LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
EKONOMIKOS KOMITETAS
PAGRINDINIO KOMITETO
IŠVADOS PROJEKTAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS
ENERGETIKOS ĮSTATYMO PROJEKTO IXP-1195 ES
2002 m. sausio 7 d. Nr.
Vilnius
1. Klausymai dėl įstatymo projekto įvyko 2001 m. gruodžio 12 d.
2. Klausymuose dalyvavo:
Komiteto nariai: K.D.Prunskienė, V.Karbauskis.
Kviestieji asmenys: N.Eidukevičius – Ūkio viceministras, V.Gagilas – Ūkio ministerija, Energetikos išteklių departamento direktorius, L.Ašmantas – Lietuvos energetikų sąjungos prezidentas, V.Miškinis – Valstybinės energetikos inspekcijos direktorius, V.Jurgaitis – Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas, S.Junevičius – AB “Lietuvos dujos”, Technikos departamento direktorius, A.Degutis – Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos atstovas, M.Pluktas – Valstybinės darbo inspekcijos atstovas, J.Guzavičius – Lietuvos pramonininkų konfederacija, Darbų saugos komiteto pirmininkas, V.Jankauskas – VKEK komisijos pirmininkas, K.Žilys – VATESI viršininko pavaduotojas.
3. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados: Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada:
Vertinant projektą juridinės technikos požiūriu ir pagal jo santykį su galiojančiais įstatymais bei Europos Sąjungos teisės aktais, galima pateikti šias pastabas bei pasiūlymus:
1. Projekto 1 straipsnio 1 dalyje prieš žodžius ,,energetikos sektorių” įrašytinas žodis ,,atskirų”.
2. Projekto 2 straipsnio 2 dalis tikslintina, nes joje pateiktos dvi iš esmės tapačios sąvokos ,,prekyba” bei ,,realizavimas”. Tobulinant dalies redakciją reikėtų atsisakyti nereikalingo kartojimosi.
3. Projekto 2 straipsnio 3 dalis tikslintina, kadangi gamtinės dujos pačios savaime yra ne energija, bet kuras, naudojamas energijai gauti.
4. Projekto 2 straipsnio 6 dalies nuostata ,,kuriuos galima naudoti vartojimui” redaguotina kalbiniu aspektu.
5. Nepakankamai aišku, kodėl projekto 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžiant sąvoką ,,energetikos objektai” tarp energetikos objektų neminimi branduolinės energetikos objektai, pavyzdžiui branduoliniai reaktoriai ar kitokie branduoliniai įrenginiai, nors projekto 2 straipsnio 13 dalyje apibrėžiant sąvoką ,,valstybinės svarbos energetikos objektai” jie yra paminėti.
6. Projekto 2 straipsnio 13 dalyje apibrėžiamas sąvokos ,,valstybinės svarbos energetikos objektas” turinys. Šios sąvokos turinyje be kitų objektų yra įvardinami branduolinės energetikos objektai, kurių svarbą valstybei pripažįsta Vyriausybė. Tokia nuostata yra diskutuotina pagal jos santykį su Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo normomis, kuriose yra įtvirtinta, kad Seimas įstatymu nustato kurios įmonės ir įrenginiai, tarp jų ir steigtini, turi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui. Be to, Seimas 1999 lapkričio 16 d. priėmė nutarimą ,,Dėl strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių objektų”, kuriuo pavedė Vyriausybei parengti ir pateikti Seimui tokių objektų įstatymo projektą. Iš projekte pateiktos sąvokos turinio akivaizdu, kad čia minimi objektai (pagal įvairius parametrus) laikytini objektais, kurie turi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui. Todėl lieka neaišku, ar šiame projekte būtų sprendžiamas tokių objektų klausimas.
Be to, iš šioje dalyje pateikto sąvokos apibrėžimo, o taip pat antrojo skirsnio ,,Energetikos politika ir valdymas” kuriame apibrėžta energetikos valdymo institucijų kompetencija, nesuprantama, kurios iš nurodytų institucijų žinioje būtų valstybinės svarbos energetikos objektų sąrašo sudarymas, kokia tvarka ir kokios institucijos sprendimu tokie objektai būtų pripažįstami valstybinės svarbos energetikos objektais.
7. Projekto 2 straipsnio 15 dalis taisytina, nes pagal tokią dalies redakcija galima suprasti, kad normalus energijos išteklių ar energijos tiekimas sutrinka būtent dėl to, kad Vyriausybė paskelbia ekstremalią padėtį. Tobulinant šios dalies redakciją siūlytume atsižvelgti į Valstybės rezervo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje pateiktą sąvokos ,,ekstremali situacija” apibrėžimą. Taip pat, atsižvelgiant į Valstybės rezervo įstatyme, Civilinės saugos įstatyme ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose ekstremalias situacijas, vartojamas sąvokas vietoj sąvokos ,,ekstremali energetikos padėtis” reikėtų vartoti sąvoką ,,ekstremali energetikos situacija”.
8. Projekto 2 straipsnio 19 dalyje prieš žodį ,,tiekimo” įrašytinas žodis ,,energijos”.
9. Direktyvose 96/92/EB ,,Dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių” bei 98/30/EB ,,Dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių” vartojamos ,,vartotojo”, ,,galutinio vartotojo” bei ,,didmeninio vartotojo” sąvokos. Įstatymo projekto 2 straipsnio 23 dalyje apibrėžiamas ,,laisvasis vartotojas” (tai – ,,energijos vartotojas, turintis teisę pasirinkti tiekėją”). Iš pateikiamo apibrėžimo nėra aišku, ar čia turimas minty minėtose direktyvose nurodomas ,,didmeninis vartotojas”, kuris suprantamas kaip bet koks fizinis ar juridinis asmuo, perkantis ar parduodantis elektros energiją (dujas)…”, ar koks kitas vartotojas.
10. Projekto 4 straipsnio 1 punkte po žodžio ,,institucijos” įrašytini žodžiai ,,išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytas institucijas”.
11. Projekto 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata ,,kertančių valstybės sieną” redaguotina kalbiniu aspektu. Be to, šios dalies 9 punkte nepakankamai aišku, kam Vyriausybė nustatys minimus įpareigojimus.
12. Projekto 6 straipsnio 4 punktas tikslintinas, nes galima suprasti, kad Ūkio ministerija Seimo patvirtintą strategiją peržiūrės ir teiks Vyriausybei pasiūlymus dėl atnaujinimo iš karto po to, kai Seimas ją patvirtins. Tai nesiderintų su projekto 9 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią strategija rengiama, peržiūrima ir atnaujinama ne rečiau kaip kas 5 metai. Be to, 6 straipsnio 4 punkte žodžiai ,,Seimo priimtą” išbrauktini kaip pertekliniai.
13. Projekto 6 straipsnio 6 punktas išbrauktinas kaip perteklinis, nes Lietuvos Respublikos teisės aktų derinimas su Europos Sąjungos teisės aktais turėtų būti sudėtine kituose šio straipsnio punktuose nustatomų Ūkio ministerijos funkcijų dalimi.
14. Projekto 6 straipsnio 12 punkte išbrauktinas žodis ,,stambių”. Priešingu atveju šio punkto nuostata nesiderintų projekto 2 straipsnio 13 dalimi.
15. Projekto 7 straipsnis papildytinas nuostata, kad Aplinkos ministerija vykdo ir kitas šio bei kitų įstatymų nustatytas funkcijas, nes pavyzdžiui, projekto 6 straipsnio 12 punktas numato funkciją Aplinkos ministerijai.
16. Projekto 9 straipsnio 6 dalis tikslintina, nes nepakankamai aišku, kodėl strategijos negalėtų įgyvendinti kitos valstybės ir savivaldybių įstaigos ir institucijos. Taip pat nepakankamai aišku, ką norima nustatyti tuo, kad strategiją <…> įgyvendina valstybės.
17. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad projekto 10 straipsnio 2 dalies 5 punkte minima sąvoka ,,atliekiniai energijos ištekliai”, tačiau projekte nėra pateiktas šios sąvokos apibrėžimas.
18. Projekto 12 straipsnio 9 dalyje vietoj žodžio ,,tekstus” rašytinas žodis ,,projektus”.
19. Projekto 13 straipsnio 1 dalyje nepakankamai aišku, kieno nustatyta teritorija turima omenyje.
20. Projekto 13 straipsnio 3 dalis išbrauktina kaip nereikalinga juridiniu aspektu, nes joje formuluojama nuostata yra savaime suprantama.
21. Projekto 16 straipsnyje numatoma, kad energetikos veiklai gali būti nustatomos licencijos arba leidimai, o licencijuojamos veiklos nustatomos energetikos sektorių ir kituose įstatymuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei įstatymo projekte, nei sektorių įstatymuose (Elektros energijos bei Gamtinių dujų) nėra pilnai perkeltos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvų 98/30/EB ,,Dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių bei 96/92/EB ,,Dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių” nuostatos, susijusios su licencijų bei leidimų išdavimu. Pvz.: nei vienaname iš šių įstatymų nėra minima valstybės pareiga informuoti Europos Komisiją apie atsisakymo išduoti licencijas ar leidimus priežastis. Todėl siūlytume arba papildyti įstatymo projektą, arba nurodyti į licencijavimo taisykles, kuriose būtų galima nuosekliai perkelti nurodytų direktyvų nuostatas. (Kaip pažymėjo Europos Komisija, įvertindama Lietuvos pažangą energetikos sektoriuje 2001 m. metiniame pranešime, poįstatyminių teisės aktų kūrimas turėtų būti spartinamas).
22. Tarybos direktyvoje 90/377/EEB ,,Dėl Bendrijos procedūrų pramonės vartotojų dujų ir elektros energijos kainų skaidrumui didinti” nustatoma valstybės narės pareiga užtikrinti, kad dujas ir elektros energiją galutiniams pramonės vartotojams tiekiančios įmonės suteiktų Europos Bendrijų Statistikos biurui informaciją, susijusią su dujų ir elektros energijos kainomis. Todėl siūlytume papildyti projekto 16 straipsnį nuostatomis, suteiksiančioms teisinį pagrindą minėtą direktyvą įgyvendinančiam poįstatyminiam teisės aktui, nes nei Elektros energijos, nei Gamtinių dujų įstatymai to nenumato.
23. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad projekto 19 straipsnio nuostatos, susijusios su informavimu tik iš dalies atspindi Europos Tarybos direktyvos 736/96/EB ,,Dėl Komisijos informavimo apie Bendrijos interesus atitinkančius investicinius projektus naftos, gamtinių dujų ir elektros energijos sektoriuose” nuostatas, t.y. direktyvoje nustatoma dvejopo pobūdžio pareiga: pirma – tai valstybės narės pareiga suteikti Europos Komisijai informaciją apie minėtos direktyvos priede nurodytus investicinius projektus, antra – asmenų bei įmonių pareiga informuoti valstybę narę apie atitinkamus projektus. Siūlytume atitinkamai taisyti projekto 19 straipsnį.
24. Projekto 22 straipsnio 2 dalyje išbrauktinas žodis ,,teisėtai”.
25. Projekto 23 straipsnio 3 dalies nuostata ,,kitais teisėtais būdais” redaguotina, nes ji suponuoja prielaidą, kad energetikos įmonės gali energetikos objektus valdyti neteisėtais būdais.
26. Tarybos direktyvos 91/296/EEB ,,Dėl gamtinių dujų tranzito tinklais” bei 90/547/EEB ,,Dėl elektros energijos tranzito elektros perdavimo tinklais” nustato pareigą perdavimo objektus valdančioms energetikos įmonėms informuoti apie tranzito poreikius, tranzito sutarčių sudarymą ir kt. ne tik atitinkamas valstybės narės institucijas, bet ir Europos Komisiją. Be to, šiose direktyvose nustatomi reikalavimai gamtinių dujų bei elektros energijos tranzito sutartims. Šių reikalavimų įstatymo projekte nėra. Todėl siūlytume papildyti įstatymo projekto 24 straipsnį, pateikiant nuorodą į teisės aktą ar instituciją, nustatančią energijos tranzito tvarką ir sąlygas. Taip pat manytume, kad projekto 2 straipsnyje būtų tikslinga apibrėžti ,,energijos tranzito” sąvoką.
27. Projekto 25 straipsnio 2 dalyje formuluojama nuostata, kuri yra lyg išimtis iš bendros nuostatos, kad ekstremalią energetikos padėtį skelbia Vyriausybė, tačiau būtų galima atkreipti dėmesį į tai, kad projekte nėra aiškiai suformuluota, kokia tvarka tokia padėtis būtų skelbiama. Projekte tai yra paminėta tik kaip viena iš Vyriausybės funkcijų. Manytume, kad tokios situacijos skelbimo tvarka turėtų būti reglamentuota detaliau. Taip pat būtų galima pažymėti, kad pagal projekto nuostatas ekstremali energetikos padėtis skelbiama, o ne įvedama. Todėl atitinkamai reikėtų patikslinti projekto 25 straipsnio 2 dalies nuostatas. Taip pat šioje dalyje reikėtų kalbėti ne apie Vyriausybės sprendimą, bet apie jos nutarimą.
28. Projekto 25 straipsnio 4 dalyje reikėtų kalbėti ne apskritai, kad esant ekstremalios situacijos padėčiai energetikos įmonė neatsako už nuostolius, padarytus vartotojams, bet apie tai, kad minėtos įmonės neatsako už nuostolius, padarytus vartotojams dėl energijos bei energijos išteklių tiekimo.
29. Projekto 25 straipsnio 4 dalis nekoresponduoja su Civilinio kodekso 2.80 straipsnio 2 dalies norma, nes joje įvardinami du subjektai, kurie gali duoti nurodymus įmonėms :Vyriausybė ir vietos savivaldos institucijos.
30. Projekto 25 straipsnio 5 dalyje vartojamas sąvokas derinant su Valstybės rezervo įstatyme vartojamomis sąvokomis vietoj žodžių ,,valstybės atsargos” įrašytini žodžiai ,,valstybės rezervas”.
31. Projekto 25 straipsnio 6 dalis nekoresponduoja su Įmonių įstatymo 14 straipsnio 4 dalies bei Civilinio kodekso 2.80 straipsnio 2 dalies nuostatomis.
32. Svarstytina, ar projekto 25 straipsnyje nereikėtų aptarti kaip bus atlyginami nuostoliai įmonėms.
33. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad direktyvose 98/30/EB ,,Dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių” bei 96/92/EB ,,Dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių” aplinkybės, kuriomis valstybė narė gali imtis būtinų apsaugos priemonių (pvz.: skelbti ekstremalią energetikos padėtį) bei šių priemonių pobūdis yra gana griežtai apibrėžti. Minėtose direktyvose nurodoma, kad energetikos krizė turi būti staigi, o priemonės, kurių valstybė narė imasi turi būti laikino pobūdžio, kaip galima mažiau pažeisti vidaus rinką bei savo mastu turi būti griežtai proporcingos iškilusiems sunkumams. Toliau direktyvose nurodoma valstybės pareiga informuoti Europos Komisiją bei kitas valstybes nares, kurios, beje, gali nuspręsti, kad valstybė narė, kuri ėmėsi būtinų apsaugos priemonių, turi jas pakeisti ar uždrausti. Atsižvelgiant į aukščiau minėtas direktyvų nuostatas, manytume, kad projekto 25 straipsnis yra koreguotinas, nes jo nuostatos yra liberalesnes už tas, kurias nustato minėtos direktyvos.
34. Projekto 27 straipsnis nepagrįstai susiaurina atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus, apsiribojant tik administracine atsakomybe. Šį straipsnį reikia išdėstyti taip: ,,Asmenys už šio įstatymo pažeidimus atsako įstatymų nustatyta tvarka”.
35. Projekto 28 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąvoką ,,eksploatavimas” bei 28 straipsnio 2 dalyje vartojamą sąvoka ,,naudojimas” reikėtų suderinti tarpusavyje.
36. Diskutuotina, ar projekto 28 straipsnio 2 dalyje siūlomas keturių mėnesių terminas, per kurį turi būti paduotas prašymas teismui dėl bešeimininkio energetikos objekto perdavimo valstybės ar savivaldybės nuosavybėn, būtų pakankamas. Šia prasme jis gali būti traktuotinas kaip pernelyg trumpas savininko, kuris gali paaiškėti ir po tokio objekto įtraukimo į apskaitą, teisių gynimo požiūriu, nes pagal Civilinio kodekso 4.58 straipsnį tai vienerių metų terminas.
Šio straipsnio 2 dalies nuostata dėl Vyriausybės teisės priimti sprendimus savivaldybių nuosavybėn perduotų bešeimininkių energetikos objektų atžvilgiu prieštarauja konstituciniam savivaldybių savarankiškumo principui, Vietos savivaldos įstatymo normoms, kurios reglamentuoja savivaldybių turto klausimus.
Be to, ši projekto nuostata neatitinka ir Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymui, kuris reglamentuoja tiek valstybės tiek ir savivaldybių turto privatizavimą, jį vykdančias institucijas bei jų kompetenciją ir pan.
4. Piliečių, visuomeninių organizacijų, politinių partijų bei politinių organizacijų, kitų suinteresuotų asmenų pateikti pasiūlymai, pataisos, pastabos:
|
Eil. Nr. |
Pasiūlymo teikėjas |
Pasiūlymo turinys |
Komiteto nuomonė |
Argumentai, pagrindžiantys nuomonę |
|
1.
2.
3.
4.
|
Dujų ūkio asociacija
Lietuvos pramonininkų konfederacija
Lietuvos energetikų sąjunga
Lietuvos verslo darbdavių konfederacija
|
Pagrindinis pasiūlymas:
1. Po 17 straipsnio 4 dalies 7 pastraipos įterpti naują pastraipą: “nustatydama valstybės reguliuojamas kainas ar kainų ribas, įvertina sąnaudas, reikalingas valstybės nustatytiems viešuosius interesus atitinkantiems įpareigojimams vykdyti, ir viešai skelbia kokia kainos dalis tenka šioms sąnaudoms padengti.”
2. 12 straipsnį papildyti 10 pastraipa: “Energetikos įmonės neprivalo vykdyti valstybės nustatytų viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų didesniu mastu negu leidžia valstybės reguliuojamų kainų dedamoji, skirta padengti išlaidoms šiems įpareigojimams vykdyti”.
3. Išbraukti 12 straipsnio 7 dalį:
Papildoma informacija šiuo klausimu:
Kiek kainuos valstybės įpareigojimų vykdymas ?
Įstatymo projektas numato du gana konkrečius įpareigojimus:12 straipsnio 7 dalyje rašoma: “Energetikos įmonės, perduodančios, skirstančios energiją, nustatyta tvarka tikrina vartotojų, neturinčių atsakingo asmens už energetikos įrenginių eksploatavimą, įrenginius, ar jie atitinka nustatytus saugos reikalavimus”, šio straipsnio 9 dalyje rašoma: “Energetikos įmonės rengia reguliuojamųjų kainų nustatymo metodiką, energijos perdavimo, skirstymo, tiekimo taisyklių, kitų teisės aktų, reglamentuojančių energetikos įrenginių įrengimo, eksploatavimo, saugos ir kitus techninius klausimus, tekstus”. Be to, įstatymo projektas suteikia teisę tokius įpareigojimus nustatyti Ūkio ministerijai (5 straipsnio 1 dalies 9 pastraipa).
Kiek sąnaudų pareikalaus įpareigojimai, kuriuos ateityje nustatys Ūkio ministerija, prognozuoti sunku. Sąnaudų dydis teisės aktų tekstams rengti priklausys nuo valstybės institucijų reikalavimų – šiuos reikalavimus ir atitinka sąnaudų dydį irgi sunku prognozuoti. Tačiau gana lengva įvertinti sąnaudas, kurių reikės vartotojų įrenginiams tikrinti, ar jie atitinka saugos reikalavimus. Dujų vartotojų sistemoms patikrinti per metus reikės mažiausiai 5,2 mln. Lt (darant prielaidą, kad vieno vartotojo sistemos patikrinimas kainuos 10 Lt – tiek jis kainuotų, jei tikrinimai būtų visiškai formalūs – apie tai toliau).
Ar prasminga nustatyti įpareigojimą tikrinti vartotojo įrenginius ir tam eikvoti tokias dideles lėšas ?
Dujų ūkio asociacijos nuomone, tokie įpareigojimai būtų nepagrįstas lėšų švaistymas. Savo nuomonę grindžiame štai kuo: 1. Tokių įpareigojimų energetikos įmonėms nėra nustačiusi nei viena Europos arba Amerikos ir, ko gero, iš viso jokia valstybė. 2. Panašius tikrinimus Sovietų Sąjungos dujų įmonės vykdė dujofikacijos aušroje, bet vėliau, sukaupus patirties, jų buvo atsisakyta. Atsisakyta jų buvo lėšų taupymo sumetimais. Ir padaryta tai buvo ne bet kur, o Sovietų Sąjungoje, kur efektyviu lėšų naudojimu buvo rūpinamasi dažniausiai tik žodžiais. 3. Per praėjusius 10 metų Lietuvos gamtinių dujų vartotojų sistemose neįvyko nei vienas sprogimas. Tiesa, buvo nemažai atvejų, kai sprogdavo suskystintos dujos – jos žymiai pavojingesnės už gamtines: skirtingai nuo pastarųjų, suskystintos dujos sunkesnės už orą ir, patekusios į patalpą, paprastai neišsisklaido, kaupiasi patalpos apačioje, kelia sprogimo pavojų. Bet kaip tik suskystintų dujų vartotojų sistemos ir nebus tikrinamos - nebus realių galimybių kam nors tą darbą pavesti. Šių dujų tiekėjams, berods, vadovaujantis Europos Sąjungos nuostatomis, licencijų nereikia, dujų balionus jie gali pardavinėti neklausdami pirkėjo pavardės ir kur jis juos toliau ketina padėti. 4. Pavyzdys, kuriuo remiantis, buvo sumanyta energetikos įmonėms nustatyti įpareigojimą tikrinti vartotojo sistemas, yra ne visiškai korektiškas ir nėra tinkamas taikyti Lietuvoje. Tas pavyzdys – Danija. Kito nėra. Danijos dujų įmonės turi teisę tikrinti vartotojo sistemas. Bet tai yra teisė, o ne pareiga ! Tuo labiau ne pareiga kiekvieną vartotojo sistemą patikrinti vieną kartą per metus, kaip nustatyta Vyriausybės patvirtintose Gamtinių dujų įmonių licencijavimo taisyklėse (pilnas taisyklių pavadinimas ilgesnis ir sudėtingesnis). Maža to. Danijoje dujas vartoja 300 tūkstančių buitinių vartotojų ir per metus jie suvartoja maždaug milijardą kubinių metrų dujų. Tuo tarpu Lietuvoje gamtines dujas vartoja beveik dvigubai daugiau buitinių vartotojų (per 500 tūkstančių), bet suvartoja jie vos 130 mln. kubinių metrų dujų, tai yra 7,6 karto mažiau. Kitaip sakant, dujų kainos dedamoji sistemos tikrinimo išlaidoms padengti Lietuvos vartotojui bus žymiai didesnė negu Danijos vartotojui.
Ar įstatymas sudaro prielaidas energetikos įmonėms patikrinti vartotojų energetikos įrenginius? Ne, nesudaro. Įstatymas skiria pareigą, bet nesudaro prielaidų jai vykdyti. Konstitucijos saugomas būsto savininkas dujų įmonės darbuotoją galės įsileisti vidun, bet galės ir neįsileisti. Įstatymas Konstitucijos nuostatų nekeičia. Gal dujų įmonės darbuotojas galės įeiti į butą vadovaudamasis dujų tiekimo sutartimi ? Taigi, kad ne. Šią aplinkybę reikia paaiškinti detaliau. Energetikos įstatymas bendrom frazėm teigia, kad vartotojų įrenginius turi tikrinti energetikos įmonės. Bet akivaizdu, kad šios nuostatos paisoma nebus – vartotojo įrenginius turės tikrinti ne visos, o tik kai kurios energetikos įmonės. Nėra prasmės reikalauti, kad vartotojo įrenginius tikrintų ir tiekimo ir skirstymo įmonė. Ši aplinkybė įvertinta Gamtinių dujų įmonių licencijavimo taisyklėse. Taisyklės reikalauja, kad vartotojo sistemas tikrintų skirstymo įmonės (tiekimo įmonėms toks reikalavimas netaikomas). Tai štai, skirstymo įmonės gali neturėti jokių sutarčių su vartotoju, kadangi pastarasis dujas pirks iš tiekimo, o ne skirstymo įmonės, be to laisvieji vartotojai turės teisę laisvai rinktis tiekėją. Taigi, skirstymo įmonė gali neturėti jokių teisinių santykių su vartotoju. Kitaip tariant, ji gali neturėti jokio pagrindo reikalauti, kad žmogus įsileistų jos darbuotoją į savo butą. Ypač, kad Energetikos įstatymas netiesiogiai neigia tokią energetikos įmonių teisę. Įstatymo projekto 18 straipsnis teigia, kad energetikos valstybinę priežiūrą atlieka Energetikos valstybinė inspekcija. Kokią priežiūrą, kokius tikrinimus, tokiu atveju, atlieka energetikos įmonės ? Laisvanoriškus ?
Išeitimi iš padėties gal būt galėtų būti tokia nuostata: “Energetikos valstybinei priežiūrai atlikti Energetikos valstybinė inspekcija gali pasitelkti energetikos įmones. Energetikos įmonių išlaidas atlygina Energetikos valstybinė inspekcija” (arba: “Energetikos valstybinei priežiūrai atlikti Energetikos valstybinė inspekcija gali pasitelkti energetikos įmones, bet ne didesniu mastu negu tai numatyta nustatant šioms išlaidoms padengti skirtas energetikos įmonių taikomų kainų dedamąsias”).
Kokias pasekmes turėtų faktas, kad dujų įmonė nustatė, kad vartotojo sistema neatitinka nustatytų saugos reikalavimų ? Miglotas, kai kada jokių. Dujų įmonė neturi teisinių galių reikalauti, kad vartotojas sutaisytų arba pakeistų netinkamus įrenginius. Vienintelė priemonė, kuria dujų įmonė galėtų pasinaudoti, yra tokia: nutraukti dujų tiekimą. Bet Gamtinių dujų įstatymas aiškiai apibrėžia atvejus, kai dujų įmonė gali apriboti ar nutraukti dujų tiekimą. Ta aplinkybė, kad vartotojo įrenginiai neatitinka nustatytų saugos reikalavimų, tokiems atvejams nepriskirti. Tiesa, įstatymas formuluoja gana artimą nuostatą. Ji tokia: dujų įmonė tiekimą gali nutraukti “kai nustatoma, kad vartotojo sistema kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai arba turtui”. Bet šios nuostatos netapačios.
Dujų ūkio asociacija pasisako už tai, kad Energetikos įstatymo projekto 12 straipsnio 7 dalis būtų išbraukta. Ir štai kodėl: Nei viena dujų įmonė, įskaitant AB “Lietuvos dujos” neturi specialistų, išmanančių kaip veikia daugelis šiuolaikinių dujinių prietaisų (kaip kad elektros tiekimo įmonės neturi specialistų, išmanančių kaip veikia buitiniai elektros prietaisai). Kad galėtų įvykdyti įstatymo projekte numatytą nuostatą, dujų įmonės turėtų samdyti papildomų žmonių, juos apmokyti, įgyvendinti kitas priemones, leidžiančias šiems žmonėms dirbti jiems skirtą darbą. Bet to pateisinti, mūsų nuomone, nebūtų galima. Šį darbą ir taip atlieka specializuotos įmonės. Lietuvoje leidžiama pardavinėti tik įteisintus dujinius prietaisus. Prietaisas įteisinamas tik tuo atveju, jei jo tiekėjas garantuoja to prietaiso techninį aptarnavimą. Toliau. Dažniausiai pasitaikanti nelaimų vartojant gamtines priežastis – užsikimšę arba užkimšti, netvarkingi degimo produktų nuvedimo kanalai. Dėl to žmonės gali apsinuodyti smalkėmis. Dujų įmonės nesikrato kaminkrėčių darbo ir, jei to bus reikalaujama, jo imsis, tačiau mes laikomės nuomonės, kad šios įmonės savo veiklą turėtų koncentruoti kitose srityse. Be to, būtų netikslinga dujų įmonėse organizuoti padalinį, kuris tikrintų tik tuos dūmtakius, kuriais šalinami degimo produktai iš dujinių prietaisų, o visus kitus tikrintų kitos įstaigos. Vartotojų dujų sistemų tikrinimas netikrinant dūmtakių būtų visiškai formalus ir, mūsų nuomone, nepateisinamas dalykas. Dar viena aplinkybė. Vykdydama Gamtinių dujų įstatymą, siekdama veiklos sąnaudų skaidrumo, akcinė bendrovė “Lietuvos dujos” rengiasi atskirti perdavimo, skirstymo, tiekimo veiklas, taip pat kitą veiklą ir visoms joms vesti atskiras buhalterines sąskaitas. Vartotojų įrenginių tikrinimą teisingiausia būtų laikyti “kita” veikla. Bet, vadovaujantis siūlomomis įstatymo nuostatomis, taip elgtis bendrovė negalės. Taigi, iš šios bendrovės pastangų siekti skaidrumo gausis ne kažin kas.
2. straipsnis. Įstatyme vartojamos sąvokos 10.Energetikos
įmonė -
įmonė,
18 Straipsnis. Energetikos valstybinė priežiūra 1. Energetikos įmonių valstybinę priežiūrą nustatyta tvarka atlieka Energetikos valstybinė inspekcija prie Ūkio ministerijos. 2.
Energetikos valstybinė inspekcija yra valstybės įstaiga. Jos steigėja – Ūkio
ministerija, 3.
Lietuvos Respublikos 4. Energetikos valstybinės inspekcijos kompetencija: 1) 2) kontroliuoja energetikos 3)
tiria energetikos įmonėms priklausančių energetikos
įrenginių avarijas ir darbo sutrikimus 4) kontroliuoja specialiųjų reikalavimų laikymąsi energetikos įmonėms priklausančių energetikos įrenginių įrengimo (statybos) ir rekonstrukcijos metu, įvertina jų tinkamumą naudoti; 5) 6) kontroliuoja, kaip laikomasi teisės aktų nustatytų energijos kokybės reikalavimų; 7) kontroliuoja energijos išteklių atsargas energetikos įmonėse; 9) turi teisę tikrinti energetikos įmonių valstybės institucijoms teikiamą informaciją; 11). Darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų laikymąsi energetikos objektuose bei įmonėse, eksploatuojant energetikos įrenginius vykdo Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 5. Energetikos valstybinė inspekcija atsako už savo priimtus sprendimus. Energetikos valstybinės inspekcijos sprendimai gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka. 6. Branduolinės energetikos įrenginių valstybinę priežiūrą atlieka Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija. Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos kompetenciją nustato Branduolinės energijos įstatymas.
Kadangi du kartus vykusiame Seimo, Ūkio ministerijos ir darbdavių atstovų darbo grupės pasitarime bendras susitarimas nebuvo pasiektas, siūlome, kad Energetikos įstatymo projektas būtų grąžintas Ūkio ministerijai pakartotiniam svarstymui. Projekto netikslinga toliau svarstyti Seime ir dėl to, kad pagal dabartinę jo redakciją išlieka Valstybinės darbo inspekcijos ir Energetikos inspekcijos funkcijų dubliavimasis. Šis klausimas buvo svarstomas Trišalės tarybos posėdyje, vykusiame 2001 m. lapkričio 22 d., kur buvo nutarta pritarti pasiūlymui atskirti besidubliuojančias Valstybinės darbo inspekcijos ir Energetikos valstybinės inspekcijos funkcijas. Taip pat minėtame Trišalės tarybos posėdyje nutarta kreiptis į Ūkio ministrą ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrą su prašymu suderinti pozicijas dėl Valstybinės darbo inspekcijos ir Energetikos valstybinės inspekcijos funkcijų atskyrimo, priimti atitinkamą sprendimą ir sekančiame Trišalės tarybos posėdyje apie tai pateikti informaciją. Be to, mūsų nuomone, minėtas Energetikos įstatymo projektas ignoruoja Darbuotojų saugos ir sveikatos, Potencialiai pavojingų įrenginių bei Valstybinės darbo inspekcijos įstatymus.
Lietuvos Pramonininkų konfederacija, prisidengdama niekuo neįrodytu neva tai funkcijų dubliavimu tarp Energetikos valstybinės inspekcijos ir Valstybinės darbo inspekcijos, siūlo LR Seimo Ekonomikos komitetui priimti Energetikos įstatymo projekto 18 straipsnio pataisas, kurios ženkliai susilpnintų Ūkio ministerijos įtaką energetikoje bei pablogintų energetikos būklę šalyje. Šiuo metu šalies energetika yra viena sudėtingiausių ūkio šakų, apimanti energijos gamybą, perdavimą, skirstymą bei vartojimą, todėl Ūkio ministerijos įtakos mažinimas joje netikslingas, neracionalus ir nelogiškas. Dalies Ūkio ministerijos funkcijų perdavimas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai neatlaiko jokios kritikos. Ūkio ministerija, kaip buvusios Energetikos ministerijos funkcijų perėmėja, su savo struktūromis privalo valdyti ir kontroliuoti visą šalies energetiką, o tai galima padaryti tik kompleksiškai sprendžiant energijos gamybos, perdavimo, skirstymo bei vartojimo efektyvumą, patikimumą bei saugą. Spręsti Lietuvos energetikos klausimus kompleksiškai įpareigoja ir Energetikos chartijos sutartis (Žin., 1998, Nr. 66-1912), Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta derybinė pozicija “Energetika” (Žin., 2000, Nr. 11-3593), Europos Sąjungos direktyvos (pvz. 98/30/EC 2 str.), Lietuvos nacionalinė energetikos strategija (Žin., 1999, Nr. 86-2568), Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (toliau ATPK) bei kiti teisės aktai. Vien tik ATPK yra galiojančių 10 straipsnių, kuriuose numatyta piliečių ir pareigūnų administracinė atsakomybė už energetikos (elektros, šilumos ir dujų) įrenginių įrengimo, eksploatavimo, saugos, tinklų ir vamzdynų apsaugos bei tiekimo ir vartojimo taisyklių pažeidimus. Pagal šiuos straipsnius administracinių nusižengimų protokolus surašo ir nutarimus priima tik Energetikos valstybinės inspekcijos pareigūnai. Pagal ES direktyvų elektros, šilumos ir dujų srityse nuostatas, sauga apima energijos tiekimo patikimumą ir techninę saugą. Dėl energetikos įrenginių nepatenkinamos būklės ir blogo darbo organizavimo įmonėse per metus žūsta 2 - 3 žmonės, o buityje – apie 30 – 40. Darbų sauga energetikoje nesudaro pagrindinės problemos, todėl daryti revoliucinius pokyčius palyginti gerai sutvarkytoje srityje yra netikslinga, o buityje, kur problemų daugiausia, VDI neturi teisės veikti. Įstatymo projekte būtina išplėsti “energetikos įrenginio” sąvoką (2 straipsnio 14p.), priskiriant prie šių įrenginių ir energiją vartojančius įrenginius (kaip yra šiuo metu veikiančiame Energetikos įstatyme ir kituose poįstatyminiuose teisės aktuose). Energijos vartojimo efektyvumo didinimas – vienas iš Lietuvos Nacionalinės energetikos strategijos, patvirtintos LR Seimo 1999-10-05 nutarimu Nr.VIII-1348, pagrindinių tikslų. Energijos vartojimo efektyvumo klausimai aptariami Energetikos chartijos sutartyje bei Energetikos chartijos protokole dėl energijos efektyvumo ir su tuo susijusių aplinkosaugos aspektų, ratifikuotuose 1998 m. birželio 23 d. LR įstatymu VIII-803. Energijos vartojimo problemos, kaip energetikos dalis, reglamentuojama ir šiame įstatyme (t.sk. nustatomi reikalavimai energijos vartojimo efektyvumo problemų sprendimui), ir Danijos, Švedijos, Lenkijos, Estijos, kitų Europos šalių energetikos įstatymuose. Energetika pati sau be vartojimo egzistuoti negali, jos paskirtis – tenkinti vartotojų poreikius. Valstybinė energetikos priežiūra turi apimti ir šiuos įrenginius. Šių įrenginių įrengimas, eksploatavimas, energijos tiekimas ir vartojimas bei tinklų apsauga ir šiuo metu reglamentuojami Ūkio ministerijos tvirtinamose taisyklėse, o jei nebus valstybinės jų laikymosi priežiūros, tokios taisyklės bus ignoruojamos. Dėl vartotojams priklausančių energetikos įrenginių nekokybiško sumontavimo, nesaugaus eksploatavimo Lietuvoje santykinai žūsta apie 10 kartų daugiau žmonių, negu kitose Europos šalyse. Tikrinant pramonės įmones randama labai daug energetikos įrenginių eksploatavimo pažeidimų, dėl kurių įrenginiai eksploatuojami nepatikimai, neefektyviai ir nesaugiai. Kaip pažymėta LRV nutarime 2001-09-19 Nr. 1121 “Dėl patikslintos ir atnaujintos nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo didinimo programos santraukos ir pagrindinių šios programos įgyvendinimo 2001-2005 metų krypčių” (Žin., 2001, Nr.82-2856), per metus pramonėje galima sutaupyti 2,3 milijardų kWh, transporto sistemoje – 1,8 milijardų kWh, o buityje, prekyboje, paslaugų sektoriuje – net 10,3 milijardų kWh energijos išteklių ir energijos. Tai labai svarbu Lietuvai, importuojančiai didžiąją dalį kuro, todėl siūlome tokią 2 straipsnio 14p. redakciją: “14. Energetikos
įrenginys – techninė konstrukcija (mechanizmas, mašina, aparatas, linija,
jų pagalbiniai įtaisai), skirta energijos ištekliams ir (ar) energijai
žvalgyti, išgauti, perdirbti, gaminti, laikyti, transportuoti, perduoti, Lietuvos energetikų sąjunga siūlo Seimo Ekonomikos komitetui atmesti Lietuvos Pramonininkų konfederacijos siūlymą perredaguoti Energetikos įstatymo projekto 18 straipsnį (atsakymai kiekvienam Pramonininkų konfederacijos siūlymui dėl 18 straipsnio naujos redakcijos pridedami), kadangi tokiu būdu Valstybinei darbo inspekcijai būtų perduotos nebūdingos jai funkcijos, kurios taip pat prieštarautų ir Vyriausybės patvirtintiems Ūkio ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatams bei įvedančios į Lietuvos energetikos valdymą dar vieną nereikalingą grandį, kuri niekaip nesusitvarko su nelegalaus darbo, savalaikio atlyginimų mokėjimo, darbo teisių pažeidimų problemomis.
Lietuvos verslo darbdavių konfederacija mano, kad energetikos įstatymo projektas nėra pakankamai išnagrinėtas, neatsižvelgta į visų pusių pasiūlymus, todėl primygtinai prašome gerb. Komiteto narių jo projektą grąžinti LR Ūkio ministerijai tobulinimui. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad šio įstatymo projekto nuostatos ne visai suderintos su kitų darbo saugos įstatymų nuostatomis. Reikia pažymėti, jog inspekcijų kompetencijos klausimas jau buvo svarstomas LR Vyriausybėje daugiau kaip prieš metus su siūlymais apjungti abi inspekcijas. Dabar trišalės tarybos posėdyje š.m. lapkričio 22 d. posėdyje buvo nutarta siūlyti atskirti Valstybinės darbo inspekcijos ir Energetikos valstybinės inspekcijos \Faktiškai prie Ūkio ministerijos\ funkcijas, kurios dubliuojasi. Taip pat minėtame trišalės tarybos posėdyje nutarta kreiptis į Ūkio ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrus su prašymu peržiūrėti tas nuostatas, kurios apsprendžia abiejų inspekcijų darbo dubliavimąsi ir kitame Trišalės tarybos posėdyje informuoti, tačiau tai nebuvo padaryta, o tai pažeidžia Trišalės tarybos patvirtintą darbo reglamentą. Mūsų konfederacijoje patenka nusiskundimų dėl Energetikos inspekcijos darbo regionuose, o dubliavimasis įneša papildomas nereikalingas kliūtis. |
Pritarti;
Nepritarti;
Dalinai pritarti.
Ekonomikos komitetas paprašė Vyriausybės nuomonės dėl Valstybinės darbo inspekcijos ir Energetikos valstybinės inspekcijos funkcijų atskyrimo.
Pritarti;
Dalinai pritarti.
Pritarti.
|
Tai atsispindi specialiuose įstatymuose.
Tikslintina šios dalies redakcija.
Būtina suderinti inspekcijų funkcijas ir panaikinti jų dubliavimo galimybę.
|
5. Valstybės institucijų, savivaldybių pasiūlymai, pataisos, pastabos:
|
Eil. Nr. |
Pasiūlymo teikėjas |
Pasiūlymo turinys |
Komiteto nuomonė |
Argumentai, pagrindžiantys nuomonę |
|
2. |
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija
Lietuvos Respublikos Trišalė taryba |
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, susipažinusi su Vyriausybės pateiktu Energetikos įstatymo projektu, mano, kad šis įstatymas būtinas liberalizuojant Lietuvos energetikos ūkį, įgyvendinant Elektros energetikos ir Gamtinių dujų įstatymus. Įstatymo projekte numatytos naujos užduotys Komisijai: licencijavimas ir licencijuotų įmonių veiklos kontrolė, ginčų dėl trečiųjų šalių pasinaudojimo tinklais ir vamzdynais nagrinėjimas ir pan. Kad efektyviai vykdytų šias ir kitas įstatyme numatytas funkcijas, Komisija turi būti profesionali, nepolitinė ir nepriklausoma institucija. Mūsų nuomone, šis Energetikos įstatymo projektas ne įtvirtino, o susilpnino Komisijos nepriklausomybę. Pagal galiojantį Energetikos įstatymą Komisiją penkeriems metams Vyriausybės (dabar – Ministro Pirmininko) teikimu tvirtino Prezidentas (dabar – Vyriausybė), Komisija atsiskaitydavo Seimui (dabar viešai teikia savo ataskaitas Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei), Komisijos nuostatus tvirtindavo Prezidentas (dabar Vyriausybė Ūkio ministerijos teikimu). Įstatymo projekto 28 str. numatyta, kad 2 Komisijos nariai po šio įstatymo įsigaliojimo skiriami tik 3 metams – tai irgi menkina profesinį Komisijos lygį. Taigi, Komisija mano, kad jos statusas ir skyrimo tvarka gerai suformuluoti galiojančiame Energetikos įstatyme, Komisija dirba profesionaliai, Seimo buvo teigiamai vertinama, todėl jos statuso keisti nereikėtų.
Lietuvos Respublikos saugos darbe komisija nuo 1994 metų ne kartą svarstė darbo įstatymų ir darbuotojų saugos teisės aktų laikymosi įmonėse kontrolės efektyvumą. Vienas iš kelių gerinti darbo įstatymų ir darbuotojų saugos teisės aktų laikymosi kontrolę yra funkcijų dubliavimosi panaikinimas tarp atskirų kontrolės įstaigų. Nuo 1997 panaikintas funkcijų dubliavimas tarp Valstybinės higienos inspekcijos bei Valstybinės darbo inspekcijos – darbo sąlygų kontrolės įmonėse funkcija perduota Valstybinei darbo inspekcijai. Nuo 1998 metų vidurio profesinių ligų tyrimo organizavimas perduotas Valstybinei darbo inspekcijai. Šių funkcijų perdavimas atitinka Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr.81 Dėl darbo inspekcijų pramonėje ir prekyboje, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo, nuostatas, kad darbo inspekcija įmonėse kontroliuos darbo įstatymų (darbo apmokėjimo, darbo ir poilsio laiko, jaunų asmenų, nėščių moterų) ir darbuotojų saugos reikalavimų laikymąsi. Šios konvencijos nuostatos perkeltos į Valstybinės darbo inspekcijos įstatymą. 2000 metais Lietuvos Respublikos saugos darbe komisija svarstė saugos darbe valdymo tobulinimo klausimus ir teikė pasiūlymus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir Vyriausybės sudarytai Valstybės valdymo struktūrinės reformos komisijai (“Saulėlydžio komisija”) pasiūlymus dėl valstybės valdymo sistemos tobulinimo. Valstybės valdymo struktūrinės reformos komisija parengė ir Vyriausybė 2000 02 17 posėdyje (protokolas Nr.9, 11 klausimas) pritarė šios komisijos pasiūlymams – Valstybės valdymo sistemos struktūrinės reformos pagrindinėms nuostatoms, kur buvo numatyta: “ 13 Perduoti įrengimų techninės apžiūros funkciją iš valstybinių institucijų valstybinėms įmonėms, viešosioms įstaigoms ar privačiam sektoriui.” Įgyvendinant šią nuostatą ir įvertinant Potencialiai pavojingų įrenginių įstatymo taikymo praktiką, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė LR Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymą. Šį įstatymą LR Seimas priėmė 2000 m. spalio 3 d. (Nr.VIII-1972, Žin.,2000, Nr.89-2742). Priėmus šį įstatymą Technikos priežiūros tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuo 2001 01 01 reorganizuota į viešąją įstaigą “Technikos priežiūros tarnyba”. 2001 m. įgaliojimai tikrinti potencialiai pavojingų įrenginių techninę būklę buvo suteikti viešajai įstaigai “Kėlimo įrenginių priežiūros tarnyba”. “16 Panaikinti Energetikos valstybinės inspekcijos prie Ūkio ministerijos, Valstybinės darbo inspekcijos ir Technikos priežiūros tarnybos funkcijų dubliavimą.” Kaip aukščiau minėta, priėmus Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymą, kontrolės funkcijos atskirtos nuo įrenginių techninės būklės tikrinimo (priežiūros) paslaugų ir tuo pačiu dubliavimas tarp potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros veiksmų ir valstybinių įstaigų inspektavimo funkcijų panaikintas. Įgyvendinant šią “Saulėlydžio komisijos” nuostatą, Valstybinė darbo inspekcija ir Energetikos valstybinė inspekcija peržiūrėjo savo įstaigų funkcijas ir nustatė, kad atskiros funkcijos dubliuojamos. Įvertinus abiejų šių įstaigų pasiūlymus, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vykdydama Vyriausybės pavedimus, pateikė Ūkio ministerijai konkrečius pasiūlymus dėl Energetikos inspekcijos ir Valstybinės darbo inspekcijos funkcijų dubliavimo, tačiau šis klausimas iki šiol neišspręstas. Šiuo metu svarstant Energetikos įstatymo pakeitimo įstatymą yra proga sureguliuoti Valstybinės darbo inspekcijos ir Energetikos valstybinės inspekcijos funkcijas tai nustatant Energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projekte (IXP-1195 projekto registracijos numeris Seime). Siūloma Energetikos įstatymo 18 str. Tokia redakcija: 18 straipsnis. Energetikos valstybinė priežiūra 1. Energetikos objektų ir Energetikos įmonių valstybinę priežiūrą nustatyta tvarka atlieka Energetikos valstybinė inspekcija prie Ūkio ministerijos. 2.
Energetikos valstybinė inspekcija yra valstybės įstaiga. Jos steigėja – Ūkio
ministerija, 3.
Lietuvos Respublikos 4. Energetikos valstybinės inspekcijos kompetencija: 1) 2) kontroliuoja energetikos objektų bei įmonių ir šiems objektams bei energetinėms įmonėms priklausančių energetikos įrenginių eksploatavimą, elektros energijos tiekimo vartotojams saugumą, energijos ir energijos išteklių naudojimo efektyvumą; 3) tiria energetikos objektams ir energetikos įmonėms priklausančių energetikos įrenginių avarijas ir darbo sutrikimus, dalyvauja tiriant nelaimingus atsitikimus, susijusius su energetikos įrenginių naudojimu; 4) kontroliuoja specialiųjų reikalavimų laikymąsi energetikos objektų bei energetikos įmonėms priklausančių energetikos įrenginių įrengimo (statybos) ir rekonstrukcijos metu, įvertina jų tinkamumą naudoti; 5) 6) kontroliuoja, kaip laikomasi teisės aktų nustatytų energijos tiekimo vartotojams kokybės reikalavimų; 7) kontroliuoja energijos išteklių atsargas energetikos objektuose ir energetikos įmonėse; 9) turi teisę tikrinti energetikos objektų ir energetikos įmonių valstybės institucijoms teikiamą informaciją; 5. Energetikos valstybinė inspekcija atsako už savo priimtus sprendimus. Energetikos valstybinės inspekcijos sprendimai gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka. 6. Branduolinės energetikos įrenginių valstybinę priežiūrą atlieka Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija. Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos kompetenciją nustato Branduolinės energijos įstatymas. 7. Darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų laikymąsi energetikos objektuose bei įmonėse, eksploatuojant energetikos įrenginius vykdo Valstybinė darbo inspekcija pire Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.” Siekiant išvengti energetikos valstybinės inspekcijos ir valstybinės darbo inspekcijos funkcijų dubliavimo tikslinga patikslinti atskirus energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio sąvokas: 1. Energetikos įmonė; 2. Energetikos veikla; 3. Energetikos įrenginys; Nepatikslinus šių sąvokų, kiekviena įmonė bus energetikos įmonė ir kiekvienas įrenginys bus energetinis (nes praktiškai kiekvienas įrenginys vartoja elektros energiją) ir visas įmones kontroliuos Energetikos valstybinė inspekcija. |
Pritarti;
Dalinai pritarti.
Šiuo klausimu Ekonomikos komitetas 2001 12 20 paprašė Vyriausybės nuomonės.
|
Netikslinga keisti komisijos nuostatų tvirtinimo tvarką.
|
6. Asmenų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai, pataisos, pastabos:
|
Eil. Nr. |
Pasiūlymo teikėjas |
Pasiūlymo turinys |
Komiteto nuomonė |
Argumentai, pagrindžiantys nuomonę |
|
1.
2.
|
Seimo nariai H.Žukauskas ir J.Raistenskis
Seimo narys V.Matuzas
|
Siūlau Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo projektui IXP - 1195 šiuos pataisymus:
1. Papildyti ir pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnį ir jį skaityti taip: 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Energetikos įstatymas nustato bendrąsias energetikos veiklos nuostatas, energetikos plėtojimo, funkcionavimo ir valdymo pagrindus taip pat užtikrina saugų energijos tiekimą vartotojams atsižvelgiant į jų poreikius . Valstybės institucijų, energetikos įmonių ir vartotojų veiklą, jų teisinius ir ekonominius santykius taip pat reglamentuoja energetikos sektorių įstatymai, kiti įstatymai ir poįstatyminiai aktai. 2. Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios energetikos veiklą, galioja tiek, kiek neprieštarauja šiam įstatymui.
2. Papildyti ir pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalį ir ją skaityti taip: Energetikos veikla – tai ūkinė veikla, kuri apima energijos išteklių ar energijos žvalgymą, gavybą, perdirbimą, gamybą, laikymą, transportavimą, perdavimą, skirstymą, tiekimą, prekybą, rinkodarą, realizavimą, energetikos objektų ir įrenginių statybą ir eksploatavimą.
3. Išbraukti įstatymo projekto 2 straipsnio 3 daliyje žodžius " gamtinės dujos"
4. Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje vietoje žodžio "atsinaujinantieji" naudoti "atnaujinamieji"
5. Papildyti įstatymo projekto 2 straipsnio 7 dalį ir ją skaityti taip: Vietiniai energijos ištekliai – tai šalyje esami energijos ištekliai, išskyrus atvežtinius, arba pagamintus iš atvežtinių.
6. Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 8 dalį ir ją skaityti taip: Efektyvumas - energijos gamyba ir tiekimas galutinio vartotojo poreikiams tenkinti arba eksportui kiek galima mažesnėmis atvežtinių ir iškasamų energijos išteklių (kuro), bei pagamintos ar importuotos energijos sąnaudomis.
7. Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 13 dalį vietoje termino "daugiau kaip 50 MW energijos gamybos įrenginiai" rašyti "energijos gamybos įrenginiai, kurių instaliuotas nominalus šiluminis našumas yra 50 MW ir daugiau".
8. Pakeisti įstatymo projekto 3 straipsnio 3 punktą ir jį formuluoti taip: 3) mažinti neigiamą energetikos veiklos poveikį aplinkai;
9. Pakeisti įstatymo projekto 7 straipsnį ir jį formuluoti taip: Aplinkos ministerija: 1. sprendžia klausimus susijusius su aplinkos apsauga, statyba bei infrastruktūros plėtojimo klausimais ir vykdo jos kompetencijai priklausančias funkcijas; 2. organizuoja ir vykdo poveikio aplinkai monitoringinius stebėjimus energetikos veiklos padidintos taršos zonose; 3. kartu su Ūkio ministerija nustato leidimų energetikos veiklai išdavimą; 4. nustato šalyje numatomų vartoti ir vartojamų energetinių išteklių aplinkosauginius reikalavimus ir teikia rekomendacijas jų vartojimui; 5. dalyvauja rengiant atnaujinamųjų energetikos išteklių programų rengime;
10. Pakeisti 8 straipsnio 2 dalį ir ją skaityti taip: 2) užtikrina pagal įstatymų nustatytą kompetenciją laisvą konkurenciją tarp šilumos energijos tiekėjų.
11. Papildyti 11 straipsnio 1 dalį po žodžių "planavimo įstatymo žodžiais "Aplinkos apsaugos ir Konkurencijos įstatymo".
12. Pakeisti 11 straipsnio paskutinę pastraipą ir ją skaityti taip: ''Tokiu atveju išlaidų apmokėjimo klausimas gali būti sprendžiamas šalių susitarimu. Šalims nesutarus klausimas nagrinėjamas teisme. 13. Papildyti 12 straipsnį 10 dalimi ir ją formuluoti taip: "10. Energetikos įmonės išperka iš juridinių ar fizinių asmenų jų nuosavybės teise turimus ar kitais teisėtais būdais valdančius energijos perdavimo ar skirstymo tinklus ir sistemas Vyriausybės nustatyta tvarka.
14. Pakeisti 13 straipsnio 1 ir 3 dalis ir jas formuluoti taip: "1. Nustatytoje teritorijoje gali veikti tik tos energijos perdavimo, skirstymo ar kitos su energija susijusios įmonės, kurios šiai veiklai turi atitinkamą licenziją. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymu, vartotojas turi teisę laisvai pasirinkti energijos perdavimo ar skirstymo įmonę. 3. Fiziniams ir juridiniams asmenims draudžiama imtis veiksmų, kurie trukdytų energetikos įmonių darbą, darytų įtaką energijos šaltinių ar energijos tiekimo saugumui, trukdytų kitų vartotojų aprūpinimui."
15. Pakeisti 14 straipsnio 1 ir 2 dalis ir straipsnį papildyti 4 dalimi: "1. Žemė privatiems energetikos objektams statyti parduodama ar išnuomojama aukciono būdu Vyriausybės nustatyta tvarka. Žemės sklypai energijos perdavimo linijų, tinklų bei objektų užimančių iki 25 kv. m. plotą statybai nėra formuojami. Šios teritorijos yra laikomos inžinerinės infrastruktūros teritorijomis. Tokių teritorijų skyrimą, apskaitą bei priežiūrą vykdo ir reguliuoja savivaldos institucijos nustatyta tvarka. 2. Privati žemė energetikos objektams statyti gali būti naudojama energetikos įmonės ir žemės savininko sutarimu. Jeigu nesutariama dėl žemės išpirkimo ar nuomos ar kitų atsiskaitymo būdų, klausimą, dėl energetikos objektų statybos privačioje teritorijoje, sprendžia teismas. 4. Energijos perdavimo linijos statomos suformuotuose inžinerinių tinklų koridoriuose. Mokesčio dydį pagal apsaugos zonų plotį nustato savivaldybių tarybos, kai linijos statomos savivaldybių teritorijose arba Vyriausybės įgaliota institucija, kai linijos yra valstybės reguliuojamose teritorijose.
16. Pakeisti 28 straipsnio 2 dalį nauja redakcija: "2. Energetikos įmonės įtraukia į atskirą apskaitą jų naudojamus neapskaitytus energetikos objektus, kurie neturi savininko arba kurių savininkai nėra žinomi. Po keturių mėnesių nuo tos dienos, kai objektas yra įtraukiamas į atskirą apskaitą, energetikos įmonė paduoda teismui pareiškimą dėl bešeimininkio objekto perdavimo jį naudojančios energetikos įmonės nuosavybėn.
Siūlau Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo projektui IXP - 1195 šiuos pataisymus:
1 straipsnis. 2 straipsnio 3 ir 13 dalių pakeitimas 1. Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: “3. Energija – tai elektros energija, šilumos energija, branduolinė energija, gamtinės dujos. Energija yra laikoma nustatytos vertės preke.” 2. Pakeisti 2 straipsnio 13 dalį ir ją išdėstyti taip: “13.
Valstybinės svarbos energetikos objektai –
2 straipsnis. 5 straipsnio pakeitimas Pakeisti 5 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir jį išdėstyti taip: “7)
nustato
3 straipsnis. 11 straipsnio pakeitimas Pakeisti 11 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
“3.
Energetikos įmonės, vykdančios licencijuojamą veiklą ir statančios,
plečiančios, modernizuojančios perdavimo, skirstymo energetikos objektus,
4 straipsnis. 12 straipsnio 1 ir 8 dalių pakeitimas 1. Pakeisti 12 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: “1.
Energetikos įmonės vykdo savo veiklą tokiu būdu, kad užtikrintų saugią,
efektyvią, saugančią aplinką energijos gamybą, tiekimą, perdavimą, skirstymą
iki patiektos energijos apskaitos prietaiso sujungimo su vartotojo sistema
vietos, neviršydamos nustatytų valstybės reguliuojamųjų kainų. 2. Pakeisti12 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip: “8. Metams pasibaigus, per keturis mėnesius, turi būti atliktas energetikos įmonių, veikiančių elektros, šilumos, gamtinių dujų, naftos gavybos ir perdirbimo sektoriuose, licencijuojamos veiklos sąnaudų auditas ir pateiktas Komisijai.”
5 straipsnis. 18 straipsnio pakeitimas
1. Pakeisti 18 straipsnio 4 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip: “5)
2. Pripažinti netekusiais galios 18 straipsnio 4 dalies 7 ir 9 punktus: “
6 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas
“21
straipsnis. Vadovaujantieji
energetikos įmonių
7 straipsnis. 22 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 22 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: “1. Energetikos įmonės,
turinčios daugiau kaip |
Nepritarti;
Nepritarti;
Pritarti;
Nepritarti;
Pritarti;
Nepritarti;
Nepritarti;
Pritarti;
Pritarti;
Pritarti;
Pritarti;
Pritarti;
Nepritarti;
Pritarti;
Pritarti;
Dalinai pritarti;
Nepritarti.
Nepritarti.
Pritarti;
Pritarti;
Nepritarti;
Pritarti;
Pritarti;
Dėl viso 18 straipsnio Ekonomikos komitetas 2001 12 20 paprašė Vyriausybės nuomonės;
Pritarti;
Dalinai pritarti.
|
Saugų energijos tiekimą turi užtikrinti įmonės.
Statyba yra kitų įstatymų objektas.
Netikslinga.
Siūloma nuostata yra neapibrėžta, todėl efektyvumas būtų neišmatuojamas.
Netikslinga sieti galingumą su šilumine galia.
Tai reglamentuoja 28 str. 1d.
Siūlymas neatitinka CK nuostatų.
Branduolinė energija nėra prekė ir nenaudojama vartotojo.
Tai paskatintų įmones skaidyti investicijas.
|
7. Seimo paskirtų papildomų komitetų pasiūlymai, pataisos, pastabos:
|
Eil. Nr. |
Pasiūlymo teikėjas |
Pasiūlymo turinys |
Komiteto nuomonė |
Argumentai, pagrindžiantys nuomonę |
|
1.
|
Aplinkos apsaugos komitetas
|
Pritarti Energetikos įstatymo projektui IXP-1195 (ES) ir siūlyti jį papildyti: 1. Pakeisti įstatymo projekto 3 straipsnio 3 punktą ir jį formuluoti taip: 3) mažinti neigiamą energetikos veiklos poveikį aplinkai;
2. Pakeisti įstatymo projekto 7 straipsnį ir jį formuluoti taip: Aplinkos ministerija: 6. sprendžia klausimus susijusius su aplinkos apsauga, statyba bei infrastruktūros plėtojimo klausimais ir vykdo jos kompetencijai priklausančias funkcijas; 7. organizuoja ir vykdo poveikio aplinkai monitoringinius stebėjimus energetikos veiklos padidintos taršos zonose; 8. kartu su Ūkio ministerija nustato leidimų energetikos veiklai išdavimą; 9. nustato šalyje numatomų vartoti ir vartojamų energetinių išteklių aplinkosauginius reikalavimus ir teikia rekomendacijas jų vartojimui; 10. dalyvauja rengiant atnaujinamųjų energetikos išteklių programų rengime;
3. Papildyti 11 straipsnio 1 dalį po žodžių "planavimo įstatymo žodžiais "Aplinkos apsaugos ir Konkurencijos įstatymo". |
Pritarti;
Pritarti.
|
|
8. Komiteto narių - komiteto išvados rengėjų komitetui siūlomi sprendimai (pagal Seimo statuto 150 straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas 150 str. 1 d. 3-6 punktuose, pateikiami sprendimo argumentai): grąžinti įstatymo projektą iniciatoriams tobulinti, atsižvelgiant į Seimo Teisės departamento ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto išvadas, įvertinant Trišalės tarybos siūlymus, Lietuvos pramonininkų ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacijų siūlymus, Seimo narių H.Žukausko, J.Raistenskio ir V.Matuzo pasiūlymus ir papildant įstatymo projekto V skirsnį įstatymo projekto IXP-1233 nuostatomis dėl ekstremalios energetikos padėties valdymo bei integruojant į Energetikos įstatymo projektą Energijos taupymo įstatymo projekto pagrindines nuostatas.
Priedai: nėra.
Komiteto nariai - komiteto išvados rengėjai
V.Karbauskis
K.D.Prunskienė