|
|
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MAISTO ĮSTATYMO 2, 3, 4, 7, 9, 11 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2001-12-05 Nr. IXP-1075(2)
Vilnius
Alternatyvių projektų Teisės departamente negauta.
Vertinant projektą juridinės technikos požiūriu ir pagal jo santykį su galiojančiais įstatymais, galima pateikti šias pastabas bei pasiūlymus:
1. Siūlytume patikslinti projekto 1 straipsnio dalių numeraciją (dvi trečiosios dalys).
2. Atsižvelgiant į projekto 5 straipsnyje keičiamo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies 2 punkte vartojamą tarptautinio žodžio “monitoringas” lietuvišką atitikmenį – “stebėsena”, siūlytume atitinkamai patikslinti ir šio straipsnio 2 dalies 3 punktą.
3. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinama nuostata, jog valstybinę maisto kontrolę atlieka Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldi maisto kontrolės institucija. Iš šios formuluotės nėra aišku, ar bus kuriama nauja maisto kontrolės institucija, ar bus reorganizuojama esama – Vyriausybės įstaiga Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba – keičiant jos pavaldumą. Diskutuotina, koks yra šios normos santykis su Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalimi, kurioje yra įtvirtinamas valstybės valdžios padalijimo principas bei Vyriausybės įstatymu. Konstitucijos 5 straipsnyje nurodoma, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Vyriausybės galias apibrėžia Konstitucija ir įstatymai. Pagrindiniame Vyriausybės veiklą reglamentuojančiame teisės akte Vyriausybės įstatyme skirtingai reglamentuojami Vyriausybės įgalinimai ministerijų bei įstaigų prie ministerijų atžvilgiu. Vyriausybės įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad ministerijas Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Seimas, priimdamas įstatymą. Tuo tarpu Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 2 dalimi įtvirtinama nuostata, pagal kurią prie ministerijų gali būti Vyriausybės steigiami departamentai, kontrolės ir apskaitos funkcijas vykdančios tarnybos ir inspekcijos. Be to, Vyriausybės įstatymo 3, 9, 10, 13, 14, 18, 22, 24, 26, 29, 30, 31, 33, 34, 35, 37, 38, 39, 40, 41, 44 ir 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (Žin., 2000, Nr. 92 – 2843) buvo įvesta vieninga “įstaigų prie ministerijų” sąvoka, todėl projekte negalėtų būti vartojama “ministerijai pavaldžios institucijos” sąvoka.
Atsižvelgiant į aukščiau išvardintus argumentus manome, kad įstaigų prie ministerijų steigimas, reorganizavimas ir kitos su tuo susijusios teisės (tarp jų ir funkcijų priskyrimas, paskirstymas įstaigoms prie ministerijų) turėtų būti priskiriamos Vyriausybės kompetencijai. Atkreipiame dėmesį, kad 1999-2000 metais priėmus Produktų saugos bei Maisto įstatymus, buvo nubrėžtos aiškios institucinio Lietuvos Respublikos rinkos priežiūros sistemos pertvarkymo gairės. 2000 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 505 “Dėl rinkos priežiūros institucijų reorganizavimo” Valstybinė veterinarijos tarnyba, Lietuvos valstybinė kokybės inspekcija prie Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos ir Valstybinė higienos inspekcija prie Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos buvo reorganizuotos į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą bei Valstybinę ne maisto produktų inspekciją. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba perėmė minėtų institucijų funkcijas ir šiuo metu vykdo maisto kontrolę visuose maisto tvarkymo etapuose nuo maistui skirtų augalų ir gyvūnų auginimo iki maisto teikimo vartotojams, įskaitant rinką. Tokiu būdu, būtent Vyriausybė, patvirtindama minėtų institucijų nuostatus, priskyrė joms atitinkamas funkcijas.
Vertinant patį maisto kontrolės funkcijos priskyrimą vienai institucijai, projekte įvardijamai kaip Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžiai maisto kontrolės institucijai, reikėtų atkreipti dėmesį į dvi aplinkybes: pirma, kaip buvo minėta aukščiau atitinkamų rinkos priežiūros institucijos buvo pertvarkytos tik prieš pusantrų metų, siekiant įgyvendinti Europos Sąjungoje pripažįstamą ir efektyvia laikoma maisto kontrolės sistemą “nuo lauko iki stalo” (ši sistema, beje yra įtvirtinta ir keičiamame Maisto įstatyme), o taip pat atsižvelgiant į tai, kad maisto kontrolės institucijos veikla yra kompleksinė, t.y. susijusi su kelių ministerijų (Žemės ūkio, Sveikatos apsaugos, Ūkio) veiklos sferomis. Ši reforma pareikalavo nemažai valstybės biudžeto lėšų. Antra, Europos Sąjungos Komisija, įvertindama Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veiklą savo 2001 m. pranešime, pažymėjo, kad lyginant su ankstesne institucija, naujoji institucija, būdama vieninga maisto kontrolės institucija, turi žymiai didesnę atsakomybę, apimančią visą maisto gamybos grandinę. Europos Komisija visuomet akcentavo šalių kandidačių administracinių gebėjimų svarbą. Atsižvelgiant į tai, kad “Žemės ūkio” derybinį skyrių, kurio sudėtinė ir ypatingai svarbi dalis yra “Veterinarija” preliminariai numatoma uždaryti 2002 m. antrą pusmetį, manytume kad atitinkamų institucijų pertvarkymas galėtų turėti įtakos ir derybų su Europos Sąjunga eigai bei rezultatams.
4. Siekiant suvienodinti projekte naudojamas sąvokas, siūlytume projekto 6 straipsnio 2 dalyje keičiamo įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 6 ir 7 punktuose po žodžio “maisto” išbraukti žodį “produktų”. Svarstytina, ar maisto kontrolės institucijos teisė atlikti maisto produktų saugos tikrinimą (7 punktas) nėra tapati teisei tikrinti maistą (3 punktas). Be to, svarstytina, ar atliekant maisto produktų saugos tikrinimą, nereikėtų paimti maisto produktų bandinių, nes tokios teisės projekto nuostatos nesuteikia (5 punktas).
5. Svarstytina, ar tikslinga projekto 6 straipsnio 3 dalį papildyti nuostata, jog maisto kontrolės institucija, “nustačiusi Produktų saugos įstatymo pažeidimo atvejį, surašo Produktų saugos įstatymo pažeidimo protokolą ir kartu su reikalingais įrodymais ne vėliau kaip per 3 darbo dienas perduoda Tarybai”, nes šią maisto kontrolės institucijos teisę numato Produktų saugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalis, o pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį Produktų saugos įstatymas “taikomas tiek, kiek konkretaus produkto saugą reglamentuojančiame teisės akte nenustatyta”.
Teisės departamento vyresnioji konsultantė Liucija Schulte-Ebbert
Teisės departamento specialistė Neringa Azguridienė
Sutinku:
Teisės departamento direktorius Kęstutis Virketis