Kalbėtojai:
Seimo Pirmininkas V.Landsbergis
Respublikos Prezidentas A.Brazauskas
Atsargos pulkininkas leitenantas E.Jakimavičius
Sausio 13-osios naktį žuvusio, Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoto T.Masiulio motina V.Krivickienė
Sausio 13-osios brolijos vardu AB “Vilgra” meistras S.Jakučionis
Sausio 13-osios vidurinės mokyklos mokinė J.Gailiušaitė
Seimo Pirmininkas V.Landsbergis
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.LANDSBERGIS ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A.KUBILIUS
PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Pradėsime iškilmingąjį posėdį. Prašau užimti vietas. Šiandien ypač svarbi, iškilminga diena mūsų atkurtos nepriklausomos valstybės istorijoje, todėl Seimo posėdį siūlau pradėti valstybės himnu. (Giedamas himnas) Ačiū.
Į Lietuvos Respublikos Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, pakviesti ir atvyko tą naktį, kai buvo sprendžiamas valstybės likimas, žuvusiųjų giminės ir artimieji. Dalyvauja asmenys, kurie buvo to kruvinojo sekmadienio įvykių liudytojai ir daugelis skaudžiai nukentėjo. Dalyvauja giminės ir artimieji tų, kurie padėjo galvas, gindami Tėvynę Lietuvos pasienyje, prie Seimo, taip pat ir prie Vilniaus televizijos bokšto, Radijo ir televizijos rūmų. Į šį posėdį pakviestas ir atvyko Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas A.Brazauskas, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir kiti Vyriausybės nariai. Dalyvauja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomybės Akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo bei Apeliacinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei jų atstovai, diplomatinių misijų atstovai, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, kiti garbingi svečiai.
Mielieji kolegos ir gerbiamieji svečiai, siūlau pagerbti visus, žuvusius už Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę, tylos ir susikaupimo minute. (Tylos minutė) Ačiū.
Taip pat noriu susirinkusiems pranešti, kad Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės vardu savivaldybių atstovai padės gėlių ant žuvusiųjų kapų Alytuje, Kaune, Kėdainiuose, Marijampolėje, Rokiškyje. Po šio posėdžio Seimo Pirmininko pavaduotojas A.Vidžiūnas ir Seimo narys krašto apsaugos ministras Č.Stankevičius padės gėlių Medininkų žudynių ir G.Žagunio žuvimo vietose.
Pirmasis iškilmingajame posėdyje kalbės Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas A.Brazauskas.
A.M.BRAZAUSKAS. Gerbiamieji Seimo ir Vyriausybės nariai, brangūs kritusiųjų už Lietuvos laisvę giminės ir artimieji, garbingieji svečiai, ponios ir ponai!
Šiandien Lietuva mini Laisvės gynėjų dieną. Pačiame pavadinime atsispindi gili jos prasmė. Ji skatina pagarbiai nulenkti galvas, o jautresnę sielą - nubraukti ir gailesčio ašarą ne tik 1991 metų sausio, bet ir vėlesniais tų metų mėnesiais šią žemę apleidusių Lietuvos gynėjų gyvybės aukai atminti.
Tokią dieną mes, gyvoji tautos dalis, vienu žvilgsniu aprėpę visą Lietuvos rašytinės istorijos tūkstantmetį, prisimename, kokią didelę kainą tekdavo mokėti už per amžius nė akimirkai neužgesusį siekį gyventi laisvėje. Daugybė, neperdedant - dešimtys ir šimtai tūkstančių Lietuvos patriotų padėjo galvas už Tėvynę. Daugumos vardus užklojo storas laiko dulkių sluoksnis ir jų niekada nebesužinosime. Tačiau liko jų darbai, liko pats didžiausias iš jų - nepriklausoma Lietuvos valstybė, jos tęstinumas, kuris galų gale sujungė visas šlovingas ir liūdnas datas į vieną nenutrūkstamą istorijos grandinę.
Yra įvykių, priklausančių vienos ar kitos šalies istorijai, bet kartu simbolizuojančių ir svarbius visuotinės istorijos lūžius. Berlyno sienos griūtis reiškė šaltojo karo pabaigą, o Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. Kovo 11osios Nepriklausomybės Aktas pasaulyje buvo suprastas vienareikšmiškai - kaip TSRS griūties pradžia.
Jau tada suvokėme, kad tai nepaprastai drąsus iššūkis. Tačiau, žinoma, nesitikėjome, kad dainuojanti, taiki mūsų Atgimimo revoliucija, mūsų laisvės pavasaris pasibaigs nekaltai pralietu krauju. Deja, šios viltys (o galbūt iliuzijos) buvo sutryptos tankų vikšrais tragiškomis 1991 metų sausio dienomis. Nuo iš svetur atsibasčiusių kareivių rankos tuomet krito ir vėliau mirė 14 beginklių ir taikiai nusiteikusių Lietuvos valstybės piliečių.
Šiandien baltasniegė Lietuva ir vėl daugelio lūpomis su dėkingumu taria jų vardus:
Loreta ASANAVIČIŪTĖ,
Virginijus DRUSKIS,
Darius GERBUTAVIČIUS,
Rolandas JANKAUSKAS,
Rimantas JUKNEVIČIUS,
Alvydas KANAPINSKAS,
Algimantas Petras KAVOLIUKAS,
Vytautas KONCEVIČIUS,
Vidas MACIULEVIČIUS,
Titas MASIULIS,
Alvydas MATULKA,
Apolinaras Juozas POVILAITIS,
Ignas ŠIMULIONIS,
Vytautas VAITKUS.
Amžina šlovė jiems. Visais laikais gyvas bus savo gyvybės kaina apgynusių Lietuvos laisvę ir valstybinę nepriklausomybę atminimas.
Visas civilizuotas pasaulis kaip reta sutartinai pasmerkė sausio agresijos įkvėpėjus ir vykdytojus, brutaliai pasikėsinusius į nedidelės, bet išdidžios tautos teisę pačiai spręsti savo likimą.
“Perversmas prasidėjo, - savo kreipimesi teigė kelios dešimtys iškiliausių Rusijos kultūros ir mokslo žmonių 1991 metų sausio 18 dieną. - Jeigu jis pavyks, mums vėl bus lemta atsidurti lageriuose, patirti represijas, baimę, badą, suirutę. Bet ne tik tai - vėl mūsų šalis atsitvers nuo žmonijos geležine uždanga ir taps viso pasaulio branduoline baidykle.”
Šis balsas iš šalies puikiai atskleidžia gilią 1991 metų pradžios įvykių Lietuvoje prasmę.
Sunkiausiomis to laikmečio minutėmis aiškius, nedviprasmiškus solidarumo su kovojančia Lietuva pareiškimus padarė artimiausi mūsų kaimynai: Lenkija, Latvija ir Estija. Priminsiu vieną mintį iš Latvijos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimo: “Mes esame ir būsime su Lietuva, palaikome jos teisingą kovą su agresija, kuri kelia grėsmę visų Baltijos šalių taikai bei saugumui ir gali paversti jas pavojingiausiu įtampos centru Europoje.”
Tarptautinė parama, beprecedentė pačių Lietuvos žmonių vienybė ir ištvermė bemiegėmis tos žiemos naktimis, jų nepalenkiamas ryžtas ir galų gale išsipildžiusi pergalės viltis - tokie tų dienų, kurios jau šiek tiek nutolo, ryškiausi atmintin įsirėžę įspūdžiai.
Tačiau visus tuos metus, kurie mus atskyrė nuo šiandien minimų įvykių, sielai ramybės nedavė kartėlis, sukeltas nenumalšinto teisingumo troškulio. Ir kaip gali būti kitaip, jeigu visi žinome - kaltieji dar nenubausti!
Baudžiamosios bylos “Dėl sąmokslo siekiant užgrobti valdžią Lietuvoje 1991 metų sausio rugpjūčio mėnesiais” Generalinė prokuratūra dirbtinai neskubino, tyrė kruopščiai ir nuosekliai keletą metų. Tai irgi buvo savotiškas mūsų visuomenės demokratinės brandos egzaminas. Todėl dabar lengva atremti kartais metamus kaltinimus, kad esą Lietuvos valdžia teisminiu keliu siekianti susidoroti su žmonėmis, kurie nusikaltę tik tuo, kad kitaip galvoja.
Ne. Ant kieto Vilniaus apygardos teismo suolo sėdi tie, kurie kaltinami ne dėl pasaulėžiūros savitumų, o dėl kenkimo, antivalstybinių organizacijų kūrimo ir tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis. Neabejoju, kad teismas išsiaiškins visas bylos aplinkybes ir paskelbs teisingą nuosprendį. Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje nėra nė vieno žmogaus, kuris, nepaisydamas politinių įsitikinimų ar pasaulėžiūros skirtumų, partinės priklausomybės, užimamų pareigų ar kitų dalykų, atsisakytų padėti teismui siekti teisingumo.
Žinoma, apmaudu, kad šiuo metu teisiami tik 6 kaltinamieji, kurie buvo vietinės penktosios kolonos vadeivos. Nusikaltimo inspiratoriai ir užsakovai, deja, gyvena užsienyje ir yra nepasiekiami Lietuvos Respublikos teisėsaugos ir teisingumo institucijoms.
Gerbiamieji, mūsų visų pareiga pasirūpinti kritusiųjų už Tėvynę artimaisiais ir nukentėjusiaisiais. Todėl Lietuvos valstybė žuvusiųjų tėvams, sutuoktiniams ir vaikams, taip pat suluošintiems asmenims kasmet skiria vienkartines išmokas. Neabejoju, kad jos ateityje didės augant valstybės finansinėms galimybėms. Žmonės, suluošinti ir tapę invalidais dėl 1991 m. sausio 1113 dienomis ir vėliau vykdytos agresijos, gauna valstybinę pensiją.
1991 m. pabaigoje buvo įsteigtas Sausio 13osios atminimo medalis, kuriuo už konkrečius nuopelnus Lietuvos nepriklausomybei buvo apdovanoti daugiau kaip du su puse tūkstančio Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių. Ką tik, prieš ateidamas į šį iškilmingąjį posėdį, įteikiau Sausio 13osios atminimo medalius dar 78 žmonėms.
Lietuva jau nemažai padarė įamžindama žuvusiųjų už laisvę atminimą. Jų vardais pavadintos gatvės, Vilniaus Antakalnio kapinėse sukurtas meniškas ir taurus memorialas “Pieta”. Prie jo ateiname parymoti, prisiminti, susimąstyti, padėti gėlių. Šio lietuviškos žemės kampelio neaplenkia nė viena aukšto rango oficiali delegacija iš užsienio valstybių.
Tačiau didžiausias paminklas kritusiems didvyriams yra pati Lietuva - laisva, pakilusi dvasiniam ir moraliniam skrydžiui, kurianti teisingesnę ir žmoniškesnę būtį.
Tegu amžinai lapoja, amžinai žaliuoja Lietuvos laisvės medis! (Plojimai)
PIRMININKAS. Dabar kviečiu į tribūną kalbėti atsargos pulkininką leitenantą poną E.Jakimavičių.
E.JAKIMAVIČIUS. Gerbiamasis Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, Lietuvos kariai, brangūs svečiai! Iškilmingai susirinkome paminėti šią garbingą datą - 1991 metų Sausio 13ąją. Tai tragiška, o kartu ir garbinga diena, kai Lietuvos aukos, Lietuvos didvyriškas ryžtas, Lietuvos kova tapo žinomi visame pasaulyje. Lietuvos vardas skambėjo visose didžiosiose radijo ir televizijos stotyse, žodis “Lietuva” buvo pirmuose pasaulio didžiųjų laikraščių puslapiuose. Tomis sausio dienomis čia, šiuose Lietuvos parlamento rūmuose, persmelktais laužų dūmais ir “Molotovo kokteilio” kvapu, gimė Lietuvos savanorių tarnyba, gimė reguliari Lietuvos kariuomenė - “Geležinio vilko” brigada, stiprėjo pasieniečiai. Šiandien mes didžiuojamės tais šimtais tūkstančių Lietuvos žmonių, kurie gynė Lietuvos parlamentą, televiziją, kitus svarbius objektus, šiandien jiems skiriama mūsų padėka, pagarba ir meilė.
Kaip kiekviena tautos šventė, taip ir ši yra dvejopa. Mes, žiūrėdami į šešerių metų praeitį, matome nueitą kelią, matome, kas pasiekta, o žvelgdami pirmyn esame susirūpinę, kad mes, galima drąsiai pasakyti, plikomis rankomis apgynėme Lietuvos nepriklausomybę - tai Dievo parama mums. Bet Lietuvai teks ir toliau budėti ir saugoti savo valstybę, o tai reikės daryti ne vien tik aukštąja diplomatija, ne vien tik gerais ryžtais ir norais, bet ir ginklu. Ši tiesa verčia mus moraliai ir materialiai stiprinti savo (tegul ir mažą) kariuomenę. Kariuomenė yra ne tik valstybės ir jos sienų saugotoja, bet ir visuomenės auklėtoja. Per ją į visuomenę turi eiti drausmė, tvarka ir susiklausymas. Kai Lietuvos kariai ir draugiškai Lietuvai nusiteikę karo specialistai siūlo stiprinti kariuomenę, mes per televiziją, radiją, spaudą išgirstame mefistofeliškus pareiškimus, jog veltui stengiamasi. Teigiama, kad atseit mažos tautos, nors ir ginkluotos, neįstengs atsispirti agresoriui. Mažiems atseit esą pavojinga net ginkluotis, todėl esą geriau valstybės iždą naudoti socialinėms ir kultūrinėms reikmėms. Tai nieko gero Lietuvai nežadantys argumentai. Jais buvo gundoma Lietuva 1918 metais, jais buvo gundoma Lietuva tuoj pat po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais. Ir šiandien ši giesmė įvairiomis progomis traukiama Lietuvos nemylinčiųjų lūpomis, bet laisvę labai lengva prarasti, o jai atkurti reikia labai daug aukų. Visai nesvarbu, ar valstybė didelė, ar maža, ją reikia saugoti ir ginklu. Šią tiesą parėmė ir rusų buvęs aukštas GRU karininkas, perėjęs į Vakarus, Viktoras Suvorovas savo knygoje “GRU tiesos smaigalys”. Cituoju: “Sovietų vadovybė supranta jėgą ir ją pripažįsta, tačiau tik jėgą, ir nieko kito daugiau. SSRS gali gerbti kiekvienos šalies suverenitetą, nesvarbu, kiek mažai vietos ji užimtų žemėlapyje. Tačiau ji gerbia suverenitetą tik tų šalių, kurios pačios gerbia savo suverenitetą ir jį gina.” Atsikuriančiai Lietuvos kariuomenei šiandien daug ko trūksta. Trūksta lėšų, trūksta gerų, modernių ginklų, trūksta karininkų korpuso lietuviškos nuostatos. Reikia daugiau jaunų, Lietuvai pasiryžusių karininkų, dalyvavusių ginant Lietuvos objektus, susigrąžinant Lietuvos laisvę, siųsti į NATO šalių akademijas, NATO šalių karo mokyklas, NATO šalių karines struktūras ir iš jų sukurti naują, patriotiškai nusiteikusį, naujos mąstysenos Lietuvos karininkų korpusą. Šiandien mes turime stiprinti savo karinę jėgą ir ginti savo laisvę, juk to siekė ir mūsų broliai partizanai, rezistentai, savo gyvybes paaukoję Lietuvai. To nori visi, kuriems brangi Tėvynės laisvė. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dabar kviečiu į tribūną mums žodį tarti Sausio 13osios naktį žuvusio Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoto T.Masiulio motiną ponią V.Krivickienę.
V.KRIVICKIENĖ. Gerbiamieji, būkite pasveikinti, atvykę čia, į Vilnių, pagerbti 1991 m. sausio 13ąją žuvusiųjų prie televizijos bokšto už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimą. Nesulaikomai bėga laikas. Jau dešimti metai nuo prasidėjusio atgimimo laikotarpio. Kiek nuveikta, iškovota, o kokie mes buvome vieningi, stiprūs, apsisprendę, žinojome, ko siekiame, tačiau ramybės nedavė vidinė nuojauta - nelengva bus siekiant laisvės Lietuvai. Laisvė tai yra viena didžiausių dvasinių vertybių. Po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šventėme pirmąsias Šv.Velykas laisvoje Lietuvoje. Tačiau
Dar audros naktį gaudžia,
Dar piktos jėgos zuja,
Tačiau varpai jau gaudžia
Džiaugsmingą Aleliuja.
Pasėtas, jau pasėtas
Į dirvą laisvės grūdas.
Jį sudaigins iš lėto
Ramus lietuvio būdas.
Visi varpai prabilo
Gavėnioje tylėję,
Visi širdim pakilo,
Kas Lietuvą mylėjo.
Ją savo meilėn vystė,
Kai atėjūnai spardė,
Ir niekad išdavystė
Nesutepė jos vardo.
Visi, kas laisvę nešė,
Per pusamžę kankynę,
Už kastinį, už grašį
Neatiduos tėvynės.
Net kraują jei pralietų,
Malonės neprašysim,
O žudomi iš lėto
Dar “Laisvės!” parašysim.
Tegul sau ginklais žvanga
Pulkai tamsoj apduję,
O Lietuvai jau skamba
Džiaugsmingas Aleliuja.
Šį eilėraštį parašė V.Puišytė 1990 m. balandžio 13 d.
Buvo neramu, nepriklausomybės priešas laukė progos, kad galėtų parklupdyti Lietuvą. Lietuva budėjo. 1991 m. sausį visa Lietuva skubėjo į Vilnių apginti to, kas iškovota - laisvės ir nepriklausomybės. Sausio 13osios naktį čia, Vilniuje, prie televizijos bokšto, priešas pakėlė ranką prieš nekaltus žmones, šaudė, mušė, traiškė tankų vikšrais mūsų vaikus. Jau šešeri metai praėjo nuo tragiškų Sausio įvykių. Mes dėkojame visiems, kurie nepaliko mūsų likimo valiai, nepaliko vienų skausme ir nevilty, padėjo materialiai, rūpinosi mūsų sveikata.
Mūsų naujai išrinktai valdžiai, Vyriausybei linkime daug energijos kuriant gerus įstatymus, tikime geresne ateitimi, tikime, kad Lietuva nepamirš aukų, sudėtų ant Laisvės aukuro, kad neišduos žuvusiųjų atminimo, o mes, tėvai, galėsime eiti atsitiesę, pakelta galva. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Kalbės akcinės bendrovės “Vilgra” meistras S.Jakučionis, laisvės gynėjas, nukentėjęs prie televizijos bokšto.
S.JAKUČIONIS. Gerbiamieji, Lietuvos nepriklausomybės gynimo Sausio 13osios brolija geros valios žmonių dėka gimė po skaudžių visai Lietuvai įvykių, kurių sukaktį šiandien minime. Tai buvo brolijos pavasaris. Dar nespėjus įsigalėti vasarai, brolijai prasidėjo ruduo, kai reikėjo atlaikyti nepagrįstų kaltinimų bangą, bet brolija gyvavo. Po to sekė ilga ir giloka žiema, kurios žvarbų dvelkimą brolija pajusdavo kai kuriose valdžios institucijose. Bet brolija išgyveno. Vėlų praeitų metų rudenį vėl sulaukė šilto pavasario. Brolijai, kaip ir visos Lietuvos žmonėms tai - tiesos ir teisingumo pozicijos tvirtėjimo metas. Brolijai nuo pat jos įsikūrimo buvo šalta ir skaudu, taip pat ir gera kartu su Lietuvos žmonėmis, nes esame jų dalelė, dirbanti Tėvynės labui. Visad yra graudoka, kai pokalbiuose pirmiausia nuskamba noro gauti gaidos, nors suprantame, kad ne iš gero gyvenimo, tačiau norėtųsi matyti džiaugsmą žmonių, sugebančių duoti, užjausti, sušildyti, mylėti, kad kartu ir jiems būtų atlyginta keleriopai. Brolija patyrė nuoskaudų, turi nemažai rūpesčių, tačiau apie tai rasime progų kalbėti, juolab kad tikrai ne tai šią dieną ypač svarbu. O svarbu nusiteikti dirbti Lietuvos perspektyvai, kaip kad kiekvienas tėvas ir motina dirba savo vaikų, jų ateities labui, ir taip, kaip sugebame aukotis ir ginti jų interesus, gintume ir Lietuvos nepriklausomybę bei savarankiškumo, stiprybės idėjas. Reikia išmokti ir ryžtis, nestovėti nuošalyje, savo pačių sukurtoje izoliacijoje, o tapti piliečiais, drąsiais bei mylinčiais artimą, padėti atsikratyti nedorybių, nešančių kraupias nelaimes tautai. To juk vertas atminimas žuvusiųjų tragiškąjį sausį, visose nepriklausomybės kovose, to reikalauja sveikatos ir sielos ramybės netekę nukentėjusieji, esantys tarp mūsų. Patikinu, kad dėl to brolija dės visas pastangas. Šios sukakties proga brolijos vardu linkiu visiems susirinkusiems, visiems brolijos nariams, visiems Lietuvos žmonėms susikaupimo, rimties, sveikatos, laimės ir sielos stiprybės ilgiems metams. (Plojimai)
PIRMININKAS. Žodį tarti kviečiu Vilniaus Sausio 13-osios vidurinės mokyklos 11 klasės mokinę J.Gailiušaitę.
J.GAILIUŠAITĖ. Tik vieną žodį - Lietuva - jie mirdami kartojo. Tik vieną žodį - bus laisva Tėvynė Lietuva. Aš kaip ir Vidas, Rolandas bei Ignas augau televizijos bokšto papėdėje. Tais pačiais takeliais mes ėjom į mokyklą, į tą pačią mokyklą, kurios pavadinimas dabar mums kasdien primena jų tragiškos mirties datą - Sausio 13-ąją. Tada jiems buvo šiek tiek daugiau negu man šiandien. Jauni, pilni svajonių, lūkesčių, kuriems, deja, nebuvo lemta išsipildyti. Tos nakties įvykiai kiekvieno iš mūsų atmintyje paliko pėdsakus. Tąnakt pabudau nuo keisto triukšmo, trenksmų, langų drebėjimo. Išsigandusi klausiau: kas tai? Karas? Buvo tik nežinia ir laukimas. O už lango lėkė švytintys žiburiai, kurie tą naktį nešė ne viltį, o mirtį. Jie žuvo, o mes likom gyventi. Žuvusiųjų lūkesčius ir svajones tęsime mes ir ateinančios kartos. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS (A.KUBILIUS). Dabar kalbės Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas profesorius V.Landsbergis. (Plojimai)
V.LANDSBERGIS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente! Visi garbingi svečiai, malonūs kolegos, ponios ir ponai!
Vakar į Lietuvos parlamentą, į mūsų Seimą, atkeliavo Laisvės varpas. Šaudytas ir naikintas įvairiose negandose, jis prie užgrobtų radijo ir televizijos pastatų vis primindavo savo trylika dūžių Sausio 13osios tragiškos pergalės naktį ir skelbdavo laisvę. Tada atsirado šis jo pavadinimas, kuris primena žinantiems ir Amerikos laisvės simbolį, ir kadaise iš ten atsiųstą, išeivijos paaukotą Nepriklausomai Lietuvai varpą su nepamirštamu įrašu:
“Tu skambink per amžius vaikams
Lietuvos,
Kad laisvės nevertas, kas negina jos!”
Minime šiandien jau šeštąsias metines vadinamųjų Vilniaus įvykių. Daug kas vartoja tokį tariamai neutralų, o iš tiesų kreivą, netiesų posakį. Neva kažkas “įvyko” Vilniuje, susiklosčius aplinkybėms, tiesiog patys ėmė ir įvyko “įvykiai”.
Aišku, kad buvo kitaip.
“Saulė leidos, buvo kova”, - štai tiesūs, paprasti žodžiai, nelyginant iš epo, kas gi tada įvyko.
“Kam nusviro galva, tam dangaus angelai...” - čia poetiškai pasakoma dar didesnė tiesa.
Taigi ne “įvykiai”, bet kova, išsivadavimo kovos kulminacija ir atomazga - štai kas buvo Sausio 13oji. Priešas, laisvės ir demokratijos priešas atsitrenkė, užspringo, pasitraukė. Puoselėjame meilę, pagarbą ir dėkingą atmintį žuvusiems už mūsų visų laisvę. Laisvės gynėjų dieną sveikinu apgynusius laisvę.
Kas kita, kai prisimenam paveikslo detales, taigi ir atskirus įvykius kaip tik prieš Sausio tryliktąją ir tą pačią dieną. Prisiminkime.
Sausio penktąją sovietų Gynybos ministerija įsako: per tris dienas, baigiantis sausio aštuntajai, Šiaurės miestely Vilniuje sutelkti 234 desantinį pulką, o sausio tryliktajai - sutelkti 104 parašiutininkų pulką Taline, 37 atskirąją oro desantinę brigadą Rygoje. Operatyvinių grupių vadai Lietuvoje - generolai V. Ovčiarovas ir O. Pikauskas. Kitą dieną, sausio šeštąją, Pskovo 234 parašiutininkų pulkas jau aliarmo tvarka rengiamas permesti į Šiaurės miestelį su koviniais komplektais šaunamajam ginklui ir kulkosvaidžiams, amunicijos duodama aštuoniskart daugiau negu manevrams; vadas - pulkininkas Kustrijo, tas pats, kuris prie Spaudos rūmų šaus Vytautui Lukšiui tiesiai į veidą. Interfrontininkai, jedinstveninkai nekantriai laukia sausio septintąją Lietuvos Vyriausybės neteisėtai paskelbto kainų pakėlimo: maisto kainos pašoka tris kartus. Mykolas Burokevičius rašo išdavikišką laišką Maskvai. Juokingai skųsdamasis Lietuvos “militarizacija”, jis prašo įvesti M. Gorbačiovo “prezidentinį valdymą”. Yra jėgų, kurios norėtų to paties Rusijoje, ir prezidentas jau paklūsta reakcionieriams. Sovietinių dinozaurų laikraštis “Svobodnoje slovo” džiūgauja: “prezidentas su mumis!” (Viskas tą pačią sausio septintąją.) Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas siunčia dar vieną telegramą M. Gorbačiovui, siūlydamas susitikti bet kur ir bet kada, o kartu sveikindamas su stačiatikių Kalėdomis. Tačiau karo mašina jau sukasi. Sausio aštuntąją, kaip numatyta, Sovietų Sąjungos gynybos ministras D. Jazovas siunčia į Baltijos valstybes desantininkų dalinius tariamai tam, kad “sugaudytų” rekrūtus. Yra toks žodis, kaip gyvuliams: “otlov”. Maskvoje profesorius M. Burokevičius tariasi su KGB šefu V. Kriučkovu ir gynybos ministru D.Jazovu. Vilniuje - Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmas provokuojant susidūrimą su apsauga, kad gautų bent mažiausią kraujo praliejimą. Desantininkai jau Šiaurės miestelyje; Lietuvos Ministrė Pirmininkė su Vyriausybe atsistatydina. Sausio devintąją nebeveikia Vilniaus geležinkelio depas, aerodromas, bet Maskvoje pasirodo dar viena nepriklausomybe besiskundžiančių Lietuvos veikėjų grupė, apie kurią galėtų papasakoti ją priėmęs Ukrainos deputatas rašytojas B. Oleinikas. Geležinkeliai ir Ignalinos atominė jėgainė grasina streikuoti, jeigu Aukščiausioji Taryba neišsiskirstys. Prie parlamento du mitingai - Lietuvos nepriklausomybės priešininkų ir Lietuvos patriotų, o Šiaurės miestely posėdis, dalyvaujant generolams Ačialovui, Visockui, Uschopčikui; nustatomi radijo, televizijos ir kitų objektų užgrobimo planai. Sausio dešimtąją - M.Gorbačiovo ultimatumas (pripažinkit SSRS konstitucijos veikimą Lietuvoje!); tuo pat metu į Vilnių jau skrenda “Alfa” žudikų grupė; Lietuvos Aukščiausioji Taryba atsako politiniu susitelkimu ir vėlai vakare patvirtina naują Ministrą Pirmininką.
Štai kaleidoskopas, nors truputį primenantis, kiek daug šaltakraujiškai apskaičiuotų ir lemtingų dalykų dėjosi vienu metu. Ligi kruvinosios nakties dar buvo likusios dvi dienos. M.Gorbačiovo ultimatumas - paklusti SSRS konstitucijai - dar sykį išryškino konflikto esmę. Jos nuodingos šaknys ėjo toli į praeitį - į 1940 m. okupaciją, o parazitais aptekusios šakos gožė mūsų ateitį, vis dar drumsdamos, neva čia teisėtai buvo ir tebėra buvusi Sovietų Sąjunga. Dabar tuo bando dangstytis penktoji kolona. Atseit sausio sąmoksle ir agresijoje ji veikusi pagal anos valstybės įstatymus, o ana valstybė dar nebuvo pripažinusi Lietuvos valstybės. Tai reikštų, kad leidžiama pulti bet ką, ko tik nepripažįsti, ir puolant bei sąmokslaujant leidžiama nežinoti, kad šioje šalyje veikia tik jos vienintelė Laikinoji Konstitucija.
Lygiai mėnesį prieš sausio ultimatumą, taigi 1990 m. gruodžio 10 d., Vašingtone prašiau Amerikos prezidento G.Busho, kad jis padarytų nors kiek mus politiškai apsaugantį pareiškimą arba nors užsimintų, kad Lietuva gyvena pagal savo pačios Konstituciją. Jis neatsiliepė, matyt, nebuvo parengtas suvokti, kad čia problemos esmė, bet užtikrino, kad M.Gorbačiovas negali mūsų pulti, nes “tai jam būtų pernelyg nuostolinga”. Taip ir atsitiko, užpuolimas ir pralaimėjimas pavirto didžiuliais politiniais nuostoliais ir Sovietų Sąjungai, ir jos vadovui; bet Amerikos prezidentas apsiriko manydamas, kad M.Gorbačiovas protingesnis, negu buvo iš tikrųjų.
Viršų paėmė kvaila neapykanta, baimė prarasti valdžią, jei būtų atsisakyta nors gabalėlio “teritorijos”. Teisė ir žmoniškumas toje mąstysenoje neegzistavo.
O dabar pasiklausykime, ką sako liudininkai, laisvės gynėjai, didžiojo Nepriklausomybės mūšio dalyviai.
“Pro langą pamatėm važiuojant tankus. Greit apsirengėm ir nuskubėjom prie bokšto. /.../ Tankai atvažiavo iš kitos pusės. Čia bokšto gynėjų buvo daug mažiau. Išgirdom, kaip žmonės sušuko: “Vyrai, susikibkim rankom ir sudarykim grandinę, kad ir šaudys, visų neiššaudys!” Tada vyrai sustojo ant kelio. Sunkvežimis liko jiems už nugarų. O vėliau - klaiku. Tankas važiavo nežiūrėdamas, kad ten beginkliai žmonės. Vienas vyriškis užsikabino rankomis už patrankos vamzdžio ir užšoko ant tanko, o du vyriškiai jau nebesuspėjo. Juos prispaudė prie sunkvežimio su smėliu ir pervažiavo. Vieną tankas išmetė iš po vikšrų, pervažiavęs sunkvežimį, o antro mes nematėm, kas jam atsitiko.”
“Prišokęs prie manęs desantininkas, prikišęs automatą, iššovė prie pat mano ausies. O iš kairės tuo metu trenkė šalia stovėjusio tanko patranka. Pakilo tirštas dūmų debesis. Galvoje spengė, aštrūs dūmai graužė nosį ir gerklę. Tada į mus patraukė tankai ir pradėjo mus vaikyti tarp medelių. O desantininkai vis tratino ir tratino, bjauriai keiksnodamiesi ir kartodami: “Vot vam svoboda i nezavisimostj.”
“Kai prisimenu tą baisiąją naktį, tai tikrai pagalvoju, kad nepabijočiau, jeigu reiktų, ir vėl eičiau ginti bokšto. (Čia kalba mergaitė.) Kai iš penktadienio į šeštadienį aš išėjau ir žinojau, kad ten pasiliko labai nedaug žmonių, tai labai graužė sąžinė. Aš nejaučiu keršto jausmo tam tankistui, kuris mane sužalojo. Bet nesuvokiu, kaip jis galėjo važiuoti ant žmonių, net jeigu toks įsakymas ir buvo. Tai nežmoniška, baisu...”
“Mačiau, kad bokšto viduje per šaudymus buvo apie 15 jaunuolių. Prie bokšto išstovėjau iki 5.30 ryto. Tie jaunuoliai tikrai pro duris neišėjo. Visą laiką, kur tik užsidegdavo lange šviesa, šūviai ją gesino. Mano sūnus matė, kaip iš III aukšto išmetė moterį. Ją nunešė į greitąją.”
“Už tvoros ant viršaus dar buvo likusi mergaitė, kuri kažką kalbėjo desantininkui, tačiau tas užsimojo gumine lazda, šėrė jai per galvą ir ši nusirito šlaitu apačion.”
“Vienas žmogus parkrito netoli manęs. Pakėlėm. Išdraskyta koja. Kokios kulkos?! Man rodos, kitose šalyse jos uždraustos - centras yra ne pačioje kulkos galvutėje, o per vidurį. Sutikusi kliūtį, ji keičia kryptį ir drasko raumenis. Jam buvo pataikyta į blauzdą, o išlindo per šlaunį...”
“Atėjęs brolis papasakojo, kad duris vyrai susikibę atlaikė, nors buvo šaudoma, ant galvų byrėjo tinkas, po kojomis mėtė sprogmenis. Desantininkai daužė langus ir lindo pro juos... Eidamas pro šarvuotį, matė jame sėdintį ir verkiantį kareivį.”
“Žmonės su ašaromis šaukė:
- Ką jūs darote, fašistai?
Kareivių veidai buvo baisūs, apgirtę.
Per garsiakalbį skelbė, kad valdžia perėjo į darbininkų ir valstiečių rankas.”
“Mes nesitraukėme, nes nebuvo kur trauktis - už nugaros pastato durys. Kareiviai pradėjo mus daužyti automatais, stengdamiesi pataikyti į galvą. /.../ Aplink buvo daug ir rusų, kurie kartu su mumis keikė užpuolikus.”
“Nustelbdamas pragaro kakofoniją, tarsi “pragaro lakštingala” pragydo niekšų iš “Nacionalinio gelbėjimo komiteto” magnetofono įrašas. Išgirdome veidmainišką kreipimąsi į “brolius ir seses” - apšaudytus, trenksmo apkurtintus, nusikalstamos agresijos priblokštus žmones. Nežinau, ar gali būti šlykštesnis pasityčiojimas.”
“Kai tik privažiavome, pirmas, kurį aš pamačiau, buvo į mus einantis vyras su prakirsta galva. Galva buvo prakirsta taip smarkiai, kad kaulas buvo įlūžęs, jautėsi, kaip pulsuoja smegenų dangalai, tekėjo kraujas. Aš jį subintavau.”
“Susidarė įspūdis, kad kareiviai buvo vyresnio amžiaus, keturiasdešimtmečiai, kad jie buvo samdiniai. Ne reguliari kariuomenė, o apmokami žudikai, kurie stovėjo ant tankų kaip kaubojai. Jų akys žibėjo, lyg jie būtų pavartoję narkotikų arba išgėrę. Jų išsprogusios akys, sulaukėję žvilgsniai, visa povyza nekėlė jokių abejonių, jog tereikia neatsargaus žingsnelio, ir jie tuoj pradės šaudyti. /.../ Jūs klausiate, kodėl aš pasilikau prie parlamento? (Čia kalba škotas.) Jeigu škotas ar kitas mažos tautos atstovas nestovės kartu su jumis, tuomet niekas nestovės. Jeigu tu tiki Teisingumu, Draugyste ir Tiesa, tai tu tiki. Ir tada slapstytis nebegalima.”
“Skubėjome rūšiuoti sužeistuosius, žiūrėjome, kurie skubiai turėjo būti operuojami, kurie dar gali palaukti, kam padaryti kokią nors rentgeno kontrolę. Jau pirmųjų operacijų metu buvo išimtos kulkos ir skeveldros, buvo plastikinės skeveldros. Kulkų pobūdis taip pat aiškus - koviniai šoviniai su išcentrine jėga, kuriuos turi tik kariškiai profesionalai ir kurių naudojimas net karuose uždraustas Ženevos konvencijoje. /.../ Į ligoninę buvo patekę ir žmonių su muštom žaizdom, kai juos kariškiai mušė automatų buožėmis. Bet jie aptvarkyti tuoj pat grįžo atgal. Atgal grįžo žmonės ir su šautinėm žaizdom. Mes jų nesulaikėm. Bet žmonės grįžo atgal ne keršto vedini, jie neturėjo kuo keršyti. Jie kiekvienas jautė pareigą Tėvynei. Visos jų pavardės suregistruotos, gali tikrinti bet kokia komisija.”
Daug liudijimų. Mes tada padarėm šitą darbą specialiai, kad jokia, net masiškiausia sovietų propaganda, skleidžiama po pasaulį, negalėtų paneigti teisminio liudijimo.
Kaip šiandien atrodo viso to smurto organizatoriai, o veikiau - didžiųjų Kremliaus nusikaltėlių kolaborantai, vietiniai organizuojantys talkininkai? Kai kurie lyg apsisaugoję kitose šalyse, nevykdančiose tarptautinių sutarčių dėl tarpusavio teisinės pagalbos. Keli - jau teismo salėj. Tačiau prieš kurį laiką dar buvusios mūsų valdžios vienas aukščiausių jų pareigūnų aiškino Maskvoje, kad nūnai teisiamieji esą kriminaliniai nusikaltėliai. Tartum būtų buvę sutarta nematyti valstybės išdavimo, sąmokslo ir perversmo.
Provokatoriai tada iš visų jėgų stengėsi organizuoti konfliktą taip, kad jis atrodytų kaip tautų, partijų, žmonių grupių susirėmimas, į kurį būtinai turėję kištis “armija išvaduotoja” ir “komitetas gelbėtojas”. Tokia buvo šeimininkų nurodyta užduotis, ir netgi dar didesnė. Po kelių dienų, padėčiai kiek aprimus, kai pasaulio viešoji nuomonė jau tramdė Kremliaus štabą, “Jedinstvo” draugovininkai, gal pabūgę atsakomybės, šaukė apie tariamai “Lietuvoje įsiliepsnojusį pilietinį karą”, ragino “Lietuvos darbo žmones kurti ginkluotas draugoves kaimo rajonuose, kolūkiuose, įmonėse...” Kai kur ir kūrėsi, traukė iš pakampių automatus ir raudonas vėliavas. Nepavyko, sulindo atgal, niekas nenubaustas. Tiesa, už popieriaus sandėlių išplėšimą, pasitelkus ginkluotus okupantus, du perversmininkai nubausti sumokėti po 500 litų. Pagrindinis “Jedinstvo” asmuo toliau šmeižia Lietuvą ir jos laisvės gynėjus, toliau atvirai vykdo provokatoriaus misiją.
Tokia Lietuva - didvyriška, bet pakirmijusi. Kas gi Maskvoje? Kas Rusijoje?
Sausio 12 d. Rusijos vadovybė viešai ir oficialiai pasmerkė Sovietų Sąjungos vadovybę, ir B. Jelcinas paaiškino JAV ambasadoriui J.Matlockui: “Jei centro jėgos gali tą daryti pabaltams, tai gali daryti ir mums.” Tokia buvo paplitusi nuomonė, kurią dar tvirčiau pabrėžė leningradietis Rusijos deputatas M. Molostvovas, kalbėdamas sausio 12ąją čia, mūsų Aukščiausiojoje Taryboje: “Aš kaip ir mano draugai Rusijoje tvirtai įsitikinęs, kad pasikėsinimas į Lietuvos politinę nepriklausomybę - tai smūgis Rusijos rytojaus demokratijai. Šiandien smurtas atėjo į Lietuvos žemę, rytoj jis virs baisiu smurtu visų Rusijos tautų atžvilgiu. /.../ Kol mes gyvi, kausimės už mūsų ir jūsų laisvę.” Todėl B. Jelcinas privačiai piktai barasi su M. Gorbačiovu tą dieną, sausio 12ąją, kol sutariama pasiųsti į Vilnių įgaliotųjų deputatų delegaciją. Kaip B. Jelcinas yra vėliau man pasakojęs, jis pareikalavo iš M. Gorbačiovo “nutraukti tą bjaurastį” (Prekratite eto bezobrazije!). Jis tik nenumatė, kokia apgavystė išeis su ta delegacija. Aš keliskart prašiau telefonu jos vadovo N. Dementejaus, kad skristų tiesiai į Vilnių. Veltui. Kai kas valdė padėtį geriau ir manipuliavo pagal planą. Delegacija sustojo Minske, kad nesutrukdytų tą naktį Vilniaus žudynių. O V.Landsbergiui, kaip jūs žinote, nepavyko sutrukdyti saldžių M. Gorbačiovo sapnų.
Kitą dieną sapnų nebeliko. Norvegija tą pačią naktį kreipėsi į Jungtinių Tautų Organizaciją, Islandija griežtai protestavo telegrama Kremliui. Čia daug padarė mūsų atstovas Oslo mieste - Leonas Boddas. Vakarų didžiųjų valstybių ir Suomijos ambasadoriai sekmadienio popietę buvo priimti SSRS užsienio reikalų ministerijoje ir išgirdo niekus, neva “Gorbačiovas nežinojęs”; jie iškart pareiškė logišką viltį, kuri niekad nepasitvirtino, kad tokiu atveju veiksmas bus pasmerktas, o kaltininkai nubausti. B. Jelcinas jau buvo Taline, kur į pavakarę parengti ir pasirašyti bendri trijų Baltijos valstybių ir Rusijos vadovų dokumentai (aš pasirašiau faksu). B. Jelcinas kreipėsi į kareivius iš Rusijos, tarnaujančius sovietų daliniuose, perspėdamas nevykdyti neteisėtų įsakymų, kurie prieštarauja Rusijos konstitucijai. M.Gorbačiovas dėl to rėkė įsiutęs, vadino B. Jelciną kalės vaiku, o B. Jelcino lėktuvas atgal į Maskvą dėl atsargumo pakeitė kursą. Štai kokia buvo sausio 13oji Maskvoje.
Toliau nevykusiai teisindamasis ir teisindamas kariuomenės veiksmus, pavyzdžiui, tuo, kad “Lietuvoje atsirado savininkų”, reformatorius M.Gorbačiovas darėsi vis labiau juokingas. Jelena Bonner pareikalavo, kad jos mirusio vyro A. Sacharovo pavardė būtų išbraukta iš visų Nobelio premijos sąrašų, kuriuose pasirodys M. Gorbačiovas. Net V. Bakatinas, ką tik buvęs vidaus reikalų ministras, viešai reikalavo, kad M. Gorbačiovas atsiribotų nuo “Vilniaus perversmo”. Taip formulavo V.Bakatinas. (Kai šiek tiek atsiribojo, perversmo sėbrai apkaltino M. Gorbačiovą, kad juos išdavęs.) E. Ševardnadzė jau buvo pasitraukęs, galbūt iš anksto žinojęs apie rengiamas žudynes, kurios ir surengtos pagal tą pačią schemą kaip prieš pusantrų metų Tbilisyje.
Vakaruose JAV Saugumo tarybos, Valstybės departamento ir CŽV pareigūnai darė išvadas apie M. Gorbačiovo kaltę ir niūriai juokavo: “Jie negalėjo pažadinti M.Gorbačiovo, tai pažadino mus.” Išties, valstybės sekretorius, tą pačią sausio 13osios naktį pasiektas telefonu Turkijoje, pranešė, kad nors ir velniškai nesinorėtų atitraukti visuomenės dėmesio nuo artėjančio karo prieš Iraką, nesą kitos išeities, teksią pareikšti dėl Vilniaus viešą protestą Kremliui.
Europa reagavo konkrečiau. Didžiosios Britanijos ir Belgijos užsienio reikalų ministrai perspėjo Kremlių, kad Europos komisija labai gali suspenduoti milijardo dolerių pagalbą sovietams, o Islandijos užsienio reikalų ministras J. B. Hannibalssonas jau po savaitės buvo Vilniuje. Aptarinėjome, kaip eisime į diplomatinių santykių atkūrimą ir kaip tai padės pralaužti diplomatinę blokadą, suteikti Lietuvai daugiau politinės apsaugos.
Kiek vėliau, tiems darbams einant pirmyn, sovietai ėmė protestuoti, bet Islandija atsakė labai paprastai: ji visad pripažinusi Lietuvos valstybę, o dabartinis užsienio reikalų ministro vizitas į Vilnių sausio 19 d. jau reiškęs ir pripažinimą, ir diplomatinius santykius.
Labai daug dalykų buvo sprendžiama Maskvos Vašingtono ašyje. Tačiau vienu metu gražiai bręstantį pasaulio pasidalijimą ėmė ardyti nedidelė šalis - Lietuva. Ji turėjo savo nuomonę ir vykdė savo politiką. Ir tam tikrą laiką tarptautines permainas koregavo Vilniaus Maskvos Vašingtono trikampis. Išėjo geriau visiems. Nemaža dalimi ir todėl, kad keistoji Lietuva nešaudė, nors į ją šaudė.
Šiandien valstybės apsaugai reikia ir dvasios, ir ginklo, ir diplomatijos. Tada, gal vienintelę istorijoje žvaigždžių valandą, pakako dvasios, kuria galėjo remtis diplomatija, žadinusi pasaulio sąžinę. Pakako, nes dvasios telkimasis ir galia buvo ypatingi.
Prisimindami tas dienas ir naktis, kitąsyk mes stebimės ir kiti stebisi - iš kur tas dvasios galybės proveržis tokioje daugybėje žmonių?
Pabandykime prisiminti. Nuo pat Sąjūdžio, nuo pat Kovo 11osios jie girdėjo Lietuvoje dažnai ir viešai kalbant apie svarbiausią valstybės klausimą - laisvę ir teisingumą, apie svarbiausią visuomenės klausimą - laisvę ir teisingumą, apie svarbiausią individualaus gyvenimo klausimą - laisvę ir teisingumą. Populiarus: ir teisę, ir viltį, visas viltis apimantis žodis buvo Nepriklausomybė.
Taip reiškėsi būties, moralės ir politikos dalykai kartu. Šia prasme Lietuvos sąmonė buvo parengta, moraliai, kryptingai politizuota; daugybė buvo ne tik neabejingų savo Tėvynės likimui, bet ir pasiryžusių aukotis. Tie žmonės nesibaidė nei žodžio “politika”, nei kokios pašaipos, nei stiklinio žudikų žvilgsnio; Lietuvos gynėjai stovėjo prieš tankus ir nesitraukė. Tie žmonės Sausio 13osios rytą buvo kaip jūra apsupę Aukščiausiąją Tarybą, kai nuo stogų žvalgai ėmė šaukti: “Tankai, tankai!”
Prieš keletą dienų girdėjome šioj salėj ukrainietį mokslininką A.Nepodkupną, liudijantį, kad pasigirdus šauksmams “tankai, tankai!” nė vienas iš tūkstančių, tą rytą atskubėjusių be ginklo ginti Aukščiausiosios Tarybos, nekrūptelėjo, nebėgo nuo atgriaudėjančios mirties. Tada mokslininkas ir suvokęs, kad jis atėjęs ir stovi ne minioje - jis yra Tautoje.
O ten juk buvo įvairių tautybių ir pažiūrų žmonių. Įvairaus amžiaus ir būdo, įvairios praeities. Šiokiadieniais jie ginčytųsi, peštųsi arba atsukę nugaras nueitų kas sau.
Lietuvai buvo skirta - o tai taip retai pasitaiko - sujungti visus tuos žmones į didžią solidarumo Tautą.
Taip įvyko, dėl ko ir liūdime, ir didžiuojamės.
Krito trylika širdies savanorių - už Tėvynę ir už tai, kad prievarta nelaimėtų. Dar kiti mirė vėliau nuo tos nakties žaizdų ir sukrėtimų.
Krito, beje, ir vienas užpuolikas, saviškių nušautas į nugarą, nes tik jie šaudė.
Bet nekrito laisvės dvasia. Nutraukusi grandines, ji toliau kėlė Trispalvę. Tūkstančių tūkstančiai Laisvės gynėjų ir visoje Lietuvoje, ir atvažiuodami iš visur į Vilnių, nesvyruodami atliko piliečio pareigą.
Nekrito Lietuva, kai sukruvinta laimėjo dvasios pergalę, ir toliau žengė į pergalę.
Krito imperija.
Metams einant, suvokiame ir vis labiau suvoksime, kad Sausio 13oji yra Lietuvos pergalės diena. Galbūt kada nors kas nors pasakys, jog tai ir žmonijos pergalės diena. Štai kodėl “Oi neverk, matušėle” nėra gedulo giesmė, tai artimųjų paguodos ir tautos stiprybės šaltinis.
Todėl ir mūsų jausmai šiandien - tai nuoširdi užuojauta ir broliška simpatija žuvusiųjų šeimoms, sveikinimas visiems laisvės gynėjams, tūkstančių tūkstančiams, kuriems Apvaizda buvo maloninga, apsaugojo nuo gyvybės aukos.
PIRMININKAS. Dabar kviečiame Seimo Pirmininko pavaduotoją A.Vidžiūną ir Seimo narį krašto apsaugos ministrą Č.Stankevičių nuvykti ir padėti gėlių Medininkų žudynių ir G.Žagunio žuvimo vietoje.
Gerbiamieji, pasibaigus posėdžiui, Latvijos 1991 m. barikadų dalyvių visuomeninio paramos fondo delegacija įteiks atminimo medalius Sausio 13 d. žuvusiųjų šeimoms. Prašome žuvusiųjų artimuosius susirinkti prie varpo, čia, Seimo hole.
O dabar skelbiu iškilmingą posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, baigtą. Visus kviečiame dalyvauti 12 val. valstybės vėliavų pakėlimo ceremonijoje Nepriklausomybės aikštėje, taip pat vėlesniuose šios dienos renginiuose. Ačiū.