Trisdešimt devintasis (385) iškilmingas posėdis,
skirtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo 15-osioms metinėms paminėti

2003 m. birželio 3 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.PAULAUSKAS ir Seimo Pirmininko pavaduotojas A.SKARDŽIUS

PIRMININKAS (A.PAULAUSKAS). Gerbiamieji, pradedame iškilmingą Seimo posėdį, skirtą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo 15-osioms metinėms paminėti.

V.ALEKSIŪNAS (Tarptautinių ryšių skyriaus vyresnysis specialistas). Respublikos Prezidentas Jo Ekscelencija Rolandas Paksas. (Giedamas Lietuvos valstybės himnas)

PIRMININKAS. Gerbiamieji, noriu pranešti, kas dalyvauja iškilmingame Seimo posėdyje. Lietuvos Respublikos Prezidentas R.Paksas, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir kiti Vyriausybės nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai – Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Akto signatarai, pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybė, užsienio valstybių diplomatinių atstovybių vadovai, Konstitucinio Teismo teisėjai, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo, Vyriausiojo administracinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei jų atstovai, Liaudies Frontų atstovai iš Latvijos ir Estijos, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Taryba, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas, miestų, rajonų Sąjūdžio atstovai, Sausio 13-ąją žuvusiųjų giminių, Sausio 13-osios brolijos ir draugijos atstovai, kiti garbingi svečiai.

Man tenka garbė kalbėti pirmajam, todėl toliau pirmininkaus A.Skardžius.

PIRMININKAS (A.SKARDŽIUS). Kalbės Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.Paulauskas.

A.PAULAUSKAS. Jūsų Ekscelencijos Respublikos Prezidente Rolandai Paksai, premjere Algirdai Mykolai Brazauskai, Jūsų Ekscelencijos užsienio šalių ambasadoriai, pone pirmasis Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininke Vytautai Landsbergi, gerbiamieji buvę Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatoriai ir vadovai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai – Nepriklausomi Valstybės Atkūrimo Akto signatarai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei jų atstovai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai, mielieji kolegos Seimo nariai ir šio iškilmingo Seimo posėdžio svečiai, buvusių vyriausybių vadovai ir nariai! Jono Basanavičiaus bendraminčiai Lietuvos Tarybos nariai, Vilniuje rašydamiesi Nepriklausomybės Atstatymo Aktą jau žinojo, kad 1918 metų Vasario 16-oji įeis į Lietuvos istoriją kaip viena svarbiausių jos datų. Po 72 metų mūsų kartos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai, balsuodami ir rašydamiesi už nepriklausomybę, jau žinojo, kad 1990 metų Kovo 11-oji įeis į Lietuvos istoriją kaip viena svarbiausių jos datų…

Prieš 15 metų apie pusę tūkstančio žmonių, įsispraudusių į Mokslų akademijos salėje rengiamą konferenciją, nežinojo ir, ko gero, net nenujautė, kad ta 1988 metų birželio 3 d. įeisi į istoriją kaip viena svarbiausių jos datų... Net patys Sąjūdžio gimimo iniciatoriai apie savo istorinę misiją tada, ko gero, net nesiryžo ir galvoti.

Ir štai šiandien mes minime jau 15-metį tos birželio 3 d., kuri pažadino Lietuvą būti Lietuva.

Tą dieną Mokslų akademijos rūmuose buvo suformuotas 35 žmonių komitetas, vėliau pavadintas Sąjūdžio iniciatyvine grupe, kuri nubrėžė Sąjūdžio tikslus. Tuos tikslus išvertęs į savo kalbą ir nutaikęs tiesiai į žmonių širdis iniciatyvinės grupės narys, jau tada vadintas mūsų tautos sąžine poetas Justinas Marcinkevičius kiek vėliau išsakė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavimui. Citatos pradžia: “Pagaliau supratom, kad vargas tautoms, kurių istorija ir atmintis nutyla arba sako netiesą, kurių kalba ir dvasia, išstumtos į gyvenimo pašalę, liūdnai ir beviltiškai vysta, kurių suverenitetą bei valstybinį savarankiškumą ir toliau negailestingai trupina stambiosios socialistinės monopolijos, neregėta ūkinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo centralizacija.

Todėl ir esame čia, kad ištartume sau ir kitiems: toliau taip negali ir neturi būti.

Visų mūsų darbas, kūrybiškumas, susiklausymas ir kantrybė privalo prikelti ir išauginti tai, kas dar gyva, įpūsti tai, kas dar neužgesę – valstybėje, tautoje ir žmoguje.

Esame čia ir todėl, kad kiekvienas atskirai ir visi kartu su skausmo ašara akyse prisimintume stalininio teroro aukas, kad padarytume viską jų atminimo įamžinimui, kad tūkstančių tūkstančiams nekaltų žmonių sugrąžintume garbę ir gerą vardą.

Susirinkome čia ir todėl, kad visų bendromis pastangomis Sąjūdis žengtų dar vieną žingsnį tiesos ir teisybės link, įtvirtindamas idėjų, minčių ir įsitikinimų įvairovę kaip visuomenės laisvo vystymosi pagrindą.

Tebūna tai visų Lietuvoje gyvenančių tautų tikslas ir jas vienijantis kilnus uždavinys.”

Kas Lietuvoje galėjo neiti paskui tokius žodžius, paskui tokius tikslus? Ir kunkuliavo Lietuva savo šimtatūkstantiniais mitingais, vieningai dainuojančiais tą pačią dainą, mojuojančiais tomis pačiomis 50 metų draustomis vėliavomis. Tai ir buvo tai, ką pasaulis ir mes patys iki šiol vadiname ir, tikiu, jau vadinsime visada, – Dainuojanti Lietuvos revoliucija. Daina mūsų krašte dažnai tapdavo ginklu, tik jis paprastai padėdavo gintis, kaip tada 1991 m. sausį, o 1988–1989 m. Lietuva su daina ėjo į puolimą. Ji, kaip ir Justinas Marcinkevičius, rašytojai Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Vytautas Bubnys, dainininkas Vaclovas Daunoras, dailininkai Arvydas Šaltenis, Bronius Leonavičius ir kiti meno inteligentams Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje atstovavę intelektualai, buvo reikalinga žmonėms žadinti, belstis į jų širdis. Tačiau to inteligentiško beldimosi į širdis, gilios jų išminties būtų buvę per maža. Dvikovoje su šimteriopai didesne imperija buvo reikalingas nepaprastas diplomatinis lankstumas, racionalus kiekvieno būsimo žingsnio pasekmių įvertinimas, laviravimas tarp didžiulės drąsos ir tokio pat didelio atsargumo, gudrūs politiniai manevravimai. Vien tik kiek gudraus manevravimo buvo net Sąjūdžio pavadinime – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Kitose sovietinėse respublikose steigęsi mūsų Sąjūdžio analogai vadinosi karingais liaudies frontų vartais, o mes, matote, tik Michailo Gorbačiovo perestroiką neva gynėme, bet tai buvo viena iš daugelio mūsų Sąjūdžio gudrybių, kurių dėka Sąjūdis pralenkė visus frontus, net tuos, kurie buvo įsisteigę anksčiau.

Bendraujant su šimtatūkstantinių mitingų dalyviais ir su šimtamilijonine imperija buvo reikalingas ir aukšto lygio organizuotumas. Šiandien sunku paaiškinti, iš kur Sąjūdžio vadovybėje radosi tokio lygio organizatorių. Regis, tik vienas kitas iš jų dar iki Sąjūdžio tebuvo prisilietęs prie organizacinio darbo. O visas Sąjūdžio organizacinis mechanizmas veikė kaip geras laikrodis, Sąjūdžio mitingų žaliaraiščiai, garantavę idealią tvarką, šitas jau kiek primirštas fenomenas, man iki šiol yra organizuotumo pavyzdys. Šiandien būtų sunku pervertinti Sąjūdžio nuopelnus Lietuvos nepriklausomybei, ir ne vien nepriklausomybei. Ar kas nors istorijos metraščiuose per visą Lietuvos tūkstantmetį yra aptikęs bent vieną kitą tokį Lietuvos vieningumo atvejį? Laiminga yra mūsų karta, galėjusi savo akimis pamatyti šitokią tautos vienybę. Dar vienas labai įdomus, net paradoksalus Sąjūdžio nuopelnas. Jo dėka Lietuvos gimė nauja partija – Lietuvos komunistų partija. Prašyčiau nenustebti, bet tai tiesa. Komunistų partija buvo viena ir nedaloma, o sąjūdis ją padalijo į Lietuvos ir ne Lietuvos. Jeigu Lietuvos kompartija nebūtų nuėjusi su Sąjūdžiu, o pasilikusi anoje pusėje, Lietuvoje iki šiol būtų likęs didžiausias visuomenės susipriešinimas ir susiskaldymas. O tie Sąjūdžio vaikai, kurie mitinguose dar laikėsi už mamyčių rankučių ar sėdėjo tėvams ant sprando, tiesiogine šio žodžio prasme, ir mojavo trispalvėmis vėliavėlėmis, nebūtų regėję tokios tautos vienybės, kokią jie matė tada. Dar vienas nenuginčijamas Sąjūdžio nuopelnas. Jis pagimdė naują žiniasklaidą, kuri tada tapo nepaprastai stipria politine jėga ir tokia jėga liko iki šiol. Nederėtų užmiršti, kad dauguma Lietuvos politinių partijų susiformavo būtent Sąjūdyje ir išėjo iš jo kaip savarankiški politiniai dariniai. Sąjūdis buvo puiki politikos mokykla, vos per kelis semestrus sugebėjusi parengti naujai Lietuvai ištisą plejadą visiškai naujų politikų, kurių dauguma ir šiandien laikosi politinio gyvenimo priekyje.

Žmogus yra laimingas, kai gali savo vaikams pasakyti, jeigu ne aš, šito sodo nebūtų, šito miško, šito tilto, o gal tik suoliuko po medžiu. Tačiau turbūt niekas Lietuvoje neturi tokios didžiulės teisės į tą, jeigu ne aš, kaip jūs, mielieji Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, pirmosios Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai. Tada, 1988 m. birželio 3 d., jūs to net nenujautėte. Šiandien apie tai ne tik nujaučia, bet ir žino visa Lietuva. Ir niekada neturėtų to užmiršti. Aš tikiu, kad Lietuva nesupyks, jeigu jos vardu jums pasakysiu: “Ačiū jums už naujos Lietuvos istorijos pradžią”. (Plojimai)

PIRMININKAS. Pirmininkauti kviečiu Seimo Pirmininką A.Paulauską.

PIRMININKAS (A.PAULAUSKAS). Toliau kalbės Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė Meilė Lukšienė. Ruošiasi V.Landsbergis. (Plojimai)

M.LUKŠIENĖ. Brangūs ir brangieji! Penkiolika metų – tai akimirksnis istorijai, o žmogui gerokas laiko gabalas. Šie du matmenys – matyti žmogų ir matyti istorinę perspektyvą – būtini. Visi prisimename pirmąją Sąjūdžio posėdžio dieną, neva slaptą, apšiurusioje patalpoje Gedimino kalno papėdėje, o dabar renkamės pakėlę galvas savo Seime, savo laisvoje valstybėje. Statome ją, kaip mokame, klupdami ir pakėlę tai, kas būtina. Gyvename pasaulinio lūžio ir posūkio metą. Ne tiktai mes, apskritai pasaulio mastu pasaulinio lūžio metą.

Mūsų tauta per praėjusį šimtmetį išgyveno ne vieną sukrėtimą iš pagrindų, ypač skaudžiai palietusį kaimą. Dabar reikia ne tik statyti, bet ir gydyti žaizdas ir gilius randus. Jos paliko tokias nepaprastai gilias žymes. Sunkios, labai sunkios visos tautos, būtent visos tautos, problemos, vadinasi, mūsų visų. Tai ne vien ekonominė problema, o viso žmogaus, jo dvasinės būsenos problema. Nerimą kelią kapitalinis klausimas. Atrodo, silpnėja jungtys tarp individo ir tautos. Jos dažnai nuvertinamos, nurašomos ir laiko nuspiriamos į atgyvenas. Puoselėti tas vertybes kartais atrodo net ir juokinga, skaudu. Nuo užsisklendimo puolame į kitą kraštutinumą ir neriamės iš savo kailio. Pavyzdžių daug. Jie skaudina. Pavyzdžiui, pajudėjęs iškabų klausimas, kai lietuviškai žmogus neperskaito pagrindinės informacijos. Pavyzdžiui, taip pat kai lituanistinis mokslinis darbas laipsniu vertinamas ne iš esmės, o ar jisai yra paskelbtas anglų kalba prestižiniuose leidiniuose. Patriotizmas, žinoma, gali būti pavirtęs tuščiu barškalu, bet vis dėlto tai yra rimtas dalykas.

Visi širdyje nešiojamės nepakartojamą Baltijos kelią. Jis sujungė ir kairįjį, ir dešinįjį, ir kiemsargį, ir profesorių, ir skurdžių, ir turčių. Jis sujungė tris mažytes, bet ambicingas, išdygusias didžia dalimi iš valstiečių sluoksnio tautas, ir nesigėdinkime to. Niujorko gyvenimo būdas pasaulyje nėra vienintelis.

Agrarinės kultūros modernus keitimas irgi gali sukurti vertybes. Ir štai mus jungė tada bendra idėja – ne gerovės siekimas, o prasiskleidė idealizmas, paslaugumas, gerumas, mokėjimas susiklausyti ir susiderinti. Individas ko nesusitapatino su bendruomene. Istorijoje ne tokios formos, o kitokių panašių būsenų yra buvę daug. Mes patys esame išgyvenę mūsų knygnešių ir slaptų mokyklų laiką, 1905 metų Seimą, 1918 metų visą džiaugsmą ir tremties, ir miško, ir kitus momentus, kai žmogus aukojasi vienas kitam ir jaučia ypatingą artumą vienas kitam. Tai yra žmogiška, tai yra visų tautų atskiri momentai, patirties momentai. Tik tarpais jis lyg ir sumažėja ant istorijos bangos nusileisdamas žemyn arba, priešingai, iškildamas į paviršių.

Kartais priartėjame prie ribos, kai ne bendruomenė, o paskiro individo santykiai virsta priešiški ir vilkiški. Paskutiniais dviem šimtmečiais itin ryškios pasaulyje dvi tendencijos – individualizmas ir bendruomeniškumas, šiuo metu mokslo vadinamas komunitarizmu. Protus užvaldo tai viena tendencija, tai antra. Abiejų kraštutinumai nukrypsta į antižmogiškas formas. Komunitarizmui buvo būdingas praeitą šimtmetį nacionalinio (…) sociumo pervertinimas, pasruvęs krauju. Individualizmas, keldamas asmenį, jo gerovę, šiandien nuslysta dažnai į pelno, pinigo, pramogų ir ištaigos ieškojimus, juos suabsoliutina. Nubraukus bendražmogiškas vertybes, mano gerovė, mano prestižas tampa visko matu. Parduodame ir perkame atsiraitoję rankoves, įsibėgėję galime parduoti ir sąžinę, ir protą, tada kyla pavojus parduoti tautą ir valstybę. Teorijoje ir praktikoje neišvengiama ieškoti pusiausvyros tarp individualizmo ir bendruomeniškumo. Tada, kalbėdami apie teisę į ką nors, nepamiršime ir pareigos kam nors, nes teisė neįgyvendinama kartu nesant pareigos jausmo. Tai ne iliuzija, tai realybė, kurios reikia siekti ir kurti.

Turbūt jau galime džiaugtis visi esą Europos Sąjungoje. Tai bendruomeniškumo faktas. Pinigai – ne pagrindinis džiaugsmo motyvas. Čia ir padidėjęs saugumas, ir tiesioginis keitimasis kultūrinėmis vertybėmis, ir tai yra išsiplėtusios ne tik materialinės, bet ir dvasinės vertybės. Šalia to visi širdyje nerimaujame, ar neištirpsime, ar neprarasime savęs pačių.

Briuselyje jau šiandien tos mintys sklando, diskutuojamos. Nuo mūsų pačių priklauso, kaip visa tai išspręsime. Tai yra labai sunkus uždavinys. Kitos mažos Europos Sąjungos tautos jau dabar mums pataria: jeigu norite išlaikyti valstybę ir tautą, turi išaugti ir žmogus. Investicija į žmogų – tai yra būtinas dalykas. Kokia ta investicija tikslinga, gerai apgalvota investicija į kiekvieną tautos ir valstybės narį? Investuotinos pasitelkus pinigus ne tik žinios, technologijos, bet ypač žmogiškosios vertybės, keliamas bendras kultūrinis lygis. Jei nenori likti paskuilakas, turi išaugti lygiavertis partneris, turintis savigarbą, bet ir tam tikros išminties didelę dozę, kad galėtum būti Europos kultūros šeimoje.

Europos bruožai – ne perku-parduodu. Tai idėjų srautas per antiką, krikščionybę, renesansą, šviečiamąjį laikotarpį, romantizmą, pozityvizmą ir t.t. Tai ieškojimas, kaip žmogui būti. Mes niekad nebuvome išėję iš Europos. Čia mūsų šaknys. Tai (…) tiktai aktyvusis mūsų dalyvavimas ir įnašai. Istorija mums nebuvo itin palanki. Turime progos atsigriebti, sutelkti visą išmintį, o ją juk sudaro ne tik protas, bet ir širdis, tai yra turime mokėti savarankiškai, nepriklausomai mąstyti ir jausti.

Kelias organizuotas – investicija į žmogų per visą permanentinio švietimo sistemą, per visokius kursus, per kaimo bendruomenes, savivaldybes, žiniasklaidą, per įvairias bendroves, per visus kanalus, ypač žiniasklaidą. Žmogus turi bręsti visapusiškai, o ne tik mokėti gaminti, pirkti, parduoti ir linksmintis, kad neprarastų Baltijos užtaiso.

Man atrodo, vilčių yra. Auga puikaus, šviesaus, brandaus jaunimo, kuriasi kaimo bendruomenės. Gal pajudės kooperatinis judėjimas, nes jis yra būtinas visuomenės demokratijai ir sankabumui stiprinti. Sunkiai klupdamas, bet po truputį skinasi kelią švietimo visumos integracijos suvokimas. Partijos randa tarpusavyje kalbą jungdamosios, nors dar iki esminio dialogo atrodo toli.

Mielieji, tikėkime, kad Baltijos kelias tebesitęsia ir tebesitęs toliau. Tai yra mūsų gyvybinis klausimas. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Kviečiu kalbėti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininką, Lietuvos Respublikos Seimo narį, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininką, Nepriklausomybės Akto signatarą V.Landsbergį. (Plojimai)

V.LANDSBERGIS. Malonūs Ekscelencijos ir visi aukštieji svečiai, mielieji kolegos, Seimo nariai, brangieji sąjūdininkai! Buvusios Sąjūdžio Seimo Tarybos vardu sveikinu visus šią gražią, atmintiną dieną. Praėjusį šeštadienį pilnoje Kongresų rūmų salėje dirbo Lietuvos Sąjūdžio Aštuntasis suvažiavimas. Patikslinti įstatai, priimta programinių dokumentų, išrinkta vadovybė. Linksmi vyrai galėtų sakyti, kad įsteigtas Aštuntasis Sąjūdis, kaip seniau mėgindavo kalbėti apie nebūtus Antrąjį, Trečiąjį, Penktąjį Sąjūdžius. Dabar tie gudravimai jau bemaž užmiršti, nors dar būna mėginimų, atskirti nuo Sąjūdžio jo pirmąjį organizacinį, arba Iniciatyvinės grupės, laikotarpį. Kai kam nepatinka, kad Lietuvos Sąjūdis apskritai yra. Iškilmingame organizacijos 15-mečio minėjime atsigręžkime verčiau į istoriją. Mėginsiu apibrėžti joje (gal veikiau istoriografijoje) daugiau tvarkos, gal kam nors vėliau pravers.

Sąjūdžio ligi šiol buvo du etapai – penkerių ir dešimties metų. Pavadinkime juos pirmuoju ir antruoju etapais. Pirmasis turi savo dalinimų ir charakteristikų. 1988 m. birželio 3 d. – tai gimimo diena, o spalio 22–23 d. Steigiamasis suvažiavimas – jau beveik civilinė metrikacija. Dar prieš tai buvo dvasinis krikštas tą patį birželį Kaišiadoryse pas kardinolą Vincentą Sladkevičių, kuris palaimino naujagimį Sąjūdį nepaprastu žodžiu. O formali civilinė metrikacija, atrodo, Teisingumo ministerijoje įvyko dar gerokai vėliau po Steigiamojo suvažiavimo, valdžia vis tempė lyg mėgaudamasi. Lapkričio 18 d. jau buvo kilęs konfliktas su LKP dėl manipuliacijos LTSR Aukščiausiojoje Taryboje, kai iš anksto sutarti klausimai nebuvo teikti balsuoti; tai paskatino Sąjūdį 1988 m. pabaigoje apsiskelbti politine opozicija.

Šie du žodžiai nusako Lietuvos Sąjūdį visam pirmajam penkerių metų laikotarpiui: jis yra politinė organizacija ir konfrontuoja taikiose demokratinėse varžybose su vietine kompartijos nomenklatūra, valdančiuoju sluoksniu.

Čia per penkerius metus tik viena kalendorinė pauzė, arba išimtis, turėtų būti pažymėta, kai Sąjūdis po laimėtų rinkimų į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, įgyvendinęs iškovotą tautos mandatą skelbti nepriklausomybę, paliko savo deputatus ir ministrus vienus kurti valstybę, o pats Antrajame suvažiavime (1990 m. balandžio mėn.) sumąstė gana negirdėtą dalyką – būti opozicija sau pačiam, savo paties atvestai valdžiai. Jeigu neklystu, panaši “idėja” buvo skleidžiama inteligentų: atseit normali inteligentija visada turi būti opozicijoje bet kuriai valdžiai, tai tegu Sąjūdžio valdžia sau viena ir kapstosi su visokiomis kariškių diversijomis ir blokadomis. Šis keistas laikotarpis nebuvo ilgas, tik visiškai neištirtas, niekieno neaprašytas.

Iš to meto Sąjūdžio akcijų ypač prisimintina “Europos kelio” manifestacija, reikalavusi ir laimėjusi, kad neteisėtai sovietų uzurpuojama Lietuvos siena su Lenkija būtų nors trumpam praverta. Vienas tų laikų aktyvus sąjūdininkas man nesenai parodė nuotrauką, kaip protestuotojai už vielinio tinklo tvoros spaudžia iš anos pusės, iš Lietuvos pusės, o jis fotografuoja iš Lenkijos pusės, jau perėjęs sieną.

Stiprėjant Kremliaus spaudimui, skambant vis naujiems ultimatumams ir panaudojus ginklą prieš beginklius Lietuvos laivės gynėjus, Sąjūdis juolab nestovėjo nuošalyje. Vasario plebiscitas buvo milžiniškas darbo laukas ir Lietuvos Sąjūdžiui. Ir atsakas į Medininkų žudynes “Omon -von”, ir “Liepsnojantis Baltijos kelias” su laužais ant piliakalnių tiesiog įspėjo artėjant naują „juodojo kaspino dieną” 1991 m. rugpjūtį kaip senų senovėje – priešas eina!.. Trečiasis Sąjūdžio suvažiavimas tų metų pabaigoje, jau po rugpjūčio pučų ir visiško tarptautinio Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, nužymėjo naują vidaus politinio gyvenimo tikrovę ir Sąjūdžio pasirinktą aktyvią nuostatą. Iš esmės ji nebuvo nauja, o dar prieš Nepriklausomybę kovotų kovų tąsa: politiškai priešintis buvusiai nomenklatūrai, po pusantrų metų grįžtančiai į valdžią parlamentinės erozijos ir naujos kairiosios daugumos formavimo keliu. Tas priešinimasis negalėjo patikti, todėl Trečiasis suvažiavimas lig šiol dažniausiai minimas kritiškai.

Į ankstyvuosius Seimo rinkimus Sąjūdis dar ėjo kaip politinė jėga; atitinkamai rėmė Stasį Lozoraitį 1993 m. vasario 14 d. Prezidento rikimuose ir tuo pat metu jau svarstė savo ateitį. Sprendimas žinomas: perduoti politinius įgaliojimus – nepriklausomybės ir vakarietiškos demokratijos idealus – naujai steigiamai politinei partijai, pačiam pasiliekant visuomenine organizacija. Tai 1993 metų gegužės–gruodžio tarpsnis, per kurį įvyksta abu sprendžiamieji suvažiavimai: Tėvynės Sąjungos steigiamoji konferencija ir Lietuvos Sąjūdžio ketvirtasis suvažiavimas. Čia turi būti matoma skiriamoji gairė: po Ketvirtojo suvažiavimo Sąjūdis nekovoja rinkimuose, veikia kukliau kaip visuomeninė organizacija. Žinoma, ir jėgų sumažėjo, veikla netolygi.

Dar grįždamas prie abiejų laikotarpių charakteristikos ir skirties noriu kai ką papildomai pabrėžti.

1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje padarytas sprendimas veikti jau yra veikimo pradžia. Todėl derėtų sakyti bei rašyti: čia gimė Sąjūdis. Iš čia jis eina, susirasdamas vardą, kurti plačios organizacijos struktūrų; po to į suvažiavimą ir oficialią registraciją, tačiau gyvas nuo pat birželio 3 dienos.

Laimėti 1990 m. rinkimai tampa Sąjūdžio valdžios našta; randasi blaškymosi, ryškėja vidinės priešpriešos, Michailas Gorbačiovas tikisi sutvarkyti Lietuvą iš vidaus. Tačiau atkurtos valstybės valdžios struktūros jau veikia pačios. Valdžiai dezintegruojantis vėliau, maždaug 1992 m. pradžioje, Sąjūdis iškelia savąją konstitucinės reformos iniciatyvą, vėl kaip kadaise renka parašus ir varžybose su kairiuoju politiniu sparnu pasiekia kompromisinio jungtinio Konstitucijos projekto. Taigi galutinis politinis to laikotarpio rezultatas yra 1992 m. lapkričio 6 d. paskelbtoji Konstitucija ir pralaimėti rinkimai. Beje, jų metu įtvirtinta mišrioji sistema – irgi kompromisas, pasiektas dešiniųjų ir kairiųjų politinio proto dėka, aiškiai geriausias variantas ir demokratijos pamoka ateičiai.

Antrojo laikotarpio Sąjūdis – nuo 1993 metų iki šiol – tai veikiau istorinė atmintis apie kadaise švystelėjusį idealizmą ir nuolat atverta galimybė, jeigu visuomenė ims to idealizmo pasigesti. Iš dalies čia ir gyvas priekaištas pametusiems idealus. Tačiau Sąjūdis beveik nieko nešalindavo, kad kiekvienas galėtų vėl tapti dalyviu.

Ar girdime varpo balsą, ar juntame jo reikmę? – štai kur klausimas. Ilgai triumfavęs pragmatizmas nūnai persigimsta į kažkokį feodalizmą. Tai visiškai nedera su europine Lietuvos integracija, visai nepatinka naujam ateinančiam jaunimui, brendusiam, šiaip ar taip, jau ne diktatūros šalyje, ne svetimųjų valdžioje, o atviroje nepriklausomos Lietuvos visuomenėje. Randasi vėl idealizmo poreikis, nes geresnę Lietuvą tegalės kurti jos norintieji ir susitariantieji geros valios žmonės. Kokia nors įstatymo gudrybe prasiilginti sau valdžią – matėme, kas iš to išėjo savivaldybių rinkimuose. O apie idealizmą ir kokį nors gaivinantį sąjūdį kalba ne vienas. Štai dviejų senųjų sąjūdininkų (ne iš mano partijos) kalbos šį pavasarį “Šiaurės Atėnuose” ir dar sausį “Lietuvos ryte”.

Štai tas kovo mėnesį: “Visuomenė jau kelia balsą, ragindamasi ir ragindama moraliniam atgimimui. Kaip jį pradėti, jeigu valdžia ir valdininkija ne tik nerodo pavyzdžio, bet ir slopina bet kurias visuomenės pastangas.” O štai iš sausio: “Ir mūsų dienų inteligentai, susirūpinę Lietuvos ateitimi, dar nepraradę vilties į naują piliečių sąjūdį suburti žmones, dar tikinčius nepriklausomybės idealų prasmingumu, atveria gilias širdies skausmo priežastis: savo ir valstybės likimą naiviai patikėjome išrinktiesiems, manydami, kad jiems tvarkant valstybės reikalus pakaks sąžinės ir doros.”

Žinoma, atgimimo nesulauksi iš valdžios vien žiūrėdamas į jos mielas akis. Toks laukimas – o ką pasakys CK? – reikštų, kad apėjom ratą ir vėl esam 1988 metų birželio 3 dieną Mokslų akademijoje, kur tą valdžios leidimo ilgesį turėjom sulaužyti. Bet juk turėjom pamokų ir pavojai nebe tokie dideli, ir Sąjūdis, broliai, jūsų paslaugoms! Tad gal pamėginkim, jei kokios, ir nesiklausdami Centro Komiteto, kaip tada, ir prasidės trečiasis Lietuvos Sąjūdžio laikas, naujas Atgimimas. Sielų specialistė – Bažnyčia – sako, kad jo reikia.

Dėkoju, Seimui už galimybę kalbėti. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū. Kalbės Šiaulių miesto Sąjūdžio narė Irena Vasinauskaitė.

I.VASINAUSKAITĖ. Brangūs Lietuvos žmonės, mielieji bičiuliai sąjūdininkai, esantys šioje salėje ir besiklausantys transliacijos iš šios posėdžių salės, garbūs valdžios vyrai ir moterys, ir esantys šioje salėje, ir besiklausantys posėdžio kartu su tauta! Šiomis dienomis mes be galo daug diskutuojame apie Sąjūdžio poreikį, koks jis bus ateityje, koks jis yra, kelintas jis. Lietuvos Sąjūdžio ir sąjūdžių ištakos, istorinis Sąjūdžio poreikis tam tikrais svarbiais pakilimo momentais mūsų Tėvynėje rodo, kad kai atsiranda didžiulis, begalinis nacionalinio išsivadavimo Sąjūdžio poreikis, kai atsiranda Knygnešių sąjūdis Lietuvoje, kai reikia grąžinti gimtąją kalbą Lietuvai, kai pakyla žmonės su ginklu ginti Lietuvos, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio metu, kai susitelkia tauta ne šiaip sau persitvarkyti, o išleisti iš širdies į paviršių ilgai viduj nešiotą laisvės, noro būti nepriklausomam jausmą, tada dar vienam poreikiui atsiradus akimirksniu atsiranda Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis Lietuvoje, arba tiesiog kaip šiandien – Lietuvos Sąjūdis.

Kokį Sąjūdį šiandien, ryt ar poryt Lietuvoje įsivaizduoju aš, Sąjūdžio žmogus, manau, Lietuvos eilinė, kuriai Sąjūdis, kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių, yra tiesiog gyvenimo būdas ir būtinybė daryti ką nors naudingo Lietuvai ir sau. Tai turėtų būti labai labai sutelktos, labai labai jaunų, jau nepriklausomybės vaikų dvasinio atgimimo sąjūdis, kad būtume geresni, kad būtume brandesni, kad mažiau pyktumės, daugiau pasitikėtume vieni kitais, kad mažiau įtarinėtume, kad nevadintų mūsų kokiais nusivylėliais ar depresuojančiais. Mes esame didi tauta, mūsų nuostabūs tėvynainiai, mes galime dirbti, gyventi ir kurti nepaprastai gražiai.

Teisingai oratoriai kalbėjo, jog mes niekada nebuvom išėję iš Europos, ir balsavimas dėl stojimo į Europos Sąjungą – tai tarsi riboženklis. Mums visiems žmonės pasakė, ar ne, valdžios žmonės, kokie turėtume būti ir ko žmonės nori. Dabar tiesiog turbūt reikėtų pasakyti žmonėms, ko nori mūsų valdžios vyrai ir moterys, kad būtų visuotinis supratimas.

Baigdama aš, kaip Sąjūdžio eilinė, labai atsiprašau posėdžio pirmininko, kad uzurpuosiu akimirkai vieną jo teisę. Norėčiau paskelbti balsavimą dėl vieno labai svarbaus klausimo. Greitai bus 15 metų vienai iš Atgimimo bangų, kurioje profesorius V.Landsbergis yra pasakęs tokius žodžius: “Sąjūdis – tai tu ir aš. Sąjūdis – tai Lietuva. Sąjūdis – tai amžinas ginčas su sąžine.” Balsuokime visi, ar dar ginčijamės su sąžine šiandien. (Juokas, plojimai) Ačiū, ponai, balsų skaičiavimo komisijos mes nerinkome, bet iš pažiūros, manau, Lietuvos žmonės gali galvoti, kad yra labai daug vilties mūsų Lietuvoje.

Baigdama kaip buvusi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių miesto tarybos atsakingoji sekretorė norėčiau padėkoti visų mūsų organizatorei ir sekretorei, informacinio organizacinio tinklo telkėjai Angonitai Rupšytei už tai, kad nepamiršta mūsų, už tai, kad sveikina visų Sąjūdžio švenčių progomis, už tai, kad galvoja, jog žmonės yra reikalingi darbui Lietuvai, ir įteikti jai (Angonita, pasirodyk) albumą “ Lietuva”. Šiame albume “Lietuva” po posėdžio prašau pasirašyti ir linkėjimus Angonitai parašyti visus atsakinguosius sekretorius, dalyvaujančius čia. Ačiū, brangieji, jums už dėmesį. Sudie. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkojame Irenai Vasinauskaitei. Toliau kalbės Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos narys, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Akto signataras R.Ozolas.

R.OZOLAS. Gerbiamieji šio jubiliejinio posėdžio dalyviai! Šiandien į kai kuriuos mūsų naujausios istorijos klausimus jau galima atsakyti vienareikšmiškai. Vienas tokių – koks buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tikslas? Tikslas buvo vienas – Lietuvos nepriklausomybė. Tikslas buvo pasiektas: Lietuvos valstybė antrą kartą istorijoje buvo atkurta.

Kaip tai pavyko? Tai pavyko, nes šis tikslas buvo bendras daugumos Lietuvos žmonių tikslas. Tai pavyko, nes jo siekta kartu: kiekvienas, dėl Sąjūdžio apsisprendęs, prisiimdavo tikslą neatsisakydamas atsakomybės.

Dabar kartais paklausiama, ar negalėjo Sąjūdžio užgniaužti, iškreipti okupacinis režimas, okupacinis saugumas? Negalėjo, nes Sąjūdis buvo tautos judėjimas. Net implantuotieji į Sąjūdį ar šiaip prie jo prigludę, kad ir kaip stengėsi, ilgainiui suprato, jog su Lietuvos nepriklausomybe teks sutikti ir ją iškentėti.

Dabar dažnai esu klausiamas, ar tokią Lietuvą įsivaizdavai tada? Ne tokią. Viešpatie, tikrai ne tokią. Tai gal norėtųsi grįžti atgal? Negaliu pykti ant taip klausiančiojo, nes jis nežino, ką daro. Net jei ir buvo aname krante, vis tiek nežino.

Sąjūdžio įkūrimas ir Valstybės atkūrimas buvo dvi viršukalnės, už kurias į aukštesnes niekam iš šiandieninės Lietuvos žmonių įkopti nebuvo lemta. Visos kitos yra nusileidimo viršukalnės.

Dabar, kai stovime kalnagūbrio papėdėje, aš klausiu savęs, ar parsinešėme iš tų viršukalnių ką nors, kas padėtų išgyventi lygumoje?

Taip, laisvės oro mes įkvėpėme. Bet kodėl laisvė mums susitapatino su laisve daryti ką panorėjus, su laisve išvažiuoti, pabėgti ar kitaip išsisukti, su laisve nuo mokesčių, nuo atsakomybės sau, kaimynui, valstybei? Gal ir būtų galima kai kada pasakyti: tai mūsų elgesio klaidos, trūkumai, kurių vis dar pasitaiko. Deja, daugeliui tai yra norma. Norma, kuri reiškia viena – gyvenimą be atsakomybės. Nepriklausomybės be atsakomybės nebūna, nes atsakomybė yra vienintelė bendro gyvenimo prielaida, to gyvenimo sąlyga.

Kada prasidėjo nepriklausomybės klupinėjimas? Buvau, žinau, todėl atsakau: dar prieš valstybės – Lietuvos Respublikos – atkūrimą.

Kaip jis vyko? Jis vyko ieškant geresnių situacijų Lietuvai. Persitvarkymo Sąjūdžio laikotarpiu tai buvo 1989 m. vasario 16 d. neišdrįstas ištarti žodis “nepriklausomybė” pakeistas “suverenitetu”, nors tai yra netapatūs žodžiai. 1990 m. – tai Nepriklausomybės Akto veikimo moratoriumas, politiškai, kaip tvirtina kai kurie, gal ir pateisinamas, bet morališkai – niekada ir jokiu būdu. Vėliau, per visą Nepriklausomybę, per visą Antrosios Respublikos metą – tai visuotinis (su nepaprastai retomis išimtimis) kito žmogaus nematymas ir kito nuomonės nepaisymas, savo asmeninių interesų iškėlimas aukščiau kitų, partinių interesų – aukščiau valstybės, turtinių interesų – aukščiau visko. Pradėję tiesos sakymu ir tiesa, šiandien gyvename naudos ieškojimu ir nauda. Net apgailėtina naudele, kartais net pardavikiška.

Ką tai reiškia mūsų ateičiai? Ko nespėjome sugyventi savo Nepriklausomybės metais ir turim įgyti nedelsdami, bent jau susiorientuoti dabar? Visi turime sugebėti prisipažinti klydę ar nusikaltę, kai klydome ar nusikaltome. Per daug dideli teisuoliai esame.

Stoviu štai aš prieš jus šioje tribūnoje, nežinau, ar iš čia kada nors dar teks kalbėti apie Sąjūdį. Buvau pradžioje, buvau tarp tų, kurie pradėjo. Žinau, negaliu nežinoti: esu atsakingas už viską ir visa. Todėl prašau: atleiskite, kas galite, kad daug kas padaryta blogai, netgi labai blogai. Sau turiu tik vieną pasiteisinimą: tikėjau ir tikiu, kad tauta gali gyventi tik nepriklausomoje valstybėje ir tik joje. Ir aš norėčiau atleisti visiems ir viską. Tik niekada neatleisiu niekam, jeigu Lietuva savo nepriklausomos valstybės vėl neteks.

Pagaliau turime išmokti gyventi laisvėje. Sąjūdžiui skirtoje konferencijoje vakar gražiai pasakė vienas menininkas: būti laisvam – tai asmeniui stipriai įsišaknyti savo žemėje, vešėti savo gyvenimo rimtyje. Žmogui tai reiškia mokėti savo laisvą valią tramdyti taip, kad ji netaptų bloga valia, savo sveiką protą išugdyti taip, kad jis sugebėtų kurti idėjas, o savo veiksmus rikiuoti taip, kad tas idėjas galėtų įkūnyti. Visiems kartu tai reiškia turėti visuomenės gyvenimo tikslą, išdėstytą nuosekliais valstybės uždaviniais ir darbais.

Panašius žodžius sakiau prieš 15 metų 1988 m. liepos mitinge Vingio parke. Negi nuo tada niekas nepasikeitė? Kodėl gi? Pasikeitė: vieni praturtėjo, kiti nuskurdo, vieni dirbo, kiti nedirbo, vieni degradavo, kiti išvažiavo, vieni mirė, kiti gimė. Buvo ir pasaulio atradimų, Rytų įveika, demokratijos egzaminai vienas po kito. Svarbiausia – buvo laisvė. Ir šiaip daug ko buvo: mažoji privatizacija, didžioji privatizacija, bankelių griūtys, buvo kelios dešimtys reformų ir dar daugiau projektų, buvo rinkimų, referendumų, savų ir svetimų prezidentų ir karalių. Tikrai buvo labai daug ko.

Bet gyvenimo ratas negailestingai lėtai sukosi epochas matuodamas ateinančiomis ir nueinančiomis kartomis. Į Lietuvos istorijos areną žengiant jaunajai kartai dar skausmingiau ryškėjo: kad galutinai išsivaduotume, garantuodami sau savo ateitį, turime išsiugdyti ne tik eruditų, sugebančių improvizuoti, bet ir intelektualų, sugebančių konstruoti. Jie pagaliau turi pasiūlyti tokį nacijos socialinio bendrabūvio projektą, kurį visi priimtume kaip savą ir pradėtume kurti, ne Rūpintojėlio vietoje išstatydami kokį nors besišypsantį veidą, o visų pirma nušluostydami Lietuvos vaikų ašaras.

Lietuva – nepaprastų galių šalis. Svarbu tiktai, kad ji galutinai neišsivaikščiotų į užsienius ir į anapus. Atsiremdami į savo šaknis, mes viską galime pasiekti ir pasieksime, ko panorėsime kartu pasiekti. Juk valstybę 1990 metais atkūrėme. O ir sąjūdžiai, Valančiaus blaivybės, Partizaninio pasipriešinimo, mūsų Sąjūdis, dabar jau bus visapusiškai išbandytas lietuvių ginklas! Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkoju R.Ozolui. Toliau kalbės Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos narys Arvydas Juozaitis.

A.JUOZAITIS. Gerbiamieji susirinkusieji, Ekscelencijos, sajūdiečiai! Šią kalbą norėčiau pavadinti “Padėka Sąjūdžiui”.

Kad ir kiek dėkotum Motinai ir Tėvynei, padėkos niekuomet nebus per daug, nes Motina ir Tėvynė duoda gyvybę, todėl dėkoti – būtina. Šiandien iš šios tribūnos dėkojame Sąjūdžiui, kurio gyvybė, užsimezgusi tais žinomais metais ir tą žinomą dieną, tebėra brangi ir lygintina su Motina ir Tėvyne.

Tik ar galime tame kontekste dėkoti sau patiems? Tai nebūtų itin garbinga, nes dėkodamas sau nejučia susidvejini, iškraipai praeitį arba imi atstovauti daugiau dabarčiai nei praeičiai. Istorija tuo ir didinga, kad ji bet kurią akimirką didesnė už mus, net mus, ją kuriančius.

Lietuvos istorijoje, jau ir šiandien minėta, būta ne vieno sąjūdžio, bet būdinga, kad jis yra XIX a. kūdikis. Filaretų ir filomatų sąjūdis Vilniaus universitete prieš jį uždarant arba Blaivybės sąjūdis – Vyskupo Valančiaus, paskui Knygnešių sąjūdis, Atgimimo sąjūdis, Kovų už nepriklausomybę sąjūdis, Laisvės kovų sąjūdis, Katalikų bažnyčios pogrindžio sąjūdis. Taigi mūsų Sąjūdis – tiktai viena grandinė Lietuvos vadavimųsi grandinėje. Tas vadavimasis jau trunka gerus 150 metų. Todėl atstovaujame ne sau ir ne kelių labai svarbių metų Sąjūdžiui, o greičiausiai pačiai Lietuvos atgimimo idėjai. Tai, tiesą sakant, garbingiausias atstovavimas, nes Lietuvai atgimimas tai yra ir Meilė, ir Motina Tėvynė.

Savo sąjūdį mes vadiname įvairiai, ir Persitvarkymo, ir Atgimimo, ir Nepriklausomybės, o širdyje vis tiek – Lietuvos sąjūdis. Nes Sąjūdis – tai pats lietuviškiausias bet kurio lietuviškojo išsivadavimo darinys. Mes daug geriau jaučiamės Sąjūdyje negu partijoje. Sąjūdyje nėra griežtos narystės, griežtos drausmės, net griežtos atsakomybės: kiekvienas esame savo širdies ar savo užmojų meistras. Sąjūdyje lieka tiktai įsipareigojimai, o ne įpareigojimai. Pats didžiausias įsipareigojimas yra meilė.

Sąjūdyje ir istorija virsta tarnavimu ir meilėje, ir Sąjūdyje mes esame kaip istorija. Todėl čia taip gera, paprasta, ir visad galvojame, kad bus galimybė atgimti.

Šiuolaikinis pasaulis nyra į sunkiai besuvaldomo greičio stichiją, čia jau reikia kalbėti atskirai. Skubėdamas tokiu greičiu kaip dabar, pasaulis vargu ar ilgai tvers. Kai paaiškės, kad lėkdamas pakelėse išmėtai save, kad skubėdamas būti visur – nebesi beveik niekur, kad amžinai palieki namus ir Tėvynę, – kai visa tai paaiškės, vis dėlto teks stabtelėti ar net sustoti. Jeigu nesustosime, liks vien negailestingas greitis, sutapatintas su pažanga, o dar ir pagreitis. Tas civilizacijos greitis nebeturi žmogiškos ir žemiškos tapatybės, tautinio ir valstybinio ženklo. Galiausiai jis ir pats gali tapti tuščias.

Transnacionalinės pelno imperijos žlunga lygiai taip pat, kaip ir paprastos imperijos. Milžiniškos, neaprėpiamos jos apima tiek daug vietos, kad paprastam žmogui jo paprastam gyvenimui nebelieka vietos. Todėl paprastas žmogus turi teisę priešintis, bent jau to neatima jokia imperija.

Nevaržomam greičiui būdingas nedėkingumas ir godumas, ko mes čia, ačiū Dievui, nejaučiame. Šie bruožai – esmingiausi šiuolaikinės masės visuomenėje, į kurią mes einame. Paprastai reikia pasielgti, kaip reikalauja ne masės visuomenė, o reikalauja krikščionybė, – tiesiog būti dosniems ir dėkingiems. Ir šių vardų, šių bruožų mus išmokė Sąjūdis. Todėl tos pamokos – jau ateities, o ne praeities turtas.

Sąjūdis mus mokė atsidavimo ne sau, o bendruomenei, spindulingai kalbai ir nemėgdžiojančiai arba nepamėgdžiojamai kultūrai. Taip mes dar kartą išmokome įvardį MES. Šiandien prisimename tą paskutinį Lietuvos sąjūdį ne vien todėl, kad jis mums brangus kaip jaunystė, ir ne vien todėl, kad Sąjūdžio tikslai jau pasiekti. Su Sąjūdžiu mes prisiliečiame prie to amžinumo, kuris mumyse ir mūsų šių dienų grandinėje.

Sendami lengviau tariame žodžius: “Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”, nes suprantame vis geriau jų prasmę. Bet ne ką sunkiau turėtume tarti ir Pauliaus Širvio žodžius: “Su Nemunu/ Žemėn įaugom,/ Įleidom galingas/ Šaknis… Ir motinos/ Lopšį kol saugos – Iš čia/ Neišdegins ugnis…” Bet ar neišdegins? Vadinasi, Sąjūdis dar išmokė ir to, kad reikia saugoti ir lopšį.

Dabar, kai katastrofiškai mažėja gimstamumas, virš mūsų vis dėlto kybo augantis klaustukas. Kai judrumas gali išvietinti mus, vis rečiau supasi motinos lopšys čia, Lietuvoje. Todėl turime vėl mokytis iš tų XIX a. sąjūdžių, Blaivybės ir Knygnešių, ko gero, iš šių dviejų labiausiai. Vienas be kito buvo negalimas, jie išplaukė vienas iš kito, vienas kitą papildė, nes neblaivi tauta neskaito, nejuda arba nežino, kur juda. Vienas tų sąjūdžių truko keliasdešimt, kitas – keturiasdešimt, na, o mūsų – kelis metus. Todėl uždavinys neprarasti tos energijos ir tos meilės iš Knygnešių ir Blaivybės sąjūdžių išlieka šiandien. Tikime, kad Lietuvoje atgims ir gimstamumas, nes Sąjūdis yra ne tik mokymas atgimti, bet ir gimti ir gimdyti.

Taigi jis daug galingesnis už mus kiekvieną atskirai paėmus ir visus kartu. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū A.Juozaičiui. Kviečiu kalbėti Lietuvos Sąjūdžio Tarybos pirmininko pavaduotoją Algirdą Blažį.

A.BLAŽYS. Gerbiamieji šio iškilmingo Lietuvos Respublikos Seimo posėdžio dalyviai. Šiandien minime Lietuvos Sąjūdžio veiklos pradžią, jo 15-os metų jubiliejų. Prieš 15 metų prasidėjo dešimtmečiais kauptas tautos laisvės siekio proveržis, kurio dėka buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Tų, kurie ėjo pirmieji, vardai įrašyti istorijos puslapiuose ir mūsų kartos atminty. Tegu tuo pirmeivių pramintu keliu, nužymėtu pasiaukojimo ir meilės gimtinei gairėmis, eis mūsų vaikai ir anūkai, mūsų tėvynės ateitis.

Nevarginsiu jūsų Sąjūdžio istorijos datomis, vardais, įvykiais. Apie tai skaitome spaudoje, matome televizijoje, girdime per radiją. Tačiau negaliu nepaminėti Sąjūdžio ištakų, tapusių galinga Atgimimo srove. Trykštantį šaltinį maitina požeminės versmės, tos versmės – tai mūsų tautos garbinga praeitis, jo žmonės, savo prigimtini negalėję taikstytis su vergove. Sąjūdis gimė nuo pirmųjų sovietinės okupacijos dienų, veikė karo ir pokario metais. Jis turėjo daug vardų, bet savo esme visada buvo ir liko Sąjūdžiu. Ar ne Sąjūdžio dalyviai 1941 m. sukilėliai, generolo Plechavičiaus vietinės rinktinės kariai, pokario partizanai, kurių Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos teiginiai atsispindi šių dienų Lietuvos Konstitucijoje, yra Lietuvos valstybės teisės aktas. Argi nėra Sąjūdžio dalyviai partizanų ryšininkai, rėmėjai, maitintojai, už tai tremti, kankinti KGB rūsiuose, Gulago lageriuose. Gilios Sąjūdžio vardo ištakos, nes tai visos tautos patriotų vardas. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis nebūtų pajėgęs atkurti Lietuvos nepriklausomybės, jeigu nebūtų tapęs Lietuvos Sąjūdžiu.

Šiandien, minint Lietuvos Sąjūdžio 15 metų sukaktį, negalima nejausti dvasinio poreikio pagerbti visus Sąjūdžio eilinius, dirbusius jiems pavestuose baruose, budėjusius naktimis, nebijojusius okupantų automatų, turėjusius tik vieną ginklą prieš smurtą – skanduojamą žodį “Lietuva”. Tuomet jis skambėjo visur: Sąjūdžio mitinguose, Baltijos kely, ginant šiuos rūmus. Su šiuo žodžiu žuvo Sausio 13-osios didvyriai. Žodis “Lietuva” buvo neatskiriamas nuo žodžio “Sąjūdis”. Gal nors jubiliejaus proga pagerbkime juos, tuos Sąjūdžio eilinius, primirštus, neapdovanotus, bet nuostabius savo ištikimybe Lietuvai. Neabejokime, jie ir šiandien pasiruošę eiti, Sąjūdžiui pašaukus.

Yra manančių, kad šiandien Sąjūdžio nereikia, jis atliko savo misiją atkurdamas Lietuvos Nepriklausomybę. Aktyvūs Sąjūdžio nariai pasirinko politines partijas ir dirba jų baruose. Pasirinkimas platus, partijų gausa galime pasididžiuoti visoje Europoje. Manau, kad visų sąjūdininkų visose partijose garbės reikalas siekti, kad partiniai interesai neužgožtų tautos ir valstybės reikalų.

Praėjusį šeštadienį, gegužės 31 d., Vilniuje vyko Lietuvos Sąjūdžio VIII suvažiavimas. Iš visos Lietuvos gausiai suvažiavę žmonės vien savo atvažiavimu parodė, kad Sąjūdis reikalingas ir šiandien, kad žmonėms netrūksta energijos, entuziazmo ir kai kieno nemėgstamo patriotiškumo. Šių dienų Sąjūdis nori matyti ir skirti savo veiklą ne mažiau didžiam tikslui kaip ir savo veiklos aušroje. Mums reikia iš kosmopolito atkurti savo tėvynės pilietį, iš neteisingumo – tiesą, iš savivalės – pagarbą įstatymui parašytam ne sau ir saviems, o visiems. Įgyvendinti tikslams, surašytiems Lietuvos Sąjūdžio programiniuose nuostatuose ir priimtiems Sąjūdžio VIII suvažiavime, kviesime visus Lietuvos žmones, sieksime, kad jie patikėtų, jog teisingumą galime rasti ne tik Strasbūre. Nemanytų, kad vieniems viskas leidžiama, kas kitiems draudžiama, kad pamirštama net 1992 m. birželio 14 d. referendumu išreikšta jų valia dėl okupantų padarytos žalos atlyginimo. Didžiąją dalį anuo metu užsibrėžtų tikslų, Sąjūdis pasiekė. Kviečiu visus sąjūdininkus, visus Lietuvos žmones dirbti, kad pasiektume ir šiandieninį mūsų tikslą. Tas tikslas – geresnė Lietuva. Ačiū. (Plojimai).

PIRMININKAS. Dėkoju Algirdui Blažiui. Kviečiu į tribūną Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos narį poetą Justiną Marcinkevičių. (Plojimai).

J.MARCINKEVIČIUS. Taigi Sąjūdžiui 15 metų. Kai taip sakome, turime galvoje 1988 m. birželio 3 d. įvykusį mokslo ir kultūros žmonių susibūrimą Mokslų akademijos salėje. Prisimename ten išrinktą tarybą, kiek vėliau pasivadinusią Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvine grupe. Ar galime tą dieną laikyti Sąjūdžio pradžia? Dokumentiškai taip. O iš tikrųjų taip pasakoma tik dalis tiesos. Kiekvienas reiškinys, o ypač toks galingas, toks visa aprėpiantis, tautos istoriją ir žmonių likimus keičiantis reiškinys kaip Sąjūdis, galėjo ir turėjo išaugti, iškilti tik aprėpdamas, išryškindamas idėjas ir siekius, kylančius iš nacionalinės sąmonės gelmių. Be abejo, didžiausias tarp jų buvo nepriklausomybės siekis. Formuodamasis Sąjūdis turėjo paremti save istorine tradicija, aktualizuodamas artimesnę ir tolimesnę praeitį, pabrėždamas tautinės patirties ženklus ir simbolius: vėliavą, himną, herbą ir pagrindinį, esminį mūsų gyvasties rodiklį ir garantą – lietuvių kalbą. Vadinasi, Sąjūdis ateina iš toli, jo turbūt net neįmanoma tiksliai datuoti. Tai galima sakyti nuolatinė lietuvio dvasios būsena, bangavimas istorijos tėkmėje. Gal pasirodys netikėta, bet Sąjūdžio šaknis aš matau XIX a. sukilimuose, mūsų vargo mokykloje, knygnešio maišelyje, Maironio “Pavasario balsuose”, 1918 m. vasario 16-osios akte, Nepriklausomybės kovų savanorio kraujo laše, partizanų žeminėje, mūsų kultūros pastangose laikytis ir išlikti. Ugnis nebuvo išblėsusi, prie jos buvo budėta, ji buvo kurstoma. Sąjūdis yra tai, kas neleidžia jai užgesti. Įvairiais istorijos etapais Lietuvos sąjūdžiai galėjo būti įvairiai vadinami, tačiau man artima Sąjūdžio, kaip tautos dvasios, samprata. Jo jėgą ir galią matau jo visuotinume, atvirume, demokratiškume.

Kiekvienos tautos istoriją sudaro jos sąjūdžių istorija: politinių, socialinių, luominių, religinių, nacionalinių, kultūrinių ir kitokių. O kiekvieno iš jų sėkmę, didesnę ar mažesnę, arba ir visišką nesėkmę, nulemia Sąjūdžio gelmė, jo sugebėjimas aprėpti kuo daugiau tikrovės ir atspėti, pagauti tinkamiausią sau laiką. Pastarasis Lietuvos Sąjūdis tai atliko, galima sakyti, genialiai. Tai didele dalimi ir nulėmė jo sėkmę.

Žavėjausi ir žaviuosi žmonėmis, sudariusiais 1988 metais Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Buvome tarpusavyje mažai pažįstami arba ir visai nepažįstami, mūsų pažiūros vienu ar kitu klausimu ne visada sutapdavo, buvo tarp mūsų karštesnių ir atsargesnių, tad konfliktai ir tam tikri nesutarimai buvo neišvengiami. Nepaisant visko liko nuostaba, kaip greitai iniciatyvinė grupė atkūrė struktūras visoje Lietuvoje ir atvedė Sąjūdį į Pirmąjį suvažiavimą. Čia, šioje vietoje, noriu prisiminti šimtus žmonių miestuose, miesteliuose ir kaimuose, gamyklose, ūkiuose ir mokyklose kūrusių, kėlusių, telkusių Sąjūdžio grupes vietose, skleidusių Atgimimo ugnį. Dabar tai, deja, neretai užmiršti, nustumti buvę Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvistai. Nesu įgaliotas, tačiau šiandien noriu ištarti jiems nuoširdų ir pagarbų ačiū. Didele dalimi tai jų dėka kas dieną, kas valandą kito Lietuvos dvasinis peizažas, švito istorinės ir gyvosios tikrovės tiesa, žmonės augo, šviesėjo, juos stebino, svaigino jų pačių drąsa, pažadinusi juos iš jų atskirybės. Jie kėlėsi ir ėjo į bendrumą, į pakantumą.

Tai buvo metas, kai niekas dar nesidalino tikrų ir tariamų nuopelnų. Valstybės atkūrimo sunkumas buvo dar prieš akis. Tauta dar mąstė širdimi, bet ji sparčiai, ypač po Pirmojo suvažiavimo, augo į politinę tautą, vis garsiau, aiškiau ir nekantriau ištardama, ką atmeta ir ko siekia. Kai dabar prisimeni tą pavasarinį, sakytum, gaivališką, šiek tiek romantišką, trispalvėmis ir šypsenomis pražydusį pirmąjį Sąjūdžio etapą, kai jį prisimeni, tai supranti, kad nieko gražesnio, nieko prasmingesnio, nieko broliškesnio nesi patyręs nei tu pats, nei visa mūsų tauta. Atgimimo laikotarpis, galima sakyti, visą tautą išvedė į lyderius. Tokį išgyvenimą istorija mažai kam duoda. Mūsų kartai ji suteikė tokią galimybę.

Dėkoju likimui, kad man teko regėti tuos daugiatūkstantinius Sąjūdžio mitingus, būti jų dalyviu, kad patyriau didžiulį pilietinį ir poetinį išgyvenimą stovėdamas Baltijos kelyje. Iš meilės kilo Sąjūdis – iš meilės dar gyvam savo kraštui, jo istorijai ir kultūrai, iš meilės kalbai, teisybei ir teisingumui, o svarbiausia – iš meilės žmogaus laisvei. Gal tik retas mūsų tada suvokė, kad laisvė – tai darbas, nuolatinis, alinantis darbas, deginanti kūryba, našta, pareiga ir įsipareigojimas. Ar išlaikėme? Ar pakėlėme būtent šį egzistencinį išmėginimą laisve? Paradoksas. Baltijos kelyje dvasiškai, moraliai, ko gero, buvome laisvesni nei dabar.

Laisvi tada buvome nuo politinio ir socialinio egoizmo, nuo neapykantos, pykčio, pavydo, keršto, nuo karjerizmo ir smurto, nuo melo ir demagogijos ir nuo daugelio kitų juodų dalykų. Laisvė ir nepriklausomybė iš tikrųjų buvo deklaruota ir paskelbta ten, Baltijos kelyje. Susiėmę už rankų žmonės savaip balsavo, savaip pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Jie buvo pilni Lietuvos ir visiems jos užteko. Jie dar nesidalino jos girių, laukų, ežerų. Greitai jau sunku bus įtinkinti jaunesniąją kartą, kad buvo toks Sąjūdis, kuris laisvę ir nepriklausomybę norėjo sverti ne nuosavybės gramais ar tonomis, o suvereniteto absoliutu. Kyla įžūlus klausimas, ar tik nepavergėme savęs patys? Ar nepasivergėme kontrabandai, korupcijai, kyšininkavimui, godumui, masinei antikultūrai? Pasirodė, jog išlikti lietuviu laisvėje nė kiek ne lengviau, o gal net sunkiau negu nelaisvėje.

Taip, tikroji žmogaus vertė išsiskleidžia laisvėje ir tėvynėje. Mūsų tauta mažai yra gyvenusi laisvėje. Ji turi nedidelę tokio gyvenimo patirtį. Prisimename nuostabiuosius Sąjūdžio mitingus, tūkstančius žmonių, skanduojančius “Lietuva”, vadinančius tą Lietuvą motina, brangiausia, mylimiausia, vienintele ir, galima sakyti, čia pat, arba po metų kitų brukančių ranką į tos pačios Lietuvos kišenę – nugriebti, išplėšti, pasisavinti. Iš tiesų tai nėra laisvi žmonės. Sąjūdžio bangos pakylėti jie įsikibo į valdžios ar turto plaustą ir plūduriuoja, gal net turtingai plūduriuoja.

Sąjūdžio kaltė, jo klaida, jo nepakankamumas, kad jis nesugebėjo šių žmonių pažinti, nuspėti jų veiksmų, poelgių, ketinimų. Naudodamasis proga kreipiuosi į garbingąjį Seimą ir visus, nuo kurių tai priklauso, prašydamas: užsiūkite pagaliau Lietuvos kišenes, jeigu jos dar nevisiškai ištuštintos. (Plojimai) Didelė Sąjūdžio klaida ir kaltė, kad jis toleravo, o ne sykį ir skatino Lietuvos žmonių supriešinimą. Todėl Sąjūdis ir neišaugo į moralinę jėgą. Jis baigėsi 1990 metų kovo 11 dieną, aktais ir deklaracijomis realizavęs savo politinę programą.

Bet jis nesibaigė žmonių atmintyje. Metams bėgant dar labiau išryškės jo vaidmuo, jo reikšmė naujosios Lietuvos istorijoje. Išryškės neabejotinos Sąjūdžio pamokos ir jo klaidos. O šiandien mes galvojame ir kalbame apie stebuklą, apie Sąjūdžio stebuklą. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

V.ALEKSIŪNAS (Tarptautinių ryšių skyriaus vyresnysis specialistas). Respublikos Prezidentas išeina.

PIRMININKAS. Prieš paskelbdamas iškilmingojo posėdžio pabaigą, noriu pakviesti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Tarybos narius į 209 kambarį. Dabar skelbiu iškilmingo posėdžio pabaigą.