Antrasis (484) iškilmingas posėdis,
skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti
2004 m. kovo 11 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.PAULAUSKAS

PIRMININKAS. Labas rytas, gerbiamieji. Iškilmingą posėdį, skirtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti, skelbiu pradėtą.

R.KELIUOTIS (Seimo posėdžių sekretoriato konsultantas). Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas.

PIRMININKAS. Į Seimo iškilmingą posėdį pakviesti ir atvyko: Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas R.Paksas, Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, Prezidentas A.Brazauskas, kiti Vyriausybės nariai, Prezidentas V.Adamkus, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomybės Akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo teisėjai, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo bei Vyriausiojo administracinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei atstovai, diplomatinių misijų atstovai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, aukštųjų mokyklų rektoriai, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, disidentai, nacionalinių kultūros ir meno, mokslo premijų laureatai, tautinių bendrijų atstovai, kiti garbingi svečiai.

Mielieji Lietuvos žmonės, šiandien atvykę į mūsų nepriklausomybės lopšį, šią Seimo salę, ir girdintys bei matantys mus visoje Lietuvoje, Jūsų Ekscelencijos Prezidentai, ambasadoriai, gerbiamieji visų kadencijų parlamentarai! Kiekvieną Kovo 11-ąją susirenkame čia, prisimename nueitą kelią, kuris kasmet tampa vis ilgesnis. Apmąstome jį, patikriname savo žingsnius tame kelyje: ar jie tiesūs? ar tvirti? ar ne per lėtai einame? ar kelias tiesus? ar neklaidžiojame senais šunkeliais? galų gale ar einame teisinga kryptimi? ar šiam kely mūsų netyko pavojai?

Vakar, mūsų Kovo 11-osios išvakarėse, šioje salėje buvo ratifikuota sutartis su NATO. Gili yra šių vietos ir laiko sutapimų prasmė. Ir reiškia ji ne ką kita, o garantiją. Garantiją, kad mūsų Kovo 11-oji jau yra saugi. Ir jau niekada nebus naujų sausio 13-ųjų. Ir jau niekada nebus naujų nepriklausomybės ir valstybės atkūrimo datų, išskyrus Kovo 11-ąją ir Vasario 16-ąją. Sveikinu visus su Kovo 11-ąja! (Plojimai)

Gerbiamieji, tarp mūsų nebėra Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatų, Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Akto signatarų Kazimiero Antanavičiaus, Česlovo Kudabos, Jokūbo Minkevičiaus, Birutės Nedzinskienės, Petro Poškaus, Gintaro Ramono, Valerijono Šadreikos. Ant jų kapų padėtos gėlės. Prašau pagerbti jų atminimą tylos minute. (Tylos minutė) Ačiū.

O dabar kviečiu pasižiūrėti fotodokumentinę medžiagą apie svarbiausius įvykius einant į Kovo 11-ąją.

Fotodokumentinė medžiaga „Kelias į Kovo 11-ąją“. Lietuvos visuomenės raidoje Kovo 11-oji pagrįstai apibūdintina kaip šimtmečio viršukalnė. Minėdami valstybės atkūrimą, perverskime ir prisiminkime svarbiausius XX amžiaus puslapius. Šiandien, Kovo 11-ąją, turime pabrėžti ir esminį šios dienos bruožą – tai parlamentinės demokratinės visuomenės šventė.

1918 metų Vasario 16-osios Akte yra parašyta: „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas“. Pastaroji šio pirmojo Respublikos teisės akto aplinkybė nurodo įsipareigojimą kurti demokratinę valstybę, pagrįstą Tautos atstovavimu. Kitais metais minėsime 85 metų sukaktį nuo to iškilmingo vakaro, kai 1920 metų gegužės 15-ąją į pirmąjį posėdį susirinkęs Steigiamasis Seimas Tautos vardu deklaravo, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė. Šešerius metus Lietuvos valstybėje būtent gegužės 15-oji buvo viena pagrindinių švenčių, nes ji liudijo Seimų reiškiamą piliečių valią.

Po šios vadinamosios Konstitucinės Asamblėjos iki 1927 m. balandžio 12 d. Lietuvoje veikė dar trys Seimai. Jie vadovavosi būtent 1922 metų Konstitucija, kuri buvo sulaužyta 1926 metais, nuverčiant Prezidentą Kazį Grinių ir pakeičiant 3-ojo Seimo vadovybę. Lietuvos valstybėje būtent parlamentai rinkdavo Prezidentą.

Kitais metais sukaks 120 metų, kai buvo gimęs Aleksandras Stulginskis – Steigiamojo Seimo Pirmininkas, 3-ojo Seimo Pirmininkas, Prezidentas. XX amžiuje tai buvo vienintelis aukščiausias valstybės pareigūnas, okupantų represuotas ir ištvėręs tokį pat pažeminimą, kokį patyrė tauta.

1939 metų rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais Sovietų Sąjunga su nacistine Vokietija sudarė slaptus sandėrius, kurie nulėmė Rytų ir Vidurio Europos padalijimą ir, be kita ko, dviejų šalių susitarimą okupuoti Baltijos valstybes. Vadinamasis Ribentropo-Molotovo paktas Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos valstybes, keliems dešimtmečiams ištrynė iš politinio Europos žemėlapio.

1940 metų birželio 15-ąją dieną Lietuvą okupavo SSRS kariuomenė. Po Antrojo pasaulinio karo, išplitus Laisvės kovos sąjūdžiui, partizaninio pasipriešinimo dalyviai priima itin svarbų dokumentą – Laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaraciją, kurioje raginama ne tik susitelkti ginkluotai kovai su sovietų okupantais, bet ir numatomi Lietuvos, kaip demokratinės valstybės, atkūrimo bruožai. Vienas iš jų – tai idėja atkurti nepriklausomą parlamentinę Lietuvą 1922 metų Konstitucijos dvasia.

1972 m. pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. „Kronikos“ atsiradimą lėmė tuometinio Lietuvių tautos ir bažnyčios padėtis, siekis Lietuvos žmonėms ir pasauliui parodyti tikinčiųjų persekiojimus ir jų kovą už savo teises. Padedant Maskvos disidentams leidinys pasiekdavo JAV, buvo skaitomas per „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“, „Vatikano radijo“ lietuviškas laidas.

1975 m. pabaigoje pasirodžiusio pogrindinio žurnalo „Aušra“ leidėjai kvietė skaitytojus ugdyti tautinį sąmoningumą, rūpintis kultūra ir jaunimo švietimu. Buvo spausdinami ir rusų demokratinio judėjimo lyderių Andrejaus Sacharovo, Aleksandro Solženicyno ir kitų straipsnių vertimai. Nepaisant nesėkmingų KGB pastangų išaiškinti „Kronikos“ ir „Aušros“ leidėjus, kasmet pasirodydavo vis nauji pogrindžio leidiniai.

Naują Lietuvoje vykusio pasipriešinimo judėjimo viešos disidentinės veiklos etapą pradėjo Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė. 1976 m. lapkričio 25 d. ją įkūrė buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus kartu su Tomu Venclova, Karoliu Garucku, Ona Lukauskaite-Poškiene ir Eitanu Finkelšteinu.

Lietuvos valstybingumo atkūrimas išplėtojant parlamentarizmą atsiranda kartu su nauju Sąjūdžiu. Panašiai, kaip ir XX amžiaus pradžioje, kai atšaukus spaudos draudimą išplito kultūrinė ir politinė veikla, taip ir amžiaus pabaigoje disidentinė mintis pasirodė neištrinama. Visą pokarį drausti ir persekioti dalykai, bandomi paneigti faktai tapo žinomi visuomenės daugumai, imti aptarinėti viešai.

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, Lietuvos laisvės lyga, būrusi tautinės pakraipos rezistentų radikaliausią dalį, surengė mitingą nacių Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos 1939 m. slaptajam sandėriui priminti. Mitingas Vilniuje buvo viena ryškiausių politinių akcijų, persekiota sovietinio saugumo agentų, bet kartu įspėjusi naują visuomenės kartą, jog juodasis istorijos puslapis nepamirštas ir turės būti ištaisytas. Nuo šiol vis dažniau primenami ir tie sprendimai, kuriais Baltijos valstybių nepriklausomybė būdavo primenama ir jai atkurti išreiškiama parama Vakarų šalyse. Dar 1979 m. rugpjūčio 23 d. buvo pasirašytas 45 pabaltijiečių memorandumas, adresuotas Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui bei Atlanto chartiją pasirašiusių šalių – SSRS, VFR ir VDR – vyriausybėms. Jame prašoma likviduoti karo ir okupacijos padarinius, išvesti svetimą kariuomenę iš Pabaltijo respublikų, pripažinti jų tautų apsisprendimo teisę. Memorandumas susilaukė plataus atgarsio visame pasaulyje. Jis atkreipė ir Europos Parlamento dėmesį. Tarp pasirašiusiųjų Alfonsas Andriukaitis, Petras Cidzikas, Julius Sasnauskas, Antanas Terleckas ir kiti.

1983 m. sausio 13 d. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto iniciatyva Europos Parlamente buvo priimta rezoliucija dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, smerkianti Sovietų įvykdytą nepriklausomų Baltijos valstybių okupaciją ir aneksiją ir raginanti Europos Bendrijos užsienio reikalų ministrus siūlyti perduoti Baltijos valstybių klausimą Jungtinių Tautų Dekolonizavimo komitetui. Pagristai Europos Parlamente priimto dokumento rėmėju vadinamas Ottas von Habsburgas, viešėjęs Lietuvos Seime praėjusių metų sausio mėnesį, šioje salėje minint rezoliucijos priėmimo dvidešimtmetį. Per pastaruosius 15 metų išskirtinio dėmesio susilaukė vis tolstantys istoriniai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, susikūrusio 1988 m. birželio 3 d., laikotarpio įvykiai, kuriems dar trūksta išsamios mokslinės istorikų apžvalgos ir įvertinimo.

1988 m. rugpjūčio 5 d. leidinyje „Sąjūdžio žinios“ buvo paskelbtas Molotovo-Ribentropo pakto tekstas su slaptaisiais protokolais. Tų pačių metų rugpjūčio 23 d. minint Molotovo-Ribentropo pakto 49-ąsias metines Sąjūdžio organizuotame protesto mitinge Vingio parke dalyvavo apie 250 tūkstančių žmonių. Tokio masto renginys parodė Sąjūdžio populiarumą, pritarimą jo siekiams. Mitingo dalyviai akcentavo, jog kiekviena tauta turi teisę į laisvę ir nepriklausomybę, į savo nacionalinio tapatumo demonstravimą ir tradicijas be baimės būti apkaltintai nacionalizmu. Tokiu tapatybės ženklu per visą amžių buvo trispalvė. Tad 1988 m. spalio 7 d. Vilniaus Gedimino pilies bokšte iškilmingai iškelta tautinė vėliava. Tačiau dar iki šios iškilmingos akcijos sostinėje komunistinis režimas nutarė pademonstruoti jėgą ir išvaikyti mitingą Katedros aikštėje 1988 m. rugsėjo 28 dieną. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui SSRS ir Vokietija pakoregavo minėtąjį Ribentropo-Molotovo paktą, kad Lietuvos valstybės teritorija atiteks SSRS interesų sferai. Ši iliustracija buvo simbolinė Lietuvos visuomenės kovos ir atsinaujinimo kelyje. Vadinamasis bananų balius paskatino visuomenę ne tik labiau priešintis, bet dar labiau ją susitelkti. Tuo metu veikusiam sovietinės valdžios parlamentui, vadinamajai Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, teko išgirsti Sąjūdžio iškeltus reikalavimus. Lapkričio 18 d. Aukščiausiosios Tarybos sesijos metu priimti įstatymai pakeisti Sovietų Lietuvos Konstituciją, lietuvių kalbai, tautinei trispalvei ir Vinco Kudirkos tautiškai giesmei – Lietuvos himnui – valstybinį statusą.

1988 m. spalio 22–23 dienomis Vilniuje vyko steigiamasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas. Gausus, gerai organizuotas suvažiavimas atkreipė Europos ir apskritai pasaulio dėmesį. Sąjūdis siekė, kad per naujai išrinktą Aukščiausiąją Tarybą parlamentiniu būdu būtų panaikinta sovietinė aneksija ir viešai pareikšta, jog Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir tęsia Lietuvos Respublikos valstybingumo tradicijas. Pirmą kartą viešai Sąjūdžio tikslas – siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – buvo pareikštas 1989 m. vasario 15 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, neeilinėje Sąjūdžio Seimo sesijoje. Pirmąją Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo dieną, spalio 22 d., tikintiesiems LTSR vadovybės sprendimu buvo grąžinta Vilniaus arkikatedra. 1989 m. sausio 25 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė įsakus „Dėl Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos paskelbimo tautine švente“, „Dėl Lietuvos TSR valstybinio himno“, kuriuo Lietuvos SSR valstybiniu himnu buvo patvirtinta Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, „Dėl Lietuvos TSR valstybinės vėliavos nuostatų patvirtinimo“, kuriuo Lietuvos SSR valstybine vėliava patvirtinta tautinė trispalvė vėliava. Taip pat buvo priimtas įsakas „Dėl Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimo“. Lietuvoje buvo atkurtos iki 1940 metų veikusios politinės partijos. Buvo sudarytos sąlygos formuotis demokratinei daugiapartinei sistemai.

1989 m. gegužės 18 d. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė kreipimąsi į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą ir SSRS vyriausybę, reikalaudama pasmerkti ir paskelbti neteisėtais 1939 m. tuometinių Sovietų Sąjungos ir Vokietijos vyriausybių pasirašytus slaptuosius protokolus. SSRS liaudies deputatų iš Lietuvos pastangomis buvo sudaryta speciali SSRS liaudies deputatų komisija tam faktui ištirti. Gruodžio 24 d. suvažiavimas slaptuosius susitarimus pripažino teisiškai niekiniais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento.

Sėkmingos Lietuvos visuomenės pastangos parengė teisinius Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo pagrindus. 1989 m. rugpjūčio 6 d. Gotlando saloje reikšmingiausių tuo metu Lietuvoje ir užsienyje veikusių organizacijų, Sąjūdžio, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, Pasaulio lietuvių bendruomenės, Lietuvos laisvės lygos ir Lietuvos komunistų partijos atstovai pasirašė Gotlando deklaraciją, kurioje pareiškė, kad visų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių tikslas yra Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas. Lietuvos visuomenė atvirai prabilo apie vieną iš tragiškiausių patyrimų – tautos tremtį, stalinizmo aukas, tūkstančiais išvežtas 1941 m., vėliau 1948 m., 1949 m. į Sibirą gyvuliniuose vagonuose. Sąjūdžio pakylėjimo metu į Tėvynę sugrįžo dalies mirusiųjų tremtinių palaikai. Taip pat Lietuvoje pradėti iškilmingai perlaidoti aktyvaus pasipriešinimo dalyvių palaikai, atkuriamos partizanų kapavietės.

1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Sąjūdis, Latvijos ir Estijos liaudies frontai organizavo akciją „Baltijos kelias“, skirtą Molotovo-Ribentropo paktui paminėti. Apie 2 mln. šių šalių gyventojų gyva grandine nusidriekė per Baltijos valstybes ir simboliškai atskyrė jas nuo Sovietų Sąjungos, parodydami pasauliui nenugalimą laisvės troškimą ir viltį būti laisviems. Tai buvo didžiausias iki tol iššūkis Kremliui, nes ši taiki akcija sukėlė likusias pavergtas tautas siekti nepriklausomybės.

Sąjūdžio pasirinkta parlamentinio kelio į laisvę taktika įtraukė į šį judėjimą net vietos komunistinę organizaciją. 1989 m. gruodžio 19–22 d. įvykusiame neeiliniame XX Lietuvos komunistų partijos suvažiavime LKP nutarė nutraukti organizacinius ryšius su Sovietų Sąjungos komunistų partija.

1990 m. vasario 24 d. Lietuva žengė dar vieną ryžtingą žingsnį nepriklausomybės link – įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai į Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, kur Sąjūdžio kandidatai pasiekė aiškią pergalę. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba 124 deputatams balsavus už ir 6 susilaikius priėmė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo“. Lietuvai buvo sugrąžintas teisėtas pavadinimas – Lietuvos Respublika ir grąžinta valstybės heraldika.

XXI a. Lietuva pasitiko su visą šimtmetį trukusiu draudimų, kovų dėl nepriklausomybės ir laimėjimų patyrimu, su nuosekliu tikslu įsitvirtinti demokratinės Europos ir pasaulio tarptautinėse ūkio, saugumo, kultūros organizacijose. 2000 m. Prezidentas Valdas Adamkus kreipėsi į šį parlamentą, jog jis taps paskutiniuoju, aštuntuoju, praėjusio šimtmečio Lietuvos Seimu. Kartu Prezidentas prieš ketverius metus pasveikino šį Seimą kaip naujo amžiaus parlamentą.

Šiandien Seime minime tokią išskirtinę Kovo 11-ąją, kuri šįmet kaip valstybės šventė pažymėtina jau narystės ir Šiaurės Atlanto, ir Europos Sąjungos išvakarėse. Šis Seimas, priėmęs, ratifikavęs amžiaus iššūkių vertus sprendimus, pradės naują lietuvių istorijos etapą. (Plojimai)

PIRMININKAS. Kalbės Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas.

A.M.BRAZAUSKAS. Pone Prezidente, pone Pirmininke, gerbiamieji ambasadoriai, Vyriausybės nariai, visi, čia susirinkusieji! Į klausimą, nuo ko prasideda valstybė, vienas iš atsakymų galėtų būti – nuo žmonių apsisprendimo gyventi nepriklausomiems. Kaip sakė mūsų XX a. pradžios demokratai (cituoju), „nepaprasčiausias – labiausiai istorinis – politinio šalies individualumo patvirtinimas yra jos valstybingumas, tai, ką vadiname Nepriklausomybe“. Valstybė kuriama patogesniam, turtingesniam ir saugesniam žmonių gyvenimui.

Šio principo laikėsi ir Vasario 16-osios Akto signatarai, kurie į svarbiausią vietą kėlė žmogų, jo poreikius, jo teises ir laisves, jo požiūrį į demokratiją.

Šiandieną mes kalbame apie Kovo 11-osios Aktą – antrąjį pagal svarbą Lietuvos istorijos dokumentą, į kurį daugelį metų ėjo visa Lietuva.

Lietuvių tauta niekada nekolaboravo su okupantais. Nuslopinus pokario rezistenciją, ji pasirinko dvasinės rezistencijos kelią, kurį velionis kardinolas Vincentas Sladkevičius pamoksle prie grąžintos Katedros pavadino „laukti ir augti“.

Mes laukėme tos dienos ir kartu augome. Augome, nes lietuvybės dvasią jau stiprino iš Sibiro grįžtantys tremtiniai. Vedžiodami mokinukų rankas, lietuvybę puoselėjo miestų ir kaimų mokytojai.Vytautas Žalakevičius iš ekrano prabilo apie „nenorinčius mirti“. Teatruose dirbo Juozas Miltinis ir skambėjo Justino Marcinkevičiaus skiemenuojama „Lie-tu-va“.

Mes statėme miestus, apgalvotai išdėstydami pramonę ten, kur reikėjo sustiprinti vieną ar kitą regioną, orientuojant jį į vietinių – savo darbo rankų panaudojimą. Kūrėme infrastruktūrą atsižvelgdami į savo žmonių socialinius poreikius. Mums nereikėjo svetimų, nes mūsų žmonės sugebėjo ir norėjo dirbti sau, dirbti Lietuvai.

Todėl nuolat tarp didžiausių centro kaltinimų būdavo ir toks – kodėl iš 100 gamyklų direktorių 97 yra lietuviai. Įsivaizduokime mūsų tautinę padėtį esant priešingai situacijai.

Lietuvos mokslų akademija išliko vienintelė neturėjusi kitataučių akademikų, o vidurinės ir aukštosios mokyklos, nepaisant spaudimo, sugebėjo išsaugoti gimtąją kalbą.

Dėl šių ir daugelį kitų veiksnių svetimųjų primestas režimas Lietuvoje nepajėgė palaužti tautos atsparumo sovietizavimui, lietuvių tauta nevirto beasmenių individų mase. Svarbi priežastis buvo ir ta, kad komunizmas čia neturėjo socialinių ir istorinių šaknų. Jis niekada nebuvo Lietuvos politinio ir visuomeninio vidaus gyvenimo reiškinys.

Visi šie faktai, liudiję bendruosius tautos laisvės siekius, buvo ir artėjančio atgimimo požymiai. Didelę įtaką ir poveikį tautos savimonei turėjo ir tai, kad laisvės, demokratijos bei tautos atgimimo idėjas kėlė visuomenėje pripažinti ir autoritetingi žmonės. Šimtų tūkstančių žmonių dalyvavimas įvairiuose renginiuose rodė naujojo judėjimo jėgą. Neliko abejingų ir tie, kas svyravo, privalėjo apsispręsti. Žinoma, buvo ir tokių, kurie nesuprato ir nepripažino vykstančių demokratinių procesų, kurie aklai tarnavo vienai centrinei sistemai. Kas liko su švaria sąžine, kas suprato, kad kitos Lietuvos nėra, nuėjo su tauta.

Manau, kad savo vaidmenį šiuose procesuose suvaidino ir vienintelės tuometinės politinės partijos radikalus sprendimas atsiskirti nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos. Tai buvo pirmas politinis signalas Maskvai, kad Lietuva tvirtai apsisprendusi eiti nepriklausomybės keliu. Partijai atsiskyrus, Tarybų Sąjungos vadovai prarado svarbiausius krašto valdymo svertus. Jiems liko dvi išeitys: sugrąžinimui į buvusią padėtį panaudoti karinę represinę jėgą arba susitaikyti su Lietuvos ėjimu į nepriklausomybę. Todėl į 1990-uosius atėjome jau turėdami tikrai didelę dalį laisvės. Sistema jau nebedrįso veikti atvirais represiniais metodais, mes paskelbėme Lietuvos įstatymų viršenybę, jau turėjome savo himną, vėliavą, įteisintą lietuvių kalbą kaip valstybinę. Iš esmės trūko tik vieno – nepriklausomybės.

Kovo 11-oji buvo kalendorinis slenkstis, kuris atvėrė duris į naują gyvenimą, nubrėžė ateities liniją. Tačiau gamtoje nėra idealių tiesų, kaip ir grynų spalvų. Mūsų gyvenime, o kartu ir politikoje, laimėjo ir tautos pasitikėjimą gavo tie, kurie nedalijo žmonių į baltus ir juodus, į gerus ir blogus.

Nuo Kovo 11-osios mes visi ėjome į priekį klupdami kartais ties mažu grumsteliu, neišvengiamai darydami klaidas. Praėjo dar nemažai laiko, kol paskutinis svetimos valstybės kareivis paliko mūsų kraštą.

Štai jau 10 metų, kai mes negalime kaltinti svetimųjų. Visos pergalės yra mūsų. Visos klaidos ir nesėkmės – taip pat yra mūsų. Politikoje galbūt kai kam ir norėtųsi turėti atsarginį variantą – rodyti per petį, rodyti per svetimą sieną, kaltinti mįslingus ir nepagaunamus. Iš viso tokie antisemitiniai išpuoliai, kurie pastaruoju metu girdimi Lietuvoje, aš manau, taip pat nedaro garbės mūsų valstybei, parlamentui, Vyriausybei ir visai įstatymų sistemai.

Šiandien vėl girdisi kvietimas atsisakyti valstybės valdymo per tautos ir parlamento išrinktas partijas. Neseniai kitos mūsų valstybinės šventės metu vienas oratorius, cituodamas Prezidento Antano Smetonos žodžius, kritikuodamas partijų valdžią, kalbėjo, kad tautos išrinktas Seimas nėra vienintelė valstybės valdymo forma, tik Prezidentas gali „tautiškos vienybės vardu sutelkti draugėn krašto pajėgas“. Palieku šį pasakymą apmąstymams ir tęsiu toliau.

Kovo 11-ąją tautos įgalioti Aukščiausiosios Tarybos deputatai įteisino Lietuvos nepriklausomybę ir demokratinę valstybės santvarką. Tai viena didžiausių Kovo 11-osios apsisprendimo vertybių. Leiskite šią mano kalbą baigti kito Prezidento – Kazio Griniaus žodžiais, pasakytais pradėjus eiti Prezidento pareigas. Jis sakė: „Ligi mes Konstituciją gerbsime, ligi mes jos klausysime, ligi tol mes turėsime šalies ramybę. Prezidento ypatinga pareiga, kaip pasakyta pačiame pasižadėjime – saugoti Konstituciją“. (Baigiu citatą). Įsiklausykime į šiuos didžiojo demokrato, įžymaus varpininko, valstybės ir visuomenės veikėjo šiandien mums labai aktualius žodžius. Įsiklausykime į juos priimdami lemiamus sprendimus ir prisiminkime, kas nutinka tautai ir valstybei pamynus demokratijos principus. Ačiū už dėmesį. (Plojimai).

PIRMININKAS. Kviečiu kalbėti Lietuvos Respublikos Seimo narį, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybos pirmininką, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininką, Nepriklausomybės Akto signatarą V.Landsbergį. (Plojimai).

V.LANDSBERGIS. Mielieji kolegos Seimo nariai ir visi aukštieji šalies pareigūnai! Sveikinu visus, visą Lietuvą, ir ačiū Seimui, kad galiu pasidalyti mintimis apie mūsų Kovo 11-ąją. Džiaugiuosi, kad dalyvauja tiek užsienio ambasadorių ir Lietuvos visuomenės atstovų.

Leiskite man iš pradžių pacituoti vieną dokumentą.

„Kadangi 1990 metų kovo 11 dienos deklaracija dėl Lietuvos Respublikos visiško suverenumo ir nepriklausomybės atkūrimo lėmė buvusios Sovietų Sąjungos suirimą; kadangi po to Lietuva sėkmingai kūrė demokratiją, užtikrino žmogaus ir mažumų teises ir įstatymo valdžią, plėtojo laisvos rinkos ekonomiką, įgyvendino pavyzdinius santykius su kaimyninėmis šalimis ir nuosekliai žengė integracijos į laisvų demokratinių tautų bendriją keliu siekdama narystės Europos Sąjungoje ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje; (…) Senatas nusprendžia (Atstovų rūmams pritariant), kad Kongresas šiuo sveikina Lietuvą jos nepriklausomybės atkūrimo 10-ųjų metinių proga ir už jos pirmaujantį vaidmenį išardant buvusią Sovietų Sąjungą…“ ir taip toliau.

Tvirtina: Senato sekretorius, Atstovų rūmų sekretorius; jie patvirtina, kad ši Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso abiejų rūmų Sutampanti rezoliucija priimta 2000 metų kovo 8 dieną.

Taigi praėjo ketveri metai. Šis mūsų valstybei garbingas dokumentas, atrodo, nepriklausomos Lietuvos spaudoje dar nepaskelbtas, pasirodė anuomet tik nedidelėje knygelėje „Vėl Lietuva!“ Šiandien jis išdalytas Seimo nariams tartum senuoju savilaidos būdu. Rezoliucijoje pabrėžtą tarptautinę, gal net pasaulinę, Kovo 11-osios reikšmę dabar galėtume geriau palyginti su kitu gal prieš porą savaičių Maskvoje nuskambėjusiu vertinimu. Didelės kaimyninės valstybės aukščiausias pareigūnas, dabartinis ir būsimas Prezidentas, aiškino, kad Sovietų Sąjungos iširimas buvęs Rusijos „nacionaline tragedija“. Taigi tariamoji tragedija – tai ir Lietuvos nepriklausomybė.

Taip atsiveria politinės filosofijos praraja arba didžioji tūkstantmečių sandūros takoskyra. Matome, kas kaip vertina kalėjimo griūtį ir tautų išsilaisvinimą. Rytuose – labai neigiamai. Vakaruose – labai teigiamai. Tokie faktai, ir aš nieko neįtikinėju, tik primenu. Viliamės, kad ne visa Rusija taip galvoja, ir tikime, kaip ir prieš 14 metų, demokratine Rusijos ateitimi.

Kita Rytų – Vakarų takoskyra, tai Lietuvos atkurtos nepriklausomybės data. Mums ir normaliam pasauliui Lietuva yra ta pati valstybė, kuri egzistavo ligi 1940 metų, prieš prasidedant pusei šimtmečio kruvinų okupacijų. Ir atkurta ji, ir vėl nepriklausoma būtent nuo 1990 m. kovo 11-osios. Tai pripažino ir Rusija, kai norėjo būti europietiška ir demokratiška, taigi 1991–1992 metais. Dabar jos politikai varinėja propagandą, prie progos klaidindami ir Vakarų politikus, neva Sovietų Sąjunga parodė malonę, pusantrų metų vėliau – 1991 m. rugsėjį – padovanodama Lietuvai nepriklausomybę; taip atsiradusi nauja, seniau nebūta, Lietuvos valstybė. Koks tokių mitų tikslas? Ogi paprastas: nebuvo nei šios valstybės okupacijos, nei atkūrimo Kovo 11-ąją, todėl nėra nė Rusijos atsakomybės už šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių kančias bei mirtį, už milijonų žmonių teisių paniekinimą, net už Sausio 13-osios žudynes, omonininkų terorizmą ir Medininkus. Tik Lietuvos ir Rusijos Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartyje lieka neištrinami žodžiai, kad Rusija kaip Aukštoji Susitariančioji šalis pripažįsta kitą Aukštąją Susitariančiąją šalį – Lietuvą visateisiu tarptautinės teisės subjektu ir suverenia valstybe pagal jos valstybinį statusą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos pamatiniuose aktuose 1990 m. kovo 11-ąją dieną. Iš to aišku, kad visi nauji sovietų agresijos veiksmai, taip pat Sausio 13-ąją, demokratinės Rusijos požiūriu buvo mūsų nepriklausomos valstybės užpuolimas. Rusijos Prezidentas 1992 m. pradžioje pasakė dėl nusikaltusiųjų Lietuvos valstybei: „Mes juos visus jums išduosime“. Tuo metu moralinės takoskyros beveik nebuvo. Dabar ji milžiniška, teroristai Rusijoje priglausti, aprūpinti, apdovanoti.

Yra dar takoskyra ir pačioje Lietuvoje: ar geriau laisvė, ar nelaisvė? Kurie ilgisi nelaisvės, daug jų ar nedaug, neturėtų imtis nelaisvės importo į Lietuvą ir skleisti tokių idėjų piliečių sąmonėje. Kita vertus, matau, kad daugelis išsyk nepatenkintų Kovo 11-ąja ilgainiui pakeitė požiūrį, dirba savo nepriklausomai šaliai, ir tai yra svarbiausia atgimusios Lietuvos pergalė.

Vis dėlto ji nebaigta. Nepakako atmesti sovietiją išoriškai, politiškai, gal net prisidėti prie blogio imperijos išnykimo – jeigu tik neprisikels nauju pavidalu, – bet reikia dar įveikti vidinę sovietiją, daugelio sielose ir protuose tebeglūdintį virusą. Jis ten tūno, jis tik laukia kokio silpnumo ar peršalimo.

Štai net šių dienų pareigūnas vis dar okupuotomis smegenimis, nieko negirdėjęs apie Kovo 11-ąją atkurtą valstybės Nepriklausomybę, dėsto, kad anuomet ir po dešimties mėnesių, kruvinąją ir didvyriškąją Sausio 13-ąją, Lietuvos laisvės gynėjai vis dar „pažeidinėję“ sovietinius įstatymus. Už tokią pažiūrą nemokšos nepapeikia, beveik pasveikina pats Prezidentas. Ką jau kalbėti apie šlykštų išpuolį, kurį ką tik paminėjo premjeras, visai neseniai dviejuose Lietuvos bulvariniuose laikraščiuose pademonstravusį tokį nacizmą, kokio Europa gal nematė nuo Hitlerio laikų. Išpuolio tikslas – dėmė Lietuvai jos dvigubos šventės – nepriklausomybės metinių ir jungimosi į NATO dieną. Turime pasakyti ir parodyti pasauliui, kad tai ne Lietuva, tai anti Lietuva ir paslauga Lietuvos priešams.

Gaila, kad Lietuvos atgimimo kelyje tenka kalbėti ir apie išsigimimo reiškinius. Taip tame sunkiame, duobėtame atgimimo kelyje, kuriuo tebeiname, mūsų visuomenę ir kai kada valdžios įstaigas lydi senų ligų recidyvai. Duok Dieve, kad šis užsitęsęs tarpsnis būtų trumpėlesnis negu bibliniai 40 metų ir kad mūsų neprisivytų iš Raudonosios jūros išlendanti faraono kariuomenė.

O paminklų Kovo 11-ajai yra du: Berlyne, Šarlotenburgo parke, ir Lenkijoje, gražiame lietuviškame Punsko krašte. Tokią dieną vertėtų juos aplankyti, padėti gėlių. Ateis laikas, kai ir Lietuva bus kur kas lietuviškesnė atvira, nesujaukta širdimi, kai nebevaikščiosime aplink Kovo 11-ąją kiekvienas kitokiais akiniais. Tam pirmiausia turime kurti Kovo 11-osios vertybinį paminklą, savo pačių ir mūsų vaikų širdyse. Ačiū visiems, kurie su Lietuva. (Plojimai)

PIRMININKAS. Kalbės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Tarybos narys, Gotlando deklaracijos signataras Kazimieras Motieka.

K.MOTIEKA. Gerbiamasis Seime, gerbiamieji Lietuvos ir užsienio valstybių svečiai! Prieš pradedant kalbą leiskite visus jus pasveikinti su Nepriklausomybės atkūrimo keturioliktomis metinėmis. Esu laimingas, kad iš šios tribūnos galiu išreikšti padėką visoms partijoms, kurios Seime parodė lietuvišką vienybę sprendžiant savo tėvynės laisvės, saugumo klausimą; padėkoti už jūsų priimtą įstatymą dėl Lietuvos priėmimo į NATO sutarties ratifikavimo. Už mūsų priėmimą į NATO aš dėkoju visoms NATO ir Vakarų demokratijos šalims. Šio įstatymo didžiulę reikšmę aš sieju ne tik su Lietuvos laisvės saugia ateitimi, bet ir su daugelio tūkstančių lietuvių atmintimi, kurie už laisvę kovojo ir žuvo Lietuvos miškuose ir Sibiro lageriuose.

O dabar norėčiau kalbėti apie Lietuvos vidaus rūpesčius, apie tai, jog tik geri įstatymai gali atskleisti žmonių iniciatyvą, tai yra teisinės valstybės pagrindas ir esmė.

1990 m. kovo 11 dieną paskelbus aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo, Lietuvos žmonės ir jų išrinkta Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas tikrai nesitikėjo, kad po 14 metų, Lietuvos priėmimo į NATO ir Europos Sąjungą išvakarėse, atsiras realus pavojus ir būtinybė apginti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę nuo Rusijos štabuose organizuoto plano, siekiančio mūsų pačių rankomis įgyvendinti Lietuvos sugrąžinimą į Rusijos įtakos sferą. Rusiją valdantys sluoksniai jau nebe paslapčia, bet atvirai, net kreipimusi į Europos Sąjungos struktūras, be jokių užuolankų pareiškė apie Rusijos reikalavimus ir siekius įtvirtinti jos įtaką, o kartu ir viešpatavimą Baltijos valstybėse. Dabartiniu metu vykstančiame apkaltos procese buvo atskleisti akivaizdūs ir nenuginčijami faktai, kad ta linkme Rusija konkrečių darbų ėmėsi kur kas anksčiau, nei ji pareiškė tokio pobūdžio pareiškimą Europos Sąjungai. Tokių faktų ir tokios tikrovės fone Vakarų demokratijos pasaulis šiandien įdėmiai stebi Lietuvą.

Kyla teisėtas klausimas – kodėl ši situacija susidarė būtent Lietuvoje? Kodėl iš trijų Baltijos valstybių Rusija pasirinko Lietuvą, kaip labiausiai tinkamą jos ekspansijai?

Šių klausimų analizė ir mūsų padarytos išvados turės lemti tolesnį Lietuvos politinį, ekonominį ir socialinį vystymąsi atsižvelgiant į tai, jog Rusijos ekspansionizmas mūsų atžvilgiu nesiliaus, iki pati Rusija taps demokratine valstybe. Deja, bet akivaizdu tai, jog Rusijos kelias į demokratiją dar yra gana ilgas.

Todėl šiandien labai svarbu suvokti, jog Lietuvą, kaip tinkamiausią valstybę savo tikslams įgyvendinti, Rusija pasirinko ne vien todėl, kad įvairiais keliais į Prezidento rinkimus investavo didelę sumą rusiškos kilmės pinigų. Daug svarbiau suprasti tai, jog su tokių pinigų pagalba Rusija savo planus sieja su mūsų visuomenėje neišspręstomis problemomis, kurios po 1990 m. kovo 11 d. buvo sprendžiamos arba neatleistinai vangiai – kaip nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimas, arba netikusiai – kaip pilietybės bei dirbančių pensininkų nepateisinamo nuskurdinimo klausimai, arba visai nesprendžiamos – kaip smulkaus ir vidutinio verslo efektyvaus plėtojimo, įstatymų veiksmingumo, jų stabilumo ir kiti klausimai. Ypač trūko radikalių ir veiksmingų įstatyminių norminių aktų, skirtų verslui plėtoti kaime ir jame gyvenančių žmonių problemoms išspręsti.

Čia paminėjau tik keletą klausimų, kurie jau 14 metų drumsčia daugelio Lietuvos žmonių nuotaiką ir net sukelia jų nepasitikėjimą valstybe.

Minėdami nepriklausomybės atkūrimo keturioliktąsias metines, trumpai atsisukime į praeitį ir pamąstykime: ar viską padarė Lietuvos žmonės, kad būtų atkurta ir apginta Lietuvos nepriklausoma valstybė? Manau, visi sutiksime, jog tik Lietuvos žmonių vienybė ir jų ryžtas, nukreiptas prieš sovietinę okupaciją, suteikė galimybę jos remtiems ir išrinktiems deputatams 1990 m. kovo 11 d. atkurti Lietuvos Nepriklausomą valstybę. Kiek vėliau Lietuvos žmonės gynė ir apgynė svarbiausius Lietuvos objektus. Jie aukojo savo sveikatą ir gyvybę prie Televizijos bokšto, muitinėse, prie Aukščiausiosios Tarybos, Sitkūnuose ir kitose Respublikos vietose. Lietuvos žmonės pakėlė sovietinės blokados sunkumus, ekonomikos nuosmukį, sovietinės kariuomenės siautėjimus. Lietuvos žmonių vienybė, ryžtas ir neapsakomas santūrumas padarė viską, kad Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma valstybė, kad laisvos Tėvynės žmonėms būtų geriau gyventi.

Bet pamąstykime ir apie tai, ar per keturiolika nepriklausomybės metų viską padarė Lietuvos žmonių išrinkta valdžia? Ar ji pateisino Lietuvos žmonių lūkesčius gyventi geriau? Reikia pripažinti, jog nė vienos kadencijos valdžia negali pasigirti sprendimais, kurių ir šiandien laukia mažas pajamas gaunantys žmonės, pensininkai ir invalidai. Šiuo metu sprendžiama apkalta akivaizdžiai atskleidė tai, jog valdžia neleistinai atitrūko nuo didelės dalies Lietuvos laisvę iškovojusių žmonių rūpesčių ir problemų. Dėl šių priežasčių ta žmonių dalis ne tik nepasitiki valdžia. Dėl tų pačių priežasčių žmonės neteko iškovotos laisvės džiaugsmo, taip pat meilės savo Tėvynei ir atsidavimo savo tautai jausmo. Šiandien svarbu ne smerkti tuos žmones, ne neigti jų susidariusį požiūrį į valdžią ir Lietuvos valstybę, bet juos suprasti ir, kaip Seime sakoma, bendru sutarimu imtis skubių priemonių suteikti tiems žmonėms ne deklaratyvią, bet realią viltį, jog jų gyvenimas labai pagerės.

Dėl valdžios neveiklumo ir nerodomo susirūpinimo dalis nusivylusių Lietuvos žmonių jau prarado ryšį su Lietuvos valstybe. Prieš savo valią jie tapo abejingi tokioms iškilioms, šventoms ir vienijančioms sąvokoms kaip Nepriklausomybė, laisvė, Tėvynė, patriotizmas. Todėl jie ieško užtarimo ne valstybėje, ne jos demokratinėse struktūrose, bet asmens, kuris, kaip ir jo rėmėjai, skelbiasi turįs tvirtą ranką, kuri vienintelė pajėgi įvesti tvarką, teisingumą ir jos valdomą demokratiją. Dėl tos priežasties vieni nusivylę žmonės apie savo valstybę kalba neigiamai, kiti iš viso neteko nuovokos, kas yra valstybė, kuri jais nesirūpina, nesudaro tinkamų sąlygų steigti verslą, plėtoti iniciatyvą ir veiklą. Tik nykstanti tėvynės meilė pagimdo tokias absurdiškas kalbas, jog „prie rusų buvo geriau“ arba maldas Lietuvos Prezidentui, kad jis neitų į Vakarus, bet eitų į Rytus, nes tada esą Lietuva augins gyvulius, veš juos į Rusiją, o pastaroji už tai duos mums žibalo.

Štai kokiais būdais dalis Lietuvos žmonių tikisi pagerinti savo gyvenimą, nes jais nesirūpina jų iškovota ir apginta valstybė ir valdžia. Štai į kurią Lietuvos visuomenės dalį yra nukreipti rusiškos kilmės pinigai ir už juos kalbančių oratorių, neformalių organizacijų ir jų kūrėjų dėmesys. Skaldytojai puikiai žino, jog savo veikla jie ardo mūsų tautos vienybę, priešina Lietuvos gynėją su Lietuvos gynėju ir kartu sistemingai ardo mūsų valstybės pamatus. Tai – ne demokratinė, bet aiškiai išreikšta nusikalstamai skaldytojiška veikla, ir tą suprasti šiandien turime visi.

Šie reiškiniai – tai ženklas, kad valstybės vidaus politika turi esminių ir skubiai taisytinų trūkumų, kuriais naudojasi nieko gero Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei nelinkinčios jėgos. Kartu tie reiškiniai – tai mūsų valdžios išbandymas, kaip greitai ji priims sprendimus, kurių laukia ir nesulaukia dalis nusivylusių Lietuvos žmonių. Mes neturime teisės pasinerti į svarstymus, daug ar nedaug yra tokių žmonių Lietuvoje. Lietuvai ir jos valdžiai turi būti vienodai brangus kiekvienas Lietuvos žmogus ir vienodai svarbus kiekvieno jų rūpestis. Tik valstybės dėmesys ir nuo jos priklausantys realūs tų žmonių gyvenimo pasikeitimai vėl sugrąžins mūsų tautos vienybę, kurios jėgą siekiant laisvės teko patirti net didžiausiai ir paskutinei pastarojo amžiaus pavergtų tautų imperijai.

Todėl aš, kaip Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Akto signataras, šios dienos šventės proga kviečiu Lietuvos Respublikos Seimą, visas jame atstovaujančias partijas ir Vyriausybę neatidėliotinai peržiūrėti savo planus ir pasitelkus visuomenės atstovus, taip pat tam tikrų mokslų specialistus imtis neatidėliotinų priemonių išspręsti šioje trumpoje šventinėje mano kalboje paminėtas Lietuvos žmonių problemas. Turime suprasti, jog tik visų politinių jėgų sutartinu darbu mes sugebėsime atkurti Lietuvos žmonių vienybę ir kartu pasiekti, kad skrajojančiam marionečių teatrui ir jo hampelmanams Lietuvos žmonės užtrenktų ne tik salių paradines duris, bet ir vartus į jų miestus ir kaimus.

Linkiu jums stiprybės, dėmesio ir gerų darbų visų Lietuvos žmonių labui. Dėkoju už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Kalbės Seimo narys, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas Kazys Bobelis.

K.BOBELIS. Gerbiamasis Jūsų Ekscelencija, Pirmininke, ministrų kabinete, diplomatinių tarnybų atstovai, kariuomenės atstovai ir visi šių iškilmių dalyviai! Man nepaprastai malonu dalyvauti šioje šventėje. Esu paprašytas pasakyti keletą komentarų apie išeivijos veiklą į Kovo 11-osios dienos šventę.

Nuo to laiko, kai prieš daugiau kaip 60 metų Sovietų Sąjunga grubiai okupavo Lietuvą, pažeisdama visas tarptautines sutartis ir įsipareigojimus, taip pat dvišalę sutartį su Lietuva, kuri gerbė Lietuvos nepriklausomybę, suverenitetą ir laisvę, mūsų tauta kentėjo.

Bet ne visi piliečiai suprato tos okupacijos pasekmes, kurias mums teko išgyventi. Dauguma prislėgti tylėjo, dantis sukandę dirbo dėl savo egzistencijos. Vieni slapta verkė, kiti slapstėsi ir bėgo kur kas galėjo. Kalėjimai kasdieną pilnėjo ir tik mažytė tautos dalis džiaugėsi, šoko ir garbino tautų budelį Staliną. Žmonės dingdavo kas naktį. Prasidėję trėmimai palietė visus, net ir tuos, kurie džiaugėsi ir anksčiau šoko.

Bet, nepaisydama sunkių, skausmingų okupacinės priespaudos nacių ir bolševikų metų, didžioji tautos dalis ir Lietuvoje, ir išeivijoje niekada nepalūžo. Lietuvių širdyse, kad ir kur jie buvo, laisvės troškimas būti laisviems ir nepriklausomiems, patiems kurti savo ateitį niekada nežlugo. Pirmieji šoko gelbėti Lietuvą ir savo brolius bei seseris lietuviai iš Amerikos, kurioje gyvena trečdalis mūsų tautos. Jau praėjus keletui savaičių po 1940 m. okupacijos jie sukūrė Amerikos lietuvių tarybą, kurią sudarė keturių pagrindinių Lietuvos politinių partijų atstovai: Valstiečių liaudininkų – Mikas Vaidyla, Tautininkų – Antanas Uolys, Socialdemokratų – Pijus Grigaitis ir Krikščionių demokratų – Leonardas Šimutis. Jie visi kaip vienas, nors buvo skirtingų politinių ideologinių įsitikinimų, dirbo Lietuvai ir juos rėmė visi Amerikos lietuviai.

Prasidėjo laisvės kova. Netrukus, 1940 m. spalio 15 d., delegacija buvo priimta Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento Franklino Ruzvelto. Jis paskelbė garsiąją Amerikos deklaraciją, kad Lietuvos, Latvijos, Estijos okupacija ir inkorporacija yra neteisėta, kad Jungtinės Amerikos Valstijos niekada nepripažins Pabaltijo valstybių okupacijos ir kad Pabaltijo valstybių diplomatinės tarnybos ir toliau bus pripažintos kaip legalios tų kraštų atstovybės. Nors delegacijoje nebuvo nė vieno esto ir latvio, bet lietuviai kalbėjo ir jų vardu. Amerika šią nepripažinimo politiką garbingai išlaikė per visus okupacijos metus, nepaisydama to, kiek ir kaip stipriai Sovietų Sąjunga tam prieštaravo. Todėl aš giliai tikiu neseniai Vilniuje padarytu Prezidento Džordžo Bušo pareiškimu, kad Lietuvos priešas bus Amerikos priešas. Faktai tai patvirtina, kad tai bus išlaikyta.

Po kelerių metų Lietuvoje buvo įkurtas VLIK’as – Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Vėl visi kaip vienas skirtingų ideologijų, religijų, kilmės lietuviai susibūrė, stojo į kovą už Lietuvą, tą mylimą šalį 1944 m. vasario 16 dieną. Ir šiandien švenčiame 60 metų, kai VLIK’as paskelbė pirmąją Lietuvos kovos už nepriklausomybę deklaraciją ir įspėjo mūsų tautą, kaip elgtis: vengti, boikotuoti ir vesti pasyvią lietuvių gyvybę saugančią politiką nacių paskelbtos mobilizacijos atžvilgiu. Tauta pakluso, nacių mobilizacija žlugo. Lietuviai slapstėsi ir neatsiliepė į šaukimą. Lietuva gali didžiuotis, kad sugriovus nacių planus dėl mobilizacijos Lietuva yra vienintelė valstybė Europoje, kurioje naciai nepajėgė sukurti SS dalinių.

Po šios deklaracijos VLIK’o vadovybė buvo išduota, išblaškyta, suimta, daugelis atsidūrė Štuthofo ir Bambergo koncentracijos stovyklose. Po karo atkurtas VLIK’as vėl pradėjo vadovauti Lietuvos laisvės kovai. Kalbėjo tautos vardu, kai tauta pati to negalėjo padaryti. Per savo veiklos 49 metus atliko nepaprastai daug, čia per keletą minučių neįmanoma to išvardyti.

Noriu tik pabrėžti keletą svarbesnių faktų, taip pat noriu pabrėžti, kad VLIK’as tada, kaip ir Lietuva šiandien, turėjo labai daug vidaus ir išorės priešų, kurie norėjo jį sunaikinti. Buvo daug bandymų sugriauti VLIK`o veiklą, tačiau to niekada nepavyko padaryti. Viltis ir įsitikinimas, kad Lietuva bus laisva, buvo taip galingai įaugę, kad niekas niekas negalėjo to išrauti. VLIK’as su savo memorandumais ir atstovais dalyvavo visose Helsinkio akto konferencijose, Europos saugumo konferencijose, nuo 1975 m. Helsinkyje iki 1991 m. rugsėjo 9 d. Maskvoje, kai Lietuva buvo priimta į šią organizaciją. VLIK’as 1949 m. paskelbė Pasaulio Lietuvių Chartą, suburdamas visus lietuvius. 1985 m. Kopenhagoje surengė tarptautinį Kopenhagos tribunolą, smerkiantį Sovietų Sąjungą už Baltijos valstybių okupaciją. Teisėjai buvo tarptautinio masto Europos politikai ir teisės, specialistai. Madride, Vienoje, Stokholme, Helsinkyje organizavo masines demonstracijas už Lietuvą, Latviją, Estiją. Jos sukėlė milžinišką atgarsį pasaulyje, kad Lietuva nori būti nepriklausoma ir tą teisę turi.

1989 m. Gotlando konferencijoje VLIK’as susitiko su atgimstančios Lietuvos veikėjais. Kaip buvo malonu ir džiaugsminga, kai mes visi: V.Landsbergis, A.Terleckas, J.Paleckis, aš ir dar keli, sėdėjome prie vieno stalo ir diskutavome, kad didžiausias Lietuvos tikslas yra būti laisva ir nepriklausoma valstybe.

Tai buvo didi dvasinė, kultūrinė suvienijimo jėga. O šiandien ar mes galime tuo pasidžiaugti, kai mes vienas kito ne tik kad negerbiame, bet ir švaistomės įvairiausiais epitetais. Kiekvienas iš mūsų turime suprasti, kad esame tik svečias šiame pasaulyje, nežinome, kas laukia rytoj. Turime labai didelę atsakomybę tautai. Mes visi privalome ieškoti dvasinės, moralinės ramybės, taikos, sugyvenimo. Visi juk esame lietuviai, sesės ir broliai. Nejaugi mums reikia raudono ar rudo „čebato“, kad mes vėl susivienytume. Tauta, žiūrėkime ateitį, gražią, kultūringą. Didžiausias būtų mūsų visų ir šio Seimo džiaugsmas, laimėjimas ir palikimas, kad būtų vieninga, klestinti, subrendusi, su viltimi į ateitį žygiuojanti tauta. Tegyvuoja darni, tolerantiška, vienas kitą gerbianti Lietuva. Aš tikiu, kad penkioliktaisiais metais mes eisime tuo keliu. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Į tribūną kviečiu Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininką Gabrielių Žemkalnį.

G.ŽEMKALNIS. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, Ekscelencija Ministre Pirmininke, Seimo Pirmininke, Ekscelencijos, gerbiamieji posėdžio dalyviai.

Kovo 11-oji yra toji diena, kurios 50 metų laukė visi savo Tėvynę mylintys ir nepriklausomybės trokštantys lietuviai. Ne tiktai laukė, bet ir aktyviai siekė negailėdami darbo, kančių ir kraujo aukos Tėvynėje. Išeivija irgi nepailsdama įsitraukė bendran laisvės siekimo darban sau įmanomomis priemonėmis ir būdais.

Kovo 11-oji taip pat yra toji diena, kai prieš 14 metų pradėjome įgyvendinti Lietuvių Chartos nuostatą, kurioje yra sakoma: „Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę“. Didelė dalis tos bendruomenės, gyvenančios Sibire ir kituose Sovietijos kraštuose, iki to laiko buvo atskirta nuo Vakarų kraštuose gyvenančių lietuvių ir Pasaulio Lietuvos Bendruomenės šeimoje egzistavo tik mintyse ir širdyse. 1990-ųjų kovo 11-osios dėka Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje ryškiomis raidėmis sužibo Kransnojarskas, Ulan Udė, Barnaulas, Jakutija, Kijevas, Kišiniovas, Murmanskas ir daugybė kitų lietuviškų salų, kurioms, veidu atsigręžę į Lietuvą, dabar galėjome ištiesti ranką ir paramą.

Gyvenome vadovaudamiesi Lietuvių Charta, kurią 1949 m. Vokietijoje paskelbė Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Lietuvių Chartos šeštoji pastraipa: „Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę“. Šventi žodžiai – vakar, šiandien ir visada.

Kartu su Lietuva švęsdami Kovo 11-ąją visada prisimename, kad esame vienos tautos vaikai, kad ir kur gyventume. Nėra „mes“ ir „jūs“. Už Kovo 11-ąją esame nepaprastai dėkingi Lietuvos žmonėms, kurie pareiškė savo valią per išrinktus Aukščiausiosios Tarybos atstovus ir kartu simboliškai visi tapo šio akto signatarais.

Leiskite man dabar trumpai prisiminti tą neužmirštamą 1990 m. kovo 11-osios vakarą. Tuo metu Melburne, Australijoje, buvau radijo stotyje, iš kurios transliavome lietuvišką radijo laidą visai Australijai. Laidos vedėja buvo prie mikrofono, o aš šalia sėdėdamas turėjau telefoninį ryšį su Vilniumi. Atsimenu besitęsiantį komentarą iš Vilniaus, kai susijaudinusi moteris, Vilniuje stebėdama įvykius televizoriaus ekrane, sakė: „…artėjame prie svarbiausiojo nutarimo…“, paskui „pirmininkas pradeda skaityti…“ ir pagaliau prieš pat vidurnaktį „jie paskelbė nepriklausomybę!“ Su džiaugsmu, su nuostaba, su pasididžiavimu, žiūrėkite, ką jie padarė, koks džiaugsmas. Su ašaromis kartojome tuos žodžius radijo laidos klausytojams ir tada – himnas. „Lietuva, tėvyne mūsų“ – vėl nepriklausomoje Lietuvoje. Po radijo laidos susirinkome į Lietuvių Bendruomenės namus švęsti neapsakomą džiaugsmą ir išreikšti pagarbą mūsų tautai, įgyvendinusiai savo laisvės troškimą. Per valandą sugužėjo keli šimtai žmonių, ne vien lietuvių. Australijos federalinio parlamento senatorius Jimas Shortas, visada, jau nuo pačių pirmųjų Sąjūdžio laikų rėmęs Lietuvos nepriklausomybės siekį, atnešė dėžę šampano, apsikabinome, bučiavomės, dainavome ir kalbėjome tik apie ateitį. Tokios euforijos valandos kaip gaivi banga nuvilnijo visur, kur tik gyvena lietuviai.

Daug pasiekta ir toli nueita per 14 metų, tačiau šiandien, kaip jau daugelį kartų buvo minėta, yra ypatinga Kovo 11-oji, kurią vainikuoja pasiekta narystė Europos Sąjungoje ir NATO. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, 33 bendruomenių parašais rėmusi stojimo į NATO kelią, ypač didžiuojasi Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados lietuvių bendruomenių darbu ir pastangomis, siekiant Lietuvos pakvietimo į NATO.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vardu nuo Los Andželo, Čikagos iki Melburno, nuo Vladivostoko iki Paryžiaus, nuo Buenos Aires iki Toronto sveikindamas jus šios reikšmingos šventės proga, linkiu, kad išgyvenę šių dienų negandas ir toliau dirbtume mūsų Tėvynės gerovei. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Kalbės vienas iš Lietuvos laisvės lygos lyderių, disidentas Vytautas Bogušis.

V.BOGUŠIS. Jūsų Ekscelencijos, gerbiamieji signatarai, mielosios ponios ir ponai! Prieš 14 metų lietuvių tautinė ir krikščioniška savimonė per krikščioniškus demokratinius rinkimus atvedė į Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą. Atkurdami Lietuvos valstybę, rankas už „liuosybę“ ir „neprigulmybę“ kėlė tautos valia įpareigoti V.Landsbergio sąjūdininkai, A.Brazausko komunistai, laisvamaniai ir krikščionys, žydai, lenkai, rusai, pagaliau nė vienas nebalsavo prieš.

Kovo 11-oji – išskirtinė data. Tai, anot poeto, diena atrištom akim, paskelbusi tautos apsisprendimo teisę būti laisvai. Visi buvome ir esame pasiryžę tarnauti lietuvių tautai ir Lietuvos žmonėms, kurti demokratinę laisvo verslo klestinčią valstybę. Aišku viena – ir Vasario 16-oji, ir Kovo 11-oji sušvito tautos kelyje vienodai sunkiomis aplinkybėmis, nors sąlygos ir buvo kitos. Mes siekėme ir tikėjome, jog Kovo 11-osios Aktas grįs artimiausių dešimtmečių Lietuvos politiką, politiką, dėl kurios laimės Lietuva ir jos žmonės, laimės ne tik geresnį, turtingesnį gyvenimą, bet, drįstu teigti, ne mažiau svarbų dalyką – ramesnę, patikimesnę ir prasmingesnę kasdieną.

Skubėdami išsiveržti iš sovietinės imperijos gniaužtų, dažnai nestabtelėdami, kurdami ir klysdami pasukome Vakarų civilizacijos keliu kaip ori ir visateisė tauta, natūraliai gerbdami laisvų tautų apsisprendimą remtis lygiateisio bendradarbiavimo principu, sutvarkyti politinius santykius, kad tie didieji ir galingieji jau niekada negalėtų lemti mūsų tautos ir valstybės likimo.

Tačiau dabar noriu pasakyti šį tą remdamasis savo patirtimi. Žinau, kad šiandien mūsų gležnoje demokratinėje visuomenėje vyksta vertybių devalvacija, galbūt net vertybių krizė, kuri meta iššūkį politinės sistemos pagrindams. Visada vertinau ir dabar vertinu principingumą, atsakomybę ir drąsą. Žinau, kad Lietuvos Respublikos Seimui ir kiekvienam Seimo nariui atskirai verdikto skelbimas Prezidentui, kaip aš suprantu, ir mano bendražygiams, bus politika, reikalaujanti drąsos, galbūt kitokios drąsos negu ta, kurios reikėjo kovojant dėl nepriklausomybės ir atkuriant ją. Kai kovojome su aiškiu išoriniu priešu, dėl to aiškumo ir apibrėžtumo, paradoksalu, buvo savotiškai lengva.

Plika akimi matyti, kaip kyla jėgos, kurios iš desperacijos imasi nešvarių priemonių įvykiams Lietuvoje pakeisti. Tai radikalai ir populistai, fiureriai ir fiureriukai, plutokratai ir oligarchai, kurių veiklą ir siekius apibrėžčiau sąvoka „kozanostra“ – mūsų biznis. Suprantu, sustoti nevalia. Kasdien reikia mąstyti ir klausti savęs, ar tai, ką iškovojome, išsaugosime, ar patys nesusinaikinsime?

Žygimanto Augusto sekretorius Andrius Volanas kreipimesi į Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos senatą rašė: „Tas, kuris valdo valstybę taip, kad dėl savo nerūpestingumo ir neveiklos nesaugo taikos ir bendrosios visų laisvės nei namie, remdamasis įstatymais, nei už sienų, neatmuša gresiančių priešų pavojų, atrodo, galvoja tikrai pražudyti ir sugriauti valstybę ir dėl to vertas, kad būtų numestas iš valstybinių aukštumų. Kad nuo tokios nelaimės visada būtų apsaugota jūsų valstybė, jūsų, senatoriai, prievolė ir pareiga – įstatymais suvaržyti valdovą. O jeigu eidamas pareigas klystų, savo tvirtu balsu turite pašaukti jį vykdyti uždėtų prievolių. Juk kiek žalos dėl valdovo klaidų ir įstatymų pažeidimų bepatirtų valstybė, teisingai, ji kaltins jus, kad buvote visų blogybių priežastis ir šaltinis, nes bjauriai pataikavote, gadinote valdovo būdą, atleidę vadžias jo geiduliams.“ Taip daugiau nei prieš 400 metų Andrius Volanas kreipėsi į senatą.

Gerbiamieji signatarai, jūsų ryžtinga vienybė skelbiant nepriklausomybę tapo mūsų tautos ir valstybės galybe. Garbė jums, signatarai! Prisipažinkime, dvasia mūsų turi gyvasties, ir mums, lietuviams, garsėjantiems ne nuolankumu, labiau principingumu, nuo amžių amžinųjų ir Dievo prisakyta tarnauti šviesai, tiesai ir tėvynei. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Jo Ekscelencija vyskupas Jonas Kauneckas.

J.KAUNECKAS. Jūsų Ekscelencijos Prezidentai, Jūsų Ekscelencijos ambasadoriai, didžiai gerbiami parlamentarai ir Vyriausybės nariai, svečiai, ponios ir ponai, visi visi didvyrių žemės žmonės!

Taip, tai ne tušti himno žodžiai. Mūsų tautos, lietuvių tautos, didvyriškumas atvedė mus ir į Vasario 16-ąją, ir į Kovo 11-ąją. Visada mūsų tauta buvo ypatinga – didvyrių tauta. Štai Vyganto Marburgiečio kronika pasakoja: 4 tūkstančiai Pilėnų gynėjų, matydami, kad pralaimi, nutarė susideginti. Kryžiuočiai, pamatę degančius vyrus, pasibaisėję pabėgo – kas gali nugalėti šią tautą, jei ji greičiau eina į ugnį negu į nelaisvę?

Ar tai nepasikartojo, brangieji, daugybę kartų mūsų, lietuvių tautos, istorijoje? Visada drąsiai ėjo į karą lietuviai prieš visokius okupantus, kad ir pačius galingiausius: kryžiuočius, carinę Rusiją, sovietus. Kuo gi skiriasi nuo Pilėnų kad ir 1863 metų sukilimas? Mažytė tauta – prieš šimtamilijoninę Rusiją. Ir lietuvišką raštą uždraudus nepasidavėme – nešė knygas jauni žmonės, lyg eidami į Pilėnus, žinodami, kad žandarų kulkos nukaus arba reikės supūti Sibire. 40 metų, rodos, tokios beviltiškos kovos. Bet mes nugalėjome. Ir štai dabar minime 100 metų nuo Lietuvos spaudos sugrąžinimo.

Ir į Vasario 16-osios nepriklausomybę vėl ėjome tarsi į Pilėnus. Juk po Pirmojo pasaulinio karo tebesidalijant Europą mūsų, didvyrių, tauta išdrįso pasakyti: mes nepriklausomi. Daug kraujo gindami tą nepriklausomybę išliejome. Ir dabar Lietuva pilna savanorių kapų.

Vėl šimtamilijoninė sovietinė imperija, o mes tokie maži, tarsi Pilėnų gynėjai. Jokia kita tauta neišdrįso prieš sovietus ištisą dešimtmetį kovoti partizaninio karo, jokia kita tauta. Argi mūsų partizanai nežinojo, kad jie –kaip tie Pilėnų gynėjai, argi jie nematė, kad reikės mirti išbadytomis akimis, nuluptais nagais, srutų duobėse, išvietėse arba nuogiems išmėtytiems gatvėse? Bet net ir paskutinio partizano mirtis nesužlugdė mūsų, mes nepralaimėjome, nes tęsėsi kai kurių vadinama „pasyvioji rezistencija“. Ne, tai buvo labai aktyvi kova, dvasinė kova. Vieninteliai Sovietų imperijoje turėjome pakankamai pogrindyje išleistų maldaknygių, katekizmų, dvasinės ir patriotinės literatūros. Galime išvardyti per dvidešimt pogrindžio laikraščių, kai 200 milijonų kitų tautų turėjo gal penkis kartus mažiau. Mūsų tauta – penkis kartus daugiau.

Tokia mūsų tauta, ypatinga, didvyrių tauta. Tokie atėjome ir į Sąjūdžio mitingus, ir į Kovo 11-ąją. Tam reikėjo ne mažesnės drąsos negu Pilėnuose. Argi neatsiminėme Vengrijos įvykių, kruvinojo Prahos pavasario? Kovo 11-osios signatarai (garbė jiems) tą naktį žinojo Maskvos grėsmę.

Ar nepasikartojo Pilėnai sausio 13-ąją? Kai V.Landsbergio balsas ramiai skelbė: „Moterys ir vaikai, eikite namo, gyvenkite“, nepasitraukė žmonės. Ir kruvinasis bolševikas, kaip ir kryžiuočiai, išsigandęs pasitraukė. Kas gali nugalėti tokius, kurie nesitraukė net prieš tankus, net prieš ugnį?

O kodėl, brangieji, šiandien didvyrių tautos žmonės sako, net buvę disidentai sako: ne už tokią Lietuvą kovojome. Aš nuolat savęs, kaip vyskupas, klausiu, kodėl ne už tokią Lietuvą kovojome?

Baigdamas aš kreipiuosi į aukštuosius ir žemesnius valdžios žmones: nepražudykime Pilėnų dvasios, brangieji! Nepražudykime tos Pilėnų dvasios, dabar ji dideliame pavojuje. Nepražudykime jaunimo. Mes turime nuostabaus jaunimo. Juk mūsų ateitininkai gieda: „tikim ateitim Lietuvos laiminga“.

Daug nuostabaus jaunimo aukštosiose mokyklose sunkiomis sąlygomis siekia mokslo. Aš žaviuosi tuo jaunimu. Bet štai sausio 13-ąją kabinu vėliavą, pro šalį eina moksleivės ir klausia: vyskupe, kas gi per diena, kodėl vėliavą kabinate? Dieve mano, Dieve mano, kur eina mūsų mokykla, jeigu moksleiviai nežino sausio 13-osios?! Brangieji valdžios žmonės parlamentarai, padarykite viską, kad mokykloje būtų gyvas patriotinis auklėjimas, kad nebūtų iš programų išbraukiamas nei Maironis, nei Brazdžionis. Žinote, ką paprasti žmonės sako, mano tikintieji? Netvarka, didelė netvarka jūsų protuose, jei savo algas didinate (jau ir taip palyginti dideles algas), o nematote skurdžių stipendijų, didelių mokesčių už mokslą, minimalių atlyginimų ir pensijų. Dejuojame dėl nykstančios tautos, demografijos, o kokia parama šeimai? Visa šeimos politika, žmonės sako, tai pasityčiojimas.

Atleiskite, tikrai atleiskite, kad tokią nuostabią dieną aš tai kalbu. Aš ir Dievui nuolat tai kalbu. Žinote, Dievas girdi tautos skundą, jis sako per pranašą Jeremiją: mano tautos skausmas pasiekė mane, tad maldauju jus ir Dievą meldžiu atkreipti dėmesį į tautos skausmą ir vargą. Sau didinti algas tik tada, kai kitiems sukursime geresnes sąlygas. Ir dabartinėje mūsų aukščiausios valdžios krizėje tikintieji manęs prašo raginti visus į maldą. Aš paprašiau vyskupijos tikinčiųjų kasdien melstis, kad Dievas padėtų įveikti šiuo metu Lietuvoje susidariusią sudėtingą padėtį.

Taigi sveikindamas jus, aš noriu taip pasakyti: jūs visada mūsų maldose, Dievas mūsų maldose jus apkabina. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Kalbės jauniausias šventės dalyvis, mūsų Nepriklausomybės bendraamžis Jonas Vytautas Jusionis, Vilniaus Simono Stanevičiaus vidurinės mokyklos septintos klasės mokinys, gimęs 1990 metų kovo 11 dieną. (Plojimai)

J.V.JUSIONIS. Laba diena, gerbiamieji iškilmingo posėdžio dalyviai. Knygelėje „Iš kur atėjome“ rašoma: „Medžio, kaip ir tautos, tvirtybė šaknyse“. Kiekviena nauja karta klausia, iš kur atėjo, nes nori žinoti, kur eina. Tauta be praeities – tarsi medis be šaknų, be tvirtybės. Šakotas Lietuvos istorijos medis – tvirtai po savo plačiomis šakomis saugantis atmintį, kurią amžių amžiais bandė kalaviju ir ugnimi ištrinti svetimšaliai kariautojai. Aš labai laimingas, kad gimiau nepriklausomoje Lietuvoje, kad Lietuva pasirinko teisingą kelią, ir niekas negalėjo užgesinti jos laisvės troškimo. Iš savo tėvų, mokytojų, senelių esu girdėjęs apie įvykius, kurie vyko prieš man gimstant. Lietuvos Nepriklausomybė, kuri buvo paskelbta 1918 m. vasario 16 d., truko iki 1940 m. birželio 15 d., kai įžengus sovietinei kariuomenei prasidėjo beveik 50 metų trukusi okupacija, kurią laikinai buvo nutraukęs Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas.

Mano tėvai gimė ir užaugo būtent tokioje Lietuvoje, o seneliai, gyvenę ir pažinę nepriklausomą Lietuvą, puoselėjo viltį, kad šalis vėl taps laisva. Prireikė ne vienos aukos, kol atėjome iki laisvės paskelbimo dienos. Kovo 11-oji mano šeimai tapo dviguba švente, ne tik aš atėjau į šį pasaulį, bet ir įvyko tai, ko visi taip laukė. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V.Landsbergis perskaitė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Buvo atverstas naujas mūsų valstybės istorijos puslapis. Manau, jog kiekvienas mano amžiaus vaikas jau supranta žodžio „nepriklausomybė“ reikšmę.

Aš tikrai esu laisvos šalies pilietis, mokausi šaunioje Vilniaus Simono Stanevičiaus vidurinėje mokykloje, įkurtoje prieš 15 metų. Tai – estetinės pakraipos mokykla, kurioje mokomasi kryptingo muzikos, teatro, choro, dailinio ugdymo. Joje aš jaučiuosi laisvas, man sudarytos visos sąlygos mokytis, kurti, bendrauti ir kitaip tobulėti. Dabar aš jau septintokas ir mokausi muzikinio ugdymo klasėje. Dainuoju jaunių chore. Su choru esu dalyvavęs daugelyje renginių: Vilniaus moksleivių menų šventėje „Džiaukimės drauge“, Pasaulio lietuvių dainų šventėje, festivalyje „Menų mozaika“ ir kituose. Taip pat priklausau Vilniaus S.Stanevičiaus vidurinės mokyklos Valančiukų kuopelei. Praeitais metais dalyvavau Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko iniciatyva surengtame pirmajame Nepriklausomybės vaikų kongrese „Padovanokite mums Europą“. Šiame kongrese vaikai išsakė savo norą matyti Lietuvą Europos Sąjungoje. Tik čia yra mūsų, tai yra vaikų, gimusių 1990 m. kovo 11 d., ateitis.

Pritardamas išsakytai vaikų nuomonei, jog būtent ši diena, Kovo 11-oji, mums atvėrė naujus kelius, džiaugiuosi, kad šiemet Lietuva taps Europos Sąjungos bei NATO nare, ir man bus sudarytos dar geresnės sąlygos keliauti, mokytis, įgyti daugiau draugų, siekti gyvenimo tikslų. Savo draugams ir bendraamžiams linkiu ir toliau puoselėti ir branginti tai, ką mūsų tėveliai iškovojo prieš 14 metų. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Šie aplodismentai skirti ir jaunojo pranešėjo mamai Stasei Jusionienei, kuri jį atlydėjo. (Plojimai)

Giedamas Lietuvos Respublikos himnas

R.KELIUOTIS (Seimo posėdžių sekretoriato konsultantas). Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas išeina.

PIRMININKAS. Iškilmingą posėdį skelbiu baigtą. Kviečiu dalyvauti visuose renginiuos, kurie šiandien vyks Vilniuje.