Stenogramą galima rasti

Seimo posėdžių stenogramų rinkinyje Nr. 14, 2023

(Stenogramų leidiniai › Seimo minėjimų stenogramos)

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

MINĖJIMO, SKIRTO GEDULO IR VILTIES BEI
OKUPACIJOS IR GENOCIDO DIENOMS ATMINTI,

STENOGRAMA

 

2022 m. birželio 14 d.

 

 

 

G. ARBAČIAUSKAS. Jo Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da. (Plo­ji­mai)

 

Cho­ras „Ąžuo­liu­kas“ gie­da „Tau­tiš­ką gies­mę“.

 

G. ARBAČIAUSKAS. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kė Vik­to­ri­ja Čmi­ly­tė-Niel­sen.

 

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kės Vik­to­ri­jos Čmi­ly­tės-Niel­sen kal­ba

 

V. ČMILYTĖ-NIELSEN. Ger­bia­mie­ji po­li­ti­niai ka­li­niai, trem­ti­niai ir jų šei­mų na­riai, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Gi­ta­nai Nau­sė­da, Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ke Vy­tau­tai Land­sber­gi, ger­bia­mie­ji am­ba­sa­do­riai, Sei­mo na­riai, mie­li Lie­tu­vos žmo­nės.

Kas­met bir­že­lį mi­ni­me dvi tra­giš­kiau­sias XX am­žiaus Lie­tu­vos is­to­ri­jos da­tas – Ge­du­lo ir vil­ties die­ną, kai 1941 m. bir­že­lio 14 d. pra­si­dė­jo pir­ma­sis ma­si­nis trė­mi­mas, bei Oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do die­ną, kai 1940 m. bir­že­lio 15 d. So­vie­tų Są­jun­ga oku­pa­vo Lie­tu­vą. Šį­met mi­nė­ji­mas vyks­ta ne pra­ei­ties, o tik­ro, da­bar vyks­tan­čio ka­ro prieš Uk­rai­ną aki­vaiz­do­je. Tai su­tei­kia is­to­ri­jai pa­pil­do­mą mat­me­nį. Ka­len­do­riu­je šios dvi da­tos gre­ta, ta­čiau jas ski­ria vie­ne­ri Lie­tu­vos vals­ty­bi­nio ir vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo de­struk­ci­jos me­tai, sie­ja tvir­tas prie­žas­ti­nis ir mo­ra­li­nis ry­šys.

Lie­tu­vių ir šve­dų ra­šy­to­jas, Lie­tu­vos di­plo­ma­tas Ig­nas Šei­nius kny­go­je „Rau­do­na­sis tva­nas“ ta­len­tin­gai per­tei­kia ne­ri­mas­tin­gą 1940 m. bir­že­lio 15 d., gied­ro ir šil­to va­sa­ros šeš­ta­die­nio, at­mo­sfe­rą, kai so­vie­ti­nės ar­mi­jos da­li­niai ke­lio­mis kryp­ti­mis jau ėmė plūs­ti per vals­ty­bi­nę Lie­tu­vos sie­ną. Anks­čiau pil­nos kle­ge­sio Vil­niaus vie­tos iš­tuš­tė­ju­sios, per ra­di­ją gro­ja­ma mu­zi­ka ir kas pen­kio­li­ka mi­nu­čių tran­sliuo­ja­mas ofi­cia­lus pra­ne­ši­mas. „Plokš­te­lių mu­zi­ka nu­trau­kia­ma“, – ra­šo Ig­nas Šei­nius. Ži­nių pra­ne­šė­jo bal­sas: „Pir­mi­nin­kau­jant Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tui Vy­riau­sy­bė nu­ta­rė sa­vo po­sė­dy­je bir­že­lio 15 die­nos ry­tą nu­si­leis­ti So­vie­tų Są­jun­gos vy­riau­sy­bės rei­ka­la­vi­mams. Rei­ka­la­vi­mai bu­vo ši­ą­nakt pa­teik­ti ul­ti­ma­ty­via for­ma ir at­sa­ky­mas tu­rė­jo bū­ti duo­tas šian­dien prieš de­šim­tą va­lan­dą.

Nu­si­leis­da­ma šiems rei­ka­la­vi­mams Vy­riau­sy­bė su­ti­ko, kad rau­do­no­ji ka­riuo­me­nė jau šian­dien įžy­giuo­tų Lie­tu­von, už­im­tų vi­sus di­des­nius mies­tus ir ki­tas svar­bes­nes vie­to­ves to­kio di­du­mo pa­jė­go­mis, kad jau kraš­te esan­čių oro ba­zių sau­gu­mas bū­tų vi­siš­kai už­tik­rin­tas.“ Ir pa­bai­go­je: „Da­bar­ti­nė Vy­riau­sy­bė nu­ta­rė pa­si­trauk­ti ir už­leis­ti vie­tą nau­jai vy­riau­sy­bei, ga­lin­čiai gau­ti So­vie­tų Są­jun­gos vy­riau­sy­bės pa­si­ti­kė­ji­mą.“

Per­skai­čiau be­veik vi­są tą­dien per ra­di­ją nuo­lat tran­sliuo­tą pra­ne­ši­mą, kaip jį už­fik­sa­vo Ig­nas Šei­nius, kad ge­riau įsi­vaiz­duo­čiau, kuo rem­da­mie­si žmo­nės su­vo­kė su­si­da­riu­sią si­tu­a­ci­ją. Bu­vo be­si­vi­lian­čių, kad Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bė bent kiek nors bus iš­sau­go­ta, tą pa­mėk­liš­ką vil­tį vė­liau kiek pa­stip­ri­no imi­tuo­tos pro­ce­dū­ros, tu­rė­ju­sios ap­tar­nau­ti anek­si­ją, su­kur­ti tei­sė­tu­mo iliu­zi­ją, bet dau­gu­ma mąs­tan­čių ir ana­li­zuo­jan­čių si­tu­a­ci­ją su­vo­kė, kad Lie­tu­vos vals­ty­bės jau ne­bė­ra.

Ta­da dar sun­ku bu­vo įsi­vaiz­duo­ti tik­ruo­sius anks­tes­nio gy­ve­ni­mo trans­for­ma­ci­jos mas­tus, bet šian­dien ry­šys tarp 1940 metų bir­že­lio 15-osios vals­ty­bės tra­ge­di­jos ir Lie­tu­vos vi­suo­me­nės tra­ge­di­jos, ku­riai pra­džią da­vė pir­ma­sis ma­si­nis trė­mi­mas 1941 metų bir­že­lio 14-ąją, yra aki­vaiz­dus. Ir tas ry­šys – ne tik prie­žas­ti­nis, bet ir mo­ra­li­nis.

Po­li­ti­kai vi­suo­met pri­va­lo jaus­ti at­sa­ko­my­bę ir už tai, ką pa­da­ro, ir už tai, ko ne­pa­da­ro.

Is­to­ri­jos ne­per­ra­šy­si, bet tu­ri­me ga­li­my­bę iš jos mo­ky­tis.

Šiurkš­tus šan­ta­žas, ag­re­sy­vus spau­di­mas, ul­ti­ma­tu­mų po­li­ti­ka, at­ei­nan­ti iš im­pe­ri­nių Ry­tų, vis dar gy­va. Vis dar rei­kia rink­tis, ar la­vi­ruo­ti, ieš­ko­ti neut­ra­li­te­to ir me­na­mų kom­pro­mi­sų, ar jė­gai prieš­prie­šin­ti su­si­tel­ki­mą, ryž­tą ir adek­va­čią jė­gą – mū­sų pa­čių ir mū­sų są­jun­gi­nin­kų bei part­ne­rių.

Uk­rai­nos pa­vyz­dys yra iš­kal­bin­gas. Jos at­žvil­giu – ta pa­ti rei­ka­la­vi­mų ir ul­ti­ma­tu­mų re­to­ri­ka, tos pa­čios „že­mių su­rin­ki­mo“ idė­jos ir ta pa­ti ka­ri­nė ag­re­si­ja. Uk­rai­na pa­si­rin­ko ko­vo­ti ir mes pa­si­rin­ko­me ko­vo­ti su ja pe­tys į pe­tį, nes mes jau ži­no­me iš sa­vo is­to­ri­jos: po ul­ti­ma­tu­mų vi­sa­da se­ka ag­re­si­ja, po bir­že­lio 15-osios vi­sa­da at­ei­na bir­že­lio 14-oji. Ji ga­li at­ei­ti ne iš­kart, ta­čiau bū­ti­nai at­ei­na, jei pra­de­di la­vi­ruo­ti ir nuo­lai­džiau­ti.

Šių tra­giš­kų is­to­ri­nių da­tų aki­vaiz­do­je dar kar­tą ra­gi­na­me įver­tin­ti nu­si­kals­ta­mą so­vie­ti­nę ko­mu­nis­ti­nę to­ta­li­ta­ri­nę ide­o­lo­gi­ją ir ja pa­rem­to re­ži­mo pa­da­ry­tus ir da­ro­mus nu­si­kal­ti­mus. Ide­o­lo­gi­ją, ku­ri nė­ra is­to­ri­nis re­lik­tas, ku­ri, de­ja, vis dar gy­va, ku­rios pa­grin­du da­bar vyk­do­ma ag­re­si­ja prieš Uk­rai­ną.

At­si­sa­kė­me ru­siš­kų du­jų, naf­tos, elek­tros ir ta­po­me ener­ge­tiš­kai ne­pri­klau­so­mi. Da­bar tu­ri­me pa­dė­ti Eu­ro­pai at­si­sa­ky­ti pri­klau­so­my­bės nuo Krem­liaus per­ša­mo XX am­žiaus Eu­ro­pos is­to­ri­jos pa­sa­ko­ji­mo, taip pat pa­sa­ko­ji­mo apie Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro prie­žas­tis ir pa­sek­mes. Šian­dien Krem­lius šį pa­sa­ko­ji­mą, pri­so­tin­tą ne­pa­grįs­tų kal­ti­ni­mų, ci­niš­ko ir įžū­laus po­žiū­rio bei be­gė­diš­kai kli­juo­ja­mų eti­ke­čių, vėl nau­do­ja tei­sin­da­mas sa­vo ag­re­si­ją kai­my­ni­nių vals­ty­bių at­žvil­giu. To­dėl svar­bu, kad to­ta­li­ta­ri­nio ko­mu­nis­ti­nio re­ži­mo nu­si­kal­ti­mų įver­ti­ni­mo klau­si­mas tap­tų in­te­gralia Va­ka­rų pa­sau­lio po­li­ti­nės dar­bo­tvarkės, kaip ko­vos su dez­in­for­ma­ci­ja ir hib­ri­di­niu ka­ru, da­li­mi.

Mes tu­ri­me skau­dų, ta­čiau tvir­tą pa­grin­dą to siek­ti. Mū­sų tau­tos au­kos mus įpa­rei­go­ja ne­pra­ras­ti bud­ru­mo pa­tiems ir pa­dė­ti jo ne­pra­ras­ti ki­tiems. Pri­si­min­da­mi tai kur­ki­me sau­gią Lie­tu­vos ir Eu­ro­pos at­ei­tį. Dė­ko­ju už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

 

Ak­to­rė ir dai­ni­nin­kė Li­na Ras­to­kai­tė at­lie­ka dai­ną „Jei ne auk­si­nės va­sa­ros“. (Plo­ji­mai)

 

G. ARBAČIAUSKAS. To­kias auk­si­nes va­sa­ras šian­dien čia iš­gy­ve­no ir iš­dai­na­vo ak­to­rė Li­na Ras­to­kai­tė.

O ko­kias va­sa­ras pri­si­me­na gy­vu­li­nia­me trem­ti­nių va­go­ne gi­męs Jo­nas Mi­le­rius, ku­rio šei­ma iš Že­mai­ti­jos į Si­bi­rą, Kras­no­jars­ko sri­tį, iš­trem­ta so­vie­tų rep­re­si­nėms struk­tū­roms vyk­dant trė­mi­mus ko­di­niu pa­va­di­ni­mu „Ban­gų mū­ša“? Trem­ti­nys Jo­nas Mi­le­rius. (Plo­ji­mai)

 

Trem­ti­nio Jo­no Mi­le­riaus kal­ba

 

J. MILERIUS. Mie­li čia da­ly­vau­jan­tys po­li­ti­niai ka­li­niai ir trem­ti­niai, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, pir­ma­sis at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos va­do­ve Vy­tau­tai Land­sber­gi, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Jū­sų Emi­nen­ci­ja Gin­ta­rai Gru­šai, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, ger­bia­mi Sei­mo, Vy­riau­sy­bės na­riai, už­sie­nio ša­lių am­ba­sa­do­riai, po­nai ir po­nios, šio iš­kil­min­go po­sė­džio da­ly­viai. Kaip ma­to­te, man šian­dien la­bai sun­ku kal­bė­ti ne tik pri­si­me­nant savo tė­vų, savo šei­mos, ki­tų Lie­tu­vos žmo­nių pa­tir­tus iš­gy­ve­ni­mus so­vie­tų la­ge­riuo­se, trem­ty­je, trau­kian­tis į Va­ka­rus, aiš­ku, kas spė­jo nuo rau­do­no­jo ma­ro pa­si­trauk­ti. Šian­die­nos įvy­kiai kai­my­ni­nė­je Eu­ro­pos ša­ly­je Uk­rai­no­je dar la­biau ap­nuo­gi­na tą skaus­mą ir iš­gy­ve­ni­mus, pa­tir­tus mū­sų ša­lies žmo­nių, pra­si­dė­jus 1940 me­tų so­vie­tų in­va­zi­jai, tru­ku­siai iki pat Lie­tu­vos Res­pub­li­kos at­kū­ri­mo.

Ne­su is­to­ri­kas ar ki­tos sri­ties šio lai­ko­tar­pio spe­cia­lis­tas, ga­lin­tis da­ry­ti iš­sa­mius api­ben­d­ri­ni­mus. Ga­liu iš šios gar­bin­gos tri­bū­nos pa­si­da­lin­ti tik sa­vo tė­vų šei­mos ir ma­no pa­ties pa­tir­tais iš­gy­ve­ni­mais, pra­si­dė­ju­siais, ga­li­ma sa­ky­ti, ei­li­niu ir, de­ja, nepas­ku­ti­niu trė­mi­mu iš Lie­tu­vos 1940 me­tų pa­va­sa­rį.

Ma­no tė­vo te­tą Ma­ri­jo­ną, ku­ri bu­vo vien­kie­mio sa­vi­nin­kė, tu­rė­jo 18 hek­ta­rų že­mės, 2 ar­k­lius, 3 kar­ves, 5 kiau­les, 8 avis, 10 avi­lių bi­čių (vi­si duo­me­nys tiks­liai ci­tuo­ja­mi iš trem­ties by­los P6532SP), ir ma­no tė­vus, gy­ve­nu­sius pas ją, 1949 metų ko­vo 27-osios anks­ty­vą sek­ma­die­nio ry­tą be­si­ruo­šian­čius ei­ti į baž­ny­čią, ap­su­po spe­cia­li bri­ga­da, pa­ga­vo „Ban­gų mū­ša“ (ru­siš­kai „Pri­boj“ – taip bu­vo pa­va­din­ta už­ko­duo­ta spec. ope­ra­ci­ja, vy­ku­si ko­vo 25–28 die­no­mis), iš da­bar­ti­nio Skuo­do ra­jo­no, tuo me­tu – Ma­žei­kių, Gel­dė­nų kai­mo su­grū­do į gy­vu­liams vež­ti skir­tus va­go­nus kar­tu su ki­tais per 32 tūkst. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ir tą pa­va­sa­rio ry­tą iš­ve­žė į spec. ap­gy­ven­di­ni­mo vie­tą (ru­siš­kai spec. po­se­le­ni­je). Kon­kre­čiai mū­sų šei­mą kar­tu su ki­to­mis 18 lie­tu­vių šei­mų be­veik po mė­ne­sio, ba­lan­džio 18 die­ną, at­ga­be­no į Kras­no­jars­ko kraš­to Bol­šoj Ulu­jaus ra­jo­no „Rau­do­no­sios auš­ros“ ko­lū­kį. Taip va­di­no­si ir kai­mas, ap­sup­tas tai­gos.

Kaip ma­tė­me ir iš veiks­mų, ir iš ter­mi­nų, so­vie­tų že­mių už­gro­bė­jo ma­žai kas pa­si­kei­tė – spec. ope­ra­ci­ja, spec. per­kė­li­mas ir ki­ti spec. Tik at­si­ra­do nau­jų tech­no­lo­gi­jų, smur­ta­vi­mo ir me­la­gin­gos in­for­ma­ci­jos sklei­di­mo pa­si­tel­kus XXI am­žiaus tre­čio­jo de­šimt­me­čio ga­li­my­bes.

Pa­gal iš anks­to kruopš­čiai pa­reng­tą sce­na­ri­jų ir pla­ną bei tiks­liai su­da­ry­tus są­ra­šus (skai­čius ci­tuo­siu iš ofi­cia­lios ir vie­šos Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tro in­for­ma­ci­jos) iš Lie­tu­vos tą pa­va­sa­rį tu­rė­jo iš­vež­ti 8 tūkst. 500 šei­mų – 25 tūkst. 500 žmo­nių. Iš­ve­žė 8 tūkst. 765 šei­mas, ku­rias su­da­rė 28 tūkst. 981 žmo­gus. Tai yra pla­nas bu­vo vir­šy­tas ir pa­siųs­tas į ne­bū­tį pa­pil­do­mai 3 tūkst. 481 žmo­gus. Šis skai­čius dar pa­di­dė­jo, per ke­lis at­ei­nan­čius mė­ne­sius pa­ga­vus tuos, ku­rių ne­ra­do na­muo­se: bu­vo iš­vy­kę ar pa­si­slė­pę ope­ra­ci­jos vyk­dy­mo me­tu. O to­kių, vė­liau su­sek­tų, bu­vo dar per 3 tūkst.

Pa­gal pla­ną „su­si­ruoš­ti ke­lio­nei“ tu­rė­jo duo­ti 1 va­lan­dą. Vyk­dy­to­jai ir čia ro­dė sa­vo uo­lu­mą ir sky­rė 45 mi­nu­tes, o kai ka­da tik 15 mi­nu­čių. Trė­mi­mai vy­ko iš 50 Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­lio sto­čių, su­for­muo­jant 24 eše­lo­nus iš 1 tūkst. 474 gy­vu­liams per­vež­ti skir­tų va­go­nų. Į juos bu­vo su­grūs­ti 9 tūkst. 83 vy­rai, 11 tūkst. 540 mo­te­rų, 8 tūkst. 357 vai­kai nuo ke­lių die­nų iki 15 me­tų. Nors skai­čiai ir, at­ro­do, pa­teik­ti tiks­lūs, spe­cia­lis­tai pri­pa­žįs­ta, kad dar ne­ga­li­ma teig­ti, kad jie ga­lu­ti­niai. Skai­čiuo­ta pa­gal iš­li­ku­sias ir mū­sų Lie­tu­vos ar­chy­vuo­se esan­čias by­las, žmo­nių pil­dy­tas an­ke­tas ir ki­tus šal­ti­nius.

Ma­no tė­vo te­ta Ma­ri­jo­na, gi­mu­si 1880 me­tais, nuo 1948 me­tų šven­tų Ka­lė­dų dėl lū­žu­sio du­bens kau­lo ne­si­kė­lė iš lo­vos. Vie­ti­nių stri­bų įkel­ta į ve­ži­mą, pra­dė­jo sa­vo gy­ve­ni­me pir­mą ir pas­ku­ti­nę ke­lio­nę iš gim­tų­jų vie­tų. Mi­rė 1955 me­tų gū­džią Si­bi­ro žie­mą, taip ir ne­pa­ki­lu­si iš lo­vos.

Ma­mai trem­ties die­ną bu­vo 21 me­tai ir ji už ke­lių die­nų lau­kė­si pir­ma­gi­mio. Tai­gi, ma­nęs šio­je krau­pio­je sta­tis­ti­ko­je kol kas dar ne­bu­vo. Gi­miau už ke­lių die­nų. Po sep­ty­ne­rių me­tų iš­ra­šy­ta­me gi­mi­mo liu­di­ji­me tei­gia­ma, kad bu­vo 1949 m. ba­lan­džio 1 d. Gi­mi­mo vie­ta – „Rau­do­no­sios auš­ros“ ko­lū­kis (kai­mas) Kras­no­jars­ko kraš­te. Nors į jį at­ve­žė su vi­sais „gim­dy­mo na­mais“, tai yra gy­vu­li­nia­me va­go­ne, tik ba­lan­džio 18 die­ną. Be­je, tą va­go­ną, aiš­ku, pa­na­šų, ir iki šiol ap­lan­kau me­mo­ria­li­niuo­se mu­zie­juo­se Rum­šiš­kė­se ar­ba Nau­jo­sios Vil­nios ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je.

Tė­vų pa­sa­ko­ji­mai apie to­li­mą ir ne­pa­sie­kia­mą Lie­tu­vą, de­be­suo­tą dan­gų, ant me­džių au­gan­čius obuo­lius ža­di­no vaiz­duo­tę ir be­ga­li­nį no­rą pa­ma­ty­ti Lie­tu­vą. Ži­nią, kad esa­me pa­lei­džia­mi ir tu­ri­me ga­li­my­bę grįž­ti į Lie­tu­vą, tė­vai ga­vo 1958 me­tų žie­mą, tai yra po de­vy­ne­rių me­tų trem­ties. Vie­ti­nė val­džia at­si­sa­kė iš­duo­ti tė­vams pa­sus, mo­ty­vas – ne­bus kam dirb­ti. Ma­mai te­ko kreip­tis į ra­jo­no pro­ku­ro­rą, jis pa­ta­rė va­žiuo­ti į tą iš­sva­jo­tą­ją, jis ki­taip pa­sa­kė – pra­keik­tą­ją, Lie­tu­vą be pa­sų, tik pa­ke­liui nie­ko ne­pa­da­ry­ti, tai yra ne­pa­vog­ti ir ne­tu­rė­ti kon­tak­to su mi­li­ci­ja. Ma­no se­sė, gi­mu­si Si­bi­re, bu­vo dve­jais me­tais jau­nes­nė, sep­ty­ne­rių me­tų, per­va­žiuo­jant Mask­vo­je iš vie­nos ge­le­žin­ke­lio sto­ties į ki­tą ant grin­di­nio ma­tė rub­lį. Tik jau su­au­gu­si pri­si­mi­nė: aš bi­jo­jau pa­im­ti tą rub­lį, kad ne­pa­kliū­tu­me į mi­li­ci­ją ir vėl ne­tek­tų grįž­ti į Kras­no­jars­ką.

Gi­mi­mo vie­tos ir da­tos įra­šai iš gi­mi­mo liu­di­ji­mų bu­vo per­ra­šy­ti iš­duo­dant pa­są ir tai kar­tais su­kel­da­vo tam tik­rų pro­ble­mų. Do­va­no­ki­te už liūd­ną… Pa­sa­ky­siu šiek tiek links­miau. Kar­tą bū­nant ko­man­di­ruo­tė­je ir pil­dant an­ke­tą ap­si­gy­ven­ti vieš­bu­ty­je, ko­le­gė, pa­ma­čiu­si, kur gi­męs, iš­si­gan­do, su ko­kiu nu­si­kal­tė­liu dir­ban­ti. Te­ko il­gai aiš­kin­ti, kaip ten pa­te­kau. Su­si­grau­di­no, sa­kė, kad tu­ri gi­mi­nai­tį, pro­tin­gą tei­si­nin­ką, kai grį­ši­me į Vil­nių, su­pa­žin­dins ma­ne su juo, kad bū­tų pra­dė­tos ma­no tė­vų ir kar­tu ma­no re­a­bi­li­ta­vimo by­los. Bet grį­žus dau­giau apie tai ne­už­si­mi­nė, su­pra­tau, pro­tin­gas tei­si­nin­kas pa­ta­rė ne­kiš­ti ran­kų į mėš­lą.

Su­lau­kus 30 me­tų, o tai bu­vo 1979 m. ba­lan­džio 1 d., ko­le­gos iš „Sig­mos“, vie­nos lie­tu­viš­kiau­sios iš Lie­tu­vos įmo­nių, in­ži­nie­riai kon­struk­to­riai, su­si­rin­ko pa­svei­kin­ti su pir­muo­ju ju­bi­lie­ju­mi. Vie­nam ben­dra­dar­biui ne­pa­ti­ko ma­no gi­mi­mo da­ta, ba­lan­džio 1 die­na. Te­ko pa­aiš­kin­ti, kad, ma­tyt (čia ma­no žo­džiai, kiek pri­si­me­nu), kai gy­vu­li­nia­me va­go­ne bu­vau at­vež­tas į „Rau­do­no­sios auš­ros“ ko­lū­kį, ver­šiu­kų, par­šiu­kų ir ki­to­kių gy­vu­lių ei­na­mų­jų me­tų pir­mo­jo ket­vir­čio pla­nas bu­vo įvyk­dy­tas, tai ma­ne už­pa­ja­ma­vo ant­ro­jo ket­vir­čio pir­mą die­ną. Kaip pa­me­na­me, tais lai­kais bu­vo svar­bu vyk­dy­ti ne tik pen­kme­čio pla­nus. Ši ma­no fra­zė, kaip grei­tai su­vo­kiau, bu­vo pa­sa­ky­ta be rei­ka­lo, da­lis at­ėju­sių­jų svei­kin­ti pa­dė­jo šam­pa­no tau­res ir iš­ėjo. Li­ku­siems pa­si­da­rė ne­jau­ku. Taip at­šven­čiau pir­mą­jį dar­bi­nį ju­bi­lie­jų. Li­kau dė­kin­gas vi­siems ko­le­goms, kad po to nie­kur ne­bu­vau kvie­čia­mas pa­si­aiš­kin­ti. Tų įra­šų gi­mi­mo da­tos ir vie­tos pa­se bu­vo ir tei­gia­ma pu­sė.

Pir­ma, sten­giau­si nie­ka­da ne­me­luo­ti. Ba­lan­džio 1 die­ną gi­męs, ko ga­li ko­le­gos ti­kė­tis iš to­kio me­la­gio?

An­tra, nie­ka­da ne­bu­vau kal­bi­na­mas sto­ti į to me­to vie­nin­te­lę par­ti­ją, o pa­na­šaus am­žiaus ir pa­rei­gų ko­le­goms tek­da­vo pa­ro­dy­ti daug iš­mo­nės, kad ne­pa­kenk­tų to­li­mes­nei sa­vo kar­je­rai ir iš­lik­tų są­ži­nin­gi prieš sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus.

Sto­ti į uni­ver­si­te­tą, dė­kin­gas uni­ver­si­te­to rek­to­riams, ne­bu­vo ap­ri­bo­ji­mų. La­bai pa­ti­ko is­to­ri­ja, hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai, bet su­pras­da­mas, kad ten ne­ga­lė­siu dirb­ti, pa­si­rin­kau ma­žiau­siai po­li­ti­zuo­tą moks­lą – ma­te­ma­ti­ką. Ins­ti­tu­te lik­ti ne­ga­lė­jau, nors ins­ti­tu­tas la­bai no­rė­jo pri­im­ti, bet pas­ku­ti­nio pa­skirs­ty­mo me­tu bu­vo pa­sa­ky­ta, kad ten aš ne­ga­liu ei­ti. Pri­ėmė ma­ne „Sig­ma“, už tai jiems esu ir dė­kin­gas. Ir taip iki pat ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo.

At­kū­rus ne­pri­klau­so­my­bę kaip kom­piu­te­rių spe­cia­lis­tas bu­vau pa­kvies­tas lai­ki­nai dirb­ti į Sei­mą į pro­fe­so­riaus Vy­tau­to Land­sber­gio va­do­vau­ja­mą de­ry­bų su So­vie­tų Są­jun­ga de­le­ga­ci­ją kaip vy­riau­sia­sis ar­chy­vų ar­chy­va­ras. Ti­kė­jo­mės il­gų ir sun­kių de­ry­bų, bet li­ki­mas taip lė­mė Lie­tu­vai, kad ta by­la bu­vo iš­spręs­ta ga­na grei­tai. Ta­da pir­mą kar­tą su­si­dū­riau su sa­vo trem­ties by­la švie­saus at­mi­ni­mo pro­fe­so­riaus Ju­liaus Ju­ze­liū­no dė­ka, nes jam pa­si­se­kė su­si­tar­ti su tuo me­tu dar so­vie­ti­nio pa­li­ki­mo Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos sky­riu­mi, kur bu­vo sau­go­mos so­vie­ti­nių elek­tro­ni­nių ma­ši­nų mag­ne­ti­nės juos­tos su mū­sų trem­ti­nių struk­tū­ro­mis. Iš pra­džių į jį bu­vo kreip­ta­si, ne­no­rė­jo duo­ti, bet ta­da pro­fe­so­riaus Ju­liaus Ju­ze­liū­no dė­ka aš bu­vau kaip „Sig­mos“ IT spe­cia­lis­tas pa­kvies­tas pa­im­ti tas juos­tas ir pa­ban­dy­ti jas per­kel­ti į tuo me­tu jau esan­čias ma­ši­nas, tarp jų į per­so­na­li­nes. Su­kur­ta Są­jū­džio ko­mi­si­ja, va­do­vau­ja­ma Ju­liaus Ju­ze­liū­no, bu­vo ga­vu­si ne­ma­žai per­so­na­li­nių kom­piu­te­rių, už­sie­nio, dau­giau­sia Ame­ri­kos lie­tu­vių, lab­da­rą, ir rei­kė­jo jas per­kel­ti. Kai nu­ė­jau, ne­ma­čiau vi­sų juos­tų, iš­ne­šė man vie­ną, aš pa­sa­kiau, kad aš pats esu trem­ti­nys, no­rė­čiau pa­ma­ty­ti sa­vo by­lą. Tuo me­tu, 1988–1989 me­tais, jau bu­vo iš­siun­ti­nė­ti pir­mie­ji re­a­bi­li­ta­ci­jos la­pe­liai, man pa­sa­kė: at­neš­ki­te to la­pe­lio nu­me­rį, jis su­tam­pa su jū­sų trem­ties by­la. Ki­tą kar­tą taip ir at­ne­šė. Žmo­gus spe­cia­lis­tas pa­li­ko ma­ne vie­ną kam­ba­ry­je, pa­li­ko tą by­lą. Daug bu­vau apie tai gir­dė­jęs, by­la 20 pus­la­pių, ke­li pus­la­piai ypač su­krė­tė, pra­dė­jau nu­si­ra­ši­nė­ti, jis įė­jo, sa­ko: duok, pa­da­ry­siu ko­pi­jas. Pa­da­rė jis man dvi ar tris ko­pi­jas, ant kiek­vie­no la­po bu­vo už­dė­tas gri­fas „sek­ret­no“ ar­ba „so­ver­šen­no sek­ret­no“, tai yra slap­tai ar­ba vi­siš­kai slap­tai. Vie­nas iš to­kių žiau­rių iš kar­to bu­vo įspū­džių. Vie­nas pus­la­pis, by­lo­je tik apie 20 pus­la­pių, aš pas­kui at­ėjus ne­pri­klau­so­my­bei tu­riu vi­są ko­pi­ją, tu­riu ir čia, jei kam nors bus įdo­mu, gal yra pa­na­šaus li­ki­mo žmo­nių. Vie­nas do­ku­men­tas bu­vo at­spaus­din­tas ma­ši­nė­le, tik pa­lik­tos gra­fos įra­šy­ti kon­kre­čius duo­me­nis, tai yra pa­var­dę, vie­tą ir taip to­liau. Ma­mos ma­ma dė­jo pa­stan­gas su­ži­no­ti, kur iš­trem­ta jos duk­ra su šei­ma, kad jie yra ne­va ne­kal­ti ir kad jie bū­tų grą­žin­ti. Ten bu­vo įra­šy­ta, kad „mat“ – mo­ti­na to­kia ir to­kia, Dar­gie­nė Pet­ro­nė­lė, ieš­ko sa­vo duk­ros. Do­ku­men­tas ėjo iš Vil­niaus vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos KGB kaž­ko­kio sky­riaus į Kras­no­jars­ko gu­la­gus. Ra­šo­mą­ja ma­ši­nė­le bu­vo at­spaus­din­ta, pra­šo­ma iš­siųs­ti kom­pro­mi­tuo­jan­čios me­džia­gos apie ši­tą šei­mą. Toks bu­vo stan­dar­tas. Jei­gu kaž­kas ban­dė ieš­ko­ti iš tei­si­nės pu­sės, kad ne­tei­sė­tai iš­vež­ti, tai gau­da­vo to­kį at­sa­ky­mą: mes juos pa­lei­si­me, bet jie ten blo­gai el­gia­si. Ma­ma iš Si­bi­ro par­va­žia­vo, par­si­ve­žė du gar­bės raš­tus kaip ge­riau­sia Kras­no­jars­ko kraš­to mel­žė­ja. Vie­nas dar bu­vo su Sta­li­no ir Le­ni­no por­tre­tais, ki­ta­me jau ne­be­bu­vo Sta­li­no, jis bu­vo 1957 me­tų. Tai va taip. Ką jie pa­ra­šė, ko­kie nu­si­kal­tė­liai, ar jie su­tik­tų pa­leis­ti, ar ne, to do­ku­men­to, aiš­ku, by­lo­je ne­bu­vo, bet pa­gal tai, kad ne­no­rė­jo iš­duo­ti pa­sų, bu­vo ga­li­ma su­pras­ti, kad nie­ko tei­gia­mo jie ne­ga­lė­jo pa­ra­šy­ti.

Ki­tas šiur­pus do­ku­men­tas bu­vo pa­si­ra­šy­tas Mo­tie­jaus Šu­maus­ko (An­džiaus), ir­gi vi­siš­kai slap­tas. LTSR Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos nu­ta­ri­mo, spren­di­mo iš­trau­ka, kad ši­ta šei­ma (iš­var­din­ta vi­sa šei­ma ir am­ži­ną­jį atil­sį te­ta) iš­trem­ta „neobos­no­van­no“, ne­pa­grįs­tai, pra­šo­ma juos pa­leis­ti ir grą­žin­ti tur­tą. Ir tre­čias punk­tas – leis­ti ap­si­gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Kaip ži­no­te, ne vi­siems lei­do. Aiš­ku, apie tą do­ku­men­tą aš su­ži­no­jau tik 1991 me­tais.

Aš bu­vau pir­mas, dar dvi se­sės ir bro­lis gi­mė Si­bi­re, grį­žo­me ke­tu­rie­se. Dar ke­tu­ri gi­mė Lie­tu­vo­je – vi­si aš­tuo­ni gy­vi, svei­ki. Ne­tu­rė­jo­me jo­kių šan­sų iš­va­žiuo­ti net į to­kias „to­li­mas“ ša­lis kaip Bul­ga­ri­ja, Len­ki­ja, Vo­kie­ti­jos De­mo­kra­tinė Res­pub­li­ka. Bu­vau nu­ė­jęs į sau­gu­mą aiš­kin­tis ko­dėl. Sau­gu­mie­tis – kul­tū­rin­gas, jau­nas vy­ras sa­ko: jums tė­vai me­luo­ja, jie tu­rė­jo bū­ti miš­ki­niai, dar kaž­ko­kie ten, pa­vo­jin­gi. Ma­no ar­gu­men­tas bu­vo tik toks: sa­vo tė­vais aš ne­tu­riu pa­grin­do ne­ti­kė­ti ir, be to, jie ži­no, kad šiuo me­tu aš sė­džiu prieš jus ir ban­dau iš­si­aiš­kin­ti, ko­dėl Skuo­do ra­jo­no mo­ky­to­jai ve­ža­mi į eks­kur­si­ją, o se­suo is­to­ri­jos mo­ky­to­ja iš­brauk­ta.

Pir­mą kar­tą į už­sie­nį iš­va­žia­vau 1989 me­tais į Bul­ga­ri­ją. Jau vy­ko Są­jū­dis, gat­vės bu­vo pil­nos įvy­kių. 1989 me­tais gal pas­ku­ti­nį kar­tą bu­vo šven­čia­ma lap­kri­čio 7-oji, pa­mi­nė­ta. Di­rek­to­rius iš­si­kvie­tė. Ga­vo an­ke­tą – ap­do­va­no­ti LTSR gar­bės raš­tu ne­par­ti­nį, to­kio am­žiaus ve­dan­tį­jį kon­struk­to­rių. Lie­pė už­pil­dy­ti an­ke­tą. Sa­kau, ne­rei­kia, di­rek­to­riau, ne­kiš­ki­te ran­kų į mėš­lą. Ką tu, Jo­nai, to­kia at­mo­sfe­ra da­bar, pa­žiū­rėk pro lan­gą, kas da­ro­si Lie­tu­vo­je, už­pil­dyk. Už­pil­džiau. Aiš­ku, to gar­bės raš­to ne­bu­vo. Pas­kui, kai jį su­ti­kau, sa­kau, ma­to­te, sa­kiau jums, ne­kiš­ki­te ran­kų į mėš­lą. Sa­ko, Jo­nai, ne­įsi­vaiz­duo­ji, koks tu mėš­las, jei­gu šiais lai­kais ne­su­ge­bė­jo­me tau gar­bės raš­to įteik­ti. Tai va to­kie tra­gi­ko­miš­ki…

Ka­dan­gi šian­dien yra ne tik Ge­du­lo, bet ir vil­ties die­na, no­rė­čiau švie­ses­nių spal­vų. Be ga­lo di­džiuo­juo­si sa­vo šei­ma, sa­vo Lie­tu­va, ir ne tik žo­džiais, bet ir dar­bais. Kai bu­vo pa­skelb­ta ži­no­mo žur­na­lis­to idė­ja su­rink­ti, aš ne­spė­jau 100 eu­rų pa­au­ko­ti. Gal­vo­jau, kad ta pro­ce­dū­ra už­si­tęs la­bai il­gai ir aš pa­lai­ky­siu tą dva­sią po sa­vai­tės, po ki­tos. De­ja, ne­spė­jau. Pri­ėmiau uk­rai­nie­čių į sa­vo bu­tą – dvi šei­mas su še­šiais vai­kais, tą pa­da­riau. Vie­na šei­ma grį­žo at­gal, vie­na dar gy­ve­na, ma­ne pri­ėmė sū­nus gy­ven­ti.

Anū­kas Gab­rie­lius „Ąžuo­liu­ke“ dai­nuo­ja, bet šian­dien jo čia nė­ra. Rin­ko kom­piu­te­riui pi­ni­gė­lius. Kai iš­gir­do ak­ci­ją, kad rei­kia su­rink­ti „Ba­y­rak­ta­rui“, tė­vo pa­pra­šė, kad iš jo są­skai­tos paim­tų pi­ni­gus. Kom­piu­te­riui, sa­kė, aš dar su­si­rink­siu. Vie­nas sū­nus šau­lys, spe­cia­liai ne­bu­vo auk­lė­tas, ne taip kaip mū­sų tė­vai. Kaž­kur iš jų dar­bų, iš jų el­ge­sio mes tą dva­sią įgi­jo­me. Taip pat ir ma­no trys sū­nūs – vi­si trys Lie­tu­vo­je. Vi­du­ri­niajam pa­si­se­kė: jis nu­ė­jo to­liau ne­gu aš – ta­po fi­lo­so­fi­jos moks­lų dak­ta­ru, už­sie­ny­je moks­lus bai­gė.

Ma­no ma­mai, ji šian­dien žiū­ri į ma­ne aša­ro­jan­tį Skuo­do ra­jo­ne, gruo­džio mė­ne­sį bus 95 me­tai. Dė­ka mū­sų kar­dio­lo­gų šir­de­lė jai pa­lai­ko­ma, ko­jos sil­pnos, gal­va pui­ki. Dėl daug ko kon­sul­ta­vau­si da­ry­da­mas pra­ne­ši­mą. Ji tu­rė­jo čia skai­ty­ti pra­ne­ši­mą, bet, de­ja, per to­li­mas ke­lias. Į Si­bi­rą bu­vo ar­čiau ne­gu čia da­bar.

Ačiū jums už dė­me­sį ir do­va­no­ki­te už ma­no ne­sklan­džias min­tis. Ačiū jums. (Plo­ji­mai)

 

Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės or­kest­ro ka­pel­meis­te­ris ma­jo­ras Egi­di­jus Ali­šaus­kas gro­ja birbyne. Skai­to­mas trem­ti­nių laiš­kas.

 

G. ARBAČIAUSKAS. „Nuo 1942 me­tų gruodžio la­vo­nams vežti jau pri­rei­kė dvie­jų bri­ga­dų. Kiek­vie­no­je dir­bo po du žmo­nes: Ab­ro­mai­tie­nė Mal­vi­na, mo­ky­to­jo žmo­na nuo Mer­ki­nės, Mar­cin­ke­vičie­nė Ali­na, Pet­raus­kas, mo­ky­to­jas nuo Šiau­lių, Dun­du­lie­nė, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės pul­ki­nin­ko žmo­na, Ab­ro­mai­tis Jo­nas, mo­ky­to­jas, Vit­ke­vičius Ste­po­nas iš Šiau­lių (mi­rė nuo ba­do), Ta­mu­lio­nie­nė Te­ofi­lė, Ta­mu­le­vičius, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­pi­to­nas iš Ma­ri­jam­po­lės, Taut­vaišie­nė, šve­dė (apie 1957 me­tus išvy­ko į Šve­di­ją). Pa­tys vežio­to­jai bu­vo la­bai išba­dėję ir nu­sil­pę, to­dėl pri­rišda­vo prie la­vo­nų ko­jų vir­vę ir ben­dro­mis jėgo­mis trauk­da­vo juos iš ba­ra­ko.

Pas­kui mi­ru­siuo­sius dėda­vo ant ro­gių ir, įsi­kin­kę į vir­ves, vežda­vo ke­le­tą šim­tų met­rų to­liau nuo ba­ra­ko. Ten la­vo­nus išvers­da­vo į ben­drą krūvą. Sie­nų le­duo­se lik­da­vo prišalę mi­ru­siųjų plau­kai.

Kai mi­rė Gam­zie­nė, pas ją po rūbais, ant krūti­nės, bu­vo li­kęs ne­di­de­lis duo­nos ga­ba­lėlis. Trau­kiant mi­ru­siąją nuo na­rų, vie­nas žmo­gus jį pa­ste­bėjo, išsit­rau­kė duo­ną ir, sku­biai api­brau­kęs utėles, ją čia pat su­val­gė. Te­būna pa­smerk­ti ir te­su­lau­kia sa­vo teis­mo bu­de­liai, pri­ve­dę žmo­nes iki to­kio sto­vio.

Jei siaus­da­vo pūga, mi­ru­sie­ji po ke­le­tą die­nų išgu­lėda­vo ant na­rų šalia gy­vųjų.

Da­ni­liaus­kie­nė, Ma­ri­jam­po­lės gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus žmo­na, mi­ru­si tris pa­ras gu­lėjo šalia sa­vo sūnaus An­ta­no ir ki­tų, ku­rie jau ne­si­kėlė. Vie­nas ba­ra­kas bu­vo po snie­gu. Į jį pa­tek­ti bu­vo ga­li­ma tik šliaužiant siau­ru snie­go ur­vu žemyn. Ab­ro­mai­tie­nė M. pa­prašė sūnaus An­ta­no pa­ieško­ti ko­kios nors ska­ry­tės pa­rišti mi­ru­siai Ma­my­tei vei­dą. Bet jis pats gu­lėjo su­trauk­to­mis ko­jo­mis dėl gau­sių krau­jo išsi­lie­ji­mų į ke­lio sąna­rius ir ne­ga­lėjo at­si­kel­ti. Kai mi­ru­sią Da­ni­liaus­kie­nę vir­ve už ko­jų trau­kė iš ba­ra­ko pro siau­rą snie­go sky­lę į viršų, An­ta­nas šau­kė iš pas­kos: „Do­va­nok, bran­gi Ma­my­te, kad ne­ga­liu ta­vęs pa­ly­dėti…“

Tai trem­ti­nės, gy­dy­to­jos, ra­šy­to­jos Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės už­ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mai ir jaut­ri kom­po­zi­to­riaus My­ros­la­vo Sko­ri­kos „Me­lo­di­ja“, ku­rią at­li­ko Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės or­kest­ro ka­pel­meis­te­ris ma­jo­ras Egi­di­jus Ali­šaus­kas.

O šian­dien čia su mu­mis Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės kū­ry­bos pa­sau­ly­je sklei­dė­ja, ver­tė­ja Vy­te­nė Sau­no­riū­tė Mu­šik.

 

Li­tu­a­nis­tės, skan­di­na­vis­tės, ger­ma­nis­tės, trem­ti­nės Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės kū­ry­bos ver­tė­jos į vo­kie­čių kal­bą Vy­te­nės Sau­no­riū­tės Mu­šik kal­ba

 

V. SAUNORIŪTĖ MUŠIK. Mie­li trem­ti­niai ir po­li­ti­niai ka­li­niai, Eks­ce­len­ci­jos, gar­bin­gi mi­nė­ji­mo da­ly­viai. Šian­dien mi­ni­me Ge­du­lo ir vil­ties die­ną. Ge­du­lo, nes 1941 m. bir­že­lio 14 d. pra­si­dė­jo pir­mie­ji ma­si­niai trė­mi­mai iš Lie­tu­vos. Apie juos aš dau­giau­sia su­ži­no­jau ver­sda­ma į vo­kie­čių kal­bą trem­ti­nės, gy­dy­to­jos, bet man svar­bu pa­brėž­ti – ir ra­šy­to­jos Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės kny­gą „Lie­tu­viai prie Lap­te­vų jū­ros“. Apie sa­vo, jau­nos mer­gai­tės, iš­trem­ties pa­tir­tį anks­ty­vą ryt­me­tį Kau­ne ji ra­šo: „Kas tai? Ran­ka už­čiuo­piu… šal­tą ge­le­žį. Gu­liu aukš­tiel­nin­ka… Gra­žu… Sau­lė… Še­šė­lis. Jau­čiu, kad vie­nas ma­no gy­ve­ni­mo eta­pas bai­gė­si. Taš­kas. Nuo da­bar pra­si­dės ki­tas, ne­aiš­kus, bau­gi­nan­tis. <…> Stai­gus va­go­no trūk­te­lė­ji­mas. Nuo vir­šu­ti­nių gul­tų kren­ta daik­tas. <…> Dar vie­nas smū­gis, trau­ki­nys pa­ju­da. Ma­ty­ti Kar­me­li­tų baž­ny­čios bokš­tai, jie auk­su ži­ba sau­lės spin­du­liuo­se. Kau­nas mie­ga. Pu­sė pen­kių. Ty­liai plau­kia 63 va­go­nų są­sta­tas, vež­da­mas į ne­ži­no­mą to­lį, į ne­ži­no­mą gy­ve­ni­mą 1 tūkst. 500 lie­tu­vių. Aša­ros vi­sų aky­se. <…> Kiek šim­tų akių pas­ku­ti­nį kar­tą ma­to gim­tą­jį mies­tą…“

Iš Da­lios teks­to su­pra­tau, kad per pir­muo­sius trė­mi­mus bū­ta ir vil­ties. Ji blyks­te­li ke­lis­kart. Pir­mą­kart, ne­pa­ti­kė­si­te, ta­da, kai bir­že­lio 22 die­ną Ki­ro­ve, sto­ty­je, prie ša­li­mais su­sta­ty­tų eše­lo­nų iš Kau­no, Ry­gos ir Ta­li­no Da­lia iš­girs­ta ra­di­ją: „Ka­ras!!! Ka­ras!!! <…> Tri­jų sos­ti­nių eše­lo­nuo­se – džiaugs­mas. Gal ne­veš to­liau? Gal grą­žins? Bet juo­kas. Juk mes jau už­fron­tėj.“

Ant­rą­kart vil­tis – trum­pa­lai­kė iliu­zi­ja – šmės­te­li, kai trem­ti­nius sa­vai­tė­mis trans­por­tuo­ja Šiau­rės kryp­ti­mi. Gal juos ve­ža į Alias­ką, į lais­vę, „Ame­ri­kon“? Bet ne, juos iš­lai­pi­na ne­gy­ve­na­mo­je Tro­fi­mov­sko sa­lo­je Le­nos upės žio­ty­se, prie Ark­ties van­de­ny­no. „Pu­čia žvar­bus Le­nos žio­čių vė­jas. Upė bal­ta nuo pu­tų. <…> Dai­rau­si ir man da­ro­si šiur­pu. Ap­link tun­dra, tun­dra, nu­oga tun­dra, jo­kio au­ga­lė­lio, sa­ma­no­mis ap­klo­ta tun­dra – kiek akis ne­ša. To­lu­moj ma­tau lyg kal­niu­ką ir kry­žius. Pa­si­ro­do, tai suo­mių ka­pai. Juos at­ve­žė prieš dvi sa­vai­tes, o jie, nu­sil­pę nuo Le­ning­ra­do blo­ka­dos, ap­si­krė­tę šil­ti­ne, iš­ba­dė­ję – mirš­ta. <…> No­ri­si ka­bin­tis į bar­žą, kad ne­at­plėš­tų, ir rėk­ti: „Ne­pa­li­kit, ne­pa­li­kit, kur jūs mus at­ve­žėt?“ – bet <…> mes sto­vim ne­gy­ve­na­moj sa­loj, kur tuoj tuoj pra­si­dės po­lia­ri­nė de­šim­ties mė­ne­sių žie­ma.“

Da­lia ap­ra­šo trem­ti­nių skur­džią bui­tį, ver­giš­ką dar­bą, pa­že­mi­ni­mus ir pa­ty­čias, ba­dą, li­gas. Utė­lės ro­po­ja pul­kais nuo vie­no žmo­gaus ant ki­to, plau­kai pri­šą­la prie gul­tų. Da­lios pa­aug­liš­kas žvilgs­nis tiks­liai fik­suo­ja ap­lin­ką ta­me nu­žmo­gi­ni­mo pra­ga­re. Mer­gai­tė ma­to, kaip žmo­nės ne­at­lai­ko, iš­pro­tė­ja, ei­na į pū­gą ir žūs­ta. Ji, at­ro­dy­tų, ieš­ko at­sa­ky­mo, kaip iš­lik­ti ten, kur gy­ve­ni­mas ne­pri­tai­ky­tas žmo­giš­kai bū­čiai: „Štai aš šia­me le­do ur­ve kar­tu su pa­da­rais, ku­rie ka­dai­se va­di­no­si žmo­nė­mis, ku­rie ka­dai­se juo­kė­si, flir­ta­vo, ei­da­vo į sve­čius ir pas sa­ve kvies­da­vo­si, rū­pin­da­vo­si, kur pra­leis­ti va­sa­rą, pa­var­gę po žie­mos dar­bų mies­te, ki­tiems nu­si­vy­li­mą teik­da­vo blo­gai pa­siū­tas rū­bas, dvie­jų kam­ba­rių bu­tas bu­vo per ankš­tas. Jie da­bar ty­li. Bet­gi jų jau nė­ra. To­kių, ko­kie jie bu­vo, jau se­niai nė­ra. Jie mi­rė bir­že­lio ke­tu­rio­lik­tąją, o da­bar čia, try­lik­ta­me ba­ra­ke, gu­li tik mer­din­čios bū­ty­bės.“

Kur dar ga­li ru­sen­ti vil­tis, kai ap­link tiek kan­čios, tam­sos ir ne­tei­sy­bės? Vil­tis, šį­kart ne iliu­zi­nė, švie­čia iš pa­vog­tos grab­ny­čių žva­kės, kai pa­si­švie­tu­si ja Da­lia go­džiai skai­to vi­dur­am­žių is­to­ri­ją, kai kal­ba apie di­din­gą Šiau­rės gro­žį, ku­rį ji įsten­gia ma­ty­ti: „O dan­guj – tik­ras gro­žis. Vi­so­kiom spal­vom pi­na­si di­din­ga Šiau­rės pa­švais­tė. Vis­kas di­din­ga: ir tun­dra be­ri­bė, žiau­ri, bet pla­ti kaip jū­ra, ir Le­nos žio­tys, už­grioz­din­tos le­dais, ir ke­lių šim­tų met­rų pa­kran­čių uo­los Stol­buo­se, ir Šiau­rės pa­švais­tė – tik mes ta­me fo­ne ne­di­din­gi <…>.“

Vil­tis žė­ri, kai mer­din­čius trem­ti­nius gelbs­ti žy­dų gy­dy­to­jas La­za­ris Sa­mo­du­ro­vas: „Te­bū­nie gar­bė žy­dui dak­ta­rui <…>. Jis iš­gel­bė­jo iš mir­ties dau­ge­lį mū­sų.“ Kai ne­tau­so­da­ma sa­vęs juos slau­go jau­nu­tė bal­ta­ru­sė se­se­lė Fra­nia Glu­ši­na: „Tai bu­vo sau­lės spin­du­lys mū­sų klai­kio­se mer­din­čio­se la­vo­ni­nė­se <…> – ji gy­vy­bės ne­pa­gai­lė­tų, kad ga­lė­tų pa­dė­ti šiems sve­ti­miems jai lie­tu­viams ir suo­miams.“

Ger­bia­mie­ji, šian­dien kal­bą šio iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo pro­ga sa­kau ne aš, o Da­lia Grin­ke­vi­čiū­tė. Aš pa­ti trem­ties ne­pa­ty­riau. Tai pa­ty­rė ma­no se­ne­lių kar­ta. Ta­čiau ko aš iš­mo­kau, įsi­gi­li­nu­si į Da­lios iš­gy­ve­ni­mus, ap­ra­šy­tus jos kny­go­je? Su­pra­tau, kad trem­ti­niams ir po­li­ti­niams ka­li­niams di­de­lė at­spa­ra bu­vo iš tė­ve­lių gau­tos ver­ty­bės, prieš tai bu­vęs lai­min­gas gy­ve­ni­mas ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, na­mų, gim­ti­nės, ar­ti­mų­jų mei­lė ir il­ge­sys. Tai bu­vo ta vi­di­nė sver­tis, ku­ri juos pa­lai­kė ir sau­go­jo. Taip pat ir ne­vil­ty­je pa­tir­tas hu­ma­niš­ku­mas, ku­ris ne­tu­ri nei tau­ty­bės, nei kon­kre­čios kal­bos, o iš­reiš­kia­mas vi­siems su­pran­ta­ma at­jau­tos kal­ba.

Pir­ma Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės at­si­mi­ni­mų pub­li­ka­ci­ja bu­vo ru­sų kal­ba ru­sų di­si­den­tų lei­di­ny­je „Pam­iat“ („At­min­tis“) 1979 me­tais Pa­ry­žiu­je, o ten pa­tek­ti jiems pa­dė­jo švie­saus at­mi­ni­mo aka­de­mi­kas An­dre­jus Sa­cha­ro­vas ir jo žmo­na Je­le­na Bo­ner. Ačiū jiems.

De­ja, šiuo me­tu Uk­rai­no­je, Eu­ro­pos vi­du­ry­je, vėl prie­var­ta tūks­tan­čiais tre­mia­mi, kan­ki­na­mi, ka­li­na­mi ir žu­do­mi mū­sų se­sės ir bro­liai. Šių lai­kų trem­ti­niai ir po­li­ti­niai ka­li­niai. Juos nai­ki­na tos pa­čios kil­mės me­lo ir mir­ties ma­ši­ne­ri­ja, kaip ir mū­sų se­ne­lius. Jie šian­dien gi­na sa­vo že­mę ir mū­sų eu­ro­pie­tiš­kas ver­ty­bes. Ne vie­ne­rius me­tus gy­ven­da­ma Lie­tu­vo­je ir skir­tin­go­se Eu­ro­pos ša­ly­se drą­siai sa­ve va­di­nu lie­tu­ve ir eu­ro­pie­te. Man la­bai no­rė­tų­si, kad pa­vo­jaus aki­mir­ką mes ne su­si­prie­šin­tu­me, o su­si­tel­kę vie­nin­gai ap­gin­tu­me vie­ni ki­tus, sa­vo že­mę, oru­mą ir eu­ro­pie­tiš­kas ver­ty­bes.

Aš, kaip vi­du­ri­nio­sios kar­tos at­sto­vė, jau­čiu at­sa­ko­my­bę kal­bė­ti apie tai, kas bu­vo, jau­nes­nei kar­tai jai su­pran­ta­ma kal­ba, ug­dy­ti at­min­tį – ypač da­bar, kai pra­ei­tis, de­ja, vėl taip šiur­pi­nan­čiai ak­tu­a­li­zuo­ja­si. To­dėl mes, trys ben­dra­au­to­rės: Gin­ta­rė Va­le­vi­čiū­tė-Bra­zaus­kie­nė, Jur­ga Graf ir aš, su­kū­rė­me pa­ro­dą apie Da­lią Grin­ke­vi­čiū­tę „Kam­ba­riai / Įveik­ti at­stu­mai“ ir kvie­čia­me jus į Kau­ną, Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nę, Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­jų, su­si­pa­žin­ti su mū­sų pa­ro­da.

Da­lios pri­si­mi­ni­mai pla­čiai sklin­da po pa­sau­lį. Jie iš­vers­ti į an­glų, pran­cū­zų, ita­lų, is­pa­nų, vo­kie­čių, ny­der­lan­dų, suo­mių, len­kų, ser­bų kal­bas, šiuo me­tu ver­čia­mi į is­lan­dų kal­bą ir ne­tru­kus pa­si­ro­dys bal­ta­ru­sių kal­ba. Jos ran­kraš­tis sau­go­mas Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je ir ne­se­niai bu­vo įtrauk­tas į UNESCO na­cio­na­li­nį re­gist­rą „Pa­sau­lio at­min­tis“.

Po­nios ir po­nai, dė­ko­ju jums už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

 

Ais­tė Plai­pai­tė at­lie­ka Uk­rai­nai skir­tą dai­ną „Ten bus tiek daug švie­sos“. (Plo­ji­mai)

 

G. ARBAČIAUSKAS. Ais­tė Plai­pai­tė – „Ten bus tiek daug švie­sos“. Švie­sos ir vil­ties ta­da rei­kė­jo vi­siems, ken­tu­siems trem­ties tam­sy­bes. O šian­dien jos la­biau­siai rei­kia bro­liams ir se­sėms, ko­vo­jan­tiems už sa­vo že­mę ir lais­vę Uk­rai­no­je. Mū­sų vieš­nia – is­to­ri­kė, Ky­ji­vo Ta­raso Šev­čen­kos na­cio­na­li­nio uni­ver­si­te­to dok­to­ran­tė Tet­ja­na Bo­riak. Pra­si­dė­jus ka­rui, su ma­žais vai­kais ji at­vy­ko į Lie­tu­vą ir šiuo me­tu dir­ba Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­te. Tet­ja­na Bo­riak.

 

Is­to­ri­kės, Ky­ji­vo Ta­ra­so Šev­čen­kos na­cio­na­li­nio uni­ver­si­te­to dok­to­ran­tės Tet­ja­nos Bo­riak kal­ba

 

T. BORIAK. Uk­rai­no­je 111-oji de­vy­ne­rių me­tų ka­ro, trun­kan­čio dau­giau nei 400 me­tų, die­na.

La­bai ačiū už pa­kvie­ti­mą. Vi­sų pir­ma Uk­rai­nos žmo­nių var­du leis­ki­te iš­reikš­ti jums ir jū­sų vals­ty­bei be­ri­bį dė­kin­gu­mą už jū­sų vi­sa­pu­sę pa­gal­bą šia­me ka­re.

Tu­riu gar­bės kreip­tis į jus reikš­min­gu ir ne­įti­kė­ti­nai sun­kiu me­tu, pa­ger­biant at­mi­ni­mą tų, ku­riuos iš­trė­mė ir su­nai­ki­no du to­ta­li­ta­ri­niai re­ži­mai – na­cių ir so­vie­tų oku­pa­ci­ja bei ge­no­ci­das. Uk­rai­nie­čiai, kaip jo­kia ki­ta so­vie­ti­nio tau­tų ka­lė­ji­mo tau­ta, yra pa­ty­rę vi­są ru­siš­ko­jo im­pe­ria­liz­mo „ža­ve­sį“ ir pa­ti­ria tai iki šiol.

Uk­rai­nie­čių pa­stan­gos iš­si­ko­vo­ti sa­vo vals­ty­bę 1917–1921 me­tais pa­sken­do mi­li­jo­no Ru­si­jos bol­še­vi­kų, su­telk­tų Uk­rai­nos klau­si­mui spręs­ti, dur­tu­vų pra­lie­ta­me krau­jy­je. Jie ne­slė­pė sa­vo už­ka­ria­vi­mo po­li­ti­kos prie­žas­čių: „Be uk­rai­nie­tiš­kos duo­nos, an­glių, cuk­raus ir ge­le­žies rū­dos Ru­si­jos ta­ry­bi­nė res­pub­li­ka ne­ga­lės eg­zis­tuo­ti.“

Siek­da­ma už­grob­ti Uk­rai­ną, so­vie­tų val­džia pir­mą­jį 1921–1923 me­tų ba­dą pa­nau­do­jo kaip po­li­ti­nę vals­ty­bės po­li­ti­kos prie­mo­nę. Ma­no­ma, kad mi­rė 900 tūkst. uk­rai­nie­čių, o 1 mln. uk­rai­nie­čių ne­gi­mė.

Ta­čiau XX am­žiaus tre­čia­ja­me de­šimt­me­ty­je Uk­rai­nos na­cio­na­li­nis ju­dė­ji­mas tik įsi­bė­gė­jo. Vals­tie­čiai ma­siš­kai pa­li­ko ko­lū­kius. Jie nuo­sek­liai liu­di­jo no­rą sa­vo že­mę dirb­ti sa­va­ran­kiš­kai. Li­kus ke­liems mė­ne­siams iki Ho­lo­do­mo­ro, 1932 me­tų rug­pjū­čio 11-osios laiš­ke Sta­li­nas ra­šė: „Da­bar svar­biau­sia yra Uk­rai­na. Uk­rai­no­je pa­dė­tis yra la­bai blo­ga… pa­gal par­ti­ją… pa­gal so­vie­tų… pa­gal GPU li­ni­jas. Jei­gu mes da­bar ne­pra­dė­si­me tai­sy­ti pa­dė­ties Uk­rai­no­je, ga­li­me pra­ras­ti Uk­rai­ną. Pa­kar­to­siu – ga­li­me pra­ras­ti Uk­rai­ną.“

Dar vie­nas ban­dy­mas iš­spręs­ti Uk­rai­nos klau­si­mą ir su­nai­kin­ti tau­ti­nę ta­pa­ty­bę – 1932 me­tų ru­de­nį ir 1933 me­tų pa­va­sa­rį ba­das bu­vo an­trą kar­tą pa­nau­do­tas kaip vie­šo­sios po­li­ti­kos prie­mo­nė. Per pla­taus mas­to teis­mo kra­tas vi­so­je Uk­rai­no­je iš uk­rai­nie­čių vals­tie­čių bu­vo at­im­tos ne tik grū­dų at­sar­gos, bet ir mais­to pro­duk­tai. Vals­tie­čiams bu­vo už­draus­ta lais­vai ju­dė­ti Res­pub­li­ko­je ir SSRS. Uk­rai­na bu­vo są­mo­nin­gai pa­vers­ta ba­dau­jan­čiu ge­tu, o uk­rai­nie­tis, šei­mi­nin­kas sa­vo že­mė­je, – el­ge­ta, ver­gu, va­gi­mi. Dėl mais­to Uk­rai­nos vals­tie­tis pa­žei­dė vi­suo­ti­nius prin­ci­pus, nu­si­leis­da­mas iki ka­ni­ba­liz­mo. 

Tuo pa­čiu me­tu įsi­bė­gė­jo rep­re­si­jos prieš uk­rai­nie­čių li­te­ra­tū­rą („Su­šau­dy­ta­sis at­gi­mi­mas“ – XX am­žiaus ket­vir­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je bu­vo rep­re­suo­ta apie 200 uk­rai­nie­čių ra­šy­to­jų), rep­re­si­jų su­lau­kė Vi­sos Uk­rai­nos moks­lų aka­de­mi­ja, uk­rai­nie­čių kal­bos ra­šy­ba, kul­tū­ra, me­nas, au­to­ke­fa­li­nė Or­to­dok­sų Baž­ny­čia, tai yra kė­sin­ta­si į pa­grin­di­nius Uk­rai­nos žmo­nių ta­pa­ty­bės bruo­žus. Tai, kas nu­ti­ko, ge­no­ci­do kon­cep­ci­jos au­to­rius Ra­fa­e­lis Lem­ki­nas pa­va­di­no „kla­si­ki­niu ge­no­ci­do pa­vyz­džiu“. Pa­gal Jung­ti­nių Tau­tų kon­ven­ci­ją dėl ke­lio už­kir­ti­mo ge­no­ci­do nu­si­kal­ti­mui ir bau­di­mo už jį (1948 me­tų) Ra­fa­e­lis Lem­ki­nas Uk­rai­nos vals­tie­čių ba­da­vi­mą lai­kė ne­at­sie­ja­ma ge­no­ci­do prieš uk­rai­nie­čius da­li­mi. Tai bu­vo są­mo­nin­gas tau­tos kū­no nai­ki­ni­mas, taip pat Uk­rai­nos in­te­li­gen­ti­jos, kaip tau­tos pro­to, au­to­ke­fa­li­nės Uk­rai­nos Or­to­dok­sų Baž­ny­čios, kaip tau­tos sie­los, nai­ki­ni­mas.

Iš vi­so Uk­rai­na dėl Ho­lo­do­mo­ro pra­ra­do 4,5 mln. žmo­nių, o tai reiš­kia, kad Uk­rai­na pra­ra­do be­veik 15 % sa­vo gy­ven­to­jų.

Gar­siai kal­bė­ti apie Ho­lo­do­mo­rą bu­vo drau­džia­ma. Ma­no pro­se­ne­lis Iva­nas Bo­ria­kas ga­vo de­šimt me­tų pri­vers­ti­nio dar­bo sto­vyk­lo­se už pri­si­mi­ni­mus apie bad­me­tį 1933 me­tų pra­džio­je. Ne­pai­sant to, liu­di­nin­kai ne­pa­mir­šo Ho­lo­do­mo­ro ir ban­dė pa­siek­ti iš­ori­nį pa­sau­lį bei jį per­spė­ti apie Ru­si­jos rau­do­no­jo im­pe­ria­liz­mo pa­vo­jus. Po 90 me­tų iš­gir­dau lie­tu­vio mig­ra­ci­jos pa­rei­gū­no pa­sa­ko­ji­mą apie jo se­ne­lio pa­bė­gi­mą nuo Ho­lo­do­mo­ro iš Čer­ka­sų sri­ties į Sa­kart­ve­lą. 2006 me­tais Uk­rai­na pa­ga­liau pa­ger­bė ba­do au­kas – par­la­men­tas Ho­lo­do­mo­rą pri­pa­ži­no ge­no­ci­du.

Ho­lo­do­mo­ras ne­bu­vo vie­nin­te­lis uk­rai­nie­čių žu­dy­mo įran­kis. Per de­ku­la­ki­za­ci­jos kam­pa­ni­ją 1930–1931 me­tais iš Uk­rai­nos bu­vo iš­trem­ta 250 tūkst. uk­rai­nie­čių vals­tie­čių. Tai yra ket­vir­ta­da­lis. 1932 me­tais bu­vo rep­re­suo­ta 71,5 tūkst. uk­rai­nie­čių, 1937–1938 me­tais bu­vo nu­teis­ti be­veik 200 tūkst. uk­rai­nie­čių, iš jų dau­giau nei 120 tūkst. bu­vo nu­teis­ti mir­ties baus­me. 1939 me­tais 14 % Gu­la­go ka­li­nių bu­vo uk­rai­nie­čiai. 1939–1941 me­tais į SSRS bu­vo iš­trem­ta iki 20 % ką tik pri­jung­tos Va­ka­rų Uk­rai­nos gy­ven­to­jų.

Per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ne­te­ko­me apie 9 mln. uk­rai­nie­čių – tiek ci­vi­lių, tiek ka­rių. Uk­rai­nos su­ki­lė­lių ar­mi­ja, kaip ir Bal­ti­jos tau­tų par­ti­za­nai, iki šeš­to­jo de­šimt­me­čio vi­du­rio des­pe­ra­tiš­kai prie­ši­no­si na­cių ir so­vie­tų oku­pan­tams.

Po­ka­rio rep­re­si­jos reiš­kė nuo 600 tūkst. iki 800 tūkst. Va­ka­rų Uk­rai­nos gy­ven­to­jų ir 190 tūkst. Kry­mo to­to­rių de­por­ta­ci­ją. 1947 me­tų spa­lį ope­ra­ci­jos „Va­ka­rai“ me­tu iš Va­ka­rų Uk­rai­nos bu­vo de­por­tuo­ta dau­giau nei 77 tūkst. uk­rai­nie­čių; o 1948 me­tų ge­gu­žę per ope­ra­ci­ją „Pa­va­sa­ris“ iš Lie­tu­vos de­por­tuo­ta apie 40 tūkst. žmo­nių. Tre­čia­sis 1946–1947 me­tų ba­das nu­si­ne­šė dau­giau nei 700 tūkst. uk­rai­nie­čių gy­vy­bę.

Per 70 „tai­kių“ so­vie­tų val­dy­mo me­tų bu­vo nu­žu­dy­ta ir rep­re­suo­ta dau­giau nei 7 mln. uk­rai­nie­čių. Nu­žu­dy­tų ir rep­re­suo­tų uk­rai­nie­čių (ne­įskai­tant ka­ro au­kų) – 1 mln. per dešimt me­tų, 100 tūkst. per me­tus, dau­giau nei 270 kas­dien.

Ta­čiau tau­tų ka­lė­ji­mo žmo­nės ir to­liau prie­ši­no­si, o vie­na iš pa­si­prie­ši­ni­mo so­vie­tams for­mų bu­vo jų įvyk­dy­ti su­si­de­gi­ni­mo ak­tai: 1968 me­tais pa­grin­di­nė­je Uk­rai­nos gat­vė­je – Va­sy­lis Ma­ku­šas, 1972 me­tais Kau­ne – Ro­mas Ka­lan­ta, o 1978 me­tais prie Ta­ra­so Šev­čen­kos ka­po Ka­ni­ve – Olek­sa Hir­ny­kas.

Prieš pla­taus mas­to ka­rą 2022 m. va­sa­rio 24 d. aš bai­giau sa­vo di­ser­ta­ci­ją apie pa­bė­gė­lius iš SSRS po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ir net ne­įsi­vaiz­da­vau, kad ket­vir­ta­die­nį, va­sa­rio 24 die­ną, pa­ra­šius apie aną ka­rą, nau­ja grės­mė įsi­verš į ma­no, ma­no šei­mos ir ma­no ša­lies gy­ve­ni­mą kaip tre­čia­sis pa­sau­li­nis ka­ras.

Jau ba­lan­džio 3 die­ną per­skai­čiau ru­sų fa­šis­to Ti­mo­fe­jaus Ser­ge­je­vo pro­gra­mi­nį do­ku­men­tą apie ma­no tau­tos ge­no­ci­dą: Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja pa­skel­bė spren­džian­ti Uk­rai­nos „de­na­ci­fi­ka­ci­jos“ klau­si­mą, šį spren­di­mą ly­dė­jo „deuk­rai­ni­za­ci­jos“ ir „de­eu­ro­pei­za­ci­jos“ pro­ce­sai. Uk­rai­na bu­vo pa­skelb­ta „dirb­ti­ne an­ti­ru­siš­ka kon­struk­ci­ja“. Oku­pan­tai tai­kė­si į dau­gu­mą uk­rai­nie­čių, juos im­pe­ri­ja pa­va­di­no „na­ciais“.

Kaip ir SSRS, Ru­si­ja šiuo me­tu de­por­tuo­ja uk­rai­nie­čius iš lai­ki­nai oku­puo­tų te­ri­to­ri­jų. Šiuo me­tu tai yra 1 mln. 400 tūkst. uk­rai­nie­čių, įskai­tant dau­giau nei 240 tūkst. vai­kų. Jie at­si­du­ria ato­kiau­siuo­se skur­džiuo­se Ru­si­jos re­gio­nuo­se be pra­gy­ve­ni­mo ir ben­dra­vi­mo prie­mo­nių. Ru­si­ja jau pa­ren­gė įsta­ty­mų pa­tai­sas uk­rai­nie­čių vai­kų įvai­ki­ni­mui pa­leng­vin­ti. In­for­ma­ci­jos apie de­šim­čių tūks­tan­čių uk­rai­nie­čių li­ki­mą nė­ra. Ne­ma­žai Uk­rai­nos mies­tų – Ma­riu­po­lis, Vol­no­va­cha, Po­pas­na, Ru­biž­nė, Ly­sy­čans­kas, Iziu­mas, Se­vers­ko­do­nec­kas, taip pat dau­ge­lis kai­mų bu­vo nu­šluo­ti nuo že­mės pa­vir­šiaus.

Kaip ir ket­vir­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je, Ru­si­ja to­liau „eks­por­tuo­ja“ Uk­rai­nos grū­dus. Bom­bar­duo­ja­mos tal­pyk­los, sau­gyk­los, že­mės ūkio tech­ni­ka, mi­nuo­ja­mi lau­kai ir jū­ros, blo­kuo­ja­mi Uk­rai­nos uos­tai. Ba­das gre­sia ne tik Uk­rai­nos vals­tie­čiams, kaip ir 1933 me­tais, bet ir dau­giau nei 300 mln. žmo­nių.

Puo­li­mas prieš uk­rai­nie­čių ta­pa­ty­bę ne­si­liau­ja. Oku­pan­tai uk­rai­nie­tiš­kas kny­gas, ypač apie Uk­rai­nos is­to­ri­ją, pra­dė­jo de­gin­ti ir nai­kin­ti lai­ki­nai oku­puo­to­se te­ri­to­ri­jo­se nuo 2014 me­tų, tai da­ro ir šian­dien. Tuo pa­čiu me­tu pri­me­ta­ma Ru­si­jos švie­ti­mo sis­te­ma, im­por­tuo­ja­mi ru­sų is­to­ri­jos, kal­bos, li­te­ra­tū­ros va­do­vė­liai. 

Im­pe­ri­ja at­vi­rai pa­reiš­kė no­rą at­kur­ti SSRS, šį kar­tą ne­da­ly­vau­jant uk­rai­nie­čiams. Oku­puo­to­se te­ri­to­ri­jo­se Ru­si­jos ag­re­so­rius grą­ži­na į gat­ves de­ko­mu­ni­zuo­tus so­vie­ti­nius var­dus ar­ba ski­ria nau­jus: Me­li­to­po­ly­je – Su­dop­la­to­vo (en­ka­vė­dis­to, dau­ge­lio Uk­rai­nos po­li­ti­kų žu­dy­nių or­ga­ni­za­to­riaus) vie­toj Don­co­vo (po­li­ti­ko, pub­li­cis­to), tarp Ma­riu­po­lio pa­min­klų – Le­ni­no.

5 mln. uk­rai­nie­čių ta­po pa­bė­gė­liais, apie 4 mln. – ša­lies vi­du­je per­kel­tais as­me­ni­mis; žu­vo 287 vai­kai (dėl ka­ro veiks­mų tiks­lių skai­čia­vi­mų at­lik­ti ne­įma­no­ma). Vi­siš­kai ar iš da­lies su­nai­kin­ta apie 7 tūkst. gy­ve­na­mų­jų pa­sta­tų, dau­giau nei 1 tūkst. 800 švie­ti­mo įstai­gų, dau­giau nei 700 svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gų, 350 kul­tū­ros pa­min­klų, oku­pan­tai api­plė­šia mu­zie­jus ir gro­bia mu­zie­ji­nes ver­ty­bes.

Ne­se­niai še­šių ša­lių, tarp jų ir Lie­tu­vos, par­la­men­tai bal­sa­vo už tai, kad Ru­si­jos nu­si­kal­ti­mai Uk­rai­no­je bū­tų pri­pa­žin­ti ge­no­ci­du. Mes la­bai dė­kin­gi jiems už tai.

Uk­rai­nie­čiai sa­vo ne­nu­ga­li­ma dva­sia pri­me­na ru­sams jų nu­si­kal­ti­mus. Sa­vo są­skai­tas pa­tei­kia ir Eu­ro­pos ben­druo­me­nė: ant Uk­rai­nai tie­kia­mų ra­ke­tų olan­dai ra­šo „už MN-17“, len­kai – „Už Ka­ty­nę“, „Už Ka­čyns­kį“, če­kai – „Už žuvusius 1968 m. Pra­hos pa­va­sa­rį“.

Jie ban­do mus nu­žu­dy­ti – iš­trin­ti sa­vo nu­si­kals­ta­mos im­pe­ri­nės pra­ei­ties at­min­tį, pa­slėp­ti pa­vog­tą is­to­ri­ją (juk Kijevo Ru­sios gri­vi­na yra ne Ru­si­jos, o Uk­rai­nos na­cio­na­li­nė va­liu­ta, o tri­ša­kis kaip ku­ni­gaikš­čio Vla­di­mi­ro Di­džio­jo vals­ty­bės sim­bo­lis yra ne Ru­si­jos, o Uk­rai­nos her­bas) ir pa­si­sa­vin­ti Kyji­vo met­ro­po­li­ją, tęs­ti sa­vo im­pe­ri­nį eg­zis­ta­vi­mą už­ka­riau­da­mi nau­jas te­ri­to­ri­jas ir pa­ga­liau iš­spręs­ti Uk­rai­nos klau­si­mą.

Jei Uk­rai­na žlugs, lai­mės ne tei­si­nė, o fa­šis­ti­nė vals­ty­bė. Pa­sau­lis nie­ka­da ne­be­bus sau­gi vie­ta mums ir mū­sų vai­kams. Ir to­liau sie­ki­me ben­dros per­ga­lės prieš pas­ku­ti­nę im­pe­ri­ją! Už mū­sų ir jū­sų lais­vę! (Plo­ji­mai)

 

Jau­nų­jų dai­ni­nin­kių trio ir cho­ras „Ąžuo­liu­kas“ at­lie­ka dai­ną „Oi ne­verk, mo­tu­šė­le“, akom­pa­nuo­jant dviem Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės or­kest­ro būg­ni­nin­kams. (Plo­ji­mai)

 

G. ARBAČIAUSKAS. Cho­ras „Ąžuo­liu­kas“, Vil­niaus ko­le­gi­jos mu­zi­ki­nio te­at­ro spe­cia­ly­bės stu­den­tės Ga­bi­ja, Ka­mi­lė ir Vai­va ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės or­kest­ro būg­ni­nin­kai.

O da­bar tri­bū­na Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­kui, 2008 me­tų „Mi­si­ja Si­bi­ras“ da­ly­viui, šau­liui, at­ei­ti­nin­kui, trem­ti­nio sū­nui Al­mi­nui Si­ne­vi­čiui. (Plo­ji­mai)

 

Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­ko, trem­ti­nio sū­naus, 2008 me­tų „Mi­si­ja Si­bi­ras“ daly­vio, šau­lio, at­ei­ti­nin­ko Al­mi­no Si­ne­vi­čiaus kal­ba

 

A. SINEVIČIUS. Ger­bia­mas Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos, gar­būs trem­ti­niai, po­li­ti­niai kal­i­niai ir sve­čiai. Vi­sų mū­sų akys da­bar nu­kreip­tos į Uk­rai­ną, lie­tu­viai pa­lai­ko uk­rai­nie­čius ir vi­sa šir­di­mi yra su jais. Man džiu­gu, kad Lie­tu­vos jau­ni­mas kri­zių ir ka­ro re­gio­ne aki­vaiz­do­je de­monst­ruo­ja bran­dą, su­pra­ti­mą, o svar­biau­sia, ryž­tą pa­dė­ti ki­tam, ne­pa­žįs­ta­mam, bė­dos iš­tik­tam žmo­gui. Vi­sai kaip Si­bi­re, kai žmo­giš­ku­mas nu­ga­lė­da­vo blo­gį. Tai pa­ro­do, kad pra­ėjus 81 me­tams nuo ma­si­nių trė­mi­mų pra­džios Lie­tu­vos is­to­ri­nės pa­tir­tys nie­kur ne­din­go, ne­bu­vo už­mirš­tos, o tik ver­čia dar kar­tą pri­si­min­ti tą skaus­mą, ku­rį ta­da pa­ty­rė Lie­tu­vos žmo­nės: su­au­gu­sie­ji ir vai­kai, lie­tu­viai, žy­dai, len­kai. Juo­lab kad trem­tys at­si­nau­ji­no ne taip ir to­li nuo Lie­tu­vos – Ry­tų Uk­rai­no­je. Ne­pai­sydamas vi­so trė­mi­mų tra­giš­ku­mo, no­rė­čiau ak­cen­tuo­ti ne tik ge­du­lą, bet ir vil­tį. Vi­sų pir­ma, vil­tį, kad tai nie­ka­da vėl ne­pa­si­kar­tos Lie­tu­vo­je. Tai tik­rai ne­pa­si­kar­tos, nes Lie­tu­vo­je per 30 me­tų už­au­go lais­vų, ne­su­var­žy­tų, at­sa­kin­gų kū­rė­jų kar­ta.

Gal­būt kam nors ga­li ne­pa­tik­ti šių die­nų jau­ni­mas, nes jis ne­rū­pes­tin­gas, at­vi­res­nis ir glo­ba­les­nis, bet jei rei­kės, jis eis ir gins Lie­tu­vą. Dės­ty­da­mas Lie­tu­vos ka­ro aka­de­mi­jo­je tai pui­kiai ma­tau sa­vo aki­mis. Jau­nas žmo­gus vi­siš­kai ki­taip su­pran­ta ben­druo­me­nių ir vi­suo­me­nės svar­bą vals­ty­bės gy­ve­ni­me. Jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų ir jų na­rių gau­sa pa­ro­do pi­lie­tiš­ką jau­no žmo­gaus no­rą pri­si­dė­ti prie sa­vo vals­ty­bės kū­ri­mo.

Tą su­pra­tau dar 2008 metais, kai te­ko da­ly­vau­ti eks­pe­di­ci­jo­je „Mi­si­ja Si­bi­ras“, ku­rio­je at­ra­dau sa­vo šei­mos ir mū­sų vals­ty­bės is­to­ri­nį ry­šį. Ta­da su­pra­tau, kad ma­no se­ne­lis Ju­lius Si­nius yra ma­no di­džiau­sias did­vy­ris. Jis bu­vo tar­pu­ka­rio kom­po­zi­to­rius, var­go­ni­nin­kas, chor­ve­dys, ga­liau­siai trem­ti­nys ir sa­vo gy­ve­ni­mą pa­sky­rė lie­tu­vy­bės sklai­dai Vil­niu­je. Šią veik­lą kar­tu su ma­no tė­vu jis vyk­dė ir trem­ty­je, Si­bi­re.

Nors aš di­džiuo­juo­si au­gęs trem­ti­nių šei­mo­je, bet kar­tu su­pran­tu, kad esu vie­nas iš dau­ge­lio jau­nų žmo­nių Lie­tu­vo­je. To­kių kaip aš yra de­šim­tys tūks­tan­čių. Jie ži­no skau­džią Lie­tu­vos is­to­ri­ją, ją iš­jau­čia, o svar­biau­sia, su­pran­ta, kad vals­ty­bė esa­me mes vi­si. Juk Lie­tu­va – tai vi­si žmo­nės, ne­žiū­rint tau­ty­bės, kal­bos ar po­li­ti­nių pa­žiū­rų.

Nors Fran­cis Fu­ku­y­a­ma sa­vo kny­go­je „Is­to­ri­jos pa­bai­ga ir pas­ku­ti­nis žmo­gus“ svars­tė apie pa­sau­lį be ka­ro ir kru­vi­nos is­to­ri­jos pa­bai­gą, de­ja, jis kly­do. So­vie­tų Są­jun­gos žlu­gi­mas ne­už­bai­gė is­to­ri­jos, kaip ir pa­čios Ry­tų im­pe­ri­jos. Šian­dien ap­link Lie­tu­vą to­liau vyks­ta kri­zės, pan­de­mi­jos, trė­mi­mai, pre­ky­ba žmo­nė­mis ir net­gi kon­ven­ci­nis ka­ras. Bet aš tu­riu vil­tį, kad ka­da nors vi­sa tai baig­sis. Vil­tin­gai nu­tei­kia tai, kad lie­tu­vio iden­ti­te­tas, su­for­muo­tas su­ki­li­mų, par­ti­za­ni­nio pa­si­prie­ši­ni­mo, trem­čių ir ki­tų ryš­kių įvy­kių, yra dau­gu­mos jau­nų Lie­tu­vos pi­lie­čių šir­dy­se. Pi­lie­tiš­kas, už sa­vo vals­ty­bę at­sa­kin­gas ir is­to­ri­nę pa­tir­tį su­kau­pęs Lie­tu­vos jau­nas žmo­gus jau ne­bė­ra at­ei­tis, mes esa­me da­bar­tis.

Šian­dien no­riu pa­dė­ko­ti vi­siems Lie­tu­vos trem­ti­niams už tai, kad esa­te, ir už tai, kad ir to­liau pa­de­da­te kur­ti XXI am­žiaus Lie­tu­vą. Ačiū jums! (Plo­ji­mai)

G. ARBAČIAUSKAS. Šian­dien tri­bū­no­se jau­ni­mas, ku­riam lem­ta liu­dy­ti ne­gai­les­tin­gą pro­se­ne­lių, se­ne­lių, tė­vų, o kar­tais ir mo­ky­to­jų trem­ties is­to­ri­ją. Ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­ro „Ąžuo­liu­kas“ įkū­rė­jas ir il­ga­me­tis va­do­vas Her­ma­nas Pe­relš­tei­nas 1941 m. bir­že­lio 14 d. su tė­vais bu­vo iš­trem­tas į Al­ta­jaus kraš­tą, o vė­liau al­kį ir šal­tį ken­tė prie Lap­te­vų jū­ros. Šian­dien „Ąžuo­liu­kui“ va­do­vau­ja ma­est­ro mo­ki­nys, pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Miš­ki­nis. Jo se­ne­liai taip pat bu­vo iš­trem­ti į Si­bi­rą ir ten žu­vo.

Gir­dė­si­me Vac­lo­vo Au­gus­ti­no ir Vla­do Bra­ziū­no dai­ną „Tė­vy­ne mū­sų“. Te­bū­nie tai mal­da už juos. Už jus. Už mus.

 

Cho­ras „Ąžuo­liu­kas“ at­lie­ka dai­ną „Tė­vy­ne mū­sų“. (Plo­ji­mai)

 

G. ARBAČIAUSKAS. Dė­ko­ja­me cho­rui „Ąžuo­liu­kas“, ma­est­ro Vy­tau­tui Miš­ki­niui ir vi­siems šian­dien liu­di­jan­tiems mū­sų tau­tos skau­džią pra­ei­tį. Ne­tru­kus vi­sus pa­kvie­si­me į Ne­pri­klau­so­my­bės aikš­tę, kur 12 va­lan­dą ty­los mi­nu­te bus pa­gerb­tos oku­pa­ci­jų ir ge­no­ci­do au­kos bei iš­kil­min­gai pa­kel­tos Lie­tu­vos vė­lia­vos.