Aiškinamasis raštas
dėl Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo projekto
Teikiamame Šilumos ūkio įstatymo projekte siekiama išspręsti susikaupusias problemas šilumos ūkio valdyme, šilumos tiekime ir vartojime, ypatingą dėmesį skiriant šilumos vartojimui daugiabučiuose namuose.
Šiuo metu įstatymo projekte aptariami klausimai reglamentuojami teisės aktais, kurių sąrašas pateikiamas priede.
Valdymo lygmenyje numatoma sustiprinti strateginį šilumos ūkio valdymą. Savivaldybės įpareigojamos rengti ilgalaikius specialiuosius šilumos ūkio plėtros planus ir pagal juos tvarkyti savo šilumos ūkį. Ūkio ministras įpareigojamas rengti Lietuvos šilumos ūkio plėtros kryptis ir teikti metodinę paramą savivaldybėms jų planams parengti, taip pat derinti savivaldybių planuose numatomus sprendimus su nacionaliniais energetikos prioritetais. Svarbiausias planavimo principas – mažiausios šilumos tiekimo sąnaudos ir poveikis aplinkai.
Numatoma įsteigti ūkio ministrui patariančią ir jo sprendimų projektus rengiančią Šilumos tarybą, kombinuotąją elektros energijos ir šilumos gamybą, taip pat šilumos pagamintos iš biokuro ir atsinaujinančių energijos šaltinių taip pat iš geoterminės energijos supirkimą į šilumos tiekimo sistemas pripažinti viešuosius interesus atitinkančiomis paslaugomis, sustiprinti šilumos vartotojų teises ginančių organizacijų įtaką šilumos tiekimo valdymui.
Siūloma nustatyti reikalavimus šilumos ūkio valdymo perdavimo sutarčių rengimui. Šilumos ūkio nuomininkui bus privaloma vykdyti pirkimus, vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu.
Įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis šilumos tiekimą, didinama konkurencija šilumos gamyboje, nustatant privalomą šilumos supirkimą iš nepriklausomų gamintojų į šilumos tiekimo sistemas, jeigu siūloma pirkti šiluma atitinka supirkimo reikalavimus ir parduodama už mažesnę kainą negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Ši nuostata leis atpiginti šilumos gamybos sąnaudas, kai yra alternatyvių gamintojų, pavyzdžiui, pramonės įmonių, norinčių parduoti atliekinę šilumą. Kartu nustatoma savivaldybės prievolė išlaikyti nuosavybės teisę didesniems šilumos perdavimo tinklams kaip natūralioms monopolijoms ir daliai šilumos gamybos pajėgumų tinkluose. Apibrėžiama šilumos tiekėjo atsakomybės riba ir vartotojų atsiskaitymo už suvartotą šilumą principai. Apibrėžiama komercinių šilumos ir karšto vandens apskaitos prietaisų kategorija ir įtvirtinama tiekėjo atsakomybė už šių prietaisų įrengimą ir eksploatavimą.
Reglamentuojamas šilumos tiekimo nutraukimas. Nustatoma šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemų tvarka. Vartotojai atsijungimus privalo derinti su savivaldybe, kuri reguliuoja procesą šilumos ūkio plėtros plano pagrindu. Kadangi šilumos tiekimo sistemos yra kolektyvinės, savivaldybė sprendžia dėl atsijungimų, atsižvelgiant į likusių sistemos vartotojų padėtį. Jeigu vartotojo atsijungimas nedidina vidutinių tiekimo sąnaudų likusiems vartotojams, atsijungti galima tuoj pat. Jeigu didina – savivaldybei suteikiama teisė panaudoti du reguliavimo būdus. Ji turi teisę iki 3 metų atidėti vartotojo atsijungimą. Be to, savivaldybė turi teisę įpareigoti atsijungusį vartotoją mokėti šilumos tiekėjui kompensaciją dėl sąnaudų padidėjimo likusiems vartotojams, kuri negali viršyti rezervinės galios dedamosios šilumos kainoje ir negali būti mokama ilgiau kaip 3 metus. Minėtų reguliavimo būdų savivaldybė gali ir nenaudoti - jie neprivalomi. Tačiau jai suteikiama pakankamai galimybių kartu su šilumos tiekėjais kompleksiškai išspręsti problemas per atidėjimo laiką.
Vartotojai, pažeidę nustatytą atsijungimo tvarką, laikomi neatsijungusiais.
Įvedamos daugianarės šilumos kainos, turinčios mažiausiai dvi –instaliuotos galios ir sunaudojamos energijos dedamąsias. Tai leis padidinti energetinių pajėgumų panaudojimo efektyvumą. Naudojant Europos šalyse plačiai paplitusį dvinarių kainų metodą, dideli mokesčiai gyventojams už šildymo paslaugas mažiau priklausys nuo temperatūros svyravimų ir bus gyventojams lengviau pakeliami. Atitinkamai sumažės mažas pajamas gaunančių asmenų, kuriems taikomos mokesčių už šilumą ir karštą vandenį kompensacijos, bei jiems išmokamų kompensacijų sumos.
Nustatoma, kad duomenys apie šilumos gamybos ir perdavimo sąnaudas yra vieši.
Šilumos vartojimas (ypač santykiai su buitiniais vartotojais) paprastai būna reglamentuojami kituose įstatymuose, liečiančiuose būsto tvarkymą. Apie 80% daugiabučių namų neįsteigtos bendrijos, nėra juridinio asmens, administratoriai arba nepaskirti, arba jų pareigas laikinai pavesta eiti savivaldybių butų ūkio eksploatavimo įmonėms (užsakovas ir vykdytojas viename asmenyje - tai įtvirtina monopolinę paslaugų teikėjo padėtį). Tokių namų gyventojai yra neorganizuoti ir realiai neturi galimybių gauti geresnes paslaugas ir sutvarkyti būstą, todėl įstatymo projekte detaliau reglamentuotas daugiabučių namų šildymas.
Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos su kiekvienu buto ir kitų patalpų savininku. Esant name įkurtai bendrijai, galima sutartis tarp šilumos tiekėjo ir bendrijos. Tada bendrija yra abonentas, paskirstantis (išdalinantis) šilumą subabonentams – butų ir kitų patalpų savininkams.
Nustatoma, kad prie šilumos tiekimo sistemos prijungtų daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemas turi eksploatuoti butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktas eksploatuotojas. Kai pastato šildymo ir karšto vandens sistemos eksploatuotojas yra bendrija, jungtinės veiklos sutartimi namo bendrojo naudojimo objektams prižiūrėti įgaliotas asmuo arba administratorius, jie privalo turėti nustatytus kvalifikacinius reikalavimus eksploatuoti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemas. Taip pat nustatoma šilumos tiekėjo prievolė kartu būti ir namo šildymo ir karšto vandens sistemos eksploatuotoju, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai nenusprendžia kitaip.
Iš pagrindų praplečiamos buitinių vartotojų daugiabučiuose namuose teisės. Jeigu daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistema neatitinka privalomųjų reikalavimų, pagal projekto 31 straipsnio 1 dalį butų šilumos tiekėjas neturi teisės reikalauti iš butų ir kitų patalpų savininkų apmokėti už suvartotos šilumos kiekį, viršijantį Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas maksimalias normas. Tačiau kartu vartotojai privalo įvykdyti savivaldybės įpareigojimus dėl sistemos sutvarkymo jų lėšomis. Neįvykdžius šių įpareigojimų, savivaldybė turi teisę nebetaikyti šiems vartotojams maksimalių šilumos suvartojimo normų. Toks mechanizmas turėtų paskatinti gyventojus mobilizuoti savo lėšas jų šilumos sistemų sutvarkymui.
Įvedami privalomieji reikalavimai namo šildymo ir karšto vandens sistemai.
Priėmus šį įstatymą iki jo įsigaliojimo turės būti parengti šie poįstatyminiai teisės aktai:
1) Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių pakeitimas;
2) Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos;
3) Šilumos vartotojų įrenginių prijungimo prie (atjungimo nuo) šilumos tiekimo arba gamtinių dujų tiekimo sistemų ekonominių pasekmių įvertinimo metodika;
4) Šilumos ūkio plėtros planų rengimo metodika;
5) Nepriklausomų gamintojų pagamintos šilumos supirkimo į šilumos tiekimo sistemas tvarka;
6) Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklės;
7) Energetikos (elektros, šilumos, dujų) įrenginių eksploatavimo verslui leidimų taisyklių pakeitimas;
8) Statybos techninis reglamentas „Gyvenamųjų namų priežiūra. Privalomieji reikalavimai“;
9) Geriamojo vandens higienos normos papildymas reikalavimais karštam vandeniui;
10) Daugiabučiuose namuose suvartojamos šilumos išdalinimo metodikos;
11) Maksimalios šilumos suvartojimo daugiabučių namų butams ir kitoms patalpoms šildyti normos;
12) Daugianarių šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodika;
13) Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų eksploatavimo maksimalių tarifų nustatymo metodika.
Priėmus teikiamą įstatymo projektą, keisti kitus įstatymus nereikės.
Įstatymo įgyvendinimas neturėtų pareikalauti papildomo finansavimo.
Įgyvendinus teikiamą įstatymą, neigiamų padarinių atsiradimo nenumatoma.
Projektą parengė Ūkio ministerijos Energetikos departamentas (direktorius A.Zaremba, tel. 61 67 12), atsakingas asmuo - Elektros ir šilumos skyriaus vyriausiasis specialistas R.Cicėnas, tel. 62 87 59.
Reikšminiai šio įstatymo žodžiai – šilumos ūkis, šildymo būdas, šilumos perdavimas, šilumos tiekimas, šilumos vartotojas, įstatymas, 2002 m.
Ūkio ministras Petras Čėsna
1. Lietuvos Respublikos Energetikos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 32-743);
2. Lietuvos Respublikos specialiosios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo bei šilumos ūkio ir jo valdymo perdavimo savivaldybėms įstatymas (Žin.,1997, Nr. 33-814);
3. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (Žin., 2000, Nr. 91-2832);
4. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas ( Žin., 1995, Nr. 107-2391);
5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ (Žin., 1998, Nr. 3-56);
6. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 20 (Žin., 2000, Nr. 6-168);
7. Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklės, patvirtintos Ūkio ministro 1999 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 424 (Žin., 1999, Nr. 112-3270);
8. Energetikos (elektros, šilumos, dujų) įrenginių eksploatavimo verslui leidimų taisyklės, patvirtintos Ūkio ministro 1998 m liepos 3 d.įsakymu Nr. 237 (Žin., 1998, Nr. 77-2185);
9. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1997 m. kovo 27 d. nutarimas Nr. 6 „Dėl centralizuotos šilumos kainos nustatymo laikinosios metodikos patvirtinimo“ (Žin., 1997, Nr. 32-802);
10. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimas Nr.85 „Dėl centralizuotos šilumos kainų taikymo, nustatant mokėjimus už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą daugiabučio gyvenamojo namo butams, tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 89-2638) bei šį nutarimą dalinai pakeičiantis Komisijos 2000 m. rugpjūčio 2 d. nutarimas Nr.116 ( Žin., 2000, Nr. 66-2012).
Priėmus 2001 m. lapkričio 5 d. Komisijos nutarimą Nr. 107, ši tvarka galioja kaip rekomendacinė.