Vilnius

Alternatyvių projektų Teisės departamente negauta.

Vertinant projektą juridinės technikos požiūriu ir pagal jo santykį su galiojančiais įstatymais bei Europos Sąjungos teisės aktais, galima pateikti šias pastabas bei pasiūlymus:

1. Juridinės technikos požiūriu taisytinas teikiamo įstatymo projekto pavadinimas, nes pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, žodis “įstatymas” nukeliamas į kitos eilutės centrą.

2. Europos Sąjungos Tarybos 1992 m. vasario 25 d. direktyva 1992/12/EEB “Dėl bendro pobūdžio priemonių, susijusių su akcizais apmokestintais produktais, bei tokių produktų laikymo, gabenimo ir kontrolės” leidžia valstybėms narėms nustatyti mokesčius kitiems produktams, t.y. produktams, kuriems netaikomi akcizai, tačiau su sąlyga, kad toks apmokestinimas nesukels pasienio ir muitinės formalumų tarp valstybių narių. Kita vertus, cukrus Europos Sąjungoje yra vienas griežčiausiai reglamentuojamų bendrosios (vieningos) rinkos produktų. Šis sektorius reglamentuojamas išimtinai tiesioginio veikimo Europos Sąjungos teisės aktais – reglamentais. Tai reiškia, kad įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką, visoms valstybėms narėms nustatoma vieninga rinkos reguliavimo tvarka, t.y. nustatomos cukraus bei cukraus žaliavų kainos (intervencinės, pagrindinės, minimalios), kokybės standartai, reguliuojami santykiai tarp cukrinių runkelių augintojų bei pirkėjų, nustatomos ir paskirstomos valstybėms narėms cukraus, izogliukozės ir insulino sirupo gamybos kvotos, jų importo bei eksporto tvarka. Mokesčių už cukrų, izogliukozę bei insuliną nustatymas yra sudėtinė vieningo Europos Sąjungos reglamentavimo cukraus sektoriuje dalis. Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. birželio 19 d. reglamentu 1260/2001/EB “Dėl vieningos rinkos cukraus sektoriuje organizavimo” nustatomi maksimalūs cukraus, izogliukozės bei insulino sirupo mokesčių tarifai (pvz. cukrui toks mokestis negali viršyti 2 procentų baltojo cukraus intervencinės kainos), o šiuos mokesčius surinkti pavedama valstybėms narėms. Taigi, visos aukščiau išvardintos aplinkybės leidžia teigti, kad Cukraus mokesčio įstatymas galėtų galioti tik iki įstojimo į Europos Sąjungą dienos (nuo stojimo dienos įsigaliotų Europos Sąjungos reglamentai) Todėl siūlytume įstatymo projektą papildyti atitinkamomis nuostatomis dėl teikiamo įstatymo galiojimo laiko.

3. Reikėtų pasvarstyti, ar nevertėtų projekto ir kartu teikiamo Virškvotinio baltojo cukraus mokesčio įstatymo projekto (Nr. IXP-1248) nuostatų kartu išdėstyti viename projekte, kadangi šie įstatymai reguliuoja panašius visuomeninius santykius. Norėtume atkreipti dėmesį, kad būtent vieningas įstatymas reglametuojantis visus su cukrum susijusius mokesčius buvo numatyta Seimo III (rudens) sesijos darbų programoje.

4. Projekto 2 straipsnio 1 dalyje, vardinant mokesčio mokėtojus, yra minimi cukraus gamintojai ir importuotojai, atitinkamų produktų gamintojai ir importuotojai ir t. t. Kyla klausimas, kodėl šio straipsnio 2 dalyje, įtvirtinant nuostatą dėl privalomos registracijos mokesčio mokėtojais teritorinėse mokesčių inspekcijose, yra minimi tik asmenys, gaminantys produktus kuriuose yra cukraus. Neaišku, ar kiti šiame straipsnyje vardinami subjektai neturi prievolės registruotis mokesčių inspekcijose, ar kitaip.

5. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš teikiamo įstatymo redakcijos neaiškus projekte vartojamų sąvokų “prekė” ir “produktas” santykis. Projekto 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, įvardijant prekes, už kurias skaičiuojamas cukraus mokestis, ir projekto 8 straipsnio 4 dalies nuostatose, pateikiama nuoroda į 3 straipsnio 1 dalyje išvardintas prekes, tačiau 3 straipsnyje, nustatant cukraus mokesčio objektus, įvardijamas tik pats cukrus (kaip žaliava) ir cukrus, kaip sudėtinė produktų dalis ir nėra įvardijamos jokios prekės. Todėl projekte reikėtų suderinti sąvokų “prekė” ir “produktas” vartojimą.

6. Reikėtų atskleisti projekto 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąvokos “prarastas cukrus” turinį, kadangi ši sąvoka gali būti įvairiai interpretuojami ir tuo gali būti apsunkintas normos teisinio realizavimo mechanizmas.

7. Teikiamo projekto 6 straipsnio 1 punkte, nustatant cukraus mokesčio netaikymo atvejus, vartojama “paramos siuntas sudarančių prekių” sąvoka, kuri išplečia šio įstatymo taikymo ribas. Pagal Labdaros ir paramos įstatymą paramos dalykas yra visos pagamintos ar įsigytos prekės, todėl kyla klausimas, kokias prekes, už kurias nebus skaičiuojamas cukraus mokestis, projekto autoriai turėjo mintyje, ar visas pagamintas ir įsigytas, ar tik tas, kurios įvardintos įstatymo projekte, t. y. cukrų, kaip žaliavą ir cukrų, kaip sudėtinę produktų dalį.

8. Pažymėtina, kad projekto 4 straipsnio 3 dalyje įvedama sąvoka “mokėjimo dokumentas”, kurios turinys nėra atskleistas, todėl nėra aišku, koks šios sąvokos santykis su Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme, kuris įsigalios nuo 2002 01 01, vartojama sąvoka “apskaitos dokumentas”. Jeigu šios sąvokos apibrėžia vienus ir tuos pačius apskaitos dokumentus, reikėtų atitinkamai suderinti ir patikslinti įstatymo projekto tekstą.

9. Svarstytina, ar nereikėtų projekto 9 straipsnio 3 dalies nuostatų įtvirtinti 1 dalyje, atitinkamai pakeičiant šio straipsnio dalių numeraciją, kadangi 3 dalies nuostatos įtvirtinta pagrindinius ir esminius cukraus mokesčio įskaitymo ir grąžinimo principus, o kitos šio straipsnio dalys reglamentuoja šio mokesčio grąžinimą ar atsisakymą išieškoti tam tikrais atvejais už atskiras prekių rūšis. Taisytinas ir šio straipsnio pavadinimas, kadangi straipsnio nuostatose kalbama ne tik apie mokesčio grąžinimą ar atsisakymą išieškoti, bet ir apie cukraus mokesčio įskaitymą, tačiau pavadinime “įskaitymo” nėra.

Kita vertus, projekto 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad “cukraus mokestis įskaitomas ir grąžinamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka”. Tuo tarpu, neaišku, kodėl šio straipsnio 4 dalies paskutinis sakinys taip pat kalba apie “cukraus mokesčio įskaitymą ir grąžinimą”, tačiau jau “Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka”. Reikėtų suderinti projekto nuostatas.

Be to, reikėtų patikslinti 9 straipsnio 4 dalies sąvoką “mokesčio objektams gaminti”, kadangi jos turinys neaiškus ir ji gali būti įvairiai interpretuojama.

Teisės departamento vyresnioji konsultantė Snieguolė Kaplerienė

Teisės departamento vyresnioji konsultantė Liucija Schulte-Ebbert

Teisės departamento vyresnysis konsultantas Audrius Kasinskas

Teisės departamento konsultantė Vilija Račkauskienė

Sutinku:

Teisės departamento direktorius Kęstutis Virketis