Lietuvos Respublikos Darbo kodekso projektui
IXP-1269(2SP)
1. Dabartiniame Darbo kodekso projekto variante numatyti darbo santykių teisinio reguliavimo principai nesudarytų prielaidų teisingai ir efektyviai reglamentuoti darbo santykius bei aiškinti darbo teisės normas, kadangi jie yra vienpusiški ir neatspindi darbo santykių privatinio pobūdžio. Darbo santykių teisinio reguliavimo principai turėtų vienodai ginti tiek darbdavio, tiek darbuotojo interesus. Be to, valstybės kišimasis į darbo santykius turėtų būti minimalus: darbo santykiai – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimo reikalas.
Siūlome Darbo kodekso projekte numatyti tokius darbo santykių teisinio reguliavimo principus, kurie padėtų liberalizuoti darbo santykius, pačią darbo santykių sistemą padarytų lankstesnę, padidintų darbdavio ir darbuotojo galimybės susitarti dėl jiems palankių sąlygų.
Todėl siūlome Darbo kodekso projekto 2 straipsnio 1 dalį pakeisti ir išdėstyti taip:
“1. Šio Kodekso 1 straipsnyje nurodytiems santykiams reguliuoti taikomi šie principai:
1) sutarčių laisvė;
2) asociacijų laisvė;
3) darbuotojų lygiateisiškumas nepriklausomai nuo jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeimyninės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ar visuomeninėms organizacijoms;
4) priverčiamojo darbo draudimas;
5) saugios ir sveikos darbo sąlygos;
6) teisingumas, sąžiningumas ir protingumas vykdant teises ir pareigas.”
2. Darbo ir gamybos procesai yra nuolatos kintantys. Todėl nustatyti pastovias ir nekeičiamas darbo sąlygas, vykstant dabartinėms ekonominės reformoms, yra praktiškai neįmanoma.
Todėl siūlome Darbo kodekso projekto 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą pakeisti ir išdėstyti taip:
“23 straipsnis. Darbdavių pareigos ir teisės darbuotojų atstovų atžvilgiu
1. Darbdavys privalo:
2) priimdamas sprendimus, galinčius įtakoti darbuotojų padėtį, privalo įstatymų nustatytais atvejais konsultuotis su darbuotojų atstovais.
3. Darbo kodekso projekto 45 straipsnis suteikia teisę Trišalei tarybai sudaryti trišalius susitarimus dėl darbo santykių ir su jais susijusių socialinių ir ekonominių sąlygų ir susitarimo šalių tarpusavio santykių reguliavimo, kurie Ministro Pirmininko potvarkiais skelbiami Valstybės žiniose ir įsigalioja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad trišalis bendradarbiavimas ypač efektyviai gali būti išnaudotas informavimui ir konsultacijoms, tačiau privalomos normos turėtų būti leidžiamos tik tautos atstovaujamosios institucijos – Seimo ar jo įgaliotos institucijos.
Siūlome nesuteikti Trišalei tarybai kompetencijos sudaryti privalomus trišalius susitarimus.
Todėl siūlome išbraukti Darbo kodekso projekto 45 straipsnio 5 ir 6 dalis.
4. Siūlome panaikinti Darbo kodekso projekto 90 straipsnyje numatytą nuostatą, kad tarpininkavimas dėl piliečių darbo užsienyje yra išimtinė valstybės teisė, taip pat panaikinti įdarbinimo užsienyje paslaugų licencijavimą. Asmenų įdarbinimas užsienyje turėtų būti vertinamas kaip įprasta veiklos sritis, kurioje nėra pagrindo nustatinėti išimtines valstybės teises. Be to, 90 straipsnyje numatant asmenų įdarbinimo užsienyje licencijavimą, būtų mažinama įdarbinimo tarnybų konkurenciją, ribojama asmenų galimybes įsidarbinti užsienyje bei skatinamas nelegalus darbas.
Todėl siūlome Darbo kodekso projekto 90 straipsnį pakeisti ir išdėstyti taip:
“90 straipsnis. Teisės į darbą užsienyje įgyvendinimas
Dėl piliečių darbo užsienyje tarpininkauja Lietuvos darbo birža, bei kitos organizacijos, kurių įstatuose ar steigimo dokumentuose nurodytas šių paslaugų teikimas.”
5. Darbo kodekso 109 straipsnio 1 dalyje numatytas ribojimas sudaryti terminuotą darbo sutartį ilgesniam nei 5 metų terminui yra netikslingas – darbo sutarties terminas yra šalių susitarimo reikalas. Svarbu, kad darbo sutarties terminas būtų priimtinas darbdaviui ir darbuotojui, todėl jis turėtų būti nustatomas ne įstatymu, bet darbdavio ir darbuotojo susitarimu.
Nepagrįstas yra ir ribojimas sudaryti terminuotą darbo sutartį, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai sudaryti tokią sutartį rašytiniu pareiškimu prašo pats darbuotojas; nesvarbu kokio pobūdžio yra darbas, terminuotą darbo sutartį turėtų būti galima sudaryti tiek darbdavio, tiek darbuotojo iniciatyva ir bet kokiais atvejais. Be to, terminuotas sutarties pobūdis yra nulemtas tik šalių susitarimo, o ne objektyvių veiksnių.
Todėl siūlome išbraukti Darbo kodekso projekto 109 straipsnio 1 ir 2 dalis.
6. Dabartiniame Darbo kodekso projekte numatyta darbuotojų atleidimo iš darbo tvarka varžo darbdavių teises, nes darbdavys neturi galimybės atleisti netinkančio darbui darbuotojo. Net įrodęs, kad darbuotojo kvalifikacija, profesiniai sugebėjimai ar elgesys darbe yra netinkami, darbdavys dar turės taikyti Kodekso 129 straipsnyje numatytus ilgus (iki 4 mėnesių) įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminus, bei įrodyti, kad darbuotojo jo sutikimu negalima perkelti į kitą darbą. Esant tokiam griežtam darbuotojų atleidimo iš darbo reglamentavimui, darbdaviai tiesiog vengs priimti į darbą darbuotojus, kadangi vėliau neturės galimybės juos atleisti.
Siūlome atsisakyti Darbo kodekso projekto 128 straipsnio 1 ir 5 dalyse numatytų reikalavimų, kad darbuotoją darbdavio iniciatyva galima atleisti tik dėl “svarbių priežasčių” bei nesant galimybės darbuotojo sutikimu perkelti jį į kitą darbą. Atleisdamas darbuotoją iš darbo, darbdavys turi nurodyti atleidimo priežastį, tačiau ta priežastis nebūtinai turi būti numatyta įstatyme.
Siūlome pakeisti Darbo kodekso projekto 128 straipsnio 1 dalį ir išdėstyti taip:
“1.Darbdavys gali nutraukti neterminuotą ar teminuotą darbo sutartį su darbuotoju, apie tai įspėjęs jį šio Kodekso 129 straipsnyje numatyta tvarka ir, darbuotojo pageidavimu, nurodęs darbo sutarties nutraukimo priežastį.”
Siūlome išbraukti Darbo kodekso projekto 128 straipsnio 2 dalį.
7. Lietuva yra ratifikavusi Tarptautinės darbo organizacijos Konvenciją Nr.47 “Dėl darbo laiko sutrumpinimo iki 40 valandų per savaitę”. Konvencijoje pasakyta, kad valstybė, ratifikavusi šią Konvenciją išreiškia savo pritarimą 40 valandų darbo savaitės principui, kuris būtų taikomas taip, kad nenukentėtų darbuotojų pragyvenimo lygis (1str.). Europos Sąjungos direktyva 93/104 “Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų” numato, kad vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi būti ilgesnis kaip 48 valandos (6str.). Tačiau ši nuostata gali būti netaikoma tais atvejais, jei valstybė narė laikosi bendrų darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos principų ir imasi priemonių užtikrinti, kad joks darbdavys nereikalaus iš darbuotojo per septynias dienas dirbti daugiau kaip 48 valandas, jei jis negavo darbuotojo sutikimo dirbti tokį darbą (18 str.).
Maksimalios darbo laiko trukmės nustatymas ir toks darbo laiko ribojimas pažeidžia sutarčių laisvės principą, varžo tiek darbuotojų, tiek darbdavių interesus. Pats darbuotojas gali būti suinteresuotas dirbti ilgiau, kadangi nuo darbo laiko trukmės priklausys jo užmokesčio dydis (dėl šios priežasties žmonės dirba keliose darbovietėse). Taigi, maksimalios darbo laiko trukmės nustatymas iš darbuotojo atima galimybę daugiau dirbti ir daugiau užsidirbti, slopina darbuotojų iniciatyvą, mažina darbo efektyvumą. Priemonės, kuriomis siekiama apginti, apsaugoti darbuotojus, ne visada atliks savo tiesioginę funkciją, o tam tikrais atvejais netgi jiems pakenks. Įstatyme turėtų būti numatyta galimybė darbuotojo sutikimu dirbti ilgesnį laiką nei numatyta įstatyme. Tokios nuostatos įvedimas neprieštarautų aukščiau minėtiems tarptautiniams dokumentams.
Siūlome panaikinti kategorišką maksimalaus darbo laiko ribojimą ir numatyti galimybę darbdaviui ir darbuotojui laisvai susitarti dėl ilgesnio nei numatyta įstatyme darbo laiko bei nustatyti, kad darbo laikas yra būtinoji darbo sutarties sąlyga.
Todėl siūlome Darbo kodekso projekto 143 straipsnį pakeisti ir išdėstyti taip:
“143 straipsnis. Darbo trukmė
1. Darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę, jeigu darbuotojo ir darbdavio susitarimu nenustatyta kitaip.
2. Kasdieninė darbo trukmė neturi viršyti 8 darbo valandų, jeigu darbuotojo ir darbdavio susitarimu nenustatyta kitaip.”
Siūlome Darbo kodekso projekto 143 straipsnio 1 dalies 2 punktą pakeisti ir išdėstyti taip:
“144 straipsnis. Sutrumpintas darbo laikas
1. Sutrumpintas darbo laikas nustatomas:
2) asmenims, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribinius dydžius (kiekius) ir kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma, darbo laikas nustatomas atsižvelgiant į darbo aplinką, bet ne ilgesnis kaip trisdešimt šešios valandos per savaitę, jeigu darbuotojo ir darbdavio sutarimu nenustatyta kitaip.”
Siūlome Darbo kodekso projekto 148 straipsnio 1 dalį pakeisti ir išdėstyti taip:
“148 straipsnis. Suminė darbo laiko apskaita
1. Nepertraukiamai veikiančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, darbuose, kur yra pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, taip pat darbuose, kur dėl techninių gamybos sąlygų negalima laikytis konkrečiai darbuotojų kategorijai nustatytos kasdieninės ar kassavaitinės darbo trukmės, atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę (Kodekso 19 straipsnis), galima įvesti suminę darbo laiko apskaitą, bet darbo laiko trukmė per apskaitinį laikotarpį neturi viršyti tai darbuotojų kategorijai nustatyto darbo valandų skaičiaus. Esant suminei darbo laiko apskaitai, negali būti dirbama daugiau kaip vidutiniškai keturiasdešimt aštuonias valandas per savaitę ir dvylika valandų per darbo dieną (pamainą), jeigu darbuotojo ir darbdavio sutarimu nenustatyta kitaip. Apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu keturi mėnesiai, jeigu darbuotojo ir darbdavio sutarimu nenustatyta kitaip.”
Siūlome Darbo kodekso projekto 152 straipsnio 2 dalį pakeisti ir išdėstyti taip:
“152 straipsnis. Darbo trukmė švenčių ir poilsio dienų išvakarėse
2. Esant šešių dienų darbo savaitei, prieš poilsio dieną darbas neturi trukti ilgiau kaip penkias valandas, jeigu darbuotojo ir darbdavio sutarimu nenustatyta kitaip.”
8. Darbo kodekso projekto 151 straipsnis numato maksimalią viršvalandinių darbų trukmę. Darbo laiko ribojimas pažeidžia tiek darbdavio, tiek darbuotojo interesus, mažina darbuotojų iniciatyvą dirbti, atima galimybę daugiau užsidirbti. Darbo laikas turi būti įtrauktas į būtinąsias darbo sutarties sąlygas ir nustatomas laisvu darbdavio ir darbuotojo susitarimu. Siūlome leisti darbdaviui ir darbuotojui laisvai susitarti dėl viršvalandžių trukmės.
Todėl siūlome išbraukti Darbo kodekso projekto 151 straipsnio 1 dalį.
Teikia
Seimo nariai
Dalia Teišerskytė
Gintaras Steponavičius