Keturiasdešimt šeštasis (528) nenumatytas iškilmingas posėdis, skirtas Gedulo ir vilties dienai paminėti
2004 m. birželio 14 d.

Pirmininkauja laikinai einantis Seimo Pirmininko pareigas Č.JURŠĖNAS ir Seimo Pirmininko pavaduotojas V.P.ANDRIUKAITIS

PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS). Gerbiamieji ponios ir ponai, kolegos! Seimo posėdį, skirtą Gedulo ir vilties dienai paminėti, skelbiu pradėtą. Į Seimo posėdį pakviesti ir atvyko Jo Ekscelencija laikinai einantis Respublikos Prezidento pareigas A.Paulauskas, Jo Ekscelencija Prezidentas, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas A.Brazauskas, Ekscelencija Prezidentas V.Adamkus, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomybės Akto signatarai, Konstitucinio Teismo teisėjai, Aukščiausiojo Teismo bei Apeliacinio teismo, Vyriausiojo administracinio teismo vadovai, Vyriausybės nariai, Lietuvai akredituotų diplomatinių misijų vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei jų atstovai, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, aukštųjų mokyklų rektoriai, tautinių bendrijų atstovai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos politinių kalinių sąjungos atstovai, Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai, kiti garbingi svečiai.

Mielieji kolegos, gerbiamieji svečiai, siūlau tylos ir susikaupimo minute pagerbti visus žuvusius už Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę. (Tylos minutė) Ačiū. Kviečiu toliau pirmininkauti Seimo Pirmininko pavaduotoją V.Andriukaitį.

PIRMININKAS (V.P.ANDRIUKAITIS). Gerbiamieji ponios ir ponai, broliai ir sesės, ir visa Lietuva! Iš tikrųjų birželio 14-ąją daugelis Lietuvos šeimų tą ankstyvą rytą prie savo durų, prie savo namų išgirdo trumpą, klaikų ir baisų žodį. Užvakar man mano motina pasakė tą žodį. Tai buvo labai paprastas rusiškas žodis „sabiraities“. Ginkluoti kareiviai su durtuvais, penki čekistai, „palutarka“ ir „sabiraities“. Atsakymas į klausimą „kuda vezut“ – „toli na jug, toli na sever, sabiraities“. Štai tie žodžiai ir skamba šimtų ir tūkstančių mūsų brolių ir sesių, mūsų tėvų, mūsų giminių ausyse.

Kviečiu kalbėti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatą, Nepriklausomybės akto signatarą, laikinai einantį Seimo Pirmininko pareigas Č.Juršėną.

Č.JURŠĖNAS. Gerbiamieji iškilmingo posėdžio dalyviai, nacionalinio parlamento svečiai, gerbiamieji skaudžios istorinės patirties liudininkai! Kiekvieni metai mus tolina nuo okupantų vykdytų skaudžių genocido akcijų, kurias visi kartu prisimename per Gedulo ir vilties dieną. Aukų atminimas ir pagarba jiems neblėsta, tačiau gedulo spalva tarsi šviesėja, nes mūsų Tėvynė Lietuva tvirtai žengia keliu, dėl kurio patriotai žuvo ir kentėjo, keliu, apie kurį jie tegalėjo svajoti. Jau visiškai susigrąžinę politinę teisę būti Europoje ir daryti įtaką jos raidai, privalome pabrėžti – Europos Sąjungoje mes turime būti įdomūs ne tik su racionaliais, argumentuotais ekonominės raidos pasiūlymais. Turime gebėti išmintingai pristatyti mūsų originalų, pravartų demokratijos patyrimo prasme istorinį paveldą. Gedulo ir vilties diena Lietuvos kalendoriuje yra vienas tų skaudžių tokio paveldo puslapių, kurie dar menkai pažįstami Europoje. Ji netgi tampa atradimu ne vienam valstybės svečiui iš Vakarų, išsamiau žinančiam tik vieną XX amžiaus žmonijos tragedijos pusę – nacizmą. Mes čia, Lietuvoje, atverčiame, parodome ir privalome nuolat priminti kontinento demokratijoms stalinizmo pėdsakus, atsispindinčius tūkstančių šeimų likimuose, tų, kurie buvo ištremti atimant turtą, o svarbiausia, atimant visas civilizuotame, demokratiniame pasaulyje suprantamas teises, tarp jų pagrindinę – prigimtinę teisę į gyvybę.

Prieš 63 metus, tarsi minėdama Baltijos šalių aneksijos metines, okupacinė totalitarizmo mašina iš gimtųjų sodybų ir namų išplėšė ir gyvuliniais vagonais į Sibiro tremtį ištisomis šeimomis išgabeno apie 17 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Per 21 tūkstantį vyrų ir moterų vėliau žuvo rezistencijos kovose, 31 tūkstantis – lageriuose, apie 5000 civilių krito per baudžiamąsias KGB akcijas, nukankinti per tardymus, sušaudyti. Iš viso nuo tarybinio okupacinio režimo nukentėjo per 330 tūkstančių mūsų šalies piliečių. Visa ši golgota labai vaizdžiai ir įtikinamai pateikta Seimo rūmų ekspozicijoje.

Daug gyvybių atėmė, daug kančių atnešė ir kita – nacistinė okupacija. Fašizmo ideologai tvirtino, kad Lietuvos ateitis – tai vandens lašo, užtiškusio ant įkaitinto akmens, likimas. Pirmasis Kremliaus ideologas atvirumo minutę yra pareiškęs, kad Lietuva išliks, tik be lietuvių. Ir vieniems, ir kitiems nepavyko.

Gerbiamieji, pasibaigus šiam iškilmingam posėdžiui susitiksime prie įvairių skaudžiais istorijos ženklais pažymėtų vietų: NKVD tardymo celių ties Vilniaus Lukiškių aikšte, Naujosios Vilnios geležinkelio stoty ir daug kur kitur Lietuvoje. Ten stabtelėsime pamąstyti, kokia vertybė yra visaverčiai, atsakomybės ir žmogiškojo orumo pripildyti gyvenimai. Tokią akimirką kaip parlamento vadovas turiu pabrėžti. Neatsitiktinai jau 1940 metais visi pirmosios Lietuvos Respublikos arba tarpukario Lietuvos seimų pirmininkai, kaip demokratinės institucijos lyderiai, net ir nevykdę okupavimo momentu minėtų pareigų, buvo suimti, pradedant nuo Aleksandro Stulginskio, ir buvo represuoti kartu su šeimų nariais. Gal vertėtų čia ties dabartiniais Seimo rūmais pasodinti jų įamžinimui skirtą medžių alėją?

Mūsų valstybingumo atkūrimo istorijoje yra viena dramatiška akcija, atsispindinti baugia fotografija iš sostinės oro uosto, kai prieš keliolika metų buvo pradėti grąžinti į Lietuvą tremtinių palaikai medinėse dėžėse, kurių kiekviena uždengta trispalve. Amerikoje taip uždengiami itin nusipelnę valstybės vadovai. Tada, 1989 metais, priminėme pasauliui ir pirmiausia Tarybų Sąjungos gyventojams bei vadovams, kur slypi patirtos tragedijos esmė. Tauta, išgyvenanti ne tik prievartą, bet ir pažeminimą, galėjo ir turėjo susitelkti, kad išliktų per tragiškus sukrėtimus arba nuoseklų labiausiai išsilavinusių, išprususių žmonių eliminavimą iš visuomenės gyvenimo. Jos dalis turėjo netgi prisitaikyti, bet niekada nesitaikyti su okupacijos politiniais planais paversti lietuvių tautą tarybinės liaudies dalimi.

Trėmimo politika – tai gėdinga Rytų ir Vakarų stambių politinių susitarimų pasekmė. Dabar teisėtai ir pagrįstai priklausydami bendrai Vakarų Europos erdvei, juntame pareigą dalytis mūsų istorijos patyrimu. Kitaip tarus, jis turi atsirasti kaip sudėtinė ne tik buvusios mūsų nacionalinės tragedijos arba buvusios tarybinės imperinės politikos tyrinėjimo objektas, bet kaip ir visos Europos skaudaus paveldo, praradimų, politinių klaidų dalis. Tremtis – tai įspėjimas demokratiniam pasauliui, kad su jėgos sprendimais nevalia taikstytis, kad reikia ginti pilietines teises ir patiems aktyviai gintis nuo antidemokratinių sprendimų bei susitarimų. Priešintis susitaikstymui prieš įžūlius, ciniškus bandymus pažeminti tautas ir jų lyderius. Štai dėl ko Lietuvoje turime pasistengti, kad skaudų likimą patyrusių asmenybių vardai ir tremties bei pokario kovos ženklai būtų tinkamai atspindimi miestų gatvėse, aikštėse, pastatų fasaduose, antkapiuose, kituose paminkluose.

Pasitaikančios pastabos apie tai, jog tariamai mūsų atmintinos dienos sudėtos tik iš liūdnų datų, tai ne kas kita, kaip bandymas nugramzdinti užmarštin dalį mūsų bendrosios istorijos. Net ir tokią dieną kaip ši žmonės, patyrusieji tremtį, džiaugiasi išlikę. Jų palikuonys dalijasi ne tik prisiminimais, bet ir sugeba skleisti Lietuvos visuomenėje optimizmo, kūrybingumo nuotaikas. Už tai jiems tariame ačiū, reiškiame pagarbą ir privalome pasakyti: Gedulo ir vilties diena turi likti kalendoriuje kaip XX šimtmečio atminimas ir pilnos Europos istorijos dalis.

Gerbiamieji, ponios ir ponai, bičiuliai! Atminimas neblėsta, bet gedulo spalva šviesėja tiek, kiek mūsų tėvynė realizuoja Viltį. Jeigu tie, kurių atminimą ir nuopelnus šiandien minime, mus mato ir girdi, jie turėtų džiaugtis, kad jų numylėta Tėvynė – ir nepriklausoma, ir užsitikrino savo saugumą NATO organizacijoje, o gerovės siekimo galimybes Europos Sąjungoje. Kad tos šalys, kurios tada negalėjo ar nenorėjo ateiti mums į pagalbą, šiandien daugiau ar mažiau šią skolą grąžina.

Tuo nenoriu pasakyti, kad Viltis jau savaime augs be mūsų pastangų, sutarimo, istorijos pamokų.

Kaip žinome, 1941 metų ir vėlesnius trėmimus okupantai organizavo padedant vietos kolaborantams. Marksistinės klasių kovos teorijos pagrindu jiems buvo pavykę sukiršinti tautą, sukelti pavydą dėl kaimyno geresnės sodybos, dėl didesnio turto. O ar iš to pakankamai pasimokėme? Ar ne per daug skersai vieni į kitus žiūrime, lenktyniaujame, kas labiau myli Lietuvą, dabar? Vis nenutylančios kalbos apie „elitą“ ir „runkelius“, sakyčiau, yra savotiški anos „klasių kovos“ atgarsiai, galimas dalykas, net gudriai pametami iš kitur.

Tad prisimindami Gedulą aktyviai ir nuolat ugdykime ir puoselėkime Viltį. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkoju. (Plojimai) Kviečiu Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininką, Seimo narį P.Jakučionį.

P.JAKUČIONIS. Gerbiamieji partizanai, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, ekscelencijos, visi garbingi svečiai, ponios ir ponai! Šiandien minime 1941 m. birželio 14 dienos – pirmųjų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų į pačias atšiauriausias Sovietų sąjungos vietoves – 63-ąją sukaktį. Ši diena yra vadinama Vilties ir Gedulo diena. Viltis sugrįžti į tėvynę guodė ir stiprino mus tenai, tremtyje ir lageriuose. Viltis guodžia dabar, kad jau niekada ir niekur nebepasikartos tokios baisios nekaltų žmonių egzekucijos. Gedulas buvo tada, regint artimųjų ar bendro likimo brolių ir sesių mirtį. Gedulas dabar, paminint milžiniškas lietuvių tautos ir visų Lietuvos gyventojų netektis.

Kartais girdime balsus, kad nereikia, kad užtenka gedėti, reikia veržliai žengti pirmyn į naują, šviesesnį, geresnį gyvenimą, kad ašaros tik trukdo. Kieno tai balsai? Ar jaunimo, kurį mes, buvę politiniai kaltiniai ir tremtiniai, laiminame ir su džiaugsmu palydime į naują, laimingesnį už mūsų buvusį gyvenimą (žinoma, nepabėgant iš Lietuvos)? Ar tas balsas yra mūsų bendraamžių, buvusių okupantų, kolaborantų? Šie labai norėtų, kad būtų greitai ir visai užmirštas juodasis jų gyvenimo tarpsnis. Jiems užmiršimas gali ateiti tik po atleidimo ir po susitaikymo, o atleidimui yra būtina sąlyga – atgaila. Deja, atgailos ženklų nėra, tada reikalingas teismas. Bet teismo taip pat nėra. Taip ir kybome pakabinti tarp Netiesos ir Teisybės ir laukiame galbūt Dievo teismo.

Per 50 metų okupacijos buvo sunaikintas Lietuvos valstybingumas ir visas Lietuvos ūkis. Lietuva neteko kas trečio savo gyventojo. Tai ištremtieji, išvarytieji, nuo teroro pabėgę, į kalėjimus sugrūsti, nužudyti ir nukankinti, badu ir šalčiu numarinti žmonės. Nusikaltimų eibėse ypač nežmoniškas buvo žydų tautos naikinimas.

Lietuvai nedraugiški žmonės be pagrindo prikaišioja kolaboravimą su naciais. Lietuvos gyventojams nė vienas okupantas nebuvo nei geresnis, nei švelnesnis. Nacizmas ir komunizmas – tai broliai dvyniai, vienodi nusikaltėliai. Tik nacizmas jau seniai pasmerktas ir nubaustas Niurnberge, o komunistinių nusikaltėlių Niurnbergas vis dar laukia. Tikimės ir viliamės, kad teisingumo diena netrukus ateis. Ne dėl keršto, o dėl žmonijos saugumo ir teisingumo.

Yra žmonių, teisinančių sovietinį terorą, esą jis buvęs dėl pasipriešinimo kovos. Bet iš tikrųjų teroras ir represijos sukėlė būtent žūtbūtinį pasipriešinimą, o ne atvirkščiai. Koks pasipriešinimas galėjo sąlygoti 1940–1941 m. terorą ir birželio 14 d. trėmimus? Tada juk nebuvo pasipriešinimo. Tačiau iki šios datos okupantai uždarė į kalėjimus apie 6,5 tūkst. asmenų. Kolaborantas Antanas Sniečkus patvirtino pagal Maskvos instrukcijas sudarytą arti 30 tūkst. asmenų, pavadintų „liaudies priešais“, sąrašą. Šiame sąraše daugiausia mokytojų. Po jų eina nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnautojai, inteligentai, ūkininkai. Kiekvienam protingam žmogui turėtų kilti klausimas: kas gi yra toji „liaudis“, jeigu mokytojai yra jos priešai? Dauguma iš šio sąrašo birželio 14 d. 1200 gyvulinių vagonų buvo ištremti tiesiai į mirtį. Ir ištremti su šeimomis, mat rauta su šaknimis. Nėščios moterys, kūdikiai, vaikai, seneliai, ligoniai – visi jie buvo tos baisiosios „liaudies“ priešai. Pusė pirmųjų tremtinių negrįžo. Tokiems nusikaltimams prieš žmoniškumą demokratinis pasaulis seniai davė įvertinimą – tai genocidas, tautinės ir socialinės grupės naikinimas. Tačiau tas pats demokratinis pasaulis nėra nešališkas, jis kaip genocidą pripažįsta tik vienos tautos naikinimą.

Buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai nerimauja, girdėdami ketinimus Lietuvoje vėl atkurti kruvinąją Komunistų partiją. Sielvartauja dėl to, kad už milijoną galima nusipirkti Respublikos prezidentą arba įsteigti savo privačią politinę partiją, kad Lietuvoje yra ir teisėsauga, ir teisėtvarka, betrūksta teisingumo ir teisybės. Žmonės, kurie visą savo sąmoningą gyvenimą kovojo ir kentėjo dėl teisybės ir laisvės, yra nusivylę matydami tik pinigų galią. Mes pasigendame savo valstybės dėmesio ir rūpesčio. Ji dažnai palieka mus vienišus kovojant dėl duonos kąsnio, dėl būsto ar dėl sveikatos, kuri liko Sibire. Štai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija palieka patiems tremtiniams išsireikalauti iš Rusijos įmonių kompensacijas už ten sužalotą sveikatą. Valstybės saugumo departamento Liustracijos komisija dangsto ir slepia neprisipažinusius slaptuosius KGB agentus. Antrojo pasaulinio karo veteranams, po karo atsukusiems ginklus prieš savo tautą, mokamos tos pačios valstybinės nukentėjusiųjų asmenų pensijos be jokio jų veiklos patikrinimo, nors visi politiniai kaliniai turėjo pereiti žeminančias „reabilitacijos“ procedūras. Aukščiausiajame Teisme įsibėgėja „dereabilitavimo“ procesai, kur vėlgi be aplinkybių tyrimo skaitomi tik seni KGB „troikų“ kaltinimai, o vykdę represijas asmenys nebaudžiami. Ar visa tai tinka NATO ir Europos Sąjungos valstybei?

Per 10 metų nukentėjusių asmenų pensiją infliacija sugraužė perpus. Ji, deja, nedidinama. Grįžtantiems iš Sibiro tremtiniams kasmet suteikiama 20–30 butų, o jų laukia per 800 šeimų. Stovintys eilės gale butą galbūt gaus po 40 metų. Ar tai galima pavadinti valstybės rūpesčiu?

Okupacijos padarytos žalos atlyginimas, žinoma, palengvintų represuotų asmenų dalią, bet Vyriausybė jos iš Rusijos menkai tereikalauja. Visko čia neišvardinsi.

Ir vis dėlto norėčiau padėkoti Seimo valdybai už šį iškilmingą tautos tragedijos metinių paminėjimą. Kartu dar kartą mes visi, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, primename, kad laukiame minėtų problemų pozityvaus sprendimo, kad tragiškų datų minėjimai netaptų vien negyjančių žaizdų draskymu, bet būtų ir gydomasis balzamas.

Linkiu mums visiems, kad gėlos ir gedulo skausmas vis mažėtų, o vilties ugnelė vis skaisčiau šviestų. Ir tam tereikia tik teisingumo. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkoju. Kviečiu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorių daktarą Arvydą Anušauską.

A.ANUŠAUSKAS. Gerbiamieji 1941 metų tremtiniai, jų artimieji, Seimo nariai, gerbiamieji ponai ir ponios! Prisiminimai ir atmintis susilieja šią dieną. Galinčių prisiminti daugiau kaip prieš 60 metų buvusius įvykius lieka vis mažiau, bet mūsų tautos atmintyje ši data simbolizuoja vaikų ir tėvų, vyrų ir žmonų atskyrimą ir išsiskyrimą. Kai 1941 metų pavasarį pasirengimas trėmimams buvo baigtas, tūkstančiai Lietuvos piliečių nė nenutuokė, kad jiems ateityje jau numatyta mirtis. Iš 320 tūkst. Lietuvos piliečių, kurie jau buvo pakliuvę į nepatikimų asmenų sąrašus, turėjo būti išskirti ir ištirpti Sibiro platybėse du dešimtmečius ugdyti karininkai, policininkai, mokytojai, žurnalistai, ūkininkai. Buvo numatyta sunaikinti žmones, kurie kadaise kūrė Lietuvos valstybę, buvo jaunos valstybės politinio ir ūkinio elito dalis. Ko gero, tai aiškiausias pirmojo trėmimo tikslas. Naikinimo organizatoriai nebuvo nusiteikę laukti jų mirties nuo išsekimo, ligų, bado. Šimtus buvo numatyta sunaikinti nedelsiant. Tai, ko gero, labiausiai ir ilgiausiai slėpta trėmimų istorijos dalis. Iš dešimties tūkstančių žmonių, kuriuos 1941–1944 metų gulago lageriuose buvo pasmerkę mirčiai, net 618 buvo lietuviai. Beveik visi – 568 – už ištikimą darbą Lietuvos valstybei buvo sušaudyti. Likusieji žuvo lageriuose, nesulaukę savo nuosprendžių vykdymo. Ypatingojo pasitarimo nuosprendžiai buvo galutiniai. Siekiant nuslėpti tokią padėtį, buvo pradėtas mirties aplinkybių ir datų falsifikavimas. Iki 1955 metų rugsėjo sušaudytųjų artimiesiems buvo pranešama, kad tie asmenys nuteisti 10 metų laisvės atėmimo bausme be teisės susirašinėti, o jų buvimo vieta nežinoma. Nuo 1955 metų rudens iki 1990 metų pavasario sušaudytų žmonių artimiesiems KGB sprendimu buvo pranešama, kad kaliniai buvo nubausti 10 metų laisvės atėmimo bausme ir mirė įkalinimo vietose. Remiantis šiuo sprendimu mirties datos ir aplinkybės buvo falsifikuojamos. Visa tai, ką mes žinome apie trėmimus ir jų aukas, be abejo, yra svarbu visai Lietuvai.

Tai svarbu ir dabartinių septyniolikmečių–aštuoniolikmečių kartai, kuri visą savo sąmoningą gyvenimą jau praleido nepriklausomoje Lietuvoje. Ką gi iš tikrųjų mano šie jaunuoliai apie tuos įvykius, ar, jų nuomone, jaunajai kartai reikėtų rūpintis šiais sovietinio palikimo klausimais, pagaliau ar juos domina stalininio teroro istorija ir kuo ši istorija svarbi ir reikalinga šiai kartai?

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad daugiau kaip trys ketvirtadaliai moksleivių mano, kad to meto įvykius reikia minėti, ir kaip priimtiniausią minėjo formą renkasi muziejų ir atminimo ženklų kūrimą kalinimo, žudynių vietose, t.y. ten, kur viskas gali alsuoti istorija. Jiems nepriimtini sausi minėjimai, paminklai, kuriais tik pabrėžiamas oficialumas. Jie labiau linkę praplėsti savo autentišką patirtį. Kaip priimtiniausią ir labiausiai dominančią informacijos formą moksleiviai renkasi gyvą istoriją, t.y. žmogaus prisiminimus, dokumentinius filmus, nuotraukas, išvykas į muziejus ir su tremties bei teroro istorija susijusias vietas, nors, žinoma, ko gero, niekas arba tik pavieniai moksleiviai gali pasakyti, kad turėjo galimybių aplankyti tas vietas, kur buvo kalinami, kentėjo, o gal ir žuvo jų proseneliai. Kol kas nėra tokios galimybės, kokią turi kitų šalių moksleiviai, o juk pasirodė, kad daugiau kaip pusės moksleivių šeimose buvo nukentėjusiųjų nuo teroro ir apie tai pasakojo jų šeimos nariai ir giminaičiai. Atkreipčiau dėmesį, kad dabar pusė arba šiek tiek daugiau moksleivių žinias apie sovietinį terorą gauna iš televizijos, iš šeimos, iš knygų ir iš spaudos. Galima būtų paklausti, ar tai domina moksleivius, kai ir nemažai daliai vyresniosios kartos tai atrodo nieko bendra su dabartimi neturintys istoriniai įvykiai. Pasirodo, kad daugiau kaip du trečdaliai mano, kad tai, nors buvo seniai, yra susiję su dabartiniu gyvenimu. Tuos pačius du trečdalius tai domina ir jie norėtų apie tai sužinoti daugiau. Paradoksalu, bet dalies tautos ir žmonių likimai tremtyje, lageriuose domina kur kas labiau negu pats Lietuvos okupacijos faktas, nors, atvirai sakant, pasirodė, kad ketvirtadalio moksleivių apskritai nedomina šie įvykiai ir jokios informacijos apie tai jie nenorėtų sužinoti. Bet vis dėlto daugiau kaip pusė linkę ir savo kartai prisiimti aktyvesnę atsakomybę už šią istorinę atmintį ir deklaruoja reikalingumą pastangų įvertinant komunizmo ideologiją, teroro vykdytojų atsakomybę, sprendžiant atlyginimo nukentėjusiems problemas. Dauguma jaunosios kartos mano, kad ši istorijos dalis, kuri susijusi su totalitarinio režimo nusikaltimais, yra svarbi ne tik todėl, kad labiau vertintume taiką, laisvę ir demokratiją, bet ir pasipriešintume bet kokiam terorui ir žudynėms.

Taigi per nepriklausomybės metus septyniolikmečių, aštuoniolikmečių kartose susiformavo atitinkamos nuostatos tragiškų įvykių atžvilgiu, bet tai dar reikia vis labiau užpildyti konkrečiu turiniu.Dauguma jaunosios kartos pasisako už tai, kad praeities teroro atminties ženklai visų pirma turėtų skatinti žmones dėti pastangas, kad tokie dalykai nepasikartotų. Jeigu kartojasi, net jeigu tai ir nesusiję tiesiogiai su Lietuva, – tam turi būti pasipriešinta.

Kviesčiau politikus atsižvelgti į šias kol kas dar nebalsavusios kartos nuostatas, kai projektuojame Lietuvos ateitį ir prioritetus. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkoju daktarui Arvydui Anušauskui. Kviečiu Kauno technologijos universiteto Informacinių technologijų plėtros instituto direktoriaus pavaduotoją, Lapteviečių brolijos pirmininką Joną Markauską.

J.MARKAUSKAS. Jūsų Ekscelencijos, gerbiamieji Seimo nariai, aukštieji svečiai, ponios ir ponai! Nuoširdžiai džiaugiuosi ir dėkoju už garbę iš šios tribūnos laisvai kalbėti apie skaudžias mūsų tautos netektis – apie tremtį.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, įstojimas į NATO ir į Europos Sąjungą – tai didžiuliai pokyčiai, kuriuos mes visi išgyvenome ir išgyvename. Ankstesnę tremtinių būseną galima palyginti su ilgam viską užgožusia, nepermatoma ir slogia migla. Kalbos, pasakojimai apie tremtį, apie dešimt metų trukusį partizaninį kartą vykdavo tik siaurame giminių ar labai artimų žmonių rate.

Po atgimimo vieniems atsivėrė akys, o kitiems – širdys. Žmonės pradėjo aiškiau suvokti tautai padarytą žalą ir totalitarinio režimo nusikaltimų mastą. Tik nesitikėjome, kad tiek daug pastangų prireiks ir dar tebereikia, kad įveiktume ilgalaikės sovietinės okupacijos pasekmes.

Šiandien Lietuva saugi iš išorės – atsilaikėme. Bet labai dar pažeidžiama iš vidaus, ką akivaizdžiai parodė vakar dienos rinkimai. Ar atsilaikysime? Todėl mes tiesiog turime ir toliau pasakoti, kaip buvo vykdomas mūsų tautos genocidas su viltimi, kad tai daugiau nepasikartotų.

Dėl to 1941 metais iš Lietuvos ištremti, o vėliau į Jakutiją, prie ledjūrio, patekę tremtiniai ir jų vaikai 1992 metais susibūrėme į visuomeninę organizaciją – Laptevų jūros tremtinių broliją „Lapteviečiai“. Mes siekiame kaupti ir skleisti žinias apie vykdytą Lietuvos žmonių genocidą, perduodame valstybei saugoti dokumentus, daiktus ir patirtų netekčių liudijimus.

Didelį dėmesį skiriame tremties laikmečio įvykių fiksavimui knygose, kurių esame nemažai išleidę, ir ne vien lietuvių kalba, piešiniuose, video juostuose. Aktyviai dalyvaujame gyvosios istorijos pamokose, lankomės mokyklose, bendraujame su jaunimu, skleidžiame pilietiškumo ir patriotizmo nuostatas.

1992 metais Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse pastatėme tokią jurtą žeminukę, kokiose arktyje gyveno tremtiniai. 1994 metais – paminklą žuvusiųjų šeimoms atminti. 1996 metais atgabenome tremties vagoną. O 2001 metais padėjome įrengti partizanų slėptuvę – bunkerį.

Šių eksponatų pagrindu muziejuje suformuota tautos tremties ir rezistencijos ekspozicija. Pamažu ši vieta Rumšiškėse tapo dvasiniu tremtinių centru. Čia kasmet minima Gedulo ir Vilties diena. Čia lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, Seimo ir Vyriausybės nariai, Lietuvos kariuomenės vadas, užsienio diplomatai, visi pirmieji nepriklausomos Lietuvos užsienio ambasadoriai, išeivijos lietuviai, garbūs mokslininkai ir inteligentijos atstovai. Ekspoziciją gausiai lanko moksleiviai ir studentai, kiti Lietuvos žmonės, užsienio svečiai. Čia juos maloniai pasitinka ir apie tremtį išsamiai pasakoja jau visame pasaulyje žinoma mūsų jurtos šeimininkė, nenuilstanti Irena Špakauskienė.

1977 metais pasaulyje pasklido Dalios Grinkevičiūtės prisiminimai. Lietuvoje pirmą kartą jie buvo atspausdinti 1988 metais „Pergalėje“ pavadinimu „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tai sukrėtė visuomenę. Dalia, Kazio Sajos žodžiais „Lietuviškoje antigonėje“, rašė: „Man labai lengva kvėpuoti nuo minties, kad aš, kiek leido mano jėgos, protas, sugebėjimai, pastačiau šiokį tokį paminklą Šiaurės aukoms. Pasaulis sužinojo apie tūkstančius bevardžių kankinių broliškuose leidiniuose kapuose. To negalima nei sunaikinti, nei ištrinti. Tai istorija. Tai paminklas ir mano tėvams“. Manome, tai paminklas visos Lietuvos tremtiniams. Atsidėkodami Daliai, pagal Jono Jagėlos projektą šiemet atnaujinome beyrantį jos ir jo šeimos antkapinį paminklą Eigulių kapinėse.

Praėjus daugiau kaip 60 metų nuo trėmimų pradžios ypatingos svarbos reikalų laikome paminklo Lietuvos tremtiniams, 1942–1956 metais kentėjusiems ir žuvusiems Jakutijoje, statybą vienoje iš Jakutsko miestų aikščių. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras parengė paminklo projektą. Išsirūpinome Jakutsko mero leidimą. Nuolat ieškome rėmėjų ir kaupiame lėšas. Paminkle bus įrašai lietuvių, jakutų, anglų ir rusų kalbomis. Manome, kad šio paminklo statyba turėtų būti ne vien tik mūsų, išlikusiųjų tremtinių, rūpestis, bet ir valstybės – visos Lietuvos šventa pareiga. Dėkoju už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkojame Jonui Markauskui. Kviečiu habilituotą mokslų daktarą, akademiką, istoriką Antaną Tylą.

A.TYLA. Gerbiamieji tremtiniai, politiniai kaliniai ir visi čia susirinkę, garbusis Seime, Jūsų ekscelencijos, Lietuvos premjere ir Vyriausybe! Šiandien, minėdami Gedulo ir vilties dieną, mes prisimename du lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės piliečių istorijos tragiškus įvykius – Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos pradžią ir pirmąjį okupantų įvykdytą Lietuvos piliečių šeimų trėmimą. Per beveik pusę amžiaus trukusią sovietinę okupaciją buvo įvykdyti 35 trėmimai, iš jų masiški penki. Jie palietė visą Lietuvą. Tai buvo 1941 m. birželio 14 d., 1948 m. pavasarį, 1949 m. pavasarį ir 1951 m. rudenį. Per tą laiką buvo ištremta daugiau kaip 44 tūkstančiai lietuvių ir kitų Lietuvos piliečių šeimų, iš viso apie 130 tūkstančių gyventojų. Tiek pat buvo ištremta ir politinių kalinių.

Kiekvienas masinis trėmimas buvo Maskvos aukščiausiosios valdžios permanentiškai skelbiamas naujas karas Lietuvai. Trėmimuose dalyvaudavo nuo 15 iki 40 tūkstančių reguliariosios sovietinės kariuomenės ir enkavedistų. Tai buvo karas. Į bėgančius tremtinius buvo šaudoma, tačiau tai jau istorija. Mes kasdien susitinkame su gyvais tą dramą išgyvenusiais, ją pakėlusiais ir neįveiktais. Mes didžiuojamės jais ir lenkiamės jiems, kaip ir visoms sovietinio genocido aukoms bei pasipriešinimo okupantams dalyviams.

Esame laisvos, demokratinės Lietuvos piliečiai, saugomi Europos Sąjungos bendrijos ir Šiaurės Atlanto gynybos aljanso. Tuo tarpu 1940–1941 m., kai tapome okupuoti ir Stalino komunistinės sistemos gyvulinių vagonų ešelonais tremiami, buvome tarptautinės izoliacijos šulinyje.

Mokslas yra patyrimo kitiems perdavimas įvairiais būdais. Jau kelis šimtmečius yra kartojama, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Tad ko mes galime šiandien pasimokyti iš tų dramatiškų įvykių, iš mūsų valstybės ir karčios tautos patirties? Dar kartą prisiminkime, dėl ko mus okupantai trėmė iš Lietuvos. Lietuvą okupavusi Sovietų sąjunga jau turėjo žmonių fizinio ir dvasinio naikinimo metodologiją, metodiką ir praktinę patirtį. Lietuvos valstybės okupacija leido okupantams daryti su mūsų piliečiais, ką tik jie rado reikalinga komunistinės indoktrinacijos tikslams. Pati Lietuva nebegalėjo gintis ir jos nebegynė jokios tarptautinės konvencijos. Tautų Sąjunga buvo suirusi. Sovietų sąjunga, remdamasi marksistine klasių kovos teorija, naikino okupuotų Lietuvos, Latvijos, Estijos valstybių unitarinės sistemos neatitinkančias visuomenės jėgas, asmenis, institutus, gniuždė valstybinio mentaliteto raišką. Okupantams ir kolaborantams svetimi buvo Lietuvos valstybė ir jos sąmoningi piliečiai.

Taigi okupantai trėmė Lietuvos piliečius, kurie pasižymėjo kurdami nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, kurie formavo tokią pat savo Tėvynės gerovei kurti pasirengusią jaunąją kartą, kurie sumaniai ūkininkavo ar plėtojo verslą, kurie tiesiog gerai atliko savo pilietines pareigas, mokė jaunimą, augino duoną ir vaikus. Ištremdami juos sovietinės imperijos viešpačiai norėjo pirmiausia ištremti ir sunaikinti Lietuvos valstybės pilietiškumą, sunaikinti ir eliminuoti iš Lietuvos sąmoningiausius piliečius, sumaniausius ūkininkus, verslininkus, mokytojus, inteligentiją ir visą aktyviausią Lietuvos valstybės piliečių branduolį, sunaikinti lietuvį kaip Lietuvos valstybės pilietį. Jis buvo pavojingiausias sovietinės imperijos monolitiškumui. Tai jie turbūt ir nujautė, nes tai parodė mūsų tauta 1990 metais.

Visa tai mums diktuoja branginti demokratinę Lietuvos valstybę, rūpintis ja ir stiprinti, nes tik ji darnioje bendrijoje gali apsaugoti mūsų tautos ir piliečių pozityvų darbą ir jo kūrėjus.

Dabar, skaitant Lietuvos komunistinių kolaborantų ataskaitas apie tremties vykdymą, sunku suprasti, iš kur tie žmonės atsirado, iš kur subrendo tokia jų neapykanta ir abejingumas savo tautai ir tautiečiams. Savo ataskaitose į apskritis deleguoti komunistai kaip robotai pranešinėjo, kad trėmimas buvo gerai parengtas ir organizuotas, planas realizuotas, incidentų nebuvo, iš tremiamųjų atimtas turtas pasisavintas ir panašiai. Ir nė žodžio tose ataskaitose apie kūdikių verksmus, senelių dejones, ligonių negalią, tremiamųjų ašaras. Antanas Sniečkus, gavęs tokias ataskaitas, dėkojo enkavedistų kariuomenei, padėjusiai sėkmingai įvykdyti atsakingą operaciją. Niekada šie kolaborantai nepasidomėjo, kur jų pasmerktieji atsidūrė, kur mokėsi ištremti vaikai, nepasirūpino lietuviškomis mokyklomis. Dar daugiau – 1957 metais jie vieninteliai, palyginti su Latvija ir Estija, priėmė įstatymą, draudžiantį daliai tremtinių ir koncentracijos stovyklų kalinių grįžti į Lietuvą. Juos priėmė Latvija, Baltarusija, Estija. Toks kanibališkas Lietuvos kolaborantų elgesys negali būti užmirštas. Jis turi būti pasmerktas visiems laikams. Išdavystės nutylėjimas palieka pavojingas jos šaknis.

Ir dar viena įsimintina, pagarbos ir pasitikėjimo verta pamoka. Tremtiniams tenykščiai enkavedistai sakydavo: jūs čia ir supūsite. O tremtiniai tai paneigė. Dauguma jų išliko, išsaugojo lietuvių kalbą, išmokė jos savo vaikus ir, kai galėjo, grįžo vėl į savo Tėvynę. Demokratinė Lietuvos valstybė rodo jiems tam tikrą pagarbą, moka kompensacijas, bet kodėl jas turi mokėti Lietuva? Juk ne Lietuvos valstybė juos trėmė. Ją turi mokėti Sovietų Sąjungos paveldėtoja Rusija, kurioje buvo sukurta žmonių naikinimo pagal klasių kovą mašina ir į kurią vergiškam darbui buvo tremiami mūsų piliečiai. Lietuvos valdžia neturi svyruoti ir diplomatijos keliu siekti, kad Rusija atlygintų Lietuvai padarytą žalą.

Sovietinės okupacijos laikotarpio laisvės kovos tremtiniai, politiniai kaliniai yra aktyvūs mūsų laisvės vertybių išsaugojimo liudininkai. Tai įvertinant Lietuvos prezidentai turėtų įteisinti patarėją laisvės kovų dalyvių ir tremtinių reikalams. Tai būtų akivaizdus aukščiausios Lietuvos valdžios šių vertybių pripažinimas. Iki šiol, deja, nė vienas Prezidentas to nepadarė. Čia jau buvo užsiminta (aš irgi pritariu), kad Vilniuje turi stovėti valstybės pastatytas tremtiniams atminti skirtas paminklas.

Minėdami Gedulo ir vilties dieną, mes prisimename, ką reiškia prarasti laisvę ir atsidurti okupantų tironijoje. Prisimename visus tuos, kurie patyrė tuos vargus ir paliko visiems laikams Sibiro platybėse ar krito kovoje dėl laisvės, kuria dabar mes naudojamės. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkoju akademikui A.Tylai. Dėkoju visiems kalbėjusiems, išsakiusiems savo mintis, pasiūlymus, kilusias problemas. Seimo vardu nuoširdžiai dėkoju visiems, čia susirinkusiems, ypač politiniams kaliniams ir tremtiniams, jų šeimoms, pagerbusiems šį mūsų posėdį. Kaip jūs žinote, šiandien Lietuvoje vyks daug įvairių renginių, Seimo narius kviečiu aktyviai juose dalyvauti.

Labai ačiū. Iškilmingą Seimo posėdį skelbiu baigtą.