Projekto

lyginamasis variantas

LIETUVOS RESPUBLIKOS

ŽMONIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS

ĮSTATYMO PAKEITIMO

ĮSTATYMAS

2001 m.            d. Nr.

Vilnius

(Žin., 1996, Nr. 104-2363; 1997, Nr. 66-1603; 2000, Nr. 61-1812, Nr. 92-2864)

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo nauja redakcija

Pakeisti Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymą ir išdėstyti jį taip:

LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽMONIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR

KONTROLĖS ĮSTATYMAS

1996 m. rugsėjo 25 d. Nr. I-1553

Vilnius

I SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis. Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo paskirtis

1. Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas nustato užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymo,  ginčų sprendimo bei žalos atlyginimo ir atsakomybės už teisės aktų pažeidimus užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos klausimais pagrindus, fizinių ir juridinių asmenų teises ir pareigas užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos srityje, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės finansavimo bei jų kainų kompensavimo ypatumus.

2. Jeigu kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir tarptautinės teisės aktai nustato papildomus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės reikalavimus, taikomos ir šių įstatymų bei tarptautinės teisės aktų nuostatos.

3. Jeigu Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota tarptautinė sutartis nustato kitokius užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės reikalavimus, taikomos tarptautinės sutarties nuostatos.

2 straipsnis. Įstatyme vartojamos pagrindinės sąvokos

1. Žmonių užkrečiamosios (infekcinės ir parazitinės) ligos (toliau - užkrečiamosios ligos) - užkrečiamųjų ligų sukėlėjų sukeltos žmogaus ligos, kuriomis apsikrečiama nuo žmonių (ligonio ar užkrečiamųjų ligų sukėlėjo nešiotojo), gyvūnų ar vabzdžių arba per aplinkos veiksnius. Ši sąvoka taikoma ir ligoms, kurias sukelia mikroorganizmų gaminami toksinai.

2. Karantininės užkrečiamosios ligos - ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, kurių profilaktiką ir kontrolę nustato tarptautinės teisės aktai.

3. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjai - helmintai, grybeliai, pirmuonys, bakterijos, virusai ir kiti mikroorganizmai, jų dalys, gemalai, galintys sukelti žmonių užkrečiamąsias ligas.

4. Ligoniai - asmenys, kuriems yra diagnozuota ir patvirtinta užkrečiamoji liga.

5. Asmuo, įtariamas sergantis - asmuo, kuris turi požymių, panašių į sergančiųjų užkrečiamosiomis ligomis.

6. Asmuo, turėjęs kontaktą - asmuo, turėjęs sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu ar užkrečiamųjų ligų sukėlėjus perduodančiais veiksniais.

7. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjų perdavimo veiksniai - oras, vanduo, maistas, dirva, žmogaus aplinkos objektai, kraujas ir jo preparatai, transplantantai, motinos pienas bei kiti žmogaus organizmo biologiniai skysčiai, per kuriuos užkrečiamųjų ligų

sukėlėjai patenka ar gali patekti į žmogaus organizmą.

8. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjų nešiotojas (toliau - sukėlėjo nešiotojas)- žmogus ar gyvūnas, neturintis užkrečiamosios ligos klinikinių požymių, tačiau savo organizme nešiojantis ir į aplinką išskiriantis užkrečiamųjų ligų sukėlėjus.

9. Izoliavimas - asmens, sergančio užkrečiamąja liga, įtariamo sergančio, turėjusio kontaktą, ar sukėlėjo nešiotojo atskyrimas nuo aplinkinių žmonių norint išvengti užkrečiamosios ligos plitimo.

10. Užkrečiamosios ligos židinys - užkrečiamąja liga sergantis asmuo arba šio asmens ar sukėlėjo nešiotojo buvimo vieta ir jos aplinka, kurioje užkrečiamųjų ligų sukėlėjai gali plisti, taip pat vietovė, kurioje užkrečiamųjų ligų sukėlėjai egzistuoja, nesvarbu, ar joje būna žmogus.

11. Užkrečiamųjų ligų profilaktika - tai organizacinės, teisinės, ekonominės, technologinės, higieninės, epidemiologinės, imunobiologinės, chemoprofilaktikos, sveikatos ugdymo priemonės, taip pat  kiti  veiksmai  ir  metodai,  kurie  skirti  išvengti užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir jų plitimo.

12. Užkrečiamųjų ligų kontrolė - organizacinių, epidemiologinės priežiūros,  medicinos  (užkrečiamųjų ligų diagnostikos,  gydymo) priemonių, skirtų riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, visuma.

13. Užkrečiamųjų  ligų  epidemiologinė  priežiūra  (toliau - epidemiologinė  priežiūra) - užkrečiamųjų  ligų  ir  jų  sukėlėjų privalomas epidemiologinis  registravimas,  užkrečiamųjų ligų epidemiologinis monitoringas, epidemiologinė analizė, epidemiologinė prognozė ir epidemiologinė diagnostika,  kad  būtų

galima šias ligas efektyviai kontroliuoti.

14. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinis monitoringas -  sergamumo

lygių, mirtingumo, mirštamumo nuo užkrečiamųjų ligų, užkrečiamųjų  ligų atsiradimo  ir  paplitimo  dėsningumų,  užkrečiamųjų  ligų profilaktikos  ir  kontrolės priemonių bei programų  įgyvendinimo kokybės  ir  efektyvumo  ištisiniai  ir  atrankiniai  statistikos stebėjimai.

15. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinė analizė -  epidemiologinio monitoringo duomenų apdorojimas,  saugojimas, šių duomenų retrospektyvi  ir operatyvi analizė, užkrečiamųjų ligų  kontrolės ir  profilaktikos priemonių pagrindimas, šių priemonių kokybės ir efektyvumo analizė.

16. Užkrečiamųjų  ligų  epidemiologinė  prognozė  -  sergamumo užkrečiamosiomis  ligomis  tendencijų,  rodiklių  bei  epideminio proceso ypatumų prognozė konkrečiam laikotarpiui.

17. Užkrečiamųjų  ligų  epidemiologinė diagnostika  -  ligonių, asmenų,  turėjusių su jais kontaktą, įtariamų sergančių gyventojų grupių,  kurioms  yra nuolatinė rizika susirgti  užkrečiamosiomis ligomis,  nustatymas, taip pat užkrečiamųjų  ligų  atsiradimo  ir paplitimo   požymių  bei  priežasčių  ir  sąlygų  nustatymas   ir įvertinimas.

18. Lietuvos  valstybės  sienų  ir  teritorijos  sanitarinė  ir

medicininė-karantininė apsauga  -  organizacinių, ekonominių, teisinių, sanitarinių,  užkrečiamųjų  ligų profilaktikos ir kontrolės  priemonių  visuma, taikoma Lietuvos  valstybės  sienos perėjimo  punktuose  ir visoje Lietuvos Respublikos  teritorijoje

visoms  transporto  priemonėms  ir keleiviams,  atvykstantiems  į Lietuvos Respubliką, kroviniams, įvežamiems į Lietuvos Respubliką ir  pervežamiems  per  Lietuvos Respublikos teritoriją  tranzitu, norint apsaugoti valstybės gyventojus ir aplinką nuo pavojingų ir ypač  pavojingų  užkrečiamųjų ligų  ar  jų  sukėlėjų  įvežimo  ir išplitimo.

19. Ypatingosios epideminės situacijos  -  tai  atvejai,  kai Lietuvos Respublikoje paskelbiamos užkrėstos teritorijos ir  (ar) užregistruojami  nežinomos  kilmės  užkrečiamųjų  ligų   sukėlėjų paplitimai, pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkiai ar  epidemijos ir  ypač  pavojingų  užkrečiamųjų  ligų  atvejai,  protrūkiai  ar epidemijos.

20. Užkrėsta  teritorija - nustatytų ribų  teritorija,  kurioje dėl esančių pavojingų  ar  ypač  pavojingų  užkrečiamųjų  ligų sukėlėjų ar jų plitimo ypatumų nuolat išlieka galimybė užsikrėsti šiomis ligomis.

21. Karantinas  - specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos  ir kontrolės priemonių taikymo  režimas, įvedamas atskiriems objektams  (toliau  -  riboto karantino objektai)  ar  apkrėstose teritorijose  (toliau - teritorijų karantinas), kai registruojami nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimai arba  ypač

pavojingų  užkrečiamųjų ligų atvejai, protrūkiai  ar  epidemijos. Karantino  tikslas - nustatyti specialią asmenų darbo,  gyvenimo, poilsio,  kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas  ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą.

22. Imunoprofilaktika - biologinių  preparatų  ir  medicinos priemonių naudojimas norint padidinti žmonių atsparumą užkrečiamosioms ligoms.

23. Chemoprofilaktika  - vaistų  vartojimas  siekiant  skubiai užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų atsiradimui ir plitimui.

24. Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis lygiai:

1) įprastinis sergamumas - visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar paskiruose jos teritorijos administraciniuose vienetuose per vienodą laikotarpį užregistruotų susirgimų užkrečiamosiomis ligomis skaičius, nesiskiriantis nuo  lyginamojo laikotarpio sergamumo rodiklių;

2) padidėjęs sergamumas - statistiškai patikimas  įprastinio sergamumo užkrečiamosiomis ligomis lygio viršijimas;

3) protrūkis - staigus užkrečiamųjų ligų  išplitimas,  apėmęs riboto skaičiaus žmonių grupę ir (ar) ribotą teritoriją;

4) epidemija - staigus ir neįprastai didelis užkrečiamųjų  ligų išplitimas  viename  ar  keliuose teritorijos  administraciniuose vienetuose.

25. Įstaigos, akredituotos asmens sveikatos priežiūrai užkrečiamųjų  ligų kontrolės ir profilaktikos srityje  (toliau   asmens  sveikatos  priežiūros įstaigos) - įstaigos  ir  įmonės, kurioms  nustatyta tvarka suteikta teisė teikti asmens  sveikatos

priežiūros paslaugas ir patarnavimus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje.

26. Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros  tarnybos  prie Sveikatos  apsaugos  ministerijos  (toliau   -  Tarnyba)  ir  jai pavaldžių  įstaigų  pareigūnai - šių įstaigų  darbuotojai,  kurie nuolat ar laikinai  atlieka  vykdomosios valdžios atstovų funkcijas,  taip pat nuolat ar laikinai eina pareigas, susijusias su  organizaciniu tvarkymo ar administraciniu ūkiniu  darbu  arba valstybinės higienos  kontrolės  vykdymu,  arba  kurie  tokias pareigas eina šiose įstaigose pagal įgaliojimą.

27. Teritoriniai  visuomenės  sveikatos  centrai - Tarnybai pavaldžios visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos apskrityse.

28. Tarptautinės teisės aktai - Pasaulinės Sveikatos Organizacijos  asamblėjos priimti teisės aktai užkrečiamųjų  ligų profilaktikos  ir  kontrolės  klausimais,  privalomi valstybėms Pasaulinės Sveikatos Organizacijos narėms.

29. LNSS  veiklos  organizavimo lygiai - Lietuvos  nacionalinės sveikatos sistemos  veiklos  organizavimo lygiai, nustatyti Sveikatos sistemos įstatymo.

II SKYRIUS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KONTROLĖ

PIRMASIS SKIRSNIS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ EPIDEMIOLOGINĖ PRIEŽIŪRA

3 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybiniai registrai, jų tvarkytojai bei tvarkytojų kompetencija

1. Visos diagnozuotos užkrečiamosios ligos ir išskirti šių ligų sukėlėjai  registruojami užkrečiamųjų ligų ir  užkrečiamųjų  ligų sukėlėjų valstybiniuose  registruose.  Šių  registrų  nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

2. Užkrečiamųjų  ligų  ir  jų  sukėlėjų  valstybinių  registrų vyriausioji tvarkytoja yra Tarnyba. Šiuos registrus tvarko  pagal savo kompetenciją ir juridiniai bei fiziniai asmenys, akredituoti sveikatos priežiūrai, bei Valstybinė veterinarijos tarnyba,  kuri registruoja bendras gyvūnų ir žmonių užkrečiamąsias ligas  ir  jų

sukėlėjus.  Registrų  tvarkytojų kompetenciją  registrų  tvarkymo klausimais reglamentuoja registrų nuostatai.

4 straipsnis. Privalomojo epidemiologinio registravimo objektai ir informacijos apie juos teikimas

1. Privalomojo epidemiologinio registravimo objektai yra:

1) išskirti  užkrečiamųjų ligų sukėlėjai, įrašyti  į  Sveikatos apsaugos  ministerijos patvirtintą sąrašą, ir šių  ligų  sukėlėjų nešiojimo atvejai;

2) įtariami susirgimai užkrečiamosiomis ligomis ir  šių  ligų, įrašytų į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą sąrašą, bei mirčių nuo jų atvejai;

3) žmonių  apkandžiojimo (apseilinimo) atvejai, kai apkandžioja (apseilina) gyvūnai, kurie įtariami sergantys pasiutlige;

4) povakcininės komplikacijos.

2. Privalomojo  epidemiologinio  registravimo  tvarką  nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

3. Juridiniai  ir  fiziniai  asmenys,  akredituoti   sveikatos priežiūrai, įtarę ar nustatę  privalomojo epidemiologinio registravimo objektus, privalo tvarkyti jų apskaitą ir  nustatyta tvarka  teikti  informaciją apie juos savivaldybių  ir  apskričių

gydytojams  bei atitinkamiems teritoriniams visuomenės  sveikatos centrams.

4. Informacija apie pavojingas užkrečiamąsias ligas šio straipsnio  3  dalyje nurodytoms  institucijoms  ir  pareigūnams privalo būti pateikta ne vėliau kaip per 12 valandų žodžiu ir  ne vėliau  kaip  per  72  valandas  raštu.  Informacija  apie   ypač

pavojingas užkrečiamąsias ligas privalo būti pateikta  ne  vėliau kaip per 2 valandas žodžiu ir per 12 valandų raštu.

5. Privalomą  informacijos  apie  epidemiologinio  registravimo objektus turinį, šios  informacijos privalomojo  perdavimo  šio straipsnio  3  dalyje nurodytoms visuomenės sveikatos  priežiūros institucijoms ir pareigūnams tvarką nustato Sveikatos  apsaugos ministerija.

6. Informacijos  apie privalomojo epidemiologinio  registravimo objektus,  kurie  užregistruoti Krašto apsaugos  ministerijai  ar Vidaus  reikalų ministerijai pavaldžiose įstaigose ar  kariniuose daliniuose,  privalomojo perdavimo Tarnybai  ir  jai  pavaldžioms įstaigoms tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija, suderinusi su šiomis ministerijomis.

7. Asmenys,  pateikę  ne visą nustatytą  privalomą  informaciją apie epidemiologinio registravimo objektus arba jos nepateikę, ar pažeidę  nustatytą  šios  informacijos perdavimo  tvarką,  atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

8. Privalomojo epidemiologinio registravimo objektų registracijos  duomenys gali būti skelbiami, jei tai  nepažeidžia informacijos  apie  asmens sveikatą konfidencialumo,  viešai  per visuomenės informavimo priemones.

5 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinis monitoringas,

                                  analizė ir prognozė

1. Užkrečiamųjų  ligų epidemiologinio monitoringo  organizavimo tvarką bei subjektus, kurie privalo jį vykdyti, nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

2. Lietuvos Respublikos

                1997 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-332

                (Žin., 1997, Nr. 66-1603)

                 redakcija

Užkrečiamųjų ligų epidemiologinę analizę ir prognozę pagal savo kompetenciją  privalo atlikti ir jų duomenis ne rečiau kaip kartą per metus pateikti:

1) savivaldybėse: savivaldybės gydytojas - savivaldybės tarybai ir atitinkamam teritoriniam visuomenės sveikatos centrui;

2) apskrityse:  teritorinis visuomenės  sveikatos  centras - atitinkamos apskrities viršininkui ir Tarnybai;

3) Krašto  apsaugos  ministerijos, Vidaus reikalų  ministerijos medicinos  tarnybos - Krašto apsaugos  ministerijos  ir  Vidaus reikalų ministerijos vadovybei ir Tarnybai.

3. Užkrečiamųjų  ligų  privalomos epidemiologinės  analizės  ir prognozės tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

6 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinė diagnostika

1. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinę diagnostiką pagal kompetenciją privalo atlikti:

1) sveikatos  priežiūrai  akredituoti  juridiniai  ir  fiziniai asmenys, įtarę ar nustatę privalomojo epidemiologinio registravimo objektus;

2) teritoriniai visuomenės sveikatos centrai, gavę  informaciją apie privalomojo  epidemiologinio  registravimo objektus ar patvirtinę užkrečiamųjų ligų sukėlėjų išskyrimą.

2. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinės diagnostikos tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

3. Užregistravus  bendras  žmonių  ir  gyvulių  užkrečiamąsias ligas, veterinarijos specialistai atlieka gyvulių epizootologinį tyrimą Valstybinės veterinarijos tarnybos nustatyta  tvarka  ir metodais.

4. Asmenys, pažeidę nustatytą užkrečiamųjų ligų epidemiologinės diagnostikos turinį ir tvarką, atsako pagal Lietuvos  Respublikos įstatymus.

ANTRASIS SKIRSNIS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ NUSTATYMAS, LIGONIŲ, ASMENŲ, ĮTARIAMŲ SERGANČIŲ, TURĖJUSIŲ KONTAKTĄ, BEI SUKĖLĖJŲ NEŠIOTOJŲ

HOSPITALIZAVIMO, IZOLIAVIMO IR GYDYMO YPATUMAI

7 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų nustatymas

1. Užkrečiamųjų ligų klinikinius  požymius nustato ir užkrečiamąsias  ligas  diagnozuoja  asmens  sveikatos  priežiūros darbuotojai,  kuriems teisė tai atlikti yra pripažinta  Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.

2. Priimti tiriamąją medžiagą užkrečiamųjų ligų sukėlėjams nustatyti, išskirti šių ligų sukėlėjus, juos atpažinti ir saugoti turi  teisę  tik  teisės aktų nustatyta tvarka akredituotos  šiam darbui laboratorijos.

8 straipsnis. Ligonių, asmenų, įtariamų sergančių,  turėjusių kontaktą, sukėlėjų nešiotojų  hospitalizavimo, izoliavimo, ištyrimo ir gydymo ypatumai

1. Ligonių, asmenų, įtariamų sergančių, turėjusių kontaktą, ar sukėlėjų nešiotojų hospitalizavimas, izoliavimas,  ištyrimas  ir (ar) gydymas  gali  būti  taikomi tik  jiems  sutikus,  išskyrus atvejus,  nurodytus šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje.  Jei  šie asmenys  yra  neveiksnūs, tokį sutikimą turi duoti vienas  iš  jų įstatyminių atstovų.

2. Ligoniai  ir asmenys, turėję kontaktą ar įtariami  sergantys pavojingomis  ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis,  šių ligų  sukėlėjų  nešiotojai  turi būti hospitalizuojami ir  (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai. Pavojingų ir ypač pavojingų  užkrečiamųjų ligų, dėl kurių  šie  asmenys  turi  būti hospitalizuojami, izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašą tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija. Jei tokie asmenys vengia  privalomo  hospitalizavimo, izoliavimo,  tyrimo  ir  (ar) gydymo, jie atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

3. Ligoniai  ir  asmenys,  įtariami sergantys  užkrečiamosiomis ligomis, įrašytomis į šio straipsnio 2 dalyje  nurodytą  sąrašą, taip  pat  asmenys,  nurodyti šio straipsnio  5  dalyje,  jei  jų izoliavimo  gyvenamosiose patalpose sąlygos  neatitinka  higienos reikalavimų,  o  asmens  sveikatos  būklė  neleidžia  jo  palikti namuose,  privalo būti hospitalizuojami ir izoliuojami specialiai šiam   tikslui  įrengtose  antrinio  ir  tretinio  LNSS veiklos organizavimo lygio stacionarių  asmens  sveikatos priežiūros įstaigų patalpose. Šių įstaigų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

4. Asmenys, nurodyti  šio  straipsnio  2  dalyje,  turi  būti pervežami  į  asmens sveikatos priežiūros įstaigas  tam  tikslui skirtu sanitariniu transportu pagal gydytojo infektologo ar  kito gydytojo specialisto,  nustačiusio  ar  įtarusio  šias ligas, siuntimą, išrašomą  Sveikatos  apsaugos  ministerijos  nustatyta tvarka. Po kiekvieno tokių asmenų pervežimo privaloma transporto priemones nukenksminti. Nukenksminimą organizuoja asmens sveikatos priežiūros įstaiga, į kurią buvo paguldytas asmuo.

5. Ligoniai  ar  asmenys,  įtariami sergantys  užkrečiamosiomis ligomis, neįrašytomis į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą  sąrašą, gali  būti izoliuojami ir gydomi jų namuose,  jeigu  gyvenamųjų patalpų higieninės  sąlygos  ar  ligonio  sveikatos  būklė, jo veiksnumas  leidžia  tai  padaryti. Sprendimą  leisti  izoliuotai gydyti  asmenis  namuose priima gydytojas infektologas  ar  kitas gydytojas  specialistas, nustatęs tokį  asmenį  ir  suderinęs  šį sprendimą  su  Tarnybos teritorinio visuomenės  sveikatos  centro gydytoju epidemiologu.

6. Asmenims, hospitalizuotiems dėl pavojingos ar ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, draudžiama savavališkai  palikti asmens sveikatos priežiūros įstaigą.

7. Ligoniams, asmenims, įtariamiems sergantiems,  ar  sukėlėjų nešiotojams  taikomi  diagnozavimo ir gydymo  metodai  turi  būti nustatyta tvarka aprobuoti Sveikatos apsaugos ministerijos.

8. Iš kontaktą turėjusių  asmenų  būtinai tirtinus dėl užkrečiamųjų ligų nustato asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų specialistai, atliekantys šių ligų epidemiologinę priežiūrą.

9. Lietuvos Respublikos

               2000 m. liepos  4 d. įstatymo Nr. VIII-1801

              (nuo 2000 m. liepos 26 d.)

               (Žin., 2000, Nr. 61-1812)

              redakcija

Asmuo, turėjęs  kontaktą  su  ligoniu  ar  asmeniu,  įtariamu sergančiu  ypač pavojinga liga, įrašyta į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, arba šios ligos sukėlėjo nešiotoju, privalo būti izoliuotas savivaldos vykdomųjų  institucijų  specialiai šiam tikslui įrengtose  patalpose,  stacionariose  asmens  sveikatos priežiūros įstaigose  arba  šių asmenų namuose, jeigu higieninės sąlygos  leidžia  tai  padaryti.  Izoliavimą skiria, jo vietą bei terminus nustato Sveikatos apsaugos ministerija arba jos įgaliota institucija.

9 straipsnis. Ligonių, asmenų, įtariamų sergančių,  turėjusių kontaktą,  ir  sukėlėjų nešiotojų priverstinio hospitalizavimo, priverstinio izoliavimo, priverstinio ištyrimo ir (ar) priverstinio gydymo ypatumai

1. Ligonių, asmenų, įtariamų sergančių, turėjusių kontaktą,  ar sukėlėjų nešiotojų  priverstinis hospitalizavimas,  priverstinis izoliavimas, priverstinis ištyrimas ir (ar) priverstinis  gydymas taikomas:

1) jei ligoniai ir  asmenys,  turėję  kontaktą  ar  įtariami sergantys  pavojingomis  ar  ypač  pavojingomis  užkrečiamosiomis ligomis, šių ligų, įrašytų į šio įstatymo 8 straipsnio 2  dalyje nurodytą sąrašą, sukėlėjo  nešiotojai  (jeigu šie asmenys neveiksnūs, - vienas iš jų įstatyminių atstovų) atsisako  arba vengia privalomo  hospitalizavimo ir (ar) privalomo  izoliavimo, privalomų  tyrimų  ir (ar) privalomo gydymo, pažeidžia  nustatytą asmens  sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarką, užkrečiamųjų ligų  profilaktikos  taisykles ir tuo sukelia  pavojų  aplinkinių

sveikatai.  Atsisakymo  arba privalomo  hospitalizavimo  ir  (ar) izoliavimo, tyrimo ir (ar) gydymo vengimo faktas, taip pat  šiame punkte nurodyti pažeidimai  turi  būti įregistruoti asmens medicininiuose  dokumentuose, o bendrosios  praktikos  gydytojai, gydytojai  infektologai ar kiti gydytojai  specialistai,  nustatę šiuos  asmenis,  turi  apie juos nedelsdami  informuoti  Tarnybos teritorinį visuomenės sveikatos centrą ir atitinkamos savivaldybės gydytoją. Jei asmenys vengia priverstinio hospitalizavimo, izoliavimo, tyrimo ir (ar) gydymo,  jie  atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus;

2) jei ligonis ar asmuo, įtariamas sergantis pavojinga ar  ypač pavojinga  liga, yra be sąmonės ar nesugeba teisingai  įvertinti savo  sveikatos  būklės, o jam yra būtinas skubus gydymas  norint išgelbėti gyvybę;

3) jei neveiksnaus  asmens,  sergančio,  įtariamo  sergančio įrašytomis  į šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą  sąrašą pavojingomis  ar  ypač  pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, turėjusio  kontaktą su sergančiaisiais šiomis ligomis, vieno iš tėvų ar globėjo neįmanoma skubiai rasti.

2. Sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, priverstinio ištyrimo ir (ar) priverstinio  gydymo taikymo priima ne mažiau kaip trijų gydytojų specialistų, iš kurių vienas turi būti bendrosios praktikos gydytojas, o antras - gydytojas infektologas (gydytojas dermatovenerologas ar ftiziatras), komisija. Šį sprendimą tvirtina savivaldybės gydytojas. Jis privalo informuoti apie tai asmenį, dėl kurio priimtas toks sprendimas, o jei šis asmuo yra neveiksnus, - vieną iš jo įstatyminių atstovų. Apie šį sprendimą asmuo, kuriam taikomas priverstinis hospitalizavimas ir (ar) priverstinis izoliavimas, priverstinis ištyrimas ir (ar) priverstinis gydymas, turi būti pasirašytinai supažindintas. Jeigu asmuo atsisako arba

nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl priverstinio hospitalizavimo, priverstinio izoliavimo, priverstinio ištyrimo ir (ar) priverstinio gydymo turi patvirtinti du liudytojai. Apie priverstinio  hospitalizavimo  ir (ar)  priverstinio  izoliavimo, priverstinio ištyrimo ir (ar) priverstinio gydymo paskyrimą  turi būti įrašoma ligos istoriją. Asmenų priverstinis hospitalizavimas ir (ar) priverstinis izoliavimas, priverstinis ištyrimas  ir  (ar) priverstinis gydymas gali  būti  taikomas  ne ilgiau kaip 7  kalendorines  dienas,  įskaitant  priverstinio hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo dieną.

3. Priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio izoliavimo, priverstinio ištyrimo ir (ar)  gydymo terminą, nurodytą  šio  straipsnio 2 dalyje, gali pratęsti  tik apylinkės teismo teisėjas savivaldybės gydytojo motyvuotu teikimu priimdamas sprendimą skubos tvarka. Pratęsti  galima  ne  ilgiau kaip 6 mėnesiams.

4. Asmenų priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį izoliavimą organizuoja savivaldybės gydytojas. Pristatant  asmenį priverstiniam  hospitalizavimui  ir priverstiniam izoliavimui, privalo dalyvauti policija.  Ji  užtikrina viešąją tvarką priverstinai hospitalizuojant asmenis.

5. Sprendimus dėl būtinosios tarnybos karių,  asmenų, esančių kardomojo  kalinimo vietose, kalinių priverstinio hospitalizavimo ir  (ar)  priverstinio izoliavimo, priverstinio ištyrimo ir  (ar) gydymo  priima  ir  organizuoja  jų  vykdymą  atitinkamai  Krašto apsaugos  ministerijos  ar Vidaus reikalų ministerijos  medicinos tarnybų  vadovai. Minimų asmenų priverstinis hospitalizavimas  ir (ar) priverstinis izoliavimas, priverstinis ištyrimas  ir  (ar) priverstinis gydymas  gali  būti  taikomi  ne  ilgiau   kaip   7 kalendorines  dienas, įskaitant priverstinio  hospitalizavimo  ir (ar)  izoliavimo dieną. Terminą pratęsti šio straipsnio 3  dalyje nurodytais  terminais  gali tik apylinkės teismo  teisėjas  pagal motyvuotą medicinos tarnybų vadovų teikimą.

6. Priverstinai  hospitalizuotas  ar  priverstinai  izoliuotas asmuo,  o  jeigu  jis  neveiksnus, -  vienas  iš  jo  įstatyminių atstovų,  turi būti pasirašytinai supažindintas su savo  teisėmis asmens   sveikatos  priežiūros  įstaigoje  (izoliavimui  skirtose patalpose)  ir  jų ribojimais. Jei asmuo atsisako  arba  nesugeba pasirašyti, jo informavimą turi patvirtinti du liudytojai.

7. Priverstinio hospitalizavimo, priverstinio izoliavimo terminus  nustato ne mažiau kaip trijų gydytojų  specialistų,  iš kurių  ne  mažiau  kaip  vienas turi būti gydytojas  infektologas (gydytojas dermatovenerologas ar ftiziatras), komisija, atsižvelgdama į asmens  sveikatos  būklę,  jo nepavojingumą aplinkiniams bei ištyrimo ir gydymo kursų trukmę.

8. Priverstinio hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, priverstinio ištyrimo ir (ar) gydymo  nuo  užkrečiamųjų  ligų organizavimo tvarką nustato  Sveikatos  apsaugos  ministerija, suderinusi su Vidaus reikalų ministerija.

9. Jeigu  asmenys,  nurodyti šio straipsnio  1  dalyje,  vengia priverstinio hospitalizavimo  ir (ar)  priverstinio  izoliavimo, priverstinio  ištyrimo ir (ar) priverstinio  gydymo,  jie  atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

III SKYRIUS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKA

PIRMASIS SKIRSNIS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS BENDROSIOS PRIEMONĖS

10 straipsnis. Lietuvos  valstybės  sienų  ir teritorijos sanitarinė ir medicininė-karantininė apsauga

Lietuvos valstybės sienų ir  teritorijos sanitarinės ir medicininės-karantininės apsaugos tvarką nustato Vyriausybė.

11 straipsnis. Imunoprofilaktika

1. Imunoprofilaktika  gali  būti  taikoma  asmenims  tik  jiems sutikus,  o jei jie neveiksnūs, - gavus vieno iš tėvų ar  globėjo sutikimą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 5 dalyje.

2. Teisę verstis  imunoprofilaktika  turi  tik asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, Sveikatos  apsaugos ministerijos nustatyta tvarka gavę sertifikatą šiai veiklai.

3. Imunoprofilaktikai Lietuvos Respublikoje gali būti naudojami tik Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka įregistruoti ir aprobuoti imunobiologiniai preparatai.

4. Imunoprofilaktikos tvarką nustato Sveikatos  apsaugos ministerija.

5. Priverstinė  imunoprofilaktika gali  būti  taikoma  tik  šio įstatymo  nustatyta tvarka paskelbus teritorijų karantiną,  jeigu kyla  reali grėsmė, kad gyventojai gali susirgti pavojingomis  ar ypač  pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, o kitos užkrečiamųjų ligų   profilaktikos  priemonės  negarantuoja  šių  ligų  plitimo ribojimo.

6. Priverstinės imunoprofilaktikos taikymo tvarką reglamentuoja teritorijų  karantino  režimą nustatantys teisės  aktai,  kuriuos priima Vyriausybė. 

12 straipsnis. Chemoprofilaktika

1. Chemoprofilaktiką asmenims galima taikyti tik jiems sutikus, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje numatytus atvejus.

2. Teisę skirti  chemoprofilaktiką  turi  asmens sveikatos priežiūros specialistai, Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta  tvarka gavę licencijas medicinos praktikai,  taip  pat visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, Sveikatos  apsaugos ministerijos nustatyta tvarka gavę sertifikatus šiai veiklai.

3. Užkrečiamųjų ligų chemoprofilaktikai Lietuvos  Respublikoje turi būti naudojami tik Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka įregistruoti ir aprobuoti vaistai.

4. Chemoprofilaktikos  tvarką  nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

5. Priverstinė chemoprofilaktika atliekama pagal  šio  įstatymo 11 straipsnio 5 ir 6 dalies nuostatas.

13 straipsnis. Privalomasis profilaktinis aplinkos  nukenksminimas

1. Lietuvos Respublikos

               2000 m. liepos  4 d. įstatymo Nr. VIII-1801

            (nuo 2000 m. liepos 26 d.)

            (Žin., 2000, Nr. 61-1812)

             redakcija

Įmonės,  įstaigos  ir  organizacijos  privalo  per  24 valandas organizuoti  savo  aplinkos  (patalpų ir teritorijos) privalomąjį profilaktinį nukenksminimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), jei:

1)  Tarnybai  pavaldžių visuomenės sveikatos centrų specialistai nustato, kad įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms priklausančiuose statiniuose ar jų  teritorijose yra  susikaupę užkrečiamųjų ligų sukėlėjus platinančių vabzdžių ar  graužikų  ir yra pateiktas šio centro vadovo priimtas sprendimas profilaktiškai nukenksminti aplinką;

2) šį nukenksminimą atitinkamose įmonėse,  įstaigose, organizacijose, joms priklausančiuose riboto karantino objektuose reglamentuoja  higienos normos ar Sveikatos apsaugos ministerijos arba jos įgaliotos institucijos sprendimai.

2. Privalomąjį profilaktinį aplinkos nukenksminimą  turi  teisę atlikti  tik nustatyta tvarka akredituoti šiai veiklai juridiniai asmenys ir juridinio asmens teisių neturinčios įmonės.

3. Privalomojo  profilaktinio  aplinkos  nukenksminimo  tvarką tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija.

4. Įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurios privalo organizuoti  savo  aplinkos (patalpų ir teritorijos)  privalomąjį profilaktinį nukenksminimą, tačiau jo neorganizuoja, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

14 straipsnis. Privalomasis aplinkos nukenksminimas (dezinfekcija) užkrečiamųjų ligų židiniuose

1. Pavojingų ir  ypač pavojingų užkrečiamųjų  ligų  židiniuose turi būti atliktas privalomasis aplinkos nukenksminimas (dezinfekcija).

2. Lietuvos Respublikos

                2000 m. liepos  4 d. įstatymo Nr. VIII-1801

                (nuo 2000 m. liepos 26 d.)

                 (Žin., 2000, Nr. 61-1812)

                 redakcija

Sprendimą dėl  privalomojo aplinkos nukenksminimo (dezinfekcijos) pavojingų  ir  ypač  pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose priima Sveikatos apsaugos  ministerija  arba  jos įgaliota  institucija. Šį sprendimą priėmęs pareigūnas privalo su juo  pasirašytinai  supažindinti  juridinius ir fizinius asmenis, kurių  turtui taikomas privalomasis aplinkos nukenksminimas. Jei atsisakoma  pasirašyti,  asmenų  informavimą  turi patvirtinti du liudytojai.

3. Jei pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose esančio  turto savininkai neduoda sutikimo  atlikti  privalomojo aplinkos nukenksminimo (dezinfekcijos)  darbus, šie darbai atliekami priverstinai, dalyvaujant policijos pareigūnams.

4. Privalomąjį aplinkos nukenksminimą (dezinfekciją)  pavojingų ir  ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose  organizuoja  ir atlieka teritoriniai visuomenės sveikatos centrai.

5. Pavojingų  ir  ypač pavojingų užkrečiamųjų  ligų  židiniuose privalomojo aplinkos nukenksminimo (dezinfekcijos) tvarką tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija.

15 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjų išskyrimas, saugojimas, dauginimas ir jų genų inžinerija

1. Be Tarnybos  išduoto  leidimo  juridiniams  ir  fiziniams asmenims  verstis užkrečiamųjų ligų sukėlėjų išskyrimu, saugojimu ir dauginimu Lietuvos Respublikoje draudžiama.

2. Lietuvos  Respublikoje  juridiniams  ir  fiziniams  asmenims leidžiama verstis užkrečiamųjų ligų sukėlėjų genų inžinerija  tik mokslo  ir  imunoprofilaktikos preparatų gamybos  tikslu  ir  tik turint Tarnybos išduotą leidimą.

3. Leidimų  išdavimo,  jų  galiojimo  sustabdymo  ir  atšaukimo tvarką  šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais  nustato Vyriausybė.

16 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjų importas, eksportas, pervežimas ir laikymas

Įvežti  į  Lietuvos Respubliką ir išvežti iš jos  laboratorinius indus  su išskirtais ar kolekciniais užkrečiamųjų ligų sukėlėjais juridiniams  ir  fiziniams asmenims galima tik mokslinio  tyrimo, laboratorinio  tyrimo arba vakcinų gamybos tikslu ir  tik  turint Tarnybos   išduotą  leidimą.  Leidimų  išdavimo,   jų   galiojimo sustabdymo ir atšaukimo tvarką nustato Vyriausybė.

17 straipsnis.

      Lietuvos Respublikos

                 2000 m. liepos  4 d. įstatymo Nr. VIII-1801

                 (nuo 2000 m. liepos 26 d.)

                 (Žin., 2000, Nr. 61-1812)

                 redakcija

Asmenų, mirusių nuo užkrečiamųjų ligų, palaikų 

                 pervežimas ir laidojimas

Asmenų,  mirusių  nuo  pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, palaikų  pervežimo  transporto  priemonėmis,  taip  pat jų įvežimo į Lietuvos Respubliką ir išvežimo  iš  Lietuvos Respublikos,  laidojimo ir perlaidojimo tvarką tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija arba jos įgaliota institucija, suderinusi su Susisiekimo  ministerija  ir  Muitinės  departamentu prie Finansų ministerijos.

18 straipsnis. Privalomas   sveikatos   tikrinimas dėl

                       užkrečiamųjų ligų ir asmenų, įtariamų

                       sergančių,  susirgusių pavojingomis ar

                       ypač   pavojingomis    ligomis,

                       nušalinimas nuo darbo

1. Darbų ir   veiklos  sričių,  kuriose leidžiama dirbti darbuotojams tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems sveikatą  dėl užkrečiamųjų   ligų,   sąrašą, tikrinimosi tvarką nustato Vyriausybė.

2.  Darbuotojo  sveikatos privalomo tikrinimo  dėl  užkrečiamųjų ligų išvados yra privalomos darbdaviui ir darbuotojui.

3. Darbuotoją, atsisakiusį  nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą dėl užkrečiamųjų ligų arba jos nepasitikrinusį be  labai svarbių  priežasčių  (liga, dalyvavimas  giminaičių  laidotuvėse, komandiruotė), darbdavys privalo nušalinti nuo darbo ir  nemokėti jam darbo užmokesčio iki tos dienos, kol jis pasitikrins sveikatą dėl užkrečiamųjų ligų, arba perkelti jį į kitą darbą toje pačioje darbovietėje.  Tokiam darbuotojui  darbo  užmokestis  pradedamas mokėti  arba  jis perkeliamas į ankstesnį darbą nuo  tos  dienos, kurią  pateikia  darbdaviui medicinines išvadas, kad  gali  tęsti

darbą.

4. Asmenys,  laikomi  Vidaus  reikalų  ministerijos  neviešose (uždarose) įstaigose, kariai privalo būti tikrinami, ar  neserga užkrečiamosiomis  ligomis.  Šių asmenų  sveikatos  tikrinimo  dėl užkrečiamųjų  ligų  tvarką  nustato  atitinkamai  Vidaus  reikalų ministerija  ar  Krašto  apsaugos  ministerija,  suderinusios  su Sveikatos apsaugos ministerija.

5. Lietuvos Respublikos

                2000 m. liepos  4 d. įstatymo Nr. VIII-1801

               (nuo 2000 m. liepos 26 d.)

               (Žin., 2000, Nr. 61-1812)

                redakcija

Asmenims,  įtariamiems sergantiems ar susirgusiems pavojingomis ar  ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis arba tapusiems šių ligų  sukėlėjų  nešiotojais,  iki  bendrosios  praktikos gydytojo leidimo  draudžiama  tęsti  šio  straipsnio  1  dalyje nurodytame sąraše  nustatytus  darbus. Pavojingų ir ypač pavojingų ligų, dėl kurių  asmenims draudžiama tęsti šio straipsnio 1 dalyje minėtame sąraše nustatytus  darbus iki  bendrosios  praktikos  gydytojo leidimo,  sąrašą  tvirtina  Sveikatos apsaugos ministerija. Šiuos asmenis  darbdaviai savo iniciatyva, taip pat vykdydami Sveikatos apsaugos ministerijos arba jos įgaliotos institucijos sprendimus, privalo  laikinai nušalinti nuo darbo arba perkelti į kitą darbą, kurį jiems leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę. Asmenys, kurie žino,  kad serga Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyto sąrašo užkrečiamosiomis  ligomis ar yra šių ligų sukėlėjų nešiotojai, ir sirgdami  arba  nešiodami  šių  ligų  sukėlėjus  tęsia nustatytus darbus  be  bendrosios  praktikos  gydytojo  leidimo, taip pat ir darbdaviai,  kurie  žino apie įtariamus sergančius ar susirgusius tokiomis ligomis asmenis, bet verčia juos dirbti šio straipsnio 1 dalyje  minėtame  sąraše nustatytus darbus, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

6.  Išlaidas už periodines medicinos apžiūras ir vidutinį  darbo užmokestį darbuotojams  už  sugaištą medicinos  apžiūroms  laiką apmoka  darbdavys, o už medicininį patikrinimą prieš  įstojant  į darbą - darbuotojas, jei kiti įstatymai nenumato kitaip.

ANTRASIS SKIRSNIS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS SPECIALIOSIOS PRIEMONĖS

19 straipsnis. Ypatingųjų epideminių situacijų nustatymas

Ypatingųjų epideminių situacijų nustatymo pagrindus reglamentuoja  šis įstatymas,  Sveikatos  sistemos  įstatymo  58 straipsnis, kiti įstatymai bei tarptautinės teisės aktai.

20 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjais užkrėstų teritorijų nustatymas, skelbimas ir šio skelbimo atšaukimas

1. Jeigu  Lietuvos  Respublikos tam  tikroje  teritorijoje  dėl esančių  užkrečiamųjų ligų sukėlėjų ir (ar)  jų  plitimo  ypatumų nuolat  išlieka galimybė užsikrėsti šiomis ligomis, ši teritorija turi būti paskelbta užkrėsta užkrečiamųjų ligų sukėlėjais.

2. Ar  teritorijos užkrėstos užkrečiamųjų ligų  sukėlėjais, ar ne, nustato teritoriniai visuomenės sveikatos centrai.

3. Lietuvos Respublikos

               1997 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-332

               (Žin., 1997, Nr. 66-1603)

             redakcija

Užkrečiamųjų  ligų  sukėlėjais  užkrėstas teritorijas skelbia ir

atšaukia:

1)  visoje  Lietuvos  teritorijoje  ar  keliose  apskrityse  - Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu;

2) vienos apskrities teritorijoje - Vyriausybė  bendru apskrities viršininko ir sveikatos apsaugos ministro teikimu.

4. Teritorijų skelbimo užkrėstomis, jo atšaukimo,  užkrečiamųjų ligų profilaktikos  ir  kontrolės priemonių  šiose  teritorijose taikymo tvarką nustato Vyriausybė.

5. Informaciją  apie užkrėstų ypač pavojingų užkrečiamųjų  ligų sukėlėjais teritorijų paskelbimą, šių teritorijų dydį  ir  ribas, šio  paskelbimo atšaukimą Sveikatos apsaugos ministerija turi per 3  valandas  perduoti per visuomenės informavimo priemones,  taip pat  visoms  užsienio  valstybių  diplomatinėms  atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms Lietuvos Respublikoje ir per 24 valandas - Pasaulinei Sveikatos Organizacijai.

21 straipsnis. Karantinas

1. Teritorijų,  kuriose skelbiamas karantinas,  dydį  ir  ribas nustato Valstybinės  visuomenės  sveikatos  priežiūros  tarnybai pavaldūs visuomenės sveikatos centrai.

2.  Lietuvos Respublikos

                1997 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-332

                 (Žin., 1997, Nr. 66-1603)

                 redakcija

Teritorijų  karantiną  skelbia  ir  atšaukia,  jo  dydį, ribas, trukmę bei režimą tvirtina:

1) visoje Lietuvos  teritorijoje  ar  keliose  apskrityse - Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu;

2) vienos apskrities teritorijoje -  Vyriausybė  bendru apskrities viršininko ir sveikatos apsaugos ministro teikimu.

3. Teritorijų  karantino  skelbimo ir  šio  skelbimo  atšaukimo tvarką nustato Vyriausybė.

4. Lietuvos Respublikos

               1997 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-332

               (Žin., 1997, Nr. 66-1603)

               redakcija

Teritorijų karantino režimo priemonių  įgyvendinimą  turi organizuoti atitinkamų savivaldybių, kurių teritorijose skelbiamas  karantinas,  tarybos  ir  merai,  apskričių,  kurioms priskiriamos šios savivaldybės, viršininkai.

5. Teritorijų,  kurioms  yra taikomas karantino  režimas,  ribų apsaugą  ir viešosios tvarkos palaikymą šiose teritorijose  pagal kompetenciją  organizuoja Vidaus reikalų  ministerija  ir  Krašto apsaugos ministerija.

6. Informaciją  apie teritorijų karantino skelbimą,  teritorijų karantino dydį ir ribas, režimą, šio skelbimo atšaukimą Sveikatos apsaugos ministerija turi per 3 valandas perduoti per visuomenės informavimo priemones,  taip  pat  visoms  užsienio valstybių diplomatinėms  atstovybėms  ir  konsulinėms  įstaigoms Lietuvos Respublikoje ir per 24  valandas  -  Pasaulinei   Sveikatos Organizacijai.

7. Riboto karantino objektai gali būti:

1) žaliava,  produktai,  prekės,  pašto  siuntos,  transporto priemonės, konteineriai, jei jie įvežami į Lietuvos Respubliką ar pervežami  tranzitu  per Lietuvos Respubliką  iš  ypač  pavojingų užkrečiamųjų ligų sukėlėjais užkrėstų teritorijų užsienio  šalyse arba iš užkrėstų  šių  ligų  sukėlėjais  teritorijų  Lietuvos Respublikoje į neužkrėstą teritoriją Lietuvos Respublikoje;

2) asmenys, įvažiuojantys į Lietuvos Respubliką ar pervažiuojantys per Lietuvos  Respubliką  tranzitu iš ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sukėlėjais užkrėstų teritorijų.

8. Lietuvos Respublikos

                2000 m. liepos  4 d. įstatymo Nr. VIII-1801

               (nuo 2000 m. liepos 26 d.)

               (Žin., 2000, Nr. 61-1812)

               redakcija

Riboto  karantino  objektus,  šio  karantino  taikymo trukmę ir režimą nustatyti  bei  atšaukti  turi  teisę  Sveikatos apsaugos ministerija arba jos įgaliota institucija.

9. Riboto karantino  skelbimo  ir  šio  skelbimo  atšaukimo pagrindus ir tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

10. Riboto  karantino režimo priemonių naudojimą šio straipsnio 7  dalies  1 punkte išvardytiems objektams organizuoja  Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos. Riboto karantino  režimo priemonių naudojimą šio straipsnio 7 dalies 2 punkte išvardytiems objektams organizuoja atitinkamos savivaldybės gydytojas.

11. Riboto karantino objektų apsaugą organizuoja Vidaus reikalų ministerija.          12. Teritorijų  ir  riboto karantino režimo kontrolę  Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka pagal  savo  kompetenciją atlieka Tarnybai  pavaldūs teritoriniai  visuomenės  sveikatos centrai.

IV SKYRIUS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS POLITIKOS FORMAVIMAS BEI VALDYMAS

PIRMASIS SKIRSNIS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS POLITIKOS FORMAVIMAS IR ĮGYVENDINIMAS

22 straipsnis. Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų  ligų   profilaktikos ir kontrolės strategijos nustatymas

Pavojingų  ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos  ir kontrolės valstybinės  strategijos  priemonių  planą   tvirtina Vyriausybė.

23 straipsnis.

Lietuvos Respublikos

            1997 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-332

            (Žin., 1997, Nr. 66-1603)

             redakcija

Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų  ligų profilaktikos ir kontrolės strategijos įgyvendinimas

Vyriausybės institucijos, apskričių viršininkai ir savivaldybių merai, vadovaudamiesi  Vyriausybės patvirtintu pavojingų  ir  ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos  ir kontrolės valstybinės strategijos priemonių planu, privalo  pagal

kompetenciją  planuoti  pavojingų ir ypač pavojingų  užkrečiamųjų ligų  profilaktikos  ir  kontrolės  organizacines,  teisines ir ekonomines priemones  bei  užtikrinti  jų įgyvendinimą. Šių priemonių rengimą ir įgyvendinimą koordinuoja Valstybinė sveikatos reikalų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

24  straipsnis. Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų  ligų  profilaktikos ir kontrolės valstybinės, apskričių ir savivaldybių tikslinės programos

1. Užkrečiamųjų  ligų  profilaktikos ir  kontrolės  valstybinių privalomųjų  programų,  kurias rengti ir įgyvendinti  yra  būtina norint  apsaugoti Lietuvos Respublikos teritoriją  ir  gyventojus nuo  pavojingų  ir ypač pavojingų užkrečiamųjų  ligų  įvežimo  ir išplitimo,   sąrašas,  jų  rengimo  bei  įgyvendinimo terminai, rengėjai nustatomi užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir  kontrolės valstybinės strategijos priemonių plane.

2. Lietuvos Respublikos

               1997 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-332

              (Žin., 1997, Nr. 66-1603)

               redakcija

Apskričių  viršininkai  ir  savivaldybių  merai, vadovaudamiesi Vyriausybės patvirtintu   užkrečiamųjų  ligų  profilaktikos  ir kontrolės valstybinės strategijos priemonių planu bei atsižvelgdami  į Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų  higieninę  ir  gyventojų  sveikatos būklę, privalo pagal kompetenciją rengti apskričių ir savivaldybių tikslines pavojingų ir  ypač  pavojingų  užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės programas bei užtikrinti jų įgyvendinimą.

ANTRASIS SKIRSNIS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS VALDYMO INSTITUCIJOS

25 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos  ir  kontrolės valstybinio valdymo sistema

1. Užkrečiamųjų  ligų  profilaktikos  ir  kontrolės  valstybinį valdymą Lietuvos Respublikoje  vykdo  Vyriausybė, Sveikatos apsaugos  ministerija, Tarnyba, Valstybinė veterinarijos tarnyba, kitos įstatymų įgaliotos valstybės institucijos.

2. Lietuvos Respublikos

               1997 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-332

              (Žin., 1997, Nr. 66-1603)

               redakcija

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymą apskrityse šio ir kitų įstatymų  bei  teisės  aktų nustatyta tvarka vykdo apskričių viršininkai.

3. Užkrečiamųjų ligų  profilaktikos  ir  kontrolės valdymą savivaldybėse  šio ir  kitų įstatymų bei teisės  aktų  nustatyta tvarka vykdo pagal kompetenciją savivaldybių merai ir savivaldybių gydytojai.

4. Lietuvos  Respublikoje užkrečiamųjų  ligų  profilaktikos  ir kontrolės priemonių  įgyvendinimo  valstybinę  priežiūrą pagal kompetenciją vykdo Tarnyba  ir jos įstaigos, Valstybinė veterinarijos tarnyba, apskričių gydytojai, savivaldybių gydytojai.

5. Valstybinių tarnybų ir inspekcijų, apskričių ir savivaldybių gydytojų funkcijas užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir  kontrolės priemonių valdymo bei šių priemonių  įgyvendinimo  priežiūros srityje  reglamentuoja įstatymai bei šių institucijų ir pareigūnų nuostatai.

6. Vyriausybė, vykdydama užkrečiamųjų  ligų  profilaktikos  ir kontrolės valdymą:

1) tvirtina  užkrečiamųjų  ligų  profilaktikos  ir kontrolės valstybines privalomąsias programas;

2) įstatymų nustatyta  tvarka  steigia valstybės valdymo institucijas,  kurios įgyvendina užkrečiamųjų ligų  profilaktikos ir kontrolės strategiją;

3) koordinuoja Vyriausybės institucijų veiklą užkrečiamųjų ligų profilaktikos srityje;

4)  vykdo kitas šio ir kitų įstatymų numatytas užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės funkcijas.

7. Sveikatos apsaugos ministerija, vykdydama užkrečiamųjų  ligų profilaktikos ir kontrolės valdymą:

1) pagal savo  kompetenciją  įgyvendina  užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės  valstybinę strategiją, rengia valstybines privalomąsias ir tikslines užkrečiamųjų ligų profilaktikos  ir kontrolės programas ir kontroliuoja,  kaip  jos vykdomos;

2) rengia  įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų  teisės aktų dėl užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės projektus, pagal savo  kompetenciją atlieka ministerijų, kitų Vyriausybės įstaigų, apskrities, savivaldos vykdomųjų, kitų institucijų teisės aktų, reguliuojančių sveikatos santykius  užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir  kontrolės srityse  ar  galinčių  turėti  jiems poveikio, projektų ekspertizę;

3) rengia  ir  tvirtina  medicinos  normas,  reglamentuojančias asmens sveikatos  priežiūrą užkrečiamųjų ligų  profilaktikos  ir kontrolės požiūriu;

4) priima  teisės  aktus, reglamentuojančius užkrečiamųjų  ligų profilaktikos  ir  kontrolės tvarką asmens  sveikatos  priežiūros įstaigose;

5) organizuoja gyventojų  sveikatos  būklės ir sveikatos priežiūros  išteklių atrankinius statistikos tyrimus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės požiūriu;

6) rengia ir tvirtina žmonių sveikatai bei sveikatos priežiūros įstaigoms  padarytos  žalos  ir  nuostolių,  kurie  atsirado  dėl užkrečiamųjų  ligų  nustatymo, jų plitimo  ribojimo  ir  pasekmių likvidavimo, apskaičiavimo metodikas;

7) informuoja visuomenę apie gyventojų sergamumo užkrečiamosiomis ligomis būklę;

8) vykdo  kitas  šio  ir  kitų  įstatymų  nustatytas  funkcijas užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityse.

8. Lietuvos Respublikos

               1997 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-332

               (Žin., 1997, Nr. 66-1603)

                redakcija

Apskrities viršininkas, įgyvendindamas savo  teritorijoje užkrečiamųjų  ligų profilaktikos ir kontrolės valstybės politikos programą:

1) organizuoja  užkrečiamųjų ligų profilaktikos  ir  kontrolės valstybinių privalomųjų ir tikslinių programų įgyvendinimą;

2)  organizuoja  užkrečiamųjų ligų profilaktikos  ir  kontrolės apskrities tikslinių programų rengimą ir įgyvendinimą;

3) organizuoja  kontrolę, kaip apskrities  savivaldybių  merai pagal  šio  ir  kitų įstatymų nustatytą kompetenciją  įgyvendina užkrečiamųjų ligų kontrolę ir profilaktiką;

4) vykdo  kitas  šio  ir  kitų įstatymų  nustatytas  funkcijas užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityse.

26 straipsnis. Valstybės  nustatyta  savivaldos  institucijų kompetencija valdyti užkrečiamųjų  ligų profilaktiką ir kontrolę

1. Lietuvos Respublikos

                2000 m. liepos  4 d. įstatymo Nr. VIII-1801

               (nuo 2000 m. liepos 26 d.)

               (Žin., 2000, Nr. 61-1812)

               redakcija

Savivaldybės taryba:

1) kasmet išklauso savivaldybės mero ataskaitą apie užkrečiamųjų ligų profilaktikos  ir  kontrolės organizacinių priemonių plano įgyvendinimo eigą ir rezultatus;

2) tvirtina  savivaldybių  tikslines  sveikatos  programas  dėl užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės;

3) suderinusi  su  Sveikatos  apsaugos  ministerija  arba  jos įgaliota institucija, tvirtina savivaldybės teritorijos sanitarinės kontrolės taisykles;

4) suderinusi  su  Sveikatos  apsaugos  ministerija  arba  jos įgaliota institucija, tvirtina  savo  teritorijoje griežtesnius negu pagal higienos  normas  užkrečiamųjų ligų profilaktikos reikalavimus.

2. Savivaldybės meras:

1) savivaldybės tarybos kadencijos  laikotarpiui tvirtina užkrečiamųjų ligų profilaktikos  ir  kontrolės organizacinių priemonių planą ir kartu su savivaldybės gydytoju kontroliuoja jo įgyvendinimą;

2) organizuoja centralizuotai  tiekiamo  geriamojo vandens šaltinių apsaugą nuo mikrobinio teršimo ir  higienos  standartą atitinkančio geriamojo vandens tiekimą;

3) koordinuoja organizacinių, ekonominių ir techninių priemonių, kurios riboja žmonių sveikatai kenksmingą  mikrobinį poveikį per orą, vandenį, dirvą ir gyvūnus, įgyvendinimą;

4) organizuoja įmonių, įstaigų, organizacijų, esančių savivaldybės teritorijoje, sanitarinę kontrolę;

5) organizuoja savivaldybės  teritorijos  gyventojams  pirčių paslaugas;

6) įvertina savivaldybės ūkiui, sveikatos priežiūros  įstaigoms dėl užkrečiamųjų ligų atsiradimo  ir  išplitimo  susidariusius ekonominius  nuostolius  ir teikia  civilinius  ieškinius  jiems

atlyginti;

7) organizuoja  savivaldybės  teritorijos  gyventojus darbui epidemijoms ir jų padariniams likviduoti.

3. Lietuvos Respublikos

               2000 m. liepos  4 d. įstatymo Nr. VIII-1801

              (nuo 2000 m. liepos 26 d.)

              (Žin., 2000, Nr. 61-1812)

              redakcija

Savivaldybės meras  Sveikatos  apsaugos  ministerijos  arba jos įgaliotos institucijos teikimu privalo:

1) atsisakyti  įmonei išduoti leidimą ūkinei-komercinei veiklai ar išduotąjį atšaukti, jei  ši  veikla kelia užkrečiamųjų ligų atsiradimo  ir  (ar)  plitimo  pavojų  ar  lemia jų išplitimą, ir informuoti apie tai reikiamas valstybės institucijas;

2) motyvuotai reikalauti, kad  atitinkamos ministerijos atsisakytų  įmonėms išduoti leidimus ūkinei-komercinei veiklai ar išduotuosius  atšauktų,  jei  ši  veikla  kelia užkrečiamųjų ligų atsiradimo  ir  (ar)  plitimo  pavojų  ar  lemia jų išplitimą, ir informuoti  apie tai Sveikatos apsaugos ministeriją, kuri, gavusi šią  informaciją,  analogišką motyvuotą reikalavimą taip pat turi pateikti atitinkamai ministerijai;

3) uždrausti žmonių susibūrimus savivaldybės teritorijoje esančiose įmonėse, įstaigose, organizacijose, viešosiose vietose, kai iškyla pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų  ligų išplitimo pavojus;

4) riboti  gyventojų  keliones ir transporto priemonių judėjimą apkrėstoje teritorijoje ir išvykimą už jos ribų;

5) organizuoti nustatytose teritorijose  karantino  režimo priemonių  įgyvendinimą,   jei   savivaldybės   teritorijai  yra paskelbtas teritorijų karantinas;

6) organizuoti  savivaldybės  tikslinių  sveikatos programų dėl užkrečiamųjų ligų  profilaktikos  ir  kontrolės  rengimą  ir jas finansuoti.

TREČIASIS SKIRSNIS

VALSTYBĖS IR SAVIVALDOS INSTITUCIJŲ PAREIGŪNŲ KOMPETENCIJA VALDANT UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKĄ IR KONTROLĘ

27 straipsnis. Tarnybos  ir jai pavaldžių  įstaigų  pareigūnų kompetencija užkrečiamųjų  ligų  profilaktikos ir kontrolės srityje

1. Lietuvos Respublikos

                2000 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. VIII-2012

               (nuo 2000 m. lapkričio  1 d.)

               (Žin., 2000, Nr. 92-2864)

               redakcija

Tarnybos  ir  jai pavaldžių įstaigų pareigūnai turi šias teises ir pareigas:

1) vykdydami  valstybinę  užkrečiamųjų  ligų  profilaktikos  ir kontrolės priežiūrą, atlikdami imunoprofilaktiką, chemoprofilaktiką ar privalomąjį aplinkos  nukenksminimą (dezinfekciją),  imdami  medžiagą  mikrobiologiniams tyrimams, pateikti  tarnybinį  pažymėjimą ir, pranešę įmonių, įstaigų ir organizacijų administracijai ar vadovybei bei lydimi jos atstovo, netrukdomai  lankytis visose įmonėse, įstaigose, organizacijose, krašto apsaugos sistemos ir vidaus reikalų sistemos  objektuose, pasienio   ruožo  teritorijose,  muitinės  sandėliuose,  Lietuvos Respublikos ir užsienio laivuose, esančiuose Lietuvos Respublikos uostuose  ir teritoriniuose  vandenyse,  lėktuvuose,  esančiuose Lietuvos Respublikos oro uostuose, kituose objektuose;

2) apylinkės  teismo  teisėjo  sprendimu,  padedami  policijos, patekti į pavojinga  ar  ypač  pavojinga  užkrečiamąja liga susirgusio, įtariamojo sergančio butą be jo sutikimo, kai  reikia gelbėti šio asmens ir aplinkinių gyvybę, sveikatą;

3) pagal  savo  kompetenciją  apklausti  ligonio  ar asmens, įtariamo sergančio pavojingomis ir ypač pavojingomis ligomis,  ar sukėlėjo  nešiotojo  šeimos  narius.  Tarnybos  įstaigų ir jų padalinių  gydytojai epidemiologai ir jų padėjėjai,  nepažeisdami asmens  sveikatos informacijos konfidencialumo reikalavimų,  turi informuoti tokių asmenų šeimos narius ir kartu dirbančius asmenis apie pavojingumą ir užkrečiamųjų ligų profilaktikos metodus;

4) gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, kitų juridinių bei fizinių  asmenų dokumentus ir informaciją apie užkrečiamųjų  ligų sukėlėjų  plitimo veiksnius, užkrečiamųjų ligų atsiradimo  ir  jų paplitimo  priežastis, teritorijų karantino ir  riboto  karantino objektus.  Šioje  dalyje  nurodyti  pareigūnai  neturi   pažeisti valstybinės,   asmens  sveikatos  informacijos   konfidencialumo, komercinės paslapties užtikrinimo reikalavimų;

5) apžiūrėti pasienio kontrolės postuose, importo  ir  eksporto terminaluose kiekvieną  transporto  priemonę, įvažiavusią į Lietuvos Respubliką,  bei  pagal  savo kompetenciją  apklausti valstybės  sieną kertančius asmenis, jeigu jie atvyksta  (tiesiai

ar  tranzitu)  iš  pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų  ligų sukėlėjais  užkrėstų  teritorijų, reikalauti tarptautinės  teisės aktų numatytų užkrečiamųjų ligų  profilaktikos ir  kontrolės dokumentų;

6) tarptautinės teisės aktuose nustatytais pagrindais ir tvarka priimti sprendimą dėl keleivių ir transporto priemonių, atvykusių į Lietuvos  Respubliką  ar  esančių jos teritorijoje, sulaikymo, keleivių privalomo  sveikatos patikrinimo  ir  jų  privalomo ištyrimo, ar neserga pavojingomis ir ypač  pavojingomis užkrečiamosiomis  ligomis, taip pat prekių, bagažo, konteinerių, esančių transporto priemonėje, privalomo laboratorinio ištyrimo, ar  neturi  šių  ligų  sukėlėjų. Šio sprendimo vykdymą turi pagal savo  kompetenciją  užtikrinti Valstybės sienos apsaugos tarnyba, policija ir kitos atsakingos valstybės institucijos;

7) priimti  sprendimą  dėl geriamojo vandens, maisto produktų, kurių vartojimas   galėjo   lemti  ar  lėmė  užkrečiamųjų  ligų atsiradimą  ir išplitimą, realizavimo sustabdymo ir jų išėmimo iš apyvartos,  geriamojo vandens tiekimo sustabdymo, apkrėstų maisto produktų  nustatyta  tvarka sunaikinimo ar utilizavimo, geriamojo vandens tiekimo sistemų dezinfekcijos;

8) priimti  sprendimą dėl profilaktinio aplinkos nukenksminimo, privalomojo nukenksminimo  (dezinfekcijos)  užkrečiamųjų ligų židiniuose  šio įstatymo ir tarptautinės teisės aktų  nustatytais pagrindais;

9) remdamiesi epidemiologinės diagnostikos ir (ar) laboratorinių tyrimų duomenimis, sustabdyti ar apriboti  įmonių, įstaigų ar organizacijų veiklą, dėl  kurios iškyla  pavojus atsirasti ir išplisti pavojingoms ir ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, ir siūlyti rejestro tvarkytojams atšaukti šių įmonių registravimą;

10) jei įmonių ūkinė-komercinė veikla kelia užkrečiamųjų  ligų atsiradimo ir (ar)  plitimo  pavojų  ar  lemia  jų  išplitimą, reikalauti,  kad  atitinkamos  ministerijos atsisakytų įmonėms išduoti  šiai  veiklai leidimus ar juos atšauktų. Šį  reikalavimą

ministerijos privalo vykdyti;

11) į  ilgesnius  kaip 3 mėnesių reisus neleisti  išplaukti  iš Lietuvos  uostų Lietuvos Respublikos laivams be laivo  gydytojo, jeigu  pagal  šiuos reisus laivai lankosi Afrikos, Azijos,  Pietų Amerikos šalių uostuose, įrašytuose į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą sąrašą;

12) remdamiesi epidemiologinės diagnostikos ir (ar) laboratorinių tyrimų duomenimis, uždrausti  žaliavų, prekių, kurios  galėjo  būti ar yra užkrečiamųjų ligų sukėlėjų  perdavimo veiksniai, gamybą, realizavimą ir tiekimą;

13) priimti  teisės  aktus,  nustatančius  užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės tvarką;

14) įstatymų nustatyta tvarka skirti administracines  nuobaudas ir ekonomines sankcijas;

15) reikalauti atlyginti sveikatos priežiūros įstaigų išlaidas, turėtas dėl sveikatai neteisėta veika padarytos žalos, kurią lėmė užkrečiamoji liga.

2. Lietuvos Respublikos

               2000 m. liepos  4 d. įstatymo Nr. VIII-1801

               (nuo 2000 m. liepos 26 d.)

              (Žin., 2000, Nr. 61-1812)

               redakcija

Šio straipsnio 1 dalies 6-15 punktuose nurodytas teises turi tik Sveikatos apsaugos ministerija arba jos įgaliota institucija.

3. Lietuvos Respublikos

               2000 m. liepos  4 d. įstatymo Nr. VIII-1801

               (nuo 2000 m. liepos 26 d.)

               (Žin., 2000, Nr. 61-1812)

                redakcija

Sveikatos  apsaugos  ministerija  arba  jos įgaliota institucija turi  teisę nustatyti  taisyklių,  higienos  normų,  kitų  pagal standartus normatyvinių dokumentų, skirtų užkirsti  kelią užkrečiamosioms ligoms arba kovai su jomis, pažeidimus, dėl kurių galėjo  atsirasti  ir  išplisti  užkrečiamosios  ligos. Nustatant taisyklių,  skirtų užkirsti  kelią  užkrečiamosioms  ligoms arba kovai  su  jomis,  pažeidimus,  dėl  kurių galėjo  atsirasti  ir išplisti užkrečiamosios ligos, įrodymų pakankamumą ir įrodinėjimo priemones  kiekvienu  konkrečiu atveju nustato pagal kompetenciją šio  straipsnio  4  dalyje  nurodyti  pareigūnai.  Nustatant  šių taisyklių pažeidimus, epidemiologinės diagnostikos ir epidemiologinės analizės duomenys turi vienodą reikšmę.

4. Lietuvos Respublikos

               2000 m. liepos  4 d. įstatymo Nr. VIII-1801

              (nuo 2000 m. liepos 26 d.)

              (Žin., 2000, Nr. 61-1812)

               redakcija

Tarnybos  ir  jai  pavaldžių  įstaigų  pareigūnai  turi  ir kitų teisių, taip pat pareigų  užkrečiamųjų  ligų  kontrolės  ir profilaktikos  klausimais. Šias teises ir pareigas reglamentuoja šis  ir  kiti  įstatymai, tarptautiniai teisės aktai, Tarnybos ir Sveikatos  apsaugos  ministerijos įgaliotų institucijų nuostatai, kuriuos tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija.

28 straipsnis. Savivaldybės gydytojo teisės užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje

Savivaldybės gydytojas  užkrečiamųjų  ligų  profilaktikos ir kontrolės srityje turi  teises,  nurodytas  šio  įstatymo 27 straipsnio  1  dalies  1,  2,  4 punktuose  ir kituose  Lietuvos Respublikos įstatymuose.

29 straipsnis. Apskrities gydytojo teisės užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje

Apskrities gydytojas užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje turi teises, nurodytas  šio  įstatymo 27 straipsnio 1 dalies  1,  4  punktuose  ir  kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose.

30 straipsnis. Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos medicinos tarnybų vyriausiųjų pareigūnų gydytojų, krašto apsaugos sistemos ir vidaus reikalų sistemos įstaigų, karinių dalinių medicinos tarnybų vyriausiųjų pareigūnų gydytojų teisės užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje

1. Krašto  apsaugos  ministerijos, Vidaus reikalų  ministerijos medicinos tarnybų  vyriausieji  pareigūnai  gydytojai  turi  šio įstatymo  27  straipsnio 1 dalies 1, 4, 8, 9 punktuose  nurodytas teises, kuriomis  naudojasi  tik  šių  ministerijų reguliavimo sričiai priklausančiuose objektuose.

2. Krašto  apsaugos sistemos, vidaus reikalų sistemos  įstaigų, karinių dalinių medicinos  tarnybų vyriausieji pareigūnai gydytojai turi šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 8,  9 punktuose nurodytas teises,  kuriomis naudojasi tik šių ministerijų reguliavimo sričiai priklausančiuose objektuose.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti pareigūnai, remdamiesi Sveikatos sistemos įstatymo 139 straipsniu, taip pat turi  teisę reikalauti,  kad Krašto apsaugos ministerijos ar  Vidaus  reikalų ministerijos medicinos tarnybos, krašto apsaugos sistemos, vidaus reikalų  sistemos  įstaigos, karinių  dalinių  medicinos  tarnybų įstaigos atlygintų išlaidas, atsiradusias dėl sveikatai neteisėta veika padarytos žalos, kurią lėmė užkrečiamoji liga.

V SKYRIUS

FIZINIŲ IR JURIDINIŲ ASMENŲ TEISĖS IR PAREIGOS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲPROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS SRITYJE, GINČŲ SPRENDIMO BEI ŽALOS,SUSIJUSIOS SU UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KONTROLE IR PROFILAKTIKA, ATLYGINIMO YPATUMAI

31 straipsnis. Asmenų, sergančių, įtariamų sergančių užkrečiamosiomis ligomis, ar sukėlėjų nešiotojų teisių garantijos

1. Asmenys  negali  būti  diskriminuojami  dėl  to,  kad  serga (sirgo)  ar įtariami sergantys užkrečiamosiomis ligomis  ar  yra sukėlėjų nešiotojai.

2. Užkrečiamųjų  ligų profilaktikos ir kontrolės  reikalavimai, nustatyti  šio  ir kitų  įstatymų,  jeigu  jie  gina  visuomenės sveikatos interesus nepažeisdami visuotinai pripažįstamų  žmogaus teisių, negali būti laikomi diskriminuojančiais asmenis.

32 straipsnis. Specialios asmenų teisės gauti informaciją apie savo sveikatą dėl užkrečiamųjų ligų

1. Asmenys  turi  teisę  gauti  informaciją  apie  susirgimą užkrečiamąja liga, taikomus  diagnostikos, gydymo metodus, užkrečiamosios  ligos keliamą pavojų kitiems asmenims  bei  būdus šiam  pavojui  išvengti. Šią informaciją privalo  suteikti pagal kompetenciją  tie  asmens  ir  visuomenės  sveikatos priežiūros specialistai, kurie  diagnozavo  užkrečiamąją  ligą ar vykdo užkrečiamųjų ligų kontrolę.

2. Asmenys,  turėję  kontaktą  su  sergančiais  ar  įtariamais sergančiais pavojingomis  ar ypač pavojingomis  užkrečiamosiomis ligomis,  taip  pat  su sukėlėjų nešiotojais,  turi  teisę  gauti informaciją apie galimas bendravimo su šiais asmenimis pasekmes.

33 straipsnis. Asmenų, įtariamų sergančių, turėjusių kontaktą, sukėlėjų nešiotojų pareigos užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje

1. Asmenys,  įtariami  sergantys pavojinga  ar  ypač  pavojinga užkrečiamąja liga, turėję kontaktą, sukėlėjų nešiotojai privalo:

1) įtarę, jog  yra  susirgę  pavojinga  ar  ypač pavojinga užkrečiamąja  liga  ar kad  nešioja  sukėlėją,  savo  iniciatyva nedelsdami  nutraukti  darbą, jeigu jis  yra  susijęs  su  maisto produktų  gamyba,  realizavimu,  gabenimu,  saugojimu, geriamojo vandens  tiekimu,  vaikų  ugdymu švietimo  institucijose,  slauga sveikatos priežiūros ir globos institucijose, pranešti  apie  tai darbdaviui ir kreiptis į bendrosios praktikos gydytoją ar  asmens sveikatos  priežiūros specialistą. Darbdavys už patikėtos  asmens sveikatos  informacijos konfidencialumą atsako įstatymų nustatyta tvarka;

2) pateikti  teisingą  informaciją  apie  užkrečiamosios  ligos šaltinį  arba užsikrėtimo aplinkybes, asmenis, su kuriais  turėjo kontaktą,  jei  šios informacijos teisėtai reikalauja  asmens  ir visuomenės  sveikatos  priežiūros specialistai, atliekantys  šių ligų epidemiologinę priežiūrą;

3) vykdyti  gydytojų epidemiologų, gydytojų  infektologų,  kitų gydytojų specialistų,  Tarnybai pavaldžių  visuomenės  sveikatos priežiūros  įstaigų pareigūnų teisėtus nurodymus dėl užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos.

2. Sukėlėjų  nešiotojai, jei jie apie šį  nešiojimą  bendrosios praktikos gydytojų ar asmens sveikatos priežiūros specialistų yra pasirašytinai  informuoti, privalo iki hospitalizavimo  į  asmens sveikatos  priežiūros įstaigą pranešti apie  šią  aplinkybę šios įstaigos asmens sveikatos priežiūros specialistams.

34 straipsnis. Įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, juridinių ir fizinių asmenų teisės ir pareigos užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje

1. Įmonės,  neturinčios juridinio asmens teisių, juridiniai  ir fiziniai asmenys turi teisę:

1) ginčyti  teismine tvarka Tarnybos ir jai  pavaldžių  įstaigų pareigūnų sprendimų teisėtumą;

2) gauti iš  Tarnybos  ir  jai  pavaldžių  įstaigų mokamas konsultacijas ir žaliavos, produktų, geriamojo vandens, darbo bei gamtinės aplinkos mikrobiologinio tyrimo išvadas.

2. Įmonės,  neturinčios juridinio asmens teisių, juridiniai  ir fiziniai asmenys privalo:

1) pagal  kompetenciją vykdyti užkrečiamųjų ligų  profilaktikos ir kontrolės priemones;

2)  nustatyta tvarka apmokėti privalomojo profilaktinio aplinkos nukenksminimo išlaidas;

3) sudaryti sąlygas  Tarnybos  ir  jai pavaldžių įstaigų pareigūnams įgyvendinti šio įstatymo jiems nustatytas teises.

35 straipsnis. Ginčų dėl užkrečiamųjų ligų  profilaktikos ir kontrolės sprendimo tvarka

1. Ginčai dėl asmenų pažeistų teisių, susijusių su užkrečiamųjų ligų profilaktika ir kontrole, sprendžiami teismine tvarka.

2. Ginčai  dėl  šio  įstatymo nustatytų  juridinių  ir  fizinių asmenų  pareigų, susijusių  su  užkrečiamųjų  ligų  kontrole  ir profilaktika, nevykdymo sprendžiami teismine tvarka.

36 straipsnis. Žmonių sveikatai padarytos žalos  ir  sveikatos priežiūros  įstaigų išlaidų dėl užkrečiamųjų ligų atlyginimas

Juridiniai  ir fiziniai asmenys, neteisėta veika padarę  žalos žmonių  sveikatai ar išlaidų sveikatos priežiūros  įstaigoms  dėl užkrečiamųjų ligų, jas atlygina iš savo lėšų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

VI SKYRIUS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS FINANSAVIMAS IR IŠLAIDŲ KOMPENSAVIMAS

37 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių finansavimo iš valstybės biudžeto ypatumai

Iš valstybės  biudžete sveikatos  priežiūrai numatytų lėšų finansuojama:

1) užkrečiamųjų  ligų  profilaktikos  ir  kontrolės  priemonės, priskirtos būtinosioms visuomenės sveikatos priežiūros priemonėms, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė;

2) riboto  karantino,  kuris nustatomas pagal  šį  įstatymą  ir kitus  teisės  aktus, priemonių taikymas žmonėms, jų medicininiai patikrinimai, mikrobiologiniai tyrimai,  ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų imunoprofilaktika,  izoliavimas, atliekami tarptautinės teisės aktų nustatyta tvarka;

3) asmenų,  atvykstančių  į  Lietuvos  Respubliką, sveikatos patikrinimai ir mikrobiologiniai  tyrimai,  atliekami pagal tarptautinės teisės aktus.

38 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonės, kurių išlaidos neatlyginamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų

1. Lietuvos Respublikos gyventojų, neįrašytų į Sveikatos apsaugos ministerijos  patvirtintą  asmenų,  kuriems  atliekama privaloma  imunoprofilaktika, sąrašą, taip pat išvykstančių į užsienio šalis, reikalaujančias privalomos atvykstančiųjų imunoprofilaktikos dėl užkrečiamųjų ligų, skiepijimo išlaidos  iš valstybės ar savivaldybių biudžetų neatlyginamos. Šios imunoprofilaktikos  kainas ir apmokėjimo  už  ją  tvarką  nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

2. Pavojingų  ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių,  naudojamų  įvežamoms iš užkrėstų teritorijų į Lietuvos Respubliką, išvežamoms iš užkrėstų Lietuvos Respublikos  teritorijų transporto priemonėms, paštui,  prekėms, bagažui,  konteineriams  bei žmonėms,  įvažiuojantiems  iš  tokių teritorijų į Lietuvos Respubliką ar išvažiuojantiems iš  užkrėstų Lietuvos Respublikos teritorijų, kai šių priemonių išlaidos  nėra atlyginamos  iš valstybės biudžeto, sąrašą, priemonių  kainas  ir mokėjimo  už  jas tvarką tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija, atsižvelgdama  į tarptautinės teisės aktus. Šių priemonių  kainos neturi  viršyti  čia  nurodytų ligų  kontrolės  ir  profilaktikos priemonių įgyvendinimo faktinių išlaidų.

39 straipsnis. Lėšų rezervas užkrečiamųjų ligų  profilaktikai ir jų pasekmėms pašalinti

Sveikatos  apsaugos ministerija iš valstybės biudžete  sveikatos priežiūrai skiriamų  asignavimų privalo  sudaryti  lėšų  rezervą padidėjusio sergamumo pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, jų protrūkių ar epidemijų profilaktikai ir  jų  pasekmėms  pašalinti  bei nustatyti  šių  lėšų  naudojimo tvarką.  Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų  židiniams likviduoti Sveikatos  apsaugos  ministerija  privalo   sudaryti neliečiamą inventoriaus,  vaistų, įskaitant imunopreparatus, dezinfekcijos  medžiagų,  diagnostikumų  ir  terpių, įrangos  ir specialaus  transporto atsargą pagal sąrašą,  kurį  tvirtina  bei šios atsargos sudarymo, atnaujinimo ir finansavimo tvarką nustato Vyriausybė.

VII SKYRIUS

ATSAKOMYBĖ UŽ TEISĖS AKTŲ, SUSIJUSIŲ SU UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ

PROFILAKTIKA IR KONTROLE, PAŽEIDIMUS

40 straipsnis. Atsakomybė už teisės aktų pažeidimus, lėmusius užkrečiamųjų ligų atsiradimą ir išplitimą

Asmenys,  padarę  teisės aktų pažeidimus, lėmusius  užkrečiamųjų ligų atsiradimą ir išplitimą, atsako pagal Lietuvos  Respublikos įstatymus.

41  straipsnis.

Lietuvos Respublikos

            2000 m. liepos  4 d. įstatymo Nr. VIII-1801

            (nuo 2000 m. liepos 26 d.)

            (Žin., 2000, Nr. 61-1812)

             redakcija

Ekonominių sankcijų įmonėms taikymas už teisės aktų pažeidimus, lėmusius užkrečiamųjų ligų atsiradimą ir išplitimą

Ekonominės sankcijos įmonėms, padariusioms teisės aktų pažeidimus, sukėlusius  pavojingų ar ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų  atsiradimo  pavojų  ar lėmusius jų atsiradimą ir išplitimą, taikomos  Lietuvos  Respublikos  įstatymų  ir  kitų  teisės  aktų nustatyta tvarka.

42 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas

1. Šio įstatymo 3, 5, 10 straipsniai, 13 straipsnio 3 dalis, 14 straipsnio 5 dalis, 15, 16 straipsniai, 18 straipsnio  1  ir  5 dalys, 20, 21, 22, 23, 24, 38, 39 straipsniai įsigalioja Lietuvos Respublikos  žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir  kontrolės įstatymo  įgyvendinimo  įstatymo nustatyta  tvarka  nuo  1998  m. sausio 1 d.

2. Šio  įstatymo  4  straipsnis,  6  straipsnio  2  dalis, 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis, 9 straipsnio  8  dalis, 11  straipsnio  2  ir 4 dalys, 12 straipsnio 2  ir  4  dalys,  18 straipsnio 4 dalis įsigalioja nuo 1997 m. liepos 1 d.

3. Šio  įstatymo  7 straipsnio 2 dalis, 13 straipsnio  2  dalis įsigalioja nuo 1998 m. kovo 1 d.

4. Šio  įstatymo  kiti straipsniai ar jų dalys  įsigalioja  nuo

1997 m. sausio 1 d.

 Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS                                   ALGIRDAS BRAZAUSKAS

Projektas

LIETUVOS RESPUBLIKOS

ŽMONIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS

ĮSTATYMO PAKEITIMO

ĮSTATYMAS

2001 m.            d. Nr.

Vilnius

(Žin., 1996, Nr. 104-2363; 1997, Nr. 66-1603; 2000, Nr. 61-1812, Nr. 92-2864)

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų   profilaktikos ir kontrolės įstatymo nauja redakcija

Pakeisti Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymą ir išdėstyti jį taip:

“LIETUVOS RESPUBLIKOS

ŽMONIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS

ĮSTATYMAS

I SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis. Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo paskirtis

Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas nustato žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymo, ginčų sprendimo bei žalos atlyginimo ir atsakomybės už teisės aktų pažeidimus užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos klausimais pagrindus, fizinių ir juridinių asmenų teises ir pareigas užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos srityje, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės finansavimo bei jų kainų kompensavimo ypatumus.

2 straipsnis. Įstatyme vartojamos pagrindinės sąvokos

1. Žmonių užkrečiamosios (infekcinės ir parazitinės) ligos (toliau - užkrečiamosios ligos) - užkrečiamųjų ligų sukėlėjų ir jų toksinų sukeltos žmogaus ligos, kuriomis apsikrečiama nuo žmonių (ligonio ar užkrečiamųjų ligų sukėlėjo nešiotojo), gyvūnų ar vabzdžių arba per aplinkos veiksnius.

2. Karantininės užkrečiamosios ligos - ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, kurių profilaktiką ir kontrolę nustato tarptautinės teisės aktai.

3. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjai - helmintai, grybai, pirmuonys, bakterijos, virusai ir kiti mikroorganizmai, jų dalys, galintys sukelti žmonių užkrečiamąsias ligas.

4. Ligoniai - asmenys, kuriems yra diagnozuota ir patvirtinta užkrečiamoji liga.

5. Asmuo, įtariamas sergantis - asmuo, kuris turi požymių, panašių į sergančiųjų užkrečiamosiomis ligomis.

6. Asmuo, turėjęs kontaktą - asmuo, turėjęs sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu, užkrečiamųjų ligų sukėlėjo nešiotoju ar užkrečiamųjų ligų sukėlėjus perduodančiais veiksniais.

7. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjų perdavimo veiksniai - oras, vanduo, maistas, dirva, žmogaus aplinkos objektai, nariuotakojai, kraujas ir jo preparatai, transplantantai, motinos pienas bei kiti žmogaus organizmo biologiniai skysčiai, per kuriuos užkrečiamųjų ligų sukėlėjai patenka ar gali patekti į žmogaus organizmą.

8. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjų nešiotojas (toliau - sukėlėjo nešiotojas) - žmogus ar gyvūnas, neturintis užkrečiamosios ligos klinikinių požymių, tačiau savo organizme nešiojantis ir į aplinką išskiriantis užkrečiamųjų ligų sukėlėjus.

9. Izoliavimas - asmens, sergančio užkrečiamąja liga, įtariamo sergančio, turėjusio kontaktą, ar sukėlėjo nešiotojo atskyrimas nuo aplinkinių žmonių norint išvengti užkrečiamosios ligos plitimo.

10. Užkrečiamosios ligos židinys - užkrečiamąja liga sergantis asmuo arba šio asmens ar sukėlėjo nešiotojo buvimo vieta ir jos aplinka, kurioje užkrečiamųjų ligų sukėlėjai gali plisti, taip pat vietovė, kurioje užkrečiamųjų ligų sukėlėjai egzistuoja, nesvarbu, ar joje būna žmogus.

11. Užkrečiamųjų ligų profilaktika - tai organizacinės, teisinės, ekonominės, technologinės, higieninės, epidemiologinės, imunobiologinės, chemoprofilaktikos, sveikatos ugdymo priemonės, taip pat kiti veiksmai ir metodai, kurie įgalina išvengti apsikrėtimo ir susirgimo užkrečiamosiomis ligomis.

12. Užkrečiamųjų ligų kontrolė - organizacinės, techninės, ekonominės, taip pat epidemiologinės ir kitos medicinos priemonės ir tokių priemonių programos, sudarančios galimybę mažinti ar (ir) likviduoti sergamumą užkrečiamosiomis ligomis, taip pat išvengti tų ligų išplitimo.

13. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinė priežiūra (toliau - epidemiologinė priežiūra) -. užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių visuma, įgalinanti kontroliuoti užkrečiamųjų ligų paplitimą ir riboti to plitimo sąlygas.

14. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinis monitoringas (toliau - epidemiologinis monitoringas) - sergamumo bei paplitimo lygių, mirtingumo, mirštamumo nuo užkrečiamųjų ligų, žmogui patogeninių mikroorganizmų cirkuliavimo, užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir paplitimo dėsningumų, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių bei programų įgyvendinimo kokybės ir efektyvumo ištisiniai ir atrankiniai statistikos stebėjimai.

15. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinė analizė - epidemiologinio monitoringo duomenų apdorojimas, saugojimas, šių duomenų retrospektyvi ir operatyvi analizė, užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos priemonių pagrindimas, šių priemonių kokybės ir efektyvumo įvertinimas.

16. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinė prognozė - sergamumo užkrečiamosiomis ligomis tendencijų, dinamikos rodiklių bei užkrečiamų ligų sukėlėjų cirkuliavimo proceso ypatumų prognozė konkrečiam laikotarpiui.

17. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinė diagnostika - ligonių, asmenų, turėjusių su jais kontaktą, įtariamų sergančių gyventojų grupių, kurioms yra rizika susirgti užkrečiamosiomis ligomis, nustatymas, taip pat užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir paplitimo požymių bei priežasčių ir sąlygų nustatymas ir įvertinimas.

18. Lietuvos valstybės sienų ir teritorijos sanitarinė ir medicininė-karantininė apsauga - organizacinių, ekonominių, teisinių, sanitarinių, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių visuma, taikoma Lietuvos valstybės sienos perėjimo punktuose ir visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje visoms transporto priemonėms ir keleiviams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką, kroviniams, įvežamiems į Lietuvos Respubliką ir pervežamiems per Lietuvos Respublikos teritoriją tranzitu, norint apsaugoti valstybės gyventojus ir aplinką nuo pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų ar jų sukėlėjų įvežimo ir išplitimo.

19. Ypatingosios epideminės situacijos - tai atvejai, kai Lietuvos Respublikoje paskelbiamos užkrėstos teritorijos ir (ar) užregistruojami nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimai, pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkiai ar epidemijos arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, protrūkiai ar epidemijos.

20. Užkrėsta teritorija - nustatytų ribų teritorija, kurioje dėl esančių pavojingų ar ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sukėlėjų ar jų plitimo ypatumų nuolat ar ribotą laiką išlieka galimybė užsikrėsti šiomis ligomis.

21. Karantinas - specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas, įvedamas atskiriems objektams (toliau - riboto karantino objektai) ar apkrėstose teritorijose (toliau - teritorijų karantinas), kai registruojami nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimai arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, taip pat pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkiai ar epidemijos. Karantino tikslas - nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarką ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą.

22. Ribotas karantinas – karantinas, taikomas pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkių ar grupinių susirgimų atvejais, kai karantino objektais yra ribota teritorija, konkretus objektas, konkreti žaliava ir (ar) produktas arba konkreti paslauga.

23. Imunoprofilaktika - biologinių preparatų ir medicinos priemonių naudojimas siekiant padidinti žmonių atsparumą užkrečiamosioms ligoms.

24. Chemoprofilaktika - vaistų vartojimas siekiant skubiai užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų atsiradimui ir plitimui.

25. Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis lygiai:

1) įprastinis sergamumas - visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar atskiruose jos teritorijos administraciniuose vienetuose per vienodą laikotarpį užregistruotų susirgimų užkrečiamosiomis ligomis skaičius, nesiskiriantis nuo lyginamojo laikotarpio sergamumo rodiklių;

2) padidėjęs sergamumas - statistiškai patikimas įprastinio sergamumo užkrečiamosiomis ligomis lygio viršijimas;

3) protrūkis - staigus užkrečiamųjų ligų išplitimas, apėmęs riboto skaičiaus žmonių grupę ir (ar) ribotą teritoriją;

4) epidemija - staigus ir neįprastai didelis užkrečiamųjų ligų išplitimas viename ar keliuose teritorijos administraciniuose vienetuose.

26. Sveikatos priežiūros įstaigos, licencijuotos užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos veiklai (toliau - sveikatos priežiūros įstaigos) - įstaigos ir įmonės, kurioms nustatyta tvarka suteikta teisė teikti sveikatos priežiūros paslaugas ir patarnavimus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje.

27. Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - Tarnyba) - Sveikatos apsaugos ministerijos steigiama valstybės įstaiga, įgyvendinanti visuomenės sveikatos priežiūros strategiją, kurios dalimi yra užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės strategijos įgyvendinimas.

28. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras - Sveikatos apsaugos ministerijos steigiama valstybės įstaiga, organizuojanti ir vykdanti šiame bei kituose įstatymuose ir kituose teisės aktuose jai numatytas žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės funkcijas, metodiškai vadovaujanti priešepideminiam darbui Lietuvoje, pagal kompetenciją koordinuojanti visų Lietuvos Respublikos institucijų veiklą žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos klausimais ir įgaliota bendradarbiauti su Pasaulio sveikatos organizacijos ir Europos Sąjungos institucijomis, reguliuojančiomis užkrečiamųjų ligų kontrolės klausimus, bei užsienio valstybių institucijomis, vykdančiomis žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolę, taip pat pagal kompetenciją atstovauti Lietuvos Respubliką šiose institucijose.

29. Teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos - visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos apskrityse (regionuose).

30. Užkrečiamųjų ligų kontrolės administravimą vykdantys tarnautojai (pareigūnai) - Tarnybos ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai, kurie pagal savo darbo pobūdį nuolat ar laikinai atlieka viešojo administravimo funkcijas ir turi įgaliojimus priimti fiziniams ir juridiniams asmenims privalomus vykdyti sprendimus užkrečiamųjų ligų kontrolės klausimais.

 31. Užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę vykdantys tarnautojai - Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro bei kitų visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai, atliekantys šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus užkrečiamųjų ligų profilaktikos, kontrolės, monitoringo bei epidemiologinės analizės, prognozės ir diagnostikos darbus, tačiau neturintys įgaliojimų vykdyti viešojo administravimo funkcijas bei priimti fiziniams ir juridiniams asmenims privalomus vykdyti sprendimus.

32. Lietuvos Respublikos vyriausiasis epidemiologas - Tarnybos direktoriaus skiriamas specialistas, atitinkantis sveikatos apsaugos ministro patvirtintų pareiginių nuostatų ir kvalifikacinius  reikalavimus, vykdantis viešojo administravimo funkcijas bei priimantis juridiniams ir fiziniams asmenims privalomus vykdyti sprendimus užkrečiamųjų ligų kontrolės klausimais Lietuvoje.

33. Apskrities (regiono) vyriausiasis epidemiologas - Teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos specialistas, atitinkantis kvalifikacinius reikalavimus, kuriam Tarnybos direktoriaus įsakymu suteikiama teisė vykdyti viešojo administravimo funkcijas ir priimti juridiniams ir fiziniams asmenims privalomus vykdyti sprendimus žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės klausimais apskrityje (regione).

34. Tarptautinės teisės aktai - Pasaulinės Sveikatos Organizacijos Asamblėjos priimti teisės aktai užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės klausimais, privalomi valstybėms Pasaulinės Sveikatos Organizacijos narėms, taip pat Europos Sąjungos teisės aktai, privalomi valstybėms ES narėms.

II SKYRIUS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ EPIDEMIOLOGINĖ PRIEŽIŪRA

PIRMASIS SKIRSNIS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KONTROLĖ

3 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės registrai, jų tvarkytojai bei tvarkytojų kompetencija

1. Visos diagnozuotos užkrečiamosios ligos ir išskirti šių ligų sukėlėjai registruojami užkrečiamųjų ligų ir užkrečiamųjų ligų sukėlėjų valstybės registruose. Šiuos registrus steigia ir jų nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

2. Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybinių registrų vyriausias tvarkytojas yra Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras. Šių registrų pirminę informaciją tvarko pagal savo kompetenciją ir juridiniai bei fiziniai asmenys, licencijuoti sveikatos priežiūros veiklai, bei Valstybinė  maisto ir veterinarijos tarnyba, kuri registruoja bendras gyvūnų ir žmonių užkrečiamąsias ligas ir jų sukėlėjus. Registrų tvarkytojų bei registrų pirminę informaciją tvarkančių juridinių ir fizinių asmenų kompetenciją registrų tvarkymo klausimais reglamentuoja registrų nuostatai.

4 straipsnis. Privalomojo epidemiologinio registravimo objektai ir informacijos apie juos teikimas

1. Privalomojo epidemiologinio registravimo objektai yra:

1) išskirti užkrečiamųjų ligų sukėlėjai, įrašyti į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą sąrašą, ir šių ligų sukėlėjų nešiojimo atvejai;

2) įtariami susirgimai užkrečiamosiomis ligomis ir šių ligų, įrašytų į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą sąrašą, bei mirčių nuo jų atvejai;

3) žmonių apkandžiojimo (apseilinimo) atvejai, kai apkandžioja (apseilina) gyvūnai, kurie įtariami sergantys pasiutlige;

4) povakcininės komplikacijos.

2. Juridiniai ir fiziniai asmenys, licencijuoti sveikatos priežiūros veiklai, įtarę ar nustatę privalomojo epidemiologinio registravimo objektus, privalo tvarkyti jų apskaitą ir nustatyta tvarka teikti informaciją apie juos atitinkamoms teritorinėms visuomenės sveikatos priežiūros įstaigoms.

3. Privalomojo epidemiologinio registravimo tvarką, privalomą informacijos apie epidemiologinio registravimo objektus turinį ir informacijos privalomojo perdavimo šio straipsnio 2 dalyje nurodytoms visuomenės sveikatos priežiūros įstaigoms ir pareigūnams tvarką bei terminus nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

4. Informacijos apie privalomojo epidemiologinio registravimo objektus, kurie užregistruoti Krašto apsaugos ministerijos , Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos įstaigose ar kariniuose vienetuose, privalomojo perdavimo Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrui ir teritorinėms visuomenės sveikatos priežiūros įstaigoms tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija, suderinusi su šiomis ministerijomis.

5. Asmenys, pateikę ne visą nustatytą privalomą informaciją apie epidemiologinio registravimo objektus arba jos nepateikę, ar pažeidę nustatytą šios informacijos perdavimo tvarką, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

5 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinis monitoringas, analizė ir prognozė

1. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinio monitoringo organizavimo tvarką bei subjektus, kurie privalo jį vykdyti, nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

2. Užkrečiamųjų ligų privalomos epidemiologinės analizės ir prognozės tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

3. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinę analizę ir prognozę atlieka teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos. Šios analizės duomenis bei užkrečiamosiomis ligomis segantiems teikiamos sveikatos priežiūros būklės vertinimą ne rečiau kaip kartą per metus pateikia:

1) savivaldybėse: savivaldybės gydytojas - savivaldybės tarybai;

2) apskrityse: apskrities gydytojas - atitinkamos apskrities viršininkui ir Lietuvos Respublikos vyriausiajam epidemiologui;

3) Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos sveikatos priežiūros tarnybos - atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos vadovybei ir Lietuvos Respublikos vyriausiajam epidemiologui Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, suderinus su Krašto apsaugos, Vidaus reikalų, Teisingumo ministerijomis.

6 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinė diagnostika

1. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinę diagnostiką pagal kompetenciją privalo atlikti:

1) teisės aktų nustatyta tvarka gavę licencijas sveikatos priežiūros veiklai juridiniai ir fiziniai asmenys, įtarę ar nustatę privalomojo epidemiologinio registravimo objektus;

2) teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos, gavusios informaciją apie privalomojo epidemiologinio registravimo objektus ar patvirtinusios užkrečiamųjų ligų sukėlėjų išskyrimą.

2. Užkrečiamųjų ligų epidemiologinės diagnostikos tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

3. Užregistravus bendras žmonių ir gyvulių užkrečiamąsias ligas, veterinarijos specialistai atlieka epizootologinį tyrimą Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nustatyta tvarka ir metodais, apie tyrimo duomenis informuodami Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrą arba atitinkamos teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigas.

ANTRASIS SKIRSNIS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ NUSTATYMAS, LIGONIŲ, ASMENŲ, ĮTARIAMŲ SERGANČIŲ, TURĖJUSIŲKONTAKTĄ, BEI SUKĖLĖJŲ NEŠIOTOJŲ HOSPITALIZAVIMO, IZOLIAVIMO IR GYDYMO YPATUMAI

7 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų nustatymas

1. Užkrečiamųjų ligų klinikinius požymius nustato ir užkrečiamąsias ligas diagnozuoja asmens  sveikatos  priežiūros įstaigų specialistai,  kuriems   teisė   tai  atlikti  yra  pripažinta  Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.

2. Priimti tiriamąją medžiagą užkrečiamųjų ligų sukėlėjams nustatyti, išskirti šių ligų sukėlėjus, juos atpažinti ir saugoti turi teisę tik teisės aktų nustatyta tvarka gavusios atitinkamus leidimus (licencijas) šiam darbui laboratorijos.

8 straipsnis. Ligonių, asmenų, įtariamų sergančių, turėjusių kontaktą, sukėlėjų nešiotojų hospitalizavimo, izoliavimo, ištyrimo ir gydymo ypatumai

1. Ligonių, asmenų, įtariamų sergančių, turėjusių kontaktą, ar sukėlėjų nešiotojų hospitalizavimas, izoliavimas, ištyrimas ir (ar) gydymas gali būti taikomi tik jiems sutikus, išskyrus atvejus, nurodytus šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje. Jei šie asmenys yra neveiksnūs, tokį sutikimą turi duoti vienas iš jų atstovų pagal įstatymą.

2. Ligoniai, asmenys, įtariami sergantys pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję kontaktą ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai. Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių šie asmenys turi būti hospitalizuojami, izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašą tvirtina sveikatos apsaugos ministras.

3. Ligoniai ir asmenys, įtariami sergantys užkrečiamosiomis ligomis, įrašytomis į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, taip pat asmenys, nurodyti šio straipsnio 5 dalyje, jei jų izoliavimo gyvenamosiose patalpose sąlygos neatitinka higienos reikalavimų, arba asmens sveikatos būklė neleidžia jo palikti namuose ar kitoje paciento gyvenamojoje vietoje, privalo būti hospitalizuojami ir izoliuojami specialiai šiam tikslui įrengtose LNSS stacionarių asmens sveikatos priežiūros įstaigų patalpose. Šių įstaigų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

4. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 2 dalyje, turi būti pervežami į asmens sveikatos priežiūros įstaigas tam tikslui skirtu sanitariniu transportu pagal gydytojo infektologo ar kito gydytojo specialisto, nustačiusio ar įtarusio šias ligas, siuntimą, išrašomą Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Po kiekvieno tokių asmenų pervežimo privaloma transporto priemones nukenksminti. Nukenksminimą pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintas taisykles organizuoja asmens sveikatos priežiūros įstaiga, į kurią buvo paguldytas asmuo.

5. Ligoniai ar asmenys, įtariami sergantys užkrečiamosiomis ligomis, neįrašytomis į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, gali būti izoliuojami ir gydomi jų namuose ar kitoje paciento gyvenamojoje vietoje, jeigu gyvenamųjų patalpų higieninės sąlygos ar ligonio sveikatos būklė, jo veiksnumas leidžia tai padaryti. Sprendimą leisti izoliuotai gydyti asmenis namuose priima gydytojas infektologas ar kitas gydytojas specialistas, nustatęs tokiam asmeniui užkrečiamąją ligą.

6. Asmenims, hospitalizuotiems dėl pavojingos ar ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, draudžiama savavališkai palikti asmens sveikatos priežiūros įstaigą.

7. Ligoniams, asmenims, įtariamiems sergantiems ir sukėlėjų nešiotojams taikomi diagnozavimo ir gydymo metodai turi būti aprobuoti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.

8. Iš kontaktą turėjusių asmenų būtinai tirtinus dėl užkrečiamųjų ligų nustato asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų specialistai, atliekantys šių ligų epidemiologinę priežiūrą.

9. Asmuo, turėjęs kontaktą su ligoniu ar asmeniu, įtariamu sergančiu ypač pavojinga liga, įrašyta į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, arba šios ligos sukėlėjo nešiotoju, privalo būti izoliuotas savivaldos vykdomųjų institucijų specialiai šiam tikslui įrengtose patalpose, stacionariose asmens sveikatos priežiūros įstaigose arba šių asmenų namuose, jeigu higieninės sąlygos leidžia tai padaryti. Izoliavimą skiria, jo vietą bei terminus nustato apskrities vyriausiasis epidemiologas.

9 straipsnis. Ligonių, asmenų, įtariamų sergančių, turėjusių kontaktą, ir sukėlėjų nešiotojų būtinojo hospitalizavimo ir  (ar) būtinojo izoliavimo ypatumai

1. Ligonių, asmenų, įtariamų sergančių, turėjusių kontaktą ar sukėlėjų nešiotojų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas:

1) kai ligoniai ir asmenys, turėję kontaktą ar įtariami sergantys pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, šių ligų, įrašytų į šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, sukėlėjo nešiotojai (kai šie asmenys neveiksnūs, - vienas iš jų atstovų pagal įstatymą) atsisako arba vengia hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, pažeidžia nustatytą asmens sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarką, užkrečiamųjų ligų profilaktikos taisykles ir tuo sukelia pavojų aplinkinių sveikatai. Atsisakymo būtinai gultis į ligoninę arba privalomo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo vengimo faktas, taip pat šiame punkte nurodyti pažeidimai turi būti įrašyti asmens medicininiuose dokumentuose, o bendrosios praktikos gydytojai, gydytojai infektologai ar kiti gydytojai specialistai, nustatę šiuos asmenis, turi apie juos nedelsdami informuoti teritorinę visuomenės sveikatos priežiūros įstaigą ir atitinkamos savivaldybės gydytoją. Kai asmenys vengia būtinojo hospitalizavimo, izoliavimo, jie atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus kitus teisės aktus;

2) kai ligonis ar asmuo, įtariamas sergantis pavojinga ar ypač pavojinga liga yra be sąmonės ar nesugeba teisingai įvertinti savo sveikatos būklės, o jam yra būtinas skubus gydymas norint išgelbėti gyvybę;

3) kai nėra pakankamai laiko gauti neveiksnaus asmens, sergančio, įtariamo sergančio įrašytomis į šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, taip pat turėjusio kontaktą su sergančiaisiais šiomis ligomis, atstovo pagal įstatymą sutikimo.

2. Sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo ir jo trukmės priima ne mažiau kaip trijų gydytojų specialistų, iš kurių vienas turi būti bendrosios praktikos gydytojas, o antras - gydytojas infektologas (gydytojas dermatovenerologas ar ftiziatras, pulmonologas), komisija. Šį sprendimą tvirtina savivaldybės gydytojas. Jis privalo informuoti apie tai asmenį, dėl kurio priimtas toks sprendimas, o kai šis asmuo yra neveiksnus, - vieną iš jo atstovų pagal įstatymą. Apie šį sprendimą asmuo, kuriam taikomas būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas, turi būti pasirašytinai supažindintas. Kai asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti du liudytojai. Apie būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo paskyrimą turi būti įrašoma į ligos istoriją. Asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas iki pacientas tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas, o atviros plaučių tuberkuliozės atvejais - ne ilgiau kaip 12 savaičių, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo dieną.

3. Kai pacientas dėl savo sveikatos būklės tebėra pavojingas kitiems asmenims, būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminą, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, gali pratęsti tik teismas savivaldybės gydytojo motyvuotu teikimu priimdamas sprendimą skubos tvarka. Pratęsti galima ne ilgiau kaip 6 mėnesiams.

4. Asmenų būtinąjį hospitalizavimą ir  būtinąjį izoliavimą organizuoja savivaldybės gydytojas. Pristatant asmenį būtinajam hospitalizavimui ir  būtinajam izoliavimui, privalo dalyvauti policija. Ji užtikrina viešąją tvarką būtinai  hospitalizuojant asmenis.

5. Sprendimus dėl privalomosios pradinės karo tarnybos karių kalinamųjų ir nuteistųjų būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo priima ir organizuoja jų vykdymą atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovai ar jų įgalioti asmenys. Minimų asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas gali būti taikomi ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas, o atviros plaučių tuberkuliozės atvejais ne ilgiau kaip 12 savaičių, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo dieną. Terminą pratęsti šio straipsnio 3 dalyje nurodytais terminais gali tik teismas, o kariams - tik karinio vieneto vadovas pagal motyvuotą sveikatos priežiūros tarnybų vadovų teikimą.

6. Būtinai hospitalizuotas ar būtinai izoliuotas asmuo, o kai jis neveiksnus, - vienas iš jo atstovų pagal įstatymą, turi būti pasirašytinai supažindintas su savo teisėmis asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (izoliavimui skirtose patalpose) ir jų ribojimais. Kai asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą turi patvirtinti du liudytojai.

 7. Būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo dėl užkrečiamųjų ligų organizavimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija, suderinusi su Krašto apsaugos ministerija, Teisingumo ministerija ar Vidaus reikalų ministerija.

III SKYRIUS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKA

PIRMASIS SKIRSNIS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS BENDROSIOS PRIEMONĖS

10 straipsnis. Lietuvos valstybės sienų ir teritorijos sanitarinė ir medicininė-karantininė apsauga

Lietuvos valstybės sienų ir teritorijos sanitarinės ir medicininės-karantininės apsaugos tvarką nustato Vyriausybė. 

11 straipsnis. Imunoprofilaktika

1. Imunoprofilaktika gali būti taikoma asmenims tik jiems sutikus, išskyrus kituose teisės aktuose numatytus atvejus, o kai jie neveiksnūs, - gavus vieno iš tėvų ar globėjo sutikimą.

2. Teisę verstis imunoprofilaktika turi tik asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gavę licenciją sveikatos priežiūros veiklai.

3. Imunoprofilaktikai Lietuvos Respublikoje gali būti naudojami tik Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka įregistruoti ir aprobuoti imunobiologiniai preparatai.

4. Imunoprofilaktikos tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

5. Visuotinė imunoprofilaktika gali būti taikoma tik šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbus teritorijų karantiną, kai kyla reali grėsmė, kad gyventojai gali susirgti pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, o kitos užkrečiamųjų ligų profilaktikos priemonės negarantuoja šių ligų plitimo ribojimo.

6. Visuotinės imunoprofilaktikos taikymo tvarką reglamentuoja teritorijų karantino režimą nustatantys teisės aktai, kuriuos priima Vyriausybė.

12 straipsnis. Chemoprofilaktika

1. Chemoprofilaktiką asmenims galima taikyti tik jiems sutikus.

2. Teisę verstis imunoprofilaktika turi tik asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gavę licenciją sveikatos priežiūros veiklai.

3. Užkrečiamųjų ligų chemoprofilaktikai Lietuvos Respublikoje turi būti naudojami tik Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka įregistruoti ir aprobuoti vaistai.

4. Chemoprofilaktikos tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

5. Visuotinė chemoprofilaktika atliekama pagal šio įstatymo 11 straipsnio 5 ir 6 dalies nuostatas.

13 straipsnis. Privalomasis profilaktinis aplinkos nukenksminimas

1. Įmonės, įstaigos ir organizacijos privalo per 24 valandas organizuoti savo aplinkos (patalpų ir teritorijos) privalomąjį profilaktinį nukenksminimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kai teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų specialistai nustato, kad įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms priklausančiuose statiniuose ar jų teritorijose yra susikaupę užkrečiamųjų ligų sukėlėjus platinančių vabzdžių ar graužikų Šį nukenksminimą atitinkamose įmonėse, įstaigose, organizacijose, joms priklausančiuose riboto karantino objektuose reglamentuoja higienos normos.

2. Privalomąjį profilaktinį aplinkos nukenksminimą turi teisę atlikti tik nustatyta tvarka licencijuoti dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos veiklai juridiniai asmenys.

3. Privalomojo profilaktinio aplinkos nukenksminimo tvarką tvirtina sveikatos apsaugos ministras.

14 straipsnis. Privalomasis aplinkos nukenksminimas (dezinfekcija) užkrečiamųjų ligų židiniuose

1. Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose turi būti atliktas privalomasis aplinkos nukenksminimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija, valymas, plovimas).

2. Kai fiziniai ar juridiniai asmenys savo noru nevykdo privalomojo aplinkos nukenksminimo, sprendimą dėl privalomojo aplinkos nukenksminimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose priima apskrities vyriausiasis epidemiologas. Šį sprendimą priėmęs pareigūnas privalo su juo pasirašytinai supažindinti juridinius ir fizinius asmenis, kurių turtui taikomas privalomasis aplinkos nukenksminimas. Kai atsisakoma pasirašyti, asmenų informavimą turi patvirtinti du liudytojai.

3. Kai pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose esančio turto savininkai neduoda sutikimo atlikti privalomojo aplinkos nukenksminimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) darbus, šie darbai atliekami priverstinai, dalyvaujant policijos pareigūnams.

4. Privalomąjį aplinkos nukenksminimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose organizuoja ir atlieka teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos arba, jų pavedimu, kiti šiai veiklai licencijuoti juridiniai asmenys.

5. Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose privalomojo aplinkos nukenksminimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarką tvirtina sveikatos apsaugos ministras.

15 straipsnis. Genetiškai modifikuotų užkrečiamųjų ligų sukėlėjų naudojimas

1. Juridiniams ir fiziniams asmenims verstis genetiškai modifikuotų užkrečiamųjų ligų sukėlėjų naudojimu Lietuvos Respublikoje leidžiama tik turint Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą tokiai veiklai.

2. Leidimo gavėjas turi teisę pradėti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiklą tik pateikęs šį leidimą teritorinei visuomenės sveikatos priežiūros įstaigai.

16 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjų importas, eksportas, pervežimas ir laikymas

1. Įvežti į Lietuvos Respubliką ir išvežti iš jos laboratorinius indus su išskirtais ar kolekciniais žmonių užkrečiamųjų ligų sukėlėjais juridiniams ir fiziniams asmenims tik turint licenciją tokiai veiklai.

2. Licencijas šio straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai išduoda Vyriausybės įgaliotos institucijos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

3. Žmonių užkrečiamųjų ligų sukėlėjų įvežimas ir išvežimas vykdomas  Lietuvos Respublikos teisės aktų ar (ir) Seimo ratifikuotomis ar Vyriausybės patvirtintomis tarptautinėmis sutartimis pavojingų krovinių tarptautinių vežimui keliais, vandeniu, oru ir geležinkeliais nustatyta tvarka.

4. Licencijos turėtojas turi teisę pradėti šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiklą tik pateikęs šią licenciją teritorinei visuomenės sveikatos priežiūros įstaigai.

17 straipsnis. Asmenų, mirusių nuo užkrečiamųjų ligų, palaikų pervežimas ir laidojimas

Asmenų, mirusių nuo pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, palaikų pervežimo transporto priemonėmis, taip pat jų įvežimo į Lietuvos Respubliką ir išvežimo iš Lietuvos Respublikos, laidojimo ir perlaidojimo tvarką tvirtina sveikatos apsaugos ministras, suderinęs su Susisiekimo ministerija ir Muitinės departamentu prie Finansų ministerijos.

18 straipsnis. Privalomas sveikatos tikrinimas dėl užkrečiamųjų ligų ir asmenų, įtariamų sergančių, susirgusių pavojingomis ar ypač pavojingomis ligomis, nušalinimas nuo darbo

1. Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti valstybės tarnautojams ir darbuotojams tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems sveikatą dėl užkrečiamųjų ligų, sąrašą, tikrinimosi tvarką nustato Vyriausybė.

2. Darbuotojo sveikatos privalomo tikrinimo dėl užkrečiamųjų ligų išvados yra privalomos darbdaviui bei valstybės tarnautojui ir darbuotojui.

3. Valstybės tarnautoją ar darbuotoją, atsisakiusį nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą dėl užkrečiamųjų ligų arba jos nepasitikrinusį be labai svarbių priežasčių (liga, dalyvavimas giminaičių laidotuvėse, komandiruotė), darbdavys privalo nušalinti nuo darbo ir nemokėti jam darbo užmokesčio iki tos dienos, kol jis pasitikrins sveikatą dėl užkrečiamųjų ligų, arba perkelti jį į kitą darbą toje pačioje darbovietėje. Tarnautojas ar darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą nuo tos dienos, kurią pateikia darbdaviui medicinines išvadas, kad gali tęsti darbą.

4. Uždaruose kolektyvuose gyvenantys kariai, asmenys, laikomi Vidaus reikalų ministerijos ar Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos uždarose įstaigose, privalo būti tikrinami ar neserga užkrečiamosiomis ligomis. Šių asmenų sveikatos tikrinimo dėl užkrečiamųjų ligų tvarką nustato tų įstaigų steigėjai, suderinę su Sveikatos apsaugos ministerija.

5. Asmenims, įtariamiems sergantiems ar susirgusiems pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis arba tapusiems šių ligų sukėlėjų nešiotojais, iki bendrosios praktikos gydytojo leidimo draudžiama tęsti šio straipsnio 1 dalyje nurodytame sąraše nustatytus darbus. Pavojingų ir ypač pavojingų ligų, dėl kurių asmenims draudžiama tęsti šio straipsnio 1 dalyje minėtame sąraše nustatytus darbus iki bendrosios praktikos gydytojo leidimo, sąrašą tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Šiuos asmenis darbdaviai savo iniciatyva, taip pat vykdydami apskričių vyriausiųjų epidemiologų sprendimus, privalo laikinai nušalinti nuo darbo arba perkelti į kitą darbą, kurį jiems leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę.

6. Išlaidas už periodinius sveikatos patikrinimus ir vidutinį darbo užmokestį valstybės tarnautojams ir darbuotojams už sugaištą sveikatos patikrinimams laiką apmoka darbdavys, o už sveikatos patikrinimą prieš pradedant dirbti – valstybės tarnautojas ar darbuotojas, jei kiti įstatymai nenumato kitaip.

ANTRASIS SKIRSNIS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS SPECIALIOSIOS PRIEMONĖS

19 straipsnis. Ypatingųjų epideminių situacijų nustatymas

Ypatingųjų epideminių situacijų nustatymo pagrindus reglamentuoja šis įstatymas, Sveikatos sistemos įstatymas, kiti įstatymai bei tarptautinės teisės aktai.

20 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjais užkrėstų teritorijų nustatymas, skelbimas ir šio skelbimo atšaukimas

1. Kai Lietuvos Respublikos tam tikroje teritorijoje dėl esančių užkrečiamųjų ligų sukėlėjų ir (ar) jų plitimo ypatumų nuolat išlieka galimybė užsikrėsti šiomis ligomis, ši teritorija turi būti paskelbta užkrėsta užkrečiamųjų ligų sukėlėjais.

2. Ar teritorijos užkrėstos užkrečiamųjų ligų sukėlėjais, ar ne, nustato teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos.

3. Užkrečiamųjų ligų sukėlėjais užkrėstas teritorijas skelbia ir atšaukia:

1) visoje Lietuvos teritorijoje ar keliose apskrityse - Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu;

2) vienos apskrities teritorijoje - Vyriausybė bendru apskrities viršininko ir sveikatos apsaugos ministro teikimu.

4. Teritorijų skelbimo užkrėstomis, jo atšaukimo, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių šiose teritorijose taikymo tvarką nustato Vyriausybė.

5. Informaciją apie užkrėstų ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sukėlėjais teritorijų paskelbimą, šių teritorijų dydį ir ribas, šio paskelbimo atšaukimą Sveikatos apsaugos ministerija turi per 3 valandas perduoti per visuomenės informavimo priemones, taip pat visoms užsienio valstybių diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms Lietuvos Respublikoje ir per 24 valandas - Pasaulinei Sveikatos Organizacijai bei Europos Sąjungos įgaliotai institucijai.

21 straipsnis. Karantinas

1. Teritorijų, kuriose skelbiamas karantinas, dydį ir ribas nustato teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos.

2. Teritorijų karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę bei režimą tvirtina:

1) visoje Lietuvos teritorijoje ar keliose apskrityse - Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu;

2) vienos apskrities teritorijoje - Vyriausybė bendru apskrities viršininko ir sveikatos apsaugos ministro teikimu.

3. Teritorijų karantino skelbimo ir šio skelbimo atšaukimo tvarką nustato Vyriausybė.

4. Teritorijų karantino režimo priemonių įgyvendinimą turi organizuoti atitinkamų savivaldybių, kurių teritorijose skelbiamas karantinas, tarybos ir merai, apskričių, kurioms priskiriamos šios savivaldybės, viršininkai.

5. Teritorijų, kurioms yra taikomas karantino režimas, ribų apsaugą ir viešosios tvarkos palaikymą šiose teritorijose pagal kompetenciją organizuoja Vidaus reikalų ministerija ir Krašto apsaugos ministerija.

6. Informaciją apie teritorijų karantino skelbimą, teritorijų karantino dydį ir ribas, režimą, šio skelbimo atšaukimą Sveikatos apsaugos ministerija turi per 3 valandas perduoti per visuomenės informavimo priemones, taip pat visoms užsienio valstybių diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms Lietuvos Respublikoje ir per 24 valandas - Pasaulinei Sveikatos Organizacijai ir Europos Sąjungos įgaliotai institucijai.

7. Riboto karantino objektai gali būti:

1) žaliava, produktai, prekės, pašto siuntos, transporto priemonės, konteineriai, kai jie įvežami į Lietuvos Respubliką ar pervežami tranzitu per Lietuvos Respubliką iš ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sukėlėjais užkrėstų teritorijų užsienio šalyse arba iš užkrėstų šių ligų sukėlėjais teritorijų Lietuvos Respublikoje į neužkrėstą teritoriją Lietuvos Respublikoje;

2) asmenys, įvažiuojantys į Lietuvos Respubliką ar pervažiuojantys per Lietuvos Respubliką tranzitu iš ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sukėlėjais užkrėstų teritorijų.

3) vietiniai gamintojai ir paslaugų teikėjai, jų naudojamos žaliavos ir medžiagos bei pagaminama ir realizuojama produkcija.

8. Riboto karantino objektus, šio karantino taikymo trukmę ir režimą nustatyti bei atšaukti turi teisę Lietuvos Respublikos arba apskrities vyriausiasis epidemiologas.

9. Riboto karantino skelbimo ir šio skelbimo atšaukimo pagrindus ir tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

10. Riboto karantino režimo priemonių naudojimą šio straipsnio 7 dalies 1 punkte išvardytiems objektams organizuoja Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos. Riboto karantino režimo priemonių naudojimą šio straipsnio 7 dalies 2 ir 3 punkte išvardytiems objektams organizuoja atitinkamos savivaldybės gydytojas ir teritorinė visuomenės sveikatos priežiūros įstaiga.

11. Riboto karantino objektų apsaugą pagal Lietuvos Respublikos vyriausiojo epidemiologo prašymą organizuoja Vidaus reikalų ministerija.

12. Teritorijų ir riboto karantino režimo kontrolę Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka pagal savo kompetenciją atlieka Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras ar (ir) teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos bei Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir jos teritorinės įstaigos.

IV SKYRIUS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS

FORMAVIMAS BEI VALDYMAS

PIRMASIS SKIRSNIS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS

FORMAVIMAS IR ĮGYVENDINIMAS

22 straipsnis. Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės strategijos nustatymas

Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinės strategiją ir jos įgyvendinimo priemonių planą tvirtina Vyriausybė.

23 straipsnis. Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės strategijos įgyvendinimas

Vyriausybės institucijos, apskričių viršininkai ir savivaldybių merai, vadovaudamiesi Vyriausybės patvirtintu pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinės strategijos priemonių planu, privalo pagal kompetenciją planuoti pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės organizacines, teisines ir ekonomines priemones bei užtikrinti jų įgyvendinimą. Šių priemonių rengimą ir įgyvendinimą koordinuoja Valstybinė sveikatos reikalų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

24 straipsnis. Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinės, apskričių ir savivaldybių tikslinės programos

1. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinių privalomųjų programų, kurias rengti ir įgyvendinti yra būtina norint apsaugoti Lietuvos Respublikos teritoriją ir gyventojus nuo pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų įvežimo ir išplitimo, sąrašas, jų rengimo bei įgyvendinimo terminai, rengėjai nustatomi užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinės strategijos priemonių plane.

2. Apskričių viršininkai ir savivaldybių merai, vadovaudamiesi Vyriausybės patvirtintu užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinės strategijos priemonių planu bei atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų higieninę ir gyventojų sveikatos būklę, privalo pagal kompetenciją rengti apskričių ir savivaldybių tikslines pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės programas bei užtikrinti jų įgyvendinimą.

ANTRASIS SKIRSNIS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS

VALDYMO INSTITUCIJOS

25 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinio valdymo sistema

1. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinį valdymą Lietuvos Respublikoje vykdo Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija ir jos įstaigos.

2. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymą apskrityse šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka vykdo apskričių viršininkai ir apskričių gydytojai.

3. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymą savivaldybėse šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka vykdo pagal kompetenciją savivaldybių merai ir savivaldybių gydytojai.

4. Lietuvos Respublikoje užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo valstybinę priežiūrą koordinuoja Sveikatos apsaugos ministerija, o pagal kompetenciją vykdo Sveikatos apsaugos ministerijos įstaigos, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Lietuvos Respublikos vyriausiasis epidemiologas, apskričių gydytojai ir apskričių vyriausieji epidemiologai, savivaldybių gydytojai.

5. Valstybinių tarnybų, vyriausiųjų epidemiologų, apskričių ir savivaldybių gydytojų funkcijas užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių valdymo bei šių priemonių įgyvendinimo priežiūros srityje reglamentuoja šis įstatymas ir kiti teisės aktai.

6. Vyriausybė, vykdydama užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymą:

1) tvirtina užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybines privalomąsias programas;

2) įstatymų nustatyta tvarka steigia valstybės valdymo institucijas, kurios įgyvendina užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės strategiją;

3) vykdo kitas šio ir kitų įstatymų numatytas užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės funkcijas.

7. Sveikatos apsaugos ministerija, vykdydama užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymą:

1) pagal savo kompetenciją įgyvendina užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinę strategiją, rengia valstybines privalomąsias ir tikslines užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės programas ir kontroliuoja, kaip jos vykdomos;

2) rengia teisės aktų dėl užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės projektus, pagal savo kompetenciją atlieka ministerijų, kitų Vyriausybės įstaigų, apskrities, savivaldos vykdomųjų, kitų institucijų teisės aktų, reguliuojančių sveikatos santykius užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityse ar galinčių turėti jiems poveikio, projektų ekspertizę;

3) rengia ir tvirtina medicinos bei higienos normas, reglamentuojančias asmens sveikatos priežiūrą užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės požiūriu;

4) priima teisės aktus, reglamentuojančius užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės tvarką;

5) organizuoja gyventojų sveikatos būklės ir sveikatos priežiūros išteklių atrankinius statistikos tyrimus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės požiūriu;

6) rengia ir tvirtina žmonių sveikatai bei sveikatos priežiūros įstaigoms padarytos žalos ir nuostolių, kurie atsirado dėl užkrečiamųjų ligų nustatymo, jų plitimo ribojimo ir pasekmių likvidavimo, apskaičiavimo metodikas;

7) informuoja visuomenę apie gyventojų sergamumo užkrečiamosiomis ligomis būklę;

8) vykdo kitas šio ir kitų įstatymų nustatytas funkcijas užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityse.

8. Apskrities viršininkas, įgyvendindamas savo teritorijoje užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybės politikos programą:

1) organizuoja užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinių privalomųjų ir tikslinių programų įgyvendinimą;

2) organizuoja užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės apskrities tikslinių programų rengimą ir įgyvendinimą;

3) organizuoja kontrolę, kaip apskrities savivaldybių merai pagal šio ir kitų įstatymų nustatytą kompetenciją įgyvendina užkrečiamųjų ligų kontrolę ir profilaktiką;

4) vykdo kitas šio ir kitų įstatymų nustatytas funkcijas užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityse.

26 straipsnis. Valstybės nustatyta savivaldos institucijų kompetencija valdyti užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę

1. Savivaldybės taryba:

1) kasmet išklauso savivaldybės mero ataskaitą apie užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės organizacinių priemonių plano įgyvendinimo eigą ir rezultatus;

2) tvirtina savivaldybių tikslines sveikatos programas dėl užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės;

3) suderinusi su teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos vadovu, tvirtina savivaldybės teritorijos sanitarinės kontrolės taisykles;

4) suderinusi su Sveikatos apsaugos ministerija, esant reikalui, tvirtina savo teritorijoje griežtesnius negu pagal higienos normas užkrečiamųjų ligų profilaktikos reikalavimus.

2. Savivaldybės meras:

1) savivaldybės tarybos kadencijos laikotarpiui tvirtina užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės organizacinių priemonių planą ir kartu su savivaldybės gydytoju kontroliuoja jo įgyvendinimą;

2) organizuoja centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens šaltinių apsaugą nuo mikrobinio teršimo ir higienos standartą atitinkančio geriamojo vandens tiekimą;

3) koordinuoja organizacinių, ekonominių ir techninių priemonių, kurios riboja žmonių sveikatai kenksmingą mikrobinį poveikį per orą, vandenį, dirvą ir gyvūnus, įgyvendinimą;

4) organizuoja įmonių, įstaigų, organizacijų, esančių savivaldybės teritorijoje, sanitarinę kontrolę;

5) organizuoja savivaldybės teritorijos gyventojams pirčių paslaugas;

6) įvertina savivaldybės ūkiui, sveikatos priežiūros įstaigoms dėl užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir išplitimo  susidariusius  ekonominius  nuostolius ir  teikia ieškinius jiems atlyginti;

7) organizuoja savivaldybės teritorijos gyventojus darbui epidemijoms ir jų padariniams likviduoti.

3. Savivaldybės meras teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų vadovų teikimu:

1) atsisako įmonei išduoti leidimą ūkinei-komercinei veiklai ar išduotąjį atšaukia, kai ši veikla kelia užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir (ar) plitimo pavojų ar lemia jų išplitimą, ir informuoti apie tai reikiamas valstybės institucijas;

2) motyvuotai reikalauja, kad atitinkamos ministerijos atsisakytų įmonėms išduoti leidimus ūkinei-komercinei veiklai ar išduotuosius atšauktų, kai ši veikla kelia užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir (ar) plitimo pavojų ar lemia jų išplitimą, ir informuoti apie tai Sveikatos apsaugos ministeriją, kuri, gavusi šią informaciją, analogišką motyvuotą reikalavimą taip pat turi pateikti atitinkamai ministerijai;

3) uždraudžia žmonių susibūrimus savivaldybės teritorijoje esančiose įmonėse, įstaigose, organizacijose, viešosiose vietose, kai iškyla pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų išplitimo pavojus;

4) riboja gyventojų keliones ir transporto priemonių judėjimą apkrėstoje teritorijoje ir išvykimą už jos ribų;

5) organizuoja nustatytose teritorijose karantino režimo priemonių įgyvendinimą, kai savivaldybės teritorijai yra paskelbtas teritorijų karantinas;

6) organizuoja savivaldybės tikslinių sveikatos programų dėl užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės rengimą ir jas finansuoja.

TREČIASIS SKIRSNIS

VALSTYBĖS IR SAVIVALDOS INSTITUCIJŲ TARNAUTOJŲ IR PAREIGŪNŲ KOMPETENCIJA VALDANT

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKĄ IR KONTROLĘ

27 straipsnis. Tarnybos  ir jai pavaldžių įstaigų valstybės tarnautojų ir pareigūnų kompetencija užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje

1. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro ir teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų tarnautojai ir pareigūnai turi šias teises ir pareigas:

1) vykdydami valstybinę užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priežiūrą, atlikdami imunoprofilaktiką, chemoprofilaktiką ar privalomąjį aplinkos nukenksminimą, imdami medžiagą mikrobiologiniams tyrimams bei aiškindamiesi susirgimų priežastis, pateikę tarnybinį darbų pavedimą ir tarnybinį pažymėjimą bei pranešę įmonių, įstaigų ir organizacijų administracijai ar vadovybei ir lydimi jos atstovo, netrukdomai lankytis visose įmonėse, įstaigose, organizacijose, krašto apsaugos sistemos ir vidaus reikalų sistemos objektuose, pasienio ruožo teritorijose, muitinės sandėliuose, Lietuvos Respublikos ir užsienio laivuose, esančiuose Lietuvos Respublikos uostuose ir teritoriniuose vandenyse, lėktuvuose, esančiuose Lietuvos Respublikos oro uostuose, kituose objektuose;

2) lankydamiesi įmonėse, įstaigose, organizacijose ir kituose objektuose gali apklausti personalą bei lankytojus (interesantus, klientus, pacientus) ir, nepažeisdami valstybės, komercinių, karinių ar kitų paslapčių bei asmens sveikatos informacijos konfidencialumo, susipažinti su objekto technologine ir naudojamų žaliavų, gamybos (paslaugų) procesų bei gaminamos produkcijos ir jos realizavimo dokumentais, kurių reikia įvertinti gamybos proceso ar produkto (paslaugos) epidemiologinę saugą ir įtaką gyventojų apsikrėtimui užkrečiamosiomis ligomis arba įtraukti objektą, jo žaliavas ir (ar) produkciją bei paslaugas į teritorijos ar ribotą karantiną;

3) gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, kitų juridinių bei fizinių asmenų dokumentų kopijas ir informaciją apie jų veiklos srityje galimus užkrečiamųjų ligų sukėlėjų plitimo veiksnius, užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir jų paplitimo priežastis, teritorijų karantino ir riboto karantino objektus;

4) pagal savo kompetenciją apklausti ligonio ar asmens, įtariamo sergančio pavojingomis ir ypač pavojingomis ligomis, ar sukėlėjo nešiotojo šeimos narius. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro ir teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų ir jų padalinių gydytojai epidemiologai ir jų padėjėjai, nepažeisdami asmens sveikatos informacijos konfidencialumo reikalavimų, turi informuoti tokių asmenų šeimos narius ir kartu dirbančius asmenis apie galimą pavojų jų sveikatai ir galimybę to pavojaus išvengti naudojant profilaktines bei apsaugines priemonėmis;

5) Lietuvos Respublikos vyriausiojo epidemiologo ar apskrities (regiono) vyriausiojo epidemiologo sprendimu, padedami policijos, patekti į pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga susirgusio, įtariamojo sergančio būstą be jo sutikimo, kai reikia gelbėti šio asmens ir aplinkinių gyvybę, sveikatą;

6) apžiūrėti pasienio kontrolės postuose, importo ir eksporto terminaluose kiekvieną transporto priemonę, įvažiavusią į Lietuvos Respubliką, bei pagal savo kompetenciją apklausti valstybės sieną kertančius asmenis, kai jie atvyksta (tiesiai ar tranzitu) iš pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sukėlėjais užkrėstų teritorijų, reikalauti tarptautinės teisės aktų numatytų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės dokumentų;

7) teikti motyvuotas išvadas Vyriausybės įgaliotoms institucijoms dėl geriamojo vandens, maisto produktų, kurių vartojimas galėjo lemti ar lėmė užkrečiamųjų ligų atsiradimą ir išplitimą, realizavimo sustabdymo ir jų išėmimo iš apyvartos, geriamojo vandens tiekimo sustabdymo, apkrėstų maisto produktų nustatyta tvarka sunaikinimo ar utilizavimo, geriamojo vandens tiekimo sistemų dezinfekcijos;

8) į ilgesnius kaip 3 mėnesių reisus neleisti išplaukti iš Lietuvos uostų Lietuvos Respublikoje registruotiems laivams be teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos karantino funkcijas vykdančio gydytojo atžymos išplaukti leidžiama, kai šių reisų metu laivai lankosi Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos šalyse, įrašytose į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą sąrašą;

9) tarptautinės teisės aktuose nustatytais pagrindais ir tvarka priimti sprendimą dėl keleivių ir transporto priemonių, atvykusių į Lietuvos Respubliką ar esančių jos teritorijoje, sulaikymo, keleivių privalomo sveikatos patikrinimo ir jų privalomo ištyrimo, ar neserga pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, taip pat prekių, bagažo, konteinerių, esančių transporto priemonėje, privalomo laboratorinio ištyrimo, ar neturi šių ligų sukėlėjų. Šio sprendimo vykdymą turi pagal savo kompetenciją užtikrinti Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, policija ir kitos atsakingos valstybės institucijos;

10) priimti sprendimą dėl profilaktinio aplinkos nukenksminimo, privalomojo nukenksminimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) užkrečiamųjų ligų židiniuose šio įstatymo ir tarptautinės teisės aktų nustatytais pagrindais;

11) remdamiesi epidemiologinės diagnostikos ir (ar) laboratorinių tyrimų duomenimis, sustabdyti ar apriboti įmonių, įstaigų ar organizacijų veiklą, dėl kurios iškyla pavojus atsirasti ir išplisti pavojingoms ir ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, kaip tai nustatyta šio įstatymo 21 straipsnio 7 ir 8 dalyse;

12) kai įmonių ūkinė-komercinė veikla kelia užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir (ar) plitimo pavojų ar lemia jų išplitimą, reikalauti, kad atitinkamos ministerijos ar savivaldybės atsisakytų įmonėms išduoti šiai veiklai leidimus (licencijas) ar juos atšauktų (panaikintų). Šį reikalavimą ministerijos ir savivaldybės privalo vykdyti;

13) remdamiesi epidemiologinės diagnostikos ir (ar) laboratorinių tyrimų duomenimis, teikti motyvuotas išvadas Vyriausybės įgaliotoms institucijoms drausti ar riboti konkrečių žaliavų, prekių, kurios buvo užkrečiamųjų ligų protrūkiuose sukėlėjų perdavimo veiksniais, gamybą, realizavimą ir tiekimą;

14) ruošti ir teikti įgaliotoms institucijoms priimti teisės aktų projektus, nustatančius užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės tvarką;

15) teikti motyvuotas išvadas Vyriausybės įgaliotoms institucijoms, turinčioms teisę įstatymų nustatyta tvarka skirti administracines nuobaudas ir ekonomines sankcijas;

16) teikti civilinius ieškinius fiziniams ir juridiniams asmenims dėl sveikatos priežiūros įstaigų išlaidų, turėtų dėl sveikatai neteisėta veika padarytos žalos, kurią lėmė užkrečiamoji liga, atlyginimo.

2. Šio straipsnio 1 dalies 9-16 punktuose nurodytas teises turi tik Lietuvos Respublikos vyriausiasis epidemiologas, jo pavaduotojas ir apskričių vyriausieji epidemiologai, o šio straipsnio 1 dalies 9 ir 10 punktuose nurodytas teises taip pat turi šio įstatymo 30 straipsnyje nurodyti pareigūnai.

3. Užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę vykdantys tarnautojai turi teisę nustatyti taisyklių, higienos normų, kitų pagal standartus normatyvinių dokumentų, skirtų užkirsti kelią užkrečiamosioms ligoms arba kovai su jomis, pažeidimus, dėl kurių galėjo atsirasti ir išplisti užkrečiamosios ligos. Nustatant taisyklių, skirtų užkirsti kelią užkrečiamosioms ligoms arba kovai su jomis, pažeidimus, dėl kurių galėjo atsirasti ir išplisti užkrečiamosios ligos, įrodymų pakankamumą ir įrodinėjimo priemones kiekvienu konkrečiu atveju nustato pagal kompetenciją šio straipsnio 4 dalyje nurodyti tarnautojai (pareigūnai). Nustatant šių taisyklių pažeidimus, epidemiologinės diagnostikos ir epidemiologinės analizės duomenys turi vienodą reikšmę.

4. Lietuvos Respublikos ir apskričių vyriausieji epidemiologai, Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro bei teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų tarnautojai turi ir kitų teisių, taip pat pareigų užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos klausimais. Šias teises ir pareigas reglamentuoja šis ir kiti įstatymai, tarptautinės teisės aktai Lietuvos Respublikos ir apskričių vyriausiųjų epidemiologų, Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro bei teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų  nuostatai, kuriuos tvirtina sveikatos apsaugos ministras.

28 straipsnis. Savivaldybės gydytojo teisės užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje

Savivaldybės gydytojas užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje turi teises, nurodytas šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies  1, 2, 3, 5  punktuose ir kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose.

29 straipsnis. Apskrities gydytojo teisės užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje

Apskrities gydytojas užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje turi teises, nurodytas šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktuose ir kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose.

30 straipsnis. Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos bei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos sveikatos priežiūros ar (ir) medicinos tarnybų vyriausiųjų vadovų gydytojų, Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ir Vidaus reikalų ministerijos reguliavimo srities įstaigų, karinių vienetų sveikatos ir (ar) medicinos tarnybų vyriausiųjų vadovų  gydytojų teisės  užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje

1. Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos reguliavimo srities įstaigų sveikatos priežiūros ar (ir) medicinos tarnybų vyriausieji vadovai gydytojai turi šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5, 9, 10 punktuose nurodytas teises, kuriomis naudojasi tik šioms ministerijoms pavaldžiuose objektuose bei šiuose objektuose dirbančių valstybės tarnautojų būstuose.

2. Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos bei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos reguliavimo srities įstaigų, karinių vienetų sveikatos priežiūros ir (ar) medicinos tarnybų vyriausieji vadovai gydytojai ir jų įgalioti gydytojai turi šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 8, 9 punktuose nurodytas teises, kuriomis naudojasi tik šioms ministerijoms pavaldžiuose objektuose (įstaigose, kariniuose vienetuose ir pan.).

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti pareigūnai, remdamiesi Sveikatos sistemos įstatymu, taip pat turi teisę reikalauti, kad Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos reguliavimo srities įstaigos, kariniai vienetai ar kiti fiziniai ir juridiniai asmenys atlygintų išlaidas, atsiradusias dėl sveikatai neteisėta veika padarytos žalos, kurią lėmė užkrečiamoji liga.

V SKYRIUS

FIZINIŲ IR JURIDINIŲ ASMENŲ TEISĖS IR PAREIGOS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS SRITYJE, GINČŲ SPRENDIMO BEI ŽALOS, SUSIJUSIOS SU UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KONTROLE IR PROFILAKTIKA,

ATLYGINIMO YPATUMAI

31 straipsnis. Asmenų, sergančių, įtariamų sergančių užkrečiamosiomis ligomis, ar sukėlėjų nešiotojų teisių garantijos

1. Asmenys negali būti diskriminuojami dėl to, kad serga (sirgo) ar įtariami sergantys užkrečiamosiomis ligomis ar yra sukėlėjų nešiotojai.

2. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės reikalavimai, nustatyti šio ir kitų įstatymų, jeigu jie gina visuomenės sveikatos interesus nepažeisdami visuotinai pripažįstamų žmogaus teisių, negali būti laikomi diskriminuojamais asmenis.

3. Asmenys, tapę ilgalaikiais užkrečiamųjų ligų sukėlėjų nešiotojais ir dėl to nušalinami nuo savo profesinės veiklos, kadangi jų darbas sukeltų užkrečiamosios ligos išplitimo pavojų, kai jų sutikimu negali būti perkelti į jų sveikatą ir, esant galimybei, kvalifikaciją atitinkantį darbą, pripažįstami tapę bedarbiais dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių, gauna bedarbio pašalpą nuo pirmos dienos, kai nebegali grįžti į savo darbą, ir turi pirmumo teisę į profesinį permokymą ar perkvalifikavimą.

32 straipsnis. Specialios asmenų teisės gauti informaciją apie savo sveikatą dėl užkrečiamųjų ligų

1. Asmenys turi teisę gauti informaciją apie susirgimą užkrečiamąja liga, taikomus diagnostikos, gydymo metodus, užkrečiamosios ligos keliamą pavojų kitiems asmenims bei būdus šiam pavojui išvengti. Šią informaciją privalo suteikti pagal kompetenciją tie asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, kurie diagnozavo užkrečiamąją ligą ar vykdo užkrečiamųjų ligų kontrolę.

2. Asmenys, turėję kontaktą su sergančiais ar įtariamais sergančiais pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, taip pat su sukėlėjų nešiotojais, turi teisę gauti informaciją apie galimas bendravimo su šiais asmenimis pasekmes.

33 straipsnis. Asmenų, įtariamų sergančių, turėjusių kontaktą, sukėlėjų nešiotojų pareigos užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje

1. Asmenys, įtariami sergantys pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga, turėję kontaktą, sukėlėjų nešiotojai privalo:

1) įtarę, jog yra susirgę pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga ar kad nešioja sukėlėją, savo iniciatyva nedelsdami nutraukti darbą, kai jis yra susijęs su maisto produktų gamyba, realizavimu, gabenimu, saugojimu, geriamojo vandens tiekimu, vaikų ugdymu švietimo įstaigose, slauga sveikatos priežiūros ir globos įstaigose, pranešti apie tai darbdaviui ir kreiptis į bendrosios praktikos gydytoją ar asmens sveikatos priežiūros specialistą;

2) pateikti teisingą informaciją apie užkrečiamosios ligos šaltinį arba užsikrėtimo aplinkybes, asmenis, su kuriais turėjo kontaktą, kai šios informacijos teisėtai reikalauja asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, atliekantys šių ligų epidemiologinę priežiūrą;

3) vykdyti gydytojų epidemiologų, gydytojų infektologų, kitų gydytojų specialistų, visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų tarnautojų (pareigūnų) teisėtus nurodymus dėl užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos.

2. Sukėlėjų nešiotojai, kai jie apie šį nešiojimą asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros specialistų yra pasirašytinai informuoti, privalo iki hospitalizavimo į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pranešti apie šią aplinkybę šios įstaigos asmens sveikatos priežiūros specialistams.

34 straipsnis. Juridinių ir fizinių asmenų teisės ir pareigos užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje

1. Juridiniai ir fiziniai asmenys turi teisę:

1) ginčyti teismine tvarka Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro ir teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų tarnautojų (pareigūnų) sprendimų teisėtumą;

2) gauti iš visuomenės sveikatos priežiūros ir kitų įstaigų mokamas konsultacijas ir žaliavos, produktų, geriamojo vandens, darbo bei gamtinės aplinkos mikrobiologinio tyrimo išvadas.

2. Juridiniai ir fiziniai asmenys privalo:

1) pagal kompetenciją vykdyti užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemones;

2) nustatyta tvarka apmokėti privalomojo profilaktinio aplinkos nukenksminimo išlaidas;

3) sudaryti sąlygas Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro, teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros ir kitų įstaigų tarnautojams (pareigūnams) įgyvendinti šio įstatymo jiems nustatytas teises.

35 straipsnis. Ginčų dėl užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės sprendimo tvarka

1. Ginčai dėl asmenų pažeistų teisių, susijusių su užkrečiamųjų ligų profilaktika ir kontrole, sprendžiami teismine tvarka.

2. Ginčai dėl šio įstatymo nustatytų juridinių ir fizinių asmenų pareigų, susijusių su užkrečiamųjų ligų kontrole ir profilaktika, nevykdymo sprendžiami teismine tvarka.

36 straipsnis. Žmonių sveikatai padarytos žalos ir sveikatos priežiūros įstaigų išlaidų dėl užkrečiamųjų ligų atlyginimas

Juridiniai ir fiziniai asmenys, neteisėta veika padarę žalos žmonių sveikatai ar išlaidų sveikatos priežiūros įstaigoms dėl užkrečiamųjų ligų, jas atlygina iš savo lėšų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

VI SKYRIUS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS FINANSAVIMAS

IR IŠLAIDŲ KOMPENSAVIMAS

37 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių finansavimo iš valstybės biudžeto ypatumai

Iš valstybės biudžete sveikatos priežiūrai numatytų lėšų finansuojama:

1) užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonės, priskirtos būtinosioms visuomenės sveikatos priežiūros priemonėms, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė;

2) riboto karantino, kuris nustatomas pagal šį įstatymą ir kitus teisės aktus, priemonių taikymas žmonėms, jų sveikatos patikrinimai, mikrobiologiniai tyrimai, ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų imunoprofilaktika, izoliavimas, atliekami tarptautinės teisės aktų nustatyta tvarka;

3) asmenų, atvykstančių į Lietuvos Respubliką, sveikatos patikrinimai ir mikrobiologiniai tyrimai, atliekami pagal tarptautinės teisės aktus.

38 straipsnis. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonės, kurių išlaidos neatlyginamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų

1. Lietuvos Respublikos gyventojų, neįrašytų į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą asmenų, kuriems atliekama privaloma imunoprofilaktika, sąrašą, taip pat išvykstančių į užsienio šalis, reikalaujančias privalomos atvykstančiųjų imunoprofilaktikos dėl užkrečiamųjų ligų, skiepijimo išlaidos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų neatlyginamos. Šios imunoprofilaktikos kainas ir apmokėjimo už ją tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

2. Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių, naudojamų įvežamoms iš užkrėstų teritorijų į Lietuvos Respubliką, išvežamoms iš užkrėstų Lietuvos Respublikos teritorijų transporto priemonėms, paštui, prekėms, bagažui, konteineriams bei žmonėms, įvažiuojantiems iš tokių teritorijų į Lietuvos Respubliką ar išvažiuojantiems iš užkrėstų Lietuvos Respublikos teritorijų, kai šių priemonių išlaidos nėra atlyginamos iš valstybės biudžeto, sąrašą, priemonių kainas ir mokėjimo už jas tvarką tvirtina sveikatos apsaugos ministras, atsižvelgdamas į tarptautinės teisės aktus. Šių priemonių kainos neturi viršyti čia nurodytų ligų kontrolės ir profilaktikos priemonių įgyvendinimo faktinių išlaidų.

39 straipsnis. Lėšų rezervas užkrečiamųjų ligų profilaktikai ir jų pasekmėms pašalinti

Sveikatos apsaugos ministerija iš valstybės biudžete sveikatos priežiūrai skiriamų asignavimų privalo sudaryti lėšų rezervą padidėjusio sergamumo pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, jų protrūkių ar epidemijų profilaktikai ir jų pasekmėms pašalinti bei nustatyti šių lėšų naudojimo tvarką. Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniams likviduoti Sveikatos apsaugos ministerija privalo sudaryti sistemingai atnaujinamą inventoriaus, vaistų, įskaitant imunopreparatus, dezinfekcijos medžiagų, diagnostikumų ir terpių, įrangos ir specialaus transporto atsargą arba sudaryti skubaus tiekimo sutartis su prekių, vaistų ir kitais tiekėjais, jei kitaip nenumato valstybės rezervą (valstybės atsargas) reglamentuojantys teisės aktai.”

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS