LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

EKONOMIKOS KOMITETAS

PAGRINDINIO KOMITETO

IŠVADOS PROJEKTAS

DĖL Šilumos ūkio įstatymo projektO IXP-1592

2002 m. spalio 2 d.

Vilnius

1. Įvadas į svarstymą dėl įstatymo projekto įvyko 2002 m. spalio 2  d.

2.   Įvade į svarstymą dalyvavo:

Komiteto nariai: V.Uspaskich, V.Greičiūnas, J.Budrevičius, S.Kružinauskas (vietoj Seimo narės S.Burbienės), V.Karbauskis, S.Lapėnas, E.Maldeikis, K.D.Prunskienė, J.Razma, A.Sysas (vietoj Seimo nario R.Sinkevičiaus), R.Valčiukas, R.Vaštakas, A.Vazbys, J.Veselka, B.Vėsaitė, P.Vilkas.

Kviestieji asmenys: A. Ignotas - Ūkio ministerijos sekretorius, A.Dainius – Ūkio ministerijos sekretorius, A. Zaremba - Ūkio ministerijos Energetikos departamento direktorius, L.Ašmantas – Lietuvos energetikų sąjungos prezidentas, V.Valentukevičius – AB “Lietuvos dujos” generalinis direktorius, V.Jurgaitis – Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas, V.Jankauskas – VKEK komisijos pirmininkas P.Ralys – Lietuvos pramonininkų konfederacijos Energetikos komiteto atstovas, S.Kutas -  VATESI viršininkas, T.Vaitkevičius – Lietuvos savivaldybių asociacijos konsultantas, R.Patalavičius – LR Prezidento referentas.

N.Eidukevičius – Ūkio viceministras, V.Gagilas – Ūkio ministerija, Energetikos išteklių departamento direktorius, L.Ašmantas – Lietuvos energetikų sąjungos prezidentas, V.Miškinis – Valstybinės energetikos inspekcijos direktorius, V.Jurgaitis – Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas, S.Junevičius – AB “Lietuvos dujos”, Technikos departamento direktorius, A.Degutis – Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos atstovas, M.Pluktas – Valstybinės darbo inspekcijos atstovas, J.Guzavičius – Lietuvos pramonininkų konfederacija, Darbų saugos komiteto pirmininkas, V.Jankauskas – VKEK komisijos pirmininkas, K.Žilys – VATESI viršininko pavaduotojas.

            3. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados: Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada:

Vertinant projektą juridinės technikos požiūriu ir jo santykį su galiojančiais įstatymais bei teisės aktais, galima pateikti šias pastabas bei pasiūlymus:

            1. Būtų galima atkreipti dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 1995 m. spalio 26 d. nutarime konstatavo, kad ,,Konstitucijos 67 straipsnio 1 ir 2 punktuose yra įtvirtinta, kad įstatymus leidžia Seimas. Šalies teisės šaltinių sistemoje įstatymas yra pirminis teisės aktas, turintis aukščiausiąją teisinę galią. Ši galia grindžiama tuo, kad tautos įgalioto įstatymų leidėjo – Seimo priimtame įstatyme išreiškiama tautos valia svarbiausiais visuomenės gyvenimo klausimais”. Remiantis šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, darytina išvadą, jog įstatymo, reglamentuojančio svarbiausius visuomenės gyvenimo klausimus, juridinė technika, naudojamos formuluotės turi atskleisti įstatymų leidėjo valią taip, jog ji būtų suprantama bet kuriam visuomenės nariui, neturinčiam specialiųjų žinių įstatymo reglamentuojamoje sferoje. Tuo metu teikiamame projekte yra naudojamos kai kurios sąvokos, pavyzdžiui, ,,uždaromoji armatūra”, kurios nėra papildomai apibrėžiamos, nėra atskleistas tokių sąvokų kaip ,,galios dedamoji”, ,,energijos dedamoji” turinys, taip pat nėra visiškai aiškus kai kurių teikiamo įstatymo normų turinys bei teisinis krūvis.

            2. Manytume, jog projekto 1 straipsnio 2 dalies 6 punkte būtų tikslinga numatyti, jog vienas iš tikslų yra mažinti neigiamą poveikį aplinkai, o ne poveikį apskritai. Šiuo aspektu taip pat taisytina projekto 3 straipsnio 1 dalis.

            3. Projekto 2 straipsnio 1 dalies sąvoką ,,atsakomybės riba” redaguotina, nes teisėje žodis ,,atsakomybė” yra sietina su atsakomybės rūšimis – baudžiamąja, administracine, civiline ir, atitinkamai, atsakomybe pagal ją reglamentuojančias teisės normas, o ne su ,,vieta”, kaip nustatoma sąvokos apibrėžime. Todėl šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo atribojimui reikėtų parinkti kitokią formuluotę.

            4. Projekto 2 straipsnio 7 dalies sąvoka ,,komerciniai šilumos ir karšto vandens apskaitos prietaisai” nėra tiksli, nes, matomai komerciniai ir nekomerciniai apskaitos prietaisai techniškai gali būti ir identiški, tačiau skiriasi jų naudojimo paskirtis. Atsižvelgiant į tai, siūlome patikslinti šios dalies formuluotę.

            5. Projekto 2 straipsnio 9 dalyje vienaskaitos žodis ,,savivaldybės” keistinas į daugiskaitą ,,savivaldybių”, atitinkamai koreguojant visą įstatymo projektą.

            6. Projekto 2 straipsnio 11 dalyje pateiktą sąvokos apibrėžimą, atsižvelgiant į projekto 2 straipsnio 16 dalį, prieš žodį ,,pastato” siūlytina papildyti žodžiais ,,šilumos vartotojo”.

            7. Manome jog projekto 2 straipsnio 15 dalies sąvokoje ,,sąskaita už šiluma” turi būti paminėtas ne tik šilumos ir (ar) karšto vandens sunaudotas kiekis, tačiau ir kaina, kurią šilumos vartotojas turi sumokėti.

            8. Projekto 2 straipsnio 17 dalies nuostata ,,prijungtiems savivaldybės nustatytų įstaigų pastatams” tikslintina, nes šiuo atveju nepakankamai aišku, kas nustatys čia minimus pastatus, ar savivaldybė, ar savivaldybės nustatytos įstaigos.

9. Projekto 2 straipsnio 28 dalyje sąvoka ,,šilumos tiekimo nutraukimas” apibrėžiama kaip vamzdyno išardymas. Svarstytina, ar nebūtų tikslinga pateikti ir šilumos ir (ar) karšto vandens pristatymo sustabdymo, reglamentuojamo 14 straipsnyje.

            10. Projekto 2 straipsnio 31 dalis taisytina, nes šilumos ūkio plėtros kryptys galėtų būti Vyriausybės programos, kurią tvirtina Seimas, dalis, o ne kažkokia savarankiška programa. Tai galėtų būti Vyriausybės nutarimu tvirtinamas aktas. Be to, šioje dalyje vartojama sąvoka ,,šilumos ūkio plėtros kryptys”, suderintina su projekto 8 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka ,,Lietuvos šilumos ūkio plėtros kryptys”. Taip pat projekto 2 straipsnio 31 dalyje išbrauktina sąvoka ,,nacionalinis šilumos ūkio plėtros planas”, nes toliau projekte ši sąvoka nevartojama.

            11. Projekto 2 straipsnio 34 dalyje pateiktas sąvokos apibrėžimas derintinas su to paties straipsnio 3 dalyje pateiktu sąvokos apibrėžimu.

            12. Projekto 3 straipsnio 1 dalies formuluotę galima traktuoti kaip energijos ir kuro tiekėjų tarpusavio konkurenciją, tačiau manytina, jog projekto rengėjai norėjo pažymėti jog konkurencija vyks atskirai tarp energijos tiekėjų ir atskirai tarp kuro tiekėjų. Be to šioje dalyje konkurencija yra suprantama kaip energijos ar kuro tiekimas šilumos vartotojams mažiausiomis sąnaudomis, nors šilumos vartotojui svarbiausia yra tiekiamos šilumos ar karšto vandens kaina ir kokybė, o ne sąnaudos. Atitinkamai koreguotina 7 straipsnio 3 dalis.

            13. Projekto 4 straipsnio 3 dalis derintina su Biokuro įstatymo 4 straipsnio nuostatomis.

            14. Projekto 5 straipsnio pavadinimas nevisai atitinka straipsnio turinį. Be to, projekto 5 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių ,,savivaldybėms ir valstybės institucijoms” tiksliau būtų vartoti žodžius ,,valstybės ir savivaldybių institucijoms”.

            Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad projekto 5 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl vartotojų teises ginančių organizacijų teisės skirti atstovus į įmonės stebėtojų tarybą neatitinka Akcinių bendrovių įstatymo 32 straipsnio nuostatų.

            15. Manytume, jog projekto 5 straipsnyje turėtų būti minimos ne tik vartotojų teises ginančios organizacijos, bet ir tokias funkcijas atliekančios institucijos. Taip pat manome, kad ir projekto 7 straipsnio 4 dalyje kaip dalyvaujančius asmenis rengiant savivaldybių šilumos ūkio planus būtų tikslinga paminėti ne tik šilumos vartotojus, bet ir konkurencijos priežiūrą vykdančias institucijas. Atitinkamai koreguotinos ir kitos projekto normos.

            16. Projekto 6 straipsnio 1 dalis tikslintina, nes neaiški šilumos tarybos teisinė forma.

            17. Projekto 7 straipsnio 1 dalyje minimas savivaldybės tarybos patvirtintas šilumos ūkio plėtros planas. Būtų galima atkreipti dėmesį į tai, kad 2002 m. gegužės 16 d. priimto Energetikos įstatymo 9 straipsnyje yra numatyta nacionalinė energetikos strategija, kuri nustato energetikos plėtros kryptis 20 metų. Strategiją Vyriausybės teikimu tvirtina Seimas. Ji apima visus energetikos sektorius, ji peržiūrima ne rečiau kaip kas 5 metai. Strategija rengiama, peržiūrima ir įgyvendinama valstybės biudžeto bei kitomis lėšomis. Strategiją pagal kompetenciją įgyvendina valstybės ir (ar) savivaldybės institucijos, įstaigos, Energetikos agentūra bei kitos įmonės. Šiuo atveju nepakankamai aiškus projekto 7 straipsnio 1 dalyje minimo savivaldybės tarybos patvirtinto šilumos ūkio plėtros plano santykis su jau minėta Nacionaline energetikos strategija.

            18. Projekto 7 straipsnio 5 dalis taisytina, nes pagal Vietos savivaldos įstatymo nuostatas savivaldybių institucijos savo priimamų sprendimų su ministru derinti neprivalo.

            19. Projekto 11 straipsnio 2 dalyje vartojami žodžiai ,,uždaromoji armatūra”, o 14 straipsnio 1 dalyje – ,,reguliuojanti-uždaranti armatūra”. Iš projekto formuluočių nėra aišku, ar tai skirtingos sąvokos ar ne.

            20. Projekto 13 straipsnio 3 dalis tikslintina, nes nepakankamai aišku, kaip būtų su šilumos tiekimu jeigu šildomame name bus įkurta daugiabučių namų savininkų bendrija.

            21. Neaišku kas nustatys projekto 14 straipsnio 4 dalyje minimą rezervinės galios mokestį.

            22. Nėra aišku, kodėl ir kokiais principais remiantis teikiamo projekto 16 straipsnyje yra numatyta sąlyga, jog šilumos vartotojai, esant nenutrūkstamo šilumos tiekimo techniniams sutrikimams, laikomi naudojantys tiek rezervinį pastato šildymo būdą, tiek nenutrūkstamą šildymo būdą, kuris dėl techninių sutrikimų nėra naudojamas, t.y. šilumos tiekėjo išlaidos ar galimo neūkiškumo finansinės pasekmės perkeliamas šilumos gavėjui.

            23. Iš projekto 18 straipsnio 1 dalies formuluotės nėra aišku, kada ir kokia tvarka bus sudaromos šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys, t.y., - ar jos bus taikomo tik naujai prisijungiantiems šilumos vartotojams, ar po įstatymo įsigaliojimo šilumos tiekėjai privalės sudaryti sutartis su kiekvienu šilumos naudotoju. Taip pat reikėtų reglamentuoti dabartinių šilumos naudotojų, nepageidausiančių sudaryti tokios sutarties teisinę padėtį.

            24. Projekto 19 straipsnyje yra numatyta, jog šilumos pirkimo-pardavimo sutartys yra sudaromos pagal standartines sąlygas, kurias tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Manytumėm, jog pagrindiniai tokių sutarčių principai (tipinės sutartys) turėtų būti reglamentuojami įstatymu, analogiškai, kaip ir Civiliniame kodekse numatyti bendrieji atskirų sutarčių principai. Analogiška pastaba būtų ir 21 straipsniui, kur taip pat galėtų būti numatyti svarbiausieji principai, pagal kuriuos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija parengtų antrinius teisės aktus.

            25. Pagal projekto 20 straipsnio 1 dalies nuostatas nepakankamai aišku kas turėtų turėti nustatytus kvalifikacinius reikalavimus – fiziniai asmenys ar bendrijos.

            26. Projekto 20 straipsnio 3 dalis taisytina aptariant atvejį kaip bus priimamas sprendimas dėl šildymo ir karšto vandens sistemos eksploatuotojo, jeigu nebus daugiabučių namų savininkų bendrijos, o pavyzdžiui, teismo sprendimu bus nustatytas visiškas turto administravimas (Civilinio kodekso 4.239 straipsnis).

            27. Projekto 25 straipsnis nustato, jog šilumos vartotojai, išskyrus buitinius šilumos vartotojus ne daugiabučiuose namuose, savo sprendimą dėl šildymo būdo derina su savivaldybe. Tačiau šio straipsnio normos nesuteikia aiškumo, kaip ir su kuo analogišką sprendimą turi derinti daugiabučių namų buitiniai šilumos vartotojai. Tai yra bendra septinto skirsnio norma, kurią plačiau atskleidžia specialusis 26 straipsnis, tačiau logiškos juridinės sekos nuoseklumui yra reikalinga tikslesnė 25 straipsnio redakcija.

            28. Projekto 1 straipsnio 2 dalyje tarp šio įstatymo tikslų yra paminėti tokie tikslai kaip ,,pagrįsta konkurencija šilumos ūkyje” bei ,,šilumos vartotojų teisių ir teisėtų interesų gynimas”. Šių įstatymo principų kontekste reikėtų atkreipti dėmesį į projekto 26 straipsnio normas. Pagal šio straipsnio nuostatas, konkrečiai 2 ir 3 dalis, šilumos vartotojas, norėdamas atsijungti nuo šilumos tiekėjo, su kuriuo pagal šio projekto 18 straipsnį sudarė šilumos pirkimo-pardavimo sutartį, turi gauti savivaldybės leidimą, kurio išdavimas gali būti atidedamas net 3 metams. Be to, tokiam šilumos naudotojui gali tekti mokėti kompensaciją dar iki trijų metų. Taigi, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimas pagal projekto 26 straipsnio 3 ir 4 dalis sukelia 6 metų trukmės teisines pasekmes.

            29. Projekto 27 straipsnis papildytinas, nes pagal dabartinę šio straipsnio nuostatos redakciją savavališkai atsijungęs šilumos vartotojas išliktų šilumos tiekimo sistemos įrenginiais tiekiamos šilumos vartotojais neribotą laiką. Manytume, kad tokia nuostata nėra pagrįsta, ir net savavališkai atsijungusiam šilumos vartotojui turėtų būti sudarytos sąlygos, po atitinkamų sankcijų pritaikymo, galutinai atsijungti nuo šilumos tiekimo sistemos.

30. Projekto 30 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, jog kainose gali būti ir kitų dedamųjų, tačiau nėra nustatyta, kas jas gali nustatyti, joms pritarti ir pan.

31. Projekto 30 straipsnio 4 dalyje vietoj žodžių ,,informaciniuose pranešimuose” įrašytini žodžiai ,,priede ,,Informaciniai pranešimai”.

32. Projekto 31 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių ,,tokiuose namuose” rašytini žodžiai ,,šiuo atveju”.

Be to, pagal projekto 31 straipsnio 1 dalį neaišku, kur būtų skelbiamos maksimalios šilumos suvartojimo normos. Būtų galima pasiūlyti šią dalį patikslinti pagal projekto 30 straipsnio 4 dalį. Šiuo aspektu taip pat taisytina ir projekto 32 straipsnio 3 dalis.

33. Projekto 32 straipsnio 1 dalyje neaiškus sąvokos ,,atskira sąnaudų apskaita” turinys bei šios sąvokos santykis su Buhalterinės apskaitos įstatymu.

34. Projekto 33 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžių ,,investiciniai projektai” įrašytini žodžiai ,,šio straipsnio 1 dalyje nurodyti projektai”.

            35. Projekto 35 straipsnio 3 dalis tikslintina numatant kas bus tuo atveju jeigu pasibaigus valdymo perdavimo laikotarpiui perduoto turto techninė būklė bus blogesnė.

            36. Projekto vienuoliktojo skirsnio pavadinimą ,,įstatymo įgyvendinimas” siūlytume pakeisti pavadinimu ,,baigiamosios nuostatos”.

            37. Projekto 36 straipsnio pavadinime vietoj žodžio ,,įgyvendinimas” įrašytinas žodis ,,įsigaliojimas”.

IŠVADOS PROJEKTO RENGĖJŲ NUOMONĖ:

1. pritarti 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 12, 16, 18, 19, 21, 23, 25, 27, 30, 31, 33, 34, 35, 36, 37,

            2. dalinai atsižvelgti į 10, 14, 15, 24, 28, 32,

            3. nepritarti 9, 11, 13, 17, 20, 22, 26 ir 29 Teisės departamento pateiktoms išvadoms.

4. Piliečių, visuomeninių organizacijų, politinių partijų bei politinių organizacijų, kitų suinteresuotų asmenų pateikti pasiūlymai, pataisos, pastabos:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas	Pasiūlymo turinys	Išvados rengėjų nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1. 2. 3. 4. 5. 5. 6. 7. 8. 9. 10.	Lietuvos savivaldybių asociacija Lietuvos vandens tiekėjų asociacija (1) Lietuvos vandens tiekėjų asociacija (2) Prof. L.Ašmantas Vilniaus Gedimi-no technikos uni- versiteto Šildymo ir vėdinimo kated-ros vedėjas prof., habil.dr.Martinai-tis, Kauno tech-nologijos univer-siteto Šilumos ir atomo katedros vedėjas prof.,habil. dr.J.Gylys ir Lietu-vos energetikos instituto direkto-riaus pavaduotojas dr.R.Škėma p.L.Radzevičius UAB “Sobo" Asociacija „Lietuvos butų ūkis“ Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija p.D.Gaidelis p. V.Jonaitis	Spaudoje pasirodė informacija, kad Seimas grąžins Vyriausybei pataisyti Šilumos ūkio įstatymo projektą, kadangi iš visuomenės pusės pasirodė prieštaravimai dėl dvinarės kainos, klaidingai vadinamos abonentiniu mokesčiu, įvedimo.              Savivaldybės ir šilumos tiekimo įmonės tikisi, kad įstatymo priėmimas nebus stabdomas, kadangi Šilumos ūkio įstatymas gyvybiškai aktualus vartotojams, savivaldybėms ir šilumos tiekėjams.Šiuo metu daugelis labai svarbių vartotojų ir tiekėjų santykių klausimų neišspręsti, jiems trūksta įstatyminio pagrindo. Tai trikdo šilumos tiekimo įmonių darbą, trukdo steigtis daugiabučių namų bendrijoms, delsiama diegti šilumos taupymo priemones. Šilumos ūkio įstatymo projektas buvo rengiamas jau beveik trejus metus, daug kartų svarstytas dalyvaujant įvairių suinteresuotų organizacijų atstovams. Savivaldybių atstovai skambina ir prašo tarpininkauti, kad įstatymo projektas kuo greičiau būtų svarstomas ir priimtas. Įstatymas išspręstų daugelį iki šiolei nesprendžiamų, labai aktualių tiekėjų ir vartotojų santykių klausimų.             Visuomenės atstovų ir kai kurių Seimo narių pastabos dėl abonentinio mokesčio įvedimo neturi pagrindo, nes įstatymo projekte net neminima tokia kategorija, kaip abonentinis mokestis ir manome, kad šis klausimas, sukėlęs dalies gyventojų nepasitenkinimą, yra visiškai be reikalo eskaluojamas. Įstatymo projekte rašoma, kad “šilumos ir karšto vandens kainas sudaro energijos ir galios dedamosios”. Minėtos kainos yra įteisintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1997 m. kovo 27 d. nutarimu Nr.6 patvirtintoje centralizuotos šilumos kainos nustatymo metodikoje. Šioje metodikoje rašoma:”8.3. Juridiniai asmenys ir gyvenamųjų namų bendrijos ir namų savininkai...gali pasirinkti dvinarę arba vienanarę kainą. Taip pat norime atkreipti Jūsų dėmesį, kad asmenys, pasirinkę dvinarę kainą, gaus ne mažesnes kompensacijas, kaip ir esant vienanarei kainai. Taip rašoma “Buto (individualaus gyvenamojo namo) šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensavimo gyventojams, turintiems mažas pajamas, įstatymo” 4 straipsnio 3 dalyje (V.Ž., 1999, Nr.36-1062).             Prašytume negrąžinti Šilumos ūkio įstatymo projekto Vyriausybei ir nestabdyti jo svarstymo Seimo komitetuose. Šiam mūsų prašymui taip pat pritaria ir jį palaiko Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir Šilumos tiekėjų asociacija. Karšto vandens tiekimas           Įstatymo ketvirtąjį skirsnį būtina papildyti straipsniu „Karšto vandens tiekimas“, kuriame turi būti nurodytos šalto vandens pirkimo sąlygos karštam vandeniui paruošti, nes, perskaičius įstatymo projektą, visiškai neaišku kaip bus parduodamas karštas vanduo.      …Nereikia būti specialistu, kad suprastum devinto skirsnio („Šilumos kainos ir tarifai. Sąnaudų apskaita. Investicijos“) 30 straipsnio pirmo punkto nuostatą, kurioje teigiama, kad šilumos ir karšto vandens kainas sudaro šilumos energijos ir galios dedamosios. Tiesa po to lyg tarp kitko pasakoma, kad kainose gali būti ir kitų dedamųjų. Taigi šalto vandens kainos dedamoji gali būti įtraukta į karšto vandens kainą, bet gali ir nebūti. To pasėkoje galima daryti išvadą, kad karštas vanduo gali būti ruošiamas ir tiekiamas vartotojams nesinaudojant šalto vandens tiekimo paslaugomis. Tokių „stebuklų“ dar neteko regėti. Susipažinę su Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo projektu (2002 10 23), siūlome sekančius papildymus ir pataisymus: 1. Nors įstatymo projekte ir naudojama karšto vandens tiekėjo sąvoka, tačiau įstatyme ji neapibrėžta. Siekiant išspręsti praktikoje neretai iškylantį klausimą, kas atsakingas už nuostolius ir kokybę gaminant karštą vandenį bei atsižvelgiant, kad karšto vandens gamyba ir teikimas yra šilumos ūkio sudėtinė dalis, projekto 2 straipsnyje būtina pateikti karšto vandens tiekėjo sąvoką: Karšto vandens tiekėjas – pastato šildymo ir karšto vandens sistemos eksploatuotojas, parduodantis karštą vandenį vartotojams. Centralizuotai pagaminto karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. 2. 2 straipsnio 12 punktą papildyti: 12. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) – fizinis ar juridinis asmuo, atitinkantis nustatytus kvalifikacinius reikalavimus eksploatuoti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemas ir teikiantis šių sistemų priežiūros bei šilumos ir karšto vandens tiekimo paslaugas. 3. Įstatymo projekto 2 straipsnio 27 punktą papildyti: 27. Šilumos ūkis – energetikos ūkio sritis, tiesiogiai susijusi su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu. 4. Įstatymo projekto 2 straipsnio 32 punktą išdėstyti taip: 32. Tiekimo-vartojimo riba – vieta šilumos perdavimo vamzdynuose, iki kurios tiekėjas yra atsakingas už šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimą. 5. Įstatymo projektą papildyti nauju straipsniu: 13*. Karšto vandens gamybos organizavimas Šaltą vandenį karšto vandens gamybai karšto vandens tiekėjas perka iš šalto vandens tiekėjo. Necentralizuotos karšto vandens gamybos atveju karšto vandens tiekėjas šilumnešį perka iš šilumos tiekėjo. 6. Patikslinti 20 straipsnio 5.3 punktą: 5.3. sutartyse nustatytus šilumos vartotojų patalpų kokybišką šildymą ir tinkamos kokybės karšto vandens pristatymą vartotojams, jeigu šilumos ar karšto vandens tiekėjai į pastato šilumos punktą pristato sutartyse nustatytos kokybės šilumnešį, o centralizuotos karšto vandens gamybos atveju – karštą vandenį. Šilumos įstatymo projekte labai sureikšminamas konkurencijos vaidmuo tarp energijos, kuro tiekėjų bei šilumos gamintojų. Šilumos tiekimo įmonės veikia lokalioje teritorijoje ir turi ryšį su vartotojais toje pačioje teritorijoje sumontuotu šilumos perdavimo tinklu. Atskirais atvejais labai ribotos kuro pasirinkimo galimybės ( pvz. nėra dujotiekio). Vartotojas netenka tokios pasirinkimo laisvės kaip elektros energijos vartotojas. Dėl verslo specifikos ( dideli pradiniai kapitaliniai įdėjimai, ribota veiklos rinka, dideli konkurentų įėjimo į rinką kaštai, mastelio ekonomika), centralizuotas šilumos tiekimo ūkis yra natūrali monopolija. Esant dabartiniai politinei situacijai savivaldybėse, kai dauguma savivaldybių sprendimus priima politiniais motyvais, o nesivadovauja ekonomine logika, šiame straipsnyje nuostata dėl “pagrįstos konkurencijos įteisinimo” gali būti žalinga ir skatinti valdininkų savivalę.           Siūlau    1 straipsnio 2 dalies nuostatą 2) išbraukti. Straipsnis 2 Siūlau straipsnį papildyti sąvoka, apibrėžiančia šilumos pirkimo – pardavimo santykius tarp šilumos gamintojo ir šilumos tiekėjo.             Straipsnis 3.1 Neaiškus teiginys. Kuro tiekėjai tiesiogiai nekonkuruoja su energijos tiekėjais. Gal norėta apibrėžti konkurenciją tarp centralizuoto šilumos ūkio ir alternatyvių šilumos energijos šaltinių. Siūlau sukonkretinti teiginį bei papildyti 2 Straipsnį energijos bei kuro tiekėjų sąvokomis.             Straipsnis 3.2           Nuostata, kad savivaldybių kontroliuojamoms įmonėms nuosavybės teise priklausytų šilumos perdavimo tinklai, kuriais realizuojama ne mažiau 5 GWh per metus šilumos ir ne mažiau kaip 30 procentų gamybos pajėgumų kiekviename tinkle, įskaitant reikalingą šiluminės galios rezervą, pasmerkia savivaldybes ir jų kontroliuojamas įmones eksploatuoti labiausiai nusidėvėjusią šilumos ūkio dalį – šilumos perdavimo tinklą. Šiuo metu daugumos šilumos ūkio įmonių šiluminių trasų techninė būklė yra nepatenkinama, jų amžius vidutiniškai siekia 15 ir daugiau metų. Kai kur nuostoliai trasose iki 30 procentų visos perduodamos energijos. Šio tinklo atnaujinimas ir privalomų 30 procentų šilumos gamybos pajėgumų kiekviename tinkle išlaikymas, įskaitant reikalingą šiluminės galios rezervo priežiūrą ir remontą , pareikalaus žymių investicijų.           Šilumos ūkio įmones įmanoma sutvarkyti tik atlikus kompleksinę renovaciją, apimančią šilumos gamybą ir šilumos tiekimą. Dėl blogos finansinės padėties, o taip pat dėl galimų politinių interesų savivaldybės stengsis pirmiausiai patenkinti kai kurių socialinių sluoksnių (mokytojai, medikai) finansinius interesus ir tuo pačiu nepajėgs atlikti šiluminių trasų renovacijos. Reikia tikėtis, kad artimiausiu laikotarpiu šilumos nuostoliai didės ir galutinis vartotojas turės sumokėti už šiluminės energijos nuostolius, o tai lems šilumos tarifo didėjimą.           Siūlau nuostatą išbraukti, be to ji prieštarauja įstatymo 1 Straipsnio 1 ir 4 punktams.             Straipsnis 4.3 Siūlyčiau tokią šio straipsnio redakciją: “Valstybė (vyriausybė) planuoja bei rekomenduoja savivaldybėms optimalų vietinio biokuro ir atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą šilumos energijos gamybai.”             Straipsnis 8.2 Siūlau išbraukti žodį “gali” ir išdėstyti taip: “Vyriausybė teikia paramą…” arba išbraukti visą punktą.             Straipsnis 13.3 Siūlau papildyti punktą ir išdėstyti sekančiai:”Šildymo sezono laikotarpiu butai ir kitos patalpos daugiabučiame name privalo būti šildomi, jeigu to pageidauja bent vienas namo buto savininkas neturintis įsiskolinimų šilumos tiekėjui, o bendras namo įsiskolinimas šilumos tiekėjui neviršija 1/12 už per paskutinius 12 mėnesių tam namui priskaičiuotos piniginės sumos už patiektą šiluminę energiją”.             Straipsnis 14.3 Siūlau papildyti punktą ir išdėstyti taip: “Šilumos tiekėjo išlaidas, susijusias su šilumos ir (ar) karšto vandens pateikimo sustabdymu įsiskolinusiam vartotojui, bei išlaidas, susijusias su šilumos ir (ar) karšto vandens pateikimo atnaujinimo vartotojui, pilnai atsiskaičiusiam su šilumos tiekėju, apmoka šis vartotojas.”             Straipsnis 20.3 Punktas taisytinas aptariant atvejį kaip bus priimamas sprendimas dėl šildymo ir karšto vandens sistemos eksploatuotojo, jeigu nebūtų daugiabučių namų savininkų bendrijos, o būtų paskirtas administratorius.              Straipsnis 30.5 Siūlau punktą išdėstyti taip: “Derindama ir nustatydama bazines kainas, Komisija taiko ne didesnę kaip 9 procentų pelno maržą. Sąvoka “Atsakomybės riba”.           Siūlome ją keisti taip: Tiekimo-vartojimo riba – tiekėjo ir vartotojo įrenginių nuosavybės atskyrimo vieta, jei jų tarpusavio sutartyse nenumatyta kitaip.           Ši sąvoka, jeigu ji priimtina, turėtų būti vartojama tolimesniame Įstatymo projekto tekste vietoje sąvokos “atsakomybės riba”. Sąvoka “Karštas vanduo”. Vandens temperatūrą neturėtų nustatyti Vyriausybė ar dar kas nors, kadangi šioje srityje yra priimti tarptautiniai higieniniai standartai, kuriuos atkartoja ir mūsų šalyje galiojančios higienos normos. Nesilaikant šių normų galimi susirgimai, kaip daugeliui girdėta legionierių liga. Siūloma formuluotė: Karštas vanduo – geriamasis vanduo, pašildytas iki  higienos normomis nustatytos temperatūros, naudojamas buityje bei specialių jo parametrų nereikalaujančiuose technologiniuose procesuose. Sąvoka “Kogeneracinė jėgainė”.             Projekte pateikiamas kogeneracinės jėgainės apibrėžimas yra netinkamas, kadangi kogeneracinė jėgainė visų pirma yra technologinių įrenginių visuma. Tokias jėgaines, kaip dabar kompresorines stotis, ateityje turės stambesnės įmonės ar net didelės gydymo ar kitokios paskirties įstaigos, todėl šių žodžių deriniu apibudinti instituciją (įmonę) nepriimtina. Dėl to ir dėl dabar galiojančios techninės sampratos apie kogeneracinę jėgainę siūlome tokį šios sąvokos apibrėžimą: Kogeneracinė jėgainė – technologinių įrenginių kompleksas, skirtas bendrai elektros ir šilumos gamybai. Šiuo įstatymu reglamentuojančioje veikloje kogeneracinės jėgainės pagamintos energijos dominuojančia dalimi laikoma šiluma. Kadangi šiame apibrėžime nelieka sąvokos “kombinuotoji elektros energijos ir šilumos gamyba”, todėl ją siūlome išbraukti iš sąvokų sąrašo (poz. 6). Šiame apibrėžime antrasis sakinys įrašytas, siekiant išvengti piktnaudžiavimo dėl ateityje kogeneracijai numatomos tiekti paramos iš Europos Sąjungos ir respublikinių fondų, nes tokių bandymų kitose šalyse jau yra. Sąvoka “Kombinuotoji elektros energijos ir šilumos gamyba” Siūloma išbraukti (paaiškinimą žr. aukščiau, prie sąvokos “Kogeneracinė jėgainė”.) Sąvoka “Šilumos vartotojo pastato šildymo būdas” Siūloma šią sąvoką išbraukti, kadangi yra kita sąvoka “šildymo būdas” (žr. 15 poz.) , reiškianti tą patį. Be to visiškai nesuprantama, kodėl rašoma “šilumos vartotojo pastato” šildymo būdas, nes svarbu yra aplamai pastato šildymo būdas. Iš kitos pusės žiūrint, kiekvienas pastatas yra šilumos vartotojas, todėl to pabrėžti nėra reikalo. Sąvoka “Pastato šildymo ir karšto vandens sistema” Inžinerinėje praktikoje yra ne tik šildymo ir karšto vandens sistemos, bet ir kitos (vėdinimo, oro kondicionavimo) sistemos, kurios vartoja šilumą. Jų  eliminavimas gali sukelti juridinių problemų, todėl siūlome išplėsti šią sąvoką ir apjungti visas minėtas sistemas bendru pavadinimu “pastato šilumos vartojimo sistema”. Tai labiau atitiktų CK 4.82 p. išdėstytus teiginius. Šios sąvokos apibrėžime siūlome padaryti redakcinius pakeitimus. Čia ir kitur, kai kalbama apie karšto vandens gamybą, siūlome rašyti karšto vandens ruošimas, nes taip priimta apibrėžti vandens sušildymo procesą tiek techninėje tiek bendrinėje kalboje.  Taip pat, čia ir kitur, reikėtų atsisakyti žodžio “perdavimas” ir vartoti “tiekimas”. Siūloma formuluoti taip: Pastato šilumos vartojimo sistema  – techninė sistema skirta pastato patalpų šildymui, vėdinimui, oro kondicionavimui, karšto vandens ruošimui ir tiekimui ar kitiems tikslams tenkinti. Ją sudaro šilumos vartotojo patalpų techninė įranga kartu su funkcionaliai susijusia bendrojo naudojimo įranga. Antrasis sakinys leidžia aiškiau suderinti šio įstatymo ir CK nuostatas dėl bendrojo naudojimo įrangos. Jeigu būtų priimtas šis siūlymas, reikėtų ne tik čia, bet ir kitur įrašyti “šilumos vartojimo sistema” vietoje “šildymo ir karšto vandens sistema”. Sąvoka “Šilumos perdavimas” Vietoje žodžio “perdavimas” siūloma vartoti žodį “tiekimas”. Šiluminėje technikoje , kai sakoma “šilumos perdavimas”, suprantama, kad kalbama apie vieną iš šilumos mainų būdų. Pavyzdžiui,sakoma: šilumos perdavimas per šilumokaičio sienelę” ir pan. Šio Įstatymo projekte tekste taip pat labai dažnai yra vartojamas žodis “tiekimas”, todėl nereikėtų jo kai kur atsisakyti Geriausia tą patį reiškinį vadinti vienodai. Sąvoka “Šilumos perdavimo tinklas” Sąvoka “....perdavimo tinklas” keistina dėl to, kad žodis “perdavimas” čia naudojamas ne pagal priimtą terminologiją ir taip pat todėl, kad  CK septinto skirsnio “ Energijos pirkimo – pardavimo sutartys”  6.383 yra sąvoka “energijos tiekimo tinklas”, todėl mes turime turėti būtent tokios sąvokos apibūdinimą. Tai svarbu ir CK 6.387 atžvilgiu, nes “ …už …tinklų, …prietaisų … būklę bei saugų naudojimą atsako … tiekimo įmonė”. Be to, siūloma atsižvelgti į statybos techniniame reglamente “Šilumos tiekimo tinklai ir šilumos punktai” jau esamą formuluotę ir ją priimti tokią: Šilumos tiekimo tinklas – kompleksas įrenginių, susidedančių iš vamzdynų, uždaromųjų ir reguliuojamųjų įtaisų , siurblių, kontrolės ir matavimo prietaisų bei kitų elementų, kuriais šilumnešis  iš šilumos šaltinio tiekiamas ir skirstomas vartotojams Sąvoka “Šilumos tiekimas” Sąvokos apibrėžime naudojamas žodis “pristatymas” , kalbant apie šilumą, netinkamas. Galima pristatyti ką nors, kas turi matmenis, pavyzdžiui, litrą vandens, toną anglies ir panašiai, tačiau visuomet sakome “patiekė 3 tūkstančius m^3gamtinių dujų” ir t.t. Todėl čia ir kitur žodį “pristatyti”, kai kalbama apie šilumą ar karštą vandenį, vertėtų keisti žodžiu “tiekti”. 1. Vartotojų teisės   Įstatymo straipsnis nurodantis Įstatymo tikslus deklaruoja, kad jis gina vartotojų teises. Tačiau specifiniai straipsniai nurodo, kad pastatų šildymo energijos šaltinius nustato Savivaldybė per miesto Plėtros Planą, ir kad vartotojas norintis atsijungti nuo centralizuotai teikiamos šilumos sistemos turi tik teisę duoti Prašymą. Savivaldybė turi teisę duoti neigiamą atsakymą net tris metus.           Demokratinėse valstybėse, kuriose rinkos ekonomika turi dideli vaidmenį, visuomeninės paslaugos kaip visuomeninis transportas, telefonas, elektra, kabelinė televizija, šildymas, ir t.t. yra suteikiama už nustatytą kainą ir vartotojas turi neribotą teisę pirkti arba nepirkti. Tai nereiškia, kad miestai neturi Plėtros Planų, tačiau tie Planai yra sudaromi atsižvelgiant į vartotojų pasirinktas kryptis. Paslaugos, kurios neturi rinkos paklausos miršta, o tos kurios turi paklausą plečiasi.           Šilumos įstatymo projekte yra visiškai priešingai: vartotojas turi paklusti Centrinio Planavimo diktatui. Jis ne tik neturi teises pasirinkti šilumos energijos šaltinį, bet net neturi teises gauti normalią sąskaitą: nurodyta kad jis gauna tik "mokėjimo pranešimą", o jeigu nori gauti sąskaitą už tai turi mokėti papildomą mokestį. Įstatymo projekte yra ir daug kitų vartotojo teisių pažeidimų nustatant mokėjimo už paslaugas grafiką, reikalaujamą "išpirką" norint atsijungti (kaip baudžiavos laikais norint tapt laisvu miestelėnu), iki to kad net šildymo sezoną privatiems pastatams (daugiabučiams) nustato meras savo įsakymu nors tai prieštarauja daugiabučių namų įstatymo nuostatoms.           Įstatymo projekte nėra jokiu įpareigojimų energetikos tiekėjams (elektros ir dujų tinklams) daugiabučiuose pastatuose teikti tiek galingumo kiek reikia patenkinti gyventojų poreikius. Apie tai plačiau komentuojama po "konkurencijos" antrašte. 2. Konkurencija           Įstatymo projektas deklaruoja, kad vienas iš įstatymo tikslų yra "įteisinti pagristą konkurenciją". Tačiau projekto straipsniuose yra nurodyta, kad Savivaldybė nustato zonas šildymo būdams (7 str.), organizuoja tiekimą (9 str.). Kadangi centrinio šildymo, elektros, ir dujų paskirstymo tinklai yra Savivaldybės kontrolėje, tai akivaizdu kad iš tiesu nėra jokios konkurencijos tarp energetikos tiekėju jeigu vartotojas neturi teises pasirinkti ir tiekėjai nėra įstatymiškai įpareigoti atvesti iki buto įvadinio elektros skaitliuko tiek pajėgumo, kad buto savininkas galėtu savo butą apšildyti ir karštą vandenį paruošti naudodamas elektros energiją, jeigu jis to norėtu. Papildomai dar reikia pastebėti, kad įstatymo projekte yra nurodyta kad buto savininkas atsijungęs nuo centrinio šildymo privalo mokėti "rezervines galios mokesti". Tai aiškiai ne konkurenciją skatinantis nuostatas bet konkurenciją draudžiantis žingsnis panaudojant nepriimtinus metodus. Suprantama, kad buto savininkas atsijungęs nuo centrinio šildymo privalo mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą,(tai nustato 22 str.), tačiau kodėl jis privalo dar papildomai mokėti kažkokį "rezervines galios mokestį", kurio nustatymas yra įstatyme net neapibrėžtas? 3. Atsakomybė           Viešojo administravimo srityje yra priimta, kad tie, kurie perka apmokamas paslaugas bent kartą per metus gautų auditu patvirtintą finansinę apskaitą iš paslaugų tiekėjo. Įstatymo projekte yra deklaruojama, kad vienas iš įstatymo tikslų yra "didinti efektyvumą". Tačiau projekte visiškai nieko nekalbama apie specifinius įpareigojimus tiekėjui duoti finansinę apskaitą vartotojams, arba nustatytas ribas kiek iš vartotojo sumokėtų mokesčių privaloma investuoti gerinant šilumos trasų terminę izoliaciją, kokį procentą galima išleisti ant "administracinių išlaidų", arba kiek kombinuotos gamybos (elektra ir šiluma) išlaidų turi būti priskirta elektros komponentui ir kiek šilumai. Be tokių specifinių kriterijų yra per daug plačios galimybės manipuliuoti skaičiais šilumos vartotojų nenaudai. Bendrai paėmus įstatymo projektas kalba tik apie vartotojo atsakomybę mokėti, bet nieko nekalba apie tiekėjo atsakomybę vartotojui. Gaunasi įspūdis, kad projekto autoriai buvo šilumos ūkis ir Vilniaus savivaldybė, nes visas projektas akcentuoja tik jų interesus. 4. Papildomos pastabos           Įstatymo projekte yra naudojama išraiška "jungtines veiklos sutarties partneriai". Tai teisiškai netikslu: daugiabučio namo butų savininkai sudarydami jungtinės veiklos sutartį neįsipareigoja kaip "partneriai". Partnerystės sutartis verslo tikslais reškia, kad kiekvienas partneris teisiškai atsako už kiekvieno kito partnerio veiksmus ir finansinius įsipareigojimus (nebent partnerystės sutartyje yra nustatyta kitaip). Tuo tarpu daugiabučiame pastate atskirų patalpų savininkai kiekvienas atsako už save.           Projekto 20 straipsnis nurodo kad pastato šildymo sistemos eksploatuotojas "remontuoja šilumos ir karšto vandens apskaitos prietaisus" bei "paskirsto pastate suvartotą šilumos kiekį vartotojams". Tai nepriimtina: apskaitos prietaisų priežiūra yra tiekėjo atsakomybė. Sąskaitų išdavimas yra taip pat tiekėjo atsakomybė panaudojant paskirstymo formulę, kurią nustato savininkai paprasta balsu dauguma vadovaujantis Daugiabučių Namų Bendrijų Įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo projekte vartotojų teisėms apsaugoti nėra tinkamo mechanizmo: projektas nurodo, kad Valstybinė Konkurencijos ir Vartotojų Teisių Gynimo Tarnyba turi tik teisę gauti informaciją ir teikti pasiūlymus Savivaldybei. Tai nepriimtina, nes paslaugų tiekėjas negali būti ir vartotojų teisių gynėjas. Įstatymas turėtu Valstybinei konkurencijos ir Vartotojų Teisių Gynimo Tarnybai suteikti autoritetą spręsti visus ginčus tarp Savivaldybes/šilumos/energetikos tiekėjo ir vartotojo, ir nustatyti, kad Tarnybos sprendimai yra privalomi visoms pusėms. Energetikos Kainų Kontrolės Komisija turi atsakomybę autoritetingai kalbėti apie kainas. Apie konkurenciją ir vartotojų teises turi turėti pilnus įgaliojimus Vartotojų Teisių Gynimo Tarnyba. Pakeisti 20 str. 4-os dalies formuluotę ir išdėstyti ją taip: 4. Šilumos tiekėjas gali būti ir daugiabučio namo, kurio butų ir kitų patalpų savininkams jis tiekia šilumą, šildymo ir karšto vandens sistemos eksploatuotojas, jeigu savininkai taip nusprendžia. Šiuo atveju daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos eksploatavimo sutartis sudaroma atskirai nuo šilumos ir karšto vandens vartojimo pirkimo pardavimo sutarčių. Papildyti 24 str. 3-ia dalimi ir suformuluoti ją taip: Sutartyse nustatyta tvarka reikšti pretenzijas šilumos ir karšto vandens tiekėjui už patiektą nekokybišką šilumą ar karštą vandenį. Asociacija “Lietuvos butų ūkis” išnagrinėjo šilumos įstatymo projektą ir siūlo: 3 straipsnis. Konkurencija šilumos ūkyje. Sąvoka „karšto vandens tiekėjas“ įstatymo projekto 2 straipsnio sąvokose nėra išaiškinta, todėl šios sąvokos naudojimas yra neaiškus. 20 straipsnis. Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra.           Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsniu, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius, kuris administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu. Administratorius privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ir kitaip tvarkyti bendrojo naudojimo objektus, inžinerinę įrangą, tame tarpe ir šildymo bei karšto vandens sistemas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 752 patvirtintais administravimo nuostatais, administratorius vykdo bendrojo naudojimo objektų nuolatinę priežiūrą.  Jis taip pat turi teisę samdyti kitą įmonę, bet ne šilumos tiekėjas tai vykdo. Šio straipsnio p. 2 nuostatos prieštarauja Civilinio Kodekso ir minėto nutarimo nuostatoms. Bendrojo naudojimo objektai (tame tarpe inžinerinė įranga) – tai butų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Tiekėjui priklauso prekės tiekimo (pardavimo) funkcijos, bet ne butų savininkų turto priežiūra prievartos būdu. Šios nuosavybės valdymas nustatytas Civilinio Kodekso 4.82, 4.84 ir 4.85 straipsnių nuostatomis. Priežiūrą vykdančios įmonės yra sudarę su butų savininkais bendrajai inžinerinei įrangai prižiūrėti sutartis nuo 1991 m., o tai reiškia, kad butų savininkai yra išreiškę valią dėl bendrojo naudojimo inžinerinės įrangos naudojimo, išlaikymo. Sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami savininkų balsų dauguma, bet ne tiekėjo nuorodomis. Įvertinus vartotojų interesus ir teises, butų savininkai patenka į  monopolistų rankas, kai pats tiekėjas parduoda ir pats reguliuoja tiekimo sistemas daugiabučiame name, nelieka jokios kontrolės. Visada teisus bus tiekėjas, kuris suinteresuotas parduoti kuo daugiau šilumos energijos. Niekas nesugebės apginti vartotojų (buitinių abonentų) interesų. 4 punkto „pristatymo sutarties“ sąvoka neaiški. Turėtų būti vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis tarp tiekėjo ir vartotojo. 28 straipsnis. Savavališkas atsijungimas.        Šilumos vartotojai, kurie savo įrenginius atjungia nuo šilumos tiekimo sistemos, pažeisdami šio Įstatymo nustatytą tvarką, išlieka šios sistemos tiekiamos šilumos vartotojais. Jeigu vartotojas atsijungė savo įrenginius ir naudojasi kitu šildymo būdu, nevartoja šilumos energijos, jos neperka, o vartoja kitą šilumos rūšį, jis ir yra vartojamos šilumos vartotojas. Koks tikslas jį laikyti šios sistemos vartotoju, jei nesinaudojama paslauga arba preke, tokiomis nuostatomis pažeidžiamos vartotojų teisės.        Už vartotojų savavališkus veiksmus galima būtų administracinėmis baudomis bausti, bet ne laikyti prievarta vartotojais.        Įstatymo projektas prieštarauja Civilinio Kodekso 4.72 –4.92  straipsnių nuostatoms ir kitiems norminiams dokumentams, todėl prašome atsižvelgti į išdėstytas pastabas bei pasiūlymus ir pakeisti arba patikslinti minimus įstatymo projekto straipsnius. Teikiame šias pastabas ir pasiūlymus: 1. Pastebime, kad nėra išlaikyta logiška teisinio dokumento struktūra - nurodžius pagrindinius įstatymo tikslus, vėliau reikėtų dėstyti kiekvieno tikslo įgyvendinimo metodiką. Iš 6 paminėtų tikslų detalizuotas tik 2-as punktas - “pagrįstos konkurencijos įgyvendinimas šilumos ūkyje”. Visiškai nėra aprašyta, kaip bus ginamos šilumos vartotojų teisės, kokia valstybinė institucija vykdys šilumos sektoriaus valstybinę kontrolę, kokia tvarka bus nagrinėjami vartotojų skundai. 2. Įstatymo projektas neatitinka LR Vyriausybės 2001 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1439 patvirtintai LR šilumos įstatymo koncepcijai, kurios 6 p. nustato, kad šilumos ūkio įstatyme “Numatoma praplėsti šilumos vartotojų teises, suteikti jiems daugiau laisvės ir galimybių rinktis”. 3. Nors 1 str. 1 dalis nustato, jog šilumos įstatymas turėtų reglamentuoti šilumos ūkio subjektų santykius su vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę, tačiau įstatymo projekte nėra nustatyti šilumos tiekėjų įsipareigojimai šilumos vartotojams ir atsakomybė už jų nesilaikymą ar netinkamą sutarčių vykdymą ir kt., o tai pažeidžia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, kuri yra nesąžininga vartotojo atžvilgiu (CK6.188 str). 4. Įstatymo projektas nenustato reikalavimų šilumos (paslaugos) kokybei. Siūlome įvardinti konkrečią įstaigą ( t.y. Valstybinę kainų ir energetikos komisija), kuri nustatys tokius reikalavimus bei vykdys jų kontrolę. 5. Siūlome 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą išdėstyti taip: Užtikrinti patikimos ir kokybiškos paslaugos tiekimą šilumos vartotojams. Vartotojui aktualu ne pats procesas, bet rezultatas. 6. 1 str. 2 dalies 2 punktą siūlome išdėstyti taip: Konkurencijos ir privataus kapitalo dalyvavimo skatinimas ekonominiam efektyvumui didinti, kadangi ir pagrindinis teisės aktas energetikos sektoriuje – Energetikos įstatymas, numato šiuos ekonominio efektyvumo skatinimo būdus. 7. Paskutinėje Šilumos ūkio įstatymo redakcijoje siūloma riboti konkurenciją šilumos sektoriuje savivaldybių šilumos ūkio plėtros planais. Tai prieštarauja ne tik Energetikos įstatymo, Konkurencijos įstatymo , bet ir LR Konstitucijos 46 str. 4 dalies nuostatoms, kurios draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką bei saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. 8. Siūlome papildyti 2 str. sąvokų aprašymą šiomis sąvokomis: Šilumos ūkio subjektai, šilumos vartotojų teises ginančios organizacijos, bendro naudojimo objektų administratorius. Šilumos ūkio subjektu taip pat turi būti įvardintas ir šilumos ūkio veiklos užsakovas – vartotojas, kurio interesus atstovauja vartotojų organizacijos. Šilumos vartotojų teises ginančios organizacijos – tai nevyriausybinės vartotojų organizacijos, ginančios šilumos vartotojų interesus. 9. Kadangi 5 straipsnio pavadinimas visai neatspindi išdėstyto teksto turinio, šio straipsnio pavadinimą siūlome išdėstyti taip: Šilumos vartotojų interesus atstovaujančių organizacijų teisės. 10. 5 str. dalys turėtų būti šios: 1 dalis. Šilumos vartotojų teises ginančios organizacijos bei institucijos turi teisę gauti iš šilumos tiekėjų informaciją apie šilumos tiekėjo veiklą, susijusią su vartotojų teisių gynimu. (Pateikta redakcija suteiks teisę iš šilumos tiekėjų gauti informaciją apie vartotojų nusiskundimus, kurie turi būti fiksuojami pačioje įmonėje). 11. 2 dalis. Savivaldybių kontroliuojamose šilumos tiekimo įmonėse sudaromos stebėtojų tarybos. Šilumos tiekėjas pasiūlo šilumos vartotojų teises ginančioms organizacijoms ir institucijoms skirti savo atstovus į šių įmonių stebėtojų tarybas. (Įstatyme reikėtų minėti realias institucijas, o ne menamas. Šiuo metu tokios stebėtojų tarybos nėra įteisintos). 3dalis. Nacionalinės šilumos vartotojų organizacijos dalyvauja Šilumos tarybos veikloje. Tai vartotojų organizacijų – šilumos ūkio subjekto, teisė. 12. 4dalis. Vartotojų organizacijos dalyvauja savivaldybių šilumos ūkio plėtros planų rengime. Jei nepavyks išvengti šių planų, tai labai svarbu, kad ir vartotojų organizacijos savivaldybių lygyje atstovautų vartotojų interesus rengiant šiuos planus. 13. 6 straipsnio aprašymas, kuriame nurodoma, kas bus kviečiamas dalyvauti Šilumos tarybos darbe, lieka nesuprantama, kas yra institucijos, tiesiogiai susijusios su šilumos ūkiu. Siūlome aiškiai įvardinti, kad tarybos darbe dalyvaus šilumos ūkio subjektai. 14. 7 str. 4 punkto žodžius “šilumos vartotojai”  būtina pakeisti į “šilumos vartotojų teises ginančios organizacijos”. 15. 4 skirsnio 9 str.žodį “organizuoja” siūlome pakeisti į”užtikrina”. 16. 12 str.3 punktą siūlome suderinti su Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo nuostatomis, nesuteikiant savivaldybėms teisės vietoje sąskaitų gyventojams siųsti pranešimus. Tai labai svarbi sąlyga, leidžianti vartotojams kontroliuoti pateikiamų sumų skaidrumą. 17. 13 str. 3 punkto žodžius “bent vienas” būtina pakeisti į “paprasta dauguma”. 18. 19 str. 4 punktą išdėstyti taip: “Šilumos vartojimo pirkimo- pardavimo sutarčių standartinės sąlygos turi būti suderintos su Nacionaline vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos”. Ši institucija atsakinga už tai, kad vartotojiškos sutartys atitiktų sąžiningumo sąlygas. 19. Nesuprantama, kodėl 20 str.3 punkto 3.3 dalyje eksploatuotojas, o ne šilumos tiekėjas atsako už kokybišką šildymą. Pagal CK 3.386 str. už energijos kokybę turi atsakyti energijos tiekėjas, jei sutartyse nenumatyta kitaip. Šilumos tiekėjas pats privalo vykdyti šilumos paskirstymo sistemų priežiūrą, tačiau jei dėl kokių nors priežasčių tai atlieka kitas asmuo, šilumos tiekėjas privalo kontroliuoti, kad prižiūrėtojas tinkamai vykdytų priežiūrą. 20. Vartotojų teisių gynimo įstatymo 5 straipsnis nustato, kad vartotojas turi teisę gauti išsamią informaciją apie naudojamą paslaugą, todėl 24 straipsnyje, kurį siūlome išdėstyti taip: “Šilumos vartotojų teisės ir pareigos”, būtina aiškiai ir tiksliai įvardinti, kokia privalomoji informacija turi būti teikiama šilumos vartotojui. Šiame įstatymo straipsnyje taip pat turi būti reglamentuota vartotojo teisė keisti sutarties sąlygas, nutraukti sutartį bei teisė apskųsti paslaugos teikėją. 21. Įstatyme turi būti aiškiai nustatyta ginčų nagrinėjimo tvarka. 22. Įstatymo projektą siūlome derinti su Nacionaline vartotojų teisių apsaugos taryba, o nuostatas dėl sąžiningos konkurencijos šilumos ūkyje prašome teikti derinti LR Konkurencijos tarybai. 1. Įstatymo projekto 11 str. 2 dalis nustato ribą iki kurios šilumos tiekėjas turi patiekti šilumą. („Atsakomybės riba tarp šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo nustatoma šilumnešio padavimo ir grąžinimo vamzdynų vietose, kuriose pirma uždaromoji armatūra, atskirianti pastato šilumos punktą nuo šilumos įvado, yra sujungta su šilumnešio padavimo ir grąžinimo vamzdynais šilumos vartotojo pusėje. Sutartimis gali būti nustatytos kitos atsakomybės ribos“). Ši nuostata prieštarauja jau priimto Energetikos įstatymo 12 str. 1 dalies nuostatai, nustatančiai, jog energijos tiekimas, perdavimas, skirstymas turi būti vykdomas „iki patiektos energijos apskaitos prietaiso sujungimo su vartotojo sistema vietos“. Antras 11 str. 2 dalies sakinys leistų šilumos tiekimo įmones reketuoti gyventojus ir nustatyti bet kokią atsakomybės ribą. Siūlome tokią 11 str. 2 dalies redakciją: „2. Atsakomybės riba tarp šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo nustatoma šilumnešio padavimo ir grąžinimo vamzdynų vietose ties pirma uždaromąja armatūra už patiektos energijos apskaitos prietaiso sujungimo su vartotojo sistema vietos. Sutartimis gali būti nustatytos kitos atsakomybės ribos, tačiau ją perkeliant tik į vartojo pusę“. 2. 15 straipsnio 1 dalis nustato atsakomybę už apskaitos prietaisus. (“Šilumos tiekėjas įrengia komercinius šilumos ir karšto vandens apskaitos prietaisus, užtikrina jų tvarkingą techninę būklę, reikalaujamą matavimų tikslumą ir organizuoja patikrą, jeigu sutartyse nenustatyta kitaip”). Ši nuostata yra nekonkreti ir parengia įstatyminį pagrindą šilumos tiekėjams reikalauti iš vartotojų apmokėti čia išvardintas išlaidas, juo labiau kad antroji sakinio dalis visiškai paneigia pirmąją. Siūlome tokią 15 straipsnio 1 dalies redakciją: „1. Šilumos tiekėjas savo lėšomis įrengia komercinius šilumos ir karšto vandens apskaitos prietaisus, užtikrina jų tvarkingą techninę būklę, reikalaujamą matavimų tikslumą ir organizuoja patikrą“. 3. 18 straipsnis nustato šilumos pirkimo pardavimo sutarčių sudarymą. 2 straipsnio dalis nustato, kad „Šilumos pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaroma tarp šilumos tiekėjo bei butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos“, tačiau nenurodoma, kieno iniciatyva. Toks neapibrėžtumas sudaro sąlygas šilumos tiekėjui reikalauti nustatyti šilumos tiekimą tik per bendrijas, nesudarant jokių sutarčių su butų savininkais. Jeigu tuo atveju už šilumą įsiskolintų bendrijos narys, tai su juo turėtų bylinėtis ne šilumos tiekėjas, o įsiskolinusiojo kaimynai. Kad visas namas nebūtų atjungtas nuo šilumos tiekimo, įsiskolinusio buto skolas turės padengti jo kaimynai. Tai labai palanki tiekėjams įstatyminė norma, bet diskriminacinė sąžiningų gyventojų atžvilgiu. Siūlome 18 str. 2 dalį išdėstyti taip: „Šilumos pirkimo-pardavimo sutartis patalpų savininkų prašymu gali būti sudaroma tarp šilumos tiekėjo bei butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba namo bendrojo naudojimo objektams valdyti sudarytos jungtinės veiklos sutarties partnerių įgalioto asmens. Šiuo atveju sutartyje nustatoma viso name suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalinimo) butų ir kitų patalpų savininkams tvarka“. 4. 20 straipsnio 1 dalis nustato pastatų šildymo ir karšto vandens eksploatavimo tvarką. („Prie šilumos tiekimo sistemos prijungtų daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemas turi eksploatuoti butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktas eksploatuotojas. Kai pastato šildymo ir karšto vandens sistemos eksploatuotojas yra bendrija, jungtinės veiklos sutartimi namo bendrojo naudojimo objektams prižiūrėti įgaliotas asmuo arba administratorius, jie privalo turėti nustatytus kvalifikacinius reikalavimus eksploatuoti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemas.“). Tokia nuostata yra nekonkreti ir pareikalaus iš gyventojų papildomų lėšų (mokėjimų) samdantis specializuotas įmones. Manome, kad patiems namo savininkams turi būti suteikta teisė pasirinkti savo sistemos eksploatavimo būdą bei priemones. Iš kitos pusės yra problema, kad visi daugiabučiai namai (jų skaičius šalyje skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių) turės pulti ieškoti eksploatuojančių įmonių (šiuo metu reikalaujamus leidimus turi tik nedidelis įmonių skaičius. Leidimus joms išduoda Valstybinė energetikos inspekcija). Tokio reikalavimo iki šiol nebuvo ir tai būtų dar vienas „apynasris“ gyventojams. 29 straipsnis iš viso užkerta kelią eksploatuoti savus tinklus fiziniams asmenims ir turėtų būti išbrauktas iš įstatymo (leidimus verslui reglamentuoja Energetikos įstatymas). Siūlome 20 str., 1 dalį išdėstyti taip: „1. Prie šilumos tiekimo sistemos prijungtų daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemas eksploatuoja butų ir kitų patalpų savininkai ar jų pasirinktas eksploatuotojas. Daugiabučių namų gyventojams pageidaujant, daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemas eksploatuoja šilumos tiekimo įmonės“. 5. 31 straipsnio 1 dalis reglamentuoja maksimalių šilumos suvartojimo normų nustatymą daugiabučių namų butų šildymui. Tokia nuostata lyg ir būtų gera, jeigu nebūtų čia pat duodamos išimtys ir būtų išbaigta. Šildymo sistemos yra įrengtos pagal projektus, vadinasi visos jos atitinka nustatytus reikalavimus. Tačiau daugelyje namų nėra ir dar daug metų nebus automatinio efektyvaus šilumos reguliavimo, o tas sudaro galimybę (ne tik galimybę, bet taip ir yra realiame gyvenime) šilumos tiekėjams neefektyviai reguliuoti šilumą ir reikalauti už tai gyventojus apmokėti. Šalyje žiemos paskutiniu metu nėra atšiaurios, viršutinės šilumos suvartojimo normos nustatomos šalčiausiam laikotarpiui, todėl patalpos dėl tokio reguliavimo (įstatyminio) labai dažnai perkaitinamos ir niekas negali priversti šilumos tiekėjų šildyti mažiau! Siūlome 31 str. 1 dalį išdėstyti taip: „1. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustato diferencijuotas, priklausomai nuo aplinkos temperatūros bei pastato tipo maksimalias šilumos suvartojimo normas daugiabučių namų butams ir kitoms patalpoms šildyti, kurios skelbiamos viešai. Tokiuose namuose šilumos tiekėjas neturi teisės reikalauti iš butų ir kitų patalpų savininkų apmokėti už suvartotos šilumos kiekį, viršijantį maksimalias šilumos suvartojimo normas.“ 6. Šilumos tiekimas yra monopolizuotas, įstatymas visiškai nieko nekalba apie šilumos tiekėjų pareigas, jam nėra uždėta jokių įpareigojimų, daugelis įstatymo nuostatų dar labiau suvaržo vartotojų teises (pavyzdžiui, 13 str. 3 d. leidžia vienam daugiabučio namo gyventojui diktuoti sąlygas visam namui), palyginus su tuo, kas buvo iki šiol, todėl įstatymą vartotojų teisių gynimo požiūriu turėtų įvertinti vartotojų teisių gynimo organizacijos (ir įstaigos). Svarstymu metu girdėjome nuomones, jog šilumos tiekėjai sieks iš viso atsiriboti nuo butų savininkų (nesudarys su jais tiesioginių sutarčių), o tai darys per už nieką neatsakančius tarpininkus! Nežiūrint pataisymų, jame dar yra dalykų, kurie pažeidžia (ar apriboja) daiktines nuosavybės teisę bei vartotojų teisėtus interesus, atitinkamai prieštarauja Civiliniam kodeksui ir kitiems įstatymams.             Atkreiptinas dėmesys į įstatymo projekto 20 straipsnį, 31 straipsnio 5 dalies 3 punktą, 32 straipsnį. Įstatymo projekto 20 straipsnio 1 dalyje nustatomi nepagrįsti apribojimai butų ir kitų patalpų savininkams ir jų įgaliotiems bendrosios nuosavybės valdymo subjektams bei savivaldybės paskirtam administratoriui pasirinkti daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros organizavimo būdą.             Minėtiems subjektams nustatomas įpareigojimas būtinai sudaryti daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sutartį su pasirinktu šios sistemos prižiūrėtoju.             Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas(20 str. 3 punktas) ir Civilinis kodeksas (4.239 str. 1 dalis) nustato taip pat galimybę minėtiems subjektams spręsti namo priežiūros, įskaitant šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą, reikalus, samdant reikiamą kvalifikaciją turinčius specialistus pagal darbo sutartį.             Įstatymo projekto 20 str. 4 dalyje ir 5 dalies 5.2 ir 5.3 punktuose namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojui nustatomi įgaliojimai sudaryti šilumos pristatymo buitiniams vartotojams (t.y. butų ir kitų patalpų savininkams) sutartį su šilumos tiekėju, atsakomybė už suvartotos šilumos išdalinimo vartotojams teisingumą, patalpų kokybišką šildymą ir tinkamos kokybės karšto vandens pristatymą vartotojams.             Tai prieštarauja Civilinio kodekso 4.37 ir 4.72 straipsniams, kuriuose nustatoma, kad nuosavybės teisė yra savininkų teisė valdyti ir naudoti jiems priklausantį nuosavybės  objektą ir juo disponuoti.             Prižiūrėtojas nėra namo nuosavybės teisės subjektas ar įgaliotas nuosavybės valdytojas (administratorius). Prižiūrėtojas yra tik techninis personalas ir tegali atsakyti už namo šildymo ir karšto vandens sistemos tinkamą techninę priežiūrą.             Įstatymo projekto 20 straipsnį reikėtų iš esmės perredaguoti, paliekant jame tik reikalavimus visų pastatų (ne tik daugiabučių namų) šildymo ir karšto vandens sistemų techninei priežiūrai.             Šį straipsnį siūlytume suformuluoti taip:             „20 straipsnis. Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra 1. Pastatų savininkai (bendraturčiai) ir kiti jų naudotojai privalo tinkamai naudoti ir prižiūrėti pastato šildymo ir karšto vandens sistemas, vadovaudamiesi Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytomis pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų naudojimo ir priežiūros (eksploatavimo) taisyklėms. 2. Daugiabučių gyvenamųjų pastatų (ir kitų daugiaaukščių pastatų) šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas turi turėti Energetikos valstybinės inspekcijos leidimą nurodyta šio įstatymo 30 straipsnyje.“ Įstatymo projekto 31 straipsnio 5 dalies 3 punktas suteikia teisę Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai patvirtinti daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros maksimalių tarifų nustatymo metodiką, o savivaldybių tarybas įpareigoja nustatyti daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros tarifus. Tai prieštarauja laisvosios konkurencijos principui bei Vietos savivaldos įstatymui (17 straipsniui), kuriame nustatyta, kad savivaldybės taryba nustato kainas ir tarifus tik už savivaldybės įmonių, specialiosios paskirties bendrovių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų teikiamas atlygintinas paslaugas. Reikėtų išbraukti 31 str. 5 dalies 3 punktą apskritai. Reikėtų iš esmės peržiūrėti 32 straipsnį, kuris nustato šilumos suvartojimo normas daugiabučiuose namuose. Nesuprantama, kodėl tokios normos nustatomos tik šilumos vartotojams esantiems daugiabučiuose namuose, o ne visiems vartotojams. Tokia nuostata neatitinka Nacionalinei energijos naudojimo efektyvumo didinimo programai ir Europos Sąjungos direktyvai, nustatančiai esminius reikalavimus statiniams. Nepagrįstas 32 straipsnio 2 dalies reikalavimas, kad savivaldybė turi teisę įpareigoti daugiabučio namo, kuriame buvo viršyta maksimali šilumos suvartojimo norma butų ir kitų patalpų savininkus (privačius subjektus!) jų lėšomis rekonstruoti namo šildymo ir karšto vandens sistemą pagal privalomuosius reikalavimus. Toks reikalavimas paliečia žmogaus ir valstybės santykių konstitucines nuostatas. Manyčiau, kad energijos taupymas turėtų būti skatinamas ekonominiais, o ne direktyviniais metodais. Be to reikia įvertinti tai, kad namo energetinis efektyvumas priklauso ne tik nuo šildymo sistemos, bet ir nuo namo konstrukcijų (sienų, perdangų, langų) šiluminio laidumo. Dėl to namo šildymo sistemos būklė negali būti lemiamu kriterijumi, kuris nustatytų prievolę ją rekonstruoti, kaip priemonę energijos sąnaudoms mažinti. Tam būtinas pastato energetinis auditas.	Pritarti. Nepritarti. Dalinai pritarti. Iš esmės pritarti. Nepritarti. Nepritarti. Iš esmės pritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Pritarti. Nepritarti. Dalinai pritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Pritarti. Pritarti. Nepritarti. Dalinai pritarti. Dalinai pritarti. Dalinai pritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Pritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Iš esmės pritarti. Pritarti. Nepritarti. Iš esmės pritarti. Pasiūlymas nekonkre-tus. Pasiūlymas nekonkre-tus. Nepritarti. Pasiūlymas nekonkre-tus. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti (V.Greičiū-nas); Pritarti (J.Razma). Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Pritarti. Nepritarti. Pritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Iš dalies pritarti. Nepritarti. Dalinai pritarti. Pritarti. Nepritarti. Nepritarti. Pritarti. Pritarti. Nepritarti. Nepritarti. Pasiūlymas nekonkre-tus. Pasiūlymas nekonkre-tus. Nepritarti. Pasiūlymas nekonkre-tus. Nepritarti. Nepritarti. Pritarti. Pasiūlymas nekonkre-tus. Nepritarti. Pritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti.	EK tobulina įstatymo projektą, įvertindamas visus gautus pasiūlymus. O komiteto išvados projekto priede pateikiamas išvados projekto rengėjų patobulintas įstatymo projektas. Kiekvienoje savivaldybėje nusistovėję skirtingi santykiai tarp gyventojų, priežiūros įmonių ir šalto bei karšto vandens tiekėjų, kurių, kaip ir kuro tiekimo santykių, šiame Įstatyme nebandoma reguliuoti. Karštas vanduo parduodamas sutarčių pagrindu, pagal apskaitos prietaisų rodmenis arba patvirtintas normas. Terminų „kainos šilumos energijos ir galios dedamosios“ atsisakyta. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje bei 32 straipsnyje nustatyta, kad bus parengtos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintos atskiros šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos. Karšto vandens tiekėjo sąvoka apibrėžta 2 str. 4 dalimi atnaujintoje redakcijoje. Tai būtų papildomas privalomas šilumos ir karšto vandens tiekimo tarpininkas. Karštas vanduo yra sudėtinis produktas, paruoštas naudojant šilumos energiją ir šaltą geriamą vandenį. Todėl karšto vandens ruošimas laikytinas atskira veiklos sritimi, kurią numatoma reglamentuoti kitais norminiais teisės aktais. 2 str. 33 dalis patikslinta. Išskirti vien šaltą vandenį karšto vandens ruošime nelogiška. Tada reikėtų taip pat pasakyti iš ko perkama šiluma ar elektros energija kaip karšto vandens ruošimo komponentai. Šie klausimai yra ūkiniai ir sprendžiami sutartiniais pagrindais, o įstatyme juos nustatyti netikslinga. Centralizuotai paruošto karšto vandens atveju (karšto vandens tiekimas iš grupinių boilerinių) tiekėjas užtikrina karšto vandens tiekimą iki pat vartotojo įrenginių. Todėl prižiūrėtojas šiuo atveju negali atsakyti už karšto vandens kokybę. Įstatymo projekte nenumatyta sąvoka “centralizuota karšto vandens gamyba”. Konkurencijos vaidmuo yra labai svarbus, tačiau kaip teisingai pastebėta, konkurencijos galimybės šilumos tiekime labiau ribotos, net lyginant su elektros tiekimu. Konkurencija gali ir privalo būti įgyvendinta šilumos gamyboje (tas įtvirtinama 3 straipsnio 2 dalimi) ir vartotojų pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų eksploatacijoje (įtvirtinta 20 straipsnyje).  Tuo tarpu šilumos tiekimas (= šilumos perdavimas ir pardavimas vartotojams) išlieka natūralia monopolija, kurią tenka reguliuoti tiesioginio reguliavimo priemonėmis (šilumos ūkio plėtros planai, vartotojų atsijungimų reguliavimas, šilumos perdavimo kainos ir kt.). Neaišku kokią sąvoką siūloma apibrėžti. Santykius tarp nepriklausomų šilumos gamintojų ir šilumos tiekėjo įstatymo projekte reguliuoja 10 straipsnis. Patikslinta redakcija. Šilumos tiekėjo apibrėžimas sąvokose yra. Patikslinus 3 straipsnį, kuro tiekėjo sąvoka nebenaudojama. Privatizuoti parduodant nuosavybės teisę tikslinga tuos šilumos ūkio komponentus, kurie turi dirbti konkurencijos sąlygomis, pirmiausiai šilumos gamybą, be to karšto vandens tiekimo sistemas. Tuo tarpu šilumos tiekimas kaip reguliuojama monopolinė veikla gali likti savivaldybės nuosavybėje. Jei savivaldybei pavyktų sumažinti sąnaudas šilumos tiekime, laimėtų vartotojai, tuo tarpu privatus monopolistas, sumažinęs sąnaudas, perdavimo kainos vartotojams nemažintų. Be to, savivaldybės kontroliuojamose įmonėse vartotojai išlaiko galimybę patys paveikti šilumos tiekėjus per dalyvavimą stebėtojų tarybose (5 straipsnio 2 dalis), tuo tarpu privataus operatoriaus įmonėje tokios galimybės nebėra. Kita vertus, infrastruktūros įmonių privatizavime nėra didelės patirties ir gali būti padaryta nepataisomų klaidų. Dėl šių motyvų projekte priimtos atsargios nuostatos. Atsiradus patirties, jos galėtų būti peržiūrėtos.           Iš šilumos tiekimo išskirtos karšto vandens tiekimo sistemos  (grupinės boilerinės), kurios orientuojamos į privatizavimą ar valdymo perdavimą (3 straipsnis papildytas 3 dalimi).       Valstybės palaikymas išreikštas priskiriant iš biokuro ir atsinaujinančiųjų energijos šaltinių, taip pat iš geoterminės energijos pagamintos šilumos supirkimą viešuosius interesus atitinkančiai paslaugai. Tikėtina, kad optimalaus vietinio biokuro panaudojimo problemos būtų geriau matomos vietose,  o ne Vyriausybės lygmenyje. Kategoriškos nuostatos būtų perdaug įpareigojančios Vyriausybę, kurios paramos galimybės yra ribotos. Net ir užrašius tiesioginį įpareigojimą, kiltų ginčai ar projektas atitinka valstybės strategiją ar ne. Teikti valstybės paramą ar ne, priklausys  nuo konkrečios situacijos ir valstybės galimybių, todėl geriau turėti lankstesnę formuluotę. Nuostata taikoma tais atvejais kai šilumos vartojimo pirkimo pardavimo sutartis bus sudaryta su buto savininku. Tokiu atveju savininkas neatsako už kitų to namo savininkų įsipareigojimus. Jeigu buto savininkas nėra skolingas tiekėjui, jis turi teisę gauti šilumą nepriklausomai nuo kitų savininkų įsiskolinimų. Toks principas įtvirtintas ir Civilinio kodekso 6.390 straipsnio 5 dalyje. 14 straipsnio 3 dalis patikslinta pagal pasiūlytą redakciją. 20 straipsnis perredaguotas iš esmės. Tiekėjo pelningumo rodikliai (pelno marža, kapitalo grąža) bus nustatoma poįstatyminiais aktais. Siūloma formuluotė patikslinta. Kai tiekimo-vartojimo riba nesutampa su nuosavybės atskyrimo vieta, pagal siūlomą redakciją išeina, kad ribos apibrėžimas nukeliamas į sutartį. Tai nelogiška, kadangi sutartyje galima nustatyti konkrečią tiekimo-vartojimo ribą, skirtingą nuo tipinio atvejo, bet ne ribos kaip sąvokos apibrėžimą. Įstatymo sąvokos turi būti apibrėžiamos pačiame įstatyme  Apibrėžime kaip perteklinės atsisakyta neesminės informacijos “naudojamas buityje bei specialių jo parametrų nereikalaujančiuose technologiniuose procesuose”. Terminas “kogeneracinė jėgainė” pakeistas terminu “šilumos-elektros energijos gamintojas”. Įstatyme nustatomi santykiai tarp ūkio subjektų, o nustatyti teisinių santykių su “technologinių įrenginių visuma ar kompleksu” negalima.  Pasiūlymas dėl “dominuojančios dalies” įvedimo ir to sukeliamų teisinių pasekmių argumentuotas nepakankamai. Žodis “kombinuotoji” pakeistas suprantamesniu žodžiu “bendra”. Tokios sąvokos įstatymo projekte nėra. Be to, kaip perteklinė išbraukta ir sąvoka “Šildymo būdas”. Šilumą vartoja vartotojai, o ne sistemos ar pastatai. Jeigu iš vėdinimo ar oro kondicionavimo sistemų į patalpas patenka pašildytas oras, šios sistemos atlieka ne tik pastato vėdinimo, bet ir šildymo funkciją, todėl turi būti priskirtos prie pastato šildymo sistemos, o ne eliminuojamos. Apie pastato šilumos vartojimo sistemą Civilinio kodekso 4.82 straipsnyje nekalbama.  Žodžiai “karšto vandens gamyba” pakeisti į “karšto vandens ruošimą”. Energijos tiekimas apima energijos pardavimą vartotojams (Energetikos įstatymo 2 str. 18 dalis), o “perdavime” pardavimo akto nėra (Energetikos įstatymo 2 str. 16 dalis). Siūlomoje formuluotėje pastato šilumos vartojimo sistema apibrėžiama kaip “techninė sistema ... kitiems tikslams tenkinti”, taigi šilumos vartojimo sistemai tektų priskirti visas pastato technines sistemas.  “Tiekimas” apima pardavimo vartotojui aktą, o “perdavimas” ne, todėl siūlomas pakeitimas iškreiptų esmę. Įstatymo projekto sąvokos yra suderintos su Energetikos įstatymu ir “šilumos perdavimas” apibrėžiamas kaip “šilumos transportavimas”. Technikos moksluose dominuoja techninių sistemų įrangos ir jų funkcionavimo aspektas, o teisės aktuose -santykių tarp teisės subjektų aspektas, todėl terminologija gali skirtis. Įstatymo projekte “perdavimo tinklas” naudojamas ten kur reikia pabrėžti tik šilumos transportavimo funkciją. Ten kur kalbama apie “tiekimą”, naudojama bendresnė sąvoka “šilumos tiekimo sistema”, apimanti ir tinklą kaip sistemos dalį. Energetikos įstatyme taip pat naudojama “perdavimo tinklo” sąvoka.  “Šilumos pristatymas” yra ne ką blogesnis terminas už “šilumos perdavimą”, kuris technikoje yra prigijęs ir nediskutuojamas. Energetikos įstatyme energijos tiekimas apibrėžiamas kaip energijos pristatymas ir (ar) pardavimas vartotojams (2 str. 18 dalis). Žodį “pristatyti” negalima keisti žodžiu “tiekti”, kadangi jie skiriasi iš esmės. Tai iš esmės atitinka 20 str. 2 dalyje išdėstytą redakciją. Papildyta 24 str. 1 dalies 3 punktu. Karšto vandens tiekimo sąvoką apibrėžia 2 straipsnio 4 dalis. Įstatymo projekto 20 str. nustatytas reikalavimas, kad butų savininkai pasirenka prižiūrėtoją, o šilumos tiekėjas vykdo ir prižiūrėtojo funkcijas tuo atveju jeigu savininkai nieko nenusprendžia, suteikia butų savininkams namuose, kuriuose neįsteigtos bendrijos ir nesudarytos jungtinės veiklos sutartys bendrosios nuosavybės priežiūrai, didesnes galimybes rinktis paslaugų pasiūlos rinkoje. Nesant šios nuostatos, administratorius pats parinktų prižiūrėtoją neatsiklausdamas savininkų. Labiausiai tikėtina, kad administratorius (butų ūkio įmonė) greičiausiai prižiūrėtoju paskirtų save – tą pačią butų ūkio įmonę. Tokiu atveju paslaugų užsakovas ir vykdytojas būtų viename asmenyje ir iš principo nebeįmanoma užtikrinti CK 4.242 str. 2 dalies nuostatos, kad “Administratorius savo prievoles privalo vykdyti ... tik naudos gavėjo interesais”. Projekte numatyta nuostata leidžia išvengti tokio prieštaravimo, kuris  yra akivaizdžiai vartotojo nenaudai. Teisiškai projekto nuostata pagrindžiama CK 4.83 str. 4 dalimi, kuri preziumuoja galimybę įstatymais nustatyti privalomuosius statinių ir priežiūros reikalavimus. Butų savininkai patys nusprendžia ką jie pasirinks prižiūrėtoju. Tik tuo atveju kai savininkai nenusprendžia nieko, laikinai iki jie nuspręs tiekėjas atlieka prižiūrėtojo funkcijas. Įstatymo projekto nuostatos atiduoda prioritetą butų savininkų apsisprendimui ir panaikina monopolinę butų ūkio įmonių poziciją. Tai yra tik vartotojo naudai. Ši sutartis numatyta tam, kad sureguliuoti prievolių ir atsakomybės pasiskirstymą tarp tiekėjo ir prižiūrėtojo.  CK 6.390 str. 1 dalis leidžia atsijungti daugiabučio namo gyventojui tik jeigu atsijungimas nepadaro žalos kitiems to namo gyventojams. Savavališko atsijungimo atveju išlieka kitų savininkų teisė reikalauti žalos kompensavimo. Tokios teisės nebūtų, jeigu savavališkai atsijungusį pripažintume atsijungusiu de jure. Prieštaravimų CK nėra. Čia yra teksto struktūrizavimo problema. Projektas parengtas skirsniais, kuriuose surinkti tos pačios problematikos straipsniai, pav, “šilumos ūkio planavimas”, “šilumos ūkio tiekimas” ir pan. Pertvarkius projektą taip, kad atskirame skirsnyje būtų išdėstytos vartotojų teisės, susimaišytų įvairios probleminės sritys viename skirsnyje, kas vėlgi nebūtų gerai. Šilumos sektoriaus valstybinę kontrolę vykdys Valstybinė energetikos inspekcija (Energetikos įstatymo 18 str. 2 dalis). Vartotojų skundų nagrinėjimo tvarka nustatyta Energetikos įstatymo šeštajame skirsnyje “Skundų nagrinėjimas. Atsakomybė”. Vartotojų teisės praplėstos. Žr 3 str. 3 dalį, 5 str., 12 str. 2 ir 3 dalis, 13 str. 1 dalį, 15 str. 1 dalį, 17 str. 1 dalį, 20 str., 24 str., 31 str. 1 dalį, 32 str., 33 str. 3 dalis. Tiekėjo atsakomybė vartotojui nustatyta 5 str., 15 str., 17 str. 1 dalimi, 20 str. 2 ir 4 dalimis, 31 str. 4 ir 8 dalimis, 32 str. 1 dalimi,33 str. 3 dalimi. Įstatymo projekto 18 straipsnio 1 ir 4 dalimis nustatyta, kad tiekėjų sutartys su gyventojais bus sudaromos pagal standartines sąlygas, kurias patvirtins Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Šiuo norminiu teisės aktu bus nustatyta detali tiekėjo atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą. Už šilumnešio parametrų išlaikymą nustatytose ribose atsakys šilumos tiekėjas. Šie reikalavimai bus išdėstyti standartinėse šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygose. Už vartotojo patalpų kokybišką šildymą atsakys namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (bet ne šilumos tiekėjas, išskyrus atvejus, kai tiekėjas bus ir prižiūrėtoju). Žr. 11 str. 1 dalį, 20 str. 5 dalį. Siūloma redakcija neatspindi kainos. Manome, kad šilumos kaina (kuri grindžiama ilgalaikėmis sąnaudomis) yra labai svarbi vartotojui. Privataus kapitalo dalyvavimas nėra tikslas, o priemonė didesniam efektyvumui pasiekti. Šilumos gamyba nemonopolizuojama. Įstatymo projekto 3 str. 2 dalyje nustatyta, kad šilumos gamyba grindžiama konkurencija tarp šilumos gamintojų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad karšto vandens ruošimas ir tiekimas grindžiami konkurencija. Šilumos ūkio subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys veikiantys šilumos ūkio sektoriuje. Ūkio subjektas yra bendra teisinė kategorija, neturinti kokios nors išskirtinės teisinės specifikos šilumos ūkyje, todėl ją apibrėžti netikslinga. Kategorija “šilumos vartotojų teises ginančios organizacijos” yra akivaizdi pagal turinį, o išvardinti konkrečias organizacijas įstatyme nepriimtina. Bendro naudojimo objektų administratorius – civilinės teisės subjektas ir neturėtų būti “iš naujo atrandamas” specialiuose įstatymuose. Vartotojų atstovų buvimas stebėtojų tarybose suteikia tiekėjo kontrolės galimybę. Įstatymo projekto redakcija tiksliau atspindi straipsnio turinį. Siūloma redakcija susiaurintų šių organizacijų teises,apsiribojant galimybe gauti iš tiekėjo vartotojų nusiskundimus. Siūloma redakcija revizuotų Akcinių bendrovių įstatymo 32 str. nuostatas dėl stebėtojų tarybų sudarymo (Žr. Teisės departamento pastabą aukščiau). Dėti tokią nuostatą į įstatymą netikslinga.  Tai šilumos tarybos sudėties formavimo klausimas. Atsižvelgta. Žr. 7 str. 4 dalį. Tarybos sudėtis bus nustatyta Vyriausybės sprendimu, o ne įstatymu. Šilumos ūkio subjektai yra perdaug plati kategorija, apimanti visus šilumos ūkyje veikiančius subjektus, taigi būtų labai nekonkretu. Sutinkamai su Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis šilumos tiekimo organizavimas yra priskirtas savivaldybėms. 12 str. 3 dalyje nustatyta, kad “atsiskaitymo dokumentas yra sąskaita už šilumą”. Išlaidos sąskaitoms parengti ir pateikti vartotojams yra įtraukiamos į šilumos kainą (31 str. 3 dalis). Kad sumažinti šilumos kainą, savivaldybė turi teisę nuspręsti buitiniams vartotojams išduoti mokėjimų už šilumą pranešimus, kurių parengimas yra pigesnis. Pranešimas turi privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus (2 str. 8 dalis). Panaikinus tokią nuostatą, vartotojai netektų galimybės mokėti už šilumą mažiau, kadangi sutartys bus sudaromos su kiekvienu buto savininku ir tiekėjas privalės spausdinti daug sąskaitų.  Šiuo straipsniu siūloma apginti silpniausių šilumos vartotojų teises. Jis įsigalioja, tik kai savivaldybės paskelbia šildymo sezono pradžią, t.y., kai lauko temperatūra jau diktuoja, kad patalpos turi būti pradėtos šildyti. Šiuo atveju iškeliami svarbesni už daugumos balsų principą – silpnų žmonių (mažų vaikų, ligonių) apsaugos kriterijai. Kai taupymas vyksta sveikatos sąskaita, toks straipsnis reikalingas. Siūlomą nuostatą galima pagrįsti CK 1.2 str. 2 dalimi. Šis poįstatyminis aktas nustatyta tvarka bus derinamas prieš patvirtinant jį Vyriausybėje. Energijos (šilumos kokybė) nėra tas pats kas patalpų šildymo kokybė. Už vartotojo patalpų kokybišką šildymą atsakys namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (bet ne šilumos tiekėjas, išskyrus atvejus, kai tiekėjas bus ir prižiūrėtoju). Žr. 11 str. 1 dalį, 20 str. 5 dalį. Papildyta 24 straipsnio 1 dalis. Informacija apie vartotojo mokėjimus ir jų apskaičiavimą bus teikiama sąskaitose ir mokėjimų už šilumą pranešimuose. Kito pobūdžio vartotojui svarbi informacija bus nustatyta standartinių šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygose ir pavyzdinėje sutartyje pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrai. Ten taip pat bus detalizuoti visi klausimai, paminėti 20 pastaboje. Ginčų nagrinėjimo tvarka reglamentuota Energetikos įstatymo šeštajame skirsnyje. Pretenzijų ir skundų teikimo tvarka bus detalizuojama norminiuose teisės aktuose. Su šiomis institucijomis įstatymo projektas buvo derintas š.m. sausio-vasario mėnesiais. Vėlesni Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos pasiūlymai įvertinti šiame išvados projekte. 11 str. 2 dalis pataisyta pagal Energetikos įstatymo 12 str. nuostatas. Jeigu sutartimis norima tiekimo-vartojimo (ankstesnėje projekto redakcijoje – atsakomybės) ribą nustatyti ne pagal įstatymą, reikalinga susitarti abiems pusėms. Jeigu vartotojas nesutinka su tiekėjo siūloma tiekimo-vartojimo riba, galioja nustatyta įstatymu. Todėl tiekėjo prievartos galimybių nėra. O galimybė tiekimo-vartojimo ribą nustatyti sutartimis reikalinga, kadangi kai kada tikslinga šią ribą tapatinti su nuosavybės atskyrimo riba, kuri dažnai skiriasi nuo įstatymu nustatytos tiekimo-vartojimo ribos. Žodis “įrengia” jau pažymi pačio įrengiančio subjekto lėšas. Karšto vandens apskaitos prietaisus privalo įrengti karšto vandens tiekėjas. Galimybė sutartimis nustatyti kitaip reikalinga, kadangi kai kuriais netipiniais atvejais atsiskaitomieji (ankstesnėje projekto redakcijoje –komerciniai) apskaitos prietaisai gali būti vartotojo nuosavybė, pavyzdžiui kai šilumos vartotojas yra įmonė. Galimybė nustatyti kitaip nereiškia kad “kitaip” bus nustatoma visais tiekėjui pageidaujamais atvejais – su tuo turės sutikti vartotojas. Jei vartotojas nesutinka, sutartimi riba nenustatoma ir galioja įstatymu apibrėžta situacija. Patikslinta 19 str. 2 dalis pagal pasiūlytą redakciją. Patikslinta 20 str. 1 dalies redakcija. Kiekviename daugiabučiame name turi būti namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas – šis reikalavimas išplaukia iš to, kad daugiabučio šildymo ir karšto vandens sistema yra pakankamai sudėtingas techninis įrenginys, kurio efektyviam darbui užtikrinti reikalingos specialios žinios. Išdalinti daugiabutyje sunaudotą šilumą visiems butų savininkams taip pat reikės žinių, kurių šiandien nereikalaujama. Projekte numatyta, kad prižiūrėtoju gali būti ir fizinis asmuo (žr. 2 str. 13 dalį). Jeigu butų savininkai pasirinks prižiūrėtoju fizinį asmenį, bendrija ar administratorius privalės sudaryti su prižiūrėtoju darbo sutartį, kurios priedu bus priežiūros darbų sąrašas, prižiūrėtojo ir vartotojo įsipareigojimai ir kt. 30 str. nedraudžia fiziniams asmenims išduoti leidimus namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros verslui.  Buto savininkas gali prižiūrėti savo namo šildymo ir karšto vandens sistemą, jeigu jis 1) atitinka nustatytus kvalifikacinius reikalavimus – turi Valstybinės energetikos inspekcijos išduotą pažymėjimą ar leidimą ir 2) sudarė darbo sutartį su savo namo bendrija arba administratoriumi. Bet tada jis yra toks pat prižiūrėtojas kaip ir kiti ir jam galioja visos įstatymo nuostatos. Įstatymo projekte nepasakyta kokie konkrečiai bus nustatyti privalomieji reikalavimai. Jie rengiami atskiru poįstatyminiu aktu. Jeigu pastatai jų statybos metu atitiko jiems nustatytus privalomuosius reikalavimus, tai dabar šie reikalavimai gali būti sugriežtinti, atsižvelgiant į radikaliai pasikeitusią ekonominę aplinką ir reikalavimus energetiniam efektyvumui. Tai įvertinta projekto 21 str. 2 dalyje. Maksimalių normų ir privalomųjų reikalavimų mechanizmas išdėstytas aukščiau. Šilumos tiekime įgyvendinti konkurencijai reikia turėti daug konkuruojančių šilumos tiekėjų. Tam reikia iš kiekvieno šilumos gamintojo nutiesti atskirą šilumos perdavimo liniją vartotojui, kas yra beprasmiška. Tiekėjo atsakomybė vartotojui nustatyta 5 str., 15 str., 17 str. 1 dalimi, 20 str. 2 ir 4 dalimis, 31 str. 4 ir 8 dalimis, 32 str. 1 dalimi, 33 str. 3 dalimi. Įstatymo projekto 18 straipsnio 1 ir 4 dalimis nustatyta, kad tiekėjų sutartys su gyventojais bus sudaromos pagal standartines sąlygas, kurias patvirtins Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Šiuo poįstatyminiu teisės aktu bus nustatyta detali tiekėjo atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą. Šiuo straipsniu siūloma apginti silpniausių šilumos vartotojų teises. Jis įsigalioja, tik kai savivaldybės paskelbia šildymo sezono pradžią, t.y., kai lauko temperatūra jau diktuoja, kad patalpos turi būti pradėtos šildyti. Šiuo atveju iškeliami svarbesni už daugumos balsų principą – silpnų žmonių (mažų vaikų, ligonių) apsaugos kriterijai. Siūlomą nuostatą galima pagrįsti CK 1.2 str. 2 dalimi. Vartotojų teisės praplėstos iš esmės: 1) 5 str. 2 dalis. Vartotojų teises ginančios organizacijos ir institucijos skiria savo atstovus į šilumos tiekimo įmonių stebėtojų tarybas (kai stebėtojų tarybos sudaromos, o savivaldybių įmonėse jos dažniausiai sudaromos) ir turi galimybę įtakoti šilumos tiekėjų veiklą. 2) 12 str. 2 dalis. Vartotojai pasirenka bendro daugiabučiame pastate suvartoto šilumos kiekio išdalinimo metodą. Tuo įteisinamos daug platesnės vartotojo galimybės pasirinkti jo pageidaujamą išdalinimo būdą pagal gyvenamą plotą, pagal daliklius, pagal individualius skaitiklius ir įvairios šių pagrindinių metodų modifikacijos. 3) 13 str. 1 ir 2 dalys. Vartotojai patys nusprendžia kada pradėti ir baigti jų pastatų šildymą, nepriklausomai nuo savivaldybės sprendimų. 4) 18 str. Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, kurių projektas yra parengtas, numato daug papildomų tiekėjo prievolių ir jo atsakomybę už šių prievolių nevykdymą. 5) 20 str. 1 dalis. Nustato, kad daugiabučiuose namuose, kuriems priskirtas administratorius, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją pasirenka butų savininkai, o administratorius įgyvendina savininkų valią. Tai esminė vartotojų teisė, kadangi esamuose Vyriausybės patvirtintuose pavyzdiniuose administravimo nuostatuose nustatyta, kad administratorius pats sprendžia ką paskirti prižiūrėtoju ir dažnais atvejais jis paskirtų pats save – t.y., butų ūkio eksploatavimo įmonę, tuo įtvirtindamas monopolį. Ši įstatymo projekto nuostata nukreipta prieš namo priežiūros paslaugų monopolizavimą ir yra vartotojo naudai. 6) 31 str 1 dalis. Vartotojas įgyja teisę pasirinkti tarp vienanarės dvinarės šilumos kainos, kurias jam pasiūlo tiekėjas. 7) 32 str. 1 dalis. Vartotojai daugiabučiuose namuose, kurių šildymo ir karšto vandens sistemos neatitinka privalomųjų reikalavimų, turi teisę neapmokėti per didelio šilumos suvartojimo jų pastatuose (šilumos kiekio, viršijančio maksimalias šilumos suvartojimo normas). Projektui pastabas ir pasiūlymus pateikė Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija. Įstatymo projekte tarpininkai šilumos tiekime nenumatyti. Toks įpareigojimas nustatomas kaip vienas privalomųjų daugiabučio namo priežiūros reikalavimų, remiantis Civilinio kodekso 4.83 str. 4 dalimi, kuri preziumuoja galimybę įstatymu nustatyti privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Taip padaryta todėl, kad daugiabučio namų šildymo ir karšto vandens sistemos yra sudėtingi techniniai įrenginiai, kurių efektyviam darbui užtikrinti reikalingos specialios žinios. Pagal projekto nuostatas papildomai daugiabučiuose namuose atsiranda reikalavimai padalinti bendrą savininkų sunaudotą šilumos kiekį tarp butų ir kitų patalpų savininkų, esant įvairiems pačių vartotojų pasirinktiems išdalinimo metodams. Nepraėję specialaus apmokymo daugiabučio namo savininkai tiesiog nesugebėtų deramai atlikti prižiūrėtojui uždėtų funkcijų. Taip ir nustatyta  projekto 30 straipsnyje, pagal kurį Ūkio ministras privalo nustatyti leidimų šilumos įrenginių priežiūros verslui išdavimo tvarką. Įstatymo projekto 31 str. 5 dalyje 3) punkte nenustatyta kokių įmonių paslaugoms bus taikomi savivaldybių tarybų nustatyti maksimalūs tarifai. Pagal Vietos savivaldos įstatymą šie tarifai bus taikomi savivaldybės įmonių teikiamoms paslaugoms. Taip numatoma reglamentuoti rengiamoje daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros maksimalių tarifų nustatymo metodikoje. Taip padaryta kadangi daugiabučiuose  namuose yra žymiai didesnės, lyginant su individualiais namais, sistemų reguliavimo ir balansavimo problemos dėl:  1) daugelyje namų pasenusios ir neefektyvios šiluminės įrangos; 2) pačių sistemų didumo, o tai reiškia, kad sistemą subalansuoti yra žymiai sudėtingiau, palyginti su individualiais namais. Papildomi motyvai daugiabučiams namams išskirti:  1) daugiabučiuose, kuriuose nesusikūrė bendrijos,  per daugelį metų taip ir nepavyko išspręsti bendrosios nuosavybės valdymo problemų, o šios problemos nėra individualiuose namuose; 2) neefektyvus šilumos energijos naudojimas daugiausiai ir yra daugiabučiuose o ne individualiuose namuose, todėl valstybės priemonės juose pirmiausiai duotų žymų efektą.     Prievolė savininkams apmokėti išlaidas susijusias su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais nustatyta Civilinio kodekso 4.83 str. 4 dalimi ir tai nelaikoma žmogaus konstitucinių teisių pažeidimų. Įstatymo projekto 32 str 1 dalis suteiktų daugiabučių gyventojams galimybę neapmokėti tos šilumos dalies kuri buvo sunaudota viršijant maksimalią normą, galiojančią tam namui. Įpareigojimas susitvarkyti savo namo šildymo ir karšto vandens sistemą yra perspėjimas gyventojams, kad savivaldybė arba tiekėjas ilgiau nebeprisiims nuostolių jeigu gyventojai nesusitvarkys savo sistemos ir nebetaikys maksimalios normos. Todėl tai laikytina paraginimu ir įspėjimu, o ne direktyva. Įstatymo projekte keliamas uždavinys sutvarkyti namo šiluminę įrangą. Jeigu šiluminė įranga tvarkinga (atitinka privalomuosius reikalavimus), maksimalios normos netaikomos, nepriklausomai nuo kitų namo elementų ar konstrukcijų būklės. Jeigu netvarkinga – maksimalių normų mechanizmas turėtų inicijuoti sistemų sutvarkymą. Kitų namo elementų sutvarkymą turi reguliuoti kiti norminiai teisės aktai, tai nėra šio įstatymo objektas.

            5. Valstybės institucijų, savivaldybių pasiūlymai, pataisos, pastabos:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas	Pasiūlymo turinys	Išvados rengėjų nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1. 2. 3.	Valstybinė  kainų ir energetikos kontrolės komisija Valstybės kontrolės komisija Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos Taryba prie Teisingumo ministerijos	1. Siūlome išbraukti 3 straipsnio 2 dalį, tuo neįpareigojant savivaldybių išlaikyti šilumos perdavimo tinklus bei šilumos galios rezervą. Argumentai: 1. Savivaldybės ir jų kontroliuojamos įmonės nebūtinai yra geriausi šilumos ūkio šeimininkai. Kaip parodė praktika, šilumos tinklų operatoriai šį ūkį dažniausiai tvarko geriau už savivaldybes. 2. Šio punkto panaikinimas sudarytų sąlygas investuotojams tapti šilumos tinklų savininkais ir atsakingiau rūpintis šiuo ūkiu, negu būnant nuomininkais. 3. Šiuo metu jau yra privačioms kompanijoms perduotų šilumos tinklų ir gali kilti teisinė kolizija kai kuriose savivaldybėse. 4. Savivaldybių ir valstybės institucijos turi galimybių kontroliuoti ir reguliuoti energetikos monopolijų veiklą ir, reikalui esant, gali įvesti ekstremaliąją padėtį. 5. Šių nuostatų atsisakymas padidintų konkurencingumą šilumos ūkyje ir pritrauktų daugiau privataus kapitalo į energetikos įmones. 6. Siūlome papildyti 7 straipsnį 6 punktu:             “6. Šilumos ūkio plėtros plano išvados turi būti pateikiamos specialiajame šilumos ūkio plane, kuris yra teritorijos bendrojo plano dalis ir yra privalomas visiems fiziniams bei juridiniams asmenims, įgyvendinant šilumos tiekimą teritorijoje.”   Tokios nuostatos įvedimas padidintų šilumos ūkio planavimo reikšmę, sumažinant neracionalų investicijų naudojimą, mažinant ilgalaikes sąnaudas energetikoje, didinant šilumos tiekimo patikimumą ir įgyvendinant kitus Nacionalinės energetikos strategijos tikslus. Įstatymo projekte nepakankamai reglamentuoti reikalavimai subjektui, pretenduojančiam perimti šilumos ūkio valdymą. Įstatyme subjektui būtina nustatyti privalomus kompetencijos, veiklos patirties šilumos ūkyje, įstatinio kapitalo ir kitus reikalavimus. Tai padėtų ateityje išvengti ydingo ir ekonomiškai rizikingo šilumos ūkio valdymo perdavimo bei patikimiau apsaugoti šilumos vartotojų interesus. Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos Taryba prie Teisingumo ministerijos (toliau - Taryba) pagal savo kompetenciją išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario J.Razmos 2002-05-16 raštu pateiktą Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio statymo projektą (toliau – projektas) ir teikia šias pastabas bei pasiūlymus:          1. Projekto 14 straipsnio 4 dalyje nustatomas rezervinės galios mokestis, kurį turėtų mokėti šilumos (karšto vandens) tiekėjui įsiskolinęs vartotojas, nors šilumos ir (ar) karšto vandens pristatymas jam būtų sustabdytas.             Rezervinės galios mokesčio sąvoka projekto 2 straipsnio 14 dalyje apibrėžiama kaip “šilumos kainos galios dedamosios dalis”, taikoma vartotojui, “naudojančiam šilumos tiekimo sistemą kaip rezervinį šildymo būdą arba atsijungusiam nuo šilumos tiekimo sistemos”.             Rezervinės galios mokestis nesiremia realių šilumos gamybos ir (ar) šilumos perdavimo sąnaudų įvertinimu ir prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6,388 straipsnio 1 daliai, kuri nustato, kad “Abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita” bei projekto 12 straipsnio 1 daliai, kuri nustato, kad “Šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už pateiktą šilumą ir karštą vandenį pagal komercinių šilumos ir karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartimis nenustatyta kitaip”, todėl siūlome iš projekto išbraukti. 2. Projekto 30 straipsnio 1 dalyje pateikta šilumos ir karšto vandens kainodara, kad “Šilumos ir karšto vandens kainas sudaro šilumos energijos ir galios (žiniasklaidoje pavadinta abonentiniu mokesčiu) dedamosios. Kainose gali būti ir kitų dedamųjų”, leidžia poįstatyminiuose aktuose nustatyti vartotojams kainos mokesčio dedamųjų mokėjimą kiekvieną mėnesį ar kitokį avansinį mokėjimą, , dėl ko, mažas pajamas turinčios šeimos bei vieni gyventojai netektų teisės į šildymo išlaidų bei išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensacijas iš savivaldybės biudžeto lėšų, numatytas Lietuvos Respublikos buto (individualaus namo) šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensavimo gyventojams, turintiems mažas pajamas, įstatymu (Žin., 1999, Nr. 36-1062), kadangi, vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, šildymo sezono metu mažas pajamas turinčioms šeimoms (vienam gyvenančiam asmeniui) išlaidų už buto (individualaus gyvenamo namo) faktinio bendro naudingo ploto šildymą dalis, neviršytų 25 procentų visų šeimos (vieno gyvenančio asmens) pajamų ir minimalių šeimos (vieno gyvenančio asmens) pajamų skirtumo.             3. Siūlome projekto 5 straipsnyje nustatyti šilumos vartotojų teises ginančias organizacijas, turinčias teisę gauti iš šilumos tiekėjų duomenis apie šilumos tiekimo veiklą ir teikti pasiūlymus savivaldybėms ir valstybės institucijoms bei šio straipsnio 2 dalyje nurodyti, kokiu principu šilumos tiekėjai siūlytų atstovauti šilumos vartotojų teisės ginančių organizacijų atstovus į įmonės stebėtojų tarybą.             4. Siūlome projekto 7 straipsnio 4 dalyje aiškiai apibrėžti “šilumos vartotojų” dalyvavimą (visuomeninių ar valstybinių vartotojų organizacijų) rengiant savivaldybės šilumos ūkio plėtros planą.              5. Įstatymo projekto 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad “Šildymo sezono laikotarpiu  butai ir kitos patalpos daugiabučiame name privalo būti šildomi, jeigu to reikalauja bent vienas to namo buto savininkas, neturintis įsiskolinimų šilumos tiekėjui”, prieštarauja CK 4.85 straipsnio 1 daliai, kuri nustato, kad “Sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip”.             6. Projekto 21 straipsnio 2 dalis nustato, kad “Privalomieji reikalavimai daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemai apima technines galimybes reguliuoti šilumos suvartojimą pastate”, tačiau kokie tai reikalavimai, kas, kokiu tikslu ir kokiais kriterijais vadovaujantis juos nustato, kituose projekto straipsniuose nenurodoma.             Siūlome projekto 2 straipsnyje pateikti “privalomųjų reikalavimų daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemai” sąvokos apibrėžimą.            7. Iš esmės taisytinas 31 straipsnis, iš kurio neaišku kas laikytina “maksimaliomis šilumos suvartojimo normomis”, kadangi projekte nėra apibrėžti privalomieji reikalavimai daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemai. Pažymime, kad CK 6,385 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad abonentas, kai jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, gali naudoti tiek energijos, kiek jam reikia.             8. Projekte nėra nustatyti šilumos tiekėjų įsipareigojimai vartotojams ir atsakomybė už jų nesilaikymą ar netinkamą vykdymą, o tai iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei nėra numatyta ginčų nagrinėjimo tvarka.             9. Siūlome projekte pilnai įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001m. gruodžio 03d. nutarimu Nr. 1439 patvirtintos Šilumos įstatymo koncepcijos nuostatas šilumos vartotojų teisių, tiekėjų veiklos kontrolės srityse bei įteisinančias pagrįstą konkurenciją šilumos ūkyje, kad galima būtų mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą vartotojams.	Nepritarti. Pritarti. Dalinai pritarti. Nepritarti. Pritarti. Dalinai pritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti.	Problema diskutuotina. Tiesa, kad privatus operatorius turi daugiau motyvacijos ir vadybos sugebėjimų geresniam darbui - tam jį orientuoja pelno siekimas. Tačiau geresnis operatoriaus darbas ir tarkime sumažintos sąnaudos nesumažins šilumos kainos vartotojui. Tuo tarpu, jeigu savivaldybė tvarkytųsi geriau ir jai pavyktų sumažinti tiekimo sąnaudas, kainos vartotojams sumažėtų. Privatizacija turi daug didesnę prasmę konkurencingoje rinkoje, kur geresnis operatoriaus darbas kartu su konkurenciniu spaudimu veikia kainų mažinimo linkme. Energetikoje kaip ir apskritai infrastruktūroje gerai tvarkytis gali ir  valstybei priklausančios kompanijos. Norvegų “Statoil”, suomių “Fortum” kompanijose dauguma akcijų priklauso valstybei. Nuomos klaidas galima ištaisyti, nors ir po ilgo nuomos laikotarpio. Privatizacijos perduodant nuosavybės teisę klaidas galima taisyti tik vėl nacionalizuojant privatizuotą turtą, kas yra nepalyginamai sunkiau.   3 str. 2 dalis liečia tik savivaldybių kontroliuojamas šilumos tiekimo įmones, todėl jau privatizuotiems šilumos tiekimo tinklams neturės įtakos. Ekstremalios energetikos padėties įvedimą reglamentuoja Energetikos įstatymo 25 str. Pagrindinis instrumentas šilumos tiekėjui kontroliuoti yra licencija. Konkurencingumui padidinti šilumos ūkyje pirmoje eilėje tikslinga privatizuoti, nuomoti ar kitaip perduoti valdymą šilumos gamyboje. Tuo tarpu monopoliniame šilumos tiekime galima didinti konkurencingumą kitos monopolijos – gamtinių dujų tiekimo atžvilgiu. Tačiau tam reikia, kad mažėtų šilumos perdavimo kainos, kas privataus operatoriaus atveju yra problematiška.          Privataus kapitalo pritraukimas nėra tikslas, bet priemonė.  7 str. papildytas 6 dalimi patikslinus pasiūlytą redakciją. Įstatymo projekto skirsnyje “Šilumos ūkio ar jo dalies valdymo perdavimas” yra nustatyta pakankamai reikalavimų valdymą perėmusiam subjektui, kurie padės apsaugoti savivaldybes nuo nepagrįstos rizikos prisiėmimo. Patikslinta 36 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad pasibaigus valdymo perdavimo laikotarpiui, turto, kurio valdymas buvo perduotas, vertė negali būti mažesnė negu valdymo perdavimo sutarties sudarymo metu. Tuo siekiama išvengti savivaldybės nuostolių, kai jai bus grąžinti nudėvėti ir didele dalimi amortizuoti šilumos tinklai ir įrengimai. Rezervinės galios mokestis yra pagrįstas realiomis šilumos tiekimo sąnaudomis. Jeigu vartotojas prisijungia prie papildomos (rezervinės) tiekimo sistemos, tiekimo patikimumas padidinamas papildomų sąnaudų sąskaita, nors vartotojo vartojamos šilumos kiekis ir nepadidėja. Atsijungusio nuo šilumos tiekimo sistemos vartotojo atveju “Rezervinės galios mokestis” lygus žalai, kurią vartotojas padaro savo atsijungimu kitiems to paties namo gyventojams. Pavadinimas susiejamas su tuo, kad sistema buvo apskaičiuota didesnei galiai, o atsijungus vartotojui, dalis šios suprojektuotos ir įrengtos sistemos galios nebėra naudojama ir priskirtina rezervinei galiai. Šiuo atveju rezervinės galios mokestis pagrindžiamas CK 6.390 str. 1 dalies nuostata “Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas turi teisę nutraukti tiekimo sutartį tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams”. Priimant į dėmesį nepalankią dalies visuomenės reakciją į numatomas įvesti dvinares šilumos kainas, “kitų dedamųjų” atsisakyta, o dvinarės kainos galės būti taikomos, tik pasirinkus patiems vartotojams. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos buto (individualaus gyvenamojo namo) šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensavimo gyventojams, turintiems mažas pajamas, įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi nustatyta: „3. Patvirtinus dvinares šalto, karšto vandens, dujų bei buto (individualaus gyvenamojo namo) šildymo kainas, savivaldybių nustatyti kompensavimo mažas pajamas turinčioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) dydžiai turi būti ne mažesni už nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, įskaičiuojant pastoviąją kainos už šildymą dalį, kuri nustatyta nešildymo sezonui“. Konkrečių organizacijų įvardinimas Įstatyme suvaržytų naujai susikuriančių vartotojų gynimo institucijų teises. Straipsnio 2 dalis patikslinta. Rengiant savivaldybių plėtros planus, netikslinga Įstatyme priskirti konkrečias funkcijas asmenims arba visuomeninėms organizacijoms. Šiuo straipsniu siūloma apginti silpniausių šilumos vartotojų teises. Jis įsigalioja, tik kai savivaldybės paskelbia šildymo sezono pradžią, t.y., kai lauko temperatūra jau diktuoja, kad patalpos turi būti pradėtos šildyti. Šiuo atveju iškeliami svarbesni už daugumos balsų principą – silpnų žmonių (mažų vaikų, ligonių) apsaugos kriterijai. Kai taupymas vyksta sveikatos sąskaita, toks straipsnis reikalingas. Siūlomą nuostatą galima pagrįsti CK 1.2 str. 2 dalimi. Patikslinta 21 straipsnio 1 dalis. Privalomieji reikalavimai turės būti apibrėžti statybos techniniu reglamentu. Dėti grynai techninius reikalavimus į įstatymą, tokius kaip “pastato šildymo ir karšto vandens sistemoje turi būti techninės priemonės reikalingam slėgio perkryčiui sudaryti, šilumos suvartojimui pastate reguliuoti, tolygiam šilumos paskirstymui pastato patalpose išbalansuoti ir kt.” netikslinga. Žr. atsakymą į 6 pastabą. Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nustačius šias normas, kai daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens paskirstymo sistema neatitinka tam tikrų privalomųjų reikalavimų, tam tikrą laiką (ne mažiau 1 metų) tiekėjai negalės reikalauti iš gyventojų sunaudotos viršnorminės šilumos apmokėjimo. Prieštaravimo CK 6.385 str. nėra, kadangi maksimali šilumos suvartojimo norma nereiškia vartotojo suvartojamo šilumos kiekio apribojimo. Tiekėjo atsakomybė vartotojui nustatyta 5 str., 15 str., 17 str. 1 dalimi, 20 str. 2 ir 4 dalimis, 31 str. 4 ir 8 dalimis, 32 str. 1 dalimi, 33 str. 3 dalimi. Įstatymo projekto 18 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad tiekėjų sutartys su gyventojais bus sudaromos pagal standartines sąlygas, kurias patvirtins Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Šiuo poįstatyminiu teisės aktu bus nustatyta papildoma tiekėjo atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą. Ginčų nagrinėjimo tvarka yra nustatyta veikiančiame Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme. Projektas parengtas laikantis principinių koncepcijos nuostatų. Atskiros nuostatos buvo šiek tiek pakeistos, lyginant su koncepcija. Tokia nuostatų tikslinimo galimybė numatyta pačioje koncepcijoje. Kai kurie Įstatymo koncepcijoje paminėti techniniai būdai vartotojų ir tiekėjų santykiams reguliuoti atsispindės poįstatyminiuose teisės aktuose, kurie bus derinami ir tvirtinami, Seimui priėmus Šilumos ūkio įstatymą.

6. Asmenų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai, pataisos, pastabos:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas	Pasiūlymo turinys	Išvados rengėjų nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1. 2.	Seimo narys H.Žukauskas Seimo nariai K.Kuzmickas ir V.Karbauskis	Siūlau papildyti ar pakeisti įstatymo projekto atskirus straipsnius. 1. Pakeisti įstatymo projekto 7 straipsnio formuluotę ir ją dėstyti taip: 7 straipsnis. Savivaldybės šilumos ūkio specialus planas             1. Savivaldybė tvarko šilumos ūkį pagal savivaldybės tarybos patvirtintą šilumos ūkio specialųjį planą.             2. Savivaldybės šilumos ūkio specialieji planai rengiami, derinami ir tvirtinami pagal Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo Specialiųjų planų rengimo taisykles.             3. Pagrindinis šilumos ūkio specialiojo plano tikslas yra numatyti energijos šaltinius, tenkinant šilumos vartotojų poreikius mažiausiomis sąnaudomis ir mažiausiu poveikiu aplinkai, kriterijus specialiajame plane apibrėžiant  zonas, kuriose nurodomi galimi ir alternatyvūs šildymo būdai.             4. Rengiant savivaldybės šilumos ūkio specialųjį planą , dalyvauja šilumos ir gamtinių dujų tiekimo įmonės. Ekologiškai švarūs šilumos šaltiniai (elektros, geoterminė energija ir kt.) galimi visoje savivaldybės teritorijoje.             5. Savivaldybės šilumos ūkio specialieji planai derinami Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka ir tvirtinami savivaldybės taryboje. 2. Pakeisti 12 straipsnio 3 dalies formuluotę ir ją skaityti taip: 12 straipsnis. Atsiskaitymai su šilumos tiekėju 1. Šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už patiektą šilumą ir karštą vandenį pagal  šilumos ir karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartimis nenustatyta kitaip. 2. Kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, kiekvienas jų apmoka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip nustačius to šilumos vartotojo dalį visų vartotojų bendrai suvartotame šilumos kiekyje. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą pasirenka šilumos vartotojai iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų naudoti metodų. Kiti šilumos vartotojų siūlomi metodai gali būti naudojami tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. 3. Atsiskaitymo dokumentu yra sąskaita už šilumą. Savivaldybė turi teisę nustatyti, kad buitiniams šilumos vartotojams vietoje sąskaitų už šilumą išduodami mokėjimų už šilumą pranešimai. ( Kadangi projekto 30 straipsnio 3 dalyje jau yra nurodyta, kad mokestis už  šias sąnaudas jau yra įskaičiuotas į šilumos kainą, tai imti mokestį du kartus nėra sąžininga) 3. Pakeisti 20 straipsnio formuluotę  išbraukiant 3 dalį: 20 straipsnis. Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų eksploatavimas (Tiekėjas negali būti ir eksploatuotojas, nes tokiu atveju mes turėsime monopolistą, kuris jūsų name tvarkysis taip kaip jam patinka. Bet kuriuo atveju sukuriame išimtis nenaudingas vartotojui. Tiekimo ir eksploatavimo ar priežiūros funkcijos turi būti atskirtos) 4. Pakeisti 30 straipsnio 1 dalies formuluotę ir ją skaityti taip: 30 straipsnis. Šilumos kainodara             1. Šilumos ir karšto vandens kainas sudaro šilumos energijos ir galios dedamosios. Kainose gali būti ir viena dedamoji, tai pasirenka vartotojas, sudarydamas su šilumos tiekėju šilumos vartojimo-pardavimo sutartį.             (Vartotojams privalo  būti užtikrintas pasirinkimas) 5. Pakeisti 31 straipsnio 2 dalį, išbraukti 3 dalį ir  skaityti taip: 31 straipsnis. Maksimalios šilumos suvartojimo normos daugiabučiuose namuose 2. Savivaldybė turi teisę namo, kuriame buvo viršyta maksimali šilumos suvartojimo norma savivaldybės biudžete numatytomis  lėšomis rekonstruoti namo šildymo ir karšto vandens sistemą pagal privalomuosius reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad  įstatymo projekte nepakankamai tiksliai reglamentuota sveikatos priežiūros įstaigų teisės ir galimybės pasirinkti alternatyvias šildymo sistemas bei atsijungti nuo centralizuoto šildymo sistemų, siūlome šiuos papildymus : 1. 16 straipsnį papildyti tokia 2 dalimi : “2. Aplinkos ir Sveikatos apsaugos ministerijos nustato sveikatos priežiūros įstaigų, kurioms būtinas rezervinis šildymo būdas, sąrašą. Šios įstaigos neprivalo mokėti rezervinės galios mokesčio. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato rezervinės galios mokesčio padengimo šilumos tiekėjams tvarką ir šaltinius. “	Nepritarti. Nepritarti. Nepritarti. Pritarti. Nepritarti. Nepritarti.	Šilumos ūkio plėtros planas nėra specialiojo planavimo dokumentas, kadangi jis rengiamas ilgam laikotarpiui – 10-15 metų ir apima strateginius savivaldybės šilumos ūkio tvarkymo, reguliavimo ir plėtros klausimus, platesnius negu teritorijų planavimo klausimai. Šis planas – tai tarsi Nacionalinės energetikos strategijos ekvivalentas savivaldybės lygmenyje. Šilumos ūkio plėtros plano pagrindu savivaldybės rengia savo šilumos ūkio specialiuosius planus. Kadangi šilumos ūkio plėtra nepriklauso specialiesiems planavimo dokumentams, jiems netaikoma Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Išlaidos sąskaitoms parengti ir pateikti vartotojams yra įtraukiamos į šilumos kainą. Kad sumažinti šilumos kainą, savivaldybė turi teisę nuspręsti buitiniams vartotojams išduoti mokėjimų už šilumą pranešimus, kurių parengimas yra pigesnis. Tais atvejais kai savivaldybė yra priėmusi tokį sprendimą, tačiau vartotojas norėtų gauti sąskaitą (pavyzdžiui, teisminiam ginčui pagrįsti), jis gali tą padaryti apmokėdamas papildomas tiekėjo išlaidas, nes tokiu atveju atsiskaitymas pagal sąskaitą yra išimtis iš taisyklės. Priešingu atveju tektų padidinti sąnaudas bei šilumos kainą. Du kartus mokestis neimamas, vartotojas apmoka tik papildomas tiekėjo sąnaudas. Priėmus siūlymą ir išbraukus tokią nuostatą, vartotojas nebegalėtų gauti oficialaus dokumento, kurį pripažintų teismai ir pan. Tuo būtų pažeistos vartotojų teisės ir tektų apskritai atsisakyti paprastesnių ir pigesnių atsiskaitymo dokumentų galimybės. Savininkai gali nuspręsti, kad tiekėjas-monopolistas nebus eksploatuotoju. Jeigu jie bus nepatenkinti tokio eksploatuotojo paslaugomis, jie atsisakys jo paslaugų ir sudarys eksploatavimo sutartį su jų pasirinkta įmone ar fiziniu asmeniu, atitinkančiais nustatytus kvalifikacinius reikalavimus. Variantas kai tiekėjas atlieka ir eksploatuotojo funkcijas numatytas kaip atsarginis kai gyventojai tiek pasyvūs, kad nenusprendžia nieko, o bet kuriuo atveju eksploatuotojas daugiabučiame name privalo būti. Tokia nuostata paskatintų gyventojus sąmoningai netvarkyti savo nuosavybės ir laukti savivaldybės dotacijų. Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemos yra gyventojų nuosavybė ir turi būti tvarkomos jų pačių lėšomis. Savivaldybės galėtų tik dalinai padėti lėšomis. Be to, savivaldybė galėtų rekonstruoti namų sistemas tik gavusi savininkų sutikimą. Valstybė gali remti šilumos vartotojus, bet ne šilumos tiekėjus.

7. Seimo paskirtų papildomų komitetų pasiūlymai, pataisos, pastabos:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas	Pasiūlymo turinys	Išvados rengėjų nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas	Projektui iš esmės pritarti. Siūlyti pagrindiniam komitetui tobulinti, atsižvelgiant į Teisės departamento ir gautus pasiūlymus.	Pritarti.

            8. Komiteto narių - komiteto išvados rengėjų komitetui siūlomi sprendimai (pagal Seimo statuto 150 straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas 150 str. 1 d. 3-6 punktuose, pateikiami sprendimo argumentai): pritarti komiteto išvados rengėjų patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvados projektui.

Priedai: komiteto išvados rengėjų patobulintas įstatymo projektas.

            Komiteto nariai - komiteto išvados rengėjai

                                                                                                                                                                                    V.Greičiūnas

                                                                                                                                                                                    J.Razma