A I Š K I N A M A S I S R A Š T A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO IV-VII DALIŲ PROJEKTO
Projekto IV dalis - Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai – susideda iš penkių skyrių (XX – XXVI skyriai). Projekte siūloma įtvirtinti daugiau atskirų civilinių bylų kategorijų nagrinėjimo ypatumų nei yra šiuo metu galiojančiame Civilinio proceso kodekse.
Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumų egzistavimo būtinybę pagrindžia pačių materialių teisinių santykių, iš kurių kyla atitinkami ginčai, ypatumai, arba tam tikros bylos pobūdis. Pirmiausia tai pasakytina apie bylas, kuriose yra tam tikras viešas interesas šių bylų baigtimi (nedispozityvios arba mišrios bylos). Antroji kategorija – vadinamosios “aiškios” bylos, kurių nagrinėjimui netikslinga taikyti visus ieškininės teisenos reikalavimus.
Pirmosios kategorijos (nedispozityvioms) byloms priskirtinos bylos kylančios iš šeimos ir darbo teisinių santykių. Kalbant tiek apie šeiminius, tiek ir apie darbo ginčus, negalime teigti, jog paliečiamas tik privatus interesas. Atvirkščiai, jau Konstitucijoje įtvirtinta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Dėl to procese atsiranda daugiau teismo teisių ir pareigų (pvz.: teismas nėra saistomas šalių pateiktais įrodymais ar skundo ribomis) įtvirtinama daugiau procesinių garantijų šalims (pvz.: draudimas priimti sprendimą už akių).
Kita grupė ypatumų skirta paspartinti “visiškai aiškių” bylų bei bylų, kuriose visi reikalavimai grindžiami rašytiniais įrodymais, nagrinėjimą. Projekte siūloma įtvirtinti keturias tokių bylų kategorijas – bylos dėl turto valdymo pažeidimo, dokumentinis procesas, teismo įsakymas bei ginčų dėl nedidelių sumų priteisimo nagrinėjimo ypatumai. Šie ypatumai turėtų padėti geriau funkcionuoti civilinei apyvartai ir diferencijuoti pažeistų teisių gynimo procedūrą priklausomai nuo bylos sudėtingumo, taip pat suteikti šalims pasirinkimo galimybę.
Projekto rengimo darbo grupei priimtina pasirodė germaniškoji ypatingosios teisenos koncepcija, kurioje ginčo dėl teisės buvimas ar nebuvimas nevaidina praktiškai jokio didesnio vaidmens. Byla, jeigu ji yra priskirtina ypatingosios teisenos veiklos sferai, čia bus išnagrinėta nepriklausomai nuo ginčo dėl teisės buvimo ar nebuvimo. Taigi, kuria iš teisenų turi būti nagrinėjama byla, apsprendžia ne ginčo dėl teisės buvimas ar nebuvimas, bet konkrečios bylos pobūdis.
Pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos iš esmės nėra “grynai teisminės”. Atvirkščiai, savo prigimtimi tai klausimai, kurie galėtų būti sprendžiami vykdomosios valdžios (pvz.: asmens pripažinimas nežinia kur esančiu), tačiau atsižvelgiant į jų svarbumą, šių klausimų sprendimas perduotas teismams. Tai lemia kitokį teismo elgesį procese. Šiuo atveju teismas elgiasi iš esmės kaip vykdomosios valdžios atstovas, kuriam yra pateikiamas paklausimas – išnagrinėja visas jo nuomone esmines aplinkybes ir atsako į pateiktą klausimą. Todėl klasikinių civilinio proceso principų (dispozityvumo, rungtyniškumo ir pan.) taikymas ypatingojoje teisenoje yra iš esmės apribotas. Teismas neapsiribodamas byloje pateikta medžiaga ir nepriklausomai nuo ginčo dėl teisės buvimo išsiaiškina visas jo nuomone esmines bylos aplinkybes bei atsako į pateiktą klausimą. Ši ypatingosios teisenos koncepcija ir yra įgyvendinta pateiktame Civilinio proceso kodekso projekte.
Atsižvelgiant į naujojo Civilinio kodekso nuostatas, siūloma įtvirtinti naujas ypatingosios teisenos bylų kategorijas – bylos dėl nepilnamečio pripažinimo veiksniu, bylos, kylančios iš daiktinių teisių, bylos dėl šeimos teisinių santykių, išskyrus bylas, nagrinėtinas ieškininės teisenos tvarka pagal šio kodekso penktosios dalies pirmąjį skyrių bei civilinio kodekso trečiąją knygą, bylos dėl hipotekos teisinių santykių ir kt.
Projekto VI dalis - Vykdymo procesas – susideda iš aštuoniolikos skyrių (XLI – LIX). Teismo valdžios veiklos efektyvumas nemaža dalimi atsiskleidžia teismo sprendimų vykdymo stadijoje. Lietuvoje įgyvendinama teisinės sistemos reforma iki šiol praktiškai nepalietė vienos iš svarbiausių šios sistemos grandžių - teismo sprendimų vykdymo instituto.
Praktika rodo, kad priverstinio sprendimų vykdymo institutas šiuo metu yra silpniausia grandis asmenų teisių apsaugos sistemoje. Įtvirtinus privačią nuosavybę, suteikus ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, susiformavo sudėtingesni ūkiniai santykiai. Naujai susiformavus privačios nuosavybės santykiams būtina peržiūrėti vykdymo procesą reglamentuojančias normas ir pritaikyti jas prie nūdienos realijų.
Pastaraisiais metais pagrindinis dėmesys kuriant naujus įstatymus buvo skiriamas materialios teisės normų kūrimui. Jų tikslas teisiškai įtvirtinti naujas socialinio, ekonominio ir politinio gyvenimo realijas. Vykdant teismų reformą, jos pagrindinės kryptys buvo nukreiptos į naujos teismų sistemos funkcionavimo teisinės bazės sukūrimą. Teismo sprendimų vykdymo problemos buvo paliktos nuošalyje.
Teismo sprendimų vykdymo efektyvumas parodo visos pažeistų teisių gynimo sistemos lygį. Todėl materialios teisės pakeitimai (visų pirma civilinių teisinių santykių, tokių kaip nuosavybės teisės, vertybinių popierių, akcinių bendrovių ir kt. įstatymai) sąlygoja būtinumą sukurti tokią sprendimų vykdymo sistemą, kuri kilus konfliktui galėtų priversti skolininką įvykdyti prievoles.
Visuotinai žinoma dabar esanti vykdymo proceso faktinė ir teisinė padėtis, kada dėl vykdymo proceso trūkumų negali būti privalomai realizuojamos materialios teisės normos. Tuo diskredituojama pati teisingumo idėja, kadangi suinteresuotas asmuo negali pasiekti realaus teismo sprendimo įvykdymo.
Reikia pabrėžti, kad šiuo metu esančios teismo sprendimų vykdymo sistemos problemos nėra vien tik teisinės problemos ir negali būti išspręstos tik teisinėmis priemonėmis. Jos glaudžiai susijusios su esama politine, socialine ir, visų pirma, ekonomine valstybės padėtimi. Tačiau problemos, susijusios su vykdymo proceso teisinėmis problemomis, turi būti sprendžiamos kuo skubiau. Atkreiptinas dėmesys, kad naujajame vykdymo procese labai padidėja teisėjo vaidmuo.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 1484 “Dėl teismo antstolių institucinės reformos metmenų patvirtinimo” patvirtino Teismo antstolių institucinės reformos metmenis (toliau – Metmenys). Juose numatyta, kad turi būti parengtas Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo, apibrėžiančio antstolių statusą, funkcijas, savivaldą, kontrolę bei kitus klausimus, projektas bei šio įstatymo įsigaliojimo įstatymo projektas. Įstatyme nurodoma, jog antstolis - tai profesines paslaugas teikiantis asmuo, kurį valstybė deleguoja atlikti sprendimų vykdymo bei kitas įstatymų numatytas funkcijas, suteikdama reikiamus įgaliojimus, taip pat nustatomi reikalavimai asmenims, pretenduojantiems eiti antstolio pareigas, įvedamas antstolio padėjėjo institutas.
Rengiant Civilinio proceso kodekso projektą vadovautasi nuostata, kad Vykdymo procesas bus taikomas užbaigus institucinę teismo antstolių reformą. Procesinis teismo sprendimų vykdymo reglamentavimas parengtas atsižvelgiant į Metmenyse numatytą teismo antstolių teisinį statusą.
Vykdymo procese beveik nereglamentuojami vykdymo išlaidų klausimai, kadangi, iš esmės, tai nėra procesiniai klausimai. Be to, vykdymo išlaidų reglamentavimas glaudžiai siejasi būsimu teismo antstolių teisiniu statusu, kuris iki šiol nėra visiškai aiškus. Vykdymo išlaidų dydis bus reglamentuojamas Sprendimų vykdymo instrukcijoje (šis klausimas dabar yra sureguliuotas pačiame Civilinio proceso kodekse).
Pagrindinės šiuo metu egzistuojančios vykdymo proceso problemos yra šios:
-nepagrįstai pažeistas išieškotojo ir skolininko teisių balansas;
-nepakankamas vykdymo proceso teisinis reglamentavimas;
-itin neefektyvios turto realizavimo procedūros;
-siauras priverstinio vykdymo priemonių ratas;
-nėra informacijos paieškos apie skolininko turtą sistemos ;
-nėra vykdymo procedūrų diferencijavimo pagal subjektus ir objektus;
-nepakankamos sankcijos už teismo sprendimų nevykdymą;
-vykdymo proceso normų netobulumas, leidžiantis "teisėtai" vilkinti vykdymo procesą.
Šių problemų šalinimo linkme, atsižvelgiant į kitų valstybių patirtį, yra parengta Civilinio proceso kodekso VI dalis - Vykdymo procesas.
Lietuvoje diegtina šiuolaikinės teisės išvystyta teisinė skolininko apsaugos sistema. Ji negali būti išplėsta tiek, kad vykdymas apskritai taptų neperspektyvus. Tuo, tam tikra prasme, nėra suinteresuoti patys skolininkai. Patikimo skolininko išsaugojimu suinteresuotas ir išieškotojas. Skolininkas, kuris atliekant priverstinio vykdymo veiksmus išlieka ekonomiškai gyvybingas, labiau atitinka išieškotojo interesus, negu ekonomiškai žlugęs skolininkas. Tačiau jei teisės sistema perdaug užtikrina skolininko teisių apsaugą, ji atima iš išieškotojo galimybę apsaugoti savo teises ir daro vykdymo procesą fikcija teisingumo prasme. Tuo pakertama skolininko moralė nuvertinamas teismo procesas. Todėl naujojo Civilinio proceso kodekso projekto vykdymo procese būtina išsaugoti priešingų išieškotojo ir skolininko interesų balansą. Kartu reikia pažymėti, kad skolininko apsaugos apimtis įstatymų leidyboje priklauso nuo bendros valstybės ekonominės padėties.
Siekiant apsaugoti vykdymo proceso šalių interesus išieškotojui suteikta teisė aktyviai dalyvauti vykdymo procese. Jis turi teisę pasirinkti skolininko turtą, į kurį turi būti nukreiptas išieškojimas (projekto 662 str.), supaprastinta turto perdavimo išieškotojui procedūra, jeigu turto niekas neperka iš varžytynių (projekto 719, 720, 723, 722 str.). Tačiau išieškotojo teisė pasirinkti turtą, į kurį nukreipti išieškojimą ribojama įstatymu: pirmiausia išieškojimą galima nukreipti į tą turtą, kurio paėmimas mažiau paliestų skolininko interesus (projekto 664, 665 str.). Taip siekiama apsaugoti skolininko-fizinio asmens bei jo šeimos interesus, kad būtų išsaugotos elementarios gyvenimui būtinos sąlygos. Skolininko-juridinio asmens ekonominį gyvybingumą turėtų padėti išsaugoti tai, kad į gamybai būtiną turtą išieškojimas nukreipiamas paskutine eile (projekto 665 str.), be to, į antrąją eilę įtrauktas platesnis turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, sąrašas, suteikiant didesnę galimybę pasirinkti turtą, kad išieškojimas, visų pirma, nebūtų nukreiptas į apyvartines lėšas ir nestabdytų juridinio asmens veiklos.
Siekiant apginti skolininko interesus, priverstinio vykdymo veiksmai gali būti pradėti tik pasibaigus raginime įvykdyti sprendimą geruoju, terminui (projekto 655 – 661 str.). Jeigu teismo sprendime įvykdymo terminas nenustatytas, teismo antstolis skolininkui įvykdyti sprendimą geruoju paskiria dešimt dienų, skaičiuojant nuo raginimo įteikimo dienos. Vykdant iškeldinimą iš gyvenamosios patalpos raginimo įvykdyti sprendimą geruoju terminas nustatomas ne trumpesnis kaip penkiolika ir ne ilgesnis kaip trisdešimt dienų. Skolininkas iki pat varžytynių pradžios gali rūpintis savo turto pardavimu: gali pats surasti turto pirkėją ir jeigu toks pirkėjas sumoka visą parduodamo turto kainą, turtas parduodamas skolininko surastam pirkėjui. Skolininkas gali pats reklamuoti parduodamą iš varžytynių turtą, taip pritraukdamas daugiau potencialių pirkėjų. Skolininkui sudaromos įstatyminės prielaidos siekti, kad turtas iš varžytynių būtų parduotas už kuo aukštesnę kainą.
Realizuojant turtą ypač svarbu teisingai nustatyti jo vertę. Todėl įkainojant turtą teismo antstolis turi atsižvelgti į išieškotojo ir skolininko nuomonę dėl turto vertės. Jeigu išieškotojas ar skolininkas prieštarauja teismo antstolio nustatytai turto vertei, kviečiamas ekspertas (projekto 681, 682 str.).
Užpildant dabar galiojančio vykdymo proceso spragas, nustatytas teismo antstolio nušalinimo mechanizmas, reglamentuotos vykdymo proceso šalių teisės ir pareigos, ekspertizės paskyrimo tvarka, nematerialaus turto arešto tvarka, varžytynių vedimo tvarka, vykdomosios bylos užbaigimas, išieškojimo nukreipimo į vertybinius popierius procesiniai ypatumai, iškeldinimas ir įkeldinimas, užsienio teismų sprendimų vykdymo ypatumai ir kt.
Siekiant, kad priverstinio turto realizavimo procedūros būtų efektyvesnės ir išvengta piktnaudžiavimų nepagrįstai nuvertinant turtą, įstatymas nustato pradinę pirmą kartą parduodamo iš varžytynių turto kainą – 80 proc. turto vertės (projekto 718 str.). Turto pirkimas varžytynėse dažniausiai susijęs su konfliktu su buvusiu savininku (skolininku), realaus turto paėmimo problemomis ir pan. Be to, pats turto pirkimas iš varžytynių emociškai nemalonus. Todėl turto pardavimas nustatant pradinę pardavimo iš varžytynių kainą lygią turto vertei (kaip yra dabar galiojančiame Civilinio proceso kodekse), yra nerealus. Pradinė parduodamo iš varžytynių turto kaina gali būti žymiai pakelta, priklausomai nuo paklausos.
Tai, kad nepardavus turto iš varžytynių ir išieškotojui įstatymų nustatyta tvarka atsisakius jį pasiimti, turtas grąžinamas skolininkui ir į šį turtą vienerius metus negali būti nukreiptas išieškojimas, turėtų versti išieškotoją atsakingiau pasirinkti turtą, į kurį nukreipiamas išieškojimas, rūpintis jo realizavimu. Atsisakydamas pasiimti tokį turtą išieškotojas rizikuoja, kad nesant kito turto, gali nebūti galimybės įvykdyti išieškojimą.
Numatomas skelbimo apie varžytynes turinys, leidžiantis visapusiškai informuoti apie parduodamą turtą, paskelbimo būdas – skelbiant spaudoje, interneto tinklapyje, pakabinant skelbimą ant paties turto (namo, sklypo ir pan.) leistų plačiau informuoti potencialius pirkėjus apie varžytynes (projekto 705 – 707 str.).
Vykdymo proceso stabilumui didelę reikšmę turės labai griežtai reglamentuota turto pardavimo iš varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais procedūra (projekto 602 str.).
Išplečiant priverstinio vykdymo būdų ratą, kaip priverstinio vykdymo būdas, įvedamas skolininko turto administravimas (projekto 624, 683, 744 str.).
Ieškant skolininko teismo antstoliui suteikiama teisė naudotis valstybinių registrų duomenimis. Projekte nustatoma skolininko pareiga teismo antstolio reikalavimu raštu pateikti duomenis apie turimą turtą ir jo buvimo vietą, pas trečiuosius asmenis esantį turtą, lėšas kredito įstaigose. Tokia sistema yra daugelyje Europos valstybių.
Diferencijuojant išieškojimą pagal subjektus, projekte reglamentuojami išieškojimo iš fizinių ir juridinių asmenų ypatumai. Pagal išieškojimo objektus nustatyti ypatumai išieškant iš kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, nukreipiant išieškojimą į vertybinius popierius, indėlius kredito įstaigose, valstybės ir savivaldybių turtą bei išieškojimą iš jų įstaigų ir kt.
Siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, išplėstas turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, sąrašas, apsunkintas iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų vykdant išieškojimą už komunalines paslaugas (projekto 663 str.), vykdant iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų apie iškeldinimą turi būti pranešama vaikų teisių apsaugos tarnyboms. Apsaugant vaikų interesus gali būti sumažinta iš skolininko darbo užmokesčio skoloms padengti išskaitoma dalis (projekto 736 str.). Be to, projekte numatyta, kad nukreipti išieškojimą į skolininkui priklausantį gyvenamąjį būstą, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija tris tūkstančius litų.
Sankcijos už teismo antstolio reikalavimų nevykdymą numatomos tokios pačios ir taikomos tokia pačia tvarka kaip ir už teismo reikalavimų nevykdymą. Sankcijų dydis ir jų skyrimo tvarka reglamentuoti Civilinio proceso kodekso projekto bendrojoje dalyje.
Siekiant užkirsti kelią vykdymo proceso vilkinimui, nustatyti atskirų vykdymo veiksmų atlikimo terminai, griežčiau reglamentuota vykdomosios bylos sustabdymo ir vykdymo veiksmų atidėjimo procedūra, teismo antstolio veiksmų apskundimas.
Vakarų Europos valstybių teisėje palaipsniui buvo atsisakyta visiško skolininko turto paėmimo. Kadangi asmenys, gaunantys darbo užmokestį, sudaro gyventojų (kartu ir skolininkų) daugumą, buvo apribotas išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio dydis. Tai ypač aktualu Lietuvoje. Todėl iš esmės pakeistas dabar esantis išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio dydis. Skolininko darbo užmokestis dalijamas į dvi dalis: dalis neviršijanti 1 MGL ir kita dalis, viršijanti 1 MGL. Iš pirmosios dalies numatoma išieškoti 20 procentų įsiskolinimui padengti. Kai kuriais atvejais, pvz. išieškant alimentus, gali būti išieškoma iki 50 procentų. Iš antrosios darbo užmokesčio dalies, viršijančios 1 MGL paprastai išskaitoma 70 procentų skoloms padengti. Tokia išieškojimo sistema leidžia subalansuoti skolininko ir išieškotojo interesus (projekto 736 str.).
Su skolininko teisių apsaugos problema susijęs vykdymo ekonomiškumo principas. Šis principas, kaip kertinis vykdymo proceso principas, tiesiogiai įtvirtinamas projekte. Vykdymo procese turi būti siekiama įvykdyti sprendimą kuo ekonomiškiau, kad būtų išvengta ekonominės vertės praradimo, kad būtų užkirstas kelias nebūtiniems skolininko nuostoliams ir išieškotojui gautas kuo didesnis ieškinio patenkinimas. Tačiau, jeigu norime, kad vykdymo procesas būtų sėkmingas, jis turi vykti sparčiai. Todėl jis ne visada gali vykti ekonomiškai palankiausiu momentu. Praktika rodo, kad turto realizavimas ilgai užtrunka ir priverstinis turto pardavimas skolininkui materialiai labai nuostolingas. Todėl numatyta, kad jeigu galima išieškoti priteistą sumą per 6 mėnesius iš skolininko darbo užmokesčio, išieškojimas į skolininko turtą nenukreipiamas (projekto 663 str.).
Vykdant nepiniginio pobūdžio sprendimus (įpareigojimą atlikti tam tikrus veiksmus) išlieka iki šiol buvusi baudų sistema, turinti priversti skolininką atlikti teismo sprendime nurodytus veiksmus.
Projekto VII dalis - Tarptautinis civilinis procesas – susideda iš dviejų skyrių (LX – LXI). Šios dalies paskirtis – reglamentuoti Lietuvos civilinio proceso dalies, kuri yra susijusi su taip vadinamu “tarptautiniu elementu”, nuostatas. Šie klausimai Lietuvoje pirmą kartą reglamentuoti atskirame Civilinio proceso kodekso skyriuje. Pagrindinis dėmesys skiriamas iš esmės dviem klausimams – teismų kompetencijai ir užsienio teismų sprendimų pripažinimui bei vykdymui reglamentuoti. Tai pačios svarbiausios tarptautinio civilinio proceso dalys. Tiek teismų kompetencijos (taip pat numatant ir išimtinę Lietuvos teismų kompetenciją), tiek ir sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimai visiškai atitinka 1988 m. Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir sprendimų vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose nuostatas bei naujų Europos Sąjungos direktyvų, kurios dar įsigalios, turinį. Tai leidžia mums teigti, jog Civilinio proceso kodekso projektas visiškai atitinka Europos Sąjungos teisės reikalavimus. Be to, projekte įtvirtinta abipusiškumo taisyklė sprendžiant užsienio teismų sprendimų pripažinimo bei vykdymo klausimus leis Lietuvai įtakoti mūsų teismų sprendimų pripažinimo procedūrą užsienio valstybėse dar nesant Lietuvai atitinkamų konvencijų dalyvių. Kita vertus, jeigu užsienio valstybės nepripažins Lietuvos teismų sprendimų, Lietuvos teismai taip pat galės jų nepripažinti. Kitaip tariant, abipusiškumo principas sudaro Lietuvai galimybę žengti pirmą žingsnį. Pateiktoje dalyje taip pat aptariami ir kiti klausimai – teismo išlaidų, procesinio veiksnumo ir pan.
Neigiamų pasekmių, priėmus Civilinio proceso kodekso projektą nenumatoma. Atvirkščiai, tai padės, visų pirma, tinkamai įgyvendinti naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, antra, labiau užtikrins teisių gynimo galimybes, civilinio proceso principų realizavimą, užkirs kelią nepagrįstam bylų vilkinimui, neleis piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, padės labiau realizuoti teisės į operatyvų ginčo nagrinėjimą įgyvendinimą.
Priėmus Civilinio proceso kodeksą, reikės pripažinti netekusiu galios šiuo metu tebegaliojantį Civilinio proceso kodeksą, pripažinti netekusiais galios Lietuvos Respublikos kilnojamojo turto įkeitimo bei Hipotekos įstatymus, pakeisti Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, taip pat kartu su šiuo parengtu kodeksu reiks parengti ir priimti įstatymą, reglamentuojantį naujojo Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarką.
Taip pat, norint visiškai įgyvendinti šiame kodekse numatytas vykdymo proceso nuostatas, turėtų būti įvykdyta Vyriausybės patvirtinta Teismo antstolių sistemos institucinę reforma, priimti poįstatyminiai aktai, būtini naujojo Civilinio proceso kodekso kai kurių normų įgyvendinimui:
1) Kreditoriaus pareiškimo formos pagal atskiras reikalavimų rūšis (projekto 433 straipsnio 3 dalis), kurias turės patvirtinti Teisingumo ministerija;
2) Sprendimų vykdymo instrukcija (projekto 583 straipsnis), kurią tvirtins Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, kuri detalizuos vykdymo procesą ir, be kita ko, nustatys teismo antstolio patvarkymo formą (projekto 689 str. 1 d., 728 str.), iškeldinimo protokolo formą (projekto 765 str.), įkeldinimo protokolo formą (projekto 767 str.).
Parengtas Civilinio proceso kodekso projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai ir Europos Sąjungos teisės reikalavimams.
Projekto įgyvendinimas nepareikalaus iš biudžeto jokių papildomų lėšų, išskyrus lėšas teisėjų, kitų teisininkų, visos visuomenės mokymui.
Projektą parengė 1996 m. vasario 5 d. Ministro Pirmininko potvarkiu sudaryta darbo grupė Civilinio proceso kodekso projektui parengti: V. Valančius (darbo grupės vadovas), A. Driukas, E. Laužikas, V. Nekrošius, J. Orlauskas, K. Ramelis, A. Simniškis, V. Višinskis.
Reikšminiai žodžiai: Civilinio proceso kodeksas, atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, ypatingoji teisena, vykdymo procesas, tarptautinis civilinis procesas.
Teisingumo ministras Vytautas Markevičius