Antrasis (33)
iškilmingas posėdis,
skirtas Laisvės gynėjų dienai paminėti
2001 m. sausio 13 d.
J.E. Respublikos Prezidento V.Adamkaus kalba
Lenkijos Respublikos Senato Pirmininkės A.Grześkowiak kalba
Žuvusio 1991 m. sausio 13-osios naktį T.Masiulio mamos V.Krivickienės kalba
Seimo nario, Nepriklausomybės Akto signataro V.P.Andriukaičio kalba
Nepriklausomybės Akto signataro, Signatarų klubo pirmininko Z.Vaišvilos kalba
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko A.Paulausko kalba
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.PAULAUSKAS ir Seimo Pirmininko pavaduotojas G.STEPONAVIČIUS
PIRMININKAS (A.PAULAUSKAS). Gerbiamieji, skelbiu Lietuvos Respublikos Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, pradėtą.
Šiandien į Lietuvos Respublikos Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, pakviesti ir atvyko Lietuvai lemtingą naktį žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę giminės ir artimieji. Čia susirinko to kruvinojo sekmadienio įvykio liudytojai, skaudžiai nukentėję, tapę invalidais, giminės ir artimieji tų, kurie padėjo galvas gindami Tėvynės nepriklausomybę Lietuvos pasienyje arba čia, visai netoli, prie Seimo rūmų, prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos rūmų.
Į šį posėdį pakviestas ir atvyko Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas V.Adamkus, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir kiti Vyriausybės nariai. Dalyvauja: Prezidentas A.Brazauskas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomybės akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo bei Apeliacinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių vadovai bei atstovai, Lenkijos Respublikos Senato Pirmininkės Alicijos Grześkowiak vadovaujama delegacija, kitų užsienio šalių svečiai, diplomatinių misijų atstovai, Pasaulio Lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, kiti gardingi svečiai.
Mielieji kolegos, gerbiamieji svečiai! Siūlau pagerbti visus žuvusiuos už Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę tylos ir susikaupimo minute. (Tylos minutė) Ačiū.
Noriu susirinkusiems pranešti, kad Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės vardu savivaldybių atstovai padės gėlių ant žuvusiųjų kapų Alytuje, Kaune, Kėdainiuose, Marijampolėje, Rokiškyje. Įgaliojame Seimo narius D.Teišerskytę, O.Babonienę, V.Matuzą ir E.Šablinską padėti gėles Medininkų žudynių ir Gintaro Žagunio žuvimo vietoje.
Kviečiu į tribūną Jo Ekscelenciją Lietuvos Respublikos Prezidentą V.Adamkų.
J.E. Respublikos Prezidento V.Adamkaus kalba
V.ADAMKUS. Pone Pirmininke, pone Prezidente, gerbiamieji šių iškilmių nariai, gerbiamieji Seimo nariai!
Šiandien kreipiuosi į Jus, kaip į Sausio 13-osios dalyvius ir liudininkus, kaip į Sausio 13-osios subrandintą visuomenę. Prieš dešimtį metų patyrėme tai, ko neįmanoma ištrinti iš tautos atminties, ko niekada nebus įmanoma išbraukti iš mūsų istorijos. Nebūties akivaizdoje patyrėme nepaprastą vienybės jausmą, nepaprastą širdžių drąsą. Mūsų Tėvynės meilė, mūsų laisvės meilė tą naktį tapo jėga, galingesne už imperijos prievartą. Kaip niekada buvome stiprūs, orūs ir gražūs. Buvome verti istorinės pergalės ir ją pasiekėme apgindami savo valstybę, savo ir savo vaikų ateitį. Sausio 13-ąją pagaliau buvo laimėtos Lietuvos laisvės kovos, laimėtos beginklių vyrų ir moterų, vaikų ir jaunuolių.
Šiandien nuoširdžiai dėkoju visiems laisvės gynėjams, visiems Lietuvos žmonėms, kurių ištikimybė ir pasiaukojimas tąkart tapo nepalaužiama tautos valia. Žemai lenkiuosi Sausio 13-ąją nužudytiems, šviesiam jų atminimui. Tariu ačiū visiems Lietuvos bičiuliams, kurių pagalba lemtingomis dienomis artino mūsų pergalę. Labai svarbu, kad Sausį nebebuvome vienų vieni, kad žmogaus orumą ir laisvę Vilniuje gynėme jausdami Vakarų šalių ir demokratinės Rusijos piliečių paramą.
Prieš dešimtį metų keitėsi Europa, keitėmės ir mes. Toji kaita tęsiasi ir šiandien, vis versdama peržiūrėti ir taisyti įprastus dalykus. Tačiau vertybės, gintos Sausio 13-ąją, negali būti užmirštos. Tik jas atmindami ir gindami savo kasdienybėje, būsime išdidi ir garbinga tauta, branginanti laisvę ir gerbianti žmogų, laisvai kuriantį savo gyvenimą.
Prieš dešimtį metų niekas už mus negalėjo apginti Lietuvos nepriklausomybės. Šiandien niekas už mus negali sukurti stiprios ir klestinčios mūsų valstybės, mūsų bendros gerovės. Būdami ištikimi Sausio 13-osios siekiams ir žuvusiųjų atminimui, šį darbą privalome padaryti patys. Testiprina mūsų pastangas anų lemtingų dienų solidarumas, Tėvynės ir laisvės meilė. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Kalbės Lenkijos Respublikos Senato Maršalka ponia Alicija Grześkowiak.
Lenkijos Respublikos Senato Pirmininkės A.Grześkowiak kalba
A.GRZEŚKOWIAK. Gerbiamasis pone Prezidente, gerbiamasis pone Seimo Pirmininke, Ekscelencija Vyskupe, gerbiamieji kovų dėl Lietuvos laisvės didvyriai, gerbiamieji Seimo nariai!
Pastarasis dešimtmetis – tai didelių permainų Lenkijoje ir Lietuvoje laikotarpis. Dar prieš keliolika metų būtų sunkoka nuspėti, jog mūsų Europos dalies likimas klostysis tokia linkme. Tai, ką mes šiandien laikome normaliais ir savaime suprantamais dalykais – laisvė, suverenumas, demokratija, pilietinės ir ekonominės laisvės – tuomet atrodė nepasiekiamos svajonės. Ir Lenkiją, ir Lietuvą valdė komunistinis totalitarizmas, pažeidžiantis pagrindines žmogaus teises: teisę į laisvę, į garbingą ir teisingą gyvenimą, į saugumą, į iniciatyvą, į politinį ir susivienijimų pliuralizmą. Mes su tuo nesutikome. Kadangi buvome atkaklūs ir tikėjome, jog galų gale laimėsime, mūsų tautos nusimetė nelaisvės pančius.
Šiame mūsų kelyje į laisvę, Lenkijos ir Lietuvos kelyje, netrūko dramatiškų momentų, kruvinų aukų.
Aš čia sąmoningai pavartojau daugiskaitą. Nesakau “Lenkija”, “Lietuva”, bet sakau “mes”, nes labai panašiai buvome pavergti ir jautėmės solidarūs nelaisvėje, o dabar taip pat priklausome laisvų tautų šeimai.
Man tikrai didelė garbė, jog esu pakviesta dalyvauti tokių svarbių naujausiosios Lietuvos istorijos įvykių metinių minėjime.
Mes Lenkijoje atidžiai stebėjome tai, kas vyko prieš 10 metų Vilniuje, matėme visą Jūsų padėties pavojų ir didelį Jūsų ryžtą apginti ką tik atgautą laisvę.
Stengėmės reikšti solidarumą ir teikti Jums pagalbą. Mes net buvome pasirengę priimti Lietuvos “emigracinę” vyriausybę, jeigu dėl sovietų prievartos ji nebūtų galėjusi dirbti Lietuvoje. Kartu su kelių Lenkijos senatorių ir Seimo narių grupe (beje, šiandien du senatoriai taip pat yra čia su manimi) aš tuomet atvykau į Vilnių, norėdama pademonstruoti mūsų solidarumą. Taip pat kelis kartus kalbėjau Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos forume, gindama nepriklausomą Lietuvą.
Šiandien, kaip ir prieš 10 metų, Lenkija ir toliau nori remti laisvos Lietuvos siekius integruotis į NATO ir Europos struktūras.
Laisva Lenkija nori plačiai bendradarbiauti su laisva Lietuva ne tik oficialiu lygmeniu, bet ir kasdien visais įmanomais lygmenimis.
Mūsų tarpusavio santykių istorijoje buvo sunkių momentų, konfliktų, pretenzijų, bet juk kur kas daugiau buvo bendradarbiavimo, netgi brolybės ir susižavėjimo, bendro klestėjimo ir galybės momentų.
Daug amžių esame kaimynai. Lenkai ir lietuviai gyvena iš abiejų sienos pusių, daugelis jų turi “dvi tėvynes”. Lietuvoje yra lenkų mažuma, Lenkijoje – lietuvių mažuma. Šiandieniniai Europos standartai numato, kad tautinės mažumos ne vien tik turėtų visas pilietines teises, bet ir galėtų vaidinti bendradarbiavimo tiltų tarp atskirų tautų ir valstybių vaidmenį.
Linkiu laisvai ir nepriklausomai Lietuvai, kuri labai brangi ir Lenkijai, sėkmingos plėtros, kartodama poeto Juliaus Slovackio žodžius:
“tešviečia saulė Lietuvos garbei, kai tiek širdžių plaka dėl jos”. (Plojimai).
PIRMININKAS. Kalbės Jo Ekscelencija vyskupas J.Boruta.
J.E. vyskupo J.Borutos kalba
J.BORUTA. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, garbingi Seimo, Vyriausybės vadovai, parlamentarai, garbūs svečiai, ponai ir ponios, broliai ir seserys. Kasmet Sausio 13-ąją ateidami į šiuos Lietuvos Respublikos Seimo rūmus arba prie jų, ieškome atsakymo į klausimą, kodėl čia ateiname Sausio 13-osios įvykių metinėmis ir kitu metu, vieni ar palydėdami iš kažkur į Vilnių atvykusius svečius. Ar ateičiau čia, jei prieš 10 metų sovietų armijos daliniai nieko nepaisydami būtų užėmę šiuos rūmus, išsklaidę, o gal net ir išžudę daug daugiau laisvės gynėjų nei jų buvo nužudyta prieš 10 metų? Jei jie būtų šventę savo pergalę, ar ateitume čia? O jei neleistų, ar iš tolo, bent dvasios žvilgsniu, nesilankyčiau čia ir neprisiminčiau tos praeities? Manau, kad ateitume, prisimintume, širdimi lankytume. Nes iš tiesų čia įvyko didesnė pergalė nei ta, kurią šiandien tiesiogiai įvardijame taip pat didžia. Taip, čia apgynėme savo teisę į laisvę, nepriklausomybę, atsilaikėm prieš smurtą, prievartą, nugalėjom tuos, kurie mums mūsų teisių nenorėjo pripažinti. Tačiau čia įvyko didingesnė dvasinė pergalė, pasikartojo, kaip ne kartą istorijoje. Verta tą pergalė minėti ir švęsti, net jei pirmiau mano minėta pergalė nebūtų buvusi pasiekta.
Kasmet stengiamės apsilankyti ne tik čia… Kasmet lapkričio pabaigoje nuvykstu į Žemaitiją, į Kražius, kur 1893 m. rudenį vyko kažkas panašaus, kas čia prieš 10 metų. Tik Kražiuose pergalė tiesiogine raidine prasme nebuvo laimėta. Žemaičiai, gynę savo bažnyčią, buvo sutriuškinti, išžudyti, nuplakti. Jų bažnyčia atimta, išniekinta. Kražiuose lankantis, mintyse skamba Maironio žodžiai, pasakyti garsiųjų Pilėnų adresu, kaip ir skamba mums lankantis prie televizijos bokšto:
Lietuvi! Pabučiuok po kojų
Krauju permirkusią čia žemę!
Pagerbk kapus tėvų – herojų
Iš kurių ainiai stiprybę semia!
Tai čia baisi, atmintina
Įvyko drama kruvina,
Kokios pasaulis nėra matęs!
Tačiau ne šis liūdnai tragiškas pesimistinis išgyvenimas atveda kasmet į Kražius, į čia, prie televizijos bokšto, ir ne tik mane…
Yra antroji, šviesioji, optimistinė pusė – dvasinė pergalė. Jos esmę, manau, gana tiksliai nusako eilutės ir katalikiško žurnalo “Žemės druska”. Šių metų sausio mėnesio numeryje išspausdinti prisiminimai apie tuos prieš 10 metų vykusius įvykius. Ten rašoma:
“Sausio 13-ąją prie Parlamento rūmų stovėjau ir aš su trylika jaunų gruzinų, – pasakoja lietuvio savanorio žmona gruzinė. – Iškėlę Gruzijos vėliavą buvom įsitikinę, kad giname ir savo tėvynę. Buvo toks momentas, kai pajudėjo tankai, maniškiai griebėsi metalinių strypų. Mes jiems parodysim, atkeršysim už balandžio 9-ąją, kai jie mus kapojo kareiviškais kastuvėliais”. Prie mūsų priėjo pagyvenęs lietuvis ir paprašė: “Vaikai, nereikia… Mes kraujo nenorim…”
Čia, žemėje, gyvendami niekas nesame angelai. “Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save ir nebūtų mumyse tiesos” – skaitome Apaštalo Jono pirmajame laiške. “Dievas ir velnias nuolat kovoja, o kovos laukas – žmonių širdys”, – priduria F.Dostojevskis. Taip buvo visais laikais, visais amžiais, tai vyksta kiekviename iš mūsų. Iš tikrųjų tai vyko ir Pilėnų, ir Kražių, ir sausio 13-osios dienos įvykiuose… Ir senieji mūsų protėviai ne tik herojiškai gynė laisvę, teisingumą, tiesą, tėvynę, bet ir užpuldinėjo bei plėšikavo kaimynų žemėse. Užtenka žvilgtelėti į ką tik “Vorutoje” išspausdintą diskusijai kviečiantį K.Almeno straipsnį “Sunki pradžia”, kad įsitikintume, kad ne angelai buvo ir mūsų senieji protėviai, kad ir jie, ne tik baisieji kryžiuočiai mokėjo ne tik gintis, bet ir pulti, grobti, skriausti, t.y. ir jų širdyse vyko kova tarp Meilės Dievo ir neapykantos šėtono, tarp gerumo ir žiaurumo, tarp teisingumo ir gobšumo. Esame čia, lankome Punią, Kražius, gražiausiais mūsų istorijos puslapiais laikome tuos įvykius, kai Dievas, tiesa, teisingumas ir meilė mūsų protėvių ir mūsų kartos žmonių širdyse šventė pergalę… Tam esame čia, kad tos pergalės šviesai atvertume savo širdis. Kad tokios pergalės kartotųsi ir šiandien.
Nedarbo, nepriteklių slegiami Lietuvos miestuose ir kaimuose augę ir brendę vaikinai svetimose šalyse ieško laimės, deja, dažnai tik piniguose. Ir kartais žiaurumo bei piktumo demonas švenčia savo pergalę jų širdyse ir gyvenime… Sunku skaityti apie mūsų krašto žmonių padarytus nusikaltimus ne tik savame krašte, bet ir kitur… Ir štai po vieno tokio mūsų kraštiečių kruvino išpuolio Danijos laikraštis ne tulžingą pasipiktinimą lieja, bet klausia: “Taip, tai baisu, ką jie padarė. Bet ar mes, turtingiau gyvenančios Vakarų šalys, viską padarėm, ką galėjom, kad Lietuvoj paprasti žmonės gyventų geriau, kad jų jaunuoliams nereikėtų be pragyvenimo lėšų minimumo bastytis po svetimas šalis, tarp jų ir mūsų šalyje”. Danija sekuliarizuota šalis, bet kokią krikščionišką gelmę atskleidžia jų kultūroj minėto dienraščio eilutės… O juk buvo ir iš Danijos vikingų žygiai į Kuršą, Apuolę. Vyko XVII–XVIII amžių karai.
Taip norėtųsi, kad dažnai skambėtų tokie žodžiai kaip neseniai mūsų premjero televizijos laidoje pasakyti žodžiai, kad neturėtume energetikos ir kitas sunkias problemas spręsti didindami kainas ar mokesčių naštą silpniesiems visuomenės nariams, eiliniams vartotojams, kad turime ir galime rasti kitokius sprendimus. Toks mąstymas – krikščioniškas mąstymas, tai atspindys dvasinės pergalės, kurią prisiminti kasmet per dešimtmetį čia ir susirenkame.
Nuo tos dramatiškos nakties, kai buvome apdovanoti pačia giliausia politine, pilietine ir religine patirtimi, praėjo 10 metų. Tad meldžiu Viešpatį, kad mūsų visų širdyse dažniau pergalę švęstų Dievas, Jo meilė, tiesa ir laisvė, kad tamsiąsias jėgas savyje valdę, taptume Dievo šviesos vaikais. Dėkoju už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Kviečiu kalbėti žuvusio Sausio 13-osios naktį T.Masiulio mamą V.Krivickienę.
Žuvusio 1991 m. sausio 13-osios naktį T.Masiulio mamos V.Krivickienės kalba
V.KRIVICKIENĖ. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, visi garbingi svečiai! Atleiskite, skaitysiu, nes be rašto kalbėti negaliu.
Atsimenu sūnaus Tito pasakojimą, kaip per pratybas Juodojoje jūroje, kur jis tarnavo radiometristu-planšetistu, užklupo audra. Į krantą laivo nepriėmė, baigėsi duona, pagrindiniam virėjui nepasisekė jos iškepti. Priėjo laivo kapitonas prie Tito, įteikė duonos kepimo receptą ir pasakė: tu lietuvis, su sugebėsi. Tris paras 150-čiai jūreivių Titas kepė duoną – pasisekė ir iškepė.
Na, o man atiteko didžiulė garbė čia, Seime, kalbėti žuvusiųjų, tarp jų ir Tito, tą baisią 1991 metų sausio 13-osios naktį, artimųjų vardu. Šį kartą drąsos ir stiprybės suteikė žuvusiųjų artimieji, šeima ir jau šeši anūkai. Dėkoju už pasitikėjimą.
Šiandien minime jau dešimtąsias sausio 13-osios tragiškos pergalės ir skausmo metines. Šiandien visose Lietuvos bažnyčiose aukojamos šventos mišios už žuvusiuosius. Dėkojame už atminimą ir pagarbą. Dėkojame gynėjams, kurių dvasios stiprybės jėga padėjo atkovoti Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę. Tą naktį žvakių šviesoje žėrėjo mūsų ašaros, o kiek paguodos žodžių pasakyta žuvusiems prie televizijos bokšto. Tuomet begalinį artimųjų skausmą pasidalijo visa Lietuva.
Perskaičiau daugybę atsiminimų, išklausiau daugybę nuostabių dainų ir giesmių, ir visa tai surašyta kaip metraštis apie kančią, smurtą ir tautos išlikimą.
Tuomet Jurga Malinauskaitė, 10 klasės mokinė iš Vilniaus 57-osios vid. mokyklos rašė:
Tamsi niūri naktis,
kurią išsklaido žvėriški
tankečių šūviai,
ir krenta žmonės,
gindami Tėvynę savo mirtimi.
Širdis tą valandą
klaikiu siaubu sustojusi
ir tarianti:
“O, Lietuva,
Tu mums tokia brangi!”
Šalia mirtis, viltis ir meilė.
Aplink – ginkluotų kraugerių gauja…
Be gailesčio jie šaudo
į beginklius žmones,
sakydami, kad tai tik jųjų pareiga.
Sekmadienis. Tas kruvinas sekmadienis…
Širdis sustojusi klaikiu siaubu.
Ir žodis iš sustingusiųjų lūpų tariamas:
“O, Lietuva,
Tu mums brangi”…
1991 m. sausio 13-oji – tai naujasis tautos prisikėlimo stebuklas. Jį kaip liepsnojantį fakelą nešė visa tauta. Profesorius E.Gudavičius prilygino beginklę kovą prieš OMON kareivius Žalgirio mūšiui. Tai jau istorija, ją studijuos ateities kartos. Tačiau dabar tas fakelas tik rusena, nes tauta klaidžioja pažadėtuose geresnio gyvenimo labirintuose. Neleiskime šiam fakelui užgesti, išsaugokime lietuvišką dvasią, kultūrą, papročius, nepražūkime kasdienybėje. Kiekvienas dirbkime savo darbą sąžiningai, dorai, būkime laimingi ir budėkime, kad nepasikartotų tokia baisi kruvinojo sekmadienio naktis, saugokime už Lietuvą žuvusiųjų atminimą – išsaugosime ir Lietuvą. Naujajame tūkstantmetyje visiems linkime ramybės ir taikos.
O mums, žuvusiųjų prie televizijos bokšto, prie parlamento, pasieny bei Medininkuose artimiesiems, belieka prisiminti A.Miškinio žodžius:
Tu lauki vis, kad aš namo sugrįžtau,
Bet nesulauksi niekad niekados,
O bus pavasaris, o paukščiai krykštaus,
O gegužėlės raibosios raudos.
Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Kalbės Lietuvos Respublikos Seimo narys Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras – V.Landsbergis. (Plojimai)
Seimo nario, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo Pirmininko, Nepriklausomybės Akto signataro V.Landsbergio kalba
V.LANDSBERGIS. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, pone Seimo Pirmininke, Ekscelencijos hierarchai, ambasadoriai ir ministrai, visi malonūs svečiai ir kolegos Seimo nariai!
Kovo 11-osios Nepriklausomybės aktai buvo dar kartą ir galutinai balsuojami sausio 13-ąją. Tam balsavimui nereikėjo nei urnų, nei biuletenių; jis vyko naktį prie televizijos bokšto ir prie studijų pastatų Konarskio gatvėje, o piliečių valią išreiškė tvirtai sunertos rankos ir žodis “Lietuva!” Be abejo, skambėjo ir protesto šūksniai.
Taip buvo sprendžiamas ne tik Lietuvos ir ne tik Sovietijos klausimas. Nuo pat Kovo 11-osios pasaulis žiūrėjo į mažą savo kampelį prie Baltijos jūros: kuo baigsis? Kas laimės? Jėga ar teisingumas? Ar nužmogėjusi prievarta, ar žmoniškumas ir solidarumas?
Kadangi paprastai laimi jėga, o čia įvyko kitaip, Lietuvos pergalė turėjo ir tebeturi didelę tarptautinę moralinę reikšmę. Vis dėlto kartais laimi teisingumas, nors atrodytų bejėgis, o supergalybės jėga turi trauktis!
Tokie reti atsitikimai gerina pasaulį. Gal ir jis pats kada nors pagalvos ir pasakys ačiū Sausio 13-osios Lietuvai. Gal ims nebemėgti ir nebepraktikuos dvigubų standartų, tai būtų gerai.
O mes pagalvokime apie teisę, taigi apie nusikaltimą ir teisingumą. Mūsų pareiga žuvusiems už Tėvynę ir būtų nors teisingumo reikalavimas, kartu neleidžiant painioti paprastų dalykų. Lenkdamas galvą žuvusiųjų atminimui, jų artimųjų ir sužeistųjų skausmui, noriu paliesti ir kelis konkrečius visuomenės bei valstybės teisės ir žmogaus teisių klausimus.
Antai Sausio nusikaltėliai teisinasi tuo, kad neva Lietuva 1991 m. pradžioje dar nebuvo nepriklausoma. Taip jie neigia Kovo 11-osios aktų pamatinę konstitucinę galią, nors Rusija juos pripažino mūsų 1991–1992 metų tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartyje. Pagal šį svarbiausiąjį dokumentą Rusija pripažino Lietuvą kaip šalį, kuri po sovietinės aneksijos atkūrė savo nepriklausomybę būtent 1990 m. kovo 11 dieną. Taigi sovietų kariuomenė, užpuldama mūsų šalį dešimt mėnesių po kovo 11-osios, vykdė agresiją prieš kaimynus, tarptautinį nusikaltimą – tokia samprata patvirtinta Rusijos prezidento parašu.
Demokratinė Rusija tada pakilo mūsų ginti didžiulėmis demonstracijomis: “Šalin rankas nuo Lietuvos!” Borisas Jelcinas sausio 13-ąją perspėjo kareivius, pašauktus iš Rusijos, kad jie tokiais veiksmais pažeidžia Rusijos Federacijos Konstituciją, neleidžiančią naudoti kariuomenės prieš civilius. Ar ovčiarovai ir ačalovai nežinojo tą pačią Sausio 13-ąją, kad pažeidžia Rusijos Konstituciją? Koks teismas jiems tai primins ir paaiškins šiandien? Nors paskui ir nutrauktų bylą, pavyzdžiui, dėl senaties, tačiau teismas turi įvykti.
Tas pat liečia vieną Baltarusijos Vyriausybės narį – gynybos viceministrą.
O Prezidento B.Jelcino mes laukėme iki šiandien. Deja, mano pakvietimo laiško jis negavo, nes B.Jelcinas ne toks žmogus, kad neatsakytų.
Tarptautinis nusikaltimas Vilniuje buvo ir karo nusikaltimas.
Štai fragmentas iš Sausio 13-osios bylos foliantų – teismo medikų išvada ir liudininkų parodymai apie Vytauto Koncevičiaus mirtį. Cituoju: “Šūvis į V.Koncevičių atliktas iš didesnio nei 60 cm atstumo nuo ginklo vamzdžio laibgalio. V.Koncevičiaus kūno sužalojimai ir drabužių pažeidimai padaryti tiesioginio šūvio pasėkoje. Šautiniai drabužių pažeidimai savo išsidėstymu atitinka šautinius sužalojimus V.Koncevičiaus kūne. Nustatyti, kokioje padėtyje buvo V.Koncevičius šūvio metu, nėra galimybės. Šūvio metu ginklo vamzdis į V.Koncevičių buvo nukreiptas iš priekio, nežymiai iš dešinės pusės ir iš viršaus žemyn” (tomas 96, bylos lapai 154–167).
Cituoju toliau: “Liudytojas Valentinas Bartašiūnas parodė, kad dirbo gydytoju, buvo vyriausias budintis chirurgas, operavo V.Koncevičių. Pilvo apačioje buvo šautinė žaizda, rado žaizdų plonosiose žarnose. Pašalino apie 1 m plonųjų žarnų, dalį storosios. Šauta buvo ne paprasta kulka. Kulkos išėjimo anga buvo. Sanitarės rado tą kulką. Kiek teko anksčiau operuoti šautų, jie buvo kitaip sužaloti. Ta kulka tiesiog draskė žarnas ir vartėsi. Tas kulkas naudoja tik Rusija. Nukentėjusysis mirė 32 parą.
Liudytojas Vytautas Lipnickas parodė, kad kartu su V.Bartašiūnu operavo V.Koncevičių. ,,Buvo šautinė žaizda, daugybiniai sužalojimai plonųjų ir storųjų žarnų”. (Pasirašė teisėjai: A.Sirvydis, L.Gurevičienė, S.Lemežis).
Nukentėjęs studentas A.Ramanavičius buvo peršautas dviem tokiomis kulkomis, turi trijų valstybių medikų dokumentus, rentgeno nuotraukas. Viena kulka išėjo kiaurai, bet labai įkypai, visai neatitinkančioje vietoje ir išplėšė didelį kūno gabalą. Kita kulka subyrėjo kojoje į šlaunikaulį mažytėmis skeveldrėlėmis, jų ir dabar daug yra likę.
Tarptautinių konvencijų draudžiami šoviniai. Sovietų imperijos ginkluotės eksperimentai prieš Lietuvos čiabuvius. Akivaizdus karo nusikaltimas.
O dalinys žinomas, jo vadai žinomi, turi būti žinoma ir tai, kas išdavė amuniciją, ir kas radijo bangomis perdavinėjo komandas į puolikų šalmus, kaip šaudyti į žmones: “bojevymi!”(t.y. kovos šoviniais). Tai įrašyta.
Tema Hagos tribunolui, o mes tokio žudymo bent nevadinkime “įvykiais”. Tyčinė žmogžudystė nėra šiaip sau įvykis. Teisingumo erozija prasideda nuo žodyno, tad iš jo turi kilti ir teisingumo stiprinimas. Ne pas mus ,,kažkas įvyko”, o jūs mums padarėt! – toks buvo mano neišvengiamas atsakymas tuometiniam Kremliaus vadovui.
Pakartoju, kad Rusija tuomet buvo gerokai kas kita, negu M.Gorbačiovas ir pučistų Kremlius. Metams praėjus, Rusijos prezidentas B.Jelcinas pasakė man Maskvoje, girdint Lietuvos delegacijos nariams: “Mes juos visus jums išduosim”. Taip neįvyko. Šiandien dėl tų asmenų turėtų veikti Rusijos ir Baltarusijos teismai. Kai manęs klausia, kada tai įvyks, kada bus baigta Sausio 13-osios byla, aš atsakau – kai Rusijoje bus demokratija.
Mes galime prie to prisidėti, gal šiek tiek paspartinti būtent keldami teisingumo klausimą. Tuo grąžintume ir garbės skolą Rusijos demokratinėms jėgoms, kurių paramos Lietuvai niekad nepamirštame. Tikiuosi, kad Lietuvos Seimas tars savo žodį, o Rusijos Dūma teisingai supras, kodėl Lietuvos valstybė neabejinga savo dukros ir sūnų žūčiai, kodėl kviečia bendradarbiauti pagal mūsų turimą teisinės pagalbos sutartį. Galų gale arba net pirmiausia – tai žmogaus teisių klausimas.
Lietuvoje Sausio 13-osios nepamirš nė vienas, kuris tada gyveno. Kai kurie taip jautriai prisimena, kad net parašo. Leiskite man pacituoti Jums dviejų Lietuvos moterų laiškus. Štai ponia Irena Rukienė iš Kauno:
“Rašo Jums mama. Praėjo jau dešimt metų, kai mes išgyvenome 1991 m. Sausio 13-osios naktį. Sausio 11-ąją devyniolikmetis sūnus su tėvu, kaip ir šimtai Lietuvos žmonių, išvažiavo į Vilnių prie Seimo rūmų. Aš likau su sergančiu jaunesniu sūnumi namie, tačiau mano širdis buvo ten, kur važiavo mano šeima. Kitą dieną vyras sugrįžo, o sūnus, sutikęs pažįstamus, buvo pakviestas į Seimo vidų ir liko ten. Jam, kaip ir visiems sausio 13-osios nakties Seimo gynėjams, teko išgyventi laukimą… Puikiai prisimenu, kaip jis man paskambino sausio 13-osios naktį ir pasakė, kad jiems visiems leido paskambinti į namus ir atsisveikinti… Tuo metu rusų desantininkai puolė Televizijos bokštą, buvo laukiama Seimo puolimo…”
O čia šiaulietė ponia Vida Labanauskaitė:
“1991 m. sausio mėnesio įvykiuose ginant Lietuvos laisvę dalyvavo ir kitų valstybių žmonės. Buvau sužavėta, kai prie Radijo ir televizijos rūmų Konarskio gatvėje su Lietuvos vėliava rankose veržėsi į vidų rusė Valerija Novodvorskaja šaukdama “svobodu Litve!” (Laisvę Lietuvai!). Ją lyg maišą nutempė šalin omonininkai. Juk ji galėjo žūti. Už Lietuvą pasisakė kažkoks rusų karininkas ir gal daug kitų. Kaip būtų gražu, jei minint Sausio 13-ąją ir jie būtų prisiminti ir apdovanoti”.
Tokių moterų ir vyrų, be ginklo stojusių ginti Tėvynės, jos garbės ir teisingumo, buvo tūkstančių tūkstančiai.
Garbė Jums, gyvieji ir mirusieji, atlikę savo pareigą. Ačiū Jums už tikros širdžių vienybės jausmą. Ačiū visiems. (Plojimai)
PIRMININKAS. Kalbės Lietuvos Respublikos Seimo narys, Nepriklausomybės Akto signataras V.Andriukaitis. (Plojimai)
Seimo nario, Nepriklausomybės Akto signataro V.P.Andriukaičio kalba
V.P.ANDRIUKAITIS. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, pone Seimo Pirmininke, pone Prezidente, aukštieji svečiai, mielosios sesės ir broliai. Iš J.Marcinkevičiaus širdies išsiveržė gražus posmas: “Toli toli, seniai seniai, žali žali panemuniai”. Tie panemuniai, suteikę mums kalbą, būdą ir dvasią, subūrę mus į gražią šeimą, “prieš daugelį amžių sukūrusią Lietuvos valstybę”, čia, prie Nemuno, tie patys “panemuniai” mus vėl sukvietė šiandien iš visos Lietuvos į sostinę Vilnių minėti savo Tautai svarbaus dešimtmečio. Juk 1991metų sausio 13-oji vainikavo XX amžiaus mūsų tautos didžiausią troškimą.
Ar girdite: “Lietuva bus laisva, Lietuva bus laisva”?.. Ir įvyko! Juk po sausio 13-osios 1991 metų vasario 9-ąją trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų, turinčių aktyviąją rinkimų teisę, pasisakė už tai, “kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika”. 1991 metų vasario 9-ąją buvo žodis “būtų”, nors jis giliai širdyje 1991 metų sausio 13-ąją jau glūdėjo. Ačiū už tai beveik 4 milijonams laisvų Lietuvos piliečių, tą dieną pakartojusių šimtmečiais puoselėtą Lietuvos laisvės idealą, ačiū ir tiems garbingiausiems trylikai Sausio 13-osios tikrai laisvų Lietuvos piliečių, amžinai su mumis esančių, nes po jų aukos žodis “būtų” pavirto žodžiu “yra”.
Dabar pakartokime: ,,Teiginys “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas”. Mes visi visi, daugiau nei trys ketvirtadaliai, sudėjome savo troškimus į šį pamatą.
“Vienybė težydi” – pamatęs tai pasakytų garsusis varpininkas V.Kudirka. Greičiausiai dar kartą mums tai primintų. Nes tik visiems susivienijus ir gimsta pamatinis valstybės principas bei Tautiška giesmė. Ji vėl ir vėl atsikartoja tais nuostabiais laisvės pavidalais per tris paskutiniuosius šimtmečius, o ypač per XX, šiandien pasakytume – priešpaskutinįjį – amžių!
Prisiminkime: 1896-ųjų gegužės 1-oji – Vilniuje ištariama sparnuota idėja – “savistovi, demokratiška respublika”. 1905-aisiais – jau atsiranda ir Didysis Vilniaus Seimas. 1918-aisiais vėl Vilniuje vasario 16-ąją išsakome pasauliui labai aiškiai tiesą – Lietuvos Taryba “kaipo vienintelė Tautos atstovybė” atstato “nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje”.
Iš karto po to bus sunkūs keleri metai, išdainuoti mūsų savanorių: “viens žuvo Radvilišky, kitas – Širvintose, trečias – gelsvam pajūry”. Ir iškalti gražiais žodžiais broliškų kapų paminkluose ir mūsų širdyse.
Toliau – žemės reformomis, litu, kūrybiniu darbu, demokratišku ir nedemokratišku tautos reikalų tvarkymu, Dariaus ir Girėno skrydžiu pažymėtas trumpas, bet dėkingas tautos gyvenimo laikotarpis. Po to – vėl pasaulinis gaisras bei atsakas į jį – 1943-iųjų lapkričio 25-oji – Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto įsteigimas. Vėliau, 1949-ųjų vasario 16-ąją – Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio tarybos deklaracija čia, Lietuvoje, ir 1949-ųjų birželio 14-osios Lietuvių Charta tarp nublokštųjų brolių už vandenyno.
Būtinai tai prisiminkime, nes tik tuomet suprasime, kodėl atgimsta “Katedra”, “Mažvydas”, “Mindaugas”, kodėl “Barbora Radvilaitė” ir “Grasos namai” sutraukia minias giliai Tėvynės jausmus kartu išgyvenančių žmonių. Ir kaip į mūsų gyvenimą vėl sugrįžta “tas saldus žodis laisvė”, ir kas yra Romo Kalantos auka!
“Tėvyne, tu mano tėvyne, iš kur ir į kur Tu eini, kodėl Tu draskai man krūtinę ir ko tu taip ieškai many?”
Atsakymo į šį klausimą ieškos inteligentija, disidentai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, “Perspektyvos”, Helsinkio grupė, Lietuvos laisvės lyga ir 46 pabaltijiečių laiškas pasauliui 1979-ųjų rugpjūčio 23-iąją dėl Ribentropo-Molotovo pakto pasekmių likvidavimo. Drąsus laiškas, privertęs Europos Tarybą po daugelio metų priimti dokumentą dėl trijų Baltijos valstybių padėties.
Po to dar teks laukti, dirbti, tikėti, kilti ir kelti, o kartais – paprastai, liaudiškai, lietuviškai dainuoti, kad tie “žali žali panemuniai” skambėtų priesaku: “Yra šalis, kur upės teka”. Ir tuomet veržliai kaip Nemunas prasiverš Sąjūdis – 1988-ųjų birželio 3-iąją, vėliau – jo suvažiavimas, drąsiai paraginęs “Pabudome ir kelkimės”.
O 1989-ųjų vasario 16-ąją Kaune jau atkartosime – “nepriklausoma Lietuvos valstybė”. Ir tuomet seks gražūs tolimesni mūsų visų bendri žingsniai – 1989-ųjų lietuvių vienybės Gotlando komunikatas, Baltijos kelias, savarankiškosios LKP gimimas, 1990-ųjų vasario 7-osios LTSR AT nutarimas, panaikinęs 1940-ųjų metų deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į TSRS! Pagaliau 1990-ųjų kovo 11-oji! Mes esame!
Mes esame! Nepaisant savo praeities, nepaisant savo skirtingų įsitikinimų, užvertę ir palikę istorikams tyrinėti sąskaitų vieni kitiems suvedinėjimo akligatvį. Ir tik tuomet drąsiai pasitikę sausio 13-osios iššūkį.
Mes visi visi, stovėję visoje Lietuvoje tą šaltą sausio naktį po aukštu tautos amžinybės dangumi! Stiprūs, labai stiprūs, apdovanoti 12 brolių ir vienos sesės auka. Tapę gynėjais, bendražygiais, bendraminčiais. Tą naktį atgimę bendrai tikinčiųjų ir netikinčiųjų maldai, bendram karštam puodeliui arbatos, bendrai nuojautai, kad visas brutalios jėgos košmaras tuoj pasibaigs ir bus nugalėtas. Būtent tik tokie būdami mes nugalėjome. Būtent todėl mus rėmė mūsų draugai tiek kaimyninėse šalyse, tiek ir plačiajame pasaulyje. Ir tai pasitvirtino jau 1991-ųjų vasario 11-ąją – drąsioji Islandija, pripažinusi Lietuvos Respubliką, tapo pirmuoju pavasario vyturiu, atskridusiu iš taip geidžiamo demokratinio pasaulio po nelengvos sausio 13-osios.
Mes nugalėjome paskutiniajame XX amžiaus mūšyje dėl nepriklausomybės!
Mes visi šiek tiek dar kvepiame to mūšio paraku ir gyvaisiais liudijimais. Tame mūšyje vėl atgimė ir mūsų kariuomenė, ir mūsų savanoriai. Ačiū visiems mūsų gynėjams.
Mes nugalėjome ir esame laisvi! Tad sausio 13-oji – mūsų pergalės diena! Su pergale, mielieji! (Plojimai)
PIRMININKAS. Kalbės Nepriklausomybės Akto signataras, Signatarų klubo pirmininkas Z.Vaišvila. (Plojimai)
Nepriklausomybės Akto signataro, Signatarų klubo pirmininko Z.Vaišvilos kalba
Z.VAIŠVILA. Gerbiamieji susirinkusieji, leiskite pradėti nuo kreipinio į gerbiamus Lietuvos žmones.
Gerbiamasis Prezidente, Gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiami naujo Seimo nariai, Jūsų Ekscelencijos hierarchai, gerbiami svečiai, ponios ir ponai!
1990 metų kovo 11-ąją Lietuva pirmoji Baltijos valstybių gretoje žengė ryžtingą žingsnį – paskelbė Aktą dėl nepriklausomos valstybės atstatymo. Tai atsitiko vėlų sekmadienio vakarą šioje salėje, ir nebebuvo nei jėgų, nei laiko suskaičiuoti, kiek ir kieno lūkesčių, vilčių, troškimų ir širdies buvo sudėta į šią, pusę amžiaus puoselėtą, tautos viltį. Sunkiausia tuo metu atrodė patikėti, kad tai – jau faktas.
Tačiau priekyje lūkuriavo nežinia. Nežinia, kuri jau rytojaus dieną Maskvoje galėjo virsti dar vienu išbandymu Lietuvos valstybės istorijoje. Ir, patikėkite, mūsų, Aukščiausiosios Tarybos deputatų, apsisprendimas tą dieną buvo tikrai nelengvas.
Lietuvos dar laukė ilgas ir iki nevilties kankinantis kelias į atkurtos valstybės pripažinimą. Tarybinė imperija, nors ir silpstanti, tebebuvo imperija. Lietuvos pripažinimas buvo sprendžiamas ir Lietuvoje, ir Rytų-Vakarų santykių plotmėje.
1991 metų sausio 13-oji vargu ar buvo visiškai atsitiktinė data. Prisiminkime tuo metu prasidėjusią karo audrą Persų įlankoje. Kas iš mūsų tada galėjo atsakyti į kankinantį klausimą – ar nebus tai Maskvai patogus metas, ar neteks dar kartą Lietuvai skaudžiai mokėti už pasaulio didžiųjų politikos vingius ir kompromisus? Niekas.
Nuoširdžiausia mūsų padėka mažajai Islandijai, pirmajai nepabūgusiai TSRS ekonominių ir politinių sankcijų dėl Lietuvos Respublikos pripažinimo. Iki visuotinio mūsų pripažinimo parado po nepavykusio pučo Maskvoje buvo dar toloka.
Sausio 13-ąją, prieš 10 metų, lemiamą žodį tarė Lietuvos žmonės. Baltijos kelias buvo neįtikėtinas vieningumo ir siekių pademonstravimas, o sausio 13-oji buvo išbandymas. Deja, ir 13 žuvusiųjų, aibės sužeistųjų krauju.
Raginti, kviesti ar mokyti žmonių nereikėjo. Visi, kurie tuomet apgynė Lietuvą, darė tai kaip savaime aiškų dalyką. Žaibo greičiu aplink Aukščiausiąją Tarybą – Nepriklausomybės simbolį ir garantą – subėgo, suvažiavo žmonės, išdygo barikados ir sutvirtinimai, laužai. Vilniečiai aikštėje dalijosi su atvykusiais arbata, maistu, vargu ar kas skaičiavo pinigus. Užteko kelių valandų, kad pradėtų veikti radijas ir televizija Sitkūnuose, ryšį su pasauliu užmezgėme čia, ketvirtame užbarikaduotame Aukščiausiosios Tarybos aukšte, padedant trumpabangininkams.
Aukščiausioji Taryba nedelsiant, jau sausio 13-osios naktį, sudarė 8 asmenų Lietuvos Respublikos Laikinąją gynybos vadovybę, dabartinės Valstybės gynimo tarybos prototipą, vadovavusią (citata) ,,Lietuvos Respublikos (fizinės) karinės, politinės, informacinės ir kitokios gynybos veiksmams, kol TSR Sąjungos užpuolimas ir karas prieš Lietuvą nebus nutrauktas”. Rūmai buvo nedelsiant fortifikuoti, pilni savanorių, veikė Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrius, vadovaujamas A.Skučo, Krašto apsaugos Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabas, vadovaujamas J.Gečo, Vidaus reikalų ministerijos štabas, vadovaujamas L.Vasiliausko. Ir visus vienijo vienas tikslas.
Tos nemigo dienos atmintyje paliko ryškius pėdsakus. Tai ir ruso, dirbusio Ignalinos atominėje elektrinėje, skambutis žmonai Reginai, siūlant šeimai pasislėpti Sniečkuje – ten gal niekas neieškos; vienas kitas didelis patriotas, nusprendęs, kad jis naudingesnis bus ne čia, Aukščiausiojoje Taryboje, o kitur; nežmoniška įtampa laukiant naujų žinių ir dėl kvorumo buvimo ar nebuvimo (vadinasi, ir mūsų sprendimų teisėtumo ir spėjimo ar nespėjimo juos priimti), skaičiuojant atvykusius kolegas Aukščiausiosios Tarybos deputatus; nuoširdus nustebimas ir tikras tylus džiaugsmas matant atskubėjusius kairiuosius deputatus, kurių veide galėjai perskaityti tą pačią nežinią ir rūpestį; “Respublikos” dienraščio redaktorių V.Tomkų, atskubėjusį su pirmuoju bendru visų veikusių redakcijų leidiniu, atspausdintu po spaustuvių užgrobimo.
Sunkiausias darbas tuo metu buvo nieko nedaryti.
Tik geru žodžiu gali paminėti Aukščiausiosios Tarybos aparato ir Apsaugos skyriaus darbuotojus, atkurtos Krašto apsaugos sistemos pradininkus su A.Butkevičiumi priešakyje, prokuratūros ir saugumo darbuotojų apsisprendimą ir norą dirbti Lietuvai, absoliučios daugumos vidaus reikalų sistemos pareigūnų, kurie nežiūrint į dviprasmišką tarnybinę situaciją savo veiksmais patvirtino apsisprendimą tarnauti Lietuvai. Ir, žinoma, visi savanoriai – be ginklų ar ginkluoti kas ką turėjęs, bet apsisprendę viskam, pasiaukojamai ir tiksliai savo pareigą atlikę medikai, ryšininkai, suaugusieji ir vaikai, mūsų išeivija, amžinąją atilsį S.Lozoraitis, “Amerikos balsas” su R.Sakadolskiu, Sąjūdžio struktūros, E.Bičkausko komanda Maskvoje.
Gerbiamieji, ar atsimenate, kad, atrodo, 5 dienas tuo metu Lietuvoje neįregistruotas nė vienas kriminalinis nusikaltimas? Turbūt niekas neskaičiavo savo pinigų, laiko, netausojo sveikatos, o 13 – ir gyvybės.
Ir nebūtinai šis Lietuvos žmogus, lietuvis ar nelietuvis, turėjo būti čia, prie Aukščiausiosios Tarybos. Kas suskaičiuos, pasvers ar kitaip pamatuos kiekvieno Lietuvos ir ne Lietuvos žmogaus indėlį, kur jis tuo metu geografiškai bebūtų buvęs. 1991 m. vasario 9-ąją įvykęs referendumas – apklausa padėjo paskutinįjį tašką – daugiau kaip 90% balsų, tarusių “taip” Lietuvos nepriklausomybei, visiškai patvirtino, kad Kovo 11-oji – tai ne grupės avantiūristų naktinis, anot M.Gorbačiovo, darbas, o Lietuvos pasirinkimas.
Todėl nuoširdžiai norėtųsi visų Lietuvos žmonių ir jų gausių draugų, taip pat ir buvusioje TSRS, valią ir pasiaukojimą, pademonstruotus 1991-ųjų m. pradžioje, įvertinti vienu vieninteliu – pirmu, galbūt paskutiniu Sausio 13-osios medaliu, deramai įamžintu čia, Memoriale prie Aukščiausiosios Tarybos. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Kito kalbėtojo pavardę paskelbs Seimo Pirmininko pavaduotojas G.Steponavičius.
PIRMININKAS (G.STEPONAVIČIUS). Kalbės Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.Paulauskas. (Plojimai)
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko A.Paulausko kalba
A.PAULAUSKAS. Ekscelencija Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seime, gerbiamieji signatarai, ekscelencija vyskupe, mielieji svečiai, ponios ir ponai!
Pirmasis iškilmingas Seimo posėdis naujame šimtmetyje sušauktas Laisvės gynėjų dienos sukakčiai paminėti. Simbolinių prasmių galime atrasti ir daugiau – jos užkoduotos kiekvieno iš mūsų prisiminimuose, susijusiuose su lemtingais įvykiais.
Šiandien vis prisimenamas prieš dešimtmetį ant barikadų Vilniaus Gedimino prospekte, ties Nepriklausomybės aikštės riba atsiradęs užrašas: Lietuvos širdis. Manau, kad juo liko apibūdinta piliečių, laisvės gynėjų nuomonė apie valstybės santvarkos perspektyvą.
Tai ir yra simbolinis ženklas, kad tą pavadinimą suteikė iš esmės beginkliai žmonės, bet kupini ryžto apginti demokratiniu būdu, laisvai išrinktą ir teisėtą laisvės aktą paskelbusį parlamentą.
Kai prieš dešimt metų išaušo sausio 13-osios rytas, žinojome tiesą apie tragiškas aukas, bet žinojome ir tai, kad laisvė yra apginta. Jeigu ligi tol kas nors dar abejojo, kas nors dar galėjo būti susipainiojęs tarp dalinio suvereniteto, savarankiškumo sąvokų, jau turėjo žinoti: mūsų nepriklausomybė įtvirtinta ir įvertinta pasaulyje kaip negrįžtamas procesas.
Pasaulis pamatė, kad Lietuvos laisvė gali būti atimta tik nežmoniška prievarta.
Žinoma, laisvė atiteko ir tiems, kurie gal tą naktį ir miegojo, o gal tiesiog prasėdėjo su baimės ir nežinomybės jausmu namų tamsoje. Vis dėlto minties tiltu persikeldami iš anos sausio tryliktosios į šią dieną mes pajėgūs suvokti, kad aukų ir pasiaukojimo ženklo nepavyks perkopti niekam.
Prie svarbiausių objektų budėję visų Lietuvoje gyvenančių tautybių piliečiai savo valstybės ateitį pirmiausia siejo su tuo centru, kuriam delegavo teisę paskelbti nepriklausomybę ir teisę leisti naujus įstatymus. Sulig tokio centrinio vaidmens suteikimu Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui mes galėtume pastebėti ir kitą ženklą: prasidėjo naujas visuomenės brandos etapas, pats sudėtingiausias ir skaudžiausias.
Parlamentas turėjo tapti naujos įstatymų leidybos ir teisėkūros institucija.
Jeigu mes šiandien sulig šiuo minėjimu užversime naujosios istorijos puslapį iki kitos sukakties – taip, kaip užvėrėme praėjusio lemtingo šimtmečio duris, tarsi nė nepajutę amžių ir kartų kaitos, – tai vėl tempsime politinių ir ekonominių klaidų kuprinę, pamiršdami įsipareigojimus – ir žuvusiesiems, ir praradusiems sveikatą, ir taip pat ateities kartai.
Čia, šioje istorinėje salėje, yra buvusieji ir nauji Tautos atstovai – vieni balsavo už Kovo 11-osios aktą, kiti budėjo prie šių rūmų, statė lig šiol nepažįstamą statybinį kūrinį – barikadas.
Tad ne laikas, kuris gal tik vaikui atrodo labai ilgas, bet dešimtmečio patirtis verčia prabilti, kad tikrosios barikados, kurių fragmentas yra prie Seimo rūmų, yra ir visada bus vertingesnės už tariamas. Visuomenės brandumo raidoje sutelpa ne tik politinių sprendimų pagrįstumas, bet ir mentaliteto kaita, įsiklausymas į rytdieną.
Tikriausiai pasakydami apie naujos Lietuvos įstatymų leidybos tradiciją kaip apie vis dar kuriamą, būsime teisūs, nes užuot sparčiau tardamiesi ir taisydami klaidas, būname įpainiojami į ginčus dėl Seimo statuto taikymo procedūros, veliamės į nevaisingas primetamas diskusijas dėl strateginių valstybės užsienio politikos tikslų, kurie yra aiškūs ir dar aname šimtmetyje apibrėžti – tai integracija į Europos Sąjungą ir Šiaurės Atlanto Aljansą. Kam kelti iš ano amžiaus tai, kas jau ne tik politologams neįdomu, bet ir istorikams aišku?
Manau, kad nepriklausomybė mūsų sąmonėje turi sietis ne vien su praeitimi, bet ir su gerovės kūrimo tikslais, naujame amžiuje dairantis ne į tai, "kaip ten buvo tarpukariu", o juo labiau – ką paveldėjome iš sovietmečio.
Esu įsitikinęs, kad problemų pateisinimas "pereinamuoju laikotarpiu" sulig naujosios kartos politikų atėjimu turi išnykti, o kartu ir tie, kuriems jis suteikia progų tik kritikuoti arba tik vaidinti gelbėtojus. Racionalūs ekonominiai sprendimai, pagrįsti įstatymų leidybos nuoseklumu, iniciatyvomis, nulemtomis valstybinio intereso, karjeros pateisinimas ne pragmatiniais, bet valstybės naudos interesais turėtų charakterizuoti mūsų būsimus politinius veiksmus.
Parlamentinio darbo pradžioje slystelėjome ties vienu kitu biurokratinio veiksmo barjeru. Taip pat juntame, kad nei visuomenė, nei jos tarpininkas – žiniasklaida jau neturi kantrybės nekritikuoti. Pernelyg daug nusivylimo susikaupė, kurį galime ištaisyti rūpindamiesi ne formaliais įvaizdžio aspektais, bet iš esmės taisydami, o vėliau tobulindami padėtį, kad parlamentas susigrąžintų kur kas daugiau gyventojų pasitikėjimo.
Juk mūsų valstybės organizme, kaip tai numato Konstitucija, Seimas iš tikrųjų atlieka širdies vaidmenį. Jis turėtų tapti tokiu įstatymų leidybos centru, kuris užtikrintų šalyje tvarką ir stabilumą, centru, kuris charakterizuotų valdžios pagarbą ir atsakomybę, rinkėjų išmintį. Gal tuomet pranyks nusiskundimai, jog parlamentas "trukdo", "neleidžia", "stabdo"…
Sveikinu šio iškilmingo posėdžio dalyvius su Laisvės gynėjų diena. Nuoširdžiai dėkoju Valstybinės Sausio 13-osios dešimtmečio paminėjimo komisijos nariams ir ypač jos vadovui, buvusiam Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui profesoriui Vytautui Landsbergiui už gražių renginių programos koordinavimą.
Linkiu geros kloties visiems, stebintiems šį posėdį, kad nauja prasminga sukaktis būtų linksmesnė. Linkiu optimizmo mūsų rinkėjams ir sau – jų pasitikėjimo.
Dėkoju visiems kalbėjusiems šiame posėdyje už prisiminimus ir tas svarbias pastabas, kuriomis būtų galima pasinaudoti žvelgiant į ateitį. Dėkoju Lenkijos Senato Maršalkai A.Grześkowiak. Mes prisimename daugelio užsienio valstybių paprastų piliečių paramą dar ligi to meto, kai prasidėjo nauja oficiali mūsų valstybingumo pripažinimo demonstracija.
Linkiu visiems Lietuvos Seimo svečiams parsivežti geriausių įspūdžių iš mūsų sukakties minėjimo renginių ir įsitikinimo Lietuvos optimistiniu nusiteikimu.
Tegu išvakarėse prie Seimo liepsnoję laužai ir jaunimo dainos ateityje tampa tikru pergalės ženklu, kai su pasididžiavimu konstatuosime ekonomikos plėtrą ir žmonių gerovę.
Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Skelbiu iškilmingą posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, baigtą.