LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

IŠKILMINGO LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO IR
2013 METŲ LAISVĖS PREMIJOS ĮTEIKIMO CEREMONIJOS

STENOGRAMA

 

2014 m. sausio 13 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė L. GRAUŽINIENĖ
ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas V. GEDVILAS

 

 

 

PIRMININKĖ (L. GRAUŽINIENĖ). Ger­bia­mie­ji iš­kil­min­go po­sė­džio da­ly­viai! Šian­dien mi­ni­me Lie­tu­vos lais­vės gy­ni­mo die­ną, kai prieš dvi­de­šimt tre­jus me­tus be­gin­kliai žmo­nės sa­vo ne­nu­ga­li­mu ryž­tu, dva­si­ne stip­ry­be ap­gy­nė mū­sų vals­ty­bės lais­vę.

Skel­biu iš­kil­min­go Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mo ir Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jos pra­džią.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to kon­sul­tan­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė D. Gry­baus­kai­tė.

 

Gie­da­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės him­nas

 

PIRMININKĖ. Ger­bia­mie­ji, į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo iš­kil­min­gą Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mą ir 2013 m. Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ją at­vy­ko: Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė D. Gry­baus­kai­tė (Plo­ji­mai), Mi­nist­ras Pir­mi­nin­kas A. But­ke­vi­čius su žmo­na (Plo­ji­mai), Pre­zi­den­tas V. Adam­kus (Plo­ji­mai), Pre­zi­den­tas, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rys R. Pa­ksas su žmo­na (Plo­ji­mai), pir­mo­sios at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vas, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­kas, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rys V. Land­sber­gis su žmo­na (Plo­jimai), ko­vo­to­jas už Lie­tu­vos lais­vę ir žmo­gaus tei­ses, 2013 m. Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tas, ar­ki­vys­ku­pas S. J. Tam­ke­vi­čius (Plo­ji­mai), Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­riai, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės na­riai, žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­ji, nu­ken­tė­ju­sie­ji Sau­sio 13-ąją, lais­vės gy­nė­jai, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tai, pir­mo­sios at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės na­riai, bu­vę Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo pir­mi­nin­kai, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riai, Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo pir­mi­nin­kas ir tei­sė­jai, Aukš­čiau­sio­jo Tei­s­mo, Ape­lia­ci­nio teis­mo, Vy­riau­sio­jo ad­mi­nist­ra­ci­nio teis­mo pir­mi­nin­kai, už­sie­nio vals­ty­bių di­plo­ma­ti­nių at­sto­vy­bių Lie­tu­vo­je va­do­vai, ko­vo­to­jai už lais­vę, Lie­tu­vos baž­ny­čių hie­rar­chai ir at­sto­vai, tau­ti­nių ben­dri­jų at­sto­vai, Lie­tu­vos Per­si­tvar­ky­mo Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės ta­ry­bos na­riai, Lie­tu­vos Są­jū­džio ta­ry­bos na­riai, mies­tų ir ra­jo­nų sa­vi­val­dy­bių me­rai, Sei­mui at­skai­tin­gų vals­ty­bės in­s­ti­tu­ci­jų va­do­vai, Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų ir aka­de­mi­­jų rek­to­riai, jau­ni­mas, ki­ti di­džiai ger­bia­mi sve­čiai.

Mi­nė­ji­me da­ly­vau­ja sve­čiai: Len­ki­jos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas E. Grze­s­­zcza­kas ir jo va­do­vau­ja­ma de­le­ga­ci­ja. (Plo­ji­mai)

Mi­nė­ji­mui to­liau pir­mi­nin­kaus Sei­mo Pir­mi­nin­ko pir­ma­sis pa­va­duo­to­jas V. Ged­vi­las.

PIRMININKAS (V. GEDVILAS, DPF*). Ger­bia­mie­ji, kvie­čiu tar­ti žo­dį Sei­mo Pir­mi­nin­kę L. Grau­ži­nie­nę. (Plo­ji­mai)

 

Sei­mo Pir­mi­nin­kės L. Grau­ži­nie­nės kal­ba

 

L. GRAUŽINIENĖ. Bran­gūs Sau­sio 13-ąją žu­vu­sių Lais­vės gy­nė­jų ar­ti­mie­ji, jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke Al­gir­dai But­ke­vi­čiau, Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Pre­zi­den­te Ro­lan­dai Pa­ksai, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ke Vy­tau­tai Land­sber­gi, bu­vę ki­ti Sei­mo pir­mi­nin­kai, bu­vę Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės va­do­vai, jū­sų Emi­nen­ci­ja ar­ki­vys­ku­pe Si­gi­tai Tam­ke­vi­čiau ir ar­ki­vys­ku­pe Gin­ta­rai Gru­šai, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo na­riai, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės na­riai, jū­sų Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, gar­būs iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo sve­čiai!

Kaip ir kas­met, mi­ni­me šią Lie­tu­vai ne­pa­pras­tai svar­bią da­tą. Sau­sio 13-oji – tai ne tik gy­va at­min­tis apie tai, kaip vie­nin­gai, su­si­tel­kę, au­ko­da­mie­si ko­vo­jo­me už lais­vę, tai kur kas dau­giau – tai jaus­mas šir­dies gi­lu­mo­je, mei­lė Lie­tu­vai, liu­di­ji­mas dar ir dar kar­tą, kad mes, jei rei­kia, ga­li­me nu­mir­ti už Tė­vy­nę. Tai pri­mi­ni­mas ir pa­mo­ka mū­sų vai­kams ir vai­kai­čiams: gin­ki­te sa­vo vals­ty­bę, gin­ki­te Lie­tu­vą, sau­go­ki­te jos lais­vę ir Ne­pri­klau­so­my­bę – už ją Sau­sio 13-ąją žmo­nės pa­au­ko­jo sa­vo gy­vy­bę. Len­kia­me gal­vas prieš am­žiams iš­ėju­sius:

Lo­re­tą Asa­na­vi­čiū­tę,

Vir­gi­ni­jų Drus­kį,

Da­rių Ger­bu­ta­vi­čių,

Ro­lan­dą Jan­kaus­ką,

Ri­man­tą Juk­ne­vi­čių,

Al­vy­dą Ka­na­pins­ką,

Al­gi­man­tą Pet­rą Ka­vo­liu­ką,

Vi­dą Ma­ciu­le­vi­čių,

Ti­tą Ma­siu­lį,

Al­vy­dą Ma­tul­ką,

Apo­li­na­rą Juo­zą Po­vi­lai­tį,

Ig­ną Ši­mu­lio­nį,

Vy­tau­tą Vait­kų,

Vy­tau­tą Kon­ce­vi­čių.

Pa­gerb­ki­me žu­vu­sių­jų at­mi­ni­mą ty­los mi­nu­te.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Dė­ko­ju.

Mie­lie­ji, kas­met Sau­sio 13-ąją kiek­vie­nas pa­­si­tik­ri­na­me, ar mū­sų šir­dy­se vis dar vil­ni­ja mei­lės Lie­tu­vai ban­ga, ar pri­rei­kus pra­si­verž­tų ji tar­si aud­ra taip, kaip ta­da, prieš dvi­de­šimt tre­jus me­tus? Kas mes esa­me sa­vo Tė­vy­nė­je šian­dien ir kas bū­tu­me da­bar, jei­gu ta­da bū­tų pri­sti­gę drą­sos ir vie­ny­bės?

Prieš tre­jus me­tus iš­leis­to­je kny­go­je apie Sau­sio 13-osios įvy­kius „Mes bu­vo­me ten…“ pa­teik­ti lais­vės gy­nė­jų liu­di­ji­mai. No­rė­čiau pa­ci­tuo­ti Jo­nę Bal­čiū­nai­tę:

„Aikš­tė už­gniau­žė kva­pą. Žmo­nės ta­ry­tum su­ak­me­nė­jo. Sto­vė­jo vie­nas prie ki­to su­si­ki­bę ran­ko­mis, jaus­da­mi, kad tas su­si­ka­bi­ni­mas ir yra vi­sa mū­sų stip­ry­bė. Na­mie prie te­le­vi­zi­jos ek­ra­no tik­riau­siai bū­tų apė­męs grau­du­mas, o čia – nie­ko pa­na­šaus. Čia ne­bu­vo nei pa­ni­kos, nei bai­mės. Mes sto­vė­jo­me, bu­vo­me gy­va sie­na prieš tan­kus, prieš iki dan­tų gin­kluo­tus de­san­ti­nin­kus. Kol mes bu­vom vie­na vi­su­ma, tol bu­vom di­de­lė jė­ga. Juo­lab kad ir vi­sas par­la­men­tas su mu­mis. Mes lei­do­mės jo vy­rų ir mo­te­rų guo­džia­mi bei ra­mi­na­mi ir sa­vo bu­vi­mu guo­dėm juos.“

De­ja, šian­dien, spren­džiant įvai­rias vals­ty­bės gy­ve­ni­mo pro­ble­mas, pri­pa­žin­ki­me, vie­ny­bės kar­tais pri­trūks­ta. Mes, po­li­ti­kai, ne­re­tai as­me­ni­nes am­bi­ci­jas ir tiks­lus iš­ke­lia­me aukš­čiau to, kas svar­bu pa­pras­tam Lie­tu­vos žmo­gui. Ta­čiau no­riu pa­si­da­ly­ti grai­kų fi­lo­so­fo Pla­to­no min­ti­mis. Jis tei­gė, kad dar­na ir har­mo­ni­ja vals­ty­bė­je ga­li­ma tik tuo­met, kai kiek­vie­nas rū­pi­na­si tik tuo, kas nau­din­ga vals­ty­bei.

Iš tie­sų, lais­vė nė­ra mums įteik­ta do­va­na. Esa­me at­sa­kin­gi už sa­vo spren­di­mus tiek sau, tiek ap­lin­ki­niams ir vals­ty­bei. Nuo kiek­vie­no iš mū­sų vi­di­nių nuo­sta­tų pri­klau­so, ko­kia yra ir bus Lie­tu­va. Mes juk pa­tys for­muo­ja­me sa­vo ver­ty­bes, jas tu­ri­me kiek­vie­nas iš mū­sų. Ne­re­tai no­ri­me grei­to spren­di­mo, ta­čiau ke­lias, ve­dan­tis į tei­sin­ges­nę vi­suo­me­nę, yra su­dė­tin­gas ir il­gas. Kad pa­si­keis­tu­me, gal pri­reiks dar ne vie­no de­šimt­me­čio. Tu­ri­me su­si­telk­ti ben­dram tiks­lui, siek­ti ge­res­nio, do­res­nio gy­ve­ni­mo, gerb­da­mi ir my­lė­da­mi vie­nas ki­tą. Mes vi­si no­ri­me to pa­ties – gy­ven­ti lai­min­gai, įgy­ven­din­ti sa­vo troš­ki­mus, ir tam rei­kia vie­ny­bės. Tai pir­miau­sia tai­ky­ti­na po­li­ti­kams, ku­rie yra iš­rink­ti tar­nau­ti Tau­tai.

Vals­ty­bė gy­vuo­ja tar­si di­de­lė šei­ma. De­ja, da­lis mū­sų šei­mos na­rių Sau­sio 13-ąją mi­ni ne Lie­tu­vo­je. Po da­le­lę Lie­tu­vos yra Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, Ai­ri­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Aust­ra­li­jo­je ar ki­to­se ša­ly­se. Tai nė­ra vien pa­pras­ta emig­ra­ci­ja, tai yra Tau­tos iš­si­bars­ty­mas ar­ba dar dau­giau – jos da­lies pra­ra­di­mas.

Šian­dien ir at­ei­ty­je mums ne­tu­ri nu­sto­ti rū­pė­ti, ar šis iš­si­bars­ty­mas yra tik lai­ki­nas reiš­ki­nys, ar mes pra­ra­si­me tą Tau­tos da­lį. Mums ne­tu­ri nu­sto­ti rū­pė­ti, ką apie Lie­tu­vą ten iš­vy­kę tė­vai pa­sa­ko­ja sa­vo vai­kams, ko­kias dai­nas lie­tu­vės ma­mos dai­nuo­ja ten gi­mu­siems ma­žy­liams. No­riu pa­ci­tuo­ti vie­nos 6 kla­sės mo­ki­nės žo­džius: „Sa­vo ša­li­mi aš la­bai di­džiuo­juo­si, nes ji yra nuo­sta­bi. Nors yra ma­ža, ta­čiau la­bai stip­ri. Ir ji man pa­tin­ka jau vien dėl to, kad ji yra ma­no, ma­no ma­mos, tė­čio, se­sės, se­ne­lio, mo­čiu­tės Tė­viš­kė.“

Ne­svar­bu, kur bū­tu­me, Lie­tu­vą vi­sa­da tu­ri­me ne­šio­ti sa­vo šir­dy­je. Ne ma­žiau svar­bu pa­lik­ti pla­čiai at­ver­tas du­ris, kad sa­vi ga­lė­tų su­grįž­ti.

Dau­gu­ma čia sė­din­čių esa­te ne­įkai­no­ja­mas gy­vas is­to­ri­nis šal­ti­nis. Per 23 me­tus iš­au­gu­si nau­ja kar­ta dar iš jū­sų lū­pų, o ne iš va­do­vė­lių ga­li iš­girs­ti, ko­kia yra tik­ro­ji Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo at­kū­ri­mo is­to­ri­ja ir kiek dėl to bu­vo pa­au­ko­ta. Jau­na­jai kar­tai tai ypač svar­bu.

Pri­va­lo­me kal­bė­ti, pa­sa­ko­ti apie tuos žiau­rius, skaus­min­gus, bet mums la­bai bran­gius Lie­tu­vos li­ki­mą pa­kei­tu­sius Sau­sio 13-osios įvy­kius. Žu­vu­sių­jų už Lie­tu­vos lais­vę at­mi­ni­mą tu­ri­me per­duo­ti iš kar­tos į kar­tą. At­min­ty­je yra mū­sų Tau­tos stip­ry­bė.

No­rė­tų­si, kad ir po dau­ge­lio me­tų mū­sų vai­kai ir vai­kai­čiai, nie­kie­no ne­ver­čia­mi, su jau­du­liu šir­dy­je ap­lan­ky­tų skau­džias is­to­ri­ją me­nan­čias vie­tas ir už­deg­tų pa­tys ten po žva­ke­lę. Kiek­vie­no mū­sų tiks­las – iš­sau­go­ti tau­tiš­ku­mą.

Mes ne­ži­no­me, ką mums pa­sa­ky­tų šian­dien žu­vu­sie­ji Sau­sio 13-ąją. Kal­bė­da­mi apie tai, ga­li­me tik spė­lio­ti. Ta­čiau ne­abe­jo­ju, kad jie su­tik­tų su šiais po­eto Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus žo­džiais:

Ko jūs taip gar­siai kal­ba­te, gy­vie­ji?

Ko jūs taip šau­kiat?

Mes vis­ką gir­di­me. Ta­čiau, de­ja,

su­pran­ta­me ne vis­ką.

La­bai ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me Sei­mo Pir­mi­nin­kei.

Tą 1991 me­tų sau­sio 13-osios tra­giš­ką nak­tį su­si­rin­ku­siems čia, šio­je sa­lė­je, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tams taip pat rei­kė­jo ne­pa­pras­tos dva­si­nės tvir­ty­bės ir iš­tver­mės, kad at­ei­nan­čios kar­tos ga­lė­tų gy­ven­ti lais­vo­je Lie­tu­vo­je. Mie­lie­ji, leis­ki­te jums per­skai­ty­ti pir­mo­jo at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vo pa­ra­šy­to Sau­sio 13-osios tes­ta­mento pra­džią. „Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čiai, ku­rie ti­ki­te Lie­tu­va, ku­rie my­li­te sa­vo gra­žią gim­tą­ją že­mę, tė­vų ir mo­ti­nų kal­bą ir dai­nas, vi­sa tai, kas yra Tė­vy­nė ir ką pra­ra­dęs lie­ki naš­lai­tis, ku­rie trokš­ta­te, kad Lie­tu­va bū­tų lais­va ir gar­bin­ga vals­ty­bė, ži­no­ki­te, ji to­kia bus, ji am­ži­nai at­gims, nes bus iš­li­ku­si Jū­sų šir­dy­se.“ Ti­kiu, kad šie žo­džiai drą­si­na mus ir da­bar.

Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį pir­mą­jį at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vą, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ką, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rį Vy­tau­tą Land­sber­gį. (Plo­ji­mai)

 

Pir­mo­jo at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vo, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Auk­š­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ko, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rio V. Lan­­d­sber­gio kal­ba

 

V. LANDSBERGIS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Lie­tu­vos Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės va­do­vai, aukš­tie­ji sve­čiai ir did­vy­rių ar­ti­mie­ji, vi­si ger­bia­mie­ji šio su­si­rin­ki­mo da­ly­viai, vi­si, ku­rie mus ma­to­te stik­lo ek­ra­nuo­se.

Kaip tik sklai­džiau anks­tes­nių lai­kų už­ra­šus. Kai ku­riuos va­di­nu or­ga­ni­zuo­tais teks­tais. Štai vie­nas.

Tą nak­tį kai mes vi­si

tu­rė­jo­me bū­ti iš­duo­ti

ju­tom ne­lai­mės mir­ti­ną slo­gu­tį

taip­gi klau­si­mą

                     skau­džiai

                                          žė­rin­tį:

ko jūs ver­ti?

 

At­ėjo Dva­sia ir ne­lei­do

jos ne­re­gė­ti vei­do

ir ne­gir­dė­ti

kaip gręž­da­ma

                     iki kau­lo

                                          lie­pė

bu­dė­ti

ir ne­iš­duo­ti.

Tai se­niau pa­ra­šy­ta, lai­kai ir ap­lin­ky­bės kei­čia­si, bet pa­sto­vūs li­ki­mi­niai da­ly­kai lie­ka. Dar kar­tą svars­ty­si­me. Ne kar­tą svars­ty­si­me: bu­dė­ti ar už­mig­ti, iš­tiž­ti ar ne­iš­duo­ti?

Sau­sio 13-osios po­kal­biai Sei­me yra mū­sų re­ko­lek­ci­jos. Tą die­ną į mus žiū­ri ke­tu­rio­li­kos už Lie­tu­vą žu­vu­sių­jų akys.

At­si­ne­ša­me čia, ką tu­ri­me, ir da­li­ja­mės. Jei rū­pes­čiais, tai rū­pes­čiais. Pa­pras­tai tą da­rau ir aš, kai gau­nu žo­dį. Ačiū už su­teik­tą žo­dį.

Dva­sia pa­sa­kė: bu­dė­ti ir ne­iš­duo­ti. Anuo­met iš­gir­do­me – tad gir­dė­ki­me ir da­bar.

Prieš 23 me­tus čia bu­vo gi­na­ma tei­sin­gos ir gar­bin­gos, bro­liš­kai su­telk­tos, pro­tin­gos ir lie­tu­viš­kai pa­do­rios Lie­tu­vos vi­zi­ja. Sva­jo­nių pa­sa­ka? Ne. Idė­ja. Tei­sė ir ga­li­my­bė. Taip pat, ką pa­mi­nė­jau, žmo­gaus ir tė­vy­nės gar­bė. Tie ke­tu­rio­li­ka mi­rė sa­ky­da­mi: ne­si­že­min­sim, ne­ver­gau­sim. Kaip ka­dai­se par­ti­za­nai, ne­su­ti­kę ver­gau­ti sve­ti­mai bol­še­vi­kų vals­ty­bei.

Ar įgy­ven­di­no­me, ką Sau­sį ap­gy­nė­me, ar prie­šin­gai, – at­bu­kę ir ap­si­lei­dę ne­su­vo­kia­mai griau­na­me?

Kas­kart bent Sau­sio 13-ąją pa­mi­ni­me aną tarp­tau­ti­nį nu­si­kal­ti­mą žmo­niš­ku­mui ir jo au­kas; ga­lų ga­le ir nu­si­kal­tė­lius, pri­deng­tus kai­my­ni­nė­se vals­ty­bė­se. Lan­ko­me did­vy­rių ka­pus, ne­ša­me ten gė­lių, de­gam žva­ke­les. Pus­va­lan­džiui. Ga­lų ga­le Sau­sio ag­re­so­riams, Me­di­nin­kų žu­di­kams ir tal­ki­nin­kams jau kel­si­me by­las iš at­stu­mo. Bet Sau­sio ide­o­lo­gi­niam di­ver­san­tui, pus­kvai­liui ir par­si­da­vė­liui lei­džia­me dras­ky­ti ar­ti­mų­jų žaiz­das, nie­kin­ti gy­vy­bės au­kos es­mę. Dro­viai ar­ba ver­giš­kai try­pi­nė­ja­me, ar su­drau­dus ne­bus kar­tais pa­žeis­ta ku­rio nors pro­vo­ka­to­riaus niek­šy­bės tei­sė. Net­gi sam­do­mos, ap­mo­ka­mos niek­šy­bės.

Pra­vo mer­zav­ca na mer­zost, te­gul su­in­te­re­suo­ti por­ta­lai ci­tuo­ja tiks­liai.

Šio­je vie­to­je pa­žvel­ki­me į žmo­niš­ku­mą pla­čiau.

Nu­si­kal­ti­mai žmo­ni­jai ar­ba žmo­niš­ku­mui aki­vaiz­dūs, kai ty­čia žu­do­mi be­gin­kliai, jie žu­do­mi ar­ba ma­ri­na­mi fi­ziš­kai ir ma­siš­kai, kad ne­lik­tų, o že­mė lik­tų, žmog­ėd­rų kal­ba, „ap­va­ly­ta“. Nuo ko? Nuo žy­dų, či­go­nų, uk­rai­nie­čių, če­čė­nų, Kry­mo ir Bos­ni­jos mu­sul­mo­nų, ne­tin­ka­mos gen­ties af­ri­kie­čių Ru­an­do­je ar­ba Su­da­ne, dar ko­kių ka­re­lų ir „pri­bal­tų“, už­iman­čių stra­te­giš­kai svar­bias že­mes. Bet ir že­mė tais at­ve­jais ne­lie­ka šva­ri, o su­terš­ta ne­apy­kan­tos ir sa­diz­mo nuo­dais.

XX a. ti­ro­nų ag­re­si­jos ir ne­žmo­niš­ki sil­pnes­nio­jo nio­ko­ji­mai nė­ra pra­ei­tis, o da­bar­tis. Žu­dy­mas tu­ri įvai­rių for­mų ir bū­dų, in­te­re­san­tai įgu­do pir­miau­sia žu­dy­ti žmo­niš­ku­mą, po to jau ir žmo­nes. Iš­ti­sos kar­tos nu­žu­do­mos dva­siš­kai ir ma­siš­kai. Tai da­bar­ties nu­si­kal­ti­mai žmo­ni­jai, tik nė­ra jiems net vien­pu­sio Niurn­ber­go teis­mo.

Ap­si­dai­ry­ki­me at­vi­ro­mis aki­mis, kas de­da­si ap­lin­kui kad ir mū­sų pa­čių vi­suo­me­nė­je, mū­sų mo­kyk­lo­se. Tu­ri­me skelb­ti žmo­niš­ku­mo ka­rą, mei­lės ka­rą ne­žmo­niš­ku­mui ir pa­ty­čioms. Kol kas ma­ty­da­mi sken­duo­lį kal­ba­me apie kom­pre­sus. Kas­met Lie­tu­vo­je dėl pa­ty­čių nu­si­žu­do, sa­ko­ma, iš­ti­sa abi­tu­rien­tų kla­sė. Iš­tvė­ru­sie­ji lin­kę trauk­tis be ko­vos. Ty­čio­ja­ma­si ne to­dėl, kad ki­tas sil­pnes­nis, o iš kerš­to dėl sa­vo pa­ties nuo ma­žu­mės luo­ši­na­mo gy­ve­ni­mo. Jį luo­ši­na tė­vų ne­mei­lė, ap­lin­kos ag­re­si­ja, gob­šu­mas ir aro­gan­ci­ja. Virš vis­ko – ma­te­ria­lis­ti­nis be­pras­miz­mas, tur­to ir mir­ties ide­o­lo­gi­ja. Ker­ši­ja ir ki­tą žmo­gų nie­ki­nan­tis ir nie­ki­na­ma­sis. An­tai vie­nos gel­bė­to­jų įstai­gos va­do­vė sau­sio 4 d. te­le­vi­zi­jo­je pa­sa­kė apie sa­vo ko­lek­ty­vą: „tai vie­nin­te­lė vie­ta, ku­rio­je mo­ko­ma žmo­niš­ko ry­šio.“ Aiš­ku, ne vie­nin­te­lė, bet įvar­din­tas dva­si­nis ho­lo­do­mo­ras. Juk kiek­vie­na mo­kyk­la, kiek­vie­na kla­sė tu­ri bū­ti to­kia vie­ta, kur mo­ko­ma žmo­niš­ku­mo. Net pa­sa­ky­čiau, kiek­vie­na pa­mo­ka te­bū­nie žmo­niš­ku­mo pa­mo­ka. Nie­ka­da ne­sa­ky­ki­me ber­niu­kams mo­kyk­lo­je, kad dėl muš­ty­nių kal­tas tas, ku­rį pri­mu­šė. Ki­taip ne­at­si­lai­ky­si­me, žū­si­me sa­vo in­ter­ne­ti­nė­je su­klas­to­to gy­ve­ni­mo, pyk­čio ir pa­vy­do „ci­vi­li­za­ci­jo­je“. Sa­vo ruož­tu Ry­tų ga­ly­bė dar vis grū­mo­ja di­džiuo­ju vėz­du, o pa­si­reng­ti gin­tis mums per bran­gu. Bran­duo­li­niai „Is­kan­de­rai“ sa­vai­me iš­ke­lia klau­si­mą: ko­kiu tei­si­niu pa­grin­du Krem­lius, lai­ki­nai val­dan­tis anek­suo­tą eu­ro­pie­tiš­ką Ka­ra­liau­čiaus kraš­tą, da­ro ten, ką tik no­ri? Po­nia Pir­mi­nin­ke, pa­gal­vo­ki­te apie ne­pri­klau­so­mo ir vie­nin­ges­nio Sei­mo pa­jė­gu­mą veik­ti mo­ra­li­nė­je Lie­tu­vos gy­ny­bo­je kaip ta­da, kad Lie­tu­va gy­ven­tų. Tas pats dėl Ast­ra­vo.

Ne­sto­ko­ja­me nė pa­ski­rų kir­ši­ni­mo gro­žy­bių. An­tai vos prieš tre­je­tą sa­vai­čių šiuo­se rū­muo­se bu­vo pra­stū­mi­nė­ja­mas anoch­ro­nis­ti­nis Vals­ty­bi­nės kal­bos iš­stū­mi­mo įsta­ty­mas. Taip, iš­stū­mi­mo iš Lie­tu­vos re­gio­nų vie­šo­jo gy­ve­ni­mo ir var­to­ji­mo įstai­go­se, kur pa­gal ne­kons­ti­tu­ci­nį įsta­ty­mą bū­tų lei­džia­ma jos ne­var­to­ti.

Ne­jau trys ko­a­li­ci­jos va­dai ne­pa­jė­gia su­vok­ti, kad įsi­ga­lio­jus to­kioms nor­moms kai ku­rio­se vie­to­vė­se vals­ty­bi­nė lie­tu­vių kal­ba re­a­liai bus iš kar­to gu­ja­ma ša­lin. Iš ten bus gu­ja­ma pa­ti Lie­tu­vos vals­ty­bė. Jau da­bar Lie­tu­vos įsta­ty­mai ver­čia­mi pa­ty­čių ob­jek­tu. Pa­ty­čių kul­tū­ra ir čia pri­bren­du­si. Ska­ti­na­ma pi­lie­čių ne­lo­ja­lu­mas, kir­ši­na­ma prie­šiš­ku­mas. Tai di­džiau­sia ža­la Lie­tu­vos len­kams, nors po­lit­va­do­vai ne­va jais rū­pi­na­si. Ma­nau, ver­ta Sei­me pri­im­ti po­rą pa­pras­tų vals­ty­bės tar­ny­bos pa­tiks­li­ni­mų, kad ne­lo­ja­lūs as­me­nys, są­mo­nin­gai nie­ki­nan­tys ša­lies įsta­ty­mus, tie­siog ne­dir­ba jos val­džių pa­rei­go­se, ne­iš­ski­riant sa­vi­val­dy­bių. (Plo­ji­mai) Ne­tin­ka­mą el­ge­sį pa­tvir­tin­tų pa­kar­to­ti­nis įsta­ty­mo lau­žy­mas. Ky­ši­nin­kui, be­je, pa­kak­tų vien­kar­ti­nio nu­si­žen­gi­mo – ir eik lauk. Ka­da to pa­siek­si­me? (Plo­ji­mai) Pa­na­šiai tu­rė­tų bū­ti gelbs­ti­mos žmo­nių gy­vy­bės eli­mi­nuo­jant iš eis­mo sis­te­mi­nius jo tai­syk­lių lau­žy­to­jus. Gir­tas prie vai­ro – žmog­žu­dys prie vai­ro. Ar­ba: ne­si­lai­kai nu­sta­ty­tos tvar­kos, ig­no­ruo­ji ke­lio žen­klus ir švie­so­fo­rus – ne­vai­ruo­ji. Nor­ma­lu. Ko­dėl toks po­nas tu­rė­tų vai­ruo­ti vals­ty­bę ar­ba sa­vi­val­dy­bę? (Plo­ji­mai)

Niū­riai spin­di tie, ku­rie žen­gia į vie­šą erd­vę, kad gin­tų ar­ba tei­sin­tų žu­di­kus. Ne tik as­me­niš­kai įvar­din­tus go­lo­va­to­vus, bet ir kor­po­ra­ty­viai ma­to­mus stri­bus bei žyd­šau­džius.

Nors tas ant­ra­sis žo­dis ne vi­sai tei­sin­gas, nes ten prie siau­bo grio­vių vei­kė žmog­šau­džiai, net vaik­šau­džiai. Bet kol kas te­bū­nie aiš­ku, apie ką kal­ba­me.

Kai vie­nas šiuo­lai­ki­nis gat­vių po­li­ti­kas, pa­sie­kęs net mies­to me­ro ir Sei­mo na­rio pos­tų, vie­šai pa­aiš­ki­no, kad Hit­le­ris, nai­kin­da­mas žy­dus ir ma­žus žy­du­kus, tei­sin­gai el­gė­si, – ar nu­si­grę­žė nuo to jau­čių ke­pė­jo pa­do­rio­ji Lie­tu­vos vi­suo­me­nė? Čia iš tų at­ve­jų, bro­liai pi­lie­čiai, kur mo­ra­li­nę po­zi­ci­ją tu­rė­ti bū­ti­na.

Be jos ne­ti­kė­tai pri­ar­tė­ja­me prie ri­bos, kur Lie­tu­vos pi­lie­čių žu­dy­mas kai kam at­ro­do ma­žiau svar­bus, jei­gu tie pi­lie­čiai bu­vo žy­dai, tad ir jų gel­bė­ji­mas ir gel­bė­to­jai tu­rė­tų bū­ti Lie­tu­vai ma­žiau gerb­ti­ni ne­gu to­li­mam Iz­ra­e­liui. Kuo ta­da ski­ria­si Kau­ne ir Vil­niu­je du vie­ti­niai mąs­ty­to­jai apie ho­lo­kaus­tą?

Min­tis apie Lie­tu­vos žy­dų li­ki­mą tu­ri mus ypač mo­ky­ti žmo­niš­ku­mo, rei­ka­lin­go kas­dien. Ci­ni­kai be užuo­jau­tos, kad ir vai­kui, kla­sės drau­gui – jau ne­lai­mės žen­klas. Tai iš kaž­kur pa­vel­dė­ti ir pri­au­gan­tys mo­ra­li­niai ne­įga­lie­ji. Jei­gu fi­zi­nius ne­įga­liuo­sius ma­to­me net iš Sei­mo pir­miau­sia kaip naš­tą biu­dže­tui, jun­ki­mės į ne­vy­riau­sy­bi­nes bū­si­mų­jų in­va­li­dų or­ga­ni­za­ci­jas.

Pi­ni­gi­nis pri­ori­te­tas ne­se­niai vėl smo­gė Sei­mo pres­ti­žui. Kri­zi­nes tau­py­mo prie­mo­nes nu­tar­ta kom­pen­suo­ti pra­de­dant ne nuo varg­šų, o nuo Sei­mo na­rių ir mi­nist­rų. Toks šian­dien mū­sų „bu­dė­ji­mas“ dėl Lie­tu­vos.

Ar to­li per tuos 20 me­tų nu­ė­jo­me nuo so­vie­ti­jos? Čia rei­kė­tų žvelg­ti ne į dan­go­rai­žius ir pre­ky­bos šven­tyk­las, bet į žmo­nių dva­sią, į vi­suo­me­nę. Ka­dai­se klau­sy­da­vo­mės kon­cer­tuo­se nuo­sta­baus „Trem­ti­nių cho­ro“ iš ope­ros „Na­bu­kas“ – bib­li­nės gies­mės apie Tė­vy­nės pa­si­il­gi­mą. Da­bar tūks­tan­ti­niai Ba­bi­lo­ne pa­ga­min­tų ver­gų cho­rai mėgs­ta re­per­tu­a­rą apie so­vie­ti­nės bau­džia­vos pa­siil­gi­mą.

Aš no­riu, kad bū­tu­me nu­ė­ję kuo to­liau, kad Lie­tu­vos ne­įsi­urb­tų se­no­ji ver­gys­tės ir nu­žmo­gė­ji­mo pel­kė, grįž­tan­ti kaip li­gos re­ci­dy­vas dar pa­vo­jin­ges­nėm for­mom.

To­dėl kal­bė­jau at­vi­rai. Da­bar at­si­pra­šau vi­sų, ku­rie su­tei­kė man žo­dį ir dėl to gal tu­rės ne­ma­lo­nu­mų.

Ku­rie ne­mie­ga­me, bu­dė­ki­me, ta­da at­sa­ky­si­me bent sau, ko esa­me ver­ti. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ (L. GRAUŽINIENĖ). Dė­ko­ju Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­kui V. Land­sber­giui.

Mie­lie­ji, iš­tar­ti mal­dos žo­džiai 1991 m. sau­sio nak­ti­mis ir die­no­mis mus ne tik stip­ri­no, bet ir tei­kė vil­tį. Tūks­tan­čių Lie­tu­vos žmo­nių mal­da, iš­tar­ta iš šir­dies gi­lu­mos, ki­lo į dan­gų. Ir da­bar sun­kio­mis gy­ve­ni­mo mi­nu­tė­mis mal­da ir ti­kė­ji­mas pa­de­da mums įveik­ti gy­ve­ni­mui siųs­tus sun­ku­mus ir ne­gan­das bei iš­sau­go­ti tūks­tant­me­čiais puo­se­lė­tas dva­si­nes ver­ty­bes.

Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pą met­ro­po­li­tą Gin­ta­rą Gru­šą. (Plo­ji­mai)

 

Vil­niaus ar­ki­vys­ku­po met­ro­po­li­to G. Gru­šo kal­ba

 

G. GRUŠAS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, bu­vu­sie­ji Lie­tu­vos Res­pub­li­kos va­dai, Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, bro­liai vys­ku­pai, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, nu­ken­tė­ju­sių­jų ko­vo­se už Lie­tu­vos lais­vę ar­ti­mie­ji, bran­gūs Lie­tu­vos žmo­nės!

Pri­si­min­da­mi lais­vės gy­nė­jus ir juos pa­gerb­da­mi, mes šven­čia­me pa­čią Lie­tu­vos lais­vę. Už lais­vės do­va­ną dė­ko­ja­me Die­vui, dė­ko­ja­me ir tiems, ku­rie iš­gir­do vi­di­nį bal­są, kvie­čian­tį juos ne­lik­ti abe­jin­gus tau­tos li­ki­mui, ir sto­jo jos gin­ti. Tu­ri­me ypač dė­ko­ti lais­vės gy­nė­jų šei­moms ir ar­ti­mie­siems. Jie ug­dė mū­sų tau­tos gy­nė­jų mei­lę Lie­tu­vai, ne­sa­va­nau­diš­ku­mą, au­kos dva­sią. Mo­kė ne tik žo­džiu, bet ir pa­vyz­džiu. Lais­vės gy­nė­jų vai­kai ir vi­si mū­sų tau­tos vai­kai ga­vo ne­įkai­no­ja­mą pa­mo­ką iš tų, ku­rie tu­rė­jo drą­sos au­ko­tis už Lie­tu­vą.

Kaip šei­mo­je ge­riau­siai iš­moks­ta­ma mels­tis, iš­moks­ta­ma ti­kė­ji­mo tie­sų, taip bū­tent šei­mo­je tvir­čiau­siai įskie­pi­ja­ma mei­lė ar­ti­mui ir Tė­vy­nei. Sau­sio 13-to­ji liu­di­ja, kad anuo­met tė­vai ne­pa­li­ko sa­vo vai­kų auk­lė­ji­mo vi­suo­me­nei, ne­ati­da­vė sa­vo vai­kų auk­lė­ti vien tik mo­kyk­lai, spau­dai, vie­ša­jai ap­lin­kai. Jei ne šei­mos, ku­rios slėp­da­mo­si nuo oku­pan­tų val­džios krikš­ti­jo sa­vo vai­kus, ug­dė jų ti­kė­ji­mą ir mei­lę Die­vui, mo­kė mal­dos, šven­tė Kū­čias prie šei­mos sta­lo, ska­ti­no vai­kus gi­lin­tis į Lie­tu­vos is­to­ri­ją skie­py­da­mos Tė­vy­nės mei­lę, slap­ta mi­nė­jo Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, var­gu ar lais­vė bū­tų pa­siek­ta. Baž­ny­čia, ti­kė­ji­mas ir jo sim­bo­liai dau­ge­lį me­tų bu­vo ta­pę ne tik pa­si­prie­ši­ni­mo oku­pa­ci­jai žen­klais, bet ir vil­ties, kad Lie­tu­va bus lais­va, šal­ti­niu. Mal­da, gies­mė ir ben­drys­tė tą šal­tą sau­sio mė­ne­sį šil­dė lais­vės gy­nė­jus, kvie­tė ne­pa­si­duo­ti ir ti­kė­ti.

Tuo­met prie lau­žų sar­gy­bo­je už Lie­tu­vos lais­vę sto­vė­jo mū­sų bran­giau­si žmo­nės: tė­vai, ma­mos, se­ne­liai, vai­kai ir anū­kai. Jie gy­nė ne tik as­me­ni­nę, bet ir sa­vo Tė­vy­nės Lie­tu­vos lais­vę. Šie žmo­nės bu­vo pa­si­ren­gę au­ko­tis dėl sa­vo ar­ti­mų­jų, dėl at­ei­ties kar­tų. Tik per ben­drys­tę šei­mo­je jau­ni­mas iš­moks­ta ak­ty­viai, vai­sin­gai ir at­sa­kin­gai įsi­jung­ti į vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą. Šei­ma yra pa­grin­di­nė vi­suo­me­niš­ku­mo mo­kyk­la. Šei­mo­je mo­ky­da­mie­si my­lė­ti li­go­nius ir vy­res­niuo­sius, vie­nas ki­tam tar­nau­ti, da­ly­tis gė­ry­bė­mis, džiaugs­mais ir ken­tė­ji­mais, iš­moks­ta­me kil­niau­sio žmo­giš­ku­mo.

Di­džiau­sias vals­ty­bės tur­tas – tai ne že­miš­ki iš­tek­liai, bet žmo­nės. Jie ne­ga­li bū­ti tik sta­tis­ti­niai vie­ne­tai, ku­rie da­ly­vau­ja pro­ce­suo­se. Kiek­vie­nas žmo­gus yra pir­mo­sios ir ne­pa­mai­no­mos vi­suo­me­nės ląs­te­lės – šei­mos – da­lis. Šį Tė­vy­nės mei­lės ži­di­nį bū­ti­na glo­bo­ti, o kar­tais gel­bė­ti ir gy­dy­ti.

Šian­dien mi­nė­da­mi Tė­vy­nės lais­vę, pa­žvel­ki­me ir į jos at­ei­tį. Kvie­čiu at­si­žvelg­ti į šei­mos po­rei­kius ir pa­dė­tį svars­tant vi­sų vals­ty­bės gy­ve­ni­mo sri­čių klau­si­mus. Su­da­ry­ki­me šiai gy­ve­ni­mo ir mei­lės ben­druo­me­nei są­ly­gas dirb­ti, sau­go­ti svei­ka­tą, auk­lė­ti vai­kus pa­gal sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus, puo­se­lė­ti gy­vy­bę nuo jos pra­džios iki orios se­nat­vės ir mir­ties. Pa­dė­ki­me jau­ni­mui su­pras­ti įsi­pa­rei­go­ji­mo vie­nas ki­tam svar­bą ir pa­gel­bė­ki­me jau­noms šei­moms ug­dy­ti tar­pu­sa­vio pa­gar­bą bei iš­ti­ki­my­bę. Ne­pa­mirš­ki­me ne tik lais­vės žy­gių, bet ir to, kas juos įkvė­pė ir su­tei­kė jė­gų at­lik­ti.

Pa­dė­ki­me šian­die­nos tė­vams per­duo­ti sa­vo vai­kams tas pa­grin­di­nes ver­ty­bes, ku­rios už­tik­ri­na ne tik as­me­ni­nę ar šei­mos sėk­mę, bet ir pa­de­da Tė­vy­nei iš­lik­ti stip­riai. Sten­ki­mės stip­rin­ti san­tuo­ką ir šei­mą, nes iš­ti­ki­my­bė vie­nas ki­tam šei­mo­je ska­tins žmo­nes bū­ti iš­ti­ki­mus sa­vo Tė­vy­nei. Iš­mo­kę są­ži­nin­gu­mo šei­mo­je, žmo­nės bus są­ži­nin­gi ir vi­suo­me­nės gy­ve­ni­me. Pa­dė­da­mi vie­ni ki­tiems šei­mo­je, jie su­ge­bės iš­ties­ti ran­ką ir tė­vy­nai­niui, kaip mums pa­liu­di­jo prie lau­žų bu­din­čių žmo­nių ben­drys­tė.

Kai ku­rioms šei­moms, ku­rių na­riai ser­ga, rei­kia pa­gal­bos, nes li­gos, ypač pri­klau­so­my­bės li­gos, pa­vei­kia ne tik li­go­nį, bet ypač ki­tus šei­mos na­rius ir pla­či­ą­ją vi­suo­me­nę. Da­ry­ki­me, ką ga­li­me, kad ap­sau­go­tu­me jau­ni­mą nuo pri­klau­so­my­bės li­gų pli­ti­mo.

Leis­ki­me šei­mos na­riams džiaug­tis tar­pu­sa­vio ben­drys­te. Kaip džiu­gu sek­ma­die­nį baž­ny­čio­se ma­ty­ti drau­ge šven­čian­čias šei­mas, ypač be­si­jun­gian­čias į tar­pu­sa­vio pa­ra­mos ben­druo­me­nes. Su­da­ry­ki­me žmo­nėms ga­li­my­bę sek­ma­die­nius pra­leis­ti sa­vo šei­mo­se, pa­si­sten­ki­me, kad kuo ma­žiau žmo­nių tu­rė­tų sek­ma­die­niais dirb­ti. Ne­pa­mirš­ki­me, kad sek­ma­die­niais ap­si­pir­ki­mai pre­ky­bos cen­truo­se ap­sun­ki­na jų dar­buo­to­jų šei­mas. Eu­ro­pos Są­jun­go­je jau ki­lo ju­dė­ji­mas, ku­riam pri­klau­so ne tik Baž­ny­čių at­sto­vai, bet ir prof­są­jun­gų, spor­to ir šei­mų ben­druo­me­nių na­riai. Jie rei­ka­lau­ja, kad sek­ma­die­nį ne­bū­tų dir­ba­ma. Grą­žin­ki­me sek­ma­die­nį Die­vui ir šei­mai.

Žmo­gus, iš­mo­kęs au­ko­tis ma­žiau­sio­je ben­druo­me­nė­je, ne­pa­būgs au­kos ir vi­suo­me­nė­je. Au­kos dva­sia – tai mei­lės, šei­mos vai­sius. Lie­tu­vos lais­vės gy­nė­jai, miš­ko bro­liai, Si­bi­ro trem­ti­niai, pri­vers­ti­niai emig­ran­tai iš­ei­vi­jo­je – jie ir­gi yra mū­sų šei­mos, ko­vo­ju­sios už Tė­vy­nės lais­vę.

Na­muo­se įskie­py­tą mei­lę ar­ti­mui ir sa­vo ša­liai vi­su sa­vo gy­ve­ni­mu mums liu­di­ja Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tai. Šian­dien Lais­vės pre­mi­ja bus įtei­k­ta Jo Eks­ce­len­ci­jai ar­ki­vys­ku­pui S. Tam­ke­vi­čiui. „Na­mų Baž­ny­čio­je“, šei­mo­je, per­duo­tas ti­kė­ji­mas Die­vu, ben­drys­tė ir au­kos dva­sia, įskie­py­ta mei­lė Lie­tu­vai ar­ki­vys­ku­pą ska­ti­no tie­sos žo­džiu prie­šin­tis me­lo ti­ro­ni­jai. Šian­dien esa­me ypač dė­kin­gi ar­ki­vys­ku­pui S. Tam­ke­vi­čiui už drą­sų tie­sos žo­dį!

Nu­len­ki­me gal­vas prieš tuos, ku­rie au­ko­jo­si dėl Lie­tu­vos lais­vės, pa­gerb­ki­me jų šei­mas. Te­gul ko­vo­to­jų už Lie­tu­vos lais­vę pa­vyz­dys įkve­pia da­bar­ties Lie­tu­vos žmo­nes ir mū­sų ma­žą­sias ben­druo­me­nes ti­kė­ti sa­vo jė­go­mis, pa­si­ti­kė­ti Die­vu ir, ku­riant stip­rias šei­mas, to­liau kur­ti stip­rią ir lais­vą Lie­tu­vą! (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Nuo­šir­džiai dė­ko­ju Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pui met­ro­po­li­tui G. Gru­šui.

Ger­bia­mie­ji, net ir pra­bė­gus 23 me­tams ne vie­nas šio­je sa­lė­je esan­tis Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tas me­na ir jau­čia Sau­sio 13-osios tra­ge­di­jos aki­mir­kas. Jiems te­ko iš­girs­ti ne tik pra­ne­ši­mus apie žu­vu­sius ir su­žeis­tus žmo­nes, ko­vo­ju­sius už Tė­vy­nės lais­vę, bet ir svar­s­ty­ti ir pri­im­ti svar­bius nu­ta­ri­mus, kaip ap­gin­ti Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę.

Ma­lo­niai kvie­čiu kal­bė­ti Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rą, bu­vu­sį Sei­mo Pir­mi­nin­ką Č. Jur­šė­ną. (Plo­ji­mai)

 

Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro, bu­vu­sio Sei­mo Pir­mi­nin­ko Č. Jur­šė­no kal­ba

 

Č. JURŠĖNAS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te, bran­gūs Lie­tu­vos pi­lie­čiai, ger­bia­mie­ji mi­nė­ji­mo sve­čiai! Kiek­vie­nam iš mū­sų (ar bu­vo­me čia, šio­je sa­lė­je ir šiuo­se rū­muo­se, ar su­si­tel­kę ap­link par­la­men­tą, ar su­si­rin­kę prie Ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos pa­sta­tų, ar Kau­ne, Sit­kū­nuo­se, ar kur ki­tur) kiek­vie­no at­min­ty­je ano­ji is­to­ri­nė die­na iš­li­ko įvai­riais pa­vi­da­lais, vaiz­di­niais, įvy­kių, žmo­nių, emo­ci­jų ka­lei­do­­skopu. Bet pra­bė­gus be­veik ket­vir­čiui am­žiaus iš­si­kris­ta­li­zuo­ja trys rak­ti­niai žo­džiai: ag­re­si­ja, tra­ge­di­ja, per­ga­lė.

Ger­bia­mie­ji, ne­abe­jo­ti­na, kad 1990–1991 m. san­kir­to­je tuo­me­ti­nė Ta­ry­bų Są­jun­ga bu­vo žlun­gan­ti im­pe­ri­ja su pras­ta eko­no­mi­ka, že­mu gy­ve­ni­mo ly­giu, sprog­di­na­ma iš vi­daus po­li­ti­nės, so­cia­li­nės, tau­ti­nės įtam­pos. Ga­li­mas daik­tas, Krem­lius no­rė­jo pa­ro­dy­ti ir sau, ir Va­ka­rams, kad im­pe­ri­ja dar ga­lin­ga ir ge­ban­ti įves­ti „rei­kia­mą“ tvar­ką sa­vo vi­du­je. Pa­na­šiai, kaip da­rė ne sy­kį: 1953 m. Ry­tų Vo­kie­ti­jo­je, 1956 m. Veng­ri­jo­je, 1962 m. No­vo­čer­kas­ke, 1968 m. Če­kos­lo­va­ki­jo­je, 1989 m. Tbi­li­sy­je, o ir ki­tur. Juo­ba vie­ti­niai ko­la­bo­ran­tai tauš­kė apie pro­ble­mų ka­muo­ja­mą ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vą, žmo­nių ne­mėgs­ta­mą val­džią ir pa­na­šiai.

Ir nak­tį iš sau­sio 12-osios į 13-ąją Vil­niu­je už­si­mo­ta gin­kluo­tu kumš­čiu. Smo­gi­kai stik­li­nė­mis aki­mis ne­si­rink­da­mi dau­žė ir šau­dė be­gin­klius žmo­nes, ap­su­pu­sius Ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos cen­trą. Žu­vo 13 vy­rų ir 1 mer­gi­na. Su­žeis­ta ir su­ža­lo­ta šim­tų šim­tai žmo­nių. To­kie tra­ge­di­jos mas­tai.

O ką lai­mė­jo ag­re­si­jos vyk­dy­to­jai? Ką iš­lo­šė re­ak­cin­go­ji Mask­va? Lie­tu­vos žmo­nės, vy­rai ir mo­te­rys, jau­ni ir se­ni, ne­su­svy­ra­vo, ne­si­trau­kė, glau­dė­si vie­nas prie ki­to, gie­do­jo gies­mes, mel­dė­si, na ir, kas be ko, siun­tė pra­keiks­mus smo­gi­kams bei jų šei­mi­nin­kams. Tai­gi bu­vo at­si­lai­ky­ta, ir tai bu­vo per­ga­lė.

Ta per­ga­lė bu­vo įvai­rių pa­vi­da­lų. Lie­tu­va nesu­si­skal­dė, su­si­tel­ki­mo pa­si­prie­ši­ni­mo cen­tras bu­vo mū­sų par­la­men­tas, Lie­tu­vos šir­dis, kaip am­žiams už­ra­šy­ta ant Sau­sio ba­ri­ka­dų. Ir de­pu­ta­tus, ir Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos gy­nė­jus – vi­sus žmo­nes drą­si­no, guo­dė, kė­lė jų dva­sią Ka­ta­li­kų Baž­ny­čia. Pa­si­au­ko­ja­mą, tie­siog šven­tą prie­der­mę vy­k­dė mū­sų me­di­kai, gel­bė­da­mi nu­ken­tė­ju­siuo­sius.

Ger­bia­mie­ji, ag­re­si­ją pa­smer­kė ne tik lie­tu­viai. Pla­čiai nu­skam­bė­jo sta­čia­ti­kių ar­ki­vys­ku­po Chri­zos­to­mo krei­pi­mai­si. Iki šir­dies gel­mių su­jau­di­no to­mis die­no­mis iš šios tri­bū­nos pa­sa­ky­ti žy­maus „So­li­da­ru­mo“ vei­kė­jo, tuo me­tu Len­ki­jos Sei­mo na­rio J. Ku­ro­nio žo­džiai: „Mes pa­sa­kė­me, kad bū­si­me su ju­mis… Jei rei­kės žū­ti, mes žū­si­me kar­tu su ju­mis.“

Pra­ėjus ke­lioms sa­vai­tėms po Sau­sio 13-osios su­reng­tas ple­bis­ci­tas gra­žiai ap­vai­ni­ka­vo Lie­tu­vos tai­kų pa­si­prie­ši­ni­mą ag­re­si­jai ir pa­siek­tą per­ga­lę. Va­sa­rio 9 d. per tris ket­vir­ta­da­lius rin­kė­jų pa­si­sa­kė už tai, kad „Lie­tu­vos vals­ty­bė bū­tų ne­pri­klau­so­ma de­mo­kra­tinė Res­pub­li­ka“. (Skliaus­tuo­se aš pri­dur­čiau: gai­la, jog ne­bu­vo pri­tar­ta siū­ly­mui pa­pil­dy­ti šį pa­ma­ti­nį tei­gi­nį es­mi­niu api­brė­ži­mu – par­la­men­ti­nė, t. y. „ne­pri­klau­so­ma de­mo­kra­tinė par­la­men­ti­nė Res­pub­li­ka“.)

Ger­bia­mie­ji, at­ski­ra kal­ba apie pa­sau­lio re­ak­­ci­ją į Sau­sio 13-ąją. Ka­ri­nė ag­re­si­ja, tai­kių žmo­nių žu­dy­nės su­kė­lė šo­ką, pa­si­pik­ti­ni­mą, iššaukė so­li­da­ru­mo su Lie­tu­va jaus­mų pro­ver­žį. Ta­čiau, ta­čiau ne­­su­lau­kė­me mū­sų at­kur­to vals­ty­bin­gu­mo pri­­pa­ži­ni­mo. Ži­no­ma, mes la­bai džiau­gė­mės drą­sio­sios Is­lan­di­jos žings­niu. Tuo tar­pu di­džio­sios ir ki­tos vals­ty­bės ne­sku­bė­jo, kaip, tarp kit­ko, ir po 1918 m. Va­sa­rio 16-osios. Jos žai­dė sa­vo di­džiuo­sius žai­di­mus. Į ne­vil­tį va­rė ir mū­sų li­ki­mo bro­liai. Su kar­tė­liu vis skai­tau Aukš­čiau­siosios Ta­ry­bos Pir­mi­nin­ko V. Land­sber­gio 1990 m. ko­vo mėn. laiš­ką Če­kos­lo­va­ki­jos Pre­zi­den­tui: „Ger­bia­ma­sis po­ne Pre­zi­den­te, jūs ži­no­te, kad Lie­tu­va įsta­ty­mų ak­tais at­sta­tė sa­vo ne­pri­klau­so­my­bę. Da­bar Lie­tu­vai rei­kia po­li­ti­nės pa­ra­mos – pri­pa­ži­ni­mo. Mes ti­ki­mės, kad Če­kos­lo­va­ki­ja pri­pa­žins ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos tęs­ti­nu­mą, ir jos Vy­riau­sy­bę, ku­riai va­do­vau­ja po­nia K. Pruns­kie­nė.“ Lauk­ti rei­kė­jo pus­an­trų me­tų. Tie­sa, po po­ros sa­vai­čių at­ėjo Če­kos­lo­va­ki­jos pa­siū­ly­mas su­reng­ti Ta­ry­bų Są­jun­gos ir Lie­tu­vos de­ry­bas Če­kos­lo­va­ki­jos že­mė­je.

An­tra ver­tus, ger­bia­mie­ji, ga­li­ma su­pras­ti ir tų lai­kų mū­sų bi­čiu­lius. Bet štai tuo­me­ti­nio Lie­tu­vos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ro A. Sau­dar­go, mū­sų pa­skir­to eg­zi­li­nės Vy­riau­sy­bės va­do­vu, liu­di­ji­mas (ci­tuo­ju): „Pa­sau­lis bu­vo šal­tas… Di­de­lės vals­ty­bės už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras ties­mu­kai klau­sė: „Ar jūs tik­rai no­ri­te vi­siš­kos ne­pri­klau­so­my­bės?“ Ir klau­sia­ma bu­vo, pri­min­siu, 1991 m. sau­sio mėn. Grau­du, o ir pik­ta. Ži­no­ma, tai jau pra­ei­tas eta­pas. Per­ga­lin­gas sau­sis, Ta­ry­bų Są­jun­gos su­si­kom­pro­mi­ta­vi­mas il­gai­niui da­vė sa­vo vai­sius.

Bet, bran­gūs su­si­rin­ku­sie­ji, yra ir dar vie­nas es­mi­nis, tie­siog li­ki­mi­nis klau­si­mas. Jis ke­lia­mas nuo pat Sau­sio au­kų lai­do­tu­vių. Pri­min­siu žu­vu­sio­jo Tito Ma­siu­lio mo­ti­nos žo­džius: „La­bai gai­la sū­naus, bet bus dar skau­džiau, jei­gu jų au­ka bu­vo be­pras­mė.“ Bran­gi Ma­ma, žū­tis už tė­vy­nę nė­ra bepras­mė. Tė­vy­nė, ne­pri­klau­so­my­bė – aukš­čiau už vis­ką.

Per du de­šimt­me­čius ne tik nau­ja kar­ta gi­mė ir iš­au­go. Ir Lie­tu­va ki­to­kia: su­stip­rė­jo, įsi­ra­šė į tarp­tau­ti­nę ben­dri­ją, net ta­po Jung­ti­nių Tau­tų Sau­gu­mo Ta­ry­bos na­re. Ta­čiau rei­kia tie­siai pa­sa­ky­ti: mes, vi­sos val­džios, o ir ver­slo eli­tas, ne vis­ką pa­da­rė­me, kad Lie­tu­vos žmo­nės ga­lė­tų nau­do­tis ky­lan­čios eko­no­mi­kos ir ge­ro­vės vai­siais. Ypač daug nu­veik­ti­na, kad Lie­tu­vo­je vi­sa­da trium­fuo­tų tei­sy­bė ir tei­sin­gu­mas. Ir dar kad ras­tu­me kon­struk­ty­vią iš­ei­tį iš ne­si­bai­gian­čių, net ir iš­kil­min­gom pro­gom, tar­pu­sa­vio pa­si­aiš­ki­ni­mų.

Ger­bia­mie­ji, bran­gie­ji, baig­da­mas kal­bą kaip ra­mus žmo­gus jo­kiu bū­du ne­no­riu pa­pil­do­mai kurs­ty­ti įta­ri­mų ar ne­pa­kan­tos lau­žo, bet, ki­ta ver­tus, ne­ga­liu kai ko ne­pa­sa­ky­ti. Mes bu­vo­me vie­nin­gi at­gi­mi­mo lai­ko­tar­piu, Ko­vo 11-ąją, Sau­sio 13-ąją, sto­da­mi į Eu­ro­pos Są­jun­gą ir NATO. Bet pri­si­min­kim, ypač sig­na­ta­rai: vi­di­nė ko­va, įtam­pa jau reiš­kė­si 1990 m. 1991 m. pra­džio­je pri­slo­pu­si, po to vėl su­in­ten­sy­vė­jo. Ar tai dėl ob­jek­ty­vių prie­žas­čių, nuo ku­rių ne­pa­bėg­si, ar dėl sub­jek­ty­vių? At­sa­ky­mo te­bei­eš­kom.

Sa­vais at­ra­di­mais, sa­vo įžval­gom ne­se­niai pa­si­da­li­jo du žy­mūs sig­na­ta­rai – R. Ozo­las ir V. An­­driu­kai­tis kny­go­se „Auš­ros rau­do­niai“ ir „Lie­tu­viš­kas imu­ni­te­tas“. Džiaug­da­mie­si pa­siek­ta lais­ve ir ne­pri­klau­so­my­be jie kri­tiš­kai ver­ti­na kai ku­riuos įvy­kius, reiš­ki­nius ir ku­riuos ne kuriuos ypač svar­bius šio lai­ko­tar­pio as­me­nis. Drįs­čiau tvir­tin­ti, jie sa­vaip trak­tuo­ja nau­jau­si­ą­ją Lie­tu­vos is­to­ri­ją, gal net ir nu­tols­ta nuo ka­no­ni­zuo­to jos va­rian­to, ta­čiau nei pla­čių ap­ta­ri­mų, nei dis­ku­si­jų, nei rim­tų re­cen­zi­jų ne­gir­dė­ti ir ne­ma­ty­ti. O abu ma­no mi­nė­ti vy­rai daug nu­si­pel­nė Lie­tu­vai. Fun­da­men­ta­lūs vei­kė­jai, bet ne fun­da­men­ta­lis­tai. Jie, kiek ži­nau, at­vi­ri pa­si­kei­ti­mams nuo­mo­nė­mis. Rei­kė­tų su­reng­ti ap­va­lio­jo sta­lo dis­ku­si­ją ar ką nors pa­na­šaus ir iš­si­ryš­kin­ti tuos ne­aiš­kius klau­si­mus, ku­rių iš tik­ro iki šiol pil­na.

Ne­abe­jo­ju, kad to­kie ne­for­ma­lūs, ne iš­kil­mių for­ma­to po­kal­biai pa­dė­tų kai ką iš­si­aiš­kin­ti, kai ką su­de­rin­ti. Ta­da ra­sis pla­taus, ben­dro kas­die­nio dar­bo tė­vy­nės la­bui ti­ki­my­bė. Ta­da ir Sau­sio di­dvy­rių at­mi­ni­mas bus tin­ka­mai įprasmin­tas, ir jų ma­moms ne­rei­kės brauk­ti kar­čių aša­rų. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju Lie­tu­vos Ne­pri­klau­somy­bės Ak­to sig­na­ta­rui, Sei­mo Pir­mi­nin­kui Č. Jur­šė­nui.

Mie­lie­ji, pra­bė­go jau dvi­de­šimt tre­ji me­tai, kai iš vi­sos Lie­tu­vos mies­tų, mies­te­lių, kai­mų žmo­nės, jaus­da­mi at­sa­ko­my­bę už sa­vo Tė­vy­nę, va­žia­vo į Vil­nių gin­ti Lie­tu­vos lais­vės. Kė­dai­nių že­mė taip pat ne­te­ko dvie­jų kul­kos pa­kirs­tų mū­sų did­vy­rių. Au­ga nau­ja kar­ta, ku­ri iš sa­vo šei­mos, va­do­vė­lių ar nuo­trau­kų, vaiz­do įra­šų su­ži­no apie Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jus. No­ri­si ti­kė­ti, kad jų at­min­ty­je il­gam iš­liks pri­si­mi­ni­mas apie tuos, ku­rie ati­da­vė sa­vo gy­vy­bę už Lie­tu­vos lais­vę, kad jie jaus at­sa­ko­my­bę už sa­vo ša­lies at­ei­tį.

Ma­lo­niai kvie­čiu kal­bė­ti Kė­dai­nių ra­jo­no Kra­kių Mi­ka­lo­jaus Kat­kaus gim­na­zi­jos mo­ki­nį Eval­dą Bu­ci­nin­ką. (Plo­ji­mai)

 

Kė­dai­nių ra­jo­no Kra­kių M. Kat­kaus gim­na­zi­jos mo­ki­nio E. Bu­ci­nin­ko kal­ba

 

E. BUCININKAS. Ger­bia­mie­ji, Sau­sio 13-oji – tai die­na, krau­ju įra­šy­ta į Lie­tu­vos is­to­ri­ją ir gi­liai įsi­rė­žu­si į lie­tu­vio at­min­tį. Ką tik ne­pri­klau­so­my­bę at­kū­ru­si vals­ty­bė, iš­si­lais­vi­nu­si iš dau­giau nei pu­sę am­žiaus tru­ku­sio sve­ti­mos ša­lies jun­go, pra­dė­ju­si lais­vai kvė­puo­ti ir ženg­ti pir­muo­sius žings­nius, bu­vo vėl už­pul­ta ir pri­vers­ta rink­tis: sto­ti į ko­vą ar grįž­ti at­gal. So­vie­ti­nė vals­ty­bės for­ma bu­vo sve­ti­ma, tad tau­ta ją at­stū­mė, o lais­vės idė­ja, kir­bė­ju­si Lie­tu­vos žmo­nių gal­vo­se ir šir­dy­se, bu­vo la­bai ar­ti­ma. To­dėl ku­ria­mą nau­ją vals­ty­bę vi­si rė­mė ir pa­lai­kė. Lie­tu­va pa­si­rin­ko drą­są, ti­kė­ji­mą ir vie­ny­bę.

Ma­no, da­bar­ties moks­lei­vio, ma­ny­mu, Sau­sio 13-oji Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je yra vie­na svar­biau­sių die­nų, ku­rią šian­dien mi­ni­me pa­gerb­da­mi vi­sus, pa­si­au­ko­ju­sius dėl mū­sų lais­vės. Tuo­met, kai 1991 m. sau­sį kun­ku­lia­vo aist­ros prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to, par­la­men­to, Spau­dos rū­mų, Vil­niaus gat­vė­mis rie­dė­jo riau­mo­jan­tys tan­kai, žen­gė sa­vi­mi pa­si­ti­kin­tys so­vie­tų ar­mi­jos ka­riai, aš dar ne­bu­vau gi­męs, tad man sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kaip vis­kas iš tik­rų­jų tu­rė­jo at­ro­dy­ti, ta­čiau esu ma­tęs ir vaiz­do įra­šų, ir nuo­trau­kų, skai­tęs ne vie­ną straips­nį.

Sau­sio 13-ąją kas­met pri­me­na ir su­si­mąs­ty­ti ska­ti­na ir mū­sų gim­na­zi­jo­je vyks­tan­tys ren­gi­niai, ku­rių me­tu mo­ky­to­jai da­li­ja­si sa­vo pri­si­mi­ni­mais, ak­tų sa­lė­je gie­da­mas Lie­tu­vos him­nas, o per is­to­ri­jos pa­mo­kas de­ta­liai ap­ta­ria­mi tų die­nų įvy­kiai, jų iš­ta­kos. Su­tin­ku, šios prie­mo­nės nie­ka­da ne­at­spin­dės tuo­me­čio žmo­nių vie­nin­gu­mo ir at­si­da­vi­mo, ta­čiau kas­met per mi­nė­ji­mą gi­liai šir­dy­je jau­čiu ne tik pa­dė­ką žmo­nėms, iš­drį­su­siems sa­vo krau­ju gin­ti Tė­vy­nę, bet ir vie­ny­bės, pa­trio­tiš­ku­mo dva­sią.

Ar­ti­mie­ji daž­nai kal­ba, ką to­mis die­no­mis iš­gy­ve­no, kaip no­rė­jo pri­si­dė­ti prie Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės gy­ni­mo, tei­gia, kad net dve­jo­nių tuo­met ne­bu­vę. La­biau­siai ma­ne ste­bi­na tuo­met pa­ro­dy­ta drą­sa, mei­lė ir at­si­da­vi­mas gim­ta­jam kraš­tui. O juk kai pa­mąs­tau, tai vi­sa Lie­tu­vos is­to­ri­ja yra am­ži­nos ko­vos dėl kal­bos, dėl bū­vio, dėl iš­li­ki­mo.

Ma­no gim­tą­jį Kra­kių mies­te­lį puo­šia daug pa­min­klų, tarp jų – ži­no­mo me­džio skulp­to­riaus Vy­tau­to Ule­vi­čiaus dar­bai, skir­ti M. Dauk­šai, kny­g­ne­šiams. Lie­tu­vos raš­ti­jos pra­di­nin­kas Di­džio­jo­je Lie­tu­vo­je, bu­vęs Kra­kių kle­bo­nas M. Dau­k­ša XVI a. pa­bai­go­je, aukš­tin­da­mas gim­tą­ją kal­bą, „Po­sti­lės“ pra­kal­bo­je ra­šė: „Gim­to­ji kal­ba yra ben­dros mei­lės ry­šys, vie­ny­bės mo­ti­na, pi­lie­tiš­ku­mo tė­vas, vals­ty­bės sar­gas.“ Jau dau­giau kaip 400 me­tų tą tau­tos stip­ry­bės tes­ta­mentą skai­to­me. O vie­tos knyg­ne­šiams XIX a. pa­bai­go­je, ri­zi­kuodamas gy­vy­be, pla­tin­ti drau­džia­mą lie­tu­viš­ką žo­dį Kra­kių apy­lin­kė­se pa­dė­jo kraš­tie­tis, „Ba­la­nos ga­dy­nės“ au­to­rius M. Kat­kus, ku­rio var­du pa­va­din­ta ir mū­sų gim­na­zi­ja. Par­ti­za­nų, ko­vo­ju­sių prieš so­vie­tų oku­pa­ci­ją, tra­giš­ką li­ki­mą, Si­bi­ro trem­ti­nių gol­go­tos ke­lius ak­me­ni­niais pa­min­klais įam­ži­no vie­tos skulp­to­rius J. Meš­kuo­tis. Tai­gi tas ne­di­de­lis že­mės skly­pe­lis, va­di­na­mas Lie­tu­va, tu­rė­jo ge­le­žies tvir­ty­bę. Ki­taip jis žmo­nių au­ko­ji­mo­si ir lais­vės ne­bū­tų pa­gim­dęs.

Man daž­no­kai ky­la klau­si­mas, kaip aš el­gčiau­si, jei pa­si­kar­to­tų šios įsi­min­tos Sau­sio 13‑osios įvy­kiai? Ar iš­drįs­čiau ei­ti ko­vo­ti už Lie­tu­vos lais­vę, ri­zi­kuo­da­mas sa­vo gy­vy­be? Ži­no­ma, da­bar bū­tų ga­li­ma sa­ky­ti, jog jei vis­kas pa­si­kar­to­tų, ko­vo­čiau, gin­čiau, ne­leis­čiau prie­šui kė­sin­tis į mū­sų lais­vę. Bet juk ši­taip kal­bė­ti ga­li kiek­vie­nas. O gal tai tik skam­būs žo­džiai? Juk sa­ky­ti ir da­ry­ti yra du skir­tin­gi da­ly­kai. Ne­abe­jo­ju, kad dau­gu­ma kar­tais esa­me drą­sūs, bet ne­ga­liu at­si­kra­ty­ti kir­ban­čio klau­si­mo, ar ga­lė­tu­me au­ko­ti gy­vy­bę dėl sa­vo ša­lies? Pri­si­pa­žin­siu, kad as­me­niš­kai aš ne­ži­nau, ar tu­rė­čiau ši­tiek drą­sos. Vaiz­do įra­šuo­se ma­čiau, kaip žmo­nės šal­tą nak­tį sto­vė­jo prie lau­žų. Jų vei­dai al­sa­vo pa­trio­tiš­ku­mu, no­ru ko­vo­ti už sa­vo kraš­tą, ne­pa­si­duo­ti.

Aš lai­kau sa­ve tik­ru pat­rio­tu ir tik­rai no­riu gy­ven­ti sa­vo ša­ly­je, čia dirb­ti, baig­ti moks­lus, su­kur­ti šei­mą, bet ne­su tik­ras, kad ga­lė­čiau pa­si­au­ko­ti dėl sa­vo vals­ty­bės. Pa­ste­biu sa­ve be­svars­tan­tį, kad man dar vi­sas gy­ve­ni­mas prieš akis. Tu­riu dau­gy­bę sva­jo­nių, tiks­lų, ku­rių ke­ti­nu siek­ti. O juk prieš dvi­de­šimt tre­jus me­tus pa­na­šių sva­jo­nių tu­rė­jo ir žu­vo su­traiš­ky­ti oku­pan­tų tan­kų, per­ver­ti so­vie­ti­nių ka­rių kul­kų net 14 gy­nė­jų, tarp jų ma­no ben­dra­am­žiai Ig­nas ir Da­rius, ku­riems bu­vo tik 17, dvi­de­šimt­me­tį per­žen­gę Vir­gi­ni­jus, Lo­re­ta ir ki­ti. Jie iš­ėjo ne­spė­ję at­si­svei­kin­ti su ar­ti­mai­siais, my­li­mai­siais, žu­vo už tė­vy­nę, ku­rio­je gy­ve­na­me, už ry­tą, ku­rį kiek­vie­nas mū­sų pa­si­tin­ka. Jie ne­svars­tė ir ne­dve­jo­jo. O aš dar svars­tau, ar ga­lė­čiau… Pri­va­lė­čiau, nes

Kur­gi švie­siau­sias dan­gus?..

Kur švel­niau­sia žo­lė?..

Kur skar­džiau­sias griaus­ti­nis?..

Tik Lie­tu­voj.

Tik gai­la, kad mes šian­dien daž­niau­siai jau­čia­mės su­mi­šę ir su­tri­kę, o pa­trio­tiš­ka skan­duo­tė „Lie­tu­va“ gir­di­ma tik per spor­to ren­gi­nius, Eu­ro­pos čem­pio­na­tus, krep­ši­nį, plau­ki­mą. Bai­so­ka, kad ne­iš­si­bars­ty­tu­me po pa­sau­lį – an­gli­jas, is­pa­ni­jas, so­tes­nio kąs­nio, dar­bo, pa­šal­pų ieš­ko­da­mi, ypač kai­mai, gim­tie­ji mies­te­liai. Rei­kė­tų daž­niau pri­si­min­ti, jog ta­len­tai ga­li ir Lie­tu­vo­je aug­ti, tik rei­kia juos pa­ste­bė­ti ir puo­se­lė­ti. Iš ki­tos pu­sės, daž­nai ne­ver­ti­na­me to, ką tu­ri­me, nes tu­ri­me daug lais­vių ir tei­sių, ku­rias tei­kia mū­sų mo­der­ni vals­ty­bė. Tik nie­ka­da ne­rei­kia pa­mirš­ti, jog tu­ri­me ir pa­rei­gų, to­kių kaip dar­bas, au­ko­ji­ma­sis, pa­gar­ba ir mei­lė sa­vo kraš­tui. O tuo la­biau­siai vai­kus tu­rė­tų įkvėp­ti jų tė­vai. Čia no­ri­si pa­ci­tuo­ti mū­sų šir­džių po­eto Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus pos­mą:

Įdie­kit, mo­ti­nos, vai­kams

Tė­vy­nės mei­lę kuo di­džiau­sią

Ir ji pa­liks vi­siems lai­kams

Kaip sie­lų są­jun­ga karš­čiau­sia.

Ir bus vai­kai jums ar­ti­mi

Jaus­mais, pro­tu ir šir­di­mi.

Įkvėp­kit, mo­ti­nos, sū­nums,

Kad mūs dan­gus – ir tas ki­to­kis.

Ki­tų jaus­mų ne­rei­kia mums –

Jų pats gy­ve­ni­mas iš­mo­kys.

Tad vi­siems Sau­sio 13-osios did­vy­riams tu­rė­tu­me dė­ko­ti už tai, jog esa­me lais­vi ir ne­pri­klau­so­mi, ga­li­me sva­jo­ti, mo­ky­tis, stu­di­juo­ti, kal­bė­ti sa­vo ir už­sie­nio kal­bo­mis, o svar­biau­sia – bū­ti že­mė­la­py­je ne kaip su­dė­ti­nė im­pe­ri­jos da­lis, o kaip at­ski­ra ir vie­nin­ga ša­lis. Mū­sų tau­ta ne­gau­si, ta­čiau stip­ri, iš­skir­ti­nė ir ne­pa­pras­ta. Mes esa­me LIETUVA!

Ačiū už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju jau­na­jam Lie­tu­vos pi­lie­čiui, ku­ris, ti­kiu, ne tik sau­gos tė­vy­nės is­to­ri­nę at­min­tį, bet ir at­ei­ty­je sa­vo dar­bais gar­sins Lie­tu­vos var­dą.

Ger­bia­mie­ji! Prieš dve­jus me­tus šio­je sa­lė­je bu­vo įteik­ta pir­mo­ji Lais­vės pre­mi­ja ne­nuils­tan­čiam ko­vo­to­jui už žmo­gaus tei­ses, lais­vę ir de­mo­kra­tiją, Ru­si­jos di­si­den­tui Ser­ge­jui Ko­va­lio­vui. De­ja, my­li­mas ir ger­bia­mas Lie­tu­vos bi­čiu­lis Ser­ge­jus Ko­va­lio­vas dėl svei­ka­tos ne­ga­lė­jo at­vyk­ti į šį mi­nė­ji­mą. Nuo­šir­džiai lin­ki­me jam svei­ka­tos. (Plo­ji­mai)

Pra­ėju­siais me­tais pa­ger­bė­me 2012 me­tų ko­vo­to­ją už žmo­gaus tei­ses, po­li­ti­nį ka­li­nį, Lie­tu­vos lais­vės ly­gos įkū­rė­ją, „45-ių pa­bal­ti­jie­čių me­mo­ran­du­mo“ ini­cia­to­rių An­ta­ną Ter­lec­ką. Ma­lo­nu, kad šian­dien šio­je sa­lė­je jis yra kar­tu su mu­mis. (Plo­ji­mai)

2011 me­tų ru­de­nį įsteig­ta Lais­vės pre­mi­ja ne­tru­kus bus įteik­ta tre­čia­jam Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tui. Ma­lo­niai kvie­čiu šios idė­jos su­ma­ny­to­ją, Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ją, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ką P. Aušt­re­vi­čių tar­ti žo­dį. (Plo­ji­mai)

 

Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko P. Aušt­re­vi­čiaus kal­ba

 

P. AUŠTREVIČIUS (LSF). Ger­bia­mo­ji po­sė­džio pir­mi­nin­ke, ger­bia­mie­ji esa­mi ir bu­vu­sie­ji Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vai, ger­bia­mie­ji Sau­sio 13-osios žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­ji, ger­bia­mie­ji sig­na­ta­rai, Sei­mo na­riai, mie­lie­ji sve­čiai, Emi­nen­ci­ja ar­ki­vys­ku­pe met­ro­po­li­te Si­gi­tai Tam­ke­vi­čiau, po­nios ir po­nai!

Sau­sio 13-osios nak­ties įvy­kiai ne­grįž­ta­mai pa­kei­tė Lie­tu­vos pi­lie­čius ir vals­ty­bę. Iš­gy­ven­tas ne­tek­čių skaus­mas su­vie­ni­jo žmo­nes, su­tei­kė jiems rei­ka­lin­gos stip­ry­bės ir su­tel­kė pi­lie­čius Lie­tu­vos Res­pub­li­kos gy­ny­bai. Kaip nie­ka­da anks­čiau, XX am­žiaus pa­bai­go­je at­si­kū­ru­sios vals­ty­bės pi­lie­čiai ta­po vie­nin­gi ir at­si­da­vę Lie­tu­vos gy­ny­bos ide­a­lams. Tau­tos su­si­tel­ki­mas ir tarp­tau­ti­nis so­li­da­ru­mas Sau­sio 13-osios įvy­kių me­tu Lie­tu­vo­je ne­lei­do oku­pa­ci­nėms jė­goms grieb­tis to­les­nės prie­var­tos ir ga­lų ga­le at­vė­rė ke­lią į ne­pri­klau­so­my­bę ir tarp­tau­ti­nį pri­pa­ži­ni­mą.

Lais­vės gy­nė­jų bu­dė­ji­mas prie Sei­mo rū­mų ir jų dai­nos, ta­pę sau­sio įvy­kių sim­bo­liu, šian­dien yra ryš­kūs, kaip anuo­met už­deg­ti lau­žai. Ko­vos už lais­vę ir de­mo­kra­tinį pa­si­rin­ki­mą at­spin­dys – šian­die­ni­nės pro­eu­ro­pie­tiš­kos uk­rai­nie­čių de­monst­ra­ci­jos Mai­da­ne. Tai – gy­vas mums taip pa­žįs­ta­mų įvy­kių pa­si­kar­to­ji­mas ir dva­sin­gos žmo­nių mi­nios ap­si­spren­di­mo iš­raiš­ka. Tai – tik dar vie­nas pri­mi­ni­mas, kad ko­va už tau­tų pa­si­rin­ki­mo lais­vę mums ar­ti­ma­me kraš­te tę­sia­si ir rei­ka­lau­ja mū­sų vi­so­ke­rio­pos pa­ra­mos ir su­pra­ti­mo. Kar­tu mes pri­va­lo­me iš­lik­ti vil­tin­gi, kad lais­vės ir de­mo­kra­tijos per­ga­lė yra il­gai­niui ne­iš­ven­gia­ma. Ši nuo­sta­ta tu­ri tap­ti at­ei­nan­čių kar­tų įsi­pa­rei­go­ji­mu.

Nuo įsi­min­ti­nų įvy­kių jau pra­bė­go dvi­de­šimt trys sau­siai, ta­čiau te­be­sa­me kar­tu su tais, ku­rie iš­auk­lė­jo mus lais­vės lū­kes­čiu ir su­bran­di­no pa­si­au­ko­ji­mo pa­vyz­džiu. Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tais yra ta­pę ru­sų di­si­den­tas S. Ko­va­lio­vas, ku­riam šian­dien lin­ki­me stip­rios svei­ka­tos, ne­nuils­ta­mas ko­vo­to­jas už lais­vę A. Ter­lec­kas, esan­tis kar­tu su mu­mis šio­je sa­lė­je. 2014-ųjų sau­sio try­lik­to­ji lei­džia at­vers­ti dar vie­ną lais­vės ko­vų pus­la­pį, pri­si­min­ti is­to­ri­ją, pa­gerb­ti iš­ki­lią as­me­ny­bę.

Va­do­vau­da­ma­sis Lais­vės pre­mi­jos įsta­ty­mu ir Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos spren­di­mu, 2013 m. gruo­džio 3 d. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mas pri­ėmė nu­ta­ri­mą, ku­riuo pa­sky­rė 2013 m. Lais­vės pre­mi­ją ko­vo­to­jui už Lie­tu­vos lais­vę ir žmo­gaus tei­ses, ak­ty­viam Lie­tu­vos ne­gin­kluo­to pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­viui, po­li­ti­niam ka­li­niui, po­grin­di­nio lei­di­nio „Lie­tu­vos ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­ka“ stei­gė­jui, re­dak­to­riui, Ti­kin­čių­jų tei­sių gy­ni­mo ka­ta­li­kų ko­mi­te­to na­riui, Kau­no ar­ki­vys­ku­pui met­ro­po­li­tui Si­gi­tui Juo­zui Tam­ke­vi­čiui. (Plo­ji­mai)

S. J. Tam­ke­vi­čius gi­mė lie­tu­vių ūki­nin­kų šei­mo­je Laz­di­jų ra­jo­ne. Nuo ma­žu­mės ty­liai ir nuo­sek­liai bran­din­ta sva­jo­nė – ku­ni­gys­tė tam­pa re­a­ly­be bai­gus Kau­no tarp­die­ce­zi­nę ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Dėl ak­ty­vios baž­ny­ti­nės veik­los ir vai­kų bei jau­ni­mo įtrau­ki­mo į ją 1969 m. val­džia lai­ki­nai už­drau­dė ku­ni­gau­ti, to­dėl te­ko pa­tir­ti dar­bi­nin­ko da­lią. Nuo 1969 m. vis ak­ty­viau plė­to­jo po­grin­džio veik­lą, ypač pra­dė­jęs ku­ni­gau­ti Sim­ne. Po­kal­biai su jau­ni­mu, vie­nuo­liais ir ka­ta­li­kų in­te­li­gen­tais, vai­kų ruo­ši­mas pir­ma­jai ko­mu­ni­jai, li­go­nių lan­ky­mas – vi­sa tai ta­po kas­die­nės ir ne­nuils­ta­mos ku­ni­go S. J. Tam­ke­vi­čiaus veik­los da­li­mi.

Val­džios spau­di­mas, teis­mai ir ki­tos prie­var­tos prie­mo­nės prieš ku­ni­gus ir ti­kin­čiuo­sius 1971 m. pa­ska­ti­no pa­reng­ti 17 tūkst. ti­kin­čių­jų me­mo­ran­du­mą, ad­re­suo­tą SSRS ge­ne­ra­li­niam se­k­re­to­riui. Me­mo­ran­du­mas pa­sie­kė Va­ka­rus, pa­de­dant S. Ko­va­lio­vui, ir ta­po so­vie­tų prie­spau­dą de­mas­kuo­jan­čiu do­ku­men­tu. To­mis ap­lin­ky­bė­mis S. J. Tam­ke­vi­čius su­bran­di­no min­tį nuo­lat leis­ti po­grin­di­nį lei­di­nį, ga­vu­sį „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­kos“ pa­va­di­ni­mą. Šis po­grin­di­nis, pa­sau­li­niu mas­tu uni­ka­lus lei­di­nys die­nos švie­są iš­vy­do la­bai ri­zi­kin­gos ir iš­ties daug iš­mo­nės pa­reika­la­vu­sios veik­los, ku­ri tę­sė­si nuo 1972 m. iki pat Ne­pri­klau­so­my­bės at­ga­vi­mo, dė­ka. Lei­di­nio nie­ka­da ne­su­ge­bė­jo nu­trauk­ti gau­sios rep­re­si­nės struk­tū­ros, ne­pai­sant des­pe­ra­tiš­kų pa­stan­gų. Pats S. J. Tam­ke­vi­čius taip api­bū­di­no lei­di­nį: „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­kos“ gy­va­vi­mas per iš­ti­sus 17 me­tų sis­te­mo­je, ku­rio­je bu­vo pil­na šni­pų, gin­kluo­tų ge­riau­sia se­ki­mo tech­ni­ka, ko­la­bo­ran­tų ir pa­tai­kū­nų, yra be­veik ste­buk­las.“ Drau­ge su ki­tais ke­tu­riais ku­ni­gais 1978 m. įstei­gė ti­kinčių­jų tei­sėms gin­ti ko­mi­te­tą ko­vo­ti už ti­kin­čių­jų tei­ses.

Tuo­me­ti­nės val­džios spe­cia­lio­sios tar­ny­bos, iš­ban­džiu­sios įvai­rias spau­di­mo prie­mo­nes, ga­liau­siai ima­si kraš­tu­ti­nės. 1983 m. S. J. Tam­ke­vi­čius su­ima­mas, ap­kal­ti­nus an­ti­ta­ry­bi­ne veik­la, su­kur­pus 23 to­mų by­lą, nu­tei­sia­mas 6 me­tų baus­me griež­to­jo re­ži­mo la­ge­ry­je, pas­kui – 4 me­tai trem­ties. Tik pra­si­dė­jus pe­rest­roi­kai 1988 m. pa­leis­tas į lais­vę.

Grį­žus į po­ky­čių pa­lies­tą ir ne­pri­klau­so­my­bės link žen­gian­čią Lie­tu­vą, at­si­vė­rė nau­jos veik­los ga­li­my­bės. Kau­no tarp­die­ce­zi­nės se­mi­na­ri­jos rek­to­rius, Kau­no ar­ki­vys­ku­pas met­ro­po­li­tas, Lie­tu­vos vys­ku­pų kon­fe­ren­ci­jos pir­mi­nin­kas – tai tik da­lis ei­na­mų pa­rei­gų, ne­mi­nint vi­suo­me­ni­nių.

Tą šal­tą 1991 m. sau­sio 14 d. vi­dur­die­nį, au­ko­da­mas mi­šias prie at­vi­ro Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos lan­go, S. J. Tam­ke­vi­čius bu­vo liu­di­nin­kas, kaip ap­link au­go ba­ri­ka­dos. Jos lai­kė­si ant lais­vės gy­nė­jų vi­di­nio ti­kė­ji­mo, ne fi­zi­nės jė­gos. Ne­tru­kus prie­var­ta žlu­go taip ir ne­įveik­to ti­kė­ji­mo lais­ve aki­vaiz­do­je.

Ger­bia­mie­ji po­sė­džio da­ly­viai, sa­vo at­si­mi­ni­muo­se S. J. Tam­ke­vi­čius ra­šo: „Švie­sa at­ei­na į tam­sų kam­pą, jei­gu dėl to ko­vo­ja­ma. Lais­vė pa­sie­kia­ma, ka­da jos sie­kia­ma.“ Ta­čiau lais­vės švie­są at­ne­ša ko­vo­to­jai, ti­kin­tys, vei­kian­tys, ne­pa­si­duo­dan­tys ir ne­iš­duo­dan­tys ide­a­lų. Man ypač ma­lo­nu šiuos žo­džius skir­ti 2013 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tui, ar­ki­vys­ku­pui met­ro­po­li­tui S. J. Tam­ke­vi­čiui. Jo gy­ve­ni­mo ir veik­los švie­sa ly­di mus lais­vos ir ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos kas­die­ny­bė­je. Dė­kui. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jui, Lais­vės pre­mi­jos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kui P. Aušt­re­vi­čiui.

To­liau iš­kil­min­gam mi­nė­ji­mui pir­mi­nin­kaus Sei­mo Pir­mi­nin­ko pir­ma­sis pa­va­duo­to­jas V. Ge­dvi­las.

PIRMININKAS (V. GEDVILAS, DPF). Ma­lo­niai kvie­čiu Sei­mo Pir­mi­nin­kę įteik­ti 2013 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tui, ko­vo­to­jui už Lie­tu­vos lais­vę ir žmo­gaus tei­ses, ak­ty­viam Lie­tu­vos ne­gin­kluo­to pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­viui, po­li­ti­niam ka­li­niui, po­grin­di­nės spau­dos lei­di­nio „Lie­tu­vos Ka­tali­kų Baž­ny­čios Kro­ni­ka“ stei­gė­jui, re­dak­to­riui, Ti­kin­čių­jų tei­sių gy­ni­mo ka­ta­li­kų ko­mi­te­to na­riui ar­ki­vys­ku­pui S. J. Tam­ke­vi­čiui Lais­vės pre­mi­jos sta­tu­lė­lę. (Plo­ji­mai)

 

Skam­ba Vil­niaus ko­le­gi­jos dai­ni­nin­kių an­sam­blio at­lie­ka­ma „Lie­tu­va bran­gi“. Sei­mo po­sė­džių sa­lės ek­ra­ne de­monst­ruo­ja­mas 2013 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­to ar­ki­vys­ku­po S. J. Tam­ke­vi­čiaus fo­to­ko­lia­žas. Sei­mo Pir­mi­nin­kė L. Grau­ži­nie­nė įtei­kia Lais­vės pre­mi­jos sta­tu­lė­lę, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas P. Aušt­re­vi­čius – Lais­vės pre­mi­jos di­plo­mą.

 

Mie­lie­ji, ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį 2013 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tą, ko­vo­to­ją už Lie­tu­vos lais­vę ir žmo­gaus tei­ses, ak­ty­vų Lie­tu­vos ne­gin­kluo­to pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vį, po­li­ti­nį ka­li­nį, po­grin­di­nės spau­dos lei­di­nio „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­ka“ stei­gė­ją, re­dak­to­rių, Ti­kin­čių­jų tei­sių gy­ni­mo ka­ta­li­kų ko­mi­te­to na­rį ar­ki­vys­ku­pą Si­gi­tą Tam­ke­vi­čių. (Plo­ji­mai)

 

2013 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­to, ko­vo­to­jo už Lie­tu­vos lais­vę ir žmo­gaus tei­ses, po­grin­di­nės spau­dos lei­di­nio „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­ka“ stei­gė­jo ir re­dak­to­riaus, ar­ki­vys­ku­po S. J. Tam­ke­vi­čiaus kal­ba

 

S. J. TAMKEVIČIUS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te, Eks­ce­len­ci­jos už­sie­nio ša­lių am­ba­sa­do­riai, vys­ku­pai, ger­bia­ma Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Sei­mo na­riai, ger­bia­mie­ji Vy­riau­sy­bės vy­rai ir mo­te­rys, gar­būs Sau­sio 13-osios mi­nė­ji­mo da­ly­viai!

Kai 1972 m. pra­dė­jau leis­ti „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­ką“, ne­at­ėjo net min­tis, kad ne­pra­eis nė 30 me­tų ir Lie­tu­va bus lais­va. Anuo­met nei aš, nei ma­no ben­dra­žy­giai ne­mąs­tė­me apie or­di­nus ir pre­mi­jas, bet mąs­tė­me apie vie­nin­te­lę ga­li­mą „pre­mi­ją“ – tar­dy­mą, teis­mą ir la­ge­rį. Ši­tai iš­si­pil­dė su kau­pu: už „Kro­ni­ką“ bu­vo nu­teis­ta net ke­tu­rio­li­ka as­me­nų. Šian­dien sun­ku pa­ti­kė­ti, kad už tie­sos žo­dį ga­li­ma skir­ti griež­to re­ži­mo la­ge­rio baus­mę. Anuo­met šią kai­ną rei­kė­jo mo­kė­ti už pa­stan­gą lais­viau kvė­puo­ti ir ne­pra­ras­ti vil­ties, kad bet koks me­las, prie­var­ta ir ne­tei­sy­bės tu­ri už­prog­ra­muo­tą ga­lą. Me­lu ir prie­var­ta, tar­si bul­do­ze­riu, ga­li­ma traiš­ky­ti tau­tų ir žmo­nių li­ki­mus, bet ne­ga­li­ma lai­mė­ti ga­lu­ti­nės per­ga­lės; ji vi­suo­met bū­na tie­sos ir lais­vės pu­sė­je. Prieš 23 me­tus mes tą ko­vą lai­mė­jo­me.

Dė­ko­ju, kad ne­li­ko ne­pa­ste­bė­tas Baž­ny­čios žmo­nių pri­si­dė­ji­mas prie lais­vės ko­vos. Ši Lais­vės pre­mi­ja, nors skir­ta man, bet ji pri­klau­so dau­ge­liui – nuo trem­ti­nių vys­ku­pų Vin­cen­to Slad­ke­vi­čiaus ir Ju­li­jo­no Ste­po­na­vi­čiaus iki ti­kin­čių mo­ki­nu­kų, ku­rie per so­viet­me­tį drįs­da­vo kla­sė­je vie­šai iš­pa­žin­ti sa­vo ti­kė­ji­mą, o sek­ma­die­nį at­ei­ti į baž­ny­čią. „Kro­ni­kos“ lei­di­mas per sep­ty­nio­li­ka me­tų bu­vo įma­no­mas tik to­dėl, kad bu­vo daug ben­dra­dar­bių, ku­rie bu­vo pa­si­ry­žę už sa­vo pa­gal­bą, jei rei­kės, mo­kė­ti ne­lais­vės kai­ną. Kai kas mąs­to, kad mes gy­nė­me Baž­ny­čios in­te­re­sus. Bet juk ta Baž­ny­čia bu­vo dau­gu­mos Lie­tu­vos žmo­nių ben­druo­me­nė. Mes gy­nė­me Lie­tu­vos žmo­nių są­ži­nės ir ti­kė­ji­mo lais­vę, bet kar­tu ka­sė­mės po me­lu ir prie­var­ta pa­rem­tos san­tvar­kos pa­ma­tais.

Anuo­me­ti­nis Bau­džia­ma­sis ko­dek­sas tu­rė­jo net 68 straips­nį: „An­ti­ta­ry­bi­nė agi­ta­ci­ja ir pro­pa­gan­da su tiks­lu su­sil­pnin­ti ta­ry­bi­nę val­džią.“ Tie­sos žo­dis bu­vo lai­ko­mas vals­ty­bi­niu nu­si­kal­ti­mu, o tie, ku­riems bu­vo pri­tai­ko­mas šis straips­nis – vals­ty­bi­niais nu­si­kal­tė­liais, pa­vo­jin­ges­niais už va­gis, prie­var­tau­to­jus ir žmog­žu­džius.

Drau­ge su vi­sais lie­tu­viais, ka­lė­ju­siais už lais­vės sie­kį, ži­nau ne­lais­vės sko­nį, bet taip pat ži­nau ir tai, kas ga­li pa­verg­ti žmo­gų net lais­vo­je ša­ly­je. Ir ši­tas ži­no­ji­mas šian­dien ne­duo­da ra­my­bės.

Mū­sų žmo­nes pa­ver­gia al­ko­ho­lis, nar­ko­ti­kai, azar­ti­niai lo­ši­mai, pi­ni­gų ir val­džios geis­mas. So­vie­ti­niais lai­kais mes kal­ti­no­me oku­pa­ci­nę val­džią, kad ji Lie­tu­vos žmo­nes gir­do al­ko­ho­liu ir sie­kia, kad jie ne­mąs­ty­tų ir bū­tų leng­viau val­do­mi. Ap­mau­du, kad al­ko­ho­lio var­to­ji­mo mas­tai lais­vo­je Lie­tu­vo­je yra ta­pę tie­siog sti­chi­ne tau­tos ne­lai­me. Per­ša­si min­tis, kad al­ko­ho­lio ir azar­ti­nių lo­ši­mų ver­slo mag­na­tų pi­ni­gai daž­nai gal­būt yra vi­sa­ga­liai. Grei­tai ne­ei­li­nė­je Sei­mo se­si­jo­je bus bal­suo­ja­ma dėl 3500 lo­ši­mo au­to­ma­tų įtei­si­ni­mo leng­vai pri­ei­na­mo­se vie­to­se. Vi­liuo­si, kad pri­ta­ru­sie­ji ma­no Lais­vės pre­mi­jai ne­bal­suos prieš Lie­tu­vos žmo­nių in­te­re­sus. Te­gul šį kar­tą lai­mi Lie­tu­va. (Plo­ji­mai)

Mes tam­pa­me ma­žiau lais­vi, kai tuš­tė­ja mū­sų mies­te­liai ir kai­mai, kai Lie­tu­vos at­ei­tį tu­rį kur­ti jau­ni žmo­nės pa­lie­ka Tė­vy­nę, kai sil­pnė­ja mū­sų šei­mos ar­ba jos net griau­na­mos. Šei­mos grio­vė­jai yra la­bai iš­ra­din­gi, kai su lais­vės ir žmo­gaus tei­sių vė­lia­va net ma­ži vai­kai stu­mia­mi į sek­su­a­li­nę ver­go­vę. Ge­ras, tvir­tas ir at­sa­kin­gas šei­mas ga­lės su­kur­ti žmo­nės, ne sa­vo aist­rų ver­gai, bet dva­siš­kai bran­dūs žmo­nės. Jei ne­tu­rė­si­me nor­ma­lių šei­mų, ne­tu­rė­si­me ir lais­vos Lie­tu­vos. Per ma­ži mes esa­me, kad bū­tų ga­li­ma eks­pe­ri­men­tuo­ti su Lie­tu­vos vi­suo­me­ne vi­so­kio­mis Gen­der ir Hap­py Da­ys pro­gra­mo­mis. Jau net Ru­si­ja yra iš­si­gan­du­si dėl tra­giš­kų de­mo­gra­finių ro­dik­lių. O Lie­tu­vo­je slap­ta, kad ne­kil­tų vi­suo­me­nės pa­si­prie­ši­ni­mo, pra­ėju­sią va­sa­rą bu­vo įtei­sin­tas me­di­ci­ni­nis abor­tas. Ko­kios ap­gai­lė­ti­nos ne­tik­ros lais­vės gri­ma­sos; ši­taip el­gia­si ne Lie­tu­vai, bet pi­ni­gams tar­nau­jan­tys žmo­nės. Lais­vos Lie­tu­vos at­ei­tį ir ge­ro­vę ga­lės su­kur­ti tik dva­siš­kai lais­vi žmo­nės.

Su di­de­liu ne­ri­mu ste­bi­me vi­suo­me­ni­nius ir po­li­ti­nius pro­ce­sus Eu­ro­pos vals­ty­bė­se, ku­rios di­džių vy­rų – Ro­ber­to Schu­man­no, Kon­ra­do Ade­nau­e­rio, Al­ci­de de Gas­pe­ri’o ir ki­tų bu­vo vie­ni­ja­mos ant krikš­čio­niš­kų pa­grin­dų, o da­bar joms ne kar­tą tie­siog pri­me­ta­mos vi­suo­me­nę de­mo­ra­li­zuo­jan­čios ir mir­ties kul­tū­rą ne­šan­čios idė­jos. Mums, lie­tu­viams, pa­ži­nu­siems uto­pi­nio ko­mu­niz­mo gri­ma­sas, žmo­gaus pri­gim­ties ne­pai­san­čios ide­o­lo­gi­jos tu­rė­tų bū­ti at­gra­sios, nes jos nie­kur ne­ve­da.

Ta­čiau Lie­tu­vos pa­dan­gė­je yra ir daug vil­ties žen­klų. Pa­lai­ko vil­tį Lie­tu­vos žmo­nės, ku­rie, ži­no­da­mi už Lie­tu­vos lais­vę su­mo­kė­tą kai­ną, rim­tai rū­pi­na­si jos da­bar­ti­mi ir at­ei­ti­mi. Duok Die­ve, kad pa­na­šių vy­rų ir mo­te­rų Sei­me, Vy­riau­sy­bė­je, sa­vi­val­dy­bė­se ir vi­suo­me­ni­nė­se or­ga­ni­za­ci­jo­se at­si­ras­tų vis dau­giau ir dau­giau, kad ma­žė­tų de­juo­jan­čių ir dau­gė­tų ku­rian­čių Lie­tu­vą. Ža­di­na vil­tį jau­ni žmo­nės, bran­gi­nan­tys is­to­ri­nę at­min­tį, ne­pa­lie­kan­tys Lie­tu­vos dėl so­tes­nio duo­nos kąs­nio ir dir­ban­tys jos la­bui.

Už­va­kar Sei­mo rū­muo­se vy­ko fo­ru­mas „Gy­vy­bės kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mas ir pi­lie­ti­nis ap­si­spren­di­mas“. Fo­ru­me da­ly­va­vo įvai­rių krikš­čio­niš­kų ben­druo­me­nių at­sto­vai, dau­giau­sia jau­ni žmo­nės, ku­riems ne vis tiek, ko­kia bus ryt­die­nos Lie­tu­va.

Mes, Lie­tu­vos vys­ku­pai ir ku­ni­gai, tar­nau­da­mi Lie­tu­vos žmo­nėms, ir to­liau stip­rin­si­me lais­vos vi­suo­me­nės mo­ra­li­nius pa­ma­tus ir ben­dra­dar­biau­si­me su vi­sais, ku­riems bran­gi Lie­tu­va, kad jos duk­ros ir sū­nūs bū­tų lais­vi ne tik iš­orė­je, bet ir sa­vo dva­sia.

Ačiū už dė­me­sį! (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ (L. GRAUŽINIENĖ). Nuo­šir­džiai dė­ko­ju ar­ki­vys­ku­pui S. Tam­ke­vi­čiui.

M. STROLYS. Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Re­s­pub­li­kos Pre­zi­den­tė. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Ger­bia­mie­ji, dė­ko­ju vi­siems šio iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo ir 2013 m. Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jos da­ly­viams. Skel­biu iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo pa­bai­gą. Ma­lo­niai kvie­čiu vi­sus ak­ty­viai da­ly­vau­ti ir ki­tuo­se Lais­vės gy­nė­jų die­nos ren­gi­niuo­se. Ma­lo­nu, kad šiais me­tais pri­si­min­si­me vi­sus me­di­ci­nos dar­buo­to­jus, ku­rie die­ną ir nak­tį gel­bė­jo Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jų gy­vy­bes ir gy­dė su­žeis­tuo­sius. Jų gar­bei bus ati­deng­tos at­mi­ni­mo len­tos ant bu­vu­sių Šv. Jo­kū­bo ir Rau­do­no­jo Kry­žiaus li­go­ni­nių pa­sta­tų. Ačiū vi­siems. (Plo­ji­mai)

 

Skam­ba E. Ma­sy­tės dai­na „Lais­vė“

 

 


* Santrumpų reikšmės: DPF – Darbo partij­os frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija.