AIŠKINAMASIS RAŠTAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO ĮGYVENDINIMO ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO 3 DALIES PRIPAŽINIMO NETEKUSIA GALIOS ĮSTATYMO PROJEKTO
Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 45-1709) (toliau tekste - Įstatymas) 1 straipsnio 3 dalies nuostata, jog “jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-01-17 nutarimu Nr. 53 ”Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių” (Žin., 2003, Nr. 6-253) (toliau - Taisyklės) yra ydinga dėl šių priežasčių:
Pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo paskirtis yra reglamentuoti pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus. Kitaip tariant tik įstatymas, o ne Vyriausybės nutarimas ar kitas poįstatyminis aktas turėtų nustatyti valstybės tarnautojui garantuojamą darbo užmokestį. Tačiau Įstatymo 1 straipsnio 3 dalis įtvirtinta nuostata deleguoja Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisę tvirtinti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, taip įteisinant galimybę manipuliuoti reglamentuojant ir nustatant valstybės tarnautojų darbo užmokestį.
Antra, galiojantis Įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principas. Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas. Jis reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Pagal šį principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, turi būti užtikrinamas jurisprudencijos tęstinumas.
Teisinio saugumo principas suponuoja ir tai, kad jei dėl valstybinės valdžios institucijų veiksmų ar sprendimų yra pažeidžiamos asmens teisės, asmeniui turi būti garantuota šių teisių veiksminga teisminė gynyba. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, tai yra asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis nustato, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Šia prasme nuosavybės paėmimas gali būti pateisinamas tik visuomenės poreikiais, ir siejant tai su teisingu atlygiu už nuosavybės paėmimą ateityje.
Taikant Įstatymo bei Taisyklių nuostatas valstybės tarnautojas netenka dalies jam priklausančių darbo užmokesčio išmokų. Tokiu būdu yra pažeidžiamos jo teisės į nuosavybę. Taip pat Konstitucija nustato ir asmens lygybės prieš įstatymą principą (29 straipsnis). Šis principas iš esmės reiškia, kad yra draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su darbuotojo dalykinėmis savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan. Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies bei Taisyklių nuostatos sudaro galimybę atskirų institucijų tų pačių kategorijų valstybės tarnautojams gauti skirtingų dydžių darbo užmokestį, priklausantį nuo nepakankamų toms įstaigoms patvirtintų atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčio asignavimų, ir diskriminuoja vienus valstybės tarnautojus kitų atžvilgiu, mokant skirtingų dydžių darbo užmokestį už analogišką darbą tų pačių kategorijų valstybės tarnautojams.
Minėtas principas yra tiesiogiai susijęs ir su Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Ši teisė reiškia, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų realizuoti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu ir mokamas įstatymų nustatytu laiku.
Trečia, tokia nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Biudžeto sandaros įstatyme (Žin., 2004, Nr. 4-47) nustatytiems biudžeto formavimo bei planavimo principams, nes sudaro prielaidas trūkstant lėšų nemokėti tarnautojams priklausančio darbo užmokesčio dalies, o tuo pačiu neskatina asignavimų valdytojų projektuoti tarnautojų darbo užmokesčiui reikalingų lėšų poreikio.
Atkreiptinas dėmesys, kad pakeitus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą, buvo iškilusi būtinybė užtikrinti tam tikrų pasikeitusių teisnių santykių reglamentavimo įgyvenimą. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymas įgyvendintas, todėl Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostata netenka prasmės ir naikintina.
Ketvirta, narystės Europos Sąjungoje išvakarėse būtina užtikrinti vienos iš kertinių žmogaus teisių – teisės į nuosavybę teisinį reguliavimą bei atsisakyti Europos Sąjungos šalims nebūdingos praktikos pažeidžiant pilietines teises. Todėl šis įstatymas svarstytinas ypatingos skubos tvarka.
Įstatymo projektas neigiamų pasekmių nesukels.
Reikės panaikinti 2003 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 53, kuriuo patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės.
Įstatymo reikšminiai žodžiai: “darbo užmokestis”.
Projektą teikia: Seimo narys R.Šukys