----------------------------------------------------

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto nariai: A. Sysas – komiteto pirmininkas, I. Degutienė, V. Fiodorov, V. Lapėnas, A.Melianas, A.Poplavski, I. Šiaulienė; komiteto patarėjos: R. Molienė – vyresnioji patarėja, D. Aleksejūnienė, D. Bidvaitė, D.Jonėnienė, padėjėjos: R.Liekienė, R. Virbalienė; kviestieji asmenys: P. Koverovas – teisingumo viceministras.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados: Teisės departamento 2001 m. birželio 11 d. išvada su šiomis pastabomis ir pasiūlymais: 1. Teikiamo Teismų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies tekstą reikėtų tobulinti. Šios dalies pirmasis sakinys – “Teismai bylose priima galutinius sprendimus” (pabr. mūsų) nesiderina su procesine terminologija, nes galima suprasti, kad turima galvoje galutinius, įsiteisėjusius sprendimus. Reikėtų apsvarstyti, ar išvis reikalingas šis sakinys, nes antrajame sakinyje gana aiškiai įvardinama nuostata, kad teismų sprendimai gali būti peržiūrėti tik teismo. 2. Projekto 3 straipsnio 5 dalyje, 11 str. 3 dalyje ir kt., o taip pat kituose straipsniuose įvardinama, kad bet kokie veiksmai, susiję su teisėjams numatytų socialinių garantijų mažinimu yra teisėjų nepriklausomybės pažeidimas. Reikėtų apsvarstyti, ar nebus teisėjų nepriklausomybės pažeidimas ir besaikis tų garantijų didinimas. 3. Projekto 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, o taip pat projekto 17 straipsnyje bei 34 straipsnio 3 dalyje įvardinama, kad hipotekos teisėjas nagrinėja bylas. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymo 22 straipsnyje įvardinta, kad hipotekos skyrius nagrinėja prašymus įregistruoti, pakeisti ar baigti hipoteką. Reikėtų patikslinti šią formuluotę. 4. Projekto 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 31 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodoma, kad teismai ir kitos institucijos vadovaujasi Aukščiausiojo Teismo biuletenyje ir vyriausiojo, administracinio teismo leidinyje įstatymų ir kitų teisės aktų išaiškinimais (pabr.mūsų). Ši nuostata nesiderina su Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies nuostatai, kurioje nustatyta, kad teisėjai klauso tik įstatymo. Todėl svarstytina, ar nuostatą “vadovaujasi” nereikėtų keisti į nuostatą, kad atsižvelgia į išaiškinimus. Ryšium su tuo, reikėtų tobulinti projekto 33 straipsnio 2 dalies ir kitų straipsnių nuostatas. 5. Reikėtų apsvarstyti, ar projekto 26 straipsnio 3 dalyje nereikėtų įvardinti, jog į Senato posėdžius turėtų būti kviečiamas Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas. 6. Projekto 39 straipsnyje reikėtų atsisakyti sąvokos “teisinė pagalba”, nes susižinojimas su užsienio valstybės teismais reikalingas ne vien dėl teisinės pagalbos, bet ir kitais atvejais. 7. Projekto 42 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjas atsako už teisėjo pareigų nevykdymą. (pabr. mūsų). Tuo tarpu projekto 82 straipsnis įvardina visiškai kitus teisėjų atsakomybės pagrindus. Todėl projekto 42 str. 5 d. ir 82 str. reikėtų tarpusavyje suderinti. 8. Projekto 47 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad darbo teismų savivaldos institucijų metu teisėjas atleidžiamas nuo teisėjo pareigų vykdymo kelia abejonių. Teisėją atleisti nuo pareigų vykdymo gali tik tas, kas jį paskyrė vykdyti teisėjo pareigas. Todėl būtų galima rasti aptakesnę nuostatą, pvz., neskiria nagrinėti ir nenagrinėja bylų ar pan. 9. Kelia rimtų abejonių teikiamo 73 straipsnio tekstas. Visų pirma Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Šitokia institucija įvardinama ir šio įstatymo projekte. Todėl projekto nuostata, kad A ukščiausiojo Teismo teisėjo pareigoms užimti Lietuvos Respublikos Prezidentui pasiūlo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, nesiderina su minėta Konstitucijos norma. Minėtoji Konstitucijos norma yra tiesioginio veikimo norma ir jos privalo laikytis ir įstatymo leidėjas ir Respublikos Prezidentas. Be to, Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų pirmininką, skiria ir atleidžia Seimas Lietuvos Respublikos Prezidento teikimu. Iš šio teksto seka, kad Aukščiausiasis Teismas formuojamas pirmiausia paskyrus teisėjus, iš kurių skiriamas pirmininkas. Ši nuostata įtvirtina tvarką, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkas praktiškai negali siūlyti teisėjų kandidatūras. Be to, teikiama (ir buvusi) nuostata suponuoja galimybes suformuoti Aukščiausiojo Teismo teisėjus vien pagal pirmininko nuožiūrą, neatsižvelgiant į Teisėjų tarybos nuomonę. 10. Projekto 78 str. 2 dalyje nurodoma, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, apeidamas Teisėjų tarybą, siūlo šio teismo skyrių pirmininkų kandidatūras. Tokia pat Aukščiausiojo Teismo pirmininko valdžios galia įtvirtinama projekto 80 str. 3 dalyje. Kelia abejonių ir tai, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkas bus ne vien Aukščiausiojo Teismo Senato pirmininku, bet ir Teisėjų tarybos pirmininku (118 str.), visuotinio teisėjų susirinkimo pirmininku (117 str.). Svarstytina ar projekte nesuteikiama šiam asmeniui per daug galių. 11. Projekto 86 straipsnyje padaryta nuoroda į 86 straipsnio 4 punktą, tačiau tame straipsnyje nėra punktų. 12. Galiojančio Teismų įstatymo 68-6 straipsnyje nustatyta, kad “hipotekos skyrių materialinei techninei bazei stiprinti gali būti panaudojamos hipotekos skyrių raštinės rinkliavos”. Atlyginimo už įkeitimų įregistravimą bei hipotekos registro ir turto arešto aktų registro duomenų naudojimą (raštinės rinkliavų) dydį ir tvarką nustato Vyriausybė”. Keičiamo įstatymo XIV skyriuje, kuriame nustatomas teismų sistemos finansavimas ir materialinis techninis aprūpinimas, nurodyti klausimai nereglamentuojami. Todėl įsigaliojus pateiktam įstatymui, bus neaišku, kas turi teisę nustatyti nurodytų rinkliavų dydį. Siūlytume papildyti pateiktą įstatymo projektą arba nurodytas nuostatas perkelti į kitą įstatymą, pvz., Hipotekos registro steigimo įstatymą. 13. Diskutuotinos keičiamo įstatymo 90, 91, 92 ir 126 straipsnio nuostatos dėl teisėjų mokymo centro ir jo vadovo statuso. Pagal keičiamo įstatymo 91 straipsnį Teisėjų mokymą organizuoja, mokymo programas ir metodinę medžiagą rengia Teisėjų mokymo centras, veikiantis Nacionalinėje teismų administracijoje, o pagal keičiamo įstatymo 126 straipsnį Teisėjų mokymo centrui vadovauja Lietuvos nacionalinės teismų administracijos direktoriaus pavaduotojas. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu teisėjų mokymą organizuoja Teisėjų mokymo centras, kuris yra viešoji įstaiga, įsteigta 6 steigėjų. Teisėjų asociacija yra tik vienas iš Teisėjų mokymo centro steigėjų. Pagal pateiktus projektus ir aiškinamąjį raštą nėra aišku, ar numatoma reorganizuoti jau veikiantį Teisėjų mokymo centrą, ar numatoma steigti naują. Pažymėtina, kad pagal Viešųjų įstaigų įstatymą sprendimą dėl viešosios įstaigos reorganizavimo turėtų priimti jos savininkai (dalininkai), o dėl viešosios įstaigos likvidavimo – jos savininkai (dalininkai), teismas už įstatymų nustatytus teisės pažeidimus. Bankrutavusi viešoji įstaiga gali būti likviduota teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimu, priimtu Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Firmų vardų įstatymą viešoji įstaiga Teisėjų mokymo centras turi išimtinę teisę į šį vardą ir niekas kitas, išskyrus ją pačią, negali naudoti tapataus ar į jį panašaus vardo. 14. Projekto 93 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad teisėjo atlyginimo mažinimas draudžiamas. Ši nuostata nevisiškai derinasi su straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad teisėjų atlyginimai nustatomi įstatymu. Kaip žinia, teisėjų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šiame įstatyme numatyta jo įgyvendinimo tvarka, pagal kurią darbo užmokestis kai kurių teismų teisėjams gali mažėti, todėl minėtas nuostatas reikėtų tarpusavyje derinti. Be to, svarstytina ar projekto 93 str. 2 dalies nuostata nesuvaržo įstatymo leidėjų teisių, nes ji iš esmės įtvirtina pareigą nekeisti įstatymo. 15. Projekto 95 straipsnio 2 dalies nuostatos svarstytinos, nes valstybės tarnautojams atostogos suteikiamos Atostogų įstatymo nustatyta tvarka. Pagal teikiamą Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo 2 straipsnio papildymo įstatymo projektą Nr. IXP-739, teisėjams teisę į atostogas, jų suteikimo ypatumus nustato atitinkami Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, darytina išvada, kad teisėjams atostogos pagal Atostogų įstatymą neteikiamos. 16. Projekto 97 straipsnyje nustatytos kompensacijos teisėjams žūties ar sužeidimo atveju. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjui žuvus dėl priežasčių, susijusių su jo pareigų ėjimu, jo šeimos nariams iš valstybės biudžeto per vienerius metus nuo teisėjo mirties išmokama dešimties metų teisėjo mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad teisėjai yra draudžiami valstybiniu nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, todėl teisėjui žuvus ar jį sužalojus jis ar jo šeimos nariai turės teisę į išmokas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą. Projekte teikiamos nuostatos turėtų prasmę tuo atveju, jeigu teisėjai nebūtų draudžiami nurodytu draudimu, tačiau pagal šiuo metu galiojančius įstatymus valstybė draudžia teisėjus jų žūties, sužalojimo ar profesinio susirgimo atvju, todėl abejotina, ar už tą patį draudiminį įvykįturėtų būti mokama du kartus. Antra vertus, svarstytinas ir išmokų dydis, nes tokių išmokų įstatymas nenumato net valstybės vadovui ar jo šeimos nariams. Dėl analogiškų priežasčių svasrtytinos ir šio straipsnio 2 dalies nuostatos. 17. Projekto 98 straipsnio 3 dalyje vietoj žodžio “Vyriausybė” reikėtų įrašyti žodį “įstatymas”, nes šioje dalyje reglamentuojamus santykius nustato įstatymas. 18. Projekto 100 straipsnio 6 dalies nuostatas reikėtų tikslinti atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. IXP-735 pateiktą Teisės departamento išvadą.

3. Piliečių, visuomeninių organizacijų, politinių partijų bei politinių organizacijų, kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai, pataisos, pastabos:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

Nukentėjusių nuo teisėsaugos pareigūnų neteisėtų veiksmų piliečių darbo grupė prie Lietuvos Sąjūdžio tarybos

51 straipsnis. Nepriekaištinga reputacija

1. Asmuo, kuris okupacijos metais, dirbdamas teisininku, dalyvavo politiniuose procesuose prieš režimo persekiotus žmones ar veikė drauge su perversmininkais atkūrus Lietuvos valstybingumą.

2. Asmuo, apie kurį žiniasklaidoje ar visuomenės organizacijų surinkta ir valstybės institucijoms pateikta diskriminuojanti reputaciją medžiaga, jei dėl šių žinių nėra gauta teisinių institucijų išvadų.

Siūlome įstatymo projekto iniciatoriams įvertinti pasiūlymą.

4. Valstybės institucijų, savivaldybių pasiūlymai, pataisos, pastabos: negauta.

5. Asmenų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai, pataisos, pastabos:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai, pagrindžiantys nuomonę

Seimo narys J.Razma

Teikiamą Lietuvos Respublikos teismų įstatymų projektą (toliau - Projektą) trumpai galima apibūdinti taip: tai nepagrįstas teisėjų nepriklausomumo principo fetišizavimas, daromas kitų valstybinės valdžios institucijų Konstitucinių galių ribojimo sąskaita, kas vargu ar užtikrins geresnį teisingumo vykdymą.

1. Garantijų nepagrįstumas ir išpūstumas - pirmas dalykas, kuris krenta į akis skaitant šį projektą. Antai, Projekto 2 straipsnyje, pamirštant Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatytas ribas, siūloma įtvirtinti absoliutaus teismų nepriklausomumo principą. Tačiau Konstitucija teismų ir teisėjų nepriklausomumą garantuoja tik tiek, kiek tai susiję su teisingumo vykdymu. Valdžių padalijimas susijęs su nepriklausomumu funkcijų įgyvendinimo prasme, o ne absoliučiu imunitetu, todėl teorijoje bei praktikoje jis yra papildomas "stabdžių ir atsvarų" mechanizmu. Žvelgiant į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalį bei žinant, kad visus teisėjus skiria, atleidžia, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas ir Seimas, o teismus įstatymu steigia ir naikina Seimas, visoms gyvenimo situacijoms taikomas teiginys "teismai yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų" parodo projekto rengėjų tendencingumą maksimaliai atstovaujant teisėjų interesus.

2. Projekto 3 straipsnio 4 dalyje be jokių išlygų nurodoma, kad "niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo". Įdomu ar tai reikš, kad ten, kur įstatyme bus parašyta "juoda", teisėjas galės sakyti "balta" ir niekas negalės iš jo pareikalauti atsiskaitymo, o esant reikalui (už neteisėto ar nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą) taikyti drausminės, civilinės ar baudžiamosios atsakomybės priemones? Ar jos bus taikomos be atitinkamo teisėjo "atsiskaitymo" dėl priimto sprendimo? Kad ir kaip ten būtų, vargu ar atsakymas į šį klausimą gali būti teigiamas. Todėl šis projekto rengėjų kategoriškumas turėtų būti sumažintas tam tikromis išlygomis.

3. Projekto 3 straipsnio 5 dalies antrasis sakinys pakartoja Konstitucinio Teismo nutarimą ir išaiškinimą, kuriuose nurodyta, kad "bet kokie veiksmai, susiję su teisėjams nustatytų socialinių garantijų mažinimu, yra teisėjų nepriklausomumo pažeidimas"! Išeitų, kad Seimas (kuris nustato atlyginimų politiką) teisėjus gali paveikti pakeisdamas įstatymus (nuo to jie niekaip negali apsisaugoti, nes pagal Konstitucijos 109 straipsnį "teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo"). Gaila, kad Konstitucinis Teismas nagrinėdamas minėtą teisėjų atlyginimų nustatymo klausimą pamynė pagrindinį teisingumo vykdymo principą "nemo iudex in propria causa" ("niekas negali būti teisėju savo paties byloje") ir valdingai nurodė, kad atlyginimo ir socialinių garantijų teisėjams (tame tarpe ir šį sprendimą priėmusiems Konstitucinio Teismo teisėjams) mažinti negalima. Tačiau jei jau teisėjai įtvirtino savo profesinės grupės garantijų neliečiamumą, jų plėtimą būtina itin atidžiai vertinti (didesnės pensijos, ilgesnės atostogos - visa tai vieną kartą suteikus, jas galima bus tik padidinti, o ne sumažinti).

4. Siūlau atsisakyti 12 straipsnio 9 dalyje numatytos išimties dėl teisėjų skaičiaus Aukščiausiajame Teisme ir palikti bendrą 8 dalies nuostatą.

5. Projekto 33 straipsnio 2 dalis suformuluota nekorektiškai. Sprendžiant iš straipsnio pavadinimo ("… teisės šaltiniai") ir 33 straipsnio 2 dalies pradžios ("nagrinėdami bylas teismai taip pat vadovaujasi …") susidaro įspūdis, kad Lietuvoje atsiranda naujas teisės šaltinis - teismo precedentas. Tačiau teismo precedento pripažinimas teisės šaltiniu Lietuvai nepriimtinas tiek galiojančios Konstitucijos, tiek ir Lietuvos teisės tradicijos prasme. Visuotinai priimta, kad oficialiai paskelbtuose teismų aktuose galima aiškinti teisės normas, bet ne kurti naujas. Todėl, siekiant išvengti dviprasmiškumo, projekto 33 straipsnio 2 dalyje vietoje žodžių "nagrinėdami bylas teismai taip pat vadovaujasi" derėtų rašyti žodžius "taikydami įstatymus ir kitus teisės aktus teismai vadovaujasi".

6. Projekto 45 straipsnio 1 dalis suformuluota nepagrįstai plačiai. Jei "draudžiama bet kokia forma daryti poveikį teisėjui, siekiant daryti įtaką bylos baigčiai", tai užprogramuojama, kad teisminio proceso dalyviai (pavyzdžiui, pasakojimais apie sunkią vaikystę teisėją siekiantis sugraudinti teisiamasis) šią normą nuolat pažeidinės. Draudimas turėtų liesti tik neteisėtą poveikį, t.y. ši norma turi būti blanketinė (t.y. papildoma kituose teisės aktuose nustatytomis neteisėtą poveikį apibrėžiančiomis normomis).

7. Projekto 46 straipsnio 1 dalies 2 sakinys pažodžiui atkartoja 87 straipsnio 2 dalies 1 sakinį. To būti neturėtų, nes Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad "straipsnio tekstas nekartojamas kituose straipsniuose".

8. Projekto 46 straipsnio 4 dalis, tiek kiek joje nustatoma, kad "teisėjas negali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn" neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, be to trukdytų siekti prevencinių tikslų. Lyginant Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalį, 86 straipsnio 1 dalį, 104 straipsnio 4 dalį ir 114 straipsnio 2 dalį akivaizdžiai matosi, kad pačioje Konstitucijoje nustatytos atskirų pareigūnų imunitetų ribos. Imunitetas nuo administracinės atsakomybės taip pat numatytas, tačiau jis taikomas tik Respublikos Prezidentui. Tai reiškia, kad Konstitucijos prasme jokie kiti pareigūnai (Vyriausybės nariai, Seimo nariai, teisėjai) negali pretenduoti į šį imunitetą. Projekte siūlomo sprendimo antikonstitucinis pobūdis susijęs ir su kai kurių pragmatinių motyvų ignoravimu. Antai, kelių eismo taisykles pažeidinėjantis teisėjas kelia pavojų aplinkinių sveikatai ir gyvybei, todėl šioje situacijoje jokios projekte numatytos drausminės priemonės negali turėti vairuotojo teisių atėmimui adekvataus prevencinio poveikio.

9. Tendenciją didinti teisėjų privilegijas ir mažinti atsakomybę puikiai atspindi ir projekto 46 straipsnio 6 dalies paskutinis sakinys, kuriame numatyta, kad "dėl teisėjo nusikalstamų veiksmų, vykdant teisingumą, atsiradusią ir valstybės atlygintą asmeniui turtinę žalą valstybė turi teisę regreso tvarka išieškoti iš teisėjo". Šioje normoje taisytini net trys dalykai. Visų pirma, valstybė privalo turėti ne teisę, o pareigą, regreso tvarka išieškoti atitinkamą žalą. Antra, valstybė asmeniui kompensuoja ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą (pavyzdžiui, tą, kuri padaryta nepagrįstu kalinimu), taigi, turėtų būti numatytas ir šių išmokų regresinis išieškojimas. Trečia, tai turėtų liesti ne tik nusikalstamus teisėjo veiksmus, bet ir nusikalstamą neveikimą (t.y. veikas).

10. Projekto 50 straipsnyje siūlau palikti dabar galiojančiame įstatyme nustatytus išsilavinimo reikalavimus asmeniui, siekiančiam tapti apylinkės teismo teisėju.

11. Projekto 53 straipsnio 1 dalies nuostatos (7 kandidatų siūlymas į 7 vietas) ne itin dera su demokratijos principais. Abejonių kelia ir kandidatų į pretendentų į teisėjus egzaminų komisiją siūlymo teisę turinčių subjektų rato apibrėžimas (ypač kiek tai liečia "didžiausią teisėjų skaičių vienijančiai teisėjų visuomeninei organizacijai" suteikiamas teises (problema dėl šio subjekto liečia ne tik aptariamą straipsnį)). Jei jau teisminė valdžia remiasi savivalda, kodėl kandidatų negalėtų siūlyti teisėjų tarybos nariai (galbūt ne pavieniai, o 5 ar 10 teisėjų grupės) ir teisingumo ministras? Ta pati pastaba liečia ir 55 straipsnio 2 dalį.

12. Siūlau keisti 54 ir kituose straipsniuose nurodytos institucijos "Nacionalinė teismų administracija" pavadinimą į "Lietuvos Respublikos teismų administracija"..

13. Projekto 55 straipsnio 7 dalis suformuluota nekorektiškai. Nors čia teigiama, kad "Respublikos Prezidentas nėra saistomas šiame įstatyme numatytu privalomu atrankos komisijos sprendimu", vėliau patikslinama, kad tik "įstatymo numatytais atvejais" jis gali kreiptis į Teisėjų tarybą "patarimo ir dėl asmens, nepraėjusio atrankos procedūros". Tokia nuostata gali prieštarauti Konstitucijai, kurioje Prezidentas niekuo nevaržomas priimant sprendimą dėl vieno ar kito asmens paskyrimo teisėju. Vienintelis galimas suvaržymas - specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimo gavimas (kreipimasis dėl jo); patarimo į kurį atsižvelgti jis neprivalo. Tuo tarpu minėta 55 straipsnio 7 dalies norma numato galimybę varžyti konstitucines Respublikos Prezidento prerogatyvas (jei įstatymas atskirais atvejais nenumato galimybės kreiptis patarimo į Teisėjų tarybą, Prezidentui atrankos komisijos sprendimas tampa lyg ir privalomas).

14. Projekto 56 straipsnio 5 dalis gali prieštarauti Konstitucijai, nes Teisėjų taryba gali tik patarti Prezidentui dėl teisėjo kandidatūros, bet ne ją "pateikti Respublikos Prezidentui", kadangi teikimas Prezidentą daro priklausomu, o patarimas - ne (antai, Aukščiausiojo teismo teisėjus pagal Konstituciją skiria du subjektai (Seimas Prezidento teikimu), t.y. jei Prezidentas nepateiks, Seimas negalės to asmens paskirti; tuo tarpu apylinkės teisėjus pagal konstituciją Prezidentas skiria vienas, teisėjų institucija jam tik pataria, o ne dalijasi su juo kompetencija).

15. Siekiant išvengti pavojaus, kad gali būti nepagrįstai ribojamos konstitucinės Respublikos Prezidento teisės skiriant teisėjus, Projekto 57 straipsnio 1 dalies 4 sakinyje vietoje žodžių "patarus Teisėjų tarybai" derėtų įrašyti žodžius "susipažinęs su Teisėjų tarybos patarimu". Atitinkamai derėtų pataisyti ir 74 straipsnio 1 dalį.

16. Sunkiai suprantama kodėl Projekto 58 straipsnio 1 dalyje Teisingumo ministrui suteikiama teisė kištis į teismų darbą (rekomenduoti (pagal kontekstą - teikti) kandidatus į hipotekos teisėjus). Atrodo, kad tai prieštarauja bendrai Projekto krypčiai.

17. Projekto 63 straipsnio 2 dalį derėtų tikslinti, nes pagal dabartinę redakciją teisėją galima perkelti 6 mėnesiams, o po savaitės dar 6 mėnesiams ir t.t. Turėtų būti numatyta, kad ne ilgiau kaip 6 mėnesiams per 2, 3 ar 5 metus.

18. Projekto 69 straipsnyje vietoje jungtuko "ir" siūlau įrašyti "ir (ar)", kad būtų pripažįstamas ir Kauno Vytauto Didžiojo dėstytojų teisinis pedagoginis stažas.

19. Projekto 70 straipsnyje išreikšta šio projekto dvasia: čia, pasireiškia siekimas uždaryti teismų sistemą ir kiek įmanoma apsaugoti ją nuo išorinės įtakos (pamirštant, kad valdžių padalijimas remiasi tarpusavio kontrole, o ne "feodų" pasidalijimų). Tokia teisėjų atrankos politika gali prieštarauti Konstitucijai. Atrankoje visiškai nedalyvaujant Respublikos Prezidentui (per savo įgaliotus asmenis), apribojamos jo konstitucinės funkcijos, susiję su teisėjų skyrimu ir paaukštinimu.

20. Visiškai netinkamai suformuluota dalis nuostatų, reglamentuojančių teisėjų skyrimo tvarką. Antai, Projekto 73 straipsnyje siūloma nustatyti, kad kandidatūras Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigoms užimti Respublikos Prezidentui pasiūlo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Tai gali pažeisti Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį: visų pirma, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas jokiu būdu nėra Konstitucijoje minima speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, o antra, atitinkamu klausimu Respublikos Prezidentui galima tik patarti, o ne siūlyti kandidatą (t.y. faktiškai suvaržyti Prezidentą, o ne suteikti jam konsultacinio pobūdžio pagalbą). Ta pati pastaba liečia ir 80 straipsnio 3 dalį bei 88 straipsnio 3 dalį. Beje, įtvirtinus Aukščiausiojo Teismo pirmininko teisę teikti kandidatus į šio teismo teisėjus ir skyrių pirmininkus ir siūlyti juos atleisti, gresia pavojus, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkas pats gali tapti teismų nepriklausomumą ribojančiu asmeniu (tik pirmininkui lojalus teisėjas gali tikėtis padaryti karjerą ir išsilaikyti savo poste).

21. Kelia abejonių teismų pirmininkų, jų pavaduotojų bei skyrių pirmininkų įgaliojimų laiko skirtumai (74 straipsnio 2,3 ir 4 dalys; 76 straipsnio 4 dalis; 78 straipsnio 3 dalis). Toks niekuo nepagrįstas potraukis teismų vadovų hierarchinę padėtį pabrėžti skirtingu jų įgaliojimų laiku neturi nieko bendro su teismų administravimo poreikiais. Sunku suprasti kodėl visi teismų vadovai negalėtų būti skiriami, pavyzdžiui, 5 metams.

22. Projekto 75 straipsnio 1 dalis gali prieštarauti Konstitucijai. Čia nustatyta, kad Atrankos komisija parenka ir teikia Respublikos Prezidentui kandidatus į atitinkamų teismų vadovus. Kaip jau ne kartą buvo minėta, kandidatų teikimas nepagrįstai riboja Prezidento galias ir prieštarauja Konstitucijai. Kalba gali eiti tik apie patarimą. Tačiau šiuo atveju vargu ar įmanomas netgi patariamasis Atrankos komisijos vaidmuo, juk pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį Prezidentui pataria speciali teisėjų institucija, o ne institucijų daugetas (atrodo, kad Projekto prasme patariamoji institucija - Teisėjų taryba). Dar daugiau, Atrankos komisija vargu ar galėtų būti laikoma "teisėjų institucija" Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies prasme, kadangi ją sudaro ne vien teisėjai. Todėl būtų logiškiau, jei ši institucija savo išvadą teiktų patariamajai institucijai - Teisėjų tarybai (tai liečia ir 76 straipsnio 1 bei 2 dalis).

23. Projekto 85 straipsnio 4 punktas suformuluotas nekorektiškai, nes čia minimas draudimas "paaukštinti teisėją pareigose" būtų taikomas Seimui ir Respublikos Prezidentui (mat tik jie gali paaukštinti teisėją), tuo tarpu Konstitucija nenumato Garbės teismo (Projekto 113 straipsnio prasme - tai teismų savivaldos institucija) galimybės vienokiais ar kitokiais draudimais riboti šių institucijų kompetenciją.

24. Projekto 93 straipsnio 1 dalies nuostata (reikalavimas teisėjų atlyginimus nustatyti atskiru įstatymu) yra nepagrįsta. Teisėjai dirba valstybės tarnyboje, tad jų atlyginimai gali būti nustatomi vadovaujantis bendrais principais (šiuo požiūriu net aukščiausiam šalies pareigūnui - Respublikos Prezidentui - nedaroma išimtis). Taip pat abejotinas absoliutus teisėjų atlyginimų mažinimo draudimas (pavyzdžiui šalį ištikus ekonominei krizei, kai visiems iš valstybės biudžeto gaunantiems atlyginimus tarnautojams tenka "susiveržti diržus").

25. Visiškai nepagrįstas projekto 95 straipsnis. Visų pirma, atostogų trukmės nustatymas pagal teismų grandis prieštarautų bendrai tvarkai, kuri sėkmingai gali būti taikoma ir teismuose (t.y. atostogų trukmė nustatoma pagal tarnybos stažą). Tuo tarpu 2 šio straipsnio dalis eilinį kartą pabrėžia valstybės socialinės politikos rėmuose niekuo nepagrindžiamą norą turėti visą kitoms valstybės tarnyboje dirbančių asmenų kategorijoms suteikiamų garantijų rinkinį bei papildomas lengvatas. Siūlomos atostogų trukmės nustatymo tvarkos derėtų atsisakyti, o Projektą lydintį Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo 2 straipsnio papildymo įstatymo projektą IXP-739 atmesti.

26. Sunkiai suprantama kas turima omeny 98 straipsnio 1 dalies 3 sakinyje minint "teisėjo teisę turėti papildomą gyvenamąjį plotą, ne mažesnį kaip dvidešimties kvadratinių metrų dydžio, arba atskirą kambarį". Ką šis plotas turi papildyti? Bet kuriuo atveju, jei teisėjai be to, kas priklauso kitiems, tokius pačius objektyvius poreikius turintiems valstybės tarnyboje dirbantiems asmenims (pavyzdžiui, prokurorams), turi teisę reikalauti papildomų 20 m² arba papildomo atskiro kambario, ši teisė turėtų būti vertinama kaip Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje draudžiamas privilegijų teikimas socialinės padėties pagrindu. Visiškai nepagrįsta ir to paties straipsnio 3 dalies nuostata, įpareigojanti Vyriausybę nustatyti specialią (teisėjams) lengvatinio kredito skyrimo ir grąžinimo tvarką. Šiuo požiūriu nėra jokio pagrindo teisėjus atskirti nuo teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijų pareigūnų. O geriausia būtų atsisakyti šio straipsnio ir nenumatyti jokių lengvatų teisėjams sprendžiant apsirūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, nes gaudami pakankamai didelius atlyginimus teisėjai galėtų savarankiškai spręsti gyvenamojo būsto įgijimo problemą, nepretenduodami į didesnes teises negu jas turi kiti piliečiai

27. Kelia abejonių ir 99 straipsnyje esančios nuostatos dėl teisėjų pensijų. Sunku suvokti ką bendro teisėjai turi su statutiniais teisėsaugos institucijų pareigūnais? Juk pastarieji gauna papildomas socialines garantijas už tai, kad kone kasdien vienas prieš vieną (be konvojavimo tarnybos pareigūnų!) susiduria su nusikaltėliais, rizikuoja savo sveikata ir gyvybe gelbėdami žmones bei jų turtą ir t.t. Akivaizdu, kad projekto rengėjų pasirinktas kelias yra ydingas: negalima vienai profesinei grupei suteikti visas įmanomas (ir neįmanomas) teises bei privilegijas bei atleisti nuo daugelio pareigų bei prievolių. Derėtų atsisakyti tiek atitinkamų 99 straipsnio nuostatų, tiek ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekte siūlomų pakeitimų.

28. Kelia abejonių projekto 100 straipsnio 1 dalyje numatytos išeitinės pašalpos dydis (juo labiau kai analogiška pašalpa mokama mirusio teisėjo šeimos nariams, juk teisėjui mirus dėl profesinės ligos, žuvus vykdant tarnybines pareigas ir pan., jo šeimos nariai gauna visai kitas kompensacijas; tuo tarpu atostogų metu natūralia mirtimi mirusio teisėjo šeimos nariai niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito valstybės tarnautojo šeimos narių).

29. Nepriimtina projekto 100 straipsnio 6 dalis, kurioje pensijinio amžiaus sulaukusiems buvusiems teisėjams suteikiamos išimtinės lengvatos toliau dirbti valstybės tarnyboje. Jei šie asmenys turi noro ir galimybių toliau dirbti, jie, kaip ir kiekvienas kitas asmuo, gali dirbti advokatais arba konsultantais privačiose įstaigose. Šią dalį derėtų išbraukti, o siūlomą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą atmesti.

30. Projekto 102 straipsnio 6 dalis, kiek joje numatoma teismo pirmininko galimybė jam priskirtas administravimo funkcijas pavesti atlikti "kitiems teisėjams" (t.y. ne pavaduotojams ar skyrių pirmininkams) yra nepateisinama. Už administravimo funkcijų vykdymą teismo pirmininkai (jų pavaduotojai ar skyrių pirmininkai) gauna didesnį atlyginimą, tad šio darbo neturėtų permesti kitiems teisėjams.

31. Nesuprantamas projekto 117 straipsnio 6 dalyje numatytas Visuotinio teisėjų susirinkimo sprendimų priėmimui numatomas 2/3 dalyvaujančių teisėjų pritarimo reikalavimas. Tokį reikalavimą galima vertinti kaip siekimą "neutralizuoti" teismų savivaldos efektyvumą iš esmės elitiniu pagrindu numatomos sudaryti Teisėjų tarybos naudai.

32. Projekto 118 straipsnyje numatyta Teisėjų tarybos (113 straipsnio prasme - teismų savivaldos institucijos) sudarymo tvarka nedaug ką bendro turi su savivalda. Pagal šio straipsnio 2 dalį 11 (t.y. pusė) Teisėjų tarybos narių skiriami pagal pareigas. Tuo tarpu į atitinkamas pareigas teisėjai parenkami administracine tvarka. Atrodo, kad jei atitinkamų teismų vadovai yra pakankamai kompetentingi ir gerbiami kolegų, jie bet kuriuo atveju būtų išrinkti į Teisėjų tarybą. Dar labiau nesuprantama tai, kad teisėjų savivaldos institucijos "pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas".

33. Kelia abejonių specialaus Aukščiausiojo Teismo teisėjų garbės teismo reikalingumas. Netgi jei būtų nuspręsta, kad tokios institucijos reikia, teikti kandidatus į šio teismo teisėju logiškai turėtų Aukščiausiojo Teismo Senatas, o ne šio teismo pirmininkas (juk garbės teismas, kaip teismų savivaldos institucija (113 straipsnio prasme) turėtų būti formuojamas ne administraciniu pagrindu).

34. Projekto 126 straipsnio 2 dalis suformuluota nepakankamai tiksliai. Nurodyta, kad Nacionalinės teismų administracijos direktorius yra asmeniškai atsakingas. Tačiau nenurodyta kam jis atsakingas. Atsižvelgiant į projekto 124 straipsnio 1 dalį, jis turėtų būti atsakingas Teisėjų tarybai. Tokiu atveju 126 straipsnio 2 dalyje po žodžių "asmeniškai atsakingas" derėtų įrašyti žodžius "Teisėjų tarybai".

35. Projekto 128 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos gali prieštarauti Konstitucijos 94 straipsnio 4 punktui ir 130 straipsniui, kuriuose nustatyta, kad valstybės biudžeto projektą rengia, sudaro ir teikia Seimui svarstyti Vyriausybė. Taigi Vyriausybė ne svarsto Aukščiausiojo Teismo arba Teisėjų tarybos pateiktus biudžeto projektus, o pati juos rengia (kaip sudėtines valstybės biudžeto projekto dalis). Teisėjų taryba, Aukščiausiasis Teismas ar kitos su teismine valdžia susijusios institucijos gali tik teikti savo pasiūlymus ar pageidavimus dėl biudžetų projektų (o ne pačius biudžetų projektus (griežtai apibrėžta šių žodžių prasme)).

36. Projekto 130 straipsnio 1 dalyje mėginama nepagrįstai apriboti Valstybės kontrolės kompetenciją (Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalis) kontroliuojant ūkinę finansinę Aukščiausiojo teismo veiklą. Konstitucija tokio ribojimo galimybės nenumato.

37. Projekto 134 straipsnio 1 dalyje vietoje žodžio "nusikaltimo" derėtų rašyti "nusikalstamos veikos", nes naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatoma nauja nusikalstamų veikų rūšis - baudžiamieji nusižengimai.

38. Projekto 134 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytas specialios Aukščiausiame Teisme galinčių atstovauti arba ginti advokatų grupės išskyrimas kelia rimtų abejonių. Šios abejonės daugiausiai siejasi su kliento interesais. Visų pirma, atskirai advokatų grupei suteikus tokią monopolinę teisę sumažės konkurencija ir padidės atstovavimo Aukščiausiame Teisme įkainiai (pavyzdžiui, valandinis atlygis). Antra, klientas bus priverstas atsisakyti žemesnėse grandyse jam atstovavusio ar jį gynusio advokato paslaugų, o naujas advokatas turės papildomo darbo susipažinti su bylos medžiagą (su kuria pirmasis advokatas buvo puikiai susipažinęs). Toks susipažinimas su byla užims nemažai laiko, o už kiekvieną sugaištą valandą klientas privalės papildomai mokėti. Todėl ši naujovė atrodo būsianti naudinga tik tam tikrai advokatų grupei (kadangi atranka į minėtą advokatų grupę greičiausiai būtų siejama su darbo stažu, labiausiai suinteresuoti turėtų būti didesnį darbo stažą turintys advokatai, kurie neretai stokoja sisteminių žinių apie naujuosius kodeksu ir kitus naujus įstatymus, tad vargu ar yra elitas profesine prasme). Dėl minėtų priežasčių derėtų išbraukti projekto 134 straipsnio 3 ir 4 dalis, taip pat atmesti teikiamą Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo papildymo 26¹ straipsniu įstatymo projektą IXP-734.

Remdamasis šiomis 38 punktuose išdėstytomis pastabomis siūlyčiau komitetui priimti sprendimą - siūlyti Seimui grąžinti projektą tobulinti. Manau, kad būtų geriau tobulinimą atlikti komitete, nes sunku įsivaizduoti, kad projektą rengę asmenys, tarp kurių, kaip suprantu iš aiškinamojo rašto, dominuoja teisėjai ar su jais glaudžiai susiję teisininkai, pajėgtų esmingai pakeisti savo nuostatas ir labiau atsižvelgti į visuomenės interesus.

Iš esmės pritarti pateiktiems pasiūlymams.

PAPILDOMO KOMITETO

IŠVADA