IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS FINANSŲ ĮSTAIGŲ ĮSTATYMO 2 IR 4 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR.IXP-3132

2004 m. kovo 15 d. Nr.9

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo:Komiteto pirmininkas Algirdas Butkevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojai Raimundas Palaitis, Gintautas Šivickas, Komiteto nariai Bronius Bradauskas, Kęstutis Glaveckas, Jonas Lionginas, Juuzas Palionis, Artur Plokšto.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados: -

3. Piliečių, visuomeninių organizacijų, politinių partijų bei politinių organizacijų, kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai, pataisos, pastabos:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Asociacija Lietuvos kredito unijos 2004-02-12 Nr.2/5	1. Pritariame Finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnio papildymui 5 dalimi. Nemažai Finansų įstaigų įstatymo nuostatų yra perkeltos iš ES direktyvos 2000/12/EB dėl kredito įstaigų steigimosi ir veiklos. Lietuvos Respublikos derybų su Europos Sąjunga metu kredito unijoms buvo suteikta išimtis ir kredito unijos buvo priskirtos prie direktyvos 2000/12/EB 2 straipsnio 3 dalyje išvardytų institucijų, kurioms ši direktyva netaikoma. Dėl šios priežasties kredito unijoms negali būti taikomi tokie patys reikalavimai, kaip kitoms kredito įstaigoms (bankams, centrinei kredito unijai), kurioms turi būti taikomi ES direktyvos 2000/12/EB ir kitų susijusių direktyvų reikalavimai. Manome, kad atsižvelgiant į kredito unijų ir kitų kredito įstaigų veiklos specifiką bei kredito unijoms pritaikytą išimtį iš direktyvos 2000/12/EB, Finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnis turėtų būti papildytas siūloma nuostata, kad, jei Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, nustato kitokias normas, negu nustato Finansų įstaigų įstatymas, taikomos įstatymų, reglamentuojančių finansinių paslaugų teikimą ar finansų įstaigų veiklą, normos. Nepritarus siūlomam 4 straipsnio papildymui 5 dalimi pagal įstatymo projekte išdėstytą redakciją, siūlome papildyti Finansų įstaigų įstatymą arba specialiuosius įstatymus (Kredito unijų, Centrinės kredito unijos) pagal Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2004-01-12 išvadoje Nr. IXP-3132 pateiktą siūlymą: „.....Finansų įstaigų įstatyme turėtų būti aiškiai nurodyta, kad finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą reglamentuoja Finansų įstaigų įstatymas, jeigu specialiuosiuose įstatymuose ar tarptautinėse sutartyse nenustatyta kitaip arba specialiuosiuose įstatymuose nurodyti, kad Finansų įstaigų įstatymas taikomas tiek, kiek specialusis įstatymas nereguliuoja finansų paslaugų ar finansinių įstaigų veiklos…”	Pritarti
		2. Pritariame Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 23 dalies pakeitimui, tačiau siūlome patikslinti įstatymo projekto formuluotę. Atkreipiame dėmesį, kad kredito įstaigos turi teisę verstis ne tik iš neprofesionalių rinkos dalyvių priimtų lėšų skolinimu, bet ir iš profesionalių rinkos dalyvių priimtų lėšų skolinimu (pavyzdžiui, Lietuvos centrinės kredito unijos didžiąją skolinamų lėšų sudaro iš kredito unijų priimtos lėšos). Siūlome įstatymo projekto 1 straipsnį išdėstyti taip: ,,1 straipsnis. 2 straipsnio 23 dalies pakeitimas 2 straipsnio 23 dalyje vietoje žodžių „piniginių paskolų teikimu“ įrašyti žodžius „skolinimu“ ir šią dalį išdėstyti taip: „23. Kredito įstaiga - Lietuvos Respublikos įmonė ar įstaiga arba užsienio valstybės įmonės padalinys, veikiantis Lietuvos Respublikoje, kurie turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių bei skolinimu, taip pat turintys teisę verstis dalies ar visų kitų šio Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų paslaugų teikimu ir prisiimantys su tuo susijusią riziką bei atsakomybę.“	Pritarti	Teikiamo įstatymo projekto 2 straipsnio 23 dalies redakcija yra būtent tokia, kokia yra siūloma.
		3. Nepritariame siūlomam Finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pakeitimui. Manome, kad netikslinga keisti Finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, nes numatoma įstatymo pataisa apribotų kredito įstaigų ir kitų finansų įstaigų galimybę realizuoti už skolas perimtą turtą, t.y. pajamos iš realizuoto turto negalėtų viršyti daugiau kaip 10 procentų pajamų.	Iš dalies pritarti	Pagal šiuo metu galiojančio Finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, finansų įstaigos gali tik 10 procentų pajamų gauti iš finansinių paslaugų teikimo, o likusios pajamos gali būti gaunamos iš pvz., nekilnojamojo turto nuomos. Įmonės, kurių pagrindinė veikla yra operacijos, susijusios su turto pardavimu, nuoma ir pan., kai atliekant šias operacijas neteikiamos finansinės paslaugos, neturėtų būti laikomos finansų įstaigomis, o bankams neturėtų būti leidžiama be apribojimų investuoti į tokias įmones ir bankams neturėtų būti nustatyti mažesni reikalavimai teikti joms finansines paslaugas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Finansų įstaigų 4 straipsnio 2 dalis riboja finansų įstaigos teisę verstis įstatyme nenumatyta veikla, todėl šis ribojimas neturėtų būti traktuojamas kaip absoliutus draudimas sudaryti su finansinių paslaugų teikimu nesusijusius sandorius, įskaitant ir sandorius, susijusius su nuosavybės teise turimo turto valdymu, naudojimu ar disponavimu. Galima būtų iš viso atsisakyti 4 straipsnio 2 dalies, o 1 straipsnio 42 dalies 2 punktą išdėstyti taip: ,,2) vykdymas veiklos, kurios pagrindinę dalį sudaro finansinių paslaugų teikimas.“
		4. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos Komisijos rekomendacijas taip pat siūlome pakeisti Finansų įstaigų įstatymo 45 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Auditoriui draudžiama pasirašyti auditoriaus išvadą dėl tos pačios finansų įstaigos finansinės atskaitomybės už 2 finansinius metus po to, kai auditorius yra pasirašęs auditoriaus išvadas dėl tos finansų įstaigos finansinės atskaitomybės už 7 finansinius metus iš eilės. Auditoriui draudžiama atlikti auditą, taip pat asmeniui draudžiama kartu su auditoriumi dalyvauti atliekant auditą toje pačioje finansų įstaigoje už 2 finansinius metus po to, kai atliekant auditą ar dalyvaujant atliekant auditą dėl tos pačios finansų įstaigos finansinės atskaitomybės už 7 finansinius metus iš eilės, jam buvo atskaitingi kiti kartu atlikę auditą ar dalyvavę atliekant auditą asmenys. Šie draudimai neapriboja asmens teisės pasirašyti auditoriaus išvadą kaip audito įmonės vadovui.“	Iš dalies pritarti	Žr.išvadą irargumentus dėl Lietuvos bankų asociacijos 1 pastabos.
2.	Lietuvos laisvosios rinkos institutas 2004-01-19	Susipažinę su Finansų įstaigų įstatymo projektu (toliau – Įstatymo projektas), pateikiame šias pastabas. Vertinant Įstatymo projektą pirmiausiai vertėtų atkreipti dėmesį į įstatymo rengėjų deklaruojamų tikslų atitikimą siūlomų pakeitimų turiniui. Aiškinamajame rašte teigiama, kad Finansų įstaigų įstatymo pakeitimo tikslas yra suderinti Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymą su Lietuvos Respublikos bankų įstatymo projektu. Įvertinus Lietuvos Respublikos bankų įstatymo projektą galime daryti išvadą, kad pastarojo tikslai ir nuostatos nesiderina su Įstatymo projekto rengėjų siūloma nuostata, papildančia Finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalį: „finansų įstaiga gali verstis tik finansinių paslaugų teikimu bei jai nuosavybės teise priklausančio turto, naudojamo finansinėms paslaugoms teikti, valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, taip pat kita veikla, jeigu vykdant šią veiklą gauna ne daugiau kaip 10 procentų pajamų, skaičiuojant nuo visų pajamų per kiekvieną ataskaitinį laikotarpį (ketvirtį) atskirai ir (ar) per finansinius metus.“ Bankų įstatymo projektas skirtas reglamentuoti kredito įstaigų veiklą, tuo tarpu Finansų įstaigų įstatymas, įskaitant keičiamą įstatymo nuostatą, skirtas reglamentuoti ne tik kredito įstaigų, bet ir finansų įmonių (įskaitant lizingo įmones) veiklą (finansų įstaigos sąvoka apima ir kredito įstaigas, ir finansų įmones). Todėl nesuprantama, kodėl siekiant griežtai reglamentuoti turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tikslus bankuose, šis ribojimas siūlomas pritaikyti ir finansų įmonėms. Tikslas griežčiau reglamentuoti turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tikslus visuose finansų įstaigose aiškinamajame rašte nėra deklaruotas. Svarbu pažymėti, kad minėtas Finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies papildymas reikšmingai suvaržytų lizingo verslą, kadangi dalis šiuo metu lizingo įmonių teikiamų paslaugų patektų į tų paslaugų ratą, iš kurių lizingo įmonės negalėtų gauti daugiau kaip 10 procentų pajamų. Tokios paslaugos yra: ─ veiklos nuoma (teisės naudotis turtu perleidimas neperleidžiant nuosavybės teisės); ─ pirkimas-pardavimas išsimokėtinai; ─ turto, kuris buvo susigrąžintas pagal nutrauktas lizingo nuomos ar veiklos nuomos sutartis, pardavimas; ─ bet koks kito finansų įmonei priklausančio turto nuomojimas; ─ lizingo sutartys su papildomomis paslaugomis (pvz., lizingo bendrovė apdraudžia kliento pagal lizingo sutartį nuomojamą turtą, vėliau šį mokestį dalimis susigrąžindama iš kliento, mokančio periodines įmokas). Minėtos paslaugos, pagal Finansų įstaigų įstatymą, negali būti laikomos finansinėmis paslaugomis, tačiau yra susijusios su lizingo įmonėms nuosavybės teise priklausančio turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Šiuo metu lizingo įmonių pajamos sudaro didesnę nei 10 proc. visų pajamų dalį, todėl priėmus siūlomą 4 straipsnio 2 dalies papildymą lizingo įmonės bus privestos arba atsisakyti minėtų paslaugų, arba steigti atskiras įmones šioms paslaugoms teikti. Tokiu būdu siūlomas Finansų įstatymo pakeitimas ne tik kad neatitinka viešai deklaruojamų tikslų, bet kartu gali pabranginti lizingo paslaugas, bloginti jų kokybę, kas nebus naudinga lizingo paslaugų naudotojams. Reikia pažymėti, kad Europos Sąjungos direktyva 2000/12/EB, kuria remiantis buvo parengtas Finansų įstaigų įstatymas, nenumato nei suvaržymų finansų įstaigai valdyti, naudoti ar disponuoti turtu, taip pat nenumato draudimo teikti finansų įmonėms „kitas“ paslaugas. Atsižvelgdami į išdėstytus faktus ir argumentus, siūlome nepritarti 4 straipsnio 2 dalies papildymui, o priešingai – apsvarstyti galimybę visai panaikinti dabar galiojančią 4 straipsnio 2 dalies nuostatą, nes iš lizingo įmonių, kaip ir kitų finansų įmonių, atimama galimybė teikti platesnes, operatyvias, klientų poreikius atitinkančias paslaugas.	Galima atsižvelgti	Žr. argumentus dėl asociacijos Lietuvos kredito unijos 3 pastabos.
3.	Lietuvos lizingo asociacija (2003-12-29 raštas Nr.1 -47, registruotas Seime 2003-12-29 Nr.3132)	LR Seimui pateiktas finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pakeitimo įstatymo projektas numato, kad: "2. Finansų įstaiga gali verstis tik finansinių paslaugų teikimu bei jai nuosavybės teise priklausančio turto, naudojamo finansinėms paslaugoms teikti, valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, taip pat kita veikla, jeigu vykdant šią veiklą gauna ne daugiau kaip 10 procentų pajamų, skaičiuojant nuo visų pajamų per kiekvieną ataskaitinį laikotarpį (ketvirtį) atskirai ir (ar) per finansinius metus.“ Iš minėtame įstatyme išvardinto baigtinio finansinių paslaugų sąrašo finansų įmonės paprastai užsiima skolinimu bei finansine nuoma (lizingu), tačiau tuo jų veikla neapsiriboja. Tačiau finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pakeitimo projektas nustato nepagrįstus apribojimus finansų įmonėms užsiimti kitokia veikla nei finansinių paslaugų teikimu. Jeigu finansų įmonės turtas valdomas, naudojamas ar disponuojama juo finansinėms paslaugoms teikti – tokia turto valdymo veikla ir yra finansinė (pvz., lizingas). Kitaip tariant finansų įstaigų įstatymo projekto formuluotė „bei jai nuosavybės teise priklausančio turto, naudojamo finansinėms paslaugoms teikti, valdymu, naudojimu ir disponavimu juo“ būtų akivaizdžiai perteklinė. Tačiau toks minėto straipsnio papildymas lizingo bendrovėms sukels neigiamas pasekmes, nes lizingo bendrovės negalės gauti daugiau kaip 10 procentų pajamų, skaičiuojant nuo visų pajamų iš savo turto valdymo, naudojimo, disponavimo, jei tokia veikla nebus teikiamos lizingo ar skolinimo paslaugos. Pajamų gavimas iš kitos veiklos (ne finansinių paslaugų teikimo) bus ribojamas net ir tuo atveju, kai turtą lizingo bendrovė realizuos pagal nutrauktą lizingo ar kitokią finansavimo sutartį. Šis pakeitimas apriboja iš skolininko atsiimto turto realizavimą kitokiu nei finansinio lizingo būdu, t.y. net ir savo turto pardavimas trečiajam asmeniui pagal pirkimo-pardavimo sutartį nebus laikoma turto disponavimu finansinėms paslaugoms teikti. Pagal finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnį finansinėmis paslaugomis yra nelaikomos ir kitos lizingo bendrovių teikiamos paslaugos, tokios kaip kliento finansavimas sudarant pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis (kai lizingo davėjas pats yra ir pardavėju). Taip pat bus apribojamos galimybės teikti kitą finansinę paslaugą - žemės išperkamąją nuomą. Taip pat šis apribojimas ženkliai įtakos ir lizingo bendrovių galimybę sukurti klientams pridėtinę vertę kartu su lizingo paslaugomis siūlant kitas su tuo susijusius paslaugas (wet leasing) pvz., lizingo bendrovė apdraudžia kliento pagal lizingo sutartį nuomojamą turtą, vėliau šį mokestį dalimis susigrąžindama iš kliento, mokančio periodines įmokas. Tokiu pačiu būdu lizingo bendrovės teikia kitas papildomas paslaugas, tokias kaip nuomojamų automobilių parko techninė priežiūra ir pan. Didžiausią problemą sukelia lizingo bendrovių plačiai teikiamos veiklos nuomos paslaugos, kurios pagal finansų įstaigų įstatymą taip pat nelaikomos finansinėmis paslaugomis. Vertėtų pažymėti, kad Lietuvos lizingo asociacija 2003-03-17 gavo LR finansų ministerijos išaiškinimą Nr. 7.6-01-5K-0301614/0302897, kuriame Ministerija, interpretuodama šiuo metu galiojančios redakcijos finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies normą, nurodė, kad “veiklos lizingas yra susijęs su lizingo bendrovei nuosavybės teise priklausančio turto valdymu, naudojimu, disponavimu ir 4 straipsnio 2 dalies nuostata neriboja lizingo bendrovių pajamų dalies, gaunamos verčiantis veiklos lizingu”. Remiantis šiuo atsakymu, pakeitus įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, veiklos nuoma (lizingas), kuri yra viena iš pagrindinių lizingo bendrovių veiklos sričių, bus laikoma veikla, iš kurios gaunamos pajamos negalės viršyti 10 procentų pajamų, skaičiuojant nuo visų pajamų. Taip bus ribojamos finansų įstaigos galimybės siūlyti šias paslaugas klientams. Apibendrinant pateikiame sąrašą finansų įmonių teikiamų paslaugų, kurios finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio prasme nelaikomos finansinėmis paslaugomis ir kurias teikti finansų įmonėms bus apribota minėtu finansų įstaigų įstatymo pakeitimu: 1) veiklos nuoma; 2) žemės išperkamoji nuoma; 3) pirkimas-pardavimas išsimokėtinai; 4) turto, kuris buvo susigrąžintas pagal nutrauktas lizingo sutartis, pardavimas; 5) bet koks kito finansų įmonei priklausančio turto pardavimas (tame tarpe turto realizavimas pagal pasibaigusias veiklos nuomos sutartis); 6) bet koks kito finansų įmonei priklausančio turto nuomojimas; 7) lizingo sutartys su papildomomis paslaugomis (wet leasing) ir pan. Finansų įstaigų įstatymo projekto nustatomi ribojimai finansų įmonėms užsiimti įprastine veikla yra nepagrįsti, todėl jos atsiduria nelygiavertėje padėtyje lyginant su kitais ūkio subjektais. Natūralu, kad finansinių paslaugų teikimu negali verstis ne finansų įstaigos, tačiau nesuprantama, kodėl finansų įmonėms yra draudžiama verstis nelicencijuojama ūkine-komercine veikla, ypatingai kai tai yra įprasta lizingo bendrovių veikla. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad LR finansų ministerijos su projektu pateikiamame aiškinamajame rašte neužsimenama apie 4 straipsnio 2 dalies papildymo fraze “finansinėms paslaugoms teikti” tikslą, to pakeitimo reikalingumą ir pan. Be to, aiškinamajame rašte nurodoma, kad projekto tikslas yra finansų įstaigų įstatymą suderinti su LR bankų įstatymo projektu, tačiau finansų įstaigų įstatymas taikomas ne tik kredito įstaigoms (bankams). Be to, galiojančios redakcijos 4 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja LR bankų įstatymo projektui. Taigi, finansų įstaigų įstatymo pakeitimo turinys nesutampa su jo pakeitimo tikslais. Finansų įstaigų įstatymo projekte siūloma finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnį papildyti 5 dalimi, kurioje būtų nurodyta: ,,5. Jei Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, nustato kitokias normas, negu nustato šis Įstatymas, taikomos įstatymų, reglamentuojančių finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, normos.“ Toks papildymas atsirado atsižvelgiant į bankų veiklos specifiką, tačiau nebuvo atsižvelgta į kitų finansų įstaigų – finansų įmonių interesus. Finansų įstaigų įstatymo prasme, skolinimas yra laikomas finansine paslauga (Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnis), į kurio sąvoką įeina ir finansų įmonių teikiamos paslaugos (faktoringas, diskontavimas, vartojimo kreditas ir pan.). Atkreiptinas dėmesys, kad skolinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims (1993 m. liepos 15 d., Nr. I-226). Šis įstatymas nurodo, kad ūkio subjektai, užsiimantys komercine-ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį (1 str.). Dėl šio įstatymo neatitikimo finansų įstaigų įstatymo normoms, Lietuvos lizingo asociacija ne kartą kreipėsi į LR finansų ministeriją (2003-04-14 raštas Nr. 27 ir 2003-10-01 raštas Nr. 1-39), tačiau į jos nuomonę nebuvo atsižvelgta. Toks apribojimas finansų įmonėms, teikiančioms finansines paslaugas (greta kitų paslaugų skolinančioms lėšas pagal faktoringo, diskontavimo, vartojimo kredito ir kitas sutartis) yra nepateisinamas ir prieštarauja specialiam finansų įstaigų įstatymui, o finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnio papildymu 5 dalimi įstatymų leidėjas prieštaraujančiam įstatymui dar ir suteikia prioritetą minėtų įstatymų normų kolizijos atveju. Tokiais finansų įstaigų įstatymo pakeitimais finansų įmonėms būtų nepagrįstai sunkinamos verslo sąlygos. Remiantis aukščiau išdėstytu ir numatomais finansų įstaigų įstatymo pakeitimais, būtų nepagrįstai apribotas finansų įmonių galimybės užsiimti finansinių paslaugų teikimu, sudarant nelygiateisišką padėtį lyginant su kredito įstaigomis ir akivaizdžiai ignoruojamos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kredito įstaigų steigimosi ir veiklos 2000/12/EB nuostatos, kad “būtina taikyti lygiaverčius finansinius reikalavimus kredito įstaigoms, kad būtų užtikrintos panašios taupytojų apsaugos priemonės ir sąžiningos panašių kredito įstaigų grupių konkurencijos sąlygos”. Todėl prašome, kad finansų įstaigų įstatymo projektas IXP-3132 (2003-12-16) būtų teikiamas tvirtinti keičiant tik 2 straipsnio 23 dalį.	Galima atsižvelgti	Žr. argumentus dėl asociacijos Lietuvos kredito unijos 3 pastabos.
4.	Lietuvos bankų asociacija (2004-01-16 raštas Nr.02/02, registruotas Seime 2004-01-20 Nr.IXP-3130)	Kadangi Lietuvos bankų asociacijos 2004-01-16 rašte Nr.02/02 teikiamos 4-6 pastabos susijusios su Finansų įstaigų įstatymo 2 ir 4 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektu Nr.IXP-3132 siūloma papildyti šį projektą taip: 1. “3 straipsnis. 45 straipsnio 3 dalies pakeitimas Pakeisti 45 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Auditoriui draudžiama pasirašyti auditoriaus išvadą dėl tos pačios finansų įstaigos finansinės atskaitomybės už 2 finansinius metus po to, kai auditorius yra pasirašęs auditoriaus išvadas dėl tos finansų įstaigos finansinės atskaitomybės už 7 finansinius metus iš eilės. Auditoriui draudžiama atlikti auditą, taip pat asmeniui draudžiama kartu su auditoriumi dalyvauti atliekant auditą toje pačioje finansų įstaigoje už 2 finansinius metus po to, kai atliekant auditą ar dalyvaujant atliekant auditą dėl tos pačios finansų įstaigos finansinės atskaitomybės už 7 finansinius metus iš eilės, jam buvo atskaitingi kiti kartu atlikę auditą ar dalyvavę atliekant auditą asmenys. Šie draudimai neapriboja asmens teisės pasirašyti auditoriaus išvadą kaip audito įmonės vadovui.“ 2. “4 straipsnis. Baigiamosios nuostatos Šio įstatymo 3 straipsnyje išdėstytos 45 straipsnio 3 dalies nuostatos, nustatančios draudimus auditoriams ir asmenims, kartu su auditoriais dalyvaujantiems atliekant auditą, taikomos atliekant finansų įstaigos finansinės atskaitomybės auditą už 2004 metais prasidėjusius finansinius metus ar jų dalį ir vėlesnius finansinius metus.”	Iš dalies atsižvelgti Nepritarti	Galima atsižvelgti, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad 45 straipsnio 3 dalyje pateiktas nuostatas reikėtų patikslinti įvertinus finansų įstaigų veiklos specifiką. Pasikeitusios įstatymo nuostatos turėtų būti taikomos nuo įstatymo pakeitimų įsigaliojimo, t.y., jei Finansų įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymas įsigaliotų nuo 2004 m. gegužės 1 d., tai naujos nuostatos būtų taikomos ne anksčiau kaip atliekant finansų įstaigos finansinės atskaitomybės auditą už 2004 metais prasidėjusius finansinius metus.

1. Valstybės institucijų, savivaldybių pasiūlymai, pataisos, pastabos:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (2004-01-12 išvada Nr.IXP-3132)	Alternatyvių projektų Teisės departamente negauta. Vertinant projektą juridinės technikos požiūriu ir pagal jo santykį su galiojančiais įstatymais, teikiamos šios pastabas ir pasiūlymai: 1. Aiškinamajame rašte nėra paaiškinta, kodėl siūloma daryti 4 straipsnio 2 dalies pakeitimą, apribojant finansinių įstaigų veiklą nuosavybės teise priklausančio turto atžvilgiu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 36 „Dėl 1998 metų pavyzdžio banderolių tabako gaminiams ir alkoholiniams gėrimams ženklinti įvedimo" atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 1 daliai” konstatavo, kad Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas, kai ūkio subjektui po tam tikros datos uždraudžiama ne tik prekiauti teisėtai įsigytais jiems nuosavybės teise priklausančiais alkoholiniais gėrimais, bet ir juos laikyti bei gabenti ir nenurodoma, kokia tvarka ir sąlygomis po nustatytos datos ūkio subjektas gali realizuoti dar iki draudimų įvedimo teisėtai įsigytus jam nuosavybės teise priklausančius Lietuvoje pagamintus alkoholinius gėrimus, paženklintus seno pavyzdžio banderolėmis, vertintinas kaip neleidžiantis ūkio subjektui valdyti jam priklausančios nuosavybės, ja naudotis bei disponuoti ir dėl to iš esmės paneigiantis nuosavybės teisę. Šiuo atveju siūloma nustatyti, kad finansų įstaigos galės verstis nuosavybės teise turimo, tačiau nenaudojamo finansinėms paslaugoms teikti, turto valdymu, naudojimu ir disponavimu tik tokiu atveju, jei vykdant šią veiklą gauna ne daugiau kaip 10 procentų pajamų per ataskaitinį laikotarpį, tačiau lieka neaišku, ar finansų įstaigos, kurios tokį turto valdo įstatymo įsigaliojimo metu ar jį nusprendžia perleisti įsigaliojus įstatymui, nebus laikomos pažeidusiomis projektu keičiamą įstatymą. Be to, finansų įstaigos, teikdamos finansines paslaugas, naudoja įvairių rūšių turtą, kadangi be jo neįmanoma teikti finansinių paslaugų, todėl šia prasme tokia 4 straipsnio 2 dalies formuluotė įtvirtina perteklinę normą.	Iš dalies atsižvelgti	Žr. argumentus dėl asociacijos Lietuvos kredito unijos 3 pastabos.
		2. Minėto straipsnio papildymas sukels neigiamas pasekmes lizingo bendrovėms, kadangi pastarosios negalės gauti iš savo turto valdymo, naudojimo, disponavimo, kuris bus nesusijęs su finansine nuoma, daugiau kaip 10 procentų pajamų, skaičiuojant nuo visų ataskaitinio laikotarpio pajamų. Tokia įstatymo pataisa nepagrįstai ribotų lizingo bendrovių teisę realizuoti turtą, atgautą iš asmenų, neįvykdžiusių įsipareigojimų pagal lizingo sutartį. Kartu lieka neišspręstas jau sudarytų sutarčių, kurios galios po įstatymo įsigaliojimo, klausimas. Bet kokia veikla, kuria dabar verčiasi lizingo bendrovės, t.y. veiklos nuoma, turto, grąžinto pagal neįvykdytas finansinės nuomos sutartis, ir kt., galės verstis tik ta apimtimi, kuri neviršys 10 procentų pajamų už ataskaitinį laikotarpį. Tai apribos bendrovių teisę į jų turimą nuosavybę – užkirs kelią vykdyti dabar sudarytas sutartis, taip pat neleis vykdyti veiklos, kurią gali vykdyti šiuo metu. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, siūlytina atsisakyti teikiamo projekto 4 straipsnio 2 dalies pakeitimų.	Iš dalies atsižvelgti	Argumentai pateikti pasiūlyme.
		3. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio papildymas 5 dalimi kelia abejonių dėl tokių priežasčių. Pirma, įstatymas nustato galimybę netaikyti Finansų įstaigų įstatymo, jei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, nustato kitokias normas. Tačiau tokias normas gali nustatyti ne tik įstatymai, bet ir tarptautinės sutartys, kurios vadovaujantis Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, turi viršenybę kolizijos atveju. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims” įtvirtina skolinimo ribas, nustatydamas 1 straipsnyje, kad ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine-ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį. Tokiu būdu šis įstatymas, priimtas dešimt metų anksčiau už finansų įstaigų įstatymą, įgytų prioritetą Finansų įstaigų įstatymo atžvilgiu ir apribotų finansų įmonių veiklą skolinimo srityje. Trečia, Finansų įstaigų įstatymas taip pat laikytinas įstatymu, reglamentuojančiu finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, todėl siekiant, kad teisinio reguliavimo aiškumo, Finansų įstaigų įstatyme turėtų būti aiškiai nurodyta, kad finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą reglamentuoja Finansų įstaigų įstatymas, jeigu specialiuosiuose įstatymuose ar tarptautinėse sutartyse nenustatyta kitaip arba specialiuosiuose įstatymuose nurodyti, kad Finansų įstaigų įstatymas taikomas tiek, kiek specialusis įstatymas nereguliuoja finansų paslaugų ar finansinių įstaigų veiklos.	Nepritarti	Siekiant teisinio aiškumo, teikiamo įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi siūloma nustatyti, kaip turėtų būti sprendžiamas klausimas, jei būtų Finansų įstaigų įstatymo ir kitų įstatymų normų kolizija. Finansų įstaigų įstatymas laikytinas bendru finansinių paslaugų teikimą reglamentuojančiu įstatymu, todėl, esant šio įstatymo ir specialių tam tikrų finansinių paslaugų teikimą bei finansų įstaigų veiklą reglamentuojančių įstatymų (Bankų įstatymas, Centrinių kredito unijų įstatymas, Kredito unijų įstatymas, Vertybinių popierių rinkos įstatymas ir pan.) normų kolizijai, turėtų būti taikomos specialių įstatymų normos. Kaip nurodoma ir pastaboje, tarptautinių sutarčių ir LR įstatymų normų kolizijos sprendimo taisyklė nustatyta Tarptautinių sutarčių įstatyme, todėl šio klausimo spręsti šiame įstatyme netikslinga. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ nustatytų ribojimų klausimas taip pat turėtų būti sprendžiamas ne šiame įstatyme.
		4. Įstatymo projekte įstatymo įsigaliojimo data turėtų būti nurodoma konkreti, ją siejant su 2004 metais, arba įstatyme nenurodoma.	Pritarti	Reikėtų nustatyti, kad įstatymas įsigalioja nuo 2004 m. gegužės 1 d. (turėtų įsigalioti kartu su Bankų įstatymu).

5. Asmenų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai, pataisos, pastabos: -

6. Komiteto pasiūlymai (pagal Seimo statuto 150 straipsnį. Jeigu komitetas priima sprendimą, numatytą 150 str. 1 d. 3-6 punktuose, pateikiami sprendimo argumentai): Pritarti Komiteto patobulintam įstatymo projektui ir Komiteto išvadoms.

7. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu “už”

8. Komiteto paskirtas pranešėjas: Artur Plokšto.

9. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepateikta.

PRIDEDAMA: patobulintas įstatymo projektas ir jo lyginamasis variantas.

Komiteto pirmininkas Algirdas Butkevičius