti incidentą dėl Seimo nario M.Visakavičiaus pasisakymo. Dabar kreipėsi Seimo narys J.Karosas, prašydamas reaguoti į tai, ką kalbėjo Seimo narys G.Vagnorius. Seimo posėdžio pirmininkas pagal Reglamentą turi tokias galimybes: įspėti žodžiu, paprašyti, kad įspėjimas būtų įrašytas į stenogramą. Dėl to reikėtų, kad jūs pritartumėte balsuojant. Trečia. Jeigu šitai nepadeda, sakykime, įspėjamas žmogus pradeda ginčytis, galima siūlyti jį pašalinti iš salės, bet tam taip pat jūs turite pritarti. Kitokių priemonių Seimo posėdžio pirmininkas neturi. Labai gerai suprantu, kad Seimo Pirmininko įspėjimas žodžiu daugumai Seimo narių, kurie čia sėdi, yra kaip žąsiai vanduo, jie prie tų įspėjimų yra pripratę.Todėl siūlau, kad rytoj iš ryto būtų pateiktas nutarimo projektas sudaryti komisiją, specialią laikinąją etikos komisiją, kuri ištirtų ir šituos du incidentus ir galimus kitus incidentus, jeigu jie būtų, teiktų Seimui pasiūlymus, ką daryti su, jų nuomone, komisijos nuomone, Seimo nariais, kurie pažeidžia deputatinės etikos dalykus. Jeigu tai jums būtų priimtina, siūlyčiau iš ryto pateikti ir mes galėtume iš karto paskirti tą komisiją, ji galėtų pradėti dirbti ir spręsti visus incidentus. Dabar kviečiu į tribūną...
V.ŽIEMELIS. Dėl vedimo tvarkos galima?
PIRMININKAS. Minutėlę! Kviečiu į tribūną Seimo narę I.Šiaulienę. Dėl vedimo tvarkos nori kalbėti Seimo narys V.Žiemelis.
V.ŽIEMELIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, aš pritariu jūsų pasiūlymui, tačiau Tėvynės Santaros frakcijos pareiškė, kad jos kaltina, jog Seimo narys M.Visakavičius įžeidė ne tik Seimo narį G.Vagnorių, bet ir visą Tėvynės Santarą. Mes taip pat norėtume žinoti, kuo gi mūsų kolega G.Vagnorius įžeidė kitus Seimo narius? Gal perskaitytumėte LDDP frakcijos pareiškimą?
PIRMININKAS. Aš nesu LDDP frakcijos narys, ką aš labai apgailestauju, ir negaliu perskaityti tokio pareiškimo. Keliais žodžiais paminėjo Seimo narys J.Karosas, kodėl jie taip įsižeidė. Jų teisė įsižeisti arba neįsižeisti. Tai yra jų žodinis pareiškimas, ir aš manau, kad tokia komisija išnagrinės, kaip kiekvienas Seimo narys aiškinosi. O dėl vedimo tvarkos antrą kartą tuo pačiu klausimu nekalbama. Seimo narė I.Šiaulienė. Po jos kalbės Seimo narys V.Petrauskas. Prašome, iki 10 min. Taip pat prašyčiau, aš tikiuosi, net neabejoju, kad jūs išvengsite kokių nors nereikalingų išsireiškimų. To linkėčiau ir kitiems Seimo nariams.
I.ŠIAULIENĖ. Ačiū. Svarstoma Vyriausybės programa įvertina dabartinę Lietuvos būklę ir svarbiausius Vyriausybės uždavinius visose srityse. Tačiau, įvertinant įvairiapuses mūsų visuomenės problemas, pasigendama net užuominos apie demografinę valstybės politiką. Taip pat valstybinę politiką moters ir šeimos atžvilgiu. Suprantama, kad mūsų sudėtingoje situacijoje šiai Vyriausybei yra daug, atrodytų, svarbesnių dalykų ir uždavinių, tačiau būtent kaip tik dėl šitos situacijos šios problemos negali būti apeinamos, o turi būti akcentuojamos kaip ir kitos. Šiandien, kai rengiame išeities iš krizės programą ir dedame pagrindus moderniai visuomenei ir valstybei, turime turėti omenyje, kad mūsų visuomenė yra ne abstrakčių piliečių visuomenė, o visuomenė, susidedanti iš konkrečių socialinių grupių, taip pat iš vyrų ir moterų. Tuo labiau kad moterys Respublikoje sudaro 52,6% visų gyventojų. Nežiūrint santykinio kiekybinio moterų pranašumo prieš vyrus, t.y. keletą metų moterų skaičius viršija vyrų skaičių 200 tūkst., mūsų visuomenėje ekonominių ir kitų priežasčių, daugėja išsiskyrusių šeimų, vaikų, augančių be vieno iš tėvų, vienišų moterų. Mažėja ir gimstamumas. Jis pasiekė jau tokią ribą, kada nebeužtikrinama natūrali kartų kaita. Daugiau kaip pusė - 50,4% visų šeimų, auginančių vaikus iki 18 metų amžiaus, augina tik po vieną vaiką.
PIRMININKAS. Aš atsiprašau gerbiamąją Seimo narę, norėčiau priminti gerbiamiesiems Seimo nariams, kad Seimo narė I.Šiaulienė kalba ne tik radijo klausytojams, bet ir jums. Prašome tęsti.
I.ŠIAULIENĖ. 39,7% - 2, o 3 - 7,4% šeimų. Šiandieninėje situacijoje netiesiogiai atimama moters privilegija - gebėjimas duoti gyvybę. Kuo virs tauta, jeigu iš gimdytojos yra atimamas balsas? Tai negali būti paaiškinta vien moterų emancipacija ar kaip nors kitaip. Mūsų visuomenė, visos valdžios struktūros buvo ir tebėra grindžiamos vyrų dominavimu ir orientuotos į juos. Vyrai kontroliavo ir tebekontroliuoja visus politikos, ekonomikos ir kultūros institutus. Jų sukurta ir visuomenės sąmonėje įsigalėjusi patriarchalinė kultūra, įamžinusi jų viešpatavimą tiek praeityje, tiek dabar, moteriai skiria antraeilį vaidmenį ir todėl teisių de jure lygybė negarantuoja faktinės lyčių lygybės. Permainų laikotarpiu mūsų visuomenės politikoje ir ekonomikoje dominuojantys vyrai daugelį problemų vėl linkę išspręsti per moteris, kai neatidėliotinai reikia ugdyti moters ir vyro darną, partnerystę, kad moteris demokratinėje valstybėje užimtų deramą vietą visuomenėje. Jei šiuo metu negerintume, tai nors nebloginkime moters padėties šeimoje, padėkime išlaikyti jos profesines galimybes. Tik taip mūsų valstybės valdžios struktūros, Prezidentas, Vyriausybė bei Seimas įstatymų leidimu pasieks pilietinės darnos, kuri taip pat yra reikalinga ir svarbi mūsų valstybei, ir partnerystės principu grįsto bendradarbiavimo bei į gyvenimiškus žmogaus poreikius nukreiptos veiklos.
Moterys, kurios profesiniu išsilavinimo lygiu ir visuomenine padėtimi neatsilieka, o kartais yra aukščiau už vyrus, tai laiko diskriminavimu visuomenės sferoje forma. Socialinis nelygiateisiškumas realiame gyvenime lydimas žodinių deklaracijų apie nelygiateisės moters padėties visuomenėje veikimą ir veidmainiški apgailestavimai dėl moterų emancipacijos kaštų stiprina moterų pojūtį, kad jas apgaudinėja.Išsilavinusi ir sugebanti formuluoti savo pažiūras moteris abejoja visuomene, kuri žodžiais visiems suteikia lygias galimybes, o iš esmės kliudo įgyvendinti pusės visuomenės viltis. Atėjo laikas laužyti visuomenės sąmonėje įsigalėjusį kultūrinį ir psichologinį moters tik kaip žmonos, motinos ir namų šeimininkės stereotipą ne tik moterų judėjimo lygyje, bet ir valstybinėje politikoje. Kad mūsų visuomenėje moteris ne tik de jure, bet ir de facto turėtų galimybę pasirinkti ar pasišvęsti namams, šeimai, ar savo kūrybinį potencialą panaudoti visuomenės klestėjimui. Moderni visuomenė, į kurią mes vis taip pretenduojam, ir jos valstybė negali apsieiti be nuostatų moters politikos klausimu. Reikėtų kovoti valstybės lygyje su iškreipta vertybių sistema. Mūsų visuomenėje moteris kol kas sukuria pusę valstybės turto ir bendrame dirbančiųjų skaičiuje moteris 1991 m. sudarė 54%. Daugelyje ūkio šakų moteris sudaro dirbančiųjų daugumą, tačiau besiformuojančioje rinkos ekonomikoje pradeda veikti jos dėsnis - nedarbas.
Ypatinga žmonių giminės pratęsimo paskirtis, esant sudėtingai ekonominei ir socialinei situacijai, moters problemą dar labiau paaštrino. Ji yra pirmoji tarp nepageidautinų darbuotojų. Šiandien 70% bedarbių sudaro moterys. Tarp jų dominuoja turinčios aukštąjį išsilavinimą, inžinieriaus, ekonomisto, kultūros, švietimo darbuotojų kvalifikaciją. Formuojama nuostata, kad moteris turi grįžti į šeimą ir tai esą padės išspręsti jos pačios ir visuomenės problemas - šeimos patvarumą, jaunosios kartos ugdymą, tautos dorovės ir kitas problemas. Esant mažam šeimos biudžetui, o tai rodo tas faktas, kad daugelis šeimų šiandien yra socialiai remiamos valstybės, moteris negali atsidėti šeimos židinio kurstymui, nes ne visi vyrai šiandien yra pajėgūs parūpinti tam židiniui pakankamai malkų. Todėl iškyla problema, kad moteris šiandien negali sugrįžti į šeimą, o tuo labiau, jei toje šeimoje yra nesantarvė. Toks moters priverstinis grįžimas į šeimą yra tragiškas jai pačiai ir tai paprastai nesustiprina ir šeimos. Pernelyg atkakliai ir suprimityvintai yra kuriamas moters - motinos kultas. Jis neturėtų užgožti kitų moters gyvenimo aspektų, jos troškimo derinti šeimą ir profesionalumą, realizuoti save kaip asmenybę, nes profesinė veikla išryškina moters sugebėjimus, formuoja orumo jausmą. Todėl nedarbo problema, kai įvairiu lygiu Socialinio aprūpinimo ministerijos ir savivaldybių kuriamos perkvalifikavimo programos, jos turi būti pagrįstos ne abstrakčiu bedarbių skaičiumi, o atsižvelgiant į tai, kad būtent 70% tų bedarbių šiandien sudaro moterys ir kad naujos darbo vietos turi būti kuriamos būtent moterims, ir perkvalifikavimas turėtų būti organizuojamas pagal jų išsilavinimą ir galimybę įsidarbinti. Kasmet apie 15 tūkst. vaikų išsituokus tėvams lieka gyventi tik su motina. Yra daug moterų, kurių vyrai šeimos materialiai neremia, net jeigu joje ir gyvena. Alimentų mokėjimas šiuo metu priklauso nuo vyro sąžinės. Įstatymas tebėra senas, kai visa ekonominė ir socialinė situacija visiškai pasikeitusi. Vaikai ir moterys skursta ne tik materialiai, bet ir dvasiniu požiūriu, nes daugelis būrelių - sporto, dailės, muzikos, užsienio kalbų ir t.t. jau yra tik mokami. Nepilnos šeimos vaikams atimta galimybė lavintis. Akivaizdu, jog būtina keisti esantį alimentų įstatymą. Negalima užmiršti, kad pasaulis yra dualistinis, susidedantis ne tik iš vyrų, bet ir iš moterų. Pažeidus harmoniją kenčia abi pusės. O šita harmonija šiandien mums taip yra reikalinga. Realiai egzistuoja moteriška gyvenimo patirtis, moteriška dorovė ir kultūra, moters problema. Ir to nereikia ignoruoti. Kadangi Lietuvos Vyriausybės sudėtyje nėra moters, valstybinės valdžios struktūrose nėra nei departamento, nei instituto, kuris turėtų rengti ir formuoti valstybės politiką moters klausimu, belieka kreiptis į Vyriausybę, į premjerą ir turbūt konkrečiai į socialinės rūpybos ministrą gerbiamąjį T.Medaiskį, kad jis imtųsi atsakomybės spręsti Lietuvos moterų problemas ir atstovautų jų interesams. Ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajai Seimo narei I.Šiaulienei. Į tribūną kviečiame Seimo narį V.Petrauską. Ruošiasi Seimo narys R.Bloškys.
V.PETRAUSKAS. Ponios ir ponai, Seimo ir Vyriausybės nariai! Noriu pasakyti keletą žodžių, keletą minčių šiuo svarstomu klausimu. Iki Seimo rinkimų dirbau gydytoju, todėl noriu pasakyti keletą, mano nuomone, pakankamai svarbių dalykų dėl sveikatos klausimų programoje. Mano nuomone, šia tema galima kalbėti valandą, teikti racionalius pasiūlymus, tačiau tai padėties nelabai pakeistų. Kalbantis su gydytojais praktikais, būtent su tais žmonėmis, kurie dirba konkretų kasdieninį darbą, teko išgirsti ne vieną ir ne du, o labai daug pasiūlymų praktiškai visais sveikatos apsaugos, sveikatos programos, ligoninių ateities ir t.t. ir pan. klausimais. Todėl visu rimtumu norėčiau siūlyti tiek sveikatos apsaugos ministrui, jo pavaldiniams, Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojams, tiek pagaliau Vyriausybės žmonėms rengti, mano nuomone, kažką panašaus į apvalius stalus ir ne ministerijoje, ne kur nors valdininkų kabinetuose Vilniuje, bet konkrečiai gydymo įstaigose susitikti su žmonėmis, kurie dirba kasdieninį praktinį darbą. Iš tikrųjų jie gali pateikti labai daug konkrečių, pamatuotų, realių sprendimų, kaip vienaip ar kitaip spręsti šios dienos tikrai labai sunkias problemas ir, be abejo, tai, ko gero, būtų pats svarbiausias, pats didžiausias dalykas konkretinant, rengiant sveikatos apsaugos programą, tobulinant ir pagaliau sprendžiant tuos kasdieniškus, kasdien žmonėms rūpimus ir aktualius klausimus. Mano nuomone, tai yra vienintelė reali išeitis.
Antrąją pasisakymo dalį norėčiau skirti socialinės apsaugos vienai iš problemų, kuri galbūt net nėra labai susijusi su socialine apsauga. Ką tik, prieš pertrauką, prieš šį posėdį mes girdėjome pensininkų atstovą ir jis užsiminė apie vieną pakankamai rimtą ir aktualią indėlių indeksacijos problemą. Kada buvo balsuojama dėl rezoliucijos, dėl indėlių kompensacijos, kolegos iš Socialdemokratų frakcijos, taip švelniai tariant, papriekaištavo ir opozicijai, ir dešiniesiems, kad neva mes taip pat laikomės vos ne socialistinių idėjų, kadangi sutinkame su ta mintimi, jog reikia ir būtina indeksuoti indėlius keletą kartų.
Pažiūrėkime, kokia yra šios dienos situacija, ir prisiminkime trumpai istoriją. Buvo Vyriausybės žadėta, kad visi indėliai iki 1991 m. vasario 26 d. bus keičiami į nacionalinę valiutą litą palankesniu santykiu. Ir buvo taip pat paminėta, kad bus skaičiuojama būtent ta suma, buvusi indėliuose iki 1991 m. vasario 26 d., nesvarbu, kad paskui ji galės būti ir visiškai išimta, kadangi esant didžiulei infliacijai, kylant kainoms, smunkant gyvenimo lygiui žmonės negalėjo nenaudoti savo indėlių. Negalėjo. Paskui sprendimas buvo pakeistas. Buvo kalbama, kad bus keičiamas palankesniu santykiu tas kiekis, tačiau jį būtina papildyti iki 1991 m. vasario 26 d. buvusiu pinigų kiekiu.
Šiek tiek aiškinantis tą situaciją pasirodė, kad valstybinis taupomasis bankas įvairiu laiku mokėjo nevienodą palūkanų procentą. Kada nebuvo kalbos apie indėlių kompensaciją, buvo mokama vienu metu 20% metinių palūkanų. Kada Seime, Vyriausybėje buvo svarstomi tie klausimai ir buvo priimtos atitinkamos rezoliucijos, palūkanos buvo sumažintos iki 10%. Vėlgi su ta pačia mintimi, kad neva tai bus indeksacija, gal dviguba, gal triguba, gal pusantro karto, ir dėl to reikia palūkanų procentą sumažinti.
Pažiūrėkime, kas yra realiai gyvenime. Komerciniai bankai, privatūs bankai moka arba bent žada savo reklaminiuose skelbimuose mokėti (reikia manyti, kad moka) iki 100% metinių palūkanų. Paskolų palūkanų procentas viršija 100. Komerciniams bankams tai apsimoka. Jeigu įdėtas indėlis, moki indėlininkui 100%, o iš to, kuriam skolini, kuriam teiki paskolą, paimi per 100% metinių palūkanų. O štai Valstybinis taupomasis bankas kažkodėl moka, nežinau kokiais motyvais, be galo mažą palūkanų procentą. Atsižvelkime į tai, kad dideli pinigai, ir ypač nešvarūs pinigai, seniai seniai, jau keleri metai, yra pakeisti į nekilnojamąjį turtą, valiutą ir visa kita. Indėlius taupomuosiuose bankuose laikė paprasti, iš savo atlyginimo gyvenantys žmonės, laikė juos juodai dienai. Ir, be abejo, turime įvertinti, labai įvertinti tą faktą, kad sunkiu Lietuvai laiku, visų krizių, visų agresijų dienomis iš Sovietų Sąjungos ir pan. žmonės, dauguma jų šitų indėlių neatsiėmė. Valstybės neskurdino. Tai mes turime taip pat įvertinti šitą žmonių pasiaukojimą. Ir man atrodo, jeigu indėliai, iki 1991 m. vasario 26 d. laikyti taupomosiose kasose, šiuo metu taupomajame banke, būtent už juos pirmiausia turėtų būti mokamas normalus palūkanų procentas, koks yra kituose komerciniuose, privačiuose bankuose. Tai būtų tikrai reali parama pensininkams, reali parama tiems žmonėms, kurių gyvenimo sąlygos dabar yra labai sunkios. Tokia politika, mano nuomone, tokie finansiniai sprendimai yra tikrai, švelniai tariant, nepateisinami. Ir į tą reikėtų visu rimtumu atsižvelgti.
Aš dėl to prašyčiau, kad Vyriausybės nariai atsižvelgtų į šią aplinkybę ir būtent... čia jau kiek su valstybiniu komerciniu banku, su taupomuoju banku reikėtų tuos klausimus suderinti, kadangi, šiaip ar taip, yra didelė neteisybė, yra skriaudžiami tie žmonės. Jų interesų ignoruoti negalima. Šituos didelius palūkanų procentus, mano nuomone... būtų galima tikrai atlikti tą vadinamąją indeksaciją, kuri čia, Seime, sukėlė tam tikrų debatų, buvo šiek tiek ir politizuota. Man atrodo, problema būtų kažkiek išspręsta. Dėkoju už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui V.Petrauskui. Kviečiame į tribūną Seimo narį R.Bloškį. Ruošiasi Seimo narys L.Alesionka.
R.I.BLOŠKYS. Gerbiamieji! Jau nuo kovo 10 d. vyksta antroji pavasario sesija, bet, kad ir kaip liūdna, mes dar neturime patvirtintos jos darbų programos. Suprantama, iniciatyvą čia turėtų rodyti ir pateikti įvairių įstatymų projektus Vyriausybė. Manyčiau, kad šioje sesijoje turėtų būti pateikti ir priimti tokie įstatymai, kurie susiję kaip tik su šiandien svarstomu klausimu. Pirmiausia tai turėtų būti priimti papildymai arba pataisos, arba nauji mokesčių įstatymai. Mes jau gan ilgai kalbame apie turto mokestį, kitas mokesčių rūšis, tačiau kol kas nejudame iš vietos. Jau pateiktas ir skubiai reikėtų priimti Pensijų įstatymą, kuriame turėtų būti aiškiai pasakyta, kad pensininkas, nepriklausomai nuo to, dirba jis ar nedirba, turi gauti visą pensiją. Tai, manyčiau, yra šventas dalykas. Būtinas Labdaros ir mecenavimo įstatymas, Lengvatų įstatymas.
Kažkas bando man aiškinti, kad Lengvatų įstatymas nereikalingas. Jį priima Vyriausybė. Tačiau nemanau, kad taip turėtų būti, juo labiau kad mes žinome, jog praeitais metais lapkričio 19 d. buvo sustabdytos visos lengvatos. Todėl elgtis šitaip ateityje nė vienai Vyriausybei neturėtų būti leidžiama. Turėtų būti priimtas ir Pašalpų įstatymas. Jau taip pat seniai kalbame apie Valstybės įstaigų, Valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių darbuotojų įstatymą. Rytoj kalbėsime apie nusikalstamumą, būtinas Prokuratūros įstatymas. Malonu, kad jau pateiktas Pinigų įstatymas. Suprantama, reikalingi dar ir kiti įstatymai, apie kuriuos čia šiandien buvo kalbėta. Būtina Vyriausybei radikaliai spręsti ekonomines ir socialines problemas, kad nereikėtų kaip šiandien didžiules biudžeto lėšas švaistyti mokant 70% ar 75% gyventojų pašalpų pavidalu. Galbūt tai turėtų sudaryti 15% ar 20%.
Įdomi pasaulinio banko ekspertų nuomonė, kur sakoma: socialinė apsauga per dosni.
Dabartinę socialinę politiką reikia kuo skubiau keisti. Pagrindinė problema - vis dar nenugalėta nuostata, kad Vyriausybė turi garantuoti vienodą gyvenimo lygį visiems piliečiams. Pernai lapkričio mėnesį nustatyta socialinių pašalpų mokėjimo tvarka - tai administracinis košmaras. Labai vaizdžiai, manau, iliustruoja gerbiamojo Seimo nario J.Nekrošiaus toks pavyzdys: paimti milijoną talonų, iškeisti juos po vieną, pakilti malūnsparniu ir paskleisti virš kurio nors miesto ar rajono. Tai štai panašiai vyksta šių pašalpų dalinimas, kurias jau čia ne vienas kalbėtojas minėjo. Gauna ir tie, kuriems tikrai nereikalingos. Pašalpas reikėtų skirti konkretiems žmonėms, konkrečioms šeimoms, jiems sutikus deklaruoti savo pajamas. Tai turėtų atlikti ne Vyriausybė, o tai turėtų atlikti įvairios labdaros organizacijos ar globos ir rūpybos tarybos ir pan.
Susitikau su Globos ir rūpybos fondo pirmininku gerbiamuoju E.Klumbiu ir paaiškėjo, kad nėra ryšio, nėra sistemos apskritai šalpos ir pašalpų srityje. Ir tie klausimai turi būti būtinai skubiai sprendžiami. Vienas iš rezervų padėti socialiai remtiniems ir kitiems žmonėms, tai būtų mokesčių surinkimas.
Štai ką mano ir pageidauja Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojai.
1. Privataus kapitalo įmonėse, ypač personalinėse įmonėse, daugeliui verslo rūšių tikslinga numatyti patentus, fiksuotus mokesčius nereikalaujant pajamų deklaravimo. Patentai turėtų didelę naudą biudžetui, taip pat ir smulkiems verslininkams, nereikėtų vesti apskaitos ir atskaitomybės. Patento dydžiai galėtų būti diferencijuoti pagal verslo rūšis ir kitus požymius. Operatyviam patentų išdavimui tikslinga išplėsti valstybinių mokesčių inspekcijų teises.
2. Manoma, kad neatidėliojant būtina nustatyti turto mokestį. Tai didintų biudžeto pajamas ir kartu skatintų privatizuoto turto efektyvesnį panaudojimą. Ekonomiškai priverstų turto savininkams nelaikyti jį įšaldytu kapitalu.
3. Daugelis verslininkų užsienyje turi valiutines sąskaitas. Tačiau valstybinių mokesčių inspekcijų darbuotojai pajamų deklaravimo teisingumo patikrinti negali. Reikalingi tarpvalstybiniai susitarimai.
Valstybinių mokesčių inspekcijų darbuotojai prašo, kad būtų skirti asignavimai inspekcijų darbo kompiuterizavimui, kitai technikai įsigyti. Inspekcijų darbuotojams reikėtų suteikti teisę vykdant tarnybines pareigas nemokamai naudotis valstybiniu transportu, taip pat mokesčių inspektoriams suteikti policijos ir prokuratūros pareigūnų statusą.
Vyriausybė privalo drąsiai ir atsakingai surinkti mokesčius, galbūt net 7080%, o ne 25% ar 30%, kaip dabar rašoma spaudoje. O patys verslininkai sako, kad surenkami tik 8% ar 10%. Tokiu būdu papildomos įplaukos į biudžetą patektų iš garantuotų mokesčių įplaukų į biudžetą, taip pat ir baudų.
Tenka apgailestauti, kad, pavyzdžiui, skaitant spaudoje, kiek per savaitę ar per kurią nors dieną buvo sulaikyta neblaivių vairuotojų, nebūna nurodyta, kokios jiems taikytos baudos.
Ir dar vienas įdomus momentas. Pavyzdžiui, Klaipėdoje, Melnragėje (aš truputį, tuoj pat baigiu) žmogus pastatė namą, kuris viršija projektą, netoli 7 aukštų. Aišku, jis ten mažėjantis į viršų. Sprendžiamas dabar taryboje klausimas, kokiu būdu tą namą nugriauti. Priversti, kad savininkas jį nugriautų. Tai galbūt būtų galima eiti ir tokiu keliu: skirti tam tikras baudas, o vėliau kad mokėtų ir turto mokestį.
Ir kalbant šiandien kitu klausimu, dėl pensininkų, norisi atkreipti dėmesį į tai, kokius atlyginimus moka dirbantiems žmonėms, nepensininkams. Pavyzdžiui, vasario mėnesį vidutinis valstybinės įstaigos darbuotojų atlyginimo vidurkis yra 11 987 talonai, kuro pramonės - 41 204 talonai, energetikos - 34 753 talonai, o švietimo darbuotojų - 6 802 talonai. Iš 32 pozicijų tai yra 29a vieta eilutėje. Ir švietimo darbuotojų atlyginimas yra 5 185 talonais mažesnis už Respublikos vidurkį.
Baigdamas noriu paklausti ir savęs turbūt, ir visų, kokiame istorijos tarpsnyje šiandien Lietuva? Ar tai pokaris, ar porevoliucinis laikotarpis? Manau, vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Pagal sugriovimo laipsnį, pagal ekonominius nuosmukius ir žemės ūkyje, ir ekonomikoje tai greičiausiai gal prilygtų pokario laikotarpiui. Tačiau pagal žmones, žmonių dvasinę būseną, jų susipriešinimą, manau, kad tai yra porevoliucinis laikotarpis. (Baigiu.)
Todėl kviesčiau, kad mūsų Vyriausybė, įvertindama šitą situaciją, priimtų drąsius, radikalius sprendimus, kad tikrai mes pradėtume kopti iš šios kritinės situacijos. Dėkoju už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū. Seimo narys L.Alesionka. Ruošiasi replikai Seimo narys L.Milčius. Tai bus paskutinis oratorius. Prašome.
L.ALESIONKA. Gerbiamieji kolegos, pratęsdamas komiteto pirmininko G.Paviržio mintį ir kalbėdamas komiteto vardu, aš noriu keletą žodžių tarti apie tą Vyriausybės programos dalį, kuri Vyriausybės pateiktame tekste vadinasi “Sveikatos apsauga” ir kurią mes, Sveikatos, socialinių reikalų ir darbo komitetas, pasitarę ir suderinę su ministru gerbiamuoju J.Brėdikiu ir su premjeru A.Šleževičiumi, vadiname sveikatos politika. Tuose lapeliuose, kuriuos jūs gavote kiekvienas, dabar va išnešiotuose, jūs rasite tekstą, kuris suderintas ir kuris pretenzijų ir klausimų praktiškai nebepalieka. Su ponu ministru mes kalbėjome ne vien Sveikatos pakomitetyje, tam, kad jo programa netaptų daktarų programa, kad ta programa būtų išklausyta ir kitų specialybių, ir kitos gyvenimo patirties Seimo narių ir kad kiekvienas galėtų pareikšti savo nuomonę, kartu pakoreguoti, pataisyti ir pasiūlyti Vyriausybės programą, kad to nereikėtų daryti vėliau per bendrus ryšius ir bendrus kontaktus, negaišti laiko, o kad galėtume labai produktyviai padirbėti.
Šiandien niekam nekelia abejonių, šiandien kiekvienas Lietuvos žmogus mato, kokioje sunkioje padėtyje, kokioje katastrofoje Lietuva pradeda žengti ir keltis iš duobės. Ir duok Dieve, kad keltis, o gal tiktai sustoja kristi į tą duobę. Ir tai dar sakydamas žodį “sustoja” aš suabejoju. Ir šitame fone, kada sveikatos apsaugai skirtos lėšos labai apytikriu skaičiavimu tedengia tiktai 63% pernykščio lygio, o infliacijos tempai tebedidėja, o tai reiškia, kad ir tų 63% vargu ar bus, šitoje situacijoje ir mūsų milijardas talonų, skirtas vaistams, ir mūsų 365 mln. talonų, skirtų kraujo tarnybų, diagnostinių sistemų įsigijimui, ir tie visiškai miniatiūriniai 60 mln., skirti sanatorijų ir gydyklų būklei gelbėti, yra tik lašas jūroje. Tai tiktai sušvelnina katastrofą, bet jokiu būdu nesudaro ne tik komfortinių, bet ir normalių sveikatos egzistavimo sąlygų. Šiandien aš matau tokią situaciją. Mes kalbam apie sveikatos politiką, mes dalyvavome vakar ir šiandien vykusioje Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos konferencijoje “Sveikata visiems iki 2000ųjų metų” ir mes suprantam, kad tai yra mūsų didysis tikslas, didžioji programa, tai yra mūsų politika. Tačiau mes būtume akli, jeigu nematytume, kad šiandien Lietuva turi begalines problemas toje mažoje politikos dalelėje, mažoje sveikatos programos dalelėje, kurią mes suprantam kaip gydymą, diagnostiką kaip mediciną, ir tokios katastrofiškos padėties, kaip šiandien, aš manau, neatsimenam ne tik mes, bet neatsimena nė vienas mano kolega medikas, su kuriuo tenka pakalbėti. Kada vaistų kainos pasidarė nebeprieinamos, kada šiandien žmogus ligoninių stacionaruose negauna gydymo, kada gydytojų kvalifikacija krenta, nes žmogus, teoriškai žinodamas, kaip padėti ligoniui ir praktiškai negalėdamas to realizuoti, atsiduria nepaprastai blogoje padėtyje.
Koks gi vis dėlto turėtų būti kelias, kur mūsų Vyriausybė ir Seimas galėtų rasti bendrus sąlyčio taškus ir vis dėlto eitų į priekį, nes kito kelio nėra, ir jokio grįžimo atgal, ir jokio posūkio į šoną negali būti. Manau, kad padarytas didelis žingsnis, formuojant sveikatos politiką. Priimta Lietuvos Respublikos nacionalinė sveikatos koncepcija. Tačiau galim diskutuoti, kad galėjo būti padaryta daugiau Aukščiausiojoje Taryboje. Padėkokime jai už tai, ką padarė, ir šiandien sutelkim jėgas ir kartu su Vyriausybe, kartu su Seimu užpildykime šitą sveikatos apsaugos koncepciją reikalingais įstatymais, konkrečiais realizavimo mechanizmais, kad tai nebūtų vien tik gražių tikslų, gražių palinkėjimų ir lozungų rinkinys. O juk šiandien vienas iš tų teiginių, kad valstybė užtikrina aprūpinimą vaistais, yra nevykdomas, ir mes šitą nepaprastai skaudžiai jaučiame.
Šiandien kalbėti apie sveikatą, apie sveikatos politikos formavimą yra nepaprastai sunku, nes tokio ekonominio kracho, kaip dabar, vargu ar Lietuva nuo pokario metų kada yra turėjusi. Aš neseniai grįžau iš (...) organizuotos konferencijos Budapešte, kur buvo kalbama, kad visos valstybės, pereinančios iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, turi ekonominių sunkumų. Tačiau kai aš jiems papasakojau, kokias reformas mes savo noru, niekieno neverčiami ir vedami, atrodė, labai kilnių tikslų padarėme žemės ūkyje, mano kolegos susiėmė už galvos ir pasakė, negali būti, tai, matyt, kažkokia diversija ir kažkas šitą procesą jums pakoregavo. Ne, sakiau, mielieji, tai mes padarėme patys, savo rankomis, nepaprastai gero norėdami ir nepaprastai talentingai reformas dėl reformų darydami.
Ir šiandien, kai mes kalbam, kad mažėja gimstamumas Lietuvoje, ir kai kalbam, kad galbūt reikėtų kategoriškai uždrausti abortus, reikia prisiminti, kad šiandien ne viena šeima atsisako kūdikio tik todėl, kad ji negarantuota, jog jį išaugins, išmaitins ir į gyvenimą žmogum išleis. Ir tai nepaprastai sunkiai gula ant mūsų visų sąžinės, ant mūsų visų pečių.
Mes neturim kito kelio, aš kartoju. Mes vis tiek turim eiti į priekį, darydami sveikatos politiką plačiąja jos prasme. Mums laikas patiems keistis ir suprasti, kad į tą medicinos sistemą, į tą sistemą, kurią mes iki šiol supratom kaip sveikatą, galvodami, kad tai yra ligonis, kad tai yra gydyklos, diagnostika, ambulatorijos, poliklinikos, daktarai ir kitas personalas, į tą sistemą mes galim krauti begales pinigų, mes galim šokdinti kiekvieną Vyriausybę, keisti ją, barti ją, bet į tą sistemą mes krausim kaip į bedugnę ir jokio gero rezultato nebus. Labai seniai, dar Sąjūdžio pradžioje, medikai suprato, kad jeigu visiems daktarams mes šiandien mokėsim net po milijoną dolerių atlyginimą, progreso medicinoj nebus, nes nebus konkurencijos, nebus intereso, jeigu mokėsim visiems vienodai. Šiandieninė atlyginimų sistema yra netobula, ji keistina, ir mes galim užjausti medikus, kad jie gauna mažus atlyginimus. Mes galim kalbėti Vyriausybei, kad tuos atlyginimus reikėtų kelti, bet mes turim puikiai suprasti, jeigu visiems vienodai mes šiandien pakelsim atlyginimus, visiems vienodai pridėsim kažkiek talonų, jokio progreso medicinoje nuo to neatsiras.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Mes labai atsargiai (apie tai mes tarėmės ir su ministru ponu J.Brėdikiu) galvosim, o kaip vis dėlto mums sukurti ir Seime, sakykim, į gyvenimą paleisti Sveikatos draudimo įstatymą. Mes pirmiausia nuvažiuosim į Estiją ir pasižiūrėsim, o kurgi ten stringa šitas sveikatos apsaugos draudimo įstatymo realizavimas. Būdamas Budapešte, kalbėjau su estais ir su gerbiamąja kolege iš Estijos kalbėjau vakar dienos konferencijoje, jiems ne viskas sekasi. Jie sukūrė neblogą sistemą, neblogą mechanizmą, kurio principas toks: eina ligonis pas gydytoją ir iš paskos “eina” pinigai. Gerai, kai pačioje pradžioje, kol ta ekonomika buvo stipresnė, pinigai “ėjo” su tuo ligoniu ir jis galėjo už kažką mokėti. Deja, kai ekonomika smunka ir kai toje kišenėje tuštėja, mes galim padaryti didžiulę klaidą, katastrofą ir neduok Dieve, jeigu mes medicinoje padarysim tą patį, ką, aš kartoju, padarysim žemės ūkyje.
Lemputė jau blykčioja, aš dėkoju pirmininkaujančiam, kad jis stabdo mano oratoriaus gabumus. Aš dar kartą, gerbiamieji Seimo nariai, atkreipiu jūsų dėmesį į šitą mažą lapuką, į punktą 4.2, sveikatos politiką. Ačiū jums už dėmesį ir už kantrybę.
PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis Seimo nary, jeigu aš jūsų nestabdyčiau, tai pradėtų stabdyti kiti Seimo nariai. Seimo narys L.Milčius. Vieną minutę.
L.MILČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai...
PIRMININKAS. Vieną minutę, aš dar neįrašiau jūsų. Prašom. Seimo narys L.Milčius.
L.MILČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, kai daktarai išdrįsta užsienyje aiškinti žemės ūkio reformą, taip ir aš šiek tiek išdrįsau kalbėti ir medicinos reikalais. Pirmiausia dėl socialinės apsaugos. Čia man vienas sakinys užkliuvo. Tai yra “siekti, kad pensijos būtų nuolat indeksuojamos kintant gyvenimo lygiui. Kiekvieną ketvirtį padidinti pensijas po 20%”. Aš manyčiau, toks lakoniškas užrašymas “siekti”, galima siekti ir nepasiekti, būtų geriau, kad Vyriausybė čia iš tikrųjų įsipareigotų jas didinti. Ir manau, kad 20% šitam ketvirčiui tikrai nepakanka, reikia mažiausiai 40 ar 50, o gal trečiam ketvirty (vasarą yra lengviau) ir nereikėtų.
Toliau dėl sveikatos apsaugos programos. Na, nekalbama apie pacientų teises, apie apsaugą nuo gydytojų klaidų. Mes prisimenam televizijos laidas “Ką žolė užžėlė”. Ir aš manau, kad šitoj programoj gal ir neblogai bus gydytojams, tačiau nelabai įsivaizduoju, kad čia bus gerai žmonėms ar ligoniams. “Teikti prioritetą ligų profilaktikai”, tai kyla klausimas, ar čia irgi tiktai prioritetas, bus geri norai, ar iš tikrųjų bus realios lėšos ir kaip bus jos teikiamos.
Toliau tabako bei alkoholio kontrolė. Čia kaip su reklama. Na, vienintelio, man atrodo, užtektų, jeigu Vyriausybė įsipareigotų, kad bus vieną kartą, kaip televizijos pačios gražiausios tabako reklamos, o jų užsakytojai taip pat užsakys ir kontrreklamą apie rūkymo žalą. O parduodant alkoholinius gėrimus, kartu su tų nuodų buteliu gaus ir iš tų pačių pajamų išleistą kažkokią atitinkamą brošiūrą apie alkoholio žalą. Taip pat labai bijausi, kad programoje praleista, o apskritai egzistuoja korupcija medicinoje. Norėtųsi, kad Vyriausybės šitoj programoje ir toje veikloje nebūtų vietos korupcijai. Ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui. Toliau šiandien dar kalbės socialinės apsaugos ministras ponas T.Medaiskis, kurį kviečiame į tribūną. Toliau - Lietuvos banko valdybos pirmininkas ponas R.Visokavičius ir finansų ministras ponas E.Vilkelis. Pabaigoje kalbės Seimo narys, Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ponas K.Jaskelevičius. Prašom, gerbiamasis ministre. Aš tiktai prašyčiau jūsų, kadangi bus kalbama ir apie rezoliuciją, kurios turinį jūs žinote, išreikšti savo požiūrį į rezoliuciją ir ką reikėtų su ja daryti. Ar siūlytumėte Seimui ją priimti dabar, ar siūlytumėte į ją atsižvelgti Vyriausybės programoje, ar kokį kitokį pasiūlymą turėtumėte, būtų labai malonu tai išgirsti. Prašom.
T.MEDAISKIS. Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Aš jau apie tą rezoliuciją čia šneku ne pirmą sykį ir apskritai, matyt, mes dabar maždaug visi pakartojam tai, ką pasakėm anksčiau, ir tuo kalbos ir išsenka viską pakartojus. Aš norėčiau pasakyti, kad gal yra geri norai į tą rezoliuciją sudėti. Pirmiausia 1 punktas, vienkartiniais sprendimais didinti kas mėnesį 3050% darbo užmokestį valstybinėse įmonėse. Toks darbo užmokesčio didinimo pagrindas galėtų būti, kaip man atrodo, tiktai gamybos didėjimas. Jeigu pavyktų kažkokiu būdu pagyvinti ekonomikos konjunktūrą ir gamyba imtų didėti, tai darbo užmokestis tada galbūt ir didėtų. Aišku, jeigu taip atsitiktų ir realiai galima būtų didinti darbo užmokestį, tai savaime suprantama, kad valstybinio socialinio draudimo biudžeto pajamos taip pat padidėtų, ir šitoj vietoj aš galiu visiškai atsakingai pasakyti, kad kai tik valstybinio socialinio draudimo biudžetas turės pinigų, tai tą pačią akimirką pensijos bus didinamos tiek, kiek ten tų pinigų bus, be specialių paraginimų, rezoliucijų ar ko nors. Mes visą laiką tą darom, iš ten išgremžiam tiek, kiek ten atsiranda, ir su didele rizika, ko gero, dar ir daugiau, negu ten yra. Todėl kažkokio raginimo ir skaičių nurodymo, kiek reikia didinti pensijas, mums nereikia. Dar kartą sakau, kai tik atsiranda, mes iš ten išimam viską, ką galima išimti, ir tas atiduodama pensininkams. Ir dabar tai padaryta - 20% tas paskutinis padidinimas, iš ten išimta šiuo metu viskas. Kadangi šiek tiek pakilo atlyginimai vasario mėnesį, “Sodra” turi daugiau pajamų ir iš ten išimta viskas, ką galima paimti. Tai štai šita prasme dėl pensijų didinimo nereikia mūsų raginti, juo labiau kad Vyriausybės programoje kaip tik yra įsipareigota kiek tiktai galima, tiek pensijas didinti, kiek leidžia valstybinio socialinio draudimo biudžeto lėšos.
Dabar dėl šeimų, kuriose pajamos vienam žmogui mažesnės negu indeksuoti 2 MGL, už kiekvieną vaiką - tūkstantis talonų socialinę priemoką. Na, mes turim kitą mechanizmą, mes mokam 40% skirtumą nuo tų turimų pajamų vienam žmogui iki 4 tūkst. Tas mechanizmas gal yra geresnis, turintys didesnes pajamas gauna mažiau, turintys mažesnes pajamas gauna daugiau. Ir faktiškai mūsų problemos tai vis tiek neišsprendžia. Didžiausia kliūtis su ta visa socialine pašalpa yra ta, kad mes labai sunkiai testuojam šeimos pajamas - Iš tikrųjų mus daug kas apgaudinėja, bet mes vis tiek bandome skurstančioms šeimoms mokėti, kadangi ne visi tie pinigai eina pro šalį, o tiktai, deja, dalis jų iš tikrųjų eina.
Komunalinių paslaugų lengvatos yra labai sunkiai administruojamas dalykas. Taip atsitinka, jeigu gyvena ten daug tokių žmonių, kurie turi komunalinių paslaugų lengvatas, tai tos išlaidos paskirstomos kitiems gyvenantiems tam pačiam name arba tam pačiam rajone ir prasideda skundai, kad kiti turi mokėti už tuos, kurie turi lengvatas. Todėl geriau jau atiduoti pinigais, ką aš esu sakęs.
Taigi šaknis viso reikalo čia yra ar galima, ar yra pagrindas, atlikus tai, kas pasiūlyta 5 ir 6 punktuose, tikėtis, kad tada bus galima, esant dabartinei gamybinei ekonominei situacijai, 3050% kas mėnesį didinti darbo užmokestį įmonėse. Aš, beje, noriu priminti, kad mes dabar nevaldome šito dalyko, mes negalime įmonėms įsakyti didinti darbo užmokestį. Tai jos daro pačios ir jeigu jos moka visiškai ubagišką užmokestį, žmonės iš jų nesiskirsto, o įmonės tą moka ir tas daroma, tai tą gana sunku įveikti, nes mes, tiesą sakant, neypatingai turim mechanizmą ir priversti. Galima jiems rekomenduoti, bet aš abejoju tos rekomendacijos laikymusi.
Tai štai šita prasme ar atlikus tai, kas siūloma 5 ir 6 punktuose, atsiras galimybės įmonėms išsimokėti didesnius atlyginimus, apie tai gal čia pasakys finansininkai, o ne aš. Aš bijau pasakyti, aš tuo labai abejoju. Bet galbūt ir galima, įvykdžius 5 ir 6 punktus, tikėtis, kad atlyginimai padidės. Bet tada jau, jeigu atlyginimai padidės, patikėkit, kad mes išmokėsim tiek pensijoms, kiek bus galima išmokėti, tikrai viską. Todėl šita prasme programoje įrašytas tas nuolatinis pensijų didinimas ir mes jį vykdysim. O dėl 5 ir 6 aš vis dėlto norėčiau finansininkų išvados. Aš bijau pasakyti, aš labai abejoju tuo šaltiniu, bet čia ne mano specialybė pasakyti tiksliai, kaip ten yra. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū. Aš norėčiau tik patikslinti, ar jūs siūlote tą rezoliuciją vis dėlto priimti, atmetus kai kuriuos punktus, ar jūs kol kas abejojate?
T.MEDAISKIS. Aš siūlau nepriimti vis dėlto šitos rezoliucijos, kadangi mes ir taip tą darysime be specialaus raginimo ir skubinimo. Jeigu tik pasiseks pagyvinti ekonominę konjunktūrą, kas yra mūsų pagrindinis tikslas, tai viskas išjudės - ir atlyginimai, ir pensijos tuoj pat. Apskritai ir Vyriausybės programoje yra parašyta tai, kad reikėtų, jog žmonės iš atlyginimų pragyventų, o ne iš tos visos pašalpų sistemos, kuri tikrai čia per nelaimę labai smarkiai išsipūtė. Todėl aš manau, kad mes be raginimų, galbūt kiek kitaip, bet apskritai tą turime daryti. O dėl čia įrašytų skaičių irgi darysime tiek, kiek galėsime, o ne iš karto įsipareigoti tokius skaičius. Gal neišeis tokie skaičiai, galbūt mažiau ir taip toliau. Aš negaliu šitų skaičių įvertinti. Na, čia apytikriai vertinimai yra, aš galiu pasakyti, kad vien pensijoms reikėtų kokių 30 mlrd., socialinei pašalpai, kaip siūloma, apie 10 mlrd. Apskritai tiems atlyginimams išmokėti, mūsų specialistai čia skaičiavo, netoli 200 mlrd. Gal tie skaičiai labai apytikriai, čia labai sunku įvertinti. Net jeigu mes dvigubai apsirikom arba net trigubai apsirikom, vis tiek tokių gigantiškų lėšų savaime nėra. Todėl aš vis dėlto manyčiau, kad čia gal gerų norų ta rezoliucija yra padiktuota, bet mes stengsimės daryti, ką galim ir be tos rezoliucijos. Ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam ministrui. Kviečiame į tribūną Lietuvos banko valdybos pirmininką poną R.Visokavičių. Ruošiasi finansų ministras ponas E.Vilkelis.
Jūsų taip pat paprašytume pakomentuoti šitą rezoliuciją, jeigu galėtumėt. Prašom.
R.VISOKAVIČIUS. Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Su rezoliucija susipažinau, atvykęs į Seimą. Visi šeši punktai yra labai aktualūs ir galiu komentuoti keturis labai trumpai. Jie reikalingi, juos reikia įgyvendinti. Klausimas, kaip įgyvendinti 5 ir 6 punktus. Atimti šiandien iš komercinių bankų pelnus turbūt būtų sudėtinga ir, matyt, teisiškai negalima. Iš Lietuvos banko taip pat, nes Lietuvos banko kapitalas dar nesuformuotas, tačiau reikėtų pasižiūrėti, atlikti atskirus skaičiavimus ir galbūt atsirastų kažkoks šaltinis.
Realiai matau tokius šaltinius. Pirmiausia sureguliuoti, sutvarkyti atsiskaitymus. Lietuvos bankas numato artimiausiu metu, tiksliau, iki balandžio vidurio užtikrinti atsiskaitymus Vilniaus mieste, iki mėnesio pabaigos galvojame sureguliuoti Respublikoje tarpusavio atsiskaitymus. Rytoj surenkame visų Lietuvos bankų vadovus, bandysime tartis. Yra paruoštas būdas, kaip tai įvykdyti. Ir, matyt, atsiras šaltiniai.
Toliau norėčiau (aišku, čia reikia dar gerai pasitarti) patikinti Lietuvos žmones, kad laikytų valiutą Lietuvoje, konvertuojamą valiutą laikytų Lietuvos bankuose tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Šiandien žmonės ateina, atneša kažkokį žiedą ir klausia, ar galiu saugoti, sakom, gali. O dolerį ar galiu saugoti, ar aš jį atsiimsiu, ar ne? Aišku, įvedus Lietuvoje savo valiutą, aš manau, kad nefunkcionuos, taip bent turėtų būti, svetima valiuta Lietuvoje. Ji bus saugojama. Bet jeigu tam piliečiui arba firmai reikės pirkti kažkokius įrengimus už dolerį ar už markę, jis turi turėti tam teisę, kad jam nebūtų ta valiuta konfiskuojama ar panašiai. Aišku, čia reikia dar gerai padirbėti, gerai išanalizuoti tokį variantą, bet tai yra būtina, ir turbūt padrąsintume Lietuvos gyventojus ir Lietuvos įmones. Dėl centralizuoto paėmimo. Čia reikia pasižiūrėti. Dar šiuo metu, kaip minėjau, nesuformuotas Lietuvos banko kapitalas. Biudžeto projekte buvo numatyti 2 mlrd. Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui, po to buvo likę 700 mln. Galutiniame variante liko tik 400 mln. Kaip jis veiks, kaip galės tas bankas funkcionuoti, kai padėtis vis blogėja? Tai tokie būtų mano pasiūlymai ne taip išsamiai paanalizavus, nes aš tą rezoliuciją gavau čia. Reikia išsamesnės analizės... Aš pasistengsiu gerbiamuosius Seimo narius painformuoti išsamiau, kokios yra galimybės ir kaip galima būtų paremti šiuos pirmus 4 rezoliucijos punktus.
PIRMININKAS. Ar aš teisingai supratau, kad siūlytumėte šiandien rezoliuciją dar atidėti ir nebalsuoti dėl jos?
R.VISOKAVIČIUS. Taip. Siūlyčiau atidėti ir šiandieną dar nebalsuoti, nes reikia apžvelgti galimybes, ar mes galėsime įvykdyti tuos 4 punktus, kurie yra išdėstyti rezoliucijoje.
PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis Lietuvos banko valdytojau. Kviečiame į tribūną finansų ministrą poną E.Vilkelį. Ruošiasi Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas K.Jaskelevičius.
E.VILKELIS. Gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Turbūt neverta šiandien diskutuoti, kad tikrai yra sudėtinga situacija ir kad socialiai remtini asmenys šiandien yra ne pačioje geriausioje padėtyje. Tai, kas pasakyta rezoliucijos preambulėje, tikrai tai yra šiandiena. Šiandiena, su kuria mes negalime nesiskaityti, mes negalime neanalizuoti šitos padėties, negalime neieškoti kelių, kaip šitą situaciją kiek įmanoma sušvelninti. Bet iš kitos pusės, mes vėl negalime nesiskaityti su realija, su šiandieniniu mūsų ūkiu, su jo potencialu. Norint tenkinti išlaidų dalį, reikia labai ir labai pasverti, iš kur vis dėlto galima paimti tuos pinigus tam, kad juos nukreiptume šiai socialiai remtinų asmenų padėčiai pagerinti. Tvirtinant biudžetą, - pamenat, tai buvo prieš mėnesį ar pusantro, - ilgai aš iš šitos tribūnos įrodinėjau dėl biudžeto pajamų ir išlaidų dalies dydžio. Kaip žinot, biudžetas patvirtintas, pajamų dalis 116,3 mlrd. talonų. Beveik trijų mėnesių pajamų dalies vykdymas neatrodo labai kritinis. Kovo 26 d. buvo surinkta 28 mlrd. talonų. Tai nėra pats blogiausias variantas, ir manau, kad ta biudžeto pajamų dalis, kuri buvo patvirtinta (116), jeigu nebus dar kažkokios didesnės ūkio krizės, manau, kad mes ją ir įgyvendinsime. Bet nereikia pamiršti, kad ir svarstyme buvo akcentuota, kad kai kurios išlaidų dalys vis dėlto nevisiškai atspindi realių poreikių ūkio metams. Iš to skaičiaus, kaip pamenate, buvo ten irgi numatyti 7 mlrd. šeimų rėmimui. Beveik šita suma daugiau tenkintų tiktai pirmąjį pusmetį. Remdamasis šiomis sampratomis, nemanyčiau, kad su šiandieniniu ūkiu mes galėtume gauti didesnes pajamas į biudžetą būtent iš ūkio ir iš fizinių asmenų. Šiandien kai kas kalba apie naujas mokesčių rūšis. Kitaip tariant, kokie galimi keliai? Tai naujos mokesčių rūšys, na, ir be abejo, mokesčių tarifai. Bet jūs labai gerai žinot, kad šiandien nėra turbūt Lietuvoje piliečio, kuris pareikštų sutinkąs mokėti didesnius juridinių asmenų, akcizus ir fizinių asmenų bei panašius mokesčius. Naujos mokesčių rūšys, man atrodo, šiandien nepagelbėtų ūkiui. Vargiai mes būtume suprasti, jeigu mes šiandien, sakykime, dar nustatytume kad ir tiems patiems fiziniams asmenims turto mokestį ir visa kita. Be abejo, tai yra Vyriausybės ir Seimo prerogatyva. Vyriausybei Finansų ministerija yra pateikusi šitų įstatymų projektus todėl, kad iš esmės formuojama mokesčių sistema. Jie bus apsvarstyti Vyriausybėje. Be abejo, ateis iki Seimo, o Seimas arba priims, arba nepriims šitų įstatymų. Galbūt priims įstatymus, bet jų įsigaliojimą nustatys nuo tam tikrų terminų, galbūt nuo kitų metų ar pan. Taigi šitas dalykas Finansų ministerijos yra atliktas, tik priklausys nuo to, kaip Seimas pasielgs. Tik aš dar kartą akcentuoju, kad jeigu šiandien mes nenorime visiškai sunaikinti esamo ūkio ir visiškai pakelti fizinių asmenų mases, nevertėtų mąstyti apie mokesčių tarifų didinimą arba naujų mokesčių taikymą. Kalbėjęs vienas paminėjo patentus. Tai šitas įstatymo projektas pateiktas Vyriausybės, man atrodo, jau prieš mėnesį. Mes labai laukiam, kada Seimas jį priims. Tikrai mums palengvintų, ypač renkant mokesčius iš nedidelių komercinių struktūrų, nes šiandien mes iš ten pajamų beveik visiškai negauname. Taigi aš prašyčiau Seimą į artimiausią darbotvarkę įtraukti šitą klausimą. Prašau? Negali būti. Seimui yra Vyriausybės pateikta, aš pasidomėsiu būtinai. Tai dėl patentų aš tikrai agituoju tiesiog Seimą, kad šitas klausimas būtų svarstomas ir būtų priimtas. Be abejo, yra problemų (čia minėjo ir gerbiamasis R.Visokavičius) dėl valiutinių sąskaitų atidarymo užsienyje. Taip, šiandien mūsų privačios firmos šitą praktikuoja, bet įstatymas nenumato mums tokios teisės. Dėl valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių mes nustatėme tvarką, kad valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės, norėdamos atidaryti sąskaitą užsienio bankuose, turėtų apie tai informuoti Finansų ministeriją. Tas nenumatyta fizinių asmenų ir privataus sektoriaus įmonių atžvilgiu, todėl šiandien, aišku, įvairūs skaičiai minimi. Ir 7 mlrd., ir 70 mlrd. Lietuvos privačių asmenų valiutos, bet aš sakau, kad tas skaičius nėra pamatuotas, o tiktai kartais išgirsti 7 mlrd. ar 70 mlrd. Bet tas faktas, kad tikrai laiko mūsų privatus sektorius dalį lėšų užsienyje valiuta, yra tikras faktas. Bet šiandien nėra įstatymo, kuris leistų mokesčių inspekcijoms ar kitoms struktūroms kontroliuoti šituos dalykus. Kartais būna pastabų dėl mokesčių inspekcijų darbo. Dabar tikrai yra Vyriausybės, jau, sakykim, taip pakankamai sutvarkyti mokesčių inspekcijų atlyginimai. Dabar mokesčių inspekcijos dirba tikrai žymiai sąžiningiau. Bet yra kita problema. Mokesčių inspekcijos priskaičiuoja milžiniškas lėšas baudomis ir mokėjimo į biudžetą pavidalu, bet dėl įmonių nemokumo šitos sumos vis dėlto nepatenka į biudžetą. Berods, sausio 1 d. nepriemoka iš esmės pas mus buvo apie 5 mlrd. talonų, tai dabar ar vasario, ar kovo 1 d. buvo 10 mlrd. talonų nepriemoka. 10 mlrd. talonų nepriemoka yra tikrai didelis skaičius, bet ta nepriemoka irgi nėra atsitiktinumas. Šiandien kai kurios įmonės turi sukaupusios tikrai nemažų lėšų Rytų valstybių pinigais, rusiškais rubliais, karbovancais ir kitais, bet jos negali atsiskaityti. Mes jau iš karto skaičiuojame, kad tai yra jų pajamos, mes perskaičiuojam pagal banko skelbiamą kursą ir iš jų norime ir akcizo, ir pelno mokesčio, ir viso kito. Faktiškai tai ten yra mirusios lėšos. Ne mirusios, bet užšaldytos lėšos. Aš manau, kad artimiausias ir Vyriausybės, ir banko uždavinys... Kiek aš žinau, kai buvo siūlomas ponas R.Visokavičius, žadėjo šitą reikalą smarkiai pajudinti. Kol mes šito dalyko nepajudinsime, vėl čia atsiliepia dėl mokėtojų galimybės laiku atsiskaityti su biudžetu. Galiu pasakyti tokį dalyką, kad tas Klaipėdos tabako fabrikas, kurį jau nupirko “Philip Moris”, viso labo įsiskolinęs per 500 mln. talonų biudžetui bendrojo ir individualaus akcizo. Pelno mokestį sumokėjo sąžiningai. Dabar supraskit, kad įmonėms yra naudingiau mokėti delspinigius neatsiskaitant su biudžetu ir tas lėšas nukreipti, sakykim, apyvartinių lėšų panaudojimui arba kitiems išmokėjimams, negu imti kreditus, kurių palūkanos šiandien jums yra žinomos. Ir štai biudžetui didžiausia nepriemoka. Kokias mes galime taikyti priemones jų atžvilgiu? Priemonės yra numatytos įstatyme - skaičiuoti delspinigius.
Taigi šiandien orientuotis į biudžetą, kaip realų šaltinį didinti išmokas socialiai remtiniems asmenims... Aš truputį ir suabejočiau dėl to. Galų gale netgi jeigu mes ir biudžete kaip nors išspaustume 510 mlrd. talonų, jie beveik neišsprendžia problemos todėl, kad paskutiniu metu du kartus daryti padidinimai po 15% biudžetinių įstaigų darbuotojams ir po 20% pensininkams pareikalavo per 5 mlrd. talonų. O jūs suprantat, kad tokios profilaktinės priemonės, tie 15%, sakykim, neišsprendžia problemos. Taigi čia reikėtų pamąstyti apie žymiai didesnes sumas, o galimybė gauti didesnes sumas yra labai sudėtinga. Matyt, reikėtų ieškoti galbūt nestandartinių kažkokių sprendimų. Be abejo, šiandien mūsų valstybėje vyksta privatizacijos procesas. Yra tam tikros lėšos sukauptos privatizacijos fonduose. Dabar yra pardavinėjamas irgi tas turtas aukcionuose už valiutą ir visa kita, bet tiktai būtų gaila, jeigu mes šituos pinigus nukreiptume vartojimui, negalvodami apie rytdieną, negalvodami apie investicijas, negalvodami apie darbo vietų kūrimą. Mes tiktai daugiau gilintume šitą krizę. Užuot mes šiandien nukreipę šitas lėšas ir rytoj atsirastų darbo vietų, kurios jau bus užimtumas, išmokėjimas ir socialinio draudimo lėšų priskaičiavimas ir visa kita, mes tas lėšas suvalgysime. Taip čia aš tik samprotauju, nes konkrečiai aš negaliu siūlyti. Čia buvome susitikę pas gerbiamąjį Prezidentą. Irgi šita mintis buvo pasakyta kaip vienas iš šaltinių, bet aš tai apie šitą šaltinį vis dėlto kalbėčiau nedrąsiai, o apie biudžeto galimybes dar nedrąsiau. Tai tokia yra situacija, tokios yra realijos, ir aš visiškai, dar kartą sakau, sutinku su ta preambulės formuluote, kokia yra šiandien situacija, bet pasiūlyti išeities variantą ieškant pajamų dalies... Vis dėlto aš nelabai suprantu jų. Tiek.
PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis ministre. Kviečiame į tribūną Biudžeto ir finansų komiteto pirmininką Seimo narį K.Jaskelevičių.
L.K.JASKELEVIČIUS. Gerbiamieji kolegos! Mes išgirdome ir vieną, sakyčiau, viltingą žinią, kad biudžeto vykdymas nėra toks tragiškai blogas, kaip čia buvo sukeltas kai kurių ekonomistų ažiotažas. Vienaip ar kitaip, labai džiaugtis negalim, nes šiandien prasta įmonių padėtis iš tiesų sukelia dideles nepriemokas biudžetui, ir tie 10 mlrd., kurie buvo vasario 1 d. nepriemokų, irgi potencialus šaltinis yra. Jeigu tas ekonominės konjunktūros pagyvėjimas įvyktų iš tiesų, va tos nepriemokos, aišku, būtų likviduotos. Kalbant apie biudžetą kaip galimą šaltinį, tarkim, dotuoti socialinio draudimo biudžetą, tai aš irgi manyčiau, kad vargu ar šiandien tokia galimybė gali būti nagrinėjama. Mes iš tiesų atsimename, kaip biudžetas buvo aptariamas, kaip sudėtinga buvo aptarti išlaidų dalį. Tos siauros antklodės tampymas buvo nelabai malonus dalykas. Bent artimiausiomis savaitėmis mes iš valstybės biudžeto vargu ar galime tikėtis paramos. Tačiau kuomet buvo užsiminta apie privatizavimo fondo lėšas (aš irgi nesu šalininkas, kad tas lėšas siūlyčiau pravalgyti), jos iš tiesų būtų geras šaltinis investicijoms, lengvatiniams kreditams. Jis nėra toks didelis. Šiai dienai tas privatizavimo fondas yra 1 mlrd. 200 mln. talonų, turint galvoje įplaukas, kurios bus gautos iš tų objektų, kurie privatizuojami už konvertuojamą valiutą, galima tikėtis, kad galbūt už poros mėnesių tas fondas gali būti ir apie 10 mlrd. talonų. Tai dar sykį kartoju, kad būtų geras šaltinis investicijoms skatinti, kreditams, tačiau kada šiandien yra tokia Lietuvoje bėda, dalį tų lėšų, manyčiau, kad mes galėtume pasiūlyti “Sodros” biudžetui irgi tam tikromis sąlygomis arba kaip neprocentinį kreditą metams, nes iš tiesų tai irgi yra nepaprastai svarbu. Šiandien yra, galima sakyti, gaisras. O tam gaisrui apmalšinti mes turime ieškoti ir pasitelkti visas priemones, tuo labiau kad šiandien mes tikimės užsieninių kreditų, kuriais galėsime skatinti investicijas ir kurti darbo vietas. Aš manyčiau, kad galbūt va šituo tokiu sunkiu etapu mes galim galvoti apie tai, kad dalį privatizavimo fondo lėšų panaudotume būtent va šitai socialinei paramai.
Jei kalbėtume apie siūlomas rezoliucijas, aš manyčiau, kad pirmiausia iš tų dviejų rezoliucijų mes galėtume padaryti vieną rezoliuciją ir pasiūlyti Vyriausybei į ją atsižvelgti rengiant galutinį programos tekstą. Aš įsivaizduoju tą procedūrą šitaip: arba mes pritarsim, arba nepritarsim Vyriausybės programai. Jeigu pritarsim, manau, kad vis tiek Vyriausybė per savaitę ar per 10 dienų (jau tada tikra Vyriausybė, priėmusi priesaiką) turėtų įvertinti tas pastabas ir pasiūlymus bei parengti galutinį programos tekstą. Galiausiai įvertintų šitos rezoliucijos turinį. Aš galvoju, kad mes iš dviejų rezoliucijų galime padaryti vieną. Ir, kita vertus, Vyriausybė ir savo lydraštyje mini apie išsamų veiksmų programos variantą. Taip būtų tarsi trečiasis tos programos etapas, kurį jau rengs Vyriausybė, turėdama visas galias. Ta rezoliucija irgi pasitarnaus tam reikalui. Todėl aš siūlau sudaryti nedidelę grupę, kuri per labai trumpą laiką tas rezoliucijas sujungtų į vieną ir pateiktų Vyriausybei kaip rekomendaciją, kad tie pasiūlymai būtų įkomponuoti į Vyriausybės programą. Iškart noriu pasiūlyti asmenis į tą grupę. Manyčiau, kad kolega G.Paviržis ir G.Vagnorius, kaip tų rezoliucijų autoriai, gerbiamasis A.Rudys ir iš Biudžeto ir finansų komiteto F.Kolosauskas. Va tie 4 žmonės sujungtų tas rezoliucijas į vieną ir pateiktų balsuoti Seimui, po to kaip rekomendaciją Vyriausybei. Jeigu mano tas pasiūlymas priimtinas, aš net pasiūlyčiau už jį balsuoti atskirai ir būtent kaip pasielgti su tomis rezoliucijomis. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui K.Jaskelevičiui. Dabar norėčiau, kad rezoliucijų autoriai, Seimo narys G.Vagnorius ir Seimo narys G.Paviržis pasakytų, ar jiems būtų priimtina, kad būtų tokia komisija iš minėtų 4 asmenų, kuri kartu su finansų ministru, Lietuvos banko valdybos pirmininku ir socialinės apsaugos ministru paruoštų suderintą rezoliucijos projektą, dėl kurio galima būtų balsuoti, kai tik jis bus paruoštas. Seimo narys G.Vagnorius.
G.VAGNORIUS. Ar galima būtų paprašyti keletą minučių baigiamajam žodžiui dėl šitos rezoliucijos? Aš manau, kad jeigu trukdo transliacija, tai mes galime duoti žmonėms pailsėti.
PIRMININKAS. Ne, transliacija netrukdo, radijo transliacija tebevyksta.
Aš manau, kad 3 min. galima leisti.
G.VAGNORIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, aš šiek tiek keistai atrodau, kai man reikia ginti rezoliuciją, kurios man galbūt nereikėtų ginti. Bet aš norėčiau labai paprastai paaiškinti, kur mes darome klaidas ir ko mes nesuprantame. Norėčiau, kad jūs tai priimtumėte galbūt iš anksto nenusiteikę priešiškai. Tai padės mums visiems. Aš buvau pateikęs skaičius, kad pramonės gamyba sumažėjo 2,5 karto, o realios pajamos sumažėjo 3,5 karto. Na, tai, man atrodo, ir šiaip paprastai skirtumas tarp 2,5 ir 3,5 yra pirmasis šaltinis indeksavimui pirmąjį mėnesį. Antra. Gerbiamasis banko valdytojas, finansų ministras kalbėjo apie vadinamąsias nepriemokas. Jeigu iš tikro tai paverstume paprasta žmonių kalba, tai reiškia, kad šiuo metu yra pagaminta ir parduota, bet neapmokėta produkcija, kuri atitinka beveik vieno ketvirčio gamybą. Kitaip tariant, tos prekės pagamintos, bet jos yra neužpajamuotos, ir lėšos nepateko nei įmonėms, nei valstybės biudžetui. Jeigu mes šiek tiek matematiškai galim sudėti, tai mes, suskaičiavę visų mėnesių nepriemokas, kaip tik gausim nuo 60 mlrd. įmonių tarpusavio įsiskolinimo, t.y. tą dalį, kurios negavo biudžetas. Ką gali gauti. Tris kartus daugiau gautų įmonės. Kitaip tariant, jeigu biudžete nepriemokos yra apie 15 mlrd., tai įmonėse tos nepriemokos yra apie 60 mlrd. Na, sakykim, 50 mlrd. Tai iš esmės, įsivaizduokit, kad cirkuliuoja neapmokestintos prekės. Tai ar tai ne šaltinis? Tai tik įrodo, kad mes nesurišam galų ir nesusitvarkom. Trečia. Pramonės gamyba nusmuko dėl to, kad nebeliko finansinių stimulų. Šiandien įmonės nesuinteresuotos gaminti. Jos labiau suinteresuotos mažinti gamybą, atleidinėti žmones, nes, kai neatgauni pinigų iš banko, kur kas paprasčiau yra gyventi. Tai jeigu gamyba krito praeitą mėnesį ir užpraeitą mėnesį ir dar krenta po 13% per mėnesį, tai, gerbiamieji kolegos, dar du, trys mėnesiai ir mes visiškai sustosim. Vadinasi, vienintelė išeitis atkurti pramonei yra ne raginimai didinti pramonę, o per finansus atstatyti finansinius stimulus. Tai yra paspausti per finansus, kad įmonės atgautų stimulus.
PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo nary, jums skirtas laikas baigėsi.
G.VAGNORIUS. Tam, kad tai padarytume, reikia užbaigti įmonių tarpusavio įsiskolinimus. Kitaip tariant, aš pateikiau tuos paaiškinimus vien dėl to, kad... Aš nežinau, gal mes nesuprantam, galbūt mes tiek save politiškai užangažavom, kad mes nebenorim mąstyti. Galimybė visa tai padaryti yra. Aš sakyčiau, kur kas didesnė galimybė yra negu pažymėta.
PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo nary, jums skirtas laikas baigėsi. Būkite malonus paskutinį sakinį baigti.
G.VAGNORIUS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, aš norėčiau, kad jūs nepertraukinėtumėte.
PIRMININKAS. Aš jums leidau 3 min. Aš tada prašysiu, kad Seimo nariai balsuotų dėl jūsų tolesnio kalbėjimo. Dar minutė ir baikite.
G.VAGNORIUS. Man atrodo, kad jūs ilgiau sugaišite kalbėdamas, negu aš užbaigsiu paskutinį sakinį.
PIRMININKAS. Prašau.
G.VAGNORIUS. Man atrodo, kad mums visiems būtų naudinga išspręsti tą socialinę krizę. Man atrodo, mums nereikia laukti mitingų, nereikia laukti, kol kažkas ten tas problemas spręs gatvėje. Aš noriu jums siūlyti. Na, jeigu netinka šita rezoliucija, aš galiu sutikti ir mes galim palaukti iki ketvirtadienio. Galime sutikti, kad, pavyzdžiui, Vyriausybė įrašys visus tuos punktus į savo programą, tačiau aš turiu vieną pageidavimą, kad vienokia ar kitokia forma ta ir finansų, ir pramonės, ir socialinės, ir žmonių pajamų atstatymo programa būtų kur nors užfiksuota. Aš sutinku su visais variantais ir įeiti į komisijas, bet reikia susitarti, ar Vyriausybė programoje tokį panašų mechanizmą numatys, ar mes priimsime atskirą rezoliuciją. Jeigu Vyriausybė pasakytų, kad ji numato tai daryti savo programoje, aš manau, kad mes rezoliucijos galime nepriimti. Jeigu Vyriausybei būtų patogiau, kad tai būtų atskiru dokumentu, mes galim atidėti iki ketvirtadienio ir ketvirtadienį balsuoti. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis Seimo nary. Seimo narys M.Stakvilevičius.
M.STAKVILEVIČIUS. Aš siūlyčiau trupučiuką kitokį variantą.
PIRMININKAS. Tik prašome dėl vedimo tvarkos.
M.STAKVILEVIČIUS. Maždaug prieš 30 metų, kai ir mano vaikai, ir paskutinysis pranešėjas buvo maži, siūlė paprasčiau padaryti. Nunešti vieną pinigą į parduotuvę, kaip jie matydavo, ir gauti daug pinigų, ir tada būsim visi turtingi, o pensininkai turės ką valgyti.
PIRMININKAS. Ačiū. Jūsų variantas labai įdomus. Seimo narys G.Paviržis.
G.A.PAVIRŽIS. Aš norėčiau pritarti K.Jaskelevičiaus siūlymui sudaryti šitą grupę, bet, suprantama, gavus išvadas iš banko ir Vyriausybės. Tada būtų galima svarstyti galutinai.
PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, kiek aš supratau, abi pusės neprieštarauja, kad nedidelė komisija suredaguotų šituos dokumentus, kad Banko valdybos pirmininkas patvirtintų tai, ką sakė Seimo narys G.Vagnorius, jog galima tų lėšų rasti, ir kad ta rezoliucija būtų pateikta ketvirtadienį balsavimui. Tada galėtų būti pasiūlyta Vyriausybei įrašyti į programą arba kokia kita tvarka. Jeigu taip aš supratau jūsų nuomonę, tai gal mes tada patvirtinkime tą komisiją be balsavimo ir leisime jai truputį padirbėti. Seimo narys S.Pečeliūnas dėl vedimo tvarkos.
S.PEČELIŪNAS. Aš ne tiek dėl tvarkos. Čia buvo pasiūlyti 4 asmenys. Gal būtų geriau, jeigu būtų nelyginis skaičius - 5.
PIRMININKAS. Prašome siūlyti.
S.PEČELIŪNAS. Gal nebūtų prieštaravimų, kad ponia E.Kunevičienė taip pat dalyvautų. Aš manau, ji išmano tuos klausimus ir būtų naudinga tai komisijai.
PIRMININKAS. Seimo nariai? Tada Seimo narys K.Jaskelevičius pasiūlys dar ką nors iš kitos pusės, kaip aš supratau. Taip?
L.K.JASKELEVIČIUS. Aš manau, kad užtektų 4. Kadangi tai žmonės, kurie rengė tą rezoliuciją, tai dar 2 iš Biudžeto komiteto, kurie vienaip ar kitaip galėtų įvertinti ir Finansų ministerijos, ir Lietuvos banko išvadas. Galime įtraukti ir 15, bet geriau susitars, kai bus 4.
PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, gal palikime 4. Aš neabejoju, kad Seimo narys G.Vagnorius, jeigu norės, deramai atstovaus 15 žmonių. Seimo narys J.Beinortas.
J.BEINORTAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, aš nemanau, kad reikia 15, tačiau čia atstovaujama ir Biudžeto komitetui, ir Socialinių reikalų komitetui. Aš manau, kad iš Ekonomikos komiteto, tarkim, ponia V.Briedienė, kaip specialistė, tikrai nesukliudytų. Manau, kad šita kandidatūra būtų priimtina.
PIRMININKAS. Priimate? Sutinka. Įrašome Seimo narę V.Briedienę. Gerbiamieji Seimo nariai, kadangi yra susitarta, aš dar kartą perskaitysiu komisijos narius. Seimo narė V.Briedienė, Seimo narys G.Vagnorius, Seimo narys G.Paviržis, Seimo narys A.Rudys ir Seimo narys F.Kolosauskas. Jeigu jūs pritartumėte tokiai komisijai be balsavimo, galėtume laikyti, kad ji turėtų pradėti dirbti nuo šios dienos. Pritariate? Ačiū.
Šiandien mes dar turime labai nedaug darbo. 7 darbotvarkės punktas, matyt, ilgai neužtruktų. Po to patvirtinsime rytojaus dienos darbotvarkę ir bus dar vienas frakcijos pareiškimas dėl armijos išvedimo. Tuo mes šiandien darbą baigsime.
2sesija 12 p. Svarstyti klausimai
Dėl 7 klausimo “Dėl Lietuvos Respublikos pinigų išleidimo įstatymo pakeitimo” kviečiame pranešėją K.Jaskelevičių. Jeigu kas šiuo klausimu norėtų kalbėti, kadangi tai yra pirmasis svarstymas, prašytume užsirašyti.
L.K.JASKELEVIČIUS. Gerbiamieji kolegos, siūlomų pakeitimų pristatymas buvo jau senokai, dar gruodžio mėnesį. Vėliau jis buvo šiek tiek sustabdytas. Dabar tie dalykai yra vėl aktualūs, kadangi naujoji Vyriausybė ir naujasis Lietuvos banko valdybos pirmininkas savo programose ir kalbose kalbėjo apie kiek įmanoma artimesnį lito įvedimo terminą. Todėl manyčiau, kad mes tuos dalykus irgi turime turėti omenyje. Dėl to tuos pakeitimus pats laikas padaryti. Jums buvo išdalytas ankstesnysis pinigų išleidimo įstatymas ir siūlomas pakeitimas. Iš esmės tas pakeitimas yra išplėsti Lito komiteto sudėtį ir padidinti ją nuo 3 iki 5 asmenų. Tai motyvuojama tuo, kad galbūt toks išplėtimas profesine linkme leis labiau apsvarstyti kai kuriuos techninius to dalyko variantus bei aplinkybes. Manyčiau, kad gal Seimas tam prieštarauti neturėtų. Lygiagrečiai su šiuo pakeitimu šiandien Seime buvo išdalytas ir gerbiamojo K.Antanavičiaus Pinigų įstatymas. Tačiau šio įstatymo koncepcija iš esmės yra skirtinga. Todėl manyčiau, kad jų koks nors suderinimas ar bendras svarstymas vargu ar yra įmanomas. Siūlyčiau gerbiamojo K.Antanavičiaus projektą svarstyti bendra tvarka ir priėmus arba pradėjus svarstyti šiuos siūlomus pakeitimus. O kolega K.Antanavičius galbūt tada irgi gali siūlyti įtraukti į darbotvarkę pristatyti tą projektą, nes kaip alternatyvos aš jo nedrįsčiau vertinti. Tiek norėjau pasakyti teikdamas įstatymą “Dėl Lietuvos Respublikos pinigų išleidimo įstatymo pakeitimo” pirmajam svarstymui.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui K.Jaskelevičiui. Klausimų negalima uždavinėti. Seimo nariai galėtų pasisakyti ir siūlyti priimti arba nepriimti. Žodžio prašo Seimo narys V.Andriukaitis. Tai yra pirmasis svarstymas. Ką su juo daryti? Prašome.
V.P.ANDRIUKAITIS. Kiek aš suprantu, dabar yra pristatymas.
PIRMININKAS. Ne, yra pirmasis svarstymas.
V.P.ANDRIUKAITIS. Kelia abejonių komiteto narių išplėtimo motyvas. Yra operatyvus sprendimas ir tokių figūrų, kaip Prezidentas, Ministras Pirmininkas ir Banko valdytojas, jau iš tikrųjų pakanka. Aišku, kad yra paslapties problema ir konsenso problema. Kam reikia išplėsti iki 5? Ką išvardijo, tai visiškai neįtikino, kad reikia šitą sudėtį keisti, kuri iš tikrųjų kompaktiška, operatyvi ir konsenso principu daug geriau išsaugo paslaptį ir...
PIRMININKAS. Aš pasakysiu, kokia procedūra, gerbiamasis Seimo nary. Kada bus balsuojama, bus galima reikalauti balsuoti dėl kiekvienos pareigybės ir bus galima siūlyti išbraukti vieną arba kitą pareigybę. Jūs tam turėsite teisę, o Seimo nariai balsuos už tai, ar išbraukti. Arba privačiame pokalbyje įtikinsite Seimo narį K.Jaskelevičių, kad jis pakeistų tą sudėtį. Seimo narys K.Antanavičius.
K.ANTANAVIČIUS. Gerbiamieji kolegos! Aš iš tiesų nelabai suprantu, kas ir kieno interesais daroma. Jums, gerbiamieji daugumos atstovai, Pinigų įstatymo projektas buvo įteiktas dar gruodžio pradžioje. Pinigų įstatymas visiems deputatams buvo išdalytas gruodžio viduryje. Deja, jo kažkodėl į darbotvarkę neįtraukia. Tai, matyt, nereikia šito klausimo svarstyti. Taip reikia suprasti. Jeigu nereikia, tai kodėl tada reikia svarstyti kažkokį pakeitimą dėl Lito komiteto? Visi vieningai sutinka, kad Lito komiteto kaipo tokio apskritai nereikia. Kokios čia paslaptys? Buvo įvestas Lito komitetas, kai iš pinigų keitimo norėjo sudaryti didžiulę paslaptį. Po to teko konsultuotis su daugeliu, na, ne konsultuotis, o tiesiog pasakyti, kad pas mus sudarytas Lito komitetas, kad valstybinė paslaptis neišsiplėstų. Visi, su kuo kalbiesi, pilvą susiėmę juokiasi, kad iš tokio dalyko reikia daryti paslaptį. Dabar vėl darom pataisas, darom kažkokį Lito komitetą. Tai arba spręsim pinigų klausimus, arba nespręsim. Jums pateiktas Pinigų įstatymas yra įstatymas, kuris, galima sakyti, atitinka estų įstatymą. Parengtas visiškai atitinkamai. Yra gautos Juridinio skyriaus išvados. Parašytos jos praeitų metų gruodžio 8 d. Pataisytas projektas Nr.2 jums įteiktas. Jeigu jūs žiūrėjote į Juridinio skyriaus išvadas, tai yra nurodyta, kad reikia atsižvelgti į tarpukario Lietuvos pinigų įstatymą. Ten iš tiesų suradau du labai priimtinus punktus. Projektas Nr.2 pagal tas Juridinio skyriaus išvadas. Jeigu mes norime spręsti pinigų klausimą, reikia taip pat dėl Užsienio valiutos įstatymo. Užsienio valiutos įstatymas yra parengtas kovo 1 d. ir taip pat įteiktas užregistravimui. Jeigu norime spręsti pinigų klausimą, reikia Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto “Dėl pinigų reformos vykdymo.” To dekreto projektas yra. Tai spręskim, jeigu reikia spręsti. Jeigu reikia tik žaisti, tai tada žaiskime. Dėl konkrečiai pateikto šito projektėlio pataisų, aš galvočiau, kad jeigu jau išplėstume, tai, matyt, ir Ekonomikos komiteto pirmininką derėtų įrašyti į tą Lito komitetą. Jeigu Biudžeto ir finansų komiteto pirmininką įrašom, tai Ekonomikos labiau tinka. Todėl, kad Ekonomikos komiteto pirmininkas pateikia visus įstatymus ir yra parašęs ne vieną straipsnį. Tuo tarpu kol kas neteko girdėti, kad Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas būtų parašęs bent vieną straipsnį tuo klausimu. Tada reikėtų įrašyti ne tą, kas pateikė, o tą, kas šitoje srityje dirba. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui. Seimo narys P.Papovas.
P.PAPOVAS. Aš norėčiau remti teikiamą projektą dėl to, kad mums reikia išspręsti Lito komiteto likimą. Beveik dabar Lito komiteto nėra. Ar jis reikalingas? Kadangi jis buvo, tai jis ir reikalingas. Tiktai aš norėčiau pasakyti, kad vis dėlto reikėtų pažiūrėti dėl to komiteto išplėtimo. Mano nuomone, tikrai nereikėtų jo išplėsti arba jeigu jau plėsti, tai ribotai ir pasižiūrėti į tą klausimą konceptualiai. Vis dėlto Lito komiteto tokia buvo koncepcija ir ji turėtų išlikti. Turėtų būti valstybės vadovai, valstybinės valdžios vadovai.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui P.Papovui. Seimo narys V.Zimnickas. Tik aš prieš tai norėčiau pasakyti, kad tarybų valdžia irgi buvo, tačiau kažin ar kas nors jos dabar pageidautų. Prašome. Seimo narys V.Zimnickas.
V.V.ZIMNICKAS. Na, aš tikrai dėl tarybų valdžios nenoriu agituoti, bet kad šitas Lito komitetas reikalingas, tai čia suprantamas dalykas. Aš visiškai pritarčiau P.Papovui, kad toks komitetas turi būti. Aš manau, kad to komiteto darbas ir bus, kad parengtų tą koncepciją pagal esamą situaciją, kad kuo greičiau būtų įvestas mūsų Lietuvos Respublikos tikrasis pinigas. Aš irgi kol kas dar galėčiau taip pamąstyti ir pagalvoti tuo momentu, kodėl tas žmonių skaičius išplėstas. Vis dėlto mano nuostata irgi būtų, kad būtų Prezidentas, Ministras Pirmininkas ir Banko valdytojas. Jeigu reikėtų, galima įrašyti ir finansų ministrą, ir ekonomikos ministrą, be abejo, ir Biudžeto ir finansų komitetą, kad parengtų atitinkamą kažkokią papildomą medžiagą. Tai mano tokia nuostata. Bet iš esmės aš už, pritariu ir kviečiu visus balsuoti, kad šį įstatymą mes kuo greičiau priimtume. Ačiū.
PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, prieš suteikdamas žodį replikoms, aš norėčiau jus painformuoti, kokia mūsų lauktų procedūra. Pirmiausia mes turėtume pritarti arba nepritarti teikiamam projektui po pirmojo svarstymo. Antra, dėl pinigų įstatymo, kurį pateikė Seimo narys K.Antanavičius. Jis užregistruotas, turi Juridinio skyriaus išvadą, todėl mes galėtume įrašyti jį į sesijos darbų programą ir pradėti svarstymo procedūrą. Ir tą svarstymą artimiausiu laiku pradėti. Tai jeigu jums būtų priimtina tokia procedūra, tai mes galėtume ir balsuoti, o jeigu ne, tai prašome dar replikas sakyti. Seimo narys K.Antanavičius.
K.ANTANAVIČIUS. Tai, ką jūs pasiūlėte, gerbiamasis Pirmininke, man visiškai priimtina, aš noriu replikos teise pasakyti štai gerbiamiesiems kolegoms, kurie sako, kad reikia. Tai ką jie darys? Štai paims susirinks premjeras, Prezidentas ir padarys lito įvedimo koncepciją, taip? Taigi čia tikras juokas.
PIRMININKAS. Seimo narys A.Rudys. Taip pat replika.
A.RUDYS. Aš sutinku su tuo, kad būtinai reikia pakeisti įstatymą todėl, kad Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko neliko, būtinai reikia keisti į Prezidentą, bet aš manau, kad nėra būtina išplėsti.
PIRMININKAS. Tylos prašyčiau. Nesigirdi Seimo nario žodžių.
A.RUDYS. Aš manau, kad reiktų palikti tą pačią sudėtį, kokia buvo - 3 žmonių, todėl, kad čia reikės priimti tiktai galutinį, vieną sprendimą arba išrinkti vieną variantą iš kelių. Prisiminkim, kad sprendimai priimami konsenso pagrindu, čia nesiūloma pakeisti, vadinasi, 3 yra žymiai lengviau negu 5 šitą bendrą sutarimą pasiekti, ir dėl to aš manau, kad reikėtų palaikyti įstatymą tuo aspektu, kad Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas keičiamas Prezidentu.
PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo nary, aš norėčiau tik pakartoti, kad jums reikia įtikinti įstatymo pateikėjus arba per antrąjį svarstymą siūlyti išbraukti šituos asmenis, kurių norėtumėt, kad jų ten nebūtų. Seimo narys K.Jaskelevičius. Aš tikiuosi, kad daugiau replikų nebus. Prašom.
L.K.JASKELEVIČIUS. Aš manyčiau, kad vis dėlto ta išplėtimo problema svarstoma formaliai. Čia reikalas ne tas, kad bus tas komiteto pirmininkas, kuris mažiau prirašęs, ar tas, kuris daugiau prirašęs, bet, tarkim, aš neabejočiau, kad ten turėtų būti finansų ministras. Lito komitete iš tiesų bus priimtas sprendimas, paskutinis, bet pats atsakingiausias... Ir vis dėlto 5 asmenims, kurių tarpe bus finansų ministras ir, tarkim, asmuo, daug prirašęs šituo klausimu, na, paprasčiausiai bus lengviau ir profesiniu požiūriu, juk tai atsakomybė yra. Vienas dalykas, kai ten Banko valdybos pirmininkas vienaip ar kitaip savo rengtą projektą pateiks ir gali, kaip sakant, vienaip ar kitaip būti suinteresuotas, kad būtų už jį balsuojama, tai vis dėlto turi būti ir oponuojama.
PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui. Ar nesutiktumėt replikomis ir tais argumentais apsikeisti kuluaruose ir vienas kitam pasistengti įrodyti, koksai turi būti Lito komitetas? O dabar aš norėčiau pasiūlyti, kadangi taip siūlo ir įstatymo rengėjai, kad pritartume po pirmojo svarstymo arba nepritartume, tai yra jūsų teisė. Antra, bus siūlomas balsavimas, kad dėl pinigų įstatymo pritarti pateikimui ir įrašyti į sesijos darbų programą, pradėti svarstymo procedūrą. Du balsavimai numatyti. Tai prašome. Aš teikiu dabar balsavimui įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos pinigų išleidimo įstatymo pakeitimo” projektą. Prieš tai registruosimės. Aš noriu visiems Seimo nariams priminti, kad, jeigu jūs turėtumėt pataisų, prašome jas deramai apiforminti ir įteikti, kad būtų galima paskui balsuoti jūsų pataisas per antrąjį svarstymą. O dabar prašome registruotis, kompiuteriai, ačiū Dievui, veikia. Jūs pats žinote, kad nieko neatsitinka be Dievo žinios, tokiu atveju elektrikas taip pat pataiso tiktai su ta žinia. Užsiregistravo 68 Seimo nariai. Prašome pasiruošti balsavimui. Kas už tai, kad būtų pritarta po pirmojo svarstymo įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos pinigų išleidimo įstatymo pakeitimo” projektui, tas spaudžia mygtuką “už”, kas mano kitaip, spaudžia mygtuką “prieš”.Už pasisakė 52 Seimo nariai, prieš - 6, susilaikė 10. Tokiu atveju pritarta po pirmojo svarstymo, o dabar balsuosime antrąjį įstatymą.
L.K.JASKELEVIČIUS. Dėl balsavimo motyvų.
PIRMININKAS. Antrojo įstatymo?
L.K.JASKELEVIČIUS. Taip.
PIRMININKAS. Tuojau, minutę. Aš noriu priminti, mes balsuosime dėl pinigų įstatymo, kad įrašome į sesijos darbų programą ir pradedame svarstymo procedūrą. Ir galime dabar kalbėti dėl balsavimo motyvų, galima kalbėti iš vietinio mikrofono, kas pageidauja - nuo šoninio, prašom. Seimo narys K.Jaskelevičius.
L.K.JASKELEVIČIUS. Gerbiamasis pirmininkaujanti, bet juk dar nebuvo šio pinigų įstatymo pristatymo. Šiandien pristatymo nebuvo. Mes pateikėjo neklausinėjome, neišgirdome jo pateikimo, tai...
PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo nary, aš norėčiau priminti, kad Seimo narys K.Antanavičius tą ir padarė, pateikė. Jūs turėjote teisę jį paklausinėti, tačiau jūs ta teise nepasinaudojote, tai ką aš dabar galiu padaryti? Jūs atidžiau klausykitės, ir tada jums bus viskas aiškiau. Gerbiamieji Seimo nariai, daugiau norinčių pasisakyti dėl motyvų nematau... Prašau? Taigi mes įrašome į sesijos darbotvarkę. Gerbiamieji Seimo nariai, prašome, kas už tai, kad būtų dokumentas įrašomas į sesijos darbų programą ir pradėta svarstymo procedūra? Bet dar nori kalbėti... nesuspėjo užblokuoti kompiuteris, todėl Seimo narys J.Bastys.
J.BASTYS. Tai visgi, man atrodo, truputį neaišku, kaip čia buvo pristatyta, kad nei komitetuose nebuvo, niekur nebuvo ir staiga prasidėjo svarstymas? Tai jeigu darbotvarkėje nebuvo, tai dabar ir kalbama apie įtraukimą į darbotvarkę, tiktai tokią, o jokio pirmo pristatymo, mano supratimu, dar nebuvo.
PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo nary, nė vienas save gerbiantis komitetas nepriima jokio įstatymo svarstyti, jeigu jis nėra pristatytas Seimui. Jeigu jūs dabar balsuosite už įrašymą į sesijos darbų programą, tai yra tolygu įrašyti į darbotvarkę. Seimo narys V.Petkevičius.
V.PETKEVIČIUS. Manau, kad reikia įrašyti į darbotvarkę.
PIRMININKAS. Seimo narys M.Stakvilevičius. Nuomonė ta pati.
M.STAKVILEVIČIUS. Ypač jeigu bus arti markės...
PIRMININKAS. Seimo narys J.Beinortas.
J.BEINORTAS. Aš taip pat pasisakau už.
PIRMININKAS. Visi - už. Seimo narys A.Bendinskas norėtų prieš pasakyti?
A.BENDINSKAS. Taip pat už.
PIRMININKAS. Taigi, gerbiamieji Seimo nariai, prašome pasiruošti balsuoti. Kas už tai, kad būtų pinigų įstatymas įrašytas į sesijos darbų programą ir pradėta svarstymo procedūra, tas spaudžia mygtuką “už”. Balsavimas pradėtas. Už - 46, prieš - 7, susilaikė 5. Pinigų įstatymas įrašomas į sesijos darbų programą ir pradedama svarstymo procedūra. Dėl rytojaus dienos darbotvarkės nori pasisakyti Seimo Pirmininkas Č.Juršėnas.
V.JARMOLENKA. Prieš tai dar repliką galiu?
PIRMININKAS. Kol Seimo Pirmininkas neatėjo, prašome.
V.JARMOLENKA. Ir Seimo Pirmininkui bus tai naudinga.
PIRMININKAS. Seimo narys V.Jarmolenka.
V.JARMOLENKA. Kai mes iš ryto svarstėm Gračiovo pareiškimą Briuselyje, aš paprašiau oficialios informacijos, tekstualinės, raštiškos informacijos. Aš manau, kad rytdienai mes ją gausime, ponas Juršėnai?
PIRMININKAS. Atsiprašau, aš neišgirdau - kokios informacijos? Seksualinės, aš išgirdau?
V.JARMOLENKA. Kiekvienas ...
PIRMININKAS. Aš noriu pasakyti, kad kol kas viską įrašo radijas ir vakare paleis į eterį ir jūsų žodžius. Tai jūs patikslinkit šitą formuluotę.
V.JARMOLENKA. Raštiškos.
PIRMININKAS. Aha, atleiskite. Seimo narys Č.Juršėnas. Prašome.
Dėl posėdžio darbotvarkės (93.03.30)
2sesija 12 p. Svarstyti klausimai
Č.JURŠĖNAS. Gerbiamieji kolegos, mes šįryt truputėlį tarėmės dėl rytdienos darbotvarkės. Jinai būtų iš dviejų dalių. Pirma dalis - Seimo posėdis, jis truktų maždaug pusantros valandos, o gal šiek tiek ilgiau, o nuo 12 val. arba gal truputėlį vėliau, priklausomai nuo posėdžio trukmės, būtų pasitarimas. Taigi pirmiausia dėl sesijos posėdžio - būtų Vyriausybės programos projekto tolesnis nagrinėjimas įskaitant užsienio politikos aptarimą ir, galimas daiktas, balsavimas. Tai antras klausimas. Trečias punktas būtų šitas didelis klausimas, kurį gerbiamasis G.Paviržis teikė dėl visų butų reikalų - trečias svarstymas ir balsavimas. Taigi sesijos posėdyje - 2 dideli klausimai: Vyriausybės programos tolesnis nagrinėjimas bei balsavimas ir butų įstatymo visų pataisų trečias svarstymas ir balsavimas. Pasitarimas vyktų nuo 12 val. arba truputėlį vėliau, jeigu čia mes šiek tiek užkliūsim, iki 17 val. Pasitarimas toks, kokį mes ne kartą turėjome dėl žemės ūkio ir kai kurių kitų klausimų - dėl to buvo priimtas specialus Seimo sprendimas.
PIRMININKAS. Tai čia ne dėl žemės ūkio dabar bus?
Č.JURŠĖNAS. Ne, šitas - ne dėl žemės ūkio, bet aš apie analogijas kalbu. Dabar - teisėtvarkos ir teisėsaugos klausimai.
PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, ar pritartumėt darbotvarkei? Seimo narys M.Pronckus.
M.PRONCKUS. Pradėtas svarstyti gerbiamojo A.Ražausko pristatytas klausimas. Gal jį būtų galima dar įjungti? Ten yra tik keli pasisakymai.
Č.JURŠĖNAS. Tai aš labai atsiprašau, ten yra apie 10 pasisakymų, jeigu mes šitą įjungsime, tai tada pasitarimas teisėsaugos klausimais galės prasidėti 13 val. arba iš viso popiet. Arba jeigu mes sutaupysime laiko, gerbiamasis M.Pronckau, galėsime rytoj papildomai įsirašyti.
M.PRONCKUS. Būtų labai gerai įrašyti - mano toks pasiūlymas.
PIRMININKAS. Aš norėčiau priminti, gerbiamieji Seimo nariai, kad mes turbūt įrašysime, jeigu tikrai liks laiko, nes 12 val. yra sukviesti du ministrai, generalinis prokuroras ir, matyt, nereikėtų mums piktnaudžiauti pareigūnų laiku. Jeigu mes sutaupysime, dirbsime produktyviai, be abejo, aš manau, kad bus galima kalbėti ir apie tai, ką sako Seimo narys M.Pronckus.
PIRMININKAS. Seimo narys V.Jarmolenka.
V.JARMOLENKA. Ponas Juršėnai, aš norėčiau paklausti, ką daryti, jei komitetas atmetė visą užsienio politikos 7 skirsnį, o šiandien posėdžio nebuvo ir rytoj jo irgi nebus, o jau reikės komiteto išvados?
Č.JURŠĖNAS. Aš manau, jis sugebės padaryti tas išvadas!
V.JARMOLENKA. Kas jisai? K.Bobelis?
Č.JURŠĖNAS. Komitetas. Jeigu jūs apie K.Bobelį galvojate taip gerai, tai man irgi malonu.
PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, ar yra prieštaraujančių tokiai darbotvarkei, ar galima laikyti, kad ji patvirtinta be balsavimo? Ačiū, Seimo nariai. Gerbiamieji Seimo nariai, dar vienas pareiškimas. Seimo narys N.Medvedevas - Socialdemokratų frakcijos vardu.
N.MEDVEDEVAS. LSDP frakcijos pareiškimas. “LSDP supranta problemas, kylančias Rusijos piliečiams, kariškiams, o ypač jų šeimų nariams išvedant Rusijos kariuomenę iš Lietuvos. LSDP supranta sunkumus Rusijos demokratų, spaudžiamų agresyvių prokomunistinių ir nacionalistinių jėgų. Tai verčia juos laviruoti tarp būtinybės laikytis tarptautinių normų dėl Rusijos kariuomenės besąlygiško ir skubaus išvedimo iš suverenių Baltijos valstybių ir būtinybės garantuoti Rusijos piliečiams bent minimalias socialines garantijas. Tačiau LSDP realiai vertina didelį pavojų, kurį sudaro neteisėtas svetimos kariuomenės buvimas Baltijos valstybėse ne tik politiniam stabilumui šiose valstybėse, jų suverenumui, bet ir šių valstybių piliečių gyvybei, ypač priešpriešos tarp demokratinių ir prokomunistinių nenacionalistinių jėgų Rusijoje akivaizdoje. Svetimos kariuomenės buvimas Baltijos valstybėse provokuoja minėtas agresyvias jėgas bandymams atstatyti SSSR sukuriant Europos centre naują konfrontacijos židinį, panašų į Jugoslavijos variantą. LSDP reikalauja, kad Rusijos kariuomenė būtų išvesta iš Lietuvos pagal pasirašytą grafiką. LSDP pritaria Vakarų valstybių ketinimams padėti Rusijai spręsti socialines problemas išvedant jos kariuomenę iš Baltijos valstybių.” Dėkoju.
PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji Seimo nariai, dar paskutinė informacija: rytoj 9 val. 10 min. frakcijos atstovų pasitarimas įprastame kambaryje. Posėdis baigtas.