Lietuvos Respublikos darbo kodekso projekto
AIŠKINAMASIS RAŠTAS
Parengto Lietuvos Respublikos darbo kodekso projekto pagrindiniai tikslai yra iš esmės reformuoti darbo teisę, naujai sureguliuoti daugelį darbo ir su jais susijusių santykių, įteisinti vieningą darbo teisės kodifikuotą šaltinį.
Šiuo metu Lietuvoje galioja dar 1971 metais priimtas Darbo įstatymų kodeksas bei po Nepriklausomybės paskelbimo priimti nauji atskiri darbo įstatymai. Nekelia abejonių tai, kad šis kodeksas jau morališkai pasenęs, o nauji atskiri įstatymai taip pat nėra tobuli, nes palieka nemažai nesureguliuotų spragų. Kitą vertus, susiklostę nauji rinkos ekonomikos santykiai reikalauja lankstaus, aiškaus, pilno ir liberalesnio teisinio reguliavimo darbo santykių srityje. Visos Rytų bei Vidurio Europos šalys savo darbo teisę jau reformavo, todėl ir Lietuvai siekiant narystės Europos Sąjungoje būtina reformuoti darbo teisę pagal prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus. Sprendžiant šias problemas ir buvo nuspręsta rengti naują Darbo kodekso projektą, nes juridinės technikos požiūriu tik vientisas, kodifikuotas teisės aktas gali užtikrinti tobulesnį teisinį reguliavimą nei atskiri įstatymai, taip pat toks teisė aktas sudaro galimybę pasiekti geresnę atskirų teisės normų sąveiką bei jų suderinamumą.
Rengiant Darbo kodekso projektą buvo pasinaudota tų Rytų bei Vidurio Europos valstybių, kurios jau reformavo savo darbo teisę, patirtimi (konkrečiai - Vengrijos, Čekijos, Lenkijos). Taip pat į šį projektą yra perkelta didžioji dalis Europos Sąjungos direktyvų nuostatų, kas leidžia teigti, kad priėmus Darbo kodeksą Lietuvos Respublika iš esmės bus įgyvendinusi savo įsipareigojimus Europos Sąjungos darbo teisės aktų harmonizavimo srityje. Darbo kodekso autoriai taipogi didelį dėmesį rengdami skyrė ne tik Lietuvos Respublikos ratifikuotoms Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoms, bet ir neratifikuotoms konvencijoms bei rekomendacijoms. Tokiu būdu siekta Darbo kodekso nuostatas ne tik priartinti prie nacionalinių šių dienų Lietuvos realijų, bet ir atsižvelgti į tarptautiniame lygyje vykstančius darbo teisės reglamentavimo pokyčius.
daugelis darbo kodekso nuostatų yra gana abstrakčios. Tuo siekiama išvengti darbo santykių reguliavimo diferenciacijos pagal ūkio sektorius (privatų ir valstybinį). taip pat siekiama kodekse nereglamentuoti Vyriausybės lygio klausimų, kurie turėtų būti nustatyti poįstatyminiais teisės aktais. Šio kodekso projekto tikslas - apjungti pagrindines Europos Sąjungos ir Tarptautinės darbo organizacijos teisės aktų bei Europos socialinės chartijos (pataisytos) nuostatas, kad jos įgautų įstatyminį pagrindą Lietuvoje. be to, atsižvelgiant į visoje Europoje ir Lietuvoje didėjančią socialinės partnerystės principo reikšmę, šis kodeksas turėtų būti esminiu dokumentu derinant socialinių partnerių interesus.
Darbo kodekso rengimo ir svarstymo eigoje tarp socialinių partnerių išryškėjo nemažai nesutarimų dėl kai kurių šio kodekso projekto nuostatų. Ši situacija buvo svarstyta 2000-07-11 Trišalės tarybos posėdyje, kuriame buvo nuspręsta sudaryti laikiną trišalę komisiją minėtiems nesutarimams išspręsti. Trišalė taryba 2001-03-15 posėdyje apsvarstė minėtos komisijos darbo rezultatus ir pritarė Darbo kodekso projektui, kuriame liko 10 alternatyvų dėl tų pozicijų, dėl kurių socialiniams partneriams nepavyko susitarti. Tai klausimai, kurie iš esmės yra susiję su socialinių partnerių interesais, todėl, nepavykus susitarti, Trišalė taryba nusprendė pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei priimti galutinį sprendimą dėl šių alternatyvų. Darbo kodekso projekto derinimo metu buvo gauta per keturis šimtus pastabų ir pasiūlymų. Dalis minėtų pastabų iš esmės lietė vėlgi ne teisės, bet socialinių partnerių interesų klausimus, todėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, patobulinusi kodekso projektą pagal minėtas pastabas bei pasiūlymus, gautus derinimo metu, ir atsižvelgusi į kodekso projekto autorių komentarą, šį projektą pateikė svarstyti Trišalei tarybai. Trišalė taryba 2001-09-27 posėdyje pritarė teikiamam Darbo kodekso projektui, kartu prie buvusių dešimties alternatyvų dar pridėdama dvi naujas alternatyvas. To pasekoje teikiamame Darbo kodekso projekte yra suformuluota dvylika alternatyvų (19, 76-77, 79, 99, 128-129, 134, 139 ir 198 straipsniai bei XIX skyrius), kurios kilo dėl socialinių partnerių interesų nesuderinamumo ir dėl kurių turės pasisakyti Lietuvos Respublikos Vyriausybė, teikdama Darbo kodekso projektą Lietuvos Respublikos Seimui (alternatyvų sąrašas pridedamas).
Darbo kodekso projektą sudaro trys dalys: bendrosios nuostatos, kolektyvinius darbo santykius ir individualius darbo santykius reguliuojančios normos.
Darbo kodekso projekto I dalis - Bendrosios nuostatos - susideda iš šešių skyrių (I-VI skyriai). Šioje dalyje įtvirtinami pagrindiniai darbo teisinio reguliavimo principai, nustatomas šio kodekso ir kitų galiojančių tiek tarptautinių, tiek nacionalinių darbo teisės aktų santykis, pateikiami darbo santykių šalių - darbuotojo ir darbdavio - sąvokų apibrėžimai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kodekse ištaisoma “juridinė klaida“, esanti dabar galiojančiame Darbo sutarties įstatyme pateiktame darbdavio apibrėžime, kai darbdaviu laikomi visi tam tikros įmonės savininkai, šių įmonių vadovai. Šis apibrėžimas neatitinka nei darbo teisės teorijoje, nei tarptautiniuose darbo teisės aktuose naudojamo darbdavio apibrėžimo, todėl Darbo kodekso projekte darbdavys apibrėžiamas, kaip įmonė, įstaiga, organizacija ar kitokia organizacinė struktūra turinti darbinį teisnumą ir veiksnumą. Šių subjektų vadovai ir kiti įgalioti asmenys yra ne darbdaviai, o darbdavių atstovai, turintys savarankiškas teises ir pareigas darbo santykiuose.
Darbo kodekso projekte įteisinamas darbuotojų kolektyvo ir jo atstovų kaip darbo teisės subjektų teisinis statusas, sprendžiama kolektyvinio darbuotojų atstovavimo problema, t.y. įtvirtinama darbuotojų kolektyvo teisė tuo atveju, jei įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir darbuotojai jų kolektyvinio atstovavimo teisių neperdavė atitinkamos šakos profesinei sąjungai, rinkti iš savo tarpo atstovus, taip vadinamą įmonės Darbo tarybą. Būtent šios dalies trečiame skyriuje esančiam 19 straipsniui ir yra keturių pagrindinių profesinių sąjungų: Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimo, Lietuvos darbininkų sąjungos, Lietuvos darbo federacijos ir Lietuvos profesinių sąjungų centro (toliau tekste, kai bus kalbama apie vieningą šių keturių profesinių sąjungų organizacijų poziciją, vartojamas terminas - profesinės sąjungos), teikimu siūloma pirmojo kodekso projekto alternatyva, kuria profesinės sąjungos siekia nustatyti, kad išimtinė darbuotojų atstovavimo teisė turi priklausyti profesinėms sąjungoms.
Šioje dalyje aptariami darbo teisėje sutinkami ieškinio senaties, teises ir pareigas naikinamieji bei procesiniai terminai, nustatoma jų skaičiavimo tvarka bei praleidimo pasekmės. taip pat numatomi darbinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, nustatomi jų įgyvendinimo principai, kad darbinių teisių ir pareigų subjektai jomis turi naudotis sąžiningai ir kad šių teisių bei pareigų įgyvendinimas neturi prieštarauti įstatymams, negali pažeisti kitų asmenų teisių. Nustatomi darbinių teisių ir pareigų gynimo būdai, apibrėžiama norminių darbo teisės aktų laikymosi valstybinės ir visuomeninės kontrolės sistema.
Darbo kodekso projekto II dalis - Kolektyviniai darbo santykiai - susideda iš keturių skyrių (VII-X skyriai). Šioje dalyje reglamentuojami kolektyviniai darbo santykiai, t.y. kolektyvinių susitarimų ir sutarčių sudarymo, vykdymo, atsakomybės už jų nevykdymą ar blogą vykdymą klausimai, taip pat kolektyvinių darbo ginčų sprendimų sąlygos ir tvarka. Reikia pažymėti, kad šis kodeksas ypatingą reikšmę suteikia būtent kolektyviniams darbo santykiams bei darbo santykių šalių tarpusavio susitarimams. Šios dalies septintame skyriuje “Bendrosios nuostatos“ įtvirtinama socialinės partnerystės sąvoka, jos principai, šalys ir lygiai. Taip pat įteisinamas trišalio bendradarbiavimo principas bei nustatomas teisinis Lietuvos Respublikos trišalės tarybos statusas ir jos veiklos pagrindas, be to, įtvirtinama teisinė galimybė sudaryti ir kitų lygių (šakų, teritorijų) dvišales ar trišales tarybas/komisijas socialinių partnerių susitarimu ar galiojančių įstatymų pagrindu.
Aštuntame skyriuje “Kolektyvinis susitarimas“ reglamentuojama kolektyvinių susitarimų, sudaromų šakų, teritoriniu ir nacionaliniu lygiu, sąvoka, šalys bei turinio klausimai. Nustatoma šių susitarimų sudarymo, pasirašymo, registravimo bei galiojimo ir jų vykdymo kontrolės tvarka bei sąlygos.
Devintajame skyriuje “Įmonės kolektyvinė sutartis“ reglamentuojami kolektyvinių sutarčių, kurios yra sudaromos atskirų įmonių ar jų struktūrinių padalinių lygiu, sąvokos, šalių, turinio, sudarymo, galiojimo bei vykdymo klausimai. Kodekso projekte įtvirtinama naujovė, kad skirtingai nuo kolektyvinių susitarimų, kuriuos pasirašyti darbuotojų vardu gali tik atitinkamoje šakoje ar teritorijoje veikiančios profesinės sąjungos, kolektyvinę įmonės sutartį gali pasirašyti ir renkami darbuotojų kolektyvo atstovai, t.y. Darbo taryba, tuo atveju, jei įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir darbuotojų kolektyvas savo atstovavimo funkcijų neperdavė atitinkamos šakos profesinei sąjungai. Su šia nuostata nesutinka profesinės sąjungos ir siūlo šį klausimą palikti išimtinei jų prerogatyvai. Tačiau kodekso projekto autoriai remdamiesi tiek tarptautinėmis rekomendacijomis, tiek Europos Sąjungos valstybių narių, tiek kitų Rytų ir Vidurio Europos valstybių patirtimi, siekia išspręsti darbuotojų kolektyvinio atstovavimo problemą bei skatinti kolektyvių įmonės sutarčių pasirašymą.
Dešimtajame šios dalies skyriuje “Kolektyvinių darbo ginčų reguliavimas“ reglamentuojama kolektyvinių ginčų sprendimo procedūra, kuri iš esmės atspindi dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymų įtvirtintų nuostatų sistemą, tik kartu papildant kai kuriomis tarptautinėje praktikoje taisyklėmis bei principais. Remiantis Tarptautinės darbo organizacijos rekomendacijomis, įtvirtinta nuostata, kad tų įmonių, kuriose streikuoti draudžiama, darbuotojų iškeltus reikalavimus sprendžia Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos išvadą. Tuo tarpu dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatyme nustatyta, kad Vyriausybė tai daro vienasmeniškai. Tačiau kodekso projekto autoriai atsižvelgiant į kolektyvinės autonomijos principą bei ypatingą tokių įmonių darbuotojų padėtį, suformulavo minėtą nuostatą. remiantis šiuo principu taip pat nustatyta, kad minimalų paslaugų visuomenei minimumą, kuris turi būti užtikrintas tuo metu, kai streikuoja geležinkelio, miesto visuomeninio transporto, civilinės aviacijos, ryšių, energetikos, medicinos ir farmacijos, maisto, vandens, kanalizacijos ir atliekų išvežimo, naftos perdirbimo, nepertraukiamos gamybos įmonių darbuotojai, nustato priklausomai nuo kompetencijos arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos išvadą, arba savivaldybės valdyba pasikonsultavusi su kolektyvinio ginčo šalimis. Šiame skyriuje yra suformuluotos ir kelios alternatyvos: 76 straipsnį Lietuvos pramoninkų konfederacija ir Lietuvos darbo federacija siūlo papildyti antra dalimi, kurioje būtų numatyta galimybė darbdaviams tuo atveju, kai darbuotojai nevykdo taikinimo komisijos ar teismo sprendimo dėl kolektyvinio ginčo arba kai streikas paskelbtas neteisėtu, bet darbuotojai jo nenutraukia, skelbti lokautą, kuris suprantamas kaip vienos ar kelių įmonių darbuotojų ar grupės darbuotojų darbo santykių sustabdymas. 77 straipsnyje profesinės sąjungos siūlo sumažinti reikiamą darbuotojų balsų skaičių, kuriam esant gali būti skelbiamas streikas. Kodekso projekte numatyta, kad skelbti streiką įmonėje reikalingas dviejų trečdalių įmonės darbuotojų sutikimas (profesinės sąjungos siūlo - daugiau kaip pusę įmonės darbuotojų); skelbti streiką įmonės struktūriniame padalinyje - du trečdaliai to padalinio darbuotojų ir ne mažiau kaip pusė visos įmonės darbuotojų (profesinės sąjungos siūlo - daugiau kaip pusė to padalinio darbuotojų); taip pat profesinės sąjungos siūlo papildyti šį sąrašą trečiu variantu - skelbti streiką daugiau negu vienoje įmonėje - ne mažiau kaip pusė darbuotojų kiekvienoje streike dalyvaujančioje įmonėje. Alternatyvinis pasiūlymas, teikiamas profesinių sąjungų, suformuluotas ir 79 straipsnyje. Šia alternatyva profesinės sąjungos siūlo numatyti galimybę, kad streikui konkrečioje įmonėje gali vadovauti ne tik tos įmonės profesinė sąjunga, bet ir atitinkamos šakos ar teritorijos profesinė sąjunga.
Darbo kodekso projekto III dalis - Individualūs darbo santykiai - susideda iš devyniolikos skyrių (XI-XIX skyriai). Šioje dalyje reglamentuojama: individualūs darbo ir su jais susiję santykiai: įdarbinimo klausimai, klausimai susiję su darbo sutartimis, darbo ir poilsio laiko sąlygos, darbo užmokesčio bei kitų garantinių išmokų ir kompensacijų klausimai, darbo drausmės, materialinės atsakomybės bei darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygos, individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka.
Vienuoliktame skyriuje “Įdarbinimas“ pateikiami tik bendrieji įdarbinimo santykių reguliavimo principai ir nuostatos, kurios detalizuojamos specialiame Bedarbių rėmimo įstatyme. Šiuo metu yra parengtos minėto įstatymo pakeitimo nuostatos, į kurias atsižvelgta ir teikiant atitinkamas kodekso nuostatas, be to, yra galimybė, kad ateityje keisis šio įstatymo pavadinimas, bus įvestas draudimas nuo nedarbo, todėl ir siekiant išvengti galimo kodekso nuostatų keitimo, apsiribota tik principinėmis nuostatomis, kurias detalizuos minėtas specialus įstatymas.
Dvyliktame skyriuje “Darbo sutartis“, kurį sudaro keturi skirsniai, reglamentuojantys atitinkamai darbo sutarties turinį ir jos sudarymą, darbo sutarčių rūšis, darbo sutarčių vykdymą bei pasibaigimą. Darbo kodekso kodekse praplečiamas darbo sutarčių rūšių sąrašas nuo dabar sudaromų terminuotų ir neterminuotų bei sezoninių darbo sutarčių iki laikino, papildomo, namudinio darbo bei atskirų paslaugų atlikimo (tokių kaip auklės, vairuotojo ir pan., kai darbdaviu yra fizinis asmuo) darbo sutarčių. Šios dalies 99 straipsnyje, kuris reglamentuoja darbo sutarčių sudarymą, teikiama Lietuvos pramoninkų konfederacijos alternatyva. Šiame straipsnyje nustatyta, kad darbo sutartis sudaroma raštu. Tačiau minėta alternatyva Lietuvos pramoninkų konfederacija siūlo numatyti, kad darbo sutartis paprastai sudaroma raštu. Ši nuostata leistų tam tikras išimtis ir įgalintų sudaryti darbo sutartį ir kitokia forma nei rašytinė. Lyginant su galiojančia darbo sutarties nutraukimo tvarka, nustatyta Darbo sutarties įstatyme, Darbo kodekso projekte taip pat yra nemažai naujovių. Šiame projekte, laikantis jo rengimo koncepcijos bei tarptautinės praktikos ir patirties buvo atsisakyta jokioje kitoje pasaulio šalyje nesutinkamo dvejopo atleidimo iš darbo inicijuojamo darbdavio, kai darbo sutartis gali būti nutraukta darbdavio iniciatyva esant darbuotojo kaltei arba be jos ir darbdavio valia. Pastarasis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik privačiose įmonėse. Tačiau tarptautiniai dokumentai, reguliuojantys darbo sutarties nutraukimo sąlygas ir tvarką, užsienio valstybių praktika tokio dvejopo atleidimo pagrindo nežino. darbo kodekso projekte atsisakoma teoriškai nepagrįsto ir praktiškai sunkiai pritaikomo dabartiniame galiojančiame Darbo sutarties įstatyme įtvirtinto darbo sutarties nutraukimo pagrindų sąrašo. Darbo kodekso projekte minėti pagrindai nevardijami, o tik įtvirtinama nuostata, kad darbo sutartis gali būti nutraukiama tik dėl svarbių priežasčių, kuriomis gali būti pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais sugebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl kitokių analogiškų svarbių priežasčių. Tokiu atveju darbdaviui leidžiama pačiam apsispręsti dėl darbo sutarties nutraukimo būtinumo ir pagrindo. Tačiau, kodekso projekte pateikiamas sąrašas priežasčių, kurios negali būti teisėtu pagrindu nutraukiant darbo sutartį. Šiomis aplinkybėmis yra: narystė profesinėje sąjungoje arba dalyvavimas profsąjunginėje veikloje ne darbo metu, o darbdaviui sutikus ir darbo metu; darbuotojų atstovo funkcijų vykdymas dabartyje ar praeityje; dalyvavimas byloje prieš darbdavį, kaltinamą įstatymų, kitų norminių aktų ar kolektyvinės sutarties pažeidimais, taip pat kreipimasis į administracinius organus; lytis, seksualinė orientacija, rasė, tautybė, kalba, kilmė, pilietybė ir socialinė padėtis, tikėjimas, santuokinė ir šeimyninė padėtis, įsitikinimai ar pažiūros, priklausomybė politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms; amžius, išskyrus atvejus, kai darbuotojas jau yra įgijęs teisę į visą senatvės pensiją arba ją gauna (dėl šios aplinkybės, įtvirtintos 128 straipsnio 2 dalies 5 punkte, taip pat pasisakė viena iš profesinių sąjungų organizacijų, t.y. Lietuvos profesinių sąjungų centras, kurio siūlymu teikiama alternatyva, kad amžius visais atvejais, net ir sulaukus pensinio amžiaus negali būti teisėta priežastimi nutraukti darbo sutartį); nebuvimas darbe, kai darbuotojas įstatymų nustatytais atvejais atlieka karines ar kitokias Lietuvos Respublikos piliečio pareigas ir prievoles. Kodekso projekto 129 straipsnio 3 dalyje, remiantis Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr.158 “Dėl darbo santykių nutraukimo darbdavio iniciatyva“ nuostatomis, įtvirtinta sąlyga, kad per įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo laikotarpį darbdavys turi duoti darbuotojui laisvo nuo darbinių pareigų vykdymo laiko naujo darbo paieškoms, kurio trukmė negali būti mažesnė negu dešimt procentų darbo laiko normos, tenkančios darbuotojui per įspėjimo terminą. Lietuvos pramoninkų konfederacija nepritaria tam, kad šis klausimas būtų reguliuojamas kodekse ir teikdami savo alternatyvą siūlo tai palikti individualių ar kolektyvinių sutarčių reguliavimui. Dar viena alternatyva, susijusi su darbo sutarties nutraukimo sąlygomis yra teikiama kodekso projekto 134 straipsnyje, kuriame pateikiamas sąrašas darbuotojų, turinčių pirmenybės teisę likti darbe, kai mažinamas jų skaičius. Šiais darbuotojais yra tie, kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga; kurie vieni išlaiko vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba kitus šeimos narius, pripažintus pirmos ar antros grupės invalidais; kurie turi ne mažiau kaip dešimt metų nepertrauktąjį darbo stažą toje darbovietėje; kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip trys metai ir kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje. Profesinės sąjungos siūlo šį sąrašą papildyti įmonės profesinės sąjungos renkamų organų nariais.
Darbo kodekso projekte taip pat keičiamas išeitinių pašalpų (kodekse naudojamas - išeitinės išmokos terminas) mokėjimo principas. Galiojančiame Darbo sutarties įstatyme įtvirtinta nuostata, kad išeitinės pašalpos dydis priklauso nuo darbo sutarties nutraukimo pagrindo, tačiau kodekse atsisakius minėtų darbo sutarties nutraukimo pagrindų sąrašo bei remiantis tarptautinių dokumentų reikalavimais, įtvirtinta nuostata, kad išeitinės išmokos dydis priklauso nuo darbuotojo darbo stažo toje įmonėje. Dėl šio principo sutarė socialiniai partneriai, tačiau tarp jų kilo nesutarimas dėl to, nuo kokios minimalios darbo stažo trukmės darbuotojui turi priklausyti išeitinė išmoka. Darbo kodekso projekte numatyta, kad ši išmoka turi būti mokama nenustatant minimalių darbo stažo ribų, tačiau su šia nuostata nesutinka darbdavių organizacijų atstovai ir 139 straipsnio 1 dalyje teikia savo alternatyvą, kad ši išmoka priklauso tik tuo atveju, jei darbuotojas toje įmonėje išdirbo bent šešis mėnesius.
Darbo kodekso tryliktas ir keturioliktas skyriai reglamentuoja darbo bei poilsio laiko klausimus. Šių skyrių nuostatos yra perkeltos ir suderintos su galiojančio Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatomis.
Penkioliktame skyriuje reglamentuojami su darbo užmokesčiu bei kitomis darbuotojų garantijomis susiję klausimai. Numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos nuomonę, gali nustatyti ne vieningą minimalios mėnesinės algos dydį, bet atskiroms ūkio šakoms ar atskiroms darbuotojų grupėms gali nustatyti skirtingus minimalios mėnesinės algos dydžius. Taip pat numatoma, kad tiems darbuotojams, kurie dirba esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, mokami ne priedai, bet jiems atlyginama už darbą padidintu, palyginus su normaliomis darbo sąlygomis, tarifiniu atlygiu, kurio konkretūs dydžiai nustatomi kolektyvinėse ar darbo sutartyse. Šio skyriaus 198 straipsnyje, reglamentuojamos darbo apmokėjimo sąlygos esant prastovai, kurios atitinka šiuo metu galiojančių Lietuvos Respublikos darbo sutarties bei Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymų nuostatas. Tačiau savo ruožtu tiek darbdavių organizacijos, tiek profesinės sąjungos teikia savo alternatyvas šiam straipsniui. Šio straipsnio trečioje dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojui prastovos atveju nepasiūloma įmonėje esančio kito darbo pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją arba specialaus profesinio pasirengimo nereikalaujančio darbo, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam už kiekvieną prastovos valandą mokamas jo dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygis, bet ne mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą. Tuo tarpu profesinės sąjungos siūlo išbraukti žodžius: “arba specialaus profesinio pasirengimo nereikalaujančio darbo, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai“. To paties straipsnio ketvirtoje dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas raštiškai atsisako pasiūlyto darbo pagal savo profesiją, specialybę, kvalifikaciją arba specialaus profesinio pasirengimo nereikalaujančio darbo, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam mokama ne mažiau nei trisdešimt procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą. Tačiau Lietuvos pramoninkų konfederacijos siūlymu teikiama pirma šios dalies alternatyva, numatant, kad jeigu darbuotojas atsisako pasiūlyto darbo, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, už prastovos laiką jam atlyginimas nemokamas. Savo ruožtu profesinių sąjungų organizacijos taip pat teikia alternatyvą šiai daliai ir siūlo tokiam darbuotojui, kuris atsisako pasiūlyto darbo, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo profesijai, specialybei, kvalifikacijai ir sveikatos būklei, mokėti ne mažesnį atlygį nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą.
Šešioliktas šio kodekso projekto skyrius reglamentuoja darbo drausmės klausimus. Šiame skyriuje yra įtvirtinamos pagrindinės nuostatos dėl vidaus darbo tvarkos nustatymo įmonėse, įstaigose bei organizacijose, taip pat bendrosios drausminės atsakomybės bei darbuotojų skatinimo taisyklės. Kalbant apie drausmines nuobaudas, reikia pažymėti, kad jų sąrašas lyginant su dabar galiojančiu sąrašu, nustatytu Darbo įstatymų kodekse, yra renovuotas. Atsisakyta tokios drausminės nuobaudos kaip griežtas papeikimas. Numatyta nauja drausminės nuobaudos rūšis - bauda (242 straipsnis). Baudos, kaip drausminės nuobaudos dydis negali būti didesnis nei ¼ darbuotojo vidutinio mėnesinio atlyginimo ir ji nėra įskaičiuojama į nuostolių atlyginimą. Lėšos, gautos iš šių baudų, yra pervedamos į specialių įmonėje sudaromą socialinį fondą, kuris naudojamas tik tos įmonės darbuotojų poreikiams tenkinti. Šio fondo naudojimo tvarką nustato darbuotojų atstovai kartu su darbdaviu.
Septynioliktame skyriuje nustatomos tiek darbuotojų, tiek darbdavių materialinės atsakomybės sąlygos bei tvarka. Nustatoma, kad darbdavys už darbuotojų turto ir turtinių interesų bei už darbuotojo sužalojimą ar mirtį turi atsakyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ar specialių įstatymų nustatyta tvarka. Darbuotojų materialinė atsakomybė diferencijuojama priklausomai nuo kaltės ir veiksmų, kuriais žala darbdaviui buvo padaryta. Bendras principas, kad darbuotojai atsako ribotai ir kad jų atlyginama žala neturi viršyti trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio (pagal dabar galiojantį Darbo įstatymų kodeksą ši riba negali viršyti vieno vidutinio mėnesinio darbuotojo darbo užmokesčio dydžio). Tačiau šio kodekso projekto 260 straipsnyje nustatomi atvejai, kada darbuotojas turi pilnai atlyginti darbdaviui padarytą žalą. Tais atvejais yra kai: žala padaroma tyčia; žala padaryta darbuotojo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka; žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis; žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusfabrikačius ar gaminius gamybos procese; žala padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose; žala padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų; tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje. Pažymėtina, kad Darbo kodekso projekte atsisakoma vis dar galiojančio visiškos materialinės darbuotojo atsakomybės pagrindo, kai žala padaroma neinant darbinių pareigų. Iš esmės tai yra civilinės atsakomybės atvejis, kuris turi būti reguliuojamas teisinėmis civilinės atsakomybės normomis. Darbo kodekso projekte nustatoma, kad darbus ir pareigas, su kurias einančiais darbuotojais galima sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartis, nustato kolektyvinės sutartys ar susitarimai. Tokiu būdu siekiama išvengti imperatyvaus valstybinio reguliavimo ir leisti darbo santykių šalims pačioms susitarti dėl būsimos visiškos materialinės atsakomybės atvejų, atsižvelgiant į darbo pobūdį bei kitus įmonės darbo ypatumus.
Aštuonioliktame skyriuje, siekiant išlaikyti Darbo kodekso projekto vientisumą, pateikiami darbuotojų saugos ir sveikatos pagrindiniai principai bei nuostatos, reglamentuojamos jaunimo, moterų bei neįgalių asmenų darbo sąlygos. Šio skyriaus nuostatos suderintos su galiojančio Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatomis, nes šis įstatymas liks galioti ir po Darbo kodekso priėmimo, kaip specialus teisės aktas, nustatantis specifines darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygas.
Paskutiniame devynioliktame trečios Darbo kodekso projekto dalies skyriuje reglamentuoja individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Darbo kodekso projekte šie klausimai reglamentuojami kiek kitaip nei galiojančiame Lietuvos Respublikos darbo ginčų nagrinėjimo įstatyme. Skirtingai nuo įstatymo kodekso projekte nenustatyta tiesioginių derybų tarp darbdavio ir darbuotojo stadija, taip pat siekiant didesnio operatyvumo, vėlgi skirtingai nuo galiojančio įstatymo nuostatų, įtvirtinama, kad Darbo ginčų komisija kiekvienoje įmonėje sudaroma ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui ir kaip pastovi institucija nagrinėja toje įmonėje kylančius individualius darbo ginčus. tuo tarpu galiojančiame Darbo ginčų nagrinėjimo įstatyme nustatyta, kad kiekvieno ginčo atveju turi būti sudaryta atskira ir tik tą ginčą nagrinėjanti Darbo ginčų nagrinėjimo komisija. Šio teisinio reglamentavimo skirtumo pasekoje dvi profesinių sąjungų organizacijos (Lietuvos darbo federacija ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas) teikia savo alternatyvą visam devynioliktam Darbo kodekso projekto skyriui ir siūlo vietoj šio skyriaus nuostatų perkelti galiojančio Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo nuostatas. Bet kaip rodo praktika ir Valstybinės darbo inspekcijos turimi duomenys, minėto įstatymo nuostatos dėl tiesioginių darbdavio ir darbuotojo derybų bei dėl individualių laikinų Darbo ginčų komisijų sudarymo praktikoje neveikia ir dažnu atveju užkerta kelią darbo santykių šalims pasinaudoti ikiteismine individualių darbo ginčų nagrinėjimo stadija, todėl kodekso projekto autoriai ir teikia minėtas teisines nuostatas.
Neigiamų pasekmių priėmus Darbo kodekso projektą nenumatoma. priešingai, vieningo teisinio dokumento buvimas įneš aiškumo į darbo teisės norminių aktų struktūrą, suderins skirtingas ir net dažnai prieštaringas šių norminių aktų nuostatas, susistemins galiojančius darbo įstatymus ir įgyvendins visą eilę Europos Sąjungos bei Tarptautinės darbo organizacijos teisės aktų reikalavimų.
Priėmus Darbo kodekso projektą, reikės pripažinti netekusiais galios Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodeksą, Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymą, Lietuvos Respublikos kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymą, Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymą, Lietuvos Respublikos atostogų įstatymą, Lietuvos Respublikos kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymą, Lietuvos Respublikos darbo ginčų nagrinėjimo įstatymą.Taip pat kartu su šiuo kodekso projektu reikės priimti Lietuvos respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo projektą (teikiamas), kuris įpareigos Lietuvos Respublikos Vyriausybę patvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, kurie būtini Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatų įgyvendinimui, projektų bei Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, kuriuos reikia suderinti su Lietuvos Respublikos darbo kodeksu, projektų parengimo planus.
priėmus Darbo kodekso projektą, jo kai kurių nuostatų įgyvendinimo užtikrinimui reikės parengti ir priimti: Darbo tarybų įstatymą, Lokautų įstatymą (tuo
atveju, jei bus priimta Darbo kodekso projekto nuostata, įteisinanti lokautus), Europos darbų tarybų įstatymą. Taip pat reikės priimti eilę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų teisės aktų, kuriais bus nustatoma atitinkamų šio kodekso projekto nuostatų įgyvendinimo tvarka bei sąlygos.
Parengtas Darbo kodekso projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai, Europos Sąjungos teisės aktams bei Europos socialinei chartijai (pataisytai). Šis kodeksas inkorporuotųsi į Lietuvos Respublikos teisinę sistemą.
Projekto įgyvendinimas nepareikalaus iš biudžeto jokių papildomų lėšų, išskyrus lėšas teisėjų, kitų teisininkų, visos visuomenės mokymui.
Priėmus Darbo kodekso projektą, jis skelbtinas rusų ir anglų kalbomis.
Darbo kodekso projektą parengė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės katedros teisininkai, vadovaujami šios katedros vedėjo profesoriaus Ipolito Nekrošiaus. Minėtų autorių parengtas Darbo kodekso projektas buvo svarstomas ir koreguojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-07-29 nutarimu Nr.907 “Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso projekto rengimo“ (Žin., 1996 Nr.74-1778; 1998 Nr.16-383; 1999 Nr.80-2358) patvirtintoje darbo grupėje, vadovaujamoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministro Rimanto Kairelio.
Reikšminiai projekto žodžiai: “darbo kodeksas“, “darbo sutartis“, “kolektyvinė sutartis“, “kolektyvinis susitarimas“.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė