LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS vandens ĮSTATYMO NR. VIII-474 3 IR 18 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO
ĮSTATYMO PROJEKTO
2021-11-18 Nr. XIVP-1111
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Projekto 1 straipsniu siūloma papildyti įstatymo 3 straipsnį nauja 1 dalimi ir nustatyti, jog „Buitinės nuotekos – nuotekos, kurios susidaro namų ūkyje naudojant vandenį buitiniams poreikiams. Prie buitinių nuotekų priskiriamos ir nuotekos, susidarančios naudojant vandenį įmonių, įstaigų, organizacijų darbuotojų buitiniams poreikiams, jeigu jos surenkamos ir išleidžiamos atskirai nuo kitų objekte susidarančių nuotekų“. Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Atkreipiame dėmesį, jog Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 20 dalyje, reguliuojant individualų nuotekų tvarkymą kalbama apie namų ūkio nuotekas arba apie nuotekas, susidarančias vykdant ūkinę komercinę veiklą. Todėl manytina, kad ir siūlomame keisti įstatyme turėtų būti apibrėžiama sąvoka „namų ūkio nuotekos“, o ne „buitinės nuotekos“. Kartu pastebėtina, kad kelia abejonių, jog buitinėms nuotekoms siūloma priskirti ir nuotekas, susidarančias naudojant vandenį įmonių, įstaigų, organizacijų darbuotojų buitiniams poreikiams. Pažymėtina, kad įmonės, įstaigos ir organizacijos gali turėti labai įvairų kiekį darbuotojų, todėl pagal projekto 2 straipsniu siūlomas nuostatas, kai darbuotojų būtų itin daug, į gamtinę aplinką galimai būtų išleidžiami dideli kiekiai prioritetinių medžiagų. Todėl svarstytina, ar įmonių, įstaigų ir organizacijų nuotekos turėtų būti priskiriamos prie buitinių nuotekų, ar tokioms nuotekoms, atsižvelgiant į galimą didelį jų mastą, apskritai turėtų ir galėtų būti taikomas toks pats teisinis režimas kaip ir namų ūkiuose susidarančioms nuotekoms, ar toks siūlomas reguliavimas dera su įstatymo tikslais.
Be to, pastebėtina, jog įstatymo 3 straipsnis jau turi 1 dalį, todėl siekiant straipsnį papildyti nauja 1 dalimi, visos kitos straipsnio dalys turėtų būti pernumeruotos, nes priešingu atveju straipsnis turėtų dvi pirmąsias dalis.
2. Projekto 2 straipsniu siūloma nustatyti, kad asmenims, išleidžiantiems į gamtinę aplinką buitines nuotekas, kuriose yra prioritetinių medžiagų, kurių išleidimas turi būti nuosekliai nutrauktas (neatsižvelgiant į išleidžiamų prioritetinių medžiagų kiekį), taip pat kuriose prioritetinių medžiagų, kurių išleidimas turi būti mažinamas, koncentracija yra lygi arba didesnė už aplinkos ministro nustatytą ribinės koncentracijos į gamtinę aplinką vertę, nebūtų taikomas reikalavimas turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą. Siūlymas diskutuotinas.
Atkreiptinas dėmesys, kad galiojantis teisinis reguliavimas yra suderintas su Europos Sąjungos teise, tačiau prie projekto nėra pateikta atitikties lentelė, kaip tai nustatyta Seimo statuto 135 straipsnio 4 dalies 2 punkte, iš kurios būtų matyti, jog siūlomas teisinis reguliavimas atitinka Europos Sąjungos teisę. Pastebėtina, kad 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB (toliau – Direktyva 2000/60/EB), nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, nustato kovos su vandens tarša strategiją. Pagal šią strategiją nustatomos prioritetinės medžiagos iš tų medžiagų, kurios Sąjungos lygmeniu kelia didelę grėsmę vandens aplinkai arba per ją. Šios direktyvos 4 straipsnyje nustatyta, kad vykdydamos priemonių programas, nurodytas upės baseino valdymo planuose, ir taikydamos jas paviršiniams vandenims valstybės narės, be kita ko, „įgyvendina būtinas priemones pagal 16 straipsnio 1 ir 8 dalis ir stengiasi nuosekliai mažinti taršą, kurią kelia prioritetinės medžiagos, bei sustabdyti ar siekti, kad laipsniškai išnyktų prioritetinių pavojingų medžiagų išmetimas, išleidimas ar nuostoliai, nepažeisdamos atitinkamų šalims galiojančių tarptautinių susitarimų.“ Direktyvos 2000/60/EB 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės „atsižvelgia į sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, įskaitant aplinkos apsaugos ir išteklių sąnaudas, susigrąžinimo principą pagal ekonominę analizę, atliktą vadovaujantis III priedu, ir visų pirma atsižvelgia į principą "teršėjas moka". Iki 2010 m. valstybės narės, be kita ko, užtikrina, kad „įvairiose vandens naudojimo srityse, kurių yra išskirta bent trys – pramonė, buitinis sektorius ir žemės ūkis, deramai būtų padengiamos sąnaudos, patirtos teikiant vandens paslaugas, remiantis pagal III priedą atlikta ekonomine analize ir visų pirma atsižvelgiant į principą "teršėjas moka". Paminėtina, kad šios direktyvos 9 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta šio straipsnio 1 dalies taisyklės išimtis: „Valstybės narės nepažeidžia šios direktyvos, jei pagal nusistovėjusią praktiką jos nusprendžia kokiai nors vandens naudojimo veiklai netaikyti šio straipsnio 1 dalies antro sakinio nuostatos ir atitinkamų 2 dalies nuostatų, kai tuo nebus pakenkta šios direktyvos tikslams ir užduotims. Priežastis, dėl ko nevisiškai taikomas 1 dalies antras sakinys, valstybės narės nurodo upės baseino valdymo planuose.“ Tačiau projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta, kokią įtaką siūlomas pakeitimas turėtų Direktyvos 2000/60/EB tikslams ir užduotims įgyvendinti.
Kartu atkreipiame dėmesį į tai, kad siūlomos keisti nuostatos reguliuoja ne bet kokį nuotekų tvarkymą ir išleidimą, o nuotekų išleidimą į gamtinę aplinką, t. y. į paviršinius vandens telkinius ir (arba) į gruntą. Todėl pažymėtina, jog siūlomu būdu pakeitus teisinį reguliavimą, nebebūtų vykdomas buitinių nuotekų, kuriose yra prioritetinių medžiagų, kurių išleidimas turi būti nuosekliai nutrauktas arba mažinamas, monitoringas, nes nebūtų reikalaujama turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, tokiu būdu sudarant prielaidas nekontroliuojamiems prioritetinių medžiagų kiekiams patekti į gamtinę aplinką. Svarstytina, ar nereguliuojamas buitinių atliekų išleidimas į gamtinę aplinką dera su įstatymo paskirtimi ir tikslais.
2. Atsižvelgdami į Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio nuostatą, kad valstybinį aplinkos apsaugos valdymą Lietuvos Respublikoje vykdo Vyriausybė, Aplinkos ministerija, kitos įgaliotos valstybės institucijos, manytume, jog Vyriausybė turėtų pareikšti savo nuomonę dėl projekto.