LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ENERGETIKOS ĮSTATYMO
PROJEKTO
2001-11-26 Nr. IXP-1195
Vilnius
Alternatyvių projektų Teisės departamente negauta.
Vertinant projektą juridinės technikos požiūriu ir pagal jo santykį su galiojančiais įstatymais bei Europos Sąjungos teisės aktais, galima pateikti šias pastabas bei pasiūlymus:
1. Projekto 1 straipsnio 1 dalyje prieš žodžius ,,energetikos sektorių” įrašytinas žodis ,,atskirų”.
2. Projekto 2 straipsnio 2 dalis tikslintina, nes joje pateiktos dvi iš esmės tapačios sąvokos ,,prekyba” bei ,,realizavimas”. Tobulinant dalies redakciją reikėtų atsisakyti nereikalingo kartojimosi.
3. Projekto 2 straipsnio 3 dalis tikslintina, kadangi gamtinės dujos pačios savaime yra ne energija, bet kuras, naudojamas energijai gauti.
4. Projekto 2 straipsnio 6 dalies nuostata ,,kuriuos galima naudoti vartojimui” redaguotina kalbiniu aspektu.
5. Nepakankamai aišku, kodėl projekto 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžiant sąvoką ,,energetikos objektai” tarp energetikos objektų neminimi branduolinės energetikos objektai, pavyzdžiui branduoliniai reaktoriai ar kitokie branduoliniai įrenginiai, nors projekto 2 straipsnio 13 dalyje apibrėžiant sąvoką ,,valstybinės svarbos energetikos objektai” jie yra paminėti.
6. Projekto 2 straipsnio 13 dalyje apibrėžiamas sąvokos ,,valstybinės svarbos energetikos objektas” turinys. Šios sąvokos turinyje be kitų objektų yra įvardinami branduolinės energetikos objektai, kurių svarbą valstybei pripažįsta Vyriausybė. Tokia nuostata yra diskutuotina pagal jos santykį su Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo normomis, kuriose yra įtvirtinta, kad Seimas įstatymu nustato kurios įmonės ir įrenginiai, tarp jų ir steigtini, turi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui. Be to, Seimas 1999 lapkričio 16 d. priėmė nutarimą ,,Dėl strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių objektų”, kuriuo pavedė Vyriausybei parengti ir pateikti Seimui tokių objektų įstatymo projektą. Iš projekte pateiktos sąvokos turinio akivaizdu, kad čia minimi objektai (pagal įvairius parametrus) laikytini objektais, kurie turi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui. Todėl lieka neaišku, ar šiame projekte būtų sprendžiamas tokių objektų klausimas.
Be to, iš šioje dalyje pateikto sąvokos apibrėžimo, o taip pat antrojo skirsnio ,,Energetikos politika ir valdymas” kuriame apibrėžta energetikos valdymo institucijų kompetencija, nesuprantama, kurios iš nurodytų institucijų žinioje būtų valstybinės svarbos energetikos objektų sąrašo sudarymas, kokia tvarka ir kokios institucijos sprendimu tokie objektai būtų pripažįstami valstybinės svarbos energetikos objektais.
7. Projekto 2 straipsnio 15 dalis taisytina, nes pagal tokią dalies redakcija galima suprasti, kad normalus energijos išteklių ar energijos tiekimas sutrinka būtent dėl to, kad Vyriausybė paskelbia ekstremalią padėtį. Tobulinant šios dalies redakciją siūlytume atsižvelgti į Valstybės rezervo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje pateiktą sąvokos ,,ekstremali situacija” apibrėžimą. Taip pat, atsižvelgiant į Valstybės rezervo įstatyme, Civilinės saugos įstatyme ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose ekstremalias situacijas, vartojamas sąvokas vietoj sąvokos ,,ekstremali energetikos padėtis” reikėtų vartoti sąvoką ,,ekstremali energetikos situacija”.
8. Projekto 2 straipsnio 19 dalyje prieš žodį ,,tiekimo” įrašytinas žodis ,,energijos”.
9. Direktyvose 96/92/EB ,,Dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių” bei 98/30/EB ,,Dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių” vartojamos ,,vartotojo”, ,,galutinio vartotojo” bei ,,didmeninio vartotojo” sąvokos. Įstatymo projekto 2 straipsnio 23 dalyje apibrėžiamas ,,laisvasis vartotojas” (tai – ,,energijos vartotojas, turintis teisę pasirinkti tiekėją”). Iš pateikiamo apibrėžimo nėra aišku, ar čia turimas minty minėtose direktyvose nurodomas ,,didmeninis vartotojas”, kuris suprantamas kaip bet koks fizinis ar juridinis asmuo, perkantis ar parduodantis elektros energiją (dujas)…”, ar koks kitas vartotojas.
10. Projekto 4 straipsnio 1 punkte po žodžio ,,institucijos” įrašytini žodžiai ,,išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytas institucijas”.
11. Projekto 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata ,,kertančių valstybės sieną” redaguotina kalbiniu aspektu. Be to, šios dalies 9 punkte nepakankamai aišku, kam Vyriausybė nustatys minimus įpareigojimus.
12. Projekto 6 straipsnio 4 punktas tikslintinas, nes galima suprasti, kad Ūkio ministerija Seimo patvirtintą strategiją peržiūrės ir teiks Vyriausybei pasiūlymus dėl atnaujinimo iš karto po to, kai Seimas ją patvirtins. Tai nesiderintų su projekto 9 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią strategija rengiama, peržiūrima ir atnaujinama ne rečiau kaip kas 5 metai. Be to, 6 straipsnio 4 punkte žodžiai ,,Seimo priimtą” išbrauktini kaip pertekliniai.
13. Projekto 6 straipsnio 6 punktas išbrauktinas kaip perteklinis, nes Lietuvos Respublikos teisės aktų derinimas su Europos Sąjungos teisės aktais turėtų būti sudėtine kituose šio straipsnio punktuose nustatomų Ūkio ministerijos funkcijų dalimi.
14. Projekto 6 straipsnio 12 punkte išbrauktinas žodis ,,stambių”. Priešingu atveju šio punkto nuostata nesiderintų projekto 2 straipsnio 13 dalimi.
15. Projekto 7 straipsnis papildytinas nuostata, kad Aplinkos ministerija vykdo ir kitas šio bei kitų įstatymų nustatytas funkcijas, nes pavyzdžiui, projekto 6 straipsnio 12 punktas numato funkciją Aplinkos ministerijai.
16. Projekto 9 straipsnio 6 dalis tikslintina, nes nepakankamai aišku, kodėl strategijos negalėtų įgyvendinti kitos valstybės ir savivaldybių įstaigos ir institucijos. Taip pat nepakankamai aišku, ką norima nustatyti tuo, kad strategiją <…> įgyvendina valstybės.
17. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad projekto 10 straipsnio 2 dalies 5 punkte minima sąvoka ,,atliekiniai energijos ištekliai”, tačiau projekte nėra pateiktas šios sąvokos apibrėžimas.
18. Projekto 12 straipsnio 9 dalyje vietoj žodžio ,,tekstus” rašytinas žodis ,,projektus”.
19. Projekto 13 straipsnio 1 dalyje nepakankamai aišku, kieno nustatyta teritorija turima omenyje.
20. Projekto 13 straipsnio 3 dalis išbrauktina kaip nereikalinga juridiniu aspektu, nes joje formuluojama nuostata yra savaime suprantama.
21. Projekto 16 straipsnyje numatoma, kad energetikos veiklai gali būti nustatomos licencijos arba leidimai, o licencijuojamos veiklos nustatomos energetikos sektorių ir kituose įstatymuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei įstatymo projekte, nei sektorių įstatymuose (Elektros energijos bei Gamtinių dujų) nėra pilnai perkeltos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvų 98/30/EB ,,Dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių bei 96/92/EB ,,Dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių” nuostatos, susijusios su licencijų bei leidimų išdavimu. Pvz.: nei vienaname iš šių įstatymų nėra minima valstybės pareiga informuoti Europos Komisiją apie atsisakymo išduoti licencijas ar leidimus priežastis. Todėl siūlytume arba papildyti įstatymo projektą, arba nurodyti į licencijavimo taisykles, kuriose būtų galima nuosekliai perkelti nurodytų direktyvų nuostatas. (Kaip pažymėjo Europos Komisija, įvertindama Lietuvos pažangą energetikos sektoriuje 2001 m. metiniame pranešime, poįstatyminių teisės aktų kūrimas turėtų būti spartinamas).
22. Tarybos direktyvoje 90/377/EEB ,,Dėl Bendrijos procedūrų pramonės vartotojų dujų ir elektros energijos kainų skaidrumui didinti” nustatoma valstybės narės pareiga užtikrinti, kad dujas ir elektros energiją galutiniams pramonės vartotojams tiekiančios įmonės suteiktų Europos Bendrijų Statistikos biurui informaciją, susijusią su dujų ir elektros energijos kainomis. Todėl siūlytume papildyti projekto 16 straipsnį nuostatomis, suteiksiančioms teisinį pagrindą minėtą direktyvą įgyvendinančiam poįstatyminiam teisės aktui, nes nei Elektros energijos, nei Gamtinių dujų įstatymai to nenumato.
23. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad projekto 19 straipsnio nuostatos, susijusios su informavimu tik iš dalies atspindi Europos Tarybos direktyvos 736/96/EB ,,Dėl Komisijos informavimo apie Bendrijos interesus atitinkančius investicinius projektus naftos, gamtinių dujų ir elektros energijos sektoriuose” nuostatas, t.y. direktyvoje nustatoma dvejopo pobūdžio pareiga: pirma – tai valstybės narės pareiga suteikti Europos Komisijai informaciją apie minėtos direktyvos priede nurodytus investicinius projektus, antra – asmenų bei įmonių pareiga informuoti valstybę narę apie atitinkamus projektus. Siūlytume atitinkamai taisyti projekto 19 straipsnį.
24. Projekto 22 straipsnio 2 dalyje išbrauktinas žodis ,,teisėtai”.
25. Projekto 23 straipsnio 3 dalies nuostata ,,kitais teisėtais būdais” redaguotina, nes ji suponuoja prielaidą, kad energetikos įmonės gali energetikos objektus valdyti neteisėtais būdais.
26. Tarybos direktyvos 91/296/EEB ,,Dėl gamtinių dujų tranzito tinklais” bei 90/547/EEB ,,Dėl elektros energijos tranzito elektros perdavimo tinklais” nustato pareigą perdavimo objektus valdančioms energetikos įmonėms informuoti apie tranzito poreikius, tranzito sutarčių sudarymą ir kt. ne tik atitinkamas valstybės narės institucijas, bet ir Europos Komisiją. Be to, šiose direktyvose nustatomi reikalavimai gamtinių dujų bei elektros energijos tranzito sutartims. Šių reikalavimų įstatymo projekte nėra. Todėl siūlytume papildyti įstatymo projekto 24 straipsnį, pateikiant nuorodą į teisės aktą ar instituciją, nustatančią energijos tranzito tvarką ir sąlygas. Taip pat manytume, kad projekto 2 straipsnyje būtų tikslinga apibrėžti ,,energijos tranzito” sąvoką.
27. Projekto 25 straipsnio 2 dalyje formuluojama nuostata, kuri yra lyg išimtis iš bendros nuostatos, kad ekstremalią energetikos padėtį skelbia Vyriausybė, tačiau būtų galima atkreipti dėmesį į tai, kad projekte nėra aiškiai suformuluota, kokia tvarka tokia padėtis būtų skelbiama. Projekte tai yra paminėta tik kaip viena iš Vyriausybės funkcijų. Manytume, kad tokios situacijos skelbimo tvarka turėtų būti reglamentuota detaliau. Taip pat būtų galima pažymėti, kad pagal projekto nuostatas ekstremali energetikos padėtis skelbiama, o ne įvedama. Todėl atitinkamai reikėtų patikslinti projekto 25 straipsnio 2 dalies nuostatas. Taip pat šioje dalyje reikėtų kalbėti ne apie Vyriausybės sprendimą, bet apie jos nutarimą.
28. Projekto 25 straipsnio 4 dalyje reikėtų kalbėti ne apskritai, kad esant ekstremalios situacijos padėčiai energetikos įmonė neatsako už nuostolius, padarytus vartotojams, bet apie tai, kad minėtos įmonės neatsako už nuostolius, padarytus vartotojams dėl energijos bei energijos išteklių tiekimo.
29. Projekto 25 straipsnio 4 dalis nekoresponduoja su Civilinio kodekso 2.80 straipsnio 2 dalies norma, nes joje įvardinami du subjektai, kurie gali duoti nurodymus įmonėms :Vyriausybė ir vietos savivaldos institucijos.
30. Projekto 25 straipsnio 5 dalyje vartojamas sąvokas derinant su Valstybės rezervo įstatyme vartojamomis sąvokomis vietoj žodžių ,,valstybės atsargos” įrašytini žodžiai ,,valstybės rezervas”.
31. Projekto 25 straipsnio 6 dalis nekoresponduoja su Įmonių įstatymo 14 straipsnio 4 dalies bei Civilinio kodekso 2.80 straipsnio 2 dalies nuostatomis.
32. Svarstytina, ar projekto 25 straipsnyje nereikėtų aptarti kaip bus atlyginami nuostoliai įmonėms.
33. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad direktyvose 98/30/EB ,,Dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių” bei 96/92/EB ,,Dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių” aplinkybės, kuriomis valstybė narė gali imtis būtinų apsaugos priemonių (pvz.: skelbti ekstremalią energetikos padėtį) bei šių priemonių pobūdis yra gana griežtai apibrėžti. Minėtose direktyvose nurodoma, kad energetikos krizė turi būti staigi, o priemonės, kurių valstybė narė imasi turi būti laikino pobūdžio, kaip galima mažiau pažeisti vidaus rinką bei savo mastu turi būti griežtai proporcingos iškilusiems sunkumams. Toliau direktyvose nurodoma valstybės pareiga informuoti Europos Komisiją bei kitas valstybes nares, kurios, beje, gali nuspręsti, kad valstybė narė, kuri ėmėsi būtinų apsaugos priemonių, turi jas pakeisti ar uždrausti. Atsižvelgiant į aukščiau minėtas direktyvų nuostatas, manytume, kad projekto 25 straipsnis yra koreguotinas, nes jo nuostatos yra liberalesnes už tas, kurias nustato minėtos direktyvos.
34. Projekto 27 straipsnis nepagrįstai susiaurina atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus, apsiribojant tik administracine atsakomybe. Šį straipsnį reikia išdėstyti taip: ,,Asmenys už šio įstatymo pažeidimus atsako įstatymų nustatyta tvarka”.
35. Projekto 28 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąvoką ,,eksploatavimas” bei 28 straipsnio 2 dalyje vartojamą sąvoka ,,naudojimas” reikėtų suderinti tarpusavyje.
36. Diskutuotina, ar projekto 28 straipsnio 2 dalyje siūlomas keturių mėnesių terminas, per kurį turi būti paduotas prašymas teismui dėl bešeimininkio energetikos objekto perdavimo valstybės ar savivaldybės nuosavybėn, būtų pakankamas. Šia prasme jis gali būti traktuotinas kaip pernelyg trumpas savininko, kuris gali paaiškėti ir po tokio objekto įtraukimo į apskaitą, teisių gynimo požiūriu, nes pagal Civilinio kodekso 4.58 straipsnį tai vienerių metų terminas.
Šio straipsnio 2 dalies nuostata dėl Vyriausybės teisės priimti sprendimus savivaldybių nuosavybėn perduotų bešeimininkių energetikos objektų atžvilgiu prieštarauja konstituciniam savivaldybių savarankiškumo principui, Vietos savivaldos įstatymo normoms, kurios reglamentuoja savivaldybių turto klausimus.
Be to, ši projekto nuostata neatitinka ir Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymui, kuris reglamentuoja tiek valstybės tiek ir savivaldybių turto privatizavimą, jį vykdančias institucijas bei jų kompetenciją ir pan.
Teisės departamento vyriausioji konsultantė Ona Buišienė
Teisės departamento vyresnioji konsultantė Liucija Schulte-Ebbert
Teisės departamento vyresnysis konsultantas Egidijus Rumbutis
Teisės departamento direktorius Kęstutis Virketis