Lietuvos Respublikos Vyriausybė

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS REFORMOS ĮSTATYMO 15 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO
NR. IXP-3198

2004 m. kovo 24 d. Nr. 311

Vilnius

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2004 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1981, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Nepritarti Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. IXP-3198 (toliau vadinama – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:

1. Žemės asmeniniam ūkiui suteikimas pagal Įstatymo projektą reikštų, kad asmeninio ūkio žemė būtų suteikiama po Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau vadinama – Įstatymas) (Žin., 1997, Nr. 65-1558) įsigaliojimo. Tačiau Įstatymo 12 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad žemė iš Įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal Įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui. Vadinasi, žemė asmeniniam ūkiui turėjo būti suteikta laikantis teisės aktuose numatytos procedūros ir pagrįstai – asmenims, turėjusiems teisę gauti žemės asmeniniam ūkiui ir ją naudojusiems jau iki Įstatymo įsigaliojimo dienos. Tik tokia žemė pagal Įstatymą priskiriama valstybės išperkamai. Darytina išvada, jog Įstatymo projektu būtų pažeidžiamos kitos grupės asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teisę į žemę, teisės.

2. Konstatuojant, kad žemė išperkama valstybės, privalu nustatyti, kad konkretiems asmenims asmeniniam ūkiui tam tikro dydžio žemės sklypai buvo suteikti pagal įstatymus. Taigi esminė sąlyga, leidžianti spręsti, ar žemė priskirtina prie išperkamos, yra jos suteikimo pagal galiojančius įstatymus fakto konstatavimas (įrodymas).

Juridinių faktų, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, nustatymas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) 444 straipsnio 1 dalį priskiriamas teisminės, o ne įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios institucijos kompetencijai. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir tuo pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia subjektinės teisės ar pareigos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 445 straipsnį teismas juridinę reikšmę turinčius faktus nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitaip gauti reikiamų dokumentų, patvirtinančių tuos faktus, arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Viena iš sąlygų, apibrėžiančių teismo priimto sprendimo pagrįstumą, yra ta, kad juridinių faktų ir aplinkybių buvimas turi būti patvirtintas teismo ištirtais teismo posėdyje ir teismo įvertintais patikimais įrodymais (sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis arba tokiais įrodymais, kurie yra abejotini, tikėtini ir panašiai). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teikiamu Įstatymo projektu įtvirtinus galimybę apskričių viršininkams nustatyti asmeninio ūkio žemės naudojimo faktą, minėtosios nuostatos jau nebūtų taikomos, apskričių viršininkų priimti sprendimai dėl asmeninio ūkio žemės naudojimo fakto nustatymo teisėtumo ir pagrįstumo galėtų būti ginčijami teisme.

Be to, teikiamu Įstatymo projektu įtvirtinus tokią funkciją apskričių viršininkams, gali būti pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Žin., 1992, Nr. 31-953) įtvirtintas valdžių padalijimo principas.

3. Vienas iš civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų yra administracinis aktas. Žemė asmeniniam ūkiui turėjo būti suteikiama apylinkės tarybos sprendimu. Apylinkės tarybos sprendimas yra administracinis aktas, todėl jo pagrindu atsirado civilinės teisės ir pareigos. Žemės naudojimo teisės pradedamos kurti priimant sprendimą dėl žemės sklypo suteikimo naudotis, t.y. nusprendžiant, kad konkretus asmuo tam tikroje vietovėje turėjo teisę naudotis tam tikro dydžio sklypu. Žemės naudojimo teisės sukūrimas apėmė teisiškai reikšmingų veiksmų visumą – sprendimo priėmimą, žemės sklypo suformavimą ir pažymėjimą vietovėje. Priėmus sprendimą dėl žemės sklypo suteikimo naudotis, valstybės institucijoms atsirado pareiga iki galo įforminti asmeniui pradėtą kurti subjektinę teisę. Jeigu ši teisė toliau nekuriama ar kitaip pažeidžiamos asmens teisės, ji gali būti ginama teisme.

Ministras Pirmininkas                                                                        Algirdas Brazauskas

Žemės ūkio ministras                                                                         Jeronimas Kraujelis