IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS FINANSŲ ĮSTAIGŲ ĮSTATYMO

2 IR 4 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO

2004-01-12 Nr. IXP-3132

Vilnius

Alternatyvių projektų Teisės departamente negauta.

Vertinant projektą juridinės technikos požiūriu ir pagal jo santykį su galiojančiais įstatymais, teikiamos šios pastabas ir pasiūlymai:

1. Aiškinamajame rašte nėra paaiškinta, kodėl siūloma daryti 4 straipsnio 2 dalies pakeitimą, apribojant finansinių įstaigų veiklą nuosavybės teise priklausančio turto atžvilgiu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 36 „Dėl 1998 metų pavyzdžio banderolių tabako gaminiams ir alkoholiniams gėrimams ženklinti įvedimo" atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 1 daliai” konstatavo, kad Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas, kai ūkio subjektui po tam tikros datos uždraudžiama ne tik prekiauti teisėtai įsigytais jiems nuosavybės teise priklausančiais alkoholiniais gėrimais, bet ir juos laikyti bei gabenti ir nenurodoma, kokia tvarka ir sąlygomis po nustatytos datos ūkio subjektas gali realizuoti dar iki draudimų įvedimo teisėtai įsigytus jam nuosavybės teise priklausančius Lietuvoje pagamintus alkoholinius gėrimus, paženklintus seno pavyzdžio banderolėmis, vertintinas kaip neleidžiantis ūkio subjektui valdyti jam priklausančios nuosavybės, ja naudotis bei disponuoti ir dėl to iš esmės paneigiantis nuosavybės teisę.

Šiuo atveju siūloma nustatyti, kad finansų įstaigos galės verstis nuosavybės teise turimo, tačiau nenaudojamo finansinėms paslaugoms teikti, turto valdymu, naudojimu ir disponavimu tik tokiu atveju, jei vykdant šią veiklą gauna ne daugiau kaip 10 procentų pajamų per ataskaitinį laikotarpį, tačiau lieka neaišku, ar finansų įstaigos, kurios tokį turto valdo įstatymo įsigaliojimo metu ar jį nusprendžia perleisti įsigaliojus įstatymui, nebus laikomos pažeidusiomis projektu keičiamą įstatymą. Be to, finansų įstaigos, teikdamos finansines paslaugas, naudoja įvairių rūšių turtą, kadangi be jo neįmanoma teikti finansinių paslaugų, todėl šia prasme tokia 4 straipsnio 2 dalies formuluotė įtvirtina perteklinę normą.

2. Minėto straipsnio papildymas sukels neigiamas pasekmes lizingo bendrovėms, kadangi pastarosios negalės gauti iš savo turto valdymo, naudojimo, disponavimo, kuris bus nesusijęs su finansine nuoma, daugiau kaip 10 procentų pajamų, skaičiuojant nuo visų ataskaitinio laikotarpio pajamų. Tokia įstatymo pataisa nepagrįstai ribotų lizingo bendrovių teisę realizuoti turtą, atgautą iš asmenų, neįvykdžiusių įsipareigojimų pagal lizingo sutartį. Kartu lieka neišspręstas jau sudarytų sutarčių, kurios galios po įstatymo įsigaliojimo, klausimas. Bet kokia veikla, kuria dabar verčiasi lizingo bendrovės, t.y. veiklos nuoma, turto, grąžinto pagal neįvykdytas finansinės nuomos sutartis, ir kt., galės verstis tik ta apimtimi, kuri neviršys 10 procentų pajamų už ataskaitinį laikotarpį. Tai apribos bendrovių teisę į jų turimą nuosavybę – užkirs kelią vykdyti dabar sudarytas sutartis, taip pat neleis vykdyti veiklos, kurią gali vykdyti šiuo metu.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, siūlytina atsisakyti teikiamo projekto 4 straipsnio 2 dalies pakeitimų.

3. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio papildymas 5 dalimi kelia abejonių dėl tokių priežasčių.

Pirma, įstatymas nustato galimybę netaikyti Finansų įstaigų įstatymo, jei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, nustato kitokias normas. Tačiau tokias normas gali nustatyti ne tik įstatymai, bet ir tarptautinės sutartys, kurios vadovaujantis Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, turi viršenybę kolizijos atveju.

Antra, atkreiptinas dėmesys, kad 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims” įtvirtina skolinimo ribas, nustatydamas 1 straipsnyje, kad ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine-ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį. Tokiu būdu šis įstatymas, priimtas dešimt metų anksčiau už finansų įstaigų įstatymą, įgytų prioritetą Finansų įstaigų įstatymo atžvilgiu ir apribotų finansų įmonių veiklą skolinimo srityje.

Trečia, Finansų įstaigų įstatymas taip pat laikytinas įstatymu, reglamentuojančiu finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, todėl siekiant, kad teisinio reguliavimo aiškumo, Finansų įstaigų įstatyme turėtų būti aiškiai nurodyta, kad finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą reglamentuoja Finansų įstaigų įstatymas, jeigu specialiuosiuose įstatymuose ar tarptautinėse sutartyse nenustatyta kitaip arba specialiuosiuose įstatymuose nurodyti, kad Finansų įstaigų įstatymas taikomas tiek, kiek specialusis įstatymas nereguliuoja finansų paslaugų ar finansinių įstaigų veiklos.

4. Įstatymo projekte įstatymo įsigaliojimo data turėtų būti nurodoma konkreti, ją siejant su 2004 metais, arba įstatyme nenurodoma.

Teisės departamento vyresnioji patarėja Eglė Švilpaitė

Teisės departamento patarėjas Audrius Kasinskas

Teisės departamento vyriausioji specialistė Olga Demeško

Teisės departamento vyriausiasis specialistas Girius Ivoška

Sutinku:

Teisės departamento direktorius Kęstutis Virketis