LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 18.2, 52.1, 56.2, 60, 90, 127.3, 184.2, 256.1, 268 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO, 42.4, 52.2, 89.1, 129.4, 132, 135, 145 STRAIPSNIŲ PRIPAŽINIMO NETEKUSIAIS GALIOS IR 211, 1071 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2003-05-28 Nr. IXP-2593
Vilnius
Alternatyvių projektų Teisės departamente negauta.
Vertinant projektą juridinės technikos požiūriu ir jo santykį su galiojančiais įstatymais, būtų galima pateikti šias pastabas ir pasiūlymus:
1. Teikiamo įstatymo projekto pavadinimas turi būti išdėstytas laikantis juridinės technikos reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiant atitinkamą teisės aktą (įstatymą ar kodeksą) keičiančiojo įstatymo pavadinime turi būti nurodyti visi keičiami ir pildomi straipsniai, straipsniai, kuriais teisės aktas pildomas, taip pat straipsniai, kurie pripažįstami netekusiais galios. Tai reiškia, kad įstatymo projekto pavadinime turi būti nurodyti tik straipsnių, o ne jų atskirų dalių ar punktų numeriai. Todėl teikiamo įstatymo pavadinimą reikėtų išdėstyti taip: “DARBO KODEKSO 18, 42, 52, 56, 60, 89, 90, 127, 129, 184, 256, 268 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO, kodekso papildymo 211, 1071 straipsniais bei 132, 134, 135, 145 STRAIPSNIŲ PRIPAŽINIMO NETEKUSIAIS GALIOS ĮSTATYMas”.
Taip pat teikiamo įstatymo projekte reikia nurodyti keičiamo darbo kodekso pirminio oficialaus paskelbimo šaltinį. Be to, teikiamo įstatymo projekto tekstas taip pat turėtų būti išdėstytas remiantis minėtomis juridinės technikos taisyklėmis.
2. Teikiamu įstatymo projektu siūloma pakeisti arba pripažinti netekusiais galios visą eilę Darbo kodekso, kuris įsigaliojo tik šių metų pradžioje, straipsnių. Daugelis siūlomų pakeitimų iš esmės prieštarauja Darbo kodekso koncepcijai bei Europos Sąjungos darbo teisės direktyvų ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų nuostatoms. Be to, yra būtina pažymėti, kad šis projektas yra susijęs su socialinių partnerių interesais, jų padėtimi darbo rinkoje. Todėl šiam įstatymo projektui reikėtų gauti tiek Vyriausybės, tiek Lietuvos Respublikos trišalės tarybos išvadas. Atsižvelgiant į tai, kad Darbo kodeksas buvo rengiamas remiantis Europos Sąjungos darbo teisės direktyvų nuostatomis ir šiuo teisės aktu buvo įgyvendinta daugelis Lietuvos Respublikos įsipareigojimų šioje srityje ir esant pagrindo manyti, kad kai kurie teikiami siūlymai prieštarauja minėtoms Europos Sąjungos direktyvoms, būtina gauti ir Europos teisės departamento išvadą dėl šio įstatymo projekto.
3. Įstatymo projekte siūloma papildyti Darbo kodeksą nauju 211 straipsniu, kuriame siekiama nustatyti darbo tarybos sudarymo tvarką. Tačiau Darbo kodekso 21 straipsnyje nustatyta, kad darbo tarybų sudarymo tvarką ir statusą nustato įstatymas. Todėl siūlomas naujas kodekso 211 straipsnis prieštarauja minėto 21 straipsnio nuostatoms ir kitiems šio kodekso straipsniams. Siūlomame straipsnyje akcentuojama, kad darbo taryba įgis teises derėtis dėl kolektyvinės sutarties. Tačiau sutinkamai su Darbo kodekso 21 straipsnio 3 dalimi, darbo tarybos negali vykdyti tų funkcijų, kurios yra įstatymų pripažintos išimtinėmis profesinių sąjungų funkcijomis. Pavyzdžiui, remiantis Darbo kodekso 51 ir 60 straipsnių nuostatomis darbo taryba gali derėtis tik dėl įmonės kolektyvinės sutarties pasirašymo, o nacionalinių, teritorinių ir šakos kolektyvinių sutarčių pasirašymas yra pripažintas išimtine profesinių sąjungų teise. Tačiau pagal teikiamo naujo 211 straipsnio nuostatas darbo taryba įgauna teisę derėtis dėl visų be išimties kolektyvinių sutarčių rūšių. Kita vertus, minėtame 211 straipsnyje nustatoma labai lakoniška darbo tarybų sudarymo tvarka: neaišku, kas inicijuoja tokių tarybų rinkimą įmonėje (darbuotojai ar darbdavys), kiek iš viso atstovų turi būti darbo taryboje (ar jų skaičius priklauso nuo įmonės darbuotojų skaičiaus, ar ne). Taip pat neaptarti labai svarbūs darbo tarybų statuso klausimai, darbo tarybų įgaliojimo pasibaigimo klausimai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šiomis dienomis Socialinės apsaugos ir darbo ministerija Vyriausybei pateiks Darbo tarybų įstatymo projektą, kuriame visi minėti klausimai bus detaliai sureguliuoti.
4. Teikiamu įstatymo projektu siūloma pakeisti darbo kodekso 18 straipsnio 2 dalį ir nustatyti, kad kolektyviniuose darbo santykiuose įsipareigojimai yra privalomi tik juos priėmusiems darbuotojams, o ne visam darbuotojų kolektyvui.
Šiuo metu galiojančioje Darbo kodekso 18 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad atstovavimas kolektyviniuose darbo santykiuose atsiranda be atskiro darbuotojo valios išreiškimo, jeigu tokio atstovavimo subjektas ar asmuo atstovauja darbuotojų daugumos valiai. Tokia nuostata reiškia, kad atskiras darbuotojas nedalyvaudamas darbuotojų susirinkime, nesutikdamas su susirinkimo sprendimais ar neišreikšdamas savo nuomonės ir valios konkrečiu klausimu, negali sukliudyti atsirasti atstovavimo santykiams ar atlikti atstovo veiksmus. Kitaip tariant atskiras darbuotojas neturi veto teisės, kuri galėtų užblokuoti daugumos priimtus sprendimus. Tokia nuostata įtvirtinta atsižvelgiant tai, kad, siekiant suderinti darbuotojų tarpusavio ir darbdavio interesus, negali būti atsižvelgiama į vieno konkretaus asmens valią, o turi būti laikomasi daugumos nuomonės (Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, 1 tomas/moks. vad. prof. I.nekrošius. Vilnius, 2003, P.85.). Tokia nuostata ne tik leidžia suderinti minėtų subjektų interesus, bet taip pat užtikrina ir darbdavio interesus, nes jam suteikiama tam tikra garantija, kad darbuotojų daugumos prisiimti įsipareigojimai galios visiems darbuotojams. Tačiau tokios nuostatos buvimas nedraudžia atskiriems darbuotojams individualiose darbo sutartyse su darbdaviu susitarti dėl geresnių darbo sąlygų nei nustatytos kolektyvinėse sutartyse.
5. įstatymo projekte siūloma išbraukti Darbo kodekso 42 straipsnio 4 punktą, t.y. siekiama nustatyti, kad socialinė partnerystė negali būti vykdoma atskirų įmonių, įstaigų, organizacijų ir jų struktūrinių padalinių lygiu. Tokia nuostata yra tikrai labai abejotina, nes atsisakius galimybės vykdyti socialinę partnerystę pačiame žemiausiame ir šiai dienai bene svarbiausiame darbo santykių lygyje, kiltų klausimas dėl teisės sudaryti įmonės kolektyvines sutartis, dėl informavimo ir konsultavimo procedūrų, teisės į kolektyvinius darbo ginčus įmonės lygiu sprendimo teisinio pagrindo. Be to teikiamo įstatymo projekto aiškinamajame rašte numatyta, kad šio siūlomo pakeitimo tikslas panaikinti ribojimus įgyvendinti vieną iš socialinės partnerystės formų, t.y. darbuotojų galimybę dalyvauti valdant įmonę. Aiškinamajame rašte teigiama, kad šios formos įgyvendinimas darbo kodekse nėra aptartas, kas praktiškai daro jos įgyvendinimą neįmanomu. Tačiau, ši forma yra nustatyta ne siūlomame keisti Darbo kodekso 42 straipsnyje, bet 43 straipsnyje, kuris nėra keičiamas. Todėl pirma, kyla abejonė, ar šis siūlymas padės pasiekti projekto teikėjų tikslus. Antra, reikia atkreipti dėmesį, kad Darbo kodeksas yra vientisas ir sistemingas teisės aktas, kurio nuostatos turi būti taikomos ne paskirai, bet kompleksiškai. Atsižvelgiant į tai, galima nurodyti visą eilę šio kodekso straipsnių, kuriuose kaip tik ir nustatyti būdai bei priemonės, kurių pagalba darbuotojai gali realizuoti savo teisę dalyvauti įmonės valdyme (pvz., Darbo kodekso 101 str. 2 d., 103 str. 2 d., 147 str. 1 d. ir kt.).
6. Siūlomi Darbo kodekso 52 straipsnio 1 dalies pataisymai yra redakcinio pobūdžio ir nesukuria jokių naujų teisės normų, o aiškinamajame rašte minima “įmonės” ir “darbdavio “ sąvokų dualizmo problema (jeigu tokia būtų) yra sprendžiama bendrosiomis šio kodekso nuostatomis, t.y. Darbo kodekso 10 straipsnio pagalba, kuriame nustatomi Darbo kodekso normų ir sąvokų aiškinimo principai.
7. Siūlomos pripažinti netekusiomis galios Darbo kodekso 52 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl teritorinių ir šakos kolektyvinių sutarčių praplėtimo ne tik, kad nemenkina galimybės sudaryti aukštesnio lygio nei įmonės, kolektyvines sutartis, bet priešingai skatinta šalis jungtis ir tartis pačioms savarankiškai, taip išvengiant valstybės kišimosi į jų tarpusavio santykius. Galimybė praplėsti atitinkamos kolektyvinės sutarties nuostatas visai gamybos šakai ar tam tikrai teritorijai, sudaro sąlygas vienodai konkurencijai ir verslo vystymui.
8. siūlomas Darbo kodekso 56 straipsnio papildymas 2 dalimi, kurioje numatoma galimybė vienai iš šalių pasitraukti iš kolektyvinės sutarties, yra ne kas kita kaip šiuo metu galiojančių keičiamo straipsnio nuostatų atkartojimas vartojant kitas sąvokas. Savaime suprantama, kad vienos iš dviejų sutarties šalių pasitraukimas, reikštų ne ką kitą kaip tos sutarties nutraukimą, kuris ir šiuo metu reglamentuojamas minėtomis darbo kodekso 56 straipsnio nuostatomis. Todėl priėmus siūlomą papildymą neišvengiamai kiltų koliziją tarp šių dviejų to paties straipsnio dalių, nes šiuo metu galiojančios šio straipsnio nuostatos nėra naikinamos, o tampa straipsnio pirma dalimi.
9. Teikiamu įstatymo projektu siekiama pakeisti darbo kodekso 59 straipsnio 2 dalį ir numatyti, kad įmonės kolektyvinė sutartis yra privaloma ne visiems atitinkamos įmonės darbuotojams, bet tą sutartį pasirašiusioms šalims. Tačiau Darbo kodekso 60 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tokios sutarties šalimis yra įmonės darbuotojų kolektyvas (visi darbuotojai darbo santykiais susiję su darbdaviu (Darbo kodekso 17 str.) ir darbdavys. Savaime suprantama, kad darbdavys, kuriuo yra įmonė, ir visi darbuotojai, dirbantys toje įmonėje, praktiškai negali pasirašyti įmonės kolektyvinės sutarties. Todėl įmonės kolektyvinę sutartį pasirašo jos šalių atstovai (pvz., įmonės vadovas ir profesinės sąjungos pirmininkas). Todėl priėmus teikiamą siūlymą, kiltų tokia situacija, kai įmonės kolektyvinė sutartis iš esmės taptų privaloma tik tiems fiziniams asmenims, kurie ją pasirašė.
10. Atkreiptinas dėmesys, kad siūlomi Darbo kodekso 60 straipsnio pakeitimai prieštarauja Darbo kodekso 19 straipsniui bei neatitinka Darbo kodekse nustatytos darbuotojų atstovavimo sistemos.
11. Teikiamame įstatymo projekte siūloma išbraukti darbo kodekso 89 straipsnio 1 dalį ir nebenumatyti darbdavių pareigos informuoti teritorines darbo biržas apie laisvas darbo vietas. Panaikinus, kaip siūloma projekte, šią 89 straipsnio dalį darbdaviai neturėtų ne tik pareigos registruoti laisvas darbo vietas, bet neliktų pagrindo tą daryti ir savanoriškai. Dar daugiau, panaikinus tik pirmą šio straipsnio dalį ir palikus galioti antrąją, kurioje numatoma teritorinių darbo biržų pareiga registruoti laisvas darbo vietas, liktų neaišku, iš kur ta informacija pasieks darbo biržas, kas ją teiks. Kalbant apie darbdavių pareigą informuoti darbo biržas apie laisvas darbo vietas svarbu paminėti, kad Lietuvos Respublika yra ratifikavusi TDO konvenciją Nr.160 “Dėl darbo statistikos”, kurioje pateikiamas sąrašas būtinos vesti statistikos objektų, tarp kurių bene pagrindinę dalį sudaro statistika apie įvairius užimtumo ir nedarbo rodiklius. Dar daugiau, reikėtų atsižvelgti ir į bendrą Europos Sąjungos užimtumo politikos tendenciją – rinkti ir apdoroti duomenis, nusakančius užimtumo situaciją valstybėse narėse, valstybėse kandidatėse ir pačioje Europos Sąjungoje. Be to, 2002 metų kovo 15-16 dienomis Barselonoje vykusio Europos Sąjungos Tarybos susitiko metu buvo nustatyti Europos Sąjungos socialinės politikos ir užimtumo prioritetai, tarp kurių itin akcentuojamas būtinumas mažinti nedarbo lygį steigiant naujas darbo vietas ir tobulinant bei detalizuojant statistinę informaciją apie užimtumo rodiklius.
12. Teikiamu įstatymo projektu siekiama pakeisti Darbo kodekso 90 straipsnį ir panaikinti išimtinę valstybės teisę tarpininkauti dėl piliečių įdarbinimo užsienyje bei teikti licencijas tuo užsiimančioms privačioms įstaigoms. Tačiau šiuo atveju reikėtų atkreipti dėmesį į Tarptautinės darbo organizacijos Konvenciją Nr.181 “Dėl privačių įdarbinimo agentūrų”, kurios 1-3 straipsniuose kaip tik ir kalbama apie valstybės licencijavimo ir sertifikavimo sistemas, suteikiančias galimybę privačioms įdarbinimo įstaigoms verstis atitinkama įdarbinimo veika.
13. Teikiamu įstatymo projektu yra siūloma galiojantį Darbo kodeksą papildyti nauju 1071 straipsniu ir numatyti galimybę darbdaviui bei darbuotojui sudaryti atskirą susitarimą dėl nekonkuravimo, kuriuo darbuotojas įsipareigotų tam tikrą laikotarpį nedirbti konkuruojančioje įmonėje. Siūlomame naujame Darbo kodekso straipsnyje bandoma aptarti atvejus, kada tokie nekonkuravimo susitarimai galėtų būti pasirašyti, numatoma darbdavio pareiga mokėti darbuotojui tam tikrą piniginę kompensaciją. Taip pat numatoma, kad tokie susitarimai negalios tuo atveju, jeigu darbo sutartis bus nutraukta darbuotojo prašymu dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (Darbo kodekso 128 str.). Tai reiškia, kad nekonkuravimo susitarimai galios tais atvejais, kai darbuotojas bus atleidžiamas darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės, pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai, darbuotojui tapus invalidu ir pan. Dar daugiau, siūlomo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbuotojas, pažeidęs nekonkuravimo susitarimą, privalės atlyginti darbdaviui nuostolius. Tačiau nekonkretizuojama, kokie tai nuostoliai, kokiose ribose jie turi būti atlyginti. Šiuo atveju reikia atkreipti dėmesį ir į galiojančio Darbo kodekso XVII skyriaus nuostatas, kuriose yra reglamentuojami darbuotojų materialinės atsakomybės klausimai.
Be to, kalbant apie pačią nekonkuravimo susitarimų teisinę prigimtį, galima būtų suabejoti, ar tokie susitarimai nepažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje nustatytos asmenų teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
14. Įstatymo projekte siūloma pakeisti Darbo kodekso 127 straipsnio 3 dalį ir numatyti, kad darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui turėtas išlaidas ryšium su jo mokymu ne tik tuo atveju, kai darbuotojas nutraukia darbo sutartį savo prašymu be svarbios priežasties, bet ir tada, kai darbo sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šią nuostatą siūlomą numatyti Darbo kodekso 127 straipsnyje, kuriame reglamentuojama galimybė nutraukti darbo sutartį darbuotojui savo noru. Tuo tarpu darbo sutarties nutraukimo atvejai, kai yra darbuotojo kaltė, reglamentuojami šio kodekso 136 straipsnio 3 dalyje. Be to, šiuo metu galiojanti nuostata dėl darbdavio išlaidų, patirtų ryšium su atleidžiamo darbuotojo mokymu, atlyginimo grindžiama tuo, kad darbdavys privalo tenkinti darbuotojo prašymą atleisti jį iš darbo. Tuo tarpu, ar atleisti darbuotoją, kuris yra pažeidęs darbo drausmę, yra palikta darbdavio apsisprendimui. Tokiu atveju darbdavys gali taikyti ir kitas drausmines nuobaudas (papeikimą, pastabą), o nebūtinai drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo.
15. Teikiamame įstatymo projekte siūloma pripažinti netekusiais galios Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalį, kuri numato papildomas garantijas atskirų kategorijų darbuotojams darbo sutarties nutraukimo atveju; 132 straipsnį, kuriame įtvirtintos garantijos nėščioms moterims ir vaikus iki trejų metų auginantiems darbuotojams darbo sutarties nutraukimo atveju; 134 straipsnį, kuriame įtvirtintos papildomos garantijos darbuotojų atstovams darbo sutarties nutraukimo atveju; 135 straipsnį, kuriame pateikiamas sąrašas darbuotojų, turinčių pirmenybę likti darbe, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Šiuose straipsniuose yra reglamentuojamos minimalios tam tikrų kategorijų darbuotojų garantijos darbo sutarties nutraukimo atvejais. Kaip matyti, iš šių straipsnių reguliavimo objektų, tai tokie asmenys, kurie dėl jų statuso yra labiau pažeidžiami darbo rinkoje bei darbo santykiuose ir turėtų būti papildomai saugomi (pvz., nėščios moterys, priešpensinio amžiaus darbuotojai, sužaloti darbe darbuotojai, darbuotojų atstovai ir kt.). Darbo kodekse minėtos nuostatos yra nustatytos ne tik dėl to, kad būtų kažkaip nepagrįstai bandoma išsaugoti minėtus asmenis darbo rinkoje, bet dar ir dėl to, kad atitinkami papildomų garantijų šiems asmenims reikalavimai yra numatyti ir tarptautiniuose dokumentuose, kuriuos Lietuva yra įsipareigojusi vykdyti. Pavyzdžiui, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje nr. 135 “Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje” (Lietuva ratifikavo 1994-09-23) numatyta, kad visos šią konvenciją ratifikavusios valstybės užtikrina galimybę darbuotojų atstovams naudotis efektyviu gynimu nuo tokių veiksmų, kurie gali padaryti jiems žalą, įskaitant ir atleidimą iš darbo dėl jų statuso arba jų, kaip darbuotojų atstovų, veiklos, arba jų narystės profesinėse sąjungose (Konvencijos 1 straipsnis). Savo ruožtu Europos Sąjungos Tarybos direktyva 92/85/EEB “Dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata darbe, priėmimo” numato reikalavimą uždrausti atleisti moteris iš darbo nuo jų nėštumo pradžios iki motinystės atostogų pabaigos (10 straipsnis). Šią garantiją taip pat įtvirtina neseniai (2003-03-25) Seimo ratifikuota Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr.183 “Dėl motinystės apsaugos” (Konvencijos 8 straipsnis). Europos socialinė chartija (pataisyta), kurią Lietuvos Respublika ratifikavo 2001-05-15, taip pat numato, kad visi darbuotojai turi teisę į apsaugą darbo sutarties nutraukimo atveju (24 straipsnis).
16. Teikiamu įstatymo projektu siūloma pripažinti netekusiu galios Darbo kodekso 145 straipsnį, kuriame nustatomos kategorijos darbuotojų, kuriems turi būti sutrumpintas darbo laikas. Šiais darbuotojais yra: asmenys iki 18 metų; darbuotojai, dirbantys naktį; darbuotojai, dirbantys kenksmingoje aplinkoje. Šios garantijos dėl darbo laiko sutrumpinimo Darbo kodekse taip pat yra numatytos įgyvendinant atitinkamų tarptautinių dokumentų nuostatas, t.y. Europos Sąjungos Tarybos direktyva 94/33/EB “Dėl jaunimo apsaugos darbe”; Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija Nr.171 “Dėl naktinio darbo” (Lietuvos Respublikos ratifikuota 1994-09-23); Europos Sąjungos Tarybos direktyva 93/104/EB “Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų”.
Teisės departamento vyresnioji patarėja Jadvyga Andriuškevičiūtė
Teisės departamento patarėja Daiva Petrylaitė
Sutinku :
Teisės departamento direktorius Kęstutis Virketis