EUROPOS TEISĖS DEPARTAMENTAS

PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS

Kodas 8860036 Gedimino 56 LT – 2685 Vilnius Tel. 264 90 40 Faks. 249 87 18 El. paštas: etd@www.euro.lt

______________________________________________________________________________________________

 

Lietuvos Respublikos Seimui                                                  2003-07-       Nr.

                                                                                                2003-05-26   Nr. IXP-2593

 

 

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 18.2, 52.1, 56.2, 59.2, 60, 90, 127.3, 184.2, 256.1, 268 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO, 42.4, 52.2, 89.1, 129.4, 132, 135, 145 STRAIPSNIŲ PRIPAŽINIMO NETEKUSIAIS GALIOS IR PAPILDYMO 211, 1071 STRAIPSNIAIS ĮSTATYMO PROJEKTO (IXP-2593) EUROPOS SĄJUNGOS TEISEI

 

 

 

Europos teisės departamentas, išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso 18.2, 52.1, 56.2, 59.2, 60, 90, 127.3, 184.2, 256.1, 268 straipsnių pakeitimo, 42.4, 52.2, 89.1, 129.4, 132, 135, 145 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir papildymo 211, 1071 straipsniais įstatymo projektą (IXP-2593), pažymi, kad:

 

Europos Bendrijos sutarties (toliau – EB sutartis) 136 - 148 straipsniuose yra nemažai nuostatų dėl darbo ir socialinės politikos, įpareigojančių valstybes nares gerinti darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas, užtikrinti deramą socialinę apsaugą bei kovoti su socialine atskirtimi (136 str.), bendradarbiauti socialinėje srityje (137 str.), be to, atkreipiamas išskirtinis dėmesys į darbo aplinką, susijusią su darbuotojų sveikata ir sauga (138 str.), stengiamasi plėtoti darbdavių ir darbuotojų dialogą (139 str.), nustatyta, kad Komisija turi skatinti valstybių narių bendradarbiavimą ir sudaryti sąlygas derinti jų veikimą visose socialinės politikos srityse, o ypač susijusiomis su socialiniu draudimu (140 str.), pabrėžiamas vyrų ir moterų lygių galimybių darbe principas (141 str.). Vadovaujantis EB sutarties 146 straipsniu, siekiant pagerinti darbuotojų galimybes įsidarbinti vidaus rinkoje ir taip prisidėti prie gyvenimo lygio kėlimo, įsteigiamas Europos socialinis fondas.

 

1995 m. Europos sutarties, steigiančios asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų Šalių Narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės, 93 straipsnis numato šalių socialinį bendradarbiavimą, siekiant priderinti Lietuvos socialinės apsaugos sistemą prie naujos ekonominės ir socialinės situacijos.

 

2000 m. ES Pagrindinių teisių chartija taip pat įtvirtina socialines ir darbo politikos nuostatas. Chartijos 27 str. reglamentuoja darbuotojų teisę į informavimą ir konsultavimą įmonėje, 28 str. numato kolektyvinių derybų ir veiksmų teisę, 29 str. įtvirtina teisę į įdarbinimo paslaugas, 30 str. nustato apsaugą nuo nepagrįsto atleidimo iš darbo atveju, 31 str. įtvirtina kiekvieno darbuotojo teisę į tinkamas ir teisingas darbo sąlygas, 32 str. draudžia vaikų darbą ir numato jaunuolių apsaugą darbe. Chartijos 33 str. nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę būti apsaugotas nuo atleidimo iš darbo dėl priežasčių, susijusių su motinyste, ir turi teisę gauti motinystės ar tėvystės atostogas, gimus vaikui ar įsivaikinęs vaiką. Chartijos 34 str. įtvirtina teises į socialinę apsaugą ir socialinę paramą. 34 str. 2 dalyje reglamentuojama kiekvieno asmens, gyvenančio ar teisėtai judančio Europos Sąjungoje, teisė į socialinės apsaugos išmokas ir socialines garantijas, teikiamas pagal Bendrijos ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką.

Europos socialinė chartija (pataisyta) įtvirtina teisę į tinkamas darbo sąlygas (2 str.), teisę jungtis į organizacijas (5 str.), teisę į kolektyvines derybas (6 str.), dirbančių moterų teisę į motinystės apsaugą (8 str.), teisę į socialinę apsaugą (12 str.), teisę į informaciją ir konsultaciją (21 str.), teisę į apsaugą darbo sutarties nutraukimo atveju (24 str.) ir kitas teises.

 

1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijoje įtvirtintas laisvas darbuotojų judėjimas, vaikų ir paauglių apsauga, darbo sąlygų gerinimas, socialinė apsauga ir pan. Chartija yra iš esmės politinė deklaracija, kuri įgyvendinama kitais dokumentais, tokiais kaip direktyvos. Pastarosios yra reikšmingos EB lygiu reglamentuojant profesinę sveikatą ir saugą darbe (šiai sričiai skirta daugiau kaip 30 direktyvų), darbo santykius, moterų ir vyrų lygias galimybes, visuomenės sveikatą ir kt.

 

Kaip pagrindines darbo srities direktyvas galima būtų paminėti: 75/117/EEB, 76/207/EEB, 79/7/EEB, 86/378/EEB, 86/613/EEB, 97/80/EB, 98/59/EB, 80/987/EEB, 91/533/EEB, 93/104/EB, 94/33/EB, 94/45/EB, 96/71/EB, 97/81/EB, 91/383/EB, 1999/63/EB, 1999/70/EB ir kt. Taip pat yra svarbios pagrindinė saugos ir sveikatos darbe direktyva 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai darbe gerinti, 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/14/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimo sistemos sukūrimo Europos Bendrijoje, 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 98/59/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo ir 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyva 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju.

 

ES pagrindinius principus socialinės apsaugos ir darbo srityje taip pat įtvirtina 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimų nariams, persikeliantiems Bendrijoje, taip pat 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 574/72 nustatantis reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką bei kiti teisės aktai. Pažymime, kad taisyklės, skirtos ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemoms suderinti ir koordinuoti, pagrinde yra taikomos tik tokiai kategorijai asmenų, kurie kilnojasi iš vienos valstybės į kitą, siekiant garantuoti, kad šie asmenys nepraras savo socialinės apsaugos teisių, įgytų vienoje valstybėje narėje, jei persikels į kitą valstybę narę.

 

Sprendimais EB reglamentuojama visuomenės sveikata, profesinė sveikata ir sauga darbe, socialinis dialogas, užimtumas, socialinė apsauga, pagyvenusių žmonių apsauga, lygios moterų ir vyrų galimybės ir kt. Lietuvos atžvilgiu atitinkami sprendimai bus privalomi tapus ES nare.

 

1991 metų spalio mėn. Lietuva atnaujino savo narystę Tarptautinėje darbo organizacijoje (toliau - TDO). Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo daugiau kaip 30 TDO konvencijų, tame tarpe ir 1948 m. Konvenciją Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“, 1949 metų TDO Konvenciją Nr. 98 „Dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo“, 1971 m. Konvenciją Nr. 135 „Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“, 1981 m. Konvenciją Nr. 154 „Dėl kolektyvinių derybų skatinimo“, 1985 m. Konvenciją Nr. 160 „Dėl darbo statistikos“, 1990 m. Konvencija Nr. 171 „Dėl naktinio darbo“ ir kt.

 

Lietuvoje buvo iš esmės reformuota darbo teisė. Darbo kodeksas buvo parengtas atsižvelgiant į ES direktyvų reikalavimus siekiant suderinti nacionalinės teisės nuostatas su ES teise. Pateiktu projektu siekiama įtvirtinti svarbius pakeitimas, todėl norėtume pateikti pastabų Lietuvos Respublikos darbo kodekso 18.2, 52.1, 56.2, 59.2, 60, 90, 127.3, 184.2, 256.1, 268 straipsnių pakeitimo, 42.4, 52.2, 89.1, 129.4, 132, 135, 145 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir papildymo 211, 1071 straipsniais įstatymo projektui:

 

1.      Projektu ketinama papildyti Darbo kodeksą (toliau – DK) 211 straipsniu, reglamentuojančiu darbo tarybos sudarymo tvarką ir įtvirtinančiu tokios tarybos teisę derėtis dėl kolektyvinės sutarties turinio. Manytume, kad šio straipsnio nuostatos prieštarautų 21 str. 1 d., kuri įtvirtina, kad darbo tarybų statusą ir sudarymo tvarką nustato įstatymas. Taip pat 211 straipsnis prieštarautų 21 str. 3 d., kuri numato, kad darbo taryba negali atlikti funkcijų, kurios pagal įstatymus yra pripažintos kaip profesinių sąjungų prerogatyva. Atkreipiame dėmesį, kad darbo taryba galėtų derėtis tik dėl įmonės kolektyvinės sutarties ir tik tada, kai įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir darbuotojų kolektyvo susirinkimas nėra perdavęs darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai ( DK 19 str. 1 d., 21 str. 2 d. 60 str. 4 d.). Pastaba taikytina ir projekto 8 straipsniui, nustatančiam 60 str. 1 dalies pakeitimą ir tokiu būdu suteikiančiam darbo tarybai tokias pačias teises, kokias turi profesinė sąjunga. Pažymime, kad TDO Asociacijų laisvės komitetas yra nurodęs, kad tiesioginis susitarimas, pasirašytas darbdavio ir į profesines sąjungas nesusibūrusių darbuotojų, kai profesinė sąjunga įmonėje egzistuoja, neskatina kolektyvinių derybų pagal TDO konvencijos Nr. 98 „Dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymų“ 4 straipsnį. Klausimai, susiję su darbo tarybomis yra reglamentuojami TDO konvencijoje Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“ bei TDO konvencijoje Nr. 135 „Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“ (abi konvencijas Lietuva ratifikavo 1994 rugsėjo 26 d.). Pastarojoje įtvirtinta, kad darbuotojų atstovai, kurie tokiais pripažinti pagal nacionalinius įstatymus ir praktiką, taip pat yra renkami atstovai, į kurių funkcijas neįeina veikla, kai kuriose šalyse pripažinta profesinių sąjungų prerogatyva.

 

2.      Projektu ketinama pakeisti 18 str. 2 d., kuri šiuo metu nustato, kad atstovavimas esant kolektyviniams darbo santykiams atsiranda be atskiro darbuotojo valios išreiškimo, jeigu toks subjektas ar asmuo atstovauja darbuotojų daugumos valiai. Tai reiškia, kad prisiimti bendri įsipareigojimai yra privalomi visiems darbuotojams, nors atskirai ir nedavusiems savo sutikimo.

Pažymime, kad Europos Bendrijos sutarties 140 str. nustatyta, kad Komisija turi skatinti valstybių narių bendradarbiavimą ir sudaryti sąlygas derinti jų veikimą visose socialinės politikos srityse, o ypač susijusiomis su teise jungtis į asociacijas ir teise į derybas dėl kolektyvinės sutarties sudarymo. ES Pagrindinių teisių chartijos 28 str. nustatyta, kad darbuotojai ir darbdaviai arba jų atitinkamos organizacijos turi teisę vesti derybas ir sudaryti atitinkamo lygio kolektyvines sutartis pagal Bendrijos ir nacionalinius įstatymus bei praktiką. Europos socialinės chartijos 6 str. nustatyta, kad šalys įsipareigoja skatinti sukurti savanoriškų derybų tarp darbdavių ar darbdavių organizacijų ir darbuotojų organizacijų mechanizmą siekiant kolektyvinėmis sutartimis reguliuoti darbo santykius ir darbo sąlygas. Kolektyvinės sutartys ir susitarimai turi lemiamą reikšmę ne tik šalies, bet ir pačios įmonės klestėjimui, jos darbuotojų ir darbdavio gerovei. Susitariančioms šalims siekiant vieningo tikslo, jos suinteresuotos sukurti ir palaikyti harmoningus tarpusavio santykius. Išdėsčius 18 str. 2 d. nauja redakcija. kolektyviniuose darbo santykiuose įsipareigojimai būtų privalomi tik juos priėmusiems darbuotojams. Tokiu būdu darbdavys prarastų garantijas, jog kolektyvo prisiimti įsipareigojimai bus vykdomi ir pavienių darbuotojų. Be to, nesutapus vieno darbuotojo valiai su daugumos nuomone, negalėtų būti priimami sprendimai ar jų priėmimas užsitęstų. Kadangi darbo įstatymai gali nustatyti reikalavimus, keliamus tam, kad būtų tinkamai išreikšta daugumos valia (pvz., DK 62 str. 5 d., 77 str.), manytume, kad 18 str. 2 d. pakeitimas yra netikslingas. Beje, darbuotojas individualioje darbo sutartyje gali susitarti dėl palankesnių darbo sąlygų. Reikia turėti galvoje ir tai, kad jei darbo sutartyje yra nustatytos darbuotojui mažiau palankios sąlygos nei tos, kurios įtvirtintos kolektyvinėje sutartyje, turi būti taikomos pastarosios sutarties sąlygos.

 

3.      Aukščiau minėta (žr. 2 punktą) pastaba taikytina ir 59 str. 2 dalies pakeitimui. Pateiktas siūlymas pakeisti 59 str. 2 d. įtvirtinant, kad kolektyvinė sutartis yra privaloma ją pasirašiusioms šalims, mūsų manymu, yra nelogiškas ir praktiškai apsunkinantis kolektyvinės sutarties pasirašymą. Išeitų, kad kolektyvinę sutartį turėtų pasirašyti kiekvienas darbuotojas ir ji galiotų tik ją pasirašiusių darbuotojų atžvilgiu. Manytume, kad dabartinė situacija yra optimali: kolektyvinę sutartį pasirašo darbuotojų atstovas, o jos nuostatos taikomos darbuotojams, dirbantiems sutarties sudarymo metu, ir vėliau pradėjusiems dirbti asmenims. Pastarieji su kolektyvinės sutarties nuostatomis supažindinami sudarant darbo sutartį.

 

4.      Projekte siūloma panaikinti 42 str. 4 d., nustatančią įmonių, įstaigų ar organizacijų ir jų struktūriniu padalinių socialinę partnerystę. Tačiau aiškinamajame rašte nurodoma, kad reikia panaikinti nuostatą, įtvirtinančią darbuotojų teisę valdyti įmonę, t.y. vieną iš socialinės partnerystės formų (43 str. 4 d.).

 

5.      Siūloma panaikinti Darbo kodekso 89 straipsnio 1 dalį, nustatančią darbdavių pareigą informuoti teritorines darbo biržas apie laisvas darbo vietas. Tuo atveju kiltų klausimas, kokiu būdu tokia informacija pasieks darbo biržas ir kas ją teiks? Atkreipiame dėmesį, kad vienas pagrindinių Europos Sąjungos socialinės politikos ir užimtumo prioritetų yra užimtumo didinimas, o kaip priemonė tam pasiekti nurodomas naujų darbo vietų steigimas ir statistinės informacijos apie užimtumo rodiklius tobulinimas ir detalizavimas. Be to, TDO konvencijoje Nr. 160 „Dėl darbo statistikos“ nustatyta, kad kiekviena Organizacijos narė, ratifikuodama šią Konvenciją, įsipareigoja reguliariai rinkti, apdoroti ir spausdinti pagrindinę darbo statistiką, kuri plėtojama pagal turimus išteklius. Tarp nurodytų statistikos objektų yra ekonomiškai aktyvūs gyventojai, užimtumas, nedarbas, taip pat ekonomiškai aktyvių gyventojų struktūra ir pasiskirstymas ir kt. Minėtoje konvencijoje nurodyta, kad ekonomiškai aktyvių gyventojų užimtumo, nedarbo ir, kur tai įmanoma, aiškaus nepakankamo užimtumo ekonomiškai aktyvių gyventojų struktūros ir pasiskirstymo einamoji statistika sudaroma tokiu būdu, kad būtų būdinga visai šaliai, ir kad būtų galima atlikti detalią analizę ir naudotis kaip aukščiausio lygio duomenimis (7 str., 8 str.).

 

6.      Naujas 1071 straipsnis įtvirtintų naujas nuostatas dėl nekonkuravimo susitarimų. Pažymime, kad Europos Bendrijos sutarties 4 str. nustato, kad Bendrijoje ekonominė politika vykdoma vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos vykstant laisvai konkurencijai principu. EB sutarties 43 str. įtvirtinta, jog draudžiami bet kokie įsisteigimo laisvės apribojimai, nurodant, kad minėta laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones. EB sutarties 49 str. draudžia nustatyti laisvės teikti paslaugas Bendrijoje apribojimus. 2000 m. ES Pagrindinių teisių chartijos 15 str. įtvirtina laivę pasirinkti užsiėmimą ir teisę įsidarbinti. Šiame straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę įsidarbinti ir dirbti laisvai pasirinktą ar apsiimtą darbą. Taip pat kiekvienas Sąjungos pilietis bet kurioje valstybėje narėje gali laisvai ieškoti darbo, dirbti, naudotis steigimosi laisve ir teikti paslaugas. Chartijos 16 str. įtvirtinta, kad pripažįstama laisvė užsiimti verslu pagal Bendrijos ir nacionalinius įstatymus bei praktiką. Manytume, kad Darbo kodekso nuostatos dėl nekonkuravimo susitarimų pažeistų aukščiau minėtus Europos Sąjungos teisės reikalavimus.

 

7.      Pateiktame įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad išimtys, numatomos atskiroms asmenų kategorijoms, pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principą, todėl siūloma pripažinti netekusiomis galios Darbo kodekso normas, kurios nustato tam tikrų kategorijų darbuotojams, atleidžiamiems iš darbo darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, papildomas garantijas, t.y. DK 129 str. 4 d., numatančią papildomas garantijas atskirų kategorijų darbuotojams darbo sutarties nutraukimo atveju, 132 str., įtvirtinantį garantijas nėščioms moterims ir vaikus iki trejų metų auginantiems darbuotojams darbo sutarties nutraukimo atveju, 134 str., nustatantį papildomas garantijas darbuotojų atstovams darbo sutarties nutraukimo atveju, taip pat 135 str., pateikiantį sąrašą darbuotojų, turinčių pirmenybę likti darbe, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Pažymime, kad pataisytos Europos socialinės chartijos 24 str. nustato, kad visi darbuotojai turi teisę į apsaugą darbo sutarties nutraukimo atveju. 24 str. 3 d. nurodyta, kad siekimas būti darbuotojų atstovu, buvimas juo tuo metu ar praeityje, taip pat nėštumo ir gimdymo ar vaiko priežiūros atostogos negali būti laikomi svarbiomis priežastimis nutraukiant darbo sutartį. Lygiateisiškumas, kaip bendrasis teisės principas, iš esmės draudžia nevienodą elgesį panašiais atvejais arba vienodą elgesį nevienodais atvejais, nebent toks elgesys gali būti objektyviai pateisinamas. Aukščiau minimi asmenys priklauso labiau pažeidžiamų asmenų kategorijai (pvz., nėščios moterys, darbuotojai, auginantys vaikus, asmenys, netekę darbingumo dėl profesinės ligos ir kt.), todėl jiems nustatomos papildomos garantijos ir šių garantijų nustatymas, mūsų manymu, yra objektyviai pateisinamas.

Pažymėtina, kad ES socialinė politika taiko vyrų ir moterų „vienodo traktavimo“ (equal treatment) principą, įtvirtintą EB sutarties 141 straipsnyje, Tarybos direktyvose 76/207/EEB, 79/7/EEB, 86/378/EEB ir kt. Direktyvoje 76/207/EEB yra pabrėžta, kad vyrai ir moterys turi vienodas galimybes įsidarbinti, kelti kvalifikaciją bei turėti tas pačias darbo sąlygas. Šios direktyvos 5 str. 1 p. numato vienodas darbo sąlygas, įskaitant nuostatas, reglamentuojančias atleidimą iš darbo abiejų lyčių atstovams be jokios diskriminacijos. Europos Teisingumo Teismas byloje 152/84, Marshall c. Southampton and South-West Hampshire Area Health Authority (26/02/1986) (Rec.1986, p.723) išaiškino, kad minėtos direktyvos 2 str. 3 p. nurodo, kad direktyva neužkerta kelio priimti tam tikras nuostatas, kuriomis siekiama apsaugoti moteris, ypač nėštumo ir motinystės atveju. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata darbe, priėmimo 10 str. uždraudžia atleisti moteris iš darbo nuo jų nėštumo pradžios iki motinystės atostogų pabaigos. Tokia garantija įtvirtinta ir TDO konvencijos Nr.183 „Dėl motinystės apsaugos“ 8 straipsnyje (Lietuva ją ratifikavo 2003 kovo 25 d.).

TDO konvencijos Nr. 135 „Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“ 1 str. nustatyta, kad visos konvenciją ratifikavusios valstybės turi užtikrinti galimybę darbuotojų atstovams naudotis efektyviu gynimu nuo veiksmų, kurie gali padaryti jiems žalą, įskaitant ir atleidimą iš darbo dėl jų statuso arba jų, kaip darbuotojų atstovų, veiklos, arba jų narystės profesinėse sąjungose. Manytume, kad 129 str. 4 dalies, 132 str., 134 str., 135 str. pripažinimas netekusiais galios pažeistų aukščiau minimas ES teisės aktų ir tarptautinių dokumentų nuostatas, kurias Lietuva yra įsipareigojusi vykdyti.

 

8.      Projektu siūloma pripažinti netekusiu galios DK 145 straipsnį, išvardinantį asmenų, turinčių teisę į sutrumpintą darbo laiką, kategorijas (asmenys iki 18 metų, darbuotojai, dirbantys kenksmingoje aplinkoje, taip dirbantys naktį). Tačiau garantijos dėl darbo laiko sutrumpinimo tokiems asmenims nustatytos siekiant suderinti nacionalinės teisės nuostatas su ES teisės reikalavimais, o būtent su 1993 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyva 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, 2000 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/34/EB iš dalies pakeičiančia Tarybos direktyvą 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (nustatoma, kad ji taikoma anksčiau netaikytiems sektoriams ir veiklai), 1994 m. birželio 22 d. Tarybos direktyva 94/33/EB dėl jaunimo apsaugos darbe, taip pat TDO Konvencija Nr. 171 „Dėl naktinio darbo“. Tarybos direktyva 94/33/EB dėl jaunimo apsaugos darbe nustato bendrus darbdavių įsipareigojimus dirbančių jaunų asmenų atžvilgiu. Direktyvos 7 str. numato darbdavių pareigą užtikrinti jauno asmens amžių atitinkančias darbo sąlygas,o 8 str. reglamentuoja vaikų ir paauglių darbo laiką, t.y. jiems nustatyta sutrumpinta darbo dienos trukmė.

 

 

 

 

 

L.e. generalinio direktoriaus pavaduotojos pareigas                                       Skirgailė Žalimienė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

M.Papirtytė,

264 90 36