|
|
|
2000 10 16 Nr. P-2921(2) Vilnius |
||
|
Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo projektas
|
|
|
Alternatyvių projektų Teisės departamente negauta.
Vertinant projektą juridinės technikos požiūriu ir jo santykį su galiojančiais įstatymais, galima būtų pateikti kai kurių pastabų ir pasiūlymų:
1. Projekto 1 straipsnyje išdėstytoje naujoje redakcijoje teikiamas įstatymo pavadinimas “Lietuvos Respublikos saugos ir sveikatos darbe įstatymas”, tačiau projekto nuostatose( 3, 13 ir kituose straipsniuose) įvardijama darbuotojų sauga ir sveikata darbe, todėl reikėtų atitinkamai patikslinti ir įstatymo pavadinimą. Be to, projekto tekstas turėtų būti suredaguotas redaktorių.
2. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje pateiktas “nelaimingo atsitikimo darbe” apibrėžimas skiriasi nuo apibrėžimo, pateikto Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje ir 6 straipsnio 1 dalyje, todėl, siekiant išvengti galimų nesklandumų taikant abiejų įstatymų nuostatas ateityje, reikėtų arba projekto nuostatas suderinti su nurodytomis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, arba teikti pastarojo įstatymo pakeitimą.
3. Pagal keičiamo įstatymo 2 straipsnio 15 dalį nelaimingu atsitikimu pakeliui iš darbo arba į darbą pripažįstami tik įvykiai, įvykę darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbovietės ir darbuotojo gyvenamosios vietos, vietos , esančios ne darbovietėje, kurioje darbuotojas gauna darbo užmokestį ( pastarosios nuostatos turinys taip pat nelabai aiškus), vietos ne įmonės teritorijoje, kur darbuotojas gali būti pietų pertraukos metu. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte tokių apribojimų nenumatyta, todėl būtina nurodytas nuostatas suvienodinti.
4. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 23 dalies nuostatą galima būtų pasiūlyti papildyti kaip darbo laiką įvardijant ir pertraukas darbe, kurios pagal šį įstatymą įskaitomos į darbo laiką.
5. Iš keičiamo įstatymo 2 straipsnio 27 dalies reikėtų išbraukti perteklinius žodžius “į tą pačią darbo vietą, kad atliktų savo kasdieninį darbą”, nes šios aplinkybės nesusijusios su darbo pamainingumu. Minėtos aplinkybės – normų, reglamentuojančių darbo vietos pakeitimą ir perkėlimą į kitą darbą, reguliavimo dalykas.
6. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje pateiktas siūlymas visiems suprantamą ir tradiciškai vartojamą sąvoka “žindanti motina ( moteris)” pakeisti sąvoka “krūtimi maitinanti kūdikį moteris”. Toks siūlymas abejotinas ir dėl to, kad kituose teisės norminiuose aktuose , reguliuojančiuose panašius visuomeninius santykius, lieka sąvoka “žindanti motina ( moteris)”, todėl gali kilti įvairių nesusipratimų, taikant teisės normas praktikoje.
7. Keičiamo įstatymo 14 straipsnyje numatyta, kad “jeigu įmonėje nėra saugos ir sveikatos darbe specialistų, darbdavys samdo saugos ir sveikatos darbe tarnybą” ( pabr. mūsų). Kitose šio straipsnio dalyse taip pat rašoma apie pasamdytų specialistų pareigas. Reikėtų aiškiai apibrėžti samdomos tarnybos ir pasamdytų specialistų teisinę padėtį, nes nei darbo, nei civilinė teisė nereglamentuoja samdos sutarčių, todėl neaišku, apie kokius teisinius santykius čia kalbama.
8. Keičiamo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostata kelia abejonių, nes pagal ją atleidžiant komiteto narį ir už darbo drausmės pažeidimus reikalingas komiteto narių pritarimas. Be to, neaiški pritarimo ar nepritarimo procedūra ( “ tarp jų nepritariant daugumai darbuotojų atstovų” ( pabr. mūsų)).
9. Keičiamo įstatymo 35 straipsnio 4 punkto nuostatos galima būtų pasiūlyti atsisakyti kaip perteklinės, nes tokio turinio nuostata yra numatyta darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 6 punkte, pagal kurį atleisti iš darbo už pakartotinį darbo drausmės pažeidimą leidžiama nepriklausomai nuo to, už kokį pažeidimą darbuotojas prieš tai buvo baustas.
10. Keičiamo įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbo dienos trukmė nustatoma kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti, tačiau pagal 50 straipsnio 1 dalies 1 punktą ta pati pertrauka yra poilsio rūšis.
11. Pagal keičiamo įstatymo 44 straipsnio 1 dalį “įvedus suminę darbo laiko apskaitą, privalo būti garantuota, kad vidutinė maksimali savaitės darbo laiko trukmė per keturių mėnesių suminės darbo laiko apskaitos laikotarpį neviršytų 48 valandų per savaitę ir 12 valandų per darbo dieną”. Be to, šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, jeigu per kalendorinį mėnesį viršijamas nustatytas normalus darbo laikas, darbuotojams per mėnesį privalo būti suteikiamas tokios trukmės poilsio laikas, kiek buvo viršytas normalus darbo laikas. Tačiau nei šiame, nei kituose projekto straipsniuose nenumatyta, kaip darbuotojas galėtų apginti šiose normose numatytas teises, jei darbdavys jas pažeistų
12. Keičiamo įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje išvardyti atvejai, kai darbdavys turi teisę organizuoti viršvalandinius darbus. Tačiau to paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad tokią teisę darbdavys turi ir kitais atvejais, gavęs darbuotojo sutikimą ( jeigu įmonėje nėra kolektyvinės sutarties, net nereikalaujama, kad toks sutikimas būtų duotas raštu). Tokia norma praktiškai gali blokuoti 48 straipsnio 3 dalyje numatytus viršvalandinių darbų apribojimus ir tai reikštų, kad atsisakoma nuostatos, jog viršvalandiniai darbai iš principo yra draudžiami ir galimi tik įstatyme numatytais atvejais.
13. Keičiamo įstatymo 58 straipsnio 2, 4 ir 5 dalys turėtų būti suderintos su Darbo sutarties įstatymo 4 straipsniu, nes Darbo sutarties įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta žemiausia amžiaus riba, kai asmuo gali būti priimtas į darbą – 14 metų, o nurodytos keičiamo įstatymo 58 straipsnio nuostatos tokios ribos nenumato.
14. Projekto tekste daug nenorminio pobūdžio nuostatų bei sąvokų, pvz. keičiamo įstatymo 13 straipsnyje – “ su darbu susijusiais aspektais”, 15 straipsnyje – “ pasižyminčių didesne profesine rizika” ir pan.
Teisės departamento vyresn.konsultantė J.Andriuškevičiūtė
Teisės departamento vyresn.konsultantė J.Meškienė
Teisės departamento direktorius K.Virketis