Penkiasdešimt
septintasis (181) iškilmingas posėdis,
skirtas Laisvės gynėjų dienai
paminėti
2002 m. sausio 13 d.
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.Paulauskas
Istoriko, hab. dr. profesoriaus, Lietuvos mokslų akademijos nario korespondento E.Gudavičiaus kalba
Moksleivių parlamento pirmininko S.Urbonavičiaus kalba
Grupės Nepriklausomybės Akto signatarų pareiškimas (skaito K.Saja)
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.PAULAUSKAS ir Seimo Pirmininko pavaduotojas A.SKARDŽIUS
PIRMININKAS (A.PAULAUSKAS). Laba diena visiems susirinkusiems.
Šiandien į Lietuvos Respublikos Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, pakviesti ir atvyko: Lietuvai lemtingą naktį žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę giminės ir artimieji, įvykių liudytojai, skaudžiai nukentėję, tapę invalidais, giminės ir artimieji tų, kurie padėjo galvas gindami Tėvynės nepriklausomybę Lietuvos pasienyje arba čia, visai netoli, prie Seimo rūmų, prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos rūmų. Į šį posėdį pakviesti ir atvyko: Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir Vyriausybės nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomybės Akto signatarai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo bei Aukštesniojo administracinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei atstovai, diplomatinių misijų atstovai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, merai, aukštųjų mokyklų rektoriai, tautinių bendrijų atstovai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo gynėjai savanoriai, kiti garbingi svečiai.
Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės vardu savivaldybių atstovai padės gėlių ant žuvusiųjų kapų Alytuje, Kaune, Kėdainiuose, Marijampolėje, Rokiškyje. Kviečiu Seimo narius O.Babonienę, J.Narvilienę, E.Masiulį, E.Šablinską, R.Vaštaką ir A.Vidžiūną paimti ir padėti gėles Medininkų žudynių ir G.Žagunio žuvimo vietoje.
Pirmininkavimo pareigas trumpam perduodu Seimo Pirmininko pavaduotojui A.Skardžiui, kuris paskelbs pirmąjį kalbėtoją.
PIRMININKAS (A.SKARDŽIUS). Kalbės Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.Paulauskas.
A.PAULAUSKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, Seimo svečiai, Nepriklausomybės Akto signatarai! Šiandien visa Lietuva prisimena vieną svarbiausią savo valstybės ir savo tautos istorijos datą. 1991 m. sausio 13-ąją mes laikėme svarbiausią mūsų pilietinės brandos egzaminą. Ir išlaikėme. Išlaikėme taip, kad pasaulis krūptelėjo – žmonės prieš tankus! Tai buvo ne visai tiesa. Ne žmonės ėjo prieš tankus. Ėjo tankai. Ėjo prieš žmones. Visiškai beginklius. Ir dar tokius keistus. Į juos šaudo, muša automatų buožėmis, į juos šliaužia tankai ir traiško nespėjusius pasitraukti, o jie… dainuoja.
Daug kas jau buvo bemanąs, kad dainuojanti revoliucija pasibaigė. Netiesa. Kai mums reikia kilti į kovą, mes imame dainuoti, ir tankai sustoja. Tačiau tam, kad svetimi tankai sustotų, reikia, kad dainuojantieji Tėvynę ir laisvę mylėtų labiau už gyvenimą. Ir dar reikia, kad dainuojantieji būtų neginkluoti. Tuomet krūpteli pasaulio sąžinė, ir tankai sustoja prieš dainą.
Gal dar ir tada nebūtų sustoję. Dar reikėjo, kad pasigirstų rusiškas balsas. Ir jis pasigirdo: “Prekratit eto bezobrazije”. Tai buvo Boriso Jelcino balsas. Ir tada tankai sustojo. Juos sustabdė lietuviška daina, gimstanti Rusijos demokratija ir pasipiktinęs pasaulio balsas.
Rengiantis šiai dienai teko peržiūrėti nemažai tų dienų vaizdo įrašų. Neįmanoma pamiršti kadrų, kuriuose pagyvenusi lietuvė, stovėdama visai prie tanko, laužyta rusų kalba Norvegijos televizijos ir radijo žurnalistui Hansui Vilhelmui Stenfeldui sako: “41-aisiais, kai rusai traukėsi iš Lietuvos, aš buvau dar nedidelė, tačiau, pamenu, du kibirus pieno nešiau tiems bėgantiems kareivukams. O jų vaikai šiandien į mane, pensininkę, laiko atsukę automatus…”
Po Spaudos rūmų šturmo sausio 11 d. vienas rūmų gynėjas priėjo prie pulkininko, vadovavusio operacijai, ir paklausė: “Ar nebijote, kad Dievas nubaus Jūsų šeimą?” Ir pulkininkas atsakė: “Tegu bijo tas, kas davė įsakymą”.
Maskvoje tuo metu leisto leidinio “Sobesednik” specialusis korespondentas tomis dienomis rašė: “Naivūs atrodė SSRS gynybos ministro D.Jazovo bandymai suversti visą kaltę majorui Sibiriakovui ar garnizono vadui V.Uschopčikui, juolab kad Lietuvoje tuo metu buvo D.Jazovo pavaduotojas, oro desanto kariuomenės vadas generolas V.Ačalovas. Tačiau ir jis teisinosi nieko nežinojęs, nes tuo metu esą buvęs Kaune.” “Tai kas gi atsakys už tai, kas įvyko?” – retoriškai tada klausė savo skaitytojų Maskvos žurnalistas.
Tai kas gi davė šitą baisųjį įsakymą? Praėjus daugiau kaip 8 metams, 1998 m. kovą, tas pats generolas V.Ačalovas jau Lietuvos žurnalistui prisipažins: "Galima sakyti, esu vienas šio plano rengėjų. Netgi sakyčiau, kad aš jį rengiau. Apie jo egzistavimą žinojo 2 ar 3 žmonės. Primygtinai kartoju: NURODYMAS ATĖJO IŠ POLITINĖS VADOVYBĖS. Šitos komandos autorius – vienas žmogus – tuo metu SSKP CK generalinis sekretorius, vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Aš negavau nurodymo tiesiai iš jo. Aš gavau nurodymą iš gynybos ministro.” Ir dar generolas V.Ačalovas pridūrė: “Man tada jokių vidinių diskusijų nekilo. Aš kariškis, paskyręs tam visą gyvenimą. Jeigu man dabar būtų duotas nurodymas viską pradėti iš naujo, aš daryčiau lygiai taip pat. Aš buvau generolas V.Ačalovas. Generolui V.Ačalovui komandavo partija, žmogui V.Ačalovui – irgi komandavo partija.”
Tomis dienomis vienoje spaudos konferencijoje vyriausiasis komunistų ideologas Juozas Jermalavičius, sėdėdamas su sovietiniais generolais, apibūdindamas situaciją, leido sau pasakyti: “Vyksta paprasčiausias pilietinis karas”.
Gal galėtų “didysis istorikas”, šis “juodasis metraštininkas”, nurodyti bent vieną pilietinį karą, kuriame nė viena pusė neiššovė nė šūvio, nes buvo ginkluota tik daina? O prieš tą dainą ėjo tankai ir šarvuočiai. Ar pasaulio istorija žino daug tokių “pilietinių karų”? Tokių, kuriuose nugali daina.
Ant kiekvieno sunkvežimio, kuriais po Vilnių ginkluoti svetimi kariškiai buvo vežiojami šaudyti į mus, į mūsų dainą, jie rašė rusišką žodį LIŪDI. Koks baisus cinizmas. Koks pasityčiojimas iš žodžio ŽMOGUS, apie kurį rusų literatūros klasikas M.Gorkis rašė: “Tai skamba išdidžiai”.
Tomis dienomis žodis LIŪDI išdidžiai neskambėjo. Mes irgi rašėme tą žodį LIŪDI. Tik savo – lietuviškomis raidėmis. Rašėme ant gedulo vainikų: “Liūdi tėvai”, “Liūdi brolis, sesuo”, LIŪDI LIETUVA. Liūdi, kad neišsaugojo… Kad neišsaugojo LORETOS ASANAVIČIŪTĖS, VIRGINIJAUS DRUSKIO, DARIAUS GERBUTAVIČIAUS, ROLANDO JANKAUSKO, RIMANTO JUKNEVIČIAUS, ALVYDO KANAPINSKO, ALGIMANTO PETRO KAVALIUKO, VIDO MACIULEVIČIAUS, TITO MASIULIO, ALVYDO MATULKOS, APOLINARO POVILAIČIO, IGNO ŠIMULIONIO, VYTAUTO VAITKAUS, VYTAUTO KONCEVIČIAUS.
Siūlau minutei atsistoti ir tyliai pagalvoti apie juos. Apie tuos, kurių nesugebėjome išsaugoti. Ačiū.
Didvyriais tapo ne vien tie, kas tomis dienomis žuvo. Didvyriais tapo ne vien tie, kas nukentėjo nuo tankų ir kulkų. Didvyriais tapo tie, kas paprasčiausiai budėjo prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos, Seimo, Spaudos rūmų, prie kitų svarbių objektų. Didvyriais tada tapo visi, nes gynė ne bokštą, ne Seimą, ne rūmus… Nes gynė Lietuvą. Nes buvo suvažiavę žmonės iš visos Lietuvos. Lygiai taip pat Lietuvą ginti buvo pasirengę kiekviename mieste ir kaime. Didvyriais tada tapo ir mūsų žurnalistai, ir atvykę iš užsienio. Desantininkai daužė jų kino kameras, vaizdo kameras, fotokameras, juos stumdė, mušė, bet jie dirbo savo darbą.
Kai buvo užimti Spaudos rūmai ir daugelis laikraščių redakcijų liko be pastogės, daugelio jų redaktoriai susirinko “Respublikoje” ir vieningai nusprendė išleisti bendrą leidinį. Jau kitą dieną 300 tūkst. egzempliorių tiražu lietuviškai ir rusiškai išėjo ir nemokamai buvo platinama “Laisva Lietuva”.
Didvyriais tada galėjo tapti net tie, kas tuo metu nebuvo Lietuvoje. Kaip tik tomis dienomis gastrolių į Ispaniją turėjo išvažiuoti profesoriaus S.Sondeckio kamerinis orkestras, tačiau lėktuvai iš Vilniaus neskrido. Gastrolių organizatoriai, gyvenantys Vakaruose, matyt, papirko sovietinį “Aeroflotą”, nes atsirado ne tik lėktuvas, bet ir generolo Uschopčiko kareiviai, kurie lydėjo mūsų muzikantų autobusą į oro uostą, kad jiems nieko neatsitiktų. Iš tiesų, ko gero, tik kariškių dėka nieko ir neatsitiko. O galėjo atsitikti, nes profesoriaus S.Sondeckio lagamine buvo jau sumontuotas filmas apie sausio įvykius Lietuvoje ir šūsnis nuotraukų. Jau Ispanijoje videofilmas buvo atiduotas televizijai ir imtas rodyti pasaulyje. O nuotraukas su orkestru gastroliavęs didysis rusų muzikas M.Rostropovičius kiekvienoje savo spaudos konferencijoje platino Vakarų žurnalistams.
Tai buvo didvyrių dienos ir mes turime didžiuotis, kad esame ta karta, kuriai buvo suteikta garbė vieną savo himno eilutę pamatyti GYVĄ: “Tu DIDVYRIŲ ŽEME”.
Mūsų vaikai turi teisę didžiuotis, kad tada, 1991 m. sausio mėnesį, mes buvome tokie. Mes, Seimo nariai, turime teisę didžiuotis, kad mus į Seimą išrinko TOKIA TAUTA. Ir nė sekundę neužmiršti: MES NETURIME TEISĖS BŪTI NEVERTI TOKIOS TAUTOS. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Posėdžiui pirmininkauti kviečiu Seimo Pirmininką A.Paulauską.
PIRMININKAS (A.PAULAUSKAS). Toliau kalbės Jo Eminencija vyskupas E.Bartulis.
J.E.vyskupo E.Bartulio kalba
E.BARTULIS. Mielieji ir brangūs Sausio 13-osios įvykių dalyviai. Nepamirštami Sausio 13-osios apgulties, nemigos, aukos, maldos, laukimo įvykiai sukvietė mus šiandien čia apmąstyti praeitį, susikaupti ties dabartimi ir pažvelgti į ateitį.
Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas kadaise yra pasakęs: “Pirma geležis sutirps į vašką ir vanduo pavirs uola, negu mes ištartą žodį atšauksime”. Šie gilūs, ryžtingi ir prasmingi žodžiai mus įkvepia, drąsina ir įpareigoja.
Matėme žudomą Lietuvos gamtą, griaunamą kultūrą, žlugdomą moralę, ištrinamą istorinę atmintį, pakertamą kalbą. Suvokėme atsidūrę didžiausiame pavojuje, supratome, kad laikai keičiasi ir kad galime patys juos keisti. Ir tada stojome ginti tautos gyvybę.
Auka už laisvę. Mažos tautos – didelė auka. Bet taip įvyko, vadinasi, taip reikėjo. Po šios nakties aš daug ką pradėjau suprasti. Aš pradėjau suvokti, kad viskas šiame gyvenime turi kažkokią prasmę. Žodis, net žvilgsnis turi prasmę. Mes ją ne visada suvokiame. Ir viskas tarpusavyje siejasi. Mes manėme, jog kelias į laisvę bus tiesus ir neilgas, bet išėjo kitaip. “Už laisvę reikia brangiai mokėti, veltui duodama tik vergija” – taip rašė vienuoliktosios klasės mokinė V.Tupčiauskaitė.
Kaip ši mokinė, taip ir mes šiandien jaučiame, jog mūsų visų uždavinys – laisvoje Tėvynėje kurti prasmingą, kilnią ir garbingą Lietuvos ateitį.
Ėjau ir tikėjau – sulauksiu, sulaukiau.
Regiu, kaip šviesėja dangus apsiniaukęs…
Sugrįžta į Lietuvą Meilė ir Dievas
Laisva Lietuva! Lietuva prisikėlus!
(K.Genys)
Šiandien visi suprantame, jog laisvė buvo atgauta brangia kaina, todėl svarbu ją branginti, su meile ir atsakomybe ja naudotis.
Matydamas Lietuvą pirmaujančią savižudybių skaičiumi, nepažabotą nusikalstamumą, nuliūdusius žmonių veidus bei mažėjantį gimstamumą, negaliu pamiršti skaudžios statistikos: 91,6% šeimų augina vieną arba du vaikus. 2001 metais gimė 32 tūkst., o mirė 40 tūkst. žmonių. 18% vaikų gimsta nesusituokus. Nesantuokinis gimstamumas 1998 m. padidėjo 68%. Per metus išsituokia apie 11 tūkst. porų ir kasmet be vieno iš tėvų lieka apie 12 tūkst. vaikų. Tai potencialūs nusikaltėliai, nepažinę šeimos židinio šilumos, tėvų meilės ir brolių bei seserų nuoširdumo. Iškyla klausimas, ar taip užaugę vaikai sugebės sukurti gerą šeimą. 2001 m. įvykdyti 378 tyčiniai nužudymai, užregistruoti 176 išžaginimai ir 4185 plėšimų atvejai. Aš labai norėčiau, kad Lietuvos vadovai ir visi besirūpinantys šeimos klausimais pirmiausia ir daugiausia dėmesio skirtų šeimoms. Joms privalu suteikti teisines ir socialines garantijas, o būsto stokojantiems jauniems sutuoktiniams – beprocentę paskolą jam įsigyti ir įsirengti. Jaunimu pasitikinti ir į jų ateitį investuojanti valstybė patirs mažiau traumų, galės džiaugtis šeimų laime ir jose krykštaujančiais vaikais.
Visi suprantame, jog meilės, gerumo, nuoširdumo, atjautos bei pasiaukojimo pagrindas padedamas šeimoje. Šiandien šeima yra tapusi moralinio nuosmukio auka. Jai stinga dvasingumo, vienybę keičia individualizmas ir neištikimybė. Vis gausėja nenorinčių tuoktis, bet gyvenančių kartu. Valstybė neturėtų skatinti tokių žingsnių, nes panašiomis sąlygomis auginant vaikus pakertamas gražios ateities pamatas. Dar skaudesni žingsniai į ateitį – vadinamieji “mėgintuvėlių” vaikai.
Šventasis Tėvas Jonas Paulius II nuolat pabrėžia, jog šeimą ir santuoką turi ginti ne tik valstybė, bet ir visa visuomenė. Šeimai ir santuokai kiekvienas žmogus turi įsipareigoti rimtai, nes būtent šeimoje ir susituokus slypi atsakymai į šiandienius iššūkius ir ateities pavojus.
Jubiliejiniais metais Šventasis Tėvas sakė: “Vaikai – šeimos ir visuomenės pavasaris. Argi patys vaikai savotiškai nuolatos neegzaminuoja savo tėvų? Jie tai daro ne tik savo dažnais “kodėl”, bet ir kartais besišypsančiais, kartais liūdnais veidais. Atrodo, tartum į jų visą egzistenciją buvo įrašytas įvairiais būdais, net kaprizais, reiškiamas klausimas: mama, tėti, ar mylite mane, ar aš tikrai esu jums dovana, ar priimate mane tokį, koks esu, ar visada stengiatės daryti tai, kas tikrai man geriausia? Šito klausiama galbūt daugiau akimis negu žodžiais, tačiau tai primena tėvams jų didelę atsakomybę ir yra savotiškas Dievo balso aidas”.
Tęsdamas mintį Popiežius kalbėjo: “Visomis išgalėmis ginkite šeimos vertybę ir pagarbą žmogaus gyvybei nuo prasidėjimo momento. Šios vertybės priklauso pamatinei dialogo ir žmonių gyvenimo “gramatikai”. Visų geros valios žmonių, tikinčių šiomis vertybėmis, prašau veiksmingai susivienyti ir visas jėgas suvienyti kultūros tendencijose ir žiniasklaidoje, priimant politinius sprendimus ir tautų įstatymuose. Jums, mamos ir tėčiai, sakau: jūs pašaukti iškiliai misijai – bendradarbiauti su Kūrėju perduodant gyvybę; nebijokite gyvybės. Kartu skelbkite šeimos ir gyvybės vertybes. Be jų nėra žmogaus vertos ateities!”
Šiandien prisimename ir pagerbiame Sausio 13-osios aukas. Laisvės gynėjai žuvo trokšdami laisvos ir laimingos Lietuvos. Tačiau sužinojus, jog praėjusiais metais Lietuvoje įvykdyti 378 tyčiniai nužudymai, apima siaubas. Tokie reiškiniai įpareigoja mus sutelkus visas jėgas rūpintis žmogumi ir jo vidinio pasaulio grožiu, mokyti jį mylėti, kad pasitrauktų neapykanta ir žiaurumas. Rašytojos A.Rachmanovos žodžiais: “Meilė – tai paties užsidėta, nepaliaujama pareiga dirbti mylimam žmogui, jam aukotis visiškai pamiršus save ir savo asmenį; tai sugebėjimas iš skausmo, kurį patiri iš mylimo žmogaus, susikurti sau džiaugsmą; meilė – tai kryžius, kurį norint nešti iki galo reikia ne kartą žemai žemai pasilenkti. Meilė – tai auka, kurią žmogiškoji širdis sudeda po kojomis tam, kuris pats savo meile atpirko pasaulį”.
Brangieji, su pasitikėjimu ir viltimi žvelkime į Lietuvos ateitį, kiekvienas darydami tik gerus darbus ir pavyzdingai atlikdami savo pareigas. Neteiskime ir nesmerkime, bet sugebėkime ištiesti meilės, gerumo ranką vienas kitam. Neužgauliokime ir nesityčiokime vieni iš kitų viešumoje, spaudos puslapiuose, televizijos ekranuose. Verčiau nueikime prie ligonio lovos ir patarnaukime jam, nes tik kančios ir kryžiaus mokykloje pražysta tikrieji meilės, išminties ir gerumo žiedai.
Baigti savo žodį leiskite Lietuvos laisvės dainiaus, aktoriaus ir poeto K.Genio eilėmis:
Kovoj pralietas už laisvę kraujas
Šaukia atgimti Tautą iš naujo.
Jeigu su meile arsim ir sėsim –
Derlius bus geras, Dievas padės mums.
Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Kalbės istorikas, habilituotas daktaras, profesorius, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas Edvardas Gudavičius. (Plojimai)
Istoriko, hab. dr. profesoriaus, Lietuvos mokslų akademijos nario korespondento E.Gudavičiaus kalba
E.GUDAVIČIUS. Didžiai gerbiamos čia esančios ir nesančios Sausio kritusiųjų motinos. Gerbiamos artimosios ir artimieji. Gerbiamieji Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke ir Ministre Pirmininke. Gerbiamieji Seimo ir Vyriausybės nariai. Gerbiamosios viešnios ir svečiai, ponios ir ponai.
Esu dėkingas minėjimo rengėjams už mano profesijos nulemtą įpareigojimą, man nedalyvavus Sausio įvykiuose ir to nenusipelnius, dalyvauti šiame minėjime. Istorikas privalo įvykius aptarti griežtai tikrindamas faktus ir įvertindamas šiuos faktus pateikiančius šaltinius. Mes dar nežinome tų dokumentų, kurie atskleidžia ir aiškiai parodo galingųjų jėgų ėjimus ir konkrečius ėjimų motyvus, šių ėjimų kaitą ir tos kaitos pasekmes. Mes dažniausiai turime daryti išvadas iš pasekmių, iš to spėti apie jų priežastis ar prielaidas. Bet net ir turėdami tokias ribotas galimybes, šiandien mes jau galime pažvelgti į Sausio įvykius kur kas daugiau žinodami negu žinojome 1991 metais. Tuo metu viską žymėjo kančios motyvas. Šiandien jį papildo ir pergalės akcentas. Žmonės, kurie tą naktį apsupo Aukščiausiąją Tarybą, o jos viduje ruošėsi baudėjus sutikti apsiginklavę metaliniais strypais, nesitikėjo pergalės. Lietuvos istorinė patirtis rodė visai ne tai: pasauliui užmerkus akis ir užsikimšus ausis, tokių žmonių palaikų laukė turgaviečių grindinys ir šiukšlių duobės. Bet įvyko visai kas kita: baudėjai sustojo ir Tėvynė galėjo pagerbti savo žuvusius didvyrius.
Pasaulis pasikeitė. Šie pokyčiai padeda ir juo labiau padės ateityje istorikams spręsti Sausio įvykių klausimus. Kiekvienas istorikas čia pasirinks savo sprendimo būdą, o šiandien siūlyčiau sugretinti pokyčius, kurie lėmė pasaulio ir Lietuvos raidą, vienu ir kitu atveju nužymėjusias Sausio 13-osios rezultatą.
Įvykusi XX amžiaus vidurio techninė revoliucija neatpažįstamai pakeitė žmonijos gyvenimo būdą ir šio gyvenimo santykius. Per šio amžiaus antrąją pusę pasaulis galbūt pasikeitė daugiau negu per visus iki jos buvusius istorinės ar civilizacijų raidos tūkstantmečius. Galima tai vadinti globalizacija ir kalbėti apie jos teigiamus ar neigiamus padarinius. Dėl pastarųjų galima pasakyti, kad žmonijos istoriją visada lėmė kovos dėl būvio dėsnis ir romantiniai ieškojimai, nukreipti į praeitį ar į ateitį, čia nieko nepakeis. Ir niekas nepaneigs, kad šiandien užkariavimus, genocidą ir “įdarbinimą” konclageriuose vis labiau ima pakeisti konkurencija, nukonkuruotųjų nedarbas ir proto nutekėjimas. Trumpai sakant, vietoj politinio užvaldymo ateina ekonominis užvaldymas. Visa tai duoda demokratiją daugeliui tautų, kurios jos nepažinojo, bet šios tautos dar negali ir neturi sąlygų ja pasinaudoti. Tačiau ekonominių, socialinių ir politinių galimybių veiksnys neabejotinai auga ir viešumas vis labiau įsigali žmonių santykiuose. Štai šioje istorinėje kaitoje ir reikia ieškoti atsakymo į Sausio 13-osios klausimus.
Pirmojo pasaulinio karo pabaiga atnešė apsisprendimo teisę Vidurio Europos tautoms. Pirmą kartą žmonijos istorijoje buvo įsteigta Tautų sąjunga – tarptautinė institucija, turėjusi reguliuoti santykius tarp valstybių. Visa tai, deja, nepašalino kabinetinės politikos, besivadovaujančios K.M. von Clausewitzo formule – “taika yra pasiruošimas karui”. Demokratija netapo politinio gyvenimo norma, Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusių imperijų revanšo siekis sukūrė grėsmingas totalitarines struktūras. Lietuvai visa tai reiškė V.Molotovo–J. von Ribbentropo paktą, A.Rosenbergo ir M.Suslovo direktyvas. Antrasis pasaulinis karas Lietuvai 1945 metais nepasibaigė. Nepasibaigė ir sovietų imperijos triumfo žygis, komunizmui užvaldžius daugelio žmonių lūkesčius karo išvargintose demokratinėse šalyse. Atviros rezistencijos palaužimo Lietuvoje chronologija sutapo su atviros komunizmo ekspansijos sustabdymo (Korėjoje) chronologija pasaulyje. Šaltąjį karą reikia vertinti kaip pereinamąjį laikotarpį iš ikiglobalizacinių santykių į globalizacinius, kurie sugniuždė ekonomiškai atsilikusią sovietų imperiją, karinės ekspansijos metodais palaikančią savo egzistenciją. Ši imperija primetė Lietuvai rezistencinį karą ir jį laimėjo, tačiau istorinės raidos rezultatai pačiai imperijai primetė ekonominę kovą jos viduje tarp skirtingą lygį pasiekusių provincijų, suburtų vien fizine prievarta. Baltijos šalys buvo tas regionas, kur efektyviausiai sugrįždavo panaudotos investicijos, o Lietuva – ta gubernija, kur šios investicijos ėjo mažiausiai ją kolonizuojant (tai buvo jos rezistencijos padarinys). Jei išoriškai imperija atsiribojo nuo globalizacijos, tai globalizacijos poveikis jos viduje buvo naudingas Lietuvai: ekonominėse varžybose toliau pažengusi Lietuva išsaugojo savo gyvenimo būdo pranašumą ir žmonių protuose šio pranašumo sampratą. Trumpai tariant, nutautinimas vyko sunkiai ir jį vykdant nedaug tebuvo pasiekta. Tuo tarpu viešumui atėjus į yrančią imperiją, Baltijos šalys tapo geriausia dirva jam suvešėti ir iš to daugiausiai išlošė.
Ir Kovo 11-oji, ir Sausio 13-oji, tokios, kokios jos buvo, ir tai, kas iš jų išėjo, atėjo dėsningai. Tai – Lietuvos istorinis paveldas, tai – jos vietos pasaulio istorijoje nulemtos datos. Tai – J.R.Kiplingo apysakos jūreivio atsiteisimas jį prarijusiam banginiui. Dainis Ivans Medininkų aukų laidotuvėse pasakė: kulkas, iššautas į latvius, sulaikė lietuvių kūnai. Tai buvo 1991 metų rugpjūtis. Tų metų kovą liejosi ir latvių kraujas, bet šaudyta jau ne taip drąsiai: Sausio 13-ąją Maskva išėjo į gatves. Lietuva tapo svarbiausia Rusijos revoliucijos atrama. Istorija jai skyrė tokį vaidmenį ir ji šį vaidmenį atitinkamai atliko. Ji galėjo tai padaryti, kadangi pasaulio viešoji nuomonė lėmė jau ne mažiau už vyriausybių išskaičiavimus ir kombinacijas. Lietuva atsidūrė šios nuomonės epicentre ir tai buvo jos istorinis iškovojimas.
Paklupdę Lietuvą, baudėjai būtų susitvarkę ir Maskvoje. Tai neįvyko ir Rusijos revoliucija augo. Drebančių rankų pučas jau pavėlavo. Jei Sausio 13-ąją baudėjai laimėtų, įvykiai klostytųsi kita linkme. Kitaip susiklostytų sovietų imperijos, taigi ir viso pasaulio istorija. Sausio 13-ąją Lietuva lėmė šią istoriją. Ji galėjo tai padaryti, nes ji visados turėjo pakankamai žmonių, turinčių ir norinčių turėti tėvynę. Tai – parodydamas: likimas pasirinko Sausio žuvusiuosius ir tėvynė gali didžiuodamasi ištarti tuos keturiolika vardų, apgynusių jos vietą pasaulio istorijoje. (Plojimai)
PIRMININKAS. Kalbės Moksleivių parlamento pirmininkas S.Urbonavičius.
Moksleivių parlamento pirmininko S.Urbonavičiaus kalba
S.URBONAVIČIUS. Gerbiamasis Seimo Pirmininke, garbieji svečiai, garbingieji parlamentarai. Kiekvienos valstybės istorijoje yra nuosmukių ir pakilimų, čia klesti, čia merdi, čia ištinka krizės. Ne išimtis ir Lietuva, nuėjusi ilgą ir akmenuotą kelią į išsvajotą laisvę ir demokratiją. Pasiekta daug – gavome suverenitetą, teisę patys spręsti už save. Bet to kaina didelė – joje ir Sausio 13-oji – baimės, kraujo ir vilties naktis.
Tada aš dar buvau mažas aštuonmetis berniukas, sėdintis prie televizoriaus ir su baime akyse stebintis tai, kas vyksta ten, Vilniuje. Dainuojantys žmonės, degantys laužai, po to tankai ir nutrūkusi televizijos transliacija… Visa Lietuva laukė, nežinojo… Bet ir mano maža širdelė drebėjo iš baimės ir nesupratimo to, kas vyksta ten – Lietuvos širdyje.
Tada aš negalėjau nujausti, kaip viskas pasikeis. Naujoji išrinkta jau mūsų valdžia, nauja valiuta, permainos, reformos. Per tuos vienuolika metų pasikeitė daug kas. Pasikeitėme ir mes. Kasmet, minėdami kraupius 1991 metų Sausio įvykius, galvojame, kas būtų… kaip mes gyventume dabar, jei mumyse tada nebūtų buvę to patriotizmo, to pasiaukojimo, kurio vis dažniau mes stokojame dabar.
Sunku pasakyti. Vieniems tai yra didelė šventė – išsivadavimas iš sunkaus rėžimo, kartu didelė tragedija, sulaužiusi daugelio žmonių likimus. Kitiems galbūt tai yra tiesiog istorija – paprastas įvykis. Man – jaunam Lietuvos Respublikos piliečiui – tai yra galimybė gyventi taip, kaip aš galiu, galimybė gyventi taip, kaip aš noriu. Tai yra galimybė pamatyti pasaulį, susipažinti su kitomis kultūromis, kartu atskleidžiant ir savos kultūros grožį ir unikalumą. Tai yra galimybė gyventi laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Kartu ir skaudu, kad daug jaunų žmonių kasmet palieka Lietuvą ieškodami laimės svetur. Gal mano bendraamžius tai verčia daryti Lietuvos sunkumai – finansinės krizės, ištuštinusios biudžetą, reformos – dažnai ne visada laiku ir neretai skaudžios, nedarbas, mažėjantys atlyginimai, didėjančios kainos. Nerimą taip pat kelia ir ką tik priimtos naujos Aukštojo mokslo įstatymo pataisos. Dabartiniam moksleiviui ypač rūpi, ar praktikoje jos nesiskirs nuo teorijos. Ar bus padaryta viskas taip, kaip žadama? Ar nenukentės pirmiausiai jaunas žmogus, ieškantis vietos po saule, ar nenusivils? Ar mūsų valstybė garantuos jam teisę įsigyti norimą išsilavinimą?
Tai – realybė, kurią mes dabar matome Lietuvoje. Tai – ir galimybė mums visiems, kaip ir tada, prieš vienuolika metų, būti vieningiems, mąstantiems ir kovoti už savo, už kitų šviesesnę ateitį. Manau, dabar kaip niekad mums reikia tos vienybės, ištvermės ir pasitikėjimo. Ir niekas negali teigti, kad bus lengva, kad greitai atsitiesime.
Bet aš tikiu, kad tas ryžtas ir pasiaukojimas, kuris degė visų širdyse tą Sausio 13-osios naktį, sugrįš. Tikiu, kad ir jauni žmonės su džiaugsmu galės pasakyti, kad jie yra laisvos ir stiprios Lietuvos Respublikos piliečiai.
Sausio 13-oji gyva ne tik tiems, kurie jos įvykius matė ir patyrė. Apie ją, kaip kraupų, bet prasmingą Lietuvos istorijos puslapį, žino ir šiandieninis moksleivis. Žino ir su pagarba mini.
Mano žodžius, manau, labai gerai patvirtina šis Alytaus Panemunės vidurinės mokyklos septintokų sukurtas eilėraštis:
Sausio trylikta diena
Lietuvai labai liūdna.
Krito mūs lietuviai broliai
Už Lietuvos laisvę stoję.
Niekaip jų nesugrąžinsi,
Niekaip jų neatgaivinsi,
Bet garbinga jų mirtis –
Bus gyva jų atmintis.
Sausio trylikta diena
Lietuvai labai liūdna.
Kol tokių žmonių yra,
Tol gyvuos mūs Lietuva.
Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Kalbės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Nepriklausomybės akto signataras A.Karoblis.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo deputato - Nepriklausomybės Akto signataro A.Karoblio kalba
A.KAROBLIS. Gerbiamieji posėdžio pirmininkai, gerbiamieji šio iškilmingo posėdžio dalyviai! Niekas negali ginčytis, kad Sausio 13-oji yra viena žymiausiųjų, svarbiausiųjų datų Lietuvos naujųjų laikų istorijoje. Ir chronologiškai laiko atžvilgiu, ir savo prasme ši data yra šalia Kovo 11-osios. Galima sakyti, kad tai dvi vieno medžio šakos. Kovo 11-oji buvo kelio pradžia, pirmasis žingsnis mūsų nepriklausomybės ir valstybės atkūrimo kelyje. Sausio 13-oji buvo pirmoji didelė pergalė šiame kelyje.
Nereikia bijoti žodžio “pergalė”. Nors tokią dieną dažniausiai kalbame apie aukas, žuvusiuosius, nukentėjusiuosius, bet nepamirškime: pergalių be aukų nebūna.
Kovo 11-ąją mes, signatarai, išreiškėme tautos norą, o sausio 13-ąją žodį tarė, tiksliau, padarė veiksmą pati tauta. Kitas skirtumas yra susijęs su vis prabėgančiu laiku, tų datų reikšmės, prasmės kitimu laiko perspektyvoje. Kovo 11-oji yra vienaprasmė data. Vienodai ji buvo vertinama 1990 metais, mažai pakito jos prasmė ir dabar, beveik po 12 metų. Tuo tarpu, mano nuomone, Sausio 13-osios prasmė dabar, po 11 metų, ne tik dar labiau išryškėjo, bet ir labai pasikeitė. Tuomet tai buvo skausmo, gedėjimo valandos ir dienos dėl žuvusiųjų, dėl sužeistųjų. Nors tas skausmas liko ir dabar, bet šiandien mes jau įsitikinome, kad aukos buvo ne beprasmės, kad tai buvo mūsų tautos pergalės diena.
Visa Europa gegužės pradžioje mini Pergalės prieš fašizmą dieną. Mums, lietuviams, tokia diena galėtų būti dar ir Sausio 13-oji. Viso pasaulio spauda tada rašė, kad tankais ir automatais ginkluota okupantų armija puolė beginklę minią. Tai ne visa tiesa. Jeigu tai būtų teisybė, minia būtų išsisklaidžiusi, o tankai būtų važiavę toliau. Tokie elementarūs karo dėsniai. Bet juk atsitiko priešingai. Lietuviai neišsibėgiojo, o atvirkščiai – susitelkė. Ir ne tik Vilniuje prie televizijos bokšto, parlamento rūmų, bet ir Kaune – Sitkūnuose, Juragiuose, visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Ir tankai sustojo, šūviai nutilo, okupantų ginklų plienas ir švinas atsitrenkė į kažkokį dar kietesnį metalą! Į dvasios stiprybę, į tautos stiprybę atsitrenkusi sustojo galingiausia Europoje armija. Po poros metų ta armija galutinai pasitraukė iš mūsų Tėvynės. Mes juos nugalėjome, mes juos išvijome. Tai buvo Sausio 13-osios įvykių padarinys, išdava.
Tada, sausį, minios žmonių, atvykusių net iš tolimiausių bei nuošaliausių Lietuvos vietovių, saugojo parlamentą, bet ne vien mus, parlamentarus, jie tada saugojo ir gynė. Jie gynė save, savo Tėvynę, savo ateitį, vaikus. Gynė ir laimėjo.
Yra toks pasakymas: “Šventė, kuri visada su tavimi”. Perfrazuojant galima pasakyti, kad Sausio 13-oji, jos pergalė, visada yra su mumis, yra ir turi būti, turi likti. Ir ne vien dėl tų dienų aukų atminimo, bet ir todėl, kad kova, deja, nesibaigė. Laimėję prieš okupantus, išviję juos, mes pamatėme, įsitikinome, kad daug blogio yra tarp mūsų pačių, pačiuose mumyse – tai nesąžiningumas, socialinis neteisingumas, panieka šventiems idealams, abejingumas svetimam skausmui ir daug kitų blogybių. Visa tai mes privalome įveikti. Tik tada galėsime jaustis tikraisiais nugalėtojais, tikraisiais 1991 metų sausio darbų ir žygių tęsėjais. Ši kova neturi ir neturės jokių įsimintinų fiksuotų datų, nes tai yra kasdieninė kova, kasdieninis darbas. Nebus ir paskelbta didvyrių. Tik aukų, mūsų blogio aukų, yra pilna. Apie jas mes kasdien rašome, skaitome, jas matome.
Tad prieš 11 metų laimėję didžiulę pergalę, mes negalime ir neturime teisės sustoti. Reikia kovoti toliau už tikrai dorą, švarią Lietuvą. Sausio 13-ąją pralietas kraujas mus įpareigoja tai daryti. Nepaniekinkime švento tų dienų kovotojų aukų atminimo savo abejingumu kerojančiam blogiui, neteisybei, niekšybėms. Sausio 13-oji yra ta diena, kai šitą tiesiog būtina ypač priminti ir pabrėžti.
Mes nugalėjome, bet kova nesibaigė. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Grupės signatarų pareiškimą perskaitys rašytojas, Atkuriamojo Seimo Nepriklausomybės akto signataras K.Saja. (Plojimai)
Grupės Nepriklausomybės Akto signatarų pareiškimas
K.SAJA. Brangieji mūsų laisvės gynėjai, kolegos signatarai, deputatai, visi čia esantys svečiai! Mes laimėjome, bet mūsų kova nesibaigė, pasakė prieš mane kalbėjęs prelegentas. Aš labai apgailestauju, kad šiame minėjime turiu paskelbti trumpą grupės signatarų pareiškimą.
“Mes, žemiau pasirašę Kovo 11-osios akto signatarai ir 1991 metų sausio įvykių liudytojai, esame didžiai nustebę ir pasipiktinę šių metų sausio 11 dienos “Ryto garsų” radijo laidoje dalyvavusių K.Prunskienės, A.Butkevičiaus, N.Medvedevo ir B.Genzelio kalbomis, nes šie mūsų kolegos labai tendencingai ir nedorai aiškino kai kuriuos anų tragiškų ir herojiškų dienų įvykius ir jų priežastis. (Plojimai salėje)
Kam sušlubavo atmintis, tas, rodos, galėjo atsiversti Aukščiausiosios Tarybos posėdžių stenogramas, kuriose užfiksuotos deputatų kalbos ir visa privaloma procedūra, kaip buvo formuojama tų metų naujoji Vyriausybė. Tačiau šiuo atveju kalta ne šių kalbėtojų atmintis ir ne apsileidimas, o noras suvesti senas sąskaitas, siekimas pažeminti kai kuriuos jų nekenčiamus žmones, poniai K.Prunskienei, matyt, užglaistyti viešumom iškilusius nedorus pėdsakus, paskelbtus dokumentuose iš naujausios Lietuvos istorijos.
Skaudžiausia, kad tos, švelniai tariant, labai subjektyvios politikų kalbos įžūliai žemina mūsų atmintyje dar gyvą, dar kraujuojančią tautos istoriją ir tarsi nuvertina tuos, kurie už mūsų visų laisvę aukojo savo sveikatą ir gyvybę. Todėl mes kreipėmės į Seimo Pirmininką, prašydami leisti paskelbti šitą pareiškimą. Ačiū jums. (Plojimai)
PIRMININKAS. Demokratija – tai irgi galimybė visiems reikšti savo nuomonę.
Aš dėkoju visiems šio iškilmingo posėdžio dalyviams, svečiams, Seimo nariams ir skelbiu iškilmingą posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, baigtą. Ačiū.