Pirmasis (336) posėdis
2003 m. vasario 24 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.PAULAUSKAS ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Č.JURŠĖNAS

PIRMININKAS (A.PAULAUSKAS). Labas rytas! Džiugu matyti susirinkusius. Skelbiu neeilinę sesiją pradėtą.

(Giedamas Lietuvos valstybės himnas)

Gerbiamieji, jums išdalinta šios dienos posėdžių darbotvarkė, tačiau ją pasitvirtinsime po Č.Kudabos 10-ųjų mirties metinių paminėjimo. Toliau kviečiu pirmininkauti Seimo Pirmininko pirmąjį pavaduotoją Č.Juršėną.

PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS). Mielieji kolegos, gerbiamieji svečiai, dabar kalbės Seimo Pirmininkas A.Paulauskas.

Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo deputato, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataro Č.Kudabos 10-ųjų mirties metinių paminėjimas

A.PAULAUSKAS. Gerbiamieji kolegos Seimo nariai, posėdžio svečiai, turėję ir neturėję laimės pažinti profesorių Č.Kudabą! Šiomis dienomis sukanka 10 metų, kai Lietuva neteko šios taurios asmenybės ir mes, Seimo nariai, negalime ir neturime teisės šiandien neprisiminti, nepaminėti geru žodžiu Č.Kudabos.

Mokslininkas, kultūros veikėjas, politikas, signataras, publicistas, kraštotyrininkas… Bet yra dar vienas nepaprastai svarbus jo nuopelnas mūsų valstybei. Jis sugriovė mitą, esą politika visada daroma purvinomis rankomis. Visomis gyvenimo aplinkybėmis sugebėjęs išlikti padoriu žmogumi, jis liko padorus ir politikoje. Per sunkiausius politinius išbandymus, per aštriausias konfliktines situacijas, net politinių trumparegių juodinamas jis liko švarus. Švariomis rankomis rašėsi po Kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktu, švariomis rankomis balsavo už naujos valstybės naujus įstatymus ir amžinybėn išėjo nesusitepęs.

Dar būdamas trečiakursis studentas, Vilniaus universiteto ansamblio dainininkas, vieną gražią dieną ansamblio seniūnui tarė: “Žinai, Algimantai, aš išeinu iš ansamblio. Atėjo metas rinktis, ir aš renkuosi mokslą, nuodugnesnes studijas”. Žinoma, jis galėjo sėkmingai studijuoti ir toliau dainuoti, gastroliuoti po pasaulį su tuo metu aukštą lygį pasiekusiu meno kolektyvu. Tačiau nenorėjo būti toks kaip dauguma. Jis norėjo daugiau žinoti, labiau suprasti.

Būdamas intelektualas universalas, jis visada mokėjo atsirinkti tai, kas svarbu tam tikru momentu, ir save nukreipti ten, kur jausdavosi reikalingiausias. Toks jis buvo, kai ėjo į Sąjūdį, toks jis buvo, kai balotiravosi į Aukščiausiąją Tarybą, tapusią Atkuriamuoju Seimu. Jis buvo visur, kur buvo sprendžiamas kultūros, paskui nepriklausomybės, o dar paskui ir nepriklausomos valstybės likimas. Jis buvo visur, kur buvo reikalinga jo išmintis ir moralinis autoritetas.

Juo, moraliniu autoritetu, jie buvo tokie panašūs – profesorius Č.Kudaba ir monsinjoras K.Vasiliauskas. Judviejų žodžiai, mintys ir gyvenimai buvo gyvi aukštos moralės ir tolerancijos pavyzdžiai. Jie kaip aksiomos buvo nediskutuojami ir neįrodinėjami. Abu tapo padorumo etalonais, į kuriuos turėtume orientuoti savo vaikus, jeigu kartais savęs orientuoti nepajėgiame.

Profesorius Č.Kudaba stovėjo prie Lietuvai ir išeivijai leidžiamo žurnalo “Santara” ištakų. Jis, Lietuvos kultūros fondo pirmininkas, tapo šio tolerancijos sklidino žurnalo krikštatėviu. Tad visiškai nenuostabu, kad tokio krikštatėvio palaiminti leidėjai, prieš pradėdami jį leisti, tokiais žodžiais kreipėsi į visuomenę. Prašau įsiklausyti į šiuos Č.Kudabos žodžius: “Procul omnis esto clamor et ira (tenutolsta visoks riksmas ir pyktis)”! – skelbė senieji išminčiai. Dabar mes irgi dažnai kartojame aiškią tiesą, kad lietuviai čia, lietuviai išeivijoje – viena tautos visuma. Galima vadintis išeiviais, Sibiro tremtiniais, Rygos ar Tilžės lietuviais, kilniais misionieriais Afrikoje ar prie Amazonės, bet negalime pamiršti, kad esame vienos Tėvynės, vienos tautos vaikai. Mes juk visi kalbame savo tėvų kalba, mąstome šios žemės gamtos išmokytomis sąvokomis, pasaulį matome savo paveldėtos dvasios jutimu. Tai ne išskirtinumas, o tiesa, kurios nevalia atimti. Atėjo metas (poreikis visada buvo) ir mums vienytis. Ne agresijai, ne kerštui. Vienytis, kad dvasinė tėvynė atgimtų mumyse pačiuose. Be tėvynės savyje – išnyksime…” (citatos pabaiga).

Kiek daug tuose žodžiuose yra profesoriaus Č.Kudabos, žmogaus, kurio jau nėra. O žurnalas ir toliau ne tik eina, bet ir išlaiko Č.Kudabos moralines ir dvasines intonacijas. Taigi mūsų visų parama šiam žurnalui būtų pats tikriausias įrodymas, kad jis gyvas mūsų, XXI a. politikų, atmintyje. Jeigu jo mūsų atmintyje neliks ir koks nors politikas ar politikė staiga paklaus: “O kas jis, Č.Kudaba, buvo?”, tai bus pirmas signalas, kad mes nuėjome kažkur ne ten.

Aš labai norėčiau tikėti, kad to niekada nenutiks, nes nebus leista. Neleis Lietuva. Ta pati Lietuva, kurią Č.Kudaba išvaikščiojo ar arkliais išvažinėjo skersai ir išilgai. Ir vos ne kiekviename kaime šiandien surasi pirkią, kurioje jo būta, sėdėta, šnekučiuotasi su senais gyventojais, bendrauta su jų vaikais, gerta pienas.

Paskui tie vaikščiojimai po Lietuvą gulėsi į jo knygeles. Ne iš karto gulėsi. Dar reikėjo, kad kažkas perrašytų mašinėle profesoriaus rankraščius. O už perrašymą jis neretai mokėdavo medaus koriais iš savo avilių. Tokia ganėtinai savotiška buvo profesoriaus Č.Kudabos valiuta. Jis apskritai buvo ne pinigų žmogus, todėl, jeigu jis šiandien būtų tarp mūsų, jam daug kas būtų sunkiai suvokiama.

Č.Kudaba labai išgyvendavo kiekvieną negandą, užgriuvusią Lietuvą, kiekvieną kreivesnį jos politikų žingsnį. Gal todėl ligos prispaustas jis tiesiog tirpo lašas po lašo. Neabejoju, kad tais lašais buvo ir penkiakampės žvaigždės, kurios rinkimų agitacijos ar šiaip dar vienos visuotinės raganų medžioklės sezono metu buvo paišomos ant jo nuotraukų. Sunkiausia, kad jis nesuprato, už ką. Negalėjo suprasti, nes niekada savęs nelaikė dideliu, svarbiu. Jis buvo per daug padorus, kad galėtų suvokti, jog jo moralinis autoritetas kėlė didžiulį pavydą tų, kurie tos moralės turėjo pastebimai mažiau ir bijojo atsidurti profesoriaus Č.Kudabos moralinio autoriteto šešėlyje. Jie klydo. Ne jiems buvo suvokti, kad tokie žmonės kaip Č.Kudaba apskritai šešėlių neskleidžia.

Seimo narių kadencijos keičiasi greičiau nei politikų kartos. Politikų kartos keičiasi greičiau nei visuomenės kartos. Labai nesinorėtų, kad tose kaitose staiga imtų ir pradingtų profesorius Č.Kudaba. Kaime jis dar gyvas: kad pas juos buvo – dar atsimena, o kad mirė – jau užmiršta.

Mieste prasčiau. Ir politikoje taip pat. Manau, kad yra ir politikų, kuriems Č.Kudaba jau tik kažkoks politinis aidas. Todėl leidau sau prisiminti ir priminti jums kai kurias šio tauriojo Lietuvos žemės žmogaus gyvenimo detales, charakterio bruožus. Kad tylos minutė, kuria mes pagerbsime jo atminimą, mus nuneštų kaip galima toliau, o tai reiškia, kaip galima arčiau šios ir šiandien savo šilumą skleidžiančios asmenybės.

Pagerbkime tylos minute mūsų visų Česlovą Kudabą. Bent per šią tylos minutę pabandykime pabūti nors šiek tiek panašūs į jį. (Tylos minutė) Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkoju, Pirmininke. Kolegoms maloningai neprieštaraujant kviečiu į tribūną Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarą G.Ilgūną.

Toliau pirmininkaus Seimo Pirmininkas A.Paulauskas.

G.ILGŪNAS. Gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai ir svečiai! Č.Kudaba – universiteto profesorius, mokslininkas, įžymus visuomenės veikėjas ir pagaliau– politikas. Tai labiausiai jį įskaudinusi sritis. Tačiau šiandien kalbėsiu būtent apie tai – apie jo darbą Aukščiausiojoje Taryboje.

Į politiką Č.Kudabą įtraukė laikmetis. Kuriantis Sąjūdžiui jis – vienas populiariausių Lietuvos žmonių. 1990 m. Ignalinos 107-ojoje rinkimų apygardoje išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu jis šioje salėje užėmė jam skirtą vietą. Pirmosiomis dienomis priimant istorinius nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo dokumentus, profesorius teigė, kad tikroji kova už Lietuvos nepriklausomybę tik prasideda.

Pirmoji Č.Kudabos kalba parlamente – kovo 13-ąją, deputatams gavus nutarimo projektą atleisti iš Radijo ir televizijos komiteto pirmininko pareigų D.Šniuką, o jo vietoje paskirti A.Kaušpėdą. Č.Kudaba, labai jaudindamasis, kalba: “Noriu pasakyti, kad šiandien posėdis vyko labai gražiai, korektiškai iki šios minutės. Aš esu sukrėstas, kai vidury posėdžio nukrenta lapelis, ir aš akimis netikiu, skaitau,– man labai simpatiškas žmogus A.Kaušpėdas, D.Šniukas – tiek pat. Bet sukrečiantis faktas. Trečia diena nepriklausomos Lietuvos, trečia diena! Kur mes skubame, kokie mums pavojai?.. Mes sakėm– kiekvienam paliekame įvertinti savo darbą, atskirti žmogų nuo kaltės, jeigu ji yra… Aš nežinau, ar visi jaudinamės,ir atsiprašau, bet aš negaliu priimti ir šitokio dalyko.”Č.Kudabos kalba daugeliui deputatui buvo tarsi šaltas dušas. A.Kaušpėdas atsisakė kandidatuoti neišklausęs D.Šniuko. Klausimo svarstymas atidėtas.

Po nepriklausomybės paskelbimo daugiatautėje Č.Kudabos rinkimų apygardoje buvo įvairių nuomonių. Ignalinoje susitikime su rinkėjais jis kalbėjo: “Tai, kas Lietuvoje įvyko, tai doras darbas. Tai ne rūmų perversmas, tai ne užpuolimas iš pasalų ar apgaulė. Tačiau nerimo pagauti nesusinaikinkime ir neskandinkime vieni kitų. Juk į šį tikslą taip gražiai atėjome, tiesiog per plyšį. Ten, Maskvoje, M.Gorbačiovas sprendė labai svarbius klausimus, o mes šmurkšt – ir ant tilto. Ir negalima pamiršti, kad ant tilto nei stumdomasi, nei lenkiama, nei arkliai perkinkomi. Ant tilto tik labai darniai važiuojama. Mane sukrėtė toks dalykas, kad kai kas skubinosi keisti arklius. Nereikia šito”.

Formuojant Aukščiausiosios Tarybos struktūrą, Č.Kudaba užsirašė į Švietimo, mokslo ir kultūros komisiją. Būdamas šios komisijos pirmininku, gaudavau Č.Kudabos giliai apmąstytus, racionalius pasiūlymus, ypač rengiant Švietimo įstatymą, svarstant Mokslo ir studijų įstatymo projektą.

1990 m. gegužę Aukščiausiojoje Taryboje ir kitur vyko labai karštos diskusijos dėl svarbiausių agrarinės reformos principų. Parlamente buvo surengtas specialus posėdis, kuriame Č.Kudaba pasakė bene ilgiausią savo kalbą, išreikšdamas rinkėjų rūpestį. Jis pabrėžė, kad kaimo žmonės bijo neapgalvotų sprendimų, turto, žemės dalijimosi, kurio jie nesupranta, bijo, pasak kalbėtojo, likti samdiniais. Kalbos pabaigoje jis išsakė rinkėjų rūpestį dėl valdžios skirstomų lėšų (cituoju): “Žmonės klausia, iš ko jūs mokėsit šitiek daug?.. Kiek daug pradėta mokėti – tremtiniams, bažnyčias atstatyti pradėta, dabar stovi su trispalve vėliava Lietuva viena. Reikia mokėti visiems. Reikia padidinti pensijas. Iš kur tie pinigai bus? Iš kur ji ims – aš nemoku pasakyti.”

Kitame posėdyje Č.Kudaba kalba apie blokadą (cituoju): “Iš pradžių noriu pasakyti – tegul neatrodo, kad aš abejoju Kovo 11-ąja. Tai yra ne dėl to, kad man reikia, ne mano vardui, tai yra Lietuvos, tai yra svarbiausias dalykas. Kitas dalykas – derybos, ieškojimai, kompromisai.”

1990 m. vasarą pasirodė tuomet išgarsėjęs vadinamasis “Inteligentų kreipimasis”. Jame išreikštas rūpestis Lietuvos vidaus politika, pabaigoje reiškiama mintis, kad ateitis priklausys nuo to, kai Lietuvos piliečiai pareikš savo valią, jog “atėjo metas rinkti atkuriamąjį Seimą ir patikėti jam demokratiškosios Lietuvos pamatus”.

Šį pareiškimą pasirašė ir Č.Kudaba. Pareiškimas kai kieno buvo suprastas kaip siūlymas rengti pirmalaikius rinkimus, keisti Lietuvos valdžią nuosaikesne, palankesne Maskvai. Aukščiausioji Taryba paskelbė pareiškimą, kuriame retoriškai klausė, ar pareiškimas stiprina, ar silpnina Lietuvos valdžią. Dalyje visuomenės kilo tikra pasipriešinimo kreipimuisi audra. Pasirašiusieji buvo kaltinami priešiškumu Lietuvos nepriklausomybei.Poetas M.Martinaitis Č.Kudabą tada prisimena taip (cituoju): “Vasarą jį sutikau per didžiąsias spjaudynes prie Aukščiausiosios Tarybos – liūdną ir išniekintą. Jis kaupė savy žmonių neapykantą, nežinia dėl ko atsiradusią, užėjusią kaip juodą debesį.”

Č.Kudaba, aiškindamas savo pasirašymą po kreipimusi, sako suprantąs ir žmonių nerimą, ir net piktumą (cituoju): “Kreipimesi bet tik paabejota, kita nuomonė pareikšta. Valia gi kritiškai žiūrėti kiekvienam į savo parlamentą, Vyriausybę, visas partijas. Blogiau aklai kartoti, šventais save ir savo darbus laikyti… Ogi kaip reaguota… Valstybės laikraštis vadina kito nuomonę “šuns lojimu”, “slibino liežuviu”. Žinia, jei slibinas – kirsti galvą… Šiandien nieko manyje nepadaugėtų, jei apgailėtinai dievagočiausi neigdamas tą parašą. Padaryčiau tai, jei pajusčiau bent iš dalies savo Tėvynę pažeminęs… Nors… Būsiu atviras – šiandien po ano kreipimosi tekstu nesirašyčiau, kitus atkalbėčiau… Visas gyvenimas – ištisas klydimas… Tai apie save. Deputatystė, deja, eilinė klaida.”

1990 m. rugsėjį Č.Kudaba Mandatų ir etikos komisijai rašo šį pareiškimą: “Pereiti pilnam darbui į Aukščiausiąją Tarybą negaliu, nes neturiu profesionalaus politinio išmanymo. Pats tai suprantu ir viešai pripažįstu… Todėl komisijai pranešu, jog aš pirmiausia atliksiu savo darbą universitete… Nesu prieš, kad Ignalinos 107 rinkiminėje apygardoje būtų skelbiami prielaikiniai rinkimai”.

1990 m. vasarą Č.Kudaba įstojo į parlamente neseniai įsikūrusią Sąjūdžio centro frakciją. Tuo metu kai kurie politikai parlamente ir už jo sienų pradėjo kaltinti buvusius bendražygius už vadinamąjį kolaboravimą, priklausymą Komunistų partijai. Metų gale Č.Kudaba iš Komunistų partijos išstojo savo žingsnį aiškindamas taip: “Buvo kelyje LKP. Negi galėčiau kokio parašo atšaukimu ką nors pakeisti. Ko dabar tikimasi, ką pasakysiu pasitraukdamas? Gal pulsiu su įtūžiu… Tęsiau konformistinį tarybinį gyvenimą? Taip. Nenoriu teisintis, nes teisybė… Viena noriu pasakyti, buvo ir tebėra tarp LKP nariais tapusių tokių žmonių, kurie joje ieškojome ne patogaus kelio sau, o kuo saugesnio išgyvenimo marinamai tautai… Dabar sakoma: viskas, kas daryta ir dorų partiečių – amoralu. Išties. Tarkime, visi būtų darę priešingai, moraliai. Gal būtume toliau už totorius į rytus nunešti, gal kitaip… Arba bent dabar galėtų pasakyti, kaip reikėjo gyventi Lietuvai. Vis tiek atgailaukite! Kas tas teisuolis, prieš kurį būsi klupdomas? Dažnai tie “teisuoliai” iš anų laikų, kurie tada… irgi gyveno. Vieni tyliai, kiti net niekingai… Bet tyliai. Dabar sako – kentėjo. Kentėjo daug kas. Tie dažnai ir dabar kenčia… O kas buvo, tas buvo. Daugelis buvome perpus žmonės”.

1991 m. sausio dramatiškų įvykių dienomis Č.Kudaba Aukščiausiojoje Taryboje, kurią ginti buvo pasirengę beveik beginkliai savanoriai, atrodė dar labiau susikaupęs, sunerimęs. Žurnalistui paklausus, ar žinodamas, kas vyks, jis būtų ėjęs į deputatus, atsakė: “Taip. Kai ėjau į pirmąjį mitingą, daugelis atkalbinėjo. Negalėjau neiti. Taip ir dabar. Negalėčiau kitaip”. Į klausimą, kodėl šiomis dienomis jis toks tylus, atsakė: “Ateina metas, kai nėra pasirinkimo, nes nepasilieki jo pats. Tylėjimas irgi vertybė. Ką reikštų vieno žmogaus balsas ar kvietimas? Gyvenimas dramatiškas, bet žmonių viltys tvirtos. Kiek daug gali mūsų žmonės! Išgyvensime! Išgyvens Lietuva! Kuo pasikliauti? Savimi, žmonėmis… Tarp savųjų saugokimės lyderyste sergančiųjų, savanaudžių, pranašų. Jiems ne Lietuvos reikalas svarbiausia”.

Kai parlamente buvo svarstomas Mokslo ir studijų įstatymas, turėjęs įteisinti ir Lietuvos mokslų akademijos statusą, keletas deputatų siūlė akademiją palikti visuomenine organizacija. Priėmus tokią redakciją akademija teisiškai būtų buvusi prilyginta žvejų ar medžiotojų draugijai. Č.Kudaba tvirtino, kad Mokslų akademija turi būti valstybės išlaikoma institucija, kitaip sakant, kad išliktų. Kilo karšta diskusija. Akademijos oponentai kuluaruose įrodinėjo, kad akademija, akademikai – sovietinis reliktas ir nepriklausomoje Lietuvoje jie – svarstis prie kojos. Plenariniame posėdyje prieš balsavimą dėl šio įstatymo straipsnio žodžio paprašė Č.Kudaba.

“Man atrodo, kad mes skubėdami nelabai žinome, ką darome. Dar nė vieno iš mūsų ir tėvų nebuvo žemėje, kai šviesiausi protai siekė Lietuvai mokslų akademijos, tvėrė ją. Vėliau ji buvo sukurta. Po kelių valandų jos gali ir nelikti. Čia visi teisininkų pasakymai – visuomeninė organizacija ir panašiai – nieko neįtikina, todėl aš kviečiu labai atsakingai į tai pažiūrėti, o balsavimą siūlau vardinį.”

Toks balsavimas buvo retas, išimtinis. Dauguma deputatų balsavo, kad Mokslų akademija liktų valstybės institucija. Jeigu nebūtų buvę Č.Kudabos reikalauto vardinio balsavimo, jo tvirtos pozicijos, nežinia, kaip būtų buvę.

Vienas svarbiausių Aukščiausiosios Tarybos darbų – teisinio pagrindo sukūrimas valstybiniam ūkiui pertvarkyti į privatų ūkį. Č.Kudabai tai kėlė didelį rūpestį, ypač svarstant įstatymą “Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą”. Šis įstatymas buvo bene pats reikšmingiausias po Kovo – 11-osios Nepriklausomybės Akto. Tuomet Č.Kudaba samprotavo taip: “Lietuvą, iškritusią iš buvusios mums nesavos valstybės, paveldėjome ne nuogą, ne paliegusią, o turtingą. Paprasti žmonės, kurie užgyveno tą didžiulį turtą, jo negauna. Atgauna vaikaičiai savo genčių herbus ir žemes, o tas kumetis grytelninkas, anot D.Poškos, pastatęs baltas mūrinyčias, tas fermas, rūmus ir kelius nutiesęs, savo tuščioje kišenėje pavargusią ranką teturi. Še tau investicija. Toksai mūsų neapgalvotai sukurtas “teisybės atstatymas”. O apie tuos, kas 50 metų pusvelčiui dirbo žemę, pusvelčiui mokė vaikus ar pusvelčiui gydė žmones, ar pagalvota? Čia juk keista prievarta. Vienas kone “prievarta” turtingas, kitas nežinia dėl kieno kaltės gyvens iš kažkieno malonės. Ką kalbėti apie demokratiją, socialinį būsimosios valstybės veidą”.

Č.Kudabą labai skaudino vykstantis žmonių supriešinimas. 1992 m. prie Aukščiausiosios Tarybos rinkosi agresyvūs mitinguotojai. Pasak Č.Kudabos, žmones pradėta skirstyti į dešinę ir kairę. “Dabar viena pusė aiškina kitai, kad dalis mūsų… netikri mes. Gal ne mes, o jie. Kai pagalvoji, save ir panašius “peršvieti” dabartinėmis akimis – išties anais laikais galvota kitaip. Prisipažinkime sau – ar daug kas numanė tai, kas įvyko? Nemanau.” Tuomet ant barikadų prie parlamento buvo klijuojamos “blogiečių” deputatų nuotraukos, plakatai. Ten buvo ir Č.Kudabos išniekintas rinkiminis plakatas. Monsinjoras K.Vasiliauskas tada sakė: “Man sunku įsivaizduoti žmogų, kuris galėjo Č.Kudabai ant kaktos nupiešti raudoną žvaigždę. Matote, kaip greitai transformavosi laikas: vos prieš kelerius metus kalbėjome apie ateinančią nepaprastos šviesos erą”.

Štai kaip Č.Kudabą tuomet mena profesorė I.Veisaitė: “Prisimenu dienas, kai buvo bandyta jį nukryžiuoti. Nebijau to žodžio ir asociacijų, kurias tas žodis kelia. O profesorius negalėjo suprasti – už ką?! Buvo akivaizdu – jis tapo politinio fanatizmo auka. Koks šiurpus tas fanatizmas!” Aukščiausiojoje Taryboje, deja, tie, nuo kurių tai priklausė, tuomet nepasirūpino, kad Č.Kudabą niekinantis plakatas nuo sienos būtų nuimtas.

Taigi nepriklausomybė Č.Kudabai atnešė ne tik džiaugsmą. Jį labai skaudino prasti Aukščiausiosios Tarybos deputatų tarpusavio santykiai, nusivylimas buvusiais bendradarbiais, bendražygiais. Paskutinį kartą parlamento plenariniame posėdyje šioje salėje jis dalyvauja 1992 m. spalio 13 d. ir vardiniu būdu balsuoja už įstatymą “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto”. Rytojaus dieną jis jau ligoninėje, kur jam nustatoma pasalūniška liga.

Įrodinėti, kad Č.Kudaba visur, ir Aukščiausiojoje Taryboje, buvo Lietuvos patriotas, manau, nereikia. Jis buvo tolerantas, turėjo stebėtiną atsparumą neapykantos bacilai, ištisą kartą mokė mylėti Lietuvą darbu, kūryba. Parlamente jam buvo sunku griauti net tai, kas tikrai buvo griautina. Parlamentinė veikla Č.Kudabai suteikė daug skausmo, nusivylimų, bet, be abejonės, daug gero davė mums, Lietuvai, padėjo išlaikyti sunkų demokratijos egzaminą.

Apie Č.Kudabos darbą Aukščiausiojoje Taryboje noriu baigti prieš vienuolika metų parašytais jo žodžiais: “Praeis dar kiek laiko ir mes, vieni ir kiti, ir iš kairės, ir iš dešinės, lyg iš didelio ilgo mitingo sugrįšime… Sugrįšime nei vieni geresni, nei kiti blogesni. Kad tik visi sugrįžtume… Nelengva bus palinkti prie paliktų vagų ar rankraščių – nelabai aišku, nuo ko pradėti… Nes niekas niekam nieko veltui neduos… Ateitis čia, Lietuvoje, bus sukurta darbu”. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS (A.PAULAUSKAS). Ačiū G.Ilgūnui. Dėkoju visiems signatarams, Č.Kudabos žmonai, dukrai, atvykusiems pagerbti signataro, mokslininko, tauraus žmogaus Č.Kudabos.

Tęsiame toliau mūsų darbą. Kviečiu į tribūną Č.Juršėną dėl Seimo neeilinės sesijos darbų programos projekto pateikimo.

Seimo nutarimo „Dėl Seimo neeilinės sesijos darbų programos“ projektas Nr.IXP-2304 (pateikimas, svarstymas ir priėmimas)

Č.JURŠĖNAS. Gerbiamasis Pirmininke, mielieji kolegos, malonūs svečiai, tiesiog noriu trumpai priminti, kad sesiją sušaukė Seimo Pirmininkas, remdamasis didelės grupės Seimo narių siūlymu ir jų konkrečiais parašais. Darbų programą jūs turite ir nenorėdamas per daug užimti laiko noriu tik pabrėžti, kad svarbiausia, žinoma, yra keli konstituciniai dalykai, kuriuos mes turime arba iki galo išspręsti, arba užbaigti tam tikrą etapą, keletas eurointegracinių įstatymų, iš kurių dalį turėtume priimti, kitus nagrinėti toliau jau eilinėje sesijoje; labai svarbiu laikau klausimą dėl referendumo datos paskelbimo ir dėl galimo Referendumo įstatymo keitimo; ir dar daug tarptautinių sutarčių ar konvencijų ir kitų klausimų, kuriuos pasiūlė, čia aš noriu šį momentą taip pat pabrėžti, ir Vyriausybė, ir Seimo komitetai, ir Seimo opozicijos atstovai. Programa atrodo didelė, bet, mielieji kolegos, neužmirškime, kad mes posėdžiaujame, galima sakyti, non stop: šiandien posėdžiai, rytoj posėdžiai, trečiadienį, žinoma, iškilmingas posėdis – naujojo Prezidento prisaikdinimas, ketvirtadienį posėdžiai ir po to kitą savaitę vėlgi ir antradienį, ir trečiadienį posėdžiai. Taigi yra šansas, kad mes programą galėsime įvykdyti arba beveik įvykdyti. Kviečiu patvirtinti atitinkamą nutarimą.

PIRMININKAS. Baigėte? Ačiū. G.Steponavičius klausia dėl pateikimo.

G.STEPONAVIČIUS. Ačiū, pone Pirmininke. Gerbiamasis pranešėjau, daugiau nei 110 klausimų, ambicingai inicijuojamų neeilinėje sesijoje, dar po eilutėmis Seimo Pirmininko ar Vyriausybės, ar Prezidento teikiami klausimai. Aišku, kad bus teikiami ne vienas ir ne du klausimai. Nepaisant jūsų optimistinių patikinimų pateikimo pabaigoje, jūsų prognozė, kiek per šešias posėdžiavimo dienas (tiek mes turėtume) yra realu apsvarstyti įstatymų, nes 110, sutikite, skamba vis dėlto gana ambicingai?

Č.JURŠĖNAS. Atsakymas yra toks, gerbiamasis kolega. Jūs imate tą skaičių, kai suminėti absoliučiai visi aktai. Turėkite omenyje, kad kai kurių klausimų yra paketai, ir kaip prisimename per tuos daugiau kaip dvejus metus, mes tuos klausimus, ypač pateikimo stadijoje, kartais išsprendžiame per penketą minučių, nors formaliai tam turėtume skirti pusę valandos ar 40 minučių. Taigi, aš manau, šansas yra tikrai tris ketvirtadalius įvykdyti, o gal ir daugiau.

PIRMININKAS. Dėl motyvų? Prašom – vienas klausimas.

V.LANDSBERGIS. Ačiū, pone Pirmininke. Gerbiamieji kolegos ir gerbiamasis pranešėjau, praėjusią savaitę Konstitucijos pataisų rengimo komisijoje mes svarstėme tai, kas dabar yra pažymėta 2-1 numeriu. Ponia I.Šiaulienė pateikė savo pataisas, pasiūlymą, aš taip pat užregistravau savo pasiūlymą. Dabar matau, kad bus priėmimas. Aš nežinau, ar bus svarstomi tie alternatyvūs pasiūlymai. Gal reikėtų neforsuoti priėmimo, palikti laiko pasitarti, tą aš ir siūlyčiau.

Č.JURŠĖNAS. Aš labai atsiprašau, mes dabar nagrinėjame darbų programą. Darbų programa yra teikėjų prerogatyva, mes darbų programos negalime keisti. Kai kitu klausimu nagrinėsime darbotvarkes, tada bus galima tą klausimą aptarti, bet mano programoje kas jau yra surašyta, tas surašyta, o jūsų yra pataisa. Jeigu sutarsime, visos pataisos gali būti nagrinėjamos. Tai ne darbų programos klausimas.

PIRMININKAS. Ačiū. Jūs atsakėte į visų, norinčių paklausti, klausimus. Prašom, bet…

E.MASIULIS. Klausimą, jeigu galima.

PIRMININKAS. Bet labai trumpai.

E.MASIULIS. Gerai. Ačiū, gerbiamasis Pirmininke. Gerbiamasis pranešėjau, norėčiau paklausti, dėl kokių priežasčių neeilinėje sesijoje nėra numatyta spręsti privačių teisininkų įmonių problemos. Mes žinome, kad tas klausimas yra aktualus ir jau seniai keliamas. Pakeitus Civilinio proceso kodeksą, iš tikrųjų dabar yra nežinia. Reikėtų labai aiškiai pasakyti, ar vis dėlto bus sprendžiama dėl 4000 Lietuvos teisines paslaugas teikiančių įmonių problemų, ar ne.

Č.JURŠĖNAS. Tarėmės, ir tas turėtų būti eilinėje sesijoje, ramesnėje aplinkoje.

PIRMININKAS. Ačiū. Dabar atsakėte į visus klausimus. Dėl motyvų. R.Šukys. Prašom.

R.ŠUKYS. Gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų keistas atsakymas į Liberalų frakcijos vadovo gerbiamojo E.Masiulio klausimą sukėlė minčių, kam gi tada yra įtrauktas Advokatūros įstatymas į neeilinės sesijos svarstymą. Aš galiu pasakyti, kad komitetas dar jo neapsvarstė, netgi iki galo nepareikštos pastabos, dar neįvyko klausymai, o neeilinėje sesijoje mes jį jau rengiamės svarstyti. Jis tikrai turi būti svarstomas kartu su Teisininkų privačios veiklos įstatymo projektu. Siūlyčiau, vis dėlto galbūt pranešėjas sutiktų, kad mes jo nesvarstytume, nes tai tikrai bus neįmanoma, teks jį išbraukti ir sukels nereikalingų emocijų. Advokatūros įstatymo tikrai negalima forsuoti. Neįvykęs svarstymas, netgi klausymai komitete. Pastabų labai daug.

PIRMININKAS. Galima neįtraukti. Aš manau, kad pasiūlymas yra logiškas. Neįtraukti į konkrečios dienos darbotvarkę. Mes negalime išmesti, tai yra iniciatyva šią sesiją inicijavusių Seimo narių. Ačiū. Buvo viena kalba.

Dabar balsuosime. Kas už tai, kad priimtume Seimo nutarimą “Dėl Seimo neeilinės sesijos darbų programos”, prašom balsuoti. Registruotis ir balsuoti.

67 – už, prieš – 2, susilaikė – 25. Nutarimas priimtas.

Dabar mums reikia patvirtinti šios dienos darbotvarkę, taip pat ir visos savaitės. Į tribūną kviečiu Č.Juršėną.

Savaitės (nuo 2003-02-24) ir 2003 m. vasario 24 d. (pirmadienio) darbotvarkių projektai

Č.JURŠĖNAS. Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji kolegos, ir ši sesija, ir ši savaitė tikrai yra ypatingos, nes visų pirma mes trečiadienį turėsime iškilmingą posėdį, kuriame turės prisiekti naujasis Prezidentas. Kaip žinote, tik po prisaikdinimo jis oficialiai pradeda eiti savo pareigas. Antras dalykas, be abejo, baigiančio kadenciją Prezidento metinis pranešimas. Tas kaip tik šiandien yra numatyta. Ir dar vieno dalyko negaliu nepaminėti, tai yra ketvirtadienį planuojama NATO generalinio sekretoriaus lordo Dž.Robertsono kalba ir, atkreipiu dėmesį, atsakymai į Seimo narių klausimus. Tai yra ne tik ministrai ar kiti atsakinėja į mūsų Seimo narių klausimus, bet ir lordai taip pat atsakinės, bent jie su tuo sutiko. Ir dabar, jeigu imsime pirmadienio, antradienio ir ketvirtadienio darbotvarkes, kaip matote, pagrindiniai klausimai yra tie, kuriuos aš minėjau, konstituciniai. Šiandien Konstitucijos 47 straipsnį lydintis įstatymas, labai svarbus eurointegracinis klausimas – tai Įstatymas dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto ratifikavimo ir Referendumo įstatymo pataisos, čia tik pateikimo stadija.

Antradienį yra Konstitucijos 84 ir 118 straipsnių pakeitimo įstatymų projektų antrasis svarstymas. Kadangi tarp stadijų, kaip žinote, turi būti ilgesnės pauzės, tai šias pataisas, jeigu sutarsime, galėsime priimti tik eilinės sesijos pradžioje. Antradienį taip pat net keletas eurointegracinių klausimų ir keletas tarptautinių konvencijų ar susitarimų, į Vyriausybės pusvalandį kviečiama ministrė V.Blinkevičiūtė ir jeigu šiandien susitarsime dėl Referendumo įstatymo pataisų, būtų tikslinga rytoj galutinai apsispręsti, tai yra baigti svarstyti ir priimti tas pataisas.

Ketvirtadienį vienas svarbesnių ir vis mūsų atidėliojamų eurointegracinių klausimų – tai Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, priėmimas. Ir ne eurointegracinis, bet taip pat labai svarbus ir, kai kas sako, kontraversyvus įstatymo projektas – tai Šilumos ūkio įstatymo projektas, irgi priėmimo stadija. Turint galvoje kai kuriuos ginčus, kurie buvo šeštadienį, atkreipiu dėmesį į vieną ketvirtadienio klausimą – Lygių galimybių įstatymo projektą, teikia kolegos A.Sakalas arba G.Dalinkevičius. Tai tiek trumpai apie šios savaitės darbotvarkes ir apie šiandieną.

PIRMININKAS. Jūsų nori paklausti V.Landsbergis. Ruošiasi V.Andriukaitis. Prašom.

V.LANDSBERGIS. Pone pranešėjau, aš jau truputį pradėjau klausti anksčiau, noriu tai pratęsti, būtent dėl galimybės nepriimti konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymo čia vienu atsikvėpimu, kadangi yra ir abejonių, ir pasiūlymų, kurie yra oficialiai pateikti ir įregistruoti, ir būtų tikslinga tai aptarti nebūtinai posėdžių salėje ir spaudžiant laikui. Aš noriu žinoti jūsų nuomonę apie galimybę padaryti priėmimo pertrauką. Ar jūs sutiksite, kai mes dirbsime šį darbą, kad paskirtumėte kokį nors laiką tam? Be to, taip pat noriu žinoti jūsų nuomonę, kai mes svarstysime Referendumo įstatymo straipsnių pakeitimo projektą, ar bus galima prijungti tai, kas yra papildomai užregistruota, dėl 14 straipsnio ir panašiai.

PIRMININKAS. Prašau atsakyti.

Č.JURŠĖNAS. Pirma dėl atsikvėpimo. Aš noriu pasakyti, kad šiam įstatymo projektui mes jau ilgai į pakaušį kvėpuojame. Vieną sykį reikia vis tiek baigti ir priimti sprendimą, bet aš negaliu asmeniškai prisiimti atsakomybės, kadangi Seniūnų sueiga aprobavo šitą darbotvarkę. Iki klausimo nagrinėjimo, atkreipiu dėmesį, bus pertraukų, tai galėsime dar pasitarti ir tada, kai imsimės to klausimo, galutinai apsispręsti. Dabar dėl Referendumo įstatymo. Pagal mūsų taisykles pataisos teikiamos tiems straipsniams, kurie yra. Tai aš pažiūrėjau ir nematau, kad čia būtų taisomas 14 straipsnis, čia formalus keblumas, bet jeigu tai yra išties svarbus, reikalingas dalykas, kadangi vis tiek ne šiandien priimsime, manau, bus galima pasitarti, kai viskas bus pateikta.

PIRMININKAS. V.Andriukaitis. Ruošiasi E.Masiulis.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamasis Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojau, vis dėlto pažiūrėjus į darbotvarkę šiandien, žinant, kad 12.30 val. yra pasitarimas pas premjerą, dalis Seimo narių, ministrų turės išeiti, ir žinant visą salę, ar nebūtų vis dėlto racionalu tą Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalį balsuoti būtent rytoj iš ryto kartu su Konstitucijos straipsniais, nes rytoj 10.00 val. ryto mes vėl taip pat turime turėti didelį kvorumą? Gal būtų galima po to prijungti tą Konstitucijos įstatymą arba pamėginti truputį keisti laiką? 12.30 val. bus tikrai komplikuota, gal tai gali būti šiek tiek vėliau šiandien, sukeičiant darbotvarkes, nes yra abejonių dėl balsų skaičiaus?

Č.JURŠĖNAS. Gerbiamasis kolega, problema yra ta, kad rytoj yra Žemės ūkio rūmų suvažiavimas, į kurį, kiek aš žinau, ne vienas Seimo narys ruošiasi važiuoti.

V.P.ANDRIUKAITIS. Bet 1 straipsnis yra…

Č.JURŠĖNAS. Yra taip pat kai kurie kiti dalykai ir mes turėsime keblumų. Šiandien, mano žinion, yra vienas sergantis ir vienas išvykęs Seimo narys. Tai arba mes šiandien sprendžiam, arba nukeliame į eilinės sesijos pradžią. Primenu, kad šiandien mums reikia ir rytoj reikės 85 balsų. Mes turime apsispręsti. O dėl prokuratūros sistemą apibrėžiančių Konstitucijos straipsnių svarstymo, tai stadijai kvalifikuota balsų dauguma nereikalinga. Taigi 25 d. mes stokosime Seimo narių ir nebus garantijos dėl kvorumo. Tai išties ar per pertrauką, ar gal galime ir dabar iš karto, mes turime susitarti, arba šiandien balsuojame, arba nukeliame į kitą savaitę, arba net į eilinę sesiją. Nes čia pasirinkimas yra toks: jeigu šiandien negalime balsuoti, tada mes turime keblumų kitom dienom.

PIRMININKAS. E.Masiulis. Jūs išsibraukėte? Tai paspauskite dar kartą mygtuką. Prašom.

E.MASIULIS. Ačiū, gerbiamasis Pirmininke. Iš tiesų gerbiamojo V.Andriukaičio keliamas siūlymas logiškas. Tikrai manau, kad būtų galima neforsuoti šio klausimo priėmimo ir nebūtinai jį šiandien priimti. Bet vis daugiau faktų rodo, kad pasirinktas neeilinės sesijos laikas nėra pats patogiausias. Žinome, kad vyks ir Žemdirbių suvažiavimas, ir kiti svarbūs įvykiai. Tačiau turiu tokį kaip ir pasiūlymą siekiant efektyviau išnaudoti Seimo galimybes. Galbūt būtų prasminga, vis dėlto matant, kad ketvirtadienis ir antradienis nėra labai sukoncentruotos dienos įstatymų priėmimo požiūriu, pamėginti į ketvirtadienį nukelti visus klausimus, o rytoj palikti laisvą ir tam, kad būtų galima tinkamai parengti Seimo salę Prezidento inauguracijai.

Č.JURŠĖNAS. Ačiū, kolega, už bendrų valstybės reikalų teisingą supratimą. Iš tikrųjų taip ir numatyta, kad rytoj mes turime posėdžiauti trumpiau, išties salę reikia tinkamai techniškai parengti ir mums visiems susikaupti. Tai absoliučiai aišku. Žinoma, galima į ketvirtadienį dar kai ką įrašyti ir dėl kitos priežasties. Taigi šitai galima padaryti. Bet šiandien klausimas yra toks: 47 straipsnį lydintį įstatymą priimame šiandien numatytu laiku ar mes jį nukeliame į vėlesnį laiką? Tai aš siūlau tokį sprendimą: dabar aprobuoti darbotvarkes, mes turėsime pertraukų ir bus galima pasitarti, kaip galutinai darome, ar iš tikrųjų šiandien, ar nukeliame į vėlesnį laiką. O dėl ketvirtadienio programos, tai yra darbotvarkės, prisodrinimo, išties jokių problemų nėra, tai bus galima padaryti.

PIRMININKAS. Ačiū, jūs atsakėte į visus klausimus. Ar galėtume bendru sutarimu pritarti šios dienos ir savaitės darbotvarkėms su tomis pastabomis, kuriuos pateikė Česlovas?.. (Balsai salėje) Nesikarščiuokime, gi sakė, lanksčiai žiūrėsime, kad nė viena nuomonė nebūtų prarasta. Per jėgą niekas nieko nedarys. Prašom. G.Steponavičius.

G.STEPONAVIČIUS. Ačiū, pone Pirmininke. Ar darbotvarkių teikėjas siūlo, kad liktų konstitucinis įstatymas, ar vis dėlto jis išbraukiamas, nes lanksčiai darbotvarkės teisiškai tvirtinti neišeina. Arba su tuo klausimu, arba be.

PIRMININKAS. Teikėjas teikia tvirtinti, o per pertrauką pasitarsime. Bus aiškumas. Ar galime balsuoti? Balsuosime. Kas už tai, kad patvirtintume šios dienos ir savaitės darbotvarkes, prašom balsuoti.

Už – 65, prieš – 1, susilaikė 20, darbotvarkės patvirtintos. Nutarimas priimtas.

Dabar noriu jums pranešti, kad daroma pertrauka iki 11 valandos, nes 11 valandą klausysime metinio Prezidento pranešimo. Pertrauka iki 11 valandos.

Pertrauka

PIRMININKAS. Prašom sėstis. Tęsiame posėdį. Prašom užimti vietas. Kviečiu Jo Ekscelenciją Lietuvos Respublikos Prezidentą V.Adamkų.

A.KREGŽDĖ (L.e. kanclerio pareigas). Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, posėdyje dalyvauja premjeras, Vyriausybės vadovas A.M.Brazauskas ir Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo nariai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Apeliacinio teismo pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, kontrolieriai, Seimo kontrolieriai, Seimui atsakingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, merai, Vyriausybės atstovai, Prezidentūros atstovai, užsienio ambasadų Lietuvos ambasadoriai, taip pat užsienio ambasadoriai, taip pat išrinktasis Prezidentas R.Paksas ir jo komandos nariai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas Seime daro metinius pranešimus apie Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką.

Kviečiu Jo Ekscelenciją Respublikos Prezidentą V.Adamkų padaryti metinį pranešimą.

Respublikos Prezidento V.Adamkaus metinis pranešimas

V.ADAMKUS. Gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamasis Lietuvos Seime, išrinktasis Prezidente, pilietės ir piliečiai!

Mano principai ir ginamos pozicijos jums gerai žinomi: penkerius metus juos ne tik skelbiau, bet ir mėginau įtvirtinti kasdieniu darbu. Mano siūloma Lietuvos pažangos vizija išsamiai išdėstyta pernai perskaitytame metiniame pranešime.

Taigi kadencijos pabaigoje penktąjį kartą kreipdamasis į jus, norėčiau tik glaustai apibendrinti praėjusius metus ir priminti tas savo nuostatas, kurios, mano įsitikinimu, yra svarbios tolesniam mūsų tautos ir valstybės gyvenimui.

Mūsų valstybė šiandien stipri. Pasaulis mus pažįsta ir pripažįsta kaip patikimus partnerius. Šiuo metu esame prie vieningos Europos slenksčio. Lieka jį sėkmingai peržengti ir įsitvirtinti Vakarų demokratijos erdvėje. Tai istorinis mūsų tautos ir valstybės sugrįžimas į Vakarų civilizacijos kelią, kuriuo ėjome šimtmečiais ir iš kurio prievarta daugiau nei pusamžį buvome išblokšti. Labai reikia, kad Lietuvos įsitvirtinimo Vakarų pasaulyje svarbą suvoktume mes visi – visa tauta, visi piliečiai. Istorija mums duoda galimybę sukurti saugią, pasiturinčią, civilizuotą savo, savo vaikaičių ateitį. Mūsų didžioji pareiga – pasinaudoti šia galimybe. Siekdami strateginių tautos tikslų būtent šiuo metu, lygiai taip, kaip ir Sąjūdžio laikais, privalome veikti vieningai ir valingai. Šiandien viskas yra mūsų pačių rankose. Negalime būti abejingi savo likimui, negalime pasiduoti melui, negalime padaryti neatitaisomų klaidų. Leiskite man pateikti keletą citatų: “Politikai į Europos Sąjungą žmones grūda prievarta”, “Išstoti iš Europos Sąjungos bus taip pat sunku kaip iš SSSR”, “Politikai išsigando tautos keršto”. Tai pastaruoju metu skelbia vieno dienraščio antraštės. Turbūt artėjant referendumui dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje tokios antraštės gali didėti, jų gali būti dar daugiau.

Ar atsispirsime mėginimams supriešinti mūsų visuomenę, mūsų tautą, dirbtinai padalyti mus į „darbo liaudį“ ir neva tos liaudies nesuprantantį “elitą”. Mano atsakymas yra toks – tai priklausys ir nuo valdžios žmonių, ir nuo piliečių išminties.

Gaila, kad Seime neišvengėme blaškymosi dėl referendumo organizavimo, jo pobūdžio ir trukmės. Tikiuosi, kad artimiausiu metu visos Seimo partijos pateiks visuomenei bendrą, gerai apgalvotą referendumo surengimo planą, kuris visų pirma bus pagrįstas pasitikėjimu Lietuvos piliečiais. Tikiuosi, kad pagrindinės visuomenės ir politikos jėgos dirbs nuoširdžiai ir sutartinai, siekdamos, kad žmonės referendumo metu aktyviai išreikštų savo valią ir pritartų europiniam Lietuvos keliui.

Aš pats darysiu viską, ką galiu, kad kuo daugiau žmonių suvoktų tokio kelio pasirinkimo svarbą ir naudą ir kartu užsitikrintų asmeninę gerovę. Kviečiu visus tautos likimui neabejingus piliečius telktis ir veikti kartu, kad mūsų visuomenėje laimėtų civilizuotos europinės Lietuvos idėja.

Veikli ir solidari pilietinė visuomenė visada buvo ir bus mano politinės veiklos siekis. Visus penkerius metus stengiausi pats ir raginau jus įveikti kliūtis, kurios trukdo stiprėti mūsų pilietinei santarvei, trukdo atkurti žmonių pasitikėjimą savo visuomene ir valstybe.

Viena iš svarbių tokio pasitikėjimo sąlygų – bendra žmonių gerovė ir socialinis teisingumas.

Pastaraisiais metais mūsų ūkis nuolat auga. Pernai bendrasis vidaus produktas padidėjo 5,9 nuošimčio. 14 nuošimčių per metus išaugo tiesioginės užsienio investicijos. Infliacija neviršijo nė pusės nuošimčio. Eksportas padidėjo dešimtadaliu. Sumažėjo einamosios sąskaitos deficitas. Negalutiniais duomenimis, pernai nacionalinis biudžetas gavo beveik 1 milijardu 250 milijonų litų daugiau pajamų negu užpernai. Pagrįstai tarptautinė kredito reitingų agentūra “Standard and Poor’s” visai neseniai suteikė Lietuvai aukštesnius kredito reitingus, pažymėdama mūsų valstybės finansinę pažangą, labai veržlų ūkio augimą ir, kas labai svarbu, mūsų ekonomikos lankstumą globalaus ūkio nuosmukio metu.

Teigiamos ūkio permainos jau pasiekė ir dalį visuomenės. Pernai mažmeninė prekyba šalyje padidėjo daugiau nei 12 nuošimčių. Žmonių indėliai komerciniuose bankuose išaugo 500 milijonų litų – daugiau nei 8 nuošimčiais. Taigi vis daugiau Lietuvos žmonių gali ir daugiau vartoti, ir taupyti.

Deja, šių teigiamų ūkio poslinkių didelė visuomenės dalis dar nespėjo pajusti: jos gyvenimas netapo geresnis. Nedarbas tebėra didelis, jis per metus sumažėjo tik vienu nuošimčiu. Nedarbo, ilgalaikio nedarbo ir jaunimo nedarbo lygis Lietuvoje du kartus viršija Europos Sąjungos valstybių vidurkį. Mažos senatvės ir invalidumo pensijos neužtikrina oraus žmonių gyvenimo.

Vis ryškesni tampa ir teritoriniai žmonių gerovės skirtumai. Verslo ir žmonių pajamos gana sparčiai auga Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune. Tačiau daugelio kitų Lietuvos regionų raida gerokai lėtesnė, nedarbo ir skurdo juose kur kas daugiau. Žemiau skurdo ribos yra atsidūręs dešimtadalis šalies miestiečių. Kaime skurde gyvena daugiau nei ketvirtadalis žmonių. Daugiau nei trečdalis visų Lietuvos ūkininkų šiandien skursta. Skursta daugiau nei trečdalis daugiavaikių šeimų. Daug tokių šeimų gyvena kaime.

Taigi šiuo metu labai svarbu suderinti sparčią ūkio plėtrą su visų žmonių galimybėmis gyventi geriau. Teigiamas ūkio permainas turi pajusti ir mažas pajamas gaunantys, ir socialiai remtini žmonės. Palaipsniui turi kilti tiek žemdirbių, tiek mokslininkų, mokytojų, gydytojų, kultūros darbą dirbančių žmonių gerovė. Mūsų valstybės politika šiandien negali palikti atskirų visuomenės grupių bendros krašto raidos nuošalėje. Ji turi mažinti esamas socialines įtampas ir stiprinti pilietinės visuomenės solidarumą.

Gaila, kad net augant šalies ūkiui reikalingos socialinės pertvarkos ir toliau atidėliojamos arba paliekamos pusiaukelėje. Po ilgų diskusijų pernai pasirinktas pensijų reformos modelis tikrai nėra pavykęs. Numatytas lėtas reformos tempas vargu ar leis dabar dirbančių žmonių kartai užsitikrinti saugesnę senatvę.

Mūsų socialinė parama kaip buvo, taip ir lieka per mažai taikli. Esminė sveikatos apsaugos reforma taip ir nepajudėjo. Švietimo pertvarkos darbai stringa valdančiosios daugumos vidaus nesutarimuose.

Per lėtai modernizuojama valstybės tarnyba. Visuose valdymo lygmenyse vis dar išlieka per daug biurokratizmo. Vis dar stinga palankesnių sąlygų smulkiam ir vidutiniam verslui. Valstybėje iki šiol nematyti perspektyvios regionų plėtros, regionų gaivinimo politikos.

Mūsų visuomenės pažanga gali gerokai nukentėti, jei minėtas sritis ištikusi savotiška stagnacija užsitęstų ilgiau.

Ypač svarbu šiandien modernizuoti valstybės valdymą, padaryti jį labiau efektyvų, labiau skaidrų ir patikimą. Nuo šių darbų iš esmės priklauso tolesnė mūsų demokratijos ir pilietinės visuomenės plėtra.

Demokratinis šalies valdymas turi remtis daug stipresne valstybės institucijų ir visuomenės sąveika, daug geresniu visuomenės informavimu ir konsultavimusi su visuomene priimant strategiškai svarbius sprendimus, daug aktyvesniu piliečių dalyvavimu valstybės reikaluose.

Valdžios ir visuomenės dialogui mums šiandien reikia tvirto pagrindo – reikia aiškios valstybės ir tautos raidos strategijos, kuri labai konkrečiai kiekvienam Lietuvos žmogui atsakytų į klausimą, kaip mūsų kraštas pasinaudos būsima Europos Sąjungos parama ir pasieks sparčios pažangos. Reikia strategijos, kuri ne tik argumentuotai išskirtų aiškius raidos prioritetus, bet ir juos pagrįstų būsimų investicijų planu. Tokia strategija padėtų atsirasti labiau įpareigojančiam, platesniam ir realiai veikiančiam nacionaliniam susitarimui.

Tiesa, šiandien turime ir neblogų strateginių dokumentų, ir pasirašytą Nacionalinį susitarimą siekiant ekonominės ir socialinės pažangos. Tačiau kasdieniai politiniai sprendimai labai dažnai nutolsta nuo visuomenei pristatyto strateginio brėžinio, paversdami mūsų dokumentus tik tuščiomis deklaracijomis, kuriomis piliečiai neturi pagrindo pasitikėti. Štai jūs, gerbiamieji Seimo nariai, pernai patvirtinote Valstybės ilgalaikės raidos strategiją. Joje pagrįstai iškeliami žinių visuomenės, saugios visuomenės ir konkurencingo ūkio prioritetai. Kaip ir Vyriausybės priimtoje Ilgalaikėje Lietuvos ūkio plėtros strategijoje, čia yra teigiama, kad “žiniomis pagrįsta ekonomika tampa prioritetiniu Lietuvos siekiu”.

Tačiau visai neseniai Vyriausybė parengė Bendrąjį programavimo dokumentą, kuriame numatė, kam Lietuva panaudos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas 2004–2006 metais. Žmogiškųjų išteklių plėtrai – švietimo ir socialinėms programoms – ketinama skirti tik 18 nuošimčių visų būsimų Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Tuo metu dabartinės Europos Sąjungos šalys šiai sričiai vidutiniškai skiria 23 nuošimčius, o “tigro šuolį” padariusi Airija – daugiau nei 33 nuošimčius visų struktūrinių fondų lėšų. Taip elgiasi valstybės, kurių socialinė ir technologinė pažanga daug didesnė, o nedarbo lygis kur kas žemesnis nei mūsų.

Ko iš tiesų vertos tos kalbos apie žinių ekonomiką, žiniomis grindžiamą ūkį, nedarbo įveikimą ir skurdo mažinimą, jei į savo žmones, į jų išsilavinimą, į jų prisitaikymą prie kintančios darbo rinkos investuosime tik tas lėšas, kurios liks nuo tiltų, kelių ir geležinkelių? Ar taip elgdamiesi galime tikėtis susikursią žinių visuomenę, saugią bendruomenę ir konkurencingą ūkį? Vargu.

Todėl dar kartą noriu paprašyti Seimo ir Vyriausybės: ne tik deklaruokime, bet ir siekime realiai įgyvendinti iškeltus tautos ir valstybės raidos prioritetus. Mažinkime atotrūkį tarp žodžių ir darbų. Tik taip įstengsime atkurti piliečių pasitikėjimą valdžia.

Kaip svarbu šiandien stiprinti švietimo galias, padėti žmonėms prisitaikyti prie esmingai pasikeitusių politinių, ūkinių, socialinių gyvenimo sąlygų, rodo dabartinis mūsų visuomenės savimonės paveikslas.

Prieš kurį laiką atliktas lyginamasis Europos šalių vertybinių nuostatų tyrimas, pavadintas “Vertybės: Europa – 1999-ieji”, leidžia mums pamatyti savo visuomenę pagal bendrą Vakarų ir Rytų Europos kontekstą.

Tyrimo duomenys rodo, kad mes, lietuviai, itin menkai pasitikime demokratinėmis valstybės institucijomis ir savo, kaip piliečių, jėgomis. Kartu su rusais mes prašokame kitas iš komunizmo išsivadavusias tautas savo simpatijomis totalitarinei praeičiai. Mes palankiau vertiname buvusią komunistinę nei esamą demokratinę politinę sistemą. Dauguma mūsų būtų linkę pritarti bei paklusti parlamento ir rinkimų nevaržomo lyderio valdžiai. Tyrimai rodo, kad tokio autoritarinio vadovo mes ilgimės labiau negu rusai ir baltarusiai. Iš visų Europos tautų mes, lietuviai, mažiausiai pasitikime pačių išsirinktu parlamentu, tačiau esame mažiausiai kritiški spausdintam žodžiui. Iš visų europiečių mes mažiausiai didžiuojamės tuo, kad esame savo šalies piliečiai.

Taigi mumis lengviau manipuliuoti, nes mes nepasitikime savimi.

Kartais atrodo, kad moralinė, pilietinė atsakomybė ne vienam iš mūsų tampa per sunkia našta. Mūsų visuomenė šiandien stokoja moralinio stabilumo. Taip, joje matome daug kilnaus žmogiškumo pavyzdžių. Tačiau greta – šiurpūs nužmogėjimo atvejai. Niekaip negaliu suvokti, kaip paprastas, iš kitų neišsiskiriantis kaimo vaikas staiga gali imti ir žiauriai nužudyti jį globojusius kaimynus, kaip miesto mergina be jokio motyvo, vien “dėl pramogos” gali smeigti praeiviui peilį į nugarą, kaip jauni lietuvių vyrai ir moterys kaimynų akivaizdoje gali nukankinti savo kūdikius ir vaikus. Tai irgi mūsų – dalies visuomenės – dabarties ženklai. Kraupūs ženklai. Būtų blogiausia, jei prie jų priprastume kaip prie neišvengiamos kasdienybės. Aš tikiu, kad niekada taip neįvyks.

Ne kartą kėliau sau klausimą: kaip politikai, matantys netobulą pokomunistinės visuomenės paveikslą, privalo veikti šioje visuomenėje, dirbti šios visuomenės labui? Juk su valdžia siejami mūsų lūkesčiai yra nepagrįstai dideli, todėl beveik neišvengiamas ir nuolatinis mūsų nusivylimas valdžia.

Esant tokiai visuomenei politikams gali kilti didelė pagunda manipuliuoti žmonėmis, naudotis jų bėdomis ir silpnybėmis, žaisti jų lūkesčiais, neatsižvelgiant į tikrovės galimybes. Paguoda, kad geras tikslas pateisina visas priemones, gali būti labai apgaulinga. Pasiektos politikų pergalės šiuo atveju būtų tik trumpalaikės, o visuomenės pralaimėjimai galėtų turėti sunkiai atitaisomų pasekmių.

Jei mūsų politika iš atsakingo bendrų tautos reikalų tvarkymo taptų tik valdžios siekimo ir išsaugojimo technologija, tik jėgos žaidimais, kuriuose viskas leistina, mūsų demokratijai ir mūsų pilietinei visuomenei iškiltų labai rimtas pavojus, nes demokratinė valstybė, kad būtų stipri ir galėtų išlikti, privalo remtis moraliniais pagrindais, moraliniais susitarimais ir pilietiniais įsipareigojimais. Demokratinė politika gali egzistuoti tik grindžiama bendromis vertybėmis ir bendrais principais.

Todėl buvau ir lieku įsitikinęs, kad politikas, kuriam svarbi Lietuvos demokratija ir jos ateitis, turi rinktis sunkesnį kelią – atvirumą ir tiesos sakymą. Tik toks kelias kurs patikimą dialogą tarp Lietuvos žmonių, stiprins piliečių pasitikėjimą savimi ir valstybe.

Deja, mūsų politika ir šiandien išlieka per daug uždara, nepakankamai socialiai jautri, per daug atitrūkusi nuo kasdienių žmonių rūpesčių. Mūsų valdžia atrodo pernelyg patenkinta savimi. Mūsų partijos kartais primena diskusijų klubus, paskendusius savo vidaus problemose.

Būtent tai matydamas, daugiau nei prieš porą metų iškėliau naujosios politikos idėją. Kreipdamasis į šią idėją parėmusias partijas, tuomet sakiau: “Atsigręžkime veidu į realią Lietuvą – su skurdo ir neteisybės, nevilties ir iš sovietmečio paveldėto gyvenimo inercijos ženklu. Laikas ryžtingiau veržtis iš tų ženklų įtakos. Laikas imti spręsti realias, žmonėms rūpimas problemas. Dėmesio realybei, kasdienybei, tikrovei – šito trūko ir trūksta mūsų valstybei visą atkurtos laisvės dešimtmetį.”

Ir šiandien esu įsitikinęs, kad tik politikų dėmesys realybei, tik atviras politinis dialogas gali sėkmingai vesti Lietuvą į priekį. Ir būtų labai apmaudu, jei iš naujosios politikos idėjos liktų tik naujosios politinės technologijos.

Manau, kad vienas iš kertinių dabarties uždavinių – padėti pagrindus veikliai ir organizuotai visuomenei. Prievartos dešimtmečiai yra rimtai pažeidę mūsų galias burtis į nuo valstybės nepriklausomas draugijas ir judėjimus, organizuotai veikti. Kartais visą politinį ir visuomeninį krašto gyvenimą mėginama dalyti tik į elitą ir mases, į valdančius ir valdomus žmones. Taip rizikuojama ne tik iškreipti sudėtingą visuomenės tikrovę, bet ir nuo jos nusišalinti, visą atsakomybę už bendrą ateitį patikėjus valdžiai, finansiniam elitui ar specialistams. Toks požiūris ir elgesys nuvertina žmogaus svarbą ir jo pilietinę atsakomybę. Tokia nuostata yra tiesiog svetima pilietinės visuomenės ir demokratinės politikos prigimčiai.

Nieko nėra pavojingesnio demokratijai ir šiuolaikinei valstybei už iliuziją, kad viskas visuomenėje ir valstybėje yra iš anksto nulemta interesų grupių, kad visa kita tėra tik manipuliacijos ir žmonių apgaudinėjimas. Todėl esą neverta nei dalyvauti krašto politiniame gyvenime, nei juo domėtis.

Be sąmoningų, aktyvių ir organizuotų piliečių neįmanoma nei demokratija, nei moderni valstybė. Tad labai svarbu Lietuvoje plėsti viešų diskusijų ir pilietinių akcijų erdvę, kurioje žmonės pasijustų esą vienos visuomenės nariai, bendrų vertybių ir tikslų jungiami piliečiai.

Būtent švietimas, tvirtindamas mūsų vertybines nuostatas, lavindamas mūsų gebėjimus, turi šiandien kloti pamatus veikliai pilietinei visuomenei. Švietimo paskirtis – padėti mūsų vaikams, jaunimui, suaugusiems savarankiškai ir kūrybingai gyventi laisvos rinkos, nuolat kintančio pasaulio ir atviros pilietinės visuomenės sąlygomis. Tik stiprindami švietimą, šiandien įstengsime saugoti ir kurti savo tapatybę, pajėgsime įsitvirtinti Vakarų erdvėje kaip savarankiška, ori ir kūrybinga tauta.

Manau, kad būtent šiuo metu, kai pradedame naują tautos ir valstybės raidos etapą, mūsų visuomenei ir parlamentinėms partijoms labai svarbu susitarti dėl pagrindinių švietimo plėtotės krypčių. Tokio susitarimo siekdamas, šiandien ir teikiu jums, gerbiamieji Seimo nariai, ekspertų grupės parengtas ir su visuomene aptartas Lietuvos švietimo plėtotės strategines nuostatas. Patikiu jas Seimo Pirmininko globai ir tikiuosi jūsų pritarimo.

Baigdamas paskutinį savo metinį pranešimą, noriu padėkoti jums, brangūs Lietuvos žmonės, gerbiamieji Seimo nariai, už tą man suteiktą galimybę dirbti kartu su jumis dedant pamatus stipriai ir moderniai mūsų valstybei. Tikiu demokratinės mūsų valstybės sėkme, tikiu Lietuvos ateitimi, kurią kūrėme ir kursime kartu. Ačiū jums. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkojame jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui V.Adamkui už pranešimą.

Dabar skelbiu pertrauką iki 12.00 val., kartu skelbiu pirmojo posėdžio pabaigą.

A.KREGŽDĖ (L.e. kanclerio pareigas). Jo Ekscelencija Prezidentas išeina.