Trisdešimt antrasis posėdis
1993 m. sausio 27 d.

	Svarstyti klausimai:
1.	Darbotvarkės aptarimas1s32podarb1
2.	Padėtis žemės ūkyje
3.	Nutarimo "Dėl Lietuvos žemės ūkio būklės" projekto pateikimas1s32polietzemuk

# Darbotvarkės aptarimas (93.01.27)

1sesija32p svarstyti klausimai

Pirmininkauja laikinai einantis Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pareigas Č. JURŠĖNAS ir laikinasis pavaduotojas A. SAKALAS

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, mieli svečiai. Pradedam Lietuvos Respublikos sausio 27 d. plenarinį posėdį. Visų pirma pagal mūsų tradiciją aš norėčiau savo ir, manau, visų susirinkusiųjų vardu pasveikinti vieną Seimo narį, o kartu ir Lietuvos demokratinės darbo partijos frakcijos veikėją Algirdą Kunčiną gimimo dienos proga. (Plojimai)

Dabar dėl mūsų šios dienos posėdžio darbotvarkės. Iš esmės yra vienas klausimas, kuris buvo numatytas pratęstos Seimo pirmosios sesijos darbų programos 6 punkte, t.y. Lietuvos žemės ūkio būklė ir svarbiausieji valstybinės agrarinės politikos veiksmai. Taigi numatyta nagrinėti šitą klausimą. Dėl to mes dar tarėmės frakcijų atstovų pasitarimuose vakar ir šiandien. Ir šitas klausimas iš esmės būtų padalintas į dvi dalis: padėties žemės ūkyje aptarimas (pranešėjai ministras R.Karazija ir Seimo Agrarinio komiteto pirmininkas M.Pronckus) ir Seimo nutarimo “Dėl Lietuvos žemės ūkio būklės” projekto pateikimas (pranešėjas M.Pronckus).

Ar yra kokių kitų pasiūlymų, ar galim be balsavimo pasitvirtinti šitą darbotvarkę? Galim. Gerai. Ačiū.

Tada galim pradėti savo darbą. Pagal vėlgi preliminarinį susitarimą numatyta, kad pagrindiniai pranešėjai, t.y. gerbiamieji R.Karazija ir M.Pronckus, kalba maždaug po 25 minutes. Norinčių pasisakyti yra jau per 20. Apie 7 ar daugiau (čia negalima sakyti apie 7) yra iš kairės pusės, daugiau negu 10 - iš dešinės pusės, pora Seimo narių, esančių centre, nori pasisakyti, dabar jau 3, ir apie 10 svečių, atstovaujančių įvairioms žemės ūkio, kaip čia pasakius, politinėms pakraipoms ar įvairioms organizacijoms. Taigi aš siūlyčiau dirbti taip, kad pasisakantiems skirtume po 7 minutes, ne daugiau. Jeigu kas sugebės greičiau pasisakyti, tai būtų geriau. Beje, tai ir numato Reglamentas, kad būtų pasisakantys iš įvairių pusių, t.y. ne taip, kaip užsisakę kalbėti. Pirmieji užsisakę kalbėti LDDP atstovai. Tai kad nebūtų vienos pakraipos kalbėtojai, o vienas iš vienos pusės, vienas iš kitos ir svečių atstovai. Va tokiu būdu. Taigi jeigu kitų pastabų nėra, kviečiu į tribūną pirmąjį pranešėją žemės ūkio ministrą gerbiamąjį R.Karaziją. Prašom.

A.KUNČINAS. Dėl vedimo tvarkos galima?

PIRMININKAS. Prašau. Seimo narys A.Kunčinas, kurį dar kartą sveikinu.

A.KUNČINAS. Dėkui. LDDP frakcijos vardu mes siūlome (ir apie tai buvo kalbėta), kad vyktų transliacija per radiją.

PIRMININKAS. Man atrodo, kad ta transliacija yra numatyta, tiktai ten dar žinios nesibaigė.

Dabar dėl bendros darbo tvarkos. Mes manom, kad turėtume baigti taip, kaip numatyta, iki 13.30 val., iki 14 val. Jeigu vis dėlto gerbiamieji ir Seimo nariai, ir svečiai labai kategoriškai norės pasisakyti pagal visus pateiktus sąrašus, tada mums reikės apsispręsti po pertraukos, ar mes užtęsiam posėdį, sakysim, kokį pusvalandį, arba kitas variantas, apie kurį šiandien rytiniame pasitarime kalbėjom, padarom pusės valandos pertrauką ir dar dirbam nuo 14 iki 15 val., ir tada jau tikrai baigiam.

Padėtis žemės ūkyje (93.01.27)

1sesija32p svarstyti klausimai

Prašom, gerbiamasis ministre.

R.KARAZIJA. Gerbiamieji Seimo nariai, jūsų Ekscelencija Algirdai Brazauskai, gerbiamasis laikinai einantis Seimo Pirmininko pareigas Česlovai Juršėnai, ponios ir ponai, dalyvaujantys šiame Seimo posėdyje! Šiandien visus mus į šiuos prakilnius rūmus suvedė bendras rūpestis - žemė, žemės ūkio reikalai. Visi mes, kaip tvirtina poetas Algimantas Baltakis, esame pirmoji karta nuo žagrės ir Žagarės. Ir visai nesvarbu, kuri karta - pirmoji  ar kelintoji - dirbame su pieštuku ar liniuote rankose, valdome kompiuterį ar stakles, sėdime prie mašinos ar traktoriaus vairo, visiems mums žemė skleidžia šviežios duonos ir prakaito kvapą. Kaimas atlaikė visas praeities negandas, jis mūsų tautos stiprybė. Be jo nesuvokiame ir mūsų valstybės ateities.

Dabar be jokios patetikos pasakysiu, kad kaimas, žemės ūkis sunkiai negaluoja. Ir taip labai sunkią žemės ūkio būklę pastarosiomis savaitėmis pablogino praūžusios audros. Iki sausio 14 d., negalutiniais duomenimis, padaryta ne mažiau kaip 3 mlrd. talonų nuostolių. Paprasčiausiam remontui reikės apie 1,5 mln. m2 šiferio, 660 tūkst. m2 ruberoido, 103 tūkst. m3 medienos, 150 tūkst. m2 stiklo. Ir tai toli gražu ne viskas. Šias medžiagas Vyriausybė nurodė parduoti žemdirbiams ir visiems kitiems nukentėjusiems ne didesnėmis kaip sausio 1 d. buvusiomis kainomis. Dalį nuostolių kompensuos draudimo įstaigos, tačiau žemės ūkio bendrovės, technologiniai komplektai, kurie nebuvo sudarę draudimo sutarčių, atsiduria dar sunkesnėje padėtyje.

Žemės ūkis nebuvo apdraustas ne tik nuo stichinių nelaimių, bet ir nuo neprotingų sprendimų. Reformos laikmetį ir jos nenaudą tegalima pailiustruoti dabartine ekonomine būkle. Esminis trūkumas buvo ir tai, kad reforma daryta tinkamai nepasirengus ir negalvojant apie jos pasekmes.

Negalutiniais duomenimis, praėjusių metų bendroji žemės ūkio produkcija, palyginti su 1991 metais, tesudaro apie 60%, grūdų gamyba sumažėjo 33%, pieno supirkimas - tiek pat, gyvulių supirkta 20% mažiau, kiaušinių - 30%. Gyvulių supirkimo sumažėjimas sąlyginai nedidelis todėl, kad dėl pašarų stokos gyvulių buvo realizuota kur kas daugiau. Šiuo metu Respublikoje yra 20% galvijų, 16% melžiamų karvių ir 36% mažiau kiaulių negu 1992 metų sausyje. Dėl pašarų stokos jau dabar 107 žemės ūkio bendrovėse galvijai badauja ir dar 340 fermų labai trūksta pašarų. Šios bendrovės rūpinasi jau ne gyvulininkystės produktų gamyba, bet kaip išlaikyti gyvulius iki ganymo pradžios. Vilniaus rajono Maišiagalos, Prienų rajono Lelionių, Ukmergės rajono Siesikų bendrovėse buvo gyvulių kritimų iš bado.

Iš rudens pasėta 441 tūkst. ha žiemkenčių. Tai tiek pat, kiek ir praėjusiais 1991 metais. Tačiau daug kur jie pasėti pavėluotai, nepatręšti, neapdoroti reikiamomis cheminėmis priemonėmis. Nerimą kelia tai, kad daug kur pasėliai gali išmirkti ar iššalti. Praėjusį rudenį liko nesuarta apie 250 tūkst. ha žemės, mažas buvo bulvių, kitų techninių kultūrų derlius, daržovių taip pat užauginta gerokai mažiau.

Nevargindamas galybe skaičių prašau jūsų drauge apsvarstyti svarbiausią šiandienos problemą - gamybos stabilizavimą, nes nuo to priklausys, ar Lietuva liks žemės ūkio kraštas.

Dabar nenuostolinga tik pieno gamyba. Galvijų vadinamosios sutartinės superkamosios kainos padengia tik 50%, kiaulių ir kiaušinių 8090% gamybos išlaidų.

Materialiniai techniniai ištekliai, kita pramonės produkcija kasdien brangsta, todėl kainų disproporcija didėja, ir kiekvienas žemės ūkio produkcijos kilogramas duoda vis didesnį nuostolį. Gamintojų finansinė padėtis katastrofiška. Net ir už patiektą produkciją neatsiskaitoma. Gamyba iki šiol laikėsi tik atsargų sąskaita: kuro rezervų, anksčiau išaugintų gyvulių, grūdų ir trąšų likučių, netgi anksčiau įtręštų dirvų, pasėtų daugiamečių žolių. Atsargos visiškai senka, todėl natūralu, kad tokiose sąlygose ir toliau smarkiai mažės gamyba.

Ministerija pateiktų Seimui du būdus žemės ūkio gamybą stabilizuoti ir kaimo žmogų - gėrybių gamintoją - išsaugoti. Pirmas, leisti žemdirbiams reikalauti iš supirkėjo palankios kainos ir visiškai laisvai disponuoti savo produkcija, nevaržant išvežimo muitais ar licencijomis. Tuomet supirkimo kaina turėtų padidėti iki tokio lygio, kuris padengtų gamybos išlaidas ir duotų bent 15% rentabilumą. Tačiau tokiu atveju ant prekystalio beveik visi produktai pabrangtų ne mažiau kaip 2 kartus ir toliau jų kaina svyruotų priklausomai nuo gamybos išlaidų bei paklausos. Net ir šiuo atveju dar reikėtų subsidijuoti gamintojus, dirbančius mažo našumo žemėse, arba kai dėl paklausos sumažėtų produkcijos kainos. Žemės ūkis atitiktų pramonės ir energetikos kainų augimą.

Reikia pasakyti, kad ir Europos Ekonominės Bendrijos, kitų šalių ekspertai siūlo būtent šį kelią, orientuojantis į pasaulines žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas. Tuomet visada pakaktų produktų vidaus rinkai, išnyktų spekuliacija pigiais subsidijuojamais produktais už Lietuvos ribų, žemdirbiai būtų suinteresuoti intensyvinti gamybą ir atsirastų didesnis poreikis ieškoti rinkos užsienyje.

Tačiau dar kartą noriu pasakyti, kad šiuo atveju labai sunkioje padėtyje atsidurtų vartotojai, kurie jau dabar didžiąją atlyginimo dalį išleidžia maistui.

Antras būdas - netiesioginis kainų reguliavimas. Tuomet valstybinių kontraktų pagrindu svarbiausioms žemės ūkio produkcijos rūšims - grūdams, mėsai, pienui - pagaminti būtiniausius materialinius techninius išteklius - trąšas, dyzelinį kurą ir kai kurią techniką valstybė atpigintų skirdama subsidijas. Tačiau, preliminariniais skaičiavimais, iš valstybės biudžeto reikėtų gauti tik šioms subsidijoms bent 25 mlrd. talonų. Ir tuomet žemės ūkio produkcijos gamintojai padengtų tik gamybos išlaidas. Planuojant bent 15% rentabilumą reikėtų šitą sumą padidinti beveik ne mažiau kaip dvigubai. Visai nacionalinei žemės ūkio programai, kaip žinote, biudžeto projekte numatoma skirti tik apie 17 mlrd. talonų. O turint galvoje, kad viskas brangsta dienomis, šie skaičiai irgi nebūtų galutiniai.

Žemės ūkis ne išmaldos prašo. Visiems reikia suprasti, kad energetikos, kitų materialinių išteklių brangimas tiesiogiai veikia ir žemės ūkio produkcijos kainą. Tai strateginis ekonominis siūlymas.O kasdienybė verčia tuojau pat sutvarkyti finansų ir kredito sistemą, kuri daugeliu atvejų paraližuoja ūkinę veiklą.

Sausio 1 d. duomenimis, maisto pramonės įmonėms Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ir Lietuvos vartotojai skolingi daugiau kaip 14 mlrd. talonų už patiektus maisto produktus, o žemdirbiams perdirbamosios pramonės įmonės skolingos 10 mlrd. talonų.

Seimas priėmė gerą nutarimą dėl atsiskaitymų su žemės ūkio produkcijos gamintojais. Bet reikėtų jį papildyti tais pačiais reikalavimais prekybininkams ir pagaliau patiems bankininkams. Galima pateikti ir tokių pavyzdžių, kai bendrovės, kompleksai, netgi kai kurie paukštynai neužmoka grūdų perdirbimo įmonėms už pašarus, o skolų dydis prilygsta pagrindinio kapitalo sumai. Grūdų perdirbėjai netgi iki šio laiko neatsiskaitė už pristatytus grūdus žemdirbiams.

Kyla sunkumų sudarant Europos Ekonominės Bendrijos paramos fondą, kadangi grūdų kombinatai, negavę kreditų, negali atsiskaityti už gautus grūdus. Ir apskritai žinotina, kad žemės ūkis ir maisto pramonė, kaip sezoninė gamyba, be kreditų negali apsieiti, kadangi tarp žaliavos supirkimo ir gatavų produktų realizavimo gali praeiti visi metai nuo derliaus iki derliaus.

Tačiau ne vien ekonominiais svertais turime susirūpinti siekdami gamybos stabilizavimo. Svarbiausia jau dabar apsispręsti, kaip iki pavasario bus paskirstyta žemė, kuri dar negrąžinta savininkams. Iki pavasario bus priimti sprendimai dėl nuosavybės grąžinimo, ir nuosavą žemę naudos apie 63 tūkst. privačių ūkių savininkų. Apylinkių agrarinės reformos tarnybos turi sudaryti sąrašus asmenų, kuriems reikės suteikti 23 ha žemės sklypus asmeniniam ūkiui, ir daug kur reikės patikslinti šios žemės ribas. Tokiu būdu bus aiškiai žinomi žemės sklypai, kurie priklausys apylinkių, savivaldybių dispozicijai. Likusią žemę turėtų nuomoti ilgesniam laikui (ne trumpiau kaip trejiems metams) fiziniai ir juridiniai asmenys, galintys gaminti žemės ūkio produkciją.Pabrėžiu, galintys. Tai pasirengę ūkininkauti dabartiniai žemdirbiai arba grįžtantys ūkininkauti į nuosavą žemę žmonės ir žemės ūkio bendrovės. Valstybinę ar privačią žemę nuomojančios bendrovės turi būti aprūpintos pagal gamybos poreikius žemės plotais, garantuojančiais apsirūpinimą pašarais. Žemę nuomojantiems ūkininkams nuosavybė galės būti grąžinama net ir nebaigus kompleksinio žemėtvarkos projekto, jeigu jų žemės sklypai atitiks turėtos žemės plotus ir vietą.

Lietuvoje trūksta apie 1 mln. ha žemės, kurią norima grąžinti. Už 0,5 mln. ha prašoma kompensacijos, kurios būdus ir tvarką tikslina sudaryta komisija. Tačiau kompensaciją teks išmokėti dar ir tiems, kurie nori susigrąžinti žemę ekvivalentine natūra, nes jos nebus įmanoma grąžinti, jos paprasčiausiai pristigs. Visos žemės sutvarkymas ir žemės privatizavimas bus tęsiamas nuosekliai, laikantis įstatymų, Žemės ūkio ministerijai patvirtinus žemėtvarkos projektų rengimo grafikus ir šiuos projektus iki galo apsvarsčius su pretendentais, suderinus kitose žinybose ir patvirtinus rajono valdybose. Tai tęsis ne mažiau kaip 45 metus.O visi geodeziniai matavimai bus baigti gerokai vėliau.

Mes tiesiog prašome pritarti tokiai pagrįstai žemės reformos tvarkai, kuri atitinka specialistų galimybes ir skaičiavimus. Apie tai dar kalbės Žemės tvarkymo departamento direktorius ponas Pranas Aleknavičius. Dėl pirmaeilių žemės reformos darbų yra parengtas Vyriausybės nutarimo projektas, kuris tikriausiai greitai bus priimtas, ir visi žinos: kas dirba žemę, tas ims ir derlių.

Skaitydami daugelį prašymų, skundų, klausydami žmonių širdgėlos, norim atsiprašyti ir už tuos, kurie pažadėjo greitai sugrąžinti turėtą žemės nuosavybę. Suprantame ir tuos, kurie, atsiėmę pliką žemę, neturi jos kuo dirbti, neturi kur gyventi ir pakliuvo į didelį vargą. Daugeliu atvejų jiems bejėgė padėti ir valstybė.

Stengsimės taisyti klaidas, bet tam reikės laiko ir didelių pastangų. Tuo pačiu būtina galvoti ir apie perspektyvų, šiuolaikišką valstiečio ūkį. Žinoma, ne 8 ar 9 ha ūkelį. Prašome Seimą artimiausiu metu priimti Žemės reformos ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymų pataisas, taip pat žemės santykių reguliavimui reikalingą naują žemės įstatymą. Būtinos ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisos, užtikrinančios griežtesnę žemės naudojimo kontrolę. Užsigulėjo ir veislininkystės įstatymo projektas.

Respublikoje iki žemės ūkio įmonių turto privatizavimo programų sudarymo datos privatizuojamų žemės ūkio įmonių turto vertė sudarė 18,5 mlrd. talonų.Iki šių metų pradžios šito turto išpirkta už 13,5 mlrd. arba 75% privatizuotino turto. Šiuo metu Lietuvoje įregistruota 5670 žemės ūkio įmonių, iš jų - 4250 žemės ūkio bendrovių. Tačiau žemės ūkio įmonės buvo privatizuojamos taip, lyg vieną butą būtų pasidalijusi susipykusi šeima: vienam teko virtuvė, kitam - miegamasis, trečiam - rūsys. Todėl dabar vienas neturi kur valgyti ir miegoti, kitas negali valgio pasigaminti, turi tik lovą, trečias neturi virtuvėje iš ko valgį pasigaminti. Gamybiniai technologiniai komplektai buvo sudaromi, dar kartą kartoju, skubotai. Jau pavasarį buvo aišku, kad dalis jų bus negyvybingi. Rudeniop buvo pradėta sujungti gamybinius technologinius komplektus, tačiau labai sudėtingai. Todėl šiuo metu svarstomas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo pataisų projektas, baigiamas ruošti ir Vyriausybės nutarimo projektas, numatantis paprastesnę gamybinių technologinių komplektų susijungimo ir skaidymo į bendroves tvarką.

Reformą apsunkino ir tai, kad neapgalvotai buvo sumažintas apylinkių agrarinės reformos tarnybų darbuotojų skaičius. Be to, buvo pakeistas jų pavaldumas. Dabar jau suderintas nutarimo projektas dėl šių tarnybų pavaldumo grąžinimo rajonų žemės ūkio valdyboms. Žemės ūkio ministerija privalo turėti efektyvesnius svertus valdyti reformą per žemės ūkio skyrius rajonuose. Todėl Seimą prašysime atitinkamai pataisyti Savivaldos pagrindų įstatymą.

Labai opus yra likusio neprivatizuoto turto, neturinčio savininko, privatizavimas. Dėl šio turto pardavimo ar atidavimo šeimininkui ministerija ruošia konkrečius pasiūlymus. Pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą 1992 metų pirmajame pusmetyje buvo pradėtas žemės ūkio aptarnavimo maisto pramonės, žemės ūkio produkcijos perdirbimo ir kitų Žemės ūkio ministerijos reguliavimo sferoje esančių įmonių privatizavimas. Iš 230 įmonių šiuo metu privatizuota 26%, o į privatizavimo programas įrašyta dar 40% šių įmonių. Žemės ūkio ministerijos iniciatyva buvo pateikti pasiūlymai, kad žemės ūkio produkcijos gamintojai lengvatinėmis sąlygomis įsigytų ir turėtų šių įmonių kontrolinį akcijų paketą. Buvusi Lietuvos Vyriausybė į šiuos siūlymus atsižvelgė tik iš dalies. Buvo suteikta galimybė žemės ūkio produkcijos gamintojams nuo 1993 metų vasario mėnesio pagal nominalią vertę įsigyti nuo 30 iki 49% agroserviso, melioracijos, mėsos ir pieno, grūdų perdirbimo ir kitų žemės ūkį aptarnaujančių įmonių akcijų. Tokių įmonių yra beveik 170, jų kapitalo vertė - apie 3 mlrd. talonų. Reikėtų vis dėlto padidinti žemdirbiams skiriamą akcijų paketą. Be to, prašytume toliau privatizuojant minėtas įmones, žemdirbiams už įsigytas šių įmonių akcijas apmokėjimo terminą prailginti iki 5 metų, ieškoti papildomų privatizavimo lėšų joms apmokėti.

Čia tik keletas esminių klausimų, dėl kurių reikia pasitarti, tartis ir susitarti, kad mes galėtume žemdirbiams pasakyti aiškų žodį, artėjant pavasariui sumažintume jų abejones, netikrumą dėl tolesnio gyvenimo. Galima importuoti maistą, apavą, tačiau niekada neįsivešime lietuviško gyvenimo būdo, niekada kiti nesukurs to grožio, kurį sukuria mūsų žemdirbių rankos ir dvasia. Kartais aplinkui girdisi per daug nusivylimo. Net ir didžiausioje problemoje optimistas randa galimybę ir ja pasinaudoja. O pesimistai iš galimybių daro problemas.Jeigu Seime, Vyriausybėje, rajonų tarybose vyraus tarpusavio supratimo nuotaikos, geranoriškumas kaimo atžvilgiu, žemdirbiai nemes pradėtos arti vagos. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam ministrui. Gerbiamieji Seimo nariai, sekretoriatas prašo, kad užsiregistruotume. Taigi skelbiu registraciją. Ruošiasi kalbėti Seimo narys M.Pronckus. Reglamentas - 25 minutės. Po Seimo nario M.Pronckaus ruošiasi Seimo narys M.Treinys. Reglamentas - 15 minučių. Užsiregistravo 99 Seimo nariai. Seimo narį M.Pronckų kviečiu į tribūną.

M.PRONCKUS. Gerbiamasis laikinai einantis Prezidento pareigas, gerbiamieji Seimo pirmininkaujantieji, gerbiamieji Seimo, Vyriausybės nariai, svečiai! Nagrinėjant Seime žemės ūkio būklę, šio klausimo pateikimą aš grupuoju į tris dalis: žemės ūkio būklė ir priežastys, antra, kas darytina artimiausiu metu, trečia, koks ateities žemės ūkio modelis Lietuvoje ir ko jam reikia pasiekti.

Apie žemės ūkio būklę tam tikru mastu jūs galite spręsti iš statistinės medžiagos, kuri jums pateikta. Vienas iš svarbiausių rodiklių, rodančių žemės ūkio gyvybingumą, yra jo prekingumas. Tai ypač svarbu ir valstybiniu požiūriu, nes valstybės ekonominį tvirtumą nusako ne kokie nors talonai ar kaip kitaip vadinami piniginiai vienetai, o realus turtas - grūdai, pienas, mėsa, kitos materialinės vertybės. Lentelė ketvirtajame puslapyje kaip tik ir atskleidžia šią esmę.

Iš jos matome, kad valstybė praėjusiais metais, tik supirkdama grūdus ir pieną, sugebėjo pasiekti 1974 metų lygį. 18 metų atsilikimas. Kitų žemės ūkio produktų prekingumas atsilieka dar labiau. O superkant bulves tepasiektas 1955 m., linų pluošto - 1950 metų lygis. Lyginant su 1989 metais, valstybė supirko mažiau žemės ūkio produkcijos, skaičiuojant pasaulinėmis kainomis, už 697 mln. dolerių sumą. Dabartiniu kursu tai sudaro apie 270 mlrd. talonų arba 2,5 metų mūsų valstybės biudžeto apimties.

Praradus tokios vertės turtą, juokingai atrodo mūsų finansininkų bandymai nors šiek tiek subalansuoti biudžetą ir dar juokingesni atrodo įrodinėjimai, kad kokiais nors popierėliais galima pataisyti padėtį. Beje, siūlau šioje lentelėje atkreipti dėmesį į Šilalės rajono rezultatus žemės ūkio reformų srityje. Skaičiai, manau, kalba patys už save. Stebim unikalų atvejį, kai buvęs neblogas žemės ūkio rajonas tampa išlaikytiniu. Tai patvirtina ir 26,5 mln. talonų biudžeto dotacija šiam rajonui. Už ką ji? Matyt, už ūkio sugriovimą. Priežastys? Tikiu, kad iš dalies kalbėtojų lūpų išgirsime dainelę apie sausrą, apie nomenklatūrą, buvusius komunistus, KGB agentus, varymą atgal į kolūkius ir kitas vaikų pasaulio lygio pasakėles.

Taip, sausra turėjo įtakos. Tačiau tas, kas ne vienerius metus praleido gamyboje, pakankamai gerai žino ir supranta, kad nebūna dvejų vienodų metų ir beveik niekada nebūna idealių metų. Žemdirbiui visada su gamta tenka žaisti rimtą žaidimą, kuriame sėkmės galima tikėtis tik tada, jei viską darai kaip reikiant, ir tada, kada reikia. Tam reikia išmanymo ir savo rankose turėti tai, kas reikalinga darbui. Iliustracijoje 7 psl. pateikti keli konkretūs pavyzdžiai, tai yra duomenys apie vasarojaus sėją po gegužės 15 d., pasėlio žuvimą rudenį ir mineralinių trąšų naudojimą. Pagal trąšų naudojimą pasiekėme 1960 metų lygį - 30 metų atsilikimas.

Žemės ūkio specialistui kitų paaiškinimų nereikėtų. Kitiems galime pasakyti, kad natūralus mūsų laukų derlingumas siekia apie 13 cnt iš ha. Ką gaudavom viršaus, mums duodavo visame pasaulyje pripažintos agronominės priemonės - melioracija, kalkinimas, trąšos, augalų apsaugos priemonės, agrotechnika. Šių priemonių nenaudojant, greitai grįšime prie natūralaus derlingumo ribos. Jo neužteks, kad išmaitintume dabartinį Lietuvos gyventojų skaičių. Taigi sausra iš tikrųjų turės didelės įtakos nuosmukiui, tačiau ne gamtos, o proto sausra. Visi esame liudininkais, kai garsiuoju Vyriausybės 422 nutarimu, pasirašytu G.Vagnoriaus, iš žemdirbio atimta žemė, atimtas arba nacionalizuotas turtas, įvairiais poįstatyminiais aktais ir didžiuliu psichologiniu spaudimu buvusieji ūkiai dirbtinai suskaidyti į gausybę ekonomiškai neveiklių, smulkių padalinių. Galų gale diskriminacinės ekonominės politikos dėka pasiekta, kad gamintojams neapsimoka žemės ūkio produkciją gaminti.

Viso to dėka, be didžiulio gamybos nuosmukio, vyko masinis gyvulių ir kito turto naikinimas, jo perėjimas iš žemdirbių į kitas rankas. Taip pat bedarbystės atsiradimas, augantis skurdas ir jokios perspektyvos nebuvimas. Kaip įvertinti tokio griovimo iniciatorius? Ar tai buvo vien tik neišmanymas ir teorinio postringavimo atitrūkimas nuo gyvenimo, ar tai visgi turi gilesnes šaknis, būtent Lietuvos valstybės ekonominės galios naikinimas ir tuo pačiu kova prieš jos nepriklausomybę? Jeigu būtų iš tikro taip, kokioms gi užsienio žvalgyboms tokie žmonės tarnavo? Vienaip ar kitaip patirti didžiuliai nuostoliai reikalauja atitinkamo ir griežto įvertinimo bei išsamaus ir rimto tyrimo bei nagrinėjimo. Ir niekada nesutiksiu su samprotavimais, kad taip ir turėjo atsitikti, nes ir kitur dabar panašiai yra. Jei anais laikais mes būtume ūkininkavę kaip visur, tai Lietuva būtų prilygusi kokios nors Pskovo ar Kaliningrado srities lygiui. Kadangi tvarkėmės šiek tiek kitaip, Respublika išsiskyrė iš kitų geresniu gyvenimu, todėl ir dabar, stebint kitus, reikia turėti ir savo proto.

Kokie gi žmonės vykdė šitą nepamatuotą ir beprasmišką griovimą? Viršuje šie žmonės daugumai žinomi. Tai - E.Grakauskas, G.Vagnorius, V.Knašys, ponai Survila, Vaitkevičius, Sviderskis ir kai kurie kiti. Apačioje daugiausia tai buvo nekompetentingi rėksniai, nieko iki to nenuveikę praeityje, dažniausiai besišliejantys prie bet kokios valdžios, neretai tik savo kišenės patriotai.

Perspektyva labai liūdna. Žemės ūkis - tai ne gamykla, kur vieną dieną sustabdžius stakles, kitą dieną nesunkiai vėl gali jas paleisti ir gamybos ciklas eis kaip ėjęs. Žemės ūkyje nuosmukio padariniai paprastai būna ilgalaikiai, nes iš nesėtų rugių duonos neiškepsi, o iš paskerstos karvės nemelši pieno, negausi ir veršelio.

Gerbiamieji Seimo nariai, jums pateikti kai kurie duomenys 6 ir 7 psl. kaip tik ir byloja apie liūdną perspektyvą. Taigi 105 tūkst. ha mažiau pasėta žieminių, negu jų buvo pasėta 1989 metais. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, liko nesuarta apie 200250 tūkst. ha dirvų. Statistikos departamento leidinyje “Lietuvos ekonominė ir socialinė raida 1992 metais” rašoma, kad nesuartų dirvų yra apie 500 tūkst. ha. Vienaip ar kitaip, nesuartų dirvų yra daug    ir valstybė tikros padėties nežino. Nežinant padėties, neįmanoma bent kiek tikslesnė prognozė. Aišku viena, kad šis praėjusiais metais nepadarytas darbas atneš mums didžiulius nuostolius šiais metais.

Gyvulininkystėje gyvulių skaičius pagal atskiras jų kategorijas pasiekė 19611976 metų lygį, atsilikimas - 1732 metai. Netektų gyvulių vertė sudaro apie 576 mln. dolerių arba 230 mlrd. talonų, arba dviejų metų Respublikos biudžetą. Žemės ūkio įmonėse ir bendrovėse gauta 225 tūkst. veršelių mažiau, 116 tūkst. arba 25% gimusių veršelių krito. Tik 50% gauta paršelių arba 1 mln. 633 tūkst. mažiau. Iš nedidelio kiekio gimusių paršelių 645 tūkst. arba beveik 40% jų krito. Pasidairius turguose, dažnai galima atrasti veršienos, vadinasi, iš paskersto veršelio nebeišaugs jautis. Tai taip pat reiškia, kad augintojui neapsimoka veršelių auginti. Kitaip tariant, esam liudininkai katastrofiško žemės ūkio produktų gamybos nuosmukio, masinio gyvulių išskerdimo Lietuvoje, arba, kitaip tariant, prekinio žemės ūkio sunaikinimo ir tuo pačiu mūsų maisto produktų rinkos užkariavimo užsienio valstybėmis. Turiu omenyje Baltarusiją, taip pat kai kurias Vakarų valstybes. Tampame ne tik naftą, metalą, anglį, dujas, bet ir maisto produktus importuojančia šalimi. Šia prasme mes tampame pajuokos objektu.

Ką daryti? Pirmiausia, manau, reikia atrasti jėgų ir teisingai įvertinti tai, kas yra ir buvo padaryta žemės ūkyje per pastaruosius metus. Šiandien tas ir daroma. Bandyti kritiškai pažvelgti į save. Man, pavyzdžiui, nevisiškai patinka pastarojo laikotarpio Seimo veikla ta prasme, kad per daug politikuojame. Nemanau, kad tie politiniai įstatymai, kurie priimti, nebuvo reikalingi. Tačiau rimta valstybės politika galima tik tada, kai yra tvirta ekonomika ir pakankama tvarka. Todėl manau, kad Seimui nedelsiant reikėtų savo darbą sukoncentruoti į ekonomikos, žemės ūkio, teisėsaugos įstatymų ruošimą. Agrarinis komitetas savo ruožtu siūlo svarstyti tokių įstatymų žemės ūkio klausimais sąrašą.

Vadovaujantis Lietuvos Konstitucijos 33 straipsniu, kuriame pasakyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant šalį, ir laikydamas save ir kitus Seimo narius Lietuvos piliečiais, manau, kad kiekvienas Seimo narys atskirai, taip pat ir visas Seimas turi teisę teikti savo pasiūlymus Lietuvos Vyriausybei, kritikuoti jos veiksmus.

Vadovaujantis šia nuostata, Seimo nutarimo projekte suformuoti ir tam tikri pasiūlymai Vyriausybei. Kartu, manau, reikia pastebėti, kad didžiausią painiavą į žemės ūkį įnešė ne įstatymai, o buvusių Vyriausybių nutarimai, poįstatyminiai aktai, taip pat kai kurie vyriausybinių institucijų, turiu omenyje Centrinę privatizavimo komisiją, Žemės ūkio ministeriją, direktyviniai dokumentai. Logiška būtų tikėtis, kad kaip tik šios valstybinės valdžios institucijos skubės atitaisyti tai, kas blogai padaryta. Deja, šios kovos kaip tik ir nesimato. Pavyzdžiui, yra toks Centrinės privatizavimo komisijos tuometinio vadovo pono Vaitkevičiaus pasirašytas dokumentas, kuriuo įteisinama tvarka, pagal kurią pasėjęs negali tikėtis, kad rudenį nusipjausi derlių.

Kiek tokiais sprendimais padaryta skriaudos žmonėms? Kiek ir dabar teismuose tebėra bylų? Tuo tarpu tie, kas tokį dokumentą priėmė, kol kas nieko nedaro, kad jį pakeistų. Kiek ilgai tas gali tęstis? Todėl prašau naujosios Vyriausybės vadovus rimtai įsigilinti į šias problemas ir jas spręsti. Iš mūsų, t.y. iš valdžios, laukiama skubaus atsakymo į tris svarbiausius klausimus, t.y. žemė, turtas ir ekonomika.

Žemė. Iš Seimo nariams 3 psl. pateiktos lentelės matyti, kad žemės Lietuvoje trūksta ir jos poreikis, bent kaip ten parašyta, 345 tūkst. ha didesnis už galimybes. Beje, tai buvo prognozuojama prieš pradedant reformą, nes žemė - tai vertybė, kurios savo valia mažai kas atsisako, tuo labiau pereinant į santvarką, kuri pagrįsta privatine nuosavybe. Be to, realybė yra tokia, kad veikiant Valstiečių ūkio įstatymui, dalis ūkininkų jau įsikūrė ne savo žemėse, ir, sprendžiant iš gausiai plaukiančių į Seimą ir kitas instancijas skundų ir pareiškimų, tarp buvusių savininkų ir esamų ūkininkų kyla didžiausi prieštaravimai.

Labai daug nusiskundimų, kurie dažnai pasitvirtina, tai piktnaudžiavimai įstatymais, kai žemė atiduodama pažeidžiant eilę, kai žemė apleidžiama, nenaudojama arba blogai naudojama. Seimo nariams reikia žinoti, kad dabar gausiai pasipylė pareiškimai iš žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra praleidę pareiškimų padavimo nuosavybei atstatyti terminus. Ką darysime su jais? Galiausiai nėra jokios apskaitos, kiek iš tikro kaime yra bežemių, ką reikia laikyti bežemiu? Jei tėvai ar seneliai turėjo žemės, tai nereiškia, kad vaikai yra bežemiai. Jei toje apylinkėje, kurioje gyveni, negali persikelti žemės iš kitur, tai taip pat nereiškia, kad esi bežemis, nes, veikiant Hipotekos įstatymui ir funkcionuojant žemės bankams, šie klausimai lyg ir išsispręstų.

Taigi su žemės nuosavybės atstatymu susieti klausimai labai rimti ir jie negali išsispręsti akibrokštu. Tačiau žmonėms reikia aiškumo. O ir pavasaris artėja nenumaldomai, iki jo pradžios kiekviena žemės pėda turi turėti nors laikinus šeimininkus, kad visa žemė būtų apsėta, įdirbta ir duotų derlių.

Taigi pats gyvenimas verčia mus turėti aiškią veiksmų programą. Kaip aš ją įsivaizduočiau? Pirma, vykdomosios valdžios pastangomis iki pavasario žemė kiek įmanoma grąžinama savininkams, o likusi nuomos pagrindais ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui išnuomojama žemės ūkio bendrovėms bei kitiems jos pageidaujantiems naudotojams ir galintiems ją dirbti. Antra, aiškinamasi anksčiau padaryti įstatymų pažeidimai grąžinant žemę. Trečia, Vyriausybė nustato sąlygas ir tvarką, pagal kurią žemės savininkams siūlomas kitas ekvivalentinis turtas. Ketvirta, sudaromi kaime gyvenančių ir norinčių dirbti žemę bežemių sąrašai. Penkta, pradeda veikti žemės bankai, įsigalioja laisvas disponavimas žeme. Šešta, sudaromas žemės reformos projekto apylinkėms ruošimo darbų eiliškumo grafikas. Žemės reformos projektai ruošiami tik apylinkės mastu. Archyvinė medžiaga pateikiama kompleksiškai apylinkės mastu. Septinta, supaprastinama žemės nuosavybės atstatymo tvarka, pašalinami bereikalingi apribojimai. Pavyzdžiui, kodėl nelygiaverčiais laikomi žemės nuosavybės dokumentai, išduoti vokiečių okupacijos ir prieškariniais metais. Aštunta. Nustatoma tvarka, pagal kurią žemės savininkams, blogai naudojantiems turimą žemę, taikomos ekonominės sankcijos. Beje, tai neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Jos 46 straipsnis sako, kad “valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei”.

Turtas. Tai, kas buvo padaryta su kooperatiniu turtu, yra jo nusavinimas arba nacionalizacija. Todėl jei bandom atstatyti tokią pat neteisybę, padarytą prieš 50 metų, ir be jokios abejonės, siekdami teisingumo ir vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, kuriame sakoma, kad “nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama”, turime daryti tą patį ir dabar, atstatydami G.Vagnoriaus pasirašytais nutarimais padarytą neteisybę. Kaltininkai, įvykdę valstybės mastu šią avantiūrą, turi būti išaiškinti ir nubausti, o neteisėtai nusavintas turtas arba kompensacija už jį turi būti grąžinta teisėtiems savininkams, nors ir kaip sunku būtų tai padaryti. Tai nebus grįžimas į kolūkius, o tik teisybės atstatymas. Kita problema - kaip geriau naudoti turimą kapitalą, ypač pastatus, kurie daug kur stovi tušti, išdraskyti ir apgriauti. Bendrų receptų turbūt nėra. Todėl kiekvienoj rajono apylinkėje reikia skubiai atlikti tokių pastatų inventorizavimą, nustatyti jų būklę ir spręsti, ką su jais daryti. Organizuoti šį darbą, manau, privalo rajono savivaldybės.

Ekonomika. Pateikdami gerbiamųjų Seimo narių dėmesiui pirmajame ir antrajame puslapiuose lenteles apie pasaulines kainas ir apie paramą žemės ūkiui užsienio šalyse, norime parodyti tikrąją ekonominę būklę. T.y. kad mūsų Respublikos žemės ūkis niekam negali būti skolingas, kad kai kurios valdžios vyrų pasakėlės apie paramą žemės ūkiui buvo ir tebėra pasakėlėmis ir kad iš tikro mūsų žemdirbiai yra žiauriai ekonomiškai diskriminuojami. Pirmiausia už pagamintą produktą jie gauna žymiai mažiau negu užsienio šalių valstiečiai, nors resursus perka jau beveik pasaulinėmis kainomis. Štai, pavyzdžiui, vidutinio įmitimo galvijienos pasaulinė kaina 1 620 dolerių, už toną Lietuvoj mokami 137 doleriai. Arba 8 % pasaulinės kainos. Trumpindamas laiką, nenoriu kartoti kitų skaičių. Antra, visose išsivysčiusiose Vakarų šalyse žemdirbiams palyginti neblogai mokant, jie yra gausiai įvairiomis formomis dotuojami. Europos Bendrijos šalyse vidutiniškai žemės ūkio produkte yra 49% valstybės pinigų. Suomijoje atitinkamai - 71 %, o Šveicarijoje - dargi 80 %. Žinant tokius duomenis, kaip suprasti mūsų valdžios vyrų neseniai pasirašytą memorandumą, kuriame sakoma, kad Lietuvos žemės ūkis turi apsieiti be dotacijų. Kas tai? Ar visiškas pasaulio šalių ekonomikos neišmanymas? Ar sąmoningas mūsų žemės ūkio griovimas? Be to, didinami mokesčiai. Agrarinio ekonomikos instituto duomenimis, 1991 metais, palyginus su 1990 metais (už praėjusius metus dar duomenų nėra), mokesčiai iš žemės ūkio padidėjo 5 kartus. Ir prie viso šito dabartinė Vyriausybė nustatė solidžius muitus išvežamai žemės ūkio produkcijai. Ką gi. Padaryta ir daroma beveik viskas, kad Lietuvos žemdirbys negamintų prekinės produkcijos. Miestiečiams ir valstybei teks pratintis ne tik prie naftos, bet ir prie maisto produktų pasaulinių kainų, apmokant dar ir transportavimo išlaidas. Beje, neseniai sprendėsi amerikietiškų kukurūzų įvežimo klausimai. Vien už jų atvežimą būtų reikėję surasti 8 milijonus dolerių arba vienos tonos atvežimas būtų kainavęs apie 40 dolerių. Jeigu tokie pinigai būtų pasiūlyti mūsų žemdirbiui pavasarį, manau, kad ir išaugintų ir parduotų grūdų būtų žymiai daugiau. Taigi kalbeles apie užsienio paramą ir apie stebukladarį karalių       iš užjūrio aš vertinu kaip dar vieną Sąjūdžio pasakėlę miesčioniško mąstymo žmonėms. Kad mūsų Respublikos ekonomikos būklė kritiška ir kad biudžetas juokingai mažas, daug kam aišku. Tačiau ir iš šitos būklės reikia ieškoti išeities, kad už jų kontraktų pavidalu tiekiamą produkciją būtų galima nors iš dalies subsidijuoti žemdirbiams naftos, energetinių resursų, mineralinių trąšų, augalų apsaugos priemonių išlaidas. Tam, ko gero, yra vienintelė išeitis - valstybės skola apie 25 milijardai talonų. Skola, kurią pati valstybė turėtų grąžinti. Tai nėra gera išeitis, tačiau norint apsėti laukus ir sulaukti iš jų kokio nors derliaus šiais metais, matyt, kitos išeities ir negalima surasti.

Ir pagaliau - kokio žemės ūkio mums reikia? Daug kas atsimena buvusio premjero G.Vagnoriaus žodžius, pasakytus vienoje iš televizijos laidų, kad mums tokio žemės ūkio nereikia. O kokio gi reikia? Ir iš viso, ar reikia žemės ūkio? Bent iš pastaraisiais metais vykdomos valstybės politikos atrodytų, kad mums žemės ūkis lyg ir nereikalingas. O žemė reikalinga tik šiaip sau, kokiems nors pasivaikščiojimams, laisvalaikiui praleisti, mėgėjiškam ūkininkavimui ir panašiai. Gal tai ir teisinga, tačiau bet kokiu atveju valstybės politika turi būti aiški kiekvienam Respublikos piliečiui. Dabar ji miglota ir neaiški net specialistams. Todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė (tarp kitko, tai jos pareiga), pasitelkusi kompetentingus specialistus, turi į šį klausimą atsakyti. Atsakyti ne kokiais nors miglotais samprotavimais, o konkrečiomis programomis ir aiškiais tikslais. Taigi, kokio žemės ūkio reikia Lietuvai ir ar iš viso jo reikia? Ko reikia, kad toks žemės ūkis, kokio mums reikia, būtų sukurtas? Kiek tai kainuos? Iš kokių ir kieno lėšų tai bus daroma? Kiek laiko tam viskam prireiks?

Baigdamas noriu pasakyti, kad į šį Seimo posėdį pakviestas platus valdžios pareigūnų, mokslinių organizacijų atstovų ratas ne šiaip sau. Pakviestas tam, kad užbaigtume su tokia politika, kai žemės ūkio pertvarkymo klausimus sprendė tik siauras politikierių ratas. Žemės ūkis - tai visų Lietuvos žmonių rūpestis. Todėl kviečiu svarstyti, diskutuoti ir svarbiausia, kiek tai įmanoma, tinkamai rengtis pavasario ir vasaros darbams, kad rudenį, nuėmę derlių, galėtume pasakyti, kad baigiasi smukimas ir prasidėjo stabilizavimo periodas. Ačiū už dėmesį.(Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam pranešėjui. Kviečiame į tribūną Seimo narį M.Treinį. Santaros frakcijų vardu. Reglamentas 15 min.

M.TREINYS. Gerbiamieji Seimo posėdžio dalyviai ir svečiai.

PIRMININKAS. Atsiprašau, dar vieną minutę. Ruošiasi Seimo narys J.Žebrauskas. Ir dar aš norėčiau perskaityti trumpą skelbimą. Konstitucinio teismo įstatymo rengimo darbo grupė posėdžiaus šiandien, sausio 27 d. nuo      10 val. iki 17 val. 422 kab., tai pirmieji rūmai, Juridinis skyrius. Kviečiame dalyvauti suinteresuotus Seimo narius. Laukiama pastabų ir pasiūlymų. Ačiū. Prašome, gerbiamasis Seimo nary Treiny.

M.TREINYS. Noriu pareikšti kai kurias opozicijos mintis apie agrarinę reformą, agrarinę politiką. Atrodo, kad šios dienos diskusija gali plėtotis dviem kryptimis. Pirma - tai politizuotų emocijų. Manyčiau, nevaisingas būdas. Ir antras būdas - konstruktyvios analizės siūlymo būdas. Tas būdas būtų vaisingesnis. Siūlyčiau laikytis būtent to antrojo principo. Norėčiau kalbėti dviem aspektais. Dėl dabartinės žemės ūkio padėties ir faktorių, lėmusių ją, kas nepadaryta agrarinėje reformoje ir ką reikėtų daryti agrarinėje reformoje ir agrarinėje politikoje.

Manyčiau, ir tą visi teigia, kad šių metų gamybos rezultatai yra labai blogi. Tikrai pritariu. Iš esmės vardijami tie patys blogio faktoriai. Ir aš juos išvardysiu: išteklių, būtent trąšų, <...>pašarų, chemikalų stoka; taip pat sausra, kurią įvairiai mes traktuojame, bet kad ir kaip būtų, tokios niekas neatsimena; organizacinės klaidos ir nuostoliai dėl įvairių persitvarkymų - visus reikia pripažinti. Ir kad mūsų augalininkystė praėjusiais metais buvo artima 1980iesiems ar 1981iesiems metams. Ir kai kurie gamybos rodikliai buvo artimesni būtent tiems metams. Žinoma, ne 1945 ir 1955 metams. Mums išdalytoje medžiagoje kaip tik ir pasigendame tų 1992 metų klimato ekstremumų paaiškinimo. Kokie gi buvo šitie metai. Vertinant gyvulininkystę vėlgi nėra pirktinių pašarų dinamikos. Ankstesniais metais mes gaudavome 1,5 milijono, 1,8 milijono tonų grūdų ir įvairių priedų. Praėjusiais metais mūsų pirktiniai ištekliai buvo priartėję prie nulio. Ir jeigu mes negavome 1,2 mln. grūdų, vadinasi, nepagaminome 200250 tūkst. tonų mėsos. Arba 1,5 mln. tonų pieno. Ir natūralu, kad mes tų gyvulių išlaikyti negalėjome, ir natūralu, kad jų tvartai liko tušti. Dar mums tenka pripažinti karčią tiesą, kad mes jų neužpildysime ateityje, nes pirkti milijoną tonų grūdų pasaulinėmis kainomis, o parduoti už trečdalį ar ketvirtadalį kainos gyvulininkystės produkciją mums niekaip neapsimokės.

Aš dar nežinau, kaip čia atseikėti praėjusių metų gamybos rezultatai. Jeigu apyskaitos bendrovėse tik sudaromos, ūkininkai, kiek teko patirti, tik pildo anketas ir nešioja, o sklypininkų - tų 2 - 3 ha savininkų, naudotojų - pajamos taip pat ganėtinai apytiksliai apskaičiuotos, o individualiose rankose maždaug 40 % žemės... Tai jau nemažas plotas. Remdamiesi įvairia informacija, galime teigti, kad 40% individualiose rankose turimos žemės ir gamina skaičiuojant procentais maždaug tiek produkcijos. Ūkininkai turi per 15% žemės. Tačiau, kaip žinome, privatizuoto turto jie gavo tiktai apie 5 %. Ūkininkų skirtumas tarp žemės ir kapitalo yra didžiulis. Dar didesnis skirtumas tarp 23 ha savininkų, nes jų turtas yra kaip pajus bendrovėje arba iš viso jie neturi. Taigi susiformavo didelė disproporcija tarp žemės ir turto, ir tai yra viena iš mūsų reformos bėdų. Jinai jau užsiprogramavo iki reforminiu laikotarpiu, kada buvo imtasi nagrinėti nulinį reformos variantą. Todėl mes reformoje darome tokią atvirkštinę Siamo dvynių operaciją - jungiame turtą ir žemę.

Taip pat nebuvo strategiškas sprendimas dėl 2 - 3 ha. Iš pradžių kritikuota iš kairės, vėliau kritikuota iš dešinės. Tačiau, matyt, šiuo metu yra neišvengiamas. Bet tas motyvas yra socialinės saugos, o ne ekonominis.

Labai daug nuostolių mums padarė neleidimas disponuoti atgauta žeme. Iš pradžių tam nebuvo įstatyminės normos. Antrą kartą pataisa jau leido. Ilgai nebuvo poįstatyminių aktų, o dabar dar ilgai mes nesutvarkysime nuosavybės dokumentų. Nors du kartus buvo siūlyta, kad  tai centralizuotai darytų ne vien Žemės ūkio ministerija, bet ir decentralizuotai. Blogai, kad nepriimta sklypo nedalomumo nuostata. Porą kartų buvo siūlyta, kad atgauta žemė nebūtų dalijama mažesniais kaip 10 ar 15 ha sklypais. Nesukurtas žemės banko įstatymas ir žemės banko institucija, todėl nevyksta joks realus žemės judėjimas realių savininkų gamintojų link. Nevyksta ir kapitalo judėjimas į savininkų gamintojų rankas, nes nekuriamos investicinės žemės ūkio bendrovės ar kokia nors panaši sistema. Taip pat nerengiamas žemės ūkio turto privatizavimo antrojo etapo įstatymas, nors kai kurios įstatyminės nuostatos, leidžiančios tai daryti, pataisomis buvo priimtos jau pavasarį, tačiau šiuo metu, deja, pataisos siūlomos į kitą pusę - kad nebūtų iš viso tokia sistema kuriama.

Nesukurta reali kompensacijų sistema už žemę, nes ilgai buvo blokuotas piniginis atsiskaitymas už žemę, buvusi nustatyta pradinė žemės kaina - 4 000 čekių niekada nebuvo indeksuota ir apie ją nekalbėta. Tai yra psichologiškai nepriimtina nuostata, ir žmonės visokiais būdais stengiasi atsiimti žemę natūra. Neįgyvendinta idėja už miesto sklypus atsiskaityti kaimo žeme. Tai irgi būtų pagerinę ir miestiečių, ir kaimiečių padėtį. Miestiečiai būtų atsiskaitę už turimus mieste sklypus ir būtų likę daugiau žemės kaimiečiui. Užsitęsė ginčas dėl miestų ir gyvenviečių plėtimo. Turbūt visi šiandien pripažįstame, kad žemę reikia pirma išpirkti realia kaina ir po to tiktai pardavinėti. Dingtų valdininkų korupcijos šaltinis ir daugybės nesusipratimų bei įtampos židinys.

Neveiklus agrarinės reformos kontrolės mechanizmas, dėl to žmogus varinėjamas iš agrarinės reformos tarnybos į Žemės ūkio skyrių, iš čia - į Žemės ūkio ministeriją, po to skundai į Seimą, į teismą, į Valstybės kontrolę ir dažnai ratas apsisuka iš naujo. Paraližuota agrarinės reformos komisijos prie Vyriausybės veikla, ir aš negaliu pasakyti, ar ji dirba, ar ji jau paleista. Nepasitikima Žemės ūkio rūmais. Iš esmės vienintelė visuomeninė organizacija, kuri rūpinasi poreforminių darinių organizavimu, dėl įvairių ambicijų šiuo metu negali veiksmingai pasireikšti. Taip pat jeigu nagrinėtume istoriškai... dabar kaltiname vieni kitus, kad buvo blogi įstatymai. Kodėl gi nebuvo alternatyvinių įstatymo variantų? Niekas jų niekada nepateikė. Kodėl buvo nekovojama su grobstymu? Kodėl niekas nenuteistas net už itin stambius grobstymus, kuriuos įrodė Valstybės kontrolė ir kitos instancijos?

PIRMININKAS. Vieną minutę, gerbiamasis Seimo nary. Seimo nariui A.Albertynui įspėjimas už repliką ne vietoj ir ne laiku.

M.TREINYS. Aš prašau laiką pratęsti, nes tai yra trečiasis mūsų pranešimas, ir mes esam sutarę šituo klausimu...

PIRMININKAS. Vieną minutę... laiko jūs dar turite. Tik pareiškiau įspėjimą Seimo nariui A.Albertynui. Prašom toliau.

M.TREINYS. Toliau reikėtų kalbėti apie finansinę padėtį. Taip, ji bloga. Pirmiausia milžiniškos kainų žirklės. Ir antras dalykas, neįvykdyti nutarimai, kuriuos Aukščiausioji Taryba yra priėmusi. Neįvykdyti nutarimai dėl žemės ūkio dotavimo, dėl paramos ir sausros fondo, nebuvo sukurtas privataus ūkio rėmimo fondas, o 1992 metų ūkininkų rėmimo fondas neindeksuotas. Dėl tos finansinės padėties ir     iš esmės 23 kartus mažesnio darbo našumo šiandien žemdirbiai gauna taip pat 3 kartus mažesnį darbo užmokestį. Kur einame dabar? Naujoji Seimo dauguma, Agrarinis komitetas formuoja mechanizmą agrarinei reformai dozuoti, normuoti, riboti. Ar pasiseks išvengti takoskyros tarp agrarinės reformos valdymo ir agrarinės reformos stabdymo? Kokie gi simptomai? Siūloma pataisyti Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą. Mes be reikalo ginčijamės dėl kompleksų jungimo ar skaidymo, nes įstatymas visiškai to nedraudžia. Žemės ūkio bendrovių išdalyta pataisa orientuojama į tai, kad būtų apsunkintas išėjimas iš bendrovių turto dalybų požiūriu. Ir iš esmės naikinamas išėjimo iš bendrovių mechanizmas, nes siūloma panaikinti atitinkamą poįstatyminį aktą. Taip pat naikinamas nutarimas apie disponavimą pajais. Kaipgi mes dirbsime, jeigu nebėra to mechanizmo? O Vyriausybės nutarimo projekte faktiškai stabdomas žemės grąžinimas ir pardavimas akcentuojant į nuomą. Taigi dominuoja ne agrarinės reformos racionalizavimas. Būtinas pataisas visada palaikiau ir palaikysiu tas, kurios būtų racionalios. Bet mes negalime stabdyti. Taip pat norima nutylėti apie ūkininko ūkio prioritetą. Paskutinė pataisa biudžeto projekte jau kalba apie abstraktų lėšų skyrimą žemės ūkiui, o ne tikslinėms programoms dotuoti.

Ką konkrečiai siūlom? Ekonomiškai skatinti, kad kuo daugiau savininkų žemę parduotų reformos fondui ir kad tam turi būti sukurta atitinkama sistema. Skubiai parengti poįstatyminį aktą, tiksliau, pataisą dėl žemės kainos, priimti Žemės banko įstatymą, steigti investicines žemės ūkio bendroves kapitalui judėti. Mokslui - rengti įvairių dydžių, įvairių specializacijų ūkių modelius, kad ūkininkas galėtų pasirinkti iš anksto, kas pagal jo galimybes, pagal plotą ir išmanymą geriausiai jam tiktų.

Būtina informacija ne epizodinė, o sistemiška apie rinką ar kainas. Būtina kuo greičiau baigti pirmąjį žemės ūkio įmonių turto privatizavimo etapą, perduoti iš savivaldybių tuščius žemės ūkio objektus pagal konkursinius projektus ir siūlymus fizinių asmenų grupėms ir juridiniams asmenims, jeigu jie susitvarko su turimais kitais objektais. Nukainuoti ir parduoti fiziniams ir juridiniams asmenims, 19 grupės pretendentams, neišpirktą turtą. Paruošti žemės ūkio turto privatizavimo antrojo etapo įstatymą. Esu Agrariniam komitetui pateikęs jo nuostatas, tačiau, deja, niekaip nesulaukiu atsakymo, ar jiems jis reikalingas ir ar Lietuvai reikalingas tas įstatymas, kuriuo mes gautume papildomai materialinių ir finansinių išteklių poreforminių žemės ūkio struktūrų ir agrarinės kooperacijos materialinei bazei plėtoti, kad būtų sudaryta galimybė žemės ūkio produkcijos gamintojams dalyvauti perdirbimo pramonės ir agroserviso įmonių valdyme, kad būtų sudaryta galimybė laisvam kapitalo judėjimui ir galbūt plečiant funkcijas sudaryti galimybę atsiskaityti su žemės savininkais už išperkamą žemę. Kokie papildomo turto šaltiniai antruoju etapu? Tai jau minėtos žemės ūkio produktų perdirbimo įmonių, pieno, mėsos kombinatų akcijos, kurios yra deponuotos ministerijoje, valstybinio agroserviso įmonių turtas, buvusių tarpūkinių poilsio namų susivienijimų turtas. Kadangi jo dalis privatizuota, manau, kad jis gali būti atstatytas ekvivalentine natūra iš tų objektų, kurie dar neprivatizuoti. Taip pat pagal valstybinį pirminio privatizavimo įstatymą numatoma privatizuoti žemės ūkio įmonių turtą. Kas galėtų būti pretendentais tuo antruoju etapu? Tai yra dirbantys žemės ūkio junginių darbuotojai, taip pat ūkininkai ir jų šeimų suaugę dirbantys nariai. Kokia galėtų būti tvarka? Pirmiausia registruojam pretendentus, išsiaiškiname turto išteklius, inventorizuojame, perkainuojame, parengiame investicinės žemės ūkio bendrovės nuostatus, organizuojame tas struktūras, apskaičiuojame naujų žemės ūkio investicijų sumas, už kurias būtų galima įsigyti būtent tos investicinės bendrovės akcijas. Ir mechanizmas, kaip žemdirbiai dalyvauja visų tų agroserviso ir perdirbimo pramonės įmonių valdyme. Ir, natūralu, gauna vidutinį dividendą. Aš manau, kad reikia tarti vieną kitą žodį ir dėl tų projektų, kurie mums išdalyti. Tai jau yra bendras mūsų diskusijos objektas. Mane ypač nustebino pirmasis jo variantas, kuriame kalbama, kad Seimas imasi kaltininkų išaiškinimo. Taip, kaltininkai, konkretūs asmenys už konkretų nusikaltimą turi būti išaiškinti, bet niekad nemaniau, kad galima siūlyti Seimą paversti teismu. Ir čia, žodžiu, kaimo agrarinė politika yra kaip ekonominis nusikaltimas.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo nary, aš atsiprašysiu. Gal sutiktumėte apie projektą kalbėti, kai bus pateiktas. Dabar jis nėra oficialiai pateiktas. Mes mielai suteiksime jums žodį.

M.TREINYS. Tada aš prašysiu bent 5 min. tarti žodį.

PIRMININKAS. Gerai, prašom. Seimo narys gali dar tęsti.

M.TREINYS. Tačiau vis dėlto manau, kad ne mūsų tikslas šiandieną išaiškinti ką nors linčo teismu. Turi būti išaiškinami konkretūs nusikaltėliai už konkrečius nusikaltimus. Mes dar šiandieną nesame nuteisę ir netgi nesame nubaudę už darytą kolektyvizaciją, už tautos genocidą. Niekas nenubaustas už masinį turto vogimą, už pareigų nevykdymą. Bausti pačią reformą, manyčiau, yra ne visai teisingas kelias. Ir čia turbūt reikėtų prisiminti Galilėjaus žodžius. Po to, kai jis buvo nuteistas ir nubaustas už Visatos modelio reformą, pasakė: “O vis dėlto ji sukasi!” Sukasi ne tik Saulė ir ne tik Žemė, bet ir reformos ratai Lietuvoje sukasi. Ir kelio, aš manau, kitokio atgal nėra. Ačiū už dėmesį.(Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam pranešėjui. Kviečiame į tribūną Seimo narį J.Žebrauską. Ruošiasi Varėnos rajono valdytojo pavaduotojas Z.Vaičaitis. Priminsiu, kad visiems oratoriams laikas pagal jūsų sprendimą - iki 7 min.

J.ŽEBRAUSKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamoji Vyriausybe, gerbiamieji svečiai, brangūs Lietuvos žmonės!

Iš prigimties konservatyvus, nuoseklus, išlaikęs daug Lietuvai būdingų tradicijų kaimo žmogus su dideliu įtarimu priima visokias reformas, visokias jo gyvenimo pataisas. Kaimietis stato savo būstą ant tvirtų pamatų, stato ilgiems amžiams, ir visos reformos, kurios judina tuos pamatus, jam kelia įtarimą.

Kaip buvo kuriami kolūkiai? Mūsų tėvai su šautuvu ne visi buvo varomi į kolūkius. Buvo sudarytos tokios ekonominės sąlygos, buožiniai mokesčiai, prievolės, duoklės, kad vienas ūkininkas negalėjo išsilaikyti. Dar Sibiro baimė, agitacija, ir visi tapome kolūkiečiais, taip pat ir mažamečiai vaikai. Kolūkiečiai per 40 metų daug ko patyrė, visokių reformų. Ūkių stambinimas, gyvenviečių nukėlimo vajus. Iš karto kėlėsi į smulkias gyvenvietes, o vėliau stambinant ūkius naikinami ne tik vienkiemiai, bet ir tos gyvenvietės. Kai kurie žmonės jau statė būstus du kartus. Paskui susikraustėme į stambias gyvenvietes, specializacija, koncentracija. Koksagizą auginom, kukurūzus rankine technologija. Visko teko kaimo žmogui išgyventi.

Koks žemės ūkio reformos tikslas? Žemės ūkio reformos tikslas, kad būtų gaminama daugiau ir pigesnės produkcijos, geresnės kokybės produkcijos, tam sunaudojama mažiau išlaidų, pigesnėmis sąnaudomis ir kad tam kūrėjui, kaimo žmogui, būtų geriau gyventi ir kad jis dirbtų geresnėmis darbo sąlygomis.

Kas padaryta su žemės ūkiu? Išardytos senos struktūros, seni ūkiai, o nauji ūkiai dar nesukurti. Tai yra didžiausia mūsų tragedija. Kas geriau? Ūkininkas ar žemės ūkio bendrovė? Pranašumų turi ir tas, ir tas. Ūkininkas gerai tuo, kad jam arti ūkio visos gamybos priemonės, nedideli atstumai, pervežimo atstumai. Jis pats savininkas, pats gaspadorius ir pats darbininkas. Ir yra žymiai geriau ūkininkas negu bendrovė, bet bendrovė turi tokių pranašumų, kad bendrovė dabar egzistuoja, o ūkininką reikia sukurti. Ir tam ūkininkui sukurti reikia didelių materialinių išteklių, kurių mūsų Respublika dabar neturi. Ūkių reikėjo išardyti tiek... Arba net neišardyti, o turėjo būti evoliucijos procesas. Sukurti ūkininkų tiek, kiek mes jiems įmanom padėti.

Visi žinom ir viso pasaulio praktika tą parodo, kad pranašesnis yra stambus ūkis. Žinoma, aš nesakau, kad jis valstybinis, kad jis kolektyvinis, bet stambus privatus ūkis. Mes ten turėtumėme eiti. Dabar mes kuriame smulkų valstiečių ūkį. Aš, kaip agronomas, nelabai įsivaizduoju, kaip padaryti sėjomainą 9 ha ūkelyje. Bent penkialaukę. Vidutinis lauko dydis 1,5 ha. Kokią techniką mes galime pritaikyti? Ūkių laukai vidutiniškai buvo 150  200 ha. Stambūs ūkiai, privatūs ūkiai turėjo visas mechanizavimo priemones. Jeigu žemės ūkio bendrovė, iš kurios aš gavau gyvulius, tuos gyvulius šėrė, tas karves melžė, mėšlą šalino mechanizuotai, tai ūkininkas, atsiėmęs tuos gyvulius šiais metais, arba pardavė, arba visus tuos darbus atliko rankomis. Žmogus nuo normalios darbo dienos perėjo prie 1618 valandų darbo dienos režimo.

Kokios didžiausios klaidos reorganizuojant ūkius? Manau, didžiausia avantiūra - tai ūkių suskaldymas į gamybinius technologinius kompleksus. Ūkius galėjo skaldyti į gamybinius technologinius kompleksus tiktai tuos, kurie buvo sudaryti teritoriniu - brigadiniu pagrindu, kai kiekvienas tas padalinys turėjo visas jo egzistavimui reikiamus pastatus ir visas gamybos priemones.

PIRMININKAS. Atsiprašau gerbiamojo pranešėjo. Jūsų laikas baigėsi, bet dar jums minutė baigimui paskutinių savo tezių.

J.ŽEBRAUSKAS. Aš ką galėčiau pasakyti, kad Lietuvą išgelbės ne užsienio kapitalas, ne importuoti prezidentai, bet darbščios lietuvių rankos ir protingi sprendimai. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam pranešėjui. Kviečiame į tribūną Varėnos rajono valdytojo pavaduotoją Z.Vaičaitį. Ruošiasi kalbėti Seimo narė Z.Šličytė.

Z.VAIČAITIS. Gerbiamieji Seimo nariai! Lietuvą viena po kitos nusiaubė trys stichinės nelaimės. Gerai prisimename praeitų metų sausrą, padariusią žemės ūkiui didelių nuostolių. Dešimtimis milijardų talonų jau skaičiuojami praūžusios audros padariniai, pareikalavę net žmonių aukų. Tai - gamtos stichijos siautėjimas. Tačiau kuo pateisinti trečiąją stichinę nelaimę, savo pražūtingumu pranokstančią anų dviejų gamtos išdaigų padarinius paėmus kartu. Tos nelaimės pavadinimas - neparengta, neapgalvota, tik grupės politikų politines ambicijas tenkinanti ekonomikos reforma. Reformos kūrėjai ir jų globėjai, užsiėmę vien griovimu, padarė Lietuvai ir visų pirma jos žemės ūkiui milžinišką, sunkiai pataisomą žalą. Dėl jų kaltės Lietuva, nuo seno garsėjusi žemės ūkio produkcijos gausa, greitai gali nepajėgti išmaitinti net savo gyventojų. To, kas iki šiol buvo daroma su žeme, jokiu būdu negalima pavadinti žemės reforma. Beatodairiškas žemės grąžinimas bet kam pagal buvusias ribas, neturint įstatyme numatytų žemėtvarkos projektų, pažeidžiant elementariausius racionalius žemėnaudos formavimo principus, daugiau panašus į avantiūrą negu į žemės reformą. Daug kas padaryta negrįžtamai. Neigiamą šio proceso poveikį Lietuva ir jo žmonės jaus, matyt, ne vieną dešimtmetį. Tačiau kai ką dar galima bent iš dalies pataisyti. Pirmiausia reikėtų kiek galima greičiau peržiūrėti, pakeisti žemės reformos įstatymą, poįstatyminius aktus visais žemės grąžinimo natūra klausimais pirmenybę suteikiant kaime gyvenantiems ir dabar žemės ūkyje dirbantiems žmonėms. Savo ilgamečiu ir sunkiu darbu, gyvenimo patirtimi, meile ir ištikimybe žemei jie to nusipelnė. Todėl siūlyčiau atsisakyti beatodairiško žemės grąžinimo natūra bet kam ir kiek tai dar įmanoma pereiti prie tvarkingos žemės reformos vykdymo tikrąja prasme pagal parengtus žemėtvarkos projektus. Suprojektuoti prie gyvenviečių nuolatinius gyventojų asmeniniam ūkiui skirtus žemės sklypus ir atžymėti juos nuolatiniais ženklais vietovėje. Vadovaujantis žemėtvarkos principais suprojektuoti kompaktiškas žemės ūkio bendrovių žemėnaudas, kurių dydį lemtų bendrovės narių, pajininkų nuosavybės teise bet kur turėtų žemės plotų suma kartu su gyvulininkystės fermų išlaikymui skirta žeme. Ši žemė galėtų būti grąžinama tik pageidaujantiems individualiai ūkininkauti tos bendrovės nariams. Likusią buvusių žemės ūkių įmonių žemę įskaityti į valstybinį reformos fondą, perduoti bendrovėms neterminuotam naudojimui ir privatizuoti maždaug tokia tvarka: 1. Šios teritorijos kaimo gyventojams, pageidaujantiems atstatyti nuosavybės teisę į žemę ir pasirengusiems ūkininkauti. 2. Kaime gyvenantiems žemės ūkio bendrovės nariams ir šios teritorijos ūkininkams, pageidaujantiems pirkti papildomą žemės sklypą ūkio išplėtimui. 3. Kitiems asmenims, pageidaujantiems atstatyti nuosavybės teisę į žemę ir pasirengusiems ūkininkauti. 4. Kitiems asmenims, pageidaujantiems pirkti žemę ir ūkininkauti.

 Pripažįstant visų Lietuvos piliečių nuosavybės teisę į turėtą žemę visais atvejais, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra galimybės suteikti tą teisę realizuoti natūra, būtina numatyti realią buvusiems savininkams priimtiną kompensaciją arba išpirkimą. Manau, kad populiariausia būtų kompensacija arba išpirkimas pinigais. Žinoma, ne mūsiškiais talonais, o tvirta valiuta. Savininkams pageidaujant, galimos, žinoma, ir kitos kompensacijos formos. Einant siūlomu keliu neliktų nuskriausti buvę savininkai, o žemė greičiau turėtų tikrą šeimininką. Koreguotini ir žemės ūkio įmonių turto privatizavimą reguliuojantys valstybiniai dokumentai. Vyriausybė 1991 m. spalio 12 d. vienu plunksnos brūkštelėjimu žemdirbius pavertė beturčiais ir beteisiais. Prievartinis ūkių skaidymas į vadinamuosius gamybinius technologinius kompleksus, kaimo žmonių darbu sukurto turto neteisėtas atėmimas iš jų ir suvalstybinimas sukėlė sumaištį kaime ir daug konfliktinių situacijų, pakirto žmonių tikėjimą ateitimi, pasitikėjimą valdžia. Tam, kad bent iš dalies kompensuotų žemdirbiams padarytą skriaudą, Lietuvos Seimas ir Vyriausybė privalėtų imtis ryžtingų, skubių, bet ir gerai apgalvotų veiksmų ir rastų atitinkamų materialinių resursų. Pirmiausia bendrovių ir gamybinių technologinių kompleksų pajininkams turi būti suteikta teisė patiems spręsti, kaip toliau gyventi - jungtis tarpusavyje ar skaidytis į dar smulkesnius ūkinius vienetus. Antras yra labai svarbus turtinis klausimas. Valstybė privalėtų geranoriškai atsisakyti bendrovės esančios vadinamosios neprivatizuoto valstybinio turto dalies, išradingai pavadintos valstybės pajiniu įnašu, ir grąžinti jį teisėtiems savininkams. Bendrovėms pageidaujant, turi būti neatlyginamai grąžinamas aukcionuose parduoti numatytas, taip pat savivaldybėms perduotas turtas. O visos lėšos, gautos parduodant aukcionuose ūkių lėšomis pastatytus objektus, turi būti grąžintos žemdirbiams.

Netikusi valstybės kainų politika kai kurių produkcijos rūšių gamintojus pastatė į labai nevienodas ekonomines sąlygas. Na, o žemdirbiai pagal seną tradiciją atsidūrė pačioje blogiausioje padėtyje. Pasižiūrėkime, kaip sklandžiai veikia pramonės gaminių, energetikos kainų reguliavimo mechanizmas. Tuo tarpu žemdirbiams tai daryti nevalia. Teiginys, kad padidinus žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas smarkiai šoktelės produktų kainos parduotuvėse, neatlaiko kritikos, kadangi pakankamai žemų maisto produktų kainų palaikymas - valstybės pareiga. Žinoma, ne žemės ūkio žlugdymo sąskaita. Šiandien žemdirbiai, gaudami patį mažiausią darbo užmokestį, pardavę savo produkciją, jau nebepajėgia nusipirkti naujos technikos, atsarginių detalių, trąšų, naftos produktų. Gamyboje naudojasi ankstesniais metais sukauptomis atsargomis. Argi normalu, kad už  MTZ tipo traktorių reikia parduoti 60 gerai įmitusių bulių, o jei nori nusipirkti traktoriui padangą, vesk iš tvarto dvi karves. Todėl kreipiuosi į Lietuvos Seimą ir Vyriausybę. Svarstydami biudžetą raskite galimybę atpiginti žemdirbiams energetinius resursus, skirti dotacijas arba tikslinius beprocentinius kreditus pavasario sėjai reikalingų energetinių resursų, technikos, trąšų, pesticidų įsigijimui. Kitaip stichijų nualintas kaimas neišgyvens. Tikiuosi, kad čia pateikti pasiūlymai ras tam tikrą atgarsį Lietuvos Seimo ir Vyriausybės nutarimuose. Dėkoju už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam oratoriui. (Plojimai) Kviečiame į tribūną Seimo narę Z.Šličytę. Ruošiasi Seimo narys A.Kuodys - Agrarinės ekonomikos instituto direktorius. Gerbiamiesiems pranešėjams pasakysiu, kad pasibaigus numatytam jums skirtam Reglamento laikui, įjungsiu raudoną lemputę, kad oratorius galėtų apibendrinti ir pabaigti savo pranešimą. Taigi 7 minutės. Tribūnoje Z.Šličytė.

Z.ŠLIČYTĖ. Gerbiamieji ponai Seimo nariai ir gerbiamieji svečiai! Norėčiau suformuluoti tokią tezę, kurią turėtų apsvarstyti ir čia susirinkusieji, ir Lietuvos žmonės. Kad iš šitos tribūnos neaidėtų vadinamoji tikslinė tiesa, o tikslinė tiesa yra ne kas kita, kaip tiesos niekinimas. Ne reforma, o pasipriešinimas reformai yra sunkių kaime kilusių pasekmių priežastis. Ir nemanau, kad Lietuvoje yra daug žemdirbių ir žmonių, susijusių su žemės ūkiu, kurie pasakytų, jog reforma buvo vykdoma noriai ir laikantis įstatymų. Atvirkščiai - įstatymai buvo ignoruojami, išankstinė nuostata, kad viskas numatyta blogai, suformuota, ir susiklostę žemės ūkyje santykiai yra, buvo ir tebėra neįveikiama socializmo tvirtovė. Noriu pasakyti, kad ir iš šios tribūnos nenuaidėjo rimtos kritikos dėl įstatymų, kurie numatė žemės ūkio reformos vykdymo tvarką ir principus.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. plenariniame posėdyje nutarė:

l. Kad Lietuvos ūkio reforma bus vykdoma neginčytinai pripažįstant Lietuvos valstybės ir jos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą.

2. Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausomą nekilnojamąjį turtą, o nesant galimybės grąžinti turtą natūra, gauti kompensaciją.

3. Pripažinti Lietuvos piliečiams teisę neatlygintinai gauti naujai sukurto valstybinio turto, kuris skiriamas privatizuoti, dalį.

Šitos trys nuostatos yra pagrindas ir žemės ūkio reformos įstatymų: Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, Žemės reformos įstatymo ir Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo. Nerasime turbūt nei Lietuvoje, nei pasaulyje rimto ūkininko nei teisininko, kuris pasakytų, kad šitos nuostatos, kurias 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, yra neteisingos. Aš norėčiau jums, gerbiamieji Seimo nariai, parodyti šitą raštinės sudėvėtą knygą, kurioje aš rugsėjo ir spalio mėnesiais Tauragės rajone, kuriam atstovauju, priiminėdama žmones užrašiau nusiskundimus dėl žemės reformos. Šitoje knygoje yra vienintelis nusiskundimas dėl įstatymų, reguliuojančių žemės ūkio reformą. Tai, kad kolūkyje išdirbę l520, o kartais ir 30 metų asmenys neteko kolūkio turto dalies, nes tie žmonės išėjo dirbti kitur, kartais net kolūkio patarimu ir nukreipimu. Dirbti laiškininkais, dirbti vaikų darželiuose, kolūkiuose susikūrusiuose, ir jiems nebebuvo skirta turto dalis. Taigi čia yra užregistruota daug tokių piliečių, kurie prašė, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba arba naujas išrinktas parlamentas skirtų kolūkio turto kažkokią dalį ir jiems. Visa šita knyga ir šitie laiškai, kurie įdėti į tą knygą, yra įrodymas. Aš jį paliksiu istorijai ir atminimui. Yra nusiskundimų, kad negrąžinama žemė. Kad neduodama žemės ir po 23 ha, kad agrarinės komisijos tyčiojasi iš žmonių, ignoruoja žemės savininkų interesus, supriešina šituos interesus. Aš pati mačiau, kaip gudriai šypsosi agrarinių komisijų pirmininkai, buvę kolūkių partinių organizacijų sekretoriai, kad gali pasityčioti iš savininko, kuriam negrąžinama žemė. Ar nebuvo pasakyta, kad jau rudenį bus išspręstas žemės grąžinimo klausimas? O štai jau yra 1993 m. vasario mėnuo, ir mes čia susirinkę svarstome, kad reikia grąžinti žemę. Jau tuoj, už mėnesio, reikės išeiti sėti.  Kas yra dėl to kaltas? Buvęs Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V.Landsbergis? Ar buvęs premjeras G.Vagnorius? Tai yra kaltos agrarinės komisijos. Ir ne be reikalo čia gerbiamasis M.Pronckus šiandien pasakė, kad bus kalbama apie nomenklatūrą ir buvusius komunistus. Reikia apie tai kalbėti. Todėl žinokite, kad ne be reikalo sakoma, jog pavojingiausias iš velnio kėslų yra mėginimas įtikinti, jog jis neegzistuoja. Man kaimo žmonės savo pasakojimais, labai atsakingai galiu teigti, vis dėlto įrodė, kad egzistuoja tas velnias. Ir būtent tokie svarstymai, kai bandoma suversti įstatymams, o ne įstatymo vykdytojams atsakomybę, yra nepagrįsti. Štai paprastas pavyzdys. Tauragės rajone, Norkaičiuose, buvo 1991 m. spalio mėnesį išplėštas parketas, išplėšti baldai, nukabinti radiatoriai, šviestuvai, užuolaidos. 1991 m. spalio mėnesį kultūros namuose išdaužti langai, išlaužtos durys, ir jau dabar, matyt, pastatas baigė visiškai subyrėti. Per metus laiko nebuvo nustatyti tie, kas padarė tą dalyką. Prokuroras sako: nenustatytas asmuo, kuris išplėšė kultūros namus.    O aš nuvažiavau į Norkaičius - 200 žmonių susirinko kaimo susirinkime ir pasakė, kad tai padarė buvęs kolūkio pirmininkas. O prokuratūra nenustato asmens.

Žinoma, mano laikas baigėsi, lemputė mirksi, bet aš galiu ir toliau pasakyti, kaip vyko privatizacija. Buvo pardavinėjami iškomplektuoti vežimai ir kiti mechanizmai, įsigijęs asmuo turėjo susirasti vežimų ratus ir kitas mechanizmo dalis pas žmones, nors aukcione sumokėjo už visą kainą. Buvo parduodami namai su gyventojais, seni kultūros namai, pavyzdžiui, Lauksargiuose su butu ir ten gyvenančiais asmenimis ir daugybė daugybė pažeidimų, už kuriuos teks atsakyti. Bet atsakyti ne įstatymo leidėjui, o įstatymų vykdytojui. Ir konkretiems vykdytojams vietose. Labai dėkui.

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiame į tribūną A.Kuodį - Agrarinės ekonomikos instituto direktorių. Prašome - Agrarinės ekonomikos instituto direktorius A.Kuodys. Prašome. Pertrauka. Po pranešimo bus pertrauka. O po pertraukos, aš trumpai pasakysiu, pranešimą darys laikinai einantis Prezidento pareigas A.Brazauskas - lygiai 12 val. Prašome, gerbiamasis Kuody.

A.KUODYS. Gerbiamieji, informacija, kuria operuoja mokslas, turėtų būti objektyvi, ir jo pateikti pasiūlymai nepriklausyti nuo konjunktūros. Ir darant svarbesnius sprendimus visada turėtų būti remiamasi tik mokslinėmis išvadomis ir jomis pasitikėti.

Jei mokslininkų pasiūlymų būtų buvę klausyta, tikriausiai situacija žemės ūkyje būtų šiek tiek kitokia. Mūsų darbuotojai jau 1990 metais teikė pasiūlymus, kaip reformuoti žemės ūkį, nesuardant gamybinių ryšių, bet buvo nueita radikalesniu keliu. Remiantis tik išleistais įstatymais, žemės ūkį galima buvo taip pat pertvarkyti mažiau skausmingai. Daug kas daryta ne pagal įstatymus. Pastaruosius labai iškreipė  ir poįstatyminiai aktai.

Žemės grąžinimo požiūriu pozicija turi būti itin aiški. Jei grąžiname tik pasiruošusiems ūkininkauti, tai taip ir darykim. Bet daryta kitaip. Vokietijoje žemė grąžinama visiems, ją turėjusiems po karo, nežiūrint, ką jie dirba, kur gyvena. Tas, kas žemę dirbs, randa būdų ją turėti, ir ne valstybė tuo rūpinasi. Ji tik prižiūri, kad žemė nevirstų piktžolynu. Mes dabar taip pat panašiai siūlome elgtis. Remdamiesi kompleksiniais žemėtvarkos projektais, siūlome grąžinti žemę visiems norintiems, nesmulkinant jos, su sąlyga, kad ta žemė bus dirbama, ir sumažinant grąžinamą plotą tokia dalimi, kiek trūksta žemės rajone ar apylinkėje. Nebereikėtų biurokratinio mechanizmo, atkristų galimybė piktnaudžiauti, nereikėtų įrodinėti, kas gali ūkininkauti ir panašiai. Kas žemę dirbs, ne taip svarbu: ar ūkininkas savininkas, ar ūkininkas nuomininkas, ar bendrovė. Nebijokime žemės nuomos. Bet, žinoma, ne metams ir ne dvejiems. Daugumoje Europos valstybių sėkmingai ūkininkaujama ilgam išnuomotoje žemėje. Sugriežtinkime sankcijas už nedirbamą žemę. Prie gyvulininkystės pastatų neprivatizuotą žemę taip pat siūlome privatizuoti asmenims, įsigijusiems fermas, o žemės savininkams nedalininkams grąžinti žemę sutikus ją išnuomoti bendrovei ne mažiau kaip 5 metams. Sodybinė žemė taip pat, mūsų nuomone, turėtų būti privati.

Privatizuojant įmonių turtą per daug buvo reglamentavimo ir apribojimų. Turėjo būti duota veikimo laisvė pretendentams į turtą, o dabar jos savininkams. Valstybė ant savo pečių užsivertė didžiulę atsakomybę ir naštą ten, kur turėjo spręsti patys žmonės. Taip buvo daroma bijant naujų kolūkių, vagysčių. Gi pastarųjų tik padaugėjo, nes turtas tam tikram laikui buvo visiškai nusavintas. Kol nusistovės ryšiai tarp naujų ūkinių darinių, šie galės normaliai veikti tik tada, kai juose bus garantuota vienovė tarp gyvulių, žemės ir technikos šiai žemei dirbti. Žemė neturėtų būti nuomojama būsimai žemės ūkio veiklai, nesudarius sąlygų toliau auginti naujai sukurtose įmonėse jau esančių gyvulių. Vokiečiai prieš reformą jungė augalininkystę su gyvulininkyste, o mes elgėmės priešingai.

Būtinos juridinės ir ekonominės prielaidos kooperacijai žemės ūkyje. Ši forma padės spręsti daugelį gamybos, tiekimo, realizavimo, perdirbimo ir kitų problemų. Ir bendrovei, ir ūkininkams, ir 23 ha turintiems asmenims. Tiesą sakant, kooperacijos ryšius labai norint galima plėtoti ir be įstatymų, o sutarčių pagrindu. Bet dabar kol kas to nesiryžtama daryti. Kol kas praktiškai tėra viena įmonių rūšis žemės ūkio bendrovė. Blogai, kad nėra įvairovės. Vokietijoje jų gal 9, dominuoja 4. Daugeliu požiūrių blogai, kad į bendrovę buvo priimti beveik visi norintys - ir tinginiai, ir girtuokliai. Pagal narių skaičių kai kurios bendrovės didokos, daugumos interesų orientuoti į vartojimą, nėra noro žiūrėti į perspektyvą. Laisvai leidus disponuoti pajumi, kaip numato bendrovių įstatymas, narių mažėtų, susiformuotų tikresni savininkai. Ir ūkininkai, ir daugelio bendrovių vadovai neturi didesnio ekonominių žinių bagažo bei vadovavimo įgūdžių vienokiam ar kitokiam ūkiui. Jiems trūksta informacijos apie produktų paklausą, kainas, agroserviso organizavimo kryptis. Čia turi padėti jau esančios struktūros. Ypač rajonų žemės ūkio skyriai, institutai, ministerija.

Prasti reikalai su veislininkyste, sėklininkyste, sodininkyste, nes nėra ekonominių stimulų tuo užsiimti. Būtina valstybės parama.

Leiskite porą žodžių tarti apie savo bėdas. Iki praeitų metų vidurio turėjome aspirantūrą, tarybą, kur buvo ginamos kandidato ir daktaro disertacijos. Dabar to nėra, nes esame Žemės ūkio ministerijai pavaldus institutas. Kituose institutuose mokslininkams, išėjusiems į poilsį, mokama prie pensijos renta. Mums irgi tai neskirta. Dar iki šios dienos neaiški mūsų instituto finansavimo tvarka. Šiandien nežinome, iš ko mokėsime sausio atlyginimus, kiek turėsime lėšų metams.

PIRMININKAS. Atsiprašau gerbiamąjį pranešėją, jūs visiškai nereaguojat į raudoną lemputę. Kiek dar pageidautumėte laiko?

A.KUODYS. Pusės minutės.

PIRMININKAS. Prašom.

A.KUODYS. Žemdirbiams šiandien reikia mokslo ne tik kaip žinių šaltinio, jie laukia konkrečių kasdieninių patarimų, kaip nūdienos sąlygomis optimalizuoti ūkinę gamybinę veiklą, numatyti kelius pelnui didinti. Visų žemės ūkio institutų darbuotojai pasirengę padėti žemdirbiams.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam pranešėjui. (Plojimai) Taigi po pertraukos, lygiai 12 val. - laikinai einančio Prezidento pareigas A.Brazausko kalba. Po to ruošiasi J.Raudonis. Pertrauka.

Pertrauka

PIRMININKAS. Prašome ir svečius, ir Seimo narius sėsti jiems skirtose vietose, o taip pat ir ministrą poną J.Veselką prašyčiau sėstis į jam skirtą vietą. Dėl vedimo tvarkos - Seimo narys A.Eigirdas.

A.EIGIRDAS. Aš norėčiau paprašyti vis dėlto, kad būtų šiek tiek tyliau salėje ir ypač čia, centre, vykstanti spaudos konferencija būtų nutraukta.

PIRMININKAS. Gerbiamieji spaudos atstovai, aš neturėčiau prašyti apsaugos, kad jus išvestų iš salės. Posėdis pradėtas, būkite malonūs laiku daryti spaudos konferenciją. Dėl vedimo tvarkos - Seimo narys A.Eigirdas.

A.EIGIRDAS. Gerbiamasis pirmininkaujanti, gerbiamieji Seimo nariai, aš noriu perskaityti Prezidento rinkimų įstatymo 43 straipsnį, kuris vadinasi “Draudimas valstybės institucijų pareigūnams daryti poveikį rinkėjų valiai”. Skaitau. “Rinkimų kampanijos metu valstybės institucijų pareigūnams, taip pat valstybinių masinės informacijos priemonių darbuotojams draudžiama naudojantis tarnybinėmis pareigomis bet kokia forma vykdyti rinkimų agitaciją ar kitaip bandyti paveikti rinkėjų valią.” Antra pastraipa. “Jeigu tokie asmenys yra kandidatai į Respublikos prezidentus, masinėse informacinėse priemonėse jie gali pasisakyti tik šio įstatymo 42 straipsnyje nustatyta tvarka. Jeigu jų tarnybinių pareigų vykdymas reikalauja pranešti masinės informacijos priemonėms svarbias žinias, tą jie gali padaryti tik spaudos konferencijoje.” Todėl klausimas pirmininkaujančiam, ar šitas straipsnis yra suderinamas su šituo straipsniu? Dabar numatoma transliacija per radiją, taip pat greičiausiai numatyta transliacija per televiziją vakare vieno iš pretendentų į prezidentus pranešimo?

PIRMININKAS. Atsakymas būtų toks. Tai priklausys nuo to, kokią informaciją pateiks kandidatas į Prezidentus. Šiandien jis eina laikinai Prezidento pareigas. Jis gali pateikti informaciją apie žemės ūkį. O kokią informaciją pateiks, čia jau ne mano prerogatyva. Kviečiame į tribūną laikinai einantį Prezidento pareigas poną A.Brazauską.

A.BRAZAUSKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji susirinkę iš visos Lietuvos kampų! Aš jokiu būdu neužsiimsiu prezidentine agitacija. Galite būti visiškai ramūs ir visi, kurie klauso radijo. Aš, kaip einantis Prezidento pareigas ir turintis tam tikrus įgaliojimus vykdomosios valdžios sferoje, noriu kalbėti ir pasisakyti visiškai konkrečiais klausimais, kurie šiandieną yra svarstomi šitame Seimo posėdyje.

O klausimas yra nepaprastai svarbus, ir būtų visiškai iš mano pusės, na, sakyčiau, lengvabūdiška, jeigu aš ramiai tiktai išklausyčiau, kas kalbama, o pats nepareikščiau savo nuomonės šitais labai mums visiems svarbiais klausimais. Todėl pirmiausia noriu pasakyti ir iš tikrųjų susitarti, ir kaip dauguma čia kalbėjusiųjų sakė, vengti emocijų, vengti kaltinimų, neieškoti šiandieną jų, nedaryti šitos salės Aukščiausiojo Teismo sale. Ir visiškai šito nereikia, nes visos šitos kalbos nepadeda nei žemdirbiams, nei kaimo žmonėms, nei mums. Bet mes visi turime bendromis jėgomis ieškoti būdų, kaip likviduoti priežastis, o ne pasekmes. Čia kai kas kalbėjo apie pasekmes: kažkur išimti kultūros namuose langai arba išlaužtos tualeto durys, arba dar kokie nors dalykai. Mieli, tai yra labai liūdnos ir nepasiteisinusios politikos pasekmės. Taip, yra ir objektyvių priežasčių,   dėl ko pas mus sumažėjo žemės ūkio gamybos apimtis. Ir sausra, ir reikalingas tam tikras sausros padarinių įvertinimas, bet negalima šito reikalo absoliutizuoti  ir sakyti, kad tik sausra padarė tokią ir tokią blogybę. Bet apsidairykime aplinkui. Pas kaimynus taip pat buvo sausra, ir mes žinome jų rezultatus. Aš nenorėčiau čia skelbti, bet juos galima lengvai surasti ir palyginti mūsų veiklos rezultatus žemės ūkyje su mūsų kaimynų, esant tom pačiom, labai panašiom sąlygom.

Dabar kai kuriais konkrečiais klausimais. Taip, žemė, jos grąžinimas, nuosavybė - tai yra visiškai neginčytinas klausimas. Ir aš palaikau,  ir dauguma turbūt Seimo narių, kad žemės grąžinimas - tai yra procesas, kuris negali būti sustabdomas. Jis turi vykti pagal veikiančius pas mus įstatymus. Tačiau iškyla kitas klausimas, kaip šita žemė yra naudojama? Ir jeigu šita žemė grąžinama vien todėl, kad ji būtų grąžinama, tai visiškai yra nepakankama ir yra visiškai nepriimtina,man atrodo, mūsų valstybei. Žemė tai yra didžiausias mūsų tautos turtas, ir šita žemė kaip turtas turi būti naudojama - nepriklausomai, ar tai yra savininko šita žemė ir jam priskirta, ir pripažinta, ar tai yra kitokia - grupinio pobūdžio nuosavybė, jeigu ji tokia bus numatyta mūsų įstatymais. Čia aš jau nenoriu ginčytis. Žinoma, aš iš anksto noriu pasakyti, kad apie kolūkinę sistemą galime čia nekalbėti, reikia ją užmiršti. Ir aš ją taip pat seniai užmiršau, nors dažnai kai kas bando šitą prikaišioti man ir kitiems žmonėms. Aš manau, kad galima užmiršti šitą. Ir dabar žiūrėti į priekį ir galvoti, kokią gi padaryti pačią racionaliausią žemės ūkio reformą Lietuvoje, kad mes neturėtume didelių nuostolių, kad mes efektyviai naudotume žemę, kad tie žemės naudotojai, aš nekalbu - ne vien tik savininkai, bet ir žemės naudotojai - turėtų teigiamą savo veiklos rezultatą, kad jie būtų suinteresuoti dirbti kaime, duoti produkciją, iš to gyventi ir turėti pelną. Tai štai tie pagrindiniai principai, kurie turėtų mums diktuoti mūsų tolesnius veiksmus, tobulinant žemės ūkio reformą.

Dabar nuskambėjo tokie žodžiai, kad Vakaruose yra žymiai pigiau, kad mums čia nereikėtų taikyti jokios muitų sistemos, kad mums čia gali atvežti labai pigių maisto produktų į Lietuvą, ir tokiu būdu mes išsprendžiam šitą gyventojų aprūpinimo klausimą. Bet mes neužmirškim vieno dalyko, kad žemės ūkio gamyba, kaimas, kaimo žmonės, kurių yra labai daug pas mus, kad tai yra mūsų netgi, sakyčiau, tautos tradicijų puoselėtojai, kad tai yra didelių socialinių reikalų sfera, kad kaimo žmogus ne tik turi gaminti šitą produkciją, bet jis turi gerai jaustis kaime, kad jis turėtų pastovias pajamas, kad jis ir jo šeima turėtų iš ko gyventi - tai štai šito mes turėtume taip pat neužmiršti. Ir todėl kalbėdami apie visiškai konkrečius klausimus, mes visuomet turime atsiminti šituos pagrindinius reikalus, taip pat vadovautis jais labai konkrečiai. Pirmiausia - 23 ha žemės. Įstatymas buvo priimtas 1990 metais, pavasarį, praėjo jau du su puse, greitai 3 metai. Šiandieną šitas įstatymas neįvykdytas. Prašom susipažinti, ir kiekvienas savo apygardoje mato - tai nepriskirti plotai, neatmatuota, vienas turi daugiau, kitas turi mažiau, o trečiam iš viso neaišku, kiek jis turi - 23, o gal ir 5 hektarus. Šitą klausimą reikėtų iki pavasario sutvarkyti, ir aš manau, kad tai yra Žemės ūkio ministerijos ir atitinkamų Žemės ūkio ministerijos tarnybų reikalas. Vienas klausimas. Ir iš viso žemės grąžinimą vis dėlto reikėtų vykdyti planingai. Planingai turi būti paruošti, čia buvo kalbama apie tai, žemėtvarkos projektai ir vadovaujantis šitais projektais reikėtų dirbti. Toliau - dėl ūkio dydžio. Jūs matėt, kaip ir ūkininkas kalbėjo, ir žmonės kalbėjo, ekonomistai, ir visur iškyla šita problema. Aš jokiu būdu nenoriu nuneigti, kaip sakant, tų teisių ir mažų ūkių žmonių, ir savininkų, ir ūkininkų nenoriu nuneigti, bet mes turime žiūrėti, kaip praktiškai galima išlaikyti ir tą mažą ūkį, ir kokią naudą turėtų turėti žemės ūkio valstybė. Ar gali išsilaikyti toksai mažas ūkis, kur žmogus ir jo šeima yra pasmerkta labai intensyviam darbui su labai ribotu, sakyčiau, veiklos rezultatu? Ar mes turim skatinti ir ieškoti būdų, kaip padaryti, kad taip, kaip beveik visam pasauly yra bendra tendencija, kad ūkiai turėtų būti stambinami. Būdų yra įvairių. Yra natūralus būdas, kada natūraliai stambėja. Šitai gali tęstis dešimtmečius. Yra kitas būdas, kai valstybė skatina ūkių stambinimą, žinoma, neskriausdama ir tų savininkų, kurie turi mažus ūkius, jokiu būdu jų neišvarydama ir neužmiršdama jų kaip žmonių ir jų šeimų kaip tam tikros kategorijos mūsų žmonių.

Toliau. Nuskambėjęs ir visiškai mano palaikomas būtų pasiūlymas, kad visiems naujiems ūkiniams dariniams, kurie yra dabar pas mus kaime, nebūtų diktuojama, kaip jie turėtų formuotis. Ar jie turėtų susijungti, ar jie turėtų susiskaidyti, ar dar ką nors tokio turėtų atlikti. Leisti laisva valia ir pagal kažkokį konkretų priežastingumą vykti šitam procesui, kad jis vėl nebūtų administruojamas ir diktuojamas iš viršaus kažkokių administracinių padalinių ir pan., ir pan.

Dabar kompensacijos klausimas. Taip, mes turime tam tikrų įstatymų, tam tikrų Vyriausybės nutarimų. Deja, jie šiandieną dėl visiems mums žinomų priežasčių nevykdomi, nes žemės kainos klausimas yra mums toks dar, man atrodo, nelabai suprantamas. Deja, bet tai yra seno ūkininkavimo rudimentas, kai žemė iš viso nebuvo vertinama kaip turtas. Ir mes šiandieną turime visi pajausti tą žemės vertę, realią žemės vertę ir tinkamai elgtis. Visas disponavimas žeme kaip turtu būtinai turi būti atkurtas ir, man atrodo, pačiu artimiausiu laiku.

Norėčiau atkreipti dėmesį (čia savivaldybių vadovų yra) dėl žemės kaip turto grąžinimo miestuose. Šiandieną mes susiduriame su didelėmis problemomis, ypač Kauno mieste, kur yra maždaug apie 12 tūkst. savininkų, kur šiandieną žemė kol kas jiems negrąžinama dėl objektyvių, kaip sako miesto vadovai, priežasčių, nes tokių sklypų, laisvų sklypų nėra. Dauguma yra užstatyta kaip jų buvusi žemė, jų buvusi nuosava žemė, ir todėl reikalingi papildomi plotai, kur būtų galima kompensuoti šitą. Tačiau taip pat susiduriama su žemės ekonominiu įvertinimu - tai žemės vertės nustatymu. Taigi papildomi plotai, kurie turėtų būti skirti miestams, kad jie galėtų spręsti šitą klausimą... Šiandieną tas darbas beveik nevyksta. O tai yra aktualu. Pas mus sumažėjo gyvenamoji statyba, ta didžioji, bet mes turėtume skatinti individualią vienbučių namų statybą aplink miestus, miestelius, rajonų centrus ir t.t. Tai tam reikalingi plotai, kad būtų galima aprūpinti šituos norinčius statytis. Bet kol mes negrąžiname nuosavybės teisėtiems savininkams, tai mes negalime spręsti antros dalies - papildomą žemę parduoti arba panašiu būdu skirti tiems, kurie nori statyti. Tai čia yra socialinė problema. Mes turime ją kaip galima greičiau spręsti.

Toliau. Kooperacijos įstatymas. Aš turiu rankose mūsų Seimo nutarimą “Dėl Lietuvos žemės ūkio būklės”. Aš manau, kad jį turi ir kiti (antrąjį variantą). Čia yra nemažai tokių pasiūlymų, kokia pirmumo tvarka nagrinėti įstatymus, susijusius su žemės problemomis ir žemės ūkio problemomis. Aš tai visiškai palaikau, ir man atrodo, kad Kooperacijos įstatymas labai labai reikalingas. Žiūrėkite, dabar sugriuvo senoji... Na, gera ar bloga buvo šita žemės ūkio serviso sistema - dabar apie tai nekalbėkime, bet ji reikalinga šiandieną. Ir ūkininkui reikalinga, ir bendrovei reikalinga, ir būtinai. Tai būtų toks labai galimas variantas, kad kooperacijos pagrindais pirmiausia būtų sukuriamos tokios įmonės arba tokios tarnybos, kurios galėtų aptarnauti žemės ūkį.

Manyčiau, kad ekonominiai klausimai, kurie šiandieną buvo taip pat keliami... Ir iš esmės aš sutinku su prelegentais, kurie apie tai labai daug kalbėjo. Mes iš tikrųjų turime ieškoti būdų. Aš manau, kad Vyriausybė nagrinės tuos klausimus, ir ypač tą dalį, kurioje yra kalbama apie gamybos išlaidų sumažinimą subsidijuojant. Mūsų biudžetas, kurį jūs nagrinėjate ir matote, nėra toks solidus, kad galėtume tą klausimą išspręsti mūsų finansinių galimybių ribose. 25 mlrd., kuriuos kelia žemdirbių atstovai, tai yra labai daug, tai 25% mūsų biudžeto pajamų. Galima suprasti, kad tai dydis, kuris taip lengvai netgi “nesprendžiamas”. Ir aš manyčiau, kad išoriniai finansiniai šaltiniai, kurių po truputį pas mus atsiranda, ir kreditai, lengvatiniai kreditai tarpininkaujant Tarptautiniam valiutos fondui, ir tos Eurobendrijos, ir kitų valstybių subsidijos... Tiesa, jos nėra tokios didelės, tačiau vis dėlto reikėtų nustatyti prioritetą, kad štai šitoje srityje mes turėtume operatyviai spręsti. Mes netgi galime suformuoti optimalią ūkininkavimo sistemą. Privati nuosavybė, žemė - viskas gerai. Vadinasi, atmetant socialistinio ūkininkavimo būdo rudimentus. Tačiau ekonominė padėtis ir štai šitas gamybos išlaidų ir parduodamos produkcijos kainų lygis vis tiek pastato į keblią padėtį bet kokią ūkininkavimo formą. Ir čia jokio skirtumo nėra, ar ūkininkas, ar kokia bendrovė, ar kooperatyvas, ar dar kas nors. Mes vis tiek turime ieškoti būdų, kaip išspręsti šitą visiškai objektyvų klausimą. Kitaip visos kitos pastangos neduos jokio rezultato arba labai mažą visos mūsų šitos veiklos rezultatą. Mes gi suprantame, kai kas sakė, kad jeigu tos gamybos išlaidos pasieks pasaulines kainas (ir kuras, ir technika, ir trąšos, ir visos chemijos priemonės), tai mes tada turime kalbėti apie pasaulines kainas ir produkcijos, kurią vartoja mūsų žmonės. Na, o apie pasaulines kainas ir jų lygį aš šiandieną nedrįstu labai tiksliai sakyti, bet, man atrodo, mūsų produkcijos kainos, palyginti su pasaulinėmis, maždaug gal 4, o gal 5 kartus yra mažesnės, nes mūsų žmonių atlyginimai mums visiems suprantami ir jų perkamoji galia mums yra aiški. Ir mes apie tokius dalykus kaip produkcijos pasaulinės kainos šiandieną kalbėti mūsų ekonominėje sistemoje visiškai negalime, ir tai yra neįmanomas dalykas. Todėl mes turime mažinti gamybos išlaidas ir sudaryti sąlygas normaliai ekonominei veiklai. Tokiu būdu turėti tą produkciją, kuri mums reikalinga vidaus vartojimui. Manyčiau, kad tai būtų labai rimtas ir eksporto straipsnis. Na, jau aš nekalbu: ir eksporto, į kokias šalis, tačiau bet kuriuo atveju eksporte ir netgi pagal mums naudingas kainas.

Taigi, mielieji, ačiū jums už dėmesį. Aš manau, kad šios dienos aptarimas, toks labai platus aptarimas duos ir rezultatą, ir juo labiau kad jis vyksta dar žiemos laikotarpiu, o pavasaris nenumaldomai artėja. Ir per tuos artimiausius mėnesį, du, vėliausiai tris daugelis šitų norminių dokumentų ir įstatymų, Vyriausybės nutarimų turėtų būti priimti, turėtų būti išspręsti šie klausimai. Mes galėtume padėti tokį neblogą ūkininkavimo kaime pagrindą jau šių metų sezoną.

Ačiū jums už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū.

Kviečiame į tribūną Šilalės rajono valdytoją J.Raudonį. Ruošiasi Seimo narys V.Būtėnas. Kol ateis gerbiamasis pranešėjas, perskaitysiu informaciją. “Žemės ūkio ministerijos vadovybė kviečia rajonų žemės ūkio skyrių vedėjus susirinkti Žemės ūkio ministerijos salėje, praėjus 30 min. po šio posėdžio pabaigos.”

Primenu Reglamentą - 7 min. Prašom.

J.RAUDONIS. Gerbiamieji Seimo nariai, aš taip pat neužsiimsiu rinkimų agitacija, bet prisiminsiu, kad dar tikrai nėra vienų metų, kai žemės ūkio gamyba vyko “kolchozuose”. Ir tikrai nevertėtų užmiršti tų “kolchozų”, kaip tai rekomenduoja laikinai einantis Prezidento pareigas gerbiamasis M.Brazauskas. Reikėtų lyginti mums 1956 m., ne 1992 m. gamybą ir sakyti, kad tai yra reformos kaltė. Reikėtų lyginti laikotarpį, kada nebuvo privatizacijos ir agrarinės reformos. O 1991 m. “kolchozinė” sistema tikrai dar veikė ir jos tikrai nebuvo kliudžiusi agrarinė reforma. Tai šitą laikotarpį palyginę su kažkuriais šešiasdešimtaisiais metais mes galėtume matyti, kur nuvedė šita “kolchozinė” sistema. Tačiau vėlgi reikia lyginti žemės ūkio produkcijos gamybą, o ne supirkimą valstybėj, nes pereinant į rinką ne visi mūsų žemdirbiai sutinka parduoti arba jau, tiesiau sakant, leisti konfiskuoti šią produkciją. Nes tokiom kainom tai tikrai vyksta produkcijos konfiskavimas. Ir tų duomenų, kurie pateikiami čia, lentelėse, nėra nurodomi šaltiniai ir nežinia, iš kur jie imami. Jeigu Agrarinio komiteto pirmininkas skelbia, kad Šilalės rajone pašarų ištekliai sumažėjo 55 kartus, nemanau, kad kas nors patikėjo. Taip pat nenurodomi šaltiniai, iš kur tai yra paimama.

Todėl kalbant apie modelį, kuris turėtų būti diegiamas žemės ūkyje, daug yra kalbama, bet, beje, ir Agrarinio komiteto pirmininkas nepasiūlė, koks modelis būtų priimtiniausias ir turėtų perspektyvą. Todėl Šilalės rajonas, pasinaudojęs gerbiamojo G.Vagnoriaus Vyriausybės sukurtais nutarimais, dokumentų baze,     iš tikrųjų atliko tam tikrą reformą. Ir ten yra nemažai ūkininkų, kurie turi tam tikrą perspektyvą, ir mes tikrai tikime, kad jie parodys, kaip ir kur turi eiti žemės ūkis.

Jeigu kritikuojam reformą už tai, kad, pavyzdžiui, Kaltinėnų žemės ūkio įmonės parodyta 470 vietų karvidžių kompleksas, tuščios siloso duobės arba išgrobstyti įrengimai, tai šitas objektas yra dar visiškai neprivatizuotas ir yra laikinosios administracijos dispozicijoje. Ir tas laikinosios administracijos vadovas, nežinau, kaip jis bus įvertintas, tačiau mes medžiagą esame perdavę prokuratūrai, nes tai yra jo turtas. Jeigu jis, turėdamas du objektus ir mokėdamas 1992 m. IV ketvirtį savo specialistams ir sargams po 200 su virš tūkstančių atlyginimus, negali garantuoti dviejų objektų apsaugos, tai čia galima tik įžvelgti teisinių struktūrų reformos stoką ar dar kitaip.

Jeigu būtų noras pamatyti Šilalės rajono rodiklius, tai reikėtų sulyginti praeitų metų ir šių metų, jau kai ėmė vykti reforma, tam tikrus skaičius. Tačiau, kaip sakiau, ūkininkai jau geriau perdirba šią produkciją. Tikrai pieno produktus perdirba, nes palyginti štai Respublikoje sviesto pardavimas yra sumažėjęs 29%, o Šilalėje jo pardavimas yra sumažėjęs 68%. Vadinasi, mūsų ūkininkai perdirba pieną, gamina, matyt, sviestą ir visus kitus produktus. (Triukšmas salėje) Todėl jeigu kas sugebėtų šių produktų suvartojimą apskaičiuoti, tada būtų galima kalbėti ir apie gamybą. Pavertus į atitinkamus skaičius... Jeigu mėsos yra supirkta    10741 t, tačiau užsienio valstybėms yra parduota 2800 raguočių, jeigu imam vidutinį svorį 400, tada sudėjus išeina, kad 95% mėsos gamybos lygį rajonas garantuoja. Tačiau pažiūrėkite, koks Respublikos lygis.

Čia, iš šios tribūnos, buvo pranešta, kad prekinė produkcija sumažėjo 33%. Tačiau Šilalės rajonas garantuoja 95% lygį, palyginti su praeitais metais. Gal daug skaičių ir nereikėtų, tačiau jeigu galvijų bandą lygintume... Šių metų turima galvijų banda rajone yra 88%, palyginti su praeitais metais, tačiau Respublikoje yra tik 80%. Karvių pas mus rajone padaugėjo - 103%, Respublikoje tik 84%. Kiaulių, palyginti su praeitais metais - 88%, o Respublikoje - 64%.

Matau, laikas baigėsi, todėl skaičių daugiau nesakysiu. Tačiau jeigu jau prieš keletą metų esame sakę, kad šita “kolchozinė” sistema niekur nenuves, ir taip yra kalbėję labai daug žmonių... Aš galėčiau pacituoti Seimo narį K.Antanavičių, kuris prieš keletą metų sakė, kad “į rinkos ūkį neįmanoma pereiti be rimtų sukrėtimų, panašių į tuos, kuriuos patiria lėktuvas, pereidamas garso barjerą”. Sukrėtimo laikas atėjo. Ar išlaikysime? Nedvejokime, juk kitos išeities nėra. Tad argi šiandien mes jau radome kitą išeitį. Ar mes bandysime vieno skrydžio metu pereiti kelis kartus garso barjerą? (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū ponui J.Raudoniui. Kviečiame į tribūną Seimo narį V.Būtėną. Ruošiasi Seimo narys V.Lapė.

V.BŪTĖNAS. Gerbiamieji kolegos ir gausūs mūsų šios dienos posėdžio svečiai! Šiandieną Seime svarstome problemą, kuri aktuali visai Lietuvai, nes kaimas buvo ir bus mūsų maitintojas, todėl kad ir ką darytume, ką projektuotume, krašto žemės ūkio klausimai liks mums kelrodžiai. Gaila, kad to nesupranta kai kurie Seimo nariai, sėdintys mūsų salės dešinėje, vakar balsavę prieš šios dienos posėdžio surengimą. O kad jis reikalingas, mes matome šiandieną patys, būdami šioje salėje. Būtų apmaudu, jeigu kaimo žmonių aimanų neišgirstų Seimas, Vyriausybė, jeigu mes neieškotume būdų, kaip sušvelninti žemės ūkio reformos klaidų pasekmes, toliau ją tęsti, tik jau efektyviau, su didesne nauda žmonėms.

Prieš keletą dienų buvęs ministras R.Survila, spaudoje aptardamas žemės reformos eigą, pareiškė, girdi, per pelkę reikia eiti sparčiai, kitaip įtrauks. Taiklus palyginimas, nieko nepasakysi. Betgi leiskite paklausti, kas mus į tą pelkę nuvedė? Kodėl būtinai reikėjo į tą pelkę eiti ir paskui save traukti kitus žmones? Atsakymą, matyt, žino kiekvienas kaimo žmogus, visa Lietuva. Tai greitų, politiškai angažuotų žemės reformų autoriai veikė buvusioje Aukščiausiojoje Taryboje ir uolūs jos vykdytojai Vyriausybėje ir Žemės ūkio ministerijoje. Dėl to ir murkdomės toje pelkėje visi, dėl to kilo sumaištis ir nepasitenkinimas mūsų kaime. O ištaisyti padarytas klaidas turime visi, nes vėliau tos klaidos gali būti dar lemtingesnės.

Aš atstovauju Šilutės krašto žemdirbiams ir todėl norėčiau pasakyti jų pasiūlymus, kaip mes turėtume tą reformą toliau koreguoti, ką toliau turėtume daryti. O susitinku su jais gana dažnai.

Štai konkretūs pasiūlymai, į kuriuos turėtume atsižvelgti.

Reikėtų nemokamai perduoti žemės ūkio bendrovėms neišpirktą valstybinį turtą, nurašyti žemės ūkio bendrovių paveldėtas valstybinių ūkių skolas, o Šilutės rajonas yra toks rajonas, kuriame anksčiau dominavo vien tik valstybiniai ūkiai. Būtų labai pravartu agrarinės reformos tarnyboms kartu su rajono privatizavimo komisijom leisti nustatyti objektų nukainojimo procentą, taip pat leisti skaidyti objektus vietose be derinimo su Žemės ūkio ministerija.

Žemės reformos srityje būtina atsižvelgti į Šilutės ir viso Klaipėdos krašto specifiką, o ta specifika egzistuoja. Ji tokia. Čia gyvenančių žmonių nuosavybės teisę įrodančių dokumentų archyvuose nėra. Todėl valstybinis archyvas privalėtų be eilės ištirti pačių žmonių - žemės savininkų turimus dokumentus ir išvadas pateikti apylinkėms dėl teisminio nuosavybės pripažinimo. Kitas kelias - nustatyti nuosavybės teisę į mišką, žemę pagal Vokietijos archyvų išduotus dokumentus. Nemuno ir Minijos žemupys, turtingas užliejamomis pievomis (jos iki šiol buvo tvarkomos pagal vieną planą), brangia kaina yra įsisavintos. Jų bendra tvarka privatizuoti nevalia. Todėl būtina paruošti atskirą nutarimą dėl užliejamų pievų privatizavimo. Būtų gerai, kad tam pasitarnautų programa, kurią sukūrė Šilutės rajono žemės ūkio skyrius. Deja, į tą programą kol kas neatsižvelgiama.

Viena iš opiausių dabarties problemų, didele dalimi nulemiančių tolesnę žemės ūkio reformos eigą kaime, tai kuriamų privačių ūkių dydis. Šilutiškių nuomininkų, savininkų turėtą žemę, mišką nereikėtų leisti skaldyti visiems pretendentams, o palikti pagal susitarimą vienam ar dviem iš pretendentų, kad ūkio plotas būtų kuo didesnis. Panašiai, matyt, samprotavo šiandien iš tribūnos ir kiti kalbėtojai. O žemės ūkio bendrovių stabilumui pasitarnauti turėtų tokia tvarka, kad toms iš jų, kurios gamina žemės ūkio produkciją, mažiausiai trejiems metams netrukdomai būtų leista išsinuomoti iš valstybės žemę, palaipsniui pereinant prie privačios žemės nuomos.

Būtų verta pagalvoti apie tolesnį žemės ūkio valdymą Respublikoje. Galbūt vertėtų pagalvoti, kad apylinkių agrarinės reformos tarnybos galėtų būti pavaldžios žemės ūkio skyriams, o šios - Žemės ūkio ministerijai. Siūlau ypatingą dėmesį atkreipti į žemės ūkio įmonių remonto ir techninio aptarnavimo bazę. Ši problema aktuali ir žemės ūkio bendrovėms, ir ūkininkams, kurie vieni nepajėgūs tą techniką prižiūrėti. Manyčiau, jog reikėtų atsižvelgti į tas rekomendacijas, kurias paruošė šia tema iniciatyvinė grupė, susibūrusi žemės ūkio mechanizacijos institute praėjusių metų gruodyje ir tuo klausimu yra paskelbusi savo rekomendacijas. Manyčiau, kad tuo klausimu būtų galima priimti specialų Vyriausybės nutarimą ir galbūt mūsų šios dienos svarstomame projekte apie tai parašyti. Ir apskritai daugelis šiandien pareikštų minčių, manyčiau, yra savotiška programa ne tiktai mums, bet ir Vyriausybei. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui V.Būtėnui. Kviečiame Seimo narį V.Lapę. Ruošiasi B.Žemaitis, Molėtų rajono žemės ūkio bendrovės vadovas.

V.LAPĖ. Gerbiamieji Seimo nariai, svečiai! Žemės ūkio tema beveik nuo pirmųjų Aukščiausiosios Tarybos darbo dienų tapo politikos objektu. Ko apie jį neprikalbėta. Kairieji, pajutę, kad kaimo žmonės daugiausia priešinsis reformoms, pasirinko kaimą kaip auką. Seniai jau pranašaujamas badas, bet jo kaip nėra, taip nėra. Žemės ūkyje šiandien mažiausias gamybos nuosmukis, bet aliarmas pats didžiausias. Ieškoma kaltininkų, kuriems vis grasinama susidorojimais. Artėjant rinkimams, darosi nebepakenčiama ir šiandien toks spektaklis vyksta. Tendencingai mums pateikiami iškreipti daviniai, kuriuos pateikė Agrarinio komiteto pirmininkas gerbiamasis M.Pronckus. Aš jų nekartosiu, nes nėra aišku, iš kur tie daviniai ištraukti.

Taip, klaidų ir nesėkmių buvo ir yra. Kas nedirba, tas neklysta. Didžiausios nesėkmės, mano manymu, agrarinėje reformoje būtų šios. Valstybė negarantavo išlikusio nekilnojamojo turto, kuris buvo nacionalizuotas okupantų, besąlygiško grąžinimo. Antra, dalijant kolūkių turtą, nesilaikyta principo, jog jis sukurtas iš įneštos žemės, konfiskuoto turto ir žmonių darbo. To kaip tik ir siekė, kad įstatymuose tai nebūtų garantuota, buvusios Aukščiausiosios Tarybos kairieji. Agrarinę reformą pradėjo ir tebetęsia žmonės, kurie prieš ją buvo nusistatę arba veikiami suinteresuotų jėgų kuo daugiau sukiršinti žmones, o pastebėjus, kad galima pasinaudoti, tenkino savo asmeninius interesus. Vyriausybė negavo iš Aukščiausiosios Tarybos teisės reformą valdyti ir prireikus reguliuoti. Atskirom institucijom savivaliaujant ir nesutariant, žemė nuo kilnojamojo turto buvo atskirta ir privatizuota atskirai. Nebuvo laikomasi to nuoseklumo, kuris aiškiai buvo išdėstytas poįstatyminiuose aktuose ir nutarimuose. Dar didesnių nesėkmių patirsime, nepašalinę šių klaidų, vilkindami agrarinę reformą, skatindami atgyvenusias ūkininkavimo formas, ieškodami tariamų kaltininkų ir jiems suversdami savo juodo darbo rezultatus. Kairiesiems neatsisakius tuščios demagogijos apie žemės ūkį, neatsisakius diktato, nurodymo, ką ir kaip turi ūkininkas daryti, kokius ūkius turime sukurti ir t.t. ...

PIRMININKAS. Gerbiamasis pranešėjau, aš turėčiau jus pertraukti. Prašom nevartoti žodžių, kurie gali ką nors įžeisti.

V.LAPĖ. Būtina atsisakyti žemės ūkio ir nekaltų kaimo žmonių jausmų naudojimo politikos tikslams. Leisti patiems kaimo žmonėms pasirinkti savo kelią, išgelbėti kaimo žmones nuo kolektyvinės prievartos, vadukų savivalės, šantažo ir išnaudojimo, nuo valdininkijos tyčiojimosi, kuriais tiesiog mirgėte mirga skundai ir laiškai. O šiuo metu nuo vagių ir grobstytojų. Materialiai ir kitaip remti tik ūkininkus arba jų sukurtas bendroves, kooperatyvus. Netrukdyti besivystančiai rinkai ir konkurencijai, tramdyti monopolį, kuris irgi žlugdo ūkininką. Vilioti užsienio kapitalą ir panaudoti turimą gamybos potencialą. Nesegti prie įstatymo sagučių, kurios nieko neduos, o imtis rimto darbo ir galvoti, ką šiandien reikėtų kaime daryti.

PIRMININKAS. Aš atsiprašau dar kartą gerbiamąjį pranešėją. Dabar aš norėčiau įspėti Seimo narius J.Pangonį, V.Andriukaitį ir E.Kunevičienę už tai, kad jie nuolat kalba ir trukdo. Prašom tęsti toliau. Jums bus pridėta minutė.

V.LAPĖ. Įstatymais šiandien praktiškai niekas nesiskundžia, o skundžiasi blogais jų vykdytojais. Todėl, matyt, šiandien visą dėmesį ir reikėtų nukreipti į įstatymų vykdymą. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiame Molėtų rajono žemės ūkio bendrovės vadovą poną B.Žemaitį. Ruošiasi Seimo narys V.Saulis.

B.ŽEMAITIS. Gerbiamieji Seimo nariai ir gausiai susirinkę svečiai! Kai kurių Seimo narių pasisakymas mane paskatino savo pasisakymą pradėti buvusio mūsų žemės ūkio ministro, Aukščiausiosios Tarybos deputato pono R.Survilos žodžiais. Jis apie pradėtą reformą kalbėjo taip: vynas jau užraugtas. Koks jis išrūgs, pamatysim vėliau. Man atrodo, komentuoti nereikia, koks išrūgo vynas. Tik keisčiausia ir gaila, kad šio vyno nebenori gerti vyndariai, tikrieji vyndariai, o jį siūlo gerti žemdirbiams, kurie mažiausiai prisidėjo prie šito žemės ūkio reformos chaoso. Dabar daugelis reformos vykdytojų pasitraukė arba į pelningą komercinę veiklą, arba stato sau pilaites ir panašiai. O padėti vykdyti reformą nebėra daug norinčių.

Norėtųsi trumpai paminėti priežastis, kurios vis dėlto privedė žemės ūkį iki kritinės padėties. Pirma, pradėta vykdyti žemės ūkio reforma jai visai nepasiruošus, neturint aiškios perspektyvos, o svarbiausia, kad šią reformą pradėjo vykdyti žmonės, kurie nieko bendro neturi su žemės ūkio gamyba. Aš negirdėjau niekur,      kad žemės ūkio specialistas, ar agronomas, ar zootechnikas, operuotų ligonį. O žemės ūkį operavo kas tik norėjo ir dabar dar operuoja.

Antra, buvusios Aukščiausiosios Tarybos deputatai pamiršo priešrinkiminius pažadus. Visi kaip vienas žadėjo, kad kaimo žmonėms bus leista pasirinkti ūkininkavimo formas. Bet tas nebuvo padaryta. Po rinkimų greit mūsų buvę gerbiamieji deputatai savo pažadus pamiršo. Ir reforma buvo vykdoma priverstiniu būdu.

Trečias, sakyčiau, labai svarbus momentas, tai laikinųjų administracijų sukūrimas. Mes turbūt kiekvienas gerai suprantam, ką gali nuveikti laikinas žmogus. Nuo to ir prasidėjo žemės ūkyje vagystės, grobstymai ir kiti blogi dalykai. Čia kaip tik, mūsų supratimu, reikėjo pasielgti visai kitaip ir leisti patiems žemdirbiams pasirinkti vadovus, kurie būtų tinkamai vykdę žemės ūkio reformą.

Nemažą reikšmę turėjo nesaikingai išaugusios pramonės produkcijos, energetinių išteklių bei patarnavimų, taip pat neekvivalentinės maisto produktų supirkimo kainos. Reikia pripažinti, kad didelę reikšmę turėjo ir praėjusiais metais buvusi sausra. Ir dar vienas svarbus momentas, kad buvusios žemės ūkio bendrovės buvo suskaldytos į labai smulkius komplektus. Tie maži komplektai nebegalėjo vystyti gamybos ir daugelis iš jų buvo priversti bankrutuoti.

Norėčiau, kad jūs nepagalvotumėt, kad aš noriu girti buvusią santvarką, bet noriu keliais pavyzdžiais pailiustruoti šitą momentą, kada buvo suskaldyti ūkiai. Mūsų bendrovė, kuriai tenka man dabar vadovauti, liko viena. Tai buvo tokia visų ten dirbančių ir gyvenančių žmonių valia.Ir šiandien turiu pasakyti, kad turtas yra neišgrobstytas, gamyba vyksta. Laikome per 2 tūkst. kiaulių, 1300 galvijų, pavasario sėjai suartos visos dirvos, pasėti žieminiai, kaupiamos organinės trąšos, laiku išmokami atlyginimai.

Ką gi reikėtų, mūsų supratimu, dabar daryti, kad išeitume iš tos krizinės padėties? Pirmiausia turėtume greitai, kadangi artėja pavasario sėja, išspręsti žemės nuosavybės klausimą. Šituo klausimu buvo labai daug kalbėta, aš daugiau nebekalbėsiu. Netrukdyti kaimo žmonėms apsispręsti ir pasirinkti ūkininkavimo formas. Greitai padaryti įstatymuose, o ypač poįstatyminiuose aktuose, pakeitimus, kurie trukdo vykdyti reformą.Norėtųsi, kad žemdirbys, pagaminęs produkciją, gautų už ją ir atitinkamą atlyginimą.

Dar norėčiau porą klausimų paliesti. Pirmiausia apie neišpirkto turto grąžinimą. Jis turi būti grąžintas teisėtiems savininkams. Ir baigdamas norėčiau pasakyti štai ką.

Gerbiamieji Seimo nariai, baikime kaimo žmones niekinti. Ir taip kaimas yra morališkai sužlugdytas, sužlugdyti specialistai. Kaip negaila ir neskaudu, kada žemdirbių bėdų ir šiandien nenori kai kurie mūsų Seimo nariai išklausyti. Juk girdėjome pastabų, kad vieni skaito, kiti spaudos konferenciją rengia. Man atrodo, kad šiuo metu Lietuvai svarbiausias klausimas yra pakelti iš griuvėsių žemės ūkį. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS.Seimo narys V.Saulis. Ruošiasi Seimo narė E.Kunevičienė.

V.SAULIS. Gerbiamieji posėdžio dalyviai, aš noriu paliesti specifinį žemės ūkio klausimą - paukštininkystę, kadangi esu jos atstovas. Pirmiausia noriu pradėti nuo atsakymo gerbiamajai kolegei Z.Šličytei, kuri savo kalboje pasakė, kad pasipriešinimas buvo viso šito pasekmė, visa tai, ką mes turime šiandien žemės ūkyje. Deja, buvo atvirkščiai. Tie ūkiai, kurie pasipriešino ir tie ūkio žmonės, kurie pasipriešino neprotingiems, neapgalvotiems sprendimams žemės ūkio reformoje, šiandien kaip tik gyvena ekonomiškai pasiturinčiai, žmonės patenkinti. Nors ne visiems tai patinka, deja, tai tiesa.

Daugelio žmonių mityboje paukštininkystės produktai sudaro apie 25% jų vartojamo maisto. Šių produktų gamyba, deja, kaip ir visa gamyba Lietuvoje mažėja. Pas mus Respublikoje paukštininkystė buvo vystoma kaip ir Vakarų Europos šalyse. Gerai sutvarkyta veislininkystės sistema, panašios struktūros ir fermų dydžiai. Tai buvo labiausiai mechanizuota ir automatizuota gyvulininkystės šaka. Ūkiuose, kurie augino paukščius, fermos buvo visiškai mechanizuotos, jose sumontuoti tiek Rusijoje, tiek Vakarų šalyse pagaminti geri įrengimai, kurie turi būti naudojami tik pagal paskirtį. Aš, kaip inžinierius, puikiai žinau, ką reiškia paukštyno įrengimams prastovėti be paukščių nors 34 mėnesius. Korozija didžiulė. O tai - milijoniniai nuostoliai, nes vieno paukštidės įrengimų komplekto kaina šiandien jau viršija keletą milijonų. Tačiau per paskutiniuosius dvejus metus Respublikoje kombinuotieji lesalai pabrango daugiau kaip 100, gamtinės dujos - 1250, elektros energija - 540, benzinas - 175 kartus. Dėl to paukštininkystės produktų savikaina padidėjo daugiau kaip 150 kartų. Tuo tarpu paukštininkystės produktų kainos - tik  6080. Ir jų gamyba jau tampa nuostolinga, ko nebuvo daug metų atgal.

1992 metų gruodžio viduryje valstybiniai paukštynai, realizavę vieną kilogramą paukštienos, patyrė 39, bendrovės - 58 talonus nuostolio, o realizavę 10 kiaušinių - 16 talonų nuostolį. Šiuo metu grūdų perdirbimo įmonėse baigiasi pigiai nupirktos žaliavos, naudojamos pašarų gamybai. Todėl 1993 metais jau gerokai padidėjo kombinuotųjų pašarų kainos, o kartu ir produkcijos savikaina. Didinti paukštininkystės produktų kainų jau dabar nebegalima, nes ir dabartinėmis kainomis dauguma gyventojų jų jau nebeįstengia nusipirkti. Matyt, ne iš gero gyvenimo miesto žmogus perka parduotuvėje dabar 23 kiaušinius. Tą aš savo akimis mačiau Vilniaus mieste.

Valstybinių paukštynų ir žemės ūkio bendrovių, auginančių paukščius, finansinė būklė sunki. Dėl to jie negali susimokėti už kombinuotuosius pašarus. Kaip jau sakiau, to seniai nebuvo. Valstybinis Vilniaus paukštynas skolingas 46 mln., Butrimonių paukštynas - 40 mln., Veiviržos žemės ūkio bendrovė - 16 mln. Grūdų perdirbimo įmonės jau dabar ketina nebeparduoti įsiskolinusioms įmonėms kombinuotųjų pašarų.

Esant tokiai padėčiai, paukštynams ir žemės ūkio bendrovėms, auginančioms paukščius, gresia bankrotas. Tas pats bankrotas palies ir grūdų perdirbimo įmones, nes paukščius auginantys ūkiai yra vieni iš pagrindinių jų produkcijos pirkėjų. Tačiau man labai keista, kad paukštynų produkcija, tiksliau, pašarus gaminantys kombinuotųjų pašarų kombinatai gyvena puikiai. Darbininko atlyginimai ten siekia 2030 tūkst. Deja, šitų atlyginimų paukštininkystės gamintojams, matyt, nebus lemta matyti artimiausioje ateityje.

1992 m., palyginus su praėjusiais metais, kiaušinių buvo parduota 28, o paukštienos net 40% mažiau. Be to, ir gyventojai pagamins mažiau paukštininkystės produktų, nes pernai nupirko 2 kartus mažiau vienadienių viščiukų. Blogiausia tai, kad likviduojami paukščiai veislinėse fermose. Veislinių paukščių liko tik 4050%. Todėl pavasarį nebebus galima aprūpinti žemės ūkio bendrovių, ūkininkų ir gyventojų vienadieniais viščiukais, ir paukštininkystės produktų gamyba dar labiau sumažės. Veislinėms fermoms atkurti tada reikės žymiai daugiau lėšų ir laiko. Respublikos paukštininkai ieško būdų, kaip sumažinti pašarų sąnaudas ir gauti didesnius priesvorius. Dėl to neatidėliojant reikia į Respubliką įsivežti iš užsienio firmų didesnio produktyvumo paukščius. Lietuvos paukštininkystės asociacija organizuoja bendrą paukščių veisimo įmonę su Prancūzijos firmomis, tačiau visam šitam reikalui reikia didelių pinigų sumų. Paukštininkystės asociacijos paskaičiavimu minėtiems paukščiams įsivežti reikia apie 240 tūks. ekiu. Deja, paukštynai ir žemės ūkio bendrovės tokių lėšų neturi. O įsivežus žymiai produktyvesnius paukščius, kurie sunaudoja žymiai mažiau pašarų, būtų gaunama ne tik pašarų, bet ir didelė piniginė ekonomija.

Respublikoje sparčiai mažėja ir kitų gyvulininkystės produktų gamyba. Reikėtų prisiminti, kad šių produktų stygius dar labiau atsilieps žmonių gyvenimui.

Ir aš, visai baigdamas, noriu pasakyti, ko gi norėtų paukštininkai. Biudžeto lėšų sąskaita atpiginti kombinuotuosius pašarus ir skirti     juos pirmiausia paukščių veislininkystei išlaikyti. Skirti papildomus lengvatinius kreditus paukštininkystės produktams apmokėti už kombinuotuosius pašarus. Išrūpinti Lietuvos paukštininkystės asociacijai 1 mln. ekiu finansinę pagalbą naujų veislių paukščiams įsigyti. Gavę nors tokią minimalią paramą, galėtume aprūpinti Respublikos gyventojus pigesniais maisto produktais ir galėtume jau konkuruoti su Smolensko ir Kaliningrado paukštininkais, kurie šiuo metu labai sėkmingai aprūpina mūsų turgus ir parduotuves pigesne paukštininkystės produkcija. Viso to mes norėtume iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Seimo narė E.Kunevičienė. Ruošiasi Žemės ūkio savininkų sąjungos pirmininkas A.Liaugaudas.

E.KUNEVIČIENĖ. Laba diena. Pirmą kartą tenka kalbėti, susitikti su tiek daug žemdirbių, nors teko susitikti ir su žemdirbiais, kurių čia nėra, su konkrečiais, kurie dirba žemę, - tai rinkiminėje kampanijoje.

Šiandieną nesinorėtų oponuoti tiems, kurie jaučia labai didelę nostalgiją praeičiai. Nebegrįšime į praeitį. Jau pabandė Maskvoje naujas premjeras pareguliuoti kainas - neefektyvu. Sustabdė. Ir jūs dabar siūlote pabandyti dar pareguliuoti kainas, dar ką nors pataisyti valstybės lygiu, kad galėtų ūkis išsiversti, - neefektyvu. Rinka padarys savo. Ir rinkos dėsniai galioja, nesvarbu, kas valdžioje - LDDP, Demokratų partija ar Sąjūdis. Ateitis priklauso Lietuvai ir Lietuvos žmonėms. Todėl norėčiau, kad šiandieną “nesikoliotume”, nebartume vieni kitų ir ypač nesirengtume teisti. Kai aš buvau rinkiminėje kampanijoje, manęs klausė, kodėl aš nepaduodu “Respublikos” į teismą už šmeižtą. Sakiau, ne tik “Respublikos” nenoriu duoti, nieko nenoriu teisti. Noriu, kad Lietuvą kurtume, - tam mes ir atkūrėme nepriklausomybę. Kuo ilgiau mus murkdys praeitin, tuo ilgiau Lietuva negalės gyventi ateitim. O ateitį kurs jaunimas. Ir jaunimui į rankas duoti svarbiausi svertai - tai finansai. Jie nepripažįsta nei “raudonųjų”, nei “žaliųjų”, nei kairiųjų, nei dešiniųjų. Ir šiandieną, kai jūs kalbate apie finansinius klausimus, jūs visi vieningi. Ir prieš mane kalbėjęs pasakė, kad reikia iš biudžeto dotacijų arba subsidijų žemės ūkiui. Ponas M.Pronckus sakė (ir negalima jam nepritarti), kad Lietuvos žemės ūkiui reikia 27 mlrd. Manau, labai mažai 27 mlrd. talonų, ką tai reiškia? Bet kitas klausimas, kaip mes galime spręsti tas finansines problemas. Palyginus su Danija, Lietuvos valstybinis biudžetas sudaro tik 8%. Ir kiek jūs besidžiaugtumėt kolūkiais, ir kiek jūs bekritikuotumėt reformą, pasaulis turi patirtį. Jūs gerai kritikavote kapitalizmą, ir aš penketais laikydavau politinę ekonomiją. Būdavo, gali nieko nepasakyti, tik “dėk kapitalizmui į ausį”, ir penketas. Šiandieną, kiek jūs bekritikuotumėt tą reformą, eisime pirmyn. Reforma nesustabdoma.

Noriu paskaityti Šilalės rajono ūkininkų pareiškimą. Labai trumputį, bet jis labai daug ką pasako. “Mes, Šilalės rajono ūkininkai, pareiškiame, kad Lietuvos televizija, spauda ir kai kurie LDDP frakcijos Seimo nariai tendencingai puola Šilalės rajoną už sparčiai vykdomą agrarinę reformą, naudoja trijų žemės ūkio bendrovių statistinius duomenis ir juos pateikia kaip viso rajono rodiklius. Nori parodyti kolektyvinių ūkių pranašumą prieš privatų ir taip sukompromituoti agrarinės reformos ir nuosavybės grąžinimo vykdytojus, rajono vadovus. Gerbiamieji kairieji!” (Atleiskit, bet taip pavadinta. Jeigu nepriimtinas tas žodis, aš jo nesakysiu.) “Gerbiamieji Seimo nariai! Nestabdykite agrarinės reformos, netrukdykite jai vykti sparčiai ir nešmeižkite Šilalės rajono. Negąsdinkite Lietuvos žmonių privatizacijos baubu. Kad ir kaip besistengsite, mūsų rajono 4674 ūkininkai į “kolchozus” (paimta į kabutes, matyt, turi omeny ūkines bendroves) nebesuvarysite ir komunizmo nebesukursite. Mes už laisvą ir privatų Lietuvos ūkį!” (Plojimai) Yra pasirašę Ūkininkų sąjungos posėdžio pirmininkas ir sekretorius, kada vyko susirinkimas. Yra pavardės.

PIRMININKAS. Ačiū.

E.KUNEVIČIENĖ. Dabar dar aš noriu jums pasakyti, kodėl skirtingi požiūriai. Tie, kurie jaunesni žmonės, aktyvesni žmonės, kurie žino, kad rinka - mūsų perspektyva, jie dabartiniu metu prašo tik laisvės. Ir jūs šitai žinote. Yra ir pasyvesnių, kurie gali dirbti tik pagal užsakymą. Šito nepaneigsime. Ir turi būti tokių žmonių, kurie gali būti tik darbininkai, o ne organizatoriai - darbuotojai. Tai tiems pasyviesiems, vadinkime juos pasyvesniais ne dėl to, kad jie blogi žmonės, jie geri žmonės, bet jų tokie charakteriai, jiems tikriausiai gal geriau ir tiks ūkinė bendrovė, bet mes netrukdykime jiems dirbti.

Aš dar noriu pasakyti du žodžius (gerai, pone, aš girdžiu šitą) apie finansus. Jeigu mes į biudžetą įtrauksime dabartiniu metu reikalaujamus 27 mlrd. ir sudarysime biudžeto deficitą, klausiau, ar gaus Lietuva pasaulinius kreditus. Sakė - ne. Sakau, tada gerai, o jeigu Lietuva ims kreditus ir subsiduos žemės ūkį. Ar duos kas nors tuos kreditus, sakė - ne. Šiandieną turime patys spręsti, kad privatus ūkis plėtotųsi organizuotai, ir patys orientuotųsi į kreditus. Tik dirbdami rinkos sąlygomis, mes gausime kreditus ir galėsime investuoti ir į žemės ūkį, ir į kitur.

Dabar truputį dėl trukdymo. Jeigu praeitais metais dar pasiekti kažkokie rezultatai, tai - Vyriausybės dėka. Iš biudžeto vietoj dviejų numatytų buvo skirti 6 mlrd. Priimtas Sausros fondo įstatymas įvykdytas tik Vyriausybės. Lietuvos bankas, kiti bankai nevykdė. Buvo sustabdyti net kreditai ūkininkams rudenį, kai ūkininkams reikėjo. Ir jūs visa šitai gerai žinote, kas trukdė. O iš žmonių aš girdėjau, kad labai labai trukdė tie patys, kurie turėjo vykdyti - tai vadinamosios apačios, specialistai ir kiti. Nes jie sau labai greitai pasiėmė ir žemę labai arti, ir pilaičių nebereikėjo statyti - jie pasistatė jas jau seniau. Todėl dabar negalima taip sakyti, kad ne, mes jau viską turim arba nieko neturim.

PIRMININKAS. Gerbiamoji Seimo nare!

E.KUNEVIČIENĖ. Kai kas turi, o kai kas neturi. Rinka leis visiems įsigyti. Ačiū jums už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajai Seimo narei E.Kunevičienei. Kviečiame Žemės ūkio savininkų sąjungos pirmininką A.Liaugaudą. Ruošiasi Seimo narys Žemdirbių sąjungos pirmininkas V.Velikonis.

A.LIAUGAUDAS. Gerbiamieji Seimo nariai, svečiai! Ne kasdien tenka pasisakyti iš šios tribūnos ir man džiugu, kad šiandien mus girdi visa Lietuva ir iš visų rajonų atvykę atstovai, kuriems galima būtų užduoti kai kuriuos klausimus. Pirmiausia tas didysis kaltinimas, kas sugriovė žemės ūkį. Kas kaltas dėl reformos? Man atrodo, jeigu mes šiandien ieškosime kaltų, mes turime nustatyti vieną pagrindinį kaltininką - socialistinės sistemos griuvimas ir komunizmo neabejotina pabaiga. Štai didžiausias reformos kaltininkas. Ir tie, kurie kaltinate, pirmiausia paklauskite savęs, ar ne jūs dirbote ir dirbate žemės ūkyje? Ar ne per jūsų rankas vyksta reforma? Todėl, kaltindami kitus, rodydami pirštu į kitus, jūs rodote į save. Nepykit, bet aš jums nuoširdžiai pasakau. Dabar, klausantis visai Lietuvai, reikia paklausti vieno dalyko. Kodėl užstrigo reforma ir kas kaltas dėl to? Manyčiau, vieno dalyko niekas nepasako. Lietuvos žemės ūkyje dirba 30% Lietuvos gyventojų. Jeigu Vokietijoje žemės ūkyje išsiverčiama nepilnais 3,5%, tai skaičiuokim, kiek procentų žmonių mums reikėtų duot kitą darbą, kad kiti galėtų normaliai dirbti žemės ūkyje. Manyčiau, jeigu mes paliktume ne visai tobulą žemės ūkį - bent 10% dirbančiųjų, tai ką turėtų daryti kiti 20%. O tą 20% kažkas agituoja. Neišeikit, neatiduokit, neleiskit kitiems ūkininkauti. Ar gali Lietuvoje žemės ūkis plėtotis, ar ne? Negali. Norėčiau paklausti tų deputatų, kurie kursto tą dalyką, - ką jie padarė, kad kaimas turėtų socialines garantijas ir užimtumą. Norėčiau padėkoti net ir tiems, kurie davė tas garantijas, suteikdami 23 ha žemės, kad tikrai žmogus neturėtų bado jausmo, kad jis galėtų šiaip taip pragyventi. Net ir tuose 23 ha, jeigu jis protingai ūkininkaus, galėtų pagaminti daug produktų ir išsiversti.

Tačiau ką daryti tam, kuris turi nuosavybės teisę ir ta teise pasinaudoti negali? Gerbiamieji, jeigu Lietuvą paskelbėm nepriklausoma demokratine Respublika, mes turim pirmiausia laikytis Tarptautinio Žmogaus Teisių 17 straipsnio ir pirmiausia turim laikytis to, ką priėmėm     1990 m. lapkričio 15 d., kad nuosavybės teisių tęstinumas yra neabejotinas. Jeigu mes priėmėm Lietuvos Konstituciją, jos 23 straipsnyje viskas pasakyta, kad nuosavybė neliečiama. Ir niekas neturi šiandien teisės kalbėti - grąžinti ar negrąžinti. Jeigu buvo priimtas įstatymas dėl Piliečių nuosavybės teisių atstatymo, t.y. nuosavybės grąžinimo, kas davė naujajam Seimui šitą Aukščiausiosios Tarybos įstatymą pakeisti, kas leido tą patvirtinti ir šiandien tą įstatymą padaryti Lietuvos antikonstituciniu. Gerbiamieji, kas davė tokią teisę?!

Dabar norėčiau sugrįžti prie klausimo dėl disponavimo teisės. Šiandien mes svarstome, kaip padaryti, kad žemės ūkis plėtotųsi, kad žmonės turėtų visas galimybes ir žemę atsiimti, ir žemę išsinuomoti, ir žemę nusipirkti. Šiandien buvo pasakytos labai gražios kalbos. Tarp kitko, palankiausiai dėl žemės savininkų kalbėjo jo Ekscelencija. Tačiau iš karto aš galiu jums parodyti, Seimo nariai turi nutarimo projektą dėl būsimų, neatidėliotinų veiksmų žemės ūkio reformai plėtoti. Šito projekto Nr.2 rengėjas yra ponas M.Pronckus. Skaitykim žodžius: “Gamintojus įgalintų laiku ir kokybiškai atlikti ūkinius darbus, tinkamai naudoti turimus pastatus ir kitą kapitalą.” Skaitau kito punkto nuotrupą. “Įgalintų žemės ūkio produkcijos gamintojus dirbti rentabiliai.” Tai, gerbiamieji, mes kalbam apie žmonių disponavimo laisvę, apie tai, kad kiekvienas turi pasirinkti ūkininkavimo formą, ir štai tokie partiniai nurodymai. Manyčiau taip, kad, priėmę Konstituciją, priėmę įstatymus, ir jų nevykdydami, mes nusižengiame patys sau. Ir mes, kaip žemės savininkai, reikalaujam vieno dalyko, kad pirmiausia būtų realizuojama žmogaus laisvo apsisprendimo teisė. Jeigu jis turi nuosavybę, prašom ją grąžinti. Tie žemdirbiai, kurie neturi žemės arba nori jos įsigyti, turi teisę nuomotis. Mes pirmiausia siūlysim ir bendrovėm nuomotis, tegul jos gyvena taip, kaip joms tinka, bet neišleisti iš bendrovių ūkininkauti, kaip jau numatyta būsimuose Vyriausybės nutarimo projektuose, - mes šito neleisim. Ir tikėkit, kad mums šiandien nereikalinga jokia parama. Aš esu ūkininkas ir tikrai jokio dotavimo neprašau. Tačiau jeigu mums surištos rankos, mes negalim realizuot savo produktų, tai čia yra jau, kaip sakant, žemės ūkio genocidas. Ir vieną paskutinį dalyką... aš jau matau, lemputė mirksi. Man atrodo, turėtų man leisti kelias minutes ir ilgiau pasisakyti.

PIRMININKAS. Deja, negaliu daryti jokių išimčių.

A.LIAUGAUDAS. Ačiū. Mūsų turtu naudojatės 50 metų. Bet aš baigiu. Baigdamas noriu pasakyti tiek jums, gerbiamieji, - patinka jums ar nepatinka, žemės savininkai iš užsienio neprašys jokios dotacijos, mes neprašysim nieko. Bet jeigu šitaip bus “glamžomi” įstatymai ir šitaip bus elgiamasi su teisingumu, tikėkit, mes artimiausiu metu, o gal net ir kitą savaitę jūsų šitam Seime perskaitysim mūsų kreipimąsi į Pasaulio visuomenę prašydami ne ekonominės, o teisinės pagalbos atstatant teisingumą Lietuvoje. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis A.Liaugaudai. Į tribūną kviečiamas Seimo narys Žemdirbių sąjungos pirmininkas V.Velikonis. Ruošiasi Seimo narys L.Milčius. O gerbiamiesiems Seimo nariams ir svečiams pranešu, kad ponas A.Liaugaudas skaitė projektą Nr.2. Yra projektas Nr.3, taip pat pasirašytas pono M.Pronckaus. Jame tų žodžių, kuriuos jis citavo, nėra. Prašome.

V.VELIKONIS. Gerbiamieji duonos valgytojai, aš nekviesiu, žinoma, pasaulio, kad ateitų su ekonomine ar karine pagalba į Lietuvą. Iš tiesų, Lietuva turi galimybę pati susitvarkyti. Pasaulio žmogus poetas J.Marcinkevičius seniai ragino - “prieš užsimodami kirviu prieš medį, apriškime medžiui akis”. Šita reforma buvo užsimota, operuotas žemės ūkis. Ir tada, kada mes, kaimas, pajutom, jog artėja suirutė, priverstinis pertvarkymas nieko gero neduos, buvo nutarta sukviesti kaimo žmonių suvažiavimą ir įkurti sąjungą. Dar šita nebuvo gimusi, dar jinai buvo įsčiose, o jau išvakarėse pasirodė labai negražus dokumentas - “Juodųjų pranašų sąlėkiui artėjant”, kurį pasirašė 15 deputatų, čia esančių ir nesančių. Jie rašė: “Ne juodųjų pranašų giesmės šiandien reikia Lietuvai”. Žinoma, ne tos giesmės jie ten ir rinkosi kurti ar dainuoti. Ją pasirašė V.Čepaitis, S.Pečeliūnas, E.Klumbys, A.Ambrazevičius, Z.Šličytė (kuri šiandien įrodė, kad velnias yra), B.Gajauskas, A.Šimėnas, A.Puplauskas, R.Rastauskienė, M.Treinys, P.Aksomaitis, S.Malkevičius, P.Miškinis, A.Grinius, P.Varanauskas, J.Mačys, B.Valionytė, J.Šimėnas, R.Gajauskaitė. Šita mūsų sąjunga, žinoma, nieko blogo Lietuvai nepadarė, mes subūrėm į ją labai rimtų žmonių, šiandien nuo mūsų sąjungos kalbėjo jau 6 nariai. Taigi neteisūs tie, kurie sakė (čia gerbiamasis M.Treinys), kad nebuvo alternatyvių pasiūlymų. Čia sėdintys žmonės - ir kairėj, ir dešinėj, tie patys dabar vadinami dešiniaisiais, o kai dirbom Sąjūdyje, rengėm pirmąjį Žemdirbių sąjūdžio suvažiavimą, buvom kartu, žino, kad į kiekvieną nutarimą buvo taip pat pasiūlyta ir alternatyva. Tik, deja, iš tų 37 paketų atsiliepta tik į paskutinį, kurį gerbiamasis B.Lubys priėmė, perskaitė ir nusiuntė Žemės ūkio ministerijai. Dabar ruošiami, ir bus patvirtintos neatidėliotinos priemonės. Kai kurios mūsų sąjungos mintys ten yra pateiktos.

Žinoma, tragiška, kai girdi, kad vienam mieste, kitam, rajonuose, atidaromos labdaros valgyklos, žmonės gauna nemokamai sriubos. O garsusis Žvaneckis sako: atėjo toks laikas, kai darbo atlyginimą mes nuleidžiam į klozetą. Tikrai tragiška padėtis, kai visą atlyginimą žmogus turi pravalgyti ir jo neužtenka. Taigi ekonomikos variklis sustojo, ir šiandien ieškoti kaltininkų, suprantama, tai yra per mažai. Reikia imtis konkrečių priemonių. Ir tie, kurie kaltina vienaip ar kitaip - vagystėm, kaimas išgrobstytas ir t.t. ... Žinoma, pagrindinį impulsą šitam davė G.Vagnoriaus pasirašytas 422 įstatymas. Tada prasidėjo tikras griovimas. Kai laikiniems žmonėms buvo pavesta tvarkyti milijoninį turtą, buvo atidarytos tvartų, daržinių ir svirnų durys. Man atrodo, kad susikūrusi Ekonominių nusikaltimų komisija, jeigu ji nenagrinės šito nutarimo, tai ji iš viso nereikalinga. Žinoma, buvo žmonių, kurie priešinosi (ir mūsų sąjungos, ir kitų narių), ieškojo paties geriausio būdo sutaikyti, pereiti į rinką, tačiau jie taip pat buvo gerokai sunaikinti. Buvo parašytas įsakymas ir sudaryta inkvizicinė komisija, kurios nariai Survila, Sviderskis, Ikvilda, Naujokienė, Milčius, Raudonius, Geštautas, Bernotas ir dar kai kurie kiti labai daug sunaikino, nepatvirtino laikinųjų vadovų, nors juos turėjo pasirinkti tie patys kaimo žmonės. Bet aš pragyvenau, esu gero ūkininko, stipraus ūkininko vaikaitis. Dirbau visą laiką žemės ūkyje ir žinau, kad kaimą išsaugojo ir kaimui viską daro tie žmonės, kurie nesilanksto prieš kiekvieną valdininko įsakymą ir prieš kiekvieną nutarimą. Nuo tų laikų, kai buvo koksagizas, kai buvo kukurūzai kvadratiniu lizdiniu būdu, nors kukurūzai geometrijos nesimokė, ir daugelis kitų dalykų, šiandieną ir Kuliuose, ir Žibertonyse, ir Labūnavoje bėdos nėra. Kuriasi stiprūs, geri ūkininkai taip pat geros bendrovės ir jokios priežasties nėra. Taigi nereikia mūsų ir sąjungų, ir kitų, matyt, sukiršinti. Pagrindinį dalyką aš norėčiau pasakyti. Tėvas Stanislovas sako: “Kodėl taip mažai Aukščiausiojoje Taryboje kalbama apie duoną, kodėl taip mažai kalbama apie kainas?” Mes jau dabar norime kalbėti, ir jūs čia esate liudininkai iš visos Lietuvos, suprantate, kaip tą nelengva padaryti. Pasakyti galima ir pasakysiu. Ir čia mes pasiryžę tikrai priimti tuos įstatymus, kurie reikalingi Lietuvos kaimui. Dabar optimistai sako, kad jau matosi šviesa tunelio gale. Kai kas sako, kad šita šviesa tai atlekiančio nelaimės traukinio šviesa, kuris nelaimę atneš ir kaimui, ir miestui. Reikia jos išvengti. Padarykime viską dėl duonos plačiąja žodžio prasme. O viskas, kas daroma dėl duonos, teisinga yra. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam V.Velikoniui. Kviečiamas Seimo narys L.Milčius.

L.MILČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji svečiai! Aš labai džiaugiuosi, kad vyksta ši diskusija, kad Seimas po dviejų mėnesių darbo galų gale ryžosi platesniam pašnekesiui žemės klausimais, žemės reformos klausimu, žemdirbio klausimu. Kai vyko rinkiminė kampanija, aš prisimenu, gerbiamieji pretendentai į Seimą, mano oponentai iš kairiosios pusės, kalbėjo, atrodo, kad štai mes tik susirinksime ir antrą dieną jau spręsime. Viskas bus pigu pirkti, bus brangu parduoti, bus asfaltai. Bet gyvenimas, matyt, taip staigiai neina. Man tiktai liūdna, kad šis susitikimas ir pokalbis, ta diskusija daugiau yra politizuoti ir taip priartinta prie Prezidento rinkimų. Daugelis oratorių neišvengia progos suniekinti tai, kas buvo padaryta, ir iškelti tai, ką planuoja daryti. Na, jeigu tai iš gerosios pusės, galbūt visai nieko. Daug kas bandė vertinti žemės ūkio padėtį. Ir man tiktai gaila, kad ir specialistai ją vertina labai vienpusiškai. Tarytum jeigu šiandien būtų kolūkiai, nebūtų vykdoma žemės ūkio reforma, žemės privatizavimas, tai iš kažkur ponas B.Lubys labai pigiai parduotų azotą, trąšas, salietrą parduotų pigiai, iš kažkur gautų labai pigiai dujų. Gal ministras L.Ašmantas vėl po 40 kap. parduotų benziną, o gal mes vėl gautume iš Rusijos ar iš Tarybų Sąjungos, kurios jau nėra, nuo l,52 mln. tonų grūdų. Tačiau to nėra šiandien. Praeitais metais Lietuva gavo 100 tūkst. tonų grūdų iš Amerikos ir 200 tūkst. tonų grūdų iš Europos ekonominės bendrijos. Tą paramą jaučia šiandien žemdirbiai, kurie gauna iš hektaro po 1,5 tūkst. talonų. Tai nedaug, bet tai yra šis tas. Ir kai šiandien kažkas bando kalbėti, kad štai Amerikos kukurūzų mums nereikia, tai man primena tą lapę ir vynuogę iš Krylovo pasakėčios. Daugiau nieko. Tie, kurie labai gerai žinojo Maskvos koridorius, kurie labai gerai žinojo Baltarusijos girias medžioklėms, kažkodėl nė kišenės grūdų neparvežė per tuos metus. Kažkodėl neparvežė nė kibiro naftos. Kas gi draudė daryti, gerbiamieji kolegos, gerą darbą Lietuvai? Vežkim iš visur, kas gali, tačiau tai nebuvo daryta. Kas gi gali šiandien nupirkti traktorių už 20 tūkst. rublių ar kombainą už 40 tūkst.? To nėra ir to nebus. Štai yra reali situacija, dėl ko mes esame.

Labai su pašaipa kalba apie sausrą. Aš taip pat norėčiau kai ką priminti, kadangi tuo metu siūliau nutarimą, kurį Aukščiausioji Taryba priėmė. Bet kaip jis sunkiai buvo priimtas. Kaip buvo sakyta, kad nors l5 mlrd. sudarykim žmonėms, koks buvo pasipriešinimas. Aš turiu liepos 21 d. balsavimo rezultatus. Kas balsavo prieš? Gerbiamieji buvę deputatai V.Beriozovas, A.K.Leščinskas, A.Ražauskas, B.Genzelis, J.Pangonis, A.Brazauskas. Kodėl tada balsavo prieš? Argi tik žodžiais šiandieną remiame žemės ūkį, kodėl mes jo nerėmėme anksčiau? Gal ta kritinė situacija buvo naudinga eiti į rinkimus? Puikiai žinojo. Atėjęs deputatas A.Ambrazevičius sako: “Imkit iš kur norite pinigų, tik nedidinkite nė vienu procentu akcizo mokesčio”. Kadangi žinojo, kad tai yra realios pajamos. Ir tie pinigai, kurie buvo gauti, nuėjo ne pas žemdirbius, nuėjo į kombinatus, kad apmokėtų už supirktą produkciją. Nenuėjo tiesiogiai. Kas sudarys tokią komisiją ir ištirs, kodėl tais laikais, kai buvo draudžiama kombinatams didinti pelno mokestį daugiau kaip 15%, kai kas didino ir 100%? Kas ištirs, kodėl laiku nebuvo apmokėta žemdirbiams po 23 ir daugiau mėnesių? Štai kur reikalingos komisijos. Energetika. Kaip viskas vyko dėl energetikos? Kaip dėl finansų vyko? Tam reikalingos komisijos. Aišku, reforma savaime taip pat davė tam tikrų nuostolių, tačiau šiandien, jeigu esam jau tokie raštingi, suskaičiuokim realiai, objektyviai, kas ir kokių nuostolių davė, kaip iš to išeiti. Reforma nėra lengvas dalykas. Kiek aš nekalbėjau Danijoje, Švedijoje ar Prancūzijoje, kad reikia žmonėms suderinti ne tik ekonomiką, tačiau reikia suderinti teisę, ekonomiką ir moralę. Reikia atsižvelgti į esamą situaciją. Nėra taip paprasta padaryti. Norint trukdyti labai galima, juo labiau kad, kaip minėta buvo, kas nedirba, tas neklysta. Mes neturėjome iš ko pasimokyti, kaip įstatymus ruošti, kokie jie turi būti. Tačiau vis tiek įstatymai yra priimti pakankamai geri, ir jeigu mes kur suklydom, tai dėl to, kad darėm kompromisus. Reikėjo vykdyti reformą, priimti įstatymus. Ir aš įsivaizduoju, kad šiandien, jeigu protingai įstatymus taisytume, galima tiek, kiek mes ten darėm nuolaidų, darėm kompromisų. Svarbiausia yra žemės grąžinimas. Šiandien Jo Ekscelencija pasakė, kad yra už grąžinimą. Bet žodžiai nuo darbų skiriasi. Priimtas praktiškai gyvenamųjų namų negrąžinimo įstatymas. Ir dabar dėl žemės žmonės turėtų suprasti, kad jeigu savininkas savo valia neatsisakė, savo valia nepriima to kompensavimo, tai jei per 50 metų jis teisės neprarado, nepraras ir toliau. Štai Raudondvaryje agrarinės tarnybos vadovas Vosylius vienu metu...

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo nary, jūsų laikas baigėsi.

L.MILČIUS. Aš baigiu. Duoda raštą Kazlauskaitei, kad žemė grąžinama spalio mėnesį, tačiau jau po rinkimų (lapkričio 26 d.) parašo naują protokolą, kad žemė jau negrąžinama. Tas pats yra su akcine bendrove “Žalgiris”. Iš pradžių žemė grąžinama, tačiau dabar Statybos ir urbanistikos ministerija atsiunčia raštą, kad žemė negrąžinama, nors ji neužimta ir reikia grąžinti. Galime gudrauti kaip norime metus, dvejus... Ekscelencijos ateis ir nueis, partijos iš TSKP virs į LKP, LDDP ir t.t. Irgi ateina ir praeina, o teisingumas, teisė, žmogiškumas, žemė lieka labai ilgam. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū Seimo nariui L.Milčiui. Kviečiame į tribūną Seimo narį K.Antanavičių. Kviečiame tada Panevėžio ūkininkų sąjungos pirmininką E.Gedvilą, o dėl vedimo tvarkos Seimo narys A.Kunčinas.

A.KUNČINAS. Kadangi artėja pertraukos laikas, o, mano nuomone, svarstomas labai svarbus klausimas, todėl frakcijos vardu aš siūlyčiau pagal Reglamentą padaryti nuo pusės dviejų pertrauką, sutrumpinti puse valandos. Kaip nutarsime. O po to tęstume toliau darbą, kol klausimas bus išnagrinėtas.

PIRMININKAS. Siūlote, kaip supratau, pratęsti posėdį sutrumpinus pietų pertrauką     iki vienos valandos. Vienos valandos pietų pertrauka.

A.KUNČINAS. Taip. Ir po to tęstume posėdį turbūt bent valandą arba pusantros.

PIRMININKAS. Jeigu niekas neprieštaraus, nereikės balsuoti, o jeigu prieštaraus, teks balsuoti. Bet po paskutinio kalbėtojo prieš pietų pertrauką turėtų pareiškimą padaryti T.Lideikis. Prašome.

E.GEDVILAS. Gerbiamasis Seime, gerbiamieji čia dalyvaujantys Vyriausybės nariai, visi šios auditorijos klausytojai! Šiandieną atstovauju ūkininkams. Ir tikrai vykdami į šį mums visiems reikšmingą renginį turėjome labai daug vilčių. Deja, išklausius pranešimus, ypač Agrarinės komisijos pirmininko pranešimą, nesimato, kad numatoma konstruktyviai spręsti ir dalykiškai eiti iš susidariusios padėties. Vis dėlto šis pranešimas, ypač Agrarinės komisijos pirmininko, mūsų manymu, yra dar labiau vedantis į nežinią, į neaiškumą. Norėčiau trumpai pasidalyti keliomis mintimis, kodėl atsidūrėme tokioje situacijoje. Reforma įklimpo. Visi tą matome. Ir viena priežastis, kad ruošiantis reformai nebuvo atsižvelgta į kadrų parinkimą, jų pasiruošimą reformai vykdyti. Kada šiandien taip aštriai akcentuojamas Vyriausybės nutarimas (420) nurodė, kad kolūkių, tarybinių ūkių administracijos vadovai keičiami į laikinąsias administracijas, absoliuti dauguma buvusių vadovų tapo laikinaisiais administratoriais. Grubiai galima palyginti, kad kiekvienam jų į rankas buvo duota po kilpą ir nurodyta patiems ją užsinerti ant kaklo. Pats žodis “laikinasis” labai negeras ir daug ką pasako. Nuo čia ir prasidėjo tai, dėl ko šiandien labiausiai gailimės. Išdraskyta, ištampyta ir t.t. Labai aštri problema ir labai skaudu, kad daug kur šiandien ji nutylima, bet vis dėlto ar norime, ar nenorime mes turim ją pripažinti. Ta problema ypač aštri kaime. Tai žmogaus, tikrai mąstančio žmogaus klausimas. Tas žmogus kaime, kuris mąsto ar apsisprendė, jis jau yra arba ūkininkas, arba dalis yra tikrai mąstančių dėl apsisprendimo. Norime ar nenorime, turime pripažinti, kad dalis visuomenės yra degradavusi tikrąja to žodžio prasme. Ir jų visas gyvenimo tikslas tai tam tikra dozė svaigalų. O kaimas, kaip žinome...

PIRMININKAS. Aš atsiprašau. Gerbiamasis pranešėjau, neturėtume mes taip kalbėti, kai įjungtas radijas. Čia yra tam tikras, žinote, na, sakykim...

E.GEDVILAS. Atsiprašau, jeigu ką įžeidžiau, bet ...

PIRMININKAS. Prašom.

E.GEDVILAS.O visą pokario laikotarpį į kaimą buvo žiūrima kaip į antrarūšį. Kas gudresnis, kas apsukresnis, tas iš kaimo išėjo. Kaime liko žmonių, ir jų likimą šiandien bando lemti kiti. Kai šiandieną vėl kalbame, kad reikia leisti patiems žmonėms spręsti dėl savo likimo, išeina tik gražūs žodžiai. Dažnai tų pačių žmonių vardu vėl kalbama kaip ir anksčiau. Ypač tai pasakytina ir apie Žemdirbių sąjungos kai kuriuos atstovus. Jų dauguma šiandien yra Seime, Agrariniame komitete ir formuoja žemės ūkio politiką.

Dabar dėl privatizacijos. Privatizuota absoliuti dauguma žemės ūkio bendrovių, ypač stambių, efekto nedavė, nes nepasikeitė žmonių santykis, žmonių sąmonė, nepasikeitė santykis tarp nuosavybės ir atsakomybės. Beveik tai tik pavadinimo pakeitimas. Kaip buvo kolūkis, taip ir liko. Tikra privatizacija, manome, tada, kai nebėra nuo ko arba iš ko vogti. Baigdamas aš norėčiau perskaityti kreipimąsi, kurį priėmė mūsų rajono ūkininkai ataskaitinėje konferencijoje.

“Vykdant žemės reformą ir privatizaciją padaryta daug klaidų ir dirbtinių kliūčių. Konstatuojame: nuosavybė šventa, ūkininkas visiškas savo žemės šeimininkas. Daug neaiškumų teisės į žemę grąžinimo ir nuosavybės įforminimo klausimais. Žemės ūkio reformos vyksta labai sunkiai, tačiau jos stabdymui nepritariame. Valstybė turi turėti aiškią kryptį ir konkrečią ilgalaikę reformos programą, įstatymais užtikrinti ir sudaryti sąlygas kurtis privatiems, perspektyviems ūkiams. Manome, kad kuo greičiau turi būti išspręsti nuosavybės įteisinimo klausimai. Dabar susidariusi padėtis stabdo aktyvų žemės panaudojimą ir žemės ūkio produktų gamybą. Reikalaujame vykdyti 1992 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr.861 “Dėl žemės ūkio produkcijos kainų”. Žemės ūkio produkcijos gamintojų orientacija ir laisva rinka turi būti laisva ir kuo mažiau kontroliuojama valstybės. Dabar kainos liberalizuotos, o rinka neveikia, nes Respublikos perdirbamoji pramonė monopolistė ir diktuoja kainas. Ją remia ir Vyriausybė. Tai prieštarauja paminėtam nutarimui. Dabar egzistuojanti kreditavimo tvarka netenkina nei ūkininkų, nei kitų žemės ūkio produkcijos gamintojų. Deklaruojami lengvatiniai kreditai neatitinka tikrovės, be kreditų sėkmingas ūkininkų kūrimasis neįmanomas. Pavargome laukdami nacionalinės valiutos - lito. Prašome artimiausiu metu spręsti šį labai opų klausimą. Kaimo būklė kritiška. Manome, kad užtenka žemės ūkį laikyti antrarūše Lietuvos dalimi, jos sąskaita spręsti gamintojo ir vartotojo problemą, naudotis kaimu politikoje. Kreipimasis priimtas ūkininkų ataskaitinėje konferencijoje.”

PIRMININKAS. Ačiū.

E.GEDVILAS. Naudodamasis proga norėčiau įteikti.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam E.Gedvilui. Aš dabar norėčiau formaliai išspręsti klausimą, ar yra prieštaraujančių Seimo narių, kad l4.30 val. mes tęstume darbą toliau ir leistume pasisakyti visiems, kurie yra užsirašę. Nėra prieštaraujančių. Prieš pertrauką kviečiu dar Seimo narį T.Lideikį perskaityti pranešimą. Po to bus pertrauka. Seimo narys T.Lideikis.

T.LIDEIKIS. Gerbiamieji Seimo nariai ir svečiai! Leiskite jus vienai minutei atitraukti nuo žemės ūkio reikalų ir supažindinti su Tėvynės Santaros paklausimu, kuris adresuotas laikinai einančiam Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas A.Brazauskui, Krašto apsaugos ministrui A.Butkevičiui ir Užsienio reikalų ministrui P.Gyliui. “Prašome raštu ar žodžiu paaiškinti, kas yra žinoma apie 2 tūkst. Rusijos kariškių naujokų įvedimą į Lietuvos teritoriją, arba oficialiai paneigti, jeigu tai yra gandai. Kodėl kalbama apie leidimą įvesti, o ne apie neteisėto įvedimo sustabdymą? Kodėl apie šį žingsnį nieko nežino ne tik Lietuvos visuomenė, bet ir Seimas ir netgi jo Nacionalinio saugumo komiteto nariai? Ar tiesa, kad laikinai einantis Prezidento pareigas A.Brazauskas asmeniškai pats davė leidimą įvesti šį Rusijos armijos kontingentą? Apie tai buvo rašyta “Kauno laike” šių metų sausio 23 d. Ar A.Brazauskas tebėra Pabaltijo karinės apygardos tarybos narys, ar yra tų pareigų oficialiai atsisakęs? Ar tiesa, kad laikinai einantis Prezidento pareigas A.Brazauskas yra pareiškęs, kad Rusijos kariuomenės išvedimas tėra buitinė problema, kai strateginės pajėgos ir karo laivynas nėra net pajudinti? Prašome paaiškinti, kokių priemonių imamasi neteisėtai atsiradusiems kariškiams sulaikyti ir išsiųsti atgal? Ar dėl šio nusižengimo buvo imtasi diplomatinių žygių? Jeigu nebuvo imtasi, tai prašome paaiškinti motyvus. Pasirašė Sąjūdžio, Piliečių chartijos, Krikščionių demokratų ir Laisvės frakcijos.”

Norėčiau pridurti, kad vakar kariuomenės įvedimo faktą patvirtino Krašto apsaugos pareigūnai bei Rusijos televizijos programa “Vesti”. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Lideiki, aš norėčiau jums pacituoti 61 straipsnį. Matyt, jums teks peradresuoti savo paklausimą. Konstitucijos 61 straipsnyje parašyta: “Seimo narys turi teisę pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrams ir t.t.” Pažiūrėkite, ar tai derinasi su Konstitucija.

Gerbiamieji Seimo nariai, aš dar turėčiau perskaityti vieną skelbimą. Kviečia rajonų tarybų pirmininkus ir valdytojus trumpam susirinkti į Prezidiumo posėdžių salę, kuri yra trečiame aukšte. Pertrauka iki 14.30 val.

Pertrauka

PIRMININKAS. Prašome sėsti. Tęsime posėdį. Seimo narius kviečiame į salę. Svečius - taip pat. Prašome tylos. Pradžioj - skelbimas. Šiuo metu prie Seimo yra piketas, piketo atstovai prašo vieno ar kelių LDDP frakcijos atstovų išeiti su jais pasikalbėti, todėl aš adresuoju šitą prašymą jums, gerbiamieji LDDP frakcijos nariai. Piketuojama nuosavybės klausimu, kiek man žinoma, bet aš tiksliai nežinau. Tai aš prašyčiau, jeigu kas galėtumėte, išeiti su jais pakalbėti. Nes su žmonėmis kalbėtis reikia.

Seimo narys L.Milčius.

L.MILČIUS. Aš taip pat buvau ir kalbėjau su piketo žmonėmis, kurie dalyvauja. Jie iš tikrųjų labai prašė, bet prašė, kad ateitų ne LDDP frakcijos atstovai, o ateitų gerbiamasis Č.Juršėnas arba laikinai einantis Prezidento pareigas A.Brazauskas. Toks buvo jų prašymas.

PIRMININKAS. Ponas Č.Juršėnas jau buvo, pasirodo. Taigi aš perduodu tą informaciją, kurią aš gavau. O dabar kviečiu į tribūną Seimo narį G.Vagnorių. Ruošiasi Seimo narys A.Albertynas.

G.VAGNORIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, tikriausiai niekam nekyla abejonių apie būtinumą susitikti ir tartis dėl žemės reformos klausimų ir ypač kaip pagerinti reformos procesus. Ir tuo požiūriu šitas susitikimas, manau, buvo suprantamas. Tačiau aš negalėčiau šiandien pasakyti, jog būtent ta kryptim mes šiandien diskutuojam. Bet aš norėčiau, kad nors per likusias minutes mes galėtume daugiau dėmesio skirti konstruktyviai diskusijai, o jeigu jau kalbėti apie politiką, tai bent pabandyti ją, politinius klausimus, taip ir įvardinti.

Na, man ne visiškai yra suprantama, kodėl dar kažkas ieško problemų teigiant, jog nėra pakankamai laisvės pasirinkti vienokių ar kitokių ūkininkavimo formų. Man atrodo, yra ne taip. Aš suprantu, kad tikriausiai kai kas ieško tokios ūkininkavimo formos, kaip kolūkinė ar kooperatinė su bendrąja, jungtine nuosavybės forma. Na, man kartais atrodo, kad gal iš tikro reikia tiems, kurie nori vienokiu ar kitokiu būdu dar turėti kolūkius (kas tie žmonės, kurie agituoja už kolūkinę santvarką, mes gerai žinom), tiesiog jiems ir pasiūlyti įsteigti kolūkius. Aš manau, mes tokį leidimą Seime duosim, bet su viena sąlyga, kad jie patys ir taptų kolūkiečiais.

PIRMININKAS. Atsiprašau. Prašom nereplikuoti.

G.VAGNORIUS. Ir tikriausiai mums nereikėtų visų kaimo žmonių tapatinti su kai kuriais nebemokančiais dirbti ar nenorinčiais naujoviškai dirbti kai kuriais buvusiais ūkių vadovais. Ir tikriausiai jau iš tų tribūnų nereikėtų teigti, jog kažkas niekina kaimą. Jeigu ir niekina kaimą, tai tikriausiai tie, kurie nesiskaito su paprastais kaimo žmonėmis. Kurie juos vaiko, kurie neteikia žemės, nevykdo kitų funkcijų, kurias nustato jų pareigos.

Dabar keletą esminių pastabų apie mūsų tikras problemas. Yra kalbama, kad seni ūkiai yra išardyti, o nauji nesukurti. Bet ar tiktai taip yra? Ar tikrai nėra numatyta, kaip turi būti sukurti tie nauji ūkiai? Man atrodo, jau prieš pusantrų metų buvo numatyta, teisiniai dokumentai yra ir aišku, kaip turi būti įregistruotos bendrovės, kaip turi būti privatizuotas ir įasmenintas turtas. Ir tikriausiai mes galim drąsiai sutikti, kad per pusantrų metų ar per metus kai kurie ūkiai nesugebėjo reorganizuotis ir dar iki šio laiko, dar ir dabar nėra įsiregistravę kaip bendrovės, tai tikriausiai ne reformos kaltos, o tai, kad kažkas vilkina ir nenori įvykdyti mūsų bendrų sprendimų.

Na, kaip paprasti žmonės, kaimo žmonės, įvardina dabartinę situaciją? Jie kalba labai aiškiai ir suprantamai, kad mums negrąžina žemės, mums žemės neskiria, bet galbūt jie ne visuomet supranta, kas šitą daro ir kas nevykdo savo pareigų. Ir jie sako: jūs tiktai duokit mums žemės, duokit priklausantį turtą ir jokių problemų nebus. Ir tikriausiai jūs sutiksit, kad jokiuose įstatymuose nėra parašyta, kad žemė turi būti negrąžinama, turtas neduodamas, neskiriamas, pajai nepasirašomi ir pan.

Ir tikrai negalim sutikti, jog reformų dėka išgrobstytas kaimas. Aš sutinku, kad kai kur yra ūkių turtas išgrobstytas. Bet kas tą turtą grobstė? Ir ar tikrai buvo numatyta kokiuose nors nutarimuose atidaryti tvartų duris, kaip vienas gerbiamasis Seimo narys pasakė. Na, galbūt jis mano, kad jeigu anksčiau jis turėjo teisę į tą tvartą įeiti, tai dabar galima dar drąsiau įžengti ir pasiimti viską, kas priklauso ir jam, ir ne jam. Man tai keista yra, kai tie, kurie daugiausia prisidėjo prie ūkio turto grobimo, tikrai yra ne paprasti kaimiečiai, o dažnai buvę ūkių vadovai. Tai jie daugiausia ir skundžiasi išgrobstytu turtu. Man atrodo, kad čia yra ne taip. Taip, iš tikro yra nelengva padėtis kaime, pirmenybę reikėtų skirti kaip tik kaime dirbantiems ir gyvenantiems žmonėms. Taip yra įstatymuose ir numatyta. Bet, deja, kad tas kaimo žmogus negali pasinaudoti įstatymais numatytomis privilegijomis, tarp jų ir skiriant žemę pirmumo teise dėl to, kad dažnai agrarinės tarnybos ir kiti vietiniai vadovai paprasčiausiai nevykdo įstatymų. Ir taip pat, be abejo, ne reformų įstatymuose yra numatyta, jog reikia blogai skirti žemę ar nesudarinėti žemėtvarkos projektų. Čia dirba konkretūs žmonės, ir šiandien, matyt, nėra didesnės problemos, kaip pareikalauti vietinių valdžios atstovų, tų, kurie atsakingi už agrarinę reformą, paklusti Respublikos bendrai politikai, Respublikos Vyriausybei. Ir aš šiandien dar kartą iš šitos tribūnos agituoju, kad Seimas suteiktų Vyriausybei, dabartinei Vyriausybei ir būsimoms Vyriausybėms įgaliojimus, reformų laikotarpiu suteikti teisę įtakoti vietos savivaldybes, o prireikus ir šalinti iš darbo asmenis, kurie nenori, negali ar nesupranta reformos dalykų, ar nenori paprasčiausiai dirbti. Taip pat manau, kad neužtenka vien tik kalbėti apie kaimo bėdas, apie 23 ha ir nieko daugiau nepasakyt. Ir man, pavyzdžiui, visiškai buvo nesuprantama laikinai einančio Prezidento pareigas kalba, kurioje buvo vien tiktai įvardijamos bėdos, o visiškai nieko nesakoma, ką reikia daryti. Reikia užbaigti ir skirti tuos 23 ha, reikia, bet kas to nepadarė? Tai, matyt, reikia priversti šitą padaryti. Nieko šiandien daugiau kaimui nereikia, kaip įvykdyti žemės reformos nuostatas ir grąžinti žemę. Ir tą reikia padaryti.

Na, ir kalbant apie finansinę būklę (aš vieną sekundę ir baigiu) tikrai reikia kaimą paremti pinigais, bet ne žodžiais. Ir pirma, ką reikia padaryti, reikia vieną kartą mums įveikti perdirbimo pramonės monopolijas, kurios ypač praėjusiais metais buvo dirbtinai įšaldžiusios supirkimo kainas, kurios, dabar mes žinom, kiek kartų atitrūko nuo rinkos kainų. Ir kiek kartų nuo Vakarų rinkos kainų. Ir tą reikia padaryti (ir čia, manau, yra Vyriausybės rūpestis), o mūsų Seimas, taip pat ir Vyriausybė, tvirtindami biudžetą, be abejo, turi numatyti ir didesnę finansinę paramą.

Aš manau, kad pereinamuoju laikotarpiu būtina teikti ir subsidijas gaminamai produkcijai, kadangi reikia palaikyti tą finansinę būklę bent 23 metus reformos laikotarpiu. Ir tą galima padaryti, ir yra lėšų. Bet tam reikia išspręsti ir Banko problemą, sugrąžinti ten valstybės investuotas didžiules, milijardines sumas ir bent jau nors palūkanas atiduoti Vyriausybės dispozicijon, biudžetui. Tos sumos tikrai būtų pakankamos skirti tas numatytas subsidijas. Baigdamas norėčiau pasakyti, kad mes daug kalbam apie kaimą, bet kai reikia mums kartais balsuoti, taip pat ir dėl finansinės paramos, deja, mes ne visuomet taip balsuojam. Ir man ne visuomet yra suprantama, kodėl tie žmonės, kurie garsiai kalba apie kaimą, apie sunkią padėtį, neprisideda prie to, kad Seimas ir Vyriausybė priimtų tinkamus sprendimus. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū Seimo nariui G.Vagnoriui. Kviečiame į tribūną Seimo narį A.Albertyną. Ruošiasi Seimo narys A.Baležentis.

A.ALBERTYNAS. Gerbiamieji svečiai, gerbiamieji Seimo nariai! Man visada tenka kalbėti tada, kada nėra kam klausytis. Tarp savų ir taip galima būtų pasikalbėti.

PIRMININKAS. Atsiprašau, jūsų klauso Lietuvos žmonės.

A.ALBERTYNAS. Aš suprantu, bet svarbiausių tų figūrų, nuo kurių priklauso Lietuvos kaimo likimas, deja, jų nėra.

Man baisiausia, kai apie kaimą kalba žmonės, neturintys supratimo apie žemės ūkį. Ir aš duodu pasiūlymą šiandien, kad reikia uždaryti Žemės ūkio akademiją, Veterinarijos akademijoje ruošti tiktai veterinarijos gydytojus, uždaryti visas žemės ūkio mokyklas, o tegul toliau sprendžia likimą muzikantai, filosofai, pramonės ekonomistai... Jie, pasirodo, geriau žino žemės ūkio problemas negu tie žmonės, kurie baigė žemės ūkio mokyklas, 3040 metų išdirbo žemės ūkyje.

Mane jaudina viena problema - tai bežemių, mažažemių problema. Man bežemiai, mažažemiai suteikė mandatą ateiti į Seimą.

Lietuvos kaime šiuo metu yra 6070% darbingų žmonių, neturinčių teisės į žemę toje vietovėje, kur jie gyvena. Mano ūkyje, Sasnavoje, 90% žmonių neturi teisės į ūkio teritorijos žemę, nors aš turiu kitur žemės, bet neturiu teisės jos “persivesti”, kadangi savininkai atsiima, nelieka. Kada kaimui buvo sunku, kada veltui reikėjo dirbti, tada tie kaimo turtingieji paliko kaimą likimo valiai, išėjo į miestą, kaime liko neturtingieji. Ir aš tuos žmones vadinu kaimo dezertyrais, konkrečiai Žemės savininkų sąjunga yra kaimo dezertyrų sąjunga. Jeigu jūs tokie patriotai buvote, tai tada, kai kaimui buvo sunku - 19501955 metais, reikėjo likti kaime ir dirbti veltui. Jūs aiškinote, kad bėgote nuo trėmimo. Trėmimas paskutinis buvo 1951 m. spalio 2 d. Po to, kas kaimą mylėjo, iš Sibiro sugrįžo ir šiandien dirba. Bet daugiau, deja, atsiima žemę mieste gyvenantys žmonės. Kaimas lieka be žemės. Ir apie tuos, kurie kaime išdirbę 40 metų ir palikti be žemės, niekas nekalba,  kaip jie toliau gyvens. Apie jų likimą niekas negalvoja. Ir šitą: sugalvoti smulkiai, iki detalių, kaip atimti iš žemdirbių žemę, 422 potvarkiu atimti iš žemdirbių turtą, suvalstybinti, o paskui aiškinti, kad jį kažkas grobsto, tai valstybė 422 potvarkiu šitą padarė, atėmė. Ir paskui dar visa kaltė suverčiama žemdirbiams.

Kokią aš matau išeitį iš susidariusios padėties? Pirmiausia įvertinkime - nuosavybės teisė yra šventa! Šito niekas neginčija. Bet pasakykite, kad ir mūsų tas turtas, žemdirbių uždirbtas tarybiniais metais, irgi yra šventa nuosavybė. Ir manęs klausė per rinkimų kampaniją, kodėl turtas, užgyventas iki 1940 metų, yra teisėtas turtas, o po 1940 metų, vadinasi, tarybinės santvarkos metais užgyventas turtas - yra neteisėtas. Aš nežinojau, ką atsakyti. O 422 potvarkis yra baisesnė nacionalizacija, negu 1940 m. įvykdyta. Ten net tėvelis, “tautos vadas” nedrįso atimti iš žemdirbių turto, jo suvalstybinti. Jis jį pavertė tik kooperatine nuosavybe. O šičia jį 422 potvarkiu padarė valstybės nuosavybe. Ir dabar atsidūrėme be žemės, be turto, dar jeigu svetimuose namuose gyveni - tai ir be gyvenamojo būsto. Žmonės gavo čekius, o neturi kur tų čekių panaudoti.

Aš galvoju, kad čia gali vieną kartą įvykti sprogimas, kurio mes negalėsime sustabdyti. Ir šitą viską smulkiai sugalvojo tie mūsų nedraugai, kurie nenorėjo jėga mus sutramdyti. Jie tai padarė per šitą mechanizmą. Galvojo, aha, mes atsiųsime tokius vyrus, kurie bus kietesni už 1940 metų bolševikus. Atėmė žemę, atėmė turtą, atėmė namus, kur 1940 metais ...

Visam pasaulyje yra senaties įstatymas. Pasiskaitykite, Europos bet kokioj valstybėje - jeigu 15, 20, 25 metus tu to turto nevaldei, - jis jau ne tavo turtas. O pas mus po 50 metų dar tas turtas jo. Kodėl 50 metų? Kodėl ne po 100, ne po 200 metų? Tai jeigu jie šitą įstatymą priimtų Jungtinėse Amerikos Valstijose, tai Amerikos indėnai turėtų visus baltuosius ir juodaodžius išvyti iš Amerikos žemyno, kadangi jie atsikraustė, jie gavo žemę. Jūs imatės už galvos, o mes irgi imamės už galvos, kada nekompetentingi miesto žmonės sprendžia kaimo žmonių likimą.

Na, žiūriu, jau užsidegė lemputė. Dabar atsakykite į tokį klausimą. Jums reikalinga kompensuoti už žemę, už tuos turtus, kuriuos savo noru palikote. Kas kompensuos bežemiams už veltui dirbtus 1015 metų kolūkiuose? Ne, mažiausiai 1015 vidurkis buvo. Kas kompensuos? Apie tuos niekas nekalba. Apie tą 6070% žmonių kontingentą niekas nekalba. Aš klausiau per vartotojų kooperacijos suvažiavimą, ką su jais darysite, ar juos į Sibirą tremsite, ar savo noru, ar per prievartą? Sakau, pasakykite aiškiai, jeigu savo noru, Smolensko žemėje yra laisvų žemių, Sobčiakas Leningrado srityje siūlė žemės, tada mes patys ieškosime žemės ir važiuosim. Smolensko žemėje kiekvienais metais Lietuvos melioratoriai 3 tūkst. žemių drenuodavo, tai mes ten apsigyvensim, o šitas žemes atiduosime tiems, kurie iš miestų sugrįžta, tegul jie sėkmingai dirba.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo nary, raudona lemputė uždegama tam, kad jūs baigtumėte.

A.ALBERTYNAS. Aš manau, jau antrą kartą užsidega, bet kai kiti kalba, tai jūs jiems leidžiate ilgiau.

PIRMININKAS. Aš visiems tą patį sakau.

A.ALBERTYNAS. Na, ką gi, aš čia dar turėjau tokią 25 punktų atmintinę, bet, deja, kada jau 2 kartą lemputė užsidegė, reikia išeiti iš tribūnos...

BALSAS IŠ SALĖS. Kalbėkit, kalbėkit!

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo nary, jūs galėtumėte atmintinę padauginti ir išdalinti Seimo nariams, taip pat ir svečiams.

A.ALBERTYNAS. O dabar dar, gerbiamasis, kai buvo paminėta mano pavardė, ten M.Treinio papeikimas, pastaba įrašyta, pasakysiu...

PIRMININKAS. Neįrašyta, tiktai...

A.ALBERTYNAS. Pasakysiu tiktai tiek: alternatyvų nebuvo. Aš pakartoju gerbiamojo V.Velikonio žodžius: mes dėl kiekvieno jūsų rašto pateikėme alternatyvą. Jeigu jūs įmetėt į šiukšlių dėžę, tai čia jūsų problema. Aš visus tuos raštus susisegęs į bylą ir aš gerbiamajam M.Treiniui viską perduosiu, padaręs kopiją. O jūs sakėt, kad nebuvo alternatyvų, nieko negavot. Žemdirbių sąjungos Agrarinėje komisijoje aš buvau pirmininko pavaduotoju, ir mes ten nuolatos posėdžiaudavome ir, priėmę jūsų dokumentus, mes savo alternatyvą paremdavome. O kad jūs jas sunaikinot, tai čia jūsų problema. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. (Plojimai) Seimo narys A.Baležentis. Ruošiasi Seimo narys A.Rudys.

A.BALEŽENTIS. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji svečiai! Šiandien mes svarstome galbūt aktualiausią Lietuvai klausimą ir norėčiau pasakyti, kad Lietuvos kaimo žmogus nori dirbti, o jis sako labai paprastai: grąžinkit man žemę, duokit techniką, sutvarkykit kainų politiką, ir kaime reikalai taisysis patys savaime. Aš norėčiau pakviesti mus visus ir priminti, kad mes, Seimo nariai, Vyriausybės nariai, savivaldybių žmonės, tam ir esame, kad padėtume kaimo žmonėms. Kad padėtume konkrečiai, konkrečiom priemonėm, konkrečiam žmogui. Tai šitą mes ir turim padaryti. Ir jeigu taip iš eilės pažiūrėjus į šituos paprastus kaimo žmogaus norus ir teisėtus norus, tai reiktų daryti ir elgtis labai paprastai. Štai mums, Seimo nariams, išdalintas Seimo nutarimo projektas, kuriame yra pasakyta, kad pasiūlyti rajonų savivaldybių taryboms skubiai išanalizuoti susidariusią padėtį žemės ūkyje rajono ir kiekvienos apylinkės mastu ir imtis skubių praktinių priemonių jai taisyti. Tai šitai reikia ir padaryti. Ir reikia konkrečiai pasižiūrėt, kodėl negrąžinama žemė žmonėms. Visi įstatymai kol kas yra neatšaukti. Visi agrarinės reformos įstatymai veikia, jie privalo būti vykdomi. Dabar yra pats palankiausias laikas žemės grąžinimui, agrarinės refomos klausimų sprendimui. Tai šitą mes turim visi ir daryti su jumis. Ko gero, sudėtingiausia yra technikos, traktoriaus, žemės ūkio technikos, degalų problema. Jau buvo daug pažadų ir iš buvusių vyriausybių, ir iš kai kurių privačių firmų dėl aprūpinimo lietuviškais traktoriais ir kita technika, bet mes turim šituos klausimus labai konkrečiai spręsti ir mes turim, mes su jumis, aš čia ypač kreipčiausi į Vyriausybę ir į Žemės ūkio ministeriją, kad visi padėtų ypatingai ūkininkams, žmonėms, išėjusiems iš bendrovių, kad jie galėtų dirbti savo žemę. Štai tada jie ir galės parodyti, ko jie nori ir ką jie gali. Aš siūlau, matyt, dėl to padiskutuoti ir priimti atitinkamą nutarimą, kad būtų įkurtos agroserviso įmonės, pradžioj galbūt valstybinės, ateity ir privačios, kuriose būtų galima nuomotis techniką, kur atėjęs žemdirbys galėtų užsisakyti techniką, o šita technika galėtų dirbti šitą žemę. Aš siūlau, kad jau šių metų biudžeto lėšų dalis būtų skirta šitoms agroserviso įmonėms, kad šitas darbas būtų pradėtas nedelsiant ir būtent organizuotas šią žiemą. Tam pačiam nutarimo projekte kalbama, kad reikia sudaryti ekonomines sąlygas. Be abejo, čia turima omeny kreditai, kainų politika. Šitą reikia sudaryti ir šitą reikia būtinai padaryti, kad dirbantis kaimo žmogus galėtų pragyventi iš savo darbo. Ir čia vėl, matyt, reikia mums kartu ir su Vyriausybe, ir su Žemės ūkio ministerija tokį įsipareigojimą prisiimti ir tuos klausimus sutvarkyti.

Aš norėčiau dar pakalbėti apie keletą problemų dėl bendrų mūsų žemės ūkio vystymo strategijos klausimų. Iš tiesų mes šiuo metu nejaučiam, negirdim visos žemės ūkio ir kaimo vystymo strategijos. Aš įsivaizduoju, kad mes kito kelio neturim, kaip agrarinės reformos vykdymas, mes turim būt realistai, mes realiai turim ūkininkus, bet mes realiai turim ir ūkius, kurie yra gana gyvybingi ir stiprūs. Aišku, šitų žemės ūkio bendrovių nereiktų skubiai reorganizuoti, jas reiktų taip pat galbūt remti, ir jos galėtų reorganizuotis kiek vėliau. Tačiau ištisai, kaip sakoma, 100% užšaldyti žemės ūkio, agrarinę reformą 3 metams ir nenumatyt galutinių datų, kas kada bus, tai būtų neteisinga ir šito nereiktų daryti. Mums reiktų laikytis kai kurių bendrų principų, kuriuos aš norėčiau pasakyti. Tai pirmiausia, kad mes negalim paneigti buvusių žemės savininkų nuosavybės teisės. Jeigu tai būtų padaryta, tai būtų padaryta neleistinai, neteisėtai, antikonstituciškai, ir tokie įstatymai negaliotų. Aš taip pat norėčiau atkreipti jūsų dėmesį baigdamas, kad visais atvejais turi būti žmogaus apsisprendimas. Mums reiktų detaliau padiskutuot su mokslininkais, politikais       ir parlamentarais, Vyriausybės nariais dėl agrarinės politikos ir dėl žemės ūkio strategijos vystymo, deja, šiandien tam mažai laiko skirta. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū Seimo nariui A.Baleženčiui, kviečiame į tribūną Seimo narį A.Rudį. Ruošiasi Seimo narys K.Uoka.

A.RUDYS. Gerbiamieji Seimo nariai, svečiai ir visi Lietuvos žmonės, besiklausantys šios dienos debatų! Negaliu susilaikyti pirmiausia nuo truputį tokių gal ir politizuotų pasakymų. Teisingai pastebėjo vienas iš oratorių - visi beveik Sąjūdžio kandidatai 1990 metų rinkimuose, ypač tie, kurie buvo kaimiškose vietovėse, į klausimą, ką jūs darysite su kolūkiais, atsakydavo tą patį: leisime žmonėms spręsti, pasirinkti kelią pirmą kartą po daugelio dešimtmečių, o galbūt net šimtmečių. Aš lygiai tą patį sakiau šešiolikoje Prienų rajono ūkių. Deja, Aukščiausiojoje Taryboje aš negalėjau realizuoti šitos savo nuostatos ir to patvirtinimas - buvusios deputatės Rūtos Gajauskaitės medžiagos pagrindu Sąjūdžio parengtas rinkimų plakatas, kuriame nuo balto iki raudono visur sudėlioti pliusiukai, nuliukai, minusėliai. Aš rekomenduočiau visiems šiandieniniams politikams, taip pat žmonėms, kurie domisi, pasižiūrėti labai atidžiai į tuos plakatus ir suprasti, kokios spalvos turėjo uždažyti langelius. O mūsų nuosavybės atstatymo įstatymo, koks jis buvo priimtas, ir iš jo tiesiogiai išplaukusio agrarinės reformos įstatymo realizavimo rezultatą mes galime pamatyti šitoje salėje. Aš esu įsitikinęs, kad jeigu ne šitie įstatymai, kokie jie buvo, proporcija tarp šitos pusės ir šitos pusės būtų ne čia, o visai kitoje pusėje. Aš labai prašyčiau pagalvoti.

Dar vienas dalykas. Dažnai mes kaltiname: apsivogė vadovai ir pan. Aišku, pati reforma, kokia vyko, buvo nukreipta prieš pirmininkus, prieš specialistus ir kitus “raudonuosius siurbėles”, kaip tai buvo vadinama. Tačiau patikėkit manim, tų įstatymų priėmimo metu priėjo prie manęs deputatas ir dabartinis Seimo narys J.Pangonis ir pasakė, ko jie siekia. Taigi iš šitų įstatymų nieko kito neišplaukia, tik tai, kad pirmininkai ir specialistai atsidurs viso kaimo priekyje. Taip ir įvyko.

Dabar aš norėčiau truputį atsiriboti nuo to. Kas padaryta, tas padaryta. Dabar aš norėčiau pasakyti, ką siūlo Socialdemokratų frakcija, kaip kopti iš šios dienos padėties. Pirmiausia būtina priimti Kooperacijos įstatymą ir ypač svarbu pataisyti Žemės reformos įstatymą taip, kad būtų atšauktas draudimas juridiniams asmenims įsigyti žemę nuosavybės teisėmis. Nuo jo kenčia ne tik kaime besikuriantys juridiniai asmenys, bet taip pat ir miestuose. Toliau. Reikia pasiekti, kad visi ūkiniai subjektai turėtų savo veiklai vienodas teisines ir ekonomines sąlygas. Trečias punktas, labai svarbus. Išsaugoti žemės ūkio mokslą, sėklininkystę, veislininkystę. Ir ypač svarbu garantuoti valstybinį melioracijos sistemų rėmimą. Toliau. Garantuoti galimybę iš savivaldybių biudžetų finansuoti kaimo socialinę infrastruktūrą ir organizuoti socialinę ir ūkinę paramą vienišiems ir pagyvenusiems žmonėms kaime ir invalidams. Reikėtų įstatymiškai ir praktinėmis ekonominės politikos priemonėmis skatinti tikrąją kooperaciją kaime. Kooperaciją, kurios nariais galėtų būti ir valstiečiai, ir bendrovės. Nutraukti begalinį žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės smulkėjimą įvedant ūkio dalinimo minimalią ribą. Man atrodo, be šito sprendimo mes Lietuvoje sukursime tiesiog absoliučiai nekonkurencingą ūkį, kuriam reikės “suvaryti” iki ketvirčio nacionalinių pajamų, sukuriamų visoje Lietuvoje. Ir vis tiek tai nebus judėjimas į priekį. Aš dar kartą akcentuoju, būtina užbrėžti ribą, kad, sakykim, mažesni kaip 20 ha ūkiai būtų paveldimi tiesiog kaip vienetas. Tegul giminės susitaria, bet kad jie nebūtų skaidomi.

Toliau. Pasiekti, kad Vyriausybė kuo skubiau parengtų žemės ūkio efektyvumo didinimo programą, pagal kurią galėtų įvykdyti struktūrinę programą. Aišku, kad ne visose Lietuvos vietovėse yra vienodos sąlygos vienodam prekiniam ūkiui plėtoti. Man atrodo, kad Vyriausybė, protingai pasvarsčiusi, galėtų numatyti prioritetus, ir tiems, kas su valstybe susitaria   dėl šito prioriteto laikymosi, kad čia nebūtų prievarta, bet kad būtų noras susitarti, valstybė galėtų skirti papildomą paramą.

Toliau. Būtina sulaužyti žemės ūkio supirkimo monopoliją ir pasiekti, kad stambiausiais žemės ūkio produkcijos perdirbimo akcininkais taptų ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės bei jų kooperatyvai. Man atrodo, kad Aukščiausiojoje Taryboje, ne atrodo, o aš žinau, buvo priimtas nutarimas sustabdyti šitų įmonių privatizaciją. Ir mums būtina pasiekti, kad kontrolinis paketas išliktų žemdirbių rankose. Net jeigu bus šiek tiek padidinta kaina, pasinaudota monopoline teise, tai įmonės pelnas transformuosis į žemdirbių pelną ir tokiu būdu bus sumažintas tiesioginių investicijų poreikis. Man atrodo, mes sąmoningai bent kuriam laikui turime eiti šitos monopolijos sudarymo keliu.

Toliau. Būtina pasiekti, kad Vyriausybė parengtų užimtumo kaime programą. Puikiai suprantame, kad plečiantis valstiečių ūkiui vis gausės žmonių, neturinčių galimybės panaudoti savo darbo sugebėjimus ir kartu negalinčių iš kaimo išvažiuoti. Vadinasi, reikia... Na, aš neturiu konkrečių receptų, kokia ta programa turėtų būt, bet man atrodo, kad vyriausybinėse struktūrose būtinai reikia permąstyti ir šitą programą skubiai parengti.

Be to, ką reikia, tai čia tokios mano išdėstytos problemos, daugiau ar mažiau nukreiptos ne tik į šiandieną, bet ir į ateitį. Tuo tarpu šiandien, kas yra gyvybiškai būtina, tai pirmiausia skubiai sukurti aptarnavimo struktūras. Aš pritariu gerbiamajam A.Baleženčiui. Pradžioje valstybinės, paskui jas transformuoja akcijų forma ar kokia kita forma, kad jos priklausytų žemės ūkio darbuotojams. Bet kokia forma. Garantuoti realų žemės gavimą pirmiausia kaime gyvenantiems žmonėms, kurie tuojau pat galėtų patys įtraukti ją į gamybą. Šiuo atveju miesto žmonėms, net ir savininkams, reikėtų trupučiuką palaukti.

Toliau. Valstybės pagalba ūkininkams turi būti efektyvi. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad reikia ne išskaidyti per visą plotą skiriamas lėšas, bet surasti būdą, kaip jos galėtų koncentruotis į prekinį ūkį, t.y. tiems ūkininkams, kurie yra potencialūs prekinio ūkio atstovai. Tam reiktų apibrėžti galimus ūkių tipus ir pagal tuos tipus sudaryti valstybės ir ūkininko sutartis ir tokiu būdu pasirašiusius šitas sutartis remti.

Ačiū. Aš matau, kad raudona lemputė dega. Tenka padėkoti jums už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Seimo narys K.Uoka. Ruošiasi Seimo narys Z.Adomaitis.

K.UOKA. Gerbiamieji Seimo nariai, žemdirbiai, žemgalviai ir visi kiti agrarine reforma suinteresuotieji! Atrodo, kad mes esame bene ketvirtojo posūkio įstatymuose vykdant žemės ūkio reformą liudytojai. Šioje salėje 1989 m. buvo priimamas Valstiečių ūkio įstatymas, paskui vyko dar daug kitų posūkių, ir atrodo, kad jau darysime kitą posūkį. Nuo to, aišku, kaimo žmonėms tik blogiau. Tiktai noriu atkreipti dėmesį, kad 1989 m. tie, kurie priėmė Valstiečių ūkio įstatymą (jų čia buvo dauguma, kaip ir dabar), nesiteikė pakviesti būsimųjų, dabar jau esančių žemės savininkų, demokratizmo tada neužteko. O dabar jau juos pripažįsta kaip derybų subjektus. Ir reikia pasidžiaugti, kad dabar Seime atstovaujami visi žemės ūkio gyventojų sluoksniai, visi turi savo deputatų. Manau, kad diskusija vyks demokratiškiau.

Aš nesiruošiu patarinėti kaimo žmonėms, kaip gyventi. Esu miesto žmogus, manau, kad vis tiek galų gale susiformuos tokia situacija, kai kaimo žmonės įgyvendins savo siekius, ir tam viskuo padėsim. Bet kai kalbama apie atsakomybę, apie teisingumą, tai čia jau turiu kai ką pasakyti, nes šiuos dalykus šiek tiek išmanau.

Dabar galimi du elgesio variantai. Tie, kurie surengė tokį bandymą nuteisti reformos iniciatorius, gali pasirinkti du elgesio variantus. Pirma. Daryti tokį išplėstinį teismą čia, Seimo salėje. Bet tada dar reikėtų papildomai pasikviesti atsakovą. Aš pasakysiu, kokie jie gali būti. Arba, antra, reikalauti, kad tam tikros valstybės institucijos įvykdytų tai, ką jos turi įvykdyti, ko jos nepadarė. Pirmuoju atveju darome išplėstinį teismą čia, Seimo salėje. Tai reikėtų nepamiršti, kad turėtume surasti lietuvišką Zaslavskają. Rusijoje būtent Zaslavskaja įvardijama kaip sodybų nukeldinimo iniciatorė. O mes dar neradome Lietuvoje. Turėtume surasti, kas padarė Lietuvos ūkį tokį paklusnų monopoliniam importinių pašarų tiekimui. Turėtume surasti tuos, kurie išbraukė iš Lietuvos žemės ūkio istorijos 19481965 metus. Būtent tiek reikėjo laiko atkurti ikikarinį žemės ūkio gamybos lygį. Kas tada diskreditavo lietuvišką valdžią ir paliko tautą apskritai be valdžios. Galų gale turime surasti, kas 1988, 1989, 1990 metais masiškai pardavinėjo lietuviškus pieno miltelius, kazeiną ir už tai net neleido pasiimti pinigų tiems, kuriems priklausė. Ir ta istorija yra užfiksuota.

Taigi jei norime išplėstinio teismo, tai būkit malonūs, visus atsakovus pasikvieskit. Na, o jeigu norime daryti tai, kas priklauso daryti Seimui, tai padarykime taip. O būtent išreikalaukime iš Generalinės prokuratūros deramų atsakymų į tai, kas yra užfiksuota valstybės kontrolėje, prokuratūroje, o turėtų atsidurti teismuose, ir ko nėra padaryta. Jeigu būčiau tokio teismo liudytoju, galėčiau paliudyti, kad masiškiausiai žemės ūkio technikos grobstymas vyko ne po žinomojo G.Vagnoriaus potvarkio, o būtent iki jo, t.y. 1991 ir 1992 metų laikotarpiu, iki lapkričio mėnesio. Tą galiu įrodyti faktais, kreivėm, statistika ir tai bus tikri faktai, paremti oficialia medžiaga, niekieno nepaneigta. Ir labai įdomu, kad labiausiai valstybės įsikišimui į kolūkių reikalus prieštaravo dabartiniai kolūkių gynėjai, būtent 1992 metų gegužės mėnesį, kada Vyriausybė bandė gauti teisę keisti kolūkių pirmininkus. O kada buvo žinoma reforma lapkričio mėnesį, tai spauda tylėjo, taip pat ir kairiųjų spauda. Tikrai tylėjo. Pasiimkit laikraščių rinkinius ir įsitikinsite.

O jeigu nerastų sutarimo abi pusės kaimo žmonių naudai ir kaimo žmonių gerovei, tai žinokite, kad į kiekvieną kairiosios pusės teiginį atsirastų ir labai rimtų kontrateiginių.

Aš siūlyčiau baigti šituos ginčus, o kadangi dabar Seime yra atstovaujami visi kaimo gyventojų sluoksniai, pradėti dalykines galimo sprendimo paieškas. Malonu, kad kai kurie kairiosios pusės pasisakymai (ir dešiniosios) būtent į tai nukreipti. Tiktai noriu pasakyti, kad tie, kurie nuspręstų be ribų dotuoti neveiksnius žemės ūkio subjektus, turėtų kartu prisiimti atsakomybę už būsimą infliaciją ir galimus miesto varguomenės neramumus. Nes ir to gali būti, ir šis teismas gali būti nepaskutinis. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui K.Uokai. Kviečiame Seimo narį Z.Adomaitį. Ruošiasi Seimo narys V.Petrauskas.

Z.ADOMAITIS. Gerbiamieji Seimo nariai, svečiai, gerbiamieji visi susirinkusieji. Iš tikrųjų šiandien svarstomas ypač svarbus klausimas - katastrofiška padėtis mūsų žemės ūkyje, priežastys, dėl ko ji susidarė, ir būdai, kaip ją ištaisyti. Gaila, deja, kad tokio svarstymo, tokio bendro posėdžio nebuvo prieš dvejus metus. Galbūt šiandien žemės ūkio padėtis būtų visai kitokia. Tiesa, toks susirinkimas, ir dar net gausesnis, buvo. Tai kaimo žmonių suvažiavimas Sporto rūmuose. Tačiau tie žmonės, suvažiavę žemdirbiai, tuometinės valdžios suvažiavę žemdirbiai buvo apšaukti juodaisiais pranašais ir Lietuvos nepriklausomybės priešais. Beje, ir vienos čia kalbėjusios ponios Z.Šličytės, labai aktyvios. Taip pat buvo ir antras suvažiavimas užpraėjusį gegužį čia, Nepriklausomybės aikštėje, kur kaimo žmonės, atvežę tuometiniam vadovui V.Landsbergiui kaimiškos duonos, prašė vadovus išeiti su jais susitikti, aptarti reikalų, aptarti artėjančios katastrofos, tačiau buvo išvyti Terlecko “berečių”, apspjaudyti, žinoma, su valdžios pritarimu.Prieš trejus metus prasidėjusi prieš žemdirbius, pirmiausiai prieš ūkio vadovus ir specialistus, šmeižto, šantažo ir persekiojimo kampanija tęsėsi iki pat triukšmingo trečiojo Sąjūdžio pralaimėjimo per praėjusius Seimo rinkimus, tačiau savo juodą darbą atliko. Lietuva, galėjusi pagal maisto produktų gamybą išmaitinti dvigubai tiek žmonių ir užėmusi pagal tai antrą - ketvirtą vietą pasaulyje, jau šiais metais gali patirti badą. Šita pati Lietuva.

Joks karas, jokia stichinė nelaimė negalėjo taip sužlugdyti žemės ūkio, kaip nusikalstami buvusios valdžios veiksmai. Jau užpraėjusį rudenį, pažeidžiant bet kokias civilizuoto pasaulio teisines normas, buvo paleistos ūkio valdybos bei visuotiniai susirinkimai ir demokratiškai išrinkti ūkių vadovai, o ūkiams vadovauti atsiųsti trečiojo Sąjūdžio paklusnūs emisarai ar komisarai. Į jų rankas atiduotas dešimtmečius po kruopelytę kauptas žemdirbių turtas. Prasidėjo neregėtas įteisintas ūkio turto grobimas. Turiu omenyje G.Vagnoriaus Vyriausybės išleistą potvarkį suvisuomeninti ūkio gyvenamuosius namus, o visą kitą žemdirbių uždirbtą turtą versti žemdirbiams išsipirkti dar kartą.

Ir atsitiko taip, kad žemė tapo atskirta nuo gamybos priemonių arba atvirkščiai. Ir prasidėjo socialistinis ar, tikriau sakant, bolševikinis lenktyniavimas kiek galint daugiau sugriauti buvusias žemės ūkio įmones. Kuo daugiau bendrovėlių, tuo geriau. Ir atsitiko taip, kad vienoje bendrovėlėje atsirado vežimas, kitoje arklys, o pas ūkininką pakinktai. O juk Lietuvos žemės ūkis tik 10 % priklausė nuo Rusijos. Ir net negaudamas to 1 ar 1,5 mln. tonų grūdų jis galėjo esant dabartiniam vartojimo lygiui jo negriaudamas parduoti pasaulinėmis kainomis apie 200 tūkst. tonų mėsos ir apie 2 mln. tonų pieno ir už tai nupirkti visą Lietuvai reikalingą naftą, dujas ir metalą. Ir nebūtų reikėję šiandien ieškoti paskolų.

Tačiau valdžiai ne tai rūpėjo. Buvusiai valdžiai rūpėjo priešų ieškojimas, paskolų ieškojimas ir vojažai po užsienį. Bet juk tai nusikaltimas - imti paskolas pravalgymui dabar, praėjus 50 metų po karo! Juk skolas reikės atiduoti su procentais ir dargi nemažai. Kaipgi mes galėsime žiūrėti į akis savo vaikams ir anūkams, jei dabar nesigėdime gyventi ir valgyti jų sąskaita? Ne naujoms technologijoms, ne pažangai, o pravalgymui imamos skolos. O juk kažkada atstatėme ir karo sugriautus miestus, fabrikus, nutiesėm kelius. O dabar štai per dvejus metus viską sugriovę ieškome skolų pravalgymui.

Ką gi reikėtų daryti? Aš manau, kad sutvarkius žaliavų tiekimą ir rinką, prekių realizavimą bei atsiskaitymus, pramonę bus galima atgaivinti ir per kelis ar keliolika mėnesių. Deja, žemės ūkiui prireiks ilgų dešimtmečių. Reikia imtis skubių priemonių.

Manau, kad pirmiausia reikėtų leisti esamoms bendrovėlėms, jų žmonėms ūkininkauti taip, kaip jie nori. Nori jungtis, nori skaidytis, nori, tegu eina ūkininkauti. Antra. Nedelsiant grąžinti visą buvusį turtą, kuris “neišpirktas”. Grąžinti teisėtiems savininkams, žemdirbiams. O dabar jis baigia išnykti. Ir trečia. Pagrindinis dalykas, mokėti už superkamąją žemdirbių produkciją tiek, kiek ji verta. Juk argi normalu, kai kuras, trąšos ir visa kita perkama beveik pasaulinėmis kainomis, o produkcija superkama 830% pasaulinės kainos. Ir patys žemdirbiai niekur negali prekiauti. Apstatomi muitinėmis, akcizais, kvotomis ir t.t. Štai kaimyninėje Latvijoje grūdai kainuoja net 23 kartus brangiau, o Lenkijoje mėsa 510 kartų brangiau, galvijų gyvas svoris. O mums mokama pusė odos kainos, kiek jinai kainuoja užsienyje, už visą galvijų prieaugį. Tai bijau, kad greitai galime neturėti ką parduoti. Jau dabar masiškai skerdžiami veršeliai, nes kas gi užsiims juos auginti, jeigu už jų kilogramą mokama 40 - 50 talonų, o kuro kilogramas (ne litras, o kilogramas, pabrėžiu) kainuoja 110 talonų. Vien grūdų, gautų iš labdaros, atvežimas kainuoja 40 dolerių. O mūsų augintojui mokama 3035 doleriai. Tai kam mums tokia labdara? Geriau mokėkime savo žemdirbiui tiek, kiek jam priklauso, ir grūdų užteks.

Ir dar. Pagal įvairius duomenis, iš rudens liko nesuarta nuo 200 tūkst. iki 1 mln. ha žemės. Ir reikia padaryti viską, kad tiek ūkininkai, tiek bendrovės žinotų, kur kas ką sės. Tačiau kad ir kaip jie žinotų ir stengtųsi, suarti nebespės. Tad manau, viena išeitis yra įtraukti MSV pajėgas, buvusias MSV (tuojau baugiu) ir tam panaudoti lėšas.

Ir baigdamas noriu pasakyti, buvę gerbiamieji žemės ūkio griovėjai, neieškokite kaltų tarp tų, kuriuos jūs pastatėte vykdytoju. Patys pastatėte. Neieškokite kaltų iešmininkų. O kad atsakyti už padarytus nusikaltimus Lietuvai reikės, aš tikrai sakau: reikės. Deja.

PIRMININKAS. Ačiū Seimo nariui Z.Adomaičiui. Kviečiu Seimo narį V.Petrauską, o ruošiasi Seimo narys V.Mačiulis.

V.PETRAUSKAS. Ponios ir ponai. Svarstome mes dabartinę situaciją, priežastis,kurios lėmė tikrai nelengvą žemės ūkio situaciją. Džiugu, kad yra ir nuomonių, kokių išeičių reikėtų ieškoti iš šiandieninės nelengvos situacijos. Mano nuomone, sunkią dabartinę žemės ūkio padėtį lėmė trys reformos metu padarytos klaidos. Aš norėčiau atkreipti dėmesį, kad ne pati reforma kalta. Tai - vienintelis teisingas kelias ir kito sprendimo nėra. Pirmoji priežastis yra ta, kad nebuvo inventorizuotas kolūkių, tarybinių ūkių turtas, nebuvo suskaičiuotas iki vinies, iki kauptuko, iki padargo, iki traktoriaus.

Antra didelė klaida, padaryta reformos metu, yra ta, kad praktiškai visi buvę kolūkių, tarybinių ūkių vadovai, dauguma Sovietų Sąjungos kompartijos Lietuvos skyriaus (LKP) įvairaus rango LDDP veikėjai tapo laikinųjų administracijų vadovais. Taip, tai klaida, tai reikia pripažinti. Ir trečia klaida, kad buvo sudarytos sąlygos šitiems vadovams nebaudžiamai vogti, atsiprašau, privatizuoti turtą, ką jie labai sėkmingai ir sparčiai darė.

Įstatyminiuose dalykuose taip pat yra prieštaravimų. Atkreipčiau dėmesį į tai, kad reformos metu buvo nesuderintas 3 ha įstatymas su žemės grąžinimu buvusiems savininkams, ir atsitiko taip, kad dalis gyvenviečių žmonių gavo žemes būtent buvusių savininkų sklypuose, buvusių savininkų žemėse ir pastarieji turėjo praktiškai tiesiogine to žodžio prasme ginti savo žemę.

Žinoma, mes suprantame tas klaidas, ir nereikia manyti, kad nuo jų atsiribojame ir nenorime jų matyti. Tačiau aš norėčiau atkreipti dėmesį į visą 1990, 1991, 1992 metų foną. Prisiminkime įvykius po Kovo 11osios. Ekonominė blokada iš Sovietų Sąjungos pusės. Sovietinių okupantų siautėjimas Lietuvoje, sausio įvykiai, rugpjūčio įvykiai. Aš jokiu būdu neteisinu arba nesakau, kad tų klaidų nebuvo, tačiau nereikia manyti ir nereikia kalbėti, kad žmonės, nuo kurių priklausė žemės ūkio reforma, nieko neveikė ar tiesiog nekreipė dėmesio į kaimo problemas. Tai būtų be galo neteisingas požiūris.

Ir dar vienas dalykas, apie ką kalbėjo kiti Seimo nariai, mūsų svečiai, kiekgi Lietuvoje buvo iškraipomas įstatymo vykdymas, kiek jie buvo nuslepiami, kaip ciniškai buvo meluojama žmonėms, kad nebuvo vykdomas įstatymas. Ir ko norėti, jeigu visiškai neseniai Kauno rajone, šalia Kauno, šalia didelio miesto, o ne kažkur 3040 kilometrų nuo rajono centro, vyresniojo amžiaus moteriai vietinis valdininkas sako, kad anūkai neturi teisės atgauti žemę, kai jau jie buvo įgavę visas paveldėtojo teises. Ir visas tas žmonių įniršis, pyktis, nepasitenkinimas, puikiai žinote, kieno adresu buvo nukreiptas. Galiu pasakyti pavardėm, kam buvo skirti visi kaltinimai, kam buvo verčiamos visos bėdos už žemės ūkio problemų nesprendimą, už vargus, už sunkumus.

Gerbiamieji kolegos, svečiai! Noriu atkreipti jūsų dėmesį į vieną pagrindinį, mano nuomone, dalyką. Daug galime kalbėti apie žemės ūkio programas, ką mes darysime, kaip suksimės iš tos padėties, tačiau visos atsiremia į finansus, į pinigus. Ir jau svarstant biudžetą buvo aiškiai pasakyta, kad žemės ūkiui gyvybiškai reikia 25, 27, 30 mlrd. talonų, ir visiškai sutinku su tais, kurie sako, kad jų reikia dar daugiau. Atkreipiu dėmesį, kad vien per pastaruosius pusantrų metų Rusijos skola už karinių objektų teritorijas, už žalą Lietuvos ekologijai yra 170 mlrd. Palyginkite - 170 mlrd. ir 2530, kurių reikia. Visa sovietinės okupacijos ir aneksijos, dvasinio genocido ir fizinio genocido skolą Lietuvai iš Sovietų Sąjungos, Rusijos pusės sudaro apie 500 mlrd. dolerių. Ir aš jums pasakysiu, kad didžioji politika labai susijusi su kasdienine politika. Keičiama derybų su Rusija delegacijos sudėtis, kalbama apie lankstumą derybose, ir aš esu įsitikinęs, kad naujoji Lietuvos vadovybė neišdrįs pareikalauti nei tiesiogiai, nei per pasaulio bendriją šitų didžiulių skolų sugrąžinimo iš Rusijos, neišdrįs. Siūlau į tai atkreipti dėmesį. Dėkoju už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui. Kviečiu į tribūną Seimo narį V.Mačiulį, ruošiasi J.Paliakas - Klaipėdos rajono tarybos pirmininkas. O dabar aš dar perskaitysiu du skelbimus. Vienas skelbimas: Žemės ūkio ministerijos vadovybė prašo, kad rajono žemės ūkio skyrių vedėjai 30 min. po posėdžio pabaigos susirinktų ne Žemės ūkio ministerijoje, kaip buvo skelbta anksčiau, o Seimo patalpose, Prezidiumo posėdžių salėje, t.y. 3 aukšte. Gerbiamieji pranešėjai, aš prašyčiau, kad jūsų pranešimai baigtųsi konkrečiais pasiūlymais, jeigu juos galėtumėt pateikti. Prašome.

V.MAČIULIS. Gerbiamieji Seimo nariai, svečiai, Lietuvos žmonės! Savivaldybių komitetas mane įpareigojo trumpai supažindinti Seimo narius su revoliuciniu Šilalės agrarinės reformos ir turto privatizavimo variantu. Kokiais būdais ir priemonėmis pasiekti tokie rezultatai, kas jų vykdytojai ir įkvėpėjai. Taigi aš iš to rajono, kuriame uoliausiai buvo vykdomi visi agrarinės reformos ir privatizavimo genijų priimti įstatymai, nutarimai ir potvarkiai.

Pirmiausia galime pasigirti, kad situacija mūsų rajono taryboje yra analogiška buvusiai Aukščiausiojoje Taryboje. Didžiąją daugumą sudarė Sąjūdžio deputatai, todėl, kaip mėgsta sakyti kai kurie mūsų Seimo nariai, muziką užsakinėjo jie. Pasirodžius pirmiesiems Agrarinės reformos ir Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymams, nelaukiant net atitinkamų poįstatyminių aktų bei Vyriausybės nutarimų, dabar jau ne paslaptis - gavus slaptą Respublikos vadovų palaiminimą bei visiškos veiklos laisvę, rajone pradėta plati žemės ūkio struktūrų griovimo kampanija. Kaip ir dera, pasinaudojant sovietiniu bolševikiniu patyrimu, buvo pradėta nuo agitacinio darbo. Vietiniai aktyvistai ir E.Grakausko vadovaujamos Agrarinės komisijos propagandistai, Aukščiausiosios Tarybos nariai ne kartą važiavo į rajono ūkius ir pasiekė, kad žemdirbiai, tikėdamiesi dar geresnio gyvenimo, tapti dar turtingesniais, laisvais ir nuo nieko nepriklausomais, balsavo už žemės ūkio įmonių turto privatizavimą, t.y. turto pasidalijimą. Kai kuriuose ūkiuose nebalsavo arba stovėjo su šakėmis prie ardomų fermų, kaip Kaltinėnų eksperimentiniame ūkyje. Tada buvo imamasi ne tik sustiprintos agitacijos formų, bet ir gudrumo, apgaulės. Ir jeigu kuris nors vadovas drįsdavo paprieštarauti skubiam ir beatodairiškam griovimui, siūlė kurti bendroves ar agroservisus, argumentai buvo vienareikšmiai - esi reformos priešas, nenori pasitraukti nuo lovio, saugai savo kėdę. Jei tokių argumentų nepakakdavo, tai rajono Sąjūdžio vadas, rajono valdytojai ir tarybos pirmininko veiklos koordinatorius, būdamas Tauragės zonos Valstybės kontrolės departamento kontrolierius, operatyviai suorganizuodavo neplaninį ūkinės veiklos patikrinimą ir greitai nuramindavo nepaklusnųjį.

Žinodami posakį, kad norint ir prie stulpo galima prikibti, dauguma mūsų ūkio vadovų tapo nuolankūs rajono valdžios formuojamos griovimo politikos vykdytojais. Taigi, kaip minėjo Seimo narė Z.Šličytė, pas mus senoji nomenklatūra netrukdė. Jei rajono vadams pasidarydavo per sunku valdyti, juos įkvėpdavo atvykęs didysis vadas, ministras be portfelio, ponai ir ponios iš Aukščiausiosios Tarybos. Aišku, svečiams nerūpėjo, kad kai kuriose fermose dvesia karvės, šeriamos pernykščiais ir užpernykščiais šiaudais, nes, išdalinus žemes, joms neliko ganyklų (melžti, aišku, jų nereikėjo), nedomino, kad, dalinant turtą pagal turimą žemę, dauguma 2030 metų šį turtą kūrę žemdirbiai negavo nei karvės, nei arklio, nei traktoriaus, nei automašinos, nes nuosavos žemės neturėjo. Nerūpėjo ir tai, kad 6570% žemdirbių specialistų, netekę darbo ir uždarbio, negali iš 3 ha išmaitinti savo šeimų ir ateityje jų laukia tik skurdas. Atvykėliai per vietinę spaudą ir televiziją nuolat liaupsino Šilalę ir jos vadovus, kad rajonas yra privatizavimo ir agrarinės reformos vykdymo švyturys, kad visa Respublika į mus lygiuojasi. Žmonės tuo tikėjo. Ačiū Dievui, Respublikoje nedaug tokių švyturių. Priešingu atveju, tikriausiai badautume. Taigi tokia chronologinė seka. Reformos ir privatizavimas eina į pabaigą. Skelbiamas žemės ūkio įmonių likvidavimas, kolektyvinio darbo struktūros žemės ūkyje garantuotai ir, ko gero, visam laikui išardytos. Liko tik du ūkiai, šiuo metu persikrikštiję į bendroves, kurių žmonės nepasidavė spaudimui. Jie džiaugiasi ir tiki, kad Seimas, Vyriausybė juos parems protingais sprendimais, kad priimant ir pataisant įstatymus, bus atsižvelgta į ūkininkų, visų žemdirbių ūkininkavimo sąlygas, žemių kokybę, bus padarytos pataisos visoje Respublikoje, kad Šilalė nebus prilyginta Kėdainiams, Joniškiui ir panašiai.

Taigi, manau, atėjo laikas sudėlioti taškus, viešai įvardinti griovimo iniciatorius ir vėjais paleisto milijardinio turto kaltininkus. Nebuvo Lietuvoje žemės drebėjimo, uraganas tik dabar padėjo nugriauti tai, ko žmonės nenugriovė. Nepatogu šiandien prievartauti gerbiamąjį premjerą B.Lubį, kad duotų dar 20 mlrd. sugriautam žemės ūkiui atstatyti, bet eiliniai kaimo žmonės dėl to nekalti. Jie patikėjo valdžia ir skaudžiai nusivylė.

Kaip žinome, viščiukai skaičiuojami rudenį. Susumuojami rezultatai ir Šilalės rajone. Kaip girdėjot iš valdytojo, skaičiai gražūs. Galvijų ir kiaulių šiek tiek sumažėjo, o karvių rajone atsirado daugiau negu buvo. Paslaptis paprasta. Statistika neturėjo lėšų gyvulių apskaitai atlikti, todėl jos ir nebuvo. Apylinkės davė apytikslius skaičius valdytojui, jie pasirodė įtartinai maži, todėl buvo imtasi iniciatyvos, patikrintas 1% gyventojų tvartų ir tuo remiantis gautas normos rezultatas. Taigi neiniciatyviems darbuotojams nėra padėties be išeities. Nekalbėsiu apie sumažėjusią grūdų, bulvių, pieno gamybą, nors sviesto mūsų rajone, matyt, valgoma daugiausia - 80% pieno tam sunaudojama, valdytojo žodžiais. Kas domėjosi Carnegio mintimis, gal prisimena, kad matymo nervas 25 kartus stipriau reaguoja nei ausų. Kadangi šiandien išryškėjo skirtingos nuomonės apie mūsų rajoną, kviečiu Seimo narius išvykai į Šilalę. Galėčiau pabūti vedliu, kad nepasiklystumėt. Atvykę savo akimis pamatysite ne tik tuščias ir išdraskytas buvusių ūkių fermas, kurių gyvuliai iškeliavo į kombinatus ar per sieną, pamatysite draskomas dirbtuves, sandėlius, privatizuotą techniką, stovinčią kiemuose, patvoriuose, neremontuojamą techniką. Nelinksmas jų savininkas, be kuro, tepalų, degalų atsargų laukiantis pavasario.

PIRMININKAS. Aš atsiprašau, jūs Savivaldybių komiteto vardu kalbate?

V.MAČIULIS. Taip.

PIRMININKAS. Tada prašome kalbėti, iki 15 min. galima. Frakcijų ir komitetų vardu.

V.MAČIULIS. Dėkui. Susipažinsite su išdraskytu Kaltinėnų eksperimentiniu ūkiu, buvusiu mokslo švyturiu Žemaitijoje, aprūpinusiu bulvių ir javų sėkla net 3 rajonus. Šiandien čia buvo kalbama, kad Kaltinėnų eksperimentinio ūkio administracijos vadovas kaltas dėl fermos išdraskymo. Ne jis kaltas, kalta politika. Taip, kaip žmonės nuteikti. Jie matė, kad tas turtas yra vis tiek šuniui ant uodegos, atsiprašant, ir ima kas ką gali. Pamatysite agrocheminio susivienijimo bazę, kurio technika, galėjusi padėti žemdirbiams, iškeliavo per aukcionus iš rajono. Galėsite pasikalbėti su nuostabiais žemaičiais, keikiančiais betvarkę ir bolševikinę prievartinę privatizaciją. Mes Seime svarstėme, kad neišpirktus pastatus, fermas, silosines, mėšlides reikia nemokamai atiduoti naudotis jų savininkams. Šilališkiui žemdirbiui šių objektų jau nebereikia, nes be žemės jų panaudoti neįmanoma, o sargauti prie jų žmonės nenusiteikę. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiamas Klaipėdos rajono tarybos pirmininkas J.Paliakas. Vieną minutę, aš norėčiau perskaityti porą skelbimų. “Pirmininkaujančiajam. Kada pasibaigs viešas, net iš aukštos Seimo tribūnos kolektyvinis kaltinimas visų buvusių ūkių vadovų, dar ir dabar pasikvietus dalį iš jų, kurie ir dabar aukojasi sunkioms kaimo problemoms?” Kadangi klausimas man, tai aš atsakau, kad kiekvienas Seimo narys Lietuvos žmonėms rodo savo išprusimą, o pirmininkaujantis neturi teisės neleisti jiems to daryti. Na, ir antra. Piketuojantys prie Seimo vartų prašo leisti pasisakyti jų atstovei poniai Venskūnienei. Pasisakymo laikas - apie 2 minutes. Jeigu Seimo nariai neprieštaraus, tai po pono J.Paliako pasisakymo aš pakviesiu ponią Venskūnienę. Ar prieštaraujančių nėra? Nėra. Tada prašome poną J.Paliaką. Po to - piketuotojų pasisakymas. Ruošiasi Seimo narė V.Briedienė.

J.PALIAKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji svečiai! Manau, kad pražūtingą, kaimui žinomą vagnoriškai, surviliškai vykdytą žemės ūkio reformą vertinti visapusiškai dar ankstoka. Neužtenka pamatyti sugriautų fermų juoduojančias akis, neužtenka pamatyti badaujančius ar iš bado krintančius gyvulius, o, matyt, vertinsim mes už pusmečio ar metų ir galbūt tik tada įsivaizduosim tikrąją padėtį. Nenorėčiau daug džiūgauti ir krykštauti kartu su tais, kurie džiaugiasi, kad itin daug mėsos Lietuva šiemet pagamino. Klaipėdos pieno kombinatas superka per dieną 80 tonų pieno iš aplinkinių zonos rajonų, kai prieš metus šis skaičius siekė 320 ir daugiau. Manau, kad pienas - tai vienas iš tokių rodiklių, kuris nepasiduoda greitam išvežimui   ir perdirbimui į sviestą ar pan., kuris galbūt tinkamą padėtį galėtų iliustruoti.

Čia buvo mano asmeninė nuomonė, o toliau norėčiau vis dėlto kalbėti galbūt rajono savivaldybių sąjungos vardu, nors bet kuriuo atveju apibendrintą nuomonę pateikti yra labai sunku, kadangi ir tarp mūsų savivaldybių buvo ir žemės ūkio reformos vykdymo pirmūnų, buvo ir atsiliekančių. Etikos sumetimais nei vienų, nei kitų, be abejo, įvardinti ir neverta. Padėtis dabar aiški. Ką siūlytume ir galvotume, kad reikia dabar padaryti?

Visų pirma manome, kad, stabilizuojant padėtį kaime, kad nenusiviltų žmonės dabartinio Seimo, Vyriausybės sudėtimi, naujuoju žemės ūkio ministru, reikėtų vis dėlto iš karto pasirūpinti likusiu neišpirktu turtu žemės ūkio įmonėse. Tai yra nelaukiant tolesnių privatizavimo etapų, likusį įmonių turtą perduoti nemokamai šių įmonių dirbantiesiems proporcingai jų dirbtam laikui.

Antra. Mažinant netikrumą ir žinant, kad trūksta apie 1 mln. ha žemės grąžinti savininkams, panaikinkime tas abejones kaime bežemiams. Ir iki pavasario turime įstatymiškai vis dėlto, matyt, aptarti žemės paskirstymo patikslinimo ribas. Manau, kad reikia aptarti ilgalaikio žemės nuomojimo tvarką fiziniams ir juridiniams asmenims. Tai turėtų būti padaryta, nors mes pažadus girdėjome praeitą ir šią savaitę, turbūt artimiausiu laiku, artimiausiomis dienomis. Galbūt užteks ir poįstatyminių aktų, kurie, kiek žinau, yra parengti Respublikos Vyriausybėje. Galbūt tai stabilizuos gamybos kritimą, bus išsaugotas žemės ūkio bendrovėse bent dabartinis gyvulių skaičius, bus racionaliai panaudoti pastatai ir t.t. Jeigu galvotume apie tą gyvuliams skirtą normą - 5070 arų, kuri tuo garsiuoju nutarimu buvo įtvirtinta, o dabar gyvulių skaičius žemės ūkio įmonėse yra sumažėjęs, tai, matyt, jau ne bado normą paliktume, jeigu tokią ilgalaikės nuomos sutartį, tarkim, pavyktų užfiksuoti poįstatyminiu aktu, bet galbūt normalų gyvulių išlikimą. Tai kartu apsaugotų ir likusį veislinės bandos branduolį. Manau, su tuo turbūt retas kuris ginčysis, bet vis dėlto dalis ūkių ir mūsų rajone, ir aplinkiniuose rajonuose turėjo iš tikrųjų ganėtinai pieningas bandas.

Manome, kad artimiausiu metu reikia kalbėti ir įtvirtinti įstatymu veislinį darbą. Aptarti, kaip Lietuva toliau eis, kokią bandą turėsime, kaip išliks veisliniai pasėliai. Sunku tikėtis ir specialistui, ir nespecialistui, kad 7 ha vidutinis ūkis galės išsaugoti veislinę medžiagą Respublikoje.

Norime, kad skubos tvarka būtų priimtas Žemės ūkio kooperacijos įstatymas, suteikiantis galimybę jungtis, na, o lygiagrečiai galime priimti (be abejo, ir reikia priimti) įstatymą, leidžiantį smulkėti žemės ūkio bendrovėm. Iš naujo įstatymiškai reikėtų aptarti ir kompensacijų už žemę mechanizmą. Dabartinis miškų ūkio ministras ponas R.Klimas jau senokai, dar iki tapdamas ministru, siūlė, kad vis dėlto galima kompensaciją imti ir dalinti miškų plotus. Kaip dabar yra, puikiai žinoma. Žinoma, būtų geriau, kad ankstesnioji Aukščiausiosios Tarybos sudėtis tai būtų sužinojusi prieš porą metų, o dabar, matyt, reikia rimtai galvoti apie tai, kad kompensuotume miškais ir visų pirma, žinoma, valstybinių įmonių turtu, galbūt pradedant nuo perdirbamosios pramonės.

Taip pat pageidautume, kad būtų panaikinti disponavimų žeme apribojimai, t.y. suteikta teisė jos savininkams bet kada parduoti žemės ūkio bendrovėms, fiziniams asmenims žemę, leisti išsipirkti lengvatinėmis sąlygomis arba įteisinti kaimo žmonėms, neturintiems teisės paveldėti žemę, jų naudojamus 2, 3 ha. Tai būtų pašalpa bedarbiams, na, o skirstytojų, aš manau, kaime buvo, pakako ir galbūt pakanka, todėl ta istorinė 23 ha žemė turėtų taipogi tapti nuosava. Galbūt tuos 55% ar 57 % darbuotojų, kurie neturi jokios teisės į žemę, bent iš dalies, dalinai patenkintų. Norime ir toliau, kad kalbos taptų kūnu ir kad vienodą paramą gautų ne tik ūkininkai, ne tik paskiri piliečiai, bet ir bendrovės. Vis dėlto daug kalbėjom, bet sausra Lietuvoje, pasirodo, darė įtakos tiktai ūkininkams, taip reikia suprasti. O uraganas taipogi padarė žalą tik ūkininkams. Iš esmės jokio atlyginimo bendrovėms nėra. Ūkininkai gaus atlyginimą per tą 50%, per valstybinį privalomą draudimą. Bendrovių turtas nedraustas ir kol kas negirdėti, kad būtų kas nors tuo užsiėmęs.

Galvodami apie ateitį, manom, kad artimiausiu laiku iš esmės bus spręstas ir žemės ūkio dotavimo klausimas. Matyt, apsispręsti reikia. Ką dotuosim - valgytoją ar gamintoją? Jeigu gamintoją, tai kokį? Hektarą, dyzelinį kurą, trąšą ar ką nors kitą. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiame piketuojančių prie Seimo atstovę ponią Venskūnienę perskaityti piketuojančių pareiškimą. Prašome. Pasisakymo laikas dvi minutės. Prašome.

VENSKŪNIENĖ. Šiandien prie Seimo piketavo Lietuvos savininkų sąjungos atstovai, Lietuvos namų sklypų savininkų atstovai, Lietuvos darbininkų sąjungos atstovai, Lietuvos žemdirbių sąjūdžio atstovai, Lietuvos žmogaus teisių gynimo koordinacinės tarybos ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovai.

“Laikinai einančiam Lietuvos Prezidento pareigas ponui Algirdui Brazauskui, Lietuvos Respublikos Seimui. Lietuvos žemės savininkų sąjunga, Respublikos namų sklypų savininkų sąjunga, Kauno darbininkų sąjunga, Lietuvos žemdirbių sąjūdis, Lietuvos žmogaus teisių gynimo koordinacinė taryba, Politinių kalinių    ir tremtinių Kauno skyrius protestuoja prieš antikonstitucinius Seimo veiksmus keičiant įstatymą “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”. Šie veiksmai prieštarauja 1990 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nuosavybės teisių tęstinumo nuostatai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsniui, dešimtajam Dievo įsakymui.

Laikinai einančio Prezidento pareigas A.Brazausko nenoras susitikti su savininkais verčia mus imtis neatidėliotinų priemonių.   1993 m. sausio 27 d. prie Seimo mes rengėme piketą.”

Ir pora žodžių nuo savęs. Čia labai daug gražių ponų susirinkę. Kodėl jie nesupranta paprasto esminio dalyko? Ginčijasi, barasi. Pirmiausia - grąžinti žemę. Įteisinti dokumentu. Dokumentu, o paskui, įsigalėjus rinkos kainai, be muštinių, be peštynių susitarsime.

Ponui A.Albertynui - neverkšlenkite dėl mažažemių ir bežemių. Aš taip pat mažažemių dukra. Atiduokit visiems žemes. Sakot, nesmulkinti Lietuvos ūkio mažiau kaip 20 ha. Tai kaip suprasti jūsų dvihektarių dalijimą? Kada žmogaus 20 ha žemėje padaromi 5 smulkūs ūkiai, o savininkams jau negalima.

PIRMININKAS. Gerbiamoji ponia Venskūniene, jūs perskaitėte piketuotojų pareiškimą. Mes dėkojame jums. Pasisakyti, deja, aš jums negaliu leisti. Kviečiame Seimo narę V.Briedienę, ruošiasi Seimo narys Algirdas Ražauskas.

V.BRIEDIENĖ. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji svečiai! Šiandien labai daug kalbama ir apie visas bėdas, kurios yra žemės ūkyje, ir apie būdus, kaip tas bėdas išspręsti. Iš seno lietuvių žemė buvo šventa. Todėl gal taip su tokiu rūpesčiu ir meile mes apie ją kalbame, nors tos meilės tikrai negirdėti. Girdėti labai daug priešiškų balsų, labai daug pasipiktinimo, labai daug priešų ieškojimo. Ir nemanau, kad tai dabar yra pats geriausias kelias, kuriuo mes turime eiti.

Žemės ūkio padėtis buvo gana išsamiai nušviesta Žemės ūkio ministro pono R.Karazijos pasisakyme. Tačiau visiškai nebuvo kalbama apie tai, kiek yra neprivatizuoto turto, neturinčio šeimininko. Kodėl jis toks liko? Kas daroma su turtu dabar? Juk Vyriausybė tuos dalykus turi žinoti. Juk yra laikinieji administracijos vadovai. Ar jie neatsako už tą neprivatizuotą turtą.

Ekonominiu požiūriu labai svarbu racionalus žemės naudojimas. Apie tai jau daug kalbėta. Prielaidos tam visiems aiškios. Pirmiausia - tai privati nuosavybė. Privati nuosavybė skatina šeimininko jausmą. Aš manau, jūs tikrai sutiksite su manim. Antras dalykas, privati nuosavybė skatina taupų visų išteklių naudojimą. Mes tik dabar pamatėm, kokie mes netaupūs, kaip mes nemokame šeimininkauti ne tik žemės ūkyje, pramonėje - visur. Privati nuosavybė skatina geresnį ūkinės veiklos organizavimą. Todėl, man atrodo, negalėtų kilti ginčų dėl privačios nuosavybės pripažinimo. O vėliau žmogus su savo žeme tegul daro, ką nori. Aišku, pagalba žemės ūkiui būtina. Nes darbo našumas žemės ūkyje yra 34 kartus žemesnis negu pramonėje. Todėl parama būtina kaip ir daugelyje pasaulio šalių. Tačiau reforma, kuri buvo pradėta, buvo stabdoma. Įstatymai buvo nevykdomi. Daug kas buvo daroma ne pagal įstatymus. Labai įdomu tai, kad ponas M.Pronckus pasakė, kad iki šiol valstybė tikros padėties nežino. Nežinoma, kiek nesuarta dirvų, tai vieni skaičiai, tai kiti. Nežinoma, kiek yra bežemių kaime. Kodėl dabar nėra apskaitos? Man atrodo, į tai irgi turėtų atsakyti Vyriausybė. Žemė negrąžinama. Kiek aš susitikau su rinkėjais, visur kalbama vienas ir tas pats - trukdomas žemės grąžinamas, vilkinama, daromos dirbtinės kliūtys. Kaimo žmonės ištisai pabrėžia netvarką dėl žemės grąžinimo, dėl to, kad įstatymai nevykdomi. Pasakojama net taip, kad yra žmonių - savininkų, kurie atgauna savo žemę ir plius dar turi 2 arba 3 ha prie sodybos, o kitiems trūksta žemės. Man atrodo, tie, kurie susiduria su žemės ūkiu, tai puikiausiai žino.

Galbūt pats sunkiausias, pats blogiausias dalykas, kas yra padaryta dabar, yra žmonių supriešinimas, sukiršinimas. Ir tai vykdoma. Su dideliu apgailestavimu galiu tai pasakyti. Ir šiandien iš šios tribūnos taipogi kalbama vien tik apie tokius priešus, kurie Lietuvos ekonomikos galią naikina, kurie kenkia Lietuvos nepriklausomybei. Buvo net pasakoma taip, kad tie sprendimai, kurie buvo priimti, tai Sąjūdžio pasakėlė miesčioniško mąstymo žmonėms. Kitas Seimo narys prisiminė, kad nesiklausoma kaimo žmonių aimanų. Visiems Seimo nariams yra išdalytas Kupiškio krašto kaimo ūkininkės Renatos Juškienės laiškas. Aš leisiu sau pacituoti porą sakinių iš to laiško.

“Daug pykčio ir neapykantos. Buvusieji sugrįžo į valdžią ir vėl suka istorijos ratą atgal, apgaudinėja žmones. Tas ypač ryšku apatiniame buvusiųjų komunistų ešelone. O lengviausia jiems apgaudinėti paprastus pasimetusius kaimo žmones.” Tai kalba ne Seimo nariai, tai kalba paprasti kaimo žmonės.

Norėčiau kreiptis į visus, žinodama vieną dalyką, kad žmonės gali labai daug iškentėti, labai daug nepriteklių gali iškentėti, bet sunkiausia yra iškęsti neteisybę. Ir skaudžiausia žmonėms, kai yra įteisinamas neteisingumas. Jeigu jūs pasiklausysite žmonių, tai ir yra pati didžiausia problema, kai jie mato, kad neteisingai daroma. Norėčiau kviesti visus - daugiau geranoriškumo, daugiau bendro tikslo mūsų vienos, nepakeičiamos, vienintelės Lietuvos ateities vardan. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajai V.Briedienei. Kviečiame į tribūną A.Ražauską - LDDP frakcijos vardu. Reglamentas leidžia iki 15 min. Ruošiasi Žemės ūkio ministerijos Žemėtvarkos departamento direktorius P.Aleknavičius, jeigu iki pertraukos suspėsime.

A.RAŽAUSKAS. Gerbiamasis pirmininkaujanti, gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji šio posėdžio svečiai! Kalbėsiu ne vien dabartinės LDDP frakcijos vardu, o iš dalies ir kaip buvusios Aukščiausiosios Tarybos LDDP frakcijos narys, ir kaip vienas iš tų, kuriems kaimo žmonės pavedė ir reikalavo vykdyti agrarinę reformą, turiu galvoje turto privatizavimą. O trečiojo Sąjūdžio partinė valdžia Žemės ūkio ministerijos rankomis buvo nusprendusi nemokšiškai pašalinti nuo šio proceso kaip ir daugelį kitų čia sėdinčių kolegų. Todėl, jeigu dar kartą pagarbinsiu kai kurias tarp kaimo žmonių garbingas pavardes, tai nebus frakcijos nuomonė. Ir aš netrokštu kieno nors kraujo, kaip čia buvo pasakyta, tiktai, manau, reikia įvardyti priežastis, nes jų nemažai tebėra. Be to, mūsų rinkėjai ir mūsų frakcija įpareigoja įvardyti esamą padėtį ir galų gale atsakyti į nuolat keliamus klausimus.

Įsibėgėja vadinamoji agrarinė reforma, ir vis didesniam Lietuvos žmonių ratui darosi suprantami jos padariniai. Į valdžią suėjus žmonėms, pasivadinusiems antikomunistais, tačiau nepakeitusiems revoliucinio tikėjimo, t.y. visuotinos griovimo teorijos, Lietuva jau priversta ašarodama maldauti duonos svetur. Ateitis atsakys, kas Lietuvai primetė pačią didžiausią valstybinio masto avantiūrą - sugriauti kaimą, palyginti stiprų jos žemės ūkį, kuris paskutiniu metu jau turėjo žmones ir materialinę bazę, sudarančią sąlygas beveik pusę produkcijos eksportuoti. Nebuvo tik normalių ekonominių nuosavybės santykių, ką galėjo ir turėjo atlikti reforma. Ciniška sugriauti rankomis tų, kurie dirbo, kūrė ir statė. Tačiau patarimais ir netgi įsakymais tų, kurie buvo tik stebėtojai ir nieko nebuvo sukūrę. Mūsų frakcija pritaria šiandieninio Seimo nutarimo projekto pirmajam straipsniui. Cituoju jį: “Pripažinti, kad iki šiol vykdyta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kaimo politika atnešė Lietuvai milžiniškus nuostolius.” Dalis frakcijos, ypač agrarininkai, mano, kad labiau būtų tikęs pirmajam variante duotas įvertinimas. Tai yra kad vykdyta kaimo politika prilygsta ypač stambaus masto ekonominiam nusikaltimui. Juk vadinamųjų patriotų, buvusių aukštoje valdžioje, tikslas buvo vienas - sugriauti tai, kas sukurta per pokario metus, arba, kaip jie sakydavo oficialiai ir ne visai oficialiai, sulaužyti socialistinio ūkininkavimo stuburą. Kiek tylesnės užmačios - įvykdyti revanšą nekaltų žmonių sąskaita. Ponas A.Baležentis sako, kad žmonės saką - grąžinkite žemę, ir mums nieko nereikia, žmonės reikalaują tik tiek. O ką jums, ponas Baleženti, sako šimtai tūkstančių kaimo žmonių, kurie neturi susigrąžintinos žemės ir neturi jokio gyvenimo šaltinio? Įstatymų, poįstatyminių aktų, nutarimų ir potvarkių prieštaravimai elementariai ekonominei logikai sudarė sąlygas chaosui, pastatė žemės ūkį ant bėgių, vedančių į susinaikinimą. Lygiai prieš metus buvau pas poną Vaitkevičių bandyti išsiaiškinti, kad dažnu atveju visas ūkis yra vienas gamybinis technologinis komplektas.   Tai yra dažnu atveju tokio komplekto keliamus reikalavimus ir funkcijas atitinka tik visas ūkis. Ponas Vaitkevičius paklausė, kas atsakys, kai stambios bendrovės bankrutuos. Aš paklausiau, kas atsakys, kai bankrutuos ne žmonių valia, o prievarta sukurtos mažos, funkcionuoti negalinčios bendrovės? Jis nutylėjo. Supratau, kad atsakys jis. Taip buvo pasakyta daugeliui čia esančiųjų ir nesančiųjų.

Negyvybinguose komplektuose dvesia gyvuliai, patiriami milžiniški nuostoliai. Žmonės klausia, kas už tai atlygins? Negi neaiškus adresas tų, kas neleido kurti tokius komplektus, kokius kurti norėjo jų turto savininkai. Tai ponai Vaitkevičius, Sapiega, atskiri Žemės ūkio ministerijos žmonės, netvirtinę to, ką siūlė ir ko prašė įstatyminę teisę turintys turto savininkai. Juos ir reikia vežti į badu dvesiančių gyvulių tvartus ir tartis dėl nuostolių pasidalijimo. O vakar dešinė pusė kategoriškai protestavo dėl pateiktos įstatymo pataisos. Pataisa iš esmės tokia: leisti savanoriškai jungtis arba skaidytis gamybiniam technologiniam komplektui. Šitokios laisvos valios nedrįstama ir šiandien suteikti patiems žmonėms.

Seimo narys ponas M.Treinys teigė, kad nebuvo alternatyvių projektų, pasiūlymų. Tai pasijuokimas iš daugelio čia esančių. Kas kreipė dėmesį į čia esančių žmonių parengtas ir spaudoje LDDP vardu dar 1990 metais paskelbtas pagrindinės agrarinės reformos kryptis? Jos dingo kaip ir daugelis kitų čia minėtų dalykų. Keliems alternatyviems papildymams ar pasiūlymams, kuriuos siūlė tada kairioji supermažuma, buvo pritarta Aukščiausiojoje Taryboje? Su kuriais mūsų teiginiais per daugkartinius vizitus pas poną V.Landsbergį, poną G.Vagnorių buvo nesutinkama? Veiksmai buvo, žinoma, priešingi. Aš manau, kad buvo maždaug tokie - beveik visada pritarė ir net linksėjo, o galvojo, manau, taip: tegul jie šneka, mes nesiginčykim, o darykim taip, kaip mūsų užplanuota. Taip ir darė.

Šiandien ir ne tik šiandien daug kartų keliamas klausimas, kas ūkiuose, apylinkėse vykdė reformą. Daugiausia tie, kam tai padaryti leido trečiojo Sąjūdžio rajono biurai, o kai kur ir bendraminčiai rajonų Žemės ūkio skyrių vedėjai ir ką paskui palaimino pono R.Survilos vadovaujama “CK devyniukė”. Ponas G.Vagnorius kalbėjo apie kolūkius, aš manau, turėdamas galvoje stambias žemės ūkio bendroves. Agitavo mus, čia esančius, pasidaryti jų nariais. Aš noriu pasakyti, kad aš esu tokios stambios bendrovės narys ir galiu pakviesti poną G.Vagnorių pasidaryti jos nariu, jeigu šitam pritars bendrovės narių dauguma.

Ponia V.Briedienė klausė, kodėl tiek daug liko neprivatizuoto turto? Atsakymas, aš manau, paprastas. Todėl, kad ponas M.Treinys ir jo padėjėjai sukūrė tokį tobulą Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą. Gerbiamąjį M.Treinį galėčiau paklausti, kas dar labiau už G.Vagnoriaus nutarimą Nr.422 (tai buvo jau klausta) galėjo sudaryti sąlygas chaosui, kai likviduojama žemės ūkio įmonė, “netelpanti” į jokias Respublikos įstatymų ribas, buvo priversta daryti tą, ką privalo daryti normali, nelikviduojama įmonė.

O dėl vagysčių norėčiau pasakyti tiek, kad reiktų užbaigti demagogiją apie tai, kad žemės ūkio įmonių vadovai nesugeba sustatyti sargų ir išsaugoti žemės ūkio įmonių turtą, kuris išdėstytas 3,4,5 tūkstančių ha teritorijoje, kai šiandien dingsta iš garažų mersedesai, ir nekaltinam jų savininkų. Niekas per visą Lietuvą nekaltina Seimo nario pono S.Malkevičiaus, jog jis kaltas dėl to, kad nuo Seimo jam naudotis duotos automašinos, pastatytos po Seimo langais, vagis pavogė ratus.

Dar vis tebeaiškinama, kad didžiausias neigiamas pasekmes 1992 m. padarė sausra. Tai, žinoma, netiesa. Išvardyčiau ne 5 ir ne 10 žemės ūkio bendrovių, tarp jų ir tą, kurioje gyvenu ir kurios narys esu, kur 1992 metų galutiniai rezultatai geresni negu bet kurių ankstesnių metų. Ir tai, kaip sakė gerbiamasis B.Žemaitis, tik dėl to, kad ne visi pakluso primestoms avantiūroms.

Viena iš šiandien tebeveikiančių žemės ūkyje esančio turto jaukimo priežasčių, kuri, mano supratimu, nesunkiai pašalinama, - tai Centrinė privatizavimo komisija, arba pono Vaitkevičiaus komisija. Ji žemdirbiams ir žemės ūkiui tikrai nereikalinga. Yra Žemės ūkio ministerijos analogiška komisija, ir tik jos pateiktam siūlymui Vyriausybės posėdyje turi būti pritarta arba nepritarta.

Pasiklausęs pono Raudonio iš Šilalės, džiaugiuosi ir aš, neabejoju, ir didelė dalis rajono žmonių, kad tokio išmintingo reformų iniciatoriaus neturėjom savo rajone. Esu įsitikinęs, kad kviestis konsultuoti tikrai nenusiteikusi absoliuti dauguma rajono žemės ūkio žmonių. Rajonų vadovams noriu pasakyti, kad nereikėtų skubinti pasidaryti pajininkais žemės ūkio bendrovėse su likusiu neprivatizuotu turtu pagal lapkričio 24 d. nutarimą Nr.889. Tai žemdirbių turtas, ir taškas. Frakcija įsitikinusi, kad jis greitai atiteks tam, kas savo lėšomis jį sukūrė. Tikimės išgelbėti Vyriausybę nuo vargo nuolat rūpintis, kaip disponuoti savo nuosavu turtu žemės ūkio bendrovių nariams, kaip išstoti iš bendrovių ir t.t.

Konstitucijos 46 straipsnyje yra pasakyta, kad “valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei”. Tas pats straipsnis sako: “Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvas”. Mes tam ir pašaukti, kad vykdytume tokius norus, todėl įstatymų pataisos, vyriausybiniai nutarimai, naujų priėmimas, o neretai ir senų panaikinimas turi padėti vykdyti šias konstitucines nuostatas, o netarnauti kieno nors asmeninei naudai. Buvo stengiamasi vykdyti vien Išlikusio turto grąžinimo įstatymą, užmiršus Žemės ūkio reformos įstatymą, kuriame pasakyta, kad žemės reforma vykdoma pagal kompleksinius žemės reformos žemėtvarkos projektus, o ne taip, kaip ponas G.Vagnorius čia sakė, kad reikia žemę skubiai grąžinti ir t.t. Frakcija įsitikinusi, kad prie šitos žemės reformos nuostatos turi būti ir, matyt, artimiausiu metu bus sugrįžta. Frakcija pritaria daugumai Seimo nario M.Pronckaus pranešime dabartinės žemės ūkio būklės įvertinimo nuostatų, taip pat daugumai nuostatų, pasakytų M.Pronckaus, dėl priemonių žemės ūkio tolesniam griovimui bent pristabdyti. Aš jų nekartosiu. Frakcija pritaria ir žemės ūkio ministro gerbiamojo Rimanto Karazijos pasakytoms šioms nuostatoms, tačiau frakcija mano, kad Žemės ūkio ministerija ir Vyriausybė dar palyginti švelnina dabartinę tikrą žemės ūkio padėtį. Frakcija siūlė, siūlo ir siūlys konkrečius dalykus, kurie turės, kiek tai įmanoma, pristabdyti žemės ūkio ritimąsi į bedugnę. Apie visa tai buvo pranešime. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam pranešėjui. Pareiškimui - Seimo narys S.Šaltenis. Po to pusės valandos pertrauka. Po to tęsime toliau. Informacijai - dar oratoriai apytikriai kalbės apie valandą, įskaitant replikas.

S.ŠALTENIS. Gerbiamieji kolegos, nesupyks - aš ne žemės ūkio klausimais. “Paklausimas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui ponui A.Butkevičiui. Kreipiamės į jus dėl kareivių Rolando Litvino, Gintauto Donėlos, Sauliaus Bubliausko, nukentėjusių dėl vadinamųjų nestatutinių santykių, paprasčiau, nuo mušimų ir pasityčiojimų Lietuvos kariuomenėj likimo. Tai, deja, ne vieninteliai tokių gėdingų reiškinių mūsų kariuomenėj pavyzdžiai. Kariuomenė, netenkanti pagarbos, kariuomenė, žmonių sąmonėje tampanti betvarkės įvaizdžiu, pati save ir valstybę morališkai nuginkluojanti, diskredituoja ir pačią Lietuvos valstybingumo idėją. Manome, kad tai yra neatidėliotina problema, todėl prašome atsakyti iki 1993 m. vasario 2 d.” Priedas: 1. Kareivių R.Litvino, G.Donėlos, S.Bubliausko pareiškimas. 2. Skuodo rajono komendanto Šilingio raštas Skuodo rajono prokurorui. 3. Kareivių medicininės bylos (3 bylos). 4. Bubliauskų bei Donėlų pareiškimai. Tėvynės Santaros nariai: S.Šaltenis, A.Endriukaitis, P.Katilius, P.Giniotas, A.Kubilius, N.Ambrazaitytė.

PIRMININKAS. Ačiū. Prašome paklausimą įteikti Sekretoriatui. Gerbiamieji Seimo nariai ir svečiai, skelbiama pertrauka iki 16.30 val. Po pertraukos kalbės Pranas Aleknavičius - Žemės ūkio ministerijos Žemėtvarkos departamento direktorius. Jeigu tarp svečių yra ponas Šventickas, prašyčiau prieiti prie pirmininkaujančio.

Pertrauka

PIRMININKAS. Tęsiame posėdį. Kol ateis pranešėjas Žemės ūkio ministerijos Žemėtvarkos departamento direktorius ponas P.Aleknavičius, kurį kviečiu į tribūną, žodis replikai suteikiamas Seimo nariui J.Dringeliui. Prašome.

J.DRINGELIS. Gerbiamieji kolegos, Seimo narys ponas V.Mačiulis kalbėjo Savivaldybių komiteto vardu. Tos kalbos teiginiai man ir daugeliui šio komiteto narių buvo naujiena. Savivaldybių komitetas nesvarstė padėties Šilalės rajone. Tad kam kolegai V.Mačiuliui reikėjo savo samprotavimus reikšti komiteto, kuriame dirba 11 Seimo narių, vardu? Tuo labiau kad dauguma jų netgi nebuvę Šilalės rajone ir padėties tenai nežino. Nesutinkame, kad ponas V.Mačiulis reikštų savo asmeninę nuomonę viso komiteto vardu. Dėkui.

PIRMININKAS. Ačiū. Taigi Žemės ūkio ministerijos Žemėtvarkos departamento direktorius ponas P.Aleknavičius. Reglamentas -          7 min.

P.ALEKNAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai ir svečiai! Pirmųjų metų darbų patirtis parodė, kokios problemos privatizuojant žemę kyla žemėtvarkos specialistams ir patiems žemės naudotojams. Mums skaudu, kad žemės reformą, kaip svarbią valstybės priemonę, turinčią tikslą pertvarkyti ūkininkavimo sistemą, sukurti privačia žemės nuosavybe pagrįstus, pasaulinę patirtį atitinkančius ūkius, pradedame sutapatinti su žemės matavimo darbais grąžinant žemę savininkui. Įstatymo pagrindinė nuostata yra aiški. Žemė gali būti grąžinama žemdirbiui ar kitam asmeniui, įrodžiusiam savo pasirengimą ūkininkauti pagal žemėtvarkos projektus. Projektavimo metodiką patvirtino Vyriausybė. Tiek įstatyme, tiek metodikoje numatyta, jog projektas apsvarstomas pretendentų susirinkime, derinamas su valstybinėmis tarnybomis, tvirtinamas rajono valdyboje. Tik projektuojant įmanoma suformuoti tinkamas žemėnaudas, kompleksiškai suderinti visų interesus, numatyti kelius, sodybų vietas, sukeisti žemės sklypus, ypač ten, kur reikia, kur iškyla konfliktų tarp savininkų ir asmeninių ūkių žemės naudotojų. Pasitardami su žmonėmis, išspręstume klausimus, kurių visų įstatymuose ar nutarimuose nesurašyti. Prieš karą netgi vieno kaimo žemių perdalijimas išskirstant į vienkiemius buvo apsvarstomas kaimo sueigoje. Ir tai turėjo didelį moralinį poveikį bandantiems nesąžiningai gauti daugiau žemės kitų sąskaita.

Kas gi atsitiko, kad išdalijome 15% žemės neparengę nė vieno projekto? Pernai pavasarį išimtis buvo asmenims, atsiskiriantiems ūkininkauti savarankiškai su dalimi privatizuojamo žemės ūkio įmonės turto. Vėliau šia išimtimi pasinaudojo ir kiti asmenys, tarp jų daug tokių, kurie neturi nei pastatų, nei gyvulių, o kai kas net ir negalvoja kurtis kaime, o žemę atsiėmė tik tam, kad gautų pajamų iš jos nuomojimo vietiniams žemdirbiams. Mes šiais metais negalime toleruoti tokio žemės reformos vyksmo ne tik todėl, kad nuvertinamas pats projektavimas kaip kūrybiškas specialisto veiksmas. Jis virsta mechanišku buvusių žemės valdų ribų ieškojimu ir žymėjimu. Problema ta, kad pagrindiniams žemės ūkio paskirtiems žemės naudotojams ši žemės grąžinimo tvarka sukėlė netikrumo jausmą. Ar jie galės pasėti ir nuimti derlių plotuose, kuriuos suarė ir patręšė? Juk nuo 1991m. lapkričio mėn., kai buvusiems ūkiams nustatytas likviduojamo ūkio statusas, jie neturi dokumento, suteikiančio teisę daugiau kaip vienerius metus naudoti žemę. Dabartinės žemės ūkio bendrovės lygiateisius juridinius asmenis, naudojančius 65% žemės, kai kurie vadina socialistinio ūkininkavimo forma ir siekia kaip įmanoma toliau suskaidyti. O tuo tarpu Vokietijoje jos pasinaudoja stambaus ūkio privalumais, modernizuoja gamybą ir konkurencijai rinkoje pasiruošia ne blogiau už ūkininkus. Žemėtvarkininkai turi savo pasiūlymų, į kuriuos atsižvelgus žemės reformos procesas nė kiek nesulėtėtų, tačiau jis užtikrintų sklandesnį ir visiems labiau priimtiną perėjimą prie naujų ūkininkavimo formų. Pirmiausia jau nuo š.m. pavasario kiekvienas žemės sklypas turi turėti šeimininką, t.y. smulkų arba stambų ūkį, kuriam pagal dokumentus būtų suteikta naudotis iki kompleksinio žemės reformos žemėtvarkos projektų patvirtinimo. Tai yra pagal apylinkių tarybos sprendimus asmeniniam ūkiui arba pagal rajono valdybų potvarkius privačiam ūkiui, arba žemės nuomos sutartis tiek privačiam ūkiui, tiek žemės ūkio bendrovėms. Pagal įstatymą projekto rengimo grafikus tvirtina Žemės ūkio ministerija. Įvertinant žemės reformą vykdančių tarnybų ir projektuotojų galimybes ir pradedant kitais metais kasmet galima parengti po 300 projektų. Taigi projektavimas trūks apie 4 metus. Nemaža laiko dar pareikalaus ir geodeziniai matavimai bei nuosavybės įforminimas žemės kadastre. Todėl būtina, kad šiuos darbus koordinuotų ne dvi institucijos, Žemės tvarkymo departamentas ir Valstybinė geodezijos tarnyba, tačiau vieninga valstybinė žemėtvarkos įstaiga. Įforminant naudojimąsi žeme, būtina patikslinti asmeninio ūkio žemės naudojimą. Žemę nuomojantiems privatiems asmenims, norintiems savarankiškai dirbti žemę, numatoma su projektuotojais sklypus išdėstyti taip, kad parengus dokumentus nuosavybės teisės atstatymui toje vietoje ūkininkui ji ir būtų sugrąžinta. Todėl neteisinga teigti, kad žemės grąžinimo procesas sustabdomas. Jis tik bus vykdomas taip, kaip to reikalauja įstatymas. Asmenims, kuriems žemės trūks, turėtų būti ekvivalentiškai kompensuojama ekvivalentišku miško plotu arba kitu turtu. Gal net pinigais. Norėtume turėti galimybę reguliuoti ir kuriamo privataus ūkio dydį, kad jis būtų gyvybingas ir našus, nesusmulkėtų iki rėžių ypač drenuotuose laukuose, atitiktų mokslines rekomendacijas. Turėdami bendrovės nariams grąžintos arba pirktos jų žemės plotus, spręsime ir dėl šių plotų pastovaus išdėstymo, ir dėl tų bendrovių teritorijų sutvarkymo. Suprasdami, kokią ilgalaikę įtaką žemėtvarkos darbai turės ateities Lietuvos kaimui, ekonomikai, kraštovaizdžiui, socialinėms sąlygoms, nenorime toliau dirbti skubiai, nuolat apskundžiami ir mokomi žmonių, nepakankamai įsigilinusių į žemėtvarkos ar žemės kadastro specifiką. Norisi tikėtis, kad Seimo nariai mums padės ir patars kartu jausdami kaimo žmonių likimą. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam P.Aleknavičiui. Kviečiame į tribūną Seimo narį A.Būdvytį.

A.BŪDVYTIS. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, svečiai! Vakar mes čia išgirdom labai įdomų dalyką. Jei ekonominis nusikaltimas padarytas su politiniu tikslu, neteisiamas, nebaudžiamas. Sako, prie Kruonio patriukšmavo, 300 mln. galbūt senų rublių prarado Lietuva, bet laimėjo kelis deputatus, kurie paskui Lietuvai atstovavo. Tai yra neblogas dalykas. Taip pat mes žinome šiandien ir dėl tos pačios žemės reformos. Nureformavom žemyn, bet sukaupėm milžinišką istorinį patyrimą, kurį įvertinę gal ir Kubą nupirktume. Gal Lietuva išgarsėtų. Šitokių teiginių prisiklausęs šiandien ir galvoju, kaip visa tai man primena Palangoje matytą vaikų žaidimą ant smėlio. Kasa gilius kanalus, rausias, landžioja. Mama saulėje deginasi ir nieko nesako. Bet tegu jie pabando tokius kanalus po namo siena rausti, tėvo diržo neišvengtų. Tai kiekvienas dalykas turi pamatus. Negalima dovanoti už tai, kas susiję su pamatais. Žemės ūkio pamatuose vienas iš kertinių akmenų yra sėklininkystė. Apie tai jau čia ir gerbiamasis A.Rudys minėjo. Kai vokiečių armija užėmė Mironovo bandymų stotį Ukrainoje (ten dabar institutas), tai kartu su kariškiais atvažiavo gerai paruoštas agronomas selekcininkas. Tuoj pat paėmė savo žinion visas sėklas ir įsakė tęsti darbą toliau. Kada buvo Leningrado blokada, net vietiniai rusai suprato, kad reikia išgelbėti sėklą. Nesuvalgė nei žirnių, nei pupelių, nei kviečių, kuriuos dabar mėgstam padaiginę valgyti. Visa, kas buvo vertinga, išsaugojo. Mes visus pralenkėm. Per trumpą laiką “sutvarkėm” Lietuvos sėklininkystės sistemą. Liko, kaip sako, nagai ir ragai. Perlojoje liko 50oji dalis buvusios žemės, Elmininkuose 70oji dalis, Kaltinėnuose 160oji dalis ir t.t. Liko sandėliai be darbo, žmonės be darbo. Galbūt mūsų sistema nebuvo visiškai tobula, tačiau organizaciniu atžvilgiu buvo gera. Niekur buvusioje Sąjungoje tokios sistemos nebuvo. Važiavo pas mus mokytis. Net švedai 16 žmonių buvo atsiuntę prieš pusantrų metų. Institutų direktoriai, autoritetingi žmonės. Kai susipažino su mūsų sistema, sako, jūs tik privatizuokit šitą reikalą, techniką geresnę įsigykit. Čia labai gera sistema, mes apie tokią svajojam, bet mums neleidžia smulkus ūkis, kuris palengva stambėja. O jos esmė tokia, kad sandėliai keli ūkyje. Vienam sandėlyje tik viena kultūra (arba miežiai, avižos arba kviečiai) niekaip nesusimaišo. Kiekvienas ūkis iš 17 kitoje Lietuvos vietoje, toli vežioti nereikia, viskas čia pat. Dabar net pasagų siūloma į Jurbarką važiuoti nusipirkti už 120 talonų, kai kelionė dar kainuos 400 talonų. Ir šitie ūkiai aprūpino taip sėkla, kad kas 45 metai kiekvieną Lietuvos hektarą galima buvo užsėti nauja sėkla. Šiandien tam viskam kryžius padarytas. Ir pikčiausia, kad pradėta nuo galulaukio, nuo Dūkšto, nuo Perlojos, nuo Elmininkų, nuo Kaltinėnų, Vėžaičių, kur toli vežioti. Be šito ateityje mes gyventi negalėsime, tačiau kilo klausimas, kaip pataisyti, ką šiandien daryti? Mes manome, kad 56 metai yra toks laikas, apie kurį svajoti jau nebedrįstama. Reikia nusileisti iki 10 - 12, gal stropus ūkininkas išsaugos tą sėklą nesugadinęs. Reikia tuos ūkius, žinoma, pastambint priperkant žemės, prikooperuojant. Nebereikia tų 1000 ha. Tai svajonė. Bet pasiekime, kad 1415 tūkstančių ha turėtų sėklininkystės ūkiai. Ir šitą reikėtų atstatyti, kad jie galėtų normaliai funkcionuoti, ir reikėtų jiems grąžinti sandėlius, kuriuos turėjo. Jie dar tebėra ir jie šampinjonams auginti visiškai netinka. Jie daugiau į viršų negu į šonus. Nei ten mėšlo priveši, nei šiaudų prinešiosi grybams auginti. Ir šituose sandėliuose specializuotuose, kurie nesumaišytų sėklos, vėl būtų galima sėklą ruošti mažesniais kiekiais visai Lietuvai. Žinoma, jie nebus visiškai apkrauti, bet jie galėtų padėti apylinkių ūkininkams ruošiant jų sėklą po to, kai selekcinė sėkla bus išvalyta. Tačiau čia norėtųsi dar priminti, kad vis dėlto reikia mums galvoti ir apie ateitį. Užkirsti kelią šitokiems juokams, kad jie nebepasikartotų. Pirmiausia, matyt, reikia padaryti ką tik galima, kad politikavimo eksperimentai būtų vykdomi miestuose, o ne kaime. Žmonės (...) plačiai apie tai sužino. Sakykim, jeigu jau reikia išbarškinti iš galvos raudoną kvapą, kaip prasitarė Kaltinėnuose viršaitis Barcevičius, tai mieste padarykim. Va yra 5 tarybinių laikų tiltai. Susprogdinkime juos ir per kokius 100 metų atstatykime. Tai čia jau bus efektas didžiulis. Kam griauti kaime tuos dalykus? Jeigu pagaliau reikia mums kaimo žmogų paveikti, tai mes turėtume neužmiršti jo psichologijos. Kaimo žmogus ir pats žemės ūkis yra persiėmęs konservatyvizmu. Tai padiktavo jo profesija. Iš sėklos kol užauga daigas, kol užauga derlius, kol užauga gyvulys, daug metų praeina. Sako, 3 ar 4 metams žemę garantuoja. 3 metus dobilų derlių naudojam, 4 metus mėšlas veikia, 15 metų veikia kalkės , 25 - drenažas, o dar sodai ir visa kita. Todėl viskas vyksta lėtai. Žmogus linkęs prie evoliucinių procesų, o ne prie revoliucinių. Ir jam išties tas labai artimas toks gerbiamojo A.Brazausko paleistas į apyvartą šūkis - žingsnis po žingsnio. Jo nereikia spardyti. Tai atitiktų jo dvasią. O jeigu kas labai jau nekantrūs, neiškenčia, atsiminkime, kad kaime skubėdami tik blusas gaudydavome, tačiau šiandien tų blusų, kurios žmones kąsdavo, nebėra. Jos genetiškai išnyko, liko tik tos, kurios puola žiurkes, kates, šunis, tai tegu jie ir skuba.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui A.Būdvyčiui. Kviečiame Pasvalio rajono tarybos pirmininką J.Bagdoną.

J.BAGDONAS. Gerbiamasis pirmininkaujanti, gerbiamieji Seimo ir Vyriausybės nariai, gerbiamieji kolegos! Mus, rajono savivaldybių vadovus, jaudina agrarinės reformos vyksmas ir jos pasekmės. Mums tenka išklausyti kaimo žmonių visų pagrįstų ir ne visai pagrįstų priekaištų, nuomonių. Ir nelengva į juos kartais atsakyti. Mūsų, kaip vadovų, prestižas neleidžia laikyti žmonių nežinomybėje, nes kaimas nepakęs netikrumo. Turbūt mūsų visų čia susirinkusių tikslas, kad žmonės žinotų, kaip gyventi ir dirbt, ir matytų perspektyvą. Dėl nenuoseklios, ne visai apgalvotos žemės ūkio reformos, dėl įstatymo ir poįstatyminių aktų negyvenimiškumo, o ne dėl kaimo kaltės nemaža kaimo žmonių dalis stumiama į beviltišką padėtį. Aš kalbėsiu tik keliais reformos tobulinimo klausimais. Pavyzdžiu čia pateiksiu apie žemės ūkio padėtį Pasvalio rajone, kuris prieš kelerius metus buvo vadinamas duonos ir mėsos aruodu. Valstiečių ūkiai, ūkininkai, nuomininkai žemės ūkio bendrovės sodybinę žemę yra pasiskirstę procentais. Aš nekalbėsiu apie hektarus, bet pasakysiu procentais. Ūkininkai (visos tos 3 grupės) sudaro 13,1%, žemės ūkio bendrovės - 63,2%, sodybinė žemė - 23,7%. Žemės ūkio bendrovės naudmenų ploto procentas didžiausias, todėl norėčiau pratęsti Seimo nario gerbiamojo A.Baleženčio mintis, kad, kol gyvena bendrovės, reikia sudaryti joms sąlygas dirbti normaliai. Šiandieną svarbiausias bendrovių rūpestis - aiškumas dėl žemės, kiek ta žeme, jos plotu galės naudotis. Tiek ūkininkams, tiek ir bendrovėms bendra problema - kainų neišbalansavimas. Tai rinkos reguliavimo ekonominiais metodais dėsnis, užtikrinantis žemdirbio išgyvenimą. Visiems žinoma, kad pagaminti 1 tonai pieno, mėsos, grūdų  reikalingos išlaidos, būtent kuras, trąšos, chemikalai, darbo sąnaudos. Siūlau apskaičiuotą ir ekonomiškai pagrįstą, taupią subsidijų normą skirti iš valstybės žemės ūkio produkcijai pagaminti. Tik valstybės dotavimas ir subsidijos turėtų būti susiję su pagaminta produkcija. Išlaidi technologija nebūtų dengiama iš valstybės, tai priverstų kiekvieną dirbti rentabiliai. Nuosavybės į žemę atstatymas yra reikšminga, bet tik viena iš žemės reformos sudėtinių dalių. Didelę pagalbą reikia suteikti ūkininkams, kurie grįžta į savo tėvų žemę ten, kur yra pastatai. Dar didesnę pagalbą reikėtų teikti tiems ūkininkams, kurie grįžta į plyną lauką. Pateiksiu pavyzdžių iš mūsų rajono Saločių apylinkės. Atsiėmė tėvų ir senelių žemę ūkininkai, gyvendami Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Telšiuose, Ukmergėje, Šiauliuose, Panevėžyje. Nuo 10 iki 50 ha. Šioje apylinkėje tokių ūkininkų yra 12. Labai suprantamas jų noras ir galimybės ūkininkauti. Todėl diskutuotina dėl žemės grąžinimo natūra miestiečiams, kurie patys jos nedirba. Tikslingiausia būtų pasiūlyti tikrąją žemės vertės kompensaciją tikrąja žemės verte. Valstiečių ūkiams būtini kompleksiniai projektai keliams, elektros, ryšių linijoms, žemių melioracijai, sodybų suplanavimui. Mes tokių pavyzdžių turime, kad eina du lygiagrečiai vienas greta kito keliai. Tai vieno ūkininko nutiesta už savo pinigus, o kitam ūkininkui turės tiesti valstybė. Tai ypač svarbu tuose rajonuose, kur mažai išliko vienkiemių. Pasvalio ir Biržų rajonuose reikia atsižvelgti į karstinių reiškinių ypatumus, kur ūkių plėtojimo galimybės ekologiniu atžvilgiu kitokios. Į tai reikėtų atsižvelgti ir subsidijas skirstant. Norėčiau pasakyti pastabą ir pasiūlymą dėl Seimo nutarimo projekto. 2 projekto 1 punkte po žodžių “ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kaimą” įrašyti žodį “ypač kainų politika atnešė Lietuvai milžiniškus nuostolius”. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam ponui J.Bagdonui. Seimo narys J.Janonis.

J.JANONIS. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji svečiai! Daug karčių žodžių pasakyta iš šios tribūnos žemės ūkio reformai. Kairioji pusė kaltina pačią reformos esmę, dešinioji pusė - reformos vykdytojus, o, teisingiau, jos nevykdytojus. Tačiau visi sutinka, kad svarbiausia netrukdyti žemdirbiams patiems apsispręsti. Štai iš šio apsisprendimo taško ir norėčiau pažvelgti į problemą. Visi skaitėme istorijos vadovėlius ir žinome, kokį pasipriešinimą sukėlė baudžiavos panaikinimas. Rusų caras gaudavo daugybę peticijų, kuriose kaimai prašė palikti jiems gerą poną, nes be jo jie prapuls, nemokės gyventi ir dirbti. Tas pats, deja, baudžiavinis mąstymas, ugdytas 50 metų šviesiame kolūkiniame kaime, atvedė į tai, kad šiandieną kaimo žmonės atprato savarankiškai mąstyti, savarankiškai spręsti savo problemas ir savo likimą. Tik, ačiū Dievui, tai nėra didžioji kaimo žmonių dauguma. Tie, kurie atgavo savo tėvų žemę, arba tie, kurie dar ją tikisi atgauti, jos jau neapleis. Tik jų darbo ir sumanumo dėka atkursime žemės ūkį, o ne sovietmečiu paruoštų mokslininkų kabinetuose kuriamomis schemomis. Ir ne tų, atleiskite, kad pasikartosiu, buvusių kolūkio pirmininkų, o šiandien ūkių bendrovių vadovų pastangomis, kurie net iš šios tribūnos buvusį kolūkį, šiandien ūkinę bendrovę išdidžiai vadina “mano ūkis”. Analizuojant naujus įstatymo projektus, iš tiesų kyla įtarimas, kad šis pasakymas “mano ūkis” gali tapti realybe. Ir jeigu galime šiandien kaltinti buvusią Aukščiausiąją Tarybą ir buvusias vyriausybes žemės ūkio sugriovimu, tai nebent tuo, kad nebuvo laiku priimtas žemės nuosavybės restitucijos aktas. Šiandien apie daugelį problemų turbūt iš viso nekalbėtume. Dar norėčiau papildyti Seimo nario pono V.Saulio pasisakymą. Tikrai daug skubiai taisytinų ir spręstinų problemų susikaupė vadinamuosiuose pramoniniuose paukštynuose, gyvulininkystės kompleksuose. Jų tiesioginis likimas ir vystymas reikalauja ir naujų įstatymų, ir ilgų diskusijų. Tačiau norėčiau poną V.Saulį pataisyti. Paukštynų produkcijos pardavimo kainos šiuo metu padidėjo ne 50, bet ne mažiau kaip 100 kartų. Tačiau, žinoma, tai nekeičia reikalo esmės, tačiau vis tiek prašyčiau būti tikslesniems. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū Seimo nariui J.Janoniui. Kviečiame į tribūną Seimo narį A.Račą, bet jo nematau. Tada Žemės savininkų sąjungos atstovą poną R.Leką. Ruošiasi Seimo narys A.Vaižmužis.

R.LEKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji visi susirinkę! Šiandieninis posėdis, kiek supratau, buvo skirtas žemės ir turto negrąžinimo tikriesiems savininkams problemai. Visų, tarp jų ir pono R.Karazijos, šiandieną pasakyta, kad neužtenka 1 mln. hektarų žemės visus piliečius patenkinti. Sausio 8 d. “Tiesoje” ministro pavaduotojo, gal aš šiek tiek klystu, P.Aleknavičiaus straipsnis rodo ką kita. Žemės užtenka visiems norintiems ją atgauti ir nusipirkti.Iš viso yra 4,5 mln. hektarų, o žmonės nori atgauti ir nusipirkti 3 mln. 700 tūkst. hektarų žemės. Vadinasi, lieka 0,8 mln.ha. Jos užtenka ir urėdijoms, ir mokslui, ir mokymo tikslams, ir 23 ha savininkams. Ir lieka net daugiau kaip 300 tūkst. ha bendrovių karvėms ir kiaulėms. Daugeliui savininkų pranešama, kad žemės grąžinti negalima, nes ji yra, paprastai kalbant, išdalinta karvėms ir kiaulėms. Vienai karvei pagal našumo balą tenka net iki 1 ha. Vadinasi, iškilo klausimas, kas lieka tikrajam savininkui. Lieka tik 2 m2 ekvivalentine natūra po mirties.

Tai nors žemės visiems užtenka, jos negrąžinama net 1 mln. 700 tūkst. ha tiems kaimo gyventojams, kurie gyvena toje pačioje vietovėje. Tai tas sudaro 37,4%. Praėjusį pavasarį pagal žemės balansą, vadovaujantis Valstiečių įstatymu, iš viso yra suteikta 246 tūkst. ha žemės. Tai sudaro tik 5,4% žemės ūkio naudmenų. Nuosavybės teisės dokumentus turi dar mažiau žmonių. Tai štai kodėl taip delsiama, kodėl pirmiausia negrąžinama žemė, daugiau kaip 37 % žemės tiems, kurie gyvena kaime.

Nuo 1940 metų okupacinė valdžia vykdė genocidą, nusikalstamą žemių konfiskavimą. Tai buvo Lenino garsiojo šūkio “grabna grablenoje” - “plėšk, kas prisiplėšta” - atgarsis Lietuvoje. Žemė tik tiems, kurie dirba. Iš pradžių  ją gavo neturtingi valstiečiai, buožės buvo ištremti, o visi likusieji buvo suvaryti į kolchozus. Pasakyčiau, tas viskas buvo daroma gana “kilniu” komunizmo statybos tikslu. “Kilnus” tikslas buvo. Kas dabar vyksta, yra atvirkštinis procesas. Ir aš pasakyčiau, jį galima pasakyti rusiškai taip: “grabo grablenovo.” Vadinasi, “plėšk apiplėštą.” Apiplėšiami buvo ne tik savininkai, bet ir valstiečiai, sukūrę vadinamąjį visaliaudinį kolūkinį turtą. Vėl žemė tik tiems, kurie ją dirba, t.y. kurie pasiruošę dirbti. Dabar turtingieji, buvę partijos šulai ir jų bičiuliai, plėšia neturtinguosius, o jų niekas nebaudžia. Negirdėjau, kad kas būtų patupdytas į “cypę” arba kam nors būtų konfiskuotas turtas. Varnas varnui akies nekerta. Kodėl paprasti valstiečiai to nesupranta? Juk statomas kapitalizmas, o be kapitalo tu būsi ubagas.

Mes norime atgauti žemę, remdamiesi šiais pagrindiniais argumentais. Jau čia buvo minėta. Pakartosiu. l. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė. 2. Lietuvos Konstitucijos 23 straipsnis - nuosavybė neliečiama. 3. Viena iš Hagos konvencijų, kur sakoma, jei yra privačios nuosavybės pažeidimas, įstatymas neteisėtas. Pagaliau, tuo, kad esame krikščioniška šalis, laukiame atvykstant Popiežiaus, o mūsų valdžios vyrai, priėmę įstatymus, nepaiso net trijų Dievo įsakymų, pagrindinis iš kurių yra, - negeisk svetimo turto. Ir 5 toksai mano punktas - negalima leisti, kad pirmiesiems atgaunantiems žemę buvo taikomos vienos taisyklės,         o dabar štai jas norima keisti į kitą pusę, kas sukelia didelį nepasitenkinimą. Viskas priklauso nuo valdininko ir dabartinio žemės naudotojo. Jeigu tu ne jo bičiulis arba jų “nepatepsi”, niekur nenuvažiuosi.

Tas pats yra ir su namų grąžinimu. Štai Šiauliuose yra 109 namai, o iš jų - 56 grąžinti, o 53 bus negrąžinti. Vadinasi, čia jau “užsidegė”. Aš noriu pasakyti, kad dabar man buvo pasakyta, kad nuosavybė dar jums neatstatyta, nes Konstitucija ir deklaracija negalioja. Jeigu taip tikrai yra, vadinasi, tai dabartinė valdžia įteisino okupacinės valdžios nusavintą turtą. Tas buvo pasakyta oficialiai profesoriaus P.Vitkevičiaus per televizijos laidą. Ir dabar išeina taip, kad ir prie Stalino, Brežnevo buvo gera Konstitucija, bet jos nebuvo paisoma. Deja,taip gali atsitikti ir dabar. Atrodo, Seimo dauguma įsivaizduoja, jeigu juos jau liaudis išrinko...

PIRMININKAS. Gerbiamasis pranešėjau, prašome nepiktnaudžiauti Reglamentu. Jums - 7 min. Prašome, dar minutė buvo pabaigimui, o jūs dar nebaigėte.

Kviečiame Seimo narį A.Vaižmužį, ruošiasi paskutinysis kalbėtojas - Šakių rajono Žemės ūkio skyriaus viršininkas Algimantas Bublaitis. Paskui dvi replikos ir priiminėsime dokumentą. Prašome.

A.VAIŽMUŽIS. Gerbiamasis Seime, gerbiamieji posėdžio svečiai! Seimas dirba trečias mėnuo, tačiau rimčiau žemės ūkio klausimus svarstome tik šiandieną.

Aš, buvęs ūkininko sūnus, žemės ūkyje betarpiai išdirbau trečdalį amžiaus - 33 metus, todėl labai gerai žinau ir matau, kas dedasi kaime, kokia žmonių nuotaika, kokios perspektyvos. Nieko sau “nesusiprivatizavau”, todėl turbūt esu Seimo nariu. Patikėkite ir tie, kurie yra toliau nuo kaimo, jau trys metai ūkiai beveik nieko nestato, neperka naujos technikos, moka savo žmonėms mažiausią atlyginimą Lietuvoje. Jau ir kaime - bedarbystė. Kad ir kaip graudu, jau ir kultūrinis gyvenimas merdėja. O tas atsitiko todėl, kad tuo laikotarpiu veikė ir tebeveikia netobuli įstatymai, nutarimai ir šimtai poįstatyminių aktų. Ta nepgalvota skuba sunaikino senas struktūras nekuriant naujų, tobulesnių. Buvo ne agrarinė ekonominė, o politinė reforma, kuri atnešė žalą visam liaudies ūkiui.

Jei stipresnės bendrovės neišskaldytos, dar šiaip taip gyvuoja, tai kaimo žmonių sąskaita. Taupo lėšas, kad pavasarį galėtų nupirkti kuro ir kad galėtų apsėti turimą žemę, galėtų teikti paslaugas tiems 23 ha. Graudu žiūrėti, kaip socialinių klausimų gerinimui kaimo žmonių lėšomis statyti darželiai, pirtys, medicinos punktai, kultūros namai, valgyklos uždaryti nyksta. Mieste, tiesa, tokie pat objektai yra, dar jie funkcionuoja šiek tiek, tačiau jie buvo statyti iš biudžetinių lėšų. Kaimo ir ne vien kaimo žmonės iš mūsų laukia tokių įstatymų pataisų, kad nebūtų nuosmukio, kad matytųsi šiokia tokia perspektyva. Kaimas parklupdytas, nors negalutinai dar paguldytas, nors yra ir tokių. Žmonės supykdinti, supriešinti, net artimiausi šeimos nariai, giminės. Buvusi reforma buvo neparemta mokslu, buvo neįgyvendinama. Kad jos reikėjo, tai tiesa, bet ne tokios, kuri buvo vykdoma prievarta, prieš žmonių valią. Rezultatas - žemės ūkio gamyba 19601970 metų lygio, arba ketvirtadaliu amžiaus žengta atgal.

Ką daryti? Reikia pajungti protą, suglausti pečius ir taisyti blogybes. Seimo, Vyriausybės, Žemės ūkio ministerijos, kitų žinybų visi pareigūnai, kuo skubiau taisykime, tobulinkime įstatymus, nutarimus, poįstatyminius aktus. Pradėkime nuo žemės. Savininkams nuosavybės neatstatysime visiškai, nes žemės nėra pakankamai. Tą padarė Valstiečių įstatymas. O be to, ketvirtadalio buvusių savininkų žemėse pastatyti miestai, gyvenvietės, kolektyviniai sodai su vandenimis ir pan. Nebuvo žemės balansų. Vyriausybė neperseniai paruošė dokumentą pirmaeiliams darbams vykdant žemės ūkio reformą. Tai kolektyviai ruoštas nutarimas ir įneša šiokį tokį aiškumą. Deja, irgi nėra tobulas, išbaigtas. Iki pavasario būtina visiems žmonėms, gyvenantiems kaime, skirti iki 3 ha žemės. Agrarinių tarnybų pareiga - labai atidžiai tą padaryti. Turintiems paveldėjimą į žemę, leisti jam žemę “atsikelti” ir pripažinti teisę į tuos 23 ha. Buvę žemės savininkai, negalintys ūkininkauti ir esantys žemės ūkio bendrovėse, galėtų tą žemę skirti bendrovėms, o jos jiems apmokėtų tiek, kiek bendrovė mokėtų už žemės nuomą valstybei. Manau, tas mokestis galėtų būti miesto žmonėms nuomojant žemę. Aišku, tai diskusinis klausimas. Nevalia, kad kiekvienas žemės savininkas diktuotų sąlygas, teismai būtų apipilti skundais, liktų nepanaudotos žemės.

Mieli posėdžio dalyviai, žemės ūkis kritinėje būklėje. Rimtai susimąstykime ir bendromis jėgomis stabilizuokime padėtį. Kuo skubiau siūlyčiau: žemė turi turėti nors laikiną savininką. Pagalvokime visi, kur įdarbinsime bedarbius? Bedarbių daugėja ir mieste, juk patys žinom. Karinė įranga nebus gaminama, bedarbių dar daugiau padaugės. Žemės ūkį reikia ženkliai dotuoti. Gamintojams už žemės ūkio produktų pardavimą valstybei papildomai mokėti dalinai tą pinigų sumą, kuri būtų numatyta trąšų, kuro, pesticidų dotavimui. Toks žingsnis padėtų geriau miestą aprūpinti maistu. Teikti lengvatinius, dar geriau beprocentinius kreditus bendrovėms, ūkininkams, išmokėjimus nukelti 5 metams. Ieškoti galimybių ir atpiginti elektros energiją. Ji sudaro 3050% išlaidų sumos. Paruošti kooperacijos įstatymą, ūkininkai atsikvėptų, bendrovėms irgi būtų geriau. Remti mokslą, sėklininkystę, veislininkystę. Išskirtines sąlygas siūlyčiau sudaryti pensininkams, juk jie to nusipelnė. Reformą vykdykime protingai, pagrįstai remdamiesi mokslu, planingai. Ruoškime mechanizmą, kad žemės savininkai, kurie nesiruošia ūkininkauti, gautų realią kompensaciją mišku, kitu valstybiniu turtu, valiuta, net siūlyčiau sanatorijose, kurios dabar nefunkcionuoja, gal net ir po kambarį ar kitą už tai skirti.

Mieli žmonės, būkime nuolaidesni vieni kitiems, geranoriški, tas būdinga lietuviams, ir, kas nuo kiekvieno priklauso, padėkime, kad žemės ūkis, žemdirbiai rastų prideramą vietą liaudies ūkyje. Lietuviai, būkite sveiki, laimingi! Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui A.Vaižmužiui.

BALSAS IŠ SALĖS. Dar Seimo nario gerbiamojo R.Ozolo paprašytas, kadangi jam žodis nebuvo suteiktas, prašau jo kalbą įjungti į stenogramą.

PIRMININKAS. Prašome padauginti ją, tą kalbą išdalinti, ir įjungsime į stenogramą. Kviečiame Šakių rajono Žemės ūkio skyriaus viršininką poną A.Bublaitį.

A.BUBLAITIS. Kažkaip net nemalonu šnekėti, kai ką tik vienas Seimo narys pasakė, kad laikinųjų administracijų vadovai buvo vagys ir “privatizatoriai”, paskui pasitaisė. Na, aš irgi, deja, buvau vadovas. Dabar esu Žemės ūkio skyriaus viršininkas, bet nieko nepavogiau. Tai labai netgi nesmagu kalbėti tokiu atveju. Ir norėčiau paprašyti ir Seimo, ir visų kitų narių, baikim rietis, pradėkime dirbti, kaimui reikia darbo, o nereikia rietenų.

Tuo labiau dabar norėčiau pasiūlyti keletą galbūt tokių pasiūlymų, kuriuos priėmus arba pabandžiusi priimti mums būtų kaime lengviau dirbti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės        1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 421 tik pradinių pajinių įnašų vertė į tarpūkines gyvulininkystės įmones, kooperatines, valstybines veislininkystės įmones, Lietuvos respublikinį tarpkolūkinį kurortinių įstaigų susivienijimą buvo įskaityta į privatizuojamų žemės ūkio įmonių turto vertę. Siekiant sumažinti skriaudą žemdirbiams reikėtų tų įnašų sąskaita sumažinti žemės ūkio bendrovių valstybinį kapitalą arba leisti įsigyti akcijų lengvatinėmis sąlygomis tose minėtose įstaigose ir įmonėse. Reikėtų greičiau rengti Kooperacijos įstatymą, kad bendrovės, palaikydamos tarpusavio ryšius, neturėtų mokėti bendrojo akcizo. Žemės ūkio produkcijos gamintojams turėtų būti suteiktas pirmumas įsigyjant žemės ūkio aptarnavimo ir žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonių akcijas ir kontrolinį jų paketą.

Būtina susirūpinti veislininkyste. Tam reikėtų palikti gyvulių sėklinimo įmonėse bent po  3 darbuotojus, apmokamus iš valstybės biudžeto. Būtina dotuoti sėklinimą, nes žlugs veislininkystė.

Remiant ūkininkus reikia atsižvelgti į ūkio perspektyvą. Reikia pirma remti tą, kuris turi 50 ha, o ne tą, kuris turi 56 ha. O dabar yra taip: jeigu du ūkininkai turi po 56 ha, jiems galima nutiesti kelią, jiems galima elektrą tiekti, o tam, kuris turi 50 ha, negalima, nes tai yra ne bendro naudojimo, jeigu jis gyvena atskirai.

Vyriausybė turėtų ieškoti išeities, kaip nedelsiant atsiskaityti su linų augintojais. Priešingu atveju, linininkystė, laikyta prioritetine šaka, žlugs. Be to, dar reiktų vieną dalyką pasakyti. Labai didelis nuo gruodžio mėnesio įsigaliojęs mokestis už notarinius veiksmus. Perrašydami gyvenamuosius namus ūkininkai moka po 5060 tūkst. Iš kur tam žemdirbiui juos paimti? Vietoj 10% jie galėtų mokėti 1%, tai mes dar tai suprastume.

Kiek galima greičiau reiktų grąžinti žemdirbiams už parduotą valstybei gyvulininkystės, augalininkystės produkciją pinigus, nes jie nuvertėja. Kaip mums toliau verstis, kaip mums apmokėti už energiją?

Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam A.Bublaičiui.

Gerbiamieji Seimo nariai, dabar dviem replikoms užsirašė Seimo nariai J.Pangonis ir G.Jurkūnaitė. Prašyčiau paspausti pulto mygtukus, kad aš galėčiau... Prašome, Seimo narys J.Pangonis ir Seimo narė G.Jurkūnaitė. Prašom.

J.PANGONIS. Gerbiamieji Seimo nariai, mano pagrindines mintis apie žemės ūkį pasakė gerbiamasis A.Rudys, tačiau suprasdamas žemės savininkų norą, kad jiems pagrindinis klausimas yra žemės susigrąžinimas, o visa kita - antraeilis dalykas, norėčiau pasakyti kai kurias pastabas gerbiamajam žemės savininkų pirmininkui Liaugaudui. Jis teigia, kad reikia, jog Lietuvos žemės ūkyje dirbtų tik 10% žmonių, o dabar dirba 30%. Ir čia pateikė pavyzdį, kad Vokietijoje dirba atseit tiktai 3,5%. Tačiau jeigu šitaip teigiama, tai reiktų ir pasakyti, o kaipgi aprūpintas žemės ūkis Vokietijoje ir Lietuvoje? Juk turbūt ne paslaptis, jeigu Lietuva turėtų tokią techniką, tiek traktorių, tiek įvairios šiuolaikinės technologijos, automatizacijos ir t.t., tai tikrai nereikėtų žemės ūkyje tiek daug žmonių. Todėl, matant vieną pusę, reikia matyti ir kitą. Ir paprastas pavyzdys - juk Raseiniuose Kanados firma 2 tūkst. ha apdirbs turėdama kelis samdytus žmones. Jeigu mes tokiu keliu nueisime, tai visoj Lietuvoj gali tas pats atsitikti. Tačiau ką darys mūsų žmonės? Aišku, jie liks su 23 ha. Ir iš tų 23 ha kaip nors išsimaitins. Bet ką valgys miestas - antras klausimas. Ir kiek kainuos ta produkcija? O galbūt iš užsienio veš? Kaip dabar yra. Jau matome ir olandiško margarino, ir suomiško sviesto, ir t.t.

Iš Šilalės valdytojo išgirdome, kad perspektyviausia yra reforma tame rajone. Aišku, kadangi tas rajonas buvo prastas rajonas žemės ūkio srityje, galbūt ten ir nesumažėjo taip smarkiai gamyba, kada vyko reforma. Tačiau tas jo posakis, kad žmonės neparduoda pieno, o patys gamina sviestą namie, jau rodo, į kokią reformą ir į kokį gyvenimą mus veda ši reforma. T.y. į balanų gadynę, kada žmogus turi natūrinį ūkį ir viską pats namie gamina.

Kai kas sielojasi, kad mažai skiriama dėmesio ir paramos ūkininkams. Aš noriu priminti, kad pernai, kada Vyriausybė buvo, atrodo, tikrai tokia, kuri rėmė ūkininkus, tik 1200 ūkininkų iš 30 tūkst. buvo suteikta lengvatiniai kreditai ir buvo dengtos palūkanos už tuos kreditus. Ir gerbiamoji buvusi finansų ministrė čia teigė, kad reikia daugiau, tačiau tų premijų, kurias valiuta mokėjosi Finansų ministerija, tai tikrai neskyrė ūkininkams remti.

PIRMININKAS. Seimo nary Pangoni, jūsų laikas baigėsi.

J.PANGONIS. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Seimo narys P.Miškinis. Bet prieš tai aš norėčiau informuoti gerbiamuosius svečius. Jeigu jūs norėtumėte pasižymėti komandiruotes, tai prašom kreiptis į Sekretoriatą. Komandiruotės bus pažymėtos.

Seimo narį P.Miškinį taip pat prašau kalbėti ne ilgiau kaip 3 minutes. Po 3 minučių aš išjungsiu mikrofoną. Prašom.

P.A.MIŠKINIS. Aš norėčiau dar paklausti posėdžio pirmininką, ar aš čia galiu pasisakyti dėl to projekto, kuris parengtas, ar aš galiu?..

PIRMININKAS. Ne, projektas dar nepateiktas. Tiktai repliką dėl tų visų diskusijų, jeigu turėtumėte ką papildyti, pataisyti.

P.A.MIŠKINIS. Kai kurios kalbos buvo labai panašios į teismo kalbas. Teismo, kuriame visiškai neparengta jokia medžiaga. Juk niekas nepateikė nė vieno įrodymo, kad buvo blogai parengti įstatymai. Matyt, kad esmė čia buvo ne įstatymai, bet patys vykdytojai, kas vykdė tokius įstatymus.Ir, matyt, artimiausioje ateityje šituos klausimus reikės išsiaiškinti. Manau, kad tai turės padaryti speciali komisija, kuri čia ir yra sukurta.

Aš norėčiau priminti, gerbiamieji, nesitikėkit, kad mes, teisininkai, įeinantieji į šitą komisiją, leisim piktnaudžiauti. Bus nustatyti, gerbiamieji, visų nusikaltimai, pradedant nuo smulkiausio. Surasim, gerbiamieji, ir tuos, kurie paėmė sraigtelį, ir tuos, kas paėmė traktorių. Nemanykit, kad taip lengvai bus galima apkaltinti V.Landsbergį, G.Vagnorių ir kitus mūsų valstybės vadovus. Apie tai reikėtų rimtai ir labai gerai pagalvoti.

Žinoma, klausimas, kuris dabar svarstomas, labai svarbus. Ir čia tokių minčių, keletas minčių, tikrai buvo pasakyta gerų, bet jų buvo nedaug. Matyt, reikėtų labai rimtai pakalbėti ir pasvarstyti apie specialias stotis, žemės ūkio technikos stotis, kurios padėtų įdirbti  žmonėms žemę. Galbūt jas netgi finansuoti, paremti. Štai apie ką reikėjo svarstyti. Bet mūsų svarstymas nukrypo tiktai į kaltinimus, nepagrįstus kaltinimus. Ypač, galima pasakyti, tai darė kairioji pusė.

Toliau, gerbiamieji, pasakysiu, kada bus svarstomas projektas. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Prašom. Seimo narė G.Jurkūnaitė iki 3 minučių taip pat.

G.JURKŪNAITĖ. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji svečiai iš visos Lietuvos! Vienas įdomus momentas iš šios dienos posėdžio. Kai kurie aistringi šios dienos kalbėtojai vakar balsavo prieš tokio posėdžio žemės ūkio padėčiai aptarti surengimą. Tai V.Briedienė, V.Lapė, V.Petrauskas, K.Uoka. O Seimo narys L.Milčius, kuris šiandien apgailestavo, kad toks posėdis surengtas tik po dviejų mėnesių nuo Seimo darbo pradžios, vakar balsuojant, ar įtraukti šitą klausimą, ar ne, susilaikė. Ačiū už dėmesį.

Z.ADOMAITIS. Dėl vedimo tvarkos galima?

PIRMININKAS. Prašau, Seimo narys Z.Adomaitis.

Z.ADOMAITIS. Aš norėjau tiktai visiems, kas nepažįsta, paaiškinti, kad priešingai, nei teigia gerbiamasis P.Miškinis, nei ponas V.Landsbergis, nei ponas G.Vagnorius nėra mūsų valstybės vadovai. Tad nereikėtų painioti ir klaidinti žmones.

PIRMININKAS. Čia ne vedimo tvarka. Čia aš nieko bendra su tuo neturiu. Ir prašom, gerbiamasis Seimo nary Adomaiti, skirti, kas yra vedimo tvarka, o kas yra replika.

Seimo narys P.Papovas.

P.PAPOVAS. Gerbiamieji Seimo nariai, posėdžio dalyviai! Aš įpareigotas atsakyti į repliką dėl Savivaldybių komiteto nario V.Mačiulio kalbos. Iš tikrųjų, Savivaldybių komitetas nesvarstė klausimo dėl agrarinės reformos eigos Šilalės rajone. Tačiau Savivaldybių komiteto vardu buvo leista kalbėti gerbiamajam V.Mačiuliui komiteto narių susitarimu.

PIRMININKAS. Ačiū. Kokiu klausimu, gerbiamasis Seimo nary Uoka?

K.UOKA. Replikos teise.

PIRMININKAS. Pirmiausia Seimo narė E.Kunevičienė replikai...

E.KUNEVIČIENĖ. Aš norėčiau, kad ponas J.Pangonis prisimintų, jog jis yra ne tik Seimo narys, bet buvo ir Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Ir nepretenduotų į svetimą nuosavybę. Šiandien visi pretenduoja. Premijos, kurios buvo išmokėtos Finansų ministerijos mokesčių inspekcijoms, priklausė pagal Vyriausybės nutarimą, įstatymiškai pagrįstos, ir tie darbuotojai labdara užsiimti turi teisę patys, be gerbiamojo J.Pangonio pretenzijų. O J.Pangonis gali dovanoti, jeigu jis turi savo nuosavybę, kam tik nori.

PIRMININKAS. Aš tikiuosi, gerbiamieji Seimo nariai nebesidalins prisiminimais.

Seimo narys K.Uoka asmeniniu klausimu, taip? Prašau.

K.UOKA. Ne asmeniniu.

PIRMININKAS. Replikai.

K.UOKA. Aš noriu dar kartą paprašyti visų šio, galima sakyti, partinio ūkinio susirinkimo aktyvo dalyvių (plojimai) pakviesti prokurorą, kuris turi atsakyti, kas vogė, kiek vogė, kiek iškelta baudžiamųjų bylų, ir pasakyti, kas daroma joms pabaigti. Tuo mes padarysim tai, ką ir privalo daryti Seimas.

PIRMININKAS. Prašom, parašykite paklausimą prokurorui, prokuroras ateis, atsakys nustatyta tvarka.

Seimo narys J.Dringelis.

J.DRINGELIS. Čia ponas P.Papovas sakė, kad gerbiamasis Seimo narys V.Mačiulis kalbėjo komiteto narių susitarimu. Nei aš, nei čia va dar 4 Seimo nariai apie jokį susitarimą nesam girdėję. Todėl labai prašom neklaidinti Seimo ir Lietuvos visuomenės.

PIRMININKAS. Aš pastabą įrėšiu ponui J.Dringeliui už tai, kad jis antrą kartą paprašė replikos. Tas Reglamente nenumatyta. O ponas P.Papovas tikriausiai nereplikuos. Aš būsiu jam labai dėkingas už tai.

Taigi 2 darbotvarkės punktas yra baigtas, išskyrus tai, kad baigiamojo žodžio paprašė žemės ūkio ministras ponas R.Karazija. Kviečiame į tribūną.

R.KARAZIJA. Ačiū. Ne baigiamojo žodžio, bet noriu tiesiog padėkoti už didelį dėmesį žemės ūkiui. Tai labai rūpimas visiems Lietuvos gyventojams klausimas.Ir tenka truputį apgailestauti, kad čia mes, eidami į posėdį, jautėme labai didelį nerimą, kad bus daug priekaištų ir Žemės ūkio ministerijai, ir buvusiai, ir dabartinei Vyriausybei, bet, žinote, dėl tos nemažos įtampos, kaip ir visame mūsų gyvenime, kaip ir visoje visuomenėje, taip ir Seime, daugiau mes likome nepaliesti. Negavom nė vieno klausimo žodžiu. Žinoma, kiek pakritikavo čia kai kurie kalbėtojai. O šiaip mūsų problemos visos lieka. Mes, žinoma, vis tiek jas turėsime spręsti arba vienokiu, arba kitokiu būdu. Arba labai sunkūs bus šie ūkiniai metai. Buvo įvardinta, kad tai ūkinis pasitarimas. Galėtume prašyti: rūpinkimės tuo, rodykime žmonėms tą ar kita. Reikia ir šitą daryti, reikia viską daryti, kad būtų pasėta ir nupjauta. Reikia, kad ir žemė turėtų šeimininką.

O šiaip, jeigu jau neišvarysite iš tribūnos, aš galiu pasakyti dėl neprivatizuoto turto. Nebuvo pasakyta, kiek jo. Neprivatizuoto turto yra už pusę milijardo, kuris niokojamas ir niekieno neprižiūrimas. Tai 1300 ūkinių pastatų jau ir be stogų, ir be langų. Reikia skubiai jį atiduoti. Nebebus kam šito turto parduoti. Čia yra dar ir gyvulių, čia yra dar ir technikos už pusę milijardo talonų. Kita gi neprivatizuoto turto dalis - 2,3 mlrd. yra dabar bendrovėse, juo naudojasi, ir kai kurios bendrovės turi norą šitą turtą išpirkti. O gal ir už dyką. Tai bus pagaliau ir Seimo valia.

Pasigirdo, kad žemės reforma stabdoma. Ne, ji nestabdoma. Ji pati įstrigo. Ir tiesiog dėl neparengtų projektų. Apie tai buvo kalbėta, aš manau, nebereikėtų prie to ir grįžti. Techniškai ir teisiškai ne viskas buvo padaryta, kad būtų galima skubiai padaryti. Visi norėtume, kad šitaip ir vyktų. Štai čia buvo ir piketas, ir su žmonėmis kalbėjomės.Visų norai sutampa - greičiau tą padaryti, kad žemė turėtų savininką, teisėtą šeimininką. Tačiau ne viskas įmanoma. Reikia įsiklausyti ir į specialistų samprotavimus.

Na, ministerijai čia kliuvo ir iš kairės: “ministerija švelnina padėtį žemės ūkyje”. Oi, nešvelniname, bet neturime ir pakankamos informacijos, ne visada visa informacija pasiekia ministeriją, o kartais čia taip įsisukę į visą reikalų ratą nebeturime kada išvažiuoti ir pamatyti padėtį vietoje.

O šiaip reikalai yra labai labai sudėtingi. Tarpusavio neatsiskaitymai. Aš manau, kad ir kai kuriose Žemės ūkio ministerijai pavaldžiose įmonėse gali tekti taikyti Bankroto įstatymą.

Netiesa, kad žemės savininkai neapleis žemės. Čia pasigirdo tai, kad žemės savininkas ją visada rūpestingai žiūrės. Nemaža dalis ja rūpinsis, tikrai šventai tuo tikime. Bet štai ir prieškario ilgai vykusi reforma rodo, kad 30% naujakurių žeme nesirūpino.

Ačiū dar kartą už didelį dėmesį žemės ūkiui, bet manau, kad šiandien dar visi reikalai neišsisprendžia. Mes prašysime pagalbos ir įstatymų leidimo klausimais. Ačiū. (Plojimai)

# $ Nutarimo "Dėl Lietuvos žemės ūkio būklės" projekto pateikimas (93.01.27)

1sesija32p svarstyti klausimai

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam ministrui. Svarstome 3 darbotvarkės punktą - Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo “Dėl Lietuvos žemės ūkio būklės” projektą. Projekto pateikimas. Pranešėjas - Seimo narys M.Pronckus. Priminsiu taisykles. Pranešėjas gali pateikti projektą iki 10 minučių, klausimai - iki 15 minučių. Paskui Seimas sprendžia, ką daryti su projektu: įrašyti į sesijos darbų programą ir pradėti svarstymo procedūrą ar to nedaryti. Kviečiame į tribūną Seimo narį M.Pronckų.

M.PRONCKUS.Gerbiamiesiems Seimo nariams yra pateiktas projektas Nr. 3, ir aš siūlau jį svarstyti. Ir svarstyti siūlau kiek galima skubesne tvarka, kadangi nuo mūsų sakymo taip arba ne atskiriems punktams, nuo mūsų nuomonės gali priklausyti ir konkrečių įstatymų, konkrečių Vyriausybės nutarimų eiga. Tai viena.

Antra, aš norėčiau paprašyti visų ir kalbėjusiųjų, kurie pareiškė daug minčių, jeigu jie gali, pateikti savo samprotavimus arba konkrečius pasiūlymus reformos klausimais komitetui raštu, kadangi to reikia ne tik šiam nutarimui, bet bus rengiami ir kiti Seimo ir Vyriausybės dokumentai. Būtų neblogai, kad tos geros mintys būtų įrašytos.

Trečia, aš norėčiau atsakyti į vieną klausimą, kuris buvo lyg ir man adresuotas. Tai būtent iš kur paimti statistiniai duomenys apie Respubliką ir apie Šilalę. Aš visą laiką vadovavausi ir vadovaujuosi tiktai statistiniais duomenimis. Aš manydavau ir manau, kad gerbiamieji Seimo nariai, taip pat rajono vadovai, rūpindamiesi mūsų valstybės reikalais ir savo rajono reikalais, gilinasi į statistinius duomenis ir ataskaitas, analizuoja, gretina ir žino. Ir aš dabar kol kas taip manau. Jeigu yra ne taip, tai aš labai apgailestauju. O konkrečiai dėl Šilalės rajono aš galėčiau pasakyti, kad jūsų duomenys apie pašarus imti iš pašarų statistinės ataskaitos, ir turbūt kaip rajono vadas jūs susipažįstat su tais duomenimis. Ten tie skaičiai yra. Tiek būtų pateikimo. Jeigu būtų kokių neaiškumų, prašom.

PIRMININKAS. Prašom, kas norėtų Seimo nario M.Pronckaus paklausti. Prašome. Seimo narė Z.Šličytė.

Z.ŠLIČYTĖ. Aš norėjau gerbiamojo pranešėjo paklausti dėl 1 punkte vartojamos sąvokos “milžiniškus nuostolius”. Kokia suma yra “milžiniški”? Tai vienas klausimas.

PIRMININKAS. Vieną galima.

Z.ŠLIČYTĖ. Ne, čia vienas klausimas, du žodžiai dėl 1 punkto. Vienas klausimas. Ką reiškia “milžiniški”, kokia suma? Ir antra, ką reiškia nuostoliai? Ar tai negauta nauda, ar padaryta žala? Nes teisinėmis kategorijomis kalbant tai “milžiniški nuostoliai” visai nieko nesako. Todėl norėčiau išsiaiškinti sumą ir ar tai reiškia negautą naudą, ar padarytą žalą?

M.PRONCKUS. Aš keletą skaičių minėjau. Tai vienas skaičius, kad Respublika negavo produkcijos maždaug už 700 mln. dolerių arba 2,5 metų biudžetas (...) žemės ūkio produkcijų. Antra, minėjau, kad Respublika išskerdė gyvulius maždaug už 500 mln. Tai yra sunaikintas turtas. Tarp jų ir veislinių gyvulių. Mes garsėjam kaip veislinius gyvulius auginanti Respublika, ir daugumos jų jau nebėra. Trečia, nenustatyta yra, kiek pastatų sugriauta, kiek išgrobstyta, kiek sunaikinta. Šitą reikėtų įvertinti. Vienaip ar kitaip, tai yra nuostoliai, aš manau, dideli, ir aš turiu Tėvynės Santaros parengtą projektą... (balsai salėje, negirdėti) į temą, į temą... kurį pateikė Seimo narys gerbiamasis G.Vagnorius ir kuriame parašyta... Aš cituoju, kas parašyta. “Lietuvos kaimas patyrė didžiulių nuostolių.” Tai va, mūsų vertinimai, atrodo, supran...

PIRMININKAS. Gerbiamasis Seimo nary Pronckau, dar tas projektas nepateiktas.

M.PRONCKUS. Suprantu.

PIRMININKAS. Po pateikimo bus galima jį komentuoti. Seimo narys R.Bloškys.

I.R.BLOŠKYS. Gerbiamasis pranešėjau, ar nebūtų galima, ar jūs nesutiktumėt, kad iš 1 punkto būtų išbraukta “iki šiol”, ir ten, kur yra prieš Vyriausybę, “ir buvusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės”. “Iki šiol” - ką reiškia? Aukščiausiosios Tarybos jau nėra, tai, vadinasi, tokia, kuri buvo, o Vyriausybė tai buvusi, kuri buvo paskirta buvusios Aukščiausiosios Tarybos. Ačiū.

M.PRONCKUS. Pastaba galbūt teisinga, čia reikia...

PIRMININKAS. Prieš suteikdamas žodį eiliniam klausimui norėčiau priminti, kad klausti galima iki minutės, atsakinėti - iki trijų. Prašome laikytis.

Seimo narys P.Miškinis.

P.A.MIŠKINIS. Gerbiamasis pranešėjau, ar jūs esat tvirtai įsitikinęs ir kuo tie jūsų įsitikinimai pagrįsti, kad nuostoliai atsirado dėl Aukščiausiosios Tarybos įstatymų leidybos ir Vyriausybės veiklos, o ne dėl penkiasdešimties metų okupacinio periodo ir pareigūnų, nomenklatūrininkų, kurie dirbo kolūkiuose ir kurie faktiškai sužlugdė normalų laisvos rinkos ūkį ir pavertė jį kolchoziniu ūkiu? Ir dėl sovietinės sistemos griuvimo.

M.PRONCKUS. Gerbiamasis pone Miškini, jeigu šiandieninė padėtis prilygtų to laikotarpio, kai gavo palikimą ta Aukščiausioji Taryba ir ta Vyriausybė, gamybos lygiui, žmonių gyvenimo lygiui ir visiems kitiems dalykams, tai aš būčiau įsitikinęs, kad čia nieko ypatingo nėra. Bet kadangi mūsų Lietuvą apėmė didžiulis skurdas, patirti didžiuliai nuostoliai ir kaip tik per tuos dvejus su puse metų tas padaryta, tai aš esu giliai įsitikinęs, kad kaip tik šitų valdžios institucijų tas užsuktas darbas ir padarytas.

Jeigu tęsiam tą problemą, tai mums ir apskritai Lietuvos žmonėms turbūt nekyla abejonių, kad ši sistema yra atgyvenusi. Ir pačioj pradžioj apie tai buvo šnekama, visi šnekėjo apie tai. Bet buvo siūlomi skirtingi būdai, kaip reformuoti šitą atgyvenusią sistemą patiriant mažiausius nuostolius. O pasirinktas toks būdas, kad Lietuva patyrė didžiausius nuostolius. O buvo galima apsieiti be jų. Tai čia yra mūsų principinis ginčas, ir aš šitame ginče esu įsitikinęs savo pozicijų teisingumu.

PIRMININKAS. Ačiū. Seimo narys M.Treinys.

M.TREINYS. Gerbiamasis pirmininke, 2 punkte čia išvardinti pirmumo tvarka nagrinėjami įstatymai. Tiesa, dauguma jų buvo parengti jau ir prieš metus, ir mes esam kelis sykius juos siūlę, kad būtų priimti. Aš nematau vieno siūlymo - parengti Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo antrojo etapo įstatymą. Beje, kur komitetui esu teikęs ir siūlymus. Ar, jūsų manymu, toks įstatymas Lietuvos žemės ūkiui nereikalingas?

M.PRONCKUS. Mes diskusiją vedėm ir komitete, ir dar kartą keitėmės nuomonėmis. Jūsų parengtas projektas yra, bet mums turbūt reikėtų geriau padiskutuoti šiuo klausimu dar patiems, kadangi kai kurie mūsų nariai pareiškė šitokią nuomonę: jeigu mes eisim jūsų keliu, užsitęs laikas ir gali būti, kad to antrojo etapo neprireiks, tas turtas bus jau sunaikintas. Gal galim rasti greitesnių ir geresnių būdų, kaip tą turtą kiek galima greičiau privatizuoti. Tai va čia toks niuansas. Būtų galima gal diskutuoti, o paskui matysim.

PIRMININKAS. Ačiū. Seimo narys A.Kubilius.

A.KUBILIUS. Pasinaudodamas proga noriu paskui paklausti pranešėjo dėl vedimo tvarkos. Aš noriu paklausti, ar mes šiandien priimsim šitą nutarimą, ar tiktai jo pateikimas?

PIRMININKAS. Kaip sakot? Pakartokit.

A.KUBILIUS.Ar šiandien jau priimsim šitą?

PIRMININKAS. Tik pateikimas.

A.KUBILIUS. Tik pateikimas. Ačiū.

PIRMININKAS. Prašau.

A.KUBILIUS. Tai tada aš noriu pranešėjui užduoti tokį klausimą. Jūsų numatytame prioritetinių įstatymų sąraše yra vienas įstatymas “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”. Mes panašų darbą jau bandėm atlikti Seime dėl namų ir butų grąžinimo savininkams. Tai sukėlė pakankamai didelę audrą ir čia, Seime, ir visuomenėje. Ir, kiek žinau, laikinai einantis Prezidento pareigas buvo pastatytas į tokią gana sunkią padėtį. Nežinau, kuo tai baigėsi, gal jau ir pasirašė. Ar jums neatrodo, kad ir šio įstatymo dėl žemės grąžinimo svarstymas ir įrašymas jo į artimiausią programą, kai nėra nieko pasakoma apie tai, kas bus siūloma daryti ir ką mes žadam su ta žeme padaryti, gali sukelti irgi pakankamai daug problemų ir mums patiems Seime, ir visai Lietuvai?

M.PRONCKUS. Šitas siūlymas įrašyti čia į tą mūsų teikiamą programą nereiškia, kad tuojau pat mes jį pradėsim svarstyti. Aš visiškai sutinku, kad šiuo klausimu reikia galbūt ir komitetuose, ir apskritai frakcijose, ir visuomenėje dar gerai padiskutuoti. Aš minėjau savo kelis punktus, kaip aš įsivaizduoju šitą vyksmą. Matyt, Žemės ūkio ministerija taip pat turi savo samprotavimus ir kai kurios frakcijos taip pat turi samprotavimus. Tačiau problema išlieka, kadangi žmonėms, šiaip ar taip, kiek galima  greičiau reikia aiškumo. Žemės tiek, kiek reikia grąžinti, Lietuvoje nėra. Tai va, ką darysim ir kaip elgsimės? Va viena problema ir yra.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Lapė.

V.LAPĖ. Tiek mes daug ginčijomės, tiek kalbėjome, bet čia nematyti tokių konkretesnių dalykų. Pirma dalis tai yra lyg ir mūsų darbo planas Seime, antra dalis yra tik bendro pobūdžio deklaracijos. Ar jums neatrodo, kad reikėtų vis dėlto po tokio plataus pasitarimo (dalyvavo tiek garbingų ir daug išmanančių žmonių) parengti kokį nors stipresnį, konkretų nutarimą, o ne šitokį?

M.PRONCKUS. Pirmiausia kiekvienam, žinoma, yra teisė vertinti, kaip čia tas pasitarimas vyko, ką jis davė, ko jis nedavė. Čia aš nenoriu nei ginčytis, nei oponuoti niekam. O iš tikrųjų mes į daug klausimų šiandien neatsakėm ir negalėjom atsakyti. Kai kas yra Vyriausybės rankose, man atrodo, ir diktuoti Vyriausybei turbūt nebūtų dabar tikslinga. Mes kai ko prašom, kai ką nurodom ir tikimės, kad Vyriausybė artimiausiu laiku imsis kai ką daryti arba jau daro, kiek aš žinau, kai kuriems klausimams išaiškinti. O, žinoma, būtų labai gerai, kad šita diskusija, pradėta Seime, nesibaigtų. Ir todėl vienu iš nutarimo punktų siūloma sudaryti iš mokslininkų, gamybininkų tokią rimtą komisiją, kuri galų gale pabandytų prognozuoti šitą Lietuvos kaimo plėtojimo strategiją ir pabandytų kai ką konkrečiau apibrėžti. Aš manyčiau, kad būtų visiškai neblogai, jeigu Žemės ūkio ministerija artimiausiu laiku surengtų kokį nors pasitarimą ar pasikeitimą mokslininkų ir gamybininkų nuomonėmis šitais klausimais. Galbūt dar ką nors reikia daryti.

Taigi mano tokie samprotavimai. Aš nemanau, kad šiandien būtina surašyti į nutarimą labai tiksliai viską, ką reikėtų daryti. Tuo labiau kad mes patys, kaip matėt, nuomonės įvairiais klausimais dar neturim. Tai va jūs matot, koks nuomonių išsibarstymas čia, Seime, yra, toks pat nuomonių išsibarstymas yra ir visuomenėje. Aš esu įsitikinęs tiktai tiek, kad mums reikės kai kuriais klausimais susitarti. Susitarti. Bet prieš susitariant reikia rasti vienokius arba kitokius sprendimus.

PIRMININKAS. Seimo narė V.Briedienė.

V.BRIEDIENĖ. Gerbiamasis pranešėjau, jūsų projekto 3 punkto 4 dalyje rašoma: “Sudaryti ekonomines sąlygas, kurios įgalintų žemės ūkio produkcijos gamintojus dirbti rentabiliai”. Ar jums neatrodo, kad nutarime reikėtų išsamiau paaiškinti ekonomines sąlygas arba iš viso atsisakyti tokios deklaratyvios dalies?

M.PRONCKUS. Čia mes siūlom Vyriausybei tą padaryti. Čia yra Vyriausybės darbas. Kaip matėt, pateikiant biudžetą ir svarstant jį, šitame biudžete tos sąlygos nesudarytos. Tai reikia ieškoti papildomų kelių, ir tai Vyriausybės uždavinys, kaip šitas sąlygas sudaryti. Kelių čia gali būti įvairių. Ir aš nemanyčiau, kad Seimas turi būtinai šiandien gilintis į šituos dalykus. Nors, žinoma, Seimo nariai turėtų aktyviai dalyvauti sprendžiant šitą problemą.

PIRMININKAS. Ačiū. Seimo narė E.Kunevičienė.

E.KUNEVIČIENĖ. Norėjau jūsų paklausti, ką jūs pirmiau norit spręsti - ar įstatymų priėmimą, ar Vyriausybę įpareigojat jau iš karto spręsti žemės ūkio problemas? Kadangi pradžioje parašyta, kad reikia tokius įstatymus priimti, jie ir turi išspręsti tas visas problemas. O paskui 3 punktas: pasiūlyti Vyriausybei jau dabar parengti ir priimti dokumentus, kurie sudarytų sąlygas ir t.t. Čiagi viskas turėtų būti įstatyminė medžiaga.

M.PRONCKUS. Matot, būtų labai gerai, jeigu mes gyventume tokiame laikotarpyje, kad visiškai nepriklausytume nuo pavasario, vasaros, rudens ir t.t. O mes papuolėm į tokią būklę, kad, norim mes ar nenorim, pavasarį reikės sėti, daryti visus darbus, o aiškumo kaip tik kaime šitais klausimais nėra. Tai kam gi kitam, jeigu ne Vyriausybei, reikia bandyti išsiaiškinti, kaip darysim, ką darysim, kad visa žemė būtų apsėta, kad gautų nors šiokią tokią naudą iš šitos žemės, kad mums nereikėtų su ištiesta ranka rudenį maldauti kažko: prašom, mums reikia pamaitinti žmones ir pan., ir pan. Čia ne mano išmislas, bet čia, galima sakyti, gamtos išmislas, kuris reikalauja prieš pavasarį, per tuos kelis mėnesius, kiek galima didesnio aiškumo visiems žmonėms.

PIRMININKAS. Paskutinis klausimas. Seimo narys A.Baležentis.

A.BALEŽENTIS. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamasis pranešėjau, aš noriu jūsų paklausti, ar jūs šituo projektu iš tiesų nesiekiat perkelti Seimo kompetencijos ir tų sunkių klausimų sprendimo ant Vyriausybės galvos? Aš turiu omeny štai visą 3 punktą, kur visų klausimų sprendimą siūloma padaryti Vyriausybei, o tuo tarpu Seime nėra pasakyta nei laiko, nei tų klausimų sprendimo. Aš noriu dar kartą prisidėti prie gerbiamosios E.Kunevičienės pozicijos. Ar mes nepažeidžiam Konstitucijos?

M.PRONCKUS. Na, aš manau, pagal Konstituciją tai Seimui priklauso leisti įstatymus, Vyriausybei - užsiimti vykdomąja valdžia ir vykdyti, spręsti visus tuos kitus klausimus. Taip, atrodo, Konstitucijoje įrašyta, jeigu aš neklystu. Taip, ir kontroliuoti. Ir čia, matyt, bent mano įsitikinimu, mes nepažeidžiam, mes tik siūlom Vyriausybei. Aš nežinau, ar į mūsų siūlymus Vyriausybė atsilieps ir ar ji tikrai darys šitą.O Seimui užsiimti tais klausimais tai tikrai nedera, mano supratimu, kuriuos mes siūlom Vyriausybei.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam pranešėjui. Klausimams skirtas laikas baigėsi. Tačiau aš norėčiau jūsų paklausti, ką jūs siūlote?

M.PRONCKUS. Aš siūlau, žinoma, įtraukti į darbotvarkę svarstyti šitą nutarimą.

PIRMININKAS. Į sesijos darbų programą.

M.PRONCKUS. Taip, į programą. Ir, mano supratimu, turint omenyje, kad žemės ūkis neturi laiko laukti, reikėtų jį svarstyti kiek galima skubesne tvarka.

PIRMININKAS. Skubesne tvarka. Nutarimai visi skubesne tvarka svarstomi. Taigi čia nereikės dėl to balsuoti. O dėl įrašymo į sesijos darbų programą ir svarstymo procedūros pradžios reikės balsuoti.

Taip, prašom, gerbiamieji Seimo nariai, užsiregistruoti. Apgailestauju, bet prašome techninių tarnybų patvarkyti, kad dirbtų visi televizoriai. Prašom, registruokitės. Aš viską matau.

Užsiregistravo 78 Seimo nariai. Gerbiamieji Seimo nariai, dabar galima kalbėti tiktai dėl balsavimo motyvų. Du už, du prieš. Prašom kalbėti. Dėl vedimo tvarkos, suprantama.

Seimo narys P.Giniotas.

P.GINIOTAS. Aš kalbėsiu Tėvynės Santaros vardu. Tėvynės Santara parengė rezoliucijos projektą...

PIRMININKAS. Taip, mes grįšim prie jo.

P.GINIOTAS. Manome, kad nutarimas neatitinka tų reikalavimų ir pakanka rezoliucijos. Ir prašytume leisti pristatyti.

PIRMININKAS. Pristatysite po šito, kai nuspręsime. Dėl jo taip pat spręsim atskirai.

O dabar Seimo narė...nežinau, čia parašyta, sakyčiau, pirmas numeris, bet aš nežinau, kas tas pirmas numeris. Įjungiu mikrofoną, prašom klausti. Seimo narė Z.Šličytė. Tiktai dėl balsavimo motyvų. Du už, du prieš.

Z.ŠLIČYTĖ. Gerbiamieji Seimo nariai, aš norėčiau pasisakyti prieš šito nutarimo įtraukimą į tolesnę Seimo darbotvarkę ir dėl tokių priežasčių. Manau, kad nutarimas visiškai neatitinka Seimo nutarimams keliamų reikalavimų pagal Reglamentą. 2 punkte yra nustatyta, kad “Lietuvos Respublikos Seimas pirmumo tvarka nagrinės tokius įstatymus.” Jie čia išvardinti septyni, bet tai yra tiesiog Seimo darbotvarkės reikalas, o ne nutarimo. Manyčiau, jeigu mes norime tobulinti priimtus ir galiojančius įstatymus, tai turėjo būti suformuluoti teisiniai principai, ką mes keisime privatizavimo procese, išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo tvarkos ir sąlygų įstatyme ir ar mes laikysimės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. lapkričio 15 d. plenariniame posėdyje priimtų teisinių nuostatų, ar mes atsisakysime ir iš principo visiškai kitaip spręsime. Tik po to klausimo analizės būtų galima nutarti, ką turėtų daryti Vyriausybė. Nes Vyriausybė bet kokius savo sprendimus galės priimti tik po to, kai bus aiškiai suformuluota įstatymo leidėjo valia, kaip toliau bus vykdoma žemės ūkio reforma.

Taigi pirmasis, antrasis ir trečiasis punktai visiškai netenka prasmės, nes jie nieko nesako. Yra absoliučiai nieko nesakantys. Na, ketvirtasis - “pasiūlyti rajonų savivaldybėms skubiai išanalizuoti susidariusią padėtį”, tai čia yra rezoliucijos turinio punktas, o paskutinis punktas, kad “konstatuodamas ypatingai sunkią padėtį žemės ūkyje kreipiasi į visus žemdirbius, bendroves ir žemės kitus naudotojus, kad jie gerai dirbtų”, tai tokį dokumentą būtų galima priimti kaip kreipimąsi į Lietuvos žemdirbius arba kaimo gyventojus, ar žemės savinininkus, ar visas sąjungas, jungiančias tokius žemdirbius. Todėl manyčiau, kad nutarimas visiškai neišlaiko jokios kritikos, neatitinka nutarimui keliamų reikalavimų ir toks jis negali būti įtrauktas į darbotvarkę. Tegul Agrarinis komitetas pagalvoja, kokį dokumentą mes turėtume apsvarstyti ir kada tai reikėtų padaryti?

PIRMININKAS. Ačiū. Seimo narys M.Treinys.

M.TREINYS. Aš siūlyčiau pavadinimą palikti tokį pat - “Dėl Lietuvos žemės ūkio būklės”, bet turinį mes turime pertvarkyti pagal šios dienos diskusijos medžiagą. Kitaip tariant, įvertinti tai, ką mes pasakėm. Čia viskas buvo parašyta avansu ir labai, sakyčiau, neprofesionaliai. Taigi tokio turinio dokumentą tikrai mums toliau svarstyti neverta ir reikia parengti kitą variantą. Šiuo atveju 4 variantą.

PIRMININKAS. Ar jūs siūlytumėte įrašyti į sesijos darbų programą? Turinį, žinote, galima keisti per pirmąjį svarstymą.

M.TREINYS. Aš sutinku, kad jis būtų įrašytas į sesijos darbų programą, bet būtinai pertvarkytas.

PIRMININKAS. Taip, suredaguotas kitaip. Seimo narys J.Pangonis.

J.PANGONIS. Aš manyčiau, kad tobulumui ribų nėra. Todėl galima įžvelgti tam tikrų trūkumų ir šiame projekte, tačiau taip sakyti, kaip gerbiamoji Z.Šličytė, neva jisai visiškai neatitinka, tai yra neteisybė. Manyčiau, kad būtina jį priimti pagrindu, įrašyti į darbotvarkę ir svarstant tuomet bus galima pataisyti. Juo labiau kad tikrai buvo siūlymų ir juos bus galima papildomai įrašyti į šį nutarimą. Na, o kodėl kuo greičiau reikia tą daryti, tai, manau, kad šiandien svarbiausia grįžti prie įstatymų raidės, pakeičiant dalį Vyriausybės nutarimų, kurie neatitiko įstatymų ir baigti vieną kartą žemės ūkio sąskaita gyventi Lietuvoje, nes visa tai atves ir visos Lietuvos ekonomiką į bankrotą.

PIRMININKAS. Aš tik primenu gerbiamiesiems Seimo nariams, kad šis dokumentas yra nenorminis. Seimo narys K.Skrebys. Galima dabar kalbėti tik prieš, už prašom neagituoti.

K.SKREBYS. Ačiū. Giliais stagnacijos metais viename literatūriniame vakare, tada rašytojas, o dabar Seimo narys V.Petkevičius pasakė vieną labai teisingą tezę: “labai naudinga skaityti senus laikraščius.” Vertindamas dabartinio Nacionalinio saugumo komiteto nario ir vieno iš įtakingiausių laikraščių redaktoriaus analitinius sugebėjimus, aš tuo patarimu ir vadovaujuos. Vakar kaip tik perverčiau komplektą “didžiai gerbiamo” M.Burokevičiaus leisto laikraščio “Litva sovetskaja” ir drįstu teigti, kad šitas mums siūlomas nutarimas, t.y. viso labo to laikraščio straipsnių agrariniais klausimais santrauka. Aš visiškai vertinu tokio žaidimo taisykles, kurios buvo pavartotos, kada laikinai einantis Seimo Pirmininko pareigas ponas Č.Juršėnas darė savo vadinamąjį istorinį pareiškimą, ir jeigu mes einam tuo keliu, galbūt tada reikėtų balsuoti ir už šitą nutarimą. Bet vis dėlto aš manyčiau, kad šiuo keliu eiti nedera, ir siūlyčiau balsuoti prieš.

PIRMININKAS. Ačiū. Taigi pasisakė 2 - už, 2 - prieš. Prašome pasiruošti balsuoti. Formuluoju klausimą balsavimui. Kas už tai, kad nutarimas “Dėl Lietuvos žemės ūkio būklės” būtų įrašytas į sesijos darbų programą ir pradėta svarstymo procedūra, spaudžia mygtuką “už”. Prašo dar sykį registruotis. Atsiprašau, atšaukiam balsavimą. Registracija dar vieną kartą. Prašome registruotis dar kartą. Po šio nutarimo kviesiu į tribūną Seimo narį G.Vagnorių, kuris pristatys rezoliuciją. Užsiregistravo 81 Seimo narys. Prašome pasiruošti balsuoti. Taigi kas už tai, kad nutarimas “Dėl Lietuvos žemės ūkio būklės” būtų įrašytas į sesijos darbų programą ir pradėta svarstymo procedūra, spaudžia mygtuką “už”. Balsavimas pradedamas. Už pasisakė 52 Seimo nariai, prieš - 24, susilaikė 3. Nutarimas yra įrašomas į sesijos darbų programą ir pradedama svarstymo procedūra. Sąrašą galite nueiti pasiimti prie kompiuterių. Žmonės nori pamatyti? Mielai, nes kol ponas G.Vagnorius pristatinės dokumentą, sąrašą parodysiu. Prašome gerbiamąjį Seimo narį G.Vagnorių. Jums numatytas laikas 10 min., po to klausimams 15 min., ir po to vėl balsuosime.

G.VAGNORIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji svečiai! Aš manau, kad mes šiandien vis tiek vienaip ar kitaip dirbom, taigi turėtų būti ir kažkokie darbo rezultatai. Aš norėčiau Santaros vardu pateikti Lietuvos Respublikos Seimo rezoliuciją, kurioje kažkas būtų numatyta iš esmės spręsti. Šita rezoliucija turėtų būti suprantama kaip alternatyva dabar svarstytam Lietuvos Respublikos nutarimui, kurį priėmus, be abejo, nei žemės ūkio bendrovių nariai, nei ūkininkai jokio pasitenkinimo tikriausiai nepatirtų. Jie pamatytų, kad mes šiandien tuščiai kalbėjom, ir kad mes nieko nenorim iš esmės spręsti. Šitą nutarimą aš įvardinčiau kaip nutarimą nieko nedaryti. Todėl mes manome, kad būtina priimti norminį aktą, priimti rezoliuciją dėl neatidėliotinų priemonių padėčiai žemės ūkyje gerinti.

Šios rezoliucijos 1 punktu mes konstatuojam, kad 1991 metų pabaigoje pradėta agrarinė reforma 1992 metais vyko nepakankamai sparčiai. Žemės grąžinimas ir suteikimas, taip pat buvusių ūkių turto įasmeninimas bei naujų bendrovių steigimas buvo neleistinai vilkinamas. Pagrindinė kaimo pertvarkymo kliūtis - tai prieš reformas nusiteikusi didesnioji dalis vietinių vadovų, kuriuos prireikus pakeisti neturi įgaliojimų nei ankstesnė, nei dabartinė Vyriausybė.

Taip, būtina tobulinti ir žemės reformos, ir žemės ūkio įmonių turto privatizavimo norminius dokumentus, bet, tikslinant įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, reikėtų supaprastinti    ir paspartinti žemės suteikimą ir likusio nepaskirstyto turto įasmeninimą. Numatyti, jog ten, kur trūksta žemės, ji būtų grąžinama visiems vienodu procentu mažiau. Nes šiandien yra visiškai nepateisinama, kada vienas kitas žemę gauna, o kiti gauna raštiškus ar žodinius pranešimus, neva žemės trūksta ir dėl to žemę grąžinti arba naujai skirti nėra galimybių. Tai neatitinka socialinio teisingumo ir pagaliau teisinių normų. Taip pat galima būtų iš likusio nepaskirstyto turto padidinti kompensacijas ilgesnį laiką kaime išdirbusiems, bet dabar gyvenantiems miestuose.

Mes dažnai diskutuojam apie tai, leisti ar neleisti juridiniams asmenims įsigyti nuosavybėn žemės ūkio paskirties žemių. Manau, kad tai nelabai vaisinga diskusija. Taip, reikia leisti ir leisime, bet tik tada, kada bus įvykdyta žemės reforma. T.y. tada, ar mes norėsim, ar nenorėsim, nepriklausomai nuo mūsų norų, gyvenimas yra toks, kad juridiniai asmenys, be abejo, turės galimybę įsigyti žemių. Todėl mes čia siūlom įrašyti, kad juridiniams asmenims žemės ūkio paskirties žemę leisti įsigyti užbaigus žemės reformą. Kodėl įvykdžius? Pagalvokim paprasčiausiai, juk pirma reikia priskirti tą žemę šeimininkui, savininkui, o po to savininkai gali perleisti kitiems savininkams ir to perleidimo ar perdavimo būdu ir atsiranda juridinių asmenų nuosavybė.

PIRMININKAS. Gerbiamasis pranešėjau, prašome neatsakinėti į nedisciplinuotų Seimo narių klausimus. Prašome tęsti savo pranešimą.

G.VAGNORIUS. Mes 3 punktu siūlom suteikti Vyriausybei būtinus įgaliojimus reformos laikotarpiu daryti įtaką vietinės valdžios veiklai, prireikus atleisti nevykdžiusius pareigų vadovus ir pareigūnus. Sustiprinti agrarinių tarnybų, viršaičių ir kitų vietinių vadovų, atsakingų už žemės ūkį, atsakomybę už žemės reformos darbų nevykdymą. 4 punktu siūlome panaikinti žemas monopolines žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas ir jas priartinti prie maisto produktų rinkos kainų. Šiuo metu viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl kaime yra sunki finansinė būklė, yra ta, kad dėl įvairių monopolinių susitarimų dirbtinai prilaikomos supirkimo kainos, kurios labai skiriasi ne tik nuo Vakarų rinkos kainų, bet ir nuo mūsų maisto produktų rinkos kainų ir iš to skirtumo pelnosi perpardavinėtojai, produkcijos eksportuotojai, bet ne tie, kurie gamina. Todėl reikėtų žinomomis antimonopolinėmis priemonėmis, taip pat Vyriausybės sprendimais sulyginti supirkimo ir rinkos maisto produktų kainas.

Supirkimo kainoms palaikyti mes siūlome netaikyti žemės ūkio produkcijos eksporto į Vakarų rinką, kur kainų mastas yra aukštesnis, apribojimo. Kitaip tariant, jeigu mes norim, kad žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos būtų normalios ir tiek ūkininkai, tiek bendrovės gautų pajamų, būtina netaikyti eksporto apribojimo. Tada mūsų supirkimo kainų mastas priartės prie realesnių kainų, ir žemdirbiai gaus kur kas didesnes pajamas. Įpareigoti rajonų valdybas įsteigti mišrias akcines bendroves, kurios padėtų žemdirbiams eksportuoti pagamintą produkciją, tam, kad žemdirbiai, kurie nėra pasiruošę prekiauti su Vakarais ir eksportuoti savo produkciją, turėtų galimybę realizuoti savo produkciją per šitas mišrias akcines bendroves. Tada tas didelis viršpelnis, kuris dabar tenka įvairiems perpardavinėtojams, daugiau tektų tiesiogiai žemės ūkio produkciją gaminantiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, kad sovietinio kolūkmečio nualintame kaime darbo našumas, o kartu ir pajamos yra 3 kartus mažesnės nei pramonėje ir siekiant palaikyti žemės ūkio darbuotojų pajamas 19931995 metais, siūlome taikyti 30% subsidijas už parduodamą mėsos ir pieno produkciją. Biudžeto pajamas galima padidinti perduodant Lietuvos banke kaupiamas milijardinėms valstybinėms kreditavimo lėšoms priskaičiuojamas palūkanas.

5 punktu siūlom, jog Lietuvos generalinė prokuratūra kartu su Valstybės kontrolės departamentu patrauktų atsakomybėn pareigūnus, dėl kurių kaltės išgrobstytas turtas pagal nustatytus faktus. Čia neturėtų būti jokio ypatingo vajaus. Ten, kur yra padaryti grobstymai, kur yra grobstymai stambiu mastu, aš manau, kad teisėtvarka turi atlikti savo pareigas, ir jokių daugiau problemų, manau, nekiltų ir ateity.

Ir 6 punktu mes siūlom, kad Lietuvos bankas teiktų Vyriausybės numatytais atvejais lengvatinius kreditus ūkininkams, palūkanų skirtumą dengiant iš ūkininkų rėmimo fondų. T.y. šitas nutarimas anksčiau buvo priimtas, tačiau Lietuvos bankas jo nevykdė, o nevykdė dėl to, kad yra sutrikusi pinigų kredito sistema. Dėl nesklandaus darbo trūko kreditų išteklių, ir tie kreditai realiai nebuvo teikiami arba teikiami aiškiai per mažai. Todėl manyčiau, kad Seimas, priimdamas tokią rezoliuciją, padarytų didesnį poveikį Lietuvos bankui.

Visos šitos priemonės yra realios, jas gali įgyvendinti dabartinė LDDP Seimo dauguma, taip pat ir laikinai einantis Prezidento pareigas, kuris turi absoliučią daugumą Seime, ko mes neturėjom anksčiau, nei prieš tai buvusi, nei dar ankstesnės Vyriausybės. Ir aš manau, kad šiandien, ar mes padėsim kaimui, ar nepadėsim, priklauso tik nuo to, ar mes iš tikro norim tam kaimui padėti, ar mes tiktai skelbiamės, jog kaimui reikėtų padėti. Aš manau, kad mes visi norim padėti ir mums šiandien nėra kliūčių šitam pasiryžimui įgyvendinti. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam pranešėjui. Tačiau prašome nepalikti tribūnos, nori jūsų paklausti 9 Seimo nariai. O aš turiu nedidelį skelbimuką. Klausimas gerbiamajam pirmininkaujančiajam. Siūloma šiandien pasitarimo su žemės ūkio skyrių vedėjais nedaryti ir rajonų savivaldybės atstovams leisti išvykti. Žemės ūkio ministras atsako, kad galima išvykti, bet jeigu kas nori, gali užsukti į ministeriją. O dabar pirmąjį klausimą Seimo nariui J.Pangoniui.

J.PANGONIS. Gerbiamasis pranešėjau, aš jau seniai jus vertinu kaip labai atkaklų žmogų. Ir štai praeitais metais jūs valdėte biudžetą, skirstėte pinigus į dešinę ir į kairę, tada žemės ūkio nepastebėjot. Dabar jūs pateikiat, kad čia viskas žemės ūkyje atrodo tiesiog stebuklingai. Ir antra. Štai netgi dešinieji kaime supranta, kad agrarinė reforma buvo daryta per greitai, dėl to tokie dalykai dedasi. O jūs čia vėl teigiate, kad ji buvo 1992 metais daryta per lėtai, dėl to yra tokia padėtis. Sakykite, kuo jūs galite paaiškinti savo šį atkaklumą, kada visi žmonės gerai supranta tuos dalykus?

G.VAGNORIUS. Aš buvau siūlęs, kad nereikėtų problemų spręsti per asmenines prizmes. Ir aš norėčiau atsakyti iš esmės. Aš nematau nieko blogo, kad praeitais metais, ypač pirmajame pusmety ir 1991 metais biudžete buvo daugiau lėšų negu dabar. Tai ne taip jau blogai. Mes galim tik palinkėti, kad reikėtų rimtai dabar pasirūpinti biudžetu ir surinkti visas pajamas. O tiek, kiek mes švaistėm į kairę ir į dešinę, kaip jūs sakot, tai nė trupučiu ne daugiau, negu yra dabar iš biudžeto papildomais nutarimais skiriamos lėšos. Dabar greitai ar lėtai vykdoma reforma? Supraskit, kad reforma, t.y. seno likvidavimas ir naujo kūrimas, t.y. pereinamasis laikotarpis. Ir jeigu jūs jau pradėjot, pavyzdžiui, perstatinėti šitą namą ir vienu metu jame dar gyvenat, tai, manau, visi suprantam, kad reikia greitai padaryti. Jau geriau reikia ruoštis ilgiau, bet jeigu jau pradėjom reformas, tai tą pereinamąjį laikotarpį reikia trumpinti ir kiek įmanoma greičiau tą neapibrėžtą laikotarpį užbaigti. O kad, sakykim, mes blogai ar mažai pasirengėm (apie tai kalbėjo kai kurie mokslo atstovai), tai aš juos po tų 3 metų pirmą kartą išgirdau. Kur tie mokslo atstovai buvo 1989 metais, kur buvo 1990 metais? Ir jeigu iš tikro pramonės, miesto ūkio srity mes nebūtume 1988 metais pradėję ruoštis reformoms, tai šiandien mieste būtų panaši padėtis kaip kaime. Na, kaip pasiruošėm, taip pasiruošėm, mes galim tik konstatuoti, kad žemės ūkio mokslo įstaigos nepakankamai dirbo prieš reformos laikotarpį. Bet dabar jau jie procesus pradėjo, tai nėra ko atgal žvalgytis, reikia eiti į priekį.

PIRMININKAS. Ačiū. Aš prašyčiau gerbiamųjų LDDP frakcijos narių savo susižavėjimo taip garsiai nereikšti. Seimo narys R.Markauskas.

R.MARKAUSKAS. Čia buvo daug kalbama apie nuosavybę, ir mane stebina vienas jūsų punktas, kuriame parašyta - numatyti, kad ten, kur trūksta žemės, ji būtų grąžinama visiems vienodu procentu mažiau. Tai kaip jūs galite kėsintis į nuosavybę? Mane tai stebina.

G.VAGNORIUS. Manau, kad gal šiek tiek reikėtų juoktis ne iš šito siūlymo, o iš jūsų nuosavybės supratimo. Nuosavybė kartais būna sužalojama arba prarandama. Ir nieko tokio, jeigu, tarkim, jos kažkur iš tikro truks. Situacija po 50 metų yra tikrai tokia, kad kai kuriose vietose vietoj žemės yra tvenkinys. Žemė yra užlieta ir pan. Jeigu iš tikro realiai trūksta kai kuriose apylinkėse tos žemės 10% ar 15% ir negalima kompensuoti gretimų apylinkių žemėmis, t.y., na, būkim paprasti žmonės ir galvokim ūkiškai. Negi mes negalim išspręsti tos problemos ir susitarti taip, kad ten, kur trūksta, šiek tiek visiems mažiau, bet taip, kad nebūtų, kad vienam duodam, o kitam neduodam.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Baskas.

A.BASKAS. Mane nustebino teiginys, kad didžiuliai nuostoliai buvo gauti todėl, kad reforma vyko lėtai. Kaip žinoma, reformos vykdytojai atsako už reformos pasekmes. Toks yra dėsnis. Ir jeigu pasekmės buvo ne tokios, kokių jie tikėjosi, vadinasi, jie blogai vykdė reformą. Taigi tempas nepakankamas. Kalti yra tie, kurie paruošė reformą. Vadinasi, jie nenumatė daugelio atvejų, kad tas tempas būtų toks, kokio jie tikėjosi. Ar jūs sutinkate su šita reformų vykdymo abėcėle?

G.VAGNORIUS. Taip, be abejo, reformos tempai yra nustatomi ir Vyriausybės nutarimais, ir įstatymais. Tačiau aš nežinau ir šiandien negirdėjau, kad kas nors būtų skundęsis tuo, jog įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose buvo numatyti ilgi laikotarpiai. Manau, kad terminai buvo pakankamai realūs. Ir jeigu iš tikro kalbėtume apie klaidas, tikrai mes tų klaidų padarėm. Viena iš didžiausių klaidų, kad mes neįvertinom to pasipriešinimo, to kai kurių žmonių nenoro dirbti. Ir jeigu mes 1991 m. būtume gavę tuos prašomus įgaliojimus prireikus atleisti ir ūkių vadovus, prireikus atleisti ir nenorintį dirbti vieną kitą savivaldybių vadovą ar kitą atsakingą pareigūną, patikėkit, kad mes šiandien daug problemų neturėtume. Dabar, manau, reikia ir šiuo atveju žiūrėti į priekį, ir jeigu jau nedavėm ankstesnėms Vyriausybėms įgaliojimų, tai duokim bent šiai Vyriausybei, kuri yra jūsų. Ir tegul ji dirba.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Mačiulis.

V.MAČIULIS. Mano supratimu, šitame projekte yra neblogų minčių. Ar jūs nesutiktumėte, kad tos mintys būtų įrašytos į ankstesnį komiteto pateiktą projektą ir priimti tokį nutarimą?

G.VAGNORIUS. Na, aš niekad nesilaikiau tokių formalių nuostatų, tačiau mane teisininkai moko, kad tai nėra nutarimo nuostatos, kurios yra pateiktos nutarime. Mes neturim galių įpareigoti Vyriausybę, mes galim išsakyti savo poziciją ir tai galima padaryti rezoliucija, bet šiaip asmeniškai, jeigu jūs manysit, kad reikia būtinai priimti nutarimu ir tą nutarimą priimti su rimtu turiniu, su rimtais sprendimais, su rimtais ketinimais, aš tam jokių kliūčių nematau.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Ražauskas.

A.RAŽAUSKAS. Jūs minėjot čia žodį “likvidavimas”. Aš manau, kad jis daug ką reiškia, ypač žemės ūkio žmonėms, ir galvoju, kad didele dalim jūs ir vadovavotės pusantrų metų šitokia nuostata. Tačiau iš tos tribūnos, būnant premjeru, mes ne kartą girdėjom, kaip jūs išsireiškėt, kad Lietuvai žemės ūkis galbūt iš viso nėra reikalingas ir maisto produktų pakankamai galima nusipirkti iš tų valstybių, kurios turi jų perteklių. Tai kaip suprasti šiandien jūsų susirūpinimą žemės ūkio būkle? Ar jis jau reikalingas, ar nebereikalingas?

G.VAGNORIUS. Na, aš nenorėčiau sutikti, kad tokia buvo mano nuomonė. Greičiau tai buvo jūsų spėjimas mano nuomonės.

A.RAŽAUSKAS. Ne, jūs taip sakėt.

G.VAGNORIUS. Visa Lietuva suprato taip todėl, kad rinkiminėj kampanijoj kiekvienas LDDP narys, kalbėdamas per televiziją arba susitikimuose su rinkėjais, kartodavo 5 vienodus teiginius, tarp jų ir apie tai, kad Vagnorius ar Landsbergis sako, kad nereikia Lietuvos žmonėms valgyti arba kažkur prarado auksą. Nesakyčiau, kad tai yra labai rimta šiai dienai. Per rinkimus mes galim pakvailioti, bet šiandien reikėtų jau rimčiau pasižiūrėti. Na, o dėl likvidavimo, čia yra teisinė norma. Tai nereiškia likvidavimas, išardymas arba žmonių išvaikymas. Pavyzdžiui, buvo likviduotos pagal senus įstatymus veikiančios pramonės įmonės ir jos buvo iš karto reorganizuotos į valstybines ir valstybines akcines įmones. Ir tai, kad tai buvo padaryta per 23 mėn., manau, ir buvo viena iš tų priežasčių, kodėl mes pramonės reorganizaciją galėjom atlikti su mažesniais nuostoliais, nors, aišku, jų ir ten buvo.

PIRMININKAS. Seimo narė Z.Šličytė.

Z.ŠLIČYTĖ. Gerbiamasis pranešėjau, aš dėl 5 punkto noriu paklausti. Vis dėlto Lietuvos generalinė prokuratūra kartu su Valstybės kontrolės departamentu privalo patraukti atsakomybėn pareigūnus, dėl kurių kaltės išgrobstytas turtas pagal nustatytus faktus. Tai niekam nekelia abejonės. Ar netikslinga būtų       5 punktą perredaguoti, kad iki vasario 15 d. Lietuvos generalinis prokuroras ir Lietuvos valstybės kontrolierius atsiskaitytų Seimui apie tai, kiek asmenų ir už kokius žemės ūkio reformos metu padarytus pažeidimus buvo patraukti atsakomybėn?

G.VAGNORIUS. Praeitų metų vidury, pavasarį ir vasarą, mes atlikom žemės ūkio įmonių turto inventorizaciją, kurioje buvo pažymėta šimtai šiurkščių pažeidimų parduodant žemės ūkio techniką. Aišku, tai dažniausiai liesdavo  ne eilinius kolūkiečius, ne eilinius žmones, o dažniausiai liesdavo tuos žmones, kurie prieidavo, kaip sako, prie to didesnio turto. Išvadose buvo parašyta, kad pagal tuos nustatytus šimtus šiurkščių pažeidimų faktų bylos buvo nekeliamos ir ieškiniai neišieškomi. Aš visiškai su jumis sutinku, kad nelabai dera rezoliucijose ar nutarimuose kiekvieną kartą priminti prokuratūrai ar kitiems teisėtvarkos pareigūnams vykdyti savo pareigas, ir aš su jumis sutinku, kad reikėtų tiesiog pakeisti tą nuostatą prašymu pateikti informaciją. O jeigu mes priimtume tas normas Seimo nutarimu, kaip buvo siūloma, mes galim nustatyti net ir konkrečią datą, kada turi būti tai padaryta.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Kubilius.

A.KUBILIUS. Gerbiamasis pranešėjau, šios dienos svarstyme buvo kalbėta ir naudotasi daugeliu skaičių, tačiau mano dar nedidelė patirtis rodo, kad didelė dalis tų skaičių neaišku iš kur gaunama. Kaip, sakysime, buvo kalbama apie tai, kad Lietuvoje tuoj pat atsiras 300 tūkst. benamių. O pasirodo - reikia pastatyti tik 15 tūkst. butų. Ir šiandien buvo kalbama apie tai, kad žemės nesuarta tai 1 mln. ha, tai 200 tūkst. ha. Vėlgi - žymiai sumažėjusi gamyba, o pasirodo, kad skaičiuojama tik valstybės supirkta produkcija. Ar jums neatrodo, kad čia reikėtų prirašyti dar vieną punktą, kuriuo ar Vyriausybė, ar atitinkamos statistikos žinybos būtų įpareigojamos pateikti laiku ir kvalifikuotą informaciją, kad ja galėtų ir privalėtų naudotis Seimo nariai.

G.VAGNORIUS. Taip, iš tikro, taip turėtų būti. Bet aš, kaip buvęs Vyriausybės narys, galiu pasiguosti, kad tos geros statistinės informacijos, ypač apie žemės ūkį mes neturėjome, nors labai mes jos pageidavom. Ir aš manau, kad dabartinė Vyriausybė taip pat pageidauja. Bet aš manau, kad dar keletą metų mes neturėsime geros informacijos apie privatų sektorių arba apie tai, kiek mėsos ir pieno parduodama kolūkiuose arba privačiose parduotuvėse. Reikia prognozuoti statistiką. Ir jeigu šiek tiek realiau panagrinėtume arba net ir rimčiau panagrinėtume oficialią statistiką, daugelis pranešėjų, kurie šiandien teikė informaciją apie tariamas      5 ar 10 kartų didesnes Vakarų rinkos supirkimo kainas, apie tai, kiek yra nesuarta dirvų, kiek yra daugiau ar mažiau pagaminta produkcijos, darė šiurkščias klaidas. O kartais man atrodo, jog prie tos statistikos, prie tų skaičių rašydavo nulį arba jį sumažindavo vienu nuliu, viena dešimtim tam, kad pabrėžtų norimą pateikti politinį akcentą. Bet Seimo nariams tikrai reikėtų, kad mes gautume rimtą informaciją. Ypač tie Seimo nariai, kurie nėra Agrariniame komitete ir kurie neturi galimybės prieiti prie pirminės statistinės informacijos.

PIRMININKAS. Seimo narys P.Papovas.

P.PAPOVAS. Gerbiamasis pranešėjau, aš sutinku, kad Seimas neturi konstitucinės teisės įpareigoti Vyriausybę kažką daryti. Nei nutarimu, turbūt nei rezoliucija. Tačiau kodėl jūs rezoliucijoj siūlote suteikti Vyriausybei įgaliojimus panaikinti monopolinio žemės ūkio produkcijos kainas, įpareigoti rajono valdybas įsteigti mišrias akcines bendroves ir t.t.?

G.VAGNORIUS. Formaliai atsakant į jūsų klausimą - iš tikro toje rezoliucijoje nėra preambulės, kur paprastai rašome - būtų tikslinga. Bet kadangi jau yra pati rezoliucija, mes žinome, ką tas reiškia, - tai yra rekomendacinio pobūdžio. Manau, kad mes galime pasakyti savo nuomonę, nors aš įsitikinęs, kad kai kuriuos klausimus Vyriausybė žino ir galėtų spręsti. Bet čia būtų tam tikras paskatinimas.

PIRMININKAS. Ačiū. Seimo narė E.Kunevičienė nebenori klausti. Dėkojame Seimo nariui G.Vagnoriui. O dabar galima kalbėti tik dėl balsavimo motyvų. Seimo narys R.Markauskas. Prašome, 2 už, 2 prieš.

R.MARKAUSKAS. Aš siūlyčiau nepriiminėti šios rezoliucijos, kadangi vis dėlto rezoliucija nėra toks norminis aktas. Solidžiau skambėtų nutarimas. Siūlyčiau kai kurias rezoliucijos nuostatas perkelti į nutarimą, kuris buvo prieš tai pasiūlytas, ir taip spręsti šitą klausimą.

PIRMININKAS. Ačiū. Aš, gerbiamieji Seimo nariai, norėčiau paaiškinti jums. Po pateikimo būna pirmasis ir antrasis svarstymai. Per pirmąjį ir antrąjį svarstymus apsisprendžiama, kuri alternatyva imama pagrindu, o kuri atmetama. Tada, kuri bus paimta pagrindu, galės būti redaguojama, tvarkoma ir t.t. Tokią noriu pateikti informaciją. Seimo narė Z.Šličytė.

Z.ŠLIČYTĖ. Gerbiamieji Seimo nariai, aš manyčiau, kad mūsų šiandien toks įtemptas visos dienos darbas turėtų pasibaigti kokiu nors dokumentu. Pateiktasis nutarimo projektas iš tikrųjų netiko visais požiūriais, nebuvo apmąstytas ir parengtas. Todėl mes esame tokioje padėtyje, kad vis dėlto yra tikslinga priimti rezoliuciją - rekomendacinio pobūdžio teisinį aktą. Bet tai jau nors bus konkretizuotas dokumentas ir tam tikra perspektyva, ir kryptis, kaip turi veikti tam tikros valstybinės institucijos ir pareigūnai.

PIRMININKAS. Ačiū. Seimo narė E.Kunevičienė.

E.KUNEVIČIENĖ. Rezoliucija atitinka šiandien dienos darbą. Šiandien buvo svarstyti teisiniai - organizaciniai agrarinės reformos klausimai. Truputį buvo kalbėta ir apie finansinius. Rezoliucijoje jie visi apibendrinti, todėl siūlyčiau ją priimti. Labai norėčiau prašyti daugumos šiandien tokioje gražioje auditorijoje, tokiam posėdyje parodyti savo konstruktyvų nusiteikimą dėl opozicijos.

PIRMININKAS. 2 už jau pasisakė, taigi Seimo narys M.Stakvilevičius gali kalbėti tik prieš.

M.STAKVILEVIČIUS. Aš ir pasakau - prieš. Pati pirmoji eilutė man jokiu būdu yra nepriimtina, nekalbant apie kitas.

PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, dabar mūsų laukia tokia procedūra. Pirmiausia aš teiksiu balsuoti, ar įrašome rezoliuciją į sesijos darbų programą, ir pradedame svarstymo procedūrą. Jeigu jūs nutarsite, kad neįrašome, tada reikės dar kartą balsuoti, ar projektą atmetame, ar jo svarstymą atidedame. Taigi prašome pasiruošti balsuoti. Reikalaujate registracijos? To formaliai gali reikalauti frakcija, bet aš čia girdėjau tokį chorą, manau, kad kuri nors frakcija taip pat to reikalauja. Prašome registruotis, paskui negalios jūsų balsas. Užsiregistravo 87 Seimo nariai. Prašome pasiruošti balsuoti. Taigi, kas už tai, kad rezoliucija būtų įrašyta į sesijos darbų programą ir būtų pradėta svarstymo procedūra, spaudžia mygtuką “už”. Gerbiamieji Seimo nariai, prašome netriukšmauti, negirdėsite... Gerbiamieji Seimo nariai, aš dar kartą formuluoju balsavimo klausimą. Kas už tai, kad rezoliucija, kurią pateikė Seimo narys G.Vagnorius, būtų įrašyta į sesijos darbų programą ir pradėta svarstymo procedūra, spaudžia mygtuką “už”. O po to, jeigu jūs nepriimsite, svarstysime, ką daryti su rezoliucija - atmesti ar svarstymą atidėti. Taigi, kas už tai, kad ta rezoliucija būtų įrašyta į sesijos darbų programą ir būtų pradėta svarstymo procedūra, spaudžia mygtuką “už”. Balsavimas pradedamas. Už - 39, prieš - 42, susilaikė 3. Į sesijos darbų programą neįrašoma. (Balsai iš salės) Prašome pasiimti. Tada mes dar pusę valandos sėdėsime. Prašome pasiimti sąrašą ir atspausdinti bet kuriame laikraštyje. O dabar prašome dar kartą balsuoti, ar rezoliuciją atmetame, ar atidedame. Aš pakartosiu dar kartą. Tie, kurie mano, kad rezoliuciją reikia atmesti, spaudžia, tarkime, mygtuką “už”. Kas mano, kad rezoliucijos svarstymą reikia atidėti, spaudžia mygtuką “prieš”. Dar kartą kartoju, kas mano, kad rezoliuciją reikia atmesti, spaudžia mygtuką “už”, kas mano, kad jos svarstymą atidėti geresniems laikams, spaudžia mygtuką “prieš”.

G.VAGNORIUS. Ar dėl balsavimo motyvų jūs neduosite pasisakyti?

PIRMININKAS. Prašome. Dėl šito dar nebuvo. Seimo narys G.Vagnorius. Prašome.

G.VAGNORIUS. Aš iš tikro šiek tiek pasimečiau. Aš įsivaizdavau, kad mes susirinkome šiandien spręsti ir numatyti, kaip padėti kaimui. Jūsų balsavimo rezultatai mane tiesiog pribloškė. Aš susidariau tokį įspūdį, kad ta parama yra tik žodinė. O kada mes grįžtame, ateiname prie būtinumo kažką padaryti, yra balsuojama prieš. Taip buvo praeitų metų sausio mėnesį, kai siūlėme padidinti biudžeto išlaidas kaimui. Kai liepos mėnesį siūlėme padidinti paramą kaimui, nukentėjusiam dėl sausros, buvo balsuojama prieš. Dabar pasiūlėme konkrečias priemones, kaip finansiškai padėti kaimui, kaip paspartinti žemės grąžinimo darbus. Yra atmetama. Aš manyčiau, kad kažkas čia yra ne taip.

PIRMININKAS. Ačiū. Seimo narys J.Pangonis dėl balsavimo motyvų.

J.PANGONIS. Aš dar kartą nusistebiu gerbiamojo G.Vagnoriaus atkaklumu ir tikrai sakau, kad jo visas tas kalbėjimas yra skirtas ne mums, o Lietuvos žmonėms, kadangi transliuoja radijas. Jisai turėjo daug galimybių padėti žemės ūkiui. Tačiau vienintelė, kurią gerai prisimenu, - siūlė 15 mlrd. skirti kredito emisijos, t.y. paimti ir užrašyti tiek pinigų, kurių Lietuvoje nebuvo. O daugiau iš esmės jisai nieko nedarė. Ir dabar jisai siūlo vėl tokias priemones, kurios yra neįgyvendinamos. Todėl manau, kad reikia balsuoti prieš.

PIRMININKAS. Aš tik norėčiau patikslinti. Vieną minutę! Aš tik norėčiau patikslinti gerbiamąjį Seimo narį J.Pangonį, kad čia esantys žmonės taip pat yra Lietuvos žmonės. O dabar Seimo narys A.Ražauskas, o po to dėl vedimo tvarkos Seimo narys L.Milčius.

A.RAŽAUSKAS. Aš taip pat palaikau gerbiamąjį J.Pangonį ir pasisakau už atmetimą. Vien dėl to, kad dar vakar iš priešingos pusės buvo pasisakoma dėl šio posėdžio surengimo. Tai kokia dabar gali būti rezoliucija, prieštaraujant dėl paties posėdžio reikalingumo?

PIRMININKAS. Seimo narys L.Milčius dėl vedimo tvarkos.

L.MILČIUS. Gerbiamasis pirmininkaujanti, aš nepatenkintas ir manau, kad jūs blogai vadovavot posėdžiui. Vakar, svarstant Banko klausimą, buvo leista kalbėti ir daug kalbėjo dėl gerbiamojo G.Vagnoriaus. Šiandien svarstome žemės klausimus, rezoliucijas, o kalba ne apie rezoliuciją, ne apie esmę, bet vėl kažkokie asmeniškumai dėl gerbiamojo G.Vagnoriaus. Atskirkime tuos klausimus. Jeigu labai kam rūpi apkalbėti gerbiamojo G.Vagnoriaus kažkokią problemą, tai įtraukime į darbotvarkę, surenkime specialų posėdį ir diskutuokime - kiek padarė gero, kiek blogo. O šiandien kalbame apie žemės ūkį, o ne apie gerbiamąjį G.Vagnorių. Ir prašau to kolegų neužmiršti.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam Seimo nariui, aš tik norėčiau pasakyti, kad man pirmininkauti liko 15 dienų. O aš tikiuosi, kad gerbiamieji Seimo nariai taip pat labai skiria, kas yra rezoliucija, o kas yra ponas G.Vagnorius. O dabar dėl balsavimo motyvų Seimo narys A.Kubilius.

A.KUBILIUS.Aš labai irgi stebiuosi pono J.Pangonio atkaklumu - kartoti ir kartoti tą patį. Jau mes girdėjome, ir Lietuvos žmonės tą girdėjo. Ir to nebereikia kalbėti. Reikia atsiminti, kad Prezidento rinkimai čia pat, ir jie praeis. O žemės ūkio problemas vieną kartą reikia spręsti. Ir užtenka kalbėti vien tiktai gražius žodžius. Reikia pasižiūrėti labai ramiai ir labai rimtai. Yra pasiūlyti rimti pasiūlymai. Ponai, aš nesuprantu jūsų pozicijos! Jeigu jūs galvojate, kad tom deklaracijom, kurios surašytos į nutarimą, galima kažką pakeisti, tai šitie laikai - partinio ūkinio susirinkimo - jau praėjo. Ir svarstykime konkrečius darbus. Aš siūlau dar sykį jums pagalvoti, iš tikrųjų ramiai pagalvoti. Prezidento rinkimai čia pat, ir jie praeis. O problemos lieka.

PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji Seimo nariai, 2 pasisakė už, 2 - prieš. Prašome pasiruošti balsuoti. Vėliau kalbėsite dėl vedimo tvarkos, kai pabalsuosite. O dabar formuluoju klausimą balsavimui. Kas projektą siūlo atmesti, spaudžia mygtuką “už”, kas klausimą siūlo atidėti, spaudžia mygtuką “prieš”. Balsavimas pradedamas. Už tai, kad projektas būtų atmestas - 47, už tai, kad projektas būtų atidėtas 36. Projektas yra atmestas. Klausimas yra baigtas.

Dar noriu pasakyti, kad jums siūloma nauja balsų skaičiavimo grupė, kadangi vakarykštei Seimo dauguma pareiškė nepasitikėjimą. Dabar būtų siūloma tokia: J.Baranauskas, A.Baskas, J.Bastys, J.Beinortas, toliau turėtų pagal sąrašą sekti A.Bendinskas, bet būtų labai daug vienos frakcijos, todėl vietoj jo (A.Bendinskas, matyt, kitoj komisijoje bus) siūlomas V.Bogušis. Ar Seimo nariai neprieštarautų? Galima sakyti, kad balsų skaičiavimo komisija patvirtinta? Ačiū. Dėl vedimo tvarkos Seimo narys A.Eigirdas.

A.EIGIRDAS. Aš norėčiau pasakyti ir visiems Lietuvos žmonės, kurie klausosi prie radijo imtuvų šito svarstymo, kad antrą kartą yra faktiškai meluojama žmonėms, kai kalbama, kad dalis tų dešiniųjų frakcijų Seimo narių balsavo prieš šito klausimo svarstymą Seime. Mes sakėme, kad šitą klausimą jau reikėjo svarstyti seniai. Ir antras dalykas, mes protestavome prieš tokio svarstymo procedūrą, kai iš rimto, labai skausmingo visiems Lietuvos žemdirbiams klausimo daromas rinkiminis šou. Štai kodėl mes ir protestavome. Kad būtent šiandien ir tokiu būdu būtų šitas rimtas klausimas svarstomas. Taigi prašau nedezinformuoti Lietuvos žmonių.

PIRMININKAS. Ačiū. Tai nebuvo dėl vedimo tvarkos, tai buvo replika. Posėdis baigtas. Ačiū svečiams ir Seimo nariams. Kitas posėdis rytoj 10 val. Frakcijų pasitarimas kaip paprastai 9.10 val.

---

# 1s32podarb1

# 1s32polietzemuk

$ 1s32po Nut. "Dėl Liet. žem. ūk. būklės." pr. pateik.