AIŠKINAMASIS RAŠTAS
Dėl Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo projekto
Įmonių bankroto įstatymo projektas (toliau – projektas) parengtas įvertinus septynerių metų bankroto procesų praktiką Lietuvoje ir atsižvelgus į dalyvaujančių PHARE vykdomoje programoje “Pagrindinių Lietuvos komercinių įstatymų modernizavimas” ekspertų pasiūlymus, Europos komisijos pastabas bei į šio projekto svarstymo Seimo komitetuose metu pateiktas pastabas ir pasiūlymus.
Šiuo metu susiklostė tokia situacija, kad nemažai daliai Lietuvos įmonių, įsiskolinusių ir ilgą laiką negrąžinančių skolų darbuotojams, žemės ūkio produkcijos tiekėjams, biudžetui ir kitiems ūkio subjektams, teismai, vadovaudamiesi Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, bankroto bylų nekelia, nes jų įsipareigojimai yra mažesni arba lygūs jų turto balansinei vertei.
Praktika rodo, kad tokį įsiskolinimo lygį pasiekusių įmonių bankroto proceso metu gamybinį potencialą atstatyti jau neįmanoma. Įmonės, esančios sunkioje finansinėje būklėje, neturi lėšų turto priežiūrai ir jis praranda savo vertę. Šių įmonių turtas rinkoje paklausos neturi ir, nežiūrint didelės balansinės vertės, jis parduodamas labai žemomis kainomis. Pardavus šį turtą, vos užtenka lėšų administravimo išlaidoms sumokėti ir nedidelei daliai kreditorių reikalavimų patenkinti.
Siekiant sudaryti galimybes kuo pilniau patenkinti kreditorių reikalavimus ir bankroto proceso metu išsaugoti bent dalį įmonių gamybinio potencialo ir darbo vietų, tikslinga bankroto procesą pradėti gerokai anksčiau. Analizė rodo, kad, kai įmonės skolos siekia daugiau negu pusę įmonės turimo turto vertės ir ji atsiskaitymui su kreditoriais turi parduoti daugiau kaip pusę viso turimo turto arba šios skolos išieškomos priverstine tvarka, jos dažniausiai jau nesugeba toliau vykdyti ūkinės veiklos. Todėl siūloma nustatyti, kad bankroto procesai turi būti pradėti įmonėms, kurios negali nustatytais terminais atsiskaityti su kreditoriais ir kurių skolos viršija pusę įmonės turto.
Praktikoje nepasitvirtino, Įmonių bankroto įstatymo 7 straipsnyje numatytas įmonės, turinčios juridinio asmens teises, administracijos vadovo priverstinis viešas paskelbimas apie įmonės nemokumą. Projekte šios nuostatos atsisakoma.
Siekiant išsiaiškinti ar įmonės vadovų veiksmai nebuvo priešingi įmonės tikslams, projekte numatoma, kad iškėlus įmonei bankroto byla arba pradėjus bankroto procesą ne teismo tvarka administratorius turi patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per laikotarpį, ne mažesnį kaip 36 mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo, vietoje buvusių metų. Kadangi daugeliu atveju, vadovai atsakomybės išvengia, padedant senačiai, siūloma laikyti, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Taip pat sugriežtinama įmonės sandorių patikrinimo tvarka, kai įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą. Šiuo atveju, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, vietoj buvusių 3 metų.
Įmonių bankroto procesų praktika rodo, kad sanavimo metu naudojant kompleksą priemonių (dalies kreditorinių reikalavimų atsisakymas, lėšų, gautų pardavus įmonei nereikalingą turtą, panaudojimas) be papildomų investicijų įmonės mokumą atkurti nepavyksta. Įmonės, esančios bankroto situacijoje, yra nepatrauklios investuotojams. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekte sanavimo procedūros atsisakoma. Šią procedūrą, reglamentuos Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatos, kurio projektas jau parengtas.
Projekte kreditorių reikalavimo tenkinimo eilė nustatyta vadovaujantis naujojo Civilinio kodekso nuostatomis. Siekdami suvienodinti vienos eilės kreditorių galimybes atgauti bent dalį skolos, siūloma kreditorių reikalavimų tenkinimą vykdyti dviem etapais. Pirmajame etape mokėti tik pagrindinę dalį skolos, be priskaičiuotų netesybų.
Praktikoje įmonių likvidavimo procedūra užsitęsia dėl kylančių sunkumų, parduodant bankrutavusių įmonių turtą. Pagrindinės problemos parduodant turtą, su kuriomis susiduria bankrutavusių įmonių likvidacinės komisijos, tai - maža įmonių (ypatingai stambių) turto paklausa, sudėtinga turto pardavimo varžytynėse tvarka (Įmonių bankroto įstatymas reikalauja, kad visas bankrutavusios įmonės turtas būtų parduotas varžytynėse, be to nustatytas privalomas viso turto vertinimas nepriklausomų turto vertintojų, kurių apmokėjimui įmonės neturi lėšų), nepakankamas kreditorių ryžtingumas mažinant parduodamo turto pardavimo kainas, kai turtas neperkamas už nustatytą pradinę pardavimo kainą. Atlikta analizė rodo, kad tokio “gero pirkėjo” laukimo atveju turto vertė mažėja, o didėja administravimo išlaidos, nes turtą reikia saugoti ir prižiūrėti bei mažėja tikimybė kreditoriams atgauti skolas, todėl įvedamas 24 mėnesių, skiriamų likvidavimo procedūrai, laiko limitas. Šis laiko, skirto likvidavimo procedūrai, apribojimas padidintų kreditorių suinteresuotumą intensyvinti turto pardavimo procesą bei įvertinti realias galimybes patenkinti bent dalį kreditorinių reikalavimų. Atsisakymas Įmonių bankroto įstatymo nuostatos, reikalaujančios visą turtą parduoti varžytynėse, leis supaprastinti turto pardavimo tvarką, operatyviau priderinti pardavimo kainas prie tuo metu susiklosčiusių rinkos kainų panašiam turtui.
Kadangi dabar veikiančiame Įmonių bankroto įstatyme nenumatyta kaip elgtis su įmonės turtu, kurį parduoti neįmanoma ir kreditoriai atsisako už skolas jį perimti, bankroto procesas labai užsitęsia. Siūloma bankrutavusių įmonių turtą, kurio kreditoriai ir administratorius nesugebėjo parduoti per nustatytą 24 mėnesių laikotarpį, o kreditoriai atsisakė jį už skolas perimti, nurašyti kaip neturintį rinkos vertės.
Nepasiteisino ir likvidacinės komisijos veikla, bereikalingai gaištamas laikas, keičiant administratoriaus statusą į likvidacinės komisijos pirmininko statusą, todėl atsisakoma likvidacinės komisijos ir siūloma, kad administratorius vykdytų ir likvidavimo procedūrą.
Neigiamų priimto įstatymo pasekmių nenumatoma.
Įstatymo projektą parengė Ūkio ministerija (Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos - departamento direktorius - Gediminas Rainys), naudojantis Lietuvos ūkio instituto (buvusio Ekonomikos ir privatizacijos instituto) bei PHARE programos konsultantų parama.
Europos Sąjungos direktyvos bankroto procedūrų nereglamentuoja.
Reikšminiai įstatymo projekto žodžiai: bankroto procesas, bankrutuojanti įmonė, bankrutavusi įmonė.
Aplinkos ministras, pavaduojantis
ūkio ministrą Henrikas Žukauskas