Dvidešimt antrasis (73) posėdis
2001 m. balandžio 19 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.PAULAUSKAS ir Seimo Pirmininko pavaduotojai Č.JURŠĖNAS ir G.STEPONAVIČIUS

Respublikos Prezidento V.Adamkaus metinis pranešimas

PIRMININKAS (A.PAULAUSKAS). Labas rytas! Kviečiu Seimo narius užimti vietas. Pradedame balandžio 19 d., ketvirtadienio, plenarinį posėdį. Jūs matote, kad išdalintos darbotvarkės pirmasis klausimas yra Respublikos Prezidento V.Adamkaus metinis pranešimas. Ar sutiktumėte pirmiausia išklausyti pranešimą, o po to patvirtinti darbotvarkę? Dėkui.

A.KREGŽDĖ (l.e.p. Seimo kancleris). Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas.

PIRMININKAS. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 1 dalies 18 punktą Lietuvos Respublikos Prezidentas Seime daro metinį pranešimą apie padėtį Lietuvoje. Šiandien toks pranešimas kaip tik yra suplanuotas, todėl Jo Ekscelenciją Respublikos Prezidentą kviečiu į tribūną padaryti pranešimą.

V.ADAMKUS. Pone Seimo Pirmininke, gerbiamasis Lietuvos Respublikos Seime, gerbiamosios pilietės ir gerbiamieji piliečiai! Apžvelgdamas mūsų valstybės ir visuomenės gyvenimą iš metų perspektyvos, šiandien norėčiau dar kartą grįžti prie Lietuvos modernizavimo tikslų ir uždavinių. Mėginsiu juos aptarti, prisimindamas per metus įvykusias permainas, vertindamas valstybės gyvenimą dabarties pasaulio kontekste.

Pernai mūsų viešasis gyvenimas patyrė esminių pokyčių.

Pavasarį vykę savivaldybių rinkimai paliudijo seniai nujaustą parlamentinių partijų krizę – daugiausiai vietų šalies savivaldybėse gavo Seime savų frakcijų neturėjusios Socialliberalų ir Valstiečių partijos. Lietuvos piliečiai išreiškė nepasitikėjimą valdžioje buvusiomis politinėmis jėgomis. Nusivilta ne tik jų gebėjimu tvarkyti šalį. Imta viešai abejoti ir jų palaikyta euroatlantine Lietuvos raidos kryptimi. Per savivaldybių rinkimus naujos partijos nevengė radikalių populistinių šūkių, pažadų iš esmės pakeisti šalies kelio ženklus.

Akivaizdus tapo ne tik valdžios ir piliečių nesusikalbėjimas – išryškėjo ir rimtų mūsų visuomenės savivokos problemų.

Matydamas šią padėtį, dutūkstantųjų metiniame pranešime pabrėžiau būtinybę Lietuvai nuosekliai laikytis pasirinkto euroatlantinės integracijos kelio, pradėtų reformų krypties ir iškėliau naujos politikos poreikį. Jos paskirtis – įveikti atotrūkį tarp visuomenės ir valdžios, atkurti bendro, kryptingo veikimo galimybes.

Tąsyk tokioms mano nuostatoms pritarė ir reformistinė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, ir centro politinės jėgos, kurios kartu su naujomis partijomis ėmė telktis į vadinamąjį naujosios politikos bloką. Tačiau iki Seimo rinkimų nuosekliau atsinaujinti neįstengė nei valdžioje, nei opozicijoje buvusios parlamentinės partijos.

Tiesa, kairiąsias jėgas esmingai sustiprino jų vienijimasis.

Tuo metu naujosios politikos šūkio telkiamos partijos nepajėgė iki galo išryškinti bendrų veiklos principų, parengti aiškios veiksmų programos, suburti neabejotinai stiprią komandą.

Vis dėlto per rinkimuos Lietuvos piliečiai iškėlė naujas politines jėgas. Regis, su jomis savo lūkesčius labiau siejo iniciatyvioji visuomenės dalis, ypač jaunimas, savarankiško verslo ėmęsi žmonės. Taigi Seimo daugumai suteikti įgaliojimai spartinti užsitęsusias reformas. Kita vertus, naujoji parlamentinė dauguma nėra gausi. Tad šio Seimo darbas gali sulaukti didesnės visuomenės paramos tik tuomet, kai skirtingos frakcijos aktyviau mėgins tartis dėl bendrų, valstybės interesus atitinkančių sprendimų.

Tačiau iki šiol naujesnio parlamentinio darbo stiliaus, naujesnių Seimo ir Vyriausybės santykių, sykiu ir naujos, arba tikros, politikos ženklų nėra daug. Koaliciją sudarančios partijos nėra stiprios. Kol kas joms akivaizdžiai stinga valdymo patirties, veiksmų kryptingumo ir nuoseklumo. Kartais atrodo, kad stinga ir atsakomybės už tautos joms patikėtus valstybės reikalus.

Nauji politikai patys savaime jokiu būdu dar neužtikrina naujos politikos.

Tačiau žmonės, šiandien atėję į valdžią, negali susitaikyti su tuo, kas šiandien vyksta mūsų visuomenėje. Kontrastai per daug dideli. Mėnesius pašalpų nesulaukia nepajėgiančios vaikų išmaitinti motinos, be atlyginimų gyvena mokytojai, užsidirbtų pinigų negali atgauti žemdirbiai ir įmonių darbininkai. Ir tuo pačiu metu didžiules išeitines išsimoka dėl prastos tarnybos turėję pasitraukti pareigūnai, po teismus neuždirbtų tūkstančių ieško prokurorai ir policijos komisarai, naujas mašinas už mokesčių mokėtojų lėšas perkasi nauji merai. Laisvėje lieka milijonus iššvaistę aferistai. Tai verčia reikalauti paprasčiausio teisingumo. Tai skaudina. Šių kontrastų akivaizdoje visi valdžioje esantys – ir pozicija, ir opozicija – privalo įveikti senų, nuo tikrovės atitrūkusių politinių žaidimų inerciją ir sutelkti jėgas realioms krašto problemoms spręsti.

Nenuveiktų darbų našta išties didelė. Atsakomybę už ją turime jausti visi. Dabartinė Vyriausybė paveldėjo ne tik ankstesnio kabineto rengtus reformų scenarijus, bet ir ilgą spręstinų problemų sąrašą. Jame aukščiausias per visą dešimtmetį nedarbo lygis, pusę milijardo siekiantys “Sodros” įsiskolinimai, 13 milijardų valstybės skola, daugiau nei tūkstantis realiai bankrutavusių įmonių, nebaigtas žemės grąžinimas, milijoninės skolos žemdirbiams, nepertvarkytas energetikos ūkis, iš Baltarusijos neatsiimta skola už elektros energiją, pustuštis Atominės elektrinės uždarymo fondas, supainiota ir nebaigta indėlių kompensavimo byla ir daug kitų dalykų.

Gerbiamieji, šioms problemoms įveikti pirmiausia reikia aiškių veiklos principų ir tikslų. Būtent jų dabartinei Lietuvos politikai labiausiai ir stinga.

Tik aiškiais principais gali būti grindžiamas patikimas valdžios ir visuomenės sutarimas, apibrėžti aiškūs valdžios darbo prioritetai bei vykdomų reformų uždaviniai, todėl svarbiausius mūsų viešosios politikos principus ir siekius norėčiau aptarti kiek išsamiau.

Šiuo metu visuomenė svarstydama tarsi išryškina dvi skirtingas nuostatas, sykiu ir dvi skirtingas Lietuvos raidos vizijas. Viena jų žmogaus gerovę sieja su jo savarankiškumu, iniciatyva, laisve, kita – su valdžios globa. Pasirinkimas tarp šių nuostatų yra esminis, lemtingas. Todėl svarbu, kad pasirinktume remdamiesi ne tarybinių laikų stereotipais, ne dabartiniais jausmų proveržiais, bet išmintingai pasvėrę alternatyvas. Tai nėra ir, matyt, nebus lengva.

Štai prieš porą metų vykęs tarptautinis pilietinio ugdymo tyrimas parodė, kad net laisvoje Lietuvoje mokslus einantys jaunuoliai nepakankamai suvokia šiuolaikinio demokratinio gyvenimo principus, kad jų savimonė dar smarkiai veikiama praeities inercijos.

Beveik 80% mūsų aštuntokų yra įsitikinę, kad Vyriausybė privalo užtikrinti darbą kiekvienam to norinčiam.

Taip galvoja jaunimas šalies, kurioje apie 70% visų dirbančių žmonių yra užimti privačiame sektoriuje.

Mūsų jaunuoliai, matyt, taip pat, kaip jų mokytojai ir tėvai, myli savo tėvynę, didžiuojasi garbinga jos praeitimi, bet jiems kartais nepakanka supratimo, kaip kurti demokratinę jos dabartį, kaip rasti savo vietą šioje dabartyje.

   Tokie faktai liudija, kad didelė dalis Lietuvos žmonių gyvena kai kurių politikų populizmo sukurtoje nerealių lūkesčių tikrovėje, gyvena manydami, kad visas jų problemas privalo išspręsti valdžia. Tai itin pavojinga visuomenės būsena. Jai esant, sunkiai įmanomi racionalūs valdžios veiksmai. Jei politinės jėgos ją ir toliau dirbtinai palaikys, vargu ar išvengsime rimtų socialinių sukrėtimų, sykiu – ir grįžimo atgal iš pradėtų reformų kelio.

Todėl kartoju: turime mokytis gyventi čia ir dabar, ne bėgdami nuo tikrovės, bet grumdamiesi su jos sunkumais. Šiuo atveju įsidėmėtini iš Rygos kilusio smuikininko G.Kremerio žodžiai, pasakyti apie jaunuosius pokomunistinių Baltijos šalių muzikus, bet taikliai nusakantys ir bendro mūsų mentaliteto ypatumus. Pasak jo, mums būdingas “tam tikras grojimo nevalyvumas, visą laiką kažko neužbaigti, neišmokti, iki galo neapgalvoti. Esame linkę mąstyti apie didžiules problemas ir manyti, kad suprantame jas geriau už kitus, o kai reikia paprasto dalyko – kažką padaryti labai tiksliai ir labai tobulai, paaiškėja, jog nesugebame pasiekti aukštos kokybės ir imame atrodyti provincialiai”. Mums išties būtinas pedantiškas pradėtų darbų, pradėtų reformų nuoseklumas. Mūsų politikai turi imtis kasdienių visuomenės problemų – nebevynioti jų į pakilią retoriką, nedangstyti politiniais šūkiais. Šiandien valdžios ir visuomenės dialogas gali būti atkurtas tik tiesos ir bendrai gerovei skirtų konkrečių darbų pagrindu.

Gerbiamieji, konkretūs darbai, jų išbaigtumas, aiški perspektyva reikalingi tiek vidaus, tiek užsienio politikai, mūsų santykiams su kitomis valstybėmis, mūsų įsitvirtinimui tarptautinėje bendrijoje.

Šiandien galime tvirtai teigti, kad, nepaisant Seimo rinkimus lydėjusių nuogąstavimų, naujoji Vyriausybė, užsitikrinusi opozicijos paramą, nuosekliai tęsia Lietuvos užsienio politiką. Jos kryptys seniai apibrėžtos: tai integracija į Europos Sąjungą bei NATO ir gerų kaimynystės santykių plėtra.

Šiuo metu jau ne tik Lietuvoje, bet ir už jos sienų vis aiškiau suprantama: mūsų valstybės saugumas bus užtikrintas tik mums įstojus į NATO ir Europos Sąjungą. Taigi per pastaruosius metus atsidūrėme naujoje tikrovėje, joje mūsų priimtas sprendimas jungtis į euroatlantines struktūras jau yra visuotinai pripažįstamas kaip esminis savarankiškos valstybės apsisprendimas. Ši nauja tikrovė suteikia Lietuvai kur kas daugiau stabilumo nei iki šiol. Kita vertus, pasaulis, į kurį jungiamės, yra ypač dinamiškas. Jis pats greitai keičiasi, todėl turime suvokti: tolesnės struktūrinės permainos, spartus Lietuvos modernizavimas yra neišvengiamas. Jis būtinas, jei iš tiesų siekiame savo visuomenės ir valstybės stabilumo.

Mūsų pasirinktų euroatlantinės integracijos ir geros kaimynystės tikslų šiandien turime siekti glaudžiai bendradarbiaudami su Baltijos jūros valstybėmis, dar labiau stiprindami strateginę partnerystę su Lenkija, aktyvindami diplomatinę veiklą Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Europos Sąjungos valstybėse. Nėra abejonių, kad tolesnę pasaulio tvarkos ateitį šiuo metu stipriausiai įtakos strateginis Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas. Esu tikras, kad į šį pasaulio traukos lauką gali, privalo įsiterpti ir mūsų valstybė, dar plačiau atverdama savo rinkas Vakarų investicijoms. Tai suteiktų Lietuvai didesnės tarptautinės svarbos ir padėtų mūsų tautai užsitikrinti saugesnę egzistenciją.

Jungtinės Valstijos yra ir išliks įtakingiausia pasaulio valstybė. Ji siekia ginti bendrus demokratinio pasaulio interesus: taiką ir stabilumą, žmogaus teises, demokratijos principus bei rinkos ekonomikos plėtrą. Esu tikras: Lietuvos tikslai – tie patys, todėl dialogas su Vašingtonu mums iš tiesų labai svarbus. Mūsų diplomatai šiandien turi temų, kurios gali padaryti šį dialogą dar intensyvesnį: tai Jungtinių Valstijų ir Baltijos Chartija bei euroatlantinė Lietuvos integracija.

Kartu norėčiau aiškiai pasakyti: Lietuva nesiekia patekti į Amerikos įtakos sritį, ieškodama priešpriešos Rusijos ar kitų valstybių įtakos zonoms. Tai būtų klaidingas mūsų siekių vertinimas. Klaidingas, nes euroatlantinė integracija nėra atsvara Rusijai. Euroatlantinė integracija – tai buvimas bendrų vertybių erdvėje. Jis prieš nieką nenukreiptas. Esu įsitikinęs, kad Lietuvos narystė NATO nesilpnina Rusijos saugumo. Priešingai, mūsų narystė tik sustiprins saugumą ir stabilumą erdvėje, kurioje gyvename mes ir kurioje savo interesų turi ir Europa, ir Rusija, ir Amerika.

Esu ir toliau pasirengęs tęsti politiką, jau ne sykį davusią apčiuopiamų rezultatų. Mūsų santykiai su Rusija turi remtis ne konfrontacija, o pozityvia diplomatija. Labai svarbu, kad tokios nuostatos šiandien laikosi ir Vilnius, ir Maskva. Mano vizito Rusijoje metu Prezidentas V.Putinas pareiškė, kad “Lietuvos ir Rusijos santykiuose mus vienijančių dalykų yra daugiau nei skiriančių”. Šiam požiūriui be išlygų pritariu: remdamiesi mus vienijančiomis jungtimis, turime kurti savo ateities santykius.

Kai nagrinėjame savo santykius su Rusija, kartais atrodo, jog pernelyg dažnai blaškomės tarp kraštutinumų: čia darome per dideles nuolaidas ir nereaguojame į akivaizdžius akibrokštus, čia keliame perdėtus reikalavimus. Tačiau diplomatijoje nepriimta vadovautis “nulinės sumos logika”, tai yra siekti laimėti kito sąskaita. Diplomatijoje nebūna taip, kad vienas gautų viską, o kitas – nieko. Todėl negalime šiandien tikėtis stebuklo iš Vilniaus ir Maskvos dialogo. Juo labiau kad jį lydi ypač nelengva praeitis. Nei vienu įstatymu, nei vienu ar kitu susitikimu neatkursime to, ką praradome per priklausomybės dešimtmečius ir šimtmečius. Šiuos praradimus teks susirinkti po truputį. Tai žinodami, jokiu būdu neturime delsti. Tačiau sėkmė mus lydės tik tuomet, jei suprasime, kad šiais laikais kompromisas – ne valstybės gėda, o tarptautinės politikos norma. Todėl kiekvienas susitikimas, jei jis papildo Lietuvos ir Rusijos dialogą naujais, pozityviais akiračiais, yra dar vienas žingsnis į sėkmingą sudėtingiausių klausimų sprendimą.

Vis dėlto mūsų santykius su Rusija šiandien lydi ir apmaudžios, sunkiai paaiškinamos problemos. Vienas ryškus nesusikalbėjimo ar tiesiog nesikalbėjimo pavyzdys – dabartinė padėtis Lietuvos tranzito srityje.

Ji, atvirai sakau, yra nepatenkinama. Mano supratimu, jei kroviniai per Lietuvos teritoriją vežami į Karaliaučių, jie turi būti vežami ir į Klaipėdą. Kuo greičiau šią problemą privalo išspręsti Lietuvos susisiekimo ministras. Šiuo metu reikalingos aktyvesnės Lietuvos pastangos užsitikrinti ilgalaikį naftos tiekimą. Beje, neturėtume kartoti neigiamos patirties, pertvarkydami savo šalies dujų ūkį: jį turime privatizuoti taip, kad nepažeistume gerų santykių su tiekėjais ir pritrauktume ir Vakarų kapitalo, būtino dujų ūkiui modernizuoti.

Kartais atrodo, kad Maskva mėgina primesti mums ir sienos linijos nustatymo ratifikavimą kaip mūsų problemą. Tačiau esu įsitikinęs, kad mes savo darbą atlikome. Tad lieka laukti, kol Rusija supras, kad įteisinti sienos liniją yra naudinga ir reikalinga jai pačiai.

Vilniaus ir Maskvos santykiai nėra vien mūsų dviejų valstybių reikalas: per Lietuvą eina Rusijos ir Europos bendrų interesų arterija. Galime ir turime prisidėti, kad šioje srityje būtų kuo daugiau supratimo ir bendradarbiavimo.

Esu įsitikinęs, kad ne užsienio karinė grėsmė šiandien kelia didžiausią pavojų Lietuvos saugumui, bet galimas mūsų pačių ekonominis ir socialinis atsilikimas. Jis tik didėtų, jei liktume užsitvėrę nuo Europos ir pasaulio.

Nedidelio krašto atsivėrimas pasaulio įtakoms neišvengiamai sudėtingas ir skausmingas. Tačiau jau šiandien turime geros Lietuvos atvirumo patirties. Strateginė partnerystė su Lenkija, kuriai taip pat netrūko skeptikų, tapo vienu svarbiausių praėjusio dešimtmečio Lietuvos diplomatijos laimėjimų. Tačiau šiuo metu kelia rūpestį tai, kad bendrų su Lenkija institucijų veikloje vis daugiau rutinos ir vis mažiau naujų idėjų bei iniciatyvų. Galbūt tokia santykių raida neišvengiama, tačiau ar ji neužkirs kelio tolesnei strateginės partnerystės plėtrai? Dabartiniuose institucijų susitikimuose pernelyg dažnai paskęstama smulkmenose, nesugebama atsisakyti perdėto skirtumų akcentavimo. Toks kelias jau nėra produktyvus.

Juk iš tiesų turėtume kurti daugiau mus vienijančių projektų ir taip stiprinti Vilniaus ir Varšuvos bendradarbiavimą. Esu įsitikinęs, kad jis ypač svarbus Lietuvos geopolitinei raidai.

Drauge mūsų sostinės galėtų suformuoti itin gyvybingą prekybos, investicijų ir politikos ašį rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Tam būtina ne tik baigti įgyvendinti senas, užsigulėjusias dvišales iniciatyvas, pavyzdžiui, sujungti Lietuvą ir Lenkiją elektros perdavimo tiltu, tačiau reikia aptarti, kaip iš esmės galėtume pagerinti susisiekimo su Varšuva infrastruktūrą. Nors mūsų sostines skiria tik šiek tiek daugiau nei 400 kilometrų – beveik tiek pat, kiek Vilnių ir Nidą, iki šiol atrodo, tarsi mes, lietuviai ir lenkai, gyventume skirtinguose pasauliuose. Nors greitasis traukinys atstumą tarp mūsų sostinių įveiktų per dvi valandas. Manau, kad susisiekimo problemą turime spręsti neatidėliodami ir kompleksiškai. Čia rastume ir daugiau sąlyčio taškų: geresnis sienų pralaidumas, infrastruktūros plėtra Vilnijoje ir Suvalkų krašte paskatintų investicijas šiuose regionuose, paskatintų jų, o kartu ir čia gyvenančių tautiečių, gerovės augimą.

Toks pat svarbus yra Vilniaus, Varšuvos bei Kijevo trišalis bendradarbiavimas. Šiandien į jį kur kas aktyviau galėtų įsitraukti mūsų valstybių vyriausybės bei parlamentarai.

Vis svarbesnis pasaulio politikos veiksnys – besivienijanti Europa. Derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą pradėjome vėliau nei daugelis kitų Vidurio Europos valstybių, tačiau sparčiai vejamės šalis kandidates. Kartais pasigirsta priekaištų mūsų Vyriausybei, neva ji išsikėlė pernelyg ambicingą tikslą – pasiekti Europos Sąjungą su pirmąja kandidačių banga, ir už tai mokanti per didelę kainą – neginanti savo piliečių interesų. Tačiau ar iš tiesų siekdami Lietuvą kuo skubiau įtraukti į Europos Sąjungą išduodame Lietuvos interesus?

Netikiu iliuzijomis, kad Lenkijai, Latvijai ir Estijai įstojus į Europos Sąjungą už jos ribų likusi Lietuva pajėgs apginti savo rinkas taip, kad patenkintų ir gamintojus, ir vartotojus. Netikiu, kad Lietuva savo noru rinktųsi didesnės socialinės įtampos kelią. Todėl ir neįsivaizduoju, kaip šiomis sąlygomis galima neskubėti į Europos Sąjungą. Gal vis dėlto geriau Europos Sąjungoje atsidurti pirmiems, o ne paskutiniams? Šiandien norėčiau dar sykį pabrėžti tai, ką jau ne kartą esu sakęs: visos reformos, kurias užsibrėžėme įgyvendinti prieš stodami į Europos Sąjungą, yra daromos mūsų pačių labui, o ne dėl to, kad to reikalauja Europos Sąjunga. Argumentą – “to nori Briuselis” – apskritai siūlau išmesti iš politinio žodyno: priimdami kiekvieną politinį sprendimą, visų pirma turime atsakyti, ko reikia mums patiems.

Šiuo atveju norėčiau atkreipti ir užsienio reikalų ministro dėmesį: metas atsižvelgiant į Lietuvos strateginius siekius racionaliau paskirstyti ribotas finansines ir intelektualines mūsų diplomatijos jėgas. Tai, kas yra svarbu, turi tapti svarbiausia. Dabar būtų per didelė prabanga išsibarstyti po įvairias sritis. Šiuo metu mums privalo rūpėti svarbiausi eurointegracijos uždaviniai. O vėliau, pasikeitus aplinkybėms, savo jėgas ir išteklius galėsime pergrupuoti.

Rūpindamiesi krašto gynyba, turime laikytis patvirtintos Lietuvos gynybos strategijos: privalome būti maksimaliai pasirengę apsiginti patys, būti pasiruošę priimti užsienio partnerių paramą ir turėti galimybių vykdyti atgrasymo politiką. Labai svarbu vykdyti įsipareigojimus mūsų euroatlantiniams partneriams. Atidžiai stebiu dabar vykstančias diskusijas dėl teritorinės gynybos. Diskusijos visada svarbios. Šiuo atveju turi būti sudarytos sąlygos išsakyti savo nuomonę ne tik politikams, bet ir kariškiams.

Ypač reikia atkreipti dėmesį į racionalesnį lėšų panaudojimą, apsispręsti dėl oro ir jūrų pajėgų plėtros perspektyvų. Problemiškas išlieka gynybos projektų ilgalaikio finansavimo stabilumas. Vis dėlto keičiantis vyriausybėms perimamumas nėra užtikrinamas taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Tačiau visos diskusijos turi baigtis laiku priimtais sprendimais. Štai dėl karo laivyno dislokavimo vietos bergždžiai ginčijamasi jau kelerius metus.

Gerbiamieji, planuodami šiandien savo gyvenimą kartu su Europos Sąjungos ir NATO šalimis, neturime pamiršti vieno esminio dalyko – Europa vienijasi ne tik bendrų rinkų, bet ir bendrų vertybių pagrindu. Todėl ir mūsų euroatlantinė integracija nėra ir nebus, kaip kartais atrodo, vien atskirų teisinių, ekonominių, socialinių klausimų sprendimas. Ji susijusi su gilumine mūsų nuostatų, vertybių, gyvenimo supratimo kaita.

Prieš trejus metus keldamas laisvo žmogaus, atviros visuomenės, stiprios valstybės siekius, suvokiau juos kaip būtiną Lietuvos modernizavimo, Lietuvos vakarėjimo pagrindą. Manau, kad šiuo metu šie siekiai tampa dar svarbesni, jų tarpusavio priklausomybė – dar akivaizdesnė. Metas suprasti paprastą tiesą: nei stipri demokratinė valstybė, nei visuomenės gerovė neįmanoma be savarankiškų ir iniciatyvių piliečių. Juk šią gerovę kuria ne valdžia, bet patys žmonės – verslo, švietimo, mokslo ir kitose srityse dirbantys žmonės. Valdžia tik surenka kitų sukurtas gėrybes ir jas perskirsto.

Taip, ji privalo savo darbą atlikti kuo efektyviau, atsižvelgdama į gyvybinius tautos interesus. Tačiau ji negali nei perdalyti to, ko mes nesukūrėme, nei duoti vieniems, atimdama iš kitų.

Mūsų ūkis nėra pakankamai efektyvus. Mūsų bendrasis vidaus produktas auga ganėtinai lėtai. Mūsų darbo našumas, nors pastaruoju metu ir didėja, išlieka keletą kartų mažesnis nei Vakarų valstybių. Dirbančių ir savo darbu kitus išlaikančių žmonių skaičius taip pat nėra didelis: iš visų gyventojų Lietuvoje dirba tik apie 1,5 milijono žmonių. Beje, mokesčius mokančių asmenų ir toliau mažėja. Labai apytikriais duomenimis, per pastaruosius metus iš Lietuvos yra emigravę apie 230 tūkstančių lietuvių, daugiausia jaunimo. Tai daugiau nei 10 nuošimčių visų mokesčius mokančių piliečių.

Taigi neturime kito kelio – kaip imtis asmeninės atsakomybės už savo ir bendruomenės gyvenimą, imtis iniciatyvos, imtis įtempto protinio ir fizinio darbo konkurencijos sąlygomis.

Gerbiamieji, mūsų valstybė neturi aukštesnio siekio už visapusę savo piliečių gerovę. Jos siekdami, viešajai politikai šiandien privalome kelti tris strateginius tikslus. Pirmasis jų – išlaisvinti žmogaus iniciatyvą, stiprinti jo savarankiškumą ir atsakomybę. Antrasis – išplėtoti skirtingų mūsų visuomenės grupių: verslininkų, mokslininkų, ūkininkų, valstybės tarnautojų bei kitų, bendradarbiavimą, kooperaciją, gebėjimą dirbti kartu ir siekti bendrų uždavinių. Trečiasis – sustiprinti valstybę, sukurti joje patikimą demokratinę tvarką.

Šiandien turime įveikti senosios tvarkos – tvarkos be laisvės – ilgesį ir diegti kitokią – demokratijos vertybėmis, teisingumu ir piliečių tarpusavio įsipareigojimais pagrįstą tvarką. Be jos, be tvarkos, kuria pasitikima, neįmanoma nei žmogaus laisvė, nei pilietinė visuomenė.

Kalbu apie labai bendrus dalykus, bet esu tikras, kad juos privalu paversti konkrečiais uždaviniais ir darbais. Jie turi persmelkti visas šiandien vykdomas reformas ir suteikti joms aiškią kryptį. Kitu atveju mūsų reformos bus chaotiškos ar savitikslės.

Dabartinės ūkinės ir socialinės krašto pertvarkos turi nuosekliai stiprinti asmens savarankiškumą. Nedelsdami privalome sudaryti kuo palankesnes sąlygas tiems žmonėms, kurie jau ėmėsi iniciatyvos, ėmėsi savo verslo. Mums reikia realaus verslo saulėtekio, nes padėtis iš esmės nepasikeitė – biurokratiniai verslo suvaržymai kaip buvo, taip ir išliko.

Tai liudija akivaizdžios mokesčių administravimo ydos. Štai 1999 metų rudenį pradėjusi dirbti Vyriausioji administracinių ginčų komisija vien per pirmuosius metus patenkino daugiau nei 60 nuošimčių fizinių ir juridinių asmenų skundų. Jų teisės buvo pažeistos, nes valstybės pareigūnų veikla prieštaravo įstatymams, nes įstatymų neatitiko pareigūnų sukurta įstatymų lydimųjų aktų painiava. Pernai komisijai mokesčių mokėtojai skundėsi dėl reikalaujamų 74 milijonų litų mokestinių nepriemokų. Komisija panaikino mokesčių administratorių sprendimus dėl 34 milijonų litų – taigi beveik pusę ginčytinos sumos valstybė iš mokesčių mokėtojų mėgino išreikalauti neteisėtai. Galime tik spėlioti, kiek verslo žmonių, nors ir abejodami valstybės pareigūnų sprendimais, į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją iš viso nesikreipia.

Verslininkų, ypač smulkių ir vidutinių, veikla pagaliau turi būti išlaisvinta iš perdėto ir neskaidraus reglamentavimo, iš valdininkų savivalės ir savito reketo, iš “žiaurių akcijų” palikimo. Metas verslo ir valstybės santykius grįsti ne valdininkų diktuojamais reikalavimais, bet aiškiomis įstatymų nuostatomis. Tik griežtai jų laikantis, įmanomas verslo ir valdžios bendradarbiavimas. Todėl kviečiu Vyriausybę ir Seimą dar šiais metais ne iš dalies, bet iš esmės patobulinti mokesčių administravimo tvarką. Ir Valstybinės mokesčių inspekcijos, ir Muitinės departamento veikla turi būti griežtai reglamentuota ir Finansų ministerijos kontroliuojama.

Gerbiamieji, neatsitiktinai tiek dėmesio skiriu verslo sąlygoms ir mokesčių administravimui. Noriu išsamiau aptarti būtent tas sritis, kurių permainos mūsų gerovei gali turėti didžiausios įtakos. Viena iš tokių sričių – mokesčių politika. Prie jos sustosiu kiek ilgėliau. Pagrindines mokesčių reformos gaires mėgina nužymėti Vyriausybės parengta Mokesčių sistemos koncepcija. Tačiau tai – tik darbo pradžia. Būsimą mokesčių sistemą itin nuodugniai turėtų aptarti visuomenė ir Seimas. Įsitraukdamas į jau pradėtas diskusijas dėl šios srities, norėčiau pasakyti keletą pastabų.

Manau, kad mokesčių reformą reikia kuo nuosekliau sieti su piliečio ir valstybės santykių kaita. Nauja mokesčių sistema turi būti aiškiai orientuota ne į valstybės išlaikytinį, bet į savininką: ji privalo remtis nuostata, kad ne valstybė žmogui duoda ir iš jo atima, bet žmogus užsidirba ir dalį savo pajamų sumoka valstybei, reikalaudamas, jog ši jo lėšas naudotų efektyviai ir sąžiningai. Mokesčių sistema turi sudaryti sąlygas žmogui pačiam rūpintis savo gyvenimu: savo ir vaikų lavinimu, sveikata, būstu,
socialiniu saugumu senatvėje.

Ne mažiau svarbu, kad mokesčių politika taptų integralia bendrosios politikos dalimi, kad ji atitiktų pagrindinius socialinės, darbo, ūkio bei demografinės politikos siekius, kad, teisingai padalydama mokesčių naštą, prisidėtų prie darnios socialinės krašto raidos. Deja, šiandien esame gerokai pažeidę pusiausvyrą tarp darbo ir kapitalo apmokestinimo. Iki šiol deklaruotas tariamo mokesčių “neutralumo” principas iš tiesų yra palankus stambiam kapitalui, bet ne smulkiam verslui ar samdomiems darbuotojams.
Dabartinė Vyriausybė ir Seimas turėtų visuomenei atsakyti į du pagrįstus klausimus: kodėl iš algos gyvenantys piliečiai turi mokesčiams skirti proporcingai daugiau savo uždarbio nei tie, kurie gauna kapitalo pajamas? ar numatoma ir kaip numatoma tokią padėtį keisti?

O keisti ją turime, jei norime ateityje išvengti didelių socialinių įtampų, jei norime visuomenės stabilumo, kurio patikimiausias garantas – gausus ir stiprus vidurinysis gyventojų sluoksnis.

Todėl abejoju, ar reikėtų Vyriausybei pradėti mokesčių sistemos pertvarką, pirmiausiai mažinant kapitalo pajamų apmokestinimą. Jei jau valdžia ryžosi lengvinti mokesčių naštą, tai kur kas svarbiau būtų didinti fizinių asmenų neapmokestinamą pajamų dalį.

Jei Vyriausybė keistų mokesčių tvarką, mažindama darbo apmokestinimą, tokį jos žingsnį pajustų kiekvienas dirbantis Lietuvos žmogus. Jo perkamoji galia didėtų. Taigi būtų paskatintas vartojimas – duotas postūmis atsigauti vidaus rinkai, kartu ir ūkiui.

Atskirai norėčiau stabtelti prie Vyriausybės ketinimo panaikinti juridinių asmenų pelno mokestį. Ar mėgindami jo atsisakyti, žinome tokio žingsnio pasekmes ?

Mokesčių reforma būtina, bet negalime jos daryti, remdamiesi principu: pagyvensim – pamatysim.

Vyriausybė turi atsakingai numatyti, kiek, mažinant mokesčius, sumažės biudžeto pajamos? Ar jos bus kompensuojamos, ar bus atsisakoma dalies valstybės įsipareigojimų? Šiuo metu Lietuvos valstybė per visus mokesčius perskirsto mažesnę bendrojo vidaus produkto dalį nei kitos civilizuotos šalys. Jei šią dalį ketinama dar labiau mažinti, Seimas ir Vyriausybė privalo piliečiams argumentuotai paaiškinti, kokias valstybės funkcijas ir kodėl turime siaurinti, ar dėl to nenukentės piliečių išsilavinimas, sveikata ir saugumas?

Žmogaus savarankiškumą, jo atsakomybę už savo gyvenimą turi didinti pensijų reforma, socialinės paramos pertvarka, sveikatos draudimo sistema. Manau, kad socialinio draudimo pertvarkymas – vienas svarbiausių ir sudėtingiausių šio Seimo ir Vyriausybės uždavinių. Nuo jų sprendimo priklausys visų šalies piliečių būsimos socialinės garantijos. Sukūrus privalomo ir savanoriško kaupimo fondus, Lietuvos žmonės įgis galimybę kaupti lėšas savo pačių ateičiai. Sykiu kaupiamoji socialinio draudimo sistema galėtų pagyvinti Lietuvos kapitalo rinką, paskatinti ūkio plėtrą. Tai labai reikalingi pokyčiai.

Efektyvia draudimo sistema turi remtis ir mūsų sveikatos apsauga. Tam pirmiausia reikia valdžios ir visuomenės suvokimo, kad sveikatos draudimo lėšų savininkai yra ne medikai, ne medicinos įstaigos, bet mokesčius mokantys piliečiai, pacientai. Iš mūsų mokesčių surenkamos lėšos sveikatos apsaugai nėra didelės: jos nesiekia nė puspenkto nuošimčio bendrojo vidaus produkto. Tuo tarpu kokybiškos medicinos paslaugos ir Lietuvoje, ir pasaulyje sparčiai brangsta. Taigi labai svarbu, kad sveikatos draudimo pinigai būtų naudojami kuo efektyviau.

To įmanoma siekti dviem būdais: tobulinant draudimo lėšų administravimą, keičiant jo principus ir sudarant sąlygas pacientui savarankiškai bei sąmoningai pasirinkti paslaugas. Ir vienu, ir kitu atveju sveikatos apsaugos srityje būtinas maksimalus viešumas. Sveikintinas šios Vyriausybės sprendimas pakeisti apmokėjimo sveikatos įstaigoms tvarką: pereiti nuo mokėjimo už lovadienius ir ligoninės lygį prie mokėjimo už paslaugas ir jų kokybę. Neturi būti skiriamos ligonių kasų lėšos už neatliktą darbą. Tikroji draudos medicina – tai pirmiausia piliečio teisė rinktis, rinktis gydymo įstaigą, gydytoją, gydymosi būdą ir vaistus. Šiai teisei įgyvendinti būtina vieša, visuotinai prieinama informacija apie paslaugų kokybę ir kainas. Kiekvienam pacientui pagaliau turi būti paaiškinta, iš kokio vaistų sąrašo ir už kokią kainą jis gali pasirinkti. Tik tuomet šiuolaikinė farmacija Lietuvoje praras viduramžių alchemijos paslaptingumą.

Esminių pokyčių reikia šiandieninei socialinės paramos sistemai. Dabar per metus įvairioms pašalpoms valstybė skiria daugiau nei puspenkto milijardo litų. Tai didelės lėšos. Tūkstančiai žmonių gyvena tik iš pašalpų. Manau, kad galėtume sumažinti šelpiamų piliečių skaičių, perėję prie lankstesnės mokesčių sistemos. Taip pat būtina kuo greičiau socialinę paramą susieti su pajamų deklaravimu. Nutraukusi pašalpų mokėjimą pasiturintiems žmonėms, valstybė įstengs daugiau padėti tiems, kurie iš tiesų skursta. Kaip smarkiai iškreipta dabartinė socialinės paramos sistema liudija faktas, kad daugėja šeimų, kurios, negalėdamos išmaitinti savo vaikų, juos atiduoda kitų globai. Valstybei tokia globa kainuoja daug brangiau, nei kainuotų didesnė pašalpa šeimai. Beje, pastaruoju laiku dėl šeimų skurdo kasmet valstybė imasi globoti nuo dviejų iki penkių šimtų vaikų. Tai ne tik papildomos lėšos, bet, tai skaudžiausia, pažeidžiami jaunų žmonių likimai.

Gerai, kad Vyriausybė pagaliau pripažino nedarbą esant viena skaudžiausių šiandienos problemų ir ėmėsi Užimtumo didinimo programos. Gerai, kad Vyriausybės veiksmų plane numatyta įgyvendinti skurdo mažinimo strategiją. Tai ypatingos svarbos darbai. Tačiau būtina, kad šios problemos neliktų tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rūpesčiu. Esu įsitikinęs, kad pagrindinės, išties efektyvios nedarbo mažinimo, kartu ir skurdo įveikimo priemonės tėra dvi – sparti ūkio plėtra ir kokybiškas bei visiems prieinamas švietimas.

Gerbiamieji, Lietuvos ūkis palengva įveikia Rusijos finansų krizės padarinius. Pernai krašto bendrasis vidaus produktas padidėjo 3,3 nuošimčio. Per praėjusius metus apie 30 procentų išaugo šalies eksportas, padidėjo pramonės produkcijos gamyba. Tai geri ženklai, rodantys, kad dutūkstantaisiais bus įvykęs lūžis – iš ūkio sąstingio pereita į kilimą. Kad mūsų ekonomika atsigautų greičiau, kad jos atsigavimą realiai pajustų dauguma Lietuvos žmonių, turime spartinti ūkio reformas. Kito kelio tiesiog neturime.

Investicijų procesas pastaruoju metu sulėtėjęs: Lietuvos verslas stokoja kapitalo, o valstybės investavimo galimybes riboja skolos mažinimo politika. Todėl palankesnės sąlygos vidaus ir užsienio investicijoms, kapitalui pritraukti turi būti kuriamos reformomis. Šia linkme jau pajudėta: supaprastintos bankroto procedūros, įteisinta įmonių restruktūrizavimo tvarka, iš dalies liberalizuota darbo rinka, pradėta svarstyti mokesčių reforma. Tačiau, kaip minėjau, daug ryžtingiau turėtume šalinti biurokratines verslo kliūtis.

Būtina sąlyga spartesnei ūkio raidai – korupcijos pažabojimas. Kaip rodo Pasaulio banko apžvalga, korupciniais ryšiais žemesniame valdžios lygmenyje Lietuvos verslas lenkia ir Estiją, ir Latviją. Lietuvis verslininkas kyšiams išleidžia 3 nuošimčius savo pajamų. Per 12 nuošimčių darbo laiko jis skiria santykiams su valdžios institucijomis. Tačiau šešėliniai ryšiai neužtikrina verslui patikimos veikimo erdvės: daugiau nei du trečdaliai Lietuvos verslininkų nesijaučia saugūs dėl savo nuosavybės teisių. Todėl bendromis pastangomis privalome iš esmės keisti valdžios ir verslo santykius.

Būtina pereiti prie skaidrios kooperacijos. Lietuvai šiandien reikia kuo glaudesnio bei atviresnio valdžios ir verslo bendradarbiavimo. To įmanoma siekti, tik mūsų verslui viešai deklaruojant savo interesus, o valdžiai į juos atsižvelgiant ir juos ginant. Padėti verslui – ir ministerijose, ir apskrityse, ir savivaldybėse dirbančių tarnautojų pareiga. Tačiau tai privalu daryti, ne vienas verslo grupes remiant kitų sąskaita, ne “grąžinant skolas” už rinkimuose gautą paramą, bet kuriant visiems vienodai palankias sąžiningos konkurencijos sąlygas, aktyviai tiesiant kelius mūsų įmonių eksportui. Labai svarbu, kad tokio bendradarbiavimo siektų ne tik valdžios, bet ir verslo žmonės, kad pagrindinės šalies verslininkų organizacijos imtųsi ryžtingų veiksmų prieš korupciją ir šešėlinį protekcionizmą.

Apmaudu, bet mūsų ūkio plėtrą vis dar stabdo atskirų verslo grupių pastangos primesti valdžiai neteisėtą savo valią ir primityvios tarpusavio kovos, kai dėl siaurai suvokto asmeninio intereso neįstengiama kooperuotis ir siekti bendros naudos. Būtent dėl šių priežasčių prieš keletą metų žlugo elektros tilto į Vakarus statyba, prie bankroto buvo priartėję “Lietuvos geležinkeliai” ir kai kurios kitos stambios įmonės.

Gerbiamieji, šiandien negalime leisti, kad dėl interesų grupių kovos nukentėtų tolesnis privatizavimo procesas. Jo neturime lėtinti. Tačiau privalome užtikrinti ir šio proceso skaidrumą, ir patikimą visuomenės bei valstybės interesų apsaugą.

Lietuviškąjį privatizavimą lydintys nuolatiniai skandalai stabdo investicijų atėjimą, kelia pagrįstą piliečių pasipiktinimą valdžia. Todėl Vyriausybė ir Seimas, kad ir smarkiai pavėlavę, privalo imtis priemonių, kurios atkurtų visuomenės pasitikėjimą privatizavimo procesu. Dar pernai skaitytame metiniame pranešime atkreipiau dėmesį į nevykdomą Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą. Jis įpareigoja visas Seimo frakcijas deleguoti savo atstovus į Privatizavimo komisiją, tačiau iki šiol tai nėra padaryta. Kodėl? Ar partijos, užuot atsakingai dirbusios bendroje komisijoje, stengiasi išsaugoti pretekstą politinei kovai?

Valstybės interesas šiandien reikalauja, kad pagrindinės politinės jėgos sutartų dėl tolesnio ūkio privatizavimo ir jį spartintų. Turime svarstyti bei rinktis įvairias privatizavimo formas ir būdus.

Tačiau svarbiausia, kad visiems privatizavimo dalyviams – ir tautiniam, ir užsienio kapitalui – būtų sudarytos lygios dalyvavimo sąlygos, kad pats procesas būtų skaidrus, kad privatizuojant valstybės turtą visada būtų siekiama pagrindinio tikslo – efektyvesnio Lietuvos ūkio. Už tai asmeninę atsakomybę pagaliau turi prisiimti ir Privatizavimo komisijos nariai, ir Valstybės turto fondo vadovas. Jo tiesioginė pareiga – užtikrinti, kad fondui patikėtas turtas iki privatizavimo būtų efektyviai valdomas, naudingai parduotas, o po privatizavimo pirkėjai laiku įgyvendintų visus prisiimtus įsipareigojimus.

Dar šiemet Vyriausybės ir Seimo laukia itin sudėtingi šalies energetikos sektoriaus restruktūrizavimo ir privatizavimo darbai. Nuo energetikos pertvarkos nemažai priklausys tolesnė mūsų krašto raida. Pagaliau didelių pajėgumų energetikos ūkis turi tapti ne Lietuvos ekonomiką gramzdinančiu akmeniu, bet jos atsigavimo varikliu. Toks jis bus tik atsivėręs konkurencijai ir investicijoms, tik profesionaliai ir sąžiningai valdomas.

Per artimiausius metus turime išnarplioti šioje srityje susipynusį atidėtų sprendimų, patirtų nesėkmių ir susikirtusių interesų mazgą. Kad tai pajėgtume padaryti, jau šiandien Vyriausybė privalo turėti aiškų energetikos ūkio plėtojimo planą.

Pernai iš dalies buvo padėti teisiniai elektros energijos ir dujų rinkos liberalizavimo pamatai. Šiemet reikia žengti praktinius žingsnius – pertvarkyti “Lietuvos energiją”, pradėti “Lietuvos dujų” privatizavimą, užtikrinti žaliavos tiekimą “Mažeikių naftai” bei spartinti šios įmonės modernizavimą, rengtis atominės elektrinės pirmojo bloko uždarymui, pritraukti privačių investicijų į šilumos ūkį. Šie Vyriausybės darbai reikalaus ir politinės valios, ir ypatingo skaidrumo, ir svarių argumentų.

Gerbiamieji, ne mažiau atsakingai būtina projektuoti ir žemės ūkio ateitį. Po improvizacijų ir blaškymosi dešimtmečio tebeturime kaimą kryžkelėje – apgautą ir nusivylusį. Tam priežasčių pakanka: pernai kaimui išdalinti valdžios pažadai daugiau nei pusantro šimto milijonų litų prasilenkė su valstybės galimybėmis. Vien pernykščiai įmonių įsiskolinimai žemdirbiams siekia beveik 200 milijonų, per metus padidėjo atotrūkis tarp žemės ūkyje įsigyjamų išteklių ir parduodamos produkcijos kainų. Tačiau būtų didžiausia klaida, jei dėl šiandien patiriamų sunkumų mėgintume pasukti atgal – prie buvusio rinkos reguliavimo.

Man ypač apmaudu, kad iki šiol mūsų kaimas, gindamas savo ekonominius interesus, neišnaudoja kooperacijos galimybių, taip prarasdamas nemažas pajamas. Šiuo atveju siūlyčiau Seimui patobulinti Kooperatinių bendrovių įstatymą, kad jis pagaliau pradėtų realiai veikti.

Gerbiamieji, ir ekonomines, ir socialines krašto reformas turime vykdyti gerai matydami ir suvokdami šiuolaikinio pasaulio kaitą, projektuodami stiprios, modernios Lietuvos viziją atviroje ateities pasaulio erdvėje. Juk kartu su pasauline žmonių bendruomene išgyvename vos prieš kelis dešimtmečius prasidėjusį istorijos lūžį: iš pramoninės, o dažnu atveju ir agrarinės visuomenės pereiname į esmingai naują – žinių visuomenę. Tai radikali ir sudėtinga gyvenimo būdo, žmonių santykių ir vertybių orientyrų kaita. Ne materialinių vertybių gausinimas, bet intelektualinė kūryba ir žiniomis grindžiama veikla jau veda ir vis aktyviau ves į priekį dabartinę visuomenę. Lietuva negali likti šių permainų nuošalėje. Negali likti tik atsilikusi naujovių vartotoja. Jau šiandien žinių visuomenės, sykiu ir žinių ekonomikos bei elektroninės valdžios kūrimą privalome laikyti strateginiu valstybės uždaviniu. Jam įgyvendinti reikia tvirtos mokslo, švietimo, verslo ir valdžios sąjungos, bendrų visų pastangų.

Šiuo metu greta, tačiau beveik nesusieidamos, gyvena tarsi dvi Lietuvos. Laikas šiandien atsigręžti į jauną ir iniciatyvią Lietuvą, kol ši visa dar neišsivaikščiojo po pasaulį. Valdžia privalo stiprinti ir ją, nes ne kas kitas, o tik ji galės padėti ištraukti iš skurdo ir apatijos vargstančią Lietuvos dalį.

Pastaruoju metu netrūksta gerų ženklų, rodančių spartesnę žinių visuomenės raidą. Lietuvoje daugėja kompiuterių ir darbo vietose, ir namuose. Greičiau nei bet kada auga interneto vartotojų skaičius. Tai sveikintinos, bet toli gražu nepakankamos permainos. Vyriausybė šioje srityje privalo imtis kur kas didesnės iniciatyvos. Nuo žinių visuomenės strategijų rašymo metas pereiti prie konkrečių veiksmų. Visų pirma būtina kuo greičiau integruoti bei susisteminti chaotiškai tvarkytas valstybės duomenų bazes ir imtis šiuolaikinio jų valdymo. Kitas neatidėliotinas žingsnis – jau šiemet pradėti teikti piliečiams bent dalį valstybės paslaugų interneto tinklais ir tokių paslaugų skaičių nuolat plėsti.

Labai svarbu, kad visos gyventojų grupės kuo greičiau patirtų tiesioginę naujų technologijų įtaką savo gerovei, kad dėl riboto šių technologijų vartojimo ateityje neliktų izoliuotų, iš žinių visuomenės išstumtų žmonių. Todėl kuriant elektroninę valdžią privalu laiku žengti ir trečią žingsnį – užtikrinti kiekvieno piliečio teisę į internetą.

Tai galime padaryti sparčiau kompiuterizuodami bibliotekas ir mokyklas, atverdami piliečiams jau turimas kompiuterių klases, numatydami palankius kreditus ar mokesčių lengvatas privačioms interneto kavinėms bei svetainėms steigti, asmeniniams kompiuteriams pirkti.

Gerbiamieji, iš esmės Lietuvos modernizavimas, kartu ir laisvo tautos gyvenimo perspektyvos šiandien priklauso nuo švietimo ir mokslo plėtotės, nuo valstybės investicijų į žmones. Išsilavinimas tampa būtina tiek asmens, tiek tautos savarankiškumo, tiek asmens, tiek tautos gyvenimo sėkmės sąlyga.

Tai ne politinis šūkis, bet dabarties pasaulio patirtimi pagrįsta tiesa.

Ir pozicijoje, ir opozicijoje esančios partijos į Seimo rinkimus ėjo, žadėdamos švietimui skirti prioritetinį dėmesį, tad piliečiai pagrįstai galėjo tikėtis konkrečių žingsnių, gerinančių švietimo kokybę, didinančių jo prieinamumą. Deja, to neįvyko. Imtasi ne gerai apgalvotų reformos darbų, bet deklaratyvių įstatymų ir manipuliavimo valstybės biudžeto eilutėmis. Pradėtos besimokančio jaunimo, mokslo institutų, atskirų aukštųjų mokyklų gąsdinimo akcijos.

Manau, kad metas Seimui ir Vyriausybei nuo vienadienių politinių spektaklių pereiti prie nuoseklios švietimo ir mokslo reformų tąsos. Jos reikia, kad mūsų valstybė pagaliau įstengtų atlikti esminę savo pareigą – suteikti gerą bendrąjį išsilavinimą ir padėti įsigyti profesiją visiems savo piliečiams.

Šiandien vidurinio išsilavinimo nepasiekia apie trečdalis jaunuolių, ketvirtadalis lieka neįgijęs jokios profesijos.

Net nežinome, kiek vaikų iš viso nelanko mokyklos. Noriu atkreipti dėmesį į grėsmingą tendenciją – per laisvės dešimtmetį gerokai sumažėjo mieste, bet padaugėjo kaime gyvenančio jaunimo. Čia jo daugiausia – ir be kvalifikacijos, ir be darbo. Todėl turime žengti seniai numatytus žingsnius.

Pirmiausia Vyriausybė nedelsdama privalo sukurti valstybinį Lietuvos vaikų registrą. Šiuo atveju teisintis pajėgumų stoka, kai net galvijai seniai sunumeruoti, būtų šventvagiška.

Antra, per porą metų turime sukurti visuotinio priešmokyklinio ugdymo sistemą. Skirtingose šeimose augantys mūsų vaikai privalo gauti vienodas mokymosi starto galimybes.

Trečia, visose bendrojo lavinimo mokyklose būtina vaikams užtikrinti socialines mokymosi sąlygas. Turime iki galo sutvarkyti mokinių vežimo į mokyklas reikalus. Dalį šiandien pašalpomis išdalijamų, bet ne visada vaikus pasiekiančių lėšų maistui, drabužiams, mokymo priemonėms galėtume skirti vaikams tiesiogiai per mokymosi įstaigas. Didesnėse mokyklose kuo greičiau turi pradėti dirbti socialiniai pedagogai.

Ketvirta, būtina artimiausiu metu “nuakademinti”, supragmatinti mūsų bendrojo lavinimo mokyklas. Privalome jose suteikti žinių ir gebėjimų, reikalingų savarankiškam jauno žmogaus gyvenimui: turime suteikti tvirtus šiuolaikinio pilietiškumo pagrindus, visuotinio ekonominio ir kompiuterinio raštingumo pradmenis. Per porą metų reikia pasiekti, kad Lietuvos mokyklose vienu kompiuteriu naudotųsi dešimt mokinių, kad visose mokyklose būtų teikiamos kokybiškos profesinio konsultavimo paslaugos. Nedelsiant reikia griauti sienas tarp bendrojo lavinimo ir profesinių mokyklų, kuo greičiau pertvarkyti žemės ūkio mokyklas, sukurti platų technologinių gimnazijų tinklą.

Penkta, turime iš esmės sustiprinti šalies aukštojo mokslo sistemą. Praėjusio amžiaus Lietuvą gynė lietuviškos pradžios mokyklos ir gimnazijos, šio amžiaus Lietuva remsis universitetais ir kolegijomis, todėl studijuojančiam jaunimui būtina gerinti sąlygas. Jau šiemet reikia sukurti realiai veikiančią visuotinę studijų kreditavimo sistemą. Nuosekliai turime plėsti kolegijų tinklą, auginti provincijos universitetus. Per trejus metus Lietuvos studentų skaičius gali viršyti 100 tūkstančių. Tuomet pagal studentų skaičių, tenkantį dešimčiai tūkstančių gyventojų, pasivytume Skandinavijos šalis.

Tačiau ne mažiau svarbu užtikrinti geresnę studijų kokybę. Artimiausiu metu būtina atnaujinti studijų programas, atsisakyti atgyvenusių, plėsti perspektyvias, ypač susijusias su naujomis technologijomis. Daugumą programų reikia papildyti praktikos dalykais. Kaip rodo sociologinės apklausos, beveik 80 nuošimčių aukštųjų mokyklų absolventų, atėję į darbo rinką, pasigenda praktinio profesinio pasirengimo. Didelė dalis pripažįsta, kad studijų metu pakankamai neišmoko nei užsienio kalbų, nei dirbti kompiuteriu.

Šešta, būtina siekti efektyvios mokslo, studijų ir verslo sąveikos. Apmaudu, kad per dešimtmetį Lietuva nesugebėjo atrasti patikimo mokslo valdymo modelio. Vis blaškomės tarp akivaizdžios stagnacijos ir revoliucinių akcijų. Manau, kad šiandien valstybė nuo mokslo įstaigų išlaikymo turi nuosekliai pereiti prie konkrečių, visuomenei svarbių mokslo programų finansavimo. Sykiu, biudžetas iš dalies galėtų remti ir tas taikomojo mokslo programas, į kurias savo lėšas investuoja Lietuvos verslas. Tam nereikia dirbtinai naikinti mokslo institutų, bet būtina sudaryti sąžiningos intelektualios konkurencijos sąlygas, nustatyti racionalius ir skaidrius mokslo programų finansavimo principus bei kriterijus.

Pagaliau turime Lietuvoje pripažinti humanitarinių ir socialinių mokslų svarbą tautos kultūrai ir demokratinei mūsų gyvensenai. Absurdiška, kai tautos mokslo administratoriai, remdamiesi pačių susikurtomis taisyklėmis, nelaiko mokslu tautos kultūrai reikšmingiausių humanitarinių darbų: “Didžiojo lietuvių kalbos žodyno”, “Dainyno”, “Lietuvos Metrikos”, “Lietuvos Statuto”, rengimo. Ne mažiau absurdiška, kai viena Lietuvos ministerija iš biudžeto išlaiko kelis agrarinius institutus, o kita iš to paties biudžeto steigia ir finansuoja viešąsias įstaigas žemės ūkio tyrimams atlikti ir žemdirbiams konsultuoti.

Ir septinta, per artimiausius metus privalome sukurti šiuolaikinę suaugusiųjų mokymosi sistemą. Tai būtina priemonė nedarbui ir skurdui mažinti, kartu ir būtina sąlyga žinių visuomenei rastis bei egzistuoti. Tam kuo greičiau reikia sujungti į visumą šiandien uždarai veikiančias darbo rinkos mokymo, profesinių ir aukštųjų mokyklų sistemas. Persikvalifikavimo, konsultavimo paslaugas piliečiams turėtų teikti ne tiek specialūs darbo rinkos mokymo centrai, kiek universitetai ir profesinės mokyklos. Lietuvai šiandien reikia atvirų universitetų, atvirų profesinio mokymo centrų. Reikia mokyklų, kurios žmonėms siūlytų ne tik nuoseklių studijų programas, bet ir mokymosi modulių įvairovę.

Kita vertus, už suaugusiųjų švietimą vis daugiau atsakomybės turėtų prisiimti savivaldybės. Pertvarkydamos mokyklų tinklą, stiprindamos kultūros institucijas, jos privalo galvoti ir apie suaugusių piliečių nuolatinio lavinimosi galimybes. Beveik keturi tūkstančiai Lietuvos bibliotekų, pavertus jas šiuolaikinėmis informacijos ir konsultavimo įstaigomis, gali tapti ir stipriais švietimo centrais.

Kaip jau minėjau, mūsų laisvei šiandien trūksta patikimos demokratinės tvarkos, tvarkos, kuri remtųsi teisingumu ir tiesa. Tokią tvarką turime kurti, stiprindami tiek politinę bei teisminę valdžią, tiek valstybės tarnybą, tiek visuomenės savivaldą.

Stipri demokratinė valstybė neįmanoma be stiprių partijų, be stiprios politinės valdžios. Mūsų partijos vis dėlto tebėra silpnos, todėl sveikintinos jų pastangos tiek vienytis, tiek atsinaujinti. Tokiais keliais eidami šiandien tvirtėja ir Lietuvos socialdemokratai, ir konservatoriai. Rimtų sunkumų patiria pirmąsyk prie valstybės vairo stojusios Liberalų ir Socialliberalų partijos.

Apmaudu, kad jos neretai kartoja valdžioje buvusiųjų klaidas. Viena didžiausių – strateginiam valstybės projektavimui per menkai pasitelkiamas intelektualus visuomenės potencialas, kartais vis dar žiūrima į Lietuvą kaip į savo tėvoniją, stengiamasi be viešų argumentų, be tarimosi primesti jai partijos valią. Kita yda – nepasitikima valstybės tarnautojais, norima į visas įmanomas vietas, net į mokyklų ir ligoninių vadovų kėdes, susodinti “savus” žmones. Ir toliau išlieka migloti valdančiųjų partijų ir jas rėmusių verslo struktūrų ryšiai.

Dėl šių akivaizdžių silpnumo ženklų Lietuvos piliečiai partijomis nelinkę pasitikėti. Jie nėra tikri, ar partijos išties atstovauja jų interesams. Manau, kad tik atvira ir savarankiška partijų veikla gali šį įtarumą mažinti.

Todėl dar buvusiam Seimui pateikiau Politinių partijų ir organizacijų finansavimo įstatymo pataisas, siūlydamas partijoms atsisakyti juridinių asmenų paramos ir pasitenkinti tik iš gyventojų bei biudžeto gaunamomis lėšomis. Šio mano pasiūlymo tuomet neparėmė nė viena parlamentinė partija. Ar jis sulauktų jūsų, naujojo Seimo, pritarimo? Gal tai būtų tinkamas naujosios politikos patikrinimas?

Nesuteikia partijoms didesnio žmonių pasitikėjimo ir tai, kad jos menkai sugeba bendradarbiauti, kad labai dažnai dėl siauro partinio intereso aukoja galimybę susitarti ir veikti išvien.

Mūsų partijoms gerokai stinga to, ką V.Kavolis pavadino “kultūriniu liberalizmu” – atvirumo kitoms ideologijoms ir pažiūroms, mokėjimo nuo idėjų kovos pereiti prie idėjų sąveikos. Šiuolaikinei demokratijai tokios partijų savybės būtinos, tik nereikia jų tapatinti su politiniu cinizmu ir pažiūrų neturėjimu.

Politinę valdžią stiprina sprendimų viešumas. Sveikintinos šio Seimo pastangos rengti viešus įstatymų svarstymus, tačiau tokie svarstymai turėtų būti ne proginiai, bet nuolatiniai. Manau, kad Lietuvos Seimas privalėtų tapti ta vieta, kurioje būtų pateikiami ir viešai aptariami ne tik įstatymai, bet ir visi svarbiausi tautos bei valstybės gyvenimo klausimai. Aptariami ne tik dalyvaujant Seimo nariams, bet ir piliečiams.

Gerbiamieji, mūsų valstybei ypač pavojingas būtų ekonominių nusikaltimų ir politinės galios susijungimas. Jis galutinai pakirstų teisingumą, sugriautų valstybės pagrindus. Įspėjantys šventojo Augustino žodžiai: valstybė be teisingumo tėra tik plėšikų gauja. Šiandien turime būti jautrūs visiems be išimties nusikalstamos ir politinės veiklos vienijimosi ženklams. Bet kokiomis aplinkybėmis privalu išsaugoti gana sunkiai pastaruoju metu įgytą Specialiųjų tyrimų tarnybos, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento savarankiškumą, užtikrinti teismų nešališkumą.

Būtina pagaliau ištirti ir išnagrinėti seniai iškeltas bylas dėl itin sunkių ekonominių nusikaltimų. Štai koncernui EBSW baudžiamoji byla dėl iššvaistytų 81 milijono litų iškelta dar 1995 metais, perduota teismui 1998 metais, o dėl tyrimo trūkumų pradėta nagrinėti tik šiemet. Štai kita – “Luokės” byla. Iškelta 1997 metais, dalimis perduota teismui, bet iki šiol nebaigta. Policija, prokuratūra ir teisėjai jos neįveikia iki šiol. Skandalingoji “Jūros” išgrobstymo byla iškelta 1996 metais, vėliau padalyta į 16 bylų, tačiau nė viena iš jų nebaigta, o kaltininkai nenubausti. Neišvengiamai privalo pasiekti teismą ir tilto per Bražuolę sprogdinimo, J.Abromavičiaus bei G.Sereikos nužudymo ir kitos bylos. To reikalauja teisingumas. To turėtų reikalauti ir valstybės pareigūnų savigarba.

Visuomenės teisingumo jausmas šiandien pažeidžiamas ir dėl esamų įstatymų spragų. Todėl tikiuosi, kad jūs, gerbiamieji Seimo nariai, pritarsite mano pateiktoms Baudžiamojo proceso kodekso pataisoms ir patobulinsite esamą bylų tyrimo bei nagrinėjimo tvarką. Tačiau svarbiausia, kad patys teisėtvarkos pareigūnai nuosekliai gintų teisingumą ir pirmieji reikalautų keisti įstatymo raidę, jei ji prieštarauja teisingumui ar sveikam protui. Civilizuotoje valstybėje žmogus negali būti teisiamas ar įkalinamas už naminį alų ar dvidešimt nervus raminančio vaisto diazepamo tablečių.

Gerbiamieji, ar sustiprės mūsų valstybė, ar atsiras daugiau teisingumo mūsų gyvenime, labai priklauso nuo valdymo reformų sėkmės. Iki šiol jos vyko ir paviršutiniškai, ir chaotiškai. Per dešimtį nepriklausomybės metų taip ir nesugebėjome sukurti modernios, nedidelės, bet efektyvios valstybės tarnybos. Ir ne tik todėl, kad nemokėjome. Jos nesistengė formuoti mūsų politikai, kurie į tarnautojus buvo ir, atrodo, tebėra linkę žiūrėti tik kaip į nuolankius jų valios vykdytojus. Už paklusnumą atsilyginta neproporcingai dideliais atlyginimais ir žemesnių pareigūnų savivalei atiduotais Lietuvos žmonėmis. Taip kurta ne savarankiškų piliečių, bet savavalių valdininkų valstybė. Kokiu pražūtingu keliu eita, parodė mūsų valdžios bejėgystė Rusijos krizės akivaizdoje.

Todėl pernai iškeltą biurokratijos saulėlydžio idėją būtina įgyvendinti iki galo. Visuomenei per brangu išlaikyti neefektyvią valdininkiją. Manau, kad naujoji Vidaus reikalų ministerija, pasitelkusi nepriklausomus ekspertus, šiemet turėtų visuomenei pateikti detalų planą, kaip ir kada bus iš esmės modernizuota valstybės tarnyba ir viešasis administravimas.

Kaip ir kada bus įdiegta valstybės valdymo nuolatinio vertinimo, visų įstaigų vidaus audito sistema? Šiandien privalome iš esmės patobulinti Valstybės tarnybos įstatymą. Reikia daug aiškiau apibrėžti tarnautojų atsakomybę, griežtomis teisinėmis priemonėmis užkirsti kelius korupcijai ir privačių bei viešų interesų konfliktams, tiksliai reglamentuoti tarnautojų ir politikų santykius. Argi normalu, kai tarnybos taisykles šiurkščiai pažeidę pareigūnai ir toliau eina savo pareigas, o atleisti ir vėl teismų grąžinami į darbą? Tarp valstybės tarnautojų turime sukurti sveiką konkurenciją – sąžiningą, kvalifikuotą, iniciatyvų darbą privalu deramai vertinti ir skatinti. Mums reikia, kad šioje tarnyboje dirbtų kuo daugiau jaunų, gerai išsilavinusių, savarankiškai ir strategiškai mąstančių žmonių, sumanių vadybininkų. Be tokių žmonių nebus nei tikro strateginio planavimo, nei išties programinio biudžeto, nei efektyvaus valstybės valdymo.

Per artimiausius metus privalome iki galo suderinti valstybės ir savivaldybių santykius. Lietuvos savivaldybės, valsčiai pagaliau turi įgyti tikrą savivaldą ir prisiimti visišką atsakomybę už savo sprendimus. Manau, kad joms būtina perduoti didžiąją dalį apskričių funkcijų, o pačias apskritis pertvarkyti į nedideles, iš valsčių atstovų sudaromas regionų plėtros institucijas. Tikrai nėra prasmės naikinti vienų apskričių ir kurti kitas. Tokių reformų neįmanoma pagrįsti nei Europos pavyzdžiais (jie labai įvairūs), nei finansiniais ar vadybiniais argumentais.

Šiandien kur kas svarbiau, užuot įsivėlus su žemaičiais į mūšį dėl Telšių ateities, skubiai sumažinti esamas apskritis, įsteigti prie jų regionų plėtros tarybas, parengti detalius regionų gaivinimo projektus ir, gavus paramą iš struktūrinių Europos Sąjungos fondų, imti juos įgyvendinti. To šiandien labiausiai reikia skurstančiai, nedarbo prislėgtai Lietuvos provincijai.

Gerbiamieji, socialinė, ūkinė, kultūrinė mūsų regionų plėtra – vienas didžiausių šiandienos uždavinių. Tai labai įvairūs ir konkretūs darbai, bet jų paskirtis viena – mūsų bendra gerovė. Šiuos darbus galime sėkmingai įveikti tik sutelkę valstybės institucijų, savivaldybių, verslo, nevyriausybinių organizacijų, Bažnyčios, visų savo kraštui neabejingų piliečių jėgas. Tai veikla, kuri mums leistų pasijusti ir tapti savo likimą lemiančių piliečių bendruomene.

“Mes – Lietuva”, – su tautiniu pasididžiavimu tardavo Didžiosios Kunigaikštystės bajorai. Ryžkimės pagaliau ir šiandien garsiai sau pasakyti: mes – Lietuva.

Mes, Lietuva, atkūrėme savo valstybę, sugrįžome į civilizuotą pasaulį, esame pajėgūs jame gyventi ir susikurti savo bei vaikų gerovę čia, savo tėvynėje. Nes mus gali jungti, mus jungia ne prievarta ir neapykanta, bet laisvė ir iš jos kylantys tarpusavio įsipareigojimai.

1863 metų sukilėlio bute per kratą buvo rastas “Lietuvių katekizmas”. Jame į klausimą “Kas yra lietuvis?”, atsakoma: – “Tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto”. Matyt, taip į šį esminį klausimą turėtume atsakyti ir mes, laisvi laisvos žemės žmonės. Ačiū jums. (Plojimai)

A.KREGŽDĖ (l.e.p.Seimo kancleris). Jo Ekscelencija Prezidentas išeina.

PIRMININKAS. Pagal mūsų darbotvarkę turėtų būti pertrauka. Aš siūlau padaryti 10 min. pertrauką. 10 min. pertrauka.

Pertrauka

2001 m. balandžio 19 d. (ketvirtadienio) darbotvarkė

PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS). Mielieji kolegos, išklausėme labai svarbų Prezidento pranešimą. Dabar grįžkime prie mūsų reikalų. Pirmas reikalas, kurį turime sureguliuoti, yra mūsų darbotvarkė. Darbotvarkė buvo patvirtinta nustatytu laiku. Ji yra šiek tiek papildoma, taip bent siūlo Seniūnų sueiga. Konkrečiai popietinėje darbotvarkėje po Privatizavimo komisijos pirmininko akademiko E.Vilko ataskaitos būtų Seimo nutarimo “Dėl Privatizavimo komisijos pranešimo apie privatizavimo eigą 2000 metais” projektas. Tai vienas punktas. Antras punktas, nors atrodo, buvo sutarta dėl diskusijos, 1-6 darbotvarkės punktas, bet Seniūnų sueigoje pozicijos išsiskyrė, dėl to mes turėsime galutinai apsispręsti. Taigi pirmiausia dėl papildomo 2-4b darbotvarkės punkto. Ar galime sutikti, kad būtų tas papildomas klausimas? Gerai. Siūlo Ekonomikos komitetas. Prašom. Kolegos, prašom prie šoninių mikrofonų. Ar čia, prašom. Pirma kolega K.Rimšelis. Prašom.

K.RIMŠELIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, aš tik noriu atkreipti dėmesį, kad tas nutarimo projektas nebuvo svarstomas Seniūnų sueigoje. Jis nebuvo svarstomas Seniūnų sueigoje. Po Privatizavimo komisijos ataskaitos nutarimo projektas nebuvo svarstomas. Net nebuvo diskusijos ir jokio sprendimo nebuvo priimta.

PIRMININKAS. Aš su tuo patikslinimu galiu sutikti, bet visos ataskaitos, kurios iki šiol Seime buvo nagrinėjamos, buvo palydimos vieno ar kito nutarimo. Kokį priimsime, yra Seimo valia, o šiuo atveju yra toks siūlymas, taigi teks dėl to balsuoti. Prašom, V.Andriukaitis.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, kadangi mes labai stipriai vėluojame, jau 12 val. ir kelios minutės, mūsų darbotvarkė aiškiai bus perkrauta ir gali atsitikti, kad mes nespėsime visų klausimų išnagrinėti. Todėl frakcijos vardu siūlyčiau Cukraus įstatymo pateikimą perkelti į antradienio posėdžio darbotvarkę. Taip mes sutaupytume šiandien laiko.

PIRMININKAS. Mielieji kolegos, susitarkime dėl visko iš eilės. Ar dar yra kokių papildomų siūlymų? J.Veselka, prašom. Ačiū. Mielieji kolegos, iš eilės. 2-4b punktas. Sutinkame ar reikia balsuoti? Siūlo komitetas, Seimas sprendžia, įrašome ar ne.

A.VIDŽIŪNAS.Pone posėdžio pirmininke.

PIRMININKAS. Prašau. Kolega A.Vidžiūnas.

A.VIDŽIŪNAS. Darbotvarkei pritarta Seniūnų sueigoje ir tada dėl jos tik balsuojama. Jokio Ekonomikos komiteto siūlymo Seniūnų sueigoje nebuvo. Tegul išsiaiškina valdžia. O aš siūlau jums, pirmininke, nedalyvauti valdžios nesusipratimuose.

PIRMININKAS. Aš turiu šiek tiek kitą nuomonę, bet kol kas nesiginčykime. Paklausykime kolegos G.Šileikio.

G.ŠILEIKIS. Gerbiamieji kolegos, dėl 1-6 punkto, dėl diskusijos. Čia turima mintyje po Prezidento metinio pranešimo?

PIRMININKAS. Šiuo atveju turėta minty diskusija apie padėtį krašte.

G.ŠILEIKIS. Jeigu konkrečiai apie padėtį krašte, aš manau, tada turėtų būti kitaip formuluojama. Labai konkrečiai, aiškiai ir turi būti pasakoma, kad dėl padėties krašte diskusija visų frakcijų, politinių partijų. Jeigu diskusija po Prezidento metinio pranešimo, aš esu kategoriškai prieš. Labai gerai, ačiū, kad Jo Ekscelencija padarė pranešimą, ir visi mes su konkrečiais siūlymais, savo pastabomis (ir partijos, ir Seimo nariai) galime kreiptis ir kartu su juo padiskutuoti. Atskiros diskusijos aš tikrai siūlyčiau nerengti. Frakcijos vardu.

PIRMININKAS. Prašom, dar kartą kolega K.Rimšelis.

K.RIMŠELIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, aš norėčiau pasakyti, kad kalbėdamas apie diskusiją, kuri numatyta darbotvarkėje punktu 1-6, jūs vis dėlto leidžiate sau truputį interpretuoti. Seniūnų sueigoje buvo kalbama, kad po Prezidento metinio pranešimo, o ne apie padėtį krašte. Truputį klaidinate Seimo plenarinio posėdžio narius. Norėčiau pasakyti, kad, kaip ir minėjote, Seniūnų sueigoje dėl tos diskusijos bendros išvados, pritarimo, sutarimo nebuvo. Liberalų sąjungos frakcijos pozicija yra tokia. Metinis pranešimas yra padarytas ir jau diskutuojama, žiniasklaidai yra pateikiamos atskirų Seimo narių tam tikros versijos. Kitas dalykas yra, kad raštu pranešimas buvo išdalintas per posėdį. Dar vienas motyvas, Konstitucijoje nėra numatyta tokių diskusijų po Prezidento metinio pranešimo. Liberalų frakcijos vardu aš siūlau, kad šis klausimas būtų išbrauktas iš darbotvarkės.

PIRMININKAS. Mielieji kolegos, aš siūlau nedebatuoti, nes dėl turinio, dėl kitų klausimų pakankamai buvo diskutuota Seniūnų sueigoje. Reikia tiesiog balsuoti, ar paliekame šį klausimą darbotvarkėje, ar ne. Tai yra reikalo esmė. Bet aš siūlau kol kas susitarti dėl kitų dviejų siūlymų, kurie, atrodytų, yra paprastesni. Gal nuo paties paprasčiausio pradėkime. Opozicijos lyderis siūlo išbraukti iš darbotvarkės 2-10 punktą. Sutinkame? (Balsai salėje) Ačiū. Taigi vienas klausimas išspręstas. Taip, perkelti į antradienį. Dėl 2-4b klausimo. Kaip jau sakiau, po ataskaitų paprastai būna įvertinimas arba nutarimas, tai yra Statuto 206 straipsnis. Ir galų gale… Atsiprašau, yra kitas Statuto straipsnis, pagal kurį galima papildomai įrašyti į darbotvarkę. Aš siūlyčiau, mielieji kolegos, nesiginčyti lygioje vietoje. O jeigu reikia, galima balsuoti. Nebūtinai turi būti visuotinis sutarimas. Aš siūlau be didelių ginčų 2-4b punktą, t.y. pateikimą, įrašyti. Sutinkame? Ačiū. Klausimas išspręstas. Dabar kviečiu registruotis. (Balsai salėje) Balsuoti? Prašau. Jokių problemų. Prašom registruotis ir balsuosime. Minutėlę dar. Kolega K.Bobelis. Prašom.

K.BOBELIS. Aš esu užsirašęs. Mūsų darbo grupės pirmininkas dėl Pensijų įstatymo 32, 23 punktų pakeitimo sakė, kad šis klausimas šiandien bus įrašytas į darbotvarkę, nes jis yra išspręstas ir nutarimas priimtas. Bet dabar nėra darbotvarkėje. Aš norėčiau žinoti, kodėl jis atidėtas?

PIRMININKAS. Daktare, yra sutarta, kad bus antradienio darbotvarkėje. Mielieji kolegos, dabar prašom registruotis ir balsuosime dėl dviejų dalykų: tai yra dėl 2-4b punkto – dėl Seimo nutarimo “Dėl Privatizavimo komisijos pranešimo apie privatizavimo eigą 2000 metais” projekto įtraukimo į darbotvarkę ir dėl 1-6 punkto, ar paliekame jį darbotvarkėje, nes šis klausimas buvo anksčiau patvirtintoje darbotvarkėje. Prašom registruotis.

Užsiregistravo 100 Seimo narių. Tai dabar, kolegos, dėmesio! Balsuojam dėl 2-4b punkto įtraukimo į darbotvarkę, nes čia yra papildomas siūlymas. Taigi kas už tai, kad šis siūlomas Seimo nutarimo projektas Nr.589 būtų įtrauktas į darbotvarkę? Kas už įtraukimą, prašom balsuoti.

Už – 60, prieš – 32, susilaikė 3. 2-4b punktas įtraukiamas į popietinę darbotvarkę. Dabar, mielieji kolegos, dėl 1-6 punkto. Kadangi tai buvo patvirtintoje darbotvarkėje, čia yra atvirkštinis balsavimas. Kas už tai, kad šitas punktas būtų išbrauktas iš darbotvarkės? Kas mano kitaip, t.y. mano, kad turi būti palikta, balsuoja prieš arba susilaiko. Registracija? Prašom dar kartą registruotis. Kolegos, dėmesio, dar sykį registruojamės!

Kolega A.Vazbys. Prašom.

A.VAZBYS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, aš norėjau paprašyti, kad jūs dar kartą pakartotumėte ir suformuluotumėte, kaip balsuojam. Ar tai yra alternatyvus balsavimas ir ką reiškia už, ir ką reiškia prieš?

PIRMININKAS. Užsiregistravo 100 Seimo narių. Balsuojam, kad būtų išbrauktas 1-6 darbotvarkės punktas, nes ankstesnėje darbotvarkėje jisai buvo tada, kai Seimas oficialiai tvirtino. Taigi kas už tai, kad diskusija būtų išbraukta, balsuoja už. Kas mano, kad diskusija turi likti, balsuoja prieš arba kaip nors kitaip. Prašom balsuoti. Už išbraukimą – už, už tai, kad diskusija būtų, – prieš.

Už išbraukimą – 46, prieš – 49, susilaikė 2. Diskusija lieka.

Mielieji kolegos, ar reikia dar vieno balsavimo, ar galim patvirtinti darbotvarkę su šiais patikslinimais? Ačiū.

Seimo rinkimų įstatymo 23 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.IXP-305(2*) (priėmimas)

Tada kompleksinis 1-2 darbotvarkės punktas. Pranešėjas – kolega K.Rimšelis. Prašom į tribūną. Prašom. Gal pirma, gerbiamasis pranešėjau, pasakytumėte porą žodžių, ką reiškia visas šis komplektas, o po to imtumės 1-2a, tai yra Seimo rinkimų įstatymo tam tikro straipsnio keitimo įstatymo projekto, kurio registracijos Nr.IXP-305? Bet gal pirma porą žodžių dėl viso paketo.

K.RIMŠELIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Šis įstatymų paketas nuo Nr.IXP-305 iki Nr.IXP-320 yra pateikiamas svarstyti. Įstatymų projektų paketas svarstomas įgyvendinant Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą. Pagal jo 9 straipsnį Vyriausybė buvo įpareigoja parengti įstatymų, kuriais buvo nustatomas šių įstatymų subjektų darbo apmokėjimas, pakeitimų projektus. Į juos įkeliama papildoma nuostata, kad nuo minėtų įstatymų nustatytos darbo apmokėjimo tvarkos įgyvendinimo pradžios neturi būti taikomos keičiamos įstatymais nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos. Tai trumpai būtų tiek. Plačiau buvo pateikta per svarstymą, taigi dabar…

PIRMININKAS. Ačiū, kad trumpai drūtai priminėte reikalo esmę. Dabar mes galim imtis jau pirmojo įstatymo. Čia yra pateikta kolegos J.Razmos pataisa, bet kaip, kolegos, kurie turite pataisos tekstą, matot, pateikta pavėluotai, vadinasi, pagal Statuto 155 straipsnį mums nagrinėti neišeina. Gal dėl šventos ramybės J.Razmą prašom pasakyti porą žodžių, bet, deja, Statutas ne tamstos pusėje. Prašom. J.Razma.

J.RAZMA. Jeigu Seimas atidėtų tų trijų projektų priėmimą kitam posėdžiui, gal tada Statutas būtų palankesnis man. Šiaip mano siūlymas yra, sakyčiau, teisinio pobūdžio, ne kokio nors politinio, norint kaip nors kitaip reglamentuoti tuos atlyginimus. Aš atkreipiau dėmesį, kad ne visai aiškiai yra įvedamos sąvokos, sakysim, rinkimų laikotarpis, kai yra kitokia atlyginimų mokėjimo tvarka. Jis niekur nėra apibrėžtas, finansininkams bus problemų. Kita vertus, Vyriausiosios rinkimų komisijos nariai suskirstomi į dvi kategorijas pagal keistą principą, pagal tai, ar jie kur nors kitur dar dirba ar nedirba. Jeigu niekur kitur nedirba, vadinasi, jie čia gali gauti didesnį uždarbį. Tai Vyriausioji rinkimų komisija tampa lyg kokia šalpos organizacija. Žodžiu, jeigu į jos narius pakliūtų nemažai bedarbių, jie čia galėtų neblogai užsidirbti. Todėl aš ir siūlau išspręsti reikalus kiek kitaip, kad komisijos pirmininkas gautų atlyginimą pagal naują įstatymą, o visiems komisijos nariams ir pavaduotojams pagal 1 dalį būtų mokama pagal jų darbą, pagal dalyvavimą posėdžiuose.

PIRMININKAS. Gerbiamasis pranešėjau, prašom. Jūsų nuomonė, kaip jūs pasakysite, taip ir darysim.

K.RIMŠELIS. Visų pirma, gerbiamasis posėdžio pirmininke, kaip jūs ką tik pasakėte, paprasčiausiai tai yra ne laiku įregistruota išvada. Kitas dalykas, aš neturiu teisės ir nesu įpareigotas daryti pertrauką, siūlyti skelbti tokią pertrauką. Komitetas pritarė šioms pataisoms, bet iš tikrųjų tam tikra problema yra. Formuluotės buvo labai ilgai derintos ir iš tikrųjų yra dirbantys ir nedirbantys komisijos nariai. Gyvenimas yra taip suskirstęs, kad vieni yra dirbantys tik rinkimų metu ir pasirengimo rinkimams metu, o yra tam tikra komisijos narių grupė, kuri dirba nuolat. Mes labai ilgai ieškojome formuluočių, kurios kaip nors tai sujungtų. Aš suprantu, kad jos gali būti netobulos, bet dabar yra komiteto bei išvadų rengėjų išvados pateiktos ir komiteto yra pritarta. Todėl aš esu komiteto įpareigotas pateikti pagrindinio komiteto išvadas, kurios yra: bendru sutarimu pritarti teikiamam įstatymo projektui.

PIRMININKAS. Mielieji kolegos, tada mums nieko kito nelieka, kaip imtis priėmimo darbo. Pats teikiamas projektas yra iš vieno straipsnio. Tai ar nori kas kalbėti dėl to straipsnio, ar galim iškart dėl viso įstatymo, jeigu kas pageidauja, dėl balsavimo motyvų? Prašom. J.Razma. Prašom. Mielieji kolegos, jeigu dėl balsavimo motyvų niekas nenori kalbėti, prašom dar kartą registruotis ir balsuosim.

Užsiregistravo 73 Seimo nariai. Mielieji kolegos, dėmesio! Kas už tai, kad būtų priimtas Seimo rinkimų įstatymo 23 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas? Prašom balsuoti, kas už, kas prieš, kas susilaiko. Balsavimas pradėtas.

Už – 69, prieš – 1, susilaikė 2. Seimo rinkimų įstatymo 23 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas priimtas.

Prezidento rinkimų įstatymo  21 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.IXP-306(2*) (priėmimas)

Kitas įstatymo projektas – Prezidento rinkimų įstatymo 21 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas.

K.RIMŠELIS. Čia yra lygiai tas pat. Prezidento rinkimų komitetas tobulina įstatymo projektą. Jo esmė yra tokia. Kadangi keičiamo įstatymo straipsnio norma taip pat nustato rinkimų komisijų darbo apmokėjimą, todėl Teisės departamentas turėjo pastabą galiojančio įstatymo straipsnyje nesiūlyti keisti paskutinės sakinio normos. Mes siūlome jos atsisakyti kaip perteklinės. Todėl “suvienodinant rinkimų komisijų darbo apmokėjimą trijų valdžios institucijų rinkimuose”. Toliau esmė liko ta pati. Komiteto išvada yra pritarti patobulintam įstatymo projektui. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, vėl yra kolegos J.Razmos siūlymas. Tada laikykimės to principo, dėl kurio jau sutarėme nagrinėdami 2a punktą. Mielieji kolegos, ar nori kas nors kalbėti dėl balsavimo motyvų? Ne? J.Razma.

J.RAZMA. Aš kalbėčiau prieš, nes nepriėmus mano pataisos, manyčiau, lieka teisiškai nekorektiškos formuluotės. Ta pati problema dėl rinkimų laikotarpio neapibrėžtumo, dėl komisijos narių skirstymo pagal tai, ar jie kitur dirba ar nedirba. Jeigu dirba kitur, bet dar pakankamai aktyviai dirbs ir Vyriausiojoje rinkimų komisijoje, jų bus blogesnė padėtis negu tų, kurie nedirbs kitur, bet truputėlį darbuosis Rinkimų komisijoje. Čia nenormaliai suskirstyta. Man atrodo, reikėjo daugiau dėmesio parodyti šioms formuluotėms ir buvo galima rasti normalią išeitį. Gal net reikėjo papildyti Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų įstatymą įrašant vieną eilutę dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos narių atlyginimo, o čia duoti bendrą nuorodą.

PIRMININKAS. Ačiū. Daugiau niekas nenori kalbėti diskusijoje. Ar reikia dar kartą registruotis, ar galime iš karto balsuoti dėl priėmimo? Nereikia? Prašom pasiruošti balsuoti. Kas už tai, kad būtų priimtas Prezidento rinkimų įstatymo 21 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, prašom balsuoti.

Už – 64, prieš – 1, susilaikė 2. Prezidento rinkimų įstatymo 21 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas priimtas.

Konstitucinio Teismo įstatymo 16 straipsnio papildymo ir pakeitimo  įstatymo projektas Nr.IXP-308* (priėmimas)

2c klausimas – Konstitucinio Teismo įstatymo 16 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektas. Prašom, gerbiamasis pranešėjau.

K.RIMŠELIS. Čia vėl reikėtų kalbėti apie įstatymų paketą, t.y. nuo Nr.IXP-308 iki Nr.IXP-314. Šie įstatymai įeina į Vyriausybės teikiamų įstatymų projektų bloką, susijusį su Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įgyvendinimu. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas apsvarstė visą šį Vyriausybės teikiamų projektų bloką. Konstitucinio Teismo įstatymo 16 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymas Nr.IXP-308, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 31 straipsnio papildymo įstatymas Nr.IXP-309 ir Įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų” pripažinimo netekusiu galios įstatymas Nr.IXP-310. Komitetas pritarė be pakeitimų. Komitetas pritardamas Teisės departamento išvadoms nusprendė patikslinti kai kuriuos projektus ir iš esmės jiems pritarta.

PIRMININKAS. Mielieji kolegos, ar nori kas nors kalbėti dėl balsavimo motyvų, ar iš karto galime priimti. Prašome registruotis. (Balsai salėje) Ne, negalima, nes čia atskiri įstatymai. Už kiekvieną reikės balsuoti atskirai. Norint taupyti laiką siūlau nekalbėti dėl balsavimo motyvų dėl kiekvieno. Jeigu kas nors pageidauja, tai dėl visų. Prašom registruotis.

Užsiregistravo 61 Seimo narys. Prašome pasiruošti balsuoti. Kas už tai, kad būtų priimtas Konstitucinio Teismo įstatymo 16 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymas, prašom balsuoti. Prašom balsuoti.

Už – 57, susilaikė 1. Konstitucinio Teismo įstatymo 16 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymas priimtas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 31 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr.IXP-309* (priėmimas)

Mielieji kolegos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 31 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr.IXP-309. Pranešėjau, čia jau galime iš karto eiti?

K.RIMŠELIS. Taip. Čia visas blokas ir aš pateikiau visus iš eilės.

PIRMININKAS. Mielieji kolegos, ar pageidauja kas nors kalbėti dėl balsavimo motyvų? Ačiū. Galime iš karto balsuoti? Prašom. Taigi pasiruošiame balsuoti. Kas už tai, kad būtų priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 31 straipsnio papildymo įstatymas, prašom balsuoti.

Už – 48, susilaikė 1 Seimo narys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 31 straipsnio papildymo įstatymas priimtas.

Dabar Įstatymo ”Dėl teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų” pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas. Ar nori kas nors kalbėti dėl balsavimo motyvų? Ačiū. Ar galime iš karto balsuoti? (Balsai salėje) Registruotis? Prašom. Registracija. Kolegos, registruojamės.

Užsiregistravo 56 Seimo nariai.

Įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų" pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas Nr.IXP-310* (priėmimas)

Mielieji kolegos, kas už tai, kad būtų priimtas Įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų” pripažinimo netekusiu galios įstatymas, prašom balsuoti.

Už – 49, susilaikė 3 Seimo nariai. Įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų” pripažinimo netekusiu galios įstatymas priimtas.

Valstybės saugumo departamento įstatymo 27 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr.IXP-311(3*) (priėmimas)

Ir imamės Valstybės saugumo departamento įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto.

Ar pranešėjas norėtų ką pasakyti? Ačiū. Ar dėl balsavimo motyvų norėtų kas kalbėti? Mielieji kolegos, čia yra įstatymas iš 2 straipsnių. Ar reikia balsuoti dėl kiekvieno? Ačiū. Ar galim iš karto balsuoti dėl viso? Ačiū. Tai prašom pasiruošti balsuoti. Kas už tai, kad būtų priimtas Valstybės saugumo departamento įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymas? Prašom balsuoti.

Už – 50, susilaikė 1 Seimo narys. Valstybės saugumo departamento įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymas priimtas.

Tarnybos Lietuvos Respublikos prokuratūroje statuto papildymo įstatymo projektas Nr.IXP-312(2*) (priėmimas)

Imamės įstatymo Tarnybos prokuratūroje statuto papildymo įstatymo projekto. Ar nori kas kalbėti dėl balsavimo motyvų? Galim iš karto balsuoti? Prašom balsuoti.

Už – 48, susilaikė 1. Tarnybos Lietuvos Respublikos prokuratūroje statuto papildymo įstatymas priimtas.

Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 19 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr.IXP-313(3*) (priėmimas)

Kolegos, kitas klausimas – Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 19 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Ar norėtų kas kalbėti dėl balsavimo motyvų? Ačiū. Ar galim iš karto balsuoti? Prašom registruotis. Registracija.

Užsiregistravo 62 Seimo nariai. Mielieji kolegos, prašom pasiruošti balsuoti. Kas už tai, kad būtų priimtas Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 19 straipsnio pakeitimo įstatymas? Prašom balsuoti.

Už – 57, susilaikė 1. Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 19 straipsnio pakeitimo įstatymas priimtas.

Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 23 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr.IXP-314(3*) (priėmimas)

Ir dar vienas – Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 23 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Ar nori kas kalbėti dėl balsavimo motyvų? Ačiū. Galim iš karto balsuoti? Prašom pasiruošti balsuoti ir balsuoti. Kas už tai, kad būtų priimtas Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 23 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas? Balsavimas pradėtas.

Už – 48, susilaikė 1. Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 23 straipsnio pakeitimo įstatymas priimtas.

Seimo kontrolierių įstatymo 30 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr.IXP-315(2*) (priėmimas)

Seimo kontrolierių įstatymo 30 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Pranešėjas norėtų tarti porą žodžių. Kolegos, dėmesio, paklausom!

K.RIMŠELIS. Gerbiamieji Seimo nariai, įstatymo projektų nuo Nr.IXP-315 ir iki 317 esmė visų trijų yra ta pati, tai yra keičiamu įstatymu nustatoma Seimo kontrolieriams darbo atlyginimo vienetai pagal VDU, ten yra keičiama į paskutinio mėnesio VMDU. Visuose trijuose įstatymuose kalbama apie tą patį. Pagrindinis komitetas pritarė.

PIRMININKAS. Ačiū. Mielieji kolegos, ar nori kas kalbėti dėl balsavimo motyvų? Ačiū. Ar galim iš karto balsuoti? Prašom balsuoti. Kas už tai, kad būtų priimtas Seimo kontrolierių įstatymo 30 straipsnio pakeitimo įstatymas? Balsavimas pradėtas.

Už – 54, susilaikė 1 Seimo narys. Seimo kontrolierių įstatymo 30 straipsnio pakeitimo įstatymas priimtas.

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 26 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.IXP-316(2*) (priėmimas)

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 26 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas. Ar nori kas kalbėti dėl balsavimo motyvų? Ačiū. Ar galim iš karto balsuoti? Prašom pasiruošti balsuoti. Kas už tai, kad būtų priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 26 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas? (Balsas salėje) Pridėsim balsą.

Už – 45, susilaikė 2. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 26 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas priimtas.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr.IXP-317(2*) (priėmimas)

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Ar nori kas kalbėti dėl balsavimo motyvų? Ačiū. Tada prašom registruotis. Prašom registruotis.

Užsiregistravo 67 Seimo nariai. Mielieji kolegos, dar sykį klausiu, ar niekas nenori kalbėti dėl balsavimo motyvų? Ačiū. Prašom balsuoti. Kas už tai, kad būtų priimtas Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymas? Balsavimas pradėtas.

Už – 62, susilaikė 1 Seimo narys. Vaiko teisių apsaugos… Už – 63. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymas priimtas.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 21 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.IXP-318(2*) (priėmimas)

Kolegos 1, 2m įstatymo projektas, kurio registracijos Nr.IXP-318 – Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 21 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas. Ar pirma kolega J.Razma, ar pranešėjas? Pranešėjas. Prašom.

K.RIMŠELIS. Gerbiamieji Seimo nariai, tik dėl registracijos neatitikimo jis nepakliuvo į bendrą bloką. Kalbama apie tas pačias darbo apmokėjimo sąlygas Vyriausiosios rikimų komisijos nariams, kas buvo daroma Seimo rinkimų įstatyme, Prezidento rinkimų, o dabar Savivaldybių rinkimų. Komitetas pritarė bendru sutarimu.

PIRMININKAS. Čia išties reikėtų laikytis vienodos tvarkos, bet dėl viso pikto J.Razma. Prašom.

J.RAZMA. Tos formalios priežastys, dėl kurių aš teikiu pataisas, yra analogiškos, todėl nekartosiu. Tik dar kartą norėčiau atkreipti dėmesį, gal ir pats pateikėjas sutiks, kad turbūt nenormalu, jog tos pačios nuostatos dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos narių apmokėjimo dabar yra pakartotos net 3 įstatymuose vienas su vienu. Ar tai normalu? Ar ne paprasčiau būtų jas perkelti tiesiog į Valstybės politikų ir pareigūnų apmokėjimo įstatymą ir tai būtų tik viename įstatyme?

PIRMININKAS. Prašom.

K.RIMŠELIS. Aš galiu atsakyti: sutinku, kad lyg ir yra toks nelogiškumas; tą jūsų pasiūlymą bus galima ateityje svarstyti, bet ne šios kadencijos Seimas įrašė Vyriausiąją rinkimų komisiją trijuose įstatymuose.

PIRMININKAS. Aš siūlau priimti Rinkimų kodeksą ir viską bus galima sudėti. Mielieji kolegos, ar nori kas daugiau kalbėti? Ačiū. Prašom registruotis dar sykį. Registracija. 64 Seimo nariai. Mielieji kolegos, prašom pasiruošti balsuoti. Kas už tai, kad būtų priimtas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 21 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, prašom balsuoti. Balsavimas pradėtas.

Už – 54 ir 3 Seimo nariai susilaikė. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 21 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas priimtas.

Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 4 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr.IXP-319* (priėmimas)

Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 4 straipsnio papildymo įstatymo projektas. Mielieji kolegos, ar norėtų kas kalbėti dėl balsavimo motyvų? Ar galime iš karto balsuoti? Prašom pasiruošti balsuoti. Kas už tai, kad būtų priimtas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 4 straipsnio papildymo įstatymas? Balsavimas pradėtas.

56 – už, nė vieno prieš, nė vieno susilaikiusio. Konstatuoju: vienbalsiai priimtas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 4 straipsnio papildymo įstatymas.

Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr.IXP-320* (priėmimas)

Na, gerbiamasis pranešėjau ir visi mielieji kolegos, paskutinysis iš šio komplekto – Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Ar pranešėjas norėtų ką pridurti?

K.RIMŠELIS. Nieko nenorėčiau.

PIRMININKAS. Ačiū. Ar nori kas kalbėti dėl balsavimo motyvų? Ačiū. Ar galime iš karto balsuoti? (Balsai salėje) Prašom balsuoti. Kas už tai, kad būtų priimtas Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo 41 straipsnio pakeitimo įstatymas? Balsavimas pradėtas.

Mielieji kolegos, 47 Seimo nariai – už, 2 susilaikė. Taigi Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo 41 straipsnio pakeitimo įstatymas priimtas.

K.RIMŠELIS. Ačiū.

PIRMININKAS. Įstatymas priimtas. Ačiū, gerbiamasis pranešėjau, ačiū, mielieji kolegos, kad sutartinai dirbome. Gal šiek tiek pasivysime grafiką.

Dabar yra trečiasis rytinio posėdžio darbotvarkės punktas. Toliau pirmininkaus kolega G.Steponavičius. Prašom.

Valstybės valdymo kontrolės išlaikymo strateginiuose ūkio objektuose įstatymo projektas Nr.IXP-16 (svarstymas)

PIRMININKAS (G.STEPONAVIČIUS). Kolegos, Seimo nariai, svarstomas 1-3 darbotvarkės klausimas – Valstybės valdymo kontrolės išlaikymo strateginiuose ūkio objektuose įstatymo projektas Nr.IXP-16. Svarstymo stadija. Norėčiau priminti, kad teikėjas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o jų vardu – Seimo narys B.Bradauskas. Turėtume išklausyti pagrindinio ir papildomo komitetų išvadas, todėl kviečiu į tribūną kolegą V.Karbauskį pateikti Ekonomikos komiteto išvadą. Prašom.

V.KARBAUSKIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, Ekonomikos komitete svarstant Lietuvos Respublikos valstybės valdymo kontrolės išlaikymo strateginiuose ūkio objektuose įstatymo projektą buvo konstatuota, kad projekte nėra aiškiai apibrėžtos pagrindinės sąvokos, išdėstančios nuostatas dėl valstybės valdymo kontrolės įgyvendinimo formų ir būdų. Antra, Seimo Teisės departamento išvadose objektyviai yra nurodyta, kas šiame įstatyme neatitinka kitų teisės aktų. Todėl komiteto išvada bendru sutarimu yra tokia: atsižvelgiant į Seimo Teisės departamento išvadą, Ūkio ministerijos bei paskirtų papildomų komitetų pasiūlymus, grąžinti projektą iniciatoriams tobulinti. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, Statuto numatyta tvarka dabar turėtume apsispręsti dėl pritarimo arba ne komiteto siūlomai išvadai, nes išties papildomų komitetų išvados, jeigu pagal Statuto 151 straipsnio 3 dalį pagrindinis komitetas pasiūlo klausimą grąžinti iniciatoriams tobulinti arba jį atmesti, nėra klausomos. Taigi prieš apsisprendžiant dėl pritarimo šiai išvadai vienas – už, vienas – prieš dėl balsavimo motyvų. (Balsai salėje: bendru sutarimu)

Taip. Ar kolega V.Andriukaitis dėl vedimo tvarkos norėtų kalbėti?

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, jūs turbūt žinote, kad šias liaudies iniciatyvas reglamentuoja ne Seimo statutas, bet yra atskiras specialusis įstatymas. Aš norėčiau, kad posėdžio pirmininkas jį pacituotų, pacituotų tuos atskiro specialiojo įstatymo reikalavimus, kurie taikomi, kai profilinis komitetas numato įstatymą tobulinti. Aš manau, kad mes turime griežtai laikytis šio įstatymo reikalavimų.

PIRMININKAS. Aš tuokart remiuosi Statuto reikalavimais. Jeigu jūs galėtumėte man priminti, kokia yra tvarka, ir jei ji prieštarauja tam, tada jūs turėtumėte siūlyti kitą būdą. Aš, priešingai, būčiau priverstas teikti taip, kaip siūlo Statutas. Prašau, kolega.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, šis įstatymas numato, kad jeigu bus priimtas sprendimas tobulinti, ne iniciatoriai jį tobulina, o jį tobulina komitetas.

PIRMININKAS. Be abejo, tai mes žinome, bet dabar mes turėtume dėl to, ar pritariame komiteto išvadai, todėl aš manau, kad rėmimasis Statutu yra visai logiškas. Mes tikrai suprantame, kad patys iniciatoriai šiuo atveju negalėtų būti tobulintojai, todėl vis dėlto siūlymas grąžinti iniciatoriams tobulinti, nes suprantame, kad svarstyti šį klausimą ir patobulintą įstatymo projekto variantą pateikti turėtų tas pats komitetas, kuriam pavesta kuruoti. Ar galima bendru sutarimu pritarti, kad tokia procedūra būtų vadovaujamasi? Gerbiamieji kolegos, dėkoju. Ar mes galėtume bendru sutarimu nuspręsti, kad elgiamės taip? (Balsai salėje) Dėkoju. Gerbiamieji kolegos, bendru sutarimu yra nuspręsta, kad yra pritariama pagrindinio komiteto išvadai ir įstatymo projektas, kuris buvo teiktas piliečių, yra grąžinamas pagrindiniam komitetui tobulinti. Ar… Kolega V.Andriukaitis. Prašom.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, norėtume priminti, kad tuomet reikėtų fiksuoti ir terminą, kad neatsitiktų taip, jog tobulinsime iki kitos sesijos. (Balsai salėje)

PIRMININKAS. Aš manyčiau, kad komitetas pats galėtų nuspręsti. Norėčiau pasakyti, kad Statutas įsakmiai nenurodo terminų, todėl manau, kad gal tas klausimas galėtų būti aptartas tarp politinių partijų atstovų.

Specialios paskirties akcinės bendrovės "Lietuvos energija" reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr.IXP-85 (svarstymas)

Siūlau pereiti prie kito darbotvarkės klausimo. Kitas klausimas 1-4 (pagal darbotvarkę) – Specialiosios paskirties akcinės bendrovės “Lietuvos energija” reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr.IXP-85.

Vėlgi norėčiau priminti, kad tai yra svarstymo stadija. Taigi aš kviečiu į tribūną Ekonomikos komiteto išvadą pateikti kolegą J.Palionį. Prašom.

J.PALIONIS. Gerbiamieji Seimo nariai, pateikiu Ekonomikos komiteto sprendimą dėl Lietuvos Respublikos specialios paskirties akcinės bendrovės “Lietuvos energija” reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr.IXP-85. Šį projektą mes nagrinėjome ilgai, porą kartų vyko klausymai. Prašėme, kad būtų galima kompleksiškai pažiūrėti į tą problemą, po to svarstėme komitete, tačiau autoriai neatsižvelgė į mūsų siūlymus, todėl komiteto sprendimas yra projektą atmesti.

Specialios paskirties akcinės bendrovės “Lietuvos energija” reorganizavimas nėra eilinis techninis įmonės reorganizavimo klausimas, bet viso Lietuvos energetikos ūkio pertvarkymo dalis, įteisinama įstatymu, kurio vykdymo kontrolę atlieką Seimas. UAB “Kauno energetikos remontas” nepriskirtina prie specialios paskirties akcinės bendrovės “Lietuvos energija” nepagrindinės veiklos filialų ir padalinių, nes daugelis darbų atliekama valstybinėje įmonėje Ignalinos atominė elektrinė ir kitose Lietuvos elektrinėse, kurios priklauso specialios paskirties akcinei bendrovei “Lietuvos energija”.

Dauguma Ūkio ministerijos pasiūlymų, kurie buvo pridėti vėliau, nėra šio įstatymo projekto svarstymo objektas. Juos būtina pateikti kaip naujo įstatymo projektą ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 135 straipsnyje nustatyta tvarka. Toks projektas dabar derinamas Teisingumo ministerijoje ir Europos teisės departamente ir bus pateiktas Vyriausybei, o paskui Seimui. Tik susieję su Lietuvos energetikos strategija, tik kompleksiškai turime spręsti tokios svarbios šakos pertvarkymus, o ne taip, kad paimtume vieną pačią geriausią įmonę ir ją privatizuotume, palikdami problemines, tokias kaip Elektrėnų, kaip Lietuvos elektrinę ir kitas.

Balsavimo rezultatai Ekonomikos komitete tokie: iš 14 komiteto narių atmesti šį projektą pasiūlė 10, prieš – 2, susilaikė 2. Kitų nuomonių nebuvo. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkoju. Vėlgi Statutas numato, kad kai yra toks komiteto siūlymas, dėl to turėtų būti balsuojama. Gerbiamieji kolegos, aš apgailestauju, bet diskusija nebūtų rengiama. Šiuo atveju prieš balsavimą aš manau, kad turėtų būti sudaryta galimybė išsakyti motyvus. Taigi aš klausčiau, kas norėtų kalbėti dėl balsavimo motyvų? Vienas – už, vienas – prieš. Už kviečiu kalbėti kolegą J.Razmą. Prašom. Aš atsiprašau, norėčiau akcentuoti, kad pasisakymas už reiškia pritarimą išvadai, pasisakymas prieš – nepritarimą pagrindinio komiteto išvadai. Ar teisingai visi suprantame? Taip. Prašom. Kolega J.Razma.

J.RAZMA. Vis dėlto aš maniau, kad man bus leista kalbėti kaip komiteto, pareiškusio kitokią nuomonę, atstovui, tačiau užregistravo kaip pasisakantį už. Aš kaip tik džiaugiausi kolegos R.Šukio iniciatyva, jog po šios kadencijos pradžioje buvusių iniciatyvų tik stabdyti elektros energetikos sektoriaus reformas pagaliau pasirodė iniciatyvos, kurios leistų tą reformą bent šiek tiek vykdyti. Tačiau buvau nustebęs, kai Ekonomikos komitete šita gera iniciatyva buvo sutikta su tokiu didžiuliu įtarumu. Bene labiausiai buvo įtarūs valdančiosios koalicijos partneriai socialliberalai, kuriems atrodė, kad čia kažkas rengiasi kažką prichvatizuoti ir kaip čia dabar atskiri Seimo nariai reiškia iniciatyvas. Buvo girdėti štai tokios frazes. Iš tikrųjų iniciatyva, man atrodo, yra labai paprasta. Manyčiau, kad joje yra svarbus 2 straipsnis, kuris suteikia Vyriausybei reikiamus įgaliojimus. Na, dėl to 1 straipsnio, kaip ir kokius objektus atskirti, aš manau, pataisų būdu būtų galima spręsti vienaip ar kitaip, todėl aš kviesčiau nepritarti komiteto, manyčiau, skubotai ir emocijų nulemtai išvadai. Ir pritarti, kad projektas būtų tobulinamas ar svarstymas tęsiamas toliau.

PIRMININKAS. Ačiū. Dėl balsavimo motyvų kolega A.Indriūnas. Prašom.

A.V.INDRIŪNAS. Ačiū, posėdžio pirmininke. Gerbiamieji kolegos, pradėjome eksportuoti elektros energiją į kitas šalis, į Baltarusiją, į Kaliningrado sritį ir panašiai. Įstatyme numatyta, kad 110 kilovoltų linijos, kuriomis energija iš Lietuvos teka į kitas šalis, numatytos nepriskirti prie perdavimo tinklų. Visiškai sugriaunama privatizavimo esmė ir kokia nors privatizavusi tuos tinklus firma galės diktuoti Lietuvai sąlygas. Todėl iš esmės reikia tą įstatymą perdaryti, ir aš pritariu komiteto nuomonei. Tokio įstatymo priimti negalima, jį reikia atmesti. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkoju. Aš norėčiau prašyti pataisos iniciatorių tarti žodį. Prašau. Kolega R.Šukys.

R.ŠUKYS. Gerbiamieji kolegos, pirmiausia….

PIRMININKAS. Aš manau, iniciatorius turėtų turėti teisę išdėstyti savo motyvus, nes išties tas, kuris suteikė nenumatytais atvejais procedūriškai klausimus… posėdžio pirmininko suteiktomis teisėmis. Dėkoju.

R.ŠUKYS. Gerbiamieji kolegos, pirmiausia aš nuo pat ryto užsirašiau kalbėti dėl balsavimo motyvų prieš, todėl norėčiau pasinaudoti ta teise. Noriu priminti, kad 2001 m. kovo 14 d. protokolu Nr.12 Vyriausybė prašė šį projektą svarstyti skubos tvarka. Vyriausybės nuomonė yra teigiama.

Taip pat norėčiau priminti, kad kai Seimas naikino 2000 m. spalio 26 d. Seimo nutarimą dėl specialios paskirties akcinės bendrovės “Lietuvos energija” reorganizavimo projekto… užsienio kapitalo ir prievolių paskirstymo dalių, vienas iš pagrindinių motyvų buvo tas, kad nutarimas ir pati tvarka, kai Seimas tvirtina reorganizavimo projektą nutarimu, prieštarauja Konstitucijos 5 ir 67 straipsniams, kur yra numatytas baigtinis Seimo funkcijų sąrašas ir kompetencijos ribos. Šiuose straipsniuose nėra numatyta Seimo teisė ir pareiga priimti sprendimus techniniais įmonių reorganizavimo klausimais arba tvirtinti reorganizavimo projektus.

Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnis numato, kad Vyriausybė vykdo įstatymus ir jais pavestas funkcijas, o Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad Vyriausybė vykdo pareigą remiantis įstatymais disponuoti valstybės turtu… nustatyti jo valdymo ir naudojimo tvarką.

Taigi, gerbiamieji kolegos, komitetas tikrai galėjo pats patobulinti šį projektą, tačiau perimti Vyriausybės funkcijas ir tvirtinti įmonės reorganizavimo projektą, patikėkite, tai Seime faktiškai neįmanoma esant dabartinei situacijai. Aš tą pasakau drąsiai ir toks to projekto atmetimas reiškia, kad pusę metų Vyriausybė ir bet kas kitas negalės netgi siūlyti tokios iniciatyvos. Vadinasi, mes “Lietuvos energijos” reorganizavimą sustabdome neribotam laikui. Man labai įdomu tuomet paklausti ir buvusio projekto autorių, ir kitų Seimo kolegų, kaip tuomet bus su integracija į Europos Sąjungą, kurios vienas iš pagrindinių reikalavimų yra nedelsiant reorganizuoti Lietuvos energetikos ūkį? Aš prašyčiau komiteto išvadai nepritarti, o projektą grąžinti iniciatoriui tobulinti. Aš jį paprašyčiau patobulinti, suderinti pozicijas komitete, suderinti pozicijas Vyriausybėje ir tikrai prašyčiau į tai atsižvelgti. Vyriausybė ne kartą išsakė savo nuomonę. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, dabar turėtume apsispręsti dėl to, kaip būtų elgiamasi su komiteto teikiama išvada. Aš norėčiau pasiūlyti prieš balsavimą kolegoms Seimo nariams užsiregistruoti. Vyksta registracija.

Užsiregistravo 80 Seimo narių.

Gerbiamieji kolegos, žinodamas, kad nėra bendro sutarimo šiuo klausimu, norėčiau dar kartą priminti Statuto nuostatą. Statuto 151 straipsnio 3 dalies 2 punkte rašoma, kad dabar bus balsuojama dėl pritarimo pagrindinio komiteto išvadai. Balsavimas už reiškia pritarimą, balsavimas prieš – nepritarimą. Jeigu būtų nepritarta pagrindinio komiteto išvadai, tada Seimas galėtų paskirti kitą pagrindinį komitetą įstatymo projektui tobulinti arba sudaryti tam specialią komisiją. Taigi po balsavimo rezultatų, manau, galėsime apsispręsti, jeigu būtų būtinybė elgtis kitaip. Gerbiamieji kolegos, aš prašau balsuoti. Balsavimas už – pritarti išvadai, balsavimas prieš reiškia nepritarimą. Susilaikymas, žinoma, reiškia susilaikymą.

Už – 47, prieš – 32, susilaikė 1. Pagrindinio komiteto išvadai pritarta.

Gerbiamieji kolegos, kadangi nėra kito eilės tvarka darbotvarkėje numatyto klausimo pranešėjo, jeigu jūs neprieštarautumėte, aš pasiūlyčiau padaryti 15 minučių pertrauką. Prašau kolegą E.Šablinską paskelbti informaciją apie per pertrauką įvyksiančią parodėlę. Kviečiu jus prie vidurinio mikrofono.

E.ŠABLINSKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, kviečiu visus į jums turbūt daugeliui pažįstamo tapytojo B.Uoginto darbų parodą. Kviečiu visus pasižiūrėti parodos (su taurele).

PIRMININKAS. Ačiū. Pertrauka iki 13.15 valandos.

Pertrauka

Seimo diskusija

PIRMININKAS. … tačiau yra negausu Seimo narių. Aš nežinau, ar būtų tikslinga dabar pat pradėti diskusiją, kai tik tiek Seimo narių salėje. Jeigu neprieštarautumėte, dar porą minučių lukteltume, o aš šalia stalo esančiu mygtuku raginčiau kolegas ateiti.

Gerbiamieji kolegos, aš siūlyčiau vis tiek pradėti darbotvarkėje numatytą diskusiją. Taip pat norėčiau pasiūlyti tokią diskusijos tvarką. Iš pradžių kalbėtų atstovai frakcijų vardu, o po to eilės tvarka užsiregistravę Seimo nariai. Jeigu neprieštarautumėte, būtų 8 kalbantys, ir jeigu mums pavyktų sutaupyti ir tai truktų trumpiau nei valandą, jeigu neprieštarautumėte, bendru sutarimu galėtume mėginti pasivyti atsilikimą svarstant darbotvarkės klausimus. Negirdžiu prieštaravimų, todėl kviečiu opozicinės Socialdemokratinės koalicijos frakcijos vardu kalbėti opozicijos lyderį kolegą V.Andriukaitį. Kviečiu jus į tribūną.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos Seimo nariai! Manau, kad pradedame gerą tradiciją po svarbesnių pranešimų, ar tai būtų Prezidento metinis pranešimas, ar premjero, ar Seimo Pirmininko, ar kitų aukštų pareigūnų pranešimai, vis dėlto įvesti tokią nuostatą Seime, kad taip pat būtų ir diskusijos Seimo narių, diskusijos politinių frakcijų, jų pozicijos, problemų Lietuvoje matymas. Šį kartą diskusija suformuluota labai apibendrintai, ji lyg ir iškelia mintį padiskutuoti apie padėtį šalyje, padiskutuoti apie mus, apie mūsų darbą, kas padaryta, kaip padaryta ir kokia šiandien yra situacija. Juo labiau kad šiandien turime dar vieną gerą progą – tai pusę metų dirbame mes, pusę metų dirba Vyriausybė. Šiuo atveju mes galime pasitikrinti, kur esame ir kokia mūsų padėtis.

Taigi, gerbiamieji kolegos, leiskite pateikti frakcijos poziciją. Ji šiek tiek jau buvo diskutuota visuomenėje, spaudos informavimo priemonėse, “Spaudos klube”. Mes analizavome padėtį šalyje ir savo poziciją išreiškėme trumpu pareiškimu. Aš šiandien norėčiau tik šiek tiek papildyti, nes mes tą pareiškimą išdalinsime Seimo salėje, šiek tiek papildyti ir koresponduoti kai kuriomis pozicijomis ir mintimis, kurios skambėjo šioje Seimo salėje.

Šiandien nuskambėjo labai įdomios ir labai tvirtos mintys, kurias tiesiog reikėtų pacituoti. Viena mintis, kurią norėčiau pacituoti dar kartą, yra kertinė, mano nuomone, pamatinė šiandien šalyje. Juo labiau kad neseniai vyko diskusija, kitaip sakant, įžanga į diskusiją, dėl mokesčių sistemos. Ta mintis skamba taip: “Šiandien esame gerokai pažeidę pusiausvyrą tarp darbo ir kapitalo apmokestinimo”. Tai Prezidento pozicija. Tuo tarpu ta pozicija vakar buvo kritikuota lyg ir kaip marksistinė. Taip pat buvo labai įdomiai akcentuota mintis dėl deklaravimo… mokesčių neutralumo principo, kuris yra iš tiesų palankus stambiam kapitalui, bet ne smulkiam verslui ar samdomiems darbuotojams. Šiuo atveju, manau, tai ne šiaip sau mintis, nes tai, ko gero, yra nacionalinė problema, dėl kurios mes visi turėsime atsakyti, netgi ir kolega R.Sedlickas turės atsakyti ir turės galvoti, kaip reikės balsuoti Seime norint sukurti mokesčių sistemą, kuri atitiktų socialinį teisingumą, kuri sumažintų mokesčių krūvį darbo užmokesčiui, arba darbo pajamoms, ir padidintų mokesčių krūvį kapitalui. Todėl neatsitiktinai nuskambėjo dar viena svarbi mintis, kad Vyriausybė turėtų keisti mokesčių tvarką mažindama darbo apmokestinimą. Tokį žingsnį pajustų kiekvienas dirbantis Lietuvos žmogus. Jo perkamoji galia didėtų ir taip būtų skatinamas vartojimas. Tai vėlgi yra be galo rimta užduotis ir rimta pozicija mums šiandien Seime dėl jos diskutuoti, nes Lietuvoje situacija pakankamai sudėtinga. Socialiniai kontrastai milžiniški, mažas pajamas gaunančių žmonių padėtis labai sunki, periferijoje galimybė gauti darbą labai maža, todėl neabejotinai mes sveikiname, kad nuo šiandien galbūt daugiau įsigilinsime į šias problemas ir kur kas mažiau laiko galėtume skirti tokioms problemoms kaip azartinių lošimų legalizavimas.

Ko gero, tai yra vienintelė “sėkmingai išspręsta” šiame Seime problema, dar kartą pademonstravusi, kokie prioritetai pateko į Seimo darbotvarkę per pirmąjį pusmetį. Juo labiau kad per pirmąjį pusmetį pateko ir kiti prioritetai, kurie šiandien kertasi su išsakytom pozicijom. Štai Seimas panaikino fizinių asmenų pajamų mokesčio pajamas, gaunamas pardavus arba perleidus nuosavybėn vertybinius popierius. Nėra abejonės, kad vertybiniais popieriais šiandien operuoja labai nedidelė dalis Lietuvos gyventojų, tikrai tik ta, kuri stambesnė. Smulkus akcininkas tikrai su tais savo smulkiais dividendais negali pretenduoti gauti deramą lengvatą, bet stambus akcininkas tą lengvatą gavo. Taigi kyla klausimas: kodėl Seimas tokį prioritetą paskubėjo priimti, o ne paskubėjo priimti, tarkim, vieno labai rimto prioriteto, kuris nuskambėjo rinkimuose?

Norėčiau pacituoti socialliberalų programos poziciją, kuri, mano nuomone, lieka labai aktuali ir kurios sprendimui nėra nei pradžios, nei pabaigos. Būtent socialliberalų programoje yra labai aiškiai pasakyta, kad “sudarysime atskirą pensininkų vartojamų prekių ir paslaugų krepšelį”. Taip, kolegos, pusę metų mes girdime apie kitokius krepšelius, bet nieko negirdim apie šį krepšelį. Tuo tarpu aš manau, kad mažas pajamas gaunančių žmonių problemoms kaip tik ši pozicija yra labai svarbi. Juo labiau kad kyla kainos, kyla paslaugų kainos, kainos įvairiose srityse, padidintas akcizas už suskystintas dujas neabejotinai pabrangino vartojimo krepšelį. O kaip tuomet su indeksavimu to vartojimo krepšelio?

Lygiai taip pat labai aktualiai skamba kita socialliberalų programos dalis, kuri susijusi su mokesčių sistema. Yra įsipareigota inventorizuoti visą mokesčių sistemą ir padidinti tiesioginių mokesčių įtaką. Taip, tiesioginiai mokesčiai yra socialiai teisingesni, netiesioginiai mokesčiai dar labiau padidina socialinę neteisybę, bet šios pozicijos mes negirdėjome nei per pusę metų, nei bandant ją išspręsti. Tuo tarpu mes padarėme ką kita: pamėginome sumažinti pensijas dirbantiems pensininkams. Esu įsitikinęs, kad liberalų pozicijos prasme tai buvo nuoseklu, socialliberalų – vargu bau.

Todėl šiandien mes taisom klaidą, kuri yra susijusi su mūsų sprendimu pasunkinti silpniausių padėtį ir mūsų sprendimu toliau, kaip sakyti, nematyti pagrindinių problemų. (Aš kalbu frakcijos vardu, tai turbūt turiu teisę 7 minutes?) (Balsas salėje) Pacituosiu dar vieną pagrindinę poziciją, kuri irgi skambėjo, bet neliko įgyvendinta. Štai socialliberalų pozicija, kurią aš labai sveikinčiau, skambėjo taip: “Prieš privatizuojant strateginės reikšmės objektus – “Lietuvos geležinkelius”, “Lietuvos avialinijas”, LISCO ir kitas kampanijas – nuodugniai ištirti galimas privatizavimo pasekmes”. Tuo tarpu mes pamatėm visai kitokį vaizdą. Neabejotina, kad reikia keisti privatizavimo strategiją. Žinoma, liberalai šiuo atveju nuoseklūs: privatizuoti viską ir kuo greičiau…

PIRMININKAS. Gerbiamasis prelegente, jūs jau kalbate 8 minutes.

V.P.ANDRIUKAITIS. (Aš tuoj apibendrinsiu, kolega.) Manau, kad tokia sudėtinga kritiška padėtis mus verčia konstatuoti, kad kol kas Seimo darbai nukreipti ne į tuos prioritetus, o nukreipti priešinga kryptim. Tai dar kartą patvirtina ir Prezidento išsakytos metinio pranešimo kertinės nuostatos. O visą pareiškimą mes išplatinsim Seimo salėje. Labai ačiū.

PIRMININKAS. Dėkoju. Norėčiau kreiptis į visus kalbančius. Reikia paisyti Statuto nuostatos, kad frakcijų vardu gali būti kalbama ne ilgiau nei 7 minutes, o atskirai pasisakantys Seimo nariai kalba ne ilgiau nei 5 minutes. Tai frakcijos vardu kviečiu kalbėti Tėvynės Sąjungos – konservatorių frakcijos vadovą A.Kubilių.

A.KUBILIUS. Gerbiamieji kolegos, šiandien iš tikrųjų yra gera proga pažvelgti patiems į save. Mes girdėjome stiprų Prezidento pranešimą – pranešimą, orientuotą į ateitį, – bet kažin tiktai, ar šiandien mes šioje diskusijoje turime kalbėti apie Prezidento pranešimą, apie jo pranešimo konkretiką? Kažin ar reikia nagrinėti liberalų ar socialdemokratų klaidas? Iš tikrųjų šiandien mes turime gerą galimybę Seime atvirai pakalbėti apie visų mūsų ateitį, kuri, mano įsitikinimu, pakankamai nedaug priklauso nuo šių dienų politinių aktualijų, nuo to, kas ką galvoja apie LISCO privatizavimą ar apie savo partijos sėkmę būsimuose Prezidento ar Seimo rinkimuose.

Šiandien yra gera proga kalbėtis ne tik apie šiandieną, bet ir apie Lietuvą po dešimties metų. Jeigu mes pasieksime bendrą supratimą, kokia Lietuva turi būti po dešimties metų, esu įsitikinęs, kad mes rasime kur kas daugiau tarpusavio supratimo, ką reikia daryti šiandien, kad mūsų visų rytdiena būtų kitokia, kad ji visiems mums būtų geresnė. Kad suprastume, kokia Lietuva bus po dešimties metų, reikia suprasti, kas labiausiai per šiuos dešimt metų darys įtaką mūsų gyvenimui, kokie išorės ir vidaus procesai, kokios įtakos, kokios problemos lems mūsų raidą. Mano įsitikinimu, apie tai šiandien kalbėjo ir Respublikos Prezidentas. Mums, mūsų partijai, yra aišku, kad svarbiausieji faktoriai, kurie per ateinantį dešimtmetį veiks visų mūsų gyvenimą, yra trys. Pirmas, pasaulio globalizacija ir Lietuvos vis stipresnis įsijungimas į šiuos procesus, tampant Europos Sąjungos ir NATO nare. Antras, sparti naujų technologijų plėtra ir žinių ekonomikos bei žinių visuomenės perspektyva Lietuvoje. Ir trečias, Lietuvos sugebėjimas sukurti efektyvų šiuolaikinį valdymo mechanizmą, arba, kitaip sakant, sugebėjimas tapti stipria valstybe.

Šiandien aš norėčiau jums pasiūlyti dar kartą aptarti kiekvieną iš šių faktorių ir tai, ką Lietuva turi daryti, kad pasinaudotų atsiveriančiomis galimybėmis. Globalizacija ir vis labiau visame pasaulyje įsivyraujanti rinkos ekonomika kartu su milžiniška technologijų pažanga žada mums neįsivaizduojamas galimybes, jeigu tik mes sugebėsime prie to prisitaikyti ir tai pritaikyti. Šiandien mes visi suprantame, kad Lietuvoje nedarbas darosi skaudžiausia problema. Socialinės problemos, kaip mūsų visuomenės socialinių struktūrų irimas, įskaitant ir nusikalstamumo didėjimą, didele dalimi yra nulemta didelio nedarbo. Kita vertus, Lietuva sensta, užkraudama vis didesnę naštą tiems, kurie dirba. Todėl Lietuvai vis labiau grės pralaimėti tarptautinėje konkurencinėje kovoje.

Ekonominės ir socialinės problemos Lietuvoje didele dalimi yra nulemtos netinkamos valstybės politikos arba jokios politikos nebuvimo, o ne kokių nors aplinkybių, kurių mes negalėtume paveikti. Kuo toliau, tai darosi vis akivaizdžiau, ypač kai galvojame apie globalizacijos iššūkius, kurie Lietuvos laukia ateityje. Neatitikimai tarp politikos ir tikrovės darosi vis labiau akivaizdūs. Didžiausias kliuvinys darosi valstybės silpnumas, kuris didele dalimi yra pagimdytas pilietinės visuomenės silpnumo.

Mes esame įsitikinę, kad tikrosios vertybės ir Lietuvos visuomenė darysis vis vertingesnės. Mes tikime asmens laisve, atsakomybe ir bendruomenės solidarumu, mes tikime šeimos ir kitų pilietinės visuomenės bendruomenių ypatinga svarba teisingai ir saugiai visuomenei. Mes tikime ypatinga svarba tėvynės saugumo ir tvarkos tėvynėje. Tačiau šiandien svarbiausia Lietuvos problema yra tai, kad seni arba silpni valstybės politikos instrumentai pradeda grėsti toms vertybėms, kurias mes branginame. Mūsų užduotis yra pakeisti senus ir susidėvėjusius valstybės instrumentus. Mūsų užduotis yra taip pakeisti Lietuvą, kad ji būtų pasiruošusi žengti į geresnę ateitį. Suprantame, kad ši ateitis gali būti labai skirtinga nuo praeities, bet kartu mes esame įsitikinę, kad tai bus socialiai teisinga ir saugi ateitis.

Pasaulis keičiasi labai greitai. Sienos darosi ir darysis vis mažiau svarbios, žmonės, prekės ir paslaugos darosi vis labiau globalūs. Ši plėtra atveria milžiniškas galimybes padidinti kiekvieno iš mūsų galimybes įgyvendinti asmenines svajones ir ambicijas. Be abejo, reikia pripažinti, kad globalizacija taip pat kėsinsis į senus įpročius ir struktūras. Globalizacija kelia pavojų, kurių negalima numatyti, todėl akivaizdu, kad globalizacijos skanūs vaisiai nesunoks savaime. Akivaizdu, kad šalys, kurios nepajėgs pakeisti savo tradicinių sistemų, kad galėtų pasitikti globalizacijos iššūkius, ateityje gali labai stipriai nukentėti. Globalizacija yra neišvengiama perspektyva. Mūsų užduotis šiandien yra užtikrinti, kad galimybės, kurias suteikia globalizacija, būtų Lietuvoje išnaudotos konstruktyviai, ir užtikrinti, kad mūsų visuomenė į naują aplinką pereitų kiek galima sėkmingiau.

Mūsų politika neturi būti nukreipta bergždžiai senų mūsų postsovietinės visuomenės įpročių ar bruožų gynybai, ypač tų, kuriuos atsinešame iš sovietmečio. Akivaizdu, kad mes kur kas sėkmingiau pasitiksime globalizacijos iššūkius ir daug sėkmingiau išnaudosime globalizacijos galimybes, jeigu kaip galima greičiau tapsime Europos Sąjungos ir NATO nariais. Tai nėra savitiksliški dalykai, tai yra mūsų gerovės sąlyga. Labiau globalioje rinkoje augs konkurencija tarp valstybių, palyginti su ta praeitimi, kai šalys neturėjo jaudintis dėl to, kaip vystosi ir kokių iniciatyvų imasi kitos šalys.

Konkurencija yra puikus dalykas net ir tuo atveju, kai trumpalaikės problemos gali būti pakankamai skausmingos. Konkurencija augs visose srityse, ne tik ekonomikoje. Tas pats bus ir su politika bei valstybės institucijomis. Neefektyvios politinės institucijos yra toks pat blogis, kaip ir neefektyvios įmonės ar verslo sritys. Ekonomikoje situacija keičiasi dramatiškai greitai. Vis didesnę vietą joje užima žinios. Žmogaus sugebėjimai pasidarys svarbiausiu gamybos faktoriumi. Žmogus, o ne technologija lems sėkmę. Tai reikalaus, kad būtų sudaryta daug daugiau galimybių ugdyti asmeninius sugebėjimus. Vadinasi, darbo santykiuose lemiamą reikšmę turės ne kolektyviniai, o individualūs susitarimai. Taip pat tai lems, kad mokymo procesas turės būti pertvarkytas. Investicijos į švietimą ir mokslą turės būti padidintos ir pertvarkytos taip, kad leistų pasiekti didžiausią poveikį žinių kaupimui ir jų panaudojimui. Nedarbas yra skaudžiausia šių dienų rykštė, tačiau ji nėra susijusi su tuo, kad yra per mažai darbų, kuriuos reikia atlikti. Nedarbas yra ženklas, kad Lietuva nesugeba susitvarkyti su iššūkiais, kuriuos kelia šių dienų realybė. Lietuva atsilieka, nes nesugeba susitvarkyti su žinių visuomenės kūrimo reikalavimais. Didelė dalis šių dienų problemų yra susiję su praeityje priimtais sprendimais – reguliuoti, riboti, nesvarbu, kiek tuo metu jie neatrodė reikalingi. Viso to rezultatas yra tai, kad mūsų gyvenimo sistema yra sustingusi ir negali prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių šių dienų reikalavimų. Naujos tendencijos globalinėje ekonomikoje Lietuvoje susiduria su senomis socialinėmis, ekonominėmis ir politinėmis struktūromis. Tai struktūros pritaikytos industrinei epochai su stipriu sovietiniu socializmo kvapu. Suprantant, kad pasaulyje industrinę visuomenę labai sparčiai keičia kitokia visuomenė, žinių visuomenė, senųjų struktūrų keitimo poreikis yra didesnis, nei mes įsivaizduojame. Kitimas yra sąlyga, kad augtume ir kad būtume socialiai saugūs. Lietuva sugebės žengti šiuo keliu, jeigu mes artimiausiu metu išspręsime vieną svarbiausią problemą, t.y. silpnos valstybės problemą. Silpna valstybė – tai valstybė, kurios valdžia yra silpna ir jos bendruomenė yra silpna. Silpna valdžia – tai valdžia, kuri nemato toliau šiandienos ir todėl nesugeba pasitikti globalizacijos iššūkių, kuriuos kelia sparčiai besikeičiantis pasaulis. Globalizacija, stipri valdžia ir sveikstanti visuomenė yra mūsų gerovės sąlyga. Nepraleiskime šių galimybių. Dėl to turime susitarti. Galime nesusitarti dėl mokesčių, bet dėl globalizacijos iššūkių ir stiprios valstybės turime susitarti. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū kalbėtojui, tačiau noriu pasakyti, kad iki šiol beveik visi kalbėtojai serga chroniška liga – neįtilpti į Statuto numatytus terminus. Dar kartą noriu prašyti – 7 minutės frakcijų vardu, iki 5 minučių Seimo nariai savo vardu. Taip pat, kolegos Seimo nariai, norėčiau pasitarti su jumis dėl vieno darbotvarkės klausimo, atsiprašau, kad tai darau būtent šioje darbotvarkės stadijoje. Pirmasis rezervinis klausimas yra Seimo nutarimas “Dėl Seimo Pirmininko pavadavimo” ir antrą valandą Seimo Pirmininkas išvyksta. Ar būtų galima sutarti, kad išklausius dar vienos frakcijos kalbą būtų padaryta trumpa diskusijos pertraukėlė, kad Seimo Pirmininkas dar iki išvykimo galėtų išspręsti pavadavimo klausimą pateikdamas nutarimą. Gerai, dėkoju, kolegos. Bendru sutarimu išklausome ir kviečiu į tribūną Liberalų frakcijos vardu kalbėti K.Rimšelį. Po to padarysime trumpą diskusijos pertrauką.

K.RIMŠELIS. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, Liberalų frakcija iš tikrųjų buvo prieš diskusiją po Prezidento metinio pranešimo, bet dabar suvokiame, kodėl tokia diskusija buvo. Mes išgirdome Prezidento metinį pranešimą ir dviejų potencialių kandidatų į Prezidento postą būsimuosiuose rinkimuose atskirus prezidentinius pranešimus. Liberalai kalbės tik konkrečiai apie Prezidento metinį pranešimą.

Mūsų nuomone, reikėtų pažymėti, kad pranešime iš esmės išreikšta parama koalicinės Vyriausybės vykdomoms liberalioms reformoms, valstybės institucijų veiklos skaidrumui, užsienio politikoje ambicingai sparčios integracijos į Europos Sąjungą ir NATO programai ir jame aiškiai duota opozicijai suprasti, kad kitos alternatyvos šioje srityje nėra. Pranešime išreikštas pritarimas svarbiausiems Seimo priimtiems sprendimams, minėtini būtų Bankroto, Įmonių restruktūrizavimo, iš dalies darbo rinką liberalizuojantys įstatymai, kiti nutarimai, išreikštas pritarimas naujai Seimo darbo tradicijai, viešiems atskirų įstatymų bei koncepcijų svarstymams. Siūlomi susikaupusių anksčiau neišspręstų problemų sprendimo būdai iš esmės atitinka mūsų Vyriausybės programą bei valdančiosios koalicijos siekius esamas bėdas ryžtingai išspręsti. Suvokdami pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo realios koalicijos darbo sunkumus, pozityviai priimame kritines pastabas ir teigiame, kad valdančioji koalicija ir jos Vyriausybė yra pajėgi pranešime nurodytas problemas spręsti ir ateityje.

Liberalų frakcija teigiamai vertina objektyvų ir išsamų Lietuvos Respublikos Prezidento metinį pranešimą. Visiškai pritariame siūlymui spartinti ūkio reformas, pritariame perspėjimui dėl atskirų verslo grupuočių didėjančios įtakos siekiant naudos vien sau, pritariame kvietimui politikams įveikti senų nuo tikrovės atitrūkusių politinių žaidimų inerciją, visiškai pritariame biurokratijos brūzgynų naikinimams, o to pagrindu galima būtų sukurti modernią Lietuvos visuomenę, užtikrinančią kiekvieno asmens gerovę. Taip pat atkreipiame kolegų Seime dėmesį į Prezidento išreikštą perspėjimą, kad vis dar nemaža visuomenės dalis gyvena kai kurių politikų sukurtoje nerealių lūkesčių atmosferoje, bet siūlome politikams kalbėti tik apie realius dalykus. Ačiū.

Seimo nutarimo "Dėl Seimo Pirmininko pavadavimo" projektas Nr.IXP-585 (pateikimas, svarstymas ir priėmimas)

PIRMININKAS. Dėkoju kalbėtojui. Aš siūlyčiau dabar padaryti pertrauką diskusijų klausimu. Jūsų buvo pritarta dar prieš tai, kad mes galėtume apsvarstyti ir priimti Seimo nutarimą “Dėl Seimo Pirmininko pavadavimo”. Aš kviečiu pateikti projektą Seimo Pirmininką A.Paulauską.

A.PAULAUSKAS. Laba diena, gerbiamieji Seimo nariai. Aš ir grupė Seimo narių išvykstame oficialaus vizito į Latviją. Rytoj visą dieną tęsis vizitas, o šiandien po pietų mums reikėtų išvažiuoti. Aš nebūsiu ir norėčiau pavesti Pirmininko pavaduotojui G.Steponavičiui mano komandiruotės metu pavaduoti mane ir atlikti mano darbą. Atkreipdamas dėmesį į pastabas, kurias gavau skirdamas du kartus pavaduoti A.Skardžių, šį kartą siūlau pavaduotoją G.Steponavičių. Prašom pritarti.

PIRMININKAS. Taip. Aš norėčiau klausti, ar yra klausimų pranešėjui. Kolega J.Razma. Prašom.

J.RAZMA. …mes paskirsime Pirmininko pirmąjį pavaduotoją ir nereikės vargti tribūnoje skiriant jums išvykus ką nors jus pavaduoti.

A.PAULAUSKAS. O jūs manote, kad čia didelis vargas? (Balsai salėje) Gerai. Aš tą vargą pabandysiu jums sumažinti.

PIRMININKAS. Dėkoju. Daugiau klausti jūsų norinčių nėra. Gerbiamieji kolegos, ar būtų prieštaravimų, kad būtų pritarta nutarimui po pateikimo? Dėkoju. Taip pat norėčiau klausti, ar po svarstymo bendru nutarimu, nesant norinčių kalbėti dėl balsavimo motyvų, galėtume pritarti? Gerai, gerbiamieji kolegos, ar būtų prieštaraujančių, kad mes dabar priimtume šį nutarimą? Gerai. Gerbiamieji kolegos, ar būtų norinčių kalbėti dėl balsavimo motyvų priimant šį nutarimą? Norinčių kalbėti dėl balsavimo motyvų nėra. Aš kviečiu kolegas Seimo narius registruotis prieš balsavimą. Vyksta registracija.

Užsiregistravo 54 Seimo nariai. Aš kviečiu Seimo narius balsuoti dėl Seimo nutarimo “Dėl Seimo Pirmininko pavadavimo” priėmimo. Prašom balsuoti.

Už – 52, prieš – nėra, susilaikė 1. Seimo nutarimas Nr.IXP-585 – priimtas. Girdim geros kelionės palinkėjimus Seimo Pirmininkui, bet turiu grąžinti kolegas į diskusiją.

Seimo diskusija (tęsinys)

Prašyčiau Sekretoriato nustatyti diskusijos klausimą. Kol bus nustatyta, aš norėčiau suteikti žodį Socialliberalų frakcijos vardu kalbėti jos pirmininkui kolegai G.Jakavoniui. Prašau, kolega.

G.JAKAVONIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, metiniame pranešime šalies Prezidentas plačiai ir nuodugniai pažvelgė į valstybės problemas. Ir džiugu, jog mūsų, socialliberalų, pozicijos daugeliu klausimų iš esmės sutampa. Tačiau kritikuojamų reiškinių priežastis ne tik ta, jog į valdžią atėjo “nepatyrusiuos partijos”, bet visų pirma ta, kad pirmą kartą valdžiai tenka dirbti kelių partijų koalicijoje ir derinti programines nuostatas. Ne visada pavyksta susitarti ir suprasti vieniems kitus, todėl yra tam tikrų sunkumų įgyvendinant savo siekius. Tęsiasi mokymasis dirbti bendrai, nuolat vyksta sąlyčio taškų ir sutarimų paieška.

Mūsų, parlamentarų, darbo vertė priklauso nuo visuomenėje vykstančių procesų. Nors rinkos ekonomikos principai taikomi visą dešimtmetį, ekonomikos pažanga nėra tokia ryški, kaip norėtume matyti. Vis daugiau žmonių skursta, auga nedarbas, didėja nusikalstamumas, savižudybių skaičius, išaugo valstybės skola. Visuomenėje pastebimas susipriešinimas, agresyvumas, susiskaldymas. Šiandien galima konstatuoti, jog vertinant ekonominę ir socialinę padėtį Lietuvoje visų partijų nuomonė yra panaši. Malonu, kad ir kelių spręsti šias problemas paieškose taip pat yra nemažai panašumų. Tačiau norėtųsi pabrėžti ir kai kuriuos socialliberalų požiūrio bruožus, kuriais vadovaujamės savo veiksmuose.

Naujoji sąjunga įstatymų kūryboje taiko sisteminį požiūrį, atsisakant per dešimtmetį nusistovėjusios tvarkos, kuri “įteisino nuolatinę įstatymų kaitą priimant smulkias įstatymų pataisas”. Ši tvarka pagrįsta tuo, kad Vyriausybė rengia įstatymų projektus, juos aprobuoja ir po to teikia Seimui. Tačiau įstatymų kokybės ryškų pagerinimą galima pasiekti tik įstatymų rengimą pradedant nuo koncepcijos kūrimo ir jos svarstymo Seime, taip pasiekiant nuomonių sutarimą. Taip pat taikome sisteminį požiūrį sprendžiant socialinio gerbūvio problemas per ūkio ir mokesčių reformas mažinant mokesčių naštą ir tenkinant socialiai remtinų žmonių poreikius, skatinant gamybą ir didinant vartojimą bei visomis priemonėmis skatinant darbo vietų kūrimą ir visuomenės ūkinę iniciatyvą.

Socialliberalai pasisako už pagrindinių valstybės investicijų nukreipimą į žmogų, perkeliant prioritetus į šveitimą, mokslą, naujas technologijas, sveikatos ir aplinkos gerinimą. Mes ypatingą dėmesį skiriame privatizavimo procesui ir palaikome privatizavimą kaip būtinybę, tačiau turime kitą požiūrį. Mes siekiame, kad privatizacijos procesas turi būti skaidrus, atviras, atstovaujantis visuomenės interesams, o ne siaurų grupuočių užmačioms. Ypač akylai stebime strateginių objektų privatizavimą ir esame pasirengę ginti visuomenės interesus apibrėždami valstybės interesų mastą. Šiuose objektuose siūlome plėtoti Lietuvai priklausančią dalį, taip pat mažinant monopolijų grėsmę. Tenka apgailestauti, jog nuostatas šiais klausimais ypač sunku derinti su Vyriausybės sumanymais.

Norėtųsi pabrėžti, jog socialliberalizmas yra nuosaiki politika ir savo esme yra politinių kraštutinumų įveikimo bei derinimo ideologija. Mes už susitarimą. Kad Lietuvai būtų geriau, socialliberalai yra pasirengę ieškoti plataus susitarimo, nes valstybės ir žmonių interesai yra aukščiau už partines ambicijas.

Gerbiamieji, jau metai, kai į Lietuvos politinį žodyną buvo įrašyta “naujosios politikos” sąvoka. Manome, jog šio reiškinio reikšmė dar ne iki galo suvokta, o jos teigiamos galimybės ne iki galo išnaudotos. Dėl koalicinio darbo esmės nesuvokimo teko matyti bene aršiausią nuo Sąjūdžio laikų valdžios kritiką. Per padidinamąjį stiklą buvo stebimas kiekvienas aukštas šalies pareigūnas, o jų tariamosios ir tikros klaidos sukeldavo uraganinę žiniasklaidos, opozicijos, net dalies pačios valdančiosios koalicijos narių ataką. Tačiau kaip naujovė koalicinė valdymo sistema ištvėrė pirmuosius, pačius sunkiausius išbandymus. Daugelio pravardžiuojama kaip trapi valdančioji koalicija ir Vyriausybė laimingai sulaukė Šventų Kalėdų ir Šventų Velykų ir tikime, jog ji laimingai sulauks kadencijos pabaigos ir naujų rinkimų. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Dėkoju. Sutriko technika, tačiau yra dar 5 Seimo nariai, pareiškę norą dalyvauti diskusijoje, kurie yra užregistruoti. Pirmasis eilės tvarka yra kolega A.Gricius. Kviečiu jūs į tribūną. Seimo nariams pasisakymai iki 5 minučių. (Balsai salėje) Kolega R.Karbauskis yra užsiregistravęs, Sekretoriato duomenimis, kalbėti individualiai. Dabar kalba kolega A.Gricius.

A.GRICIUS. Jau galima?

PIRMININKAS. Prašom.

A.GRICIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, aš tikrai nekalbėsiu taip sklandžiai, kaip kalbėjo gerbiamasis A.Kubilius, kalbėdamas apie tikrai rimtas globalines problemas, arba prieš mane kalbėjusieji, tačiau aš norėčiau pasakyti keletą minčių, išklausęs šiandieną mūsų Prezidento metinį pranešimą.

Tikrai jame buvo iškelta labai daug aktualių tiek vidaus, tiek užsienio politikos klausimų, ir aš manau, kad galima atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų dabartinė Vyriausybė buvo pagirta už tai, jog tęsia tą politiką ir skiria jai pakankamai daug dėmesio.

Aš norėčiau pridurti, kad toje kalboje tarp tų klausimų, kurie buvo susiję su užsienio politika, nebuvo paliestas, mano nuomone, ir šiandien liekantis gana aktualus Lietuvos įvaizdžio klausimas. Mes apie tai kalbame, aš girdžiu, jau 8 metai, kad mūsų tiek tarnybos, dirbančios užsienyje, tiek mes patys nesugebame savo valstybę pateikti tokioje šviesoje, kaip pateikia mūsų artimiausi kaimynai latviai ir estai. Ir kai šiandien Prezidento kalboje buvo užsiminta apie Pasaulio banko duomenis, apie korupciją Lietuvoje, patikėkite manimi, aš netikiu Pasaulio banko analize ir išvadomis, nes tai yra apklausos būdu įvertinti rezultatai. Ir jeigu, be abejo, vieni sako, kad pas mus nėra korupcijos valstybėje, o kiti sako atvirai, kad pas mus yra korupcija, tas procentas pas mus išeina didesnis. Todėl aš manyčiau, kad mes, Seimo nariai, turėtume tikrai šiai darbo sričiai, Lietuvos įvaizdžio gerinimui, skirti pakankamą dėmesį.

Dar viena problema, apie ją kalbėjo gerbiamasis kolega A.Kubilius. Ryšium su globalizacijos procesais, vykstančiais pasaulyje, yra didžiulė problema – Lietuvos atsivėrimo pasauliui problema. Ir nesvarbu, ką mes čia kalbėtume – prieš NATO ar už NATO, prieš Pasaulio prekybos organizaciją ar už Pasaulio prekybos organizaciją, – mes kito pasirinkimo neturime. Klausimas yra tik vienas – kada tai įvyks? Ar mes tempsime, atleiskite už žodį, tą gumą iki tol, kol mums tas viskas kainuos kur kas brangiau ir mes atsidursime pasaulinių procesų kelkraštyje, ar mes sugebėsime įvažiuoti į tą pačią Europos Sąjungą su pirmu ešelonu, ar mes sugebėsime užtikrinti savo valstybės saugumą būdami NATO nariais ir tuo būdu padidindami, investicijų galimybes ir t.t. Man atrodo, Prezidentas savo kalboje gana aiškiai tais klausimais kalbėjo.

Dar vienas klausimas, į kurį aš norėčiau labai trumpai atkreipti jūsų dėmesį, tai yra mūsų santykiai su Rusija. Aš tikrai praėjusios kadencijos Seime mačiau daug dviprasmybių santykiuose su Rusija. Kai kurie teigiami veiksmai buvo dažnai gadinami neprotingu sprendimu, čia pat, Seime priimamu, kažkokiu pareiškimu, kai kurių parlamentarų, politikų pasisakymu. Man atrodo, mūsų santykiai su Rusija tikrai turi būti konstruktyvūs ir mes turėtume siekti pragmatiškų tikslų. Vieną dalyką, į ką norėčiau atkreipti dėmesį, Prezidentas irgi minėjo, – sienos ratifikavimas su Lietuva. Aš prieš savaitę lankiausi Rusijos Dūmoje. Teko susitikti ir su garsiuoju V.Žirinovskiu, ir su kitu Dūmos vicepirmininku L.Sluckaja. Jie sakė: mes neratifikuosime sutarties tol, kol jūs bandysite įstoti į NATO; nestokite į NATO, mes kitą dieną ratifikuosime šią sutartį. Ką tai reiškia? Aš noriu pasakyti aiškiai savo nuomonę. Tai reiškia, kad Rusija nėra atsisakiusi savo imperinių ambicijų. Ji mano, kad neratifikuodama sienos sutarties su Lietuva, tokiu būdu visuomet turės kažkokį kabliuką, priekabę, kad ši valstybė gali būti vėl atgal inkorporuota į kokią Rusijos didžiąją tėvynę.

Baigdamas, jeigu dar galima (liko minutė), porą pastabų aš norėčiau pasakyti, ką Prezidentas minėjo šiandieniniame pranešime apie populizmą. Gerbiamsieji, praėjo pusė metų ir tikrai, nežinau kaip jums, bet man jau pilna galva pridėta tų populistinių kalbų, tų populistinių šūkių, tų įvairiausių pažadų, kuriuos mes dalijame savo rinkėjams ir Lietuvos žmonėms. Pamąstykime, ar kartais ne dėl to toks žemas Seimo reitingas, kad politinės partijos… Atsiprašau, kreipiuosi į kairiąją, Socialdemokratinę, opoziciją. Jūsų kalbose yra labai daug gražių žodžių, labai daug gražių vilčių, labai daug gražių minčių ir pasiūlymų, kaip reikia tvarkyti Lietuvą. Man atrodo, Prezidentas savo kalboje pasakė labai teisingai (cituoju): “Lietuvos žmonės gyvena kai kurių politikų populizmo sukurtoje nerealių lūkesčių tikrovėje, gyvena manydami, kad visas jų problemas privalo išspręsti valdžia”. Iš dalies kaip tik mūsų kairioji opozicija kalba apie tai, kad valdžia gali išspręsti. “Tai itin pavojinga visuomenės būsena. Jai esant sunkiai įmanomi racionalūs valdžios veiksmai. Jei politinės jėgos ją ir toliau dirbtinai palaikys, vargu ar išvengsime rimtų socialinių sukrėtimų mūsų šalyje.”

Man atrodo, mums reikėtų vykstant politinei kovai, politinėms diskusijoms kalbėti racionaliau, o ne tais pažadais, kurie tikrai nepadės mums išspręsti šiandien esančių Lietuvoje problemų. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Dėkoju. Kviečiu kolegą R.Karbauskį į tribūną kalbėti Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų frakcijos vardu.

R.KARBAUSKIS. Aš kalbėsiu 5 minutes, sutaupysiu laiko.

Iš tikrųjų norėjau atkreipti dėmesį į Prezidento kalboje išsakytas mintis apie viešumą, apie Lietuvos kelią į Europos Sąjungą. Viena mintis, kuri nuskambėjo, kad iš tiesų, siekdami Lietuvą kuo skubiau įtraukti į Europos Sąjungą, išduodame Lietuvos interesus. Čia buvo pateiktas toks klausimas. Atsakymo į jį kalboje nebuvo, nes jo ir nėra. Dažnas Prezidento priminimas, kad mes, priiminėdami sprendimus, argumentuojam, jog to nori Briuselis… Prezidento pasakymas, kad mes to neturėtume daryti, matyt, būtų geras įspėjimas mums visiems, kad teks pradėti kalbėti argumentais, argumentais, kurie turi būti pagrįsti nauda Lietuvai.

Šiuo atveju drįsčiau priminti mūsų derybas su Pasaulio prekybos organizacija, kurios jau pasibaigė, ši sutartis bus pateikta ratifikuoti. Manau, Seime nedaugelis kels klausimą, kokios sąlygos yra fiksuotos, nedaugelis lygins Lietuvos sutartis su kitų valstybių sutartimis ir nedaugelis užduos sau klausimą, kodėl mes neturime reikiamos vienos ar kitos srities rinkos apsaugos arba kodėl mes, skirtingai nuo kitų Europos Sąjungos valstybių, neturėsime galimybės taikyti eksporto subsidijas. Dėl to, kad to reikėjo mums, kad skubiau integruotumės į Europos Sąjungą. Aš tuos klausimus kelsiu. Tikiuosi, kolegos, kad vėl, prisimindami Prezidento kalbą, grįšime prie to, kiek mums tai yra naudinga.

Kalbėdami apie kitus žingsnius, apie tai, kas šį mūsų Seimą tuojau išves į naują diskusiją arba į tam tikrą sprendimą… Yra siūlomos Konstitucijos pataisos, trys Konstitucijos pataisos, kurios, mano nuomone, nėra mūsų Seimo kompetencijos lygio. Ir žemės klausimas, ir Europos Sąjungos viršenybės virš Lietuvos įstatymų klausimas yra visos Lietuvos visuomenės ir Lietuvos žmonių sprendimo teisės klausimai.

Vėl priminsiu Prezidento žodžius. Jis pasakė: “Kartais į Lietuvą žiūrima kaip į savo tėvoniją, stengiamasi be viešų argumentų, be tarimosi “pramušti” partijos valią”. Mintis tokia, kad mes Seime esame per daug suinteresuoti stojimu į Europos Sąjungą. Mes suinteresuoti. Tai, sakyčiau, yra tiesioginis privačių ir… interesų konfliktas. Kiekvienas iš čia esančių žinome, kad įstojus į Europos Sąjungą kai kurie mūsų, tapę parlamento nariais ir t.t., turės galimybę pagerinti gyvenimą.

Jeigu kalbėčiau ne kaip Seimo narys, o kaip Lietuvos pilietis, šiandien negalėčiau atsakyti į klausimą, ar Lietuvai tai bus naudinga, nes į mano, kaip piliečio, klausimą atsakymo nedavė.

Aš nežinau, ar daugelis Seimo narių žino, kokios šiandien yra derybų su Europos Sąjunga sąlygos dėl tų sričių, dėl kurių mes derybas baigėme. Aš nežinau, ar čia yra žinančių, kad kalbant apie žemės pardavimą užsieniečiams ir apie pereinamuosius laikotarpius, kurių paprašė visos Rytų Europos valstybės… Lietuvai negalioja, nes, pasirodo, mūsų derybininkai šį derybų straipsnį yra uždarę ir jokių pereinamų laikotarpių nėra paprašę.

Aš norėčiau jus informuoti, kad tie dalykai, kurie vyksta už mūsų nugaros, čia sukels audringas diskusijas ir kels problemų mums apskritai priiminėjant šiuos dalykus. Mano nuomone, mes Seime šių konstitucinių pataisų negalėtume priiminėti. Mano įsitikinimu, parengę šias konstitucines pataisas mes turėtume teikti referendumui – spręsti tautai. Tai būtų viešas sprendimas ir būtų tai, apie ką kalbėjo Lietuvos Prezidentas, kad Lietuvos visuomenė turi tiesiogiai dalyvauti sprendžiant svarbiausius valstybės klausimus.

Aš galbūt baigdamas savo kalbą dar sykį paminėsiu, kad Prezidento kalboje buvo labai daug kalbama apie valdžios atitrūkimą nuo visuomenės. Prašyčiau, kad, priiminėdami ir svarstydami svarbiausius klausimus, kurie mūsų laukia, atrodo, gegužės mėnesį, neužsidarytume šioje salėje ir bandytume suprasti, ką turėjo omeny Lietuvos Prezidentas. Ačiū.

PIRMININKAS. Aš taip supratau, kad jūs kalbėjote ne savo, bet frakcijos vardu ir išsakėte frakcijos nuomonę. Ačiū.

Kviečiu į tribūną kolegą J.Veselką.

J.VESELKA. Gerbiamieji kolegos, kai kas, ypač liberalai, viską įdomiai pateikė: Lietuvoje nėra alternatyvos. Atsimenu visokių partijų suvažiavus ir plenumus, kai sakydavo, kad alternatyvos komunizmui nėra.

Realus gyvenimas visada suteikia daugybę alternatyvų. Tik tie politikai, kurie įsikimba į vieną alternatyvą, jau negali kritiškai ar racionaliai mąstyti, nes jie mato tik vieną alternatyvą. Lietuvai yra alternatyvų. Jeigu mes vadovausimės politika, kad alternatyvų Lietuvai nėra, tada jokių derybų dėl stojimo į Europos Sąjungą ar NATO nėra – yra besąlyginė kapituliacija. Besąlyginė kapituliacija, kai tauta 1990 metais pasisakė už nepriklausomybę ir savo interesų gynimą. Todėl tie visi, kurie vadovaujasi, kad alternatyvos nėra, iš esmės neatstovauja Lietuvos interesams. Jeigu tai, ką man pasakėt, jog derybininkai jau susitarė, kad leis nuo kažkurių metų, tik įstojus į Europos Sąjungą, pardavinėti žemę užsieniečiams, tiesa, kodėl jūs nepagalvojote prieš tai? Palyginkime: vokietis už vidutinį mėnesinį atlyginimą Lietuvoje gali nusipirkti kokius 8–10 ha žemės, lietuvis už vidutinį metinį atlyginimą Vokietijoje negali nusipirkti 1 ha žemės. Ar mes, leisdami pirkti, sudarome vienodas sąlygas lietuviams Europos Sąjungoje ir Europos Sąjungos piliečiams Lietuvoje? Kodėl mes nacionaliniam kapitalui ir savo žmogui visą laiką sudarome blogesnes sąlygas negu užsieniečiams?

Prezidentas ir pažymėjo, kad turi būti vienodos sąlygos. Štai jums LISCO. Nacionalinis kapitalas sako: mes norime dalyvauti privatizavime, nes tai mūsų verslas, mes turime pinigus, per 10 metų mes padarėme didelį šuolį, nugalėdami šimtametes tradicijas turinčias Europos Sąjungos firmas. Mes sakom: ne.

Štai gerbiamasis V.Andriukaitis, mano galva, iš tikrųjų išdėstė, ką pasakė Prezidentas. Kai kurie amerikonai mojavo, kad Prezidentas taip nesakė, todėl noriu pacituoti: “Deja, šiandien esame gerokai pažeidę pusiausvyrą tarp darbo ir kapitalo apmokestinimo. Iki šiol deklaruotas tariamas mokesčių neutralumo principas iš tiesų yra palankus stambiajam kapitalui, bet ne smulkiajam verslui ar samdomiems darbuotojams. Dabartinė Vyriausybė ir Seimas turėtų visuomenei atsakyti į du pagrįstus klausimus: kodėl iš algos gyvenantys piliečiai turi mokesčiams skirti proporcingai daugiau savo uždarbio nei tie, kurie gauna kapitalo pajamas?” Neseniai priiminėjome įstatymus, kapitalui sudarydami dar didesnes lengvatas ir tik žadėdami mažinti mokesčius iš darbo pajamų, todėl, mano galva…

Ką tai rodo? Žiūrime: eksportas 2000 m. išaugo 30%, BVP – 3,3%, oficialus nedarbo lygis – 13–14%. Realiai jis kur kas didesnis, nes 200 tūkst. išbėgo į užsienį uždarbiauti, o ne kurti Lietuvoje turtą, ką mes visi, kiekvienas, darėme 50 metų, o ne lakstėme kitur.

Šiandien lietuvis nebegali Lietuvoje kurti valstybės ir kaupti savo turto, turi bėgti kaip koks išvarytas iš Lietuvos ir kurti kitose šalyse. Man dar labai keista, kai čia atėję į tribūną smerkia savo praeitį. Aš galiu drąsiai pasakyti: aš nė kiek nesigėdiju savo tarybinės praeities. Aš ir tada buvau laisvas pilietis, laisvai reiškiau savo mintis. Manęs nemėgo, bet aš buvau laisvas ir dabar aš nesigėdiju savo padėties. Aš nesuprantu, kas tai per žmonės, ką jie blogo padarė tarybiniais laikais, jeigu jie dabar gėdijasi savo praeities? Tai eikite išpažinties, klaupkitės ant kelių, prašykite, kad… Atsiprašau, jau baigiu, aš nenoriu ilgiau tęsti. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Čia buvo tik perspėjimas artėti prie pabaigos, bet dėkoju įtilpus į 5 minutes. Kviečiu kolegą V.Popovą kalbėti diskusijoje. Prašau.

V.POPOVAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, atvirai kalbant, nesirengiau kalbėti, tačiau tam paskatino viena Prezidento pasakyta frazė. Aš ją truputį perfrazuosiu. Jis kalbėjo apie tai, kad valstybė be teisingumo ir t.t. Aš pasakyčiau taip: valstybė be teisingumo – ne valstybė.

Taigi koks mūsų dabartinės valdžios požiūris į teisingumą? Ryškiausiai tai buvo pademonstruota šį antradienį, kai Seime generalinio prokuroro įgaliotam asmeniui vos ne vos buvo suteiktas žodis. Aš nesistebėčiau dėl to, bet kai Teisės ir teisėtvarkos komiteto, kuriame aš dirbu, pirmininkas neišėjo į tribūną ir nepasakė, kad tai yra valstybės institucijos, Generalinės prokuratūros, generalinio prokuroro, kurio skyrimui mes pritarėme ir t.t., atstovas ir jis turėtų kalbėti Seime, aš supratau mūsų dabartinės valdžios požiūrį į teisingumą. Maža to, prieš savaitę mūsų Teisės ir teisėtvarkos komitetas posėdžiavo Generalinėje prokuratūroje. Ten mūsų komiteto pirmininkas pasižadėjo viską tvarkingai daryti ir t.t. Vakar posėdžiavome Policijos departamente. Vėl prižadėjo viso komiteto vardu (ir mes pritarėme) visokius dalykus daryti, kad būtų gerai.

Penktadienį aš nuvažiavau į vieną iš kolonijų Pravieniškėse (prieš mane viena Seimo narė ten dažnai važinėdavo) ir paklausiau direktoriaus, sakau, turbūt ne pirmas Seimo narys atvažiavo? Ne. Bet, sakau, aš atvažiavau pasidomėti darbuotojų, o ne kalinių reikalais. Šiandien mes artėjame prie to, kad kalinio išlaikymo išlaidos yra didesnės negu juos aptarnaujančių arba saugančių. Šiandien Lietuvos kalėjimuose steigiamos kompiuterių klasės. Kai aš tai pasakiau Policijos departamente, policijos komisarai pradėjo juoktis. Paklausiau, ar policijos komisariatai turi kokį nors kompiuterį? Tai kur mūsų požiūris? Iš esmės greitai sustos darbas visų, ypač policijos ir kitų teisinių institucijų. Kai Seime buvo svarstomas biudžetas ir buvo teikiami įvairūs dalykai, į tai nebuvo kreipiama visiškai jokio dėmesio.

Kitas momentas. Visai neseniai finansų ministras J.Lionginas aiškino, kaip šįmet gerai renkamas biudžetas. Augimas sudaro 21%. Bet kai nuvažiuoji į vieną ar kitą instituciją, viskas yra priešingai. Tai kur tas 21% šįmet gautų daugiau lėšų yra panaudojamas?

Kalbame apie tai, kas bus Lietuvoje po dešimt metų. Siūlyčiau pagalvoti, kas yra Lietuvoje šiandien ir kas bus rytoj. Jeigu bus taip, kaip dabar, ir bus toks valdžios požiūris, tai po dešimt metų kažin ar bus apie ką kalbėti ir ką svarstyti. Šiuo atveju gaila, kad nėra kolegos A.Griciaus. Jis kalba apie tam tikrus dalykus žiūrėdamas į kairę, bet būtų gerai, kad pasižiūrėtų į save. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Dėkoju. Paskutinis diskusijoje dalyvauja kolega B.Bradauskas. Prašau jus į tribūną.

B.BRADAUSKAS. Dėkoju, gerbiamasis pirmininke. Gerbiamieji kolegos, šiandien išklausę Prezidento pranešimą mes visi suvokėme tikrąją padėtį mūsų šalyje. Deja, pranešime nebuvo skirta vietos bent kokiam žiburėliui, kuris praskaidrintų mūsų šiandienos būvį. Aš pasigedau šiame pranešime Prezidento atsakomybės ir Prezidento veiklos, kad nebūtų tokios padėties, kokia yra šiandien. Aš pasigedau ryškios ekonominės gijos, ką mes turėtume daryti. Mes dabar sužinojome viena – kad globalinio privatizavimo dėka ketverius metus išsilaikė viena valdančioji dauguma, galbūt rengiasi išsilaikyti kita valdančioji dauguma, ir iš tikrųjų retorinis klausimas: o kas gi bus po dešimties metų, kai Lietuvoje nebeliks nieko parduoti? Mes turime galvoti apie tai, kaip mes laikysimės, kai neturėsime ką parduoti, kai neturėsime ką pravalgyti. Deja, šiandien nei Vyriausybės programoje, nei Prezidento pranešime aš to neišgirdau. Aš labai džiaugiuosi, kad Prezidento pranešimas buvo parengtas socialdemokratine dvasia, remiantis dauguma mūsų šešėlinės Vyriausybės nuostatų. Deja, įgyvendinti šitą programą šiuo metu dar nėra kam.

Šiandien Prezidentas aiškiai pripažino, kad galbūt jis ir suklydo pasiūlydamas valdančiajai daugumai sudaryti Vyriausybę, nes pranešime buvo aiškiai pabrėžta, kad šiai Vyriausybei trūksta patirties ir ypač tai matyti dabar, kai mes esame įkritę tikrai į gilią duobę. Aš manyčiau, būtų buvę teisinga ne eksperimentuoti ir negaišti dar ketverių metų, o stengtis išlipti iš tos duobės, juo labiau kad Lietuvoje yra žmonių, kurie tai sugebėtų padaryti. Mes negalvojame, dar kartą pabrėžiu, kaip kelti savo ūkį. Mes dar šiandien svarstome, kas pirma – višta ar kiaušinis? Galbūt tai gali svarstyti mokslininkai ir įrodinėti, kad iš pradžių iš vištos išsiris kiaušinis, o paskui jau višta dės tuos kiaušinius. Bet mes šiandien turime aiškiai pabrėžti, kad pirma yra višta, ir jeigu višta nedės kiaušinių, nebus ir kiaušinienės.

Sužlugdytas smulkusis verslas, sužlugdytas verslas apskritai per praėjusius ketverius metus, ir pasižiūrėjus į mokesčių politiką ir strategiją kitiems ketveriems metams aš nematau, kad čia būtų kokios nors prošvaistės. Mes šiandien konstatuojame, kad sužlugo tūkstantis įmonių, kad į gatves išėjo tūkstančiai bedarbių, išvyko į užsienį. Bet mes visiškai nenurodome, o ką gi daryti toliau? Kas gi bus toliau? Dejuoti galime visi sustoję, bet konkrečių veiksmų nematyti. Sudaromos sąlygos tik užsienio kapitalui. Pažiūrėkite, netgi ir pateiktoje mokesčių strategijoje jūs rasite nemažai punktų, kur diskriminuojamas nacionalinis kapitalas, sudaromos privilegijos ir pirmenybės užsienio kapitalui, lygiai kaip ir privatizavimo procese. Mes jau turime du ryškius pavyzdžius. Negi mums to nepakanka? Tai “Telekomas”, tai naftos kompleksas, parduotos visos kitos pelningos įmonės, parduodama visa finansų rinka, ir šiuo metu rengiamasi baigti tai, kas liko neparduota. Kur mes nueisime? Ką mes turėsime Lietuvoje? Mes galime stoti į visus aljansus, bet mes turime išlikti kaip tauta. Matau, man užsidegė lemputė. Ačiū. Gaila, kad negalėjau išsakyti visų minčių.

PIRMININKAS. Dėkoju. Gerbiamieji kolegos, norėčiau paskelbti Seime vykusią diskusiją baigtą ir atkreipti jūsų dėmesį, kad dabar yra 14.15 val. Norėčiau pasitarti, ar būtų noras tęsti posėdį ir svarstyti rytiniame posėdyje numatytą darbotvarkę, ar būtų pageidavimas daryti pietų pertrauką? Pietų pertrauka turbūt yra labiausiai vyraujanti nuotaika tarp Seimo narių. Aš skelbiu rytinį… Ar reikėtų mums dėl to balsuoti? Gerbiamieji kolegos, norėčiau paskelbti rytinį Seimo posėdį baigtą.