LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS REPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO NR. VIII-359 21 STRAIPSNIo PAKEITIMO

ĮSTATYMO PROJEKTO

2026-07-09 Nr. XVP-1568(2)

Vilnius

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.

1. Projekto 1 straipsniu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 21 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad „Piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., nuo 2027 m. sausio 1 d. iki 2027 m. gruodžio 31 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, išskyrus valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai Vyriausybės nutarimu numatytus perduoti laisvos valstybinės žemės fonde esančius valstybinius miškus kompleksinei miškų ūkio veiklai vykdyti pagal Valstybinės miškų tarnybos parengtas miškų tvarkymo schemas, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas“. Siūlomas teisinis reguliavimas svarstytinas šiais aspektais.

1.1. Pažymėtina, kad naujų sąlygų, kurios taikomos atstatant nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą nustatymas, yra įstatymų leidėjo kompetencija, jei nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką atsižvelgiama į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas). Tačiau kartu tenka pažymėti, kad Konstitucinio Teismo praktikoje yra precedentų, kai nuosavybės teisių atstatymo sąlygų keitimas jau prasidėjus nuosavybės grąžinimo procesui buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (1994 m. gegužės 27 d. nutarimas, 1994 m. birželio 15 d. nutarimas). Tai reiškia, kad vertinant siūlomos įstatymo nuostatos konstitucingumą inter alia būtina įvertinti: 1) siūlomų priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams ir 2) tikslų, kurių siekiama siūlomais įstatymo pakeitimais, evoliuciją. Tik naujai atsiradę tikslai, kurie nebuvo žinomi ir kurių nebuvo galima numatyti nuosavybės teisių atstatymo ir žemės grąžinimo pirminio reglamentavimo stadijoje, išimtiniais atvejais galėtų tapti pagrindu keisti nusistovėjusias ir praktikoje jau taikomas nuosavybės grąžinimo sąlygas.

Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas jau keletą kartų pratęsė terminą piliečiams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., prašyti perduoti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai kitame tos pačios savivaldybės teritorijoje esančiame mieste ir (ar) pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Taigi manytina, kad keičiamame įstatyme buvo nustatytas pakankamas laikas piliečiams pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje ir dar vienas galiojančio teisinio reguliavimo keitimas kelia abejonių dėl asmenų lygiateisiškumo principo, nes piliečiai, kuriems nuosavybės teisės buvo atkurtos atlyginant pinigais, atsidurs nelygiateisėje padėtyje lyginant su asmenimis, galinčiais pakeisti valią dėl atlyginimo būdo nuo 2027 m. sausio 1 d. iki 2027 m. gruodžio 31 d.

1.2. Atkreiptinas dėmesys, kad 2022 m. birželio 28 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-2584 6 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XIV-1243 (toliau – Įstatymas Nr. XIV-1243). Šiame įstatyme nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos iki 2024 m. sausio 1 d. užtikrina visų laisvos valstybinės žemės fonde esančių ir nuosavybės teisėms atkurti nepanaudotų valstybinių miškų perdavimą patikėjimo teise valdyti miškų urėdijai arba pardavimą aukcionuose“. Atsižvelgiant į tai, kad teikiamu projektu keičiamo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti piliečių prašymų pakeisti valią dėl atlyginimo būdo (prašant už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti) pateikimo terminą iki 2027 m. gruodžio 31 d., nėra aišku, kokie valstybiniai miškai, esantys laisvos valstybinės žemės fonde, gali būti panaudoti nuosavybės teisėms atkurti, jeigu pagal Įstatymą Nr. XIV-1243 Vyriausybė ar jos įgaliota institucija įstatyme nustatytą pareigą iki 2024 m. sausio 1 d. įvykdė.

2. Projekto 2 straipsnio 1 dalyje po žodžių „Šis įstatymas“ įrašytini žodžiai „išskyrus šio straipsnio 2 dalį“.

3. Atsižvelgiant į Vyriausybės kompetenciją, nustatytą keičiamame įstatyme ir Žemės įstatymo 32 straipsnyje, dėl siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės išvada.

Departamento direktorius

Dainius Zebleckis

M. Masteikienė, tel. (0 5)  209 6843, el. p. [email protected]

I. Klimašauskė, tel. (0 5)  209 6160, el. p. [email protected]