Septintasis (38) posėdis
2001 m. sausio 23 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojas A.SKARDŽIUS

Patvirtinta nauja balsų skaičiavimo grupė

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, pradedame rytinį sausio 23 d., antradienio, plenarinį posėdį.

Norėčiau jus supažindinti su nauja balsų skaičiavimo grupe. Tai M.Balsys (Socialdemokratinės koalicijos frakcija), A.Gricius (Liberalų frakcija), labai atsiprašau, kolegos, M.Bastys. Trečiasis narys V.Karbauskis – Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcija, A.Kašėta (Jungtinė centro sąjungos, Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcija) ir V.Matuzas (Tėvynės sąjungos – konservatorių frakcija).

2001 m. sausio 23 d. (antradienio) darbotvarkė

Kolegos, norėčiau jus supažindinti su darbotvarke, kuriai buvo pritarta Seniūnų sueigoje. Rytinė darbotvarkė (jūs visi turite) – tai būtų diskusija dėl Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą ir Seimo nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos integracijos į Europos Sąjungą” projektas. Seniūnų sueigoje buvo nuspręsta visą rytinį plenarinį posėdį skirti šiems dviem klausimams. Taigi Seimo kreipimąsi į Rusijos Dūmą, tolesnį šio kreipimosi svarstymą, buvo nuspręsta perkelti į vakarinį 23 dienos posėdį. Klausimą Nr.IXP-295 – Seimo nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos Seimo delegacijos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Parlamentinėje Asamblėjoje” projektą, kadangi šis klausimas nebuvo parengtas ir dėl jo dar vyksta diskusijos, Seniūnų sueigoje buvo nutarta perkelti į ketvirtadienio darbotvarkę. Tai visi pakeitimai. Ar galėtume bendru sutarimu pritarti šiai darbotvarkei?

Yra nuomonių išsiskyrimas. Seimo narys A.Vidžiūnas. Prašom.

A.VIDŽIŪNAS. Pone posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos! Pirmasis techninis klausimas. 2-6 – Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 25 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, teikiamas Vyriausybės. Mūsų žiniomis, ponas E.Masiulis analogišką projektą yra pateikęs, tai kam jį leisti dūlėti Sekretoriato kompiuteriuose, įrašom čia, pateikiam. Ar jis bus atsiimtas, ar pasirenkamas Vyriausybės variantas – čia techninė pastaba.

Pone posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo valdybos nariai, Seniūnų sueigos nariai! Šiandien rytinis posėdis skiriamas strateginiams užsienio reikalų dalykams ir vertybiniams Lietuvos valstybės požiūrio į save ir santykį su pasauliu dalykams. Taigi šis argumentas, taip pat tas, kad mes rytinį posėdį planuojame baigti 13.30 val., o vakarinį kažkodėl 18.10 val., – mes galėtume paankstinti pabaigą. Mes siūlome darbotvarkės 8 klausimą Nr.IXP-267 – Seimo kreipimosi į Rusijos Dūmą dėl Rusijos ir Lietuvos teisinės pagalbos sutarties vykdymo projekto priėmimą – atkelti, kaip ir buvo pirminiame projekte, į rytinę darbotvarkę, 13.30 val. Pone posėdžio pirmininke, tai, ką Seniūnų sueiga dabar siūlo, yra visiškai nestatutiška, nes praeitame posėdyje, pirmininkaujant Seimo Pirmininko pavaduotojui Č.Juršėnui, Užsienio reikalų komiteto pirmininko A.Medalinsko siūlymu buvo paskelbta pertrauka, remiantis Statuto 109 straipsniu, iki kito posėdžio, pone posėdžio pirmininke. Kitas posėdis yra dabar. Popietinis posėdis jau yra ne kitas posėdis. Taigi, gerbiamieji kolegos, tai yra ir bendri vertybiniai dalykai, ir statutiniai reikalavimai. 13.30 val. būtų ypač geras laikas ir teisiškai, ir kitaip svarstyti kreipimąsi į Rusijos Dūmą. Manau, kad ir žurnalistai, ir dar galintys išgirsti argumentų tuomet būtų labiau pasirengę negu 17.40 val.

PIRMININKAS. Gerbiamasis kolega, labai vertingos jūsų pastabos. Kaip informuoja Sekretoriatas, Seimo narys E.Masiulis savo projektą yra atsiėmęs. Dėl projekto Nr.IXP-276 jūs turėjote pastabą. Seniūnų sueigoje buvo susitarta dėl tokios jums pateiktos šios dienos darbotvarkės. Dar kartą, kolegos, klausčiau jūsų, ar bendru sutarimu galėtume pritarti?

A.VIDŽIŪNAS. Dėl vedimo tvarkos, pone posėdžio pirmininke!

PIRMININKAS. Prašom, dėl vedimo tvarkos Seimo narys A.Vidžiūnas.

A.VIDŽIŪNAS. Praėjusiame posėdyje A.Medalinsko siūlymu ir vadovaujant Seimo nariui, Seimo Pirmininko pavaduotojui Č.Juršėnui, pagal Seimo statuto 109 straipsnio 1 dalį, klausimo svarstymas ir priėmimas buvo atidėtas artimiausiam posėdžiui. Artimiausias posėdis prasidėjo 10 val. Seniūnų sueiga elgiasi nestatutiškai, pone posėdžio pirmininke, prašom, jūs pataisykite jos suklydimus.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Medalinskas.

A.MEDALINSKAS. Ačiū. Iš tikrųjų yra galimybė solidarizuoti savo poziciją ir aš visiškai ramiai galiu sutikti su tokiu siūlymu. Iš tikrųjų siūlymas buvo toksai, kad kitame posėdyje. Ir jeigu opozicija mano, kad vakare klausimas gali būti sunkiau svarstomas negu dieną, juo labiau kad yra Statuto reikalavimas, manau, Statuto reikalavimai yra tikrai privalomi mums visiems. Manyčiau, kad tas siūlymas būtų visiškai neblogas ir galbūt priimtinas.

PIRMININKAS. Kolegos, laikydamiesi Statuto, mes 2-8 klausimą iš vakarinio posėdžio turėtume kelti į rytinį posėdį. Ar būtų prieštaraujančių, jeigu šis klausimas būtų perkeltas po Seimo nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos integracijos į Europos Sąjungą” projekto, tai yra prieš pietų pertrauką? Bendru sutarimu tokią darbotvarkę galėtume patvirtinti? Ačiū.

Prašau kolegas registruotis. Kol vyksta registracija, kolegoms primenu, kad dėl diskusijos prašau registruotis Sekretoriate.

Diskusija dėl Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą

Kolegos, pradedame nagrinėti šios dienos 1 klausimą – diskusija dėl Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą. Kviečiame pranešimui užsienio reikalų ministrą A.Valionį.

A.VALIONIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai ir narės, gerbiamieji ambasadoriai, ponios ir ponai! Visų pirma norėčiau pasveikinti tokios diskusijos Lietuvos Respublikos Seime inicijavimą. Esu tikras, kad ji bus naudinga visiems dalyvaujantiems bei ją stebintiems tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Seimui teikiamas nutarimo projektas bei praeitos savaitės Seimo frakcijų pareiškimas yra laiku pateikti, ambicingi, todėl svarbūs mūsų politinio gyvenimo dokumentai. Žvelgdamas į juos, ypač norėčiau išskirti Lietuvos politinių jėgų siekį, kad Lietuva taptų Europos Sąjungos nare drauge su pirmąja naujų narių banga. Tai strateginis atsakymas į strateginį klausimą. Lietuvos Respublikos Prezidentas prieš metus savo metiniame pranešime sakė, kad vienintelis realus būdas Lietuvai išvengti provincijos atsilikimo – įlipti į greitąjį Europos traukinį, tapti visateise šio traukinio keleive.

Iki praeitų metų pabaigos koalicinė Lietuvos Vyriausybė baigė tvirtinti visas Lietuvos derybines pozicijas, tarp jų ir dėl tokių sričių kaip žemės ūkis, mokesčiai, vidaus ir teisingumo reikalai, biudžetinės nuostatos. Tai buvo nemenkas iššūkis, bet jis buvo priimtas dalykiškai. Tuo svarbesnis yra politinių jėgų, absoliučios daugumos Seimo narių sutarimas dėl Lietuvos integracijos pastangų spartinimo, praktinės paramos jai. Tai rodo mūsų politinę atsakomybę ir brandą.

Po Helsinkio ir Nicos stotelių mes turime galimybę patekti į pirmąjį traukinį. Turime galimybę ir privalome ja pasinaudoti, kad nereikėtų lūkuriuoti antrojo ešelono atvykimo. Mes gana tiksliai žinome, kokiu greičiu tas traukinys juda. Mes galime planuoti savo veiksmus. Nicoje Europos Sąjungos valstybės davė rimtą politinį signalą, sutardamos dėl Europos Sąjungos institucijų reformų ir išreikšdamos viltį, kad pirmosios naujos Europos Sąjungos narės suspės į Europos Parlamento rinkimus 2004 metų pavasarį.

Europos Sąjungos plėtros strategijoje pasakyta, kad derybos su labiausiai pasirengusiomis šalimis gali baigtis 2002 metais, t.y. kitais metais. Po derybų pabaigos metus-pusantrų vyks stojimo sutarčių ratifikavimai. Vadinasi, naujas Europos Sąjungos plėtimasis yra galimas 2003 metų pabaigoje – 2004 metų pradžioje.

Birželio mėnesį Geteborgo, taip pat vėlesnėse šių metų Europos Komisijos reguliarios pažangos ataskaitose toliau ryškės Europos Sąjungos plėtros scenarijai. Akivaizdu, kad laiką tenka matuoti jau nebe metais ar pusmečiais, bet mėnesiais. Artimiausių mėnesių svarbą asmeniškai patvirtino ir daugelis mano kolegų Europos Sąjungos valstybių ministrų, taip pat Komisijos plėtros komisaras. Apie tai kalbėsime ir su Vokietijos užsienio reikalų ministru, kurį matysiu užporyt.

Gerbiamieji, Nicos viršūnių susitikimas taip pat pradėjo kitą refleksijos apie Europos Sąjungos ateitį etapą. Europos Sąjunga keitėsi, keičiasi ir keisis. Kaip tai vyksta, kokia kryptimi ji juda, yra su mumis tiesiogiai susiję klausimai. Nicoje numatytos Lietuvos atstovavimo būsimos Europos Sąjungos institucijose perspektyvos yra gera mūsų deramo dalyvavimo priimant Europos Sąjungos sprendimus pradžia. Mums dar reikės išmokti šiais balsais naudotis. Tai susiję su mūsų pasirengimu ir gebėjimu realizuoti Lietuvos suverenias galias. Būtent Sąjungos valstybių suverenių galių subendrinimas yra viena iš Europos vaidmens pasaulinei politikai didėjimo prielaidų.

Nicoje padiktuotoje dabartinės diskusijos darbotvarkėje yra tokie klausimai kaip Europos Sąjungos konstitucija, aiškesnis kompetencijų padalijimas tarp Europos Sąjungos lygmens, šalių narių ir regionų, taip pat šalių parlamentų vaidmuo. Pastaroji diskusija dar vadinama post Nicos procesu yra ne tik ir galbūt ne tiek apie institucinius, kiek apie konstitucinius plačiąja prasme klausimus, todėl labai svarbus šios paneuropinės refleksijos bruožas yra kiek galima platesnis jos dalyvių būrys. Tai ne tik Vyriausybių atstovai, bet ir politinės partijos, akademinės institucijos, interesų grupės, žiniasklaida tiek Europos Sąjungos valstybėse, tiek kandidatėse. Šio proceso kulminacija bus 2004 metais vyksiančioje Europos Sąjungos tarpvyriausybinėje konferencijoje. Esu tikras, kad joje greta 15 dabartinių narių dalyvaus ir naujosios narės, tarp jų ir Lietuva.

Gerbiamieji Seimo nariai, ateinantys metai lems ne tik mūsų narystės Europos Sąjungoje perspektyvas. Privalau pasakyti, kad per juos tikimės esminių ir kitų mūsų užsienio politikos formatų pasiekimų, kurie yra glaudžiai susiję ir būtini, kad būtų užtikrintas Lietuvos saugumas ir ekonominė gerovė. Tai narystės NATO, stabilumo ir bendradarbiavimo Lietuvos kaimynystėje siekiai. Lietuvos rytinė siena artimiausioje perspektyvoje taps Europos Sąjungos ir NATO rytine siena. Turime suvokti savo atsakomybę, kad Lietuvos sienos būtų atviros verslui, kultūros kontaktams, tačiau uždaros nusikalstamumui, nelegaliai migracijai. Konkretus pavyzdys – Kaliningradas. Tai specifinis Baltijos jūros regiono klausimas, Europos Sąjungos plėtros kontekste profesionaliai aprūpintas ką tik parengtame Europos Komisijos dokumente. Tai pakankamai tikslus sąrašas klausimų, į kuriuos Europos Sąjunga, Rusija, Lenkija ir Lietuva turės rasti tinkamus atsakymus, bet jau kurį laiką yra Baltijos jūros valstybių bendradarbiavimo, taip pat Šiaurės dimensijos iniciatyvos darbotvarkėje.

Gerbiamieji Seimo nariai, Seimo nutarimo projekte yra išvardyti šiuo metu patys reikalingiausi įstatymai. Kiekvieno iš jų priėmimas yra vienaip ar kitaip suformuluotas mūsų derybinėse pozicijose ir yra aptariamas su Europos Komisija. Ne tik kaip diplomatas, bet ir kaip politikas esu įsitikinęs, kad šių įstatymų reikia ne tiek deryboms, kiek mūsų žmonėms, mūsų krašto pažangai. Mes į Europos Sąjungą stojame ne dėl to, kad to nori Sąjunga ar Europos Komisija. Turime prisiminti, kad ir pačioje Europos Sąjungoje yra interesų grupių, kurios, švelniai tariant, per daug neišgyventų, jei Lietuva atsirastų prie Europos Sąjungos stalo keleriais metais vėliau. Todėl manau, kad labai svarbus mūsų politinių jėgų konstatavimas, jog tai, ką darome siekdami Lietuvos narystės Europos Sąjungoje, darome pirmiausia savo pačių gerovei.

Integracija į Europos Sąjungą kuria prielaidas politiniam, ekonominiam ir socialiniam stabilumui užtikrinti bei Lietuvos žmonių gyvenimo kokybei gerinti. Kai kalbame apie geresnes narystės Europos Sąjungoje sąlygas, o jos yra žinomos (tai Europos Sąjungos teisė, kuriai galėsime daryti įtaką tik tapę Europos Sąjungos nariais), kalbame apie tai, ką turime padaryti savo pačių labui. Kartais atrodo, kad deramės ne su Europos Komisija, ne su Europos Sąjunga, o su savimi pačiais ir būtent šios derybos yra sunkiausios. Kaip kitaip pateisinti tai, kad Europoje liekame vos ne vieninteliai, neturintys privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, ir vieninteliai iš šalių kandidačių, žemės kapitalo rinką suvaržę konstituciniu lygiu. Jei norime išvengti bado streiko prie būsimų inkarų ar net čia, prie Seimo, turime suprasti, jog reikia civilizuotų Įmonių restruktūrizavimo ir Bankroto įstatymų. Šie dalykai susiję su pamatinėmis Europos Sąjungos vidaus rinkos laisvėmis, prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimu. Nuo pažangos šiose srityse didžiausia dalimi priklauso ne tik derybų, bet ir mūsų ekonomikos įsiliejimo į Europos erdvę sėkmė. Ypatingas pozicijos bei opozicijos susiklausymas reikalingas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų. Teisingi žingsniai yra fiksuoti jau minėtame Seimo frakcijų pareiškime.

Daug darbo bus ne tik leidžiant įstatymus. Visų Vyriausybės institucijų mobilizavimas yra būtinas. Prieš mėnesį visiems mūsų diplomatinių atstovybių vadovams aš pabrėžiau šio laikotarpio svarbą ir atsakomybę už jį. Turime stiprų vyriausiąjį derybininką ir jam talkinančią komandą, į kurią ir Užsienio reikalų ministerija delegavo prityrusius diplomatus. Europos Sąjungai pirmininkauja mums palanki kaimynė Švedija, kuri suinteresuota mūsų naryste ir persilaužimu derybose. Kitų metų antrąjį pusmetį, kai derybas analizuosime, pirmininkaus kiti mūsų kolegos ir kaimynai – danai. Prielaidos derybų pažangai palankios, bet kamuolys mūsų pačių rankose.

Gerbiamieji, šio Seimo ir šios Vyriausybės planai sutampa su realiais Europos Sąjungos plėtros scenarijais. Kitais metais reikia baigti Lietuvos stojimo derybas ir pasirašyti sutartį, kurios ratifikavimo siektume iki 2003 m. pabaigos. Manau, kad šių uždavinių įgyvendinimas yra ne tik mūsų pareiga. Tebūnie tai kiekvieno iš mūsų asmeninė motyvacija ir ambicija. Dėkoju už galimybę kalbėti ir už jūsų dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū gerbiamajam ministrui. Kviečiame perskaityti pranešimą Europos reikalų komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinį direktorių, vyriausiąjį derybininką poną P.Auštrevičių. Prašom.

P.AUŠTREVIČIUS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, ambasadoriai, svečiai! Ši neeilinė Seimo sesija ir diskusija dėl integracijos, arba mūsų pasirengimo narystei Europos Sąjungoje, vyksta labai svarbiu laikotarpiu. Per pastaruosius kelis mėnesius tiek Europos Sąjungoje, tiek Lietuvoje įvyko daug reikšmingų įvykių, kurie skatina dar kartą pažvelgti į mūsų pasirengimo narystei Europos Sąjungoje pagrindinius iššūkius, prioritetus, net darbo organizavimo būdą.

Ką tik baigėsi Europos viršūnių susitikimas Nicoje, kuris dar kartą patvirtino Europos Sąjungos įsipareigojimą plėstis bei pritarė konkrečiai Europos Komisijos pasiūlytai darbų strategijai, bei įvykdė tegul ir dalinę, bet Europos Sąjungos plėtrai pakankamą institucinę reformą, netgi žinant, kad Nicos sutartį dar turės ratifikuoti Europos Sąjungos nacionaliniai parlamentai. Europos Komisija paskelbė savo reguliarias ataskaitas apie valstybių kandidačių pažangą, ir ši ataskaita, norėčiau pabrėžti, Lietuvai yra pati pozityviausia iš kada nors rengtųjų.

Europos Sąjungai pirmininkauti pradėjo Švedija, kuri siekia iš esmės paspartinti Europos Sąjungos plėtros procesą ir palankiai vertina Baltijos valstybių perspektyvas. Lietuvoje įvyko rinkimai į Seimą, pradėjo dirbti naujoji Vyriausybė. Įvykus šiems pakeitimams buvo pakartotinai patvirtinta eurointegracijos prioriteto pirmenybė šalies užsienio ir vidaus politikoje. Pasirengimo narystei Europos Sąjungoje patirtis atskleidė pasirengimo narystei kompleksiškumą ir jo mastą. Tik palaipsniui suprasta, kad tai iš esmės visos valstybės modernizavimo darbas, kuriam būtinos tolesnės struktūrinės reformos, kurias Lietuva turi baigti vykdyti, didelis Europos Sąjungos teisės perėmimo darbas, o visam tam būtini kokybiniai valstybės valdymo pokyčiai.

Dabar daug geriau nei prieš penkerius metus suprantame, kad šiam darbui reikia daug moderniai mąstančių žmonių, ne tik ir ne tiek Europos Sąjungos ekspertų (jų iš tiesų dabar daugiau nei prieš penkerius metus), kiek žmonių, kurie naujai pažvelgtų į valstybės valdymą, vidaus politiką, verslo plėtrą, socialinių problemų sprendimą. Manau, jog dabar gerokai aiškiau, kad narystei Europos Sąjungoje rengiasi ir turi rengtis ne vien diplomatai, ne vien valstybės tarnautojai, bet ir visa visuomenė, valstybė, kad tai nacionalinis uždavinys, ne vien tikslo svarbos, bet ir dalyvavimo jame prasme.

Lietuvos pasirengimas narystei ir pati narystė Europos Sąjungoje remiasi vertybiniais sprendimais ir racionaliais integracijos į Europos Sąjungą naudos ir sąnaudų įvertinimais. Iki šiol atlikti Lietuvos ir kitų Vidurio Rytų Europos šalių kandidačių integracijos į Europos Sąjungą tyrimai ir narystės šioje organizacijoje poveikį dabartinėms valstybėms narėms apibendrinančios studijos leidžia teigti, kad tiek pats narystės Europos Sąjungoje faktas, tiek perimama ir įgyvendinama Europos Sąjungos teisė, kartu vykstantis struktūrinių reformų procesas turėtų teigiamai paveikti Lietuvos politinę ir ekonominę plėtrą, kuri sietina su didesniu Lietuvos piliečių ir valstybės saugumu, stabilumu ir didesnėmis ekonominėmis, socialinėmis, kultūros plėtros galimybėmis. Teigiamą poveikį turi ir turės techninė ir finansinė Europos Sąjungos pagalba, kuri turėtų gerokai padidėti per artimiausius trejus metus ir ypač įstojus į Europos Sąjungą. Taigi konkretų pasirengimą narystės Europos Sąjungoje procesą tiksliausiai būtų vertinti kaip investiciją į ūkio plėtrą ir valstybės valdymo modernizavimą. Šiandien apmąstant mūsų vis dar laukiančius integracijos į Europos Sąjungą iššūkius reikia konstatuoti, kad ilgalaikė mūsų pasirengimo Europos Sąjungoje narystei sėkmė priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų darbo greičio ir kokybės. Tačiau šių vidinių darbų horizontą ir dažniausiai turinį apibrėžia Europos Sąjunga.

Kaip tas horizontas atrodo dabar ir kokios jo implikacijos mūsų pasirengimo narystei? Nicoje Europos Sąjunga tegu ir su išlygomis baigė savo namų darbus, netiesiogiai nustatė galimas pirmųjų valstybių kandidačių įsijungimo į Europos Sąjungą datą ir pasakė, kad deryboms turi būti suteiktas naujas kokybinis impulsas. Šį impulsą plėtrai pasiryžusi suteikti Švedija, kuri paskelbė, kad plėtra yra ir bus jos pirmininkavimo prioritetas. Europos Komisija paskelbė savo pažangos ataskaitas. Ataskaita apie Lietuvą yra pozityvi ir žymi tam tikrą Komisijos nuostatų Lietuvos atžvilgiu kitimą. Jeigu trims ankstesnėms nuomonėms Lietuvos atžvilgiu buvo būdingas tam tikras dviprasmiškumas, adekvati ir dažnai pozityvi techninės situacijos analizė ir gana rezervuotos galutinės išvados, tai šiai, ketvirtajai, nuomonei būdingas net atvirkščias dalykas. Galutinės išvados iš dalies pateiktos avansu, tikint vykdomų darbų tęstinumu ir perspektyva. Atrodo, kad Nicos sprendimai dėl plėtros, kuriuose minima galimybė pirmosioms naujosioms Europos Sąjungos narėms dalyvauti jau 2004 m. Europos Parlamento rinkimuose ir akcentuojami diferenciacijos ir individualių nuopelnų principai, reiškia, jog per šiuos metus turi būti priimti sprendimai dėl to, kokios valstybės pateks į pirmąjį arba kokios valstybės gali pretenduoti į pirmąjį Europos Sąjungos plėtros etapą. Šiame kontekste reikėtų paminėti didėjantį ekonominių veiksnių vaidmenį derybose bei sprendžiant narystės Europos Sąjungoje klausimus.

Svarbu paminėti du aspektus. Pirma. Galimybė pasinaudoti Europos Sąjungos struktūriniais ir Sanglaudos fondais. Jau preliminarūs paskaičiavimai rodo, kad Lietuvos pajamos iš šių fondų, turiu paminėti ISPA, SAPARD bei Sanglaudos fondą, turėtų sudaryti apie pusę milijardo litų tokioms sritims kaip transporto, infrastruktūros plėtojimas, aplinkosauga, žemės ūkio struktūrinės reformos bei kaimo plėtra. Tačiau antra svarbi sąlyga šiems fondams panaudoti yra vidaus resursų mobilizavimas, pakankamas papildomas finansavimas ir adekvatūs administraciniai gebėjimai. Akivaizdu, kad bus reikalingos papildomos Lietuvos pastangos konceptualizuojant savo ekonominę politiką ir palaikant glaudesnius ryšius su Europos Sąjunga šioje srityje. Jau šių metų rudenį Lietuvai reikės pateikti naują ekonominį dokumentą – pasirengimo narystei Europos Sąjungoje ekonominę programą, kuri nustato tolesnio Lietuvos dalyvavimo Europos Sąjungos ekonominėje politikoje pagrindus.

Gerbiamieji, Lietuvos ir Europos Sąjungos derybų bei narystės Europos Sąjungoje padėtį reikėtų vertinti gana palankiai. Svarbu, kad pavyko parengti visas derybines pozicijas ir dar prieš Kalėdas pateikti jas Europos Sąjungai. Šiuo metu derybos pradėtos dėl 16 skyrių ir preliminariai baigtos dėl 7. Tai yra dėl statistikos, pramonės politikos, smulkaus ir vidutinio verslo, mokslo bei mokslo ir tyrimo, švietimo ir mokymo, išorinių santykių ir bendros užsienio bei saugumo politikos. Vadinamuoju skyrių uždarymu mes kiek atsiliekame nuo kai kurių vadinamųjų Helsinkio grupės šalių. Tiesa, mes derybas pradėjome ir dėl kai kurių ypač sunkių skyrių, pirmiausia aplinkos apsaugos, kuri kompensuoja kai kurių kitų, lengvų skyrių pažangą.

Europos Sąjungai šiuo metu pirmininkaujanti Švedija paskelbė, kad su Lietuva per artimiausią pusmetį bus atidaryti visi likę derybiniai skyriai, įskaitant ir žemės ūkio. Tikimės, kad taip ir įvyks. Net ir suprasdami, kad per šį pusmetį ypač sunkios derybos vyks Europos Sąjungoje ir mūsų derybų greitis priklausys ir nuo jų darbo sėkmės, galime tikėtis, kad per šį pusmetį galėsime preliminariai uždaryti tiek skyrių, kiek per visus praėjusius metus, tačiau mūsų maksimali programa, maksimali pažanga – 12 derybinių skyrių. Tikslas per artimiausią pusmetį, pasinaudojant Švedijos pirmininkavimo metu atsiveriančiomis galimybėmis, – iš esmės paspartinti pasirengimą narystei ir pasiekti esminę pažangą derybose. Artimiausias pusmetis yra labai svarbus stojimo procesui, kadangi vasaros pradžioje Gioteborge Europos Sąjungos viršūnių taryba gali priimti sprendimus dėl tolesnės plėtros eigos bei kandidačių diferenciacijos pagal derybose pasiektą pažangą.

Suprantant 2001 m. laikotarpio svarbą, imtasi papildomų veiksmų. Integracijos į Europos Sąjungą 2001 m. pirmojo pusmečio veiksmų planas ir Vyriausybės pasiryžimas tą planą įgyvendinti. Veiksmų planas apima maksimalią mūsų programą, tai yra 12 derybinių skyrių.

Norėčiau paminėti laisvą prekių judėjimą, laisvą asmenų judėjimą, laisvę teikti paslaugas, laisvą kapitalo judėjimą, įmonių teises, žuvininkystę, socialinę politiką ir užimtumą, telekomunikacijas ir informacines technologijas, aplinkos apsaugą, vartotojų ir sveikatos apsaugą, kultūrą ir audiovizualinę bei pramonės politiką. Šiose srityse per artimiausią pusmetį sieksime maksimalios pažangos. Integracijai į Europos Sąjungą ir deryboms dėl narystės joje paspartinti reikia įstatymų ir Vyriausybės veiksmų. Paminėtinas atitinkamo Konstitucijos straipsnio pakeitimo inicijavimas, Bankroto ir restruktūrizavimo įstatymas, Lietuvos banko įstatymas, kai kurie mokesčių įstatymų pakeitimai, taip pat pereinamojo laikotarpio peržiūra. Reikia dar kartą peržiūrėti ir pagrįsti pereinamuosius laikotarpius, prireikus priimti sprendimus dėl atskirų pereinamųjų laikotarpių pagrįstumo, rengti technines konsultacijas su Europos Komisija dėl atskirų derybinių skyrių. Toks proveržis arba šių darbų rezultatyvumas turėtų padėti Belgijos ir Ispanijos pirmininkavimo metu baigti derybas dėl visų likusių, tarp jų ir sunkiausių, derybinių skyrių, tokių kaip energetika, žemės ūkis, regioninė politika ir struktūrinės priemonės, finansinės ir biudžeto nuostatos. Jau 2004 m. pradžioje, kaip esame deklaravę, turime būti pasirengę narystei Europos Sąjungoje.

Dėl anksčiau išvardytų priežasčių, priklausančių nuo bendro Europos Sąjungos politikos konteksto, reikia suintensyvinti pasirengimą narystei Europos Sąjungoje. Palankesnė visuomenės nuomonė tam sudaro geras sąlygas. Daugelis naujosios Vyriausybės žingsnių ir planų, įrašytų į naujosios Vyriausybės programą ir 100 dienų veiksmų planą, gali išjudinti įsisenėjusių problemų sprendimą, kuris aktualus ir siekiant narystės Europos Sąjungoje. Tam, kad būtų galima suintensyvinti pasirengimą narystei Europos Sąjungoje, būtinas bendras politinis sutarimas ir darnus visų valstybės institucijų darbas, todėl pasirašytas politinių partijų komunikatas ir šiandien Seimui teikiama rezoliucija šiuo klausimu yra rimtas, pozityvus signalas vidaus ir išorės rinkai.

Norėčiau pabrėžti ir esminių aukščiausiųjų šalies vadovų nuostatų telkiant pastangas šiam tikslui pasiekti svarbą. Rengiantis narystei Europos Sąjungoje laukia labai daug rimtų darbų, kuriuos trumpai irgi reikėtų aptarti. Atrodo, kad tęsiant rimtas, ilgalaikį poveikį turėsiančias reformas kitą pusmetį ir visus metus didžiausią dėmesį reikėtų skirti deryboms jautrių problemų sprendimams, t.y. sprendimams, kurie garantuoja derybų greitį. Vidutinio laikotarpio uždavinys – tęsti esmines struktūrines reformas: privatizavimą, energetikos sektoriaus restruktūrizavimą, pensijų reformą, toliau laikytis fiskalinės disciplinos, siekti, kad šios reformos būtų baigtos 2001 m. pabaigoje ir jau 2002 metų pabaigoje duotų rezultatus.

Svarbiausias artimiausios trukmės uždavinys yra skubiai priimti derybinei pažangai reikalingus įstatymus, įsteigti ir stiprinti reikalingas administracines struktūras bei peržiūrėti prašomų derybinių pereinamųjų laikotarpių sąrašą. Rinkimai į Seimą, nauja Vyriausybė, atsigaunanti ekonomika ir padidėjęs pozityvios informacijos apie Europos Sąjungą kiekis paskatino optimistiškesnes Lietuvos gyventojų nuostatas Europos Sąjungos atžvilgiu, tačiau gyventojų nuomonei dėl narystės Europos Sąjungoje būdingas nepastovumas, ir kai kurie nepagrįsti Vyriausybės bei Europos Sąjungos sprendimai ją gali vienaip ar kitaip keisti. Šioje srityje ir toliau reikia labai daug dirbti, ir Lietuvos Seimas čia gali atlikti labai svarbų vaidmenį.

Gerbiamieji Seimo nariai, baigdamas norėčiau išskirti keletą svarbių problemų, kurių sprendimas gali lemti mūsų pasirengimo narystei Europos Sąjungoje eigą ir derybų svarbą. Pirmiausia norėčiau paminėti Lietuvos banko įstatymą, kurį jūs, Seimo nariai, turėtumėte pradėti šiandien svarstyti. Šis įstatymas suderintas su Europos teise ir įtvirtina Lietuvos centrinio banko nepriklausomybę. Jis yra svarbus mums derantis ekonominės ir pinigų sąjungos klausimais. Todėl norėčiau pakviesti Seimo narius bendru sutarimu labai rimtai apsvarstyti šį įstatymą ir priimti jį neeilinės sesijos metu. Ne mažiau svarbu sudaryti sąlygas Europos Sąjungos juridiniams ir fiziniams asmenims spręsti žemės ūkio įsigijimo klausimus Lietuvoje. Tai susiję su Konstitucijos 47 straipsniu.

Reziumuodamas norėčiau pasakyti, kad Europos Sąjunga mums yra tas modernizavimo įrankis, kuris nesėdint sudėjus rankų ir juo reikiamai pasinaudojus reiškia saugios ir gerove grindžiamos valstybės stiprinimą. Mes privalome reikiamai pasinaudoti šia istorine galimybe ir jos teikiamais privalumais. Dėkoju už jūsų dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū pranešėjui. Kviečiu Europos reikalų komiteto pirmininką, Seimo Pirmininko pavaduotoją G.Steponavičių.

G.STEPONAVIČIUS. Pone posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, svečiai, Vyriausybės, užsienio diplomatinio korpuso atstovai! Jau tampa gera tradicija Seime reguliariai, atvirai ir iš principo kalbėti apie Europos Sąjungos klausimus ir Lietuvos siekį tapti visateise Europos Sąjungos nare. Šį savo pranešimą norėčiau pradėti teigdamas, kad Lietuvos politinis elitas supranta šių metų ir ypač pirmojo pusmečio svarbą. Tai liudija tiek bendras Seimo frakcijų pareiškimas, tiek ir ši diskusija plenariniame posėdyje. Aiškus dialogas dėl Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą, aš tikiu, leis tinkamai identifikuoti ir užtikrinti svarbiausių Lietuvos interesų įgyvendinimą. Reikia pripažinti, kad Europos Sąjunga įvykdė savo namų darbus. Nicos viršūnių susitikimas baigėsi konkrečia sutartimi, kuri leis Europos Sąjungos institucijoms pasirengti plėtrai. Taigi šie metai bus šalių kandidačių metai baigti savo “namų darbus”. “Namų darbus”, be abejo, aš sakau kabutėse, nes iš tiesų tai nėra ėjimas iš paskos ar žaidimas pagal primestas taisykles. Daugelis įstatymų, kuriuos ketiname priimti dar artimiausią pusmetį, neabejoju, yra svarbūs ir reikalingi Lietuvos žmonėms, būtini reformoms tęsti bei joms baigti.

Dalis šių įstatymų, aš džiaugiuosi, yra svarstomi jau šioje neeilinėje sesijoje. Tačiau laikotarpis yra lemiamas toms šalims kandidatėms, kurios siekia įstoti į Europos Sąjungą su pirmąja plėtros banga. Lietuva yra viena šių šalių ir norėčiau atkreipti dėmesį bei pasidžiaugti, kad tarp Lietuvos Seimo politinių partijų taip pat yra bendras įsitikinimas, jog Lietuvai yra svarbu patekti į Europos Sąjungą su pirmąja narių grupe. Ir ne vien tik dėl to, kad pasigirsta vis daugiau abejojančių, kada įvyks antrasis plėtros etapas, tačiau siekiant įvykdyti ankstesnius Lietuvos įsipareigojimus, t.y. būti pasirengusiems tapti Europos Sąjungos nare 2004 metais. Jeigu norime įgyvendinti priimtus sprendimus, tai reikia daryti dabar. Norint pasivyti ir įstoti su pirmąja narių grupe, reikia ypač konsoliduotų tiek Seimo, tiek visų kitų Lietuvos institucijų pastangų. Manau, tai taip pat pastebi ir prieš mane kalbėję užsienio reikalų ministras bei vyriausiasis derybininkas.

Aš norėčiau akcentuoti ir Seimo vaidmenį. Seimo vaidmuo šį pusmetį yra ypač akivaizdus ir, drįsčiau teigti, lemiamas. Kaip Seimo atstovas, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną ypač svarbų aspektą. Seimo narius, atstovaujančius Lietuvos piliečiams, labiausiai domina Lietuvos interesų gynimas, todėl ir bendrame partijų pareiškime, ir šiame nutarimo projekte, kurį mes svarstysime dar šiame rytiniame posėdyje, yra išreiškiamos nuostatos, raginančios Vyriausybę derybose su Europos Sąjunga siekti kuo palankesnių visai Lietuvai, jos ūkiui ir visuomenei įstojimo sąlygų. Seimo Europos reikalų komiteto posėdžių metu taip pat akcentuojame, kad atsižvelgiant į bendrą derybų vaizdą (nesakau vaizdelį – vaizdą) reikia siekti, kad pereinamieji laikotarpiai minimizuotų neigiamas ir maksimizuotų teigiamas pasekmes Lietuvos gyventojams.

Verta paminėti ir palankią Lietuvos gyventojų nuomonę dėl stojimo į Europos Sąjungą, kurią galime suprasti iš apklausų. Antai 2000 m. lapkričio mėnesio “Vilmorus” apklausa rodo, kad Lietuvos gyventojai tikisi, jog įstojus į Europos Sąjungą situacija pagerėtų beveik visose gyvenimo srityse.

Net 57% tikisi, kad pagerės ekonomikos raida. Daug gyventojų tikisi nacionalinio saugumo pagerėjimo. Mūsų tautos išrinktų Seimo narių pareiga – atsižvelgti į šias viltis ir pasirengimo procesą padaryti maksimaliai aiškų ir suprantamą Lietuvos žmonėms. Šio pusmečio ir artimiausių metų mūsų veiklos principai turėtų būti sparta ir kokybė. Sparta ir kokybė priimant integracijai į Europą būtinus įstatymus. Kartu norėčiau pažymėti, kad užsibrėžiame sau sunkų, tačiau įgyvendinamą tikslą – sparčiai priimti kokybiškai parengtus, kaip aš minėjau, su integracija susijusius įstatymus. Aš tai sakau kelis kartus, nes įstatymai vis labiau daro įtaką Lietuvos gyventojams, jie turi būti priimti atsižvelgiant į Europos teisės reikalavimus ir šioje vietoje yra ypač akivaizdi būtinybė užtikrinti jų kokybę. Teisės aktų perkėlimas reikalauja ne tik politinės valios pastangų, bet ir specialių žinių. Todėl būtų galima pasiūlyti, kad siekiant palengvinti darbą jau dabar įstatymų aiškinamuosiuose raštuose turėtų būti kuo aiškiau įvardijama, kurios konkrečios įstatymo nuostatos susijusios su Europos Sąjungos teisės aktais. Šį prašymą adresuočiau Vyriausybei. Kreipdamasis į Seimo komitetų pirmininkus siūlyčiau užtikrinti, kad svarstant svarbiausių įstatymų projektus Europos Sąjungos reikalavimai netaptų įvairių spekuliacijų ir manipuliacijų objektu. Todėl noriu pabrėžti, kad mums patiems kartais nereikėtų pervertinti Europos Sąjungos keliamų reikalavimų.

Taigi derybos dėl narystės iš esmės lemia artimiausių Seimo sesijų darbotvarkę. Jums pateiktame nutarimo projekte išvardyti tik patys svarbiausi įstatymai, turintys didelę reikšmę atskirų derybinių skyrių uždarymui jau 2001 metų pirmajame pusmetyje. Tai nėra galutinis sąrašas, nes jau antrajame pusmetyje taip pat laukia bent 20 įstatymų projektų, kuriuos mes turėsime svarstyti.

Norėčiau pasidžiaugti, kad bendrame Seimo frakcijų pareiškime yra įtvirtintas nusiteikimas 2001 metų pirmojoje pusėje pradėti svarstyti Konstitucijos įstatymo pakeitimą dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsienio ir nacionaliniams ūkio subjektams. Galima prisiminti, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas dar 2000 metų pradžioje savo metiniame pranešime parlamentines partijas ragino susitarti dėl Konstitucijos pataisų ir priimti valstybės ateičiai būtinus sprendimus. Be to, priimti įstatymai turi būti įgyvendinami, tas pabrėžiama ir šių metų Europos Komisijos reguliariajame pranešime apie Lietuvos pažangą rengiantis narystei Europos Sąjungoje. Čia norėčiau pabrėžti Seimo įgyvendinamą parlamentinę kontrolę. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį ir į svarbų Seimo Europos reikalų komiteto vaidmenį. Šis komitetas veikia kaip tam tikras kontrolierius. Tai ypač svarbu dabar, kai ateina laikas iš naujo įvertinti mūsų prašomus pereinamuosius laikotarpius bei išskirti prioritetus, leidžiančius pasiekti pagrindinį tikslą – narystę Europos Sąjungoje. Bendrai siekdami kuo geresnių Lietuvos gyventojams rezultatų, kartu turime aiškinti piliečiams, kad narystė Europos Sąjungoje savaime nesukurs geresnio gyvenimo. Narystė suteiks tik palankesnes sąlygas kurti savo gerovę. Todėl būtina išnaudoti sėkmingą derybų pradžią ir siekti, kad Lietuva ir Europos Sąjunga toliau derėtųsi rezultatyviai ir intensyviai. Labai svarbus yra Seimo frakcijų bendras pareiškimas ir sutarimas. Tačiau dar svarbesnis momentas artėja, kai reikės priimti konkrečius įstatymus dėl jų bendrai sutariant.

Baigdamas norėčiau priminti Seimo nariams, kad jie turi galimybę susipažinti su Europos teisės reikalavimais dėl atskirų sričių, tiesiogiai bendraudami su Europos Komisijos specialistais. Mano laiškas dėl vadinamųjų klausimų-atsakymų sesijų surengimo yra išplatintas visiems komitetams, kurie artimiausiu metu svarstys svarbiausius su integracija susijusius įstatymus. Džiaugdamasis proga išklausyti užsienio reikalų vyriausiojo derybininko pranešimus, kviečiu kolegas pradėti konstruktyvią diskusiją. Dėkoju.

PIRMININKAS. Ačiū pranešėjui. Kviečiu Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcijos vardu kalbėti G.Jakavonį.

G.JAKAVONIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Naujoji sąjunga (socialliberalai) nedviprasmiškai pasisako už Lietuvos narystę Europos Sąjungoje. Tas įtvirtintų deramą šalies vietą žemynų tautų bendrijoje ir sudarytų geresnes plėtros perspektyvas valstybei. Naujosios sąjungos įsitikinimu, stojimas į Europos Sąjungą negali būti aklas tikslas. Tai priemonė šalies žmonių gerovei pasiekti. Mes suprantame tuos pavojus, kuriuos euroskeptikai sieja su priklausymu Europos Sąjungai, todėl narystei būtina kuo geriau pasiruošti. Naujosios sąjungos frakcija įsipareigoja per šių metų pirmąjį pusmetį paremti Seime priimamus integracijai reikalingus teisės aktus, patvirtinančius Lietuvos pasirengimo narystei pažangą jau Švedijos pirmininkavimo laikotarpiu. Mes pageidaujame, jog Lietuva būtų pasirengusi būti Europos Sąjungos nare nuo 2004 metų pradžios.

Naujosios sąjungos manymu… išsakytų jos parengtose studijose dar prieš šiuos Seimo rinkimus, Lietuvai prisijungus prie Europos Sąjungos palaipsniui pradėtų gerėti visų mūsų gyvenimo sričių padėtis. Pirmiausia būtų juntami judėjimo laisvės teikiami pranašumai: nereikėtų vizų, būtų galima laisvai keliauti ir dirbti visose Europos Sąjungos šalyse. Dėl šiuolaikinės tarptautinės sistemos pobūdžio, valstybinės ekonominės tarpusavio priklausomybės ir savo geopolitinės padėties Lietuva, dalyvaudama Europos Sąjungos sprendimų priėmimo procese, nacionaliniams interesams galėtų atstovauti geriau nei nepriklausydama Europos Sąjungai. Daug sprendimų yra priimama bendru sutarimu, ieškant visoms valstybėms narėms priimtino varianto. Tokia praktika daugumai mažų valstybių, tapusių Europos Sąjungos narėmis, leido geriau realizuoti savo interesus. Labai svarbu ir tai, kad Europos Sąjungos sutartyse yra įteisinta pagarba nacionaliniam identitetui. Lietuva negali likti nuošalyje pažangių reiškinių, kuriuos praktikuoja Europos Sąjunga. Net ir didelės bei turinčios gausius gamtinius išteklius valstybės, atsitvėrusios nuo likusio pasaulio, išgyveno sunkius laikus. Sulėtėjo arba net sustojo jų plėtra. Lietuva negali sau to leisti, negali eksperimentuoti. Narystė Europos Sąjungoje – tai ilgalaikė investicija į Lietuvos valstybės, į jos piliečių ateitį.

Naujoji sąjunga nepriskiria savęs euroskeptikams, ji racionali eurooptimistė. Suprantama, kad tiek nuo Lietuvos institucijų sugebėjimo tvarkytis savo šalyje ir realizuoti subalansuotą ekonominę politiką, tiek nuo individualių kiekvieno piliečio pastangų priklausys tai, kiek pasinaudosime narystės Europos Sąjungoje teikiamomis galimybėmis ir kiek ji mums kainuos.

Neslėpsime, viltingai nuteikia ir tas faktas, kad Europos Sąjunga yra suformavusi ganą veiksmingą finansinės ir techninės paramos sistemą savo atsiliekančioms narėms bei šalims kandidatėms. Nuo 1991 m. Lietuva dalyvauja PHARE programoje. Iki 1999 m. pagal šią programą Lietuvai skirta 345 mln. eurų. 2000 m. Lietuvai per nacionalinę PHARE programą, “Bendradarbiavimo abipus sienos” programą, taip pat specialios veiklos Baltijos jūros regione programą bei kovos su narkomanija programą skirta 43 mln. eurų. Europos Sąjungos žemės ūkio politikai įgyvendinti yra skirta apie 50% Europos Sąjungos bendrųjų fondų. Dar papildomai yra finansuojamos ir nacionalinės (…) priemonės, susijusios su ūkininkų konsultavimu, mokymu ir informavimu. Vidutiniškai vienam žemės ūkyje dirbančiam asmeniui tenka 5 tūkst. eurų. Tuo tarpu Lietuvoje tik apie 400.

Tai kam labiausiai reikia Europos Sąjungos? Paprastam Lietuvos piliečiui, kad šalyje sumažėtų nedarbas ir padidėtų pajamos. Šalyje, kurioje trūksta kapitalo, kitų būdų šalies ekonomikai atkurti tiesiog nėra. Juk daugelis įmonių yra paskendusios skolose, o gyventojų perkamoji galia maža. Apie narystės Europos Sąjungoje teikiamus privalumus dar reikia daug aiškinti šalies gyventojams. Juos turi suprasti visuomenė. Šiandien šia tema dar trūksta politinio dialogo ir geros valios diskusijų. Tikime, jog sugrįšime į Europą nepaisant praėjusio Seimo klaidų, privedusių prie krašto ekonomikos sugriovimo. Nepaisant iki šiol vyravusio sunkiai suprantamo noro bloginti santykius su artimiausiais kaimynais, nepaisant “žygdarbių” bandant įteisinti 1941 metų dokumentus, sugrįšime į Europą, kurios teisėta dalimi esame. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Socialdemokratinės frakcijos vardu – Seimo narys V.P.Andriukaitis. Prašom. Kolegoms galiu priminti – opozicijos lyderis.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos. Nebe pirmą kartą šioje tribūnoje mes kalbame apie integracijos reikalus. Nebe pirmą kartą per dešimt metų. Labai smagu, kad šiame Seimo nutarimo projekte, jau preambulėje, labai detaliai yra išvardijami dokumentai, kuriais dar kartą pabrėžiame nuoseklią ir ilgalaikę visai aiškią politiką Europos Sąjungos atžvilgiu. Dėl to turbūt turėtume iš karto visi susitarti, kad pagrindinis dalykas, kalbant apie Europos Sąjungą, jau nebe užsienio politika. Tai yra mūsų vidaus politikos klausimas – būtent vidaus politikos klausimas, būtent mūsų pačių atsakymas sau, žmonėms, Lietuvai.

Reikėtų teisingumo dėlei paminėti, kad Lietuvoje dar mažai informacijos ir mažai yra įsigilinama, kad jungtinių Europos valstijų idėja gimė ne šiame amžiuje, ji gimė praeitame šimtmetyje. Ją pagimdė socialistinis sąjūdis. Du pasauliniai karai, dramos, tragedijos pagaliau Europai įrodė, kad Europos Sąjunga yra tai, apie ką XIX amžiuje mąstė socialistinis judėjimas. Todėl šiandien dar kartą sakome, kad socialdemokratai, Socialdemokratinė koalicija yra nuosekli socialistinio Europos judėjimo dalis, visą laiką už tai pasisakiusi, kad daugiau nebūtų jokių kitų spekuliacijų tomis temomis.

Antras dalykas, kaip pabrėžiau, yra mūsų namų darbų ir mūsų vidaus politikos problema. Ir čia iškyla rimtas mums visiems klausimas. Mes kažkodėl labai dažnai žiniasklaidoje pateikiame, kad Europos Sąjunga yra laisvosios rinkos ekonomikos šalis. Europos Sąjunga baziniais, kertiniais dalykais remiasi į socialiai orientuotą rinką. Štai kokia ir bus mūsų vidaus namų darbų diskusijų arena tarp Socialdemokratinės koalicijos ir liberalų. Europos Sąjunga iš tiesų remiasi socialiai orientuota rinka ir mes pasisakome už tai – už Lietuvos žmonių socialiniams tikslams panaudojamą rinkos ekonomikos mechanizmą, užtikrinantį pakankamą socialinę apsaugą.

Atkreipkime dėmesį, kai mes kalbame apie darbo santykių liberalizavimą, mes turime kalbėti apie pakankamą socialinę apsaugą, apie pakankamą darbo teisės apsaugą ir kitus dalykus. Europos Sąjungos lyderiai pasirašė dėl nuolatinio užimtumo didėjimo. Vadinasi, ir mes kalbame apie užimtumo didėjimą, apie prieinamą ir priimtiną išsilavinimą, apie sveikatos apsaugą ir, kas labai svarbu, atkreipiame dėmesį į mūsų šiandien egzistuojančių mokesčių sistemą. Ji neatitinka Europos Sąjungos mokesčių sistemos, nes Europos Sąjungos mokesčių sistema mažina skirtumus tarp turtingiausių ir vargingiausių, stengiasi mažinti šį didžiulį atotrūkį. Pas mus šiandien ir toliau elgiamasi priešingai.

Jeigu mes, atlikdami savo namų darbus, elgiamės taip, kaip nesielgia Europos Sąjungoje, tai tada visa kita gali tapti tuščiomis deklaracijomis. Todėl mes, Socialdemokratinė koalicija, dar kartą pabrėžiame – vidaus politikos nuoseklumas, integruojantis į Europos Sąjungą, yra pats geriausias būdas atsakyti sau į klausimus, kokie tempai, kaip darome ir ką darome. Socialinių skirtumų mažinimas tai yra mokesčių politikos reformos esmė. Tai gal sau ir atsakykime, kad kalbėdami apie Europos Sąjungą mes kalbame apie socialiai reguliuojamą rinką. Socialdemokratinė koalicija tikrai kviečia rimtai, giliai diskusijai, kad mūsų namų vidaus politika tikrai atitiktų tą, kas aplinkinėse šalyse egzistuoja.

Narystė Europos Sąjungoje iškelia sunkius teisės aktų derinimo uždavinius. Nėra jokių abejonių, kad atidarydami arba uždarydami skyrius mes imamės teisės aktų derinimo. Bet tai nėra pats sunkiausias uždavinys. Visuomenę labiau domina ne suderintų teisės aktų kiekis, bet jų poveikis ir įtaka žmonių gyvenimo kokybei, užimtumui, socialinei apsaugai, švietimui ir kitiems socialiniams ekonominės raidos aspektams. Todėl būtini integracijos į Europos Sąjungą socialinio ir ekonominio poveikio tyrimai – nuolatiniai, stabilūs. Juos turėtų kaip tik organizuoti ir atlikti Vyriausybė. Būtinas strateginis planavimas. Jeigu jo nėra, jeigu mes tiktai formaliai teisinius popierinius dalykus darome, bet nekreipiame dėmesio į realiai egzistuojančią tikrovę, mes anaiptol tuomet tik paukščiukus padėsime pasižymėdami, kad vieni darbai padaryti, o kiti ne. Tokių paukščiukų jau būta. Mūsų ataskaitose būna dalykų, kai mes padedame paukščiuką, bet praktikoje, realiame gyvenime mechanizmai nerealizuojami ir į tai visuomenė reaguoja neigiamai. Nes būtent tuomet gyvenimo pablogėjimas jai sukelia minčių, kad tai yra dėl kažkokių priimtų naujų teisės aktų besidarantys dalykai.

Mes turime galvoti apie realius mechanizmus čia ir dabar, kad jie derinant teisės aktus veiktų ir duotų pozityvų rezultatą. Todėl mes iš karto kalbame šioje diskusijoje, kad būtini nuolatiniai ekonominio poveikio tyrimai ir tų tyrimų bei duomenų pateikimas Lietuvos žmonėms. Štai kodėl mes kalbame apie Lietuvos žmonių įtraukimą į tuos procesus. Štai kodėl mes nebijome kalbėti ir apie tautos sprendimus. Štai kodėl mes nebijome kalbėti ir apie tai, apie ką vis tiek po kelerių metų reikės kalbėti – Mastrichto sutartis reikalaus tautos referendumo. Eidami į finišo tiesiąją, mes turime taip pasiekti rezultatą, kad ir tautos referendumas būtų pozityvus. Tai yra labai svarbu, apie tai reikia labai aiškiai kalbėti. Juo labiau kad suvereniteto problemos irgi reikalaus to paties – svarbiausi šalies vidaus gyvenimo ir kiti klausimai priimami tautos referendumo būdu. Tai siejasi su Mastrichto sutarties reikalavimu, čia yra vienas su vienu. Štai kodėl reikia galvoti ir apie Konstitucijos pataisų, Referendumo įstatymo pataisų keitimą, nes reikia ruoštis ketveriems, penkeriems, šešeriems ateinantiems metams. Būtinas ilgalaikis strateginis planas, o ne vien tik tai, ką mes darome atidarydami skyrius, uždarydami, taip be aiškios ilgalaikės strateginės programos darydami daug smulkių judesių.

Mes suprantame, kad pasirengimas narystei neįmanomas be visuomenės paramos. Dėl to Socialdemokratinė koalicija tiek per visus rinkimus, tiek ir per šiuos rinkimus nesinaudojo jokiais, kaip sakyti, gąsdinimais. Mes labai aiškiai pasakėme, kad integracijos procesai vykdant vidaus, arba namų, darbus neturi būti daromi mūsų žmonių gyvenimo pablogėjimo sąskaita. Čia yra problema. Jeigu taip nebus, tai bus dar didesnis skaičius žmonių, kurie palaikys integracinius procesus. Labai smagu, kad keičiasi rentingai, kad visuomenė vis daugiau ir pozityviai ima vertinti procesus, bet mes turime dėti pastangas, kad tas skaičius išaugtų per 70% ir daugiau procentų. Čia labai svarbu kalbėti apie pereinamuosius laikotarpius, apie žemės ūkio perspektyvą, apie kaimo raidos plėtrą. Štai kodėl mes manome, kad būtent integruojantis reikia pasiekti tokio rezultato, kad Vyriausybė pateiktų visuomenei savo jau aiškų pereinamųjų laikotarpių planą – ekonomiškai pagrįstą, apskaičiuotą, kad būtų matomi planuojami resursai, planuojamos programos. Tai yra labai rimtas darbas. Tai yra labai rimti darbai.

Taigi Socialdemokratinė koalicija nori perkelti, kad integracija į Europos Sąjungą nėra jau užsienio politikos reikalas. Tai yra mūsų vidaus politikos reikalas, mūsų čia vykdomų darbų reikalas. Ypač mes norime atkreipti Vyriausybės dėmesį, kad ji daug geriau rengtųsi namų darbams. Mes priėmėme ne vieną Seimo nutarimą ir ne visus darbus padarėme. Ir ankstesnis Seimas, balandžio mėnesį priėmęs nutarimus, kai kurių darbų neįvykdė. Tarkim, kad ir civilinio transporto draudimą perkėlė šiam Seimui, ir Civilinio proceso kodeksą, ir kitus dalykus. O kodėl taip yra? Todėl, kad nėra strateginio plano ir ilgalaikio poveikio.

Labai trumpai dėl nutarimo, nes mano laikas jau baigiasi. Aš asmeniškai teikiu pataisas nutarimui ir prašyčiau diskusijoje dėl nutarimo įrašyti mane. Mano manymu, nutarimą reikia patobulinti ir patikslinti, nes ten yra netikslių formuluočių ir kai kurių praleistų teisės aktų. Taigi Socialdemokratinės koalicijos pozicija labai aiški – integracija yra vidaus politikos reikalas, socialiai orientuotos rinkos kūrimas Lietuvoje.

PIRMININKAS. Ačiū pranešėjui. Tėvynės sąjungos (konservatorių) frakcijos vardu kalbės A.Kubilius. Prašom.

A.KUBILIUS. Gerbiamieji kolegos, gerbiamieji ambasadoriai! Tikrai džiugu šiandieną, kad pirmą kartą surengta tokia diskusija šiame Seime. Gerai, kad apie problemas, susijusias su mūsų integracija į Europos Sąjungą, mes galime kalbėti tikrai atvirai ir principingai. Aš galėčiau pasidžiaugti, kad frakcijos ir partijos, Seimo vadovai ir Ministras Pirmininkas atsiliepė į mūsų frakcijos siūlymą, kurį mes pateikėme iš karto po Nicos susitikimo, kad frakcijos turėtų susitarti dėl principinių darbų šiais metais, nes šie metai iš tikrųjų bus lemiami ir apie tai buvo jau daug kalbėta. Klausimas, kiek mes patys esame pasiruošę pasitikti šių tikrai svarbių metų iššūkius. Aš turiu pasakyti, kad, mano įsitikinimu, mums neužtenka vien tik pareiškimų, kad mes esame už narystę Europos Sąjungoje, pakartojimo.

Pirmiausia partijos turi pačios sau atsakyti, ar jos tikrai yra nuoširdžiai už Lietuvos kiek galima greitesnę narystę Europos Sąjungoje. Jeigu taip, tai kyla klausimas, kaip gali vienas iš kairiųjų partijų vadovų siūlyti frakcijų pareiškimo tekste rašyti žodžius, kad dėl narystės Europos Sąjungoje negali būti aukojami Lietuvos žmonių interesai, tarsi greitesnės narystės siekis yra prieš Lietuvos žmonių interesus. Arba ką reiškia siūlymas dėl Konstitucijos pataisų, kurių reikia deryboms, sparčioms deryboms, organizuoti referendumą? Kitaip kaip nepridengtu noru sulėtinti Lietuvos integraciją į Europos Sąjungą tokio pasiūlymo aš negaliu pavadinti. Arba integracija, arba demagogija. Partijos turi aiškiai apsispręsti, ką jos renkasi. Tikiuosi, kad daugumai partijų užteks sveiko proto pasirinkti integraciją. Ir šioje vietoje aš turiu pasakyti, atsiliepdamas į V.Andriukaičio mintis, apie socialistinę Europos Sąjungos prigimtį, kad kaip tik šiuo metu Europos Sąjungoje vyksta karštos diskusijos, kaip sumažinti per daug socialistiškai sureguliuotą Europos Sąjungos sistemą. Siūlyčiau socialdemokratams susipažinti kad ir su Europos Sąjungos komisaro E.Liikaneno tekstais apie svarbą grąžinti į Europą rizikos vykdant verslą mentalitetą, apie svarbą sugrąžinti į Europos mentalitetą sugebėjimą vykdant verslą ir pralaimėti.

Partijos, kurios renkasi integraciją, turi suprasti, kad ne mažiau svarbus darbas nei priimti įstatymus ar kitus teisės aktus yra ir darbas su savo rinkėjais. Vėl, deja, turiu atkreipti kolegų socialdemokratų dėmesį, kurių, kaip rodo praeitų metų sociologinės apklausos, tik 30% rinkėjų remia Lietuvos euroatlantinę integraciją. Niekas kitas taip gerai neišaiškins integracijos į Europos Sąjungą privalumų kaip tos partijos, už kurią rinkėjas balsavo per rinkimus, lyderis arba tas apygardoje išrinktas Seimo narys, už kurį rinkėjas balsavo. Deja, turiu pasakyti, kad partijų lyderiai apie savo partijos paramą Lietuvos integracijai į Europos Sąjungą dažniausiai kalba tik Seimo salėje ar susitikę su užsienio ambasadoriais. Neteko girdėti, kad apie tai jie kalbėtų savo partijų suvažiavimuose ar konferencijose. Turiu pasakyti, kad šiuo požiūriu mes, konservatoriai, jaučiamės pakankamai vieniši.

Nėra abejonių, kad didžiausia kliūtimi pakeliui į Europos Sąjungą būsime mes patys, ypač tie, kurie šiandien valdome. Mūsų neprofesionalumus, neefektyvumas, nesąžiningumas ir mūsų neskaidrumas bus mums pačios didžiausios kliūtys. Pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad tai gali sukelti ir politines krizes, kas tikrai nepadidins mūsų sugebėjimo daryti efektyvius sprendimus. O sugebėjimo daryti sprendimus šiandien labiausiai reikia. Būtų gerai, kad valdančioji koalicija šias savo bėdas matytų arba bent pati sau įvardytų, nes yra labai didelė galimybė, kad valdančioji koalicija taps didžiausia kliūtimi pakeliui į Europos Sąjungą. Mes visi kartu turime ieškoti išeities iš šios krizinės situacijos.

Šiandien Seime mes turime susitarti ne tik dėl integracijai reikalingų įstatymų priėmimo. Mes turime susitarti ir dėl šių įstatymų priėmimo tikslaus grafiko ir atsakomybės už šio grafiko vykdymą. Mes turime turėti tikslų grafiką, kada koks įstatymas bus pateiktas Seimui ir kada komitetai šiuos įstatymus apsvarstys. Seimo Europos reikalų komitetas turėtų tokį grafiką parengti, jį būtų galima patvirtinti Seniūnų sueigoje ir pavesti Europos reikalų komitetui prižiūrėti jo įgyvendinimą, kiekvieną mėnesį pateikiant Seimui ataskaitą apie jo įgyvendinimą. Neturime pamiršti, kad šalia įstatymų priėmimo mes turime pasiekti, kad šie įstatymai būtų tinkamai įgyvendinami, o dar svarbiau – mes turime pasiekti, kad tos ūkio, biudžeto, valdymo, socialinės, žemės ūkio reformos, kurios pernai buvo pradėtos įgyvendinti ir kurios buvo pozityviai įvertintos pažangos raporte, taip pat ir kitos reformos būtų efektyviai pratęstos.

Todėl šiandien svarstomas nutarimas turėtų būti papildytas nuostata, kad Vyriausybė per 15 dienų pateiktų Seimui pranešimą apie reformų įgyvendinimo darbus šiais metais. Manau, kad Vyriausybei tai nebus sunku padaryti, nes, kaip žinau, ir praeitą savaitgalį Vyriausybė svarstė savo veiksmų programą. Daugelis šių darbų, kuriuos reikia šiais metais padaryti, yra aprašyti ir Ministro Pirmininko R.Pakso bei centrinio banko valdybos pirmininko pono R.Šarkino laiške Tarptautinio valiuto fondo vadovams, kuriuo yra patvirtintas susitarimas su Tarptautiniu valiutos fondu, memorandumas, ir kuriame R.Paksas taip pat negaili nuoširdžių pagiriamųjų žodžių mūsų Vyriausybei, už ką aš nuoširdžiai norėčiau jam padėkoti. Šio laiško tekstą, jeigu kas nors dar nematė, galima rasti Tarptautinio valiutos fondo interneto puslapyje. Manau, kad šių reformų įgyvendinimas integracijai yra beveik svarbesnis negu įstatymų priėmimas laiku.

Be abejo, negalime užmiršti ir to, kad sėkmingai derybų eigai mums reikės pakeisti Konstituciją. Tikrai galėčiau pasidžiaugti, kad šiandien kalbos apie Konstitucijos keitimą yra kur kas racionalesnės, nei jos buvo prieš metus, kai ne vieną kartą buvome susirinkę premjero kabinete prie arbatos puodelio ir paaiškėjo, jog pagrindinis kliuvinys svarstyti Konstitucijos pataisas yra artėjanti rinkimų kampanija. Šiandien, prieš pradedant naują šių svarstymų etapą, kiekviena partija turėtų pati sau visų pirma atsakyti, ar ji tikrai yra už pataisų priėmimą, ar ji tik nenuoširdžiai sakys “taip”, pati galvodama, kaip tuos svarstymus išnaudoti integracijos tempams pristabdyti. Galime prognozuoti, kad partijų nenuoširdumas taip pat gali būti vienas iš aštriausių integracijos kliuvinių.

Lietuvos integracija į Europos Sąjungą yra neįmanoma be sutelkto visų valstybės institucijų darbo, darbo, kurį atliks konkretūs žmonės, dirbantys valstybės tarnyboje. Tai tie patys biurokratai, kuriuos mes taip mėgstame Seime kritikuoti, bet nuo jų nuoširdaus, entuziastingo darbo priklausys visų mūsų sėkmė. Vien tik kritikuodami (o kritikuoti visada yra už ką) mes nepaskatinsime jų dirbti efektyviau.

Todėl siūlau Seimo Europos reikalų komitetui imtis iniciatyvos ir įsteigti metinį geriausio Lietuvos eurobiurokrato prizą. Tegul Lietuvoje atsiranda galimybė ir pagerbti gerai dirbančius biurokratus.

Baigdamas noriu pasakyti, kad šiandieninės Europos Sąjungos plėtros projektas yra puikus sėkmingo Europos socialdemokratų, konservatorių ir krikdemų bloko bendro darbo, įgyvendinant tokio stambaus mastelio europinį projektą, pavyzdys. Socialdemokratai valdo daugumą Europos Sąjungos šalių narių, konservatoriai ir krikdemai valdo Europarlamentą. Nenorėčiau matyti Lietuvoje kitokio vaizdo – kai Lietuvos integracija į Europos Sąjungą ims lėtėti dėl Lietuvos socialdemokratų ambicijų, nenuoširdumo ar kitokių neeuropietiškų strateginių orientacijų.

PIRMININKAS. Ačiū pranešėjui. Liberalų frakcijos vardu – A.Gricius.

A.GRICIUS. Gerbiamieji užsienio, Europos Sąjungos šalių ambasadoriai, gerbiamieji Seimo nariai! Liberalų sąjungos rinkimų programoje sakoma, kad vienas iš svarbiausių užsienio politikos prioritetų yra siekimas narystės Europos Sąjungoje maksimaliai naudingomis Lietuvai sąlygomis. Tas pat tikslas patvirtintas ir Vyriausybės programoje, kuriai pritarė Seimas praėjusių metų pabaigoje. Mūsų nuomone, narystė Europos Sąjungoje, kaip ir narystė Šiaurės Atlanto Organizacijoje, skatins Lietuvos ūkio augimą naudojant modernias technologijas, plėtojant infrastruktūrą, pertvarkant pramonę ir žemės ūkį, harmonizuojant teisės sistemą, reorganizuojant valdymą, išgyvendinant korupciją. Tai taip pat padidins mūsų valstybės saugumą, įgalins mūsų valstybę aktyviau dalyvauti Europos politikoje.

Šiandien svarstomame Seimo nutarimo projekte numatyta pritarti neatidėliotiniems darbams, kuriuos mes turime atlikti artimiausiu metu, rengdamiesi narystei Europos Sąjungoje. Tačiau noriu visiems priminti, kad rengiantis narystei nepakaks vien tik priimti reikiamus įstatymus. Daug sunkesnis uždavinys – užtikrinti jų tinkamą įgyvendinimą. Lėtą daugelio priimtų įstatymų įgyvendinimą mums nuolat primena Europos Sąjungos Komisijos raportai apie mūsų pažangą rengiantis narystei. Liberalų frakcijos nuomone, narystės Europos Sąjungoje ir NATO siekis yra paralelūs procesai. Jie neturi užgožti vienas kito, nes tik narystė abiejose organizacijose gali užtikrinti mūsų valstybės saugumą, investicijų padidėjimą mūsų šalyje, ekonomikos ir žmonių gerovės augimą.

Šiuo metu Europos Sąjungai pirmininkaujančios Švedijos ambasadorius Lietuvoje šių metų pradžioje pareiškė, jog Vilniui, rengiantis narystei Europos Sąjungoje, svarbu, kad Seimas aktyviai tęstų integracijai reikalingų įstatymų priėmimą bei šalyje prasidėtų rimta kova su korupcija. Kartoju, su korupcija. Aš savo vardu pridurčiau – dar ir kapitali lietuviškos valdininkijos pertvarka. Nežinau, ar tai tik mūsų tautai būdingas charakterio bruožas, kad į valdžią neretai pirmiausia einama užsidirbti pinigų, patenkinti pirmiausia savo, o ne valstybės interesus. Kad jinai dirba neefektyviai, trūkčiodama ir dažnai neskaidriai, tai faktas. Užsienio demokratinėse valstybėse dažniau stebimas atvirkščias procesas – pirmiausia stengiamasi sąžiningai ir dorai užsidirbti pinigų, o po to siekiama valdžios. Manau, kad šios problemos siekiant narystės Europos Sąjungoje mūsų šalyje taip pat turės būti neišvengiamai sprendžiamos. Čia savo vaidmenį turėtų atlikti ir mūsų Seimas.

Malonu pasakyti, kad Lietuvoje didėja gyventojų, pritariančių narystei Europos Sąjungoje, skaičius. Tikiuosi, kad jų skaičius bus dar didesnis, kai apie narystę Europos Sąjungoje jie turės pareikšti savo valią referendume. Tačiau tam, kad narystei Europos Sąjungoje būtų pritarta, reikia, kad derybos, derantis dėl atskirų derybų skyrių pereinamųjų periodų, vyktų nuolat apie tai informuojant visuomenę, o pasiekti rezultatai įgalintų mūsų ekonomiką, šalies ūkį atlaikyti konkurencinį Europos Sąjungos rinkos spaudimą.

Čia gerbiamas kolega A.Kubilius minėjo partijų ir Seimo narių vaidmenį žmonėms aiškinant mūsų stojimo į Europos Sąjungą siekius ir tą darbą, kurį mes turėtume atlikti. Aš noriu pasakyti savo nuomonę, kad šį darbą Seimo nariai galbūt gali atlikti ne kaip paskutinį, bet kaip priešpaskutinį darbą. Svarbiausia į šį darbą įtraukti akademinę visuomenę, visuomenines organizacijas, privačias ūkio struktūras. Man teko ne kartą girdėti, kad Šiaurės šalys, stodamos į Europos Sąjungą, maksimaliai išnaudojo kaip tik šias struktūras, pateikdamos savo matymą, savo viziją, kaip atrodys Švedija Europos Sąjungoje.

Mūsų nuomone, itin svarbu, kad Lietuva būtų pakviesta į Europos Sąjungą su pirmąja valstybių grupe, tuo atveju, jei tą grupę sudarys daugiau nei penkios kandidatuojančios šalys, nes, daugelio Europos Sąjungos politikos specialistų nuomone, antrasis Europos Sąjungos plėtimasis galėtų vykti ne anksčiau kaip 2008–2010 metais. Tiesa, Europos Sąjungos politikos tyrinėtojų, pavyzdžiui, A.Meythew, nuomone, yra nagrinėjami ir kiti Europos Sąjungos plėtros variantai, kad pirmąją grupę, kuri gali būti pakviesta stoti į Europos Sąjungą artimiausiais metais, gali sudaryti tik dvi ar trys valstybės arba kad gali būti priimtas ir toks sprendimas, jog bus pakviestos visos šiuo metu derybose dėl stojimo dalyvaujančios valstybės. Yra minimi ir kiti plėtros scenarijai, ties kuriais aš nenorėčiau šiandien savo kalboje sustoti.

Kad ir kaip būtų, siekiant narystės Europos Sąjungoje mūsų valstybės laukia sunkūs darbai ne tik leidžiant įstatymus, bet ir įgyvendinant priimtus teisės aktus, pirmiausia susijusius su ekonomika. Visi žinome, kad buvusi Vyriausybė, nepaisant visų jos pastangų, naujajai Vyriausybei šalies ūkį perdavė, sakyčiau, gana nepavydėtinos būklės. Tai byloja ir statistiniai duomenys, skelbiami spaudoje, apie šalių kandidačių ekonomikos būklę. Gal tai ir neturės lemiamos įtakos kviečiant valstybes stoti į Europos Sąjungą pagal Kopenhagos kriterijus, tačiau jeigu mes per 2–3 metus nepadarysime esminės pažangos, mūsų laukia sunkus išbandymo laikotarpis, pirmiausia susijęs su socialine ekonomine sritimis pirmaisiais narystės metais. Reikės priimti ir įgyvendinti itin sunkius sprendimus dėl žemės ūkio, energetikos, valdymo. Norisi tikėti, kad Seimas ir Vyriausybė sugebės išspręsti šiuo klausimus.

Seimas artimiausiu metu patvirtins Konstitucijos pataisų rengimo komisiją. Jai teks itin sunkus uždavinys – sutarti dėl Konstitucijos pataisų apimties ir turinio. Čia jau minėjo Seimo narys A.Kubilius, aš irgi norėčiau pritarti jo minčiai, kad norisi tikėti, jog ši komisija dirbdama nesistengs vadovautis siaurais partiniais interesais ir bus sutarta dėl svarbiausių ir neatidėliotinų Konstitucijos pataisų.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad ne viskas vyksta sklandžiai ir pačioje Europos Sąjungoje. Ne visų Europos Sąjungos šalių gyventojai pasisako už naujų valstybių priėmimą į Europos Sąjungą, ne visos šalys kandidatės yra vienodai pageidautinos šioje daugiausia pasiturinčiai gyvenančių šalių bendrijoje. Dar daug neišspręstų klausimų, susijusių su vidine pertvarka, Europos Sąjungos pertvarka, paliko Nicoje pasibaigusi tarpvyriausybinė konferencija. Nepaisant šių mano pastabų, Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė, visos valstybės ir privačios ūkio struktūros turi padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad Lietuva per artimiausius 4–5 metus taptų visateise Europos Sąjungos nare. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū pranešėjui. Jungtinės frakcijos vardu – E.Vareikis. Prašau.

E.VAREIKIS. Labai ačiū.

Gerbiamieji Seimo nariai, pradėdamas savo kalbą Jungtinės frakcijos vardu, norėčiau šiek tiek įsitraukti į diskusiją, kas gi vis dėlto yra patys šauniausi integratoriai į Europą. Nevisiškai sutikčiau, kad socialdemokratai sugalvojo vieningą Europą. Vienas iš jų lyderių labai stipriai kritikavo JAV lozungą, žinote, koks lyderis, ir sakė, kad tai yra, sakyčiau, netinkamas dalykas. Nevisiškai sutikčiau ir su pono A.Kubiliaus pasakymu, kad Europos Parlamentą valdo konservatoriai. Būkim, kaip sako, biedni, bet teisingi. Stambiausia Europos Parlamento frakcija šiandien yra Europos liaudies partijos frakcija, kuri save vadina taip pat krikščionimis demokratais. Taigi esu modernusis krikščionis demokratas ir atsimenu, kad šiuolaikinė integracija į Europą prasidėjo nuo vis dėlto K.Adenauerio, nuo J.Monet, t.y. nuo tų žmonių, kurie laikė save moderniosios krikščioniškosios politikos ideologais. Iš čia atsirado ir socialiai orientuota rinkos ekonomika, iš čia atsirado ir konservatyvi pagarba vertybėms bei kiti naudingi dalykai.

Taigi po šio nedidelio ekskurso leisiu sau išsakyti Jungtinės frakcijos nuomonę dėl integracijos į Europą apskritai ir dėl siūlomo priimti dokumento.

Lietuva skaičiuoja jau vienuoliktuosius nepriklausomybės metus. Aišku, kad per tuos vienuolika metų apsispręsti, kur mes esam, su kuo mes esam, kur mes einam, laiko buvo pakankamai. Manau, kad Lietuva jau pakankamai ir apsisprendė. Per tuos 11 metų buvo įvairių diskusijų, buvo svarstoma: gal mes esam ypatingi, gal mes esam kažkuo neutralūs, gal mes esam kažko jungiamoji grandis tarp Vakarų ir Rytų, nežinau – tarp Šiaurės ir Pietų, kažko dar. Bet vis dėlto lemiamas ir, sakyčiau, galutinis apsisprendimas buvo, kad mes esam ne tiltas. Mes esam ne jungiamoji grandis, mes esam ta Vakarų civilizacijos dalis, kaip aš sakyčiau, jeigu įsivaizduojam, kad čia yra jūra arba upė, mes esam Vakarų kranto dalis. Ir būdami Vakarų kranto dalimi, mes privalome integruotis. Būtų naivu galvoti, kad Lietuva gali būti kažkokia neintegruota, kai kas sako – Šveicarija. Bijau, kad, būdami tarp Vakarų ir Rytų ir mėgindami tokie būti, mes veikiau tapsime Albanija, kuri irgi yra neutrali šalis, jeigu kam įdomu.

Tai integracija šiuo aspektu, manyčiau, mums yra ne tik naudinga, bet ir neišvengiama, jeigu kaip tauta ir valstybė norime būti. Visiškai nenorėčiau sutikti su tuo, kad integruodamiesi mes kažką prarandam – neutralitetą, suverenitetą ar dar ką. Aš dažnai prašau savo oponentų paimti popieriaus lapą ir surašyti dešimt punktų, dešimt suvereniteto gabaliukų, kuriuos prarado Švedija, stodama į Europos Sąjungą ir tapdama jos nare. Galbūt ponas ambasadorius mums pasakytų dešimt suvereniteto gabaliukų, kuriuos Švedija ėmė ir prarado.

Kitas dalykas, kurį noriu pabrėžti, kad integracija yra susijusi ir su mūsų valstybės ir teisiniu, ir ūkiniu sutvarkymu. Patiems išradinėti dviratį, kurti naują modelį, manau, nebeapsimoka. Europos Sąjunga pateikė modelį, kuris per keliasdešimt metų patvirtino esąs ganėtinai teisingas. Taigi pasirinkdami Europos Sąjungos modelį, manau, kad mes pasirenkam teisingą teisės, ekonomikos, sakysim, gyvenimo būdo kompleksą, koks gali būti mūsų geografinėje platumoje ir tinkamas mūsų mentalitetui.

Jungtinė frakcija pritaria siūlomam patvirtinti dokumentui ir todėl, kad dokumentas yra labai konkretus. Tai ne šiaip sau kokia nors ideologinė deklaracija, jų priėmėme jau gana daug, bet yra konkretus planas. Išties planuoti integraciją reikia, planuoti reikia labai rimtai, nes ne visi dalykai yra padaromi per 5 minutes ar net per kelias dienas.

Šis dokumentas atsirado, sakyčiau, laiku ir vietoje, nes šiandien, kai Lietuvoje mes turime šiek tiek reformuotą derybų delegaciją, kai mes turime galimybę pagreitinti integraciją, reformų planas yra išties labai reikalingas. Todėl Jungtinės frakcijos vardu siūlau be didesnių diskusijų ir be didesnių pataisų dokumentą priimti. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Frakcijos vardu daugiau norinčių kalbėti… Labai malonu. Kviečiame Naujosios demokratijos ir Valstiečių partijų frakcijos vardu Seimo narę K.Prunskienę. Prašom.

K.D.PRUNSKIENĖ. Labai ačiū. Gerbiamieji kolegos, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų frakcija kartu su kitomis frakcijomis pasirašė pareiškimą dėl integracijos į Europos Sąjungą ir, žinoma, taip išreiškė savo principinę nuostatą šiuo klausimu. Daug buvo išsakyta gerų minčių iš abiejų Seimo salės pusių, tik norėčiau pirmiausia sureaguoti į gerbiamojo kolegos A.Kubiliaus keletą teiginių, kurie man iš tikrųjų atrodo visai nepriimtini šioje diskusijoje. Mano įsitikinimu, šiandien Seime neegzistuoja (bent jau gal 90 ar daugiau procentų Seimo narių, niekas neskaičiavo) alternatyva arba dilema – integracija arba demagogija, kitaip tariant, arba ne integracija, vadinasi, tai yra demagogija. Klausimas yra ne apie kažkokią abstrakčią integraciją, klausimas yra – taip, integracija, bet koks jos turinys? Kiek ši integracija išreiškia Lietuvos ilgalaikius nacionalinius interesus ir būtent kokiomis sąlygomis Lietuva integruojasi į Europos Sąjungą. Tai yra realus, esminis klausimas, ir daugiausia ties tuo šiandien mes diskutuojame, kaip kad ir pasirašant bendrą Seimo frakcijų pareiškimą.

Integracija į Europos Sąjungą yra neabejotinis užsienio politikos prioritetas. Šis prioritetas buvo pripažintas nuo pat pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų, pripažino tai ir LDDP, ir konservatoriai. Tačiau kai mes kalbam apie užsienio politikos tęstinumą, tai vis dėlto šis tęstinumas irgi nėra toks absoliutus, kaip kad kartais nuskamba arba norima interpretuoti. Tęstinumas principinių nuostatų – taip, tačiau pačios integracijos turinio prasme, sąlygų nustatymo, išsiderėjimo, derybininkų pozicijos konkretizavimo ir jų reiklumo ar principingumo, Lietuvos interesų apgynimo, jų pristatymo Europos Sąjungos institucijose prasme, mes vis dėlto turėtume kalbėti apie tęstinumą ir kartu integracijos politikos korektyvas, gerinančias mūsų sąlygas ir užtikrinančias ilgalaikį Lietuvos interesų puoselėjimą ir jų realizavimą. Taigi reikėtų galvoti ir apie pusiausvyrą tarp integracijos, susijusios su dialogu su Europos Sąjunga ir jos keliamų reikalavimų vykdymu arba įsipareigojimų prisiėmimu pagal Europos Sąjungos keliamus reikalavimus, ir, kita vertus, atkovojimo, išsiderėjimo kuo geresnių sąlygų.

Lygiai taip pat aš manyčiau, kad dar iki šiandien aktualus klausimas yra pusiausvyros siekimas tarp integracijos į Europos Sąjungą iš vienos pusės ir, sakykim, gal ne viena greta stovinčio, bet antro prioriteto, arba antros svarbios mūsų užsienio politikos krypties, tai yra aktyvios užsienio politikos kitų šalių atžvilgiu, tiek regiono mastu, tiek ir su tokiomis didelėmis valstybėmis, kaip Rusija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis didžiausiomis Azijos šalimis ir kitomis. Jeigu mes suabsoliutinam vieną kryptį, tai neišvengiamai, kaip būdavo konservatorių laikais, nukenčia ir atsiranda praradimų dėl kitos užsienio politikos krypties nuvertinimo. Bet vėl pabrėžiu, kad tai nėra klausimas – integracija ar ne integracija, Europa arba ne Europa. Kalbame apie tai, kaip mes sugebame suderinti svarbias užsienio politikos kryptis, pripažindami integracijos prioritetą.

Kalbėdama apie konkrečius dalykus, apie tuos klausimus, kuriems nepaprastai aktualu šiandien atstovauti per derybininkų poziciją, norėčiau paminėti energetikos sektorių. Esminės derybos dėl energetikos klausimų, kiek suprantam, dar yra ir neįsibėgėjusios kaip reikiant. Nuskambėjo iš Europos Sąjungos kieta pozicija, ypač dėl atominės elektrinės perspektyvos, gal ir skubom, ir be tarppartinio susitarimo, ir deramo dialogo su visuomene buvo įsipareigota uždaryti pirmąjį atominės elektrinės bloką iki 2005 m. pradžios. Čia galima kalbėti apie pasirengimą uždaryti, tiesą sakant. Iš Europos nuskamba nauji reikalavimai, o gal tik tokie paskatinimai, kad ir dėl antrojo bloko reikėtų apsispręsti jau 2002 metais, nors to Lietuva niekada nėra deramai įsipareigojusi ir turbūt neturėtų į šį klausimą iš viso reaguoti. Mūsų įstatymuose (dėl kurių buvo nemažai ginčų ir jie nėra tokie tobuli), priimtuose per ankstesnius porą metų, yra kalbama apie tai, kad dėl antrojo bloko bus nuspręsta išsprendus pagrindinius klausimus ir pasirengimo darbus, pagaliau įgijus patirties dėl pirmojo bloko. Kitaip tariant, dėl antrojo bloko reikėtų neskubėti apsispręsti anksčiau nei parengsime visą spektrą klausimų dėl pirmojo bloko.

Ypač norėčiau pabrėžti finansavimo klausimą. Šis klausimas yra mažiausiai išsiaiškintas ir tai, kad Europos Sąjunga ir kitos tarptautinės institucijos per donorų konferenciją Vilniuje birželio mėn. įsipareigojo 217 mln. eurų paskirti pasirengimo darbams… žiūrint atsietai, ta suma atrodo lyg ir solidi, tai yra beveik 1 mlrd. litų, tačiau kai mes kalbame apie visus poreikius, turime įvertinti lėšas ir panaudotam kurui laidoti, ir socialinėms bei gamtos apsaugos reikmėms. Čia jau ekspertai mini dvi sumas: 1 mlrd. litų, imant daugiau tiesiogines išlaidas ir kompensacijas, o įskaitant ir ilgalaikę kuro laidojimo darbų apimtį jau skaičiuojama 3,5 mlrd. Ar mes, iš anksto neišsiderėję ir konkrečiai nefiksavę tų sumų, bent jau dalyvavimo kaštų ir kompensacijų dalies, gaunamos iš Europos Sąjungos, galime šiandien labai tvirtai pasakyti savo įsipareigojimus ir dėl terminų? Aš labai prašau (ir nebe pirmą kartą) mūsų derybininkų į tai atsižvelgti.

Labai gaila, kad pareiškime išdėstytos svarbios nuostatos dėl pereinamųjų laikotarpių, tarp jų dėl su žemės ūkiu susijusių klausimų, taip pat žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams klausimų, čia išnyksta. Taip pat nėra paminėta ir to akcento, kuris buvo labai svarbus, tai yra Lietuvos ilgalaikių nacionalinių interesų įvertinimo. Aš manau, kad ponas V.Andriukaitis, kalbėdamas apie savo teikiamas pataisas, greičiausiai, kaip matau, ir turi tai omeny. Manau, negerai, kad nėra paminėtas konstitucinis įstatymas dėl žemės ūkio paskirties žemės tarp įstatymų, kurie turi būti priimti paraleliai su Konstitucijos 47 straipsnio pataisa, dėl kurios mes esame sutarę. Taigi keletas principinių dalykų paprasčiausiai iš nutarimo išnyko. Tai kam mums tada reikėjo rengiant pareiškimą tiek derėtis? Be to, mūsų kolegos Valstiečių partijos nariai turėjo labai rimtų argumentų būtent dėl šių punktų pasirašymo. Šiandieną mes tų punktų nutarimuose nerandame.

Taigi padirbėkime taip, kad būtų korektiškai atspindėtos tos nuostatos, dėl kurių mes sutarėme, kitaip iš tiesų balsavimas gali būti ne toks sklandus, koks buvo minėto pareiškimo pasirašymas. Atsiprašau, kad uždelsiau keletą minučių. Neapskaičiavau savo kalbos ilgio ir labai ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū pranešėjai. Užsienio reikalų komiteto vardu – A.Medalinskas. Prašom.

A.MEDALINSKAS. Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke. Gerbiamasis ministre, gerbiamieji kolegos Seimo nariai, gerbiamieji ambasadoriai, gerbiamieji visi šios diskusijos dalyviai. Iš tiesų nejauku matyti tokią nuščiuvusią salę po valandos aktyvaus ūžesio, šurmulio, svarstant pirmąsias žinias išgirdus tai, ką duoda Europos Sąjunga mums ir kokius sprendimus reikės padaryti ateityje. Matyt, iš tiesų mes jau pavargome nuo diskusijos, kuri prasidėjo ir vyksta pakankamai įdomiai, pakankamai intensyviai. Manyčiau, kad man, kaip Užsienio reikalų komiteto pirmininkui, nedaug telieka pridurti, juo labiau kad prasidėjo frakcijų atstovų kalbos ir einama prie siūlymų dėl to, kaip reikia vertinti vieną ar kitą nutarimo punktą.

Galėčiau pasakyti tik tiek, jog, Užsienio reikalų komiteto nuomone, atsižvelgiant į tai, ką kalbėjo ir ministras, ir vyriausiasis derybininkas, ir kiti mūsų kolegos, labai svarbu, kad mes, derėdamiesi su Europos Sąjunga, žengtume svarbiausius žingsnius šį pusmetį. Tai yra svarbu ne vien Lietuvai, kaip abstrakčiai valstybei, tai yra labai svarbu mūsų žmonėms. Gaila, kad jie negirdi šios diskusijos, nes radijo transliacija, pasirodo, nevyksta. Taigi mes kalbame sau ir mes galime redaguoti šį nutarimo projektą patys sau, o vėliau pateikti informaciją. Aš tikiuosi, kad žurnalistai, kurie stebi, akcentuos svarbiausias mintis, nes labai svarbu pradėti plačią diskusiją visoje Lietuvoje. Be to, ką daro Vyriausybė, be to, ką daro vyriausiasis derybininkas, ką daro Užsienio reikalų ministerija, aš manau, kad mums, Seimo nariams, mums, politikams, svarbiausias uždavinys šiandien yra kalbėti su Lietuvos žmonėmis. Būdamas už tai, kad Lietuva būtų tarp pirmųjų valstybių vykstant Europos Sąjungos plėtrai ir kartu su tomis, kaip sakiau, pirmosiomis valstybėmis būtų pakviesta tapti Europos Sąjungos nare, aš taip pat norėčiau, kad mūsų žmonės suprastų ir žinotų, kas tai yra Europos Sąjunga. Antra, kad supratę ir privalumus, ir trūkumus galėtų priimti savo sprendimą, galėtų palaikyti tuos politikus, kurie pasisako už narystę Europos Sąjungoje, ir nepalaikyti tų, kurie šiems tikslams prieštarauja.

Vienas dalykas, kuris galbūt nebuvo paminėtas ir kurį aš dar norėčiau paminėti, yra tas, kad mes stojame į organizaciją, turinčią savo teisinę bazę, turinčią savo įstatus ir statutus. Panašiai kaip stojant į kokią nors asociaciją, organizaciją arba klubą, mes puikiai suprantame, kad tas klubas, ta organizacija, ta asociacija turi savo taisykles. Arba mes priimame tas taisykles ir žaidžiame pagal jas, o tapę klubo nariais, asociacijos nariais, galime bandyti vienaip ar kitaip daryti įtaką procesui, keisti, jeigu mums kas nepatinka, palankesne linkme… aš manau, ir Europos Sąjunga turėtų judėti labiau demokratine linkme, t.y. didesnės atskaitomybės žmonėms linkme, atvirumo linkme. Aš manau, daug kas Europos Sąjungoje tai supranta ir mus iš tiesų palaikys. Nacionalinių parlamentų vaidmuo turėtų būti irgi nemažas. Šioje asociacijoje žmonių balsas turėtų būti girdimas. Taigi keisti tas taisykles mes galėsime tiktai tapę organizacijos nariais.

O dabar, manau, iš tiesų ženkime pirmuosius žingsnius. Aš manau, kad mes dar turėsime diskusijų, galėsime pakalbėti apie jų svarbą. Aš nenoriu jūsų varginti šiandien šia informacija, bet vis dėlto ženkime tuos pirmuosius žingsnius, kurie labai svarbūs mums šiuo labai intensyviu laikotarpiu.

Aš tikrai vertinu ankstesnes vyriausybes – ir pirmąją R.Pakso Vyriausybę, ir A.Kubiliaus Vyriausybę, ir ankstesnes vyriausybes, tai, kas buvo daryta žengiant ir artinant mūsų įstatymus prie Europos Sąjungos, tariantis su Europos Sąjunga. Priimkime visus mums reikalingus sprendimus, kad mes neprarastume galimybės, neprarastume šanso, nes kitas šansas tapti Europos Sąjungos nare gali ateiti daug vėliau. Galbūt daug vėliau, negu kai kurie iš mūsų galvoja.

Taigi ačiū jums. Tikiuosi, kad bus sutarimas. Toks sutarimas, kokį mes matėme ir anksčiau, svarstydami projektą. Aš sveikinu politinių partijų sutarimą pasirašyti pareiškimą ir labai norėčiau, kad panašiu sutarimu būtų priimtas ir šis Seimo nutarimas. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū pranešėjui. Kolegos, pagal darbotvarkę dabar priklauso pertrauka. Skelbiu pertrauką iki 12 val. Diskusiją pratęsime po pertraukos.

Pertrauka

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, tęsiame rytinį posėdį. Kviečiame diskusijoje dalyvauti Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininką, Seimo narį R.Pavilionį. Prašom pranešėją. Dėl vedimo tvarkos. Prašom.

M.PRONCKUS. Dėl vedimo tvarkos. Labai keistai čia viskas vyksta. Pagal Seimo statutą kiekvienas kalbantysis – ar jis būtų komiteto pirmininkas, ar frakcijos vadovas, ar dar kas nors, turi būti iš anksto užsirašęs kalbėti. O dabar čia lyg ir posėdžio pirmininkas kažką kviečia ir pateikia. Taip niekada nebuvo daroma. Jeigu nėra užsirašę, vadinasi, jie neturi ką pasakyti ir jie nedalyvaus diskusijoje. Kokios čia gali būti privilegijos?

PIRMININKAS. Kolegai galėčiau atsakyti, kad Seniūnų sueigoje buvo nutarta, kad kalbės frakcijų vardu, kalbės komitetų vardu, o po to dalyvaus visi. Eilę nustatyti, manau, turi teisę posėdžio pirmininkas, atsižvelgdamas į poziciją ir opoziciją. Tad suteikiu žodį Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui. Prašom.

R.PAVILIONIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, naujosios Europos kūrėjai ir architektai bei, žinoma, šiuolaikiniai jos lyderiai nuolat pabrėžia svarbiausią Europą vienijantį ir ją sutelkiantį veiksnį ir paprastai kalba ne tiek apie materialius, o apie dvasinius dalykus. Ne valiuta, o mokslas – kažkada yra sakęs Šumanas. Mokslas, švietimas, kultūra lemia visos Europos išlikimą ir jos visuomenės intelektinę pažangą, sėkmingą ir vaisingą Europos ir Jungtinių Valstijų, Europos ir Japonijos konkurenciją.

Ar Lietuva taps visaverte Europos Sąjungos nare, ar tik jos priedėliu, jos atsilikusia provincija, priklauso nuo mūsų supratimo, jog be intelekto pažangos neįmanoma jokia kita pažanga. Tai šiandien gerai supranta Lietuvos jaunoji karta, Lietuvos akademinė visuomenė, protingai, atvirai ir kritiškai į pasaulį ir į save žvelgiantys žmonės. Todėl Lietuvos švietimui, mokslui, kultūrai integracija į Europos Sąjungą kaip orientyras ir kaip programa nesukelia jokių problemų. Daugeliu požiūrių šioje gyvenimo srityje mes jau esame Europos Sąjungoje, sėkmingai dalyvaujame daugelyje pagrindinių Europos Sąjungos mokslo, švietimo programų ir projektų, nors mūsų materiali padėtis anaiptol nesudaro palankiausių sąlygų integracijai. Kaip tik dėl šios priežasties vis dar neturime lygiaverčių akademinių mainų, mūsų švietimo, mokslo, kultūros įstaigų, mokyklų, universitetų materialinė padėtis visiškai neatitinka Europos Sąjungos standartų ir reikalavimų. O mokslo ir studijų institucijoms vis dar bijoma suteikti tikrąją europinę savivaldą. Svarbiausia, vis dar sunkiai suvokiama, jog švietimas, mokslas, kultūra yra vienas svarbiausių mūsų integracijos į Europos Sąjungą veiksnių.

Ir vis dėlto kuo anksčiau būsime priimti į Europos Sąjungą, tuo daugiau laimės Lietuvos mokslas, kultūra ir švietimas. Tam ypač pasitarnausime parengę naujus arba pataisę jau priimtus teisės aktus dėl mokslo, švietimo ir kultūros. Tarp jų ateinantį ketvirtadienį, aš tikiuosi, ir Aukštojo mokslo įstatymo pataisas. Dėl mokslo, švietimo ir kultūros skyrių derybos jau baigėsi. Todėl svarbu sutvarkyti tuos įstatymus, kurie leistų įgyvendinti integracijos į Europos Sąjungą nuostatas ir įvykdyti būtiną mokslo, studijų ir švietimo reformą.

Yra ir kitų dalykų, apie kuriuos būtų galima plačiau kalbėti. Tik vieną iš jų paminėsiu. Mums stojant į Europos Sąjungą, pretenduojant tapti jos nare, reikia taip pat siekti, kad Europos Sąjunga jau dabar žvelgtų į mus kaip į lygiaverčius partnerius ir kad atsispindėtų mūsų žmonių galimybė dalyvauti pagrindinėse Europos Sąjungos programose lygiaverčiais pagrindais. Tarp jų ir lygiaverčiu materialiu pagrindu.

Šie motyvai, kuriuos aš labai trumpai išdėsčiau, leidžia man užtikrintai paremti mūsų siekį tapti Europos Sąjungos nariais.

PIRMININKAS. Ačiū pranešėjui. Žmogaus teisių komiteto vardu – Seimo narys G.Dalinkevičius.

G.DALINKEVIČIUS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji svečiai ambasadoriai! Aišku, kalbėti po pertraukos yra šiek tiek sudėtinga, tačiau noriu tikėti, kad jeigu ir neįrašoma, netransliuojama ši mūsų svarbi diskusija, noriu tikėti, kad tie, kurie sėdite salėje, iš tikrųjų nepaprastai rimtai esate susirūpinę mūsų keliu į Europą, keliu, kuris yra pažymėtas nepaprastai didelio įstatymų paketo parengimu, pakeitimu. Aš manau, kad taip pat mes, priimdami šias nuoseklias savo kelionės gaires, turime pripažinti, kad tie, kurie esame Seime, tikrai neabejojame vienu pačiu svarbiausiu dalyku – mes esame žmonės, gyvenantys Europoje, ir mūsų žingsniai į Europos Sąjungą iš tikrųjų yra žingsniai į tą bendriją, kuri garantuotų mūsų teises, mūsų galimybes.

Kaip Žmogaus teisių komiteto pirmininkui ir kaip žmogui, puikiai suvokiančiam, kad kiekviena valstybė remiasi ne ekonominiais skaičiavimais, man buvo truputį keista šiandien mūsų diskusijoje girdėti besivaržančius kolegas, kurie gi iš tikrųjų yra patys svarbiausi naujų idėjų generatoriai. Aš galėčiau ramiai pasakyti – mums prieš akis yra nepaprastai svarbu suvokti, kad Lietuvos žmogus suprastų, kad jis yra Europos žmogus, kad jį liečia tie dokumentai, kurie ir pagrindė Europos Tarybos, Europos Sąjungos veiklą. Šiandien, deja, iš tos tribūnos dar nenuskambėjo svarbus dalykas, kad Nicos susitikime, šalia visų dokumentų apie Europos plėtrą, buvo perskaityta Europos piliečių chartija – dokumentas, kuris ateityje gali tapti Europos Sąjungos konstituciniu dokumentu. Šiandien reikia pripažinti, kad daugelis mūsų įstatymų turi būti persmelkti tiek Konvencijos, tiek ir ateityje Chartijos reikalavimais.

Aš norėčiau kreiptis į Vyriausybę, pabrėždamas vieną dalyką – kad šiandien Vyriausybė ir mūsų derybininkai turi labai gerai išaiškinti Europos Sąjungos narėms, kad greitis tų įstatymų, kuriuos mes keisime, yra labai svarbus kaip greitis ir galimybės, kaip mes galime įvykdyti tuos įstatymus, kuriuos priimame. Aš norėčiau atkreipti dėmesį į vieną labai svarbų faktą, t.y. kad mes šiandien turime galvoti apie savo žmonių saugą, apie jų pagrindinių teisių užtikrinimą. Deja, kaip Žmogaus teisių komiteto narys, turiu pasakyti, kad remiantis skundais, kuriuos mes gauname visais problemų aspektais, reikia pripažinti vieną dalyką, t.y. kad šiandien tarp aukos, kuri verta kur kas didesnės saugos (bet šiandien jos neturi), ir tarp nusikaltėlio, kuris gauna labai daug naujų teisių sau, yra gana didelis diskomfortas. Liūdna buvo girdėti paskutiniame išvažiuojamajame posėdyje, kai mes turėjome konstatuoti, kad šiandien atliekančio bausmę žmogaus teisės yra jau pažengusios į priekį, ir tie, kurie juos prižiūri, jau patiria diskomfortą, nes jų teisės, negalint užtikrinti šių teisių, yra pažeidžiamos. Todėl aš norėčiau pabrėžti labai didelę svarbą, kad mūsų derybininkai, pabrėždami mūsų integracijos greičius, galėtų surasti ir šaltinių, kurie tuos greičius užtikrintų bei padėtų mums Europos Sąjungos valstybėse. Tai susiję ne tik su mūsų ekonominiais ir ypač tokiais objektais kaip Ignalinos atominė elektrinė, jų problemomis, bet susiję ir su žmogaus teisių gynyba, nes neįvykdę šių dokumentų mes tikrai negalėsime galvoti, kad esame Europos Sąjungoje.

Aš norėčiau dar pasakyti, kad šiandien, žvelgiant į tuos įstatymus, kuriuos mums teks įgyvendinti, reikia pripažinti, kad tie, kurie šiandien tvirtina, kad labai greitai ir rimtai ėjo, paliko mums Civilinio proceso kodekso įgyvendinimo problemas, paliko nepaprastai sudėtingą Baudžiamojo proceso kodekso priėmimą. Man regis, šia prasme mes prieš akis turime dar daug darbų, kuriuos teks įgyvendinti pritaikant mūsų valstybę prie Europos Sąjungos valstybių galimybių spektro, taip pat ir tuos, kuriuos reikia padaryti čia. Todėl pritardamas šiam integracijos procesui vis dėlto kviesčiau ne ginčytis iš šios tribūnos, kas svarbesnis, kas greitesnis, o visiems galvoti apie tai, kaip užtikrinti Lietuvos žmonių teises, kad jie galėtų labai garbingai, labai oriai integruotis į Europos Sąjungą. Taip pat pritariu būsimo nutarimo projektui, tačiau noriu paprašyti dalyvauti diskusijoje ir pateikti daugelį pastabų. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū pranešėjui. Sveikatos reikalų komiteto vardu kalbės komiteto pirmininkas K.Kuzmickas. Prašom.

K.KUZMICKAS. Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke. Gerbiamieji kolegos, diplomatinio korpuso atstovai. Sveikatos reikalų komitetas taip pat nagrinėjo klausimą dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą. Mes pritariame tam, tačiau matome, kad yra tam tikrų Lietuvos sveikatos politikos problemų integruojantis į Europos Sąjungą.

Pirmiausia dėl pereinamojo laikotarpio laisvos… “Prekių judėjimo” skyriuje dėl geros gamybos praktikos reikalavimų taikymo Lietuvos farmacijos pramonės įmonėms. Čia neaišku, ar mums užteks trejų metų, kad įmonės pasirengtų šį standartą įvesti, nes tam reikėtų maždaug 200–500 mln. litų investicijų. Gal reikėtų galvoti, kad derybininkų grupė galėtų derėtis dėl ilgesnio laikotarpio iki 2007 metų. Taip pat Vyriausybė artimiausiu metu turėtų patvirtinti Lietuvos farmacijos pramonės plėtros, integruojantis į Europos Sąjungą, programą, nes kitaip derybose su Europos Sąjunga nebus pakankamai argumentų dėl šio pereinamojo laikotarpio reikalingumo.

Kaip iš nutarimo matome, yra svarbus ir spartesnis Farmacinės veiklos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto pateikimas Seimui, siekiant suderinti vaistų rinkos reguliavimo ir farmacinės veiklos teisinio reguliavimo nuostatas su Europos Sąjungos reikalavimais. Projektas, kiek žinau, Sveikatos apsaugos ministerijos yra parengtas ir turėtų būti pateiktas antrajame ketvirtyje, šiam pusmetyje, tvirtinti Seimui. Taip pat gana svarbūs Produktų saugos įstatymo pataisų bei Geriamo vandens įstatymo projektų spartesnis rengimas ir pateikimas svarstyti Seimui. Tai susiję su Europos Sąjungos direktyvų dėl visuomenės sveikatos įgyvendinimu. Šių projektų yra tik rengimo stadija, todėl reikėtų juos skubinti ir pirmajame pusmetyje irgi teikti svarstyti.

Taip pat norėtume atkreipti dėmesį į Europos socialinės chartijos ratifikavimą. Turėtų būti aiškiai apsispręsta dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo Europos šalių piliečiams Lietuvoje. Gali kilti paslaugų kokybės užtikrinimo problema, taip pat problemiškos mūsų valstybinių ligonių kasų galimybės dengti Lietuvos piliečių gydymo Europos šalyse išlaidos. Lietuva šio pobūdžio tarptautinių sutarčių su Europos šalimis ir šalimis kandidatėmis iš esmės pasirašiusi nedaug. Pasirašiusi tik su Švedija, Estija ir Latvija. Todėl reikėtų į tai atkreipti dėmesį, kad būtų daugiau pasirašyta tokių sutarčių. Taip būtų užtikrintas visavertis sveikatos paslaugų teikimas čia Europos Sąjungos šalių piliečiams bei lietuviams, išvykusiems į Europos Sąjungos šalis.

Daug sveikatos programų, pavyzdžiui, užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrolės programos, TBC, AIDS, imunoprofilaktikos programos, yra Vyriausybės patvirtintos ir Lietuvoje vykdomos, tačiau reikėtų dalyvauti ir Europos Sąjungos šalių rengiamose programose bei jas koordinuoti. Taip pat kelia susirūpinimą ir daugelyje šalių yra kalbama dėl galimybės verstis gydytojo praktika Europos Sąjungos šalių piliečiams Lietuvoje, ar tikslinga palikti apribojimus, numatytus Gydytojų medicinos praktikos įstatyme. Taip pat turėtų būti derinama galimybė Lietuvos gydytojams praktikuoti Europos Sąjungos šalyse. Todėl mes turėtume čia atstovauti kaip visaverčiai partneriai ir pasiekti, kad jeigu būtų sudaroma galimybė Europos Sąjungos šalių gydytojams praktikuoti Lietuvoje, tai ir Lietuvos gydytojų diplomai būtų pripažįstami Europos Sąjungos šalyse ir Lietuvos gydytojai galėtų užsiimti praktika Europos Sąjungos šalyse.

Dar galėčiau pasakyti, kad Nuodingų medžiagų kontrolės įstatymo projektą taip pat reikia peržiūrėti, nes jis turėtų sietis su Europos Sąjungos reikalavimų dėl cheminių medžiagų kontrolės įgyvendinimo įstatymu. Projektas artimiausiu metu taip pat turėtų būti teikiamas Seimui, manyčiau, kad Vyriausybė turėtų paskubinti šio projekto teikimą.

Gal būtų tiek. Mes komitete ir daugiau iškėlėme klausimų, bet manau, kai bus svarstoma komitete, tai pateiksime jų ir daugiau. Labai ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū pranešėjui. Kaimo reikalų komiteto vardu kalbės A.Ramanauskas. Prašom.

A.RAMANAUSKAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos. Kaimo reikalų komitete mes svarstėme Lietuvos Respublikos derybinę poziciją dėl VII skyriaus – “Žemės ūkis”. Galėčiau pasakyti, kad būtent šio dokumento išvados kaip tik susijusios su tomis derybinėmis pozicijomis. Mūsų komitete šioms derybinėms pozicijoms buvo pritarta.

Tačiau noriu pasakyti keletą žodžių apie integraciją į Europos Sąjungą, kokią aš ją matau žemės ūkio požiūriu. Manyčiau, kad niekam nekyla abejonių dėl narystės Europos Sąjungoje. Matyt, yra vienas paprastas interesas – milžiniška rinka, kuri mus, be abejo, domina. Tai yra be galo svarbu. Kita vertus, čia mes turėtume kalbėti apie dvi labai svarbias problemas, arba du labai svarbius aspektus, kaip mes integruosimės į Europos Sąjungą.

Pirmiausia yra teisiniai dalykai. Mes daug kalbėjome šioje salėje ir susidarė įspūdis, kad lyg mes, Seimo nariai, integruosimės į Europos Sąjungą. Manyčiau, kad dėl to, kas susiję su teisės aktų priėmimu, neturėtų būti ir, matyt, nebus didelių problemų. Kita vertus, žinant dabartinę mūsų žemės ūkio ir kaimo situaciją pats svarbiausias ir kebliausias dalykas, matyt, ir bus, kaip mes sugebėsime parengti mūsų šį labai svarbų šalies sektorių integruotis į Europos Sąjungą. Žinant, kad Europos Sąjungoje konkurencija yra milžiniška, kad kokybinis prekių lygis yra gerokai aukštesnis bendrąja prasme, žinant, kad mūsų ūkis iš esmės per dešimt metų negalėjo (ir negalima net manyti, kad galėjo) pasivyti arba pritaikyti tas technologijas, kurios naudojamos Vakarų šalyse, be jokios abejonės, kils labai daug problemų. Aš noriu pritarti kai kuriems kalbėjusiems kolegoms, kurie sakė, kad mes dažnai deramės patys su savimi. Aš norėčiau šiek tiek akcentuoti derybinėje pozicijoje išdėstytas nuostatas, nuostatas, kuriose kalbama apie mūsų interesą atskiruose žemės ūkio sektoriuose. Jeigu paviršutiniškai žiūrėtume, lyg ir tenkintų mus tie dalykai, tačiau konkrečiu pavyzdžiu aš norėčiau šiek tiek pasakyti, kad nėra taip gražu ir kad tai iš tiesų yra labai keblus dalykas. Štai, sakykim, pieno rinkos požiūriu. Mes prašom derybinės pozicijos kvotos per 2 mln., na, tiksliau, 2,25 mln., tonų pieno. Vadinasi, mes norėtume, kad mums leistų gaminti tokį kiekį. Tačiau štai keli argumentai.

Pirmas dalykas, kad mūsų sektoriuje pieno, kuris tiktų kokybiniu požiūriu Europos rinkai, yra gaminama maždaug 30%. Žiūrint ūkių skaičių, būtų galima pasakyti, kad tai būtų 2 tūkst. ūkių, kurie gali tokį produktą pagaminti. Visas kitas pienas integracijos atveju būtų netinkamas vartoti. Tai yra milžiniška problema. Ir kitų argumentų ten niekas nepripažins. Kitas dalykas – kai kurie kiti mūsų valstybės susitarimai, kurie, matyt, trukdys derėtis mūsų derybininkams dėl tokių kvotų. Sakykim, sutartis su PPO (Pasaulio prekybos organizacija). Juk ten aiškiai pasakyta, kad eksporto subsidijos yra neleidžiamos pagal susitarimus. Ką tai reikštų? Tai reikštų labai praprastą dalyką. Jeigu Europos Sąjunga prisiimtų tą kiekį, sakykim, 2,2 mln., o mūsų vidaus rinkos poreikis maždaug 900 tūkst. tonų, tuomet už likusį kiekį Europos Sąjunga privalėtų mokėti kompensacijas toms šalims, su kuriomis Lietuva susiderėjusi dėl to, kad Lietuvoje nebūtų taikomos būtent eksporto subsidijos. Būtų galima daryti paprastą išvadą, kad europiečiai, mokėdami skaičiuoti, niekuomet nesileis susiderėti su mumis dėl tokio kiekio, už kurį jie turėtų už mūsų valstybę sumokėti. Tai štai peršasi labai paprasta išvada. Mes turime vilties, mes sakom savo žmonėms, kad mes turėsim teisę gaminti tokį kiekį, tačiau iš esmės mes dabar jau aiškiai galim suvokti, kad tokio kiekio mes ar mūsų derybininkai, kad ir kiek mes juos už tai bartume, negalės išsiderėti.

Pritarčiau kolegoms, kad iš tiesų integracija, derybinė situacija tokia, kad mūsų derybininkų darbas iš tiesų bus nelengvas. Žinoma, aš apgailestauju, kad mūsų ir vyriausiajam derybininkui teks tokia sunki dalia. Tačiau, kita vertus, mes vis dėlto turėtume sakyti tiesą savo žmonėms, ką jie turėtų padaryti, ir visiškai aiškiai tai jie turėtų žinoti. Tam, kad parengtume mūsų ūkį integruotis, jau dabar preliminariais skaičiavimais yra numatyta, kad reikės apie 5,5 mlrd. investicijų. Vienareikšmiai aišku, kad Lietuva tokių pinigų šiandien neturi. Tuomet aš tiktai galėčiau pakviesti visus labai rimtai pamąstyti. Tam, žinoma, turėtų būti parengtos labai tikslios, aiškios programos. Be jokios abejonės, be Europos paramos šioje situacijoje mes niekaip neišsiversime. Kitas dalykas, matyt, kuo greičiau reikėtų atskirti problemas, kurios egzistuoja mūsų kaime, ir atskirti, kas galų gale yra verslas, kas yra gamtosauga, kas yra gyvenimas kaime. Ir atitinkamai, matyt, transformuodami lėšas pagal tas programas vis dėlto mes galėtume siekti rezultatų.

Aš norėčiau pasakyti, kad šitie visi klausimai, šitos visos problemos – tai ne vien Žemės ūkio ministerijos reikalas. Ir mūsų Vyriausybei, žinoma, čia bus didžiulis uždavinys. Vis dėlto mes privalėsim sujungti visus valstybės išteklius tam, kad kaimą, kaip mūsų valstybės dalį, mes vis dėlto parengtume integruotis į Europos Sąjungą. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū pranešėjui. Tai buvo paskutinis pranešimas komiteto vardu. Kviečiu Seimo narį J.Veselką. Prašom.

J.VESELKA. Ponai, kurie šiandieninę Lietuvą supranta kaip Seimo, Vyriausybės, Prezidento rūmus ir, blogiausiu atveju, kaip žvilgsnį į Gedimino prospektą važiuojant valdišku automobiliu! Tai štai Sąjūdis jau mums žadėjo, kad, kai tik gausim laisvę ir nepriklausomybę, Lietuvoje prasidės auksiniai laikai. Kokie laikai prasidėjo, kiekvienas Lietuvos žmogus žino. Dabar vėl girdžiu: kai įstosime į Europos Sąjungą, ten yra tokie didžiuliai fondai, ir tie fondai taip pliuptels į Lietuvą, kad reikės tik spėti gaudyti tuos pinigus ir už tuos pinigus valgyti. Noriu priminti, kad visi gerai žinote: Europos Sąjunga – tai visų pirma ne labdaros organizacija, o konkurencijos sistema. Tai štai kaip mes pasirengę konkuruoti Europos Sąjungoje, o ne dejuoti Europos Sąjungoje arba laukti, kol išrinks mus į Europarlamentą, – tuos, kuriuos išrinkti tikisi.

Vienas iš tokių konkurencinį pajėgumą apibūdinančių rodiklių yra darbo našumas. Nors Lietuvoje jis dabar neskaičiuojamas, bet europiečiams pasiūlyčiau pasiimti vokišką ,,Statistisches Jahrbuch” ir ten rasti skyrių ,,Arbeits Produktivität”. Vadinasi, Europos Sąjunga skaičiuoja, mes neskaičiuojam. Ir nėra ką skaičiuoti. Štai jums palyginimas. 1989 m., jau perskaičiavus pagal naują metodiką, Lietuvos žemės ūkio, miškininkystės, žuvininkystės našumas siekė 1990 metų Vokietijos našumą 75,4%. 1998 metais ta pati sritis siekė 1990 metų Vokietijos tik 12,8%. Pramonė: 1989 m. siekė Vokietijos 1990 m. 57,8%, 1998 m. taip pat 12,80%. Statyba: 1989 m. našumas siekė Vokietijos 43,9%, 1998 m. – 18,9%. Prekyba: 1989 m. siekė 54% Vokietijos 1990 m., 1998 m. Vokietijos 1990 m. siekė 25,6%. Ryšiai, transportas: 1989 m. siekė 12,5%, dabar siekia 24,2%. Vienintelį šuolį padarė ryšiai ir transportas, iš tikrųjų darbo našumas išaugo beveik dvigubai. Tai žinome. Padarius prielaidą, kad Lietuvos našumas būtų augęs nuo 1989 m. 5% greičiau nei Vokietijos (tik prielaida, čia skaičiavimai), Lietuvos žemės ūkis Vokietiją būtų prisivijęs pagal darbo našumą per 5 metus. Dabar jau tą pačią prielaidą padarius reikia vytis 42 metus. Taigi Lietuvos žemės ūkio išsivystymas nublokštas 37 metais atgal. Pramonė (vėl ta pati sąlyga) būtų pasivijusi Vokietiją per 11 metų, dabar jau reikia taip pat 42 metų, tai yra 31 metais taip pat nublokštas vystymasis. Statyba būtų Vokietiją pasivijusi per 18 metų, dabar – per 35 metus. Prekyba. Būtų per 13, dabar per 28 metus. Na, dėl ryšių sakiau.

Taigi, ponai vedliai į Europos Sąjungą! Jūs Lietuvą pagal socialinį ekonominį išsivystymą nubloškėte 25–30 metų atgal ir aiškinate, kad šita Lietuva šiandien jau gali konkuruoti Europos Sąjungoje. Sakysit, čia išvestinis našumo rodiklis. Galėčiau kai kuriuos rodiklius palyginti natūra. 1989 m. Lietuvos vienas gyventojas mėsos ir jos gaminių suvartojo 84 kg, 1998 m. – 53 kg.

Įdomu palyginti su Rusija.

1989 m. – 69, t.y. 15 kg mažiau nei mes, 1995 m Rusija jau 53. Lietuviai, rusai vienodai eina į Europą ir vienodai dabar vartoja. Galėčiau kitus rodiklius palyginti.

Gerbiamieji konservatoriai, jūs manęs neprovokuokit. Jūsų reformų rezultatas – įvertinus ne tik nepagamintą BVP, bet sunaikintą intelektualų potencialą, sugriautos fermos, sugriautos įmonės, išvežtos technologijos. Jūs Lietuvos ekonomikai per 10 metų pridarėte 4 tūkst. 500 mlrd. litų nuostolį ir už tai jūsų laukia istorinis teismas!

Dabar dėl derybų su Europos Sąjunga. Gal gali man tie derybininkai pasakyti, išvardyti nors vieną Europos Sąjungos teisės aktą, kuris reikalauja uždaryti atominę elektrinę, kuris reikalauja, kad Lietuvoje būtų tik privatūs bankai, kuris reikalauja, kad valstybinei švedų įmonei būtų parduotas “Lietuvos telekomas” ir t.t. Jūs, derybininkai, visai neginate Lietuvos interesų, o tik vykdote politrukų užgaidas, kad kuo greičiau bet kuriomis sąlygomis Lietuvą kaip ubagyną priimtų į Europos Sąjungą. Galiu drąsiai pasakyti, kad 1989 metais Lietuva buvo mokslininkų, inžinierių, technologų, agronomų, labai kvalifikuotų darbininkų valstybė, nors turėjusi labai ribotas politines teises, bet ekonomiškai buvo pakankamai stipri. O dabar jūs pavertėte Lietuvą grupės ponų ir terbelninkų valstybe ir ši grupės ponų ir terbelninkų valstybė nori įstoti į Europos Sąjungą. Aš, kaip ekonomistas, negaliu atmesti siekio įstoti į Europos Sąjungą, to reikalauja ekonomikos globalizavimo procesai, ir mes niekur nuo to nepasislėpsime, bet išmokime didžiuotis savimi ir ginti savo interesus, o ne vykdyti besąlygišką kapituliaciją. O tiems jūsų popiergaliams, susitarimams aš visai nepritariu. Žiūrėkime į realų gyvenimą ir bandykime gyventi realų gyvenimą, o ne tuos politrukiškus susitarimus – siekiam, gerinam, einam kartu, rėkiam kartu.

Šiandien tas svarstymas buvo labai gudriai surežisuotas. Kol buvo užsienio ambasados, tai leido pademonstruoti partijos ir liaudies vienybę dėl stojimo į Europos Sąjungą, kai užsienio ambasadų nebėra, tada jau gali išsakyti nuomones ir kiti. Ačiū už gerai įvaldytus kagėbistinius metodus.

PIRMININKAS. Ačiū pranešėjui. Seimo narė R.Juknevičienė. Prašom.

R.JUKNEVIČIENĖ. Gerbiamieji kolegos, aš pažadu ponui J.Veselkai, kai tik grįšiu į kabinetą, padovanoti knygelę, kurioje maždaug tokiu pat stiliumi, kokiu jis kalbėjo, yra tiesiog surašytos visos citatos. Tai 1940 metų Liaudies Seimo narių kalbos ir apie ponus, ir apie terbelninkus, ir apie sugriautą Lietuvą, ir apskritai apie nepriklausomybę, kuri verta nulio. Bet aš manau, kad taip negalima tyčiotis iš Lietuvos žmonių, nors, žinoma, Seimo narys turi teisę išsakyti savo nuomonę.

Mielieji kolegos, kai žmonija šventė XIX ir XX amžių sandūrą, amžininkų pasakojimais, dauguma kėlė šampano taures, nuoširdžiai tikėdami, jog XX amžius taps mokslo pažangos, taps ekonomikos klestėjimo, o kartu, žinoma, ir taikos amžiumi. Įvyko kitaip – du Pasauliniai karai, milijonai suluošintųjų ir žuvusiųjų.

Naujojo tūkstantmečio sutikimas savo nerūpestingumu man priminė aprašytąsias nuotaikas prieš šimtą metų, nors iš tiesų pagrindo optimizmui yra daug. Aš irgi priklausau tiems, kurie tiki, kad Lietuvai, Europai daugiau neteks išgyventi didelių sukrėtimų, tačiau šis tikėjimas neleidžia mums prabangos užsimiršti. Turime vertinti geopolitines slinktis ir aktyviai dalyvauti procesuose, kurie gali lemti mūsų ateitį. Lietuva kol kas tebėra geopolitinių tektoninių lūžių zonoje.

Kalbėdami apie Europos Sąjungą, suprantame ją ir kaip didesnio saugumo erdvę. Taip vertina ir apklausti Lietuvos piliečiai. Kai kas Vakaruose, vis dar matydami mus kaip kitokio negu, sakykim, Lenkija statuso valstybę, o tuo, gal ir patys to nenorėdami, pripažindami čia kieno nors ypatingus interesus, bando stebėtis, kodėl be narystės Europos Sąjungoje mes dar siekiame ir narystės NATO? Iš tikrųjų kodėl? Atsakome dažniausiai teigdami, jog NATO ir Europos Sąjunga – du paralelūs procesai, vienodai svarbūs ir pan., ir pan. Šiandien jau visai aišku, kad tie procesai labai papildo vienas kitą. Po pastarųjų Vašingtono pareiškimų atrodo, jog jie gali ir padėti vienas kitam. Politine valia jau įgijo praktinę išraišką vykstant Europos Sąjungos plėtros procesui ir iš Vašingtono ateinantis politinis impulsas rodo, kad šiandien politine valia randasi, gimsta ir mūsų narystė Šiaurės Atlanto aljanse. Šis impulsas turėtų padėti apsispręsti ir didžiosioms Europos valstybėms. Taigi kodėl mums reikia narytės šiose abiejose struktūrose?

Narystė Europos Sąjungoje tikrai suteiks didesnį saugumą, tačiau vien ji, be stipraus euroatlantinio ryšio, gali palikti vietos A.Dugino tipo spekuliacijoms apie ateityje galimą Maskvos-Berlyno ašį, apie kokį nors Kaliningrado pardavimą kieno nors sąskaita ir panašiai, taigi apie mus pačius. Šiandien šie procesai iš esmės mūsų pačių rankose. Iki šiol turėjome gerai subalansuotą Rytų-Vakarų politiką, kad ir ką kalbėtų kolegos iš kairės. Manau, kad būtent ši subalansuota politika nulėmė ir mūsų pakvietimą derėtis dėl narystės Europoje Sąjungoje 1998 metais ir ypač stipriai prisidėjo prie to, kad esame kaip niekada arti Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos slenksčio.

Pastaruoju metu Lietuvos valdžia sudaro įspūdį, jog šis balansas virsta disbalansu. Politika Rytų atžvilgiu tampa nesolidi. Labai greitai galima priartėti prie ribos, kai kils klausimas, ar ta politika tebėra suvereni. Gyvename labai skirtingų civilizacijų sandūroje. Tik 30 km nuo Vilniaus iš esmės civilizacija jau kitokia. Toje sandūroje gyvensime dar labai ilgai, todėl pasirinkę kelią grįžti prie europietiškos civilizacijos vertybių, neišbarstykime savo, kaip Sausio 13-osios tautos, autoriteto dėl vienadienių ir menkaverčių blizgučių, kad ir kokiais skambiais Maskvos viešbučių pavadinimais jie viliotų. Euroatlantinė integracija – tai mūsų narystė Europos Sąjungoje ir NATO, tai ir vertybių sistemos pasirinkimas. Čia vidurio, trečio kelio ar kitos krypties, pusiau moralios politikos būti negali.

Šiandien kaip niekada reikalinga stabili, žinojimą, politinę valią ir skaidrią politiką demonstruojanti valdžia, tarp jų ir Vyriausybė. Tikėkimės, kad šių dienų karčios pamokos, kai į paviršių išsiveržė primityvūs pasipelnymo interesai ir visiškas geopolitinių prioritetų nesuvokimas, padės valdančiajai koalicijai suvokti jų istorinę misiją, kokį vardą duos amžininkai šiam Seimui. Kitaip visi žodžiai apie norus pakeisti Lietuvos žemėlapio spalvą iš pilkos į aiškią ir suprantamą saugios gerovės europietiškų vertybių žemėlapio spalvą ir liks vien deklaracijos, nes integracija į Europos Sąjungą – ne vien įstatymų pakeitimas. Tai mąstymo, elgsenos pasikeitimas, tai ypač svarbu, valdžios, atsakomybės suvokimas. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū. Seimo narys R.Karbauskis.

R.KARBAUSKIS. Gerbiamieji kolegos, iš tiesų buvo pasakyta daug žodžių, kiek tai mums svarbu, kiek tai mums įdomu ir kaip mes apie tai galvojame, tačiau kolegų skaičius salėje rodo ką kita. Atleiskite, bet tai reikia pasakyti.

Jeigu kalbėčiau iš esmės, tai per tuos dabar jau penktus metus, kai man tenka dirbti šiame Seime (ne šiame, praeitos kadencijos ketverius metus), stojimas į Europos Sąjungą mums tapo kaip ir savitiksliu dalyku. Kai mes kalbame (ir kolegos minėjo) apie Pasaulio prekybos organizacijos sutartį, kai mes kalbame apie Lietuvos derybines pozicijas stojant į Europos Sąjungą, vėlgi dažnai apima jausmas (nebent mane jis apima), kad mūsų derybininkai turi užduotį derybas baigti kuo greičiau ir šių derybų sąlygos yra ne pats pagrindinis klausimas. Aš išdėstyčiau savo poziciją: derybos savaime ir stojimas į Europos Sąjungą negali būti laikomas svarbiausiu dalyku. Svarbiausias dalykas yra sąlygos, kuriomis mes įstosime į Europos Sąjungą.

Kalbėdamas apie žemės ūkį, aš pasakysiu, priminsiu kolegoms, kurių dar čia, Seime, nebuvo, ir tiems, kurie čia buvote, kad prieš pusantrų metų buvo priimta žemės ūkio strategija, kuri buvo gražiai išvežta į Europos Sąjungą, ten patvirtinta, po to mums Seime parodyta ir pasakyta – štai yra jūsų žemės ūkio strategija. Mes, kurie tada buvom Kaimo reikalų komitete, sakėm, kad tai nėra strategija, kad tai yra absoliučiai niekas, tuo negali niekas naudotis, nes ten nieko neparašyta. Europos Sąjungos klerkai kažkokiu būdu tai priėmė kaip strategiją, aš neįsivaizduoju, kokiu būdu jie tai galėjo padaryti, bet jie tai padarė. Šios strategijos sąskaita dabar mums yra žadamos SAPARD programos lėšos ir t.t. Aš visiems kolegoms galiu pasakyti labai aiškiai – šių lėšų žemdirbiai nepaims. Nepaims dėl vienos labai paprastos problemos – reikia 100% padaryti investiciją, po to sulaukti 50% sugrąžinimo. Kas nors man tegu pasako, iš kur tuos pinigus paimti, žemdirbiai tuos pinigus paims. Pirma, tų pinigų nėra iš kur paimti. Lietuvos bankai žemės ūkį, remdamiesi tomis pačiomis strategijomis, kurias mes čia, Seime, tvirtinome, laiko, kaip čia pasakius, nepatikima investicija. Jeigu Lietuvos bankas duoda verslo struktūrai, kuri užsiima prekyba, sakykim, kreditą litais po 12%, tai žemdirbys lygiai tą patį kreditą gaus su ne mažesnėm negu 14 ar 16% palūkanom. Lygiai tas pats Lietuvos verslininkams. Aš vis tiek kiekvieną ūkininką vadinu verslininku, nes tai yra verslininkas, galbūt sąlygos ne visiškai tokios, bet yra verslas.

Šiuo požiūriu vėl grįžtant prie integracijos į Europos Sąjungą ir tų visų mūsų dabartinių pozicijų, telieka pasakyti, kad iš tikrųjų investicija į žemės ūkį ir atskyrimas verslo ir to ūkio, kuris ateityje nebus pragyvenimo šaltinis, vadinamojo asmeninio ūkio, valstybei kainuos labai didelius pinigus. Iš tikrųjų milžiniškus pinigus. Kai šiandien man kai kurie kolegos aiškina, kad davimas kaimui pinigų, žemės ūkio rėmimas yra per daug brangus, tai aš pasakysiu, jog kiekviena diena tą rėmimą brangina kitu aspektu: per socialinės rūpybos struktūras. Kai dabartiniai ūkininkai, kurie iki šiol sugebėjo save išmaitinti, ateina į bedarbių biržas ir kitur, jie pasiima pašalpas. Jiems pašalpos priklauso. Šiuo požiūriu nereikia galvoti, kad Europos Sąjunga išspręs tą klausimą, tos investicijos per SAPARD lėšas iš tikrųjų problemų neišspręs. Tos lėšos, aš galiu su bet kuriuo iš čia esančių Seimo narių šiandien sukirsti, nueis į perdirbimo pramonę, į tą pramonę, kuri nėra tiesiogiai priklausoma nuo Lietuvos ūkininkų pagaminamos produkcijos, kuri gali save išlaikyti iš importuojamos žemės ūkio produkcijos, kuri ateina iš Europos Sąjungos jau subsidijuota.

Ir faktiškai tai yra ta tiesa, kurią reikia žinoti, nes faktiškai valstybės ketvirtadalis pinigų, kuriuos mes turėsim pridėti, kaip sakau, problemos neišsprendžia. Jeigu mes sugebėtume įtikinti Europos Sąjungos klerkus, kad žemdirbys gali investuoti pusę pinigų, kita pusė ateina per tą paramą, galbūt tai šiek tiek palengvintų situaciją. Bet vėl, kai mūsų nelabai mėgstamas, bet vis tiek esantis “Rokiškio sūrių” direktorius A.Trumpa prieš dvi dienas pareiškė, kad kvotos, kurias mes gavome Europos Sąjungai importuoti sūrį, savaime, nieko nedavė Lietuvai. Kodėl? Todėl, kad tos įmonės, kurios gavo užsienyje tas kvotas, to neturi pranešti Lietuvai, o tu, eksportuodamas tą produkciją, nežinai, kurios iš jų yra gavusios, kurios gali sumokėti tą kainą, šiek tiek didesnę, nes turi bemuitį režimą. Lietuva to nežino, mes iš to naudos neturim jokios, – tai yra pagrindinės Lietuvos eksportuojančios pieną pramonės įmonės direktoriaus žodžiai. Kas tai turi išspręsti? Mes, Seimo nariai, neišspręsim. Tai yra mūsų derybininkų klausimas. Aš suprantu, padidėjo kvota, bet jeigu mes iš to naudos neturime, tai kam tada džiaugtis padidėjusia kvota.

Baigdamas, kad neužtęsčiau, pasakysiu. Viena problema, dėl kurios, aišku, galima visokių išvedžiojimų daryti, yra dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams. Aš pasakysiu – užtektų numatyti kaip kompromisą galbūt 5, 10 metų. Reikia į žemės rinką įtraukti bankus. Jie turi galėti imti žemę kaip užstatą, turi žemę galėti pirkti žemės ūkio bendrovės, tos, kurios normaliai tvarkosi. Bet jokiu būdu mes negalime į tą rinką šiandien ir dar kažkokį laikotarpį įsileisti užsieniečių. Nes mes Lietuvos ūkininkus, savo pačių žmones, nuvarysime nuo žemės. Tai ir yra procesas, kuris jau prasidėjo vien nuo mūsų kalbų. Šiandien nuoma ir, sakykim, ilgalaikė nuoma žemės, kad ją normaliai dirbtų… Ūkininkas, neturėdamas 10, 15 ar 20 metų garantijų, negali investuoti į žemę. Šiandien jau neišsinuomosi, nes mūsų žmonės yra įtikinti, kad staiga žemė pradės brangti, ateis kažkokie ponai, jie tą žemę nupirks, ir taip klausimas bus išspręstas. Aš galiu drąsiai pasakyti – žemė pradės brangti po 15, 20 metų, nes pasiūla, kuri šiandien yra Lietuvoje, net atėjus užsieniečiams, neišspręs… Bet susidaro kita problema – paprasčiausiai mūsų žmonės iš tikrųjų labai pasitiki kai kurių politikų arba galbūt kai kurių žiniasklaidos priemonių pozicija, nuomone, kuri nevisiškai pagrįsta realia situacija, ji pagrįsta įsivaizdavimu. O realiai, sakau, šiandien kaimas, žmonės nėra ant savo žemės, ūkininkai nėra ant savo žemės. Kol jie nebus ant savo žemės, mes daryti sprendimo – parduoti žemę užsieniečiams negalime. Pereinamaisiais laikotarpiais ar kokias nors kitais būdais mes turim leisti žmonėms išspręsti šią problemą. Saviems žmonėms, lietuviams, ūkininkams. Labai ačiū.

PIRMININKAS. Seimo narys M.Pronckus. Prašom.

M.PRONCKUS. Gerbiamieji kolegos, aš oficialiai kreipiuosi į Etikos ir procedūrų komisiją, klausdamas, ar gali Seimo nariai kalbėti komitetų vardu, jeigu šis klausimas nebuvo svarstytas komitetuose?

Gerbiamieji kolegos, kalbant apie bendrąsias nuo mūsų priklausančias stojimo į Europos Sąjungą problemas, aš matau tris jų grupes. Pirma, įstatymų, instrukcijų ir kitų popierinių dalykų kūrimas ir jų pritaikymas naujoms sąlygoms. Antra, krašto ūkio prisitaikymas, taip pat realių veiksmų, susijusių su ūkio pertvarka, spartinimas. Ir trečia, psichologinis žmonių nusiteikimas. Beje, pastaroji problema glaudžiai siejasi su dviem pirmosiomis, tai yra jeigu sėkmingai bus sprendžiamos pirmosios dvi, keistųsi ir žmonių psichologinis nusiteikimas.

Seimas ir kitos valdžios institucijos šiuo metu bando susikoncentruoti sprendžiant pirmąją problemą, tai yra sprendžiant popierinius dalykus. Juos, žinoma, reikia spręsti, tačiau daugiausia bėdų yra dėl krašto ūkio ir reformos eigos. Blogai, kad valdžios institucijos nelabai tai nori matyti, viešinti, kartu ir spartinti šių reikalų sprendimą. Tenka su apgailestavimu pažymėti, kad kaip tik konservatorių vyriausybės, vaidindamos patriotiškumą, paliko kitoms vyriausybėms didelę neišspręstų problemų naštą. Geriausiai šie reikalai atsiskleidžia nagrinėjant konkrečius dalykus.

Pavyzdžiui, žemės reikalai. Nereikia aiškinti, kokie jie svarbūs mūsų šalies žmonėms, taip pat stojant į Europos Sąjungą ir diskutuojant apie žemės pardavimą užsieniečiams. Kokia reali padėtis šioje srityje? Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šių metų sausio 1 d. 688 tūkst. piliečių buvo padavę prašymus atkurti žemės nuosavybę kaimo vietovėje į 4 mln. hektarų plotą. Nekilnojamojo turto registre žemės savininkų nuosavybė buvo užregistruota į 2,27 mln. hektarų plotą, arba 56% pageidavimų apimties. Tiems, kurie šiuos procesus nelabai išmano, tenka priminti, kad nuosavybės atkūrimo procesas baigiasi registru. Kol nuosavybė neregistruota, tol nėra ir savininko, tol nuosavybės atkūrimo procesas yra neužsibaigęs.

Dar blogesnė žemės nuosavybės atkūrimo padėtis yra miestuose. Nuosavybės teises į miesto žemę pageidavo susigrąžinti 53 tūkst. piliečių (55,5 hektarų plotas). Kol kas priimti sprendimai atkurti nuosavybę į 14,4 tūkst. hektarų plotą, arba į 26% pageidavimų apimties. Visiškai nepatenkinama padėtis, sprendžiant kompensavimo už žemę klausimus. Iki 1997 m. galiojusiuose įstatymuose buvo numatytas kompensavimas ne tik pinigais, bet ir akcijomis. Per laikotarpį iki 1997 m. už žemę buvo išduoda valstybės turto akcijų už 10 mln. Lt. 1997 m. pataisytame įstatyme akcijų terminas pakeistas vertybiniais popieriais. Po to per trejus su puse metų vyriausybės, konservatorių vyriausybės, ignoruodamos įstatymo nuostatą, taip ir nepatvirtino kompensavimo vertybiniais popieriais tvarkos, todėl ši kompensavimo forma iki šiol netaikoma. Kompensuoti už kaime esančią žemę pretendentams pageidaujant reikia apie 1 milijardo litų. Per visą praėjusį laikotarpį iki šių metų pradžios kartu su akcijomis išmokėta 135 mln. litų. Mokant kompensacijas tokiais tempais, kokiais buvo mokama iki šiol, reikės dar 48 metų, kad būtų atsiskaityta su pretendentais, norinčiais gauti pinigus už savo žemę. Į šią sumą neįeina kompensavimo sumos už miestuose turėtą žemę. Šiam kompensavimui reikia dar apie 1,5 milijardo litų.

Beje, esant tokiai apverktinai padėčiai, žemės nuosavybės atkūrimo klausimu gana keistai elgiasi dabartinis Seimas ir Vyriausybė. Vyriausybės siūlymu biudžete šių metų reformos darbams numatyta 15 mln. litų, kai įsiskolinimas už praeitais metais jau atliktus darbus siekia apie 7–8 mln. litų. Taigi dar kartą žodžiai skiriasi nuo darbų. Žodžiais žemės reforma spartinama, bet realiai ji stabdoma.

Labai keistai šiame problemų kontekste skamba klausimas, kurį kelia kai kurie mūsų pseudoeuropatriotai, ragindami kuo greičiau pradėti žemę pardavinėti užsieniečiams. Jeigu šiems raginimams paklustume, ar tai nebūtų dar viena “prichvatizacija”, t.y. Lietuvos žemės “prichvatizacija”, organizuota tarptautiniu mastu?

Taigi ėjimo į Europos Sąjungą procesų spartinimą aš pirmiausia matau ne popieriuje arba ne tik kaip popierių tvarkymą, bet kaip pradėtų valstybės reformų spartinimą ir kokybiškus šalies ūkio pokyčius, kurie sudarytų sąlygas čia gyvenantiems žmonėms susirasti darbą ir užtikrinti normalų savo ir savo šeimų gyvenimą.

Vadovaudamasis panašiais samprotavimais, siūlau nutarimo projektą papildyti kai kuriomis nuostatomis, kurios, manau, bus visiems priimtinos. Taip pat norėčiau, kad mane su savo pasiūlymais paliktumėte dalyvauti diskusijoje. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Seimo narys J.Karosas. Prašom.

J.KAROSAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji Vyriausybės atstovai. Aš pradžioje pasakysiu porą tokių lyg ir mažų replikų. Pirmoji replika yra ta, kad savo trumpa kalba neakcentuosiu, kas daugiau nusipelnė žengiant į Europos Sąjungą, kaip tai darė kai kurie kolegos. Ir antrą mažą repliką noriu pasakyti gerbiamajam R.Karbauskiui dėl žemės. Pastaruoju metu keletą mėnesių man priiminėjant rinkėjus Lazdijų krašte, kiekviename priėmime būdavo po 5 ar 6 žmones, kurie prašydavo padėti parduoti žemę. Tai tarp kitko.

O dabar prie reikalo esmės. Klausimas, kurį mes šiandien diskutuojame, yra eiti ar neiti į Europos Sąjungą. Pozityvus šio klausimo sprendimas padarytas ir jo daugmaž visi vienodai laikomės. Klausimas, kuris šiandien aptariamas, yra ne apie tai, kaip turime elgtis eidami į Europos Sąjungą, kad kelias į Europos Sąjungą mums būtų mažiau skausmingas, geresnis, padedantis gerinti žmonių gyvenimo sąlygas, o ne jas bloginti. Aš pirmiausia turiu omeny ne psichologinį lūžį, kurį tenka išgyventi žmonėms einant į tam tikrą sąjungą, bet tam tikrą socialinį ekonominį lūžį, kuris taip pat turi šiuo atveju įvykti ir neišvengiami įvyks.

Turiu omeny, kad bent jau mūsų partija, visą laiką būdama už ėjimą į Europos Sąjungą ir į NATO, vis dėlto kaip kitą, ne mažiau svarbų dalyką kėlė ir klausimą, kuris šiandien buvo minimas, būtent kad mes turime eiti tokiu keliu, kad jis ne kenktų mūsų valstybės ir mūsų valstybės piliečių interesams, bet gerintų šių žmonių padėtį. Bene pats geriausias šito įrodymas, aš manau, buvo derybos dėl asocijuotos narystės. Aš manau, kad mums pavyko išsikovoti, arba išsiderėti, tokias sąlygas, kurios bent jau minimaliai iš karto nesužlugdė kai kurių mūsų ūkio šakų. Man atrodo, kad konservatorių, krikdemų ir centristų Vyriausybė ir valdžia prasidėjus pasirengimui deryboms su Europos Sąjunga pakeitė tą nuostatą, kuri kėlė kitą reikalo pusę – kaip eiti į Europos Sąjungą. Pakeitė ta prasme, kad įsigalėjo, sakyčiau, absoliutizuoto radikalizmo nuostata, kuri iš esmės ignoravo realias mūsų valstybės galimybes. Manau, kad tokios nuostatos įsigaliojimas mūsų Europos Sąjungos politikoje gerokai pakenkė mūsų valstybės interesams, kaip ir tokios politikos įsigalėjimas mūsų kelyje į NATO.

Manau, kad tai yra bene didžiausias šios politikos trūkumas, todėl šiuo kontekstu man labai keistai nuskambėjo gerbiamojo A.Kubiliaus kalba, kurioje jis bandė įrodyti, kad būtent jų politika buvo ta tikroji integracinė politika. Esu truputį nustebęs, nes ta kalba slepia savyje kiršinimo užtaisą šiandien, kai mes kalbame apie bendrą visų politinių jėgų sutarimą einant į Europos Sąjungą. Dar daugiau – esu nustebęs todėl, kad gerbiamasis A.Kubilius visada yra pakankamai racionalus žmogus, o šiuo atveju jis kartoja mums gerai žinomą vieno iš konservatorių lyderių kalbos manierą. Dėl to tenka labai apgailestauti.

Taigi po pastarųjų Seimo rinkimų, kai pasikeitė politinė dauguma, pasikeitė ir vadinamoji absoliutizuoto radikalizmo nuostata, ir bent jau naujosios Vyriausybės programoje pasirodė iki šiol oficialiai neskelbtas nusistatymas – kelias į Europos Sąjungą turi būti derinamas su palankiausiomis sąlygomis Lietuvai. Mes, kaip opozicija, atidžiai stebėsime, kaip šis dalykas bus realizuojamas, nes ką nors pasakyti ir padaryti, kaip gerai žinome, yra skirtingi dalykai.

Vis dėlto aš manau, kad visose Europos Sąjungos derybinėse pozicijose mes turime būti labai tvirtai nusiteikę vienam. Pirma, kad Europos Sąjunga nėra labdaros organizacija, o yra socialinis, ūkinis ir politinis darinys. Kita vertus, derybose Lietuvos pozicija turi būti pirmoji. Manau, kad operuojant socialiniais, ūkiniais ir ekonominiais argumentais mes būsime ne prašytojai, ne išmaldos prašytojai, bet partneriai, kuriuos mūsų derybų partneriai supras, ir bus priimti tokie sprendimai, kurie bus naudingi ir Europos Sąjungai, ir mūsų valstybei. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Seimo narė B.Vėsaitė. Prašom.

B.VĖSAITĖ. Mielieji kolegos, aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvos pasirengimas narystei buvo labai teigiamai įvertintas komisijos, tačiau aš norėčiau jus supažindinti ir su eurobarometro rezultatais, kaip kitos Europos Sąjungos šalys yra pasiryžusios priimti naujas nares. Taigi pagal naujausius duomenis, 15 šalių lentelėje (nežinau, kodėl čia atsirado Norvegija ir Šveicarija, bet Europos Sąjunga jas nori matyti) Lietuva, deja, yra 12 vietoje. Prieš mus yra Estija, Latvija, Bulgarija, o po mūsų yra Rumunija, Slovėnija ir Turkija. Mano nuomone, tai yra rimtas signalas dėl Lietuvos įvaizdžio ir, sakyčiau, Vyriausybei reikėtų susirūpinti dėl to, nes tai nėra teigiamas dalykas.

Dabar dėl mano pozicijos. Sakyčiau, kad aš esu racionali euroentuziastė ir štai dėl kokių motyvų. Man labai patinka lygių galimybių įgyvendinimas Europos Sąjungoje. Pirmiausia labai džiaugčiausi, jeigu Lietuvoje pradėtų veikti Amsterdamo sutartis, kurioje kalbama apie lygias galimybes darbo rinkoje, socialinėje srityje. Taip pat labai patinka keturios Liuksemburgo kolonos, ypač ketvirtoji, kurioje kalbama apie priemones, kurios dirbtinai integruoja moteris bedarbes į darbo rinką, apie verslo skatinimą tarp moterų. Tačiau tas pat eurobarometras, apie kurį aš kalbu, vertindamas, ko bijo Europos Sąjungos piliečiai, sako, kad įstojus mums, naujoms narėms, iš jų išeitų investicijos arba bus mažiau investuojama. Vadinasi, investicijos plūs į tas šalis, kurios bus naujos narės ir kuriose darbo jėga pigesnė.

Dabar dėl laisvos darbo jėgos migracijos. Aš norėčiau pasakyti mūsų derybininkams, kad jiems labai rimtai reikėtų pažiūrėti į šią sritį, nes, kiek man yra žinoma, dabartinės Europos Sąjungos narės turbūt stengsis, kad būtų kuo mažiau laisvas iš naujų šalių darbo jėgos judėjimas, o tai nėra mums labai priimtina.

Man labai kelia nerimą ilgi pereinamieji laikotarpiai, ypač dėl žemės ūkio. Jūs pažiūrėkite, skerdykloms… produktų apsaugai ten skirtas labai ilgas laikotarpis, vos ne 10 metų. Farmacijos pramonei irgi. Aš tiesiog nežinau, ar mums reikalingi tokie ilgi pereinamieji laikotarpiai, nes produkcija bus gabenama tik viena kryptimi – iš Europos Sąjungos pas mus. Ir priešingai, mes negalėsime eksportuoti savo produkcijos. Taigi per tą ilgą pereinamąjį laikotarpį gali būti taip, kad žemės ūkį mes iš tikrųjų sugriausime.

Dabar dėl Ignalinos. Kiek teko būti šioje derybų delegacijoje, vis dėlto aš tikrai nenorėčiau, kad referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą taptų referendumu dėl atominės jėgainės uždarymo. Tai iš tikrųjų būtų didžiulis kliuvinys Lietuvai įstoti į Europos Sąjungą. Todėl aš manau, kad mums iš tiesų reikia rengti ir kalbėti su savo žmonėmis, patiems apsispręsti, ką mes darome, ar mes pasiliekame branduoline valstybe ir statome galbūt netgi trečią modernų reaktorių, tas yra visiškai realu. Bet mums reikia atsakyti į klausimą, ar mes apskritai to norime.

Ir dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams. Aš visiškai sutinku su savo kolega J.Karosu. Iš tikrųjų žmonės ateina ir klausia, kaip galima būtų parduoti tą žemę. Tai gal mes galėtume imtis dalinio sprendimo. Kodėl negalima parduoti žemės, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, aš visiškai nesuprantu. Žodžiu, teisės jau atkurtos, tie žmonės turi nuosavybės dokumentus, tai kodėl mes šito negalėtume daryti?

Taigi baigdama savo kalbą aš noriu pasakyti, kad Europos Sąjunga nėra rojus, į kurį reikia veržtis be atodairos. Bet šiandien aš nematau kitos alternatyvos ir vis dėlto sakau, kad reikia pradėti realius žingsnius, nes arba mes liekame toje erdvėje, kurioje buvome, arba einame į modernią visuomenę ir į geresnį gyvenimą. Dėkoju už dėmesį.

PIRMININKAS. Ačiū pranešėjai. A.Sysas. Prašom.

A.SYSAS. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji kolegos, pirmiausia norėčiau pasveikinti iniciatyvą dėl šios diskusijos ir pateikti keletą profesinių sąjungų pastabų, nes nuo 1995 metų Lietuvos profesinės sąjungos kartu su Europos profesinių sąjungų konfederacija yra įkūrusios Profesinių sąjungų integracijos į Europos Sąjungą komisiją, kuri aktyviau arba silpniau dirba. Todėl Lietuvos integraciją į Europos Sąjungą profesinės sąjungos vertina kaip galimybę modeliuoti Lietuvos ateitį pagal Europos Sąjungos valstybių veiklos ir gyvenimo pažangiausius standartus, o socialines, ekonomines ir politines problemas spręsti remiantis visuotinai pripažintais tarptautinių santykių principais ir bendrais resursais.

Visi mūsų profesinių sąjungų centrai pasisako už narystę Europos Sąjungoje, tačiau visomis progomis mes pabrėžiame, kad integracija į Europos Sąjungą – tai ne tik saugumo ir ekonominio stabilumo garantas, bet tai integracija į socialiai orientuotą Europą. Noriu pabrėžti, kad ne į bet kokią, o į socialiai orientuotą Europą. Todėl siekdamos Europos Sąjungos socialinės politikos įgyvendinimo profesinės sąjungos reikalauja, kad visi Vyriausybės vykdomos ekonominės politikos komponentai, investicinė, privatizavimo, finansų, pramonės restruktūrizavimo, žemės ūkio, švietimo bei profesinio rengimo politika būtų skirta užimtumui didinti, kad būtų stiprinama socialinė partnerystė tarp profesinių sąjungų ir darbdavių, tobulinamos dvišalės derybos ir sudaromos kolektyvinės sutartys, įtvirtintos lygios moterų ir vyrų galimybės ne tik darbo rinkoje, bet ir visose visuomeninio gyvenimo srityse.

Socialinių partnerių dalyvavimo svarbą šiam procesui pabrėžia įvairūs forumai. 1999 m. man teko dalyvauti Varšuvos forume, kuriame dalyvavo Europos profesinių sąjungų konfederacija, Europos pramonininkų ir darbdavių konfederacijos sąjunga ir Europos visuomeninių įmonių ir bendro ekonominio pobūdžio įmonių centras. Visos šios visuomeninės organizacijos yra įsitikinusios, jog socialiniai dialogai bei profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų dalyvavimas yra būtina sąlyga reformų sėkmei užtikrinti ir šalių kandidačių pasirengimui narystei. Taip pat šis forumas kvietė Europos Sąjungos ir šalių kandidačių vyriausybes tinkamu būdu įtraukti socialinius partnerius į plėtros procesus.

Dabar aš nuo teorinės pozicijos pereičiau prie realių vaizdelių iš gyvenimo, kaip sako vienas herojus. Todėl noriu pabrėžti, kad nors ir dažnai mes kartojame, kad socialiniai partneriai turėtų dalyvauti šiuose procesuose, mes sunkiai prasimušėme į įvairias valstybines integracijos komisijas. Kai kuriais atvejais tik Europos Sąjungos šalių profesinių sąjungų kolegoms padedant. Mažas pavyzdys. Vyksta ne vienas mokymas, finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų, apie integracinius procesus, bet kažkodėl tuose mokymuose dažniausiai mokomi vien valdininkai, užmirštant tai, kad šis procesas yra ne vien valdininkų reikalas.

Europos Sąjungos Komisija pateikė ne vieną ataskaitą apie pasirengimą. Ir visose buvo atkreiptas dėmesys į problemas. Aš paminėsiu tik kai kurias, kurios mane labiausiai domina. Tai nedarbas, užimtumas, Darbo inspekcijos veikla, bankroto procesas, socialinis dialogas, suaugusių žmonių švietimas ir perkvalifikavimas, gal netiesiogiai. Dėl laiko stokos negaliu apie visas problemas kalbėti ilgai. Specialiai prieš šią diskusiją perverčiau visą pluoštą dokumentų, kurį turiu, (…) 2000, visas mūsų ataskaitas. Savo ataskaitose mes prirašėme labai daug gražių dalykų, tačiau realų darbą arba rezultatus sunku pamatyti. Nes galiu pasakyti, kad nuo nuolatinės kovos dėl nedarbo programų rengimo nedarbo lygis Lietuvoje per paskutinius kelerius metus nuo 8% padidėjo iki 13%. Arba bankroto procesas. Koks jis tobulas, būtent įstatyminė norma, raportavome visiems, išskyrus Lietuvos piliečius. Aš norėčiau pacituoti pono G.Verheugeno atsakymą mūsų organizacijai, kai mes kreipėmės dėl to, kad Bankroto įstatymo procedūros neatitinka tam tikrų dokumentų, kuriuos ratifikavo Lietuva. Ponas G.Verheugenas rašo: “Sveikiname Seimo rugsėjo 12 d., t.y. 1997 m. (aš matau, baigsiu), priimtą įstatymą dėl Garantinio fondo įsteigimo, tačiau reikia pažymėti, kad (…) konvencijos ES nuostatai dėl darbdavio nemokumo reikalauja, kad veikiantis Garantinis fondas atitiktų tam tikrus kriterijus. Todėl Lietuva, priimdama įstatymą dėl Garantinio fondo, turi toliau derinti priimtus įstatymus su ES reikalavimais šioje srityje.” Europos Sąjungos Komisija paprašė Lietuvos valdžios atsiųsti įstatymo kopiją tam, kad galėtų atidžiau išanalizuoti. Jūs jau žinote, kad yra trečiasis įstatymo projektas, ir, ko gero, tas analizavimas vyksta toliau.

Aš norėčiau keletą žodžių pasakyti apie patį nutarimo projektą. Aš ne šiaip sau paminėjau bankrotą. 1 straipsnyje mes randame Įmonių bankroto ir Restruktūrizavimo įstatymus, bet vėl pasigendame Garantinio fondo įstatymo. Labai džiugu, kad 2 straipsnyje atsiranda Europos socialinė chartija. Aš ją atsinešiau čia ir norėjau pacituoti keletą straipsnių. Labai rekomenduočiau visiems Seimo kolegoms, ypač naujai atėjusiems, pavartyti šį dokumentą ir susipažinti, kas jame parašyta, nes mes šiandien priimame įstatymus, kurie prieštarauja Europos socialinei chartijai. Mielieji kolegos, darant integracijos žingsnius, neužtenka vien iškabos, kad mes tą norime daryti, būtinas ir turinys tų dokumentų, kurių iš mūsų reikalauja, todėl profesinės sąjungos ir stengiasi atkreipti dėmesį būtent į turinį, kuris atitiktų Europos Sąjungos dokumentus. Ačiū.

PIRMININKAS. Seimo narys J.Razma. Prašom.

J.RAZMA. Gerbiamieji kolegos, iš karto norėčiau pasakyti, kad nesu niekaip susitaręs su valdančiąja koalicija apibendrinti šios dienos diskusiją, bet, manau, ir mano kalba iliustruoja pakankamai neapgalvotą ir neprasmingą šios diskusijos organizavimą. Manau, būtų buvusi kur kas didesnė prasmė, jeigu diskusijos pradžioje būtų kalbėję tie Seimo nariai, kurie turi kritinių pastabų dėl mūsų integracijos į Europos Sąjungą, pirmiausiai opozicija, kuri gali kelti tam tikrus reikalavimus Vyriausybei, o pabaigoje mes būtume išgirdę ryžtingą apibendrinantį Ministro Pirmininko žodį. Vis dėlto aš šiek tiek priminčiau neseną praeitį, kai Ministru Pirmininku buvo A.Kubilius. Tikiuosi, kad neneigs ir kairioji opozicija, jog tokiose diskusijose jis vis dėlto būdavo centrinė figūra.

Na, jeigu aš būčiau kalbėjęs pirmoje diskusijos dalyje, aš Seimo nariams turbūt būčiau siūlęs iš pradžių pažiūrėti į tą tribūną, kur įsikuria svečiai. Jūs ten būtumėte pamatę gražiai išsirikiavusius beveik visų Europos Sąjungos šalių, turinčių pas mus atstovus, ambasadorius ar kitus asmenis. Aš būčiau pasiūlęs pažvelgti į tas vietas Seimo posėdžių salėje, kur turi sėdėti premjeras ir ministrai. Deja, jūs būtumėte išvydę tuščias kėdes.

Džiaugiantis šiuo diskusijos faktu, kuris šiandien vyksta, manau, gal ir simboliška, kad diskusija vyksta tada, kai šios kadencijos Seimas dirba jau 100 dienų. Yra kažkas simboliška tokiame sutapime, bet vis dėlto, kaip minėjau, išlieka tas susirūpinimas dėl Vyriausybės interesų ir dėl jos ryžto atliekant pagrindinį mūsų integracijos į Europos Sąjungą darbą. Aš vis dėlto drįsčiau teigti, kad ne Seimas bus tas pagrindinis garvežys, užtikrinantis šio proceso spartą, o tas garvežys turi būti ir natūraliai pagal atsakomybę yra Vyriausybė. Todėl gaila, kad šiandien mes iš Vyriausybės atstovų neišgirdome, kaip bus sprendžiami tie patys sudėtingiausi klausimai, kurie laukia mūsų tame integracijos kelyje. Sakykime, niekam ne paslaptis, kad yra keliama problema, jog mes turime rimtai susirūpinti kova su korupcija. Tą pakartojo ir valdančiosios daugumos atstovas ponas A.Gricius, bet kas bus daroma, kad ta kova būtų efektyvi, man liko neaišku. Ar ir toliau mes stebėsime vis naujų susikompromitavusių ministrų aiškinimąsi Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai ir tai bus kaip tos kovos išraiška? Apskritai stebint Vyriausybės laikyseną, atskiras kalbas…

PIRMININKAS. Drįstu priminti pranešėjui, kad nenukryptų nuo temos. (Balsai salėje: …kas gi čia dabar?..)

J.RAZMA. Suprantu, kad Vyriausybės kritika yra nukrypimas nuo temos. Stengsiuos kalbėti atsargiau.

Taigi A.Kubilius kalbėjo apie opozicijos atsakomybę. Aš vis dėlto, žvelgdamas į gana gausiai susirinkusią kairiąją daugumą, manyčiau, kad dėl jos vaidmens šiame procese bus viskas gerai, kad jie nekomplikuos konstitucinių pataisų priėmimo, nes tai yra bene vienintelis atvejis, kai opozicija gali kaip nors konkrečiau sutrukdyti arba padėti šiam procesui. Mano esminis susirūpinimas yra būtent dėl Vyriausybės. Iš tikrųjų būtų smagu pamatyti vieną kitą tokį pat ryžtingo ministro nusiteikimo atvejį, sprendžiant integracijos į Europos Sąjungą klausimus, kaip mes matėme tokį labai entuziastingą ir aistringą derybų Maskvoje momentą, kai tą vykdė ponas E.Maldeikis. Kai žmogus, tiek susirūpinęs ir susijaudinęs dėl šio proceso svarbos, net pamiršo, kokiame viešbutyje gyveno ir kokios mašinos jį ten pasitiko. Jeigu mes tokius reiškinius matysime vykstant į Briuselį, tai aš tikrai sakysiu, kad dėl mūsų Vyriausybės nusiteikimo viskas yra gerai. Žinoma, būtų buvę smagu šiandien išgirsti, kaip Vyriausybė rengiasi spręsti tas sudėtingas energetinio sektoriaus restruktūrizavimo problemas ir kitus sunkesnius klausimus.

Kadangi mano laikas baigėsi, aš dar kartą, džiaugdamasis šiandienos diskusijų faktu, tikrai išlieku pakankamai susirūpinęs dėl Vyriausybės nusiteikimo pakankamai spartiems darbams ir entuziastingam veikimui užtikrinant mūsų integraciją į Europos Sąjungą. Ačiū.

Seimo nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos integracijos į Europos Sąjungą” projektas Nr.IXP-300 (pateikimas)

PIRMININKAS. Ačiū visiems dalyvavusiems diskusijoje. Nagrinėjame Seimo nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos integracijos į Europos Sąjungą” projektą Nr.IXP-300. Pranešėjas – Seimo Pirmininko pavaduotojas G.Steponavičius. Prašom.

G.STEPONAVIČIUS. Dėkoju, pone posėdžio pirmininke. Gerbiamieji kolegos, aš norėčiau trumpai pateikti nutarimo projektą, kurį įregistravo tiek Seimo valdančiosios daugumos, tiek opozicijos atstovai. Ten yra mėginami apibrėžti tie darbai ir prioritetai, kurie laukia mūsų artimiausią pusmetį. Sekiau šio rytinio posėdžio diskusiją, todėl galėčiau teigti, kad pritarimas idėjai, kad toks nutarimas būtų priimtas, yra pakankamai platus. Manau, nevertėtų mums to vertinti kaip kokio nors apynasrio ar mūsų darbo apribojimo, tai yra tiesiog sprendimas, kuris padaro mums šį pusmetį aiškesnį, pagaliau tai yra tam tikras Seimo, kaip institucijos, įsipareigojimas.

Komentuodamas preambulėje, arba konstatuojamoje dalyje, išdėstytus teiginius, galėčiau sakyti, kad nemažą jų dalį buvo mėginta perkelti iš partijų pasirašyto pareiškimo. Žinia, jis buvo penktadienį patvirtintas parašais. Deja, galutinis to pareiškimo variantas rengiant šią rezoliuciją buvo dar ką tik gimęs ir galbūt ne viskas buvo čia atspindėta. Žvelgiant į nutariamuosius straipsnius, 1 ir 2, tai yra įstatymų sąrašas, jau pakankamai aiškus sąrašas. Jis yra svarbus įvertinant šio pusmečio derybinį kontekstą ir mes su juo, aptarę su Vyriausybės Europos reikalų komitetu, ne sykį komitete, Seimo komitete, turėjome progos susipažinti. Drįstam jį dalyti į dvi dalis, išskirdami pirmuosius 6 ypatingos svarbos įstatymus, tarp jų ir aukščiausiojo įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos tam tikro straipsnio pakeitimo klausimą, bei svarbių įstatymų sąrašą, kuriame yra net 23 skirtingi įstatymai, keli iš jų yra tarptautinių konvencijų ratifikavimo įstatymai.

Turėčiau pažymėti, kad 1 straipsnio 3 dalyje, kalbu apie Konstitucijos 47 straipsnį, išties redaguojant yra praleistas žodis, turėtų būti formuluotė ,,nacionaliniams ir užsienio subjektams”, lygiai kaip tai yra atspindėta preambulėje. Ji turėtų būti tiesiog perkelta į šio straipsnio struktūrą. Kita vertus, susipažinus su Teisės departamento išvadomis, faktiškai su viskuo tenka sutikti. Atsižvelgiant į jų pasiūlymus sprendimas yra paredaguotas. Žinodamas, kad ne vienas Seimo narys yra pateikęs konstruktyvių sumanymų ar ketina pateikti konstruktyvių sumanymų, kaip dar patobulinti šį nutarimą, manyčiau, kad būtų, ko gero, prasminga šiam klausimui pritarti po pateikimo, sudaryti redakcinę grupę ir dar šiandien vakariniame posėdyje priimti sprendimą. Manau, kad logiška būtų, jei į tokią redagavimo komisiją frakcijos deleguotų savo žmones.

PIRMININKAS. Ačiū pranešėjui. Jūsų norėtų paklausti Seimo narys A.Sysas.

A.SYSAS. Ačiū, pirmininke. Gerbiamasis pranešėjau, aš labai trumpai savo kalboje užsiminiau, noriu paklausti dėl 1 straipsnio. Jūs teikiate čia Įmonių restruktūrizavimo ir Bankroto įstatymus, bet aš pasigendu būtent Garantinio fondo įstatymo. Jo nuostatas mes pardėjome svarstyti ir buvo nuostata, kad nuo vasario 1 d. jis turėtų įsigalioti, bet jis dingo iš mūsų darbotvarkės. Sesija baigiasi šią savaitę – mes jo nesvarstom. Kaip bus su šiuo įstatymu? Bankroto mes norime keisti, o Garantinio fondo taip ir nenorim įgyvendinti. Prašom pakomentuoti.

G.STEPONAVIČIUS. Kaip žinoma, pats Garantinio fondo įstatymas yra jau priimtas…

A.SYSAS. Ir Bankroto įstatymas yra priimtas ir jau veikiantis!

G.STEPONAVIČIUS. Galėčiau tik sakyti, kad pataisos juda į priekį. Mes turėjome svarstymo stadiją šioje neeilinėje sesijoje ir aš viliuosi, jeigu taip atsitiks, kad vasario pabaigoje bus dar viena neeilinė sesija, mes turėtume pabaigti. Tiesiog komitetų svarstymas neleido mums teikti, nes komitetai, aš suprantu, nespėjo pateikti savo išvadų dėl jų. Neabejotinai šis klausimas taip pat yra svarbus. Sutinku su jumis, kolega.

PIRMININKAS. Seimo narys G.Kirkilas. Prašau.

G.KIRKILAS. Ačiū, pone pirmininke. Gerbiamasis kolega, vis dėlto yra pagrįstas klausimas jau čia anksčiau kalbėjusiųjų, kodėl nedalyvauja Vyriausybės vadovas, kokia yra jo nuomonė. Kažkodėl nematau ir užsienio reikalų ministro nei Europos reikalų komiteto generalinio direktoriaus. Tai mes čia šiaip sau gal drebiname orą? Aš nesuprantu, kokia yra Vyriausybės pozicija šiuo klausimu. Nei vyriausiojo derybininko… Toks įspūdis, kad labai sumenkinama ši rezoliucija. Ar jūs žinote, pavyzdžiui, Vyriausybės nuomonę? Ačiū.

G.STEPONAVIČIUS. Dėkoju. Aš galiu patikinti jus, kolega, kad dirbdami Europos reikalų komitete visų partijų atstovai pakankamai intensyviai bendraujame derindami pozicijas, taip pat ir neformaliu lygiu. Rengiant šį nutarimo projektą dalyvavo kolega J.Karosas ir pakankamai aukšto lygio atstovai iš Europos reikalų komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

G.KIRKILAS. Aš žinau, jis dalyvavo. Mes visą laiką dalyvaujame, bet aš klausiu, kaip Vyriausybė…

G.STEPONAVIČIUS. Leiskite man pabaigti. Tai aš tiesiog noriu pasakyti, kad šis nutarimas yra mūsų pačių sprendimas sau apibrėžti darbą, tam tikrą formatą, kuris suteikia aiškumo. Labai svarbu, kad ministras dalyvavo, pasisakė diskusijoje. Rengiant šį nutarimą yra atspindėti ir Vyriausybės pasiūlymai ir idėjos.

PIRMININKAS. Seimo narys M.Pronckus. Prašau.

M.PRONCKUS. Gerbiamasis kolega, kaip jums atrodo, ar nereikėtų, kad nors pagrindiniai komitetai šį dokumentą apsvarstytų, ypač tie komitetai, kuriuose daugiausia problemų gali atsirasti stojant į Europos Sąjungą? Kodėl mes taip skubam? Tarp kitko, tai buvo galima numatyti, kai jūs diskusiją iš praėjusios savaitės perkėlėte čia – kadangi laiko nebėra, labai staigiai reikia viską priimti. Aš manyčiau, reikia, kad komitetai pasižiūrėtų, pavyzdžiui, Kaimo reikalų komitetas, Užsienio reikalų komitetas, Ekonomikos komitetas, Žmogaus teisių komitetas, Socialinių reikalų ir darbo komitetas, kas yra susiję su chartijos reikalais ir t.t.

G.STEPONAVIČIUS. Ačiū už klausimą. Visų pirma norėčiau pasakyti, kad įstatymai, kuriuos mes ketiname priimti, čia yra tik įvardijami. Mes nekalbame apie jų turinį ir tai, kokie jie bus. Ir tai yra labai svarbus dalykas. Mes turėsime progų per svarbiausius komitetus tuos klausimus diskutuoti dar ne sykį. Aš žinau, kad opozicijos lyderis kolega V.Andriukaitis turi vertingų pasiūlymų, kurie, aš viliuosi, atspindės ir jūsų lūkestį, kad šis nutarimas galėtų būti priimtas. Pasiteisindamas galiu tik tiek pasakyti: mes perkėlėme į šią savaitę, nes praėjusią savaitę atsakingi Vyriausybės pareigūnai, kurie dalyvavo diskusijoje kaip pranešėjai, buvo išvykę. Ir mes būtent pademonstravome tos pozicijos derinimą rengdami šią plenarinio posėdžio diskusiją.

PIRMININKAS. Seimo narys V.P. Andriukaitis.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamasis kolega, aš norėjau paklausti jūsų, ar šis nutarimas yra taip pat suderintas su Vyriausybe ir su vyriausiuoju derybininku. Čia šiuo atveju yra tiktai Seimo narių parašai. Ir tai būtų labai svarbu sužinoti, kad, tarkime, neatsitiktų taip, kad mes kažko neįrašėme, arba staiga iškils kažkas nauja, nes nutarimas priimamas pirmajam pusmečiui.

G.STEPONAVIČIUS. Dėkoju. Tas įstatymų sąrašas (aš ir diskusijoje minėjau) dar galėtų būti papildytas keliolika įstatymų, kurie svarbūs šių metų, ne pusmečio kontekste. Jis pakankamai intensyviai buvo šlifuojamas kelias paskutines savaites. Tai yra tas variantas, kuris aptartas ir Vyriausybėje, ir su vyriausiojo derybininko palaiminimu rengiant šią rezoliuciją dalyvavo žmonės. Manau, kad problemų tikrai dėl to nebus.

PIRMININKAS. Ačiū pranešėjui. Kolegos, aš norėčiau jūsų paklausti, ar būtų kitaip manančių, kad šis nutarimas būtų nagrinėjamas pagal rezoliucijos nagrinėjimo tvarką? Kitokių nuomonių nėra.

Diskusijose yra užsirašę dalyvauti Seimo narys V.P.Andriukaitis ir Seimo narys M.Pronckus. Kviečiu Seimo narį V.P.Andriukaitį.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamieji kolegos, taupydamas laiką galiu tik pasakyti, kad jūs turbūt turite mano pasiūlymus, kitaip sakant, nors faktiškai aš parengiau visą ištisinį tekstą, bet aš tai pavadinau pasiūlymais teikiamam projektui. Tie pasiūlymai yra susiję su preambule. Preambulėje yra atkreipiamas dėmesys į dar vieną Seimo 1997 m. lapkričio 6 d. dokumentą. Ten yra labai vertingų dalykų. Taip pat siūlome papildyti preambulę tais punktais ir tais dalykais, apie kuriuos esame diskutavę ir išreiškę tai pareiškime, ypač dėl pereinamųjų laikotarpių, dėl palankių sąlygų žemės ūkiui, kaimo plėtrai ir t.t. Žodžiu, tai, ką minėjo kolega G.Steponavičius, kad į mano pasiūlymus perkelti faktiškai suderinti ir partijų, ir frakcijų vadovų pasirašyti tekstai, turbūt leistų manyti, kad mes darbo grupėje juos įtrauktume ir kuo greičiau priimtume bendrą nutarimą.

Tarp kitko, norėčiau pasakyti, kad galbūt iš tikrųjų vertėjo daugiau dėmesio skirti ir Vyriausybės tam tikram planui iš Seimo pusės, ką siūlo kolega M.Pronckus. Ten yra vertingų pasiūlymų dėl reformos eigos ir dėl įsipareigojimo įgyvendinti tai kartu sinchroniškai su kitais darbais. Aš manau, kad 3 straipsnis irgi galėtų būti derybų darbo grupėje aptartas ir rasta formulė, kuri visus tenkintų, todėl aš pritariu kolegos G.Steponavičiaus pasiūlymui. Jeigu mes visi sutarsim, manau, kad po pietų būtų galima priimti šį nutarimą. Dabar priimti, deja, nėra galimybės.

PIRMININKAS. Ačiū. Seimo narys M.Pronckus.

M.PRONCKUS. Gerbiamieji kolegos, tai priklauso nuo mūsų požiūrio į šį dokumentą. Jeigu tai yra tik mūsų Seimo dokumentas, žinoma, tas oro padrebinimas, kuris čia vyko, iš esmės buvo nelabai reikalingas. Seimo seniūnų sueiga galėjo sudaryti sąrašą įstatymų, kuriuos reikia priimti, įtraukti į darbotvarkę, ir jie būtų svarstomi nustatyta tvarka.

Mano pasiūlymas – į tą kontekstą įtraukti ir Vyriausybės dalykus, krašto ūkio reikalus, nes, mano nuomone, čia slypi svarbiausios problemos dėl reformų, dėl krašto ūkio pertvarkymo ir t.t., ir t.t. Jeigu šiame kontekste mes norime svarstyti, tada, žinoma, mano pasiūlymai turi tam tikrą prasmę. Tarp kitko, Vyriausybei būtų galima įrašyti daugiau palinkėjimų, susijusių su energetikos reikalais, su kai kuriais kitais dalykais, bet tam, žinoma, reikia diskusijos, reikia svarstymo komitetuose, reikia gilesnio matymo, o ne taip – čia pasišnekėjom, ir viskas gerai, todėl aš esu už tą išsamesnį svarstymą ir matymą. Aš manyčiau, kad šį dokumentą komitetai vis dėlto turėtų svarstyti, o taip paviršutiniškai, tik Seimo dokumentą – tai tokia priėmimo prasmė yra labai maža, mano supratimu. Tai tik propagandiniai kažkokie reikalai, kurie nelabai turi ką bendra su praktiniais ėjimo į Europą dalykais. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū kolegoms. Norėčiau paklausti Seimo, ar galime bendru sutarimu pritarti, kad rezoliucijos projektas būtų redaguojamas ir tam būtų sudaryta redakcinė grupė? Ar galėtume bendru sutarimu sutarti? Ačiū. Tada mums reikėtų apsispręsti, iš kiek narių turėtų būti sudaryta redakcinė grupė. Vienas pasiūlymas buvo iš kiekvienos frakcijos įtraukti po vieną narį. Ar būtų kitaip manančių? Seimo narys V.P.Andriukaitis.

V.P.ANDRIUKAITIS. Mielieji kolegos, manau, kad galim elgtis dvejopai: vienu atveju pasiūlyti iš kiekvienos frakcijos po vieną, taip pat įtraukti siūlymo autorius, nes siūlymo autoriai tai darbo grupei gali pakomentuoti savo motyvus. Aš manau, kadangi siūlymo autorių yra, kiek aš suprantu, du ar trys, tai nebūtų jokių problemų juos įtraukti.

PIRMININKAS. Seimo Pirmininko pavaduotojas G.Steponavičius.

G.STEPONAVIČIUS. Aš pritarčiau, bet tam, kad būtų užtikrintas politinių jėgų pritarimas ir balsuojant, aš siūlyčiau pasiūlymų autorius, kaip frakcijų atstovus, plius po vieną atstovą iš visų frakcijų.

PIRMININKAS. Kolegos, mes pažeistume Statuto 185 straipsnį, kuriame yra teigiama, kad negali būti daugiau kaip septyni Seimo nariai, t.y. devyni Seimo nariai, o tokiu atveju mes turime dešimt Seimo narių. Septynios frakcijos ir jeigu mišri grupė deleguotų savo žmogų… Jeigu mišri grupė nedeleguoja savo atstovo, tokiu atveju rezoliucijos autorių – pranešėją G.Steponavičių ir du Seimo narius – V.Andriukaitį ir M.Pronckų – galėtume… Ar būtų kokių kitų pasiūlymų? Taigi pritariame G.Steponavičiaus teiktam pasiūlymui ir Seimo redakcinę komisiją sudarome iš…

Aš norėčiau, kad iniciatoriai dar sukonkretintų savo pasiūlymą. Mums reikia rasti sprendimą, iš kiek narių sudarome redakcinę komisiją. Primenu, kad negalėtų būti daugiau kaip devyni nariai. Prašau. Seimo Pirmininko pavaduotojas G.Steponavičius.

G.STEPONAVIČIUS. Kolegos, aš siūlyčiau septynis narius, po žmogų iš frakcijos, ir kitų frakcijų pasiūlymai galėtų būti integruoti per tą frakcijų atstovą.

PIRMININKAS. Ar galime bendru sutarimu pritarti šiam siūlymui? Ačiū, pritarta. Taip pat reikėtų apsispręsti, iki kada komisija turėtų pateikti savo siūlymus. Buvo siūlyta per popietinį šios dienos plenarinį posėdį. Ar būtų kitaip manančių? Nėra. Ačiū, priimta.

Seimo kreipimosi į Rusijos Dūmą dėl Rusijos ir Lietuvos teisinės pagalbos sutarties vykdymo projektas Nr.IXP-267(3) (priėmimo tęsinys)

Ir paskutinis rytinio posėdžio projektas – Seimo kreipimosi į Rusijos Dūmą dėl Rusijos ir Lietuvos teisinės pagalbos sutarties vykdymo projektas Nr.IXP-267. Seimo narė R.Juknevičienė. Prašau.

R.JUKNEVIČIENĖ. Pone pirmininke, aš taip suprantu, esu redakcinės komisijos atstovė, taigi aš galiu ir supažindinti jus su jau ketvirtadienį išdalintu ir iniciatoriaus Seimo nario V.Landsbergio pateiktu ir jums gerai žinomu projektu, kurį pasirašė šeši iš septynių sudarytos redakcinės komisijos narių. Ponia K.Prunskienė buvo pateikusi labai racionalių pataisų, kurios yra priimtos. Taigi šiandien yra jums išdalintas jau suderintas tekstas, kuris, kiek suprantu, esant šiai priėmimo stadijai, yra vienintelis galiojantis. Jį mes šiandien ir turėtume priimti.

Daugiau kokių nors kitų pataisų dėl šio teksto, išskyrus tai, kad šiandien yra išdalinta šiek tiek kita pono V.Andriukaičio nuomonė, aš neturiu, tačiau aš turiu priminti, kad tame projekte, kuris yra jums pateiktas ir kurį laikau pagrindiniu, yra taip pat iš esmės atsižvelgta į pono V.Andriukaičio parengtą tekstą, kuris buvo pateiktas redakcinei komisijai. Jo pagrindu yra siūloma jums šiandien balsuoti.

PIRMININKAS. Ačiū pranešėjai. Taip pat buvo gautas Seimo nario V.P.Andriukaičio siūlymas. Prašyčiau Seimo narį pateikti. (Balsas salėje)

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamieji kolegos, noriu patikslinti kolegės R.Juknevičienės kalbą, pateikiant vadinamąjį mūsų tuomet suderintą tekstą, nes dabar ką jūs teikiate, tai aš nesu pasirašęs po šiuo tekstu. Tai yra tekstas, pasirašytas pereitą savaitę, po to jį pateikė kolega V.Landsbergis. Kolegai V.Landsbergiui pateikus Seime, Seimo nariai pasiūlė iš pirmosios pastraipos išbraukti sakinį, iš paskutinės pastraipos išbraukti sakinį. Kolegė K.Prunskienė taip pat minėjo tuos dalykus. Aš, paėmęs stenogramą, įvykdžiau tai, kam Seimas pritarė.

Antras dalykas. Seimas pavedė išreikšti, kad šiuo atveju dėl to kreipimosi pasakytų nuomonę Užsienio reikalų komitetas. Kadangi padariau individualiai, o nesurinkau grupės, tai neturiu teisės kalbėti visos grupės vardu lygiai taip, kaip jūs neturite teisės kalbėti, kad dabar yra teikiamas naujas tekstas…

R.JUKNEVIČIENĖ. Ne, aš kaip tik pabrėžiau, kad tai yra nenaujas tekstas, tas pats, kuris buvo ketvirtadienį…

V.P.ANDRIUKAITIS. Jeigu tai yra tas pats tekstas, tai tą patį tekstą toliau svarstant buvo išsakytos konkrečios pastabos, kurios yra stenogramose, ką išbraukti, kaip išbraukti. Pagal jas aš savo iniciatyva pateikiau konkretesnį tekstą. Manau, kad šiuo atveju turėtume išklausyti Užsienio reikalų komiteto nuomonę, tada Seimas turėtų apsispręsti. Kaip matote, po šiuo tekstu nėra visos redakcinės grupės parašo. Mano teksto esmė labai paprasta: jis tampa Lietuvos Respublikos Seimo kreipimusi į Dūmą dėl teisinių problemų, kurios susijusios su dviem sutartimis, ir kad tos teisinės problemos būtų geriau sprendžiamos, būtų galima įsteigti Seimo narių ir Dūmos deputatų grupę. Manau, kad tai atspindėtų realiau mūsų užsienio politikos pozityvios, aktyvios pozicijos taktiką. Norėčiau, kad išklausytume Užsienio reikalų komiteto nuomonę.

PIRMININKAS. Dėl vedimo tvarkos. Prašom. (Balsas salėje)

A.VIDŽIŪNAS. Pone posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, Statuto 186 straipsnio 1 dalis: kai redakcinė komisija paskelbia suderintą tekstą (tai buvo padaryta), naujos pataisos svarstomos tik Seimui sutikus. Jeigu Seimas dabar, vienam pakalbėjus už ir vienam – prieš, sutiktų svarstyti V.Andriukaičio siūlymą ir sutiktų dėl jo balsuoti, tai, žinoma, jūsų, kolegos, valia. A.Medalinskas gali kalbėti dėl motyvų, kaip ir kuris nors kitas Seimo narys.

PIRMININKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, kadangi V.P.Andriukaitis buvo pateikęs savo siūlymus ir į juos nebuvo atsižvelgta pagal to paties 186 straipsnio 2 dalį, turi teisę juos teikti balsuoti, o Seimas turėtų apsispręsti.

R.JUKNEVIČIENĖ. Ar galima, pone pirmininke? Aš niekaip negaliu sutikti su jūsų teiginiu, kuris liks stenogramoje, kad kas nors neatsižvelgė į kieno nors pastabas. Pono V.Andriukaičio parašas yra ketvirtadienį išdalintame ir bendrai visos redakcinės komisijos pateiktame tekste. Pono V.Andriukaičio pastabas pamačiau tik šiandien atėjusi į salę, kaip ir kiti komisijos nariai. Visas tekstas, kurį aš teikiu ir dėl kurio mes šiandien turime apsispręsti, iš esmės yra parengtas V.Andriukaičio pastabų arba pateikto pasiūlymo pagrindu. Todėl jokiu būdu negaliu su tuo sutikti. Jeigu ponas V.Andriukaitis taip dažnai keičia savo nuomonę ir jeigu yra kokių nors kitų tikslų norint pakeisti, taip atvirai ir sakykime. Nereikia žaisti kokių nors procedūrinių žaidimų ir nevyniokime į vatą savo nusistatymo dėl šio kreipimosi. Man labai gaila, kad šiame vyriškame iš pažiūros Seime labai kartais pritrūksta vyriškos valios ir vyriškos elgsenos.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Medalinskas. Prašom.

A.MEDALINSKAS. Ačiū, gerbiamasis pirmininke. Norėčiau priminti praėjusį Seimo sprendimą, kai mes svarstėme šį klausimą, kad, prieš darant šio klausimo svarstymą ir priėmimą, būtų išklausyta Užsienio reikalų komiteto nuomonė. Užsienio reikalų komitetas svarstė praėjusiame komiteto posėdyje. Aš, kaip komiteto pirmininkas, esu įgaliotas ir pasirengęs tą nuomonę išdėstyti. Ačiū.

PIRMININKAS. Prašom, pone Andriukaiti.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos Seimo nariai, gerbdamas R.Juknevičienės vyrišką moteriškumą, atsakau, kad greičiausiai jūs nedalyvavote svarstant mūsų visų parašais suderintą tekstą. Seimas tam suderintam tekstui vyriškos logikos prasme išsakė daug kritinių pastabų. Todėl logiškai mums reikėjo pasielgti taip: vėl susirinkti visai grupei (šiuo atveju iniciatyvos autorius turėjo būti V.Landsbergis) ir, paėmus stenogramas, nes, priminsiu, A.Sakalas išsakė aiškią kritiką dėl 1 dalies, K.Prunskienė pasirašė su išlygomis, taip pat G.Dalinkevičius pasakė kritiką dėl paskutinės pastraipos, tai yra stenogramose, vyriškai kalbant, reikėjo darbus padaryti iki galo. Kadangi niekas kitas nepadarė to darbo, ėmiausi tos iniciatyvos, nes esu sąžiningas žmogus.

Dabar sąžiningai, mano nuomone, tokio kreipimosi apskritai nereikia. Tai mano asmeninė nuomonė. Aš jį atmesčiau nuo pradžios lygiai taip, kaip neleisčiau daugiau V.Landsbergiui daryti tokių kvailų iniciatyvų.

Antras dalykas. Jeigu jau dabar mes įvaryti į kampą, yra du sprendimai: arba išklausyti Užsienio reikalų komiteto nuomonę ir balsuoti, arba balsuoti už šį tekstą, nes jis yra visiškai neutralus ir visiškai paprastas. Be to, sudaro galimybę Lietuvos Seimui ir Rusijos Dūmai pirmą kartą susitikti ir pakalbėti apie bendrus teisinius klausimus. Tokių klausimų tikrai yra. Ar vyriškai atsakiau?

PIRMININKAS. Seimo narys G.Kirkilas. Prašom.

G.KIRKILAS. Ačiū, gerbiamasis pirmininke. Gerbiamieji kolegos Seimo nariai, noriu paklausti, ko mes norime apskritai: ar mes norime varžytis, kas iš mūsų didesnis patriotas, ar mes norime realaus rezultato tiriant Sausio 13-osios bylas? Jeigu mes norime varžytis, tai teikime rezoliuciją po rezoliucijos, kurios apskritai neturės jokio poveikio. Garantuotai. Jeigu mes norime, kad iš tikrųjų kaip nors vyktų šis teisinės pagalbos procesas, kaip čia vadinama, tai mes išsikvieskime teisingumo ministrą ir paklauskime, ką jis iki šiol yra padaręs. Galbūt vidaus reikalų ministrui reikia ką nors padaryti. Tai būtų realus poveikis šioms byloms. Nes mūsų šios rezoliucijos liks tik šių namų viduje ir geriausiu atveju viena kita eilutė bus paminėta spaudoje ir tik Lietuvos, o realaus poveikio nebus. Todėl aš taip pat siūlau daugiau nesvarstyti šių rezoliucijų. (Balsai salėje)

PIRMININKAS. Seimo narys A.Kubilius.

A.KUBILIUS. Gerbiamieji kolegos, kad Seimo narių demagogija būtų kaip nors apribota, buvo priimtas Seimo statutas. Jo 186 straipsnis tiksliai nustato visą procedūrą, todėl kolega V.Andriukaitis yra visiškai neteisus. Siūlau daugiau jo demagoginių pareiškimų užsienio politikos klausimais neklausyti, nes kitaip iš tikrųjų gali iškilti klausimas, ar mes turėsime laukti, kol kas nors suderins su “Gazpromu” ar kuria nors kita kompanija šio pareiškimo reikalus. Aš siūlau vykdyti tiesiog Seimo statuto reikalavimus labai tiksliai, preciziškai, taip, kaip jie yra parašyti, ir baigti visas demagogines diskusijas. (Šurmulys salėje)

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, remdamasis Statuto 186 straipsniu, siūlyčiau balsavimu apsispręsti dėl pasiūlymų, kuriuos teikia Seimo narys V.P.Andriukaitis, ar svarstysime… (Šurmulys salėje)

Kviečiu gerbiamąjį A.Medalinską, Užsienio reikalų komiteto pirmininką, pasakyti nuomonę, jeigu jūs nepasakėte, per šoninį mikrofoną. Prašom į centrinę tribūną.

A.MEDALINSKAS. Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, iš tikrųjų neatsitiktinai kaista aistros salėje. Mums visiems aišku, kad reikia pakankamai ramiai ir blaiviai žiūrėti į klausimus, svarstomus Seime. Užsienio reikalų komitetas, susirinkęs į savo posėdį, būtent tokiu požiūriu nusprendė pažvelgti į susidariusią situaciją įgyvendinant Lietuvos ir Rusijos teisinio bendradarbiavimo sutartį ir pasiūlyti sprendimus, kurie, mūsų nuomone, būtų efektyviausi kalbant ir apie Lietuvos ir Rusijos politiką, ir apie Lietuvos Seimo narių požiūrį į tuos įvykius, kurie ne tik mums, bet ir daugumai Lietuvos žmonių yra dar labai gyvi mūsų prisiminimuose. Kai kas prarado artimuosius, kai kas buvo sužeistas, kai kas nukentėjo. Visa tai yra labai gyva tarp mūsų.

Vertinant tai, kaip buvo vykdoma Lietuvos ir Rusijos teisinio bendradarbiavimo sutartis, kuri buvo pasirašyta 1992 m., o įsigaliojo 1995 metais, norėčiau paminėti keletą faktų, kurie, manau, jums, Seimo nariams, nėra žinomi, bent jau mums, Užsienio reikalų komiteto nariams, šis dalykas iš tikrųjų nebuvo žinomas.

Jeigu 1997 m. teisinis bendradarbiavimas vyko gana efektyviai ir jeigu mes kalbame apie šią sutartį, ypač dėl Sausio 13-osios bylos, yra tokia informacija, jog iš 55 Vilniaus apygardos teismo pavedimų, siųstų Rusijos Federacijos teisingumo ministerijai, dauguma, t.y. 46 pavedimai, buvo visiškai arba iš dalies įvykdyti ir tik 9 neįvykdyti.

Kalbant apie pereitų metų statistiką, ji yra liūdnesnė. Noriu pažymėti, kad ta statistika nėra vien apie Sausio 13-osios įvykių dalyvius, tuos žmones, kuriuos Lietuva laiko nusikaltusiais arba potencialiai nusikaltusiais Lietuvos valstybei. Tai yra bendrai kalbant apie Lietuvos ir Rusijos teisinio bendradarbiavimo sutartį.

Iš 229 kreipimųsi, kuriuos išsiuntė mūsų Teisingumo ministerija, prokuratūra, tik beveik keletas dešimčių buvo įvykdyta. Kaip matyti, proporcija yra daug mažesnė, todėl klausimas, jog ši sutartis nėra gana efektyviai vykdoma, be abejo, mums, Seimo nariams, turėtų kelti pagrįstą susirūpinimą. Iš šio konteksto žiūrint, aš visiškai sveikinu projekto iniciatorius ir labai sveikinu Seimo narių siūlymus, kurie buvo išsakyti dėl to, kad reikia atkreipti dėmesį į dabartinę sutarčių būklę.

Norėčiau pasakyti, jog anas Seimas, nepaisant daugybės rezoliucijų, kreipimųsi ir pareiškimų, tokio pobūdžio rezoliucijos, kreipimosi ir pareiškimo nebuvo priėmęs ir nebuvo siūlyta priimti. Aišku, geriau kai ką daryti vėliau negu anksčiau. Apsvarstę klausimus Užsienio reikalų komitete, mes manome, kad yra daugybė žingsnių, kuriuos būtų galima žengti vykdomosios valdžios lygiu prieš tai, kai klausimas bus sprendžiamas Seime arba vidutinės valdžios grandyse, prieš tai, kai klausimas bus sprendžiamas aukščiausiose vykdomosios valdžios, t.y. Ministro Pirmininko ar Prezidento, grandyse. Iki Seimo dar yra daug laiptelių ir žingsnių, kurie turėtų būti padaryti. Pirmiausia kelia nerimą tai, jog per tą laiką, kai buvo konstatuojamas tam tikras šios sutarties nevykdymas arba nelabai geras vykdymas, taip ir neįvyko teisingumo ministrų susitikimai. Mes manome, kad teisingumo ministrai turėtų susitikti, ieškoti galimybių. Mes manome, kad Lietuvos diplomatinė tarnyba turėtų daryti viską, kad tokie susitikimai įvyktų.

Tą patį galima pasakyti apie Generalinės prokuratūros lygmenį. Mes manome, kad Lietuvos ir Rusijos generalinės prokuratūros turėtų ieškoti intensyvių kontaktų susitikti ir tą dalyką daryti. Lietuva pasakė, jog toks noras yra. Yra sukurta Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinė komisija, sprendžianti įvairius svarbius įvairių santykių aspektus. Mes manome, kad teisinio bendradarbiavimo sutarties klausimas, prieš jį keliant į parlamentinį lygmenį, kaip, pavyzdžiui, siūloma gerbiamojo V.Andriukaičio, galėtų būti svarstomas pirmiausia vykdomuoju lygiu. Toje tarpvyriausybinėje komisijoje gal galėtų atsirasti grupė, kuri nagrinėtų teisinio bendradarbiavimo sutarties įgyvendinimą ir apskritai kitus teisinius aspektus, tarp jų ir probleminius, tokius kaip Sausio 13-osios dalyvių problemos.

Manau, kad šie žingsniai turėtų būti žengti prieš tai, kol sprendimų imtųsi kitos institucijos. Kol šie žingsniai nėra padaryti, mūsų Užsienio reikalų komiteto siūlymas būtų šiandien šiam kreipimosi projektui nepritarti. Jeigu matysime, kad žingsniai nebus žengti, Seimas pasilieka teisę ir valią grįžti prie šių klausimų svarstymo, rekomenduodamas ir Ministrui Pirmininkui, gal ir Prezidentui įtraukti tokių klausimų svarstymą į tolesnių susitikimų darbotvarkes. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū Užsienio reikalų komiteto pirmininkui, Seimo nariui A.Medalinskui už pasakytą nuomonę. (Balsai salėje) Taip, galima garsiau, jeigu negirdite.

Norėčiau, remdamasis Statuto 186 straipsnio 1 dalimi, kad Seimas apsispręstų, ar svarstyti Seimo nario V.P.Andriukaičio pateiktus siūlymus dėl šio kreipimosi. Prašau kolegas registruotis. Prašom.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, dėl vedimo tvarkos. Jeigu visas Seimas nutars, kad palaiko Užsienio reikalų komiteto nuomonę, už kurią esu balsavęs, tada mano alternatyvos nereikia svarstyti. Jeigu Seimo nuomonė išsiskirs, tada iškils problema svarstyti galutinį pareiškimo tekstą ir tuomet mano alternatyva lieka galioti. Todėl pirmiausia siūlyčiau balsuoti dėl Užsienio reikalų komiteto nuomonės. Jeigu mes tai nuomonei nepritarsime, tuomet savo teikimo neatsiimu.

PIRMININKAS. Gerbiamasis kolega, nežinau Statuto straipsnio, pagal kurį mes turėtume balsuoti dėl komiteto nuomonės. Statutas nenumato procedūros dėl tokios nuomonės balsavimo, yra redakcinės komisijos parengtas kreipimosi projektas. Komitetas išsakė savo nuomonę, nes buvo pavesta tam komitetui apsvarstyti ir pasakyti savo nuomonę, bet Statutas nenumato, kad dėl jos turėtų būti balsuojama. Mes galėtume balsuoti tik dėl jūsų šiandien teiktų pataisų šiai rezoliucijai. Jeigu Seimas pritartų, mes ją svarstytume remdamiesi mano minėtu Statuto 186 straipsniu.

V.P.ANDRIUKAITIS. Dėl vedimo tvarkos.

PIRMININKAS. Prašom. Seimo narys V.P.Andriukaitis.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, tada siūlau elgtis taip: šiandien dar kartą balsuoti dėl kreipimosi, o aš savo alternatyvą atsiimu.

PIRMININKAS. Labai jums ačiū. Užsiregistravo 84 Seimo nariai. Dėl vedimo tvarkos – A.Vidžiūnas. Prašom.

A.VIDŽIŪNAS. Pone Pirmininke, gal jūs, vadovaujantis Seimui ir posėdžiui, galėtumėte pasakyti, kieno paskutinė nuomonė dabar buvo pareikšta: Vytenio, Povilo ar Andriukaičio? Nes aš per šias kelias dienas išgirstu kokį penktą ar šeštą kartą keičiantį nuomonę Seimo narį ir dar reikalaujantį, kad Seimas prie jo nuomonės nuolat derintųsi.

PIRMININKAS. Ačiū. Dėl balsavimo motyvų ar būtų norinčių pasakyti nuomonę dėl kreipimosi į Rusijos Dūmą? Seimo narys A.Kubilius. Prašom.

A.KUBILIUS. Gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų šis svarstymas rodo vieną akivaizdų faktą. Valdančioji koalicija, be visų kitų savo bėdų, kurias stebime pastarąjį laiką, turi, matyt, dar vieną didelę bėdą, dėl kurios ir kyla visos kitos pasekmės. Tai yra paprastas dalykas, kuris pasauliui rūpėjo visais civilizacijos laikais, kuriuos, deja, šiandien valdančioji koalicija šiek tiek yra primiršusi. Tai yra žmogiškosios moralinės vertybės ir pats paprasčiausias civilizuoto teisingumo supratimas. Deja, šiandien atrodo, kad valdančioji koalicija bando paprastąjį žmogiškąjį teisingumą pamatuoti medžiaginės naudos matais. Tai yra valdančiosios koalicijos bėda, ir su šita bėda toli nenueisime. Todėl dar sykį raginu valdančiąją koaliciją labai aiškiai matyti skirtumą tarp teisingumo principų ir tariamų medžiaginės naudos dalykų. Šitų dalykų negalima supainioti, vienas kito negali paneigti. Be teisingumo principų, jokie medžiaginiai dalykai bus nebesvarbūs.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Medalinskas.

A.MEDALINSKAS. Gerbiamieji kolegos, aš neatsitiktinai paminėjau vieną faktą. Panaši rezoliucija nebuvo priimta per ketverius Konservatorių partijos valdymo metus. Ją siūloma priimti tada, kai nauja valdžia tiktai pradeda dirbti. Prieš tai buvo penkmetis. Bet penkmečio metu irgi nebuvo tokio siūlymo. Antras klausimas. Panaši situacija buvo, kaip prisimename, su Žalos kompensavimo įstatymu. 1997 m. Vyriausybė baigė darbus, tik 2000 m. siūloma Seime priimti įstatymą dėl žalos kompensavimo. Aš tikrai labai norėčiau, kad opozicija realiai pažiūrėtų į tuos dalykus, kurie yra daromi. Vis dėlto tokiais klausimais kaip užsienio politika, kaip ne kartą yra siūlyta, politikuoti iš tikrųjų nereikėtų. Aš dar kartą akcentuoju aiškų dalyką: mes norime, jog tos institucijos, kurios turi dirbti, užmegztų tiesioginius kontaktus, Lietuvos diplomatinė tarnyba pagelbėtų užmegzti tiesioginius kontaktus, įvyktų susitikimai, klausimų svarstymai, sutarimai. Jeigu mes nepasieksime jokio sutarimo tais klausimais, nerasime supratimo, tada, kaip sakiau, neatmetu tokio varianto, gali būti grįžtama Seimo, Vyriausybės ar dar aukštesniu lygiu, gali būti rekomendacija iš mūsų pusės. Mes norime, kad tos institucijos, kurioms tai reikėtų daryti, atliktų tą darbą, kai kur galbūt pakartotinius žingsnius. Taigi mūsų siūlymas yra ne palaidoti šį kreipimosi projektą, kaip galbūt kas supranta, bet duoti galimybę dirbti institucijoms, o vėliau, jeigu Seimas matys reikalą, grįžti prie to klausimo svarstymo. Iš tikrųjų pareiškimų į orą laikas jau turėtų praeiti. Ir aš labai… Ačiū.

Aš labai norėčiau, kad tokiais jautriais klausimais kaip Sausio 13-oji mes iš tikrųjų nespekuliuotume. Kartu kiekvienas iš mūsų labai pagalvotume, ir kiekvieną dieną, ne tik proginėmis dienomis, kaip gyvena tie žmonės, kurie nukentėjo, kas jų laukia, kaip mes galime padėti visiems kitiems. Pagalvokime apie tai, kad tokie dalykai nepasikartotų ateityje. Tai yra patys svarbiausi dalykai, kuriuos mes galime daryti tomis dienomis. Pripažinkime, kad kiekvienas esame žmogus, prisimename tuos įvykius ir kiekvienas jais gyvename. Nėra daugiau išgyvenusiųjų ar mažiau išgyvenusiųjų. Ačiū.

PIRMININKAS. Seimo narė R.Juknevičienė.

R.JUKNEVIČIENĖ. Gerbiamieji kolegos, jeigu mes šį kreipimąsi būtume priėmę Sausio 13-ąją (aš manau, tai buvo tinkamiausia proga tai padaryti), iš tikrųjų nebūtume atėję į tą kampą, į kurį patys įsivarėte. Tiek valdančioji dauguma, tiek Socialdemokratinė koalicija šių diskusijų metu pasirodė esą broliai dvyniai. Tada, kai atsiskleidžia vertybiniai dalykai, esminiai mūsų valstybės dalykai, skirtumų iš esmės nelieka. Skirtumų atsiranda tada, kai reikia dalytis įtakos sritis ir zonas. Iš čia, iš Seimo, turi išeiti politinė valia ir labai aiškios vertybinės orientacijos visoms valdžios institucijoms, taip pat ir Vyriausybei, ir tiems, kurie derėsis ar kalbėsis su Rusijos atstovais dėl įvairių dalykų. Baimė solidžiai kalbėtis su Rusija dėl buvusios Sovietų Sąjungos padarytų nusikaltimų rodo nepasitikėjimą dabartine Rusija. Aš nežinau, iš kur atsiranda tokia baimė.

Kita vertus, tai nėra naujas dalykas mūsų istorijoje. Dar 1989 m. M.Gorbačiovui A.Brazauskas sakė, kad nėra jokių slaptųjų protokolų. Dar 1990 m. pradžioje, kai skelbėm nepriklausomybę, didžiulė baimė sukėlė isteriją dėl to, kad mes ne taip kreipėmės į M.Gorbačiovą, kad pavadinome Jo Ekscelencija, o paskui jie patys su didžiausiu nuolankumu 1992 metais išrinktą Prezidentą taip pat vadino.

Aš manau, kad ši baimė yra šią dieną – mūsų nepriklausomybės dešimtmetį jau nepuošiantis dalykas. Todėl kviečiu nebijoti. Vyrai, nebijokit. Ko gi jūs bijot? Juk čia vertybiniai dalykai, nuo kurių mes tikrai neturime atsitraukti.

PIRMININKAS. Seimo narė K.Prunskienė.

K.D.PRUNSKIENĖ. Gerbiamieji kolegos, kai mes kalbame apie sausio įvykius, tai principinės nuostatos vertinant šiuos įvykius, manau, labai mažai skiriasi. Tik galbūt leksika ar akcentai, tiesą sakant, gerokai kitokie.

Aš dalyvavau redaguojant ir pasirašiau su išlyga tą tekstą. Bet tiek pirmasis tekstas, tiek paskutinis vis vien kelia rimtų abejonių. Mano išlygos prasmė buvo ta, kad mes šiame tekste parodytume mūsų aiškų supratimą, kad mes matome skirtumą tarp tuometinės Tarybų Sąjungos centrinės valdžios, kurios reakcinės jėgos priėmė tokį sprendimą, panaudojo smurtą prieš Lietuvą, ir dabartinės Rusijos, ypač demokratinių jos jėgų, kurios tuomet rėmė ir labai dažnai palankiai remia bendradarbiavimą su Lietuva šiandien, tuo mes, be abejo, esame suinteresuoti. Todėl toks pareiškimas, adresuojamas Dūmai, primenant tuos įvykius tokiu kontekstu, kokiu tekstas yra išdėstytas, iš tikrųjų sudaro įspūdį, kad vis dėlto mes sutapatiname istoriškai skirtingus dalykus, t.y. TSRS reakcines jėgas, centrinę valdžią, su Rusija, ypač dabartine Rusijos Federacija.

Kitas momentas – dėl teisingumo. Kai ponas A.Kubilius kalba apie istorinį teisingumą, apie teisingumą apskritai, man vis dėlto norisi pasakyti, kad pirmiausia pritaikykime teisingumo principą patys sau. Aš galėčiau ilgai pasakoti apie tai, kiek šlykštaus melo buvo išreikšta kai kurių asmenų, šiandien sėdinčių dešiniojoje Seimo pusėje, turiu omeny Konservatorių frakciją ir buvusius bei esamus Konservatorių partijos lyderius, dėl tariamai savavališko mūsų su ponu E.Bičkausku išvažiavimo į Maskvą pas M.Gorbačiovą, kai buvome deleguoti čia, pono V.Landsbergio kabinete, derybų delegacijos visa sudėtimi, išskyrus poną E.Zingerį, kuris nedalyvavo. Taip pat dėl Vyriausybės priimtų sprendimų ir kompensacijų, kurios buvo priimtos su kainų pakėlimu vienu metu, vieną savaitę įgyvendintos, kaip estų bei latvių. Agresija įvyko ne ten, kur kainos pasiliko galioti, o, ponai, ten, kur jos buvo be reikalo, beprasmiškai, politizuotai sustabdytos, ten, kur buvo pralaužta Vyriausybės ir Aukščiausiosios Tarybos daugumos vienybė. Štai šios spekuliacijos taip pat buvo prielaida Lietuvoje įvykti juodiems, smurtiniams įvykiams. Taigi pritaikykite teisingumą sau, pasižiūrėkite į savo sąžinę ir pasakykite, kurioje vietoje jūs apsimelavote istoriškai, ponai. Ačiū.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Vidžiūnas.

A.VIDŽIŪNAS. Gerbiamieji kolegos, žinoma, tokiame fone svarstyti ir aiškinti savo tiesą dėl padidintų kainų yra, mano supratimu, irgi tam tikro lygio cinizmas, tik, žinoma, rafinuotesnis cinizmas. Du dalykus norėčiau, kolegos, pabrėžti. Vakar visi kalbėję Užsienio reikalų komitete pabrėžė (ir Prokuratūros, ir Užsienio reikalų, ir Teisingumo ministerijų atstovai), kad Rusija iš tikro nevykdo šios sutarties daug kartų labiau negu Lietuva, kai kurie teismų kreipimaisi įteikiami po metų. Tai yra rekordas. Lietuva tai padaro per mėnesį, gavusi iš Rusijos kreipimusis dėl teisinės pagalbos. Problema – spręskim. Ir aš sakau, spręskim dalykiniu lygiu, spręskim darbo grupių lygiu. Bet, kolegos, Seimas nusprendžia parengti kreipimąsi, kuriame vienas vienintelis sakinys yra, mano supratimu, paprastas, įžiūrėčiau, gal net ir vasališkas sakinys, bet mandagus sakinys: ,,Lietuvos Seimas kreipiasi į Rusijos Dūmą, kviesdamas apsvarstyti, kaip vykdoma Lietuvos ir Rusijos sutartis ,,Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose”.

Gerbiamieji kolegos, šis visiškai neutralus, korektiškas kreipimasis jums kelia tokias baisias politines diskusijas dėl baisių dalykų? Aš suprantu, kad dabartinę politiką lemia tokie momentai, kuriuos pabrėžė žymus užsienio politikos veikėjas ir dabartinis Užsienio reikalų ministerijos atstovas Seime: šiuo pareiškimu tik sunervinsim Rusijos pusę ir nebus rezultatų. Vėl pragmatinė nauda svarbiau negu vertybinė, svarbiau negu civilizuoto teisingumo supratimas.

Aš labai apgailestauju, kad Užsienio reikalų komiteto pirmininkas A.Medalinskas kalba kaip paprastos darbo grupės dėl kokių nors tarifų darbininkas, o ne kaip savarankiškos valstybės politikas. Šveicarija ir JAV nebūtų lietusios nė pirštu P.Borodino, bet jiems teisingumas yra aukščiau konjunktūrinių susitarimų. Kolegos, mes manome, kad galbūt dėl to šis kreipimasis nepriimamas, nes S.Mickevičius, mūsų žiniomis, pabėgęs nuo teismo Lietuvoje, dabar, dengiamas Rusijos pusės, dirba Rusijos Dūmoje. Gal jūs, kolegos, balsuosiantys prieš, nenorėtumėte jam sukurti diskomforto?

Gerbiamieji kolegos, aš tiesiog kviečiu balsuoti už šį kreipimąsi ir, žinoma, kaip siūlo Užsienio reikalų komitetas, gerokai paspartinti dalykinių specialistų kontaktus su Rusija. Nes dabar, kolegos, labai negeras kvapas ir A.Kubiliaus pajuokavimas – ar ,,Gazprom” neleido balsuoti dėl šio kreipimosi? – vis dėlto atrodo neišlaužtas iš piršto.

PIRMININKAS. Seimo narys G.Kirkilas. Prašau.

G.KIRKILAS. Ačiū, gerbiamasis pirmininke. Gerbiamieji kolegos, šiandien iš pat ryto diskutuodami dėl Europos Sąjungos reikalų išgirdome, kad šiame Seime yra tiktai viena politinė partija – tai Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių). Tik jie vieni yra tikri patriotai, tik jie vieni nori į NATO ir Europos Sąjungą, tik jie vieni drąsūs ir nebijo Rusijos, ir pan., ir t.t. Visi kiti čia yra didesni ar mažesni prisitaikėliai ir išdavikai. Tačiau aš norėčiau konkrečiai paklausti. Gerbiamasis kolega Kubiliau, kai jūs vadovavote Vyriausybei, kiek kartų jūsų teisingumo ministras kreipėsi dėl šių problemų į Rusijos pusę? Esu tikras, kad nė karto. Pasitikrinkite.

Gerbiamajam kolegai A.Vidžiūnui. Gerbiamasis kolega, nėra didesnio cinizmo kaip noras žarstyti žarijas svetimomis rankomis. Prisiminkime, jūs agitavote LDDP valdžią pripažinti Čečėniją. Ketverius metus buvote valdžioje – ar pripažinote? Kodėl dabar jūs kišate šią rezoliuciją iš visų jėgų? Todėl, kad artėja Prezidento vizitas. Reikia kaip nors šiek tiek sutrukdyti, reikia kaip nors pasireikšti. Jūs puikiai suprantate, kad ši rezoliucija neturi jokios politinės reikšmės, išskyrus tam tikrą susierzinimą dėl jos apskritai. Realiai Sausio 13-osios aukoms šis pareiškimas nepadės, esu tuo tikras. Bet jeigu mes norėtume iš tikrųjų, tai galėtume tą padaryti. Pavyzdžiui, paspausti Teisingumo ministeriją, parekomenduoti prokuratūrai kreiptis. Darbo tvarka reikia daryti tuos dalykus, bet nedarykim pareiškimų, kurie, mano nuomone, veikia priešingai, dar blogina šią situaciją. Ačiū.

PIRMININKAS. Seimo narys A.N.Stasiškis.

A.N.STASIŠKIS. Iš tikrųjų gana įdomus pokalbis čia pas mus kyla. Vis dėl to, nepaisydamas balsavimo rezultatų, aš esu labai patenkintas, nes šiandieną atsiskleidė ypač daug. Manau, jeigu šiandieną bus nubalsuota, kad būtų atmestas šis kreipimasis, tai bus istorinė diena ne tik Seimo, bet ir valstybės istorijoje, nes bus pasiektas toks moralinio nešvankumo dugnas, kurio niekada joks seimas ir jokia vyriausybė, ir jokie politikai nebepakartos. Net jeigu tektų įstoti į naują būsimą Sovietų Sąjungą arba koks seimas ratifikuotų tokią sutartį, tai vis dėlto ten būtų motyvai: galbūt prievartos elementai, gal kažkokio išskaičiavimo elementai. Šiandieną, gindami šią kažkokią baimę, mes neturime jokių motyvų, išskyrus grynakraujo liokajaus mąstyseną.

Aš sunkiai galiu suvokti, bet atsirado vienas aspektas. Juk tada, Sausio 13-ąją, buvo įvykdytas tikras akivaizdus nusikaltimas – buvo žudomi civiliai žmonės, kurie niekam nieko negrasino, buvo naudotos priemonės ir ginklai, uždrausti tarptautinėmis konvencijomis. Šiandieną vienas pabėgęs nusikaltėlis, kurio nusikaltimas bus įrodytas ir kuris bus nuteistas, ten dalyvauja televizijos laidose ir gyvena. Tai kaip mes turime apie save mąstyti, jeigu mes negalime šito pasakyti ir paprašyti vykdyti elementarų teisingumą? Mano supratimu, tie apologetai, kurie kalba už tai, kad nepriimtume kreipimosi, iš tikrųjų meta iššūkį ir įžeidžia Rusijos Federaciją. Bet juk Rusijos valstybė nėra nusikaltėlių prieglauda. Nejaugi mes manome, kad Rusiją įžeisime, jeigu mes paprašysime išduoti arba patraukti atsakomybėn nusikaltėlius? Argi Rusija yra, jūsų akinis žiūrint, nusikaltėlių būstinė, buveinė, prieglauda? Kolegos, apie ką jūs kalbate?

Ir paskutinis. Aš stebiuosi tų žmonių, kurie šiandien čia kalba už tai, kad nepriimtume to kreipimosi, drąsa. Nejaugi jūs nebijosite pažiūrėti į veidrodį ir pamatyti savo akyse tokią gryną išdavystę, tokias liokajaus akis? Nejaugi jums nesisapnuos, nejaugi jūs tose akyse nepamatysite sutraiškytos tanko Loretos? Nejaugi jūs esate drąsūs? Pavydžiu aš jums.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Sakalas.

A.SAKALAS. Gerbiamieji kolegos, aš vis tiek niekaip nesuprantu, kodėl panaši rezoliucija ar kitokia, bet tokio pat turinio rezoliucija nebuvo priimta per praeitus ketverius metus. Buvo minimi Sausio įvykiai, bet niekam nebuvo tada problemos priimti tokią rezoliuciją. Kodėl jinai atsiranda staiga dabar, Prezidento vizito išvakarėse, aš tikrai nerandu atsakymo. Galų gale mums reikia užduoti sau klausimą, ko mes trokštame iš rezoliucijos: ar politinio triukšmo ir tam tikrų galimų komplikacijų Prezidento vizito metu, ar mes norime rezultato. Jeigu mes norime rezultato (rezultato, kartoju), tai gal reikėtų įsiklausyti ir į pono A.Medalinsko pasiūlymą, kad pavestume arba pasiūlytume teisingumo ministrui, o gal dar geriau jį pasikviestume į Seimą ir pasiklaustume, ką jis padaręs ir ką visi teisingumo ministrai yra padarę per tą laiką dėl tos abipusės bendradarbiavimo sutarties įsigaliojimo, kaip jinai yra vykdoma. Pasiklaustume, pasiūlytume jam nuvykti į Maskvą, kad susitiktų su teisingumo ministru ir ten aptartų tas problemas.

Antrą įrankį aš matau irgi – mes sudarėme gana didelę parlamentinę draugystės su Dūmos deputatais grupę. Man kyla klausimas, kodėl negalėtų ši grupė, bendraudama su Dūmos deputatais, taip pat aptarti ir šio klausimo. Aš manyčiau, kad tai taip pat būtų pozityvus žingsnis. Galų gale jeigu šie žingsniai neduotų jokių rezultatų, tada galima būtų galvoti apie tokią arba panašią rezoliuciją, sakyčiau, su gana aštriais pasakymais. Dabar, mano nuomone, ta rezoliucija yra šiek tiek per ankstyva ir, sakyčiau, jai pritarti tikrai yra negalima. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū už nuomones. Prašau registruotis.

Užsiregistravo 80 Seimo narių. Gerbiamieji kolegos, kviečiu jus apsispręsti. Kas už tai, kad priimtume Seimo kreipimąsi į Rusijos Dūmą dėl Rusijos ir Lietuvos teisinės pagalbos sutarties vykdymo, prašau balsuoti už, kas turite kitą nuomonę – prieš.

Už balsavo 13, prieš – 48, susilaikė 16. Kreipimasis nepriimtas. (Balsai salėje). Replika po balsavimo. Prašom. Seimo narys A.Saudargas.

A.SAUDARGAS. Gerbiamieji kolegos, noriu pasakyti, kad nebalsavau už šią rezoliuciją, ir ne dėl to, kad ko nors bijočiau, bet dėl to, kad ji šiuo metu nenaudinga yra pagrindiniam Lietuvos strateginiam saugumo tikslui, už kurį kovojo Sausio 13 dieną ir Lietuvos žmonės, ir Lietuvos vadovai. Besąlygiškai rėmiau V.Landsbergio to laikotarpio politiką ir dabar ją ginu, ir nuolat ginsiu. Kartais iš kairės pusės aiškinama apie nekompromisinius pareiškimus ir pozicijas, ir V.Landsbergio pozicija, manau, kritikuojama neteisingai. Jo pozicija tuo metu buvo teisinga ir pasiekė rezultatą.

Šio metu, gerbiamieji, Amerikos Prezidentas yra nebe Bušas vyresnysis, o Bušas jaunesnysis. Ir tiek pat reikšmingas Lietuvos saugumui klausimas, kaip tada nepriklausomybės pripažinimas, taip dabar Lietuvos pripažinimas visateise Vakarų gynybos sistemos dalimi. Šiuo metu yra formuojama politika, yra nepaprastai jautrus Lietuvos politikai laikotarpis.

Gerbiamieji, aš tos demagogijos iš kairės ir iš dešinės klausiau daugelį metų. Šiandien norėčiau jus įspėti, pasinaudodamas savo patyrimu: susilaikykite nuo užsienio politikos įvėlimo į mūsų tarppartinius ginčus. Kreipiuosi į jus, taip pat būdamas anų laikų kovos dalyvis. Ačiū.

PIRMININKAS. A.Kubilius. Jūs norėjote?

A.KUBILIUS. Gerbiamieji kolegos, buvo pasakyta daug įvairių argumentų. Tie argumentai, mūsų įsitikinimu…

PIRMININKAS. Kolegos, prašau truputėlį dėmesio, dar reikės paskelbti komisiją. Prašau neišsivaikščioti!

A.KUBILIUS. …yra klaidingi. Todėl vertindami šiandieninį balsavimą kaip visišką klaidingą ir ydingą mes norime pasakyti, kad šiandien valdančiosios naujosios politikos ir kairiosios opozicijos parlamentarai atmetė Seimo kreipimosi į Rusijos Dūmą dėl Rusijos ir Lietuvos teisinės pagalbos sutarties vykdymo projektą, kurį, minint tragiškų Sausio 13-osios įvykių dešimtmetį, pateikė profesorius V.Landsbergis. Toks daugumos Seimo narių elgesys rodo, kad jie pamiršo savo gražius žodžius ir priesaikas, sakytas prieš dešimt metų prie Sausio 13-osios žuvusiųjų kapų ir prieš kelias dienas per dešimtmečio renginius. Tai rodo, kad šiandieninėje valdančiųjų politikoje nebeliko nei moralinių vertybių, nei civilizuotos teisingumo sampratos. Jokie pragmatiniai motyvai, jokie virtuoziški politikų išvedžiojimai negali pateisinti Seimo atsisakymo siekti teisingumo, nes teisingumas negali būti matuojamas medžiagine nauda. Ypač liūdna tai, kad to nesupranta Seimo Pirmininkas A.Paulauskas, kuris, kaip buvęs generalinis prokuroras, penkerius metus tyrė bene reikšmingiausią Lietuvai 1991 m. valstybinio perversmo bylą.

Tėvynės sąjungos (konservatorių) frakcija tokį Naujosios sąjungos, liberalų ir kairiosios opozicijos sprendimą vertina kaip panieką Sausio 13-osios žuvusiesiems, sužeistiesiems, visiems laisvės gynėjams, kaip didelę žalą tolesnei Lietuvos teisinės sistemos raidai ir primena: niekas pasaulyje negerbia tokios valstybės, kuri negerbia pati savęs.

PIRMININKAS. V.P.Andriukaitis. Prašom.

V.P.ANDRIUKAITIS. Norėčiau pasakyti taip pat kaip Sausio 13 dienos kovų dalyvis, stovėjęs prie Radijo komiteto, ne taip, kaip kai kurie apskritai tuomet niekur nestovėję. Dabar noriu dar kartą pasakyti: pritariu A.Saudargo pozicijai. Kolegos, pabaikite, nes jau nusibodo!

PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, norėčiau redakcinės komisijos sudėtį… Dar A.Sakalas. Prašom.

A.SAKALAS. Norėčiau ne repliką, o pasiūlymą. Vis dėlto mes, matyt, turėtume išklausyti teisingumo ministrą, ką Teisingumo ministerija, tarkime, per 5–6 metų laikotarpį yra padariusi, kad ta sutartis būtų vykdoma.

Antra. Kreipčiausi į jus, gerbiamasis Pirmininke, galbūt jūs, susitikęs su Prezidentu, pasiūlytumėte jam aptarti šį klausimą jo vizito Maskvoje metu. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. A.Medalinskas. Prašom.

A.MEDALINSKAS. Ačiū. Kolegos, man tai buvo vienas sunkiausių posėdžių, kiek esu matęs, dalyvavęs, stebėjęs. Manau, net politinė retorika, pavadinčiau taip, politinis veidmainiškumas turi turėti ribas. Iš tikrųjų visi žino situaciją. Tai, ką pasakė ministras A.Saudargas, yra žinoma visiems konservatoriams. Manau, kad dar kartą apsimesti vieninteliais Sausio 13-osios aukų ar nepriklausomybės, ar kitais ginėjais yra žema. Manau, kad mes turėtume suprasti, kad yra kai kurių dalykų, kuriuos mes turime suprasti ir nenaudoti savo politiniame arsenale tarp savo ginklų. Aš tikrai esu nustebęs. Žinau, kad tie patys žmonės nueis į kavinę ir juokaus ta tema. Man gaila!

PIRMININKAS. Ačiū visiems. Dėl redakcinės komisijos. Redakcinė komisija dėl Seimo nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos integracijos į Europos Sąjungą” renkasi pas Seimo Pirmininko pavaduotoją G.Steponavičių. Tai G.Dalinkevičius, V.P.Andriukaitis, A.Kubilius, K.D.Prunskienė, E.Vareikis ir A.Saudargas. 14.30 val. jūsų laukia G.Steponavičius savo kabinete. Ačiū.

Rytinis posėdis baigtas.