Trečiasis (127) posėdis
2001 m. rugsėjo 11 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojai Č.JURŠĖNAS G.STEPONAVIČIUS

PIRMININKAS (G.STEPONAVIČIUS). Gerbiamieji kolegos, norėčiau paskelbti rugsėjo 11 d., antradienio, vakarinio posėdžio pradžią. Prieš pereinant prie darbotvarkėje numatytų klausimų, prie mikrofono matau dėl vedimo tvarkos norintį kalbėti A.Gricių. Prašau.

A.GRICIUS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, aš supratau iš ryto, kad prieš jus pirmininkavęs pavaduojantis Seimo Pirmininką Č.Juršėnas džentelmeniškai pažadėjo, kad Seniūnų sueigoje per pietų pertrauką bus apsvarstytas klausimas dėl paaiškinimo Baltarusijos klausimu. Aš norėčiau išgirsti atsakymą, ką svarstė Seniūnų sueiga ir koks yra priimtas sprendimas, nes buvo pažadėta, kad po pietų mes šį klausimą nagrinėsime.

PIRMININKAS. Ačiū. Ar kolegė R.Juknevičienė dėl to paties?

R.JUKNEVIČIENĖ. Tai priklausys nuo jūsų atsakymo, kas buvo kalbėta Seniūnų sueigoje.

PIRMININKAS. Na, nematau Č.Juršėno salėje, bet yra keletas buvusių ir be manęs. Aš galėčiau tik mėginti perteikti tai, kas buvo pasakyta, kaip aš supratau. Išties valdančioji dauguma nėra, mano supratimu, nusiteikusi, kad šis klausimas rodant supratimą ir gerą valią būtų svarstomas šiandien vakariniame plenariniame posėdyje. Remiamasi Statuto 94 straipsnio 3 dalimi, kuri teigia: “Jeigu pasiūlymui dėl papildomų klausimų įrašymo į darbotvarkę nepritarta, pakartotinai jį pateikti galima tik kitą dieną”. Šalia to yra kitos Statuto numatytos procedūros, kaip klausimas gali būti įtrauktas į darbotvarkę. Jeigu bus tos procedūros inicijuotos, aš manau, atitinkamai Seimas ir turėtų pasielgti. Ar jūs norėtumėte kalbėti?

R.JUKNEVIČIENĖ. Ar galima kalbėti? Pone pirmininke ir gerbiamieji Seimo nariai, iš tiesų turbūt būtų buvę daug lengviau eiti prie to mikrofono ir kalbėti, jeigu Seimo dauguma, Socialdemokratų frakcija jaustų atsakomybę už tai, ką diskutuoja šiuo metu ir žiniasklaida, ir mūsų visuomenė, ir vis dėlto būtų ryžusis pateikti atsakymą žmonėms. Kadangi ignoruojama žmonių nuomonė, mes negalime tylėti. Šiandien yra užregistruotas rezoliucijos projektas, kuriuo mes siūlome, svarstant tą projektą apsispręsti ir parodyti iš tikrųjų savo tikrąjį veidą, kas yra, kokios nuostatos laikosi Seimas. Aš labai kviesčiau, kad ši rezoliucija būtų pateikiama šiandien, nes daug laiko sutaupyta pirmojoje mūsų šios darbo dienos pusėje ir mes tikrai turėsime pakankamai gražaus laiko pateikti šią rezoliuciją. Laikas nelaukia, nes reikia duoti atsakymą kuo greičiau, o klausimas yra naujas ir visiškai ne tas pats, kuris buvo keliamas iš ryto.

PIRMININKAS. Gerbiamoji Rasa, aš jau jums minėjau teisines kliūtis, kurios mums… (Balsai salėje) Gerbiamieji kolegos, aš siūlyčiau gerbti vieniems kitus. Nekalbu apie laiką, bet apie tai, kad mes galėtume pasakyti, ką manome šiuo klausimu. Jeigu išties yra įregistruota rezoliucija ir yra klausimas, kuris yra įtrauktinas į darbotvarkę, gali būti surinktas ne mažiau kaip 1/3 Seimo narių raštiškas prašymas ir tokiu atveju į artimiausios dienos plenarinių posėdžių darbotvarkę šis klausimas privaloma tvarka būtų įtrauktas. Aš kviesčiau iniciatorius po šia rezoliucija būtent surinkti parašus. Nemanau, kad bus problema, ir mes tą klausimą svarstysime. Aš tik apgailestauju, kad gera valia tas klausimas į darbotvarkę nėra įtraukiamas.

A.KUBILIUS. Pirmininke, ar galima dar žodį?

PIRMININKAS. Taip. Kolega konservatorius, Konservatorių frakcijos seniūnas A.Kubilius.

A.KUBILIUS. Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke, už mūsų statutinių teisių paaiškinimą, kad mes galime surinkti trečdalį parašų. Mes tą žinome ir tą galimybę svarstome, ar galime pasinaudoti, tačiau, mūsų įsitikinimu, Seimas gali savo valia, nerenkant parašų ir nereikalaujant prievarta įtraukti į darbotvarkę šio klausimo, Seimas savo valia gali nuspręsti įtraukti įregistruotą rezoliuciją šiandien į šio posėdžio darbotvarkę ir nebus pažeisti jokie Statuto reikalavimai, nes tai bus visiškai naujas klausimas, visiškai kitaip pateikiamas, negu kad buvo svarstoma iš ryto. Mūsų siūlymas vis dėlto neatidėlioti, nes atidėliojimas nieko gero neduoda, taip pat ir valdančiajai partijai. Šiuo atveju viso mūsų Seimo rūpestis yra, kad valdančioji partija, kurios įvaizdis kartu didele dalimi yra ir Lietuvos įvaizdis, atrodytų iš tikrųjų taip, kaip ji turi atrodyti. Todėl mes ir siūlome valdančiajai partijai apsispręsti šiandien svarstyti rezoliuciją ir aiškiai pasakyti savo nuomonę, kad neliktų jokių neaiškumų. Ar su valdančiosios partijos pritarimu važiavo keturi komunarai pašlovinti diktatoriaus A.Lukašenkos, ar be partijos pritarimo? Lietuva turi šitai žinoti. Mes reikalaujame, kad šiandien šie atsakymai būtų aiškiai pasakyti. Čia nėra vien asmeniškas vienos partijos reikalas.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Kubiliau, ar aš galėčiau pasitikslinti jūsų nuostatą? Ar jūs norėtumėte, kad Seimas dar kartą balsuotų ne dėl to paties klausimo, bet iš esmės dėl to, kad rezoliucija šiandien į vakarinio posėdžio darbotvarkę būtų įtraukta?

A.KUBILIUS. Taip. Taip, mes to prašome.

PIRMININKAS. Gerai. Matau dėl vedimo tvarkos kolega J.Karosas.

J.KAROSAS. Ne. Aš vis dėlto noriu paklausti gerbiamą buvusį racionalų ministrą pirmininką. Ar Lietuvos Seimas šiandien neturi nieko daugiau, išskyrus šitai? Ačiū. (Balsai salėje)

PIRMININKAS. Buvo paminėta jūsų pavardė. Prašom. (Balsai salėje) Ir nepamirškite paminėti pono J.Karoso pavardės. (Balsai salėje)

A.KUBILIUS. Tikrai, kad valdančioji koalicija galų gale suprastų, už ką ji yra atsakinga. Būtų labai gerai, kad valdančioji koalicija taip pat prisiimtų aiškią atsakomybę už savo keturių ar trijų frakcijos narių veiksmus, kurie, atrodo, taip pat nelabai žino, ką Seimo nariai turi veikti.

PIRMININKAS. Ačiū. Aš norėčiau nutraukti replikas ir siūlyčiau spręsti klausimą taip, kaip yra siūloma. Tada, manau, bus visiems aišku. Nejuokinkime vieni kitų. Gerbiamieji kolegos, spręskime klausimą pasakydami savo poziciją. Yra įregistruota rezoliucija. Ji yra įregistruota Sekretoriate laikantis Statute numatytų reikalavimų. Aš tuoj pat paprašysiu, kad būtų praneštas šios rezoliucijos numeris, kad protokole būtų aiškiai užfiksuota, dėl ko mes turėtume apsispręsti papildant ar nepapildant darbotvarkę, ir tada galėsime judėti į priekį. (Balsai salėje) Rezoliucijai pagal Statutą yra dvi valandos. Gerbiamieji kolegos, manau, bandykime spręsti tokiu būdu, nes, mano supratimu, tai yra maksimaliai greitas aiškumas ir galėtume judėti į priekį. Juo labiau kad teisingumo ministras jau kuris laikas laukia negalėdamas pateikti klausimo. Ar stovintieji prie mikrofono sutiktų su tokia įvykių eiga, jei nesuteiktume jums žodžio? Nematau prieštaravimų. Gerbiamieji kolegos, dėl rezoliucijos mes galėtume apsispręsti balsuodami. Prieš tai kolegas kviečiu registruotis. Vyksta registracija.

Užsiregistravo 75 Seimo nariai. Vakarinio posėdžio pradžioje buvo pateiktas Konservatorių frakcijos vardu, aš taip supratau, siūlymas įtraukti į darbotvarkę rezoliuciją, kurios Nr.IXP-901. Aš norėčiau formuluoti balsavimo klausimą, bet prieš tai dėl vedimo tvarkos kolega A.Salamakinas. Prašau.

A.SALAMAKINAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, pirmiausia išdalinkite tą rezoliuciją. Mums reikia susipažinti su tekstu. Gal ten karo stovis kur nors paskelbtas, o mes nubalsuosime įtraukti ją į darbotvarkę. Juk negalime po pono A.Kubiliaus samprotavimų iš karto balsuoti. (Balsai salėje)

PIRMININKAS. Kolega J.Veselka. Prašom.

J.VESELKA. Gerbiamieji kolegos, aš nežinau, kas pasiūlė rezoliuciją, kas ten yra, galima gal įtraukti, bet aš noriu paklausti paprasto dalyko. Kai konservatoriai buvo prie valdžios, jie ir parlamentarai buvo, ir Vyriausybės atstovai važinėjo į diktatorišką Kiniją, kuri Tianmenio aikštėje sušaudė kelis šimtus žmonių. Todėl jų moralė: tolimas kaimynas, kuris ir šaudo, yra priimtinas, artimas kaimynas – pas jį negalima nuvažiuoti. Aš tokios moralės nepripažįstu.

PIRMININKAS. Palaukite, mes kol kas dar klausimo nesvarstome. Mes svarstome dėl to, ar įrašyti į darbotvarkę, ar ne.

Gerbiamieji kolegos, aš norėčiau paaiškinti ir prašyčiau jūsų dėmesio. Jeigu mes apsispręstume, kad ši rezoliucija yra svarstoma… Minutėle, pone Karosai, nesikarščiuokite, nes sesija dar tik prasideda! Turėsime progų. Taigi nusprendus įtraukti rezoliuciją į plenarinio vakarinio posėdžio darbotvarkę, šis klausimas būtų įtrauktas po dviejų valandų. Per tą laiką, praėjus dviem valandoms nuo išdalijimo, mes tą klausimą galėtume svarstyti. Bet prieš tai mes turėtume apsispręsti, ar klausimas yra įrašomas į darbotvarkę, ar nėra. Kolega J.Olekas. Prašom.

J.OLEKAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, Socialdemokratinės koalicijos frakcijos vardu prašau tęsti posėdį taip, kaip yra patvirtinta darbotvarkė rytinio posėdžio metu. Ir jeigu bus medžiaga, kurią mes numatysime svarstyti… Šiuo metu mes negalime balsuoti dėl menamos rezoliucijos, kurios mes nesame savo akyse matę. Todėl aš prašau tęsti posėdį. Jeigu atsiras, jeigu mes turėsime rezoliuciją, galėsime svarstyti, bet ne dabar, kai mes nematę pradedame svarstyti tokius dalykus.

PIRMININKAS. Aš, kolega Olekai, vadovaudamasis Statuto numatyta tvarka galiu konstatuoti, kad nėra aiškiai apibrėžta klausimo dėl išdalijimo ir jo sprendimo ar nesprendimo įtraukiant į darbotvarkę. Svarbu, kad tas klausimas (yra labai aiškiai Statute pasakyta) gali būti svarstomas, jeigu prieš dvi valandas yra išdalytas Seimo nariams. Jeigu mes nuspręstume šį klausimą įtraukti į darbotvarkę, tada jis galėtų būti išdalytas. Ir pabaigoje, po visų klausimų, tokia rezoliucija galėtų būti svarstoma. Aš taip pat, vadovaudamasis Statuto paskutiniuoju straipsniu, sakau, kad man taip teikti klausimą balsavimui Statutas nedraudžia ir aš nemanau, kad esu jį pažeidžiąs. Jeigu yra manančių kitaip, prašau pateikti Statuto normas, paneigsiančias tokį teigimą. Kolega A.Salamakinas.

A.SALAMAKINAS. Labai ačiū. Gerbiamasis pirmininke, tada rekomenduočiau perskaityti Statuto 182 straipsnio 4 pastraipą. Kad nereikėtų jums skaityti, skaitau: “Pasiūlymai svarstyti rezoliucijos projektą gali būti pateikti savaitės arba (pabrėžiu) dienos posėdžio darbotvarkės aptarimo metu.” Dienos posėdžio darbotvarkės. Mes tą darėme 10 val. ryto ir šiuo metu Statutas mums lyg ir neleidžia svarstyti to, kas nuspręsta 10 val. Jeigu mes būtume balsavę 10 val. ryto, kai aptarinėjome dienos posėdžio darbotvarkę, tada viskas aišku, dabar aš nelabai suprantu.

PIRMININKAS. Ačiū, kolega Salamakinai. Turiu pripažinti, kad šia prasme jūs Statuto nuostatą išdėstote gerą, į kurią aš neatkreipiau dėmesio, ir vis dėlto atsiimu savo siūlymą ir pereinu prie darbotvarkės 1 klausimo. (Balsai salėje) Žinoma, galima. Prašom. Kolega A.Kubilius.

A.KUBILIUS. Gerbiamieji kolegos, aš nežinau, kodėl Socialdemokratai taip bijo svarstyti šį klausimą, man visai neaišku. Bet aš noriu dar sykį pacituoti Seimo statuto 94 straipsnį. Jame rašoma labai aiškiai: “Teisę Seimo posėdyje siūlyti papildomai įrašyti klausimus į priimtą savaitės ar dienos posėdžių darbotvarkę (tokia darbotvarkė yra priimta) – turi Seimo valdyba, Seniūnų sueiga, Vyriausybė ir Seimo narių frakcija.” Mes naudojamės šia Seimo statuto mums suteikta teise. Galbūt Seimo statute yra kokių nors vidinių prieštaravimų, tokiu atveju, gerbiamasis posėdžio pirmininke, jūs turite pasiūlyti, kaip spręsti šį prieštaravimą.

PIRMININKAS. Ačiū. Aš taip pat vis dėlto turėčiau siūlyti susieti jūsų pristatytą 94 straipsnį, jo 1 dalį, su 182 straipsnio 4 dalimi. Jos nėra logiškai prieštaraujančios tarpusavyje, o susijusios, ir dėl tos priežasties, aš manau, mes turime būti korektiški, nes klausimai gali būti pateikiami siūlant juos įtraukti arba svarstant savaitės programą, arba dienos posėdžio darbotvarkės aptarimo metu. Taigi aš, atsižvelgdamas tiek į jūsų pasakytus argumentus, tiek ir į kolegos A.Salamakino, siūlau dėl šio klausimo nebalsuoti ir pereiti prie vakarinio posėdžio darbotvarkės pirmo klausimo.

R.JUKNEVIČIENĖ. Jeigu galima, dar dėl vedimo tvarkos?

PIRMININKAS. Taip, prašom, R.Juknevičienė.

R.JUKNEVIČIENĖ. Pone pirmininke ir gerbiamieji Seimo nariai, iš tiesų keldami šį klausimą mes tikėjomės, apeliavome į tą sveikąją Socialdemokratų frakcijos ir partijos dalį, kuriai ne vis tiek, ką žiniasklaida kiekvieną vakarą pranešinės apie mūsų Seimą. Seimas yra visų mūsų, ir visų mūsų prestižo ir garbės reikalas, kad apie Seimą būtų kalbama, rašoma, šnekama tik iš gerosios pusės. Kuo ilgiau, ponai socialdemokratai, jūs nepasakysite aiškiai savo nuomonės šiuo klausimu, tuo blogiau bus ir jums, ir, deja, visiems mums. Jūs pažiūrėkite, ką pranešinėja Baltarusijos spaudos tarnybos apie Lietuvos parlamentarų ir stebėtojų požiūrį į atvirus ir laisvus rinkimus Baltarusijoje. Juk tuos dalykus skaito ir tarptautinės institucijos, juk tuos dalykus skaito ir ambasadoriai, dirbantys čia, Lietuvoje. Tai padarykite vieną kartą žingsnį, paaiškinkite visuomenei savo poziciją, ir nereikės daugiau tempti šios gumos. Iš tikrųjų nelabai suprantu jūsų užsispyrimą. Ar vien todėl, kad konservatoriai pasiūlė šį siūlymą, jūs negalite psichologiškai jo priimti? Tai jūs, kaip valdančioji partija, turėtumėte peržengti tokį savo psichologinį nusiteikimą. Aš tikrai kviečiu jus priimti sveiko proto sprendimą.

PIRMININKAS. Ačiū. Mes tikrai supratome pasakytą nuomonę. Ačiū.

Civilinio proceso kodekso (1, 2, 3 knygos) projektas Nr.IXP-926 (pateikimas)

Pereiname prie pirmojo darbotvarkės klausimo 2-1 – Civilinio proceso kodekso projektas Nr.IXP-926. Kviečiu į tribūną teisingumo ministrą poną V.Markevičių, kad pristatytų šį Vyriausybės teikiamą klausimą, ir apgailestauju dėl to, kad vėluojame suteikti galimybę jums šį klausimą pateikti.

V.MARKEVIČIUS. Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, šiandien sveikinuosi jau antrą kartą. Prieš tai irgi pateikėme kai kurių teisės aktų ir įstatymų pataisas, susijusias su eurointegraciniais dalykais. Šio kodekso negalima vadinti tiesiogiai susijusiu su eurointegracija, bet jis tam tikra dalimi yra irgi eurointegracinis, nes naujai reglamentuoja susiklosčiusius ekonominius, socialinius ir kitus santykius. Šiandien norėčiau pateikti ne visą Civilinio proceso kodeksą, o pateikti pirmąsias tris naujojo Civilinio proceso kodekso knygas.

Kaip žinote, iš viso naujai parengtą Civilinio proceso kodeksą sudaro net 7 dalys – knygos. Pirmosios trys dalys yra skirtos bendrosioms nuostatoms, procesui pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme ir kasacinės instancijos teisme, tai yra teismo sprendimo kontrolės formoms – apeliacijai ir kasacijai, taip pat proceso atnaujinimui. Kodekso projektą parengė dar 1996 metais sudaryta Ministro Pirmininko darbo grupė, kurios vadovas buvo Apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkas ponas V.Valančius.

Apibūdinant šiuo metu galiojantį Civilinio proceso kodeksą, reikėtų konstatuoti, kad jis daug kartų buvo keistas, tačiau nebeatitinka šiuolaikiniam civiliniam procesui keliamų uždavinių. Šiuolaikinis procesas – tai yra Europos Sąjungos šalių ir kitų Europos šalių patirtis ir, kaip aš jau pačioje pradžioje minėjau, naujai susiklostę ekonominiai, socialiniai, visuomeniniai ir kitokie santykiai. Turbūt drąsiai galima sakyti, kad dabartinis, dabar galiojantis civilinis procesas sudaro pakankamai neribotas bylų vilkinimo galimybes nesąžiningai proceso šaliai, nepakankamai aiškiai apibrėžtos teismo ribų galios ir kiti dalykai.

Esminis momentas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, tai manome, kad faktiškai yra naikinamos galimybės vilkinti teismo procesą, nes parengtas civilinis procesas yra pirmasis Lietuvos istorijoje nacionalinis teisės aktas, kuris sistemiškai sureguliuoja civilinius procesinius teisinius santykius. Rengiant šį kodeksą, kaip ir jau įsigaliojusį Civilinį kodeksą, buvo siekiama pritaikyti civilinę teisę prie iš esmės pasikeitusių mano paminėtų ekonominių, socialinių, politinių sąlygų ir numatyti efektyvius priimtinus pažeistų teisių gynimo būdus. Projekte yra iš esmės visiškai naujai reglamentuojamas civilinis procesas, siekiant užtikrinti jau mano paminėtų tikslų realizavimą. Tai yra pažeistų subjektinių teisių gynimas, kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių nustatymas, taip pat teisės plėtra.

Pirmiausia turbūt reikėtų pasakyti, kad projekte yra galutinai apsispręsta dėl teisėjo vaidmens procese, nes per tą dešimtmetį, kai galiojo ir buvo taisomas senasis Baudžiamojo proceso kodeksas, kelis kartus buvo sprendžiami klausimai, ar teisėjas turi aktyviai dalyvauti civiliniame procese, ar tiktai vertinti jam pateiktus šalių įrodymus. Šiuo atveju kodekso rengėjai pasirinko socialinio civilinio proceso modelį. Vienas iš jo bruožų, atkreiptinas dėmesys, yra aktyvus teisėjas. Tai nereiškia, kad teismui yra suteikiamos neribotos galios. Atvirkščiai – šalių valia, sprendžiant ginčo klausimus, turi lemiamą reikšmę. Tačiau teismas turi teisę pasiūlyti šalims svarstyti įvairius klausimus, t.y. pasirūpinti atstovavimu, jeigu mato, kad šalis netinkamai gina savo pažeistas arba kitokias teises, pateikti papildomus įrodymus. Be jokios abejonės, tam tikrais atvejais yra pasiūloma teisėjui rinkti įrodymus savo iniciatyva, ko ankstesniame procese visiškai nebuvo, taip pat įtvirtinama teismo pareiga rūpintis įmanomai išsamesniu bylos aplinkybių ištyrimu. Svarbi naujovė – kad aiškiai įtvirtinama teismo pareiga nagrinėjant bylą nustatyti materialią teisę, t.y. būti įsitikinusiam tuo, kad sprendimas atitinka faktines bylos aplinkybes. Vėlgi negalima buvo pasakyti, kad tai reglamentavo ankstesnis procesas. Jeigu labai populiariai kalbėtume, ne visada sprendimas būdavo teisingas, tačiau, sakykim, praktiškai visada būdavo teisėtas. Taip pat norėčiau pasakyti, kad Civilinio proceso kodekso projekte yra siekiama užtikrinti, kad nesąžininga proceso šalis neturėtų galimybių vilkinti bylą, kas yra, manyčiau, labai svarbu, t.y. užtikrintų operatyvesnį teismo procesą, greitesnį teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą. Dėl to yra visiškai naujas skyrius, kuris skirtas pasirengti teisminio nagrinėjimo stadijai, ko iki to laiko vėlgi visiškai nebuvo. Tuo yra siekiama, kad šalys jau iki bylos nagrinėjimo žinotų viena kitos pozicijas, būtų pateikiami bei surenkami įrodymai, kurie turi reikšmės bylos nagrinėjimui, ir byla būtų išnagrinėta jau per pirmąjį posėdį. Be jokios abejonės, sakykim, tokių norų yra, tačiau bent jau to kodekso siekiai ir reglamentavimas toks, kad tai būtų realiai įgyvendinta.

Be jokios abejonės, kadangi šiandien pristatau pirmąsias tris knygas, tarp jų Pirmąją – “Bendrąsias nuostatas”, turėčiau paminėti tokį momentą, kad visas atskiras skyrius yra skirtas civilinio proceso principams, kurių aiškus formulavimas yra labai svarbus kitoms knygoms, t.y. yra pereinama nuo grynai lingvistinio prie kompleksinio teisės normų aiškinimo. Projekte yra suformuluoti ir nauji civilinio proceso principai, kurių visiškai nebuvo galiojančiame Civilinio proceso kodekse (tai ekonomiškumo, koncentracijos principai). Jie reikštų tiek šalių, tiek bylą nagrinėjančio teismo pareigą rūpintis, kad byla būtų teisingai išnagrinėta jau pirmojo posėdžio metu. Tai aš sakiau kalbėdamas apie pasirengimo teismo posėdžiui darbus, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas kuo greičiau ir ekonomiškiau. Taip pat yra kooperacijos principas, kuris reiškia bylą nagrinėjančio teismo pareigą bendradarbiauti su bylos šalimis siekiant, kad ginčas būtų išspręstas kuo operatyviau ir teisingai. Taip pat teismo pareiga aiškinti ir taikyti įstatymus vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, kurie jau įtvirtinti dabar įsigaliojusiame Civiliniame kodekse. Nesunku pastebėti (tai aš sakiau), kad siekiama atsisakyti ir naikinamos galimybės vilkinti teismo procesą, t.y. yra įtvirtintas proceso operatyvumo principas, atsisakant iki šiol egzistavusių nuostatų, sudarančių galimybes neribotai vilkinti procesą. Tas principas yra perkeltas, sakykim taip, iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio.

Kas dėl naujovių, atsirandančių jau Antrojoje knygoje, susijusioje su teismų sprendimais, norėčiau atkreipti dėmesį, kad atsiranda visiškai naujos teismų sprendimų rūšys, kurios vėlgi susijusios su mano ką tik paminėtais principais. Tai dalinis sprendimas, preliminarus sprendimas ir netgi sprendimas už akių. Labai trumpai, nes aiškinamasis raštas yra 12 lapų (aš tikiuosi, visi paskaitėte), aš atkreipsiu dėmesį į dar keletą momentų ir stengsiuosi pabaigti.

Dalinis sprendimas. Juo yra stengiamasi išspręsti tiktai dalį ginčų. Dalinis sprendimas galėtų būti priimtas tuomet, kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir surinktų įrodymų užtenka, kad galima būtų išspręsti dėl vieno iš kurių nors pareikštų reikalavimų, ko anksčiau visiškai nebuvo galima, nes visa byla turėjo būti nagrinėjama iš esmės ir visi pareikšti reikalavimai turėjo būti sujungti į vieną bylą. Dėl to procesas irgi buvo vilkinamas. Šiuo atveju dalinių sprendimų institutas turbūt galėtų užtikrinti teisinius stabilumo santykius ir kuo greičiau, ką aš pasakiau prieš tai, užtikrinti teisinę taiką tarp šalių.

Kitas naujas institutas yra preliminaraus sprendimo. Projekto 262 straipsnis taip pat numato, kad sprendimas, kaip ir sprendimas už akių, tam tikra prasme yra savotiška procesinė sankcija, t.y. įspėjimas. Juo nurodoma, kaip gali būti išspręstas ginčas, jeigu atsakovas neatliks tam tikrų pareigų. Tai yra priemonė, sakykim, skatinanti proceso šalis kuo greičiau pateikti įrodymus ir kuo greičiau būti suinteresuotoms nagrinėti bylą. Vėlgi to instituto anksčiau visiškai nebuvo. Priešingai, teismas buvo suvaržytas ir negalėjo pranešti, kokį sprendimą, sakykim, pagal pateiktus įrodymus jis galvoja priimti, nagrinėdamas tą bylą.

Be jokios abejonės, matyt, pats naujausias ir svarbiausias iš sprendimų yra sprendimas už akių, kuris numato kai kurias pasekmes šaliai, atsainiai žiūrinčiai į teismo procesą. Teisėjui yra suteikta teisė aktyviai dalyvauti nagrinėjant bylą. Teismas savo iniciatyva gali rinkti ir pateikti įrodymus, taip pat nepriimti įrodymų, kurie galėjo būti pateikti anksčiau. Todėl teismas, priimdamas sprendimą už akių, patikrins, kad kiekvienam reikalavimui pagrįsti būtų pateikti reikiami įrodymai, o ne automatiškai patenkins pareikštą ieškinį, kai neatvyksta atsakovas.

Taip pat paminėsiu dar keletą naujovių. Tai yra oficialaus rašytinio įrodymo sąvoka, kitaip reglamentuota procesinių dokumentų sąvoka ir numatyta nemažai atskirų civilinių bylų kategorijų nagrinėjimo ypatumų, kurie kitaip reglamentuoja ypatingosios teisenos nuostatas. Jeigu kalbėtume apie ieškininę teiseną, atsisakoma kasacinio teikimo instituto. Aiškinamajame rašte plačiai aprašyta, dėl kurios priežasties atsisakoma: yra siekiama, kad valstybė kuo mažiau kištųsi į bylų nagrinėjimą, kai to nenori viena ar kita proceso šalis.

Naujas institutas yra užstatų institutas, kuris leis užkirsti kelią teisėjų piktnaudžiavimui ir sąmoningam bylos vilkinimui. Kas turima omenyje? Kodekso numatytais atvejais teismas galės vieną iš šalių įpareigoti teismui įnešti nustatyto dydžio piniginį užstatą. Tiesa, jis yra ribojamas vieno šimto tūkstančių suma. Neatlikus veiksmų, kuriems užtikrinti buvo paskirtas užstatas, jis atitektų valstybei. Vėlgi aš kalbu apie tai, kad praktiškai tos visos naujovės skatina bylos nagrinėjimo, sakykim, greitumą, bet kartu aiškiau reglamentuoja visas šalių teises, pareigas, taip pat paties teismo pareigas, ko iki to laiko nebuvo.

Ir tokia santykinė smulkmena, bet, manyčiau, ją būtų svarbu paminėti (aišku, tai buvo galima pakeisti ir senajame Civilinio proceso kodekse), yra labai mažinamas žyminio mokesčio dydis. Iki šiol nagrinėjant ginčus buvo numatomas 5% žyminis mokestis. Numatoma, kad maksimalus žyminis mokestis yra 3% nuo ginčo sumos, o pati maksimali riba nustatoma iki 30 tūkst. Lt (anksčiau buvo 5%). Galima paskaičiuoti, nagrinėjant didelius ieškinius būdavo labai dideli ir iš tikrųjų apsunkindavo šalims galimybę dalyvauti arba apskritai ginti savo teisę, t.y. turėti konstitucinę teisę į teisminę gynybą. Taip pat yra numatoma daugiau atvejų, kada socialiai remtiniems asmenims ir kitais atleisti nuo žyminio mokesčio.

Baigdamas norėčiau paminėti vieną naujovę, turinčią tradicijas, sakykim, daugiau demokratijos šalyse. Tai yra šalių ir trečiųjų asmenų pareiga prisiekti apie duodamų paaiškinimų byloje teisingumą. Šiandien, sakykime, iš esmės civilinėse bylose tiek liudytojai, tiek šalys ne visada sakydavo tiesą ir teismas neturėdavo galimybių daryti tam įtakos. Tiesa, yra numatoma, kad šalis turi teisę atsisakyti duoti parodymus, jeigu tai bus parodymai prieš save ar savo giminaičius, tačiau jeigu jis duoda paaiškinimus, privalo prisiekti, kad kalbės tiesą. Anksčiau toks institutas buvo tik baudžiamajame procese, dabar jis yra įtvirtinamas ir civiliniame procese.

Aš manau, kad savo 10 min. limitą aš išnaudojau. Su tuo, kas išdėstyta dvylikos lapų aiškinamajame rašte, aš tikiuosi, jūs susipažinote, juo labiau kad tai dar ne visas Civilinis procesas, o pirmosios trys knygos, kurios įtvirtina bendrąsias nuostatas. Vyriausybė manė, kad geriau pateikti dalį. Kitos keturios knygos jau yra parengtos ir maždaug per mėnesį jos atsidurs čia, Seime. Manyčiau, kad komitetas, kuris bus paskirtas pagrindiniu, taip pat papildomas komitetas jau galėtų pradėti dirbti, nes, kaip suprantate, tai yra pakankamai didelės apimties teisės aktas.

Po pateikimo pirmosioms trims knygoms prašyčiau pritarti ir pradėti nagrinėjimo procedūrą komitetuose. Dėkoju už dėmesį.

PIRMININKAS. Dėkoju, ministre, už išsamų atsakymą. Du Seimo nariai pageidauja jūsų klausti. Pirmasis yra Seimo narys A.Matulevičius. Prašau, kolega.

A.MATULEVIČIUS. Ačiū. Gerbiamasis ministre, mes gauname iš žmonių daug nusiskundimų dėl naujojo Civilinio kodekso, kuris įsigaliojo nuo liepos 1 d. Aš girdėjau įvairių atsiliepimų, kad Civiliniame kodekse bus, ko gero, padaryta nemažai pakeitimų. Aš norėčiau jūsų paklausti, ar iš tikrųjų bus daromi pakeitimai? Kokia ministerijos pozicija? Ir jeigu jie bus daromi, tai gal vis dėlto tikslinga palaukti, padaryti tuos pakeitimus ir tada priiminėti Civilinio proceso kodeksą? Aš nesakau, kad jo nereikia svarstyti, gerai, kad padarytas didelis darbas, bet kad mums neišeitų taip kaip su Civiliniu kodeksu, nes jis kol kas nepadeda žmonėms, o labai apsunkina jų dalią. Ačiū.

V.MARKEVIČIUS. Labai ačiū už klausimą, kuris šiandien aktualus. Jūs prašėte išsakyti ministerijos poziciją, bet aš galiu išsakyti ir savo nuomonę. Iš tikrųjų liepos mėnesį buvo daug paklausimų ir ministerijai, kaip taikyti kai kurias teisės normas, tačiau pastaruoju metu jų gerokai sumažėjo. Mūsų specialistai dirba didelį darbą pasitelkę žiniasklaidos priemones, ir jeigu atkreipėte dėmesį, bent jau tuose dienraščiuose, kurie nori publikuoti aktualius straipsnius, susijusius su įvairių Civilinio kodekso normų komentarais, tai ir yra daroma, nes ministerija neturi galimybių skirti lėšų, kad rašytų kažkokius užsakomuosius straipsnius. Bet kai sutinka redakcijos, o pagrindiniai dienraščiai iš tikrųjų neprieštarauja, tiek “Kauno diena”, tiek “Respublikos” ir “Lietuvos ryto” dienraščiai, tai, manau, kad tai yra tam tikras teisinis švietimas. Aš manyčiau, gerbiamasis Seimo nary, kad daugiau problemų sukėlė ne tai, kad tas kodeksas yra blogas ar dar koks nors, bet tai, kad arba neįsiskaitoma iki galo į tas teisės normas, kurios iš tiesų naujai reglamentuoja teisinius santykius, arba nėra pakankamo netgi tų pačių teisininkų teisinio švietimo. Aš pastebėjau, kad tie patys teisėjai arba notarai, kurie iš tiesų kėlė labai didelį triukšmą, kad jie nesugeba taikyti, nes nėra komentarų, tai šiandien, surengus keletą mokymų, tų klausimų, kurie kilo anksčiau, jie jau nebekelia.

Be jokios abejonės, dėl pakeitimų, tai iš tiesų buvo tam tikrų iniciatyvų pakeisti įvairius Civilinio kodekso straipsnius, tačiau aš vis dėlto kviesčiau visus Seimo narius (nes visi turite įstatymų leidybos iniciatyvos teisę) pirmiausia galbūt pasikonsultuoti ir su mūsų ministerijos specialistais, kitais darbo grupės nariais, kurie rengė kodeksą, ir galbūt galima pakeisti kitą teisės aktą, nes čia įtvirtinta ta nuostata, kad Civilinis kodeksas turi viršenybę kitų įstatymų atžvilgiu ir galima sureguliuoti santykius kitaip. Negalima atitrauktai vieno skirsnio ar straipsnio skaityti, reikia imti kompleksiškai. Kadangi Civilinio kodekso apimtis yra didelės šešios knygos, be jokios abejonės, net ir specialistui, kuris baigė specialius mokslus, t.y. turi teisinį išsilavinimą, pakankamai sudėtinga vieną kartą perskaičius į viską išsamiai atsakyti.

Atsakydamas į tą jūsų klausimą, aš kviesčiau visas problemas, kurios susijusios su Civilinio kodekso taikymu, apibendrinti, ir jeigu iš tiesų reikės pakeisti (niekada nesakyk niekada), tada vienu kartu imti ir pakeisti, jeigu nebus įmanoma padaryti kitaip.

Dėl Civilinio proceso, aš manyčiau, kad iš tikrųjų (dėl to aš čia šiandien stoviu tribūnoje) reikėtų pradėti svarstyti, nes šiandien mes gyvename su senuoju Civilinio proceso kodeksu. Aš manau, kad nėra blogai, jeigu jis bus priiminėjamas po to, kai įsigalios Civilinis kodeksas, mes pamatysime, kokios problemos kyla jį taikant. Aš manyčiau, kad jeigu pavyktų kodeksą priimti iki Naujųjų metų ir jis įsigaliotų nuo kitų metų pradžios, mes svarstymo metu galėtume jį daugiau patobulinti. Yra gauta nemažai Teisės departamento pastabų, dėl kurių reikės, matyt, komitetuose diskutuoti. Labai ačiū.

PIRMININKAS. Dėkoju, ministre. Klausia Seimo narys P.Jakučionis.

P.JAKUČIONIS. Dėkoju. Gerbiamasis ministre, 197 straipsnis – “Rašytiniai įrodymai”. Rašytiniai įrodymai skirstomi į oficialius ir privačius. Antrojoje dalyje yra atskleista, kas tai yra oficialus dokumentas, arba oficialus rašytinis įrodymas, o kas yra privatus, visiškai neatskleista. Ar tai savaime aišku, ar tai gal kitame straipsnyje yra atskleista? Kaip jūs žinote, Seimo Peticijų komisija pavasarį svarstė klausimą dėl to, kad nėra apibrėžta, kas tai yra oficialus dokumentas. Ar reikėtų manyti, kad dabar jau bus aišku, kas tai yra oficialus rašytis dokumentas, ar reikės keisti kokius kitus straipsnius? Ačiū.

V.MARKEVIČIUS. Labai ačiū už klausimą. Į jį galbūt nagrinėjant tiksliau galėtų atsakyti proceso rengėjai, bet, kiek man teko su jais kalbėti ir bendrauti, aš pasistengsiu atsakyti, kiek pats žinau. Be jokios abejonės, ta sąvoka “oficialus rašytinis įrodymas”, kaip jūs pats atkreipėte dėmesį, yra nauja. Toliau iš kitų straipsnių matyti, kad jam yra suteikiama padidinta įrodomoji galia ir yra įtvirtinama šalių pareiga prisiekti dėl duodamų paaiškinimų teisingumo. Kadangi atsižvelgiant į privatų ginčų pobūdį (…) negalima reikalauti visiškai idealios objektyvios tiesos nustatymo byloje, todėl teismas sprendžia bylą tik tiek, kiek to reikalauja šalys, ir negali išeiti iš jų apibrėžtų ribų. Taip pat teismas negali savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu abi šalys tam prieštarauja ir panašiai. Dėl to projekto rengėjų pasirinktas, aš sakau dar kartą, kiek teko bendrauti ir klausti dėl to paties, variantas, manome, turėtų užtikrinti ir tam tikro viešojo ir privataus intereso apsaugą. Todėl numatoma, kad įrodinėjimo tikslo… yra visiškas arba nevisiškas teismo įsitikinimas bylos aplinkybių buvimu ir nebuvimu. Kai aš kalbėjau apie principus, atkreipiau dėmesį į aplinkybę, kad teismui nustatoma pareiga stengtis siekti to tikslo, kad būtų įsitikinta aplinkybių buvimu ar nebuvimu. Taip pat ir rašytiniai įrodymai, apie kuriuos jūs klausiate, dėl oficialių ir privačių, jie dėl to ir suskirstyti, kad vieni yra oficialūs, tie, kurie apibrėžti čia, kaip jūs paminėjote, o privatūs yra tie, kuriuos šalys gali pateikti arba nepateikti teismui. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkoju, ministre. Daugiau nėra pageidaujančių jūsų klausti. Prieš apsisprendžiant dėl tolesnės įstatymo projekto eigos dėl balsavimo motyvų norėtų kalbėti du Seimo nariai. Vienas – už, kitas – prieš. Seimo narys J.Veselka – prieš. Prašom, kolega. Seimo narys J.Veselka – dėl balsavimo motyvų. Prašau.

J.VESELKA. Man irgi teko susidurti su skundais dėl priimto Civilinio kodekso.

PIRMININKAS. Aš apgailestauju. Tai nėra klausimas. Tai yra dėl motyvų.

J.VESELKA. Aš tą ir noriu sakyti. Jūs čia A.Matulevičiui lyg ir pateikėte formalų atsakymą, bet logiškai, su teisėjais šnekant, naujajame Civiliniame kodekse (su Civilinio proceso kodeksu kaip…) iš tikrųjų principas kai kuriose vietose yra maždaug toks: jeigu yra 5% nevalyvų, negerų žmonių, turi būti baudžiami formalizmais visi kiti, nes 5% kažką blogai daro. Šis principas yra Civiliniame kodekse, ir jeigu tas pats principas yra perkeltas į Civilinio proceso kodeksą, jis iš tikrųjų yra netinkamas. Turėtų būti visai kitas priėmimas. Todėl reikėtų atsižvelgti ne į žurnalistų ar kieno nors, o teisėjų pastabas, kurių yra gana nemažai. Aš nekalbu apie notarus, jūs iš dalies teisingai pastebėjote. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Dėl balsavimo motyvų kalbės Seimo narys A.Matulevičius. Prašom.

A.MATULEVIČIUS. Ačiū. Aš, išklausęs ministro atsakymą ir turėdamas nemažai informacijos apie Civilinį kodeksą, suprantu, kad iš tikrųjų mums šiandien reikia pritarti. O pritarti šiam pateiktam Civilinio proceso kodeksui reikia, kad jis būtų pradėtas Seime svarstyti, nes kol jis oficialiai Seimui nebus pateiktas, Seime ir nevyks to darbo. Bet pritardamas pateikimui noriu prašyti, kad planuojant Seimo darbą būtų labai atidžiai dirbama su šiuo dokumentu, kad mes kuo mažiau padarytume bėdų, kurios buvo padarytos dirbant su Civiliniu kodeksu. Teisingai ministras pripažino, kad iš tikrųjų iki liepos 1 d., kai Civilinis kodeksas pradėjo galioti, iš esmės net specialistai nebuvo rengiami ir nebuvo tam darbui pasiruošę. Man atrodo, Seime jis turi būti ir tą darbą reikėtų įvertinti, bet labai kruopščiai ir atidžiai reikėtų su juo dirbti ir neskubėti jį priimti. Po pateikimo siūlau pritarti.

PIRMININKAS. Ačiū. Aš norėčiau paklausti, ar, nepaisant kolegos J.Veselkos kalbos, galėtume pritarti teikiamam įstatymo projektui po pateikimo bendru sutarimu? (Balsai salėje) Prieštaravimų nėra. Įstatymo projektui Nr.IXP-926 pritarta po pateikimo bendru sutarimu. Programoje įrašyta, kad yra Civilinis kodeksas, bet, kaip ministras pristatė, tai yra pirmosios trys knygos. Seniūnų sueiga siūlo tokią svarstymo seką: pagrindiniu komitetu skirti Teisės ir teisėtvarkos komitetą, papildomu – Žmogaus teisių komitetą bei svarstyti Seimo posėdyje preliminariai šių metų lapkričio 13 dieną. Ar priimtina tokia svarstymo tvarka? Prieštaravimų negirdžiu. Seimas apsisprendė dėl tokios svarstymo tvarkos. Dar kartą dėkoju, ministre, kad atvykote ir pristatėte šį klausimą. Prieš pereinant prie kito darbotvarkės klausimo keletas malonesnių akimirkų. Gerbiamieji kolegos, prašau jūsų dėmesio. Vasaros… Minutėlę. Ar dėl klausimo, kuris buvo svarstytas? R.Šukys. Prašau.

R.ŠUKYS. Aš atsiprašau. Ne visai supratau. Kada Seimo posėdyje numatoma svarstyti?

PIRMININKAS. Kaip siūlo Seniūnų sueiga ir kaip yra įrašyta šios dienos darbotvarkėje.

R.ŠUKYS. Tai kada?

PIRMININKAS. Šių metų lapkričio 13 dieną.

R.ŠUKYS. Atsižvelgiant į šio projekto didžiulę apimtį, į tai, kad dar papildomai bus pateiktos keturios knygos ir reikėtų svarstyti visą Civilinio proceso kodeksą kaip kompleksą (taip jis bus svarstomas ir komitete), lapkričio 13 diena tikrai yra nerealus terminas, kadangi komitete yra priimtas sprendimas teikti projektą ekspertizei, ekspertams įvertinti. Aš vis dėlto prašyčiau kalbėti apie gruodžio pradžią, bet ne anksčiau. Reikėtų gruodžio pirmoje pusėje organizuoti svarstymą.

PIRMININKAS. Gerbiamasis Šuky, jeigu jums būtų priimtina, nes tai yra tikrai preliminari data, siūlau kol kas palikti. Juo labiau kad mes fiksavome tai bendru Seimo sprendimu kaip preliminarią datą. Išties atkeliavus ir kitoms Civilinio proceso kodekso knygoms mes galėtume tą klausimą svarstyti galbūt ir vėliau.

Aš buvau užsiminęs, kad yra keletas malonesnių akimirkų, bet dabar į salę atvyko Seimo Pirmininkas ir yra ne tik malonios akimirkos. Esu ties dilema, kurią – malonesnę ar nemalonesnę naujieną pranešti. Gal vis dėlto nuo malonesnių pradėsiu, nes jos buvo anonsuotos. Šių metų vasarą – rugpjūčio mėnesį ir rugsėjo pradžioje keletas Seimo narių sulaukė garbingų jubiliejų. Yra gėlės, yra keletas Seimo narių salėje. Naudodamiesi proga, pirmąją norėtume pasveikinti, nors ir telefonu kalbančią, B.Vėsaitę. (Balsai salėje, plojimai) Tai buvo penkiasdešimties metų jubiliejaus proga. Yra dar vienas jaunesnis kolega. Rugsėjo 5 d. A.Vazbiui sukako 30 metų. (Plojimai, balsai salėje)

Gerbiamieji kolegos, dabar ne tokios linksmos naujienos. Norėtų pateikti informaciją Seimo Pirmininkas A.Paulauskas. Prašom.

A.PAULAUSKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, aš noriu jums pateikti informaciją, kurią dabar transliuoja CNN, apie įvykius Amerikoje. Prieš valandą du lėktuvai rėžėsi į Pasaulinį prekybos centrą. Žinote, yra du pastatai dvynukai, dabar šie pastatai dega. Tie lėktuvai buvo su sprogmenimis. Įvyko sprogimas tuose pastatuose. Taip pat Vašingtone dega Pentagonas. Ten taip pat nukrito lėktuvas. Informuojama tik tiek, kad Baltieji rūmai evakuojami. Apie aukas nepranešama. Apie mūsų reakciją bus galima pasakyti truputį vėliau, kai bus daugiau informacijos. Už šį teroristinį aktą atsakomybę prisiėmė viena iš Palestinos teroristinių organizacijų. Tokia trumpa informacija. Išsamesnės žinios, matyt, jus taip pat pasieks. Stebėsime, kas toliau vyksta, nes tiesioginiai vaizdai yra televizijos ekrane.

PIRMININKAS. Pirmininke, sakykite, ar apie aukas yra kas nors aišku?

A.PAULAUSKAS. Ne. Ką tik man einant į salę dar komentavo, kad aukų skaičius nežinomas, tiktai matėsi, jog liepsna švystelėjo iš to Pasaulinio prekybos centro. Be abejo, aukų bus, tik jų skaičius šiuo metu visiškai nežinomas.

PIRMININKAS. Ačiū kad ir už tokias dramatiškas ir nelinksmas naujienas. Be septynių minučių šešiolikta valanda. Jeigu neprieštarautumėte, pereitume prie kito klausimo svarstymo. Jo nespėjus pateikti mes padarytume pertrauką ir tada būtų pusvalandis ministro J.Bernatonio atsakymams į klausimus. Tačiau bet kokiu atveju aš noriu paskelbti vidaus reikalų ministro pasirodymo pradžią šioje tribūnoje ir kviečiu jį į tribūną. Tuokart Seimo narius kviečiu registruotis. Gerbiamieji Seimo nariai, jeigu neprieštarautumėte, ministras sutiko pateikti keturis tarpusavyje susijusius klausimus, pradedant Nr.IXP-884, baigiant Nr.IXP-887.

Asmens identifikavimo kortelės įstatymo projektas Nr.IXP-884. Asmens identifikavimo kortelės įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas Nr.IXP-885. Paso įstatymo projektas Nr.IXP-886. Paso įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas Nr.IXP-887 (pateikimas)

J.BERNATONIS. Dėkoju, pone pirmininke. Gerbiamieji kolegos, Lietuvos Respublikos asmens identifikavimo kortelės įstatymo, Lietuvos Respublikos paso įstatymo ir jų įgyvendinimo įstatymų projektai parengti ir teikiami vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 15 d. nutarimu patvirtintą Asmens duomenų rengimo programą ir 2001 m. vasario 9 d. nutarimu patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo priemones.

Teikiamų įstatymų projektų tikslas – atsisakyti Lietuvos Respublikos piliečio paso, jį palaipsniui pakeičiant asmens identifikavimo kortele, Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančių dokumentų, skirtų naudoti Lietuvos Respublikoje, taip pat atsisakyti Lietuvos Respublikos piliečio paso kaip kelionės dokumento, jį palaipsniui pakeisti naujo pavyzdžio pasu, Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančiu dokumentu, skirtu vykti į užsienio valstybes. Esant atitinkamoms Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių sutartims, asmens identifikavimo kortelė galės būti naudojama ir vykti į užsienio valstybes.

Lietuvos valstybei integruojantis į Europos Sąjungą būtini tarptautinius standartus atitinkantys ir patikimi asmens dokumentai, todėl siekiama sukurti kompiuterizuotą asmens identifikavimo kortelės gamybos personifikavimo sistemą, kuri padėtų sumažinti pagrindinio piliečio asmens dokumento, paso, falsifikavimo ir padirbimo pavojų. Dabartinis Lietuvos Respublikos piliečio pasas nėra pakankamai apsaugotas bei, kaip rodo praktika, gana dažnai ir nesunkiai klastojamas įklijuojant kito asmens nuotrauką. Numatoma, kad asmens identifikavimo kortelėje bei naujame pase piliečio nuotrauka bus spausdinama kaip ir kiti piliečio duomenys.

Asmens identifikavimo kortelės įstatymo projekte nustatyta, kad asmens identifikavimo kortelėje gali būti techninis komponentas, naudojamas duomenims perduoti. Šio komponento naudojimą reglamentuotų Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymas, kiti teisės aktai, kurie galėtų būti priimti įgyvendinant sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos ir kitas programas.

Asmens identifikavimo kortelę, kaip pagrindinį asmens dokumentą, valstybės viduje privalės turėti kiekvienas Lietuvoje gyvenantis Lietuvos Respublikos pilietis, kuriam sukaks 16 metų. Prireikus piliečiui asmens identifikavimo kortelė galės būti išduota ir iki 16 metų. Piliečiui, kuriam nesukako 16 metų, išduota asmens identifikavimo kortelė galios ne ilgiau kaip 5 metus, nuo 16 metų – 10 metų.

Pasas, kaip Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumentas, skirtas kelionėms į užsienio valstybes, bus neprivalomas ir išduodamas piliečio pageidavimu, nepaisant jo amžiaus. Numatoma, kad pasai bus išduodami ir užsienio valstybėse gyvenantiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Piliečiui, kuriam nesukako 18 metų, išduotas pasas galios ne ilgiau kaip 5 metus, nuo 18 metų – 10 metų.

Duomenys apie pilietį asmens identifikavimo kortelėje bei pase bus įrašomi pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro centrinės bazės duomenis.

Rengiant įstatymų projektus, įvertinta Europos Sąjungos valstybių patirtis, šių valstybių analogiški įstatymai. Įstatymų projektai atitinka Europos Sąjungos reikalavimus. Numatoma, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos asmens identifikavimo kortelės ir Lietuvos Respublikos paso įstatymams, Lietuvos Respublikos piliečio pasai nebus išduodami. Lietuvos Respublikos piliečio pasai, išduoti iki įstatymo įsigaliojimo dienos, galios iki juose nurodytos galiojimo datos. Taigi nauji asmens dokumentai bus išduodami laipsniškai, pasibaigus Lietuvos Respublikos piliečio paso galiojimo laikui, piliečiui gaunant pirmą asmens dokumentą.

Jeigu kalbėtume apie šį projektą, tai teikiamuose projektuose numatyta įstatymų įsigaliojimo data – 2003 metų sausio 1 diena. Manytume, kad šio įstatymo priėmimo metu galėsime šią datą patikslinti. Planuojama, kad tai galėtų būti 2002 metų liepos 1 diena. Data priklausys nuo to, kaip vyks atitinkami konkursai ir bus sudarytos sutartys su dokumentų gamintoju, t.y. daugiau nuo techninių dalykų.

PIRMININKAS. Dėkoju, gerbiamasis ministre. Jūsų pageidauja paklausti 4 Seimo nariai. Bet prieš suteikdamas jiems žodį, aš norėčiau pirmininkavimo teisę perduoti savo kolegai Seimo Pirmininko pavaduotojui Č.Juršėnui.

PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS). Mielieji kolegos, pagal mūsų darbo tvarką dabar mūsų ministras turi toliau stovėti tribūnoje, bet kitos kokybės. Tai, mielieji kolegos, mes turim susitarti, ar čia tie keturi Seimo nariai, kurie nori paklausti, būtinai nori paklausti, ar… (Balsai salėje: nori, nori…) Todėl, kad kitas klausimas turi būti ir transliacija jungiama. Čia yra štai tokia problema. Jeigu klausim labai trumpai drūtai, o ministras trumpai drūtai atsakinės – viskas gerai. A.Matulevičius. Prašom.

A.MATULEVIČIUS. Ačiū. Gerbiamasis ministre, aš žinau, kad jums galbūt bus per sudėtinga atsakyti į šį klausimą, kadangi ne jūs tai sugalvojote, bet pagal mano duomenis, jeigu jie tikslūs, šis dalykas šaliai kainuos 24,5 mln. litų ir dar paskui iš žmonių kišenių kasmet maždaug apie 1 mln. litų. Ar Lietuva šiandien pasiryžusi (aš suprantu, kad tai moderni sistema ir panašiai, kad Europos Sąjungoje tai madinga), ar Lietuvoje esant mažoms algoms iš tikrųjų šiandien ji turi šią problemą spręsti? O galbūt šį gražų dalyką atidėkime keleriems metams, kai būsim truputį turtingesni?

J.BERNATONIS. Na, atidėti šio dalyko negalime dėl dviejų priežasčių. Visų pirma – dėl integracijos į Europos Sąjungą. O antra – dėl tam tikrų techninių kliūčių, nes, šiaip ar taip, naujus asmens dokumentus reikėtų spausdinti. Aš manyčiau, kad geriau iš karto asmens dokumentus gaminti tokius, kurie ilgiau bus taikomi, negu kokį tarpinį variantą. Suprantama, tai kainuos nemažai. Visi skaičiavimai yra, ir jūs dėl pačios kainos esate teisus. Tačiau, aš manau, geriau sumokėti dabar iš karto, negu dar pasirinkti kokį tarpinį variantą keleriems metams ir nukelti šią problemą dvejiems metams, kai galbūt bus kitas Seimas, gal kita Vyriausybė. Reikia spręsti šiandien, mano manymu.

PIRMININKAS. Ačiū. Kolegė S.Burbienė. Prašom trumpai.

S.BURBIENĖ. Gerbiamasis pranešėjau, aš norėjau paklausti dėl duomenų pagal gyventojų registrą. Kaip žinom, netrukus įsigalios Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas. Yra gyventojų registras, jis jau veikia ne pirmi metai, tačiau puikiai visi žinome, ypač kurie eina į rinkimus ir su tuo susiję, kokie yra gyventojų sąrašai sudaromi pagal tą registrą. Ar, jūsų įsitikinimu, nors aš labai gerbiu poną Bušinską, gyventojų registras bus sutvarkytas taip, kad iš tiesų kiekvieno miestelio, sakysim, toje vietoje, kur bus išduodami pasai ar identifikacijos kortelės, bus tikslūs duomenys, ar nebus taip, kad gyvenamoji vieta bus viena, deklaruos gyventojų registre (…), o pase bus įrašyta dar kita?

J.BERNATONIS. Manau, kad bus sutvarkyta. Mes tam dar turime šiek tiek laiko ir tvarkoma. Suprantama, kad visuomet kiekviename darbe gali būti viena kita klaida, bet to nereikėtų dramatizuoti. Situacija keičiasi.

PIRMININKAS. Kolega J.Razma. Prašom.

J.RAZMA. Žvilgtelėjęs į laikrodį, aš atsisakau klausimų.

PIRMININKAS. Labai ačiū. Ir J.Čekuolis. Prašom.

J.ČEKUOLIS. Pasielgiu lygiai taip pat, jau atsakė.

PIRMININKAS. Ačiū. Ačiū, mielieji kolegos. Tada gal bendru sutarimu galim pritarti šitam visam projektų paketui po pateikimo? Galim pritarti. Ačiū. Seniūnų sueiga siūlo taip, kad visais atvejais pagrindinis komitetas būtų Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Visais keturiais atvejais, sutinkam? O papildomas – Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas bei Žmogaus teisių komitetas. Visais keturiais atvejais, sutinkam? Ačiū. Siūloma šį klausimą toliau nagrinėti spalio 18 dieną. Ačiū.

Vyriausybės pusvalandis

Taigi klausimas baigtas, ir mes vos vos pavėlavę galime imtis Vyriausybės pusvalandžio, t.y. trečias vakarinės darbotvarkės punktas. Vidaus reikalų ministro J.Bernatonio kalba ir atsakymai į klausimus. Prašom.

J.BERNATONIS. Dėkoju. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, Seimo nariai, visų pirma noriu padėkoti už parodytą man dėmesį, nes esu pirmas šios Vyriausybės narys, dalyvaujantis tokiame pusvalandyje. Tikiuosi, kad bus daug klausimų, pasistengsiu į visus juos atsakyti.

Pradžioje norėčiau išsakyti keletą minčių apie mūsų ministeriją, mūsų sistemą. Jūs puikiai žinote, kad buvo sujungtos dvi žinybos, kurios tvarkė gana skirtingus dalykus, vykdė gana skirtingas funkcijas, į vieną. Tas sujungimas įvyko formaliai. Aš, kaip ministras, laikau pareiga pasiekti, kad mes turėtume vieningą ministeriją, kuri spręstų valdymo klausimus visais būdais, visomis formomis, o neliktų, kaip yra dar šiuo metu, ministerijoje tam tikri skirtumai tarp vienos pusės ir kitos pusės. Todėl aš tikiuosi, kad bus klausimų ne tik iš viešosios tvarkos, viešojo saugumo, kaip paprastai tokia visuomenėje suformuota nuomonė apie šią ministeriją, bet ir iš viešojo administravimo, savivaldybių problemų.

Beje, prieš ateidamas į Seimo posėdį, dalyvavau Savivaldybių asociacijos tarybos posėdyje, kur vyko labai įdomios ir svarbios diskusijos savivaldybių klausimais. Aš manyčiau, kad reikėtų šiek tiek keisti požiūrį ir į mūsų sistemą, nes šiuo metu visa vidaus reikalų sistema yra bendra sistema, įskaitant ir viešąjį administravimą, ir šiek tiek keisti pačios ministerijos veiklos stilių. Tą dabar mes stengiamės daryti. Tačiau iškyla daugybė neišspręstų problemų. Kaip žinote, netgi užsienio ekspertai pastebi, kad sujungus ministerijas dėmesys viešojo administravimo, regioninės plėtros klausimams sumažėjo. Aš manyčiau, kad dabar labai svarbu, tai yra vienas iš mano uždavinių, sustiprinti tą dėmesį, kad ministerijų sujungimas nepakenktų mūsų viešojo administravimo tobulinimui, valstybės tarnybos tobulinimui, regioninei plėtrai. Šį rudenį mes ateisime į Seimą su nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija. Keitėsi Vyriausybės, keitėsi koncepcijos ir tas projektas, kuris buvo parengtas anksčiau, gerokai keitėsi. Vieną dalyką, ką aš norėčiau pasakyti iš anksto, suprantama, kad jūs išsamiai studijuosite tą projektą, kai bus pateiktas Vyriausybės, Vyriausybė turėtų spalio mėnesį jį apsvarstyti savo posėdyje, iš anksto noriu pasakyti, kad tai bus suprantamesnis, paprastesnis variantas, neįteisinantis visiškai uždaros valdininkų sistemos, kad būtų tam tikra kraujotaka, tam tikras judėjimas ir šioje sistemoje. Tai, manau, padės šiek tiek spręsti įsisenėjusias valdininkijos blogo darbo problemas.

Kitas labai svarbus uždavinys, kaip sako opozicija, kuris yra ambicingoje mūsų programoje ar ambicingos Vyriausybės programoje, aš dabar nežinau, ar tiksliai cituoju, tai labai ambicingas uždavinys įdiegti vieno langelio principą. Aš manau, jeigu šiam Seimui ir šiai Vyriausybei pavyktų tai įgyvendinti, tai visi Lietuvos Respublikos piliečiai mums būtų dėkingi, nes kiekvieną klausimą būtų spręsti daug paprasčiau. Suprantama, tai ne visiems naudinga ir iškils galbūt kai kurių interesų, bus norinčių pristabdyti tą dalyką. Mums reikia atlikti daug darbų. Kad galėtų būti įgyvendintas vieno langelio principas, pirmiausia reikia sutvarkyti registrų sistemą. Reikalinga valstybinė registrų tarnyba, nes šiuo metu valstybėje yra beveik 200 registrų ir jie vieni su kitais nesuderinti, todėl norint įgyvendinti sistemą, kai užtenka kreiptis į vieną valstybės tarnautoją ir problema sprendžiama, reikia ir tą informacinę bazę suderinti.

Taip pat nemažai darbų laukia ir turbūt reikėtų pagalvoti ir Seime dėl apskričių valdymo reformos. Kaip žinote, ši Vyriausybė atsisakė keisti apskričių skaičių, nes tai yra galbūt ir malonumas, bet brangiai kainuojantis ir neduodantis šiandien, mūsų manymu, to efekto, kurio būtų galima tikėtis. Mūsų pozicija yra vykdyti valdymo reformą, t.y. dalį apskrities funkcijų perduoti savivaldybėms. Savivaldybių asociacijos pozicija tais klausimais yra, Vyriausybės pozicija buvo išsakyta dar praeitos Vyriausybės. Dabar rengiami teisės aktai ir norėtųsi, kad jie Seime taip pat būtų svarstomi. Suprantama, diskusijose galbūt tam tikros pozicijos keisis, bet ir čia turime matyti visą vaizdą, visą koncepciją, o ne traukyti kiekvienas pagal savo interesus atskirus klausimus.

Kita mūsų reikalų pusė, tai viešosios tvarkos palaikymas, visuomenės saugumas. Kaip žinote, ši Vyriausybė yra pirmoji Vyriausybė, kuri visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimo klausimą įtraukė į prioritetus. Anksčiau tai nebuvo prioritetas. Tai padiktavo ir žmonių nuomonė apie padėtį, apie tą nesaugumą, kurį jie jaučia, ir galbūt Vyriausybės dėmesys šioms problemoms.

Aš nenorėčiau ilgiau sustoti prie kriminogeninės padėties šalyje, ji jums gerai žinoma, nusikalstamumas palaipsniui auga. Galbūt galima tiktai pasakyti, kad tas augimas stabilizavosi, bet didėjimas yra. Gal galime pasidžiaugti, kad pas mus nusikalstamumas yra daug mažesnis negu Estijoje, nes, kaip žinote, estai daugeliu rodiklių mus iš kaimyninių valstybių lenkia. Tačiau tai mūsų neturėtų nuraminti.

Labai sudėtinga teisėsaugos institucijų būklė, visų pirma finansavimas. Todėl aš norėčiau į kolegas Seimo narius kreiptis iš anksto. Bus svarstomas biudžeto projektas. Jeigu mes ne žodžiais, o realiai norime kovoti su nusikalstamumu, tuomet policijai išlaidos negali būti mažinamos. Turėtų būti paliktas bent šių metų lygis. Kitaip reikės atleidinėti tūkstančius policininkų, nes, kaip žinote, yra didžiuliai įsiskolinimai. Buvo kalbama, kad galbūt policija neefektyviai panaudoja lėšas ir iš eilės trejus metus policijos darbui skiriamos lėšos buvo mažinamos. Aš manyčiau, kad dabar, kai baigiasi policijos reforma, kaip žinote, policijos reforma iš esmės turėtų būti užbaigta iki spalio 1 dienos, tas lėšų panaudojimo efektyvumas pagerės. Mes stengiamės sumažinti tų pareigūnų, kurie dirba kabinetuose, ir geriau aprūpinti tuos, kurie dirba tiesiogiai seniūnijose, inspektorius, nes dabar yra tokia situacija, kad jie neturi nei transporto, kad jų atlyginimas mažas, nesulaukia jokios paramos ir, suprantama, tokį darbą gali dirbti tik fanatikai. Todėl aš norėčiau, kad Seimo nariai labai jautriai pažiūrėtų į šias problemas ir suprastų, kad ketvirtais metais dar sumažinti finansavimą policijai – tai tolygu padėti nusikalstamam pasauliui. Tai yra tolygu, nes jau pasiekta ta riba, kai mažesnis finansavimas jokio efekto neduos.

Aš sutinku su jumis, kad ne tiktai policija, ne tik Vidaus reikalų ministerija kovoja su nusikalstamumu. Mes turime nemažai programų, turi būti įtrauktos visos valdžios institucijos, turi būti įtrauktos visuomeninės organizacijos. Deja, mes labai mažai sulaukiame šioje srityje visuomenės paramos. Tie visuomeniniai judėjimai, kurie buvo skirti nusikalstamumui stabdyti, kažkodėl neįgavo reikiamo masto ir iš esmės remiamasi tik teisėsaugos institucijomis. Taip pat aš norėčiau priminti, kalbėdamas apie tas finansines problemas, kad netgi Laisvosios rinkos institutas nesiūlo privačių iniciatyvų policijoje. Su nusikalstamumu vis tiek turi kovoti, viešąją tvarką palaikyti valstybė. Tai yra valstybės funkcija ir valstybė tos funkcijos atsisakyti negalės.

Dėl kitų reformų. Kaip žinote, mūsų laukia Mokesčių policijos reforma, kadangi įstatymų, pagal kuriuos ji veikia, galiojimas baigiasi. Šiuo metu rengiami teisės aktai, rengiami Mokesčių policijos reorganizavimo į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą įstatymai prie Vidaus reikalų ministerijos. Man atrodo, kad įvairių žinybų komisijos sėkmingai dirba, tikimės, kad dar šį rudenį pagrindinis įstatymas šiuo klausimu bus priimtas.

Taip pat perimame vieną funkciją iš Krašto apsaugos ministerijos – tai civilinės saugos funkcija. Tai nėra karinė funkcija ir, suprantama, ji bus pavedama vykdyti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui. Čia taip pat laukia tam tikri struktūriniai pasikeitimai ir atitinkamų teisės aktų pakeitimai. Aš matau, kad jau ilgokai kalbu, 10 minučių išnaudojau. Esu pasirengęs atsakyti į jūsų klausimus ir pasistengsiu, atsakinėdamas į klausimus, pasakyti tai, ką norėjau pasakyti dabar.

PIRMININKAS. Ačiū. Jus nori paklausti net 15 Seimo narių, o mes turime pagal mūsų grafiką ne daugiau kaip 20 minučių. G.Šileikis pirmas. Prašom.

G.ŠILEIKIS. Gerbiamasis ministre, sveikintina, jog pati policija pradėjo labai gerą apsivalymo darbą. Aš turiu mintyje, Panevėžyje pagauti tardytojai, kurie vilkino bylas, slėpė ir kitus blogus darbus darė. Norėčiau paklausti, ar nenumatote taip pat pakankamai rimtai patikrinti ir Tardymo departamento darbą, konkrečiai tiriant bylas, vilkinant, sakyčiau, nes yra labai konkretus atvejis, kai Panevėžio “Auridos” byla buvo… Aš galiu tik tokią prielaidą leisti, kad išties vilkinant buvo numarinta. Ar nemanote patikrinti taip pat to departamento veiklą? Ačiū.

J.BERNATONIS. Iš tiesų ir tas departamentas turi tam tikrų veiklos problemų. Aš susipažinau su tomis problemomis, kurios yra, bet jos nėra tokios paprastos, kaip kartais atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes šiuo metu Tardymo departamento statusas yra šiek tiek neaiškus. Kol nebus priimtas Baudžiamojo proceso kodeksas, tokia situacija ir išliks. Kaip žinote, po to bus ikiteisminio tyrimo institucija. Išties yra problemų darbe, yra apskritai visoje sistemoje problemų šiais klausimais, kuriuos jūs paminėjote. Tardymo departamento tardytojai ir tie, kurie yra kituose miestuose ir rajonuose, susiduria su viena problema: kadangi jų atlyginimai maži, žmogus, atėjęs, išmokęs dirbti ten, iš karto yra kviečiamas dirbti į kitą valstybės tarnybą, kitas institucijas, kuriose yra geriau apmokama. Ir toks nuolatinis kadrų nutekėjimas trukdo gerinti jų darbo kokybę. O būtent tardytojai policijoje atlieka labai sudėtingą darbą, sunkų tą pirminį darbą, nuo kurio didele dalimi priklauso ir tolesnė bylų sėkmė. Tai nėra toks prestižinis darbas. Aš manyčiau, kai bus nustatytas departamento statusas, galima būtų tą klausimą spręsti. Manyčiau, kad mes turėtume bendromis jėgomis su Seimu spręsti, kad žmonės, atliekantys tą patį darbą, o kartais gal dar ir sunkesnį tiek Tardymo departamente, tiek prokuratūroje, būtų vienodai apmokami, kad mes galėtume įtvirtinti kadrus, kad jie galėtų tobulėti. Išties dažnai trūksta tiesiog kvalifikacijos, dažnas neturi netgi teisinio išsilavinimo. Tai suprantama, kad kokybė negali būti gera. Yra ir piktnaudžiavimo atvejų. Apie tai mes dažnai skaitome spaudoje, bet, patikėkite, žinome ne tik iš spaudos. Apskritai, jeigu pastebėjote, viena iš principinių šios Vyriausybės nuostatų – tai kova su korupcija. Ir kova ne žodžiais, ne švarių rankų komisijom. Priimta kovos su korupcija strategija, rengiama programa, teisės aktai. Mes gauname paramą šioje srityje ir iš tarptautinių organizacijų. Aš manau, kad šiame bendrame kontekste bus galima sėkmingiau kovoti ne tiktai su negerovėmis teisėsaugos sistemoje, bet ir valstybės tarnyboje.

PIRMININKAS. Kolega J.Karosas. Prašom.

J.KAROSAS. Gerbiamasis ministre, mes visi iš tiesų gerai žinome tą, sakyčiau, tragišką finansinę situaciją, kurią ir jūs šiandien priminėte, kuri šiuo metu yra mūsų policijoje, ir suprantame, kad policijos finansavimo problema yra, sakyčiau, gyvybiškai svarbi valstybei kovojant su nusikalstamumu. Bet aš noriu klausti. Šiandien buvo pateiktas Seime Policijos finansavimo strategijos įstatymo projektas, kuriame, mano galva, esminis momentas yra fiksuotas policijai skiriamų pinigų kiekis, priklausantis nuo bendrojo vidaus produkto. Kaip jūs žiūrite į tokią šio įstatymo projekto nuostatą?

J.BERNATONIS. Į šį klausimą atsakyti yra ir paprasta, ir gana sudėtinga. Iš tiesų aš bandžiau jums išdėstyti, kiek spėjau per tą trumpą laiką, kokia yra finansinė situacija. Tai galima būtų vardinti didžiuliais skaičiais, kiek yra skolų, ir, suprantama, finansavimas turi būti geresnis. Čia tik dėl to, kad apskritai mažėja biudžetas dėl jums žinomų priežasčių. Tai vakar savo kalboje išdėstė Ministras Pirmininkas A.Brazauskas. Mes vis dėlto norėtume, kad policijai finansavimas būtų išlaikytas, nes toliau mažinti neįmanoma. Dabar dėl pačių metodų. Aš sutinku, kad tas metodas nėra pats geriausias. Aš asmeniškai, kaip Seimo narys, galiu pasakyti, kad man nepatiko, kai ir krašto apsaugai 2% nustatėme, ir žemės ūkiui 10%, ir švietimui 6,5%, ir dabar policijai 1%, bet nėra kito kelio, kaip matome. Kadangi kai yra įstatymu fiksuotas procentas, tada į tai atsižvelgiama svarstant biudžetą, o kai yra nefiksuojama – neatsižvelgiama. Aš manau, kad jeigu mes susitartume, jog biudžete bus realiai vertinama situacija ir bus bent minimaliai finansuojama policija, t.y. paliekama bent tiek, kiek dabar turi, tai to įstatymo galėtų ir nebūti, bet jeigu bus vėl visiems vienodai nupjaunama… Suprantama, kad policija nešūkaus garsiai, kad jai trūksta pinigų, nes ji pati turi palaikyti viešąją tvarką. Ir jeigu pagal tai, kas daugiau triukšmauja, bus paliekama, tai suprantama, kad toks įstatymas yra būtinas.

PIRMININKAS. Kolegė N.Steiblienė. Prašom.

N.STEIBLIENĖ. Gerbiamasis ministre, norėčiau sužinoti, kiek Vidaus reikalų ministerijos struktūroje, t.y. su visais departamentais, yra etatų ir koks visos šios struktūros finansavimas iš biudžeto?

J.BERNATONIS. Jeigu etatų, atsakyti yra paprasčiau, kadangi mes šiuo metu turime iki 300, 290, bet daug etatų yra neužimtų. Užimtų dabar yra du su puse šimto. Bet jeigu kalbėtume apie finansavimą, tai finansavimas tą vaizdą iš karto iškreipia, nes kai tvirtinamas biudžetas ir kai Seimo nariai žiūri, kad kitos ministerijos finansuojamos blogiau negu Vidaus reikalų ministerija, pamiršta, jog pusė finansavimo, kuris yra skirtas mūsų ministerijai, eina buvusių darbuotojų pensiniam aprūpinimui. Kad nebūtų tokio klaidinimo, mes, matyt… Tai yra ne valdymo funkcija, tai yra daugiau darbinė funkcija, mes ją iškelsime prie ministerijos, kad būtų visiems aiški situacija. Mūsų finansavimas nėra didesnis negu kitų. Suprantama, yra tam tikra specifika, nes tai statutiniai darbuotojai. Žmonės, kurie yra statutiniai darbuotojai, uždirba daugiau negu eiliniai valdininkai, tačiau aš neįsivaizduoju kaip, tarkim, Viešojo saugumo departamente galėtų dirbti tarnautojai, kurie nebuvo policijoje ar kitose statutinėse organizacijose. Todėl, aš manyčiau, ten turėtų būti rotacija.

N.STEIBLIENĖ. Bet aš neišgirdau skaičiaus.

J.BERNATONIS. O mūsų biudžetas bus toks, kokį jūs skirsite. (Balsai salėje)

PIRMININKAS. Ačiū. J.Budrevičius. Prašom.

J.BUDREVIČIUS. Gerbiamasis ministre, jūs jau palietėte klausimą apie tardymo struktūrą. Aš norėčiau paklausti jūsų, kaip jūs prognozuojate, kiek ilgai dar užsitęs tas reorganizavimo procesas, nes šis departamentas jau dveji metai dirba laikinai – nuo generalinio vadovo iki eilinio tardytojo rajonuose. Laikinumas ir gimdo tas negeroves, kurios iškyla. Taip pat nebaudžiamumas ir kontrolės stoka. Kaip jūs manote, kiek tai dar tęsis, kad ta tarnyba dirbtų efektyviai ir produktyviai?

J.BERNATONIS. Aš turėčiau pasakyti, kad tie atskiri atvejai neturėtų sudaryti bendro vaizdo, kad visi gyvena laikinumo nuotaikomis ir nedirba, nes bylų yra labai daug, o čia mes girdime tik apie vieną kitą. Kaip aš minėjau, kadangi nerealus apmokėjimas už darbą, tai ten dirba dauguma tam pasišventusių žmonių, bet pasitaiko visko. Aš manyčiau, kad reikėtų kuo greičiau Seime priimti Baudžiamojo proceso kodeksą. Kaip žinote, Vyriausybė jau patvirtino projektą ir pateikė Seimui. Tuomet baigsis tas laikinumas, kuris dabar yra.

PIRMININKAS. Kolega J.Razma. Prašom.

J.RAZMA. Aš taip pat norėčiau pratęsti klausinėjimą dėl Panevėžio tardytojų nusikalstamos veiklos ir norėčiau teirautis, ar tokiu atveju vis dėlto neturėtų pakankamai griežtai atsakyti kas nors iš aukštų centrinių departamentų, šiuo atveju turbūt Tardymo departamento, pareigūnų. Man atrodo, jeigu to nebus, mes nuolat susidursime su panašiais atvejais. Ar šis įvykis nepaskatintų jūsų inicijuoti išsamesnį kitų tardytojų, pirmiausia turbūt didžiuosiuose miestuose, veiklos patikrinimą? Šiuo atveju jums turbūt neišeina labai girtis, nes tuos piktnaudžiavimus nustatė ne jūsų pavaldumo institucijos, bet prokuratūra. Galima padėkoti pradėjusiam dirbti naujajam generaliniam prokurorui, kad jis pasižiūrėjo, kas ten dedasi. Ačiū.

J.BERNATONIS. Aš pasakyčiau taip: kiekvienas dirbam savo darbą – prokuroras ir turėjo nustatyti. Bet jeigu kalbėtume apie tą situaciją, aš nemanau, kad teisinėje valstybėje galima kapoti galvas dėl to, kad kitus pamokytume. Mes turime… kiekvienas turi atsakyti pagal galiojančius įstatymus. Dėl šio konkretaus atvejo aš esu pavedęs generaliniam inspektoriui atlikti tarnybinį patikrinimą. Jo rezultatų neturiu, negaliu jūsų informuoti, bet manyčiau, kad kiekvienas pareigūnas yra atsakingas už savo veiksmus ir kiekvienas turi atsakyti pats.

Dėl vadovų iš centro keitimo, kad kas nors piktnaudžiavo darbe. Tai būtų labai neatsakinga, nes šiuo metu realiai, kaip jūs matote, tie keitimai būtų kas savaitę.

PIRMININKAS. V.Rinkevičius. Prašom.

J.BERNATONIS. Beje, pasikeitė neseniai, jeigu…

V.RINKEVIČIUS. Gerbiamasis ministre, klausimas labiau tiktų policijos generaliniam komisarui, bet kadangi jo nėra, o jūs su juo pasikalbate, tai jums užduosiu.

Lietuvoje tiesiog labai padaugėjo automobilių vagysčių. Pasidarė epidemija. Tie oficialūs skaičiai, kurie yra pateikiami, užregistruojami, yra tik maža ledkalnio viršūnė, nes pavagiama daug daugiau. Kadangi žmonės išsiperka tuos automobilius, jie nepatenka į statistiką. Yra tokių dalykų (į mane kreipėsi keletas žmonių), kad policija tiesiog pataria, duoda telefoną: tu, žinai, nerašyk pareiškimo, tu turi šeimą, vaikus, namus, visa kita, tau liūdnai baigsis, štai tau telefoniukai, pasiskambink ir tau išspręs problemas. Ten susimoka, ir viskas gerai. Tokių dalykų yra labai daug.

Antras dalykas – iš kur vagys gauna visą informaciją apie automobilio savininką. Vadinasi, prieina prie duomenų bazės “Regitroje” ar kur, nes dieną pavagia mašiną, o vakare skambina, grasina: jeigu kreipsies į policiją, tavo reikalai bus liūdni. Kai vis dėlto pavagiama kokio žymaus žmogaus mašina, ją suranda gana greitai. Vadinasi, policija gali… ir iš policininkų kalbos aišku, kad jie gali, bet tiesiog mažos jėgos. Gal nenori to daryti, todėl vagysčių tik daugėja. Ką galvojate dėl to daryti?

J.BERNATONIS. Tai iš tiesų labai sudėtinga problema, tai tapo vos ne tam tikra biznio rūšimi. Su tais dalykais bandome kovoti. Aš pats, dirbdamas du mėnesius ministru, bandžiau išsiaiškinti du konkrečius atvejus. Deja, žmonės neteikia reikalingos informacijos. Tie kaltinimai policijos pareigūnams dažniausiai yra bendro pobūdžio, tačiau kai reikia tai užfiksuoti, mes tokią informaciją gauname labai retai. Kadangi šie nusikaltimai pastaruoju metu yra išaugę išties 20%, tai tuo klausimu yra dirbama. Aš tikiuosi, kad rezultatus turėtume turėti. Bet aš nenorėčiau su jumis sutikti, kad kai pavogė mano kolegos Estijos vidaus reikalų ministro mašiną, buvo dėtos ypatingos pastangos, o kai pavagia paprasto piliečio – ne. Man atrodo, kad policija stengiasi kiekvienu atveju veikti pagal galimybes. Čia tiesiog pasisekė, kad ta mašina nebuvo išvaryta iš Lietuvos ir kad ji buvo paslėpta, tad buvo galima ją surasti. Bet per tą laiką, per naktį, kol mašinos savininkas miegojo, galėjo ją išvaryti į Baltarusiją ar per Lenkijos sieną, pakeitę numerius, ir tada jau nieko nebūtų galima surasti.

Vienu žodžiu, ką aš noriu pasakyti? Tiek dėl mašinų vagysčių, tiek dėl gyvulių vagysčių mes specialiai dirbame atskirai, į tuos klausimus kreipdami didelį dėmesį. Esame sudarę žmonių grupę ir tikimės rezultatų, bet tai tam tikra prasme priklausys ir nuo visuomenės požiūrio, nuo tų pačių žmonių. Jeigu žmogus, užuot pranešęs policijai, moka išpirką, tai tokių faktų užfiksuoti neįmanoma.

PIRMININKAS. Opozicijos lyderis R.Paksas. Prašom. (Balsai salėje) Šiek tiek vėliau. Dabar R.Paksas.

R.PAKSAS. Gerbiamasis ministre, mano klausimas apie vieną iš baisiausių problemų, dabar esančių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, tai apie narkomaniją. Per paskutinius 5 metus, jeigu statistika skelbia tiesą, narkomanų skaičius įvairiuose miestuose padidėjo nuo 3%–4%, pavyzdžiui, paauglių, vartojančių narkotikus, procentas Vilniuje sudaro netoli 30. Ar jūs galėtume iš atminties pasakyti bent 5 programinius dalykus, kad Lietuvoje būtų stabdomas šis baisus dalykas?

J.BERNATONIS. Aš noriu pasakyti, kad jūsų vadovaujama Vyriausybė buvo patvirtinusi atitinkamą kovos su narkomanija programą. Mes ją tęsiame, mes pabandysime ją įgyvendinti. Ta programa apima, mūsų manymu, pakankamai daug priemonių ir nenorėtume, kad kiekviena Vyriausybė vis išradinėtų naują dviratį. (Balsai salėje)

PIRMININKAS. Prašau. Prašome patikslinti, gerbiamasis Rolandai.

R.PAKSAS. Aš norėjau patikslinti. Aš girdėjau (ir man atrodo, tai yra tikslus faktas), kad buvo atsisakyta moksleivių testavimo mokyklose. Aš nesakau, kad tai yra gerai ar blogai. Kas vietoj to? Mano klausimas ir buvo – svarbiausi veiksmai ir ką reikėtų daryti, jūsų manymu?

J.BERNATONIS. Aš nemanyčiau, kad testavimas būtų blogas dalykas, bet tai, suprantama, kraštutinė priemonė, kuri, kaip matote, turėjo platų atgarsį, bet aš manau, kad prie to klausimo vis tiek reikės sugrįžti, jeigu ir toliau bus taip, kaip dabar yra. Kaip pagrindinį uždavinį šiandien aš matau narkotikų platinimo per Lietuvą kelio uždarymą. Jeigu tai pavyks padaryti, viduje problemas išspręsti bus lengviau.

PIRMININKAS. Ačiū. Ruošiasi E.Šablinskas. Dabar dėl vedimo tvarkos A.Klišonis. Prašom.

A.KLIŠONIS. Dėkoju, posėdžio pirmininke. Tikrai man jau prailgo stovėti prie šio mikrofono. Aš suprantu, kad visi esame sukrėsti tų įvykių, kurie dabar vyksta Jungtinėse Valstijose, tačiau dėl to mūsų posėdžio darbas neturėtų išeiti iš normalaus ritmo. Aš suprantu, kad buvo atostogos, be abejo, dabartinė Seimo dauguma pakankamai intensyviai dirbo ir, ko gero, posėdžio pirmininkas užmiršo Statutą, kurio taip intensyviai žadėjo mus mokyti. Aš noriu jums priminti, kad reikėtų laikytis 208 straipsnio 5 punkto, taip pat 12 punkto, todėl kalbant apie eilės tvarką užduodant klausimus opozicija turėtų turėti teisę ir pagal frakcijos dydį. Jūs to nesilaikėte, gerbiamasis posėdžio pirmininke. Taip pat aš manau, kad šie pirmieji gerbiamojo J.Bernatonio atsakymai į klausimus bus rekordiniai pagal atsakymų į klausimus skaičių. Noriu jums priminti, kad šio straipsnio 12 punktas sako, kad žodžiu užduodamų klausimų trukmė negali viršyti 1 min., o Vyriausybės nario atsakymas į vieną klausimą negali viršyti 3 min. Deja, tai gerokai viršijama. Aš norėčiau, kad tikrai tas liūdesys dėl to, kas dabar vyksta Amerikoje, nepaveiktų mūsų pačių procesorių ir mes galėtume pakankamai sparčiai dirbti.

PIRMININKAS. Pirmiausia, gerbiamasis ministre, aš atsakysiu prisiimdamas visą kaltę, nes šį sykį kolega yra teisus. O dabar žodis ministrui.

J.BERNATONIS. Aš noriu kolegoms pasakyti, kad galbūt nesu dar toks patyręs ministras, kad sugebėčiau į tokius sudėtingus klausimus per tris minutes atsakyti. Kai kitą kartą pakviesite į šią tribūną, aš pasistengsiu laikytis reglamento, nes jo reikia laikytis. Dabar tiesiog buvo užduoti tokie svarbūs, mano manymu, ir tokie globaliniai klausimai, kad trijų minučių nepakanka. Galbūt reikėtų apie tai ir Statute pagalvoti. Gal galėtų kas nors inicijuoti pataisas, nes yra nerimta į užduotą klausimą neatsakyti. Aš stengiuosi atsakyti, nes aš įsivaizduoju, kad tie klausimai tiems, kurie juos užduoda, yra įdomūs, jie laukia atsakymo, o klausia ne šiaip sau.

PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis ministre, ir jūs esate teisus. Taigi mes visi teisūs. Man tik smagu, kad kolegos, darydami pastabas, buvo korektiški ir atsižvelgė į sunkią tarptautinę situaciją. Ačiū. Dabar klausia kolega E.Šablinskas. Prašom. Priešpaskutinis.

E.ŠABLINSKAS. Dėkui. Klausimas iš savivaldos. Jau beveik pusmetis, kaip savivaldybių tarybos dirba pagal naujai patvirtintus reglamentus, kurie yra tikrai netobuli, palyginti su buvusiais tarybos statutais, ir net blogesnės kokybės. Pasekmės jau jaučiamos, t.y. chaotiškas darbas, atsakomybės trūkumas, balsavimo interpretavimai, vieną kartą atmestų projektų lobistiniai teikimai iš naujo.

Klausimas toks. Ar nevertėtų parengti tipinį savivaldybių tarybų Statuto projektą, panašų į Seimo, kuris, manau, pagerintų savivaldybių tarybų posėdžių ir komitetų darbą? Manau, jis taptų skaidresnis visuomenės bendruomenių akyse. Dėkui.

J.BERNATONIS. Aš pritariu šiai idėjai. Iš tiesų būtų labai gerai parengti tokį pavyzdį, tačiau žinome, kad kiekviena savivaldybės taryba turi teisę pati patvirtinti pagal galiojančius įstatymus savo statutą. Tas tipinis statutas galėtų būti kaip tam tikras pavyzdys, nevaržantis savivaldybių iniciatyvos.

PIRMININKAS. Paskutinis klausia G.Kniukšta. Prašom.

G.KNIUKŠTA. Gerbiamasis ministre, noriu jūsų paklausti, ar nežadate imtis iniciatyvos, kad rajonų žemės ūkio skyriams vadovautų ir juos kontroliuotų ne Vidaus reikalų ministerija, o Žemės ūkio ministerija? Kaip žinote, Vidaus reikalų ministerija kuruoja apskričių valdymo klausimus, taigi ir tuos, kurie yra susiję su apskrities viršininkų įgaliojimais žemės ūkio klausimais.

Taigi, ministre, ar jūsų vadovaujama ministerija neketina inicijuoti Apskrities valdymo įstatymo pakeitimo, kad ji nekuruotų jai nebūdingų dalykų? Į antrą mano klausimą jūs iš dalies atsakėte, bet aš labai trumpai noriu vis dėlto paklausti. Prašom pasakyti, kokių trūksta įstatymų, Vyriausybės nutarimų ar vidaus reikalų ministro įsakymų, kad būtų pradėta rimta kova su gyvulių vagimis pradedant Panevėžio ir baigiant Klaipėdos rajonu? Noriu nuoširdžiai, ministre, paklausti, kiek dar laiko bandysite kaimo žmonių kantrybę?

J.BERNATONIS. Klausimai iš tiesų aktualūs, bet aš atsakysiu taip, kaip man atrodo. Visų pirma dėl žemės ūkio skyrių. Jeigu mes vėl sukoncentruotume Žemės ūkio ministerijai, tai būtų valdymo koncentravimas, kuris visiškai nesiderina nei su mūsų teisinės valstybės reformų koncepcijomis, nei su įsivaizdavimu, kad valdžia ir toliau turėtų būti dekoncentruojama. Dabar tuo užsiima apskritys. Galbūt tą reikia perduoti savivaldybėms. Tai jau nuspręsite priimdami įstatymus, tokie siūlymai bus. Bet vėl sukoncentruoti Žemės ūkio ministerijai būtų klaida, tai būtų žingsnis atgal, tai būtų vėl valdžios koncentravimas, vėl mėginimas problemas spręsti iš Vilniaus. Tai nėra pats geriausias, mano manymu, variantas. Aš suprantu, kad jūs su tokiu mano atsakymu nesutiksite, kadangi mūsų požiūriai į šį klausimą skiriasi.

Dėl gyvulių vagysčių. Iš tiesų čia yra didžiulė problema. Aš nemanau, kad reikėtų dar kokių nors papildomų įstatymų. Paprastai sakoma, kad reikia papildomų įstatymų, kai norima pateisinti, kad neatliekamas tam tikras darbas. Bet ir visuomenei, ir žemdirbiams reikia suprasti, kad policija negali prižiūrėti visų gyvulių, kad jie nebūtų vagiami. Kiekvienas savininkas taip pat turi savo turtą saugoti. Aš suprantu, kad galima kovoti kitomis priemonėmis, t.y. aiškinant, uždarant tuos įvairius nelegalius maisto produktų gamybos fabrikėlius, į kuriuos gali patekti ta mėsa ir t.t. Tai yra daroma. Kada bus rezultatai, irgi sunku pasakyti. Aš manau, kad šiandien, deja, yra tokia situacija. Jeigu seniūnijoje yra vienas policininkas, tai ar jis gali suganyti visus gyvulius? Į tuos klausimus žmonėms taip pat reikia pažiūrėti truputį kitaip. Arba mes geriau aprūpiname teisėsaugos institucijas, arba šiek tiek tuose procesuose dalyvaujame patys.

PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis ministre. Vyriausybės pusvalandis baigtas ir dabar imamės paskutiniojo arba priešpaskutiniojo darbotvarkės punkto, tai – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 2000 metų veiklos ataskaitos. Į tribūną kviečiu komisijos vadovę gerbiamąją D.Mikulėnienę. Mielieji kolegos, primenu, kad pagal darbotvarkę šiam ir jį lydinčiam klausimui skiriamos 45 min. Tikiuosi, kad gerbiamoji Danguolė kalbės ne ilgiau kaip 15 min., o gal trumpiau, paskui atsakinės į klausimus, o vėliau bus pateiktas atitinkamo nutarimo projektas. Prašom.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 2000 metų veiklos ataskaita

D.MIKULĖNIENĖ. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, 2000 metais Valstybinė lietuvių kalbos komisija pirmenybę teikė tokioms valstybinės kalbos plėtros kryptims, kurios glaudžiai susijusios su Lietuvos integracija į įvairias tarptautines organizacijas ir struktūras ir informacinėmis technologijomis. Būtent tais metais – 2000-aisiais – buvo pradėta vykdyti lietuvių kalbos informacinėje visuomenėje 2000–2006 metų programa, užmegzti ryšiai su Europos Komisijos vertimų taryba, pirmą kartą Lietuvoje surengtas Jungtinių Tautų geografinių pavadinimų ekspertų Baltijos šalių skyriaus pasitarimas. Kalbos inspekcija 2000 m. sustiprino viešosios kalbos taisyklingumo kontrolę.

Pirmoji ir svarbiausioji komisijos veiklos kryptis yra valstybinės kalbos teisinės apsaugos tobulinimas. Komisijos sudaryta darbo grupė parengė Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektą. Projektui pritarta komisijos posėdyje, jis buvo pristatytas ir Seimo plenariniame posėdyje, tačiau šis įstatymas iki šiol nepriimtas, nors jis yra labai reikalingas, nes turėtų pakeisti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. nutarimą “Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečių pase”. Komisijos siūlymu, į Lietuvos Respublikos reklamos įstatymą įrašytas 4 straipsnio punktas dėl reklamos kalbos taisyklingumo. Į Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymą įtrauktos nuostatos dėl kalbos. Greta 8 straipsnyje išvardintų valstybinių funkcijų, perduodamų savivaldybėms, įrašyta valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolė. O 21 straipsnyje nurodoma, kad už valstybinės kalbos vartojimo kontrolę atsako savivaldybės meras. Nepaisant komisijos pastangų, iki šiol nepavyksta pasiekti, kad visose savivaldybėse dirbtų kalbos tvarkytojai. 2000 m. 47 miestų ir rajonų savivaldybėse dirbo 54 kalbos tvarkytojai. Vilniuje, Kaune ir Visagine – po 3, Vilniaus rajone – 2 darbuotojai. 2000 m. kalbininkų nebuvo Birštono miesto, Akmenės, Alytaus, Lazdijų, Prienų, Raseinių, Skuodo, Šiaulių, Švenčionių, Trakų rajono, Neringos, Kalvarijos, Kazlų Rūdos savivaldybėse.

Iki šiol iki galo liko neišspręsta ir termino “savivaldybė” vartojimo problema. Šio žodžio daugiareikšmiškumas kelia savivaldybių steigiamų įmonių, švietimo įstaigų pavadinimų, teritorijos vienetų ribų žymėjimo, pašto siuntų adresavimo… ir kitokių sunkumų. Neretai “savivaldybės” terminu vadinamas savivaldos administracinis vienetas ir jo teritorija. Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijai, Seimo komitetams ne kartą pateikta kalbininkų nuomonė, kad žodis “savivaldybė” netinka teritorijai nusakyti. Atsisakius senojo termino “valsčius” (palyginkime – “valstybė”, “valstijos”) ir atmetus kalbininkų siūlomą naują terminą “savivaldijos”, į bendrinę lietuvių kalbą brukama ir jau baigia įsigalėti netaisyklinga termino “savivaldybės” vartosena. Taigi mirties ir gimimo liudijimuose dabar rašoma: “Gimė Vilniaus savivaldybėje”. Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas paprašytas atkreipti dėmesį į Civilinio kodekso Antrosios knygos vieno straipsnio dalį, kurioje nurodyta, kad juridinio asmens pavadinimas atskirai jau neregistruojamas. Tokia formuluotė žeidžia ankstesnę firmų vardų registravimo tvarką ir sudaro sąlygas plisti netaisyklingiems, komisijos patvirtintų firmų vardų sudarymo taisyklių neatitinkantiems pavadinimams.

Paakinta vakarykščio Seimo Pirmininko interviu, kuriame jis sakė, kad Seimo salė ir yra ta vieta, kurioje nuodugniai turi būti diskutuojama apie visus svarbiausius visuomenei rūpimus dalykus, drįstu priminti, kad kalbos komisija nepritaria Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikiamam Valstybinės lietuvių kalbos komisijos statuso įstatymo pakeitimo įstatymo projektui, kuriame numatyta komisijos pertvarka ir Kalbos inspekcijos, kaip savarankiškos institucijos, atskyrimas. Komisijos nuomone, tokiu būdu galima sugriauti 10 metų kurtą vientisą valstybinės kalbos tvarkybos ir priežiūros sistemą. Primintina, kad ši sistema leido ir leidžia vykdyti nuosaikią, visiems Lietuvos gyventojams priimtiną valstybinės kalbos politiką, kuri tarptautinėse konferencijose ne kartą sulaukė tarptautinių institucijų ekspertų palankaus įvertinimo ir pripažinimo. Šiuo metu Lietuvoje gyvuojanti valstybinės kalbos priežiūros sistema – sektinas pavyzdys ir kaimyninėms šalims. Apie tai ne kartą kalbėjo ir Latvijos bei Estijos specialistai.

Lietuvai integruojantis į tarptautinius darinius, tokius kaip Europos Sąjunga ir NATO, neišvengiamai padidėja kitų kalbų poveikis lietuvių kalbai. Todėl laiku priėmusi Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. patvirtino tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo dešimčiai metų programą ir svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis įgyvendinimo tvarką. Kalbos komisija koordinuoja šiuose dokumentuose numatytus darbus. Taigi pagaliau bus užtikrina sukauptos lietuvių tarmių medžiagos apsauga, visi tarminiai įrašai jau pradėti ir bus perkelti į šiuolaikines elektronines laikmenas, bus sudarytos sąlygos sukurti sisteminę vietovardžių duomenų bazę mokslo, švietimo, teisinės sistemos informacijos reikmėms, jau nustatytos svarbiausios bendrinėje lietuvių kalboje nevartotinų svetimų kalbų ar svetimos kilmės žodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis sritys. Deja, 2001 m. biudžete šioms reikmėms lėšų iš valstybės biudžeto dar nebuvo skirta.

2000 m. komisija pateikė prašymą Europos standartizacijos komitetui lietuviškas kirčiuotas raides įtraukti į tarptautinį standartą ISO. Šio komiteto posėdyje buvo svarstomi variantai, kaip galėtų būti koduojamos įvairių kalbų, tarp jų ir lietuvių, raidės su specifiniais ženklais. Kalbos komisijos iniciatyva buvo suburta ir informatikų grupė, kuri parengė lietuvių kalbos informacinėje visuomenėje šešeriems metams (2000–2006 m.) programą. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos nuostatą išlaikyti Europą daugiakalbę, šioje programoje numatyta atlikti lietuvių kalbos automatinio vertimo, atpažinimo ir sintezės tyrimus, sukurti lietuvių kalbos vertimo ir dialogo su kompiuteriais įrankius, sulietuvinti Lietuvoje vartojamą svarbiausią programinę įrangą. Tik išsprendus užsibrėžtus uždavinius, bus galima pradėti gaminti lietuvių kalbos vertimo, atpažinimo ir sintezės produktus, reikalingus, pavyzdžiui, Europos Sąjungos teisinių dokumentų automatizuotam vertimui.

2000 m. kalbos komisijos darbuotojai parengė medžiagą apie lietuvių kalbą Lietuvos ekspozicijai pasaulinėje parodoje “Ekspo-2000” Hanoveryje. Beje, šioje parodoje susilaukė gražaus įvertinimo, parodos medalio ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos lėšomis išleista kompaktinė plokštelė, kompiuterinio žodyno “Lietuvių kalbos tarmės” I dalis. Žodyno rengėjai – Lietuvių kalbos instituto ir UNESCO katedros “Informatika humanitarams” mokslininkai.

Iš komisijos kasdienės veiklos sričių pirmiausia minėtinas terminijos norminamasis darbas. Per 2000 metus apsvarstyti ir kruopščiai išnagrinėti 27 terminų žodynai ir standartai, recenzuotas Seimo informacijos technologijų departamento rengiamas Europos terminų žodynas EUROVOC, kurį sudaro pagrindiniai politikos, ekonomikos, teisės ir kitų sričių terminai. Iš komisijos nutarimų pirmiausia minėtinas nutarimas dėl Europos bendrijų pavadinimų ir valstybių Europos Sąjungos narių bendradarbiavimo sričių pavadinimų santrumpų, nustatantis lietuviškų santrumpų vartojimą lietuvių kalba parengtuose dokumentuose. 2000 m. kalbos komisija patvirtino lietuvių kalboje vartojamų tradicinių Latvijos Respublikos vietovardžių sąrašą. Iš esmės šiuo sąrašu baigtas didelis tradicinių vietovardžių įteisinimo lietuvių kalboje darbas.

Spalio 26 d. posėdyje apsvarstytas Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto katedrų vedėjų pareiškimas dėl lietuvių kaip gimtosios kalbos brandos egzamino testų turinio, struktūros ir vertinimo kriterijų. Komisijos nuomonė šiuo klausimu buvo išdėstyta švietimo ir mokslo ministrui, o Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai buvo pasiūlyta skubiai papildyti studentų priėmimo į aukštąsias mokyklas nuostatus reikalavimu dėl lietuvių kalbos kaip papildomo konkursinio mokomojo dalyko vertinimo. Dar kartą paprašyta apsvarstyti susidariusią padėtį ir visais atvejais atsižvelgti į lietuvių kalbos mokymosi lygį, neatsisakyti valstybinio egzamino prioriteto ir papildomo “A” ir “S” lygių įvertinimo. Tokiai komisijos nuomonei pritarė ir Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencija.

2000 m. toliau vykdyta valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 m. programa. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto programinio formavimo metodika, ši programa vykdyta pagal dvi paprogrames. Pirmoji – Valstybinės kalbos statuso įgyvendinimas ir jo apsauga. Antroji – Valstybininės kalbos norminimas, visuomenės švietimas. Programų darbams atlikti 2000 m. skirta 3 mln. 153 tūkst. Lt, tačiau Vyriausybė dėl susidariusių aplinkybių institucijoms liko skolinga 90 tūkst. litų. 2000 m. pabaigoje Kalbos komisijos užsakymu 62 institucijos atliko 97 stambius programinius darbus. Šios sutartys vienos baigtos, kitos pradėtos, taigi dirba beveik visos aukštosios mokyklos ir įvairūs tiriamieji institutai, ne tik Kalbos institutas. Nemažai prisideda Matematikos ir informatikos instituto įvairios mokslininkų grupės.

Informacija apie Kalbos komisijos veiklą 2000 m. pradėta teikti ir internetu. Per sąsają su teisės aktų duomenų baze prieinami ir Kalbos komisijos nutarimai. Šiaip jau 2000 m. labai išaugo kalbos konsultacijų telefonu skaičius. Tokie konsultacijų punktai veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Apibendrinus Vilniaus konsultacijų punkto sukauptus duomenis matyti, kad ši paslauga darosi vis reikalingesnė. 2000 m. sausį ir vasarį vidutiniškai skambinta 55 kartus per dieną, o spalį, lapkritį, gruodį – jau net per 80 skambučių.

Kalbos konsultacijų informacija yra kaupiama elektroninėse laikmenose ir 2000 m. įrašyta per 300 naujų antraštinių žodžių. Visas kompiuterinis lietuvių kalbos konsultacijų bankas yra kuriamas Lietuvių kalbos institute, juo jau naudojasi šiais metais konsultaciniai punktai, netrukus jis turi būti prieinamas ir internetu.

Kalbos taisyklingumo kontrolei 2000 m. skirta daug laiko ir pastangų, nes patikrinti 45 periodinės spaudos leidiniai, tai yra 273 spaudos lankai, 267 vadovėliai, per 500 kitų knygų, išklausyta ir peržiūrėta 1725 valandos įvairių radijo ir televizijos laidų, patikrintos 24 švietimo įstaigos ir tokios stambios bendrovės kaip “Vilniaus troleibusai”, akcinės bendrovės banko “Snoras” raštvedyba ir dokumentacija, tačiau iki šiol išlieka aktualu reklamos kalba.

Taigi 2000 m. tęsti darbai, pradėti nauji ir kalbininkai labai gerai supranta, kokie pavojai gresia valstybinei kalbai integruojantis Lietuvai į tarptautines struktūras. Kalbininkai darbo nebijo. Dėkui Seimo nariams, remiantiems ir palaikantiems mus šiame nelengvame darbe.

PIRMININKAS. Ačiū. Jūsų nori paklausti 7 Seimo nariai. Man atrodo, mes galime dirbti pagal grafiką. Pirmas klausia P.Papovas. Prašom.

P.PAPOVAS. Gerbiamoji pirmininke, jūs žinote, kad Seime yra įstatymo projektas dėl Lietuvių kalbos komisijos, švelniai tariant, reorganizavimo. Komisija yra Lietuvių kalbos įstatymą įgyvendinanti institucija. Ar galės komisija, jeigu nuo jūsų bus atskirta ir bus jums nepavaldi Lietuvių kalbos kontrolės tarnyba, įgyvendinti Lietuvių kalbos įstatymą, spręsti tokią problemą, kad kai kurių įmonių vadovai kalbėtų lietuviškai, sakykim, “Telekomo”, ir taip toliau.

D.MIKULĖNIENĖ. Atsakysiu labai trumpai. Yra sukurta priežiūros sistema ir ji veikia. O kaip bus paskui, tai aišku, kad reikės keisti visą šitą sistemą, tai, ką esame sukūrę. Ir svarbiausia, kaip tai bus vertinama ir tarptautiniu mastu, ar niekam nekils noras vėl pradėti politikuoti valstybinės kalbos klausimais.

PIRMININKAS. Kolega E.Skarbalius. Prašom.

E.SKARBALIUS. Ačiū, posėdžio pirmininke. Gerbiamoji prelegente, aš norėjau jūsų paklausti vieno labai paprasto dalyko. Ar Lietuvių kalbos komisijai yra privalomas įstatymo laikymasis, ar ne? Mano klausimas pagrįstas tuo, kad 1999 m. rugsėjo 21 d. yra priimtas Etninės kultūros valstybės globos pagrindų įstatymas, kuriame yra parašyta “ugdyti kalbos etninį savitumą, užtikrinti tarmių ir etninių vietovardžių išlikimą”. Aš necituosiu šio įstatymo, nes yra ir daugiau punktų, bet kaip jums atrodo, ar jūsų toks uolus ir (nežinau, net nerandu tokio žodžio) perdėtai didelis stengimasis viską standartizuoti, viską suabsoliutinti, viską užtempti ant vieno kurpalio, neveda prie to, kad nyksta mūsų tarmės, nyksta patys vietovardžiai ir nesilaikote įstatymo? Tai būtų pirmoji mano klausimo dalis.

Antroji klausimo dalis. Jau kiek metų bando įvarius regionus, tiek dzūkus, tiek aukštaičius, tiek suvalkiečius, tiek žemaičius, mokyti literatūrinės taisyklingos kalbos, užuot… o tarmes dėti tik į nešmenis, laikmenis ir visokius kitokius dalykus, daryti kažkokį zoologijos sodą. Mano supratimu, visų pirma mes turėtume didesnį dėmesį savo identiteto išsaugojimui skirti, o ne bandyti išmokyti žmones kažkokios rafinuotos, sintetinės kalbos. Ačiū.

D.MIKULĖNIENĖ. Čia yra du skirtingi dalykai. Pirmiausia oficiali vietovardžių vartosena yra teikiama bendrine kalba, nes ir norėdami žemaičių vietovardžių su žemaičių laužtine priegaide ne žemaičiai būdami tikrai neišlaušim. Kitas dalykas yra tarmės. Taip, Kalbos komisija turi sudaryti sąlygas archyvų kaupimui, tai yra mūsų didelis turtas. Tačiau tuo pačiu metu drauge su Švietimo ir mokslo ministerija ieškoma galimybių ir jau yra pradėti Etninės kultūros kursai, pamokos skirtos šiems dalykams. Be jokios abejonės, kalbininkai jau yra atsisakę 1950 m. gyvavusio požiūrio į tarmes, kad mokykloje reikia šnekėti tik bendrine kalba. Dabar yra aiškiai skiriama oficiali kalbos vartosena ir neoficiali kalbos vartosena.

Negalėčiau sutikti kaip tarmių specialistė, kad tarmės nyksta. Tarmių raida yra, be jokios abejonės, ir žemės grąžinimas, ir pardavimo dalykai čia turės poveikio. Tačiau ten taip pat, akivaizdu, raida. Jūs turbūt sutiksite, kad Utenos gyventojai šneka visai kitokia kalba negu, tarkim, Alytaus, o Alytaus – ne taip, kaip Mažeikiuose. Taigi vis dėlto tarmės dar yra gyvos. (Balsai salėje) Tikrai ne, bendrinės kalbos mokėjimas nemarina tarmių.

PIRMININKAS. Kolega V.Žalnerauskas. Prašom.

V.ŽALNERAUSKAS. Gerbiamoji prelegente, mūsų garsusis kalbininkas J.Jablonskis ir kiti kadaise ėjo per kaimus, klausėsi, kaip kalba tauta, ir ką išgirdę panaudojo kalbos tvarkymui, norminimui ir visa kita. Šiuo metu aš stebiu kitokį reiškinį, kad sėdi kalbos valdininkai, taip aš pavadinčiau, kabinetuose ir išradinėja ten neregėtus, negirdėtus atseit lietuvių kalbos žodžius ir bando juos brukti tautai tvirtindami, kad būtent šitaip turėtų “taisyklingai” kalbėti tauta. Ar jūs nejaučiate, kad mūsų gimtoji kalba tampa vis daugiau žalojama vadinamųjų kalbos valdininkų, kad jie daro tokią žalą kalbai, kurią atitaisyti, aš neįsivaizduoju, kaip bus įmanoma.

D.MIKULĖNIENĖ. Yra keli dalykai. Mums kartais pavydu J.Jablonskio laikų ir J.Jablonskio autoriteto. Bepigu buvo tai, kad viską buvo galima pasiskolinti iš tarmių ir perkelti į bendrinę kalbą. Šiuo metu, per šį dešimtmetį, valstybinė kalba skaidosi į stilius ir vartosenos sritis. Tokia didžiulė valstybinės kalbos plėtra daro tam tikrą poveikį. Sutikim, kad valstiečių buityje ir gyvenime nebuvo tų terminų, kurie reikalingi šiandien mokslo pasauliui ir kanceliarinei kalbai. Akivaizdu ir teisės aktams. Tų pirmųjų įstatymų, kurie buvo parašyti pasižiūrint į tarpukario Lietuvos įstatymus, šių įstatymų kalba buvo geresnė negu tų teisės aktų, kurie buvo parašyti čia pat. Bet nėra nieko stebėtina. Iki sovietmečio Lietuvoje šiaip jau buitinė kalba tobulėjo daugiau negu kitų sričių kalba ir dabar šį laikotarpį reikia pasivyti.

PIRMININKAS. Kolega Z.Mačernius. Prašom.

Z.MAČERNIUS. Ačiū, posėdžio pirmininke. Aš iš tikrųjų su dideliu įdomumu klausiausi jūsų pranešimo ir supratau, kokią didelę reikšmę iš viso komisija turi Lietuvos gyvenime. Jūs kartu paminėjote, kad daugelyje savivaldybių nėra dar kalbos specialistų ir aš noriu apgailestauti, nes ir ateinančiais metais savivaldybių biudžetai bus nedideli. Reikės taupyti lėšas, o šiandien esantys Vyriausybės atstovai apskrityse tiesiog prievartauja, kad būtų vykdomi įstatymai kuriant naujus etatus, taip pat medikų, o lėšų nėra. Sakykim, Kelmės savivaldybė bus priversta ne tik kad kurti, bet panaikinti tuos etatus, nes nėra kitos galimybės, reikia taupyti lėšas. Ačiū.

D.MIKULĖNIENĖ. Taip, Radviliškio rajone taip ir padaryta, kalbos tvarkytoja atleista iš darbo mažinant etatus.

PIRMININKAS. Kolegė D.Teišerskytė. Prašom.

D.TEIŠERSKYTĖ. Gerbiamoji pirmininke, jūsų kalboje buvo tokia tezė, kad komisija yra nepatenkinta Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto darbo grupės parengtu įstatymo projektu. Bet šioje komisijoje dirbo jūsų komisijos nariai. Kaip suprasti, jūs nepatenkinta savo komisijos narių darbu, ar čia jūs tiesiog nepagalvodama pasakėte tai, ką pasakėte?

D.MIKULĖNIENĖ. Aš sakiau, kad komisija nepritarė projektui. Be jokios abejonės, mes suprantam, kad kai kurie dalykai tikrai turi būti peržiūrėti ir patvarkyti. Čia yra tokia komisijos narių nuomonė ir aš turiu ją perduoti. Taip, ir nepaisant to dirbom, tai ir yra bendros kalbos ieškojimas.

PIRMININKAS. Ačiū. J.Narvilienė.

J.NARVILIENĖ. Tiesiog malonu, kad mūsų su Dalia lygiai toks pat klausimas. Bet aš labai norėčiau papildyti ponios Dalios klausimą, kad galų gale ir Seimo nariams taptų aišku. Specialiu Seimo pavedimu buvo sudaryta komisija, kuriai man teko vadovauti. Pateikiau, kaip jau žinote, projektą dėl kalbos inspekcijos ir komisijos atskyrimo. Suprantate, jūs pati dirbote toje komisijoje, o šiandien mes girdime tokius žodžius. Tai kaip tada? Kad jūsų komisijos nariai nepatenkinti, tai natūralu, nes mes parodėme, kad negerai darome ne mes asmeniškai, Seimo nariai, bet tie žmonės, kurie dirba jūsų komisijoje. Aš nesuprantu, kaip šiandien jūs nepasitikite Seimo nariais. Galų gale buvo sudaryta komisija, kuriai buvo išmokėti pinigai ir taip toliau, kurioje dirbo mokslininkai, tie patys žmonės, kurie dirba su jumis. Aš šiandien negaliu suprasti jūsų tos pozicijos. Tai vienas dalykas. Kaip jūs tai vertinate? Ar jums yra gerai dirbti, kad jūs pati viskam vadovaujate? Mes vis dėlto ir ta komisija manome, kad inspekcija turi savas funkcijas, komisija turi savas funkcijas, bet kai mes pajudinom, tai kilo toks protestas, kaip žinote, kaip dabar telecentre.

D.MIKULĖNIENĖ. Aš į šį klausimą atsakyčiau labai paprastai, bet koks atskyrimas turėtų būti politinis sprendimas ir jis bus, be jokios abejonės, vienoks ar kitoks priimtas. Kaip valstybės tarnautoja šitų sprendimų aš negaliu kvestionuoti, bet paprašyti Seimo narių dar kartą gerai apsvarstyti visus už ir prieš, man atrodo, čia tikrai nėra nieko bloga.

PIRMININKAS. Labai ačiū. Dėkoju gerbiamajai pranešėjai komisijos pirmininkei už ataskaitą.

Seimo nutarimo "Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 2000 metų veiklos ataskaitos" projektas Nr.IXP-759(4*) (pateikimas)

Dabar Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikiamas nutarimo “Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2000 metų veiklos ataskaitos” projektas. Pranešėja – O.Babonienė. Prašom.

O.BABONIENĖ. Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas svarstė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2000 metų veiklos ataskaitą ir siūlo Seimui svarstyti projektą Nr.IXP-759(4), parengtą atsižvelgiant jau į visas Seimo, Teisės departamento išvadas. Projektą jūs visi turite. Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas siūlo iki 2001 m. gruodžio 31 d. parengti Valstybinės kalbos politikos gaires ir pateikti jas Seimui svarstyti. Palaikyti ir derinti svetimžodžių lietuviškus atitikmenis kuriančių fizinių ir juridinių asmenų veiksmus. Prireikus teikti jiems dalykinę pagalbą, siūlyti savivaldybių merams sustiprinti Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą valstybinės kalbos vartojimo kontrolę, apie tai kalbėjo komisijos pirmininkė, plėtoti kalbos tvarkybos darbus. Suprantama, kad turėsite pasiūlymų svarstant šį nutarimo projektą, o šiandien Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas siūlo pritarti po pateikimo.

PIRMININKAS. Gerbiamoji pranešėja, aš labai atsiprašau, tokie įvykiai aplinkui, bet nepaisant to vis tiek du Seimo nariai nori paklausti, ne, jau trys. P.Papovas prašom.

O.BABONIENĖ. Galėjai paklausti, greta sėdim.

P.PAPOVAS. Gerbiamoji kolege, taip, aš galiu paklausti greta, tačiau jūs teikiate ne savo, o komiteto vardu. Ar įmanoma pagal 1 straipsnio 2 dalį iki sausio 1 d. reorganizuoti Lietuvių kalbos komisiją, kai dar Lietuvių kalbos komisijos įstatymas nepriimtas ir statusas nenumatytas.

O.BABONIENĖ. Noriu jus patikslinti, jūs klausiate visai ne to, ką pasakėte garsiai. Jūs norite paklausti, ar galite tai padaryti iki spalio 31 d., o jūs pasakėte iki sausio 1 dienos. Iki sausio 1 d., taip, galim.

PIRMININKAS. Iš tikrųjų jums reikėtų greta sėdint išsiaiškinti kartu. E.Skarbalius. Prašom.

E.SKARBALIUS. Ačiū, posėdžio pirmininke. Gerbiamojo komiteto išvadas aš tikrai labai gerbiu, bet labai prašyčiau, kadangi mano išsakytos mintys nebuvo mano vieno, kad į šitą nutarimą turėtų įeiti vienas iš punktų, kad Valstybinės kalbos įstatymas yra neatsiejamas nuo Etnokultūros valstybės globos pagrindų įstatymo. Ir šitie dalykai, visi tie standartizavimai, absoliutinimai ir sintetinimai, turi būti, atsižvelgiant ir į mano anksčiau paminėtą įstatymą. Dėl pačios formuluotės. Aš galėsiu po to pateikti, bet dabar šito dalyko tikrai trūksta. Ačiū.

O.BABONIENĖ. Ačiū. Galėsite jūs teikti jūsų pasiūlymus ir tai mes įtrauksime.

PIRMININKAS. Ir V.Žalnerauskas. Prašom.

V.ŽALNERAUSKAS. Aš jau girdėjau atsakymą į savo klausimą, o tas klausimas būtų panašus, kaip gerbiamasis P.Papovas pateikė.

PIRMININKAS. Dėl datų.

O.BABONIENĖ. Mes ką tik kalbėjome su komisijos pirmininke gerbiamąja D.Mikulėniene. Šitą datą turėsime tikslinti.

PIRMININKAS. Ačiū. Dabar jau, gerbiamoji pranešėja, prašom eiti aiškintis su kolega.

Gerbiamieji Seimo nariai, ar galim bendru sutarimu pritarti, ar vis dėlto kai kurie nori kalbėti dėl balsavimo motyvų? Prašom. J.Korenka.

J.KORENKA. Pirmiausia nesupratau gerbiamosios pranešėjos ataskaitos formulavimų dėl Seimo komisijos sprendimų. Ji turėtų žinoti, kad mes visi prisiekėme Konstitucijai ir mūsų tikslas yra daryti viską Lietuvos ir tautos labui, o ne politinius sprendimus. Taip pat pritariu gerbiamojo kolegos E.Skarbaliaus minčiai, kad vis dėlto vietų pavadinimai yra svarbiausia vietose gyvenantiems žmonėms, o ne atvažiavusiems žmonėms, turim gyvai reaguoti į esančius mūsų visuomenės procesus. Aš vis dėlto siūlau palaikyti projektą ir nekelti jokių abejonių dėl reorganizacijos. Visi gyvenkime šio laiko dvasia ir nevėluokime. Ačiū.

PIRMININKAS. Dabar – kita nuomonė. P.Papovas. Prašom.

P.PAPOVAS. Atsiliepdamas į ką tik pasakytą nuomonę pabrėšiu, jog tai nereiškia, kad Seimo nariai neturi atsižvelgti į visuomenės arba tarnautojų, arba kitų žmonių nuomonę. Ir komisijos ar kokio nors komiteto sprendimai nėra galutiniai, o įstatymus priima Seimas. Taigi svarstymo stadijoje visi turi teisę išsakyti savo nuomonę ir dalyvauti svarstymuose.

O dėl 1 straipsnio 2 dalies, kol nėra priimtas įstatymas dėl Valstybinės kalbos komisijos reorganizavimo, nustatinėti apskritai datas ir nuspręsti reorganizuoti nebūtų tikslinga. Kai bus priimtas įstatymas, pagal tą įstatymą ir vyks reorganizacija.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, man atrodo, kad gal ir nereikėtų čia mums dabar formaliai balsuoti, galim pritarti po pateikimo. Sutinkate? (Balsai salėje) Balsuojam? Prašom, tada registruojamės. Ar pritariam po pateikimo, o po to atiduodam komitetams pasvarstyti nutarimo projektą, nes datas reikia tikslinti, o gal ir kai ką daugiau, ir po to nustatom vėlesnį nutarimo priėmimo laiką. Prašom registruotis.

Užsiregistravo 48 Seimo nariai. Prašom balsuoti. Kas už tai, kad būtų pritarta po pateikimo nutarimo “Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2000 metų veiklos ataskaitos” projektui? Kas už – už, kas prieš ar susilaikote, prašom balsuoti.

Už – 39, prieš – 1, susilaikė 5. Pritarta. Tokiu atveju, kad visiškai viską formaliai apsvarstytume, reikia paskirti pagrindinį komitetą. Aš manau, šiuo atveju, kadangi tai yra Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto sritis, tai pagrindinis bus Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, o papildomas – Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas. Galim sutikti? Ačiū. Ir Seime svarstysime, matyt, po poros savaičių, tai yra rugsėjo pabaigoje. Tinka? Ačiū.

Mielieji kolegos, dabar prašyčiau, kad minutėlę visi ir Seimo nariai, ir čia esantys mūsų svečiai susikauptume. Vis dėlto Jungtinėse Valstijose – tragedija. Aišku, yra šimtai, o gal ir tūkstančiai aukų. Taigi pagerbkime tas tikrai nieko dėtas aukas minutės tyla. (Tylos minutė)

Ačiū. Ir posėdį mes beveik galėtume baigti, bet yra vieno Seimo nario pareiškimas, jeigu jis pageidauja tą pareiškimą perskaityti. Kolega B.Kuzmickas. Prašom. Ir tuo posėdį baigsime.

Seimo nario pareiškimas

B.KUZMICKAS. Ačiū, posėdžio pirmininke. Aš suprantu, kokia yra tarptautinė situacija, tačiau pareiškimą užregistravau anksčiau ir norėčiau trumpai perskaityti.

“Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo 1999 metų įsiskolinimų Privalomojo sveikatos draudimo fondui likvidavimo. Kaip žinote, aš jau daug kartų kėliau šitą problemą, tačiau norėčiau iškelti dar. Neskaitau viso pareiškimo teksto, aš jį įteiksiu.

Kaune, Mickevičiaus gatvėje, neseniai atidarytas naujas “Sodros” pastatas, blizgančiu stiklu, marmuru, ir rinkėjai, ir medikai vėl kelia tokias problemas, kad “Sodra” negrąžina 57 mln. Privalomojo sveikatos draudimo fondui, o statosi tokius pastatus. Todėl šiuo klausimu aš pateikiau raštiškus klausimus Seimo statuto nustatyta tvarka Socialinės apsaugos ir darbo ministrei poniai V.Blinkevičiūtei ir finansų ministrei D.Grybauskaitei. Klausimo tekstas pridedamas.

Noriu dar kartą atkreipti Seimo narių ir Vyriausybės dėmesį, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo ir valstybės biudžeto įsiskolinimų Privalomojo sveikatos draudimo fondui problema reikalauja neatidėliotinų sprendimų. Labai ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis kolega. Gerbiamieji Seimo nariai, mielieji kolegos, jeigu iš tikrųjų reikės kokios nors mūsų reakcijos arba veiksmų, tai, be abejo, Seimo vadovybė ir informuos, ir pakvies. O šiaip mes vis tiek, kad ir kas būtų, turim dirbti nustatyta Seimo statuto tvarka. Tai yra šiandien posėdis baigiamas, rytoj 8.00 val. – Seniūnių sueiga, 9.00 val. – Seimo valdyba, komitetai, frakcijos, ketvirtadienį – eilinis posėdis. Taigi šiandien posėdis baigtas.