Lietuvos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės
Sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo
AIŠKINAMASIS RAŠTAS
Sutartį dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo tarp Lietuvos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės 1999 metų birželio 16 dieną Vilniuje pasirašė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras A.Saudargas ir Nyderlandų Karalystės užsienio prekybos ministras G.Ybema.
Dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys sudaromos remiantis tipiniu Lietuvos Respublikos šios Sutarties projektu, kuris buvo paruoštas remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) ir Jungtinių Tautų dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties modeliais, OECD ekspertų pastabomis bei atsižvelgiant į Užsienio reikalų ministerijos ir Teisingumo ministerijos pastabas.
Šiuo metu taikoma devyniolika dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių: su Airija, Baltarusijos Respublika, Čekijos Respublika, Danijos Karalyste, Estijos Respublika, Italijos Respublika, Islandijos Respublika, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Kanada, Kazachstano Respublika, Kinijos Liaudies Respublika, Latvijos Respublika, Lenkijos Respublika, Moldovos Respublika, Norvegijos Karalyste, Suomijos Respublika, Švedijos Karalyste, Ukraina ir Vokietijos Federacine Respublika.
1997 metų lapkričio 4 dieną Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį su Prancūzijos Respublika, 1999 metų liepos 8 dieną - sutartis su Belgijos Karalyste ir Turkijos Respublika. Šios sutartys įsigalios, kai atitinkamos užsienio valstybės įvykdys procedūras, kurios pagal jų vidaus įstatymus reikalingos šioms sutartims įsigalioti, ir apsikeis su Lietuva notomis arba ratifikaciniais raštais. 1999 metų birželio 29 dieną pasirašyta sutartis su Rusijos Federacija. Šiuo metu ruošiami šiai sutarčiai ratifikuoti Lietuvos Respublikos Seime reikalingi dokumentai. Tokių sutarčių sudarymas atitinka normalaus tarpvalstybinio bendradarbiavimo praktiką, stiprina ekonominius ryšius bei leidžia palaikyti gerus tarpusavio santykius.
Dvišalių dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo sutarčių pagrindiniai tikslai yra šie:
1) panaikinti tarptautinį dvigubą apmokestinimą, t.y. tokį apmokestinimą, kai abi valstybės pagal savo vidaus įstatymus gali apmokestinti tą patį mokesčių mokėtoją už tas pačias pajamas per tą patį laikotarpį. Toks apmokestinimas žlugdo pasikeitimą prekėmis ir paslaugomis tarp valstybių, trukdo judėti technologijoms ir žmonėms, t.y. trukdo vystytis tokių valstybių ekonominiam bendradarbiavimui;
2) užkirsti kelią fiskaliniams pažeidimams ir mokesčių nemokėjimui, ko galima pasiekti susitariančiųjų valstybių kompetentingiems asmenims keičiantis informacija;
3) paskirstyti apmokestinimo teises tarp susitariančiųjų valstybių, t.y. kai kurios sutarčių nuostatos apriboja valstybės teises apmokestinti tam tikras pajamų rūšis, pavyzdžiui, dividendams jų susidarymo valstybėje gali būti taikomas ne didesnis negu sutartyje nustatytas tarifas;
4) išvengti mokesčių diskriminacijos, t.y. valstybė įsipareigoja taikyti ne mažiau palankų apmokestinimo režimą visiems mokesčių mokėtojams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra, ar nėra jos piliečiai arba jos įmonės.
Lietuvos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės sutartį dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo sudaro trisdešimt keturi straipsniai, kurie suskirstyti į septynias dalis:
I. Sutarties taikymo sritis.
II. Definicijos.
III. Pajamų apmokestinimas.
IV. Kapitalo apmokestinimas.
V. Dvigubo apmokestinimo panaikinimas.
VI Specialiosios nuostatos.
VII. Baigiamosios nuostatos.
Sutarties pabaigoje kaip neatskiriama sutarties dalis yra protokolas.
Sutarties I dalis apima sutarties 1 (Asmenys, kuriems taikoma sutartis) ir 2 (Mokesčiai, kuriems taikoma sutartis) straipsnius.
1 straipsnyje įvardijami asmenys, kuriems taikoma sutartis (tiems, kurie yra vienos arba abiejų susitariančiųjų valstybių rezidentai).
2 straipsnyje nurodoma, kokiems kiekvienos valstybės mokesčiams taikoma sutartis (Lietuvos atveju - tai juridinių asmenų pelno mokestis, fizinių asmenų pajamų mokestis, palūkanos už valstybinio kapitalo naudojimą; Nyderlandų atveju – pajamų mokestis, mokestis nuo darbo užmokesčio, kompanijų mokestis, dividendų mokestis ir kapitalo mokestis). Be to, šiame straipsnyje yra nuostata, leidžianti ateityje pakeisti ar papildyti mokesčių, kuriems taikoma sutartis, sąrašą naujai įvestais identiškais ar panašiais mokesčiais.
II dalis apima 3 (Bendros definicijos), 4 (Rezidentas) ir 5 (Nuolatinė buveinė) straipsnius. Šioje dalyje apibrėžiamos sutartyje naudojamos sąvokos.
Bendrų definicijų straipsnyje pateikiami susitariančiųjų valstybių geografiniai apibrėžimai, apibrėžiamos tokios sąvokos, kaip "susitariančioji valstybė", "asmuo", "kompanija", "susitariančiosios valstybės įmonė", "tarptautiniai pervežimai", “nacionalas”, "kompetentingas asmuo". Čia neapibrėžtoms sąvokoms, jeigu sutarties kontekstas nereikalauja kitaip, suteikiama tokia reikšmė, kokią jos turi pagal valstybės vidaus įstatymus.
4 straipsnio nuostatos apibrėžia sutarties tikslams naudojamą rezidento sąvoką. Sutartyje ši sąvoka reiškia asmenį, kuris toje valstybėje apmokestinamas jo nuolatinės gyvenamosios vietos, buvimo vietos, vadovybės buvimo vietos, inkorporacijos vietos ar kito panašaus požymio pagrindu. Jeigu asmuo pagal šiuos požymius gali būti abiejų susitariančiųjų valstybių rezidentas, tai sutartyje numatytos taisyklės, leidžiančios šią problemą išspręsti.
Nuolatinė buveinė apibrėžiama kaip pastovi komercinės-ūkinės veiklos vieta, per kurią vykdoma visa įmonės veikla arba jos dalis. 5 straipsnyje išvardijami kai kurie šiai buveinei priskiriami objektai: vadovybės buvimo vieta, filialas, įstaiga, gamykla, dirbtuvė, kasykla, naftos ar dujų gręžinys, bet kokia kita gamtinių išteklių gavybos vieta. Statybos teritorija, statybos ar įrangos objektas ir su tuo susijusi ir šioje teritorijoje ar objekte vykdoma priežiūros ar konsultacinė veikla taip pat yra nuolatinė buveinė, jeigu visa tai egzistuoja ilgiau negu devynis mėnesius. Šiame straipsnyje nurodomos ir išimtys, kas nesudaro nuolatinės buveinės.
III dalis yra didžiausia. Ji apima tuos sutarties straipsnius, kurie suteikia teisę apmokestinti atskiras pajamų rūšis arba toje valstybėje, kurios rezidentas yra pajamas gaunantis asmuo, arba toje valstybėje, kurioje šios pajamos susidaro. Tai straipsniai:
- 6 (Pajamos iš nekilnojamojo turto),
- 7 (Komercinės-ūkinės veiklos pelnas),
- 8 (Jūrų laivininkystė ir oro transportas),
- 9 (Asocijuotos įmonės),
- 10 (Dividendai),
- 11 (Palūkanos),
- 12 (Atlyginimai už nuosavybės teisių perleidimą),
- 13 (Kapitalo prieaugio pajamos),
- 14 (Individuali savarankiška veikla),
- 15 (Veikla, susijusi su darbo santykiais),
- 16 (Direktorių atlyginimai),
- 17 (Artistai ir sportininkai),
- 18 (Pensijos, rentos ir socialinės išmokos),
- 19 (Valstybinė tarnyba),
- 20 (Profesoriai ir mokytojai),
- 21 (Studentai),
- 22 (Kitos pajamos).
Pirmumo teisė apmokestinant bet kokias iš nekilnojamojo turto gaunamas pajamas suteikiama tai valstybei, kurioje tas nekilnojamasis turtas yra. Sutartis neapriboja šios valstybės vidaus įstatymuose nustatyto tokioms pajamoms taikomo mokesčio tarifo.
Vienos valstybės įmonės komercinės-ūkinės veiklos pelnas gali būti apmokestinamas kitoje valstybėje tik tada, jeigu ta įmonė toje kitoje valstybėje turi nuolatinę buveinę. Tokiu atveju apmokestinamas tik toks pelnas, kuris priskiriamas tai nuolatinei buveinei.
Jūrų laivininkystės ir oro transporto įmonių pelnas apmokestinamas tik įmonės rezidencijos valstybėje.
Asocijuotų įmonių straipsnyje sutartis numato taisykles, kurios gali būti taikomos koreguojant įmonių apmokestinamąjį pelną, kai vienos valstybės įmonė yra susijusi su kitos valstybės įmone.
Dividendai, kuriuos vienos valstybės rezidentas moka kitos valstybės rezidentui, gali būti apmokestinti toje kitoje valstybėje, tačiau tokie dividendai gali būti apmokestinti ir jų susidarymo valstybėje, bet toks mokestis negali viršyti 5 procentų bendros dividendų sumos, jeigu faktiškasis tokių dividendų savininkas yra įmonė, kuriai priklauso ne mažiau kaip 25 proc. dividendus mokančios įmonės kapitalo, ir 15 procentų kitais atvejais.
Palūkanos, susidarančios vienoje valstybėje ir mokamos kitos valstybės rezidentui, gali būti apmokestinamos toje kitoje valstybėje, tačiau tokios palūkanos gali būti apmokestinamos ir jų susidarymo valstybėje, bet toks mokestis negali viršyti 10 procentų bendros palūkanų sumos. Numatyti ir atvejai, kuriems esant išmokamos palūkanos atleidžiamos nuo mokesčio, t.y. palūkanos, kurios mokamos kitai valstybei, jos politiniam padaliniui, vietos valdžiai, centriniam bankui, arba finansinei institucijai, nuosavybės teise priklausančiai tokiai vyriausybei, politiniam padaliniui ar vietos valdžiai, arba jų kontroliuojamai, taip pat palūkanos, gaunamos už tokios vyriausybės, padalinio, valdžios ar institucijos garantuotą paskolą, ir kita.
Atlyginimai už nuosavybės teisių perleidimą, susidarantys vienoje valstybėje ir mokami kitos valstybės rezidentui, gali būti apmokestinti toje kitoje valstybėje, tačiau tokie atlyginimai už nuosavybės teisių perleidimą gali būti apmokestinti ir jų susidarymo valstybėje, bet toks mokestis negali viršyti 5 procentų bendros atlyginimų už nuosavybės teisių perleidimą sumos, mokamos už gamybinių, prekybinių ar mokslinių įrengimų naudojimą, ir 10 procentų bendros atlyginimų už nuosavybės teisių perleidimą sumos visais kitais atvejais.
Teisė apmokestinti kapitalo prieaugio pajamas, gaunamas perleidžiant nekilnojamąjį turtą arba turtą, kuris priskiriamas nuolatinei buveinei ar nuolatinei veiklavietei, vienos valstybės rezidento turimai kitoje valstybėje, pirmiausia suteikiama tai valstybei, kurioje tas turtas yra. Teisė apmokestinti kapitalo prieaugio pajamas, gaunamas vienos valstybės rezidentui perleidžiant akcijas kitos valstybės rezidentui, pirmiausia suteikiama tai valstybei, kurioje yra toms akcijoms tenkantis nekilnojamasis turtas. Kitais atvejais pajamos iš turto perleidimo apmokestinamos tik toje valstybėje, kurios rezidentas yra turtą perleidęs asmuo.
Už fizinio asmens individualią savarankišką veiklą gaunamos pajamos apmokestinamos toje valstybėje, kurios rezidentas yra tokia veikla užsiimantis asmuo, išskyrus atvejus, kai jis kitoje valstybėje turi nuolatinę veiklavietę, tada tokios pajamos gali būti apmokestinamos ir toje kitoje valstybėje, tačiau tik ta jų dalis, kuri priskiriama tai nuolatinei veiklavietei. Jeigu toks fizinis asmuo neturi nuolatinės veiklavietės, bet kitoje valstybėje užsiima individualia savarankiška veikla ir išbūna toje kitoje valstybėje bet kuriuo dvylikos mėnesių laikotarpiu ištisai arba su pertraukomis ilgiau kaip 183 dienas, taip jis laikomas toje kitoje valstybėje turinčiu nuolatinę veiklavietę.
Fizinio asmens už samdomą darbą gaunamos algos, darbo užmokestis ir kiti atlyginimai apmokestinami toje valstybėje, kurios rezidentas yra jas gaunantis asmuo, išskyrus atvejus, kai toks darbas atliekamas kitoje valstybėje - tada už jį gaunamos pajamos gali būti apmokestinamos ir toje kitoje valstybėje.
Direktorių atlyginimai ir kiti panašūs atlyginimai, kuriuos vienos valstybės rezidentas gauna kaip kompanijos, kitos valstybės rezidentės, direktorių valdybos ar panašaus jos organo narys, gali būti apmokestinami toje valstybėje, kurios rezidentė ta kompanija yra.
Artistų ir sportininkų pajamos, kurias jie gauna už savo kaip artistų ar sportininkų veiklą kitoje valstybėje, gali būti apmokestinami toje kitoje valstybėje. Tačiau, jeigu pati valstybė iš savo fondų finansuoja artisto ar sportininko vizitą į kitą valstybę, tai tokio artisto ar sportininko gaunamos pajamos apmokestinamos toje valstybėje.
Už praeityje dirbtą samdomą darbą gaunamos pensijos apmokestinamos tik jų gavėjo rezidencijos valstybėje. Teisė apmokestinti pagal socialinės apsaugos įstatymus mokamas išmokas suteikiama jas išmokančiai valstybei.
Atlyginimai už valstybinę tarnybą, taip pat už tokią tarnybą gaunamos pensijos paprastai apmokestinamos tik toje valstybėje, kuri juos išmoka.
Fizinių asmenų, vienos valstybės rezidentų, atvykusių į kitą valstybę mokytis arba atlikti tiriamojo darbo, gaunamas atlyginimas už tokį mokymą ar tiriamąjį darbą dvejų metų laikotarpiu atleidžiamos nuo mokesčių toje kitoje valstybėje.
Studentų, mokinių ar praktikantų gaunamos pajamos, skirtos jų pragyvenimui, mokslui ar stažuotei, neapmokestinamos toje valstybėje, kurioje jie mokosi su sąlyga, kad tokios pajamos gaunamos iš šaltinių, esančių už tos valstybės ribų.
Kitos pajamų rūšys, nenumatytos atskiruose sutarties straipsniuose, apmokestinamos tik jų gavėjo rezidencijos valstybėje.
IV dalį sudaro tik vienas straipsnis – 23 (Kapitalas).
Kapitalas, sudarytas iš nekilnojamojo turto, kurį vienos valstybės rezidentas turi kitoje valstybėje, arba iš kilnojamojo turto, priskiriamo nuolatinei buveinei ar nuolatinei veiklavietei, kurią toks rezidentas turi kitoje valstybėje, gali būti apmokestinamas toje kitoje valstybėje.
V dalį sudaro tik vienas straipsnis - 24 (Dvigubo apmokestinimo panaikinimas).
Dvigubas apmokestinimas Lietuvos atveju panaikinamas taikant kredito metodą, t.y. kai Lietuvos rezidentas gauna pajamų arba turi kapitalo, kurie, remiantis šios sutarties nuostatomis, gali būti apmokestinti Nyderlanduose, tai Lietuva leidžia iš tokio rezidento pajamų ar kapitalo mokesčio atimti sumą, lygią Nyderlanduose sumokėtam šių pajamų ar kapitalo mokesčiui.
Nyderlandų atveju panaikinant dvigubą apmokestinimą vienoms pajamų rūšims taikomas atleidimo, kitoms pajamų rūšims - kredito metodas.
VI dalis apima tokius specialius sutarties straipsnius:
- 25 (Veikla kontinentiniame šelfe),
- 26 (Nediskriminacija),
- 27 (Abipusio susitarimo procedūra),
- 28 (Keitimasis informacija),
- 29 (Pagalba renkant mokesčius),
- 30 (28 ir 29 straipsnių apribojimas),
- 31(Diplomatiniai agentai ir konsuliniai tarnautojai) ir
- 32 (Teritorijos išplėtimas).
Pajamos, gautos už veiklą kontinentiniame šelfe, apmokestinamos pagal atitinkamo straipsnio nuostatas, neatsižvelgiant į kitus sutarties straipsnius.
Nediskriminacijos straipsnio nuostatos skirtos mokesčių diskriminacijos problemai spręsti.
Abipusio susitarimo procedūros straipsnio nuostatos numato procedūrą, pagal kurią abiejų valstybių kompetentingi asmenys sprendžia sunkumus, kylančius taikant ar aiškinant sutartį.
Keitimosi informacija straipsnio nuostatos leidžia abiejų valstybių kompetentingiems asmenims keistis informacija, kuri reikalinga įgyvendinant šios sutarties nuostatas.
Pagalba renkant mokesčius straipsnio nuostatos įpareigoja susitariančiąsias valstybes padėti viena kitai rinkti mokesčius.
Diplomatinių agentų ir konsulinių tarnautojų straipsnio nuostatose nurodoma, kad sutartis nekeičia šių darbuotojų mokestinių privilegijų, nustatomų remiantis bendrais tarptautinės teisės principais.
Ši sutartis gali būti taikoma ir Nyderlandų Antiluose arba Aruboje, jeigu apie tai susitariama notose, kuriomis apsikeičiama diplomatiniais kanalais.
VII dalis apima du paskutiniuosius sutarties straipsnius - 33 (Įsigaliojimas) ir 34 (Nutraukimas) - kuriuose nurodoma, kada sutartis įsigalioja, kada pradeda taikyti ir kaip ji gali būti nutraukta.
Sutartis įsigalioja trisdešimtąją dieną po to, kai kiekvienos valstybės vyriausybės raštu praneša viena kitai, kad konstituciniai reikalavimai, reikalingi sutarties įsigaliojimui, jų valstybėse įvykdyti. Sutarties nuostatos taikomos mokesčiams, išskaitomiems prie pajamų susidarymo šaltinio - nuo po įsigaliojimo einančių kalendorinių metų sausio pirmos dienos, o kitų mokesčių atveju - mokestiniams metams, kurie prasideda nuo po įsigaliojimo einančių kalendorinių metų sausio pirmos dienos.
Kiekviena valstybė gali nutraukti sutartį diplomatiniais kanalais pranešdama apie nutraukimą mažiausiai prieš šešis mėnesius iki bet kurių kalendorinių metų pabaigos.
Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 1 dalies 6 punktu bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 7 straipsnio 1 paragrafo 6 punktu, ši sutartis, kaip ilgalaikė ekonominė sutartis, turi būti ratifikuota Lietuvos Respublikos Seime.
A.Šveistienė, tel. 687857