LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Teisės ir teisėtvarkos komitetas

KOMITETO IŠVADA

DĖL PRELIMINARAUS ĮVERTINIMO AR LIETUVOS RESPUBLIKOS

VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMO NR. VIII-1316 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTAS Nr. XIVP-2066(3)

NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2022-11-16 Nr. 102-P-48

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, nariai: Aušrinės Armonaitės pavaduotojas Marius Matijošaitis, Irena Haase, Dainiaus Kreivio pavaduotojas Linas Slušnys, Gabrieliaus Landsbergio pavaduotojas Andrius Vyšniauskas, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Algirdas Stončaitis.

Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, komiteto biuro patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Dalia Latvelienė, Rita Karpavičiūtė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, vyriausioji specialistė Aidena Bacevičienė, komiteto biuro padėjėjos: Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė.

Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos vidaus reikalų viceministrė Sigita Ščajevienė, Ministro Pirmininko patarėjas valstybės tarnybos klausimais Vitas Vasiliauskas, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresnioji patarėja Viktorija Staugaitytė, vyresnioji patarėja Jadvyga Andriuškevičiūtė, VRM Valstybės tarnybos politikos grupės vyriausioji patarėja, atliekanti vadovės funkcijas Jūra Ivonaitytė.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-18	6 19 20	2 3 1	1 priedas	Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Projektu siūloma Valstybės tarnybos įstatymą (toliau – ir keičiamas įstatymas) išdėstyti nauja redakcija, pakeičiant daugelį valstybės tarnybos santykių teisinio reguliavimo aspektų, be kita ko, pertvarkant valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą. 1.1. Dėl konstitucinės valstybės tarnybos sampratos. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį, tačiau reguliuodamas valstybės tarnybos santykius įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, jis turi paisyti Konstitucijos normų ir principų (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo aktuose atskleidžiant konstitucinę valstybės tarnybos sampratą yra suformuota plati oficialioji konstitucinė valstybės tarnybos doktrina; vertinant projektu teikiamus siūlymus aktualios šios esminės doktrininės nuostatos: – valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų korpusą sudarančių asmenų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu; profesionalūs valstybės tarnautojai priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir (arba) teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai); – tai, kad valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai); – valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas, todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai); – valstybės tarnautojams keliami dideli (didesni, palyginti su reikalavimais kitiems darbuotojams) kvalifikaciniai ir profesiniai reikalavimai; su konstituciniais reikalavimais yra susijusios konstituciškai pagrįstos ir būtinos garantijos valstybės tarnautojams (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai); – valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį; šie santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostantiems valstybės ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose) (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai); – tuo mastu, kuriuo valstybės tarnybos santykiai yra susiję su žmogaus teisėmis ar laisvėmis, jie turi būti reguliuojami įstatymais, o valstybės tarnybos (ir su ja susiję) procesiniai (procedūriniai) santykiai gali būti reguliuojami poįstatyminiais aktais, tačiau taip, kad nebūtų konkurencijos su įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai); – vienas iš valstybės tarnybos konstitucinės sampratos elementų, kartu ir reikalavimų, kurių privalu paisyti organizuojant valstybės tarnybą ir reguliuojant valstybės tarnybos santykius, yra valstybės tarnybos sistemos vientisumas (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai); įstatymais, kitais teisės aktais turi būti nustatytas toks valstybės tarnautojų teisinis statusas, kuris atitiktų konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos profesinės veiklos sistemos, sampratą, suponuojančią inter alia valstybės tarnybos, kaip sistemos, vidinį mobilumą, joje dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties perimamumą, taip pat veiklos vykdant valstybės funkcijas ir garantuojant viešąjį interesą tęstinumą (2007 m. rugpjūčio 13 d., 2012 m. liepos 3 d. nutarimai); – valstybės tarnyba, kaip sistema, yra organizuojama remiantis, be kita ko, hierarchijos ir pavaldumo principais; valstybės tarnautojų pareigybių hierarchijos nustatymas ar kitoks klasifikavimas, suskirstymas į kategorijas ar pan. privalo būti vieningas, grindžiamas tais pačiais kriterijais (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). 1.2. Dėl projekto nuostatų prieštaravimo Konstitucijai. Formuodamas oficialiąją konstitucinę valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo doktriną, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs: – valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu; aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir jie turi būti nustatomi įstatymu (2004 m. gruodžio 13 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. ir kiti nutarimai); – pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą; nėra negalima nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis (2009 m. gruodžio 11 d., 2016 m. spalio 27 d., 2019 m. gegužės 29 d. nutarimai); – kadangi už valstybės tarnautojų profesinę veiklą atlyginama iš valstybės (savivaldybės) biudžeto, jame turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui; pagal Konstituciją, be kita ko, jos 128 straipsnio 1 dalį, sprendimus, turinčius esminę įtaką valstybės biudžete numatomų valstybės išlaidų dydžiui, turi priimti ir įstatymuose įtvirtinti Seimas; iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaką darbo užmokesčiui) (2015 m. rugsėjo 29 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimai); – konstitucinis valstybės tarnybos institutas implikuoja tam tikrą hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą ir diferencijuotus valstybės tarnautojams mokamų atlyginimų dydžius; valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių skirtumai priklauso nuo daugelio objektyvių valstybės tarnybos ypatumų, kaip antai: valstybės institucijai priskirtų atitinkamų funkcijų pobūdžio, valstybės tarnautojui pavestų funkcijų sudėtingumo ir apimties, tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą, užimamos pareigybės ypatumų, valstybės tarnautojo profesinio lygio, kvalifikacijos ir pan. (2009 m. gruodžio 11 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimai); – netoleruotinas toks teisinis reguliavimas, kuriuo skirtingas pagal atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę pareigas einantiems ir skirtingo profesinio lygio, kvalifikacijos asmenims, gaunantiems atlyginimą iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, būtų nustatytas vienodas ar iš esmės nesiskiriantis atlyginimo dydis (2013 m. liepos 1 d., 2016 m. spalio 27 d., 2019 m. gegužės 29 d. nutarimai); – įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo teisinį reguliavimą, turi paisyti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo ir protingumo reikalavimų ir valstybės tarnybos, kaip hierarchinės sistemos, konstitucinės sampratos, nesudaryti prielaidų iškreipti hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą atitinkantį jų atlyginimų dydžių diferencijavimą (2016 m. spalio 27 d. nutarimas). Projektu siūloma keičiamo įstatymo 19 straipsnio „Darbo užmokestis ir darbo apmokėjimo sistema“ 3 dalyje nustatyti, kad darbo apmokėjimo sistema nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokios sutarties nėra, darbo apmokėjimo sistemą nustato įstaigos vadovas; darbo apmokėjimo sistema nustatoma vadovaujantis Vyriausybės nustatytomis rekomendacijomis; atsižvelgiant į įstaigos pareigybių sąraše esančių pareigybių pareiginės algos koeficiento, viršijančio šio įstatymo 1 priede nustatytą minimalų pareiginės algos koeficientą, dydžio nustatymo kriterijus (profesinio darbo patirtį, veiklos sudėtingumą, atsakomybės lygį, papildomų įgūdžių ar žinių, svarbių einamoms pareigoms, turėjimą ir pan.), darbo apmokėjimo sistemoje nustatomi didžiausi pareiginės algos koeficientų dydžiai, konkrečiai pareigybei nustatyti pareiginės algos koeficientų intervalai. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad šio įstatymo 1 priede pateikiami minimalūs valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai; šiame priede siūloma nustatyti tik minimalius valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus. Šio įstatymo 20 straipsnio „Pareiginė alga“ 1 dalyje numatyta, kad valstybės tarnautojo pareiginės algos maksimalus koeficientas negalėtų viršyti įstaigos vadovo pareiginės algos maksimalaus koeficiento dydžio, nustatyto šio įstatymo 2 priede arba nustatyto kituose įstatymuose. Pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą įstatyme nenustačius valstybės tarnautojų pareigybių konkrečių maksimalių pareiginės algos koeficientų, taikytinų apskaičiuojant pagrindinę jų darbo užmokesčio sudedamąją dalį, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydis būtų iš esmės įstatyme neapibrėžtas. Bendro pobūdžio apribojimas, pagal kurį maksimalus valstybės tarnautojo pareiginės algos koeficientas negali viršyti įstaigos vadovo maksimalaus pareiginės algos koeficiento dydžio, neatstoja konkrečių maksimalių pareiginės algos koeficientų atitinkamoms valstybės tarnautojų pareigybėms nustatymo. Nors projekte minimi tam tikri kriterijai, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama nustatant konkrečių pareigybių pareiginės algos koeficientus arba jų intervalus, šių kriterijų įtaka valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dydžiui niekaip neapibrėžiama. Kaip minėta, pagal projektu keičiamo įstatymo nuostatas darbo apmokėjimo sistema, apimanti konkrečius valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientus arba galimus jų intervalus, būtų nustatoma kolektyvinėje sutartyje arba ją nustatytų įstaigos vadovas. Toks siūlomas teisinis reguliavimas akivaizdžiai neatitinka konstitucinio reikalavimo valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustatyti įstatymu – juo nepaisoma iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kylančios pareigos įstatyme nustatyti valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, aiškius kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti šio apmokėjimo dydis (darbo užmokestis), ir šių kriterijų įtaką darbo užmokesčiui, kitas esmines valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, jeigu sprendimai, lemiantys reikšmingą valstybės biudžeto išlaidų dalį, būtų įtvirtinti ne Seimo priimamais įstatymais, o kitų valstybės institucijų teisės aktais, Seimas, negalėdamas jų pakeisti, turėtų tvirtinti valstybės biudžetą, kurio turinio atitinkama reikšminga apimtimi jis pats negalėtų paveikti; tai reikštų, kad Seimo galimybės veiksmingai vykdyti savo konstitucinę biudžetinę funkciją yra suvaržytos (2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Pažymėtina ir tai, kad, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams suteikus diskreciją nustatyti valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientų intervalus ir iš jų – konkrečius valstybės tarnautojams taikytinus pareiginės algos koeficientus, kurie negalėtų viršyti tik paties įstaigos vadovo maksimalaus pareiginės algos koeficiento, skirtingose institucijose ir įstaigose galėtų susiklostyti labai nevienoda, nenuosekli valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo praktika, kuriai galėtų turėti įtakos ir tų institucijų bei įstaigų finansavimas. Pavyzdžiui, galėtų ženkliai skirtis tai pačiai grupei priskiriamų valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientai, nepriklausomai nuo to, kuriai grupei priskiriama tam tikra institucija ar įstaiga (galėtų būti paneigta ir pačių institucijų bei įstaigų skirstymo į grupes prasmė, nes III grupei priskiriamos institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojui galėtų būti nustatytas didesnis pareiginės algos koeficientas nei tos pačios pareigybės I ar II grupės institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojui, ir pan.), arba skirtingas pagal atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę pareigas einantiems ir skirtingo profesinio lygio, kvalifikacijos valstybės tarnautojams galėtų būti nustatytas iš esmės nesiskiriantis darbo užmokestis. Taigi siūlomu teisiniu reguliavimu nepaisoma valstybės tarnybos, kaip hierarchinės sistemos, konstitucinės sampratos, juo nebūtų užtikrintas hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą atitinkantis jų atlyginimų dydžių diferencijavimas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti valstybės tarnybos sistemos vientisumą. Kaip minėta, bendro pobūdžio apribojimas, pagal kurį maksimalus valstybės tarnautojo pareiginės algos koeficientas negalėtų būti didesnis už maksimalų įstaigos vadovo pareiginės algos koeficientą, neatstotų konkrečių maksimalių pareiginės algos koeficientų atitinkamoms valstybės tarnautojų pareigybėms nustatymo; juo būtų suformuoti pernelyg platūs galimi valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientų intervalai ir palikta daug erdvės valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių diferencijavimo, kuris turėtų atitikti hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą, iškraipymams. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad projekte nauja redakcija dėstomo Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 3 dalis, 20 straipsnio 1 dalis ir 1 priedas tiek, kiek pagal juos šiame įstatyme būtų nustatyti tik minimalūs valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai, o maksimalūs pareiginių algų koeficientai, kurie negalėtų būti didesni tik už maksimalų atitinkamos įstaigos vadovo pareiginės algos koeficientą, būtų nustatomi kolektyvinėje sutartyje arba juos nustatytų įstaigų vadovai, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai, kuria įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kuria užtikrinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas.	Nepritarti

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2022-11-18

1 priedas

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.

1. Projektu siūloma Valstybės tarnybos įstatymą (toliau – ir keičiamas įstatymas) išdėstyti nauja redakcija, pakeičiant daugelį valstybės tarnybos santykių teisinio reguliavimo aspektų, be kita ko, pertvarkant valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą.

1.1. Dėl konstitucinės valstybės tarnybos sampratos.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį, tačiau reguliuodamas valstybės tarnybos santykius įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, jis turi paisyti Konstitucijos normų ir principų (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo aktuose atskleidžiant konstitucinę valstybės tarnybos sampratą yra suformuota plati oficialioji konstitucinė valstybės tarnybos doktrina; vertinant projektu teikiamus siūlymus aktualios šios esminės doktrininės nuostatos:

– valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų korpusą sudarančių asmenų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu; profesionalūs valstybės tarnautojai priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir (arba) teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai);

– tai, kad valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai);

– valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas, todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai);

– valstybės tarnautojams keliami dideli (didesni, palyginti su reikalavimais kitiems darbuotojams) kvalifikaciniai ir profesiniai reikalavimai; su konstituciniais reikalavimais yra susijusios konstituciškai pagrįstos ir būtinos garantijos valstybės tarnautojams (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai);

– valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį; šie santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostantiems valstybės ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose) (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai);

– tuo mastu, kuriuo valstybės tarnybos santykiai yra susiję su žmogaus teisėmis ar laisvėmis, jie turi būti reguliuojami įstatymais, o valstybės tarnybos (ir su ja susiję) procesiniai (procedūriniai) santykiai gali būti reguliuojami poįstatyminiais aktais, tačiau taip, kad nebūtų konkurencijos su įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai);

– vienas iš valstybės tarnybos konstitucinės sampratos elementų, kartu ir reikalavimų, kurių privalu paisyti organizuojant valstybės tarnybą ir reguliuojant valstybės tarnybos santykius, yra valstybės tarnybos sistemos vientisumas (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai); įstatymais, kitais teisės aktais turi būti nustatytas toks valstybės tarnautojų teisinis statusas, kuris atitiktų konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos profesinės veiklos sistemos, sampratą, suponuojančią inter alia valstybės tarnybos, kaip sistemos, vidinį mobilumą, joje dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties perimamumą, taip pat veiklos vykdant valstybės funkcijas ir garantuojant viešąjį interesą tęstinumą (2007 m. rugpjūčio 13 d., 2012 m. liepos 3 d. nutarimai);

– valstybės tarnyba, kaip sistema, yra organizuojama remiantis, be kita ko, hierarchijos ir pavaldumo principais; valstybės tarnautojų pareigybių hierarchijos nustatymas ar kitoks klasifikavimas, suskirstymas į kategorijas ar pan. privalo būti vieningas, grindžiamas tais pačiais kriterijais (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

1.2. Dėl projekto nuostatų prieštaravimo Konstitucijai.

Formuodamas oficialiąją konstitucinę valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo doktriną, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs:

– valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu; aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir jie turi būti nustatomi įstatymu (2004 m. gruodžio 13 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. ir kiti nutarimai);

– pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą; nėra negalima nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis (2009 m. gruodžio 11 d., 2016 m. spalio 27 d., 2019 m. gegužės 29 d. nutarimai);

– kadangi už valstybės tarnautojų profesinę veiklą atlyginama iš valstybės (savivaldybės) biudžeto, jame turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui; pagal Konstituciją, be kita ko, jos 128 straipsnio 1 dalį, sprendimus, turinčius esminę įtaką valstybės biudžete numatomų valstybės išlaidų dydžiui, turi priimti ir įstatymuose įtvirtinti Seimas; iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaką darbo užmokesčiui) (2015 m. rugsėjo 29 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimai);

– konstitucinis valstybės tarnybos institutas implikuoja tam tikrą hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą ir diferencijuotus valstybės tarnautojams mokamų atlyginimų dydžius; valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių skirtumai priklauso nuo daugelio objektyvių valstybės tarnybos ypatumų, kaip antai: valstybės institucijai priskirtų atitinkamų funkcijų pobūdžio, valstybės tarnautojui pavestų funkcijų sudėtingumo ir apimties, tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą, užimamos pareigybės ypatumų, valstybės tarnautojo profesinio lygio, kvalifikacijos ir pan. (2009 m. gruodžio 11 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimai);

– netoleruotinas toks teisinis reguliavimas, kuriuo skirtingas pagal atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę pareigas einantiems ir skirtingo profesinio lygio, kvalifikacijos asmenims, gaunantiems atlyginimą iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, būtų nustatytas vienodas ar iš esmės nesiskiriantis atlyginimo dydis (2013 m. liepos 1 d., 2016 m. spalio 27 d., 2019 m. gegužės 29 d. nutarimai);

– įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo teisinį reguliavimą, turi paisyti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo ir protingumo reikalavimų ir valstybės tarnybos, kaip hierarchinės sistemos, konstitucinės sampratos, nesudaryti prielaidų iškreipti hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą atitinkantį jų atlyginimų dydžių diferencijavimą (2016 m. spalio 27 d. nutarimas).

Projektu siūloma keičiamo įstatymo 19 straipsnio „Darbo užmokestis ir darbo apmokėjimo sistema“ 3 dalyje nustatyti, kad darbo apmokėjimo sistema nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokios sutarties nėra, darbo apmokėjimo sistemą nustato įstaigos vadovas; darbo apmokėjimo sistema nustatoma vadovaujantis Vyriausybės nustatytomis rekomendacijomis; atsižvelgiant į įstaigos pareigybių sąraše esančių pareigybių pareiginės algos koeficiento, viršijančio šio įstatymo 1 priede nustatytą minimalų pareiginės algos koeficientą, dydžio nustatymo kriterijus (profesinio darbo patirtį, veiklos sudėtingumą, atsakomybės lygį, papildomų įgūdžių ar žinių, svarbių einamoms pareigoms, turėjimą ir pan.), darbo apmokėjimo sistemoje nustatomi didžiausi pareiginės algos koeficientų dydžiai, konkrečiai pareigybei nustatyti pareiginės algos koeficientų intervalai. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad šio įstatymo 1 priede pateikiami minimalūs valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai; šiame priede siūloma nustatyti tik minimalius valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus. Šio įstatymo 20 straipsnio „Pareiginė alga“ 1 dalyje numatyta, kad valstybės tarnautojo pareiginės algos maksimalus koeficientas negalėtų viršyti įstaigos vadovo pareiginės algos maksimalaus koeficiento dydžio, nustatyto šio įstatymo 2 priede arba nustatyto kituose įstatymuose.

Pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą įstatyme nenustačius valstybės tarnautojų pareigybių konkrečių maksimalių pareiginės algos koeficientų, taikytinų apskaičiuojant pagrindinę jų darbo užmokesčio sudedamąją dalį, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydis būtų iš esmės įstatyme neapibrėžtas. Bendro pobūdžio apribojimas, pagal kurį maksimalus valstybės tarnautojo pareiginės algos koeficientas negali viršyti įstaigos vadovo maksimalaus pareiginės algos koeficiento dydžio, neatstoja konkrečių maksimalių pareiginės algos koeficientų atitinkamoms valstybės tarnautojų pareigybėms nustatymo. Nors projekte minimi tam tikri kriterijai, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama nustatant konkrečių pareigybių pareiginės algos koeficientus arba jų intervalus, šių kriterijų įtaka valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dydžiui niekaip neapibrėžiama. Kaip minėta, pagal projektu keičiamo įstatymo nuostatas darbo apmokėjimo sistema, apimanti konkrečius valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientus arba galimus jų intervalus, būtų nustatoma kolektyvinėje sutartyje arba ją nustatytų įstaigos vadovas.

Toks siūlomas teisinis reguliavimas akivaizdžiai neatitinka konstitucinio reikalavimo valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustatyti įstatymu – juo nepaisoma iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kylančios pareigos įstatyme nustatyti valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, aiškius kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti šio apmokėjimo dydis (darbo užmokestis), ir šių kriterijų įtaką darbo užmokesčiui, kitas esmines valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, jeigu sprendimai, lemiantys reikšmingą valstybės biudžeto išlaidų dalį, būtų įtvirtinti ne Seimo priimamais įstatymais, o kitų valstybės institucijų teisės aktais, Seimas, negalėdamas jų pakeisti, turėtų tvirtinti valstybės biudžetą, kurio turinio atitinkama reikšminga apimtimi jis pats negalėtų paveikti; tai reikštų, kad Seimo galimybės veiksmingai vykdyti savo konstitucinę biudžetinę funkciją yra suvaržytos (2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

Pažymėtina ir tai, kad, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams suteikus diskreciją nustatyti valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientų intervalus ir iš jų – konkrečius valstybės tarnautojams taikytinus pareiginės algos koeficientus, kurie negalėtų viršyti tik paties įstaigos vadovo maksimalaus pareiginės algos koeficiento, skirtingose institucijose ir įstaigose galėtų susiklostyti labai nevienoda, nenuosekli valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo praktika, kuriai galėtų turėti įtakos ir tų institucijų bei įstaigų finansavimas. Pavyzdžiui, galėtų ženkliai skirtis tai pačiai grupei priskiriamų valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientai, nepriklausomai nuo to, kuriai grupei priskiriama tam tikra institucija ar įstaiga (galėtų būti paneigta ir pačių institucijų bei įstaigų skirstymo į grupes prasmė, nes III grupei priskiriamos institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojui galėtų būti nustatytas didesnis pareiginės algos koeficientas nei tos pačios pareigybės I ar II grupės institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojui, ir pan.), arba skirtingas pagal atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę pareigas einantiems ir skirtingo profesinio lygio, kvalifikacijos valstybės tarnautojams galėtų būti nustatytas iš esmės nesiskiriantis darbo užmokestis. Taigi siūlomu teisiniu reguliavimu nepaisoma valstybės tarnybos, kaip hierarchinės sistemos, konstitucinės sampratos, juo nebūtų užtikrintas hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą atitinkantis jų atlyginimų dydžių diferencijavimas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti valstybės tarnybos sistemos vientisumą. Kaip minėta, bendro pobūdžio apribojimas, pagal kurį maksimalus valstybės tarnautojo pareiginės algos koeficientas negalėtų būti didesnis už maksimalų įstaigos vadovo pareiginės algos koeficientą, neatstotų konkrečių maksimalių pareiginės algos koeficientų atitinkamoms valstybės tarnautojų pareigybėms nustatymo; juo būtų suformuoti pernelyg platūs galimi valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientų intervalai ir palikta daug erdvės valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių diferencijavimo, kuris turėtų atitikti hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą, iškraipymams.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad projekte nauja redakcija dėstomo Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 3 dalis, 20 straipsnio 1 dalis ir 1 priedas tiek, kiek pagal juos šiame įstatyme būtų nustatyti tik minimalūs valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai, o maksimalūs pareiginių algų koeficientai, kurie negalėtų būti didesni tik už maksimalų atitinkamos įstaigos vadovo pareiginės algos koeficientą, būtų nustatomi kolektyvinėje sutartyje arba juos nustatytų įstaigų vadovai, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai, kuria įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kuria užtikrinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas.

Nepritarti

3. Komiteto sprendimas: vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnio 3 punktu ir atsižvelgdamas į 2022 m. lapkričio 15 d. Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadas, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai įvertino, kad projekte nauja redakcija dėstomo Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 3 dalis, 20 straipsnio 1 dalis ir 1 priedas tiek, kiek pagal juos šiame įstatyme būtų nustatyti tik minimalūs valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai, o maksimalūs pareiginių algų koeficientai, kurie negalėtų būti didesni tik už maksimalų atitinkamos įstaigos vadovo pareiginės algos koeficientą, būtų nustatomi kolektyvinėje sutartyje arba juos nustatytų įstaigų vadovai, neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai, kuria įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kuria užtikrinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas.

4. Balsavimo rezultatai: už –4, prieš – 3, susilaikė – 2 (balsavimui teikta formuluotė, kas „už“, kad atitinkamos įstatymo projekto nuostatos prieštarauja Konstitucijai).

5. Komiteto paskirti pranešėjai: Stasys Šedbaras, Agnė Širinskienė.

6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta

Komiteto pirmininkas (Parašas) Stasys Šedbaras

Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Rita Karpavičiūtė