Keturiasdešimt
devintasis (325) iškilmingas posėdis, skirtas Europos Parlamento rezoliucijos
20-mečiui ir Laisvės gynėjų dienai paminėti
2003 m. sausio 13 d.
Seimo Pirmininko A.Paulausko kalba
Europos Parlamento vicepirmininko G.Podestos kalba
Europos Parlamento Jungtinio parlamentinio komiteto pirmininko G.Adamo kalba
1979 m. pabaltijiečių memorandumo signataro I.Caličio kalba
1991 m. sausio 13 d. nukentėjusiųjų atstovas, tremtinys, Vilniaus universiteto docentas A.Šukys
Islandijos ambasadorius Suomijoje, buvęs užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.PAULAUSKAS ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Č.JURŠĖNAS
PIRMININKAS (A.PAULAUSKAS). Lietuvos Respublikos Seimo posėdį, skirtą Europos Parlamento rezoliucijos 20-mečiui ir Lietuvos laisvės gynėjų dienai paminėti, pradedame.
Jūsų Ekscelencija išrinktasis Prezidente, pone Ministre Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, signatarai, Lietuvos parlamento svečiai, Laisvės gynėjų diena Lietuvoje kasmet minima kaip demokratinės visuomenės taikios pergalės prieš smurtą, totalitarizmą simbolis. 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos piliečiai apgynė nepriklausomybę. Tačiau šiais metais Lietuvos Seimas sausio 13-osios minėjimus susiejo su Europos Parlamento lygiai prieš 20 metų, 1983 m., priimta rezoliucija.
Europos Parlamentas, atsižvelgdamas į 1979 m. rugpjūčio mėnesio Estijos, Latvijos ir Lietuvos 45 piliečių memorandumą, raginantį Jungtines Tautas pripažinti Baltijos valstybių teises į apsisprendimą ir nepriklausomybę ir reikalaujantį referendumo šiuo klausimu, pasmerkdamas tai, kad šias oficialiai buvusias nepriklausomas ir neutralias valstybes 1940 m., po Molotovo ir Ribbentropo pakto sudarymo, okupavo Sovietų Sąjunga, 1983 m. sausio 13 d. pasiūlė pateikti Baltijos valstybių klausimą Jungtinių Tautų Dekolonizacijos pakomitečiui, įpareigojo Europos Parlamento pirmininką perduoti tą rezoliuciją užsienio reikalų ministrų susitikimui dėl politinio bendradarbiavimo ir Europos Parlamento valstybių narių vyriausybėms. Šis politinis veiksmas, padarytas prieš 20 metų, ne tik priminė Vakarų pasauliui Baltijos šalių laisvės bylą, bet ir nulėmė mūsų šios dienos iškilmingo posėdžio turinį.
Šiandien į Lietuvos Respublikos Seimo posėdį, skirtą Europos Parlamento rezoliucijos 20-mečiui ir Laisvės gynėjų dienai paminėti, pakviesti ir atvyko: Jo Ekscelencija išrinktasis Prezidentas, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, Vyriausybės nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomybės Akto signatarai, atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo bei Apeliacinio, Vyriausiojo administracinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei atstovai, Europos Parlamento pirmininko pavaduotojo G.Podestos vadovaujama delegacija, 1979 m. memorandumo signatarai ir rėmėjai, 1983 m. Europos Parlamento rezoliucijos rėmėjai, Islandijos ambasadorius Suomijoje, buvęs užsienio reikalų ministras J.B.Hannibalssonas, Beneliukso parlamentinės konsultacinės tarybos pirmininko vadovaujama delegacija, Šiaurės Tarybos pirmininko vadovaujama delegacija, Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo narių Asamblėjos nariai, Baltijos Asamblėjos nariai, diplomatinių misijų atstovai, konferencijos pranešėjai, Lietuvai lemtingą naktį žuvusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę giminės ir artimieji, įvykių liudytojai, nukentėję, tapę invalidais giminės ir artimieji, Pasaulio Lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, merai, aukštųjų mokyklų rektoriai, tautinių bendrijų atstovai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos -Atkuriamojo Seimo gynėjai, savanoriai ir kiti garbingi svečiai.
Gerbiamieji, noriu pranešti, kad Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės vardu savivaldybių atstovai padės gėlių ant žuvusiųjų kapų Alytuje, Kaune, Kėdainiuose, Marijampolėje, Rokiškyje. Seimo nariai padės gėles Medininkų žudynių ir Gintaro Žagunio žuvimo vietoje. Seimo nariai gėles išvyksta padėti tuoj pat.
Toliau kviečiu pirmininkauti Seimo Pirmininko pavaduotoją Č.Juršėną. Jis skelbs kalbančiuosius šiame posėdyje.
PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS). Mieli ir gerbiami susirinkusieji! Dabar kalbėti kviečiu Seimo Pirmininką A.Paulauską.
A.PAULAUSKAS. Jūsų Ekscelencija išrinktasis Respublikos Prezidente Rolandai Paksai, Jūsų Ekscelencija premjere Algirdai Brazauskai, gerbiamieji kolegos, šio posėdžio svečiai, kiekvienais metais ir, manau, jau visada Lietuva minės sausio 13 dieną, kuri amžiams įrašyta į mūsų valstybės ir tautos istoriją.
Gerbiamieji Europos Parlamento vadovai, buvę ir esantys jo nariai, ekscelencijos užsienio valstybių ambasadoriai, jūsų dalyvavimas šios mums nepaprastai reikšmingos dienos minėjimo renginiuose nėra vien mandagumo mūsų valstybei gestas. Jūs esate su mumis lygiaverčiai šių iškilmių dalyviai, nes be rūstaus pasaulio balso 1991 m. sausio 13-ąją mūsų likimas gal jau ir negalėjo kardinaliai pasikeisti, tačiau be to jūsų balso tikriausiai būtume gerokai suvėlavę grįžti į civilizuotų valstybių draugiją.
Ačiū jums už tai, kad jūsų ir jūsų atstovaujamų tarptautinių organizacijų ar valstybių vadovų, politikų ir visuomenės balsas įvairiomis pasaulio tautų kalbomis rėmė mūsų laisvės idėją, stabdė artėjančio kracho išgąsdintą, tankais riaumojančią sovietinę imperijos agresiją.
Gerbiamieji Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai, įvairių Seimo kadencijų nariai, visų Vyriausybių ministrai, susitikę įvairių iškilmių proga mes tarsi pasitikriname laikrodžius – ar nevėluoja, ar neskuba, ar tos pačios laiko juostos valandas rodo. Ar apskritai kurio nors laikrodis nesustojo…
Manau, kad bent jau dauguma mūsų, nepaisydami skirtingų partijų ar politinių įsitikinimų, pozicijų ar opozicijų, galime nerausdami vieni kitiems žvelgti į akis. Vadinasi, neišduodame tų idėjų, kurios tada, prieš 12 metų, vedė žmones ginti Seimą, televizijos bokštą, Spaudos rūmus.
Gerbiami savanoriai, registruoti ir neregistruoti, apdovanoti ir neapdovanoti, sužeisti ir išlikę sveiki – visi, kas tada stojote ginti Seimą, televiziją, radiją, spaudos rūmus. Tai, ką jūs gynėte, iš esmės jau nebuvo nei Seimas, nei Spaudos rūmai, nei televizijos bokštas. Tai buvo tiesiog Lietuva. Turbūt dar niekada kiekviena gatvė, kiekvienas pastatas, kiekviena žemės pėda taip nesitapatino su Lietuva kaip tąsyk, tą kruvinąjį sausio 13-osios sekmadienį.
Iš esmės jūs patys tada buvote tiesiog Lietuva.
Esu tikras, kad visos būsimosios kartos su didžiausia pagarba minės amžiaus pabaigos Lietuvos gyventojų kartą, kuri būsimosioms kartoms padovanojo valstybę. Ačiū jums už valstybę.
Brangieji žuvusiųjų artimieji, jūsų skausmo nesumažins nei gražūs žodžiai, nei visų mūsų gėlės ant jūsų vaikų ar tėvų kapų, nei gatvių pavadinimai, įamžinę sausio 13-osios didvyrius.
Jų žūtis – atliko savo garbingą misiją – jie kaip karalius Mindaugas Justino Marcinkevičiaus dramoje savo krauju tvirtino Lietuvos valstybę, lipdomą iš atskirų molio gabalėlių. Jūsų artimųjų kraujas tvirtino Lietuvą, “lipdomą” iš kiekvieno mūsų.
Net tie, kurie dar abejojo mūsų valstybės nepriklausomybe, manė, kad ji trapi, laikina, ir imperija kaipmat susidoros su “išsišokėle” Lietuva, tada, pamatę mūsų didvyrių, o jūsų artimųjų kraują, neišlaikė – įsiliejo į Lietuvą ir tapo ja.
Ir dabar jau niekas nepasakys, kad mūsų nepriklausomybė – tik gudriai sugautas istorijos momentas.
Niekas nepasakys, kad kažkas atkimšo stebuklingą butelį ir kaip pasakų džiną laisvę paleido į laisvę: imkite ir naudokitės – tverkite savo nepriklausomybę.
Nieko panašaus jau nebus. Mūsų žuvusieji pasauliui parodė, kad iš to paties visai ne stebuklingo butelio išriedėjo tankai traiškyti mūsų laisvės.
Bet tankams kelią užtvėrėme mes, o sustabdė –
Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičiaus, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavaliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus.
Kviečiu atsistoti ir minutėlę pagalvoti tik apie juos. Žmones, tapusius legenda. Žmones, savo mirtimi įspėjusius pasaulį: imperija yra imperija – kad ir koks caras ją valdytų. (Tylos minutė)Ačiū.
Kaip būtų nuostabu, jeigu visada prisimintume juos… O tai reiškia, dažniau jaustumėmės Lietuva. Ne tik gindamiesi ir gindami, o ir dirbdami, kurdami, skaitydami, mąstydami ir balsuodami. Ypač šioje salėje...
Mieli žurnalistai, jūs šiandien dirbate. O didelė jūsų dalis turėtų sėdėti čia kaip garbingiausi šio iškilmingo posėdžio svečiai. Drauge su savo kolegomis iš užsienio. Vienintelė jėga, kuri galėjo nutraukti agresiją, buvo pasaulio balsas, kurį ir pažadino žurnalistai, į Vilnių suvažiavę iš viso pasaulio. Tada, prieš 12 metų, Lietuva savo akimis pamatė tai, ką pasaulis vadina tarptautiniu žurnalistų solidarumu.
Gerbiamieji buvę sovietmečio disidentai, tai jūsų dėka šiandien mes minime dar vieną sausio 13-ąją, 1983-iųjų.
Jūs neleidote užgesti vilčiai. Kiekvieno jūsų areštas, kiekvienas teismo procesas buvo signalai pasauliui ne tik apie sąžinės laisvės pažeidimus Lietuvoje, o ir apie tai, kad Lietuvoje dar gyvas tikėjimas laisve ir nepriklausomybe. Kad gyva pati lietuviška dvasia, ji kažkur pasislėpusi, kažkur gelmėse, bet gyva.
Kiekvienas jūsų pogrindinis leidinys, pasiekęs laisvąjį pasaulį, beldėsi į jo sąžinę: negi jūs galite būti laimingi, kai visai netoli ar kažkur už Atlanto tolių sovietinės imperijos glėbyje dūsta buvusi Europos valstybė Lietuva, kurios žmonės ilgisi civilizuotos Europos, nori būti tokie kaip jūs. Tik be jūsų pagalbos visi jos norai yra beprasmiai.
Ir Europa po daugelio metų neišlaikė. 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Dėl situacijos Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje“, kurioje raginama Baltijos šalių klausimą svarstyti Jungtinėse Tautose ir išreiškiama viltis, kad užsienio reikalų ministrų konferencija sieks kiek įmanoma įgyvendinti Baltijos valstybių piliečių troškimus dėl šalių valdymo sistemos.
Tokia rezoliucija dar toli gražu nebuvo nei laisvė, nei nepriklausomybė. Tačiau tai buvo ženklas, kad Europa mus jau girdi, kad Europai mes jau rūpime, kad mūsų disidentų žodis – jau ne šauksmas tyruose. Tai buvo savotiškas pripažinimas. Ne pačios nepriklausomybės pripažinimas, o pripažinimas, kad mes jos verti. Tai buvo mūsų vilties pripažinimas.
Dvi sausio 13-osios – dvi tarpusavyje tiesiogiai susijusios datos.
1983 m. sausio 13-osios Europos Parlamento rezoliucija turėjo tiesioginės įtakos mūsų Kovo 11-ajai. 1991 m. sausio 13-oji – tiesioginė Kovo 11-osios pasekmė.
Dvi sausio 13-osios – dvi viltys. Mūsų ir ne mūsų viltys.
1983 m. sausio 13-oji – mūsų viltis grįžti į Europos politinį žemėlapį, grįžti į Europą – grįžti namo… 1991m. sausio 13-oji – imperijos viltis atimti iš mūsų viltį. Anos sausio 13-osios viltį.
Imperijos viltis liko palaidota. Kartu su pačia imperija. Nes mūsų viltis buvo stipresnė. Nes ji buvo visos civilizuotos demokratinės Europos viltis. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkoju. Dabar kviečiu kalbėti Europos Parlamento vicepirmininką G.Podestą.
G.PODESTA. Pone Pirmininke, mielieji deputatai, ponios ir ponai, mielieji bičiuliai. Šiandien minėdami šią svarbią datą, mes pradedame lemiamus metus, kurie bus ypač svarbūs mūsų žemynų ir mūsų žemyno tautoms. Prieš keletą savaičių Briuselyje su ponu A.Paulausku ir Europos Parlamento pirmininku Coxu aš pats susitikau su visais trylikos šalių kandidačių parlamentų pirmininkais. Tik prieš savaitę Kopenhagos viršūnių susitikime buvome išreiškę mūsų bendrą požiūrį. Europos Sąjungos plėtra bus labai svarbus ir simbolinis įnašas, sutvirtinantis pasaulinę taiką, saugumą ir klestėjimą. Kitais metais parlamentai ir parlamentarai, tiek nacionalinių parlamentų nariai, tiek Europos Parlamento nariai, turės atlikti labai svarbius darbus, susijusius su Europos Sąjungos plėtra. Šalyse vykstant balsavimui ir europinių sutarčių ratifikavimo darbams mums teks užtikrinti, kad visiems tiems procesams leigitimumą suteiktų mūsų šalių žmonės. Be jų palaikymo, deja, negalėsime įgyvendinti savo ambicijų Briuselyje. Gruodžio mėnesį mes sutarėme dėl būtinybės parlamentams bendradarbiauti ir kartu užsitikrinti mūsų šalių žmonių paramą, kad Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą ir kitų kandidačių įstojimas į Europos Sąjungą būtų skaidrus, atviras ir demokratiškas. Norėčiau pridurti, kad šioje srityje žurnalistai ir žiniasklaidos atstovai galėtų atlikti ypač reikšmingą darbą.
Šiandienos minėjimas mums primena, koks didelis atstumas buvo įveiktas kartu nuo tos dienos, kai baigėsi Vokietijos padalijimas ir kai žlugo Tarybų Sąjunga. Iš tiesų Lietuva niekada nepriklausė Tarybų Sąjungai, nebuvo jos dalis. Jūs buvote okupuoti. Penkerius dešimtmečius truko ši okupacija, tačiau jūs sugebėjote labai greitai atkurti demokratiją ir visa tai rodo, kad jūsų mąstymas ir jūsų europinė kultūra niekada nebuvo sugriauti. Lenkiu galvą prieš tas aukas, kurias teko sudėti jūsų šaliai, jai teko liūdnas likimas būti okupuotai dviejų totalitarinių režimų. Jūsų šalį buvo okupavęs ir Hitlerio, ir Stalino režimas.
Jūsų įstojimas į Europos Sąjungą reiškia didžiulę pergalę. Po Sovietų invazijos nacionalinė kova šalyje tęsėsi, lygiai taip kaip ir Estijoje bei Latvijoje. Reikia atsižvelgti į tas aukas, kurias teko sudėti jūsų tautai, atliekant įvairiausias reformas ir pertvarkymus tam, kad jūsų šalis galėtų įstoti į Europos Sąjungą. Jūsų viltis rodo, kad jūs penkerius dešimtmečius visam šiam procesui rengėtės, ir štai dabar Baltijos šalys užims joms priklausiančią vietą Europos šalių šeimoje. Jūsų stojimas į NATO yra labai panašus procesas, tačiau įstoti į Europos Sąjungą yra sunkiau, tai yra kompliktuotesnis procesas. Būtent todėl minčių reiškimo laisvės ir demokratijos kriterijai yra tokie svarbūs.
Dabar, manyčiau, yra būtinybė apžvelgti mūsų ateitį. Artimiausiais mėnesiais Konventas dar papildys savo darbų sąrašą, ir aš, kaip italas, galiu užtikrinti, kad Italija, kuri netrukus pradės pirmininkauti Europos Sąjungoje, padarys viską, kad tarpvyriausybinės konferencijos darbas baigtųsi iki 2003 metų pabaigos. Lietuva pilnateisiškai dalyvaus šios tarpvyriausybinės konferencijos darbe, nors naujos sutartys bus pasirašytos vėliau.
Mielieji kolegos, Europos Parlamento balsavimas prieš 20 metų aiškiai parodė, kaip mūsų institucija sugebėjo įveikti reopolitikos ir tradicinės diplomatijos nubrėžtas ribas. Nes iš tiesų tas sprendimas buvo labai kontroversiškas, ir jūs daug padarėte, kad atgautumėte savo laisvę. Noriu nuoširdžiai tuo pasidžiaugti ir pasveikinti jus savo ir visų Europos parlamentarų vardu.
Pone Landsbergi, pono O. von Habsburgo buvimas čia mums yra įkvepiantis dalykas. Mes matome, kad plėtra padės galutinai laimėti mūšį už demokratiją. Mane šioje kelionėje lydi ponas G.Adamas, kuris yra Europos Parlamento Jungtinio parlamentinio komiteto vienas iš vadovų. Norėčiau pasakyti, kad per tų jungtinių komitetų susitikimus, kurie rengiami su šalių kandidačių parlamentų vadovais ir su mūsų politinėmis grupėmis, mes turime galimybę geriau stebėti plėtros procesus. Aš, kaip Europos Parlamento vicepirmininkas, kuriam patikėta stebėti Europos plėtros reikalus, galiu tiesiog geriau suprasti, kokie yra šalių kandidačių lūkesčiai.
Europos Parlamente buvo daug kalbėta kalbų klausimu, ir mes nusprendėme, kad tokiame parlamente, kur parlamentarai atstovauja savo šalių piliečiams ir priima jų labui teisės aktus, jie turi teisę kalbėti savo gimtąja kalba. Žinoma, toks sprendimas nebus pigus, jis mums kainuos, tačiau tai yra būtinos išlaidos, nes mes negalime sutikti su kultūrų niveliacija, kad ir kokia ta niveliacija būtų. Mes manome, kad visos šalys Europos Sąjungos narės – ir mažos, ir didelės – yra vienodai svarbios kultūros identiteto požiūriu. Kaip ir vėliava, kalba yra dar aiškesnė kiekvienos šalies kultūros identiteto išraiška. Mes lapkričio 19 dieną Strasbūre jau baigėme debatus šiuo klausimu. Lapkričio 19 dieną vyko didelis renginys, susitiko 27 šalių – Europos Sąjungos kandidačių ir narių – atstovai. 23 kalbos buvo vartojamos susitikimo metu, 500 kalbų kombinacijų. Tai buvo tikras egzaminas mūsų vertimų tarnybai, bet ji tą egzaminą išlaikė. Norėčiau pasakyti, kad labai svarbu turėti kvalifikuotus darbuotojus. Mūsų institucijos sėkmingai veiks po Europos Sąjungos plėtros.
Tikimės, kad šis darbas duos laukiamų rezultatų dar šiais metais, kad jūsų šalis galėtų darniai įsijungti į Europos Sąjungą 2004 m. gegužės 1 dieną. Šią dieną mes būsime užvertę vieną iš istorijos puslapių, mielieji bičiuliai, atverdami saugumo ir klestėjimo perspektyvą, kuri buvo neįsivaizduojama prieš 20 metų. Tegyvuoja Europa, tegyvuoja Lietuva! (Plojimai)
PIRMININKAS. Kalbės Europos Parlamento Jungtinio parlamentinio komiteto pirmininkas G.Adamas.
G.ADAMAS. Gerbiamasis Pirmininke, išrinktasis Prezidente, parlamento nariai, jūsų ekscelencijos ponai ir ponios! 1983 metais aš buvau Europos Parlamento narys, tada buvo priimta rezoliucija. Ir man labai džiugu matyti poną O. von Habsburgą šiandien čia su mumis.
Man, manau, ir daugumai tuometinio parlamento narių ši rezoliucija atspindėjo viltį, o ne lūkestį. Tačiau mažiau nei per 10 metų pasikeitė Europos politinis žemėlapis. Buvo nuplėšta geležinė uždanga ir staiga šalys pasirodė pasauliui, atsirado naujas kontekstas, nauja patirtis, naujos viltys, nauji lūkesčiai, nauji siekiai – Europa atsibudo naujai aušrai. Tai buvo galimybių aušra ir dabar tai jau yra tikimybė. Mes negalime įvertinti viso šios rezoliucijos poveikio, tačiau tai buvo proceso dalis. Ji turėjo duoti vilties toms Baltijos valstybėms, kurios siekia politinių pokyčių, turėjo suteikti joms tikėjimo, kad jų viltis galų gale taps realybe.
Man teko garbė pastaraisiais mėnesiais pirmininkauti Jungtiniam parlamentiniam komitetui su Seimu, dirbti drauge su ponu E.Vareikiu ir kolegomis. Šiandien man teko garbė drauge su Europos Parlamento vicepirmininku ponu G.Podesta, kuris atsakingas už plėtrą, dalyvauti šiame susitikime ir kalbėti apie ponų Nilso ir Tikle’o indėlį į plėtros procesą.
Šiandien noriu išsakyti jums paprastą mintį. Europos Parlamento nariai, kurie yra Jungtinio parlamentinio komiteto nariai, mano, jog jų darbas dar nesibaigė. Mes esame pasiryžę atlikti viską, kas įmanoma, kad būtų pasinaudota visa ekonomine pagalba per finansavimo programas per šį laikotarpį iki visiškos narystės, kad Lietuva galėtų gauti visą naudą iš struktūrinių fondų iš karto nuo narystės Europos Sąjungoje dienos. Didelis dėmesys skiriamas verslui, ypač smulkioms įmonėms. Tai reikia paremti profesiniu mokymu ir investicijomis į žmogiškąjį kapitalą. Mes taip pat pripažįstame, kad mūsų funkcija yra padėti Europos Parlamento nariams taip pat prisidėti prie šių procesų Europos Sąjungoje. Labai lauksiu tų 15 Seimo narių, kurie dalyvaus mokymo programoje Briuselyje ir Strasbūre kitą mėnesį. Mes taip pat sieksime padaryti viską, ką galėsime, kad galėtume paremti referendumo kampaniją, kad Lietuvos žmonės balsuotų teigiamai. Niekada nereikėtų pervertinti rinkimų rezultatų.
Pagrindiniai dalykai, kurie kelia nerimą ir man yra labai svarbūs. Visų pirma – energetika. Turiu pasakyti, kad energetikos politika yra valstybių narių reikalas. Lietuva turi nuspręsti, kaip energija, ypač elektros energija bus gaminama ateityje. Branduolinė energija nėra išskiriama. Sprendimas bus susietas su Baltijos valstybių energijos tinklu ir kaimyninių šalių energijos poreikiais.
Kitas dalykas – tai žemės ūkis. Čia yra daug iššūkių, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, kad būtų pagaminti produktai, konkurencingi kitose šalyse. Tai reiškia, kad žemės ūkyje bus mažiau darbo vietų. Nedarbas turi būti atsvertas labai griežtos augimo politikos, kuri būtų taikoma kaimo vietovėse. Turizmo plėtra taip pat turėtų būti kaip vienas iš įtrauktų dalykų.
Aš Britanijoje taip pat atstovauju tokiai grupei, kuri susiduria su panašiomis problemomis. Dabar mūsų futbolas yra geriau žinomas nei, pavyzdžiui, anglies pramonė. Prieš keliolika metų šioje pramonėje dirbo daug žmonių. Dabar visai nedaug. Mes žinome, kad be Europos Sąjungos valstybių narių pagalbos ateitis būtų nekokia. Ir atskiri asmenys negali išgyventi patys, ir atskiros valstybės negali išgyventi pačios. Mes visi kartu dirbdami galėsime pasiekti daug daugiau nei kiekvienas, dirbdamas atskirai. Tai yra pagrindinė Europos Sąjungos mintis.
O politinė mano regiono istorija taip pat pateikė dar vieną mintį. 1940 m., prieš Antrąjį pasaulinį karą, E.Gray, užsienio reikalų ministras, buvo parlamento narys iš mūsų regiono. Tuomet jo posakis pateko į istorijos vadovėlius. Dalančios linijos nusidriekia per visą Europą. Europos Sąjunga pakeitė karo būtinumą, nes atsirado bendradarbiavimas, todėl atsirado viltis. Šiandien, gerbiamasis Pirmininke, mes iš naujo kalbame apie tuos dalykus. (Plojimai)
PIRMININKAS. Kalbės buvęs Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, Lietuvos Respublikos Seimo narys K.Bobelis.
K.BOBELIS. Gerbiamasis Pirmininke, Ekscelencija išrinktasis Prezidente, Ministre Pirmininke, visi garbingieji Europos Parlamento delegatai ir svečiai, O.von Habsburgai ir visi šio iškilmingo minėjimo dalyviai! Man tikrai nepaprastai malonu dalyvauti šiame minėjime ir prisiminti tai, kas įvyko prieš 20 metų Strasbūre.
Lietuva, 1940 m. okupuota, inkorporuota į Sovietų Sąjungą, kentėjo netekusi nepriklausomybė. Padėtis buvo labai kritiška. Vyko karas. Daugelis Europos valstybių buvo prislėgtos, priverstos vykdyti okupacijos politiką. Daugelyje valstybių dominavo naciai arba komunistai. Tos valstybės negalėjo išreikšti savo pozicijų, todėl nė viena Europos valstybė 1940 m. nepareiškė protesto dėl Lietuvos ir Latvijos okupacijos, nepadarė jokio žygio, pasmerkdamos tą brutalų aktą. Vienintelė laimė, kad mūsų broliai, Amerikos lietuviai, 1940 m. rugpjūčio mėnesį suorganizavo Amerikos lietuvių tarybą, kurią sudarė visos atkurtosios Lietuvos politinės partijos. Ši Amerikos lietuvių taryba per keletą mėnesių pajėgė gauti Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento F.Roozvelto audienciją, kuri įvyko 1940 m. spalio 15 dieną. Tos audiencijos metu (delegacijoje buvo tik lietuviai, nes mes negalėjome surasti latvių ir estų) Prezidentas F.Roozveltas paskelbė pačią garsiausią istorinę Amerikos deklaraciją, kad Jungtinės Amerikos Valstijos niekada nepripažins Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos ir neteisėto inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, kad tos valstybės turi būti laisvos.
Šia deklaracija rėmėsi visa 50 ar 45 metus trukusi kova. Tik remdamiesi šia deklaracija mes galėjome pateikti savo bylą. Ypač sunkus periodas buvo nuo 1940 m. iki 1975 m., kai nė viena Europos valstybė nenorėjo kalbėti Lietuvos, Latvijos, Estijos klausimu. Ir tik 1975 m. rugpjūčio 1 d. Helsinkyje, kai buvo priimtas Helsinkio baigiamais aktas, mums atsidarė nauji vartai, naujos durys pateikti Lietuvos bylos nepriklausomybės pageidavimus. Tada pradėjo kilti Lietuvos reikalai.
1979 m. mes gavome Lietuvos disidentų memorandumą, kreipimąsi į Jungtines Tautas ir Vakarų Europos valstybes, kurias VLIK’as išvertė į anglų, prancūzų, vokiečių kalbas ir išplatino nurodytais adresais. Bet į tą memorandumą dvejus metus nebuvo absoliučiai jokios reakcijos. Tada mūsų draugai amerikiečiai, su kuriais dalyvaudavome Helsinkio, Madrido, Belgrado konferencijose, pasakė, kad mes vieni negalime visą laiką kelti jūsų bylos, jūs turite rasti draugų Europoje. Mūsų, krikščionių demokratų, socialdemokratų, veikėjai Anglijoje surado anglus D.Scotą, S.Hoplinsą ir A.Tyrelą, kuriuos įtikino ir kurie sutiko parengti Europos Parlamento rezoliuciją.
Praėjo dveji metai, kol ši rezoliucija 1983 m. pagaliau buvo pateikta. Dvejus metus vyko derybos, kol galėjome rasti pakankamai žmonių tai rezoliucijai paremti. Buvo labai daug darbo, buvo labai daug netikėtumų, buvo labai didelis atmetimas. Ypatingą žalą VLIK’o veiklai darė Amerikoje ir Europoje atsiradę jaunieji Lietuvos politikai, kurie sakė, kad politinių partijų nereikia ir kad jų apskritai neturi būti Lietuvoje, kad Lietuva turi veikti kaip kompaktiška masė. Tai buvo skandalinga ir mums nepriimtina. Taip pat jie paneigė Helsinkio akto suteiktas tautų ir žmonių apsisprendimo galimybes, kontaktus su giminėmis, ryšių su spauda turėjimą.
Pradėjo kurtis Helsinkio grupės. Per tas grupes VLIK’as buvo informuojamas ir perduodavo tą informaciją Vakarams. Pagaliau mes suradome O.von Habsburgą, savo seną draugą, kuris visą laiką rūpinosi Lietuvos reikalais. O.von Habsburgas sutiko būti tos rezoliucijos referentu ir ją parengti Europos Parlamentui. Truko dvejus metus, kol jo parengta rezoliucija buvo patvirtinta. Pagaliau 1982 m. gruodžio mėnesį mes gavome žinią, kad 1983 m. sausio 13 d. rezoliucija bus svarstoma. VLIK’o delegacija nuvyko sausio 9 dieną. O.von Habsburg mums tada sakė, kad aplankytume kiek galima daugiau įvairių delegacijų, kad kalbėtume ir gautume balsus, nes dabar balsų nėra. Ponas E.Klepsch, kuris buvo Europos Parlamento vicepirmininkas, pasakė, jog jeigu jūs negausite socialdemokratų balsų, tai rezoliucija nebus priimta. Tada, sausio 12 d., buvo kritiška situacija. Ponas E.Klepsch paskyrė man pasimatymą su W.Brandtu, kuris buvo Socialdemokratų frakcijos pirmininkas, garsus Europoje žmogus, buvęs Vokietijos kancleris, Berlyno meras, taip pat buvęs pabėgėlis. Kai jis mane priėmė, tai iš pradžių net kalbėti nenorėjo. Jis pasakė, kad jų sprendimas yra padarytas ir jie nutarė balsuoti, jog nori ieškoti kompromiso su Sovietų Sąjunga. Bet po keleto minučių pokalbio (jis manęs net į kabinetą nepakvietė, kalbėjome sekretorės kambaryje) jis man sako: “Kokią aš turiu teisę kalbėti Lietuvos vardu, kai aš 40 metų nesu buvęs Lietuvoje?” Jis sako: “Jūs nežinote, kas ten vyksta. Ten situacija keičiasi. Tik lietuviai gali kalbėti.” Aš tada ponui W.Brandtui pasakiau: “Pone Brandtai, jūs 11 metų praleidote Norvegijoje, pabėgęs nuo Hitlerio, grįžote ir ką padarėte Vokietijoje? Jūs tapote garsiausiu Vokietijos politiku, atkūrėte Vokietijos demokratiją ir dabar norite iš mūsų tą galimybę atimti”. Staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus, jis pasikeitė ir pakvietė mane į kabinetą. Jis įsivedė į kabinetą ir kalbėjomės toliau. Po to jis pasakė: “Šiandien vakare Socialdemokratų frakcijoje aš pasakysiu, kad kiekvienas socialdemokratas balsuotų pagal sąžinę ir įsitikinimą”. Kitą dieną vyko balsavimas. Rezultatas buvo 99 – už, prieš – 6 ir 7 susilaikė. Daugiausiai kovojo komunistai, ypač Graikų komunistų partijos nariai, kurie dėjo visas pastangas, kad ši rezoliucija būtų sustabdyta.
Baigdamas aš noriu pabrėžti, jog buvo nepaprastai svarbu, kad visos lietuvių politinės partijos vieningai dirbo ir daugelis iš tų partijų: krikščionys demokratai, socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai priklausė tų partijų pasaulio internacionalams ir per tuos politinius savo partijų internacionalus jie kėlė Lietuvos klausimą ir tikino per juos savo Vyriausybes, kad Lietuva taptų laisva. Europos parlamento rezoliucijos priėmimas buvo lūžis, padaręs posūkį Europoje, nes po to mes neturėjome jokių sunkumų priimti kitas rezoliucijas, ir visi pradėjo laisvai kalbėti apie Lietuvos, Latvijos, Estijos nepriklausomybę. Mes esame dėkingi visiems, ypač O. von Habsburgui, už šitą įnašą į mūsų laisvės kovą. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū daktarui K.Bobeliui. Kviečiu kalbėti buvusį Europos Parlamento narį, 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamento rezoliucijos pranešėją O. von Habsburgą. (Plojimai)
O.VON HABSBURGAS. Gerbiamasis Pirmininke, ponios ir ponai! Visų pirma norėčiau išsakyti asmeninę pastabą. Sveikinu jus surengus šį susitikimą, sveikinu jį pradėjus istoriniu susitikimu vakar. Tai buvo labai svarbu, nes jis suteikia pagrindą tam, ką mes dabar stengiamės pasiekti. Ponios ir ponai, būtent ši istorija mums parodė, kaip jūs išsilaisvinote, kaip jūs kovojote dėl mūsų bendrų tikslų. Mes Europos Parlamente ir kitur turėjome galimybę išreikšti savo mintis ir tai buvo atsakymas į tą mintį, kurią mes gavome iš jūsų. Antrojo pasaulinio karo metu Amerikos ambasadorius Tarybų Sąjungoje ponas (…) pasakė, kad jis kalbėjosi su Stalinu šia tema ir dabar turi mokslinę studiją, kaip galima sunaikinti valstybę: paimi 5% ir juos sunaikini. Žinote, ką tai reiškia. Ir, sako, jie dabar bando tą studiją įgyvendinti ir Baltijos valstybių nebeliks.
Ponios ir ponai, tai buvo sovietų požiūris, tai buvo tai, kas jus pastūmėjo kovoti. Aš galiu tik jums pasakyti, kad su neribotu susižavėjimu galiu galvoti apie tuos žmones, kurie pasirašė šį dokumentą, kuriuo mes remiamės, nes būtent tai parodė, kad tie žmonės rizikavo savo gyvybe, savo šeimų gyvybe dėl bendruomenės, dėl to, kad gautų laisvę. Mes iš tikrųjų labai didžiuojamės tuo pagrindu, kuriuos jūs remiatės, mielieji draugai iš Lietuvos. Dabar tik galime kelti klausimą, kaip žengsime į priekį.
Dar porą trumpų žodžių. Mūsų žemynas – Europa, į kurį jūs dabar įžengiate. Aš nesutinku su šia formuluote, visuomet jūs buvote Europoje, ji visuomet buvo jūsų širdyse. Aš turiu ilgą emigranto patirtį ir galiu pasakyti, kad labai dažnai emigrantas savo tėvynę nešasi su savimi širdyje ir ji niekuomet iš jo širdies nepasitraukia. Tai galima pasakyti ir apie Lietuvą. Jūs suvaidinote didžiulį vaidmenį. Taip atsitiko dėl jūsų istorijos ir noriu pabrėžti, kad Europa yra ypatingas žemynas pasaulyje, kur iškyla superžemynai. Iš tikrųjų yra ta supergalybės tikimybė, mes negalime to išvengti, tačiau mes, Europa, galime sukurti supergalimybę, nes mes turime tokį potencialą. Jūs tai jau įrodėte savo kova už laisvę, savo kova už savo valstybės atkūrimą ir už Baltijos valstybių teisę būti tuo, kuo jos yra. Na, ir, aišku, dėl tos visos paramos, kurią mes gavome iš didvyriškų suomių.
Ponios ir ponai, tai reiškia, kad mes esame daugelio valstybių, daugelio kalbų žemynas. Mes nesame didelių ar mažų valstybių žemynas. Mes galime kalbėti apie dideles valstybes, tačiau pasaulinių santykių kontekste visos jos yra mažos ir mes visi stovime drauge. Mes taip pat turime pavyzdį, kaip tokį žemyną galima sukurti. Jeigu leistumėte pasakyti, geriausias pavyzdys jums yra Šveicarija. Šveicarija turi didžiulį pranašumą palyginti su visais kitais. Kodėl jie galėjo išlaikyti savo neutralumą? Dėl to, kad ten yra trys nacionalinės grupės, kurios sudaro vieną valstybę, t.y. italai, prancūzai ir vokiečiai. Kadangi Šveicarijos kaimyninės valstybės yra Italija, Prancūzija ir Vokietija, jos nebegalėjo kelti agresyvaus karo prieš Šveicariją. Jos nebegalėjo būti agresorėmis, todėl kaimynės yra užtikrintos dėl savo ramybės. Mes galime šiandien Europą paversti tokiu žemynu, kuriame visų tautų situacija būtų lygiai tokia pati. Mes galėtume šį žemyną paversti tokiu žemynu, kuriame nebūtų karo.
Taigi dabar jūs balsuosite dėl Europos. Kadangi aš savo regione stebėjau šiuo poslinkius (aš kalbu apie Vidurio Europą), galiu jums pasakyti, kad tai nebus lengva užduotis. Pavyzdžiui, Vengrijos draugai man sako, kad jie jau išsilaisvino, visa tai vyko Europos mūšiuose, trečiajame pasauliniame kare, jeigu taip galima pasakyti, ir jie sako, kodėl mes turėtume dar kartą balsuoti? Manau, kad mes turime įtikinti žmones, kad tas balsavimas, kuriame mes kiekvienas individualiai dalyvausime, bus labai svarbus pasauliui. Nekalbėkime apie tas menkas detales, kurios bus tik pasekmės, kalbėkime apie didįjį tikslą. Europos bendrija yra saugumo bendrija, pažangos bendrija ir didžiulių kultūrų bendrija. Jūsų tauta kalba apie istoriją ir apie mūsų kultūros didybę. Mūsų kultūra yra tai, kam mes taip pat turime atstovauti.
Leiskite man dar pridurti vieną asmeninę pastabą. Yra toks protingas pasakymas, kad jeigu nėra Dievo, viskas leidžiama. Ponios ir ponai, mes taip pat kalbame ir apie pagrindines vertybes. Nepamirškime, kad kalbant apie religiją žmonės jau nekalba apie tai, ar galima pasižvalgyti po savo miestą. Nepamirškime, kad moralinių ir religinių vertybių pagrindas yra Europos pagrindas ir visi kartu mes pasieksime sėkmės.
Linkiu jums geriausios Dievo palaimos! Ypač jums, mano bičiuliai Lietuvoje, siekiant tų užduočių, kurios yra reikalingos ir mums, kurie nesame iš Baltijos valstybių, bet esame jūsų partneriai. Labai jums ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū. Toliau kalbės 1979 m. pabaltijiečių memorandumo signataras I.Calitis.
I.CALITIS. Gerbiamieji iškilmingo Seimo posėdžio dalyviai, Ekscelencijos, damos ir ponai. Prisimenant Europos Parlamento 1983 m. sausio 13 d. Estijai, Latvijai ir Lietuvai svarbią rezoliuciją, norėtųsi pasakyti keletą žodžių apie nenutrūkstamą istorijos vyksmą. Nepaisant griežtų posūkių valstybių gyvenime, istorija laiko tėkmėje plėtojasi savarankiškai. Kasdienis gyvenimas, kuris buvo vakar ar vyksta šiandien, rytoj jau bus istorija. Norėtųsi pereiti prie pagrindinės srovės, buvusios Rytų Europoje, kuri, jei mūsų valstybių gyvenime nebūtų buvę griežtų posūkių, mūsų valstybes būtų nuvedusi kitokia linkme.
1960 m. Rytų Europoje prasidėjęs disidentinis judėjimas mūsų Baltijos kraštuose turėjo šiek tiek kitokį atspalvį, nes kova už žmogaus teises ir neprievartinį pasipriešinimą Baltijos kraštuose reiškė ir kovą už mūsų tautų laisvą apsisprendimo teisę bei savo valstybių atkūrimą. Ši mintis atvedė Estijos, Latvijos ir Lietuvos kai kurias pogrindžio grupes, tokias kaip Baltijos federacija ir kitos jaunimo grupės Latvijoje bei Estijoje, ir buvo įkurtas bendras Estijos, Latvijos, Lietuvos nacionalinio judėjimo vyriausiasis komitetas bei Lietuvos Helsinkio grupė (bendra estų, latvių ir lietuvių)… 1979 m. memorandumo dėl Molotovo-Ribentropo pakto panaikinimo.
Šiandien kai kam gali iškilti klausimas, kodėl memorandumą pasirašė negausus disidentų būrys. Turėtume atsižvelgti į ano meto sąlygas. Jos buvo kelios. Parašus reikėjo surinkti skubiai, kad KGB neužkirstų kelio jį paskelbti. Iki to Lietuvos Helsinkio grupė ir Lietuvos (…) teisių gynimo komiteto nariai pirmą kartą per okupacijos laikotarpį išdrįso viešai pasirašyti, t.y. išeiti iš pogrindinės veiklos į viešumą, žinome, koks likimas žmones ištiko… kabliukas tos kamikadzės. Taigi panašus likimas galėjo ištikti ir pasirašiusiuosius po memorandumu bei jų artimuosius. Po memorandumu pasirašę signatarai rizikavo daug kuo.
Vertinti memorandumo reikšmės negaliu, nes esu vienas iš signatarų. Tvirtinama, kad tai padarys istorija. Viename iš vertinimų… mes šiandien ir susirinkome. Tuomet padarė Europos Parlamentas, nors ir ketverius metus pavėlavęs.
Man buvo leista išreikšti pagarbą ir dėkingumą šių iškilmių organizatoriams, taip pat man didelė garbė, kad po tam tikros pertraukos vėl suteikta galimybė kalbėti šioje istorinėje ir garbingoje salėje. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu 1979 m. pabaltijiečių memorandumo signatarą, buvusį Lietuvos Respublikos Seimo narį V.Bogušį. (Plojimai)
V.BOGUŠIS. Mielosios ponios ir gerbiamieji ponai. Išties 1979 m. rugpjūčio 23 dieną 45 pabaltijiečiai ir 11 rusų disidentų su A.Sacharovu priešakyje pasirašė vadinamąjį “45 memorandumą”. Mano supratimu, per visą okupacinį laikotarpį tai yra vienas svarbiausių dokumentų. Tas dokumentas pirmą kartą istorijoje suvienijo Lietuvą, Latviją ir Estiją vardan savo laisvės, vardan savo nepriklausomybės, sujudino Europą. Tai pirmas dokumentas per visą okupacinį laikotarpį, kuris privertė susimąstyti Europos demokratines valstybes, dar daugiau išdrįsiu pasakyti, sudrebino ir sovietinę imperiją.
Taip, išties, kai tą dokumentą pasirašinėjau, man buvo 21 metai. Tikrai nesijaučiu nei didvyriu, nei herojumi. Tiesiog turėjome viltį ir tikėjimą, kad mūsų tikslas bus pasiektas.
Negaliu nepaminėti, kad šio vieno iš svarbiausių dokumentų pagrindinis iniciatorius buvo amžinas maištininkas, jums visiems gerai žinomas A.Terleckas.
Taip, išjudinome Europą. Mes esame, buvome ir būsime Europoje. Mums reikia sudėlioti paskutinius taškus. Dirbkime, kalbėkime. Kalbėdami susikalbėkime. Ieškokime kompromisų, ieškokime idėjų, bet nekovokime. Kovų laikai jau baigėsi. Dirbkime vardan tautos, vardan valstybės. Tepadeda mums Dievas. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū. Kalbės 1991 m. sausio 13 d. nukentėjusiųjų atstovas, tremtinys, Vilniaus universiteto docentas A.Šukys.
A.ŠUKYS. Gerbiamieji, jau praėjo 12 metų nuo tos lemtingos ir visam mūsų gyvenimui įsimintinos dienos, kai mes beginkliai stovėjome prieš riaumojančius tankus, prieš ugnį spjaudančių automatų vamzdžius ir bandėme taip stovėdami apginti savo ir Lietuvos laisvę.
Mūsų saugomi objektai buvo užgrobti okupanto, tačiau toje nelygioje kovoje mes morališkai nugalėjome. Nugalėjome todėl, kad mes buvome teisūs, buvome tvirti savo teisumu, tvirti savo dvasia. Ir ta moralinė pergalė, į kurią atkreipė dėmesį visas pasaulis, visas civilizuotas pasaulis, privedė prie to, kad ji tapo mūsų fizine pergale. Ir štai šiandien Lietuva yra laisva demokratiška valstybė.
Ne viskas mūsų šalyje dabar klostosi taip, kaip turėtų būti. Dar daug sunkumų reikės įveikti, tačiau jeigu mes būsime tokie, kokie buvome tada: tokie pat tvirti, vieningi, dori ir teisingi, jeigu visi geranoriškai vienas kitam padėdami dirbsime Lietuvos labui, viską įveiksime. Tada mes galėjome būti tokie. Būkime ir šiandien tokie, verti tų dienų.
Mane, nukentėjusįjį nuo sovietų agresijos 1991 m., įgaliojo išreikšti nuoširdžią padėką visam civilizuotam pasauliui, kuris mus tada palaikė, palaikė ir anksčiau. Nuoširdžiai dėkojame jums, nes jeigu nebūtų jūsų, mes būtume neišsilaikę.
Dėkojame taip pat šio renginio rengėjams, visiems susirinkusiems už atminties apie tas tragiškas, bet garbingas mūsų tautai ir valstybei dienas išsaugojimą, už pagerbimą tų mūsų bendražygių, kurie už Lietuvos laisvę, už mūsų visų laisvę paaukojo ne tik savo sveikatą, bet ir savo gyvybę. Tebūnie šviesi atmintis apie juos mūsų širdyse ir teuždega ji mūsų vaikų ir vaikaičių širdis kaip gyvas pavyzdys, kaip reikia mylėti savo tėvynę, kaip reikia ginti. (Plojimai)
Šiandien sausio 13 diena, kaip šiandien supratote, dviguba istorinė data mūsų tėvynės istorijoje. Šiandien mus vadina garbingu laisvės gynėjų vardu. Kai kurie iš mūsų esame net pakviesti į šį iškilmingą posėdį, kuriame dalyvauja tiek daug aukštus valstybinius postus užimančių politinių veikėjų, daug garbingų svečių, atstovaujančių užsienio valstybes ir organizacijas. Ačiū jums už dėmesį mums.
Bet vis dėlto, nors šiandien labai ypatinga diena, aš negaliu negrįžti prie to, ką jau esu kalbėjęs iš šios tribūnos ta pačia proga, rodos, prieš aštuonerius metus. Didelė mūsų, nukentėjusiųjų per sausio ir kitus įvykius, dalis, ypač tie, kurių sveikata nuo patirtų traumų pradėjo stipriai šlubuoti, todėl jie prarado darbą, labai dažnai pasigenda tokio dėmesio, kokį mes šiandien jaučiame, kasdienybėje. Ypač sunku tiems, kuriems jų žmogiškas orumas neleidžia, kaip sakykime, lįsti su savo bėdomis ir vargais kitiems į akis. Jais pasirūpinti privalome mes, Sausio 13-osios draugijos ir Sausio 13-osios brolijos valdybų atstovai. Kartais būna labai skaudu, kai, norėdamas padėti tokiam vargstančiam kukliam žmogui, susiduri su stora šalto abejingumo siena, o kartais net ir su atviru priešiškumu. Nejaugi tie žmonės, kurie pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą savo krauju, yra mažiau garbingi, mažiau verti dėmesio negu to Akto signatarai, pasirašę Aktą rašalu? Man atrodo ir tie, ir kiti verti pagarbos ir dėmesio.
Norėtųsi, kad mūsų valdininkija imtų pavyzdį iš šiame posėdyje dalyvavusio (dabar nematau) gerbiamojo Seimo Pirmininko pavaduotojo Č.Juršėno. Nepaisant jo užimtumo, kiekvieną kartą, kai mes kreipiamės į jį, jis visada mus įdėmiai išklauso ir nuoširdžiai padeda. Jis kartais randa laiko net tam, kad atvyktų asmeniškai atsisveikinti su išėjusiu anapilin laisvės gynėju, paguosti velionio šeimos narius. Ir ta kukli gėlytė, kurią ponas Č.Juršėnas įteikia žuvusiojo šeimai, yra ne mažiau brangi ir suteikia ne mažiau paguodos negu brangus oficialus vainikas. Būtų gerai, jeigu daugiau žmonių sektų jo pavyzdžiu.
Šiandien Laisvės gynėjų diena, didelis jubiliejus, kai mus pirmą kartą palaikė pasaulis, Europa. Mes didžiuojamės tuo, kad savo ryžtu, savo auka mes irgi prisidėjome prie to, kad šiandien mūsų mažytė Lietuva tampa pilnateise Europos valstybių bendrijos nare, kad ji tampa nepalyginamai saugesnė negu seniau. Kad mūsų vaikams ir vaikaičiams jau niekad nereikės stoti beginkliais prieš okupanto tankus, niekam nereikės patirti karčios tremtinio ir politinio kalinio dalios. Tie laikai praėjo.
Tačiau būdami aktyvūs Lietuvos piliečiai, šiek tiek prisidėję prie laisvės atgavimo, mes negalime nejausti nerimo ir kartu atsakomybės už tai, kad gyvenimas Lietuvoje vis dėlto dar ne toks, koks jis turėtų būti, apie kurį svajojome Sąjūdžio pakilimo laikais. Todėl mes kartu su didžiąja dalimi Lietuvos piliečių, kurie taip pat buvo su mumis tomis tragiškomis, sunkiomis, pavojingomis dienomos, reikalaujame – mes manome, kad turime teisę reikalauti! – kad mūsų demokratiškai išrinkta valdžia, jos atstovai greičiau spręstų, energingiau, sąžiningiau spręstų tas problemas, kurias reikia išspręsti, kad mūsų gyvenimas pasikeistų, kad nereiktų daliai mūsų piliečių raustis po šiukšlynus, kad gatvėse nebūtų valkataujančių vaikų. Norėdami, kad šie pozityvūs procesai vyktų greičiau, mes parengėme daugelį pasiūlymų, daugelį projektų, kokios reformos mūsų šalyje būtų reikalingos, kad greičiau ateitų permainos, kad žmonės atsakingiau dirbtų. O mes dirbti galime, mokam, mes tai parodėme pasauliui per tas dienas. Labai prašyčiau mūsų aukštų valdžios atstovų, kad jie rastų laiko susipažinti su mūsų pasiūlymais. Labai gaila, kad mūsų pasiūlymai, kurie buvo pateikti ankstesnėms valdžioms, nesulaukė tinkamo dėmesio. Juk daugelio problemų būtų nebuvę, jeigu būtume jas sprendę laiku.
Lietuvai, atgavusiai nepriklausomybę, dabar reikia moralinio atgimimo, ekonominio, dvasinio atgimimo sąjūdžio, pilietinės sąmonės ugdymo sąjūdžio. Ir būtų gerai, jeigu mūsų valdžia tokį sąjūdį inicijuotų. Mūsų visuomenė, mes palaikysime jį. Neabejokite mūsų visuomenės tvirtumu ir dora. Jeigu būsime tokie, kokie buvome tomis dienomis, visus sunkumus įveiksime ir mūsų Lietuva bus ne tik laisva demokratinė, bet ir klestinti valstybė.
Todėl aš manau, kad mes bendromis jėgomis galėsime sukurti mūsų šalyje gerovę visiems žmonėms. Pabrėžiu, visiems, o ne jų grupelėms. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū. Kalbės Islandijos ambasadorius Suomijoje, buvęs užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas. (Plojimai)
J.B.HANNIBALSSONAS. Seimo Pirmininke, išrinktasis Prezidente, premjere, Seimo nariai, ponios ir ponai, garbingieji svečiai, kaip žmogui, kuriam teko apsilankyti čia kelios dienos po 1991 m. sausio 13 d., grįžimas į Vilnių šiandien kelia daug emocijų. Tuo metu mums rūpėjo tokie klausimai kaip, pavyzdžiui, ar Stalino pasekėjai Kremliuje dar kartą bandys pasukti istorijos tėkmę, ar jie jau prarado ryžtą panaudoti jėga ir primesti savo valią. Tuo metu, 1991 m., atsakymo į tą klausimą nežinojome. Vienintelis dalykas, kurį mes žinojome, buvo štai toks. Jeigu jie būtų sukaupę drąsą ir leidę panaudoti jėgą prieš neginkluotą tautą, mes būtume matę didžiulio masto kraujo praliejimą. Bet jeigu jie būtų sustabdyti prie prarajos krašto, tai reikštų jų imperijos galo pradžią, tai būtų laisvės ir nepriklausomybės atkūrimo kovos pradžios taškas. Dabar, stovėdami čia, žinome, kas iš tikrųjų įvyko, o visa kita tai jau istorija.
Aš atvykau į Vilnių 1991 m. sausio mėnesio trečią savaitę primygtinai raginamas pono V.Landsbergio, kuris tuo metu baiminosi paties baisiausio. Jis norėjo, kad NATO valstybės užsienio reikalų ministras parodytų savo solidarumą. Aš pamačiau, kad Seimo vadovas dieną ir naktį įtemptai dirba, aš šiame pastate mačiau daug žmonių savanorių, ginkluotų šautuvais, pasiruošusių aukoti gyvybę priešinantis didžiulei jėgai, aš mačiau užbarikaduotą pastatą, užbarikaduotą automobiliais, cemento blokais, pasiruošusį priešintis. Kai tomis žiemos naktimis vaikščiojau Vilniaus gatvėmis ir žvelgiau į žmonių akis, besistengiančius sušilti prie laužų, man nekilo nė jokių abejonių, kad jie kada nors nusileis, jie laikysis, kad ir kas būtų. Tai buvo tiesos momentas, tai buvo grožio momentas, kurio niekada nepamiršiu, kiek gyvensiu.
Po dvylikos metų mes vėl susitinkame šiame istoriniame pastate pasidžiaugti laisvės vaisiais, pažvelgti į tas permainas, kurios įvyko. Tos permainos iš tikrųjų pralenkia didžiausias tų laikų fantazijas ir svajones. Tačiau net ir jos negali būti palygintos su tomis galimybėmis, kurių galima pasiekti Baltijos regione. Reformų tempai leidžia mums neabejoti, kad artimiausioje ateityje šis regionas nepaprastai pasikeis, kad pasikeis Baltijos valstybėse gyvenimo kokybė, žmonių gerovė. Tai bus geriausias atpildas už žmonių drąsą ir laisvės apraiška.
Prahoje Lietuva, Latvija ir Estija buvo pakviestos prisijungti prie svarbios organizacijos. Netrukus po to buvo priimtas kitas sprendimas, kuris reiškia, kad Europos valstybių šeima priims Baltijos valstybes. Galiausiai praeities šmėklos negrįžtamai nuėjo praeitin. Dabar gyvename remdamiesi nauja realybe ir iš tiesų tai teikia mums galimybę švęsti. Dėkoju. (Plojimai)
PIRMININKAS. Kalbės Lietuvos Respublikos Seimo narys, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras V.Landsbergis. (Plojimai)
V.LANDSBERGIS. Ekscelencijos, mielieji kolegos Lietuvos parlamentarai, visi laisvės kovų veteranai ir gynėjai, malonūs svečiai. Šioje salėje virš įėjimo durų jūs matote įrašą – 1990 m. kovo 11 d. čia atkurta Lietuvos valstybė. Čia ji buvo ginama priešinantis blokadoms ir diversijoms, kuriant laisvą visuomenę ir nepriklausomą teisinę valstybę ilgame nelengvame darbe, kuris tebeeina. Politinė jėga, kuri vedė ir galutinai atvedė į 1990 m. kovo 11-ąją, buvo Lietuvos sąjūdis. Netrukus minėsime Lietuvos sąjūdžio penkiolikmetį. Lenkiu galvą Sąjūdžio bendražygiams ir jų vardu visiems, kurie parėmė Lietuvą anuomet Vilniuje, Kaune ir visur mūsų žemėje, Baltijos kelyje, Maskvoje ir demokratiniame pasaulyje.
Jau kitą dieną po Kovo 11-osios d. nepriklausomam parlamentui ir Lietuvos laisvei buvo planuojama smurtinė pražūtis. Bet ypatingas išmėginimas atėjo po 10 mėnesių – sausio 13-osios naktį iš karto po pusiaunakčio. Aš buvau aukščiausias valstybės pareigūnas ir, atstovaudamas mūsų valstybei pasaulyje, vadovavau politinei ir diplomatinei gynybai, taip pat ir teisinei, šiame tolydžio, net naktimis posėdžiaujančiame parlamente, kai reali fizinė paties parlamento gynyba, pirmoji barikada tą naktį buvo neginkluotų piliečių rankos ir krūtinės. Turėjome atlaikyti dar ir vidinę krizę, kad valstybė tokią lemtingą naktį neliktų be konstituciškai šio parlamento įgaliotos Vyriausybės. Ir tai vyko šioje salėje, kai daugybė žmonių aplink rūmus meldėsi ir giedojo. Atėjo į rūmus ir savanoriai, pasiryžę kad ir menkais ginklais pasipriešinti agresoriui, prisiekdami nepagailėti Lietuvai savo gyvybės. Beje, savanorius siūlė atsiųsti Moldavija, pirmoji, nors dar nesavarankiška, iš karto po Kovo 11-osios d. pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Atvyko būrelis kovingų savanorių iš Ukrainos, atvyko parlamentarų iš įvairių šalių: Rusijos, Lenkijos, Vengrijos ir kitų, kad būtų su mumis. Maskvoje mūsų atrama buvo B.Jelcinas, o G.Starovoitova, pamojusi ranka į svyruojančius “demorosijos” vyriškius, pati ėmėsi ir surengė pirmą masinę demonstraciją Lietuvai remti. Tuomet Rusija norėjo tapti demokratija, ir mes stovėjome vienoje barikados pusėje prieš totalitarinę komunizmo imperiją. B.Jelcinas sausio 13-ąją nuskrido į Taliną, kuris po Rygos turėjo tapti trečiąja Kremliaus auka, ir iš ten pasaulį pasiekė keturių išsilaisvinančių šalių vadovų – Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Rusijos – vieningas balsas: “Vadovaudamosi įsitikinimu, jog tolesnis mūsų valstybių plėtojimasis galimas tik radikalių permainų, laisvės ir demokratijos pagrindu, šalys pripažįsta viena kitos valstybinį suverenitetą. Latvija, Lietuva, Rusijos Federacija ir Estija patvirtina savo ryžtingumą plėtoti valstybių santykius tarptautinės teisės ir savitarpio pasitikėjimo principų pagrindu”.
Suprantama, aš tą keturšalį tarpvalstybinį pareiškimą pasirašiau gavęs faksu iš Talino ir grąžinau atgal su savo parašu, su Lietuvos parašu. Taigi dokumentas, kuris nuo tada skelbiamas kaip pasirašytas Taline, iš tikrųjų buvo pasirašytas Taline ir Vilniuje.
Specialus laiškas iš Talino su keturiais parašais ir ta pačia sausio 13-osios data buvo nusiųstas priekurtėms Jungtinės Tautoms. Kuomet ir už Atlanto išaušo sausio 13-osios rytas, JAV Prezidentas G.Bushas vyresnysis pasiuntė savo partneriui Kremliuje trumpą, bet didelio krūvio sentenciją, galbūt kiek atsiliepdamas ir į mano asmeninį prašymą dar gruodžio 10 d. Vašingtone arba į prašymą telefonu, perduotą sausio 11-ąją. Diplomatine ir konstitucine kalba G.Bushas pasakė: “Teisėtumas nesukuriamas jėga”. Mažiau diplomatine kalba tai reiškė: “Tu, M.Gorbačiovai, neturi suvereno teisių tai žemei – Lietuvai, ir jokia jėga, joks smurtas tau tų teisių nesuteiks”.
Po vienuolikos metų G.Bushas jaunesnysis pasakė mums visiems Vilniuje: “Jūs daugiau niekad nebūsite vieni”. Supratome, nes būsime aljanse su Vakarų civilizacijos demokratijomis ir išvien ginsime bendras vertybes. Būsime su Europos Sąjunga kaip jos narė ir jau išmėgintais, vaisingais būdais kursime geresnį gyvenimą mūsų piliečiams, norintiems jį kurti.
Ir šie tikslai, šios galimybės buvo apgintos Vilniuje aną sausio 13-ąją. Dabar nebedaug reikia, gal tik nedaryti klaidų, ir Kovo 11-osios tikslas bus pasiektas. Jo vardas – saugi Nepriklausomybė, kūrybiška ir gyvybinga Lietuva laisvų tautų bendrijoje.
Kita vertus, padėtis nėra ir visai paprasta. Kvietimai peržiūrėti iš naujo jau užbaigtas sutartis arba atsisakyti narystės Europos Sąjungoje iš tikrųjų yra kvietimai likti kitoje, nedemokratinėje geopolitinėje erdvėje, nuo kurios apsigynėme aną sausio 13-ąją.
Mūšiuose būna žuvusių. Niekad nepamiršime jų vardų, kuriais dabar pavadintos Vilniaus gatvės. Ne užpuolikams, bet žuvusiems už Tėvynę dangaus angelai vainikus iš deimantų pina. Todėl nei liūdesys, nei gedulo kaspinai gėlėse ir vainikuose nenustelbia ta auka pašventintos pergalės. Laisvės dvasia, Sąjūdžio dvasia, Lietuvos dvasia buvo pakilusi galingai. Ir aš tikiu, kad jeigu reikės, jis pakils ir vėl. Brolybės ginklas pats galingiausias. Ačiū už jūsų malonų dėmesį. (Plojimai)
Seimo deklaracijos, siūlomos priimti iškilmingame posėdyje, skirtame 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamento rezoliucijos 20-mečiui bei Laisvės gynėjų dienai paminėti, projektas Nr.IXP-2192(5) (priėmimas)
PIRMININKAS. Ačiū. Ačiū visiems kalbėjusiems. Iškilmingame posėdyje mes turime svarstyti ir priimti deklaraciją, skirtą 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamento rezoliucijos 20-mečiui bei Laisvės gynėjų dienai paminėti. Kviečiu V.P.Andriukaitį į tribūną pristatyti rezoliuciją po svarstymo.
V.P.ANDRIUKAITIS. Dėkoju, gerbiamasis Seimo Pirmininke. Pristatydamas šią deklaraciją, norėčiau tarti keletą žodžių.
Iš tikrųjų ši salė šiandien dar kartą patvirtina istorinius stebuklus. 1960 metai, Kauno “Žalgirio” aikštyne buvo protesto akcija. 1960 m. Europos Tarybos konsultacinė asamblėja priėmė tuo metu kreipimąsi dėl padėties Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Sekė 1979-ieji – memorandumas. Negaliu šiandien savo akimis patikėti, kad šioje salėje yra ir A.Terleckas, kuris tuo metu buvo kalėjime ir tremty, ir Otto von Habsburgas, kuris tuo metu Europarlamento tribūnoje stovėjo ir sakė tiesos žodį pasauliui. Šiandien tas stebuklas yra – visi šioje salėje. Taigi 1983 m. sausio 13-oji, 1991 m. sausio 13-oji. Ir 1991 m. Europos Parlamentas ne vieną kartą išreiškė rezoliucijas ir pozicijas dėl įvykių ir dėl Lietuvos. Dėkojame Europos Parlamentui už tą nuoseklią poziciją. Taigi, matyt, yra istorijos padiktuotos paralelės, kurios šiandien mus visus, čia esančius, įgalina laikyti didžiosios Europos laisvės vaikais. Mes norime pasakyti, kad Europa šiandien yra laisvės Europa. Duok Dieve, kad ta laisvė ir toliau tęstųsi.
Dabar leiskite perskaityti deklaraciją. Deklaracijos galutinis tekstas yra suderintas atsižvelgus į V.Einorio, Č.Juršėno, K.Bobelio, V.Landsbergio ir kitų Seimo narių pastabas. Taigi tekstas būtų toks. “Lietuvos Respublikos Seimo deklaracija.
Lietuvos Respublikos Seimas, pažymėdamas, kad demokratinės pasaulio valstybės nuo pat 1940 metų Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos bei prievartinio šių valstybių prijungimo prie Sovietų sąjungos laikėsi Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo ir kartu jų tęstinio suvereniteto pripažinimo politikos; konstatuodamas, kad Baltijos valstybių laisvės byla tapo ypatinga Antrojo pasaulinio karo baigties užduotimi, o solidarumas su Baltijos valstybėmis okupacijos laikotarpiu ir parama jų nepriklausomybės siekiams Europoje buvo reiškiami nuolat pabrėžiant, kad Baltijos valstybių okupacija neteisėta; pabrėždamas, kad tokią demokratinių Europos valstybių nuostatą daugiausia lėmė nepertraukiama rezistencinė bei disidentinė veikla Baltijos valstybėse, taip pat aktyvi Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplomatinių tarnybų, Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto bei išeivijos organizacijų veikla; pažymėdamas, kad žinomiausiais paramos okupuotoms Baltijos valstybėms pavyzdžiais tapo 1960 m. rugsėjo 28 d. priimta Europos Tarybos konsultacinės asamblėjos rezoliucija, skirta prievartinio Baltijos valstybių prijungimo prie Sovietų Sąjungos dvidešimtmečiui, ir 1983 m. sausio 13 d. priimta Europos Parlamento rezoliucija dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje kaip atsakas į 1979 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytą 45 pabaltijiečių memorandumą ir kad šiose rezoliucijose, pasmerkusiuose neteisėtą Baltijos valstybių okupaciją, buvo raginama šių valstybių klausimą spręsti vadovaujantis laisvo tautų ir valstybių apsisprendimo principu; pabrėždamas, kad Europos valstybių parama bei disidentinis judėjimas Baltijos valstybėse taip pat šių valstybių diplomatinių tarnybų, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto bei išeivijos organizacijų veikla tapo labai svarbiais veiksniais 1990 metais atkuriant Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę, kuri Lietuvoje buvo apginta ir išsaugota tragiškąją 1991 metų sausio 13-ąją, o Latvijoje ir Estijoje – vėlesnių 1991 metų įvykių metu; pažymėdamas, kad euroatlantinės integracijos siekis tapo vienu iš svarbiausių nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos užsienio politikos prioritetų, sudarančių galimybes negrįžtamai įsitvirtinti demokratijos vertybes puoselėjančioje Europos valstybių bendrijoje, šia deklaracija reiškia padėką visiems Lietuvos laisvės kovų dalyviams už ryžtą, valią ir tikėjimą Lietuvos nepriklausomybe bei demokratinėms pasaulio valstybėms, vykdžiusioms Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politiką; reiškia padėką Europos Parlamentui už 1983 metų sausio 13 dienos rezoliuciją “Dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje”, atspindinčią ypatingą šios tarptautinės institucijos paramą Baltijos valstybių laisvės siekiui; pabrėžia, kad Lietuva, sėkmingai baigusi derybas dėl narystės Europos Sąjungoje ir gavusi pakvietimą tapti Europos Sąjungos ir NATO nare, įsitvirtina tarptautinėje pasaulio ir Europos valstybių bendrijoje, įsipareigoja aktyviai rengtis dirbti narystės Europos Sąjungoje sąlygomis ir kviečia visas Lietuvos institucijas gerinti administracinius gebėjimus ir įgyvendinti reikalingas reformas, kad būtų galima laiku įvykdyti narystės įsipareigojimus bei sėkmingai dalyvauti Europos Sąjungos institucijų veikloje; reiškia įsitikinimą, kad būsimasis stojimo į Europos Sąjungą sutarties ratifikavimas Europos Sąjungos valstybėse narėse ir jos patvirtinimas Europos Parlamente, taip pat šalių kandidačių referendumai dėl narystės Europos Sąjungoje taps dar vienu besivienijančios Europos solidarumo įrodymu, kviečia visus Lietuvos Respublikos piliečius pasinaudoti naujomis narystės Europos Sąjungoje teikiamomis galimybėmis ir aktyviai dalyvauti reiškiant savo valią būsimajame referendume dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje”. Ačiū, Pirmininke. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū. Ar Seimo nariai sutiktų iš karto balsuoti dėl šios rezoliucijos? Nėra kitų pasiūlymų? Tai prašau balsuoti. Kas už tai, kad priimtume ką tik išgirstą Lietuvos Respublikos Seimo deklaraciją? Gal balsuojame. Kas pamiršo kortelę, tegul pakelia ranką, pripliusuosime.
101 – už, prieš nėra, susilaikiusių nėra. Rezoliucija priimta. Dar penki. 107 – už, prieš, susilaikiusių nėra. Deklaracija priimta. Ačiū. (Plojimai).
Tuo iškilmingą posėdį skelbiu baigtą.