Stenogramą galima rasti

Seimo posėdžių stenogramų rinkinyje Nr. 23, 2024

Stenogramų leidiniai › 2020–2024 m. kadencija

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

VII (RUDENS) SESIJOS

RYTINIO posėdžio NR. 304

STENOGRAMA

 

2023 m. rugsėjo 21 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė V. ČMILYTĖ-NIELSEN,
Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas J. RAZMA
ir Seimo Pirmininko pavaduotojas P. SAUDARGAS

 

 

PIRMININKĖ (V. ČMILYTĖ-NIELSEN). Ger­bia­mi ko­le­gos Sei­mo na­riai, gar­būs sve­čiai, pra­de­da­me šios die­nos ry­ti­nį Sei­mo po­sė­dį. (Gon­gas)

 

10.01 val.

Vil­niaus ge­to lik­vi­da­vi­mo 80-ųjų me­ti­nių pa­mi­nė­ji­mas

 

Ir pra­de­da­me mi­nė­ji­mą, skir­tą Vil­niaus ge­to lik­vi­da­vi­mo 80-osioms me­ti­nėms pa­mi­nė­ti.

Mi­nė­ji­me da­ly­vau­ja Mi­nist­rė Pir­mi­nin­kė I. Ši­mo­ny­tė, Vy­riau­sy­bės na­riai, eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, Len­ki­jos Res­pub­li­kos Se­na­to Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas M. Ka­mins­kis, Pa­sau­li­nio Ho­lo­kaus­to at­mi­ni­mo cen­tro pir­mi­nin­kas D. Da­ja­nas, Jad Va­še­mo mu­zie­jaus di­rek­to­rė R. Bad Kap­lan, Lie­tu­vos žy­dų (lit­va­kų) ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė F. Kuk­lians­ky, Lie­tu­vos žy­dų ben­druo­me­nių at­sto­vai.

Ger­bia­mie­ji, Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais nuo na­cių ir jų ko­la­bo­ran­tų žu­vo apie 6 mln. Eu­ro­pos žy­dų, tarp jų – apie 200 tūkst. Lie­tu­vos žy­dų. Pra­šau Lie­tu­vos žy­dų ge­no­ci­do, vi­sas Ho­lo­kaus­to au­kas pa­mi­nė­ti ty­los mi­nu­te.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Dėkoju. To­liau po­sė­džiui pir­mi­nin­kaus Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas P. Sau­dar­gas.

PIRMININKAS (P. SAUDARGAS, TS-LKDF*). Kvie­čiu ger­bia­mą Sei­mo Pir­mi­nin­kę V. Čmi­ly­tė-Niel­sen pa­si­sa­ky­ti.

 

Lietuvos Respublikos Sei­mo Pir­mi­nin­kės Vik­to­ri­jos Čmi­ly­tės-Niel­sen kal­ba

 

V. ČMILYTĖ-NIELSEN. Gar­būs sve­čiai, vi­si, iš­gy­ve­nę Ho­lo­kaus­tą! Gel­bė­to­jai ir jų šei­mų na­riai! Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai! Ko­le­gos Sei­mo na­riai! Vi­si bran­gūs su­si­rin­ku­sie­ji!

Šian­dien mi­ni­me svar­bią ir skaus­min­gą su­kak­tį – Vil­niaus ge­to lik­vi­da­vi­mo 80-ąsias me­ti­nes. Šie­met, kaip ži­no­te, pa­žy­mi­me ir mū­sų sos­ti­nės Vil­niaus 700 me­tų ju­bi­lie­jų. Šios dvi da­tos yra ne­at­ski­ria­mai su­si­ju­sios – kaip is­to­ri­jos pra­džia ir pa­bai­ga.

1323 me­tais Lie­tu­vos val­do­vas Ge­di­mi­nas laiš­ku krei­pė­si į Va­ka­rų Eu­ro­pos na­gin­gus žmo­nes – ama­ti­nin­kus, žem­dir­bius, pre­kiau­to­jus. Siū­lė pa­lan­kias są­ly­gas, kvie­tė at­vyk­ti, pri­si­dė­ti prie ša­lies ge­ro­vės kū­ri­mo. Ne­abe­jo­ti­na, kad gan­das apie to­le­ran­tiš­ką kraš­tą pa­sie­kė ir Eu­ro­pos žy­dų ben­druo­me­nes – taip Ge­di­mi­no laiš­kas, ku­ria­me pir­mą kar­tą pa­mi­nė­tas Vil­nius, ta­po re­a­lia prie­lai­da pra­si­dė­ti žy­dų is­to­ri­jai Lie­tu­vo­je.

Kiek dau­giau nei po pus­šim­čio me­tų Vy­tau­to ir jo įpė­di­nių su­teik­tos pri­vi­le­gi­jos įtvir­ti­no žy­dų au­to­no­mi­ją, už­tik­ri­no tei­si­nę vals­ty­bės ap­sau­gą, nu­sta­tė pa­lan­kias ga­li­my­bes da­ly­vau­ti eko­no­mi­nia­me gy­ve­ni­me. Žy­dų ben­druo­me­nių skai­čius au­go, jos stip­rė­jo, veik­la įvai­rė­jo. At­si­ra­do skir­tin­gas ben­druo­me­nes tel­kian­čių ir ko­or­di­nuo­jan­čių or­ga­ni­za­ci­nių struk­tū­rų, ku­rios jau nuo XVI am­žiaus pa­bai­gos už­tik­ri­no Lie­tu­vos žy­dams pla­čią au­to­no­mi­ją ir stip­rią sa­vi­val­dą. Tuo lai­ku for­ma­vo­si žy­diš­ka švie­ti­mo sis­te­ma, dėl ku­rios ko­ne vi­si jau­nuo­liai pa­ži­no raš­tą. Žy­dai ta­po svar­bia jė­ga, ke­lian­čia Lie­tu­vos mies­tų ir mies­te­lių ūkį, ama­tus, pre­ky­bą. Vil­niu­je, ku­rį im­ta va­din­ti Šiau­rės Je­ru­za­le, tel­kė­si in­te­lek­tu­a­li­niai ir dva­si­niai ju­dė­jiš­kos tra­di­ci­jos pa­jė­gu­mai. Tai at­spin­dė­jo ir ži­no­mas po­sa­kis: „Už­dar­bio va­žiuok į Var­šu­vą, o iš­min­ties – į Vil­nių.“ Is­to­ri­nės Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je for­ma­vo­si sa­vi­tas žy­do lit­va­ko ti­pas, pa­si­žy­min­tis tam tik­ra pa­sau­lė­žiū­ra, spe­ci­fi­niu mąs­ty­mo bū­du.

Po XVII am­žiaus nuos­mu­kio žy­dų lit­va­kų gy­ve­ni­mas XVIII am­žiu­je vėl at­ga­vo jė­gas. Vie­nas iš dva­si­nio at­gi­mi­mo žen­klų – S. Z. ben Eli­jas, pa­sau­ly­je ži­no­mas Vil­niaus Ga­o­no var­du. Vil­niaus Ga­o­nas ta­po lie­tu­viš­kos, ar­ba lit­va­kiš­kos, ju­daiz­mo kryp­ties pra­di­nin­ku, ji ir da­bar tu­ri di­džiu­lę įta­ką Iz­ra­e­ly­je. Ne­at­si­tik­ti­nai 2020-uo­sius Sei­mas pa­skel­bė bū­tent Vil­niaus Ga­o­no ir Lie­tu­vos žy­dų is­to­ri­jos me­tais.

1918-ai­siais Lie­tu­vai at­kū­rus vals­ty­bin­gu­mą žy­dų ben­druo­me­nei bu­vo ga­ran­tuo­tos vi­sos ma­žu­mų tei­sės. Žy­dų rei­ka­lų mi­nist­rai be port­fe­lio ša­lies vy­riau­sy­bė­se dir­bo iki 1924 me­tų – tai uni­ka­lus at­ve­jis Eu­ro­po­je tar­pu­ka­rio lai­ko­tar­piu. Žy­dų rei­ka­lų mi­nist­rai rū­pi­no­si ne tik sa­vo tau­tie­čių – tau­ti­nės ma­žu­mos – rei­ka­lais, bet ir už­sie­nio po­li­ti­ka, mo­kes­čiais, so­cia­li­nė­mis pa­šal­po­mis bei švie­ti­mu, taip pro­jek­tuo­da­mi ir veik­da­mi ben­drą­ją Lie­tu­vos po­li­ti­ką. Kai na­ciai įžen­gė į Lie­tu­vą ir žy­dams iš­ki­lo mir­ti­nas pa­vo­jus, toks, ko­kio ne­bu­vo per vi­są be­veik 700 me­tų is­to­ri­ją, pir­ma­sis žy­dų rei­ka­lų mi­nist­ras J. Vy­god­skis, tuo­met jau 84-erių su­lau­kęs gy­dy­to­jas, Vil­niaus mies­to ta­ry­bos na­rys, žy­dų ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kas, ban­dė aiš­kin­tis su vo­kie­čių ad­mi­nist­ra­ci­ja, bet bu­vo įmes­tas į ka­lė­ji­mą. Jo žmo­na žu­vo Vil­niaus ge­te kar­tu su be­veik 60 tūkst. ki­tų Vil­niaus žy­dų.

Tai skau­di, be ga­lo tra­giš­ka pa­bai­ga įspū­din­gos is­to­ri­jos, po kruo­pe­ly­tę kur­tos ko­ne sep­ty­nis am­žius. Tai pa­bai­ga be pa­bai­gos, tar­si pa­ki­bu­si klau­si­mu, kaip­gi vis dėl­to ga­lė­jo nu­tik­ti, kad per to­kį is­to­riš­kai ne­reikš­min­gą lai­ko­tar­pį, vos po­rą me­tų, bu­vo nu­brauk­tos be­veik 30 kar­tų pa­s­tan­gos? Tai pa­bai­ga, da­vu­si pra­džią nau­jai is­to­ri­jai – at­min­ties is­to­ri­jai, ku­ri rei­ka­lau­ja su­si­kau­pi­mo ir pa­gar­bos, em­pa­ti­jos ir su­pra­ti­mo.

At­min­tis ne­pa­dės su­grą­žin­ti ano gy­ve­ni­mo, pil­no ener­gi­jos, vi­ta­liš­ku­mo, sva­jo­nių, ide­a­lų, ta­čiau ji ga­li pa­da­ry­ti šį gy­ve­ni­mą jaut­res­nį, pra­smin­ges­nį ir tei­sin­ges­nį. To­dėl pri­si­min­ki­me, kad nie­ka­da ne­pa­si­kar­to­tų! Dė­ko­ju už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me ger­bia­mai Pir­mi­nin­kei. Da­bar kvie­čiu ger­bia­mą Pir­mi­nin­kę per­skai­ty­ti mus pa­sie­ku­sį Eu­ro­pos Par­la­men­to Pir­mi­nin­kės R. Met­so­los laiš­ką. Pra­šau.

 

Europos Parlamento Pirmininkės Robertos Metsolos laiškas, perskaitytas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen

 

V. ČMILYTĖ-NIELSEN. „Ger­bia­mie­ji, šia iš­kil­min­ga pro­ga, kai pri­si­me­na­me tam­sų ir ne­apy­kan­tos ku­pi­ną Lie­tu­vos ir Eu­ro­pos is­to­ri­jos eta­pą, Eu­ro­pos Par­la­men­tas dar kar­tą įsi­pa­rei­go­ja nie­kuo­met ne­ty­lė­ti dis­kri­mi­na­ci­jos, ne­apy­kan­tos ir per­se­kio­ji­mo aki­vaiz­do­je. Eu­ro­pos Par­la­men­tas dar kar­tą įsi­pa­rei­go­ja veik­ti pa­gal Eu­ro­pos Są­jun­gos de­vi­zą, su­vie­ni­ju­sį įvai­ro­vę. Net vyks­tant prieš juos nu­kreip­tam ge­no­ci­dui, Lie­tu­vos Je­ru­za­lės žy­dai ren­gė te­at­ro pa­si­ro­dy­mus, vyk­dė moks­li­nę veik­lą, iš­lai­kė at­vi­rą mu­zie­jų ir at­kak­liai ko­vo­jo su bai­sio­mis ne­gan­do­mis. No­ri­me pa­gerb­ti jų at­spa­ru­mą, stip­ry­bę ir at­mi­ni­mą.“ Dė­ko­ju. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me Eu­ro­pos Par­la­men­to Pir­mi­nin­kei R. Met­so­lai ir ger­bia­mai Pir­mi­nin­kei.

Da­bar kvie­čiu dė­me­sį nu­kreip­ti į ek­ra­nus, kur ma­ty­si­me Iz­ra­e­lio Kne­se­to Pir­mi­nin­ko A. Oha­nos vaiz­do įra­šą.

 

Iz­ra­e­lio Kne­se­to Pir­mi­nin­ko Ami­ro Oha­nos kal­ba (vaiz­do įra­šas)

 

A. OHANA. Ger­bia­ma po­nia Pir­mi­nin­ke Vik­to­ri­ja Čmi­ly­te-Niel­sen, par­la­men­to na­riai, Ho­lo­kaus­tą iš­gy­ve­nu­sie­ji, ger­bia­mie­ji sve­čiai. Man di­de­lė gar­bė da­ly­vau­ti, kad ir nuo­to­liu, šia­me Sei­mo ren­gia­ma­me mi­nė­ji­me, mi­nint Na­cio­na­li­nę žy­dų ge­no­ci­do at­mi­ni­mo die­ną. Šių me­tų ren­gi­nys tu­ri dar di­des­nę reikš­mę, nes mi­ni­me 80-ąsias Vil­niaus ge­to lik­vi­da­vi­mo me­ti­nes.

Lie­tu­va šimt­me­čius bu­vo uni­ka­lus, žy­dų tra­di­ci­jų tur­tin­gas cen­tras. Lie­tu­vo­je ben­druo­me­nėms va­do­va­vo iš­ki­lūs ra­bi­nai, kles­tė­jo ju­daiz­mo dva­si­nės aka­de­mi­jos – je­ši­vos, o ra­bi­nai ly­de­riai nu­sta­ty­da­vo žy­dų tei­sės ele­men­tus, ku­rie iki šiol yra pri­im­ti­ni žy­dų or­to­dok­sų pa­sau­ly­je. Be to, ša­ly­je gy­ve­no in­te­lek­tu­a­laus ir kul­tū­ri­nio pa­sau­lio vei­kė­jai, me­ni­nin­kai ir fi­lo­so­fai, ku­rių veik­los po­vei­kis bu­vo jau­čia­mas vi­sa­me pa­sau­ly­je. Vi­sa tai pa­si­bai­gė per Ho­lo­kaus­tą, kai na­ciai ir vie­ti­niai ko­la­bo­ran­tai su­nai­ki­no di­dži­ą­ją da­lį žy­dų ben­druo­me­nės ša­ly­je. Iš­ti­sos ben­druo­me­nės vi­so­je Lie­tu­vo­je bu­vo vi­siš­kai su­nai­kin­tos, o di­džio­ji dau­gu­ma jų na­rių bu­vo nu­žu­dy­ti.

Šian­die­nos ren­gi­nys Sei­me at­spin­di Lie­tu­vo­je įvy­ku­sius svar­bius po­ky­čius, nes jis su­si­jęs su at­min­ties apie Ho­lo­kaus­tą iš­sau­go­ji­mu. Šie po­ky­čiai taip pat ma­to­mi ir įvai­riuo­se pas­ta­rai­siais me­tais Sei­mo pri­im­tuo­se spren­di­muo­se, tarp jų ir įsta­ty­mas dėl nuo­sa­vy­bės grą­ži­ni­mo, ir Lie­tu­vos žy­dų gel­bė­to­jų die­nos mi­nė­ji­mas. Šie žings­niai de­monst­ruo­ja drą­sią ir ver­ty­bė­mis grin­džia­mą ly­de­rys­tę. Už tai mes reiš­kia­me sa­vo dė­kin­gu­mą.

Ry­šiai tarp Iz­ra­e­lio ir Lie­tu­vos yra stip­rūs ir nuo­šir­dūs. Jie grin­džia­mi ne tik tra­giš­ka pra­ei­ti­mi, bet ir ben­dro­mis ver­ty­bė­mis bei glau­džiu ben­dra­dar­bia­vi­mu dau­ge­ly­je sri­čių. Ta­čiau svar­bu pri­si­min­ti, kad dar rei­kia daug nu­veik­ti ir da­bar ne me­tas už­mig­ti ant lau­rų. Ste­bi­me ne­ri­mą ke­lian­tį an­ti­se­mi­tiz­mo pli­ti­mą vi­sa­me pa­sau­ly­je ir ypač Eu­ro­po­je. Mes čia, Kne­se­te, tvir­tai pa­lai­ko­me jus šio­je be­kom­pro­mi­sė­je ko­vo­je su an­ti­se­mi­tiz­mu ir Ho­lo­kaus­to is­to­ri­jos iš­krai­py­mu. Tu­ri­me dirb­ti iš­vien, kad ska­tin­tu­me kur­ti sau­ges­nį, lais­ves­nį ir įtrau­kes­nį pa­sau­lį, kad ta ne­ap­sa­ko­ma Ho­lo­kaus­to tra­ge­di­ja dau­giau nie­ka­da ne­pa­si­kar­to­tų. Nie­ka­da!

Baig­da­mas no­rė­čiau dar kar­tą pa­dė­ko­ti jums, po­nia Pir­mi­nin­ke, už tai, kad su­ren­gė­te šį spe­cia­lų ple­na­ri­nį po­sė­dį. Šian­dien pri­si­min­da­mi pra­ei­tį, už­tik­rin­si­me ge­res­nę at­ei­tį. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. La­bai dė­ko­ja­me Iz­ra­e­lio Kne­se­to Pir­mi­nin­kui A. Oha­nai už pa­ro­dy­tą mums dė­me­sį ir iš­min­tin­gus bei svar­bius žo­džius.

Da­bar kvie­čia­me pa­si­sa­ky­ti mus pa­ger­bu­sį Len­ki­jos Res­pub­li­kos Se­na­to Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ją M. Ka­mins­kį. Pra­šom į tri­bū­ną.

 

Len­ki­jos Res­pub­li­kos Se­na­to Pir­mi­nin­ko To­ma­šo Grodz­kio kal­ba, per­skai­ty­ta Lenki­jos Res­pub­li­kos Se­na­to Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo Mi­cha­lo Ka­mins­kio

 

M. KAMINSKIS. „Ger­bia­mo­ji po­nia Pir­mi­nin­ke, su de­ra­ma pa­gar­ba kar­tu su ju­mis mi­nint Lie­tu­vos žy­dų ge­no­ci­do at­mi­ni­mo die­ną no­riu pri­si­jung­ti prie tra­giš­kų Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro įvy­kių mi­nė­ji­mo. Na­cių nu­si­kal­tė­lių nu­lem­tas Eu­ro­po­je, ypač Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­po­je, gy­ve­nan­čios žy­dų ben­druo­me­nės li­ki­mas yra šo­ki­ruo­jan­tis. Tu­rė­tu­me to nepa­mirš­ti ir nie­kuo­met ne­leis­ti šiems įvy­kiams pa­si­kar­to­ti. Per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą vo­kie­čiai nu­žu­dė per 6 mln. žy­dų. Žy­dai bu­vo su­va­ry­ti į spe­cia­liai su­kur­tus ge­tus, ku­riuo­se jie ken­tė ba­dą ir įvai­rias li­gas. Vi­sa tai iš­nai­ki­no ben­druo­me­nę. Iš ge­tų jie bu­vo iš­ves­ti, iš­vež­ti į nai­ki­ni­mo sto­vyk­las ar­ba ma­si­nių eg­ze­ku­ci­jų vie­tas. Taip vo­kie­čiai iš­žu­dė be­maž vi­sus žy­dus gy­ven­to­jus, be­veik su­nai­kin­da­mi tiek žy­dų tau­tą, tiek ir jų kul­tū­rą Eu­ro­po­je.

Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­pos gy­ven­to­jams Ho­lo­kaus­to nu­si­kal­ti­mas tu­ri ypa­tin­gą reikš­mę. Vo­kie­čiai jė­ga už­val­dė mū­sų ša­lis, at­ėmė iš mū­sų lais­vę, įve­dė sa­vo įsta­ty­mus ir plė­to­jo sa­vo mir­ties pra­mo­nę, ypač nu­kreip­tą prieš žy­dus, juos jie nau­do­jo kaip ver­gus ir ga­liau­siai nai­ki­no.

Mes esa­me įsi­pa­rei­go­ję iš­sau­go­ti ir per­duo­ti at­ei­ties kar­toms tie­są apie tai, kas čia vy­ko vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais. Tu­ri­me bran­gin­ti tų lai­kų au­kų at­mi­ni­mą, kad šie žiau­rūs nu­si­kal­ti­mai nie­ka­da dau­giau ne­pa­si­kar­to­tų.

Ši ži­nia šian­dien tu­ri ypa­tin­gą reikš­mę vyks­tant ka­rui Uk­rai­no­je. Šian­dien mes esa­me kar­tu su ju­mis dva­siš­kai ir no­riu pa­ti­kin­ti, kad mes, šiuo­lai­ki­niai eu­ro­pie­čiai, ne­pa­mirš­ta­me sa­vo pra­ei­ties ir, rem­da­mie­si is­to­ri­ne pa­tir­ti­mi, no­ri­me kur­ti ge­res­nę at­ei­tį, ta­čiau mes vi­sa­da at­si­min­si­me sa­vo tau­tie­čius žy­dus, ku­rie bu­vo nu­žu­dy­ti ir ku­rie mi­rė dėl vo­kie­čių per­se­kio­ji­mo. Mes ger­bia­me jų at­mi­ni­mą. Pa­gar­biai T. Grodz­kis, Len­ki­jos Res­pub­li­kos Se­na­to Pir­mi­nin­kas.“ Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju Len­ki­jos Res­pub­li­kos Se­na­to Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jui M. Ka­min­s­kiui, ku­ris mums per­da­vė Len­ki­jos Res­pub­li­kos Se­na­to Pir­mi­nin­ko T. Grodz­kio žo­džius.

No­rė­čiau da­bar pa­kvies­ti į tri­bū­ną Lie­tu­vos žy­dų (lit­va­kų) ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kę F. Ku­k­lians­ky.

 

Lie­tu­vos žy­dų ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kės Fai­nos Kuk­lians­ky kal­ba

 

F. KUKLIANSKY. La­ba die­na, ger­bia­mas Sei­me. Dė­ko­ju už tai, kad ši se­si­ja, spe­cia­li se­si­ja, vyks­ta. Dė­ko­ju Sei­mo Pir­mi­nin­kei ir už se­si­ją, ir už jaut­rią kal­bą. Ban­dy­siu pa­si­sa­ky­ti Lie­tu­vos žy­dų ben­druo­me­nės var­du.

Apie at­min­tį. Man at­ro­do, kad Lie­tu­vos žy­dų is­to­ri­jos, Vil­niaus ge­to at­mi­ni­mas leng­va ran­ka su­pap­ras­ti­na­mas iki mi­nė­ji­mų ir eks­kur­si­jų – ofi­cia­lių pro­to­ko­li­nių val­džios at­sto­vų mi­nė­ji­mų ir in­te­rak­ty­vių eks­kur­si­jų už­sie­nie­čiams. Abiem už­ten­ka pus­an­tros va­lan­dos. Da­bar čia vi­si ir­gi su­si­rin­ko­me, kad ofi­cia­liai pa­mi­nė­tu­me prieš 80 me­tų įvy­ku­sį Vil­niaus ge­to su­nai­ki­ni­mą.

O aš kvie­čiu, ra­gi­nu jus Vil­niaus ge­tą ne mi­nė­ti, o at­si­min­ti. Tam ne­už­ten­ka tik ži­no­ti Vil­niaus ge­to ri­bas, nors ir tai bū­tų svei­kin­ti­na pra­džia. Vil­niaus ge­tas nė­ra tik te­ri­to­ri­ja, gat­vės ir na­mai se­na­mies­ty­je. Vi­sų pir­ma ten gy­ve­no žmo­nės. Sa­kau: gy­ve­no, nors nė­ra žo­dy­ne žo­džio, api­bū­di­nan­čio bū­vį tų, ku­rie prie­var­ta bu­vo iš­kel­din­ti iš sa­vo na­mų, pa­si­ė­mę tik tai, ką ga­li pa­neš­ti, ir su­va­ry­ti į siau­ras gat­ve­les, į ankš­tus bu­tus, jei pa­si­se­kė gau­ti bu­tą, tiks­liau, kam­ba­rį, ko­ri­do­rių ar san­dė­liu­ką, ku­ria­me jie ša­lo ne tik dėl to, kad ne­bu­vo kuo kū­ren­ti, bet ir dėl nuo­la­ti­nės mir­ties grės­mės. Bet no­ras gy­ven­ti bu­vo stip­res­nis, to­dėl Vil­niaus ge­tas yra ne tik mir­ties, bet ir gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja.

Yra tų, ku­rie klau­sia: kaip ga­li­ma mir­ties aki­vaiz­do­je ei­ti į te­at­rą, kon­cer­tą, pa­ro­das? Kaip ga­li­ma kur­ti? Ko­dėl ver­ta skai­ty­ti kny­gas? Ko­kia pras­mė mo­ky­tis, kai ki­tą die­ną ga­li mir­ti? Kam gy­dy­ti li­go­nius, jei ry­toj juos nu­žu­dys? Yra tų, ku­riems pa­si­duo­ti, su­si­tai­ky­ti pa­pras­čiau. Bet Vil­niaus ge­tas nie­ka­da ne­pa­si­da­vė – jis bu­vo žiau­riai su­nai­kin­tas: pa­sta­tai ir gat­vės su­sprog­din­ti, žmo­nės, de­ja, nu­žu­dy­ti Pa­ne­riuo­se ar­ba iš­vež­ti lė­tai mir­ti kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­se. Kas li­ko? Mi­nė­ji­mai? O aš sa­kau – li­ko at­min­tis.

Len­te­lė, ka­ban­ti ant na­mo Že­mai­ti­jos ir Mi­ka­lo­jaus gat­vių san­kry­žoje, kuk­liai pri­me­na apie Vil­niaus ge­to pa­si­prie­ši­ni­mo ju­dė­ji­mą. Iš tie­sų – tai įspū­din­gas, ke­le­rius me­tus tru­kęs, mir­ti­nai pa­vo­jin­gas šim­tų žmo­nių dar­bas, ruo­šian­tis ne­įma­no­mai ko­vai su na­cių re­ži­mu. Ne­ma­nau, kad jie nai­viai ti­kė­jo­si lai­mė­ti. Bet jie tik­rai ne­su­ti­ko pa­si­duo­ti be ko­vos.

Leis­ki­te pa­ci­tuo­ti V. Ė. Fran­k­lį: „Tuo, kaip žmo­gus pa­si­tin­ka ne­iš­ven­gia­mą li­ki­mą, o kar­tu su šiuo li­ki­mu ir jo skir­tą kan­čią – kaip tik tuo at­si­sklei­džia dau­gy­bė ga­li­my­bių pra­smin­gai for­muo­ti gy­ve­ni­mą net sun­kes­nė­mis ap­lin­ky­bė­mis, net pas­ku­ti­nę gy­ve­ni­mo mi­nu­tę.“

A. Kov­ne­rio, Š. Ka­čer­gins­kio, F. Bran­cov­ska­jos – ji vis dar su mu­mis, gy­va Vil­niaus žy­dų ben­druo­me­nės tra­ge­di­jos liu­di­nin­kė – ir ki­tų ge­to ko­vo­to­jų pa­si­rin­ki­mas pri­si­jung­ti prie pa­si­prie­ši­ni­mo ju­dė­ji­mo tuo me­tu reiš­kė tik vie­na: mir­tis ge­te pa­kei­čia­ma į mir­tį miš­kuo­se. Tie, ku­rie iš­gy­ve­no, pra­dė­jo nau­ją ko­vą, ji tę­sia­si ir da­bar, – iš­sau­go­ti at­mi­ni­mą.

Šian­dien jau tra­di­ci­ja ta­po ini­cia­ty­va skai­ty­ti Vil­niaus ge­to ka­li­nių są­ra­šus ir gar­siai iš­tar­ti var­dus ten bu­vu­sių įka­lin­tų žmo­nių. No­riu ti­kė­ti, kad jūs ži­no­te bent vie­no Vil­niaus ge­to ka­li­nio var­dą. No­riu ti­kė­ti, kad ži­no­te apie mies­to in­ži­nie­rių Š. Kap­lins­kį, po­že­mi­niais ko­lek­to­riais iš­ve­du­sį iš ge­to pa­si­prie­ši­nu­sius na­ciams žy­dus. No­riu ti­kė­ti, kad ži­no­te, ku­rio­je vie­to­je bu­vo įsi­kū­ręs Vil­niaus ge­to te­at­ras, ku­ria­me Vil­niaus se­na­mies­čio kie­me au­go vie­nin­te­lis ge­te li­kęs ža­liuo­ti me­dis, ku­rio­je gat­vė­je sto­vi šim­tus tūks­tan­čių kny­gų iš­da­vu­si ge­to bib­lio­te­ka, ge­to mo­kyk­los, li­go­ni­nės pa­sta­tai ir daug ki­tų vie­tų, ku­rių at­mi­ni­mo su­nai­kin­ti ne­ga­li­ma. No­riu ti­kė­ti, kad jums yra ži­no­mi Kny­gų bri­ga­dos žyg­dar­biai gel­bė­jant ir iš­sau­gant ne­įkai­no­ja­mą žy­dų kul­tū­ros lo­by­ną, ku­riuo da­bar di­džiuo­ja­si YIVO ins­ti­tu­tas Niu­jor­ke. No­riu ti­kė­ti, kad jūs ži­no­te, kas bu­vo J. Sta­kaus­kas, vie­nuo­lė M. Mi­kuls­ka ir O. Ši­mai­tė, bib­lio­te­ki­nin­kas A. Ul­pis.

Jei nu­lei­džia­te akis ir jums ma­nęs klau­sy­tis ne­pa­to­gu – kvie­čiu iki ki­to mi­nė­ji­mo skir­ti bent tru­pu­tį lai­ko Vil­niaus ge­tui at­mi­nti. Skir­ki­te pus­an­tros die­nos per­skai­ty­ti bent vie­ną kny­gą ar die­no­raš­tį, iš­li­ku­sius tam, kad liu­di­nin­kų aki­mis pa­pa­sa­ko­tų mums apie Vil­niaus ge­to gy­ve­ni­mą ir su­nai­ki­ni­mą. Skir­ki­te pus­an­tros va­lan­dos ap­lan­ky­ti žy­dų is­to­ri­jai ir kul­tū­rai skir­tus mu­zie­jus ar­ba eks­kur­si­jai po Vil­niaus ge­tą – juk sa­vo mies­tą pa­žin­ti ver­ta ne tik už­sie­nie­čiams tu­ris­tams. Per daug? Skir­ki­te pus­an­tros mi­nu­tės su­sto­ti prie At­mi­ni­mo ak­me­nų, se­na­mies­ty­je žy­min­čių na­mus, ku­riuo­se gy­ve­no Vil­niaus žy­dai. Per­skai­ty­ki­te ir at­si­min­ki­te bent vie­ną var­dą. Ta­da ki­tą­met mes vi­si jau ne mi­nė­si­me, o at­si­min­si­me.

Šiuo­se mi­nė­ji­muo­se da­ly­vau­ju jau ne vie­ne­rius me­tus. Ne­daug kas kei­čia­si – ne­bent da­ly­vių vei­dai. Ma­žai kei­čia­si ir ma­no kal­ba, tiks­liau – me­tai iš me­tų ma­no kar­to­ja­mi pra­šy­mai. Adek­va­tus Pa­ne­rių įam­ži­ni­mas mu­zie­ju­je ir to­liau lie­ka tik pla­nuo­se – no­rin­tys su­ži­no­ti bai­sią šios žu­dy­nių vie­tos pa­slap­tį tu­ri iš anks­to tar­tis su ma­žo si­li­ka­ti­nių ply­tų na­me­lio – de­šim­čių tūks­tan­čių žmo­nių mir­ties vie­to­je esan­čio „mu­zie­jaus“ – pri­žiū­rė­to­jais. Pa­min­klo, įam­ži­nan­čio žy­dų gel­bė­to­jus, nė­ra, o juk jo rei­kia ne man, ne žy­dų ben­druo­me­nei. Jo rei­kia Lie­tu­vai, kad pa­gerb­tų vie­nus iš drą­siau­sių ir la­biau­siai už­mirš­tų sa­vo pi­lie­čių – žmo­nes, ku­rie ri­zi­ka­vo sa­vo šei­mos gy­vy­be, ry­žo­si pri­glaus­ti ne­abe­jo­ti­nai mir­čiai pa­smerk­tus žy­dus. Jie aukš­tai iš­kė­lė žmo­giš­ku­mo, at­jau­tos ir drą­sos kar­te­lę, to­dėl jie yra ne tik Lie­tu­vos, bet ir Pa­sau­lio tei­suo­liai. Jei tiek de­šimt­me­čių ne­pa­vyks­ta pa­gerb­ti jų tie­sio­giai, tai bent jau bai­ki­me gerb­ti tuos, ku­rie sė­jo mir­tį ir ne­apy­kan­tą žy­dų tau­tai.

80 me­tų yra daug, bet ne per daug, kad pa­mir­š­tu­me an­ti­se­mi­tiz­mo ke­lia­mą grės­mę. Ne per daug, nes dar yra gy­vų žmo­nių, sa­vo aki­mis su siau­bu ma­čiu­sių, prie ko pri­ve­da an­ti­se­mi­tiš­ki pa­si­sa­ky­mai iš val­džios tri­bū­nų. Šian­dien to­kie pa­si­sa­ky­mai mums tu­ri kel­ti ne bai­mę, o pa­si­šlykš­tė­ji­mą ir pyk­tį – be­są­ly­giš­kas pa­smer­ki­mas yra vie­nin­te­lė įma­no­ma re­ak­ci­ja į ne­apy­kan­tos kal­bas, ku­rių, de­ja, gir­džiu vis dau­giau. Ar ki­ti ne­gir­di? Ar gir­di, bet ty­li? Bai­si yra ty­la kau­pian­tis ne­apy­kan­tos aud­rai.

To­dėl sa­kau – at­si­min­ki­me. Pra­ei­ties ne­pa­slėp­si. Sim­bo­liš­ka, kad pra­ėjus tiek me­tų po žy­dų ben­druo­me­nės su­nai­ki­ni­mo iš po si­li­ka­ti­nių prie­spau­dos ply­tų at­si­vė­rė se­no­sios Vil­niaus si­na­go­gos pa­ma­tai, o Pa­ne­rių že­mė at­sklei­dė nau­ją nu­si­kal­ti­mų įro­dy­mą – dar vie­ną mir­ties duo­bę. Da­bar, kai pra­ėjo jau du kar­tus po 40 me­tų nuo be­veik to­ta­laus Lie­tu­vos žy­dų ben­d­ruo­me­nės su­nai­ki­ni­mo, kai pa­si­kei­tė ma­žiau­siai dvi kar­tos, gal jau tu­ri­me drą­sos nu­ris­ti są­ži­nę sle­gian­tį gė­dos ak­me­nį? Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju ger­bia­mai F. Kuk­lians­ky. No­rė­čiau pa­kvies­ti pa­si­sa­ky­ti Pa­sau­li­nio Ho­lo­kaus­to at­mi­ni­mo cen­tro pir­mi­nin­ką po­ną D. Da­ja­ną. Pra­šom.

 

Pa­sau­li­nio Ho­lo­kaus­to at­mi­ni­mo cen­tro pir­mi­nin­ko Da­nio Da­ja­no kal­ba

 

D. DAJANAS. Dė­ko­ju, po­nia Pir­mi­nin­ke. Iš­gy­ve­nu­sie­ji Ho­lo­kaus­tą ir jų šei­mos, po­nia Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, jū­sų eks­ce­len­ci­jos, ger­bia­mi sve­čiai, po­nios ir po­nai! A. Kov­ne­ris, Vil­niaus ge­to par­ti­za­nų ko­vo­to­jų va­das, ku­ris už­au­go šia­me mies­te, Vil­niu­je, kaž­ka­da vie­no­je iš sa­vo kny­gų yra pa­ra­šęs taip: „Vie­ną die­ną ma­no sū­nus man pa­sa­kė: tė­ti, no­rė­čiau ka­da nors nu­vyk­ti su ta­vi­mi į Vil­nių ir tu ga­lė­tum man pa­pa­sa­ko­ti, pa­ro­dy­ti, kur vi­sa tai įvy­ko.“ Ma­no sū­nus nu­ste­bo, kai aš jam pa­sa­kiau: „Sū­nau, ta vie­ta jau ne­be­eg­zis­tuo­ja. Ma­no na­me, kur aš gy­ve­nau, gy­ve­na ne­pa­žįs­ta­mi. Mes ne­ga­li­me jo pa­ma­ty­ti. Mo­kyk­la, ku­rio­je aš mo­kiau­si heb­ra­jų, da­bar ta­pu­si mal­ki­ne. Ge­tas tie­siog su­ar­tas. Vil­niaus Ga­o­no beit mid­ra­šo taip pat nė­ra. Nė­ra net at­mi­ni­mo žen­klo jam. Žy­dų gat­vės bu­vo pa­vers­tos sta­dio­nais, vie­šai­siais par­kais, ir ka­dan­gi vi­sa tai iš­ny­ko (kaip sa­kė A. Kov­ne­ris sa­vo sū­nui), ta vie­ta man ne­be­tei­kia pras­mės.“

Šian­dien čia sto­viu prieš jus Vil­niu­je, ne­pri­klau­so­mos, lais­vos Lie­tu­vos par­la­men­te. Man tai yra di­de­lė gar­bė. Ir vis­gi jau­čiuo­si liūd­nas, la­bai liūd­nas to­dėl, kad tos vie­tos, ku­rio­se gy­ve­no A. Kov­ne­ris, kaip ir drau­gai žy­dai prieš Ho­lo­kaus­tą, ta le­gen­di­nė Lie­tu­vos Je­ru­za­lė ne­be­eg­zis­tuo­ja. Vil­niaus Ga­o­no, beit ­midra­šo ne­bė­ra, ne­bė­ra se­no­jo žy­dų tur­gaus. Šim­tai tūk­stan­čių Lie­tu­vos žy­dų bu­vo iš­žu­dy­ti šio­je ša­ly­je, tą da­rė vo­kie­čiai ir jų vie­tos ko­la­bo­ran­tai lietu­viai. Be­ne vi­sa žy­dų ben­druo­me­nė Lie­tu­vo­je iš­ny­ko. Toks su­nai­ki­ni­mo mas­tas, to­kios ben­druo­me­nės su­nai­ki­ni­mo, gy­vy­bin­gos žy­dų ben­druo­me­nės, kū­ry­bin­gos žy­dų ben­druo­me­nės, ko­ne ne­pri­lygs­tan­čios ki­toms… Ši ben­druo­me­nė bu­vo su­nai­kin­ta taip žiau­riai, taip sis­te­min­gai per Ho­lo­kaus­tą, per Šoa. Tai di­de­le da­li­mi da­rė taip pat ir vie­tos gy­ven­to­jai, tuo itin pa­si­žy­mė­jo ir Lie­tu­va. Be­pro­tiš­ka, už­nuo­dy­ta an­ti­se­mi­ti­nė ne­apy­kan­ta iš­nai­ki­no iš­ti­są ci­vi­li­za­ci­ją, ma­no ci­vi­li­za­ci­ją jū­sų gim­to­jo­je ša­ly­je. Leis­ki­te pa­ci­tuo­ti pra­na­šo Je­re­mi­jo žo­džius iš Rau­dų kny­gos:

 

Dėl šių da­ly­kų aš ver­kiu,

ma­no akys plūs­ta aša­ro­mis.

To­li nuo ma­nęs, kas ga­lė­tų pa­guos­ti

ir at­gai­vin­ti ma­no dva­sią.

 

Ir vis­gi drįs­tu su­abe­jo­ti su pa­gar­ba bent jau iš da­lies dėl A. Kov­ne­rio, žy­maus žy­dų did­vy­rio, žo­džių, ku­riuos jis pa­sa­kė, tai yra kad ši vie­ta jam ne­be­tei­kia pras­mės. Tai bent jau man ir dau­ge­liui žy­dų, lie­tu­viams taip pat, taip pat ir ki­tiems ši vie­ta, Vil­nius, iš tie­sų tu­ri pras­mę, ji tu­ri pras­mę da­bar, tu­rės ir at­ei­ty­je, bent jau pri­va­lo tu­rė­ti.

 Lie­tu­vo­je aš lan­kau­si jau an­trą kar­tą per pas­ta­ruo­sius 12 mė­ne­sių. Man te­ko su­si­tik­ti tiek su jū­sų prem­je­re, tiek su par­la­men­to Pir­mi­nin­ke Vil­niu­je, taip pat ir Je­ru­za­lė­je. Te­ko su­si­tik­ti ir su jū­sų už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ru, ku­rio pro­se­ne­lė O. Jab­lons­ky­tė-Land­sber­gie­nė bu­vo pri­pa­žin­ta Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­le, o šian­dien taip pat ir jos sū­nus pa­ger­bė mus bū­da­mas čia, šia­me mi­nė­ji­me.

Šian­dien tu­riu vil­ties, jog at­si­ran­da su­pra­ti­mas dėl da­ly­kų, ku­rie su­si­ję su Ho­lo­kaus­to at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mu Lie­tu­vo­je, ima­ma­si rim­tų veiks­mų. Nors vis dar rei­kia daug ką nu­veik­ti, tai, kas yra da­ro­ma da­bar­ti­nės Lie­tu­vos va­do­vy­bės, taip pat ir par­la­men­to, man su­tei­kia vil­ties. Mums su­tei­kia vil­ties ir laips­niš­ka, bet es­mi­nė pa­žan­ga, ku­ri yra da­ro­ma per pas­ta­ruo­sius me­tus Lie­tu­vo­je, ap­iman­ti įvai­rias svar­bias ini­cia­ty­vas, sie­kiant pa­mi­nė­ti Ho­lo­kaus­tą ir iš­sau­go­ti žy­dų pa­vel­dą kar­tu su Jad Va­šemo pa­stan­go­mis.

De­ja, dar ne­pa­kan­ka­mai pa­žan­gos bu­vo pa­siek­ta, nors po­žiū­riai, ku­rie yra tai­ko­mi, po­li­ti­kos, ku­rios įgy­ven­di­na­mos, tą da­ro Lie­tu­vos va­do­vy­bė, taip pat Lie­tu­vos par­la­men­tas, pri­im­da­mas re­zo­liu­ci­jas, nors vi­sa tai su­tei­kia vil­ties, ta­čiau vis dar yra daug ką nu­veik­ti. Mū­sų ben­dra už­duo­tis nė­ra vi­sa­pu­siš­kai įgy­ven­din­ta, kol tas su­pra­ti­mas apie Ho­lo­kaus­tą pa­sie­kia ne tik ša­lies va­do­vy­bę, bet ir vi­sus vi­suo­me­nės na­rius.

Ma­ne taip pat įkve­pia ga­li­my­bė pa­gar­biai, bet aiš­kiai pa­mi­nė­ti šią jaut­rią te­mą, pri­si­me­nant ir ma­no pirm­ta­ko pa­vyz­dį, tai yra am­ži­ną­jį atil­sį I. Ara­dą (Rud­nic­kį), ku­ris taip pat dar bu­vo ži­no­mas kaip Tol­ka. Tai jo sla­py­var­dis, kuo­met jis vei­kė kaip par­ti­za­nas.

Jis gi­mė Šven­čio­ny­se, ko­vo­jo miš­kuo­se prieš na­cius ir jų ko­la­bo­ran­tus, bu­vo in­fil­tra­vę­sis net Vil­niaus ge­te. Dak­ta­ras I. Ara­das ta­po la­bai žy­miu Ho­lo­kaus­to is­to­ri­ku, daug pri­si­dė­jo prie jo ty­ri­mų ir at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo. Tol­ka mi­rė 2021 me­tų ge­gu­žę, prieš man tam­pant Jad Va­še­mo di­rek­to­rių val­dy­bos pir­mi­nin­ku. Aš ži­nau, kad jis tik­rai pa­ra­gin­tų ma­ne pa­sa­ky­ti jums čia šian­dien, kad an­ti­se­mi­tas, ypač toks, ku­ris žu­dė, šiaip jau ne­ga­li bū­ti lai­ko­mas ge­ru as­meniu, o ką jau kal­bė­ti apie jo lai­ky­mą did­vy­riu. Rei­kia veng­ti su­teik­ti gar­bės to­kiems sker­dikams.

Ta­čiau Lie­tu­va taip pat tu­ri nuo­lat pri­pa­žin­ti, kad dau­gu­ma Lie­tu­vos žy­dų Ho­lo­kaus­to me­tu bu­vo iš­žu­dy­ti ir Lie­tu­vos ben­dra­pi­lie­čių ran­ko­mis ir kad lie­tu­viai taip pat da­ly­va­vo nai­ki­nant žy­dus kai­my­ni­nė­se ša­ly­se. To­kį pri­pa­ži­ni­mą mes esa­me sko­lin­gi žy­dų au­koms, bet taip pat esa­me įsi­pa­rei­go­ję tai pa­da­ry­ti ir da­bar­ti­nėms, ir bū­si­moms lie­tu­vių kar­toms. Už­mar­šu­mas yra blo­gas pa­vyz­dys, kai kal­ba­me apie jau­nuo­lių mo­ky­mą. Tu­rė­tu­me ne­to­le­ruo­ti an­ti­se­mi­tiz­mo taip pat ir šiuo­se rū­muo­se. To­kia nu­li­nė to­le­ran­ci­ja tu­ri bū­ti tai­ko­ma ir ka­ro nu­si­kal­tė­lių šlo­vinimui, nu­si­kal­tė­lių, su­si­ju­sių su žy­dų žu­dy­nė­mis. To­kios pa­var­dės kaip J. No­rei­ka, K. Škir­pa, J. Krikš­ta­po­nis ne­su­tei­kia gar­bės jū­sų tau­tai, taip pat ne­pa­de­da lai­ky­tis ir tarp­tau­ti­nių stan­dar­tų, su­si­ju­sių su tin­ka­mo at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mu.

Lie­tu­vos is­to­ri­ja Ho­lo­kaus­to me­tu tik­rai pa­si­žy­mė­jo ir pa­mi­nė­ti­nais gel­bė­to­jais. Kar­tu su jū­sų prem­je­re esu su­tei­kęs Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lio var­dą dau­ge­liui tų did­vy­rių, ta­čiau Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je Ho­lo­kaus­to me­tu taip pat bu­vo ir pik­tų nu­si­kal­tė­lių, ir tie­siog nu­si­kal­ti­mo ste­bė­to­jų. Vi­sus juos rei­kia at­si­min­ti šia­me kon­teks­te. Toks at­mi­ni­mas taip pat tu­rė­tų bū­ti pro­por­cin­gas. To­dėl bū­ti­na tęs­ti mū­sų pa­stan­gas sie­kiant ska­tin­ti tiks­lų, tei­sin­gą Ho­lo­kaus­to ty­ri­nė­ji­mą, švie­ti­mą šia te­ma, jo įam­ži­ni­mą. Tai yra bū­ti­na. Tai tu­ri­me da­ry­ti kar­tu su jū­sų vi­suo­me­ne. Tai tu­ri bū­ti da­ro­ma vi­sa­pu­siš­kai, ger­bia­ma po­nia Pir­mi­nin­ke.

Ki­tą sek­ma­die­nį, sau­lei lei­džian­tis, heb­ra­jų tiš­rė­jaus 10 die­ną, žy­dai mi­nės Jom Ki­pu­rą. Tai yra šven­čiau­sia die­na žy­dų ka­len­do­riu­je. Aš tuo me­tu bū­siu Iz­ra­e­ly­je, iš­di­džiai ir sau­giai jau­siuo­si ne­pri­klau­so­mo­je žy­dų vals­ty­bė­je, ta­čiau jau bū­siu pra­lei­dęs 48 va­lan­das sa­vo ša­ly­je nuo grį­ži­mo iš Vil­niaus. Tad ži­nau, kad ir ma­no mal­dos tuo me­tu tik­rai bus kiek ki­to­kios nei tos, ku­rios bu­vo prieš 81 me­tus.

1942 m. rug­sė­jo 21 d. taip pat bu­vo mi­ni­mas Jom Ki­pu­ras. Tą pa­čią die­ną H. Kru­kas sa­vo die­no­raš­ty­je čia, Vil­niu­je, už­ra­šė taip: „Bu­vo pa­si­reng­ta Jom Ki­pu­ro mi­nė­ji­mui. Svar­biau­sia bu­vo mal­dos te­at­ro au­di­to­ri­jo­je. Sa­lė­je su­si­rin­ko žy­dai, ku­rie at­vy­ko pa­mi­nė­ti šią die­ną. Vi­si lau­kė, kol at­vyks ir Žy­dų ta­ry­bos pir­mi­nin­kas. Ga­liau­siai at­vyks­ta ir jis. Trum­pai pa­si­mel­džia. Tuo­met pra­si­de­da di­džiu­lė rau­da, tai yra vė­jas, iš Pa­ne­rių at­pū­tęs mir­ties dvelks­mą, vai­kų, mo­te­rų, vy­rų, ku­rie bu­vo iš­plėš­ti iš mū­sų, rau­das.“

H. Kru­kas kaž­kaip iš­gy­ve­no Vil­niaus ge­tą, ta­čiau jis ne­iš­gy­ve­no Ho­lo­kaus­to. 1944 me­tų rug­sė­jį, pra­ėjus dve­jiems me­tams po to, kai jis pa­ra­šė šią rau­dą, ji­sai su­ge­bė­jo pa­slėp­ti sa­vo die­no­raš­čius ir li­kus 1 die­nai iki iš­lais­vi­ni­mo H. Kru­ką nu­žu­dė na­ciai kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­je Es­ti­jo­je. Kar­tu su ki­tais ka­li­niais jis bu­vo pri­vers­tas temp­ti rąs­tus į krū­vą, iš­skleis­ti juos į ei­lę, ga­liau­siai bu­vo pri­vers­tas at­si­gul­ti nuo­gas gre­ta jų, ten bu­vo nu­žu­dy­tas. Kū­nai bu­vo už­kas­ti ma­si­nė­je ka­pa­vie­tė­je.

Pa­bai­go­je no­rė­čiau tar­ti žy­dų mal­dos žo­džius, skirtus tiems, ku­rie žu­vo: „Gai­les­tin­ga­sis Die­ve, su­teik ra­my­bę, ra­my­bės spar­nus jiems vi­siems, tiems vi­siems 6 milijonams, jų sie­loms!“ Dė­ko­ju. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju ger­bia­mam D. Da­ja­nui.

Da­bar kvie­čiu pa­žiū­rė­ti vaiz­do įra­šą, ku­rio me­tu į Sei­mą kreip­sis Vil­niu­je gi­męs ir Ho­lo­kaus­tą iš­gy­ve­nęs žy­dų kil­mės dai­li­nin­kas ir ra­šy­to­jas S. Ba­kas.

 

Vil­niu­je gi­mu­sio ir Ho­lo­kaus­tą iš­gy­ve­nu­sio žy­dų kil­mės dai­li­nin­ko ir ra­šy­to­jo Samu­e­lio Ba­ko kal­ba (vaiz­do įra­šas)

 

S. BAKAS. Ger­bia­mo­ji Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, ger­bia­mi sve­čiai! Esu dė­kin­gas už kvie­ti­mą iš sa­vo na­mų kreip­tis į jus šia­me iš­kil­min­ga­me ren­gi­ny­je. Dė­ko­ju už su­teik­tą gar­bę. Man tai la­bai daug reiš­kia. Vil­nius, kaip dau­gu­ma tik­riau­siai ži­no­te, yra ma­no gim­ta­sis mies­tas. Vil­nius – tai mies­tas, tai ro­jus, ku­ria­me su šei­ma gy­ve­nau sep­ty­ne­rius me­tus. Ta­da pra­si­dė­jo ka­ras.

Iš­min­tin­gi žmo­nės sa­ko, kad net pa­pras­čiau­si skai­čiai ga­li daug by­lo­ti. Ma­no mies­tui yra 700 me­tų, o man pa­čiam – 90 me­tų. 90 yra nuo­sta­bus am­žius: tiek daug nu­gy­ven­tų de­šimt­me­čių, tiek daug gy­ve­na­mų­jų vie­tų, tiek daug drau­gų iš vi­so pa­sau­lio. Džiu­gi­nan­ti me­ni­nin­ko kar­je­ra. Ma­nau, kad ma­no dar­bai tei­kia žmo­nėms ma­lo­nu­mo, juos la­vi­na ir įkve­pia.

Tu­ri­nin­gas gy­ve­ni­mas, ku­ria­me esu ir šei­mos vy­ras, tė­vas, se­ne­lis, ir drau­gas dau­ge­liui žmo­nių, – vi­sa tai, o man tik 90! O da­bar liūd­na­sis skai­čius – 80. Pra­ėjo 80 me­tų nuo Vil­niaus ge­to lik­vi­da­vi­mo. Ši da­ta – bar­ba­riš­ko, žiau­raus ir tra­giš­ko Lie­tu­vos žy­dų nai­ki­ni­mo sim­bo­lis. Taip, aš vie­nas iš tų ne­dau­ge­lio iš­gy­ve­nu­sių­jų. Liu­di­ji­mas yra vie­na iš ma­no šven­tų pa­rei­gų. Aš ten bu­vau. Prieš 80 me­tų aš vis­ką ma­čiau sa­vo aki­mis.

Pra­šau nu­si­kel­ti su ma­ni­mi į 1943 me­tų rug­sė­jį. Man de­šimt me­tų ir aš glau­džiuo­si prie ma­mos. Mes su ki­to­mis mo­te­ri­mis ir vai­kais spau­džia­mės vo­kie­čių ar­mi­jos sunk­ve­ži­my­je. Sun­k­ve­ži­mis sto­vi ša­lia ge­to var­tų. Ke­le­tas ma­žų vai­kų ver­kia – šla­pi vei­dai, var­van­čios no­sys. Kai ku­rie sė­di ant suo­lų, ki­tiems lie­ka pur­vi­nos ir sli­džios grin­dys. Ke­lio­nės tiks­las – Su­ba­čius.

Sunk­ve­ži­mis dar ne­už­ves­tas. Ko mes lau­kia­me? Gal dar ne­už­pil­dy­ti ki­ti sunk­ve­ži­miai? Lau­ke gir­di­si su­si­mai­šę bal­sai, de­jo­nės ir rau­dos. Ka­ri­nin­kai rė­kia nu­ro­dy­mus. Dan­gus tam­sus, dulks­no­ja. Sunk­ve­ži­mis dar ne­už­deng­tas bre­zen­tu ir spau­džiu se­ną sa­vo pie­ši­nių kny­ge­lę prie krū­ti­nės. Pri­va­lau ją ap­sau­go­ti nuo van­dens. Aš ži­nau, kad da­bar vyks­ta Vil­niaus ge­to lik­vi­da­vi­mas. Pa­su­ku gal­vą ir pro ki­tus ma­tau vy­rų, mo­te­rų, vai­kų ei­les, nu­si­drie­ku­sias iš siau­rų ge­to gat­vių link iš da­lies ati­da­ry­tų var­tų. Kup­ri­nės, ger­tu­vės su van­de­niu, mai­šai, ra­kan­dai, su­suk­tos ant­klo­dės, la­ga­mi­nai. Ma­no ma­ma, aš ir ki­ti žmo­nės šia­me sunk­ve­ži­my­je bu­vo­me pri­skir­ti sto­vyk­lai, ku­rio­je dir­ba ma­no tė­vas, ten mus ir ve­ža.

Ži­nau, kad žmo­nėms gat­vė­je ne­pa­si­se­kė taip, kaip mums – juos iš­veš į to­li­mas sto­vyk­las. Mes sunk­ve­ži­my­je esa­me pri­vi­le­gi­juo­ti. Mū­sų pri­vers­ti­nio dar­bo sto­vyk­la Su­ba­čiaus gat­vė­je (HKP 562) tu­ri vir­ši­nin­ką, ku­ris yra „ge­ra­sis vo­kie­tis“. Ir taip, man pri­reiks dar 60 me­tų, kol iš­si­aiš­kin­siu jo ypa­tin­gą is­to­ri­ją. Ma­jo­ras K. Pla­gė bu­vo na­cis, ku­ris gel­bė­jo žy­dus. Dar­bo sto­vyk­lo­je ma­no tė­vas vi­ri­no ka­ri­nes trans­por­to prie­mo­nes, ku­rios pri­tai­ky­tos va­žiuo­ti me­die­ną de­gi­nant kaip ku­rą. Sto­vyk­lo­je bu­vo smul­ki­na­ma me­die­na ir krau­na­ma į mai­šus. Ma­no tė­vas iš­gel­bė­jo ma­ne vie­ną tų mai­šų už­si­me­tęs ant pe­ties ir įdė­jęs į jį ma­ne. Vė­liau pra­ra­do sa­vo gy­vy­bę, bet tai jau ki­ta is­to­ri­ja ir tai įvyks at­ei­ty­je. Ta sto­vyk­la bu­vo ša­lia mies­to, ir tai ge­ras žen­klas, nes tai ne vie­na iš to­li­mų­jų sto­vyk­lų, apie ku­rias ge­tą pa­siek­da­vo siau­bin­gi gan­dai.

Tik vė­liau aš su­ži­no­jau, ką iš tie­sų reiš­kė to­kie pa­va­di­ni­mai kaip Auš­vi­cas, Treb­lin­ka, Mai­da­ne­kas. Tik vė­liau aš su­ži­no­jau, kas iš tie­sų bu­vo Ho­lo­kaus­tas – tai bu­vo in­dust­ria­li­zuo­ta žiau­ru­mo ma­ši­na, 6 mln. žy­dų žmog­žu­dys­tė. Be šių nu­si­kal­ti­mų, kaip ma­to­me šian­dien, tai bu­vo ir tam tik­ra žmo­gaus el­ge­sio la­bo­ra­to­ri­ja, kraš­tu­ti­nu­mų la­bo­ra­to­ri­ja, ką žmo­nės ga­li pa­da­ry­ti vie­ni ki­tiems. Gė­rio ir blo­gio, sly­pin­čių kiek­vie­na­me iš mū­sų, la­bo­ra­to­ri­ja.

Ho­lo­kaus­to ty­ri­mų ne­įma­no­ma at­lik­ti iki ga­lo, bet ne­tu­rė­tu­me baig­ti, nes yra ne­su­skai­čiuo­ja­ma dau­gy­bė liu­di­ji­mų, ku­riuo­se pa­sa­ko­ja­mos is­to­ri­jos apie opor­tu­niz­mą, ne­są­ži­nin­gu­mą, van­da­liz­mą, žiau­ru­mą, sa­diz­mą, apie abe­jin­gu­mą, ne­iš­ma­ny­mą, kvai­lu­mą, gė­dą ir ne­no­rą pri­pa­žin­ti. Iš ki­tos pu­sės – is­to­ri­jos apie he­roiz­mą, al­truiz­mą, dos­nu­mą, pa­si­au­ko­ji­mą… Net ne­be­rei­kia tęs­ti. Jūs ži­no­te, kad ma­ne iš­gel­bė­jo trys pui­kūs lie­tu­viai, ku­rie ne­dve­jo­jo, ri­zi­ka­vo sa­vo gy­vy­be.

Tai­gi, aš sė­džiu vo­kie­čių sunk­ve­ži­my­je, lau­kia­me, kol pri­si­pil­dys ki­ti sunk­ve­ži­miai. Ir aš ne­nu­tuo­kiu, kad to­kie kaip mes, ku­riems ne­va pa­si­se­kė (to­kių bu­vo apie 1 tūkst. 200), ga­liau­siai vis tiek bus nu­žu­dy­ti, tik vė­liau.

Ar pa­ni­ka ir ne­vil­tis tu­ri kva­pą? Ma­nau, kad aš tą kva­pą pri­si­me­nu. Ma­tau ke­le­tą vai­kų, vaikš­ti­nė­jan­čių ant per­mir­ku­sios že­mės, kai ku­rie vei­dai at­ro­do ma­ty­ti. Ar dar ka­da nors juos pa­ma­ty­siu? Mus ve­ža į sto­vyk­lą ir mums dar lei­džia­ma vil­tis. Su­ge­bė­ji­mas ne­pra­ras­ti vil­ties yra tai, kas pa­dė­jo mums iš­lik­ti gy­viems. Sa­vy­je vi­sa­da tu­rė­jau tar­si vi­di­nę akį, ku­ri ga­li at­kur­ti pra­ei­tį. Sunk­ve­ži­my­je akis ma­ne nu­ke­lia į jau pra­ras­tą gy­ve­ni­mą ge­te ir aš il­giuo­si to gy­ve­ni­mo. Aš pra­ra­dau sa­vo my­li­mus se­ne­lius. Ge­te gy­ve­nau su tė­vu ir mo­ti­na ir mū­sų kiek­vie­na die­na bu­vo be­si­tę­sian­tys var­gai. Ta­čiau bū­da­mas aš­tuo­ne­rių ir de­vy­ne­rių aš tu­riu da­žų, po­pie­riaus ir lai­ko. Ir, svar­biau­sia, stip­rų ti­kė­ji­mą ste­buk­lin­gu iš­si­gel­bė­ji­mu.

Aš įsi­vaiz­duo­ju ne­įti­ki­mus sce­na­ri­jus. Iš me­di­nių len­tų su­meist­rau­ju paukš­tį, ku­ris ma­ne iš­skrai­di­na ant sa­vo spar­nų. Dar ge­riau – lėk­tu­vą, ku­ris su­bom­bar­duo­ja na­cius. Hit­le­rį iš­tin­ka šir­dies prie­puo­lis. Dar ge­riau – Hit­le­ris pa­ka­ria­mas. Spar­tus są­jun­gi­nin­kų trium­fas su­triuš­ki­na blo­gą­jį Rei­chą.

Re­a­liau kal­bant, su­ma­žė­jus ge­to gy­ven­to­jų žu­dy­mui, žmo­nės ėmė ma­ny­ti, kad na­ciai pa­kei­tė sa­vo po­li­ti­ką. At­ro­do, kad jiems rei­kia dar­bo jė­gos. Ži­no­ma, žmo­nių mu­ši­mas, kan­ki­ni­mai, žu­dy­mai tę­sia­si, bet ką jau pa­da­ry­si?

Žmo­nių sie­los vis la­biau alks­ta dva­sios gy­ve­ni­mo. Tik­riau­siai Mo­zė Bib­li­jo­je sa­kė, kad žmo­gus gy­vas ne vien duo­na. To­dėl pas­ku­ti­niais ge­to me­tais kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas bu­vo itin ak­ty­vus. Žmo­nės su­si­ren­ka, su­tel­kia vi­sa, kas juo­se gy­va, ir už­si­i­ma kul­tū­ri­ne veik­la. Vi­sa tai vyks­ta pa­ma­žu, lė­tai, va­ka­rais, po iš­se­ki­nan­čių dar­bo die­nų. Už­si­i­ma­ma mu­zi­ka, ta­py­ba, te­at­ru, po­ezi­jos skai­ty­mu…

Du gar­sūs po­etai A. Suc­ke­ve­ris ir Š. Ka­čer­gins­kis su­si­do­mi ma­no pie­ši­niais ir ak­va­re­lė­mis. Ge­te esan­čia­me ne­di­de­lia­me te­at­re jie su­ren­gia ma­no pa­ro­dą ir stai­ga aš tam­pu ži­no­mu ge­to vun­der­kin­du. Tai­gi, lik­vi­duo­jant ge­tą, de­vy­ne­rių me­tų vai­kas, ta­len­tin­gas vai­kas, spau­džian­tis sa­vo es­ki­zų kny­ge­lę prie krū­ti­nės, iš­ve­ža­mas į Su­ba­čių, kad bū­tų nu­žu­dy­tas, kaip ir kiek­vie­nas ki­tas žy­das.

Bet, kaip ma­to­te, aš iš­gy­ve­nau…

Kaip ir ma­no es­ki­zų kny­ge­lė, ku­ri da­bar yra sau­go­ma Sa­mu­e­lio Ba­ko mu­zie­ju­je. Tai yra da­lis ma­no aš­tuo­nių de­šimt­me­čių kū­ry­bos, ku­rią ten ga­li­te pa­ma­ty­ti. Gal­būt tai yra ­tęs­ti­nio kū­ry­biš­ku­mo pa­sau­lio re­kor­das. Mu­zie­jus tvar­ko­si pui­kiai, to­dėl aš dar kar­tą sky­riau di­de­lę sa­vo me­no ko­lek­ci­jos da­lį (dau­giau nei 150 pa­veiks­lų ir pie­ši­nių). Tai ma­no ant­ro­ji do­va­na mu­zie­jui, ji pa­pil­dys mu­zie­jaus fon­dus. Taip reiš­kiu gi­lų dė­kin­gu­mą Lie­tu­vai už ma­no ne­si­bai­gian­čio dar­bo vai­siams pa­siū­ly­tus nuo­la­ti­nius na­mus.

Da­bar ma­no dar­bai kan­triai lau­kia, kol bus su­de­rin­ti rei­ka­lai dėl jų iš­siun­ti­mo iš JAV, o gal grei­čiau reik­tų sa­ky­ti – dėl jų grį­ži­mo na­mo. Taip, ma­no pa­veiks­lai ir kny­gos apie ma­no kū­ry­bą jų sa­vi­nin­kams ir skai­ty­to­jams sie­kia su­grą­žin­ti kar­tų at­min­tį – tų kar­tų, ku­rių gy­ve­ni­mai bu­vo žiau­riai su­nai­kin­ti ir ku­rių gy­ve­ni­mai ne­tu­rė­tų bū­ti pa­mirš­ti.

Ne­ky­la jo­kio klau­si­mo. Ho­lo­kaus­tas bu­vo in­dust­ria­li­zuo­tas ge­no­ci­das, vyk­dy­tas nu­si­kal­tė­lių. Šiur­piau­sias nu­si­kal­ti­mas žmo­niš­ku­mui. Bet tai bu­vo ne vie­nin­te­lis ge­no­ci­das. Per daug to­kių žiau­rių ge­no­ci­dų vy­ko ir prieš Ho­lo­kaus­tą, ir po jo, vyks­ta ir da­bar. Taip, gy­ve­ni­mas šia­me pa­sau­ly­je tu­ri daug švie­sių pu­sių, ta­čiau ir la­bai daug tam­sių bei il­gų še­šė­lių.

Ma­no kū­ry­ba. Jo­je ban­dau kal­bė­ti apie tam­sią žmo­ni­jos is­to­ri­ją ir ke­liu klau­si­mus apie žmo­ni­jos li­ki­mą. Ir nė­ra pa­pras­tų at­sa­ky­mų. Ta­čiau at­ro­do, kad yra daug pa­mo­kų, ku­rias rei­kia iš­mok­ti.

Kai šian­dien ma­tau uk­rai­nie­tes mo­ti­nas, su vai­kais ieš­kan­čias prie­globs­čio sve­tin­ga­me Vil­niu­je, aš ne­ga­liu ne­pri­si­min­ti sa­vęs ir sa­vo mo­ti­nos. Kar­tais sa­ko­ma, kad is­to­ri­ja ne­si­kar­to­ja, bet pa­si­reiš­kia vis ki­to­mis va­ria­ci­jo­mis. Aš ga­liu įsi­vaiz­duo­ti, kaip ka­ras jū­sų kai­my­nys­tė­je su­ža­di­no jū­sų bud­ru­mą ir ryž­tą, ir lin­kiu, kad jūs Sei­me, kur tik­rai ži­no­te, kaip už­duo­ti klau­si­mus, ieš­ko­tu­mė­te ir tin­ka­mų at­sa­ky­mų.

Leis­ki­te jums pa­lin­kė­ti vi­sa ko ge­riau­sio ir nuo­šir­džiai pa­dė­ko­ti už ga­li­my­bę bū­ti šio ren­gi­nio da­li­mi ir pa­si­da­lin­ti sa­vo as­me­ni­niu liu­di­ji­mu. La­bai dė­ko­ju. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ja­me S. Ba­kui už nuo­sta­biai jaut­rią ir gra­žią kal­bą.

Da­bar no­rė­čiau į tri­bū­ną pa­kvies­ti Sei­mo na­rę L. Po­ciū­nie­nę, Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lės, 1926–1927 me­tų Sei­mo na­rės S. Pa­liu­ly­tės-La­di­gie­nės anū­kę.

 

Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lės, 1926–1927 me­tų Sei­mo na­rės Ste­fa­ni­jos Pa­liu­ly­tės-La­di­gie­nės anū­kės, Sei­mo na­rės Liud­vi­kos Po­ciū­nie­nės kal­ba

 

L. POCIŪNIENĖ (TS-LKDF). Ger­bia­mie­ji eks­ce­len­ci­jos, bran­gūs sve­čiai, ko­le­gos! Ne­ma­niau, kad sa­vo kal­bą šian­dien tu­rė­siu pra­dė­ti nuo at­si­pra­šy­mo, bet švie­sus mo­čiu­tės at­mi­ni­mas įpa­rei­go­ja ma­ne at­si­pra­šy­ti šian­dien už tai, ką už­va­kar šio­je sa­lė­je iš­da­ri­nė­jo mū­sų ko­le­gos iš opo­zi­ci­jos, svars­tant ap­kal­tos pra­dė­ji­mo pro­ce­są vie­nam iš Sei­mo na­rių. Tai­gi, at­si­pra­šau ir ti­kiu, kad vis dėl­to čia nu­ga­lės su­vo­ki­mas, jog ne­at­sa­kin­gas žo­dis kar­tais tam­pa di­de­lio blo­gio sėk­la.

Mi­nint tra­giš­ką šios die­nos su­kak­tį svar­bu pa­ste­bė­ti, kad kiek­vie­nais ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos gy­va­vi­mo me­tais žmo­nė­se dau­gė­ja su­pra­ti­mo, kad per Ho­lo­kaus­tą iš­žu­dy­ti Lie­tu­vos žy­dai nė­ra mums sve­ti­mi, kad jie yra mū­sų ben­dra­pi­lie­čiai ir jų ne­tek­tis – vi­sos Lie­tu­vos ne­tek­tis. Gai­la, kad to su­pra­ti­mo dau­gė­ja ne taip grei­tai, kaip no­rė­tų­si. Dau­gė­ja kar­tu ir su­pra­ti­mo, kad ma­si­niam žy­dų nai­ki­ni­mui mū­sų ša­ly­je plac­dar­mą pa­ren­gė Sta­li­no or­dų vyk­dy­tos rep­re­si­jos, ne­ap­len­ku­sios, be­je, ir žy­dų. Su pir­mą­ja ma­si­nių trė­mi­mų ban­ga dau­ge­lis švie­siau­sių Lie­tu­vos žmo­nių at­si­dū­rė Si­bi­re. Ne­abe­jo­ju, kad, jei­gu jie bū­tų li­kę Lie­tu­vo­je, jie bū­tų bu­vę rim­ta kliū­tis na­cių už­mo­jams „iš­spręs­ti žy­dų klau­si­mą“.

Vi­sai ne­se­niai su­ži­no­jau, kad, ne­pai­sant pir­mo­jo so­viet­me­čio rep­re­si­jų, Vil­niaus Ga­o­no mu­zie­jaus duo­me­ni­mis, Lie­tu­va pa­gal ži­no­mų gel­bė­to­jų da­lį nuo gy­ven­to­jų skai­čiaus nu­si­lei­džia tik Da­ni­jai, ku­ri yra vi­suo­ti­nai pri­pa­žin­ta tarp Eu­ro­pos ša­lių kaip efek­ty­viau­siai pa­si­prie­ši­nu­si Ho­lo­kaus­tui. Be to, na­cių baus­mės už žy­dų gel­bė­ji­mą Va­ka­rų ir Ry­tų Eu­ro­po­je bu­vo ne­vie­no­dos: Da­ni­jo­je di­džiau­sia baus­mė slė­pu­siems žy­dus bu­vo 10 mė­ne­sių sun­kių­jų dar­bų, o Lie­tu­vo­je ži­no­ma at­ve­jų, kai bu­vo iš­žu­dy­tos iš­ti­sos gel­bė­to­jų šei­mos.

Su­pran­ta­ma, kad ap­link tvy­ran­čią bai­mę įveik­ti ne­bu­vo leng­va. Vis dėl­to drą­sos sa­vy­je su­ra­do pa­tys įvai­riau­si žmo­nės. Tarp be­veik tūks­tan­čio Pa­sau­lio tei­suo­lių yra ir pa­pras­tų ūki­nin­kų, ir ku­ni­gų, ir vie­nuo­lių, ir no­ta­rų, ir gy­dy­to­jų, ir naš­lai­čių na­mų auk­lė­to­jų. Vi­sos tos is­to­ri­jos – apie švie­są, švie­čian­čią tam­so­je, apie drą­są ir mei­lę, apie nuo­šir­dų iš­gel­bė­tų­jų dė­kin­gu­mą. Pa­mi­nė­siu tik ke­le­tą tų is­to­ri­jų.

An­tai Pet­raus­kų šei­ma pri­glau­dė D. Po­me­ran­cai­tę, pus­an­trų me­tu­kų bul­vių mai­še iš­neš­tą iš ge­to. Ji vė­liau ta­po gar­sia smui­ki­nin­ke, aka­de­mi­jos pro­fe­so­re Bos­to­ne.

Ma­no mo­čiu­tė S. Pa­liu­ly­tė-La­di­gie­nė pri­glau­dė iš ge­to pa­bė­gu­sią pa­aug­lę I. Vei­sai­tę. Ma­ma ir da­bar pri­si­me­na, kaip il­gai mo­čiu­tė va­ka­rais kal­bė­da­vo­si su Ire­na, kai jos su se­se Jo­ne jau ei­da­vo mie­go­ti. Mo­čiu­tei rū­pė­jo, kad še­šio­lik­me­tė, ką tik pra­ra­du­si mo­ti­ną, tu­rė­tų į ką at­si­rem­ti, pa­si­kal­bė­ti, sten­gė­si ap­gaub­ti ją mo­ti­niš­ka ši­lu­ma, kad ne­pa­lūž­tų ir ras­tų jė­gų gy­ven­ti to­liau. Pas­kui jau pa­ti Ire­na spin­du­lia­vo tą ne­pa­pras­tą dė­me­sin­gu­mą, jį pri­si­me­na vi­si, kam te­ko lai­mė ją pa­žin­ti. Dau­gy­bei sa­vo stu­den­tų ji įkvė­pė mei­lę mo­ky­to­jo pa­šau­ki­mui, o va­do­vau­da­ma At­vi­ros Lie­tu­vos fon­dui pa­si­rū­pi­no la­bai svar­bių vi­suo­me­nės bran­dai pa­sau­li­nės kla­si­kos kny­gų ver­ti­mu ir lei­dy­ba.

Le­gen­di­nio Lie­tu­vos par­ti­za­no J. Luk­šos-Dau­man­to su­ža­dė­ti­nė N. Bra­žė­nai­tė – vie­na iš 20 už­da­ry­to Kau­no uni­ver­si­te­to stu­den­tų, ga­vu­sių tei­sę tęs­ti moks­lus Vo­kie­ti­jo­je, iš­nau­do­jo šią ap­lin­ky­bę ir tam, kad lais­vą­jį pa­sau­lį pa­siek­tų ži­nios apie ne­re­gė­to mas­to žy­dų nai­ki­ni­mą Lie­tu­vo­je. Iš ben­dra­min­čių čia, Lie­tu­vo­je, ji gau­da­vo siun­ti­nius su duo­nos ke­pa­le pa­slėp­tais biu­le­te­niais, nau­jau­sia in­for­ma­ci­ja. Ta­da, 1943-ai­siais, apie tai Va­ka­ruo­se ži­no­jo ne­dau­ge­lis, o tie, ku­rie ži­no­jo, tie­siog ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti.

Tuo tar­pu Lie­tu­vo­je li­ku­si Ni­jo­lės mo­ti­na K. Bra­žė­nie­nė sa­vo na­muo­se pri­glau­dė du iš ge­to iš­trū­ku­sius vai­kus – A. Grin­gau­zą ir S. Ši­lin­gaus­kai­tę. Po ka­ro vie­nas jų įsi­kū­rė Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se, ki­tas – Iz­ra­e­ly­je. Kai jau naš­le ta­pu­si Ni­jo­lė su­si­ti­ko su sa­vo nau­jai­siais šei­mos na­riais, vi­si trys ėmė rū­pin­tis iš­lais­vin­ti iš Gu­la­go ma­mą Kon­stan­ci­ją. Į jų laiš­kus ir pra­šy­mus so­vie­ti­nių funk­cio­nie­rių at­sa­ky­mas bu­vo ci­niš­kas: net ne­ma­ny­ki­te, kad iš­lei­si­me ban­di­to uoš­vę į lais­vę. Bet jau­ni­mas ne­nu­lei­do ran­kų ir pa­siū­lė spren­di­mų pri­ėmė­jams po­rą tūks­tan­čių do­le­rių. Su­vei­kė ir jau ne­tru­kus K. Bra­žė­nie­nė glė­bes­čia­vo­si su Ni­jo­le, Alek­su ir Sa­ra Ame­ri­ko­je.

Kar­tais pa­gal­vo­ju, kaip šian­dien at­ro­dy­tų mū­sų tuš­tė­jan­tys mies­te­liai, jei­gu jų žy­dų tau­ty­bės gy­ven­to­jai – ama­ti­nin­kai, pre­ky­bi­nin­kai, gy­dy­to­jai, mu­zi­kan­tai su vi­so­mis šei­mo­mis – ne­bū­tų iš­gul­dy­ti gre­ti­mo­se žvyr­duo­bė­se ar miš­ke­liuo­se. Tik­riau­siai ten kun­ku­liuo­tų gy­ve­ni­mas, kaip ir šur­mu­liuo­jan­čio­se Vil­niaus gat­vė­se. Bė­gio­tų vai­kai, o va­ka­rais ūž­tų pil­nos ka­vi­nės…

Ūžė jos ir ša­lia ka­dai­se tiek skaus­mo ir ne­vil­ties su­gė­ru­sių Vil­niaus ge­to sie­nų, o prie tuos lai­kus pri­me­nan­čios ge­ro­jo dak­ta­ro ir mer­gai­tės skulp­tū­ros daž­nai ga­li­ma pa­ma­ty­ti be­si­fo­tog­ra­fuo­jan­čius mo­ki­nu­kus ir mies­to sve­čius. Ta skulp­tū­ra jaut­riai pri­me­na apie tam­siau­siais lai­kais ne­nu­ga­lė­tą žmo­niš­ku­mą, o tra­ge­di­jos mas­tą tur­būt ryš­kiau­siai pa­ro­do ge­to po­li­ci­jos vir­ši­nin­ko J. Genso li­ki­mas. Jis, kaip ir Ju­den­ra­to na­riai, pri­ėmė na­cių pri­mes­to spren­di­mo ga­lią, lė­mu­sią vie­niems mir­tį, ki­tiems gy­ve­ni­mą. Per vai­kų nai­ki­ni­mo ak­ci­ją J. Gen­sas ra­do, kaip vie­ną ki­tą iš­gel­bė­ti pa­stum­da­mas tą tre­čią pa­smerk­tą vai­ką prie šei­mos, ku­ri te­tu­rė­jo vie­ną. Bet jo są­ži­nė ne­at­lai­kė ją pri­slė­gu­sio ne­kal­to krau­jo naš­tos ir ga­liau­siai jis pa­kė­lė prieš sa­ve ran­ką. Ti­kiu, kad jis kar­tu su to žiau­raus su­si­do­ro­ji­mo au­ko­mis da­bar yra ten, kur vieš­pa­tau­ja gai­les­tin­gu­mas.

Šian­dien mi­ni­me krau­pių žu­dy­nių su­kak­tį ne šiaip sau, o tam, kad tai nie­ka­da dau­giau ne­pa­si­kar­to­tų. Tik ar tar­da­mi „ne­ver again“, mes, eu­ro­pie­čiai, ne­veid­mai­niau­ja­me? Ar ant mū­sų są­ži­nės ne­kren­ta šian­dien Uk­rai­no­je lie­ja­mas krau­jas? Gal tas ka­ras net ne­bū­tų pra­si­dė­jęs, jei­gu ne mū­sų leng­va­bū­diš­kas ak­lu­mas. Blo­gis ir prieš 80 me­tų, ir da­bar įsi­siau­tė­ja ne to­dėl, kad yra ne­nu­ga­li­mas, o dėl šiaip jau ne­blo­gų žmo­nių abe­jin­gu­mo, bai­mės, sa­va­nau­diš­ku­mo, pa­p­ras­čiau­sio ne­iš­ma­ny­mo. Ir pa­si­rin­ki­mas šian­dien tas pats – pa­si­duo­ti ar ne­nu­leis­ti ran­kų. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju Sei­mo na­rei L. Po­ciū­nie­nei.

Kal­bės is­to­ri­kas, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Bal­ti­jos re­gio­no is­to­ri­jos ir ar­che­o­lo­gi­jos ins­ti­tu­to moks­lo dar­buo­to­jas ir moks­li­nės mo­nog­ra­fi­jos „At­min­ties miš­kas. Pa­ne­riai is­to­ri­jo­je, kul­tū­ro­je ir po­li­ti­ko­je“ au­to­rius dak­ta­ras Z. Vit­kus.

 

Is­to­ri­ko, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to, Bal­ti­jos re­gio­no is­to­ri­jos ir ar­che­o­lo­gi­jos ins­ti­tu­to moks­lo dar­buo­to­jo ir moks­li­nės mo­nog­ra­fi­jos „At­min­ties miš­kas. Pa­ne­riai is­to­ri­jo­je, kul­tū­ro­je ir po­li­ti­ko­je“ au­to­riaus dak­ta­ro Zig­mo Vit­kaus kal­ba

 

Z. VITKUS. Ger­bia­mi Lie­tu­vos Res­pub­li­kos va­do­vai, bran­gūs ren­gi­nio sve­čiai, prieš 33 me­tus Ne­pri­klau­so­my­bę at­kū­ru­si Lie­tu­va pra­dė­jo vyk­dy­ti sa­vo at­min­ties po­li­ti­ką. Šios po­li­ti­kos gai­rės iš­ryš­kė­jo jau At­gi­mi­mo lai­ko­tar­piu, anks­ty­viau­siuo­se Są­jū­džio teks­tuo­se.

Vie­nas pir­mų­jų lais­vę at­ga­vu­sios Lie­tu­vos do­ku­men­tų taip pat bu­vo su­si­jęs su Lie­tu­vos žy­dų ben­druo­me­nės li­ki­mu Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais. Tu­riu gal­vo­je 1990 m. ge­gu­žės 8 d. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pa­reiš­ki­mą „Dėl žy­dų tau­tos ge­no­ci­do Lie­tu­vo­je“. Ja­me, be ki­ta ko, ra­šo­ma, kad, ci­tuo­ju: „Lie­tu­vos vals­ty­bė pa­si­rū­pins žy­dų tau­tos ge­no­ci­do au­kų įam­ži­ni­mu“.

Tai ne­bu­vo tuš­čia re­to­ri­ka. Per pir­muo­sius sep­ty­ne­rius me­tus bu­vo pa­žy­mė­tos Ho­lo­kaus­to au­kų ka­pų vie­tos, pa­keis­ti už­ra­šai (ne­li­ko „ta­ry­bi­nių pi­lie­čių“), vie­tos pa­gal ga­li­my­bes su­tvar­ky­tos. Pa­ma­žu klos­tė­si Ho­lo­kaus­to at­min­ties žen­klų Lie­tu­vo­je kraš­to­vaiz­dis, lei­dęs smal­ses­niam pi­lie­čiui įžvelg­ti šį li­gi tol so­vie­tų ig­no­ruo­tą Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­vel­do Lie­tu­vo­je sluoks­nį.

Lie­tu­vos at­mi­ni­mo po­li­ti­ko­je vi­sa­da do­mi­na­vo so­vie­tų vyk­dy­tų rep­re­si­jų te­mos ir ty­ri­mai, ta­čiau ir Ho­lo­kaus­tas pa­ma­žu (iš pra­džių po­li­ti­kų, is­to­ri­kų ir žy­dų ben­druo­me­nės pa­stan­go­mis) bu­vo įpin­tas į ofi­cia­lų Lie­tu­vos is­to­ri­jos na­ra­ty­vą. Ir per 33 me­tus iš­au­go žmo­nių, ku­riems Ho­lo­kaus­tas yra iš­ties svar­bi ir jau­di­nan­ti ar­ti­ma te­ma, ben­druo­me­nė.

Ho­lo­kaus­to at­min­ties kul­tū­ra Lie­tu­vo­je šian­dien yra ne­pa­ly­gi­na­mai tur­tin­ges­nė ir la­biau sa­va nei anks­čiau, ta­čiau yra vie­na sri­tis – ir šio­je kal­bo­je no­rė­siu tai ak­cen­tuo­ti, – ku­riai vis dar pri­trūks­ta dė­me­sio ir ku­rio­je ma­ty­čiau po­li­ti­nės ly­de­rys­tės po­rei­kį. Tai Ho­lo­kaus­to mu­zie­jai ir jų vys­ty­mas. Lie­tu­vos vi­suo­me­nė, na, ta jos da­lis, ku­riai iš tik­rų­jų rū­pi ry­šys su pra­ei­ti­mi, jau no­rė­tų per­ei­ti į ki­tą lyg­me­nį.

Ir čia vi­sų pir­ma tu­riu gal­vo­je Pa­ne­rių me­mo­ria­lo kom­plek­si­nį su­tvar­ky­mą ir Vil­niaus ge­to mu­zie­jaus stei­gi­mą, kas bu­vo pra­dė­ta prieš pen­ke­rius–­de­vy­ne­rius me­tus. Pas­ta­ruo­ju me­tu vie­šo­jo­je erd­vė­je ne­ma­žai kal­bė­ta ir apie Lie­tu­vos žy­dų is­to­ri­jos mu­zie­jų Vil­niu­je – ir toks ga­lė­tų at­si­ras­ti, ta­čiau vi­sų pir­ma gal­būt rei­kė­tų pa­baig­ti tai, kas pra­dė­ta anks­čiau, bū­tent Pa­ne­rius ir Vil­niaus ge­to mu­zie­jų. Juo­lab kad įdir­bis, ypač kal­bant apie Pa­ne­rius, yra tik­rai di­de­lis. Ga­li­ma pa­sva­jo­ti ir apie Lie­tu­vos žy­dų gel­bė­to­jų eks­po­zi­ci­ją kad ir ta­me pa­čia­me Be­ne­dik­ti­nių vie­nuo­ly­ne Vil­niu­je, ku­ria­me bu­vo gel­bė­ja­mas S. Ba­kas. Tai bu­vo ypa­tin­ga slėp­tu­vė – už kny­gų ir iš kny­gų. Vis­kas bu­vo iš kny­gų. Gal­būt at­eis ei­lė ir jai.

Ži­no­ma, Ho­lo­kaus­to mu­zie­jai vi­suo­me­nė­je at­lie­ka dau­ge­lį svar­bių funk­ci­jų. Vo­kie­čių is­to­ri­kas J. Riu­ze­nas iš­sky­rė pen­kias: do­ku­men­ta­ci­jos, pra­ei­ties in­ter­pre­ta­ci­jos, po­li­ti­nio ir mo­ra­li­nio krei­pi­mo­si, edu­ka­ci­jos ir es­te­ti­nės rep­re­zen­ta­ci­jos. Ir vi­sos jos, drįs­čiau sa­ky­ti, Lie­tu­vo­je te­bė­ra ne­pa­kan­ka­mai iš­nau­do­ja­mos, nors šių mu­zie­jų pri­dė­ti­nė ver­tė vi­suo­me­nei il­guo­ju lai­ko­tar­piu yra di­džiu­lė. Jie yra ne tik pa­vei­ki is­to­ri­nės są­mo­nės ug­dy­mo prie­mo­nė, bet ir tei­kia vi­suo­me­nei ver­ty­bi­nę orien­ta­ci­ją.

Šių at­min­ties ins­ti­tu­ci­jų svar­ba juo di­des­nė mū­sų die­no­mis, pra­ėjus 80 me­tų nuo Ho­lo­kaus­to, nes kaip tik da­bar, šiuo lai­ko­tar­piu, mes per­ei­na­me iš va­di­na­mo­sios ko­mu­ni­ka­ty­vi­nės (kas­die­nės, gy­vo­sios) į kul­tū­ri­nės at­min­ties būk­lę. Ir mums lie­ka kas? Mums lie­ka teks­tai, pa­sa­ko­ji­mai, įra­šai, me­no kū­ri­niai ir pa­min­klai bei mu­zie­jai, per ku­riuos at­ei­ty­je tu­rė­si­me iš­lai­ky­ti gy­vą san­ty­kį su pra­ei­ti­mi.

Be­je, pa­pras­tai to­kie mu­zie­jai tu­ri spe­cia­lių edu­ka­ci­nių pro­gra­mų mo­ki­niams, pa­gal ku­rias jie mo­ko­mi pa­ste­bė­ti ir re­a­guo­ti į an­ti­se­mi­tiz­mo pa­si­reiš­ki­mus. Įsi­vaiz­duo­ju, kad su­si­pa­ži­nęs su to­kia me­džia­ga ir grį­žęs na­mo tū­las maiš­tin­gas pa­aug­lys sa­vo tė­vui, lai­dan­čiam an­tise­mi­ti­nes pa­sta­bas, ga­lė­tų už­duo­ti klau­si­mą, pa­vyz­džiui: „Tė­ti, ko­dėl tu šne­ki kaip idio­tas?“ (tu­rė­da­mas gal­vo­je pir­mi­nę šio žo­džio reikš­mę; se­no­vės Grai­ki­jo­je taip api­bū­din­da­vo žmo­gų, ku­riam rū­pi tik jis pats).

Esu įsi­ti­ki­nęs, kad kiek­vie­no to­kio ob­jek­to at­si­ra­di­mas ar at­nau­ji­ni­mas pa­gal aukš­tus stan­dar­tus kiek­vie­nai na­cio­na­li­nei at­mi­ni­mo kul­tū­rai su­tei­kia gy­lio ir mas­to, o vals­ty­bei – pre­s­ti­žo. Ką jau ­kal­bėti apie tai, kad vie­na iš to­kių mu­zie­jų mi­si­jų yra vi­suo­me­nės na­rių em­pa­ti­jos ir mo­ra­li­nės vaiz­duo­tės ug­dy­mas. Kaip yra pa­ste­bė­jęs uk­rai­nie­čių ra­šy­to­jas A. Kuz­ne­co­vas sa­vo ro­ma­ne „Ba­bin Ja­ras“: „Kai tu­ri vaiz­duo­tę, la­bai sun­ku už­muš­ti net­gi žu­vį.“

Vie­šų­jų ren­gi­nių me­tu ga­li­me daž­nai gir­dė­ti ra­gi­ni­mus ne­už­mirš­ti Ho­lo­kaus­to, mo­ky­tis iš pra­ei­ties – tai ge­ri ir tei­sin­gi žo­džiai, bet tam, kad ne­už­mirš­tu­me ir pa­si­mo­ky­tu­me, rei­kia tam tik­ro kon­teks­to, ku­ria­me tas at­min­ties ir mo­ky­mo­si dar­bas bū­tų dir­ba­mas. Ge­riau­si Ho­lo­kaus­to mu­zie­jai, ku­rie, kaip ži­no­me, yra ir pa­min­klai, ir ty­ri­mų, ir edu­ka­ci­jos cen­trai, ir ku­ria tą kon­teks­tą.

No­rė­čiau baig­ti 1993 me­tais tuo­me­ti­nio Ams­ter­da­mo žy­dų is­to­ri­jos mu­zie­jaus dar­buo­to­jo R. Le­vio iš­sa­ky­tais žo­džiais (1993 me­tais įvy­ko pir­mo­ji moks­li­nė kon­fe­ren­ci­ja ap­skri­tai Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je apie Ho­lo­kaus­tą), tai­gi, jo žo­džiais: „Pir­ma­jai kar­tai už­ten­ka ir ak­mens – ji tu­ri sa­vo pri­si­mi­ni­mus, ta­čiau vė­liau ak­mens jau ne­be­už­ten­ka, rei­kia pa­sa­ko­ti, ko­dėl tas ak­muo yra čia“. Ho­lo­kaus­to mu­zie­jai ir yra to­kių pa­sa­ko­ji­mų erd­vės, sa­ky­čiau, pa­sau­lė­žiū­ras kei­čian­čių pa­sa­ko­ji­mų erd­vės. No­rė­tų­si, kad Lie­tu­vos at­mi­ni­mo kul­tū­ro­je jos ne­bū­tų ant­ra­ei­lės. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju dak­ta­rui Z. Vit­kui.

At­min­tis yra gy­va tiek, kiek ji per­duo­da­ma iš kar­tos į kar­tą. Mū­sų mi­nė­ji­mą šian­dien ste­bi ir gy­vai, ir nuo­to­liu daug jau­nų žmo­nių. Į tri­bū­ną no­rė­čiau pa­kvie­ti jau­no­sios kar­tos at­sto­vę, vi­suo­me­ni­nin­kę, Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų ben­druo­me­nės na­rę V. Ra­žins­ky­tę.

 

Vi­suo­me­ni­nin­kės, Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų ben­druo­me­nės na­rės Va­ne­sos Ra­žins­ky­tės kal­ba

 

V. RAŽINSKYTĖ. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ke Viktorija Čmi­ly­te-Niel­sen, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke Ingrida Ši­mo­ny­te, pir­ma­sis at­kur­tos Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­ve pro­fe­so­riau Vytautai Land­sber­gi, eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, Sei­mo na­riai, sve­čiai, prie­šais jus sto­vi iš Šiau­lių ki­lu­si mer­gi­na, ku­ri nie­ka­da ne­nei­gė ir ne­bi­jo­jo pa­sa­ky­ti, kad yra žy­dė. Šian­dien no­riu su ju­mis trum­pai pa­si­da­lin­ti sa­vo šei­mos is­to­ri­ja – skau­džia, sun­kia, ta­čiau įkve­pian­čia bei pa­mo­kan­čia, kad po aud­ros at­ei­na švie­sa. Ti­kiu, kad su pa­na­šio­mis is­to­ri­jo­mis jus ga­li su­pa­žin­din­ti kiek­vie­nas ar bent jau dau­ge­lis Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čių žy­dų.

1901 me­tais gi­mė ma­no pro­se­ne­lis S. Mar­kas, ama­ti­nin­kas iš pa­šau­ki­mo, tvir­to su­dė­ji­mo, kruopš­tus bei ne­bi­jan­tis sun­kaus dar­bo. Tu­rė­jo jis žmo­ną Simę Rei­zę, dvi duk­ras – Me­rę ir Sa­rą, bei sū­nų Ru­ve­ną. Gy­ve­no ra­mų gy­ve­ni­mą Šiau­liuo­se, kol ­pra­si­dė­jo ka­ras… Pra­si­dė­jus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, žy­dų per­se­kio­ji­mas su­stip­rė­jo: jie bu­vo ver­čia­mi ne­šio­ti ski­ria­mą­jį žen­klą, bu­vo ka­li­na­mi kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­se, o švie­ses­nių die­nų ne­bu­vo ma­ty­ti.

Už­da­ry­tas į Šiau­lių ge­tą, vė­liau iš­vež­tas į Štut­ho­fą Len­ki­jo­je, o ga­liau­siai į Da­chau, į šiau­rę nuo Miun­che­no, jis bu­vo pri­vers­tas pa­lik­ti sa­vo šei­mą. Iš­ke­lia­vo pro­se­ne­lis ne sa­vo no­ru, o pri­vers­tas vo­kie­čių re­ži­mo, kaip ir ki­ti tūks­tan­čiai Lie­tu­vos žy­dų.

Dėl sa­vo stip­raus su­dė­ji­mo ir be­ga­li­nės va­lios jis ne­bu­vo nu­žu­dy­tas, o bu­vo pri­vers­tas daug ir sun­kiai dirb­ti. Ga­liau­siai jam pa­vy­ko su­lauk­ti ka­ro pa­bai­gos ir grįž­ti į tė­vy­nę, ta­čiau sa­vo šei­mos na­muo­se ne­be­ra­do. Pro­se­ne­lio duk­ros Sa­ra ir Me­rė bu­vo iš­vež­tos į Len­ki­ją – jos sa­vo pas­ku­ti­nes die­nas pa­si­ti­ko Auš­vi­ce. Apie sū­nų bei žmo­ną ar­chy­vai ne­tu­ri in­for­ma­ci­jos.

Grį­žęs į Šiau­lius pro­se­ne­lis su­ti­ko jau ma­no pro­se­ne­lę Cha­ną, ku­riai ka­ro me­tu pa­si­se­kė la­biau. 1909 me­tais gi­mu­si Cha­na, tuo me­tu Glei­zer, kar­tu su sa­vo bro­liais ir se­se­ri­mis bei ki­tais Ža­ga­rė­je gy­ve­nu­siais žy­dais, dėl bro­lio Na­ta­no at­kak­lu­mo ir drą­sos spė­jo pas­ku­ti­niu trau­ki­niu pa­si­trauk­ti į Ru­si­jos gi­lu­mą, o vė­liau – į Vi­du­ri­nę Azi­ją, ten su­lau­kė ka­ro pa­bai­gos.

Iš Ža­ga­rės į Ry­gą jie ėjo pės­čio­mis, ap­lin­kui le­kiant kul­koms. Ba­bos Cha­nos (mes taip ją va­din­da­vo­me vi­sa šei­ma) bro­lis Na­ta­nas bu­vo pa­šauk­tas į 16-ąją lie­tu­viš­ką­ją di­vi­zi­ją, su ja iki ka­ro pa­bai­gos ko­vo­jo prieš na­cius. De­ja, jam ne­pa­vy­ko iš­gel­bė­ti vie­nos iš se­se­rų var­du Es­ter, ji pa­te­ko į Šiau­lių ge­tą, o po to bu­vo iš­vež­ta į kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lą Vo­kie­ti­jo­je. Ten ji bu­vo nu­žu­dy­ta, kai jai bu­vo tik 16 me­tų. Ki­tas ba­bos Cha­nos bro­lis Šrolis kar­tu su ma­ža­me­čiais vai­kais tu­rė­jo to­kį pat li­ki­mą – iš Šiau­lių ge­to bu­vo iš­vež­ti į kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lą Vo­kie­ti­jo­je ir nu­žu­dy­ti. Dar vie­nas bro­lis Chai­mas kar­tu su šei­ma nu­žu­dy­tas Pa­ne­vė­žy­je. Ga­lė­jo­me tu­rė­ti dar pla­tes­nę šei­mą ir gi­mi­nę, bet…

Ba­bai Cha­nai pa­si­se­kė la­biau. Kir­gi­zi­jo­je ar Uz­be­kis­ta­ne su­lau­ku­si ka­ro pa­bai­gos, grį­žo į Lie­tu­vą, čia su­ti­ko ma­no pro­se­ne­lį Si­ją ir su­si­lau­kė ma­no mo­čiu­tės Do­ros, duk­ros Ma­šos ir sū­naus Jan­ke­lio. Nuo pat ma­žų die­nų bu­vau mo­ko­ma sa­vo šei­mos ir tau­tos is­to­ri­jos. Nors žy­dų tau­tos is­to­ri­ja ap­ima dau­giau nei 4 tūkst. me­tų, ma­no šei­ma ras­da­vo pro­gų kas­dien pa­pa­sa­ko­ti jos bent da­le­ly­tę. Su­pras­da­ma, ko­kia tai ga­lin­ga tau­ta ir ko­kią di­din­gą ir su­dė­tin­gą is­to­ri­ją esa­me pra­gy­ve­nę, su pa­si­di­džia­vi­mu pri­im­da­vau fak­tą – aš žy­dė. Nie­ka­da to ne­iš­si­ža­dė­jau ir nie­kas ne­pri­vers iš­si­ža­dė­ti.

Pir­mo­sio­se mo­kyk­los kla­sė­se šis fak­tas nie­kam ne­truk­dė – nei man, nei ap­lin­ki­niams, ta­čiau au­gant ir kei­čian­tis, mo­kyk­lo­je at­si­ran­dant is­to­ri­jos pa­mo­koms bei mo­kan­tis apie tik­rai sun­kius žy­dų tau­tos is­to­ri­nius eta­pus, o ir už­duo­čių pra­ty­boms „pa­ska­ti­nant“, pra­si­dė­jo už­gau­lio­ji­mai, šauks­mai ir ei­lė­raš­čių de­kla­ma­vi­mai, ką su tais žy­dais rei­kia da­ry­ti. Aš už­au­gau, už­au­go ir tie žmo­nės, ku­rie taip el­gė­si. Ne kar­tą po mo­kyk­los bai­gi­mo gir­dė­ju­si jų at­si­pra­šy­mus ir pa­sa­ky­mus: „Mes ta­da ne­su­pra­to­me, ką kal­ba­me, ne­su­pra­to­me, kaip el­gia­mės“, ga­liu pa­sa­ky­ti tik vie­na: pra­dė­ki­me kal­bė­ti apie pa­ty­čias ir kul­tū­rą sa­vo na­muo­se, kad vie­šu­mo­je ši stig­ma ding­tų, ir ne tik tau­ti­nių ma­žu­mų at­žvil­giu.

Šian­dien čia su­si­rin­ko­me pa­gerb­ti žy­dų, ku­rie bu­vo su­va­ry­ti į Vil­niaus ge­tą, pri­si­min­ti vi­są pa­sau­lį su­krė­tu­sios is­to­ri­jos. Da­bar ir­gi gy­ve­na­me įvy­kiais, ku­rie bus įra­šy­ti į is­to­ri­jos va­do­vė­lius – šiuo me­tu Uk­rai­no­je vyks­ta ka­ras. Šie įvy­kiai taip pat kre­čia vi­są pa­sau­lį. Uk­rai­nie­čiai jau dau­giau nei me­tus yra pri­vers­ti bėg­ti iš sa­vo ša­lies ir prie­globs­čio ieš­ko­ti sve­tur.

Šian­dien, mi­nint Vil­niaus ge­to lik­vi­da­vi­mo su­kak­tį, pa­sa­ko­da­ma jums sa­vo šei­mos is­to­ri­ją, apie sa­vo pa­ty­ri­mus mo­kyk­lo­je ir tą be­ga­li­nį pa­si­di­džia­vi­mo jaus­mą, ku­rį jau­čiu gar­siai sa­ky­da­ma, kad esu žy­dė, no­riu pa­ska­tin­ti pri­si­min­ti ma­no tau­tos is­to­ri­ją ir mo­ky­ti sa­vo vai­kus, kad kiek­vie­nos tau­tos is­to­ri­jos yra svar­bios, ne­ga­li­me eng­ti ar ty­čio­tis tik dėl to, kad tu esi ki­tos tau­ty­bės. Pa­dė­ki­me šian­dien uk­rai­nie­čiams Lie­tu­vo­je, pa­lai­ky­ki­me juos pa­pras­čiau­sio­je kas­die­ny­bė­je, o ypač vai­kus mo­kyk­lo­je.

Svar­bu pri­si­min­ti, kad is­to­ri­jos pa­mo­kos yra ne tik apie liū­de­sį ir skaus­mą, bet ir apie iš­min­tį, stip­ry­bę ir at­kū­ri­mą. Mo­ky­ma­sis iš pra­ei­ties klai­dų yra mū­sų ži­nių šal­ti­nis, lei­džian­tis kur­ti ge­res­nę vi­suo­me­nę, ku­rio­je so­li­da­ru­mas, to­le­ran­ci­ja, skir­tin­gų tau­ty­bių ir kul­tū­rų su­pra­ti­mas yra ver­ti­na­mi. Pri­im­ki­me tai.

Tad šian­dien, kai mes at­si­me­na­me pra­ei­tį ir da­li­na­mės šia is­to­ri­ja, sie­kia­me ne tik pa­ger­b­ti tuos, ku­rie bu­vo pa­veik­ti aud­ros, bet ir įkvėp­ti ki­tus siek­ti švie­sos, siek­ti su­tai­ky­mo ir ge­res­nės at­ei­ties. Tai yra mū­sų at­sa­ko­my­bė. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju V. Ra­žins­ky­tei. Bai­gia­mą­jį mū­sų mi­nė­ji­mo žo­dį kvie­čiu tar­ti sig­na­ta­rą, il­ga­me­tį Sei­mo na­rį, Tarp­par­la­men­ti­nių ry­šių su Iz­ra­e­lio Vals­ty­be gru­pės pir­mi­nin­ką, Vals­ty­bi­nio Vil­niaus Ga­o­no žy­dų is­to­ri­jos mu­zie­jaus stei­gė­ją E. Zin­ge­rį.

 

Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro, il­ga­me­čio Sei­mo na­rio, Tarpparlamenti­nių ry­šių su Iz­ra­e­lio Vals­ty­be gru­pės pir­mi­nin­ko, Vals­ty­bi­nio Vil­niaus Ga­o­no žy­dų is­to­ri­jos mu­zie­jaus stei­gė­jo Ema­nu­e­lio Zin­ge­rio kal­ba

 

E. ZINGERIS (TS-LKDF). Di­džiai ger­bia­ma Sei­mo Pir­mi­nin­ke, la­bai svar­būs sve­čiai, pir­miau­sia ma­no ko­le­gos Sei­mo na­riai! No­riu pa­dė­ko­ti vi­siems tiems, ku­rie ma­ne čia, šia­me Sei­me, rin­ko aš­tuo­nis kar­tus, tu­riu gal­vo­je pla­čios Lie­tu­vos gy­ven­to­jus, rin­kė­jus. Rin­ko ma­ne kaip žmo­gų, pla­čiai šne­kan­tį apie vi­są Lie­tu­vos bai­sią pra­ei­tį, skaus­min­gą pra­ei­tį, taip pat pir­miau­sia ir apie Ho­lo­kaus­tą. La­bai svar­bu šian­dien pa­sa­ky­ti, kad tarp mū­sų yra žmo­nių, ku­rie iš ant­ros kar­tos ar­ba net­gi pir­mos kar­tos Ho­lo­kaus­tą iš­gy­ve­nu­sių. Taip pat ma­tau čia, sa­lė­je, M. Kan­tor, Vil­niaus žy­dų iš­ei­vių są­jun­gos va­do­vę Iz­ra­e­ly­je. Ma­tau D. Po­rat. Ačiū jums už dau­gy­bę me­tų, skir­tų Jad Va­še­mui. Virš 300 Lie­tu­vos mo­ky­to­jų su ju­mis, Di­na, sė­dė­jo Jad Va­še­me ir bu­vo jū­sų dia­lo­go da­ly­viai. Mū­sų ko­mi­si­ja pa­si­dar­ba­vo kar­tu su Jad Va­še­mu. Taip pat la­bai džiau­giuo­si ma­ty­da­mas K. Dik­ma­ną, pa­sky­ru­sį vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą Lie­tu­vos žy­dų Ho­lo­kaus­tui ir Lie­tu­vos žy­dų pra­ei­čiai, ir, ži­no­ma, Jad Va­še­mo va­do­vą.

Aš at­si­me­nu, kai ma­no ma­ma ma­ne stip­riai stip­riai vai­kys­tė­je lai­ky­da­vo sa­vo glė­by­je. Aš sa­ky­da­vau: ma­ma, ko­dėl tu ma­ne taip stip­riai lai­kai? Ji man sa­ky­da­vo: aš ma­čiau, kai Kau­no ge­te, o po to Štut­ho­fe vai­kus iš­trau­kė iš to glė­bio. Pa­sa­kė man tai daug vė­liau. Ji ma­ne tau­so­jo, kai aš bu­vau ma­žas.

Bet man įdo­mu tik vie­nas da­ly­kas, kaip mū­sų pa­li­ki­mas tų žmo­nių, ku­rie sta­tė kar­tu su lie­tu­viais ir len­kais, gy­ve­nu­siais Lie­tu­vo­je, čia, ir ki­to­mis tau­ty­bė­mis, kaip ta is­to­ri­ja tam­pa mū­sų krau­jo­ta­kos is­to­ri­ja, mū­sų rin­ki­mi­nių apy­gar­dų is­to­ri­ja? Čia yra be ga­lo svar­bus da­ly­kas. Iz­ra­e­lio vė­lia­va ka­bo­jo per mū­sų Sau­sio įvy­kius. Aš pats kar­tu su ko­le­go­mis bu­vau ją čia pa­ka­bi­nęs. Ji ka­bo­jo su Uk­rai­nos, Gru­zi­jos vė­lia­vo­mis. Iz­ra­e­lie­čių šir­dy­je yra daug erd­vės ir Lie­tu­vos pa­si­prie­ši­ni­mui so­vie­tams.

Tu­ri­me pa­dė­ko­ti, kad per 50 me­tų so­vie­tų oku­pa­ci­jos iz­ra­e­lie­čiai, ne­ga­lė­da­mi pa­siek­ti Lie­tu­vos, ku­ri tuo me­tu bu­vo pa­va­din­ta nie­kin­gu pa­va­di­ni­mu LTSR, Jad Va­še­mo tei­suo­lių gra­ni­to ga­le­ri­jo­se iš­ka­lė žo­dį „Lie­tu­va“. Šim­tų šim­tai žmo­nių at­sto­va­vo Lie­tu­vai šeš­ta­me, sep­tin­ta­me, aš­tun­ta­me, de­vin­ta­me, de­šim­ta­me de­šim­t­me­ty­je. Jie ban­dė Iz­ra­e­ly­je su­ras­ti jų pa­var­des, apie tūks­tan­tį žmo­nių. Tūks­tan­tis žmo­nių su už­ra­šu „Lie­tu­va“. Ma­nau, na­mų dar­bus Iz­ra­e­lio vi­suo­me­nė at­li­ko ta­da, ka­da mes bu­vo­me oku­puo­ti, ka­da jie ieš­ko­jo tų, apie ku­riuos čia kal­bė­jo ko­le­gė Liu­da, tei­suo­lių.

Ki­ta ver­tus, mes ban­do­me su­pras­ti, koks yra mū­sų vi­suo­me­nės pa­kan­tu­mo lyg­muo šiuo me­tu. Įsi­klau­sy­ki­te į skai­čių – 94 % Lie­tu­vos žy­dų žu­vo. Ar tai ne­reiš­kia, kad Ho­lo­kaus­tas yra uni­ka­lus ir mes tu­ri­me su­pras­ti, kad kiek­vie­no vai­ko iki pat ka­ro pa­bai­gos ieš­ko­jo ges­ta­pas ir vie­ti­niai ko­la­bo­ran­tai? Ma­no pa­sa­ky­mas „Zayn a mentsh“ („Būk žmo­gus“) už­vakar dis­ku­si­joje šia­me Sei­me, me­tu, kai mes čia dis­ku­ta­vo­me apie an­ti­se­mi­tiz­mą: ar tas prie­sa­kas „Būk žmo­gus“ ne­bū­tų pa­grin­di­nis mū­sų vals­ty­bės net­gi Kon­sti­tu­ci­jos ele­men­tas? Aš ne­kal­bu apie ju­ri­di­nę pu­sę, aš kal­bu apie žmo­niš­ku­mą. Jūs ga­li­te įsi­vaiz­duo­ti ra­bi­ną Š. Snie­gą iki ka­ro (Snie­gas bu­vo to­kia pa­var­dė ra­bi­no), šven­ti­nan­tį žy­dų ka­rius, žy­dų ka­rius, ku­rių bu­vo la­bai gau­su, žy­dų ka­rius, ku­rie pa­dė­jo gal­vas už Lie­tu­vą. Žy­dų ka­rių są­jun­gą J. Sta­li­nas rep­re­sa­vo 1940 me­tais. No­riu pa­sa­ky­ti jums, is­to­ri­kams, ge­rai ži­no­mą fak­tą, kad žy­dų kil­mės žmo­nių, iš­vež­tų į Si­bi­rą, skai­čius pro­cen­tiš­kai yra Nr. 1. Tarp J. Sta­li­no NKVD rep­re­suo­tų ir iš­vež­tų tau­ty­bių žy­dų yra pro­cen­tiš­kai dau­giau­sia. Vi­sa Lais­vės alė­ja iš­vež­ta, vi­sas Vil­niaus eli­tas pa­čio­je pra­džio­je bu­vo pra­dė­tas vež­ti, bun­dis­tai, Bun­das, „Has­ho­mer Hat­zair“.

Ir kam ky­la da­bar min­tis lai­ky­ti ši­tą nu­odą sa­vo šir­dy­se, kad žy­dai bu­vo so­vie­tų pu­sė­je? Kas ši­tą an­ti­se­mi­ti­nį me­lą drįs­ta da­bar teig­ti Lie­tu­vos rin­ki­muo­se, rin­ki­mų apy­gar­do­se? Žy­dai bu­vo Lie­tu­vos vals­ty­bės pu­sė­je 700 me­tų, ger­bia­ma Pir­mi­nin­ke, ir tai yra be ga­lo svar­bus fak­tas. Kiek­vie­na­me mies­te­ly­je jų yra po pu­sę gy­ven­to­jų. At­si­ver­čia­te že­mė­la­pį pa­gal tau­ty­bes ir žiū­ri­te: Ma­ri­jam­po­lė, Uk­mer­gė, Kai­šia­do­rys, Bir­žai – pu­sė, pu­sė, pu­sė, pu­sė. Vil­niu­je – 40 % XIX am­žiaus pa­bai­go­je. Ši­tas mies­tas, ku­ris yra už šių lan­gų, yra pa­sta­ty­tas tų žmo­nių, ku­rių da­bar ne­bė­ra. Tai dar­syk no­rė­čiau pa­sa­ky­ti, kad tvir­tai ma­nau, kad mū­sų ša­ly­je vi­suo­me­nės pa­kan­tu­mo kar­te­lė ir at­spa­ru­mo po­pu­liz­mui ir, de­ja, nau­jiems na­ciz­mo ai­dams lyg­muo tu­ri bū­ti aukš­tes­ni, jei­gu mes re­mia­mės tuo siau­bin­gu, uni­ka­liu ir gal­būt Eu­ro­po­je Nr. 1 su­nai­ki­ni­mo iki ga­lo fak­tu, iki ga­lo – 94–95 % tau­tos su­nai­kin­ta.

Aš at­si­me­nu, žiū­rė­da­mas į po­ną M. Ka­mins­kį ir į Len­ki­jos am­ba­sa­do­rių, kaip Var­šu­va prieš ke­lis mė­ne­sius, ger­bia­ma Pir­mi­nin­ke, mie­li ko­le­gos, pa­mi­nė­jo Var­šu­vos ge­to su­ki­li­mą. Tai bu­vo di­din­ga. Ge­to pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­viams bu­vo su­teik­ti aukš­čiau­si ap­do­va­no­ji­mai, ka­ri­niai ap­do­va­no­ji­mai. Įsi­vaiz­duo­ja­te, len­kų ka­riuo­me­nė su­tei­kė sa­liu­tus tiems, ku­rie ko­vo­jo prieš na­cius. Di­din­gi ap­do­va­no­ji­mai. Aš pa­siū­liau, ger­bia­ma Vik­to­ri­ja, jūs ži­no­te, ši­tą die­ną pa­va­din­ti ne Vil­niaus ge­to lik­vi­da­vi­mo die­na, nors ir­gi esu au­to­rius to pir­mo pa­va­di­ni­mo, o ki­taip – Lie­tu­vos, Vil­niaus ge­to žu­vi­mo die­na ir Vil­niaus ge­to bei ki­tų ge­tų pa­si­prie­ši­ni­mo die­na. Jie prie­ši­no­si. Ką tik S. Ba­kas čia jums sa­kė, kaip jie prie­ši­no­si. Jie Vil­niaus ge­to po­grin­dy­je, pa­ro­dy­da­mi, kad ne­pa­si­duo­da žmo­giš­ku­mo su­nai­ki­ni­mui, ati­da­ry­da­vo sa­vo pa­ro­das, dai­lės pa­ro­das, gro­jo L. van Bet­ho­ve­ną ir J. S. Ba­chą, V. A. Mo­car­tą, kai jų vai­kai bu­vo at­im­ti, kad pa­ro­dy­tų, kad jie ne­ta­po ver­gais, jie yra lais­vi žmo­nės. Ši­ta lais­vų žmo­nių ben­dri­ja – Vil­niaus ge­tas, Šiau­lių ge­tas, Kau­no ge­tas, iš ku­rio ma­no šei­ma ki­lu­si, – yra be ga­lo svar­bi pa­sau­liui su­pran­tant, kaip žmo­gus iš­lie­ka lais­vas. Taip, kaip S. Ba­kas ir mū­sų ge­to ka­li­niai, bū­da­mi gąs­di­na­mi ir nai­ki­na­mi, ne­nu­len­kė sa­vo gal­vų. To­kiu pa­grin­du at­kur­ta Iz­ra­e­lio Vals­ty­bė. Pa­si­prie­ši­ni­mo pa­grin­du – ne­leisk su­nai­kin­ti tau­tos. Žy­dų da­bar bū­tų bu­vę 36 mln., po 6 mln. su­nai­ki­ni­mo Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais jų yra tik 14 mln.

Aš la­bai džiau­giuo­si ma­ty­da­mas sa­vo Iz­ra­e­lio drau­gus, kad ga­liu pa­sa­ky­ti, kad Lie­tu­vos vals­ty­bė Jung­ti­nių Tau­tų Ge­ne­ra­li­nė­je Asam­blė­jo­je nuo­lat bal­suo­ja už Iz­ra­e­lio tei­sę iš­gy­ven­ti. Kar­tu su Jung­ti­nė­mis Ame­ri­kos Vals­ti­jo­mis ir su ki­to­mis vals­ty­bė­mis (kai ka­da jų ne­gau­su) bal­suo­ja už Iz­ra­e­lį, prieš Iz­ra­e­lį men­ki­nan­čias re­zo­liu­ci­jas. Čia yra di­de­lis da­ly­kas.

Pre­zi­den­tas už­va­kar ati­den­gė len­te­lę A. Ul­piui, lie­tu­vių bib­lio­grafui, ku­ris iš­sau­go­jo tą A. Suc­ke­ve­rio, A. Kov­ne­rio tau­so­tą pa­li­ki­mą po­ka­rio me­tais. Da­lį tų To­rų mes per­da­vė­me: 300 To­rų mes įtei­kė­me iz­ra­e­lie­čiams, kad jie ga­lė­tų nau­do­tis, nes jie heb­ra­jiš­kai skai­to kaip sa­vo gim­tą­ja kal­ba, ir XVI am­žiu­je, XV am­žiu­je, XVIII am­žiu­je Lie­tu­vo­je pa­ra­šy­ti Šven­traš­čio pus­la­piai ga­lė­tų bū­ti nau­do­ja­mi Iz­ra­e­lio ir ki­tų ben­druo­me­nių ran­ko­se.

Aš no­rė­čiau pa­sa­ky­ti, kad kal­bant apie ašt­res­nius da­ly­kus… Ką tik, ne taip se­niai, ati­da­rė­me su ger­bia­ma Vik­to­ri­ja Šiau­liuo­se tei­suo­liams skir­tą skve­rą. De­ja, Uk­mer­gė­je mes tu­ri­me J. Krikš­ta­po­nio pa­min­klą. Mes vi­si jau de­šimt me­tų lau­kia­me, ka­da jis bus de­mon­tuo­tas. Lie­tu­vos ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tras tu­rė­tų su­de­rin­ti tą vi­są sta­tu­sų su­tei­ki­mą. Kaip sa­kė Jad Va­še­mo di­rek­to­rius, mes ne­ga­li­me tu­rė­ti tarp Lie­tu­vos jau­ni­mo, pa­vyz­džiui, tų žmo­nių, ku­rie po­ka­rio me­tais, ko ge­ro, did­vy­riš­kai, taip, ko­vo­jo su so­vie­tais, bet me­tai iki to šau­dė į vai­kus ir mo­te­ris. Ši­tie žmo­nės nė­ra sek­ti­nas pa­vyz­dys mū­sų jau­ni­mui, to­dėl mes tu­rė­tu­me rim­tai per­žiū­rė­ti tuos są­ra­šus ir pa­si­žiū­rė­ti… Aš įsi­ti­ki­nęs, kad tarp jų virš 90 % yra did­vy­riai, bet ki­ti ne­ga­li bū­ti did­vy­riais. Tai yra mū­sų ben­dras po­žiū­ris. Aš abe­jo­ju, kad ši­to­je sa­lė­je at­si­ras­tų žmo­nių, ku­rie bal­suo­tų ki­taip.

Grįž­tu prie pa­sta­bų, kaip da­bar var­to­ja­mas žo­dis „ho­lo­kaus­tas“. Mes su F. Kuk­lians­ky, ku­ri šian­dien pui­kiai kal­bė­jo, nu­siun­tė­me laiš­ką to­kiam pre­zi­den­tui V. Pu­ti­nui ir pa­sa­kė­me: „Po­ne Pu­ti­nai, pra­šy­tu­me Ho­lo­kaus­to ne­nau­do­ti sa­vo ge­o­po­li­ti­niams gro­buo­niš­kiems tiks­lams ir ki­toms ša­lims už­im­ti. Mes, žy­dų tau­ta, ga­li­me kal­bė­ti apie tai, apie li­ki­mą. Ne­nau­do­ki­te to pro­pa­gan­dai ir ge­o­po­li­ti­niams im­pe­ri­niams tiks­lams.“ Ir šis laiš­kas bu­vo pa­skelb­tas vi­suo­me­nei.

Ką tik, kaip aš jau mi­nė­jau, mi­nė­jo­me Var­šu­vos ge­tą. Ma­no bro­lis M. Zin­ge­ris, ra­šy­to­jas, il­ga­me­tis Žy­dų mu­zie­jaus di­rek­to­rius, in­te­lek­tu­a­las, po­etas, iš­ėjo iš gy­ve­ni­mo tą pa­čią die­ną. Po­ne Ka­mins­ki, tuo me­tu, kai mes su Fai­na bu­vo­me Var­šu­vo­je, ji­sai mi­rė, kai mes mi­nė­jo­me Ho­lo­kaus­to me­ti­nes ir mi­nė­jo­me tai, kad Vil­niaus ge­to him­nas, Vil­niaus ge­to pa­si­prie­ši­ni­mo him­nas, ta­po Var­šu­vos ge­to pa­si­prie­ši­ni­mo him­nu: Zog nit kej­nmol, az du gejst dem lectn weg – „Nie­ka­da ne­sa­kyk, kad tu ei­ni į pas­ku­ti­nį mū­šį, į pas­ku­ti­nį ke­lią.“ Tai yra H. Gli­ko su­kur­tas him­nas, jau­no po­eto, žu­vu­sio Vil­niaus ge­te. Jei­gu leis­tu­mė­te, aš no­rė­čiau per­skai­ty­ti ke­lias ei­lu­tes, ku­rias jau­nys­tė­je pa­ra­šė ma­no bro­lis M. Zin­ge­ris Var­šu­vos ge­to su­ki­li­mui at­min­ti. Tos ei­lu­tės yra to­kios. Pa­va­di­ni­mas – „Su­de­gęs ge­tas“, 1943 me­tų ba­lan­džio mė­ne­sio Var­šu­vos ge­to su­ki­li­mui at­min­ti.

 

Aš – Var­šu­vos ge­tas.

Gur­vo­lis jo kie­tas.

Jo bul­vių mai­še­lis

ir vai­kas su­skre­tęs.

 

 Aš – Var­šu­vos ge­tas.

O, ma­no tė­vy­ne,

pa­tvi­no pa­tvi­no

Sa­lia­mo­no vy­nas

krau­ju nuo bal­ko­nų

ir sto­go la­vo­nu. 

 

Aš am­ži­nas mė­nuo

virš gat­vių ske­le­tų,

virš mei­lės ske­le­to,

aš – Var­šu­vos ge­tas.

 

Iš­ei­kim į mū­šį

iš­kė­lę laz­das,

iš­rie­tę barz­das

už vir­tu­vės go­das.

 

Vai­kai kaip kar­ve­liai –

nuo mū­sų bal­ko­nų!..

 

…Kai sau­lės me­da­lis

ant pur­vi­no fo­no,

ir pil­kas jų krau­jas,

ir akys jų gy­vos –

spur­dė­ji­mas gy­vas

ir smui­ko mo­ty­vas

su šimt­me­čiais kau­jas.

 

No­rė­čiau pa­dė­ko­ti jums už dė­me­sį ir bal­sa­vi­mus, už tą pa­žan­gą, ku­rią Lie­tu­va pa­da­rė įvei­kdama… grą­ži­ndama at­min­tį. Pa­da­rydama taip, kad ir rin­kė­jams kas­dien bū­tų svar­bu Lie­tu­vos žy­dų at­mi­ni­mas. Kad mes tu­rė­tu­me tuos pu­sę mies­te­lių ir mies­tų gy­ven­to­jų kas­dien sa­vo po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me ir tie mū­sų pa­si­sa­ky­mų stan­dar­tai ši­to­je sa­lė­je bū­tų su­si­ję su šiuo at­mini­mu. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju E. Zin­ge­riui, dė­ko­ju vi­siems da­ly­va­vu­siems: pir­ma­jam at­kur­tos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vui V. Land­sber­giui, Len­ki­jos Res­pub­li­kos Se­na­to Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jui M. Ka­mins­kiui, Pa­sau­linio Ho­lo­kaus­to at­minimo cen­tro pir­mi­nin­kui D. Da­ja­nui, Lie­tu­vos žy­dų (lit­va­kų) ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kei F. Kuk­lians­ky ir vi­siems ki­tiems. Skel­biu mi­nė­ji­mą baig­tą.

Da­ro­me 3 mi­nu­čių tech­ni­nę per­trau­kė­lę ir tuo­met tę­si­me po­sė­dį. Dė­kui.

 

Per­trau­ka

 

PIRMININKĖ. Ger­bia­mi ko­le­gos, kvie­čiu už­im­ti vie­tas. Skel­biu re­gist­ra­ci­ją.

Už­si­re­gist­ra­vo 105 Sei­mo na­riai.

 

11.36 val.

Sei­mo se­niū­nų su­ei­gos pa­tiks­lin­tos 2023 m. rug­sė­jo 21 d. (ket­vir­ta­die­nio) po­sė­džių dar­bo­tvarkės tiks­li­ni­mas ir tvir­ti­ni­mas

 

Dar­bo­tvarkės 1-2 klau­si­mas – dar­bo­tvarkės tvir­ti­ni­mas. Ma­tau, ke­li Sei­mo na­riai jau pa­si­ruo­šę siū­ly­ti kaž­ką. Pir­mo­ji – R. Ta­ma­šu­nie­nė. Pra­šom.

R. TAMAŠUNIENĖ (MSNG). Ačiū, Pir­mi­nin­ke. Aš no­riu ko­le­gų pa­pra­šy­ti dėl dar­bo­tvar­kės 1-4 klau­si­mo ir ly­di­mų­jų tei­sės ak­tų, tai yra Po­li­ci­jos įsta­ty­mo ir ypač Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bos įsta­ty­mo pri­pa­ži­ni­mo ne­te­ku­siu ga­lios, iš­brau­ki­mo iš dar­bo­tvarkės, nes at­lie­ka­mi ne­tiks­lin­gi ir klai­din­gi struk­tū­ri­niai po­ky­čiai po­li­ci­jos vi­du­je, nai­ki­nant ap­skri­ties ko­mi­sa­ria­tus. Tik­riau­siai įsi­žei­du­sios mi­nist­rės am­bi­ci­jos ne­ga­li virs­ti įsta­ty­mų pro­jek­tais nai­ki­nant la­bai svar­bią Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bą. To­dėl la­bai pra­šau iš­brauk­ti, o mi­nist­rei pa­lin­kė­čiau at­ei­ti su įsta­ty­mais, ku­rie ska­tin­tų pa­rei­gū­nus at­ei­ti į vi­sas tar­ny­bas, o ne kam­šy­ti vie­nos tar­ny­bos są­skai­ta po­li­ci­jos dar­buo­to­jų trū­ku­mą, nes pa­da­ry­ta daug klai­dų, bet tai ne ten ke­lias. To­dėl vi­sų la­bai pra­šy­čiau iš­brauk­ti.

PIRMININKĖ. Su­pra­tau siū­ly­mą ir ar­gu­men­ta­ci­ją. Ačiū, vi­si iš­gir­do­me. Siū­lo K. Vil­kaus­kas.

K. VILKAUSKAS (LSDPF). Ačiū, ger­bia­ma Pir­mi­nin­ke. Frak­ci­jos var­du taip pat no­ri­me pa­siū­ly­ti iš­brauk­ti tą pa­tį Po­li­ci­jos įsta­ty­mą, nes tik­rai su prof­są­jun­go­mis ne­ap­tar­ta, rei­kia di­des­nių dis­ku­si­jų. Ma­nau, kad dar tu­ri­me lai­ko. Ačiū.

PIRMININKĖ. Ačiū. V. Ąžuo­las.

V. ĄŽUOLAS (LVŽSF). Frak­ci­jos var­du pra­šau iš­brauk­ti Gy­vū­nų ge­ro­vės įsta­ty­mą dėl ne­pa­kan­ka­mo kom­pen­sa­vi­mo. Ačiū. Dar­bo­tvarkės 1-5 klau­si­mas.

PIRMININKĖ. V. Ba­kas.

V. BAKAS (DFVL). Ger­bia­mi ko­le­gos, ger­bia­ma Pir­mi­nin­ke, aš tik dėl ar­gu­men­tų dėl dar­bo­tvarkės 1-4 klau­si­mų blo­ko. Čia nė­ra pa­pras­ta struk­tū­ra, per­tvar­ky­mai. Ko­le­gos, vi­sas pa­ke­tas yra nu­kreip­tas prieš mū­sų na­cio­na­li­nį sau­gu­mą…

PIRMININKĖ. Ger­bia­mas ko­le­ga, bet jau dvi frak­ci­jos pa­pra­šė iš­brauk­ti.

V. BAKAS (DFVL). Aš ga­liu pa­sa­ky­ti ar­gu­men­tus?

PIRMININKĖ. Tai ne tas žan­ras. Jūs frak­ci­jos var­du pra­šo­te iš­brauk­ti, ar ne?

V. BAKAS (DFVL). Mes gau­na­me, bet sa­kau, kad ne­ar­gu­men­tuo­ja­me. Leis­ki­te man mi­nu­tę ar­gu­men­tuo­ti. La­bai ačiū.

Ger­bia­mi ko­le­gos, jei­gu jūs pa­žiū­rė­si­te, ši­tas pa­ke­tas nu­kreip­tas prieš svar­bias 30 me­tų vei­kian­čias na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ins­ti­tu­ci­jas, ku­rios yra mū­sų ka­riuo­me­nės… ku­rios už­tik­rin­da­vo kon­sti­tu­ci­nę san­tvar­ką riau­šių me­tu. Ši­tuo pro­jek­tu siū­lo­ma nai­kin­ti iš es­mės re­gio­nų cen­truo­se po­li­ci­jos įstai­gas, nors po­li­ci­nin­kų rei­kia mo­kyk­loms sie­kiant su­stab­dy­ti nar­ko­ti­kų pli­ti­mą. Mi­nist­rė siū­lo nai­kin­ti iš­ti­sas įstai­gas. Aš tik­rai siū­ly­čiau, jei­gu mi­nist­rė to ne­su­pran­ta…

PIRMININKĖ. Ger­bia­mas ko­le­ga, mes iš­gir­do­me…

V. BAKAS (DFVL). …Sei­mui ne­svars­ty­ti ši­tų klau­si­mų.

PIRMININKĖ. …siū­ly­mą. Ačiū. V. Mi­ta­las.

V. MITALAS (LF). Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, šian­dien tik­rai yra daug akių, į mus žiū­rin­čių, ir aš ma­nau, kad taip pat ir gy­vū­nų ge­ro­ve su­in­te­re­suo­ti žmo­nės žiū­ri, nes Sei­mas vis dėl­to ga­li pri­im­ti is­to­ri­nį spren­di­mą ry­ti­nia­me Sei­mo po­sė­dy­je. Į va­ka­ri­nį Sei­mo po­sė­dį yra įra­šy­tas Lau­ki­nės gy­vū­ni­jos įsta­ty­mo pa­kei­ti­mas dėl nak­ti­nių op­ti­nių tai­kik­lių. Ma­no su­pra­ti­mu, taip ne­tu­rė­tų bū­ti, to­dėl aš frak­ci­jos var­du pra­šau iš­brauk­ti 2-3.1 ir 2-3.2 klau­si­mus, įra­šy­tus įsta­ty­mų pro­jek­tus, iš po­pie­ti­nės Sei­mo dar­bo­tvarkės. Ačiū.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. R. Lo­pa­ta.

R. LOPATA (LSF). Po­nia Pir­mi­nin­ke, šian­dien, kai pri­si­me­na­me Ho­lo­kaus­to au­kas ir mąs­to­me apie ge­no­ci­dą, Ar­mė­ni­jos Res­pub­li­ka šven­čia sa­vo ne­pri­klau­so­my­bės die­ną. Va­kar mū­sų Tarp­par­la­men­ti­nių ry­šių su Ar­mė­ni­jos Res­pub­li­ka gru­pės na­riai anks­ti ry­te, čia lai­kas la­bai svar­bus, pa­da­rė pa­reiš­ki­mą, ku­ria­me pa­svei­ki­no ar­mė­nus su ne­pri­klau­so­my­bės die­na, griež­tai pa­smer­kė rug­sė­jo 19 die­ną Azer­bai­dža­no pra­dė­tą ka­ri­nę ag­re­si­ją Kal­nų Ka­ra­ba­che, pa­ra­gi­no ne­del­siant nu­trauk­ti ka­ri­nės jė­gos nau­do­ji­mą, pa­žy­mė­jo, kad Azer­bai­dža­nui ne­su­lau­kus griež­tos tarp­tau­ti­nės re­ak­ci­jos ky­la re­a­li grės­mė Ar­mė­ni­jos ne­pri­klau­so­my­bei ir su­ve­re­nu­mui, pa­kvie­tė tarp­tau­ti­nę ben­druo­me­nę sku­biai im­tis ne­ati­dė­lio­ti­nų prie­mo­nių, kad hu­ma­ni­ta­ri­nė kri­zė bū­tų įveik­ta, ir pa­svei­ki­no Ar­mė­ni­jos drau­gų tin­klą, ku­ris įkur­tas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Tarp­par­la­men­ti­nių ry­šių su Ar­mė­ni­jos Res­pub­li­ka gru­pės ini­cia­ty­va ir ku­riam va­do­vau­ja A. F. Ras­mu­se­nas, jų pa­stan­gas ska­tin­ti tarp­tau­ti­nę pa­ra­mą Ar­mė­ni­jai, de­mo­kra­tinių pro­ce­sų rai­dą ša­ly­je, in­for­muo­ti pa­sau­lio ben­druo­me­nę apie bū­ti­ny­bę iš­veng­ti at­si­nau­ji­nu­sio kon­f­lik­to Pie­tų Kau­ka­ze. Ačiū.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju ger­bia­mam R. Lo­pa­tai už šį pa­reiš­ki­mą. Ir E. Zin­ge­ris per šo­ni­nį dar tu­ri pa­siū­ly­mą.

E. ZINGERIS (TS-LKDF). La­bai jums ačiū. Aš jums vi­siems dė­kin­gas, vi­soms frak­ci­joms, ku­rios pa­si­ra­šė vie­nin­gai, dau­ge­lis žmo­nių, dėl pa­mi­nė­ji­mo, mi­nė­ji­mo 80-ųjų me­ti­nių Ho­lo­kaus­to Lie­tu­vo­je. Bet ka­dan­gi da­bar vyks­ta ren­gi­niai už mū­sų Sei­mo ri­bų ir dau­ge­lis iš mū­sų ne­ga­lės da­ly­vau­ti, ka­dan­gi iš­va­žiuos, mes pra­šo­me po pie­tų, tech­niš­kas da­ly­kas, po pie­tų tai svars­ty­ti, jei­gu ga­li­ma, o ne da­bar, ka­dan­gi ren­gi­niai vyks­ta Vil­niaus se­na­mies­ty­je. Jei­gu lei­si­te po pie­tų, o ne iš kar­to. Ačiū.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Pra­šo­te 1-3 klau­si­mą per­kel­ti į po­pie­ti­nę dar­bo­tvarkę. Ačiū.

Tai­gi ap­si­spręs­ki­me dėl nu­skam­bė­ju­sių siū­ly­mų. Pir­ma­sis siū­ly­mas – net dvi frak­ci­jos pra­šo iš­brauk­ti iš šios die­nos dar­bo­tvarkės… Gir­džiu: trys, trys, šau­kia gar­siai vy­rai ga­li­nė­je ei­lė­je, kad trys. Tai­gi 1-4.1 klau­si­mo pa­tei­ki­mą ir ly­di­muo­sius iš­brauk­ti iš šios die­nos dar­bo­tvarkės. Kas pri­ta­ria­te iš­brau­ki­mui, bal­suo­ja­te už, kas ma­no­te ki­taip, bal­suo­ja­te ki­taip.

Bal­sa­vo 121: už – 58, prieš – 52, su­si­lai­kė 11. Iš­brau­ki­mui ne­pri­tar­ta. Klau­si­mas lie­ka šios die­nos dar­bo­tvarkėje.

Ant­ra­sis pa­siū­ly­mas yra dėl 1-5 klau­si­mo – Gy­vū­nų ge­ro­vės įsta­ty­mo pa­kei­ti­mo. Yra taip pat siū­ly­mas vie­nos frak­ci­jos iš­brauk­ti iš šios die­nos dar­bo­tvarkės. Kas pri­ta­ria­te iš­brau­ki­mui, bal­suo­ja­te už, kas ma­no­te ki­taip, bal­suo­ja­te ki­taip.

Bal­sa­vo 117: už – 42, prieš – 60, su­si­lai­kė 15. Iš­brau­ki­mui ne­pri­tar­ta. Klau­si­mas lie­ka šios die­nos dar­bo­tvarkėje.

Tre­čia­sis pa­siū­ly­mas – V. Mi­ta­lo, Lais­vės frak­ci­jos, – iš­brauk­ti 2-3.1 klau­si­mą bei ly­di­muo­sius, tai yra taip pat gy­vū­ni­jos, šiuo at­ve­ju Lau­ki­nės gy­vū­ni­jos įsta­ty­mo pa­kei­ti­mo pro­je­k­tas. Kas pri­ta­ria­te iš­brau­ki­mui, bal­suo­ja­te už, kas ma­no­te ki­taip, bal­suo­ja­te ki­taip.

Bal­sa­vo 109: už – 38, prieš – 50, su­si­lai­kė 21. Pa­siū­ly­mui ne­pri­tar­ta, klau­si­mas lie­ka šios die­nos dar­bo­tvarkėje.

Ir ket­vir­ta­sis pa­siū­ly­mas – E. Zin­ge­rio, pa­ties ini­cia­to­riaus, – per­kel­ti re­zo­liu­ci­ją iš ry­ti­nės dar­bo­tvarkės į po­pie­ti­nę. Siū­lau pri­tar­ti ben­dru su­ta­ri­mu. Ar ga­li­me pri­tar­ti? Ne­ma­tau prieš­ta­rau­jan­čių. Dė­ko­ju. Pri­tar­ta.

Ir dėl vi­sos dar­bo­tvarkės. Ar rei­kė­tų bal­suo­ti? Pa­bal­suo­ki­me dėl vi­so pik­to, kad po to ne­bū­tų prie­kaiš­tų. Kas pri­ta­ria­te šios die­nos dar­bo­tvarkei, bal­suo­ja­te už, kas ma­no­te ki­taip, bal­suo­ja­te ki­taip.

Bal­sa­vo 114: už – 70, prieš – 4, su­si­lai­kė 40. Dar­bo­tvarkei pri­tar­ta.

 

11.45 val.

Po­li­ci­jos įsta­ty­mo Nr. VIII-2048 1, 2, 6, 7, 10, 16, 17, 18, 19, 27, 29, 30 straips­nių ir prie­do pa­kei­ti­mo ir Įsta­ty­mo pa­pil­dy­mo 61 straips­niu įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2957, Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bos įsta­ty­mo Nr. X-813 pri­pa­ži­ni­mo ne­te­ku­siu ga­lios įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2958, Ad­mi­nist­ra­ci­nių nu­si­žen­gi­mų ko­dek­so 589 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2959, Baus­mių vyk­dy­mo ko­dek­so 73 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2960, Įsta­ty­mo „Dėl Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių na­rių spren­di­mų bau­džia­mo­sio­se by­lo­se tar­pu­sa­vio pri­pa­ži­ni­mo ir vyk­dy­mo“ Nr. XII-1322 12, 13, 14, 55, 58 ir 87 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2961, Ka­ri­nės jėgos nau­do­ji­mo sta­tu­to 2 ir 13 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2962, Ka­ro pa­dė­ties įsta­ty­mo Nr. VIII-1721 2, 8, 11 ir 12 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo projek­tas Nr. XIVP-2963, Ka­ro prie­vo­lės įsta­ty­mo Nr. I-1593 26 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2964, Kraš­to ap­sau­gos sis­te­mos or­ga­ni­za­vi­mo ir ka­ro tarny­bos įstaty­mo Nr. VIII-723 3, 14 ir 18 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2965, Kri­zių val­dy­mo ir ci­vi­li­nės sau­gos įsta­ty­mo Nr. VIII-971 16 ir 35 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2966, Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo pa­grin­dų įsta­ty­mo Nr. VIII-49 prie­dė­lio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2967, Sau­gių­jų do­ku­men­tų ir sau­gių­jų do­ku­men­tų blan­kų ga­my­bos įsta­ty­mo Nr. IX-1601 6 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo projek­tas Nr. XIVP-2968, Su­ėmi­mo vyk­dy­mo įsta­ty­mo Nr. I-1175 26 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2969, Vi­daus tar­ny­bos sta­tu­to 4, 25 straips­nių ir prie­do pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2970, Įsta­ty­mo „Dėl Lietu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės ir Nor­ve­gi­jos Ka­ra­lys­tės Vy­riau­sy­bės su­si­ta­ri­mo dėl nuosp­ren­džių bau­džia­mo­sio­se by­lo­se, kuriais pa­skir­tos lais­vės at­ėmi­mo baus­mės ar su lais­vės at­ėmi­mu su­si­ju­sios prie­mo­nės, pri­pa­ži­ni­mo ir vyk­dy­mo ra­ti­fi­ka­vi­mo“ Nr. XII-800 2 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo projek­tas Nr. XIVP-2971 (pa­tei­ki­mas)

 

Tai­gi pra­de­da­me nuo 1-4.1 – pro­jek­tas Nr. XIVP-2957. Kvie­čiu A. Bi­lo­tai­tę į tri­bū­ną.

A. Vyš­niaus­kas dėl ve­di­mo tvar­kos.

A. VYŠNIAUSKAS (TS-LKDF). Frak­ci­jos var­du no­rė­čiau pa­pra­šy­ti pus­va­lan­džio… Frak­ci­jos var­du no­rė­čiau pa­pra­šy­ti pus­va­lan­džio per­trau­kos.

PIRMININKĖ. Su­pra­tau. Pra­šo­ma pus­va­lan­džio per­trau­kos. Ar ga­li­me pri­tar­ti ben­dru su­ta­ri­mu? Bal­suo­ja­me. Kas pri­ta­ria­te pus­va­lan­džio per­trau­kai dėl šio klau­si­mo, bal­suo­ja­te už, kas ma­no­te ki­taip, bal­suo­ja­te ki­taip.

Bal­sa­vo 113: už – 62, prieš – 44, su­si­lai­kė 7. Pus­va­lan­džio per­trau­kai pri­tar­ta.

R. Že­mai­tai­tis per šo­ni­nį mik­ro­fo­ną. Pra­šau.

R. ŽEMAITAITIS (MSNG). Ačiū, ger­bia­ma Pir­mi­nin­ke. Tai opo­zi­ci­ja no­ri­me pa­klaus­ti, ar Vy­riau­sy­bės va­lan­da bus, ar ne, nes ly­giai pu­sę va­lan­dos bus Vy­riau­sy­bės va­lan­da 12 val. 30 min. Tai gal iš kar­to per­kel­ki­me į po­pie­ti­nį?

PIRMININKĖ. Pus­va­lan­dį ga­li­me fik­suo­ti, aš ma­nau.

R. ŽEMAITAITIS (MSNG). Jau, taip ar taip, Pir­mi­nin­ke, yra… (Bal­sai sa­lė­je) Taip ar taip, yra trum­pi­na­ma. Tai to­kiu at­ve­ju…

PIRMININKĖ. Pa­tvir­tin­ta dar­bo­tvarkė. Ką tik­tai dėl dar­bo­tvarkės ap­si­spren­dė­me.

R. ŽEMAITAITIS (MSNG). Ką da­ry­si­me dėl Po­li­ci­jos įsta­ty­mo ši­to tei­ki­mo, nes jis at­ei­na ly­giai su Vy­riau­sy­bės va­lan­da, pu­se va­lan­dos? Ar ke­lia­te į po­pie­ti­nį, ar ką?

PIRMININKĖ. Dar lai­ko yra, jei­gu da­bar la­bai daug kal­bė­si­me, tai ne­pa­vyks.

R. ŽEMAITAITIS (MSNG). Tai taip ar taip ne­pa­vyks.

PIRMININKĖ. O jei­gu ne­de­gin­si­me da­bar lai­ko, tai pa­vyks. Ma­tau, kad P. Sau­dar­gas no­ri pa­sa­ky­ti. Pra­šau.

P. SAUDARGAS (TS-LKDF). Dė­ko­ju. Aš ir­gi ne­no­riu de­gin­ti lai­ko, bet tie­siog ir ko­le­gos klau­si­nė­ja – bal­sa­vi­mo lan­gai. Kaip mes pla­nuo­ja­me dirb­ti, jei­gu ga­li­te, pa­skelb­ki­te, nes ge­ro­kai už­si­tę­sė po­sė­dis. Ačiū.

PIRMININKĖ. Taip, kaip tik apie tai no­rė­jau, tą no­rė­jau pa­sa­ky­ti. Ka­dan­gi bal­sa­vi­mo lan­gas bu­vo nu­ma­ty­tas tarp 11 val. 20 min ir 12 val. 30 min., šiek tiek vė­liau pra­de­da­me, tai bal­suo­si­me nuo da­bar. Tai­gi, ap­svars­tę klau­si­mus, bal­suo­si­me iki 12 val. 30 min., iki Vy­riau­sy­bės pus­va­lan­džio pra­džios.

 

11.48 val.

Gy­vū­nų ge­ro­vės ir ap­sau­gos įsta­ty­mo Nr. VIII-500 2, 10, 12 ir 17 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-1104(2) (pri­ėmi­mas)

 

Dė­kui ir no­rė­čiau pa­kvies­ti į tri­bū­ną… Se­kun­dė­lę, pra­de­da­me 1-4.1 klau­si­mo svars­ty­mą, tai yra Gy­vū­nų ge­ro­vės ir ap­sau­gos įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-1104. Pri­ėmi­mo sta­di­ja. Pri­ėmi­mas pa­straips­niui.

Pa­siū­ly­mų, be­je, nė­ra gau­ta nė dėl vie­no iš šių straips­nių – nuo 1 iki 5 straips­nio pa­siū­ly­mų nė­ra. Ar ga­li­me kiek­vie­nam straips­niui pri­tar­ti ben­dru su­ta­ri­mu? Dė­kui, pri­tar­ta ben­dru su­ta­ri­mu. Mo­ty­vai. Dėl mo­ty­vų tu­ri­me už­si­ra­šiu­sių… Na, iš es­mės pu­sė Sei­mo už­si­ra­šė. Tai pir­mo­ji už kal­ba I. Pa­kar­kly­tė. Prieš – ruo­šia­si V. Ąžuo­las.

I. PAKARKLYTĖ (LF). Dė­ko­ju, ger­bia­ma Sei­mo Pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mi ko­le­gos, šian­dien mes tu­ri­me is­to­ri­nę ga­li­my­bę pri­im­ti at­sa­kin­gą, bran­dų, sa­va­lai­kį ir pro­gre­sy­vų bei em­pa­tiš­ką spren­di­mą ne­lauk­da­mi, kol kas nors iš Eu­ro­pos Są­jun­gos lieps tai pa­da­ry­ti, nes net ne­abe­jo­ju, kad taip bus.

Jau net 20 ša­lių yra už­drau­du­sios kai­li­nių žvė­re­lių fer­mas Eu­ro­po­je, tarp jų trys ša­lys net ne­mo­kė­jo jo­kių kom­pen­sa­ci­jų – tai kai­my­ni­nė Lat­vi­ja, Es­ti­ja, Vo­kie­ti­ja. Ma­nau, kad tai iš­ties yra bran­dus spren­di­mas dar ir dėl to, kad… Ar ži­no­te, kur yra pa­grin­di­nė kai­lių rin­ka ir kur yra di­džiau­sia pa­klau­sa? Tai­gi ji yra di­džiau­sia – taip, Ru­si­jo­je ir Ki­ni­jo­je, o Eu­ro­pos Są­jun­go­je kai­lių pa­klau­sa me­tai iš me­tų ma­žė­ja ir per de­šimt­me­tį su­ma­žė­jo net 60 pro­cen­ti­nių punk­tų.

Ti­kiu, kad mes, kaip vals­ty­bė ir kaip vi­suo­me­nė, kaip ro­do ir di­džiu­lis pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės įsi­trau­ki­mas į šią te­mą, kad mes esa­me pa­sie­kę to­kią bran­dą, kad ne­be­tęs­tu­me veik­los, ku­ri su­ke­lia skaus­mą ir kan­čias ki­toms gy­voms bū­ty­bėms ne gy­vy­bi­nėms žmo­nių reik­mėms pa­ten­kin­ti, bet tik dėl kaž­ko­kios kvai­los už­gai­dos, pra­ban­gos pre­kės, ku­ri tu­ri tik­tai pra­ban­gos fun­k­ci­ją, o net nuo šal­čio ne­ap­sau­go. Tu­ri­me siek­ti, kad bet ko­kio­je mū­sų veik­lo­je, bet ko­kia­me ver­sle bū­tų kuo ma­žiau smur­to, kuo ma­žiau skaus­mo, net jei tai da­ro­ma šiuo at­ve­ju gy­vū­nui. Jo jaus­mai yra tar­si ma­žiau, de­ja, vis dar ver­ti­na­mi ir gy­vy­bė ta men­kes­nė, ta­čiau vis dėlto ma­nau, kad toks el­ge­sys nor­ma­li­zuo­ja žiau­ru­mą ir nor­ma­li­zuo­ja tą skaus­mo kė­li­mą.

Aš la­bai ti­kiu, kad Eu­ro­pos at­ei­tis ir Lie­tu­vos at­ei­tis yra be gy­vū­nų žu­dy­mo dėl kai­lio. Klau­si­mas yra tik toks, ar mes pa­tys sa­va­ran­kiš­kai, bran­džiai ap­si­spren­džia­me ir sa­vo no­ru pri­ima­me šian­dien tą spren­di­mą, ar esa­me tem­pia­mi už au­sų ki­tų vals­ty­bių.

PIRMININKĖ. Lai­kas!

I. PAKARKLYTĖ (LF). Kvie­čiu rink­tis oriai ir pa­lai­ky­ti šį pro­jek­tą.

PIRMININKĖ. Mo­ty­vai prieš – V. Ąžuo­las. Už kal­bė­ti ruo­šia­si V. Val­kiū­nas.

V. ĄŽUOLAS (LVŽSF). Iš tik­rų­jų pa­si­klau­sius, ko­le­gos, is­to­ri­nė ga­li­my­bė su­nai­kin­ti ver­slą ne­ski­riant jam adek­va­čių kom­pen­sa­ci­jų, na, tai tik­rai is­to­ri­nė ga­li­my­bė. Aiš­ku, po 30 me­tų Sei­me at­si­ra­do to­kių Sei­mo na­rių, ku­riuos vei­kia šla­pių viš­tų per­for­man­sai. De­ja, toks Sei­mas, nie­ko ne­pa­da­ry­si.

Aš no­rė­čiau duo­ti pa­ta­ri­mą žvė­re­lių au­gin­to­jams: ra­miai žiū­rė­ki­te į vi­sas tas ne­są­mo­nes, po me­tų bus ki­ti rin­ki­mai, at­si­ras dau­giau svei­ko pro­to Sei­mo na­rių, ku­rių šla­pių viš­tų per­for­man­sai ne­veiks, ir ga­lė­si­te dirb­ti to­liau. Bus at­šauk­ta vi­sa ta ne­są­mo­nė. Bet, ži­no­ma, rei­kia pa­dė­ti toms ša­lims, ku­rios au­gi­na tuos žvė­re­lius, iš to už­dirbs di­de­lius pel­nus, kad jie už­dirb­tų dar dau­giau. Tu­ri­me to­kią re­a­ly­bę.

Mie­lie­ji, ne­sku­bė­ki­te nie­ko nai­kin­ti, pa­lau­ki­te me­tus ir ga­lė­si­te to­liau ra­miai dirb­ti, nes, pa­vyz­džiui, pra­ei­to­je ka­den­ci­jo­je mes sten­gė­mės ver­slams pa­dė­ti ir šiam ver­slui pa­dė­ti, kad jis gy­ven­tų ir dirb­tų. O jei­gu jūs tu­ri­te ži­nių, kad ten žvė­re­liai kan­ki­na­mi, kaž­kaip blo­gai su jais el­gia­ma­si, pa­žei­džia­mas Gy­vū­nų ge­ro­vės įsta­ty­mas, tai pra­neš­ki­te tar­ny­boms, kad jos tai da­ry­tų, bet ne­baus­ki­me vi­sų ir ne­liep­ki­me vi­siems su­nai­kin­ti.

Bet jau te­ko ma­ty­ti, į ką šla­pių viš­tų or­ga­ni­za­ci­ja nu­si­tai­kė to­liau. Tai ji nu­si­tai­kė į ver­še­lius – rei­kia ver­še­lius draus­ti trum­pai skrai­din­ti, bet ge­riau juos il­gai vež­ti fur­go­nais, kad jie il­giau kan­kin­tų­si. To­kia lo­gi­ka va­do­vau­da­mie­si su­ži­no­si­me, kiek yra to­kių Sei­mo na­rių, ku­rie tai lo­gi­kai pri­ta­ria. Bal­suo­ki­me prieš.

PIRMININKĖ. Mo­ty­vai už – V. Val­kiū­nas.

V. VALKIŪNAS (DPF). Ačiū, Pir­mi­nin­ke. Aš, kaip Dar­bo par­ti­jos na­rys, už ver­slu­mą Lie­tu­vo­je, už dar­bo vie­tas. Tu­ri­me po­zi­ty­vią emo­ci­ją, tu­ri­me ir ne­ga­ty­vią emo­ci­ją. Po­zi­ty­vi emo­ci­ja, kai kai­li­niai mo­te­rims suteikia ypač po­zi­ty­vią emo­ci­ją, ša­li­na stre­są ir ne­lei­džia dep­re­si­jos, ska­ti­na mei­lę ir san­tar­vę. Ne­ga­ty­vi, kaip yra po­sa­kis: paukš­čiu­ko gai­la, viš­tos gai­la, jau­tu­ko, kaip čia mi­nė­jo, gai­la, me­de­lio gai­la. Ta­čiau nie­kas nėra ­am­ži­na ir vi­siems rei­kia mai­tin­tis dva­siš­kai ir fi­ziš­kai ir iš­gy­ven­ti.

Ko­le­gė kal­bė­jo, kad pra­ban­gos pre­kė, ta­čiau ši pre­kė, tai yra kai­li­niai, il­gai tar­nau­jan­tys. Aš ma­nau, kad ne vie­na tai kal­bė­ju­si mo­te­ris pa­si­nau­do­jo kaip ne pra­ban­gos pre­ke dė­vė­tų dra­bu­žių par­duo­tu­vė­je.

O pa­lai­ky­ti tai, kad bū­tų su­nai­kin­ti šie žvė­re­liai ir kai­li­niai, yra lo­ba­vi­mas Ki­ni­jos ir Ru­si­jos la­bui, nes jie tik­tai to ir lau­kia, kad pas mus nie­ko ne­ga­min­tu­me. Kaip da­bar at­si­bu­do Eu­ro­pos Są­jun­ga ir net pa­ti ta eu­ro­pei­dų vir­ši­nin­kė, kad rei­kia elek­tro­mo­bi­lius žiū­rė­ti, nes už­plū­do Eu­ro­pą. Tai tiek tūks­tan­čių Briu­se­ly­je lo­bis­tų. Aiš­ku, jie lo­buo­ja, kad pas mus nie­ko ne­ga­min­tu­me, o pirk­tu­me iš Ki­ni­jos. Mąs­ty­ki­me re­a­liai ir bal­suo­ki­me adek­va­čiai. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Ko­le­ga, nors kaip Sei­mo Pir­mi­nin­kė tu­rė­čiau lik­ti neut­ra­li, jū­sų pa­si­sa­ky­me kaip mo­te­ris įžvel­giu la­bai la­bai daug ne­ge­rų da­ly­kų.

Prieš kal­ba A. Ve­ry­ga.

A. VERYGA (LVŽSF). Dė­ko­ju. Ger­bia­mi ko­le­gos, ši­tas įsta­ty­mas yra la­bai ge­ras emo­ci­nio ma­ni­pu­lia­vi­mo pa­vyz­dys, kai Sei­mo na­rių paš­tai yra už­ver­čia­mi to­kio­mis ma­ni­pu­lia­ci­jo­mis, kal­bant apie spie­gian­čius gy­vū­nus ir taip to­liau, pa­gal ge­riau­sias ši­to žan­ro, to­kio de­ma­go­gi­nio žan­ro, tra­di­ci­jas. Tai aš no­rė­čiau, kad mes vis­gi grįž­tu­mė­me prie svei­ko pro­to. Čia jau kai kas iš ko­le­gų mi­nė­jo, kad ši­tas ver­slas nie­kur ne­dings, jis tie­siog dings iš Lie­tu­vos, per­si­kels į ki­tas vals­ty­bes ir jo­kių gy­vū­nų gy­vū­nų gy­nė­jai to­kiu spren­di­mu ne­ap­sau­gos.

Dar dau­giau, Sei­mą pa­sie­kė tei­si­nin­kų iš­va­dos, ku­rios lei­džia da­ry­ti prie­lai­dą, kad to­kie spren­di­mai ga­li­mai net ir prieš­ta­rau­tų mū­sų ša­lies Kon­sti­tu­ci­jai. O nu­sta­ty­ta kom­pen­sa­ci­ja yra ap­gai­lė­ti­nas pa­si­ty­čio­ji­mas iš il­gus me­tus sa­vo ver­slą Lie­tu­vo­je kū­ru­sių ūki­nin­kų ir jų šei­mų.

Aš no­rė­čiau pa­klaus­ti: koks ki­tas sek­to­rius bus, ku­rio bus im­ta­si? Spė­čiau, kad tai bus tur­būt viš­tos, vė­liau gy­vu­li­nin­kys­tė, kiau­li­nin­kys­tė. Yra moks­li­nių ty­ri­mų, ku­rie ro­do, kad net­gi au­ga­lai pa­žįs­ta sa­vo skriau­dė­ją ir re­a­guo­ja į jį. Tai ga­li bū­ti, kad ki­tas įsta­ty­mas bus, pa­vyz­džiui, Au­ga­lų ge­ro­vės įsta­ty­mas ir bus drau­džia­ma par­da­vi­nė­ti, na, tar­kime, skin­tus au­ga­lus. Tai aš kvie­čiu, ko­le­gos, ne­ap­si­me­sti­, nes tur­būt di­džio­ji da­lis tų, ku­rie tei­kia ši­tuos įsta­ty­mus, val­go mė­są, ge­ria pie­ną, val­go kiau­ši­nius ir ap­si­me­ta, kad yra di­de­li gy­vū­nų my­lė­to­jai. Tai, ko­le­gos, kvie­čiu bal­suo­ti prieš.

PIRMININKĖ. Mo­ty­vai už – M. Oš­mians­kie­nė.

M. OŠMIANSKIENĖ (LF). Dė­ko­ju. Ger­bia­mi Sei­mo na­riai ir Ve­ry­ga, no­riu at­kreip­ti dė­me­sį, kad vis dėl­to yra la­bai svar­bus ir tiks­las, dėl ko mes au­gi­na­me ir kan­ki­na­me tuos gy­vū­nus – dėl bū­ti­no­jo po­rei­kio ar tie­siog dėl pra­mo­gos pa­si­puoš­ti ir pa­si­pui­kuo­ti? Prie­žas­čių at­si­sa­ky­ti gy­vū­nų au­gi­ni­mo tik dėl kai­li­nių yra tik­rai daug. Kai­lių fer­mos, be abe­jo, prieš­ta­rau­ja gy­vū­nų ge­ro­vei. Ka­na­di­nės au­di­nės pri­vers­tos gy­ven­ti ankš­tuo­se nar­vuo­se, kai gam­to­je jos tu­ri pa­bė­gio­ti, o te­nai ne­ga­li nei iš­si­bė­gio­ti, nei iš­si­mau­dy­ti. Gam­to­je jos gy­ve­na prie van­dens. Jos pa­pras­tai, be­je, gam­to­je gy­ve­na po vie­ną, o čia pri­vers­tos tan­kiai, vie­nos ša­lia ki­tų, gy­ven­ti vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą. To­kios ša­lys kaip Vo­kie­ti­ja ar­ba Švei­ca­ri­ja nu­ė­jo gy­vū­nų ge­ro­vės ke­liu, liep­da­mos už­tik­rin­ti to­kias są­ly­gas, ko­kios tu­ri bū­ti gy­vū­nams kom­for­tiš­kos, ir to­kiu ke­liu ei­nant kai­li­nių žvė­re­lių fer­mos pa­čios iš­ny­ko.

Be abe­jo, kaip jau bu­vo mi­nė­ta, gy­vū­nų vei­si­mas ir žu­dy­mas tik dėl kai­lio yra ne­etiš­kas, žiau­rus ir pa­smerk­tas ver­slas, jo ne­ga­li­ma pa­tei­sin­ti mū­sų lai­kais, ta­čiau šian­die­ni­nia­me ka­ro Uk­rai­no­je kon­teks­te tai įgau­na ir po­li­ti­nį at­spal­vį, ka­dan­gi pir­mie­ji im­por­tuo­to­jai yra kas? Bū­tent te­ro­ris­ti­nė Ru­si­ja, žmo­gaus tei­sių ne­pai­san­ti Ki­ni­ja.

Kai­lių fer­mų jau at­si­sa­kė Es­ti­ja ir Lat­vi­ja. Di­džiau­sias fer­mas, dau­giau­siai fer­mų tu­rin­čios Suo­mi­ja ir Len­ki­ja taip pat ju­da už­da­ry­mo link. Len­ki­jo­je jau svars­to­ma tei­sė­kū­ros ini­cia­ty­va, Suo­mi­jo­je per 1 die­ną su­rink­ta 50 tūkst. rei­ka­lin­gų pa­ra­šų. Eu­ro­pos Są­jun­gos pe­ti­ci­ja, taip pat 1,5 mln., jau yra pa­teik­ta Eu­ro­pos Par­la­men­tui. Tai yra kur kas dau­giau, ne­gu yra rei­ka­lin­ga tei­sė­kū­ros ini­cia­ty­vai.

Taip pat kai­lių at­si­sa­ky­ta jau ir įvai­rių ži­no­mų ga­min­to­jų, to­kių kaip „Guc­ci“, „Ver­sa­ce“ ar „Ar­ma­ni“. Kai­lių jie jau ne­be­par­da­vi­nė­ja.

PIRMININKĖ. Lai­kas!

M. OŠMIANSKIENĖ (LF). Lie­tu­va yra vie­na iš pas­ku­ti­nių Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių, iki šiol ne­tu­rin­čių ri­bo­ji­mų. Tik­rai yra tam tik­ros nu­ma­ty­tos kom­pen­sa­ci­jos, lat­viai, es­tai jų ne­ma­tė. Tad tik­rai ne­ver­ta čio­nai krūp­čio­ti ir pa­dė­ki­me taš­ką ši­to­je ne­šva­rio­je in­dust­ri­jo­je.

PIRMININKĖ. Mo­ty­vai prieš – A. Ged­vi­lie­nė.

A. GEDVILIENĖ (TS-LKDF). Dė­ko­ju. Ka­dan­gi V. Val­kiū­nas už­si­ra­šė kal­bė­ti už ver­slą, tai aš pa­si­ra­šiau kal­bė­ti prieš gy­vū­nų kan­ki­ni­mą. Prieš pu­sę me­tų bu­vo pa­ro­dy­tos slap­tų ka­me­rų tran­slia­ci­jos, kaip vis dėl­to el­gia­ma­si su gy­vū­nais, ku­riuos ne­va „hu­ma­niš­kai“ du­si­na ka­me­ro­se ir „hu­ma­niš­kai“ at­ima gy­vy­bę. Nie­ko pa­na­šaus, ten yra ne kas ki­ta, bet sa­dis­tiš­kas, la­bai žiau­rus el­ge­sys su gy­vū­nais. Jau ko­le­gos kal­bė­jo apie tai, kad dau­ge­lis Eu­ro­pos Są­jun­gos val­s­ty­bių ju­da drau­di­mų ke­liu, ju­da sa­va­ran­kiš­kai. Ši­tas įsta­ty­mo pro­jek­tas pri­ėjo pas­ku­ti­nę – pri­ėmi­mo – sta­di­ją. Po Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos per­žval­gų mes ne­ga­vo­me nė vie­nos pa­sta­bos.

Dar no­riu pa­ste­bė­ti, kad Ap­lin­kos ap­sau­gos ko­mi­te­te svars­ty­da­mi šį klau­si­mą mes tik­rai su­si­ti­ko­me su vi­sais so­cia­li­niais part­ne­riais, iš­klau­sė­me tiek moks­li­nin­kus, tiek me­di­kus, tiek kai­li­nin­kus, tiek ne­vy­riau­sy­bi­nin­kus. Įver­ti­nę vi­sus ar­gu­men­tus, įra­šė­me tam tik­rus da­ly­kus dėl kom­pen­sa­ci­jų. Įve­dė­me tri­jų laip­te­lių pa­si­trau­ki­mo mo­de­lį. Pir­mie­ji be­si­trau­kian­tys gau­na di­džiau­sias kom­pen­sa­ci­jas – 3 eu­rus už pra­ėju­sių me­tų vie­no gy­vū­nė­lio au­gi­ni­mą, ant­rai­siais – 2 eu­rus, pas­ku­ti­niai­s – 1 eu­rą. Taip pat kom­pen­suo­si­me dar­buo­to­jų iš­ei­ti­nes iš­mo­kas ir te­ri­to­ri­jos su­tvar­ky­mą. Tai­gi tik­rai klau­sė­mės, įver­ti­no­me ir iš­gir­do­me, įra­šė­me į įsta­ty­mą.

La­bai kvie­čiu šian­dien pa­da­ry­ti tą is­to­ri­nį žings­nį, pri­im­ti spren­di­mą dėl gy­vū­nų ge­ro­vės už­tik­ri­ni­mo ir pa­ro­dy­ti, kad Lie­tu­va dau­giau ne­to­le­ruos žiau­raus el­ge­sio su gy­vū­nais, kad ir fer­mo­se. Ačiū.

PIRMININKĖ. Mo­ty­vai už – M. Da­nie­lė.

M. DANIELĖ (LF). Aš no­riu at­kreip­ti dė­me­sį, kad šian­dien tu­ri­me ga­li­my­bę už­baig­ti žmo­gaus tuš­ty­bės erą Lie­tu­vo­je. Ne­šil­do tie kai­liai, yra XXI am­žiaus au­di­niai, se­niai juos pa­kei­tę. Ga­na ci­niš­ka yra kal­bė­ti apie ko­kį nors ver­slą. Ne­rei­ka­lin­gas toks ver­slas iš­si­vys­čiu­siai ša­liai. Toks ver­slas ne­ku­ria jo­kios pri­dė­ti­nės ver­tės, toks ver­slas nė­ra at­ei­ties ver­slas. Ir la­bai juo­kin­ga gir­dė­ti, kai da­bar at­si­ran­da ver­slo gy­nė­jų opo­zi­ci­jos pu­sė­je. Dar la­biau vem­ti ver­čia tie ci­niš­ki pa­si­sa­ky­mai apie au­ga­lus ir vi­sos ki­tos ne­są­mo­nės. Man at­ro­do, pa­li­ki­me ši­tą pseu­do­ver­slą, sa­ky­ki­me, toms at­si­li­ku­sioms vals­ty­bėms, ku­rios dar ne­at­ėjo iki sa­vo rai­dos, iki sa­vo bran­dos, kai mes jau su­pran­ta­me, kad toks da­ly­kas kaip reiš­ki­nys iš vi­so yra ne­rei­ka­lin­gas.

Šian­dien jau bu­vo pa­mi­nė­ta, kad ma­dos na­mai at­si­sa­ko kai­lių, šian­dien jau bu­vo pa­mi­nė­ta, kad tie kai­liai ne­šil­do, tai yra tik­tai krau­jas ant mū­sų kū­no. Man at­ro­do, kuo grei­čiau mū­sų ver­sli­nin­kai per­sio­rien­tuos ir pa­si­trauks, pa­dės taš­ką šio­je sa­vo dar­bo sri­tyje, tuo ge­res­nę kom­pen­sa­ci­ją jie gaus. Tie­siog ra­gi­nu žiū­rė­ti į prie­kį, vi­sus ver­sli­nin­kus kuo grei­čiau per­sio­rien­tuo­ti ir pra­dė­ti kur­ti di­des­nės pri­dė­ti­nės ver­tės da­ly­kus Lie­tu­vai. Ačiū.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. V. Pranc­kie­tis – mo­ty­vai prieš.

V. PRANCKIETIS (LSF). Ačiū. Ką tik psi­chiat­ri­jos pro­fe­so­rius pa­sa­kė diag­no­zę to­kiems pa­si­sa­ky­mams kaip ką tik nu­skam­bė­jęs. Šian­dien mes kal­ba­me apie gy­vū­nų ge­ro­vės emo­ci­jas ir ar­gu­men­tus. Bal­sa­vi­mas yra emo­ci­jos prieš ar­gu­men­tus. Ma­nau, kad mes tu­ri­me pa­dė­ti taš­ką šio­se dis­ku­si­jo­se. Bet krei­piuo­si į li­be­ra­lias jė­gas. Ar nai­ki­na­me ver­slus? Krei­piuo­si į so­cial­de­mok­ra­ti­nes jė­gas. Ar nai­ki­na­me dar­bo vie­tas tuo­se kai­muo­se, už ku­riuos mes čia la­bai ko­vo­ja­me, už re­gio­nus? Ar mes siek­si­me at­ei­ty­je, bent jau pa­sie­kę tą tei­sin­gą kom­pen­sa­ci­ją tiems žmo­nėms, ku­rie įdė­jo sa­vo gy­ve­ni­mus, pir­miau­sia gy­ve­ni­mus, o ne mi­li­jo­nus, ir da­bar jiems pa­siū­lo­me ka­pei­ką už tai?

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės tei­si­nin­kai at­si­ri­bo­jo nuo tos vie­tos, kur bu­vo pa­mi­nė­ta kom­pen­sa­ci­ja. Kom­pen­sa­vi­mo klau­si­mas nė­ra iš­spręs­tas. Aš la­bai no­rė­čiau ir ti­kė­čiau­si, kad ant­ros ar­ba tre­čios kar­tos iš­ei­viai iš kai­mo, ku­riuos už­au­gi­no kai­mas, at­sto­vau­tų tam kai­mui taip, kad tas kai­mas ir to­liau ga­lė­tų tuos žmo­nes ug­dy­ti, au­gin­ti ir ati­duo­ti mies­tų ge­ro­vei kur­ti. Da­bar mes at­ima­me dar vie­ną ver­slą, pa­smer­kia­me 1 tūkst. 500 šei­mų ko­kiam nors ne­įga­lu­mui ar­ba lė­šų ne­tu­rė­ji­mui.

To­dėl kvie­čiu vi­sus iš­si­blai­vy­ti, pa­svars­ty­ti ir nu­tar­ti. Mes ne­re­mia­me Ru­si­jos, mes tu­ri­me pui­kią ga­li­my­bę iš­sau­go­ti ver­slus čia. O kal­bė­ti apie kai­li­nius ru­sėms ar­ba ki­nėms tur­būt yra že­miau, kaip mėg­da­vo sa­ky­ti vie­nas žmo­gus, plin­tu­so. To­dėl ti­kiuo­si, kad jei­gu šian­dien ir bal­suo­si­me pras­tai…

PIRMININKĖ. Lai­kas!

V. PRANCKIETIS (LSF). …tai Pre­zi­den­tas, bū­da­mas eko­no­mis­tas, tur­būt at­kreips dė­me­sį į kom­pen­sa­vi­mo tvar­ką ir sieks ge­ro­vės vi­siems Lie­tu­vos gy­ven­to­jams, tarp jų ir kai­mo. Ačiū.

PIRMININKĖ. Mo­ty­vai iš­sa­ky­ti. Bal­suo­ki­me dėl 1-5 klau­si­mo… at­si­pra­šau, dėl 1-4.1 klau­si­mo – Gy­vū­nų ge­ro­vės ir ap­sau­gos įsta­ty­mo pro­jek­to Nr. XIVP-1104(2). Bal­suo­ja­me. Kas pri­ta­ria­te, bal­suo­ja­te už, kas ma­no­te ki­taip, bal­suo­ja­te ki­taip.

 

Šio įsta­ty­mo pri­ėmi­mas

 

Bal­sa­vo 108: už – 68, prieš – 25, su­si­lai­kė 15. Įsta­ty­mas (pro­jek­tas Nr. XIVP-1104) pri­im­tas. (Gon­gas)

Prem­je­rė I. Ši­mo­ny­tė – re­pli­ką po bal­sa­vi­mo.

I. ŠIMONYTĖ (TS-LKDF). Ne­no­rė­jau pa­si­sa­ky­ti ar­gu­men­tų sa­ky­mo me­tu, kad ne­pa­veik­čiau kie­no nors blai­vios ar ne­blai­vios nuo­mo­nės, bet po bal­sa­vi­mo vis dėl­to no­rė­čiau iš­reikš­ti nu­si­ste­bė­ji­mą. Kai apie ma­ni­pu­lia­ci­jas kal­ba žmo­nės, ku­rie jau ke­lin­ta sa­vai­tė nie­ko ne­da­ro ki­to, kaip tik ma­ni­pu­liuo­ja Gy­ve­ni­mo įgū­džių pro­gra­ma, tai, sa­ky­čiau, ko­le­gos, iš­li­ki­te nuo­sek­lūs.

PIRMININKĖ. V. Se­meš­ka.

V. SEMEŠKA (TS-LKDF). Ger­bia­mi ko­le­gos, no­rė­jau pa­dė­ko­ti vi­siems, ku­rie bal­sa­vo už. Tik­rai bu­vo sar­ma­ta klau­sy­ti kai ku­rių Sei­mo na­rių ma­ni­pu­lia­ci­jų, ypač to as­mens, ku­ris kal­ba apie blai­vu­mą, o ger­bia­ma A. Ši­rins­kie­nė vi­są­laik klau­sia dėl jo blai­vu­mo. Tai tik­rai bu­vo ne­jau­ku klau­sy­tis.

PIRMININKĖ. V. Ąžuo­las.

V. ĄŽUOLAS (LVŽSF). Įdo­mu bu­vo klau­sy­tis prem­je­rės. Krikš­čio­niš­kų ver­ty­bių žmo­nės, ku­rie prieš­ta­rau­ja sa­ta­nis­ti­niam gen­de­riz­mui, – tai yra blo­gai, ma­ni­pu­lia­ci­jos. Bet aš no­riu pa­svei­kin­ti ki­tą pu­sę – tuos Sei­mo na­rius, ku­rie bal­sa­vo už, kad juos vei­kia šla­pių viš­tų per­for­man­sai. To­dėl ir pa­si­džiau­ki­me.

PIRMININKĖ. K. Ma­žei­ka.

K. MAŽEIKA (DFVL). Ačiū, Sei­mo Pir­mi­nin­ke. Prem­je­re, bū­čiau ne­re­a­ga­vęs, bet prem­je­rė ir­gi taip re­a­ga­vo. Bu­vo ma­no pa­klau­si­mas per Vy­riau­sy­bės va­lan­dą pra­ei­tą sa­vai­tę ir prem­je­rė pa­sa­kė, kad že­mės ūkiui pi­ni­gų nė­ra. Tai, prem­je­re, kal­bant apie kom­pen­sa­ci­jas, jūs tie­siog už­de­ga­te žva­kę dar vie­nai že­mės ūkio ša­kai ant ka­po ir lauk­si­te ki­tos ka­den­ci­jos, kai ki­ta Vy­riau­sy­bė biu­dže­te tu­rės ieš­ko­ti pi­ni­gų kom­pen­sa­ci­joms. Tai tik­rai jums la­bai ne­so­li­du.

PIRMININKĖ. A. But­ke­vi­čius.

A. BUTKEVIČIUS (DFVL). Dė­ko­ju, Sei­mo Pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mi ko­le­gos, jei­gu jūs kal­bė­jo­tės su žvė­re­lių au­gin­to­jais, tai, ma­nau, tik­riau­siai tu­ri­te in­for­ma­ci­ją, kad jo­kie ko­mer­ci­niai ban­kai jo­kių pa­sko­lų jau toms įmo­nėms, ku­rios už­si­i­ma tuo ver­slu, ne­be­su­tei­kia. Il­ga dis­ku­sija jau ir da­bar yra suž­lug­džiu­si šį ver­slą. Aš ma­nau, tik­rai šian­dien rei­kė­jo pri­im­ti ga­lu­ti­nį spren­di­mą, kad ta ago­ni­ja ne­si­tęs­tų.

PIRMININKĖ. A. Ši­rins­kie­nė.

A. ŠIRINSKIENĖ (MSNG). Ger­bia­mai prem­je­rei kaž­kaip vis ne­pa­vyks­ta sa­vo siau­ro po­li­ti­nio mąs­ty­mo nu­kel­ti nuo tų vien­kryp­čių bė­gių. Tai jūs pa­dė­ko­ki­te už tai, kad jūs ga­vo­te bal­sus ir iš opo­zi­ci­jos pri­im­ti pro­jek­tui, ku­ris tik­rai, rei­kia pri­pa­žin­ti, yra kon­tro­ver­siš­kas. Užuot pa­dė­ko­ju­si, jūs dar at­ei­na­te ir spjau­do­tės nuo­dais. Tai tik­rai yra la­bai ne­gra­žu ir ap­mau­du.

PIRMININKĖ. P. Gra­žu­lis, T. V. Ras­ke­vi­čius ir tuo­met baig­si­me.

P. GRAŽULIS (MSNG). Aš no­rė­jau re­a­guo­ti į prem­je­rės pa­si­sa­ky­mą. Gy­ve­ni­mo įgū­džių pro­gra­ma tiek su­ma­ni­pu­lia­vo gal­vas, kad net švie­ti­mo mi­nist­ras, pa­klaus­tas, kiek yra ly­čių, ne­ži­no. Įdo­mu, ar ži­no jis pats, ko­kios yra ly­ties. Ir gal prem­je­rė tik­rai ži­no, ko­kios ji ly­ties?

PIRMININKĖ. T. V. Ras­ke­vi­čius.

T. V. RASKEVIČIUS (LF). Aš tik­rai ma­nau, kad ko­le­gės A. Ši­rins­kie­nės pa­sta­ba bu­vo tei­sin­ga. Aš as­me­niš­kai ger­bia­mai A. Ši­rins­kie­nei no­rė­čiau pa­dė­ko­ti, kad ji bal­sa­vo už kai­lių fer­mų drau­di­mo pro­jek­tą. Ti­kiuo­si, kad tai yra pir­mas ir pas­ku­ti­nis klau­si­mas, ka­da mū­sų su Ag­ne nuo­mo­nės su­tam­pa.

PIRMININKĖ. Va­lio!

 

12.06 val.

Lau­ki­nės gy­vū­ni­jos įsta­ty­mo Nr. VIII-498 8 ir 24 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo projek­tas Nr. XIVP-1105(2) (pri­ėmi­mas)

 

Dar­bo­tvarkės ly­di­ma­sis 1-4.2 klau­si­mas – Lau­ki­nės gy­vū­ni­jos įsta­ty­mo Nr. VIII-498 8 ir 24 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-1105(2). Mo­ty­vai už… At­si­pra­šau, pri­ėmi­mas pa­straips­niui. Trys straips­niai. Pa­siū­ly­mų nė­ra gau­ta. Ar ga­li­me kiek­vie­nam iš jų pri­tar­ti ben­dru su­ta­ri­mu? Dė­ko­ju, pri­tar­ta. Mo­ty­vai už – T. To­mi­li­nas. Prieš kal­bės V. Val­kiū­nas.

T. TOMILINAS (DFVL). Ger­bia­mi ko­le­gos, tik­rai ši­tas pa­grin­di­nis įsta­ty­mas jau pri­im­tas ir rei­kia pa­si­džiaug­ti pa­čia dis­ku­si­ja ir pa­čiu kom­pro­mi­su. La­bai ne­gra­žiai at­ro­dė bū­tent ger­bia­mos M. Da­nie­lės pa­si­sa­ky­mas, kad čia opo­zi­ci­ja kaž­ko­kia at­si­li­ku­si – opo­zi­ci­ja tu­ri tei­sę į nuo­mo­nę ir tu­ri tei­sę į kri­tiš­ką nuo­mo­nę. Aš taip pat esu iš opo­zi­ci­jos ir pa­si­sa­kau už su­ras­tą kom­pro­mi­są. Il­gai mes jo ieš­ko­jo­me, me­tus lai­ko šio­je ka­den­ci­jo­je ir dar pra­ei­to­je ka­den­ci­jo­je vy­ko dis­ku­si­jos. Tik­rai klau­si­mas su­bren­dęs.

Ben­dra pa­sau­li­nė ten­den­ci­ja yra aiš­ki. Mes ma­ži­na­me ne tik žmo­nių kan­čią, tą mes pri­va­lo­me da­ry­ti ir mū­sų ci­vi­li­za­ci­ja apie tai sa­ko, kad smur­to, kan­čios ma­žė­ja. Mes už­drau­dė­me, pa­vyz­džiui, vai­kų auk­lė­ji­mą dir­žu pra­ei­to­je ka­den­ci­jo­je. Ir taip, šian­dien ci­vi­li­zuo­tas žmo­gus rū­pi­na­si ap­lin­ka, gy­vū­ni­ja, jis no­ri, kad kuo ma­žiau gy­vū­nų ken­tė­tų, kad kuo ma­žiau bū­tų ter­šia­ma ap­lin­ka ir pa­na­šiai. Dėl to bu­vo ieš­ko­ma kom­pro­mi­so. Virš 20 pa­sau­lio vals­ty­bių tuos spren­di­mus, vie­no­kius ar ki­to­kius, jau yra pri­ėmu­sios… ne pa­sau­lio, Eu­ro­pos vals­ty­bes tu­rė­jau ome­ny­je. Šian­dien Lie­tu­va žen­gia šį žings­nį.

Tik­rai la­bai ra­gi­nu ko­le­gas ne­blo­kuo­ti nei ly­di­mų­jų pro­jek­tų, nei… Jei­gu yra dis­ku­si­jos, na, no­ri­ma dis­ku­tuo­ti apie kom­pen­sa­ci­jų pa­di­di­ni­mą dar, tai ga­li­ma da­ry­ti re­gist­ruo­jant pro­jek­tus. Man at­ro­do, kad tai yra pri­bren­dęs is­to­ri­nis spren­di­mas, hu­ma­ni­zuo­jan­tis tą ūkio ša­ką, ku­rios bū­ti­nu­mo nė­ra. Ne­ga­li­ma ly­gin­ti to su gy­vū­nais, ku­riuos mes nau­do­ja­me mais­tui, tai yra net ne­ko­rek­tiš­kas pa­ly­gi­ni­mas. Tai yra pra­mo­ga ir pra­ban­ga, ku­rių ga­li­me at­si­sa­ky­ti dėl aukš­tes­nių ver­ty­bių.

PIRMININKĖ. Mo­ty­vai prieš – V. Val­kiū­nas.

V. VALKIŪNAS (DPF). Dėl Lie­tu­vos eko­no­mi­kos grio­vi­mo ne­ga­li bū­ti kom­pro­mi­so, mes vis­ką tu­ri­me da­ry­ti. Pas­kui tie pa­tys, ku­rie da­bar bal­suo­ja už ver­slo lik­vi­da­vi­mą, verkš­lens, kad ne­ga­li biu­dže­to su­rink­ti: ne­tu­ri­me pi­ni­gė­lių, aja­jai, vai vai vai, ką da­ry­ti – tam ne­duo­si­me, iš to at­im­si­me. Mo­ky­to­jams at­ly­gi­ni­mų nė­ra, o čia vis­ką da­ro, kad ne­su­rink­tu­me tų pi­ni­gų. Tai bai­ki­te tą ši­zo­fre­niją ir pri­ei­ki­te prie pro­to.

PIRMININKĖ. Pri­ėmi­mo sta­di­jo­je ga­li ir dau­giau kal­bė­ti. V. Pranc­kie­tis – prieš.

V. PRANCKIETIS (LSF). No­riu at­kreip­ti dė­me­sį į prieš tai bu­vu­sį bal­sa­vi­mą ir pa­sa­ky­ti Lie­tu­vos žmo­nėms: du mi­nist­rai, vie­nas, at­sa­kin­gas už eko­no­mi­ką ir ino­va­ci­jas, bal­sa­vo už ver­slo už­da­ry­mą, ki­tas, at­sa­kin­gas už že­mės ūkį, bal­sa­vo už že­mės ūkio ša­kos už­da­ry­mą. Žmo­nės, įsi­dė­mė­ki­te ši­tas pa­var­des, kaip jie re­mia mū­sų eko­no­mi­ką. Ačiū.

PIRMININKĖ. Mo­ty­vai iš­sa­ky­ti. Bal­suo­ki­me dėl 1-4.2 klau­si­mo, pro­jek­to Nr. XIVP-1105. Kas pri­ta­ria­te, bal­suo­ja­te už, kas ma­no­te ki­taip, bal­suo­ja­te ki­taip.

 

Šio įsta­ty­mo pri­ėmi­mas

 

Bal­sa­vo 79: už – 69, prieš – 2, su­si­lai­kė 8. Įsta­ty­mas (pro­jek­tas Nr. XIVP-1105) pri­im­tas. (Gon­gas)

 

12.14 val.

Sau­go­mų gy­vū­nų, au­ga­lų ir gry­bų rū­šių įsta­ty­mo Nr. VIII-499 102 straips­nio pakeiti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-3090 (pa­tei­ki­mas)

 

Ir 1-4.3 klau­si­mas, ki­tas ly­di­ma­sis, – Sau­go­mų gy­vū­nų, au­ga­lų ir gry­bų rū­šių įsta­ty­mo pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-3090. Pra­ne­šė­ja – A. Ged­vi­lie­nė. Pra­šau,

A. GEDVILIENĖ (TS-LKDF). Dė­ko­ju, ger­bia­ma Pir­mi­nin­ke. Aš dė­ko­ju vi­siems: tiek val­dan­čių­jų at­sto­vams, tiek opo­zi­ci­jos at­sto­vams, pri­ėmu­siems pa­grin­di­nius tei­sės ak­tus, drau­džian­čius kai­li­nių žvė­re­lių fer­mas. Tei­kia­me ly­di­mą­jį tei­sės ak­tą – Sau­go­mų gy­vū­nų, au­ga­lų ir gry­bų rū­šių įsta­ty­mo vie­no straips­nio pa­kei­ti­mą, kur tie­siog iš­brau­kia­me ei­lu­tę dėl to, kad yra pre­kiau­ja­ma sau­go­mų rū­šių lau­ki­niais gy­vū­nais, skir­tais veis­li­nei ban­dai spe­cia­li­zuo­tuo­se kai­li­nių žvė­re­lių au­gi­ni­mo ūkiuo­se su­da­ry­ti. Tai mū­sų įsta­ty­mą pri­ėmus tam­pa ne­be­ak­tu­a­lu. Pra­šau pri­tar­ti po pa­tei­ki­mo.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Jū­sų no­ri pa­klaus­ti A. Skar­džius. Ger­bia­ma Ais­te, ne­sku­bė­ki­te iš­ei­ti. Yra vie­nas klau­si­mas. A. Skar­džius no­ri jums už­duo­ti klau­si­mą. Pra­šau.

A. SKARDŽIUS (MSNG). Ačiū, ger­bia­mo­ji Pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mo­ji ko­mi­te­to pir­mi­nin­ke, ka­dan­gi įsta­ty­mas lie­čia ir gry­bus, kiek ži­no­me, Eu­ro­pos Par­la­men­te yra ini­cia­ty­vų ri­bo­ti, draus­ti ir gry­bų rin­ki­mą.

A. GEDVILIENĖ (TS-LKDF). Aš ne­ži­nau, kad toks pro­jek­tas yra, to­dėl ne­ga­lė­čiau ko­men­tuo­ti.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Dėl mo­ty­vų už­si­ra­šiu­sių po pa­tei­ki­mo nė­ra. A. Vyš­niaus­kas. Taip?

A. VYŠNIAUSKAS (TS-LKDF). Aš tik vie­ną ko­men­ta­rą, ka­dan­gi Sei­me tu­ri bū­ti sa­ko­ma tie­sa. Do­mė­jau­si šiuo klau­si­mu – nei Eu­ro­pos Par­la­men­te, nei ki­ta­me par­la­men­te nė­ra to­kios ini­cia­ty­vos už­draus­ti gry­ba­vi­mą.

PIRMININKĖ. Tai­gi bal­suo­ja­me. Kas pri­ta­ria­te 1-4.3 klau­si­mui, bal­suo­ja­te už, kas ma­no­te ki­taip, bal­suo­ja­te ki­taip.

Bal­sa­vo 89: už – 72, prieš – 6, su­si­lai­kė 11. Po pa­tei­ki­mo pri­tar­ta. Siū­lo­mas pa­grin­di­niu ko­mi­te­tu Ap­lin­kos ap­sau­gos ko­mi­te­tas. Siū­lo­ma svars­ty­ti spa­lio 17 die­ną. Ar ga­li­me pri­tar­ti ben­dru su­ta­ri­mu? Ne­ma­tau prieš­ta­rau­jan­čių, pri­tar­ta.

 

12.17 val.

Po­li­ci­jos įsta­ty­mo Nr. VIII-2048 1, 2, 6, 7, 10, 16, 17, 18, 19, 27, 29, 30 straips­nių ir prie­do pa­kei­ti­mo ir Įsta­ty­mo pa­pil­dy­mo 61 straips­niu įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2957, Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bos įsta­ty­mo Nr. X-813 pri­pa­ži­ni­mo ne­te­ku­siu ga­lios įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2958, Ad­mi­nist­ra­ci­nių nu­si­žen­gi­mų ko­dek­so 589 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2959, Baus­mių vyk­dy­mo ko­dek­so 73 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2960, Įsta­ty­mo „Dėl Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių na­rių spren­di­mų bau­džia­mo­sio­se by­lo­se tar­pu­sa­vio pri­pa­ži­ni­mo ir vyk­dy­mo“ Nr. XII-1322 12, 13, 14, 55, 58 ir 87 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2961, Ka­ri­nės jėgos nau­do­ji­mo sta­tu­to 2 ir 13 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2962, Ka­ro pa­dė­ties įsta­ty­mo Nr. VIII-1721 2, 8, 11 ir 12 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo projek­tas Nr. XIVP-2963, Ka­ro prie­vo­lės įsta­ty­mo Nr. I-1593 26 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2964, Kraš­to ap­sau­gos sis­te­mos or­ga­ni­za­vi­mo ir ka­ro tarny­bos įstaty­mo Nr. VIII-723 3, 14 ir 18 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2965, Kri­zių val­dy­mo ir ci­vi­li­nės sau­gos įsta­ty­mo Nr. VIII-971 16 ir 35 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2966, Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo pa­grin­dų įsta­ty­mo Nr. VIII-49 prie­dė­lio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2967, Sau­gių­jų do­ku­men­tų ir sau­gių­jų do­ku­men­tų blan­kų ga­my­bos įsta­ty­mo Nr. IX-1601 6 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo projek­tas Nr. XIVP-2968, Su­ėmi­mo vyk­dy­mo įsta­ty­mo Nr. I-1175 26 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2969, Vi­daus tar­ny­bos sta­tu­to 4, 25 straips­nių ir prie­do pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIVP-2970, Įsta­ty­mo „Dėl Lietu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės ir Nor­ve­gi­jos Ka­ra­lys­tės Vy­riau­sy­bės su­si­ta­ri­mo dėl nuosp­ren­džių bau­džia­mo­sio­se by­lo­se, kuriais pa­skir­tos lais­vės at­ėmi­mo baus­mės ar su lais­vės at­ėmi­mu su­si­ju­sios prie­mo­nės, pri­pa­ži­ni­mo ir vyk­dy­mo ra­ti­fi­ka­vi­mo“ Nr. XII-800 2 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo projek­tas Nr. XIVP-2971 (pa­tei­ki­mo tę­si­nys)

 

Da­bar grįž­ta­me į ry­ti­nę dar­bo­tvarkę. Pra­ėjo ly­giai pus­va­lan­dis. Kvie­čiu mi­nist­rę A. Bi­lotai­tę į tri­bū­ną. Taip pat kvie­čiu pir­mą­jį pa­va­duo­to­ją J. Raz­mą, jis pir­mi­nin­kaus po­sė­džiui. Dė­ko­ju.

A. BILOTAITĖ (TS-LKDF). La­ba die­na, ger­bia­mi ko­le­gos. Pir­miau­sia pra­dė­siu nuo to, kad vi­si su­vo­kia­me, kad ge­o­po­li­ti­nė ir sau­gu­mo si­tu­a­ci­ja yra pa­si­kei­tu­si ir ji­nai rei­ka­lau­ja sis­te­mi­nių spren­di­mų sau­gu­mo sri­ty­je. To­dėl sie­kiant stip­rin­ti vals­ty­bės sau­gu­mą, vi­suo­me­nės sau­gu­mą bū­ti­na ma­žin­ti mū­sų tar­ny­bų frag­men­ta­ci­ją ir kon­so­li­duo­ti vie­šą­jį sau­gu­mą už­tik­ri­nan­čių tar­ny­bų kom­pe­ten­ci­jas.

Šian­dien aš tei­kiu vi­są įsta­ty­mų pa­ke­tą, ku­rį su­da­ro du blo­kai. Pir­mas blo­kas yra su­si­jęs su struk­tū­ri­ne, ad­mi­nist­ra­ci­ne po­li­ci­jos per­tvar­ka, o ant­ra­sis yra su­si­jęs su Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bos po­ky­čiais ir mū­sų siū­lo­mu mo­de­liu. Pir­miau­sia la­bai trum­pai ir kon­cen­truo­tai pri­sta­ty­siu, kas yra siū­lo­ma su­sie­jant su po­ky­čiais po­li­ci­jos sis­te­mo­je.

Pa­grin­di­nis ak­cen­tas, dėl ko šian­die­ną bus siū­lo­ma pri­tar­ti par­la­men­tui, yra su­si­jęs su tuo, kad siū­lo­ma keis­ti pa­jė­gų val­dy­mo vi­są mo­de­lį, to­bu­lin­ti jį stam­bi­nant struk­tū­rą, veik­lą or­ga­ni­zuo­jant mo­de­liu pen­kių apy­gar­dų: Vil­niaus, Kau­no, Klai­pė­dos, Šiau­lių ir Pa­ne­vė­žio. Čia no­riu iš kar­to at­rem­ti ar­gu­men­tą, kad bus ma­žiau sau­gu­mo, kad ne­be­liks pa­rei­gū­nų, kad ko­mi­sa­ria­tai bus už­da­ry­ti. Taip tik­rai ne­bus. Kaip tik bus sie­kia­ma už­tik­rin­ti mū­sų ben­druo­me­nių ge­res­nį sau­gu­mą. Su­stam­bi­nę struk­tū­rą, net ir ato­kiau­siuo­se ša­lies kam­pe­liuo­se ga­lė­si­me pa­si­telk­ti di­de­lius po­li­ci­jos pa­jė­gu­mus, tai yra spe­cia­li­zuo­tas po­li­ci­jos pa­jė­gas. Taip pat pa­pil­do­mai bus įsteig­ti ke­tu­ri po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tai. Tai tik­rai nie­kaip ne­pa­keis vie­to­se gy­ve­nan­čių žmo­nių sau­gu­mo jaus­mo. Kaip tik mū­sų tiks­las yra už­tik­rin­ti, kad bū­tų vie­no­das sau­gu­mo stan­dar­tas vi­so­je Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tiems žmo­nėms.

Gir­džiu daug ar­gu­men­tų, kad po­ky­čiai vyks­ta po po­ky­čių, ir, ma­tyt, klau­sia­ma, ko­kia pras­mė, to­dėl no­riu at­kreip­ti dė­me­sį į skai­čius. Nuo 2013 me­tų iki 2023 me­tų re­gist­ruo­tų nu­si­kal­ti­mų su­ma­žė­jo nuo 85 tūkst. iki 46 tūkst., pa­si­ti­kė­ji­mas po­li­ci­ja pa­di­dė­jo nuo 69 % 2013 me­tais iki 82 %.

To­liau no­rė­čiau trum­pai pri­sta­ty­ti po­ky­čius, su­si­ju­sius su Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­ba. Pir­miau­sia rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į tai, kad mes šian­dien dis­ku­tuo­ja­me apie tai, kad mums rei­kia stip­rių tar­ny­bų. Esa­me la­bai de­ta­liai iš­ana­li­za­vę si­tu­a­ci­ją. Kaip ži­no­te, Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­ba at­lie­ka dvi ypač svar­bias na­cio­na­li­nio sau­gu­mo po­žiū­riu funk­ci­jas, tai yra stra­te­gi­nių ob­jek­tų ap­sau­ga ir ant­ro­ji funk­ci­ja yra su­si­ju­si su bu­vi­mu gin­kluo­to­jų pa­jė­gų da­li­mi, esant ka­ro si­tu­a­ci­jai. Tai yra dvi ker­ti­nės funk­ci­jos, ku­rias bū­ti­na stip­rin­ti. Esa­me iš­ana­li­za­vę šią si­tu­a­ci­ją ir ma­to­me, kad, na, šios funk­ci­jos tu­ri trū­ku­mų, tai pri­pa­žįs­ta ir so­cia­li­niai part­ne­riai, ir eks­per­tai – tiek gy­ny­bos, tiek ka­ry­bos, tiek vie­šo­jo sau­gu­mo. Mes ne­ga­li­me pa­lik­ti, kaip yra.

Kas yra siū­lo­ma? Siū­lo­ma per­ei­ti prie ki­to­kio mo­de­lio, tai yra… No­riu pa­neig­ti iš kar­to, kai ban­do­ma sa­ky­ti, kad sie­kia­me su­nai­kin­ti Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bą. Mes kaip tik siū­lo­me ją su­stip­rin­ti, tai yra in­teg­ruo­ti į po­li­ci­jos sis­te­mą, pa­lie­kant ją kaip at­ski­rą ju­ri­di­nį as­me­nį su sa­vo funk­ci­jo­mis ir už­da­vi­niais, ku­rie ir šiuo me­tu yra at­lie­ka­mi. Mes tik­rai ne­pa­blo­gin­si­me pa­rei­gū­nų dar­bo są­ly­gų, mo­ty­va­ci­nės sis­te­mos, o kaip tik, ma­ty­da­mi tai, kad iš mū­sų vi­sų tar­ny­bų Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bo­je pa­rei­gū­nai yra ma­žiau­siai pa­ten­kin­ti sa­vo dar­bo są­ly­go­mis, mes tik­rai siek­si­me ge­rin­ti šias są­ly­gas, tiek mo­ty­vuo­da­mi juos, tiek ap­rū­pin­da­mi.

Na ir apie ar­gu­men­tus. Kal­bė­ki­me ar­gu­men­tų kal­ba. Ži­nau, daug yra emo­ci­jų, yra daug mi­tų, bet kal­bė­ki­me apie ar­gu­men­tus. Prieš šį spren­di­mą pa­tei­kiant bu­vo at­lik­ta iš­sa­mi ana­li­zė. Pir­mas da­ly­kas – per­žiū­rė­tos funk­ci­jos, ar Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­ba at­lie­ka ko­kias nors uni­ka­lias funk­ci­jas, iš­skir­ti­nes funk­ci­jas. Mes ma­to­me, kad ne, ji at­lie­ka be­si­dub­liuo­jan­čias fun­k­ci­jas su ki­to­mis mū­sų tar­ny­bo­mis, pa­na­šias funk­ci­jas.

Ant­ras da­ly­kas – iš­ana­li­za­vo­me tarp­tau­ti­nę pa­tir­tį Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių. Ką mes ma­to­me, kad Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­ba, ku­ri įvar­di­ja­ma kaip žan­dar­me­ri­ja, nė­ra to­ly­gi toms žan­dar­me­ri­joms, ku­rios yra li­ku­sios Eu­ro­pos Są­jun­go­je, nie­ko pa­na­šaus. To­kios funk­ci­jos, ku­rios šiuo me­tu yra vyk­do­mos mū­sų Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bos, ki­to­se Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­ly­se yra vyk­do­mos po­li­ci­jos. Kal­bė­da­mi apie ar­gu­men­tus, pir­miau­sia tu­rė­tu­me kal­bė­ti apie tai.

Ki­tas ar­gu­men­tas, kad po­li­ci­jai čia yra nau­din­ga, kad kaž­kaip sa­vo spra­gas spręs. Tai kal­bė­ki­me apie nekom­plek­tą. Šiuo me­tu Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bo­je nekom­plek­tas yra 30 %, o po­li­ci­jo­je yra 14 %.

Ir kal­bant apie pliu­sus. Mes ma­to­me šian­dien Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bo­je di­džiu­lį po­ten­cia­lą – tai ko­vi­nis pa­si­ren­gi­mas, tai yra jų stip­ry­bė. Bet ko šian­dien trūks­ta? Trūks­ta tech­no­lo­gi­jų, trūks­ta in­te­lek­to, trūks­ta ana­li­ti­nių ge­bė­ji­mų, vi­sų ši­tų da­ly­kų. Taip, jų rei­kia, tech­no­lo­gi­jų rei­kia, rei­kia ei­ti į prie­kį. Tai mes pla­nuo­ja­me su­jung­ti tuos da­ly­kus, tai yra iš­ei­ti po to sti­pres­ni.

Ko­le­gos, aš ma­nau, kad ar­gu­men­tai yra la­bai aiš­kūs. Ir žiū­rint vals­ty­biš­kai pir­miau­sia, vals­ty­biš­kai mes tu­ri­me gal­vo­ti ne apie sa­vo ko­kius nors pa­tin­ka, ne­pa­tin­ka, po­li­ti­nius da­ly­kus, bet gal­vo­ti apie vals­ty­bę. Šian­dien yra svar­biau­sia, kad esant šiam ge­o­po­li­ti­niam kon­teks­tui mū­sų vi­sos tar­ny­bos dirb­tų kaip laik­ro­dis, bū­tų pa­si­ren­gu­sios ir tą pa­da­ry­tų, na, be jo­kių abe­jo­nių, mak­si­ma­liai ge­rai.

Tai trum­pai tiek. Aš mie­lai at­sa­ky­siu į vi­sus iš­ki­lu­sius klau­si­mus, nes, kaip su­pran­tu, jų bus tik­rai ne­ma­žai.

PIRMININKAS (J. RAZMA, TS-LKDF). Taip, da­bar klau­si­mai ir at­sa­ky­mai. Tik pa­ste­bė­siu, kad bal­sa­vi­mo in­ter­va­lą pra­tę­siu iki 13 va­lan­dos, gal­būt tiek ir ne­pri­reiks. Aki­vaiz­du, kad Vy­riau­sy­bės pus­va­lan­dis bus šiek tiek vė­liau. Pa­gal su­si­klos­čiu­sią lai­ko si­tu­a­ci­ją, ma­tyt, dėl Už­sie­nie­čių tei­si­nės pa­dė­ties įsta­ty­mo pa­tai­sas rei­kės nu­kel­ti po pie­tų. Da­bar klau­si­mai. Pir­mo­ji – L. Na­gie­nė.

L. NAGIENĖ (DFVL). Ačiū, ger­bia­ma­sis pir­mi­nin­ke. Ger­bia­ma mi­nist­re, aš kal­bė­siu kon­kre­čiu fak­tu, nes Tel­šių ap­skri­tis jau da­ly­vau­ja eks­pe­ri­men­te. Jie yra pri­jung­ti kon­kre­čiai prie Šiau­lių ir po­li­ci­ja jau va­do­vau­ja­si tuo nau­ju prin­ci­pu, kaip jūs sa­ko­te, stam­bi­nant. Bet, pa­ti­kė­ki­te, penk­tą va­lan­dą vi­sos lan­gi­nės už­da­ry­tos, nie­kas ne­be­dir­ba ir jei­gu yra iš­ki­lu­si ko­kia nors pro­ble­ma, aiš­ku, skam­bi­na. Jei­gu kaž­ku­ris ar­ti­mes­nis pos­tas yra, ar iš Ak­me­nės, ar iš kaž­kur ki­tur, ga­li pri­va­žiuo­ti ir at­va­žiuo­ti į įvy­kio vie­tą. Tai vie­nas da­ly­kas. Jūs ne ar­ti­na­te pa­slau­gą, o to­li­na­te.

Ki­tas mo­men­tas dėl spe­cia­lis­tų. Jei­gu šian­dien sa­vi­val­dy­bė ne­spręs­tų klau­si­mo ir ne­pri­si­dė­tų prie spe­cia­lis­tų ren­gi­mo, fi­nan­siš­kai net ap­mo­kė­da­ma, tai to­kiu at­ve­ju, aš ga­liu pa­sa­ky­ti, šian­dien spe­cia­lis­tų trū­ku­mas bū­tų dar di­des­nis, nes po re­for­mos da­lis iš tik­rų­jų pa­si­trau­kė. Pri­trauk­ti spe­cia­lis­tų nė­ra taip leng­va. Ar ne­ma­no­te, kad jūs ban­do­te už­kam­šy­ti ši­tas sky­les, at­si­pra­šau, kad taip pa­sa­kiau, Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bą pri­jung­da­mi ir po­li­ci­jos spe­cia­lis­tų trū­ku­mą pa­deng­da­mi iš Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bos.

Kaip jūs įver­ti­no­te, ant­ras klau­si­mas, sa­ko­te, Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bos spe­cia­lis­tams trūks­ta in­te­lek­to…

PIRMININKAS. Lai­kas.

L. NAGIENĖ (DFVL). Kaip jūs įver­ti­no­te? Ačiū.

A. BILOTAITĖ (TS-LKDF). Pir­mas da­ly­kas, kal­bant apie ne­kom­plek­tą. Aš no­rė­čiau pa­žy­mė­ti, kad ne­kom­plek­tas Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bo­je yra 30 %, o po­li­ci­jo­je – 14 %. Kal­bant apie pa­čius dar­bo me­to­dus ir prin­ci­pus, tai, ma­tyt, rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį, kad yra mo­bi­lūs eki­pa­žai, ir tai yra la­bai svar­bu. Ne­svar­bu gal­būt tai, ar ten de­ga švie­sa, ar ne. Svar­biau­sia, kad lai­ku, per nu­sta­ty­tą lai­ką į A, B, C ka­te­go­ri­jos įvy­kius at­vyk­tų pa­rei­gū­nai; kad iki­teis­mi­niai ty­ri­mai, vi­si ty­ri­mai, ku­rie vyks­ta, bū­tų mak­si­ma­liai ge­rai pa­da­ro­mi. Man at­ro­do, tai yra svar­biau­sia šian­dien žmo­gui, ku­riam rū­pi jo sau­gu­mas.

O kal­bė­da­ma apie ana­li­ti­ką, aš no­rė­čiau at­kreip­ti dė­me­sį, kad kal­bė­jau apie ana­li­ti­nius ge­bė­ji­mus ir ana­li­ti­nį po­ten­cia­lą. Šiuo at­ve­ju mes tik­rai ma­to­me, kal­bė­da­mi apie IT sek­to­rių, po­li­ci­ja in­ves­tuo­ja, kiek­vie­nais me­tais in­ves­ti­ci­jos 6 mln. O Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­ba net ne­ga­li pri­lyg­ti to­kiems skai­čiams. Skir­tu­mai, de­dant ant svars­tyk­lių, yra ne­to­ly­gūs.

PIRMININKAS. Klau­sia A. But­ke­vi­čius.

A. BUTKEVIČIUS (DFVL). Dė­ko­ju, po­sė­džio pir­mi­nin­ke. Ger­bia­ma mi­nist­re… (Bal­sai sa­lė­je)

A. BILOTAITĖ (TS-LKDF). Re­kor­di­nis biu­dže­tas, bu­vu­si mi­nist­re, jei­gu ži­no­te.

A. BUTKEVIČIUS (DFVL). Mi­nist­re, mi­nist­re, Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja yra at­sa­kin­ga ir už re­gio­ni­nę po­li­ti­ką. Tik­riau­siai ži­no­te, kad Vo­kie­ti­ja Eu­ro­po­je yra la­biau­siai pa­si­žy­mė­ju­si vals­ty­bė, kad vals­ty­bės funk­ci­jų ne­kon­cen­truo­da­vo di­de­liuo­se mies­tuo­se. Jūs kal­ba­te apie vals­ty­bės sau­gu­mo už­tik­ri­ni­mą žmo­nėms. Tai aš da­bar ma­tau, kad, pa­vyz­džiui, anks­čiau ma­no apy­gar­do­je – Vil­ka­viš­kio ra­jo­ne – ga­lė­da­vai su­si­tik­ti su po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to va­do­vu, ap­tar­ti. Net­gi ne su juo pa­čiu, bet ir su vi­sais dar­buo­to­jais. Kai bu­vo stam­bi­ni­mas ap­skri­čių ly­giu, tai Ma­ri­jam­po­lės ko­mi­sa­ria­tas ta­po pa­grin­di­nis. Ta­da fak­tiš­kai ra­jo­nų po­li­ci­jos dar­buo­to­jai ne­be­su­si­tik­da­vo, sa­ky­da­vo, va­žiuok į Ma­ri­jam­po­lę. O ge­og­ra­fi­niu po­žiū­riu da­bar kai ku­riems, pa­vyz­džiui, gy­ve­nan­tiems prie Len­ki­jos ir Ka­li­ning­ra­do sri­ties, į Kau­ną rei­kės vyk­ti apie 150 ki­lo­me­­­trų. Kaip, jū­sų ma­ny­mu, tai čia yra pa­slau­gos, sau­gu­mo už­tik­ri­ni­mo pri­ar­ti­ni­mas prie žmo­nių ar nu­to­li­ni­mas? Ačiū.

A. BILOTAITĖ (TS-LKDF). Pir­mas da­ly­kas, at­krei­pė­me dė­me­sį į tai, kad šian­dien mū­sų pa­jė­gu­mai ir krū­viai skir­tin­go­se Lie­tu­vos vie­to­se yra skir­tin­gi, kaip mes su­pran­ta­me, dėl to, kad, ma­tyt, ski­ria­si ir si­tu­a­ci­jos, ir nu­si­kals­ta­ma kri­mi­no­ge­ni­nė si­tu­a­ci­ja, ir ki­ti da­ly­kai. Kas man yra svar­biau­sia? Svar­biau­sia, kaip ir mi­nė­jau, kad pa­rei­gū­nai at­vyk­tų tin­ka­mu lai­ku į vie­tą. Aš su­pran­tu, kad jūs gal­būt no­ri­te, kad jų fi­ziš­kai bū­tų dau­giau. Tai ir yra da­ro­ma, no­riu pa­žy­mė­ti. Kal­bant apie ben­druo­me­nių pa­rei­gū­nus, čia ir ma­no kaip mi­nist­rės yra ke­lia­mas lū­kes­tis ir tiks­las Po­li­ci­jos de­par­ta­men­tui tam, kad bū­tų dau­giau ben­druo­me­nių pa­rei­gū­nų. Tai ir yra da­ro­ma. Dėl sau­gu­mo už­tik­ri­ni­mo, re­a­ga­vi­mo, tai ši­tas po­ky­tis kaip tik leis mums pa­si­telk­ti rei­kia­mus spe­cia­li­zuo­tus pa­jė­gu­mus ir juos pa­kel­ti, ir pa­skir­ti ten, kur la­biau­siai rei­kia. Sau­gu­mo nuo to bus tik dau­giau.

PIRMININKAS. Klau­sia V. Ba­kas.

V. BAKAS (DFVL). Ačiū. Ger­bia­ma mi­nist­re, jūs sa­vo pri­sta­ty­me pa­sa­kė­te, kad 800 pa­rei­gū­nų trūks­ta in­te­lek­to. Tai yra tiems pa­rei­gū­nams, ku­riems 2015 me­tais pro­fe­so­rius V. Land­s­ber­gis, vie­nam iš ši­tos tar­ny­bos įkū­rė­jų… Tar­ny­bą, ku­ri sto­vė­jo prie ne­pri­klau­so­my­bės iš­ta­kų, jūs pa­va­di­no­te kaip tar­ny­ba, ku­riai trūks­ta in­te­lek­to. Iš tik­rų­jų aš tik pri­min­siu, aš ma­nau, kad tai daug ką pa­sa­ko apie jus kaip mi­nist­rę, jū­sų, kaip mi­nist­rės, in­te­lek­tą, kai jūs iš Sei­mo tri­bū­nos ši­taip pa­že­mi­na­te tar­ny­bą, ku­ri at­li­ko di­džiu­lę is­to­ri­nę mi­si­ją ir tu­ri da­bar di­džiu­lę mi­si­ją na­cio­na­li­nio sau­gu­mo sri­ty­je.

Aš jums pri­min­siu ne tik tris funk­ci­jas. Aš jums pri­min­siu, kad Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­ba, ku­riai, pa­sak jū­sų, trūks­ta in­te­lek­to, sto­vė­jo mig­ran­tų kri­zės prie­ša­ky­je, kai jūs da­rė­te vie­šų­jų ry­šių ak­ci­jas ir nai­ki­no­te žmo­gaus tei­sių sis­te­mą. Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­ba sto­vė­jo prie­ša­ky­je, ka­i rei­kė­jo at­kur­ti kon­sti­tu­ci­nę san­tvar­ką Lie­tu­vo­je…

PIRMININKAS. Lai­kas!

V. BAKAS (DFVL). …dėl riau­šių, dėl pro­vo­ka­ci­jų, ir tą pa­da­rė. Ma­no klau­si­mas: ar jums ne­trūks­ta in­te­lek­to su­pras­ti, kad nai­kin­ti Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bą reiš­kia su­sil­pnin­ti mū­sų na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ins­ti­tu­ci­jas? Ir ko­dėl jūs tai da­ro­te? Kas per in­te­lek­tu­a­lūs pa­ta­rė­jai jums pa­ta­ria to­kias ne­są­mo­nes?

A. BILOTAITĖ (TS-LKDF). Po­nas ko­le­ga, pir­miau­sia aš no­riu at­kreip­ti dė­me­sį, kad aš kal­bu apie ana­li­ti­nį po­ten­cia­lą, ir pra­šau ne­klai­din­ti ir ne­ak­cen­tuo­ti to­kių da­ly­kų. Jūs pui­kiai ži­no­te, apie ką aš kal­bu, ir kad Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­ba yra ko­vi­nis pa­si­ren­gi­mas. Aš pui­kiai ži­nau, ko­kias funk­ci­jas vyk­do, gal net ge­riau už jus, ma­nau, ne­pai­sant to, kad dir­bo­te NSGK pir­mi­nin­ku. Ir tik­rai esu įsi­gi­li­nu­si į funk­ci­jų dub­lia­vi­mą­si. Tik­rai esu dė­kin­ga vi­siems pa­rei­gū­nams, ku­rie kri­zių me­tu su­ge­ba dirb­ti su­telk­tai, nes taip ir tu­ri bū­ti. Vie­na iš Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bos funk­ci­jų yra teik­ti pa­gal­bą ki­toms tar­ny­boms, kai jos rei­kia, kaip ži­no­te. Tai tą ši tar­ny­ba ir da­ro.

Bet kal­bant apie mū­sų stra­te­gi­nių ob­jek­tų ap­sau­gą, aš ma­nau, kad jums, kaip bu­vu­siam pir­mi­nin­kui, yra svar­bu, ma­tyt, ži­no­ti ir su­pras­ti, kad šia­me ge­o­po­li­ti­nia­me kon­teks­te stra­te­gi­nių ob­jek­tų ap­sau­ga yra ypač svar­bi ir tam, kad bū­tų vyk­do­ma mak­si­ma­liai ge­rai ši­tų stra­te­gi­nių ob­jek­tų ap­sau­ga, rei­kia ne tik šiaip fi­zi­nės ap­sau­gos, bet rei­kia dau­giau da­ly­kų, tai yra ir IT tam tik­rų spren­di­mų, ana­li­ti­nių da­ly­kų. Tai aš kal­bu apie tai. No­rė­čiau jus pa­tiks­lin­ti ir pra­šau ne­klai­din­ti.

PIRMININKAS. Klau­sia S. Skver­ne­lis.

S. SKVERNELIS (DFVL). Ger­bia­ma ko­le­ge, pa­na­šu, kad su­si­du­ria­me su si­tu­a­ci­ja, ka­i trūks­ta ne tik in­te­lek­to, bet ir są­ži­nės. Jūs da­bar iš tri­bū­nos sa­ko­te to­kius skai­čius dėl VST pa­rei­gū­nų pa­si­ten­ki­ni­mo tar­ny­ba. 2020 me­tų ty­ri­mas, jū­sų mi­nis­te­ri­jos at­lik­tų ty­ri­mų duo­me­ni­mis, Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­ba yra la­biau­siai mo­ty­vuo­ta ir pa­ten­kin­ta sa­vo dar­bu. Ka­da pra­dė­jo­te tar­ny­bą nai­kin­ti, 2022 me­tais, aiš­ku, tie skai­čiai yra ki­to­kie.

Dėl ne­kom­plek­to. Vi­są lai­ką ši­to­je tar­ny­bo­je ne­kom­plek­tas bu­vo apie 70 %, kai pra­dė­jo­te ją nai­kin­ti, na­tū­ra­lu, kad jis iš­au­go iki 38 ne­kom­plek­tų… Tai jau du fak­tai. Tre­čias – apie žval­gy­bi­nius ge­bė­ji­mus, kas va­kar ko­mi­te­to po­sė­dy­je ir­gi bu­vo aki­vaiz­dus me­las pa­teik­tas. At­si­pra­šau už to­kį pa­sa­ky­mą, bet ki­taip ne­ga­liu įvar­din­ti.

Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­ba 2021 m. bir­že­lio 16 d. raš­tu krei­pė­si į jus, kad bū­tų su­teik­tas tar­ny­bai kri­mi­na­li­nės žval­gy­bos sub­jek­to sta­tu­sas dėl to, kad bū­tų ga­li­ma gau­ti visą ana­li­zę. Jūs po 11 mė­ne­sių, pa­brė­žiu, po 11 mė­ne­sių at­sa­ko­te ir duo­da­te nei­gia­mą at­sa­ky­mą, kad ta in­for­ma­ci­ja tu­ri da­lin­tis ki­tos tar­ny­bos. Tai apie ko­kius in­te­lek­ti­nius ge­bė­ji­mus ga­li­ma čia kal­bė­ti, kad ­ko nors trūks­ta?

Jei­gu tai yra po­li­ti­nis spren­di­mas, pa­sa­ky­ki­te, ko­kiais mo­ty­vais tas po­li­ti­nis spren­di­mas toks yra pri­im­tas, ir mes ta­da ga­lė­si­me apie ­ką nors dis­ku­tuo­ti. Tai gal ga­li­te įvar­din­ti to po­li­ti­nio mo­ty­vo es­mi­nę prie­žas­tį, dėl ko rei­kia su­jung­ti, in­teg­ruo­ti ar­ba pa­nai­kin­ti Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bą?

A. BILOTAITĖ (TS-LKDF). Vie­ša­sis in­te­re­sas ir vals­ty­bės na­cio­na­li­nio sau­gu­mo da­ly­kai, kaip ži­no­te.

Pir­mas da­ly­kas, jūs tik­riau­siai taip pat ge­rai esa­te su­si­pa­ži­nęs su tarp­tau­ti­ne Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių pa­tir­ti­mi, kal­bant apie žan­dar­me­ri­jos kaip tar­ny­bos bu­vi­mą. Ži­no­te, kad to­kio dy­džio ša­lys yra at­si­sa­kiu­sios to­kių tar­ny­bų, ku­rios at­lie­ka žan­dar­me­ri­jos funk­ci­jas, tuo ke­liu yra nu­ė­ju­sios. Ži­no­ma, ga­li­ma gal­būt in­ves­tuo­ti į tam tik­rus įran­kius, žval­gy­bi­nius ar ki­tus, bet klau­si­mas, ar mū­sų vals­ty­bė ga­li tai da­ry­ti.

Man at­ro­do, įver­ti­nus tą funk­ci­jų dub­lia­vi­mą­si, už­sie­nio ša­lių pa­tir­tį, na­cio­na­li­nio sau­gu­mo as­pek­tus, kad mums bū­ti­na kon­so­li­duo­ti sa­vo da­bar esan­čių ins­ti­tu­ci­jų pa­jė­gu­mus, tai yra tas žings­nis, ku­ris mums kaip tik leis­tų stip­rė­ti. Ir aš no­riu pa­brėž­ti, ger­bia­mas prem­je­re, tai, kad šis klau­si­mas yra ne po­li­ti­nis. Šis klau­si­mas yra vals­ty­biš­kas klau­si­mas, tai yra vals­ty­bi­nis klau­si­mas, sau­gu­mo klau­si­mas ir čia ki­tų ar­gu­men­tų net ne­ga­li bū­ti. Šį spren­di­mą įgy­ven­di­nę mes tu­rė­tu­me dau­giau sau­gu­mo, stip­res­nę Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bą. Taip pat bus iš­lai­ky­ta, no­riu pa­žy­mė­ti, ir ta pa­ti gin­kluo­tų­jų pa­jė­gų funk­ci­ja, apie ką bu­vo daug dis­ku­tuo­ja­ma, ir net ji bus su­stip­rin­ta.

PIRMININKAS. Taip, klau­si­nė­ji­mo lai­ką pra­tę­si­me šiek tiek, nes ne vie­nas pro­jek­tas yra. Tai klau­sia V. Val­kiū­nas.

V. VALKIŪNAS (DPF). Ačiū, Jur­gi, kad ne­cen­zū­ruo­ja­te, šian­dien da­vė­te žo­dį pa­klaus­ti. Mie­la Ag­ne, jū­sų ra­cio­na­lius pa­siū­ly­mus aš pa­lai­kau, čia ir iš ko­le­gų gau­nu prie­kaiš­tų ir pa­si­pik­ti­ni­mo. Ta­čiau šį kar­tą jūs kal­ba­te ne sa­vo bal­su, jau­čiu. Ką ga­liu pa­sa­ky­ti ir pa­klaus­ti – su li­be­ra­lais jūs, kon­ser­va­to­riai, ne­iš­ei­si­te stip­res­ni, kaip jūs sa­kė­te.

Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bos lik­vi­da­vi­mas. Kaip jūs tai ma­to­te? Ar jūs mo­de­lia­vo­te? Da­bar čia vėl ap­kal­tins Sei­mo Pir­mi­nin­kė ­ko­kia nors, kad mo­te­rys ar kaip, ar čia da­bar be ly­čių bus. Kaip su va­di­na­mo­sio­mis riau­šė­mis tvar­ky­sis, jei­gu bus tik mo­te­rys, ar ta kri­ti­nė ma­sė mo­te­rų bus? Ar jūs iš­vis su­mo­de­lia­vo­te si­tu­a­ci­ją? Iš­ei­na, kad čia kaž­kas jums pri­me­tė ši­tą. Ar tie­sa, kad jūs įkai­tė čia šios idė­jos?

A. BILOTAITĖ (TS-LKDF). Ko­le­ga, tai yra vals­ty­bei stip­rin­ti skir­tas spren­di­mas. Kal­bant apie riau­šes, man at­ro­do, ir 2009 me­tai, ir 2021 me­tai yra pa­vyz­dys, ką reiš­kia tu­rė­ti skir­tin­gas tar­ny­bas, ku­rios da­ly­vau­ja mal­ši­nant riau­šes, ku­rios tu­ri skir­tin­gas tak­ti­kas. Yra, na, va­do­va­vi­mo pro­ble­mos, tai, ma­tyt, vie­na iš prie­žas­čių, kad mes ne­tu­rė­tu­mė­me to­kio, kaip sa­kant, skir­tin­go tak­ti­kų bu­vi­mo, o at­ei­ty­je vi­sus iš­šū­kius, ku­rie bus, at­rem­tu­mė­me žy­miai stip­riau.

PIRMININKAS. Klau­sia A. Skar­džius.

A. SKARDŽIUS (MSNG). Ačiū, ger­bia­mas pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mo­ji mi­nist­re, jūs mi­ni­te, kad ši re­for­ma rei­ka­lin­ga vals­ty­bei stip­rin­ti ir kad tai ge­o­po­li­ti­nė si­tu­a­ci­ja dik­tuo­ja, ta­čiau Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­ba bū­tent tam tik­ros si­tu­a­ci­jos me­tu in­teg­ruo­ja­si į kraš­to ap­sau­gą, į gy­ny­bos struk­tū­ras. Šiuo at­ve­ju jūs kaip tik, ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, ją sil­pni­na­te, pri­jung­da­mi prie po­li­ci­jos. Tai koks tik­ra­sis tiks­las? Ar tai yra dėl ky­lan­čio žmo­nių ne­pa­si­ten­ki­ni­mo da­bar­ti­nės Vy­riau­sy­bės dar­bu no­ras su­stip­rin­ti po­li­ci­ją, kad ga­li­ma bū­tų efek­ty­viai mal­šin­ti, na, pro­tes­tus, riau­šes ir taip to­liau? Ir jūs mi­nė­jo­te, kad šio­se tar­ny­bo­se, vi­daus sau­gu­mo tar­ny­bo­se dir­ban­tys pa­rei­gū­nai ne­pa­ten­kin­ti sa­vo va­do­vy­be. Ar jūs ne­ma­no­te, kad jie dau­giau ne­pa­ten­kin­ti yra tiek mi­nis­te­ri­ja, tiek pa­čios mi­nis­te­ri­jos po­zi­ci­ja šios tar­ny­bos at­žvil­giu? La­bai ačiū.

A. BILOTAITĖ (TS-LKDF). Na, kal­bant apie pa­čius spren­di­mus, tai jie yra skir­ti tam, kad su­stip­rin­tų, kaip ir mi­nė­jau. Ma­nau, kad čia ga­lė­tų pa­si­sa­ky­ti ir kraš­to ap­sau­gos mi­nist­ras, nes mes tu­rė­jo­me tik­rai daug pa­si­ta­ri­mų ir dis­ku­si­jų tiek su ka­riuo­me­ne, tiek su Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja tam, kad Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­ba, po­li­ci­jos su­dė­ty­je bū­da­ma at­ski­ru ju­ri­di­niu as­me­niu, ga­lė­tų iš­lai­ky­ti gin­kluo­tų­jų pa­jė­gų funk­ci­ją. Tai tas yra pa­sa­ky­ta, kad tą ga­li­ma pa­da­ry­ti, nes pra­džio­je, kiek gir­dė­jau, bu­vo ati­tin­ka­mų abe­jo­nių, bet tą lei­džia mums tarp­tau­ti­nės kon­ven­ci­jos, tas yra ga­li­ma.

Šią sa­vai­tę vy­ko ne­vie­šas po­sė­dis NSGK ir TTK, ja­me bu­vo pri­sta­ty­ta si­tu­a­ci­ja, tam tik­ri trū­ku­mai, jų ne­no­rė­čiau čia da­bar vie­šai įvar­din­ti. Aki­vaiz­du, kad bū­ti­na stip­rin­ti, ir mes esa­me pa­siū­lę spren­di­mus. Vie­nas iš spren­di­mų yra bū­tent per ši­tą in­teg­ra­ci­jos pro­ce­są. Jau mes ma­to­me, kaip tai da­ry­si­me, ir pa­da­ry­si­me taip, kad mū­sų Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­ba, kaip at­ski­ras ju­ri­di­nis as­muo, ga­lės tik­rai mak­si­ma­liai ge­rai at­rem­ti įvai­rias hib­ri­di­nes grės­mes, ku­rios ga­li bū­ti. Jų ga­li bū­ti įvai­rių, kaip mi­niu. Vi­sai ne­se­niai bu­vo si­tu­a­ci­ja, kai už sie­nos bu­vo „Wag­ne­ris“, ga­li­mi te­ro­ris­ti­niai įvai­riau­si in­ci­den­tai, in­ci­den­tai mū­sų stra­te­gi­niuo­se ob­jek­tuo­se. Mū­sų tar­ny­bos tu­ri dirb­ti mak­si­ma­liai ge­rai ir bū­ti ge­riau­sios pa­reng­ties. Šis spren­di­mas leis mums nu­ei­ti tuo ke­liu.

PIRMININKAS. Klau­sia A. Ši­rins­kie­nė.

A. ŠIRINSKIENĖ (MSNG). Mi­nist­re, jūs čia taip ge­ro­kai pa­kel­tu to­nu aiš­ki­na­te, ką tu­ri ir ko ne­tu­ri Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bės. Aš ma­nau, Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bės tik­rai ne­tu­ri to­kio mi­nist­ro, ku­ris jam pa­val­džias ins­ti­tu­ci­jas iš­va­din­tų to­kio­mis, ku­rioms trūks­ta in­te­lek­to. Jūs per­klau­sy­ki­te sa­vo kal­bą. Jū­sų vi­si re­for­mos rė­mi­mo ar­gu­men­tai iš tie­sų žlun­ga. Dar va­kar jūs ir už­da­ra­me po­sė­dy­je aiš­ki­no­te apie žval­gy­bi­nius pa­jė­gu­mus, apie ana­li­ti­nius ge­bė­ji­mus, ku­rių ne­tu­ri tar­ny­bos, ku­rių trūks­ta ir taip to­liau. Da­bar pa­aiš­kė­ja, tai mes gir­dė­jo­me iš ger­bia­mo prem­je­ro, kad tos tar­ny­bos į jus krei­pė­si dar prieš ke­lerius me­tus pra­šy­da­mos su­teik­ti ga­li­my­bę gau­ti žval­gy­bi­nę in­for­ma­ci­ją. Ma­tyt, Sei­me vi­si tam pri­tar­tų. Ko­dėl jūs tre­jus me­tus ste­ke­no­te tar­ny­bą, nie­ko ne­da­rė­te, nors ma­tė­te, kaip vis­kas yra blo­gai, o da­bar at­ei­na­te ir ban­do­te įteig­ti pseu­do­ar­gu­men­tus, kad re­for­ma yra ge­ra, kai re­a­liai vi­si su­pran­ta­me, kad re­zul­ta­tą ga­li­ma pa­siek­ti ki­taip? Ar nė­ra taip, kad jūs ban­do­te už­da­ry­ti tar­ny­bą, nes no­ri­te pa­nai­kin­ti va­do­vų eta­tus ir sie­kia­te, kad tam tik­ri žmo­nės ne­ga­lė­tų dirb­ti?

A. BILOTAITĖ (TS-LKDF). Po­nia Ag­ne, kal­ba­me ar­gu­men­tų kal­ba. Mes ana­li­za­vo­me fun­k­ci­jas, jų dub­lia­vi­mą­si, už­sie­nio ša­lių pa­tir­tį. Šis spren­di­mas tik­rai bu­vo pri­sta­ty­tas ir pa­rei­gū­nų ben­druo­me­nei, ir pro­fe­si­nėms są­jun­goms. Šian­dien vi­si pri­pa­žįs­ta, su­tin­ka, kad šiuo me­tu Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bos si­tu­a­ci­ja nė­ra ge­ra, bū­ti­na stip­rin­ti pa­grin­di­nes mū­sų funk­ci­jas. Su tuo vi­si su­tin­ka. Ži­no­ma, bu­vo ga­li­ma pa­si­rink­ti ke­le­tą ke­lių, kaip jūs re­ko­men­duo­ja­te, kos­me­tiš­kai pa­tai­sy­ti, tie­siog už­da­žy­ti fa­sa­dą ir tu­rė­ti gal­būt gra­žų fa­sa­dą. Mes, mi­nis­te­ri­ja, pa­si­rin­ko­me sis­te­mi­nį spren­di­mą, ku­ris, mū­sų nuo­mo­ne, vie­šo­jo sau­gu­mo po­žiū­riu ir na­cio­na­li­nio sau­gu­mo po­žiū­riu bū­tų žy­miai ge­res­nis ir at­neš­tų žy­miai di­des­nę nau­dą mū­sų žmo­nėms.

PIRMININKAS. Klau­sia A. Ve­ry­ga.

A. VERYGA (LVŽSF). Dė­ko­ju. Ger­bia­ma mi­nist­re, aš pra­dė­siu nuo to­kio žmo­giš­ko klau­si­mo. Ar jūs ne­ma­no­te, kad jums trūks­ta emo­ci­nio in­te­lek­to, jei­gu jūs ne­jau­čia­te, kad to­kie pa­sa­ky­mai, jog Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bai trūks­ta in­te­lek­to, ga­li įžeis­ti žmo­nes? Taip pat ir jū­sų ko­le­goms, ku­rie mo­ky­to­jus broi­le­riais iš­va­di­no. Čia vie­na klau­si­mo da­lis.

Ki­ta. No­riu la­bai da­ly­kiš­kai pa­klaus­ti. Jei­gu jau sa­ko­te, kad tai su­stip­rins tar­ny­bą, dėl to vi­siems bus ge­riau, gal jūs ga­lė­tu­mė­te kon­kre­čiai iš kar­to ir įvar­din­ti, kiek ir ko­kių in­ves­ti­ci­jų yra su­pla­nuo­ta? Tai leis­tų tą tar­ny­bą pa­da­ry­ti pa­trauk­les­nę, į ją at­ei­tų dau­giau žmo­nių. O da­bar tiek po­li­ci­ja, tiek ug­nia­ge­siai, tiek ki­tos vi­daus rei­ka­lų sis­te­mos tar­ny­bos skun­džia­si lė­šų trū­ku­mu. Kiek tų lė­šų pa­dau­gės?

A. BILOTAITĖ (TS-LKDF). Ger­bia­mas ko­le­ga, tik­rai no­riu pa­žy­mė­ti, kad ne­tu­riu ko­kio nors nu­si­sta­ty­mo ar nuo­mo­nės apie vie­nos ar ki­tos tar­ny­bos ko­kią nors… jūs įvar­di­jo­te są­vo­ką. Aš juos vi­sus ver­ti­nu. Ypač ver­ti­nu Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bos ko­vi­nį pa­si­ren­gi­mą. Tai mes vi­si tik­rai ma­to­me. Bet kal­ba­me apie įran­kius. Aš no­rė­čiau įvar­din­ti, kad aš kal­bė­jau apie įran­kius, ne apie žmo­nes, jų ge­bė­ji­mus. Pa­ti­kė­ki­te, man em­pa­ti­jos tik­rai ne­trūks­ta, aš jos tik­rai tu­riu pa­kan­ka­mai. Kal­bu apie įran­kius, tai yra in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas. Tai XXI am­žiu­je yra la­bai svar­bu. Be žval­gy­bos įran­kių gy­ve­ni­mas šian­dien yra ne­įma­no­mas. Šian­dien mes to ne­tu­ri­me.

Esa­me ap­skai­čia­vę, kiek ši­tas po­ky­tis mums leis­tų su­tau­py­ti. Per pir­mus me­tus – 2,6 mln. Tai mes jau iš kar­to in­ves­tuo­si­me bū­tent į šiuos įran­kius tam, kad tu­rė­tu­me ati­tin­ka­mą sis­te­mą, rei­ka­lin­gą stra­te­gi­nių ob­jek­tų ap­sau­gai už­tik­rin­ti. Tai yra mū­sų pri­ori­te­tas Nr. 1.

PIRMININKAS. Ir pas­ku­ti­nė klau­sia O. Lei­pu­tė.

O. LEIPUTĖ (LSDPF). Dė­ko­ju. Jū­sų pa­sa­ky­ta fra­zė, kiek po­ky­tis leis su­tau­py­ti, tar­si pa­ro­do, ko­kiu tiks­lu iš da­lies ir yra da­ro­mi šie jun­gi­mai. Aiš­ki­na­ma­ja­me raš­te ra­šo­ma, kad VST in­kor­po­ruo­ja­ma, kaip ir kei­čia­si pa­val­du­mas.

Ma­no klau­si­mas bū­tų apie žmo­nes. Tai lyg ir ne­si­skai­to kaip re­or­ga­ni­za­ci­ja, bet jei­gu žmo­nėms vis tiek kei­sis dar­bo po­bū­dis, pro­fi­lis, są­ly­gos, pa­rei­gos ga­lų ga­le, tai kaip bus su žmo­nė­mis el­gia­ma­si, jei­gu jie ne­su­tiks, nes čia ne re­or­ga­ni­za­ci­ja ir įspė­ji­mo tur­būt dėl dar­bo są­ly­gų pa­si­kei­ti­mo ne­gaus? Gal ga­lė­tu­mė­te pa­ko­men­tuo­ti?

Ki­tas mo­men­tas – nuo­lat ak­cen­tuo­ja­mas sau­gu­mas. Tai tie struk­tū­ri­niai po­ky­čiai, ku­riuos jūs pla­nuo­ja­te at­lik­ti, ir ma­ži­na­mas ko­mi­sa­ria­tų skai­čius tik­rai lems di­des­nį sau­gu­mą ir po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų di­des­nį skaičių to­se vie­to­vė­se, tar­ki­me, ne di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se, bet re­gio­nuo­se? Ačiū.

A. BILOTAITĖ (TS-LKDF). Kal­bant apie at­lei­di­mo la­pe­lius, kaip jūs su­pran­ta­te, jie ne­bus įtei­kia­mi, nes tie­siog yra toks spren­di­mas. Iš­ana­li­za­vus Ci­vi­li­nį ko­dek­są, pri­im­tas spren­di­mas bus ne re­mian­tis ko­kia nors re­or­ga­ni­za­ci­ja, kaip kai ­kas ban­do pa­sa­ky­ti, ar lik­vi­da­ci­ja, nes tai yra in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sas iš­lai­kant tą pa­tį ju­ri­di­nį as­me­nį. Ju­ri­di­nio as­mens pa­si­keis tik­tai pa­va­di­ni­mas. Ir dar la­bai svar­bu pa­žy­mė­ti dėl pa­čių pa­rei­gū­nų dar­bo ap­ra­šy­mų, už­da­vi­nių ir funk­ci­jų – jos iš­lie­ka to­kios pa­čios. Kal­bant apie pa­rei­gū­nus ir jų pa­dė­ties pa­blo­gė­ji­mą, tai tik­rai net nė­ra kal­bos, kaip tik Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja yra su­si­kon­cen­tra­vu­si į tai, kaip dar pa­pil­do­mai ge­rin­ti ati­tin­ka­mai ir mo­ty­va­ci­ją, ir ap­rū­pi­ni­mą, ir pa­čių pa­rei­gū­nų dar­bo są­ly­gas.

O kai kal­ba­me apie re­gio­nus, aš su­pran­tu jū­sų ne­ri­mą, gir­džiu to­kių mi­tų daug, kad žmo­nėms ga­li bū­ti ma­žiau sau­gu dėl ši­to spren­di­mo. No­riu jus pa­ti­kin­ti, kad mums yra la­bai svar­bu, kad pa­rei­gū­nų, gal­būt ten ir ne­degs švie­sa, bus, eki­pa­žas bus, bus to­kios spe­cia­li­zuo­tos pa­jė­gos, ko­kių rei­kės. Bū­na įvai­rių kri­mi­na­li­nių si­tu­a­ci­jų ir rei­ka­lin­gi ati­tin­ka­mi mū­sų spe­cia­li­zuo­ti pa­jė­gu­mai tam, kad jie at­vyk­tų lai­ku ir pa­dė­tų žmo­nėms spręs­ti tuos iš­ki­lu­sius sau­gu­mo iš­šū­kius.

PIRMININKAS. Dė­kui. Klau­si­mų in­ter­va­lo lai­kas bai­gėsi. Da­bar mo­ty­vai. A. Anu­šaus­kas – už.

A. ANUŠAUSKAS (TS-LKDF). Ger­bia­mi ko­le­gos, aš siū­lau ne­spe­ku­liuo­ti kraš­to gy­ny­bos klau­si­mais. Po tar­ny­bos pri­jun­gi­mo prie po­li­ci­jos, kaip at­ski­ro pa­da­li­nio, kaip tik bus su­tvar­ky­tas va­do­va­vi­mas, bus ne­dub­liuo­ja­mos ir stip­ri­na­mos at­lie­ka­mos funk­ci­jos, nes vien tik stra­te­gi­nių ob­jek­tų ap­sau­ga ga­lė­tų bū­ti su­stip­rin­ta. Tai svar­bu ne tik kri­zių me­tu. Man, ko ge­ro, bū­tų sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, jei ša­lia ka­riuo­me­nės bū­tų ins­ti­tu­ci­ja, ku­ri va­din­tų­si spe­cia­li­zuo­ta, bet su šar­vuo­čiais ir ar­ti­le­ri­ja, va­din­tų­si, pa­vyz­džiui, Ka­ri­nio sau­gu­mo tar­ny­ba, bet funk­ci­jos bū­tų ta­pa­čios, be­si­dub­liuo­jan­čios. Val­dy­mas kri­zių me­tu vi­sa­da yra svar­bus. Pa­da­li­nys, esan­tis po­li­ci­jos su­dė­ty­je, vyk­dan­tis po­li­ci­nes funk­ci­jas, bū­da­mas at­ski­ru pa­da­li­niu, tik­rai su­teiks ga­li­my­bių ir dar­buo­to­jams, aš ma­nau, kad ir ge­res­nes są­ly­gas, ir per­spek­ty­vas, kad, tie­są sa­kant, fun­k­ci­jas įgy­ven­din­tų kur kas efek­ty­viau. Šiuo at­ve­ju aš siū­lau po pa­tei­ki­mo pa­lai­ky­ti, nes čia iš­ties, spren­džiant iš klau­si­mų kie­kio, yra daug ką apie ką dis­ku­tuo­ti. Pats prin­ci­pas, kai po­li­ci­nes funk­ci­jas vyk­dan­ti ins­ti­tu­ci­ja pa­va­dina­ma po­li­ci­jos da­li­mi, tik­rai ne­su­ke­lia jo­kių bai­sių pa­da­ri­nių, kad ir kaip jūs juos įsi­vaiz­duo­tu­mė­te.

PIRMININKAS. Prieš – D. Gai­žaus­kas.

D. GAIŽAUSKAS (LVŽSF). Ačiū. Ger­bia­mi ko­le­gos, iš­ties, kai da­bar iš­gir­do­me mū­sų vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rę su sa­vo pa­si­sa­ky­mais, dėl ko da­ro­ma ši re­for­ma, mes vi­si tik­tai pa­ma­tė­me, ko­kia ma­ka­lo­šė mū­sų mi­nist­rės gal­vo­je. Klau­san­tis jos iš­ties plau­kai šiau­šia­si ne tik man, bet tur­būt ir Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bos, ir po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų pro­fe­si­nėms są­jun­goms, ku­rios šiuo me­tu ro­do sa­vo po­zi­ci­ją ir ban­do mus įti­kin­ti, ko­dėl to da­ry­ti ne­rei­kia, ko­kių grės­mių tai ga­li kel­ti na­cio­na­li­niam sau­gu­mui, nes lai­kas da­ry­ti šią re­for­mą, ne tik lai­kas, bet ap­skri­tai ir tiks­las yra tik­rai ne­tin­ka­mas. Kai sa­kė­me, kad tai grės­mės mums dėl pa­bė­gė­lių, dėl „Wag­ne­rio“ te­ro­ris­tų at­si­ra­di­mo, dėl Ru­si­jos ka­ro grės­mės, mes vi­są lai­ką svars­tė­me, ką mes ga­li­me prieš­prie­šin­ti šiai grės­mei, ir vi­sa­da sa­kė­me, kad Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­ba yra ta pir­mo­ji, ku­ri bū­tent ir yra pa­grin­di­nė mū­sų jė­ga. Bū­tent tą pa­tį ir A. Bi­lo­tai­tė vi­są lai­ką ak­cen­tuo­da­vo iki riau­šių me­to prie Sei­mo. Sa­ky­da­vo, kai rei­kė­da­vo ap­gin­ti biu­dže­tą Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bos, kad tai pa­ti stip­riau­sia, pa­ti rei­ka­lin­giau­sia tar­ny­ba bū­tent šioms grės­mėms at­rem­ti, kad rei­ka­lin­gas biu­dže­tas ir taip to­liau, ir taip to­liau. Šian­dien po kon­flik­to su ge­ne­ro­lu ši tar­ny­ba ta­po vi­siš­kai ne­rei­ka­lin­ga ir, pa­sa­kė, be in­te­lek­to. Tai yra bai­sus pa­ly­gi­ni­mas, dėl ku­rio įsi­žei­dusios tar­ny­bos tik­rai ne­ga­lės jai at­leis­ti iki ka­den­ci­jos pa­bai­gos.

Bet ką aš no­riu pa­sa­ky­ti, kai tei­kė šią re­for­mą, mes ne­iš­gir­do­me nei va­kar Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­te, nei ap­skri­tai, kad bū­tent, kai ren­gė šią re­for­mą… nė­ra vi­siš­kai pa­reng­tas joks ver­ti­ni­mas, kaip da­bar bus su mū­sų na­cio­na­li­niu sau­gu­mu. Koks bus po­vei­kis? Koks po­vei­kis vie­šo­jo sau­gu­mo sri­čiai, Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bai, po­li­ci­jos pa­rei­gū­nams? Po­li­ci­jos funk­ci­jų, ku­rios yra per­tek­li­nės, ne tik ne­at­si­sa­ko­ma, jos dar ir pri­me­ta­mos. Tai su­si­ję ir su ob­jek­tų ap­sau­ga, ir riau­šių mal­ši­ni­mu, ir taip to­liau.

Ma­no gal­va, šis spren­di­mas yra snie­go gniūž­tė, ku­ri su­kels ne tik­tai grės­mę mū­sų na­cio­na­li­niam sau­gu­mui, bet ir ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ban­gą tarp mū­sų vi­sų tar­ny­bų pa­rei­gū­nų. Ma­nau, kad rei­kia stab­dy­ti bū­tent šios re­for­mos pra­džią, iš tik­rų­jų ana­li­zuo­ti, pa­si­reng­ti bet ko­kiam siū­ly­mui ir bū­ti­nai įtrauk­ti pro­fe­si­nių są­jun­gų at­sto­vus, ki­taip mes tu­rė­si­me di­de­lių iš­šū­kių, ku­rių tik­rai ne­su­val­dy­si­me šiuo pa­vo­jin­gu me­tu. Bal­suo­ki­me vi­si prieš.

PIRMININKAS. Tuoj ga­lė­si­me ir bal­suo­ti. Mo­ty­vai iš­sa­ky­ti. Bal­suo­si­me, ar pri­ta­ria­me vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rės pa­teik­tam 15 įsta­ty­mų pro­jek­tų pa­ke­tui po pa­tei­ki­mo.

Bal­sa­vo 107: už – 54, prieš – 47, su­si­lai­kė 6. Po pa­tei­ki­mo pri­tar­ta. (Bal­sai sa­lė­je: „Per­bal­suo­ja­me.“) Nė­ra jo­kių mo­ty­vų per­bal­suo­ti, vi­si ga­lė­jo iš­reikš­ti nuo­mo­nę. Bū­na re­zul­ta­tas ir 1 bal­so skir­tu­mu, nie­ko čia ne­pa­da­ry­si. Da­bar siū­lo­mas pa­grin­di­niu ko­mi­te­tu Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­tas, pa­pil­do­mu – Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­tas. Ar ga­li­me tam pri­tar­ti ben­dru su­ta­ri­mu? Bal­suo­ja­me. Bal­suo­ja­me, kad pa­grin­di­nis… (Bal­sai sa­lė­je: „Pa­lauk, pa­lauk. Jur­gi, pa­lauk!“) V. Ba­kas – re­pli­ka po bal­sa­vi­mo. Pra­šom.

V. BAKAS (DFVL). Aš frak­ci­jos var­du no­rė­čiau pa­pra­šy­ti per­bal­suo­ti, nes yra ko­le­gų, ku­rie ne­spė­jo bal­suo­ti.

PIRMININKAS. Kon­kre­čiai įvar­din­ki­te, kas ne­spė­jo, kad ne­gud­rau­tu­mė­te. (Bal­sai sa­lė­je) Jei­gu Sei­mo na­riai ne­bu­vo sa­lė­je ir ne­pa­bal­sa­vo, dėl to nė­ra per­bal­suo­ja­ma. (Bal­sai sa­lė­je: „Per­bal­suo­ja­me!“) Mo­ty­vai tik­rai nė­ra pa­grįs­ti. Tę­sia­me ap­si­spren­di­mą dėl ko­mi­te­tų.

V. BAKAS (DFVL). Ta­da re­pli­ka po bal­sa­vi­mo.

PIRMININKAS. Ne­tei­kiu per­bal­suo­ti. (Bal­sai sa­lė­je) Bal­suo­ja­me, kad pa­grin­di­nis ko­mi­te­tas – Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­tas, pa­pil­do­mas – Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mite­tas.

V. TARGAMADZĖ (DFVL). Pra­šom per­bal­suo­ti.

PIRMININKAS. Ger­bia­mi ko­le­gos, vi­sa­da bū­na pa­vė­la­vu­sių, ku­rie at­bė­ga į sa­lę ne­ga­lė­ję bal­suo­ti, dėl to nė­ra per­bal­suo­ja­ma. V. Pranc­kie­tis.

V. PRANCKIETIS (LSF). Ger­bia­mas ko­le­ga, jūs tur­būt su­pran­ta­te… ar jums rei­ka­lin­gos žmo­nių nuo­mo­nės, Sei­mo na­rių, ar ne­rei­ka­lin­gos? Ne taip, kad pa­vė­la­vo – ne­pa­vė­la­vo. Ar yra ta nuo­mo­nė, ar ne? Ma­lo­nė­ki­te iš­girs­ti tai, kas siū­lo­ma.

PIRMININKAS. Už – 62, prieš – 23, su­si­lai­kė 2. Man at­ro­do, šis bal­sa­vi­mas taip pat iš­kal­bin­gai pa­ro­do pri­ta­ri­mą pa­ke­tui. Pa­grin­di­nis – Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­tas, pa­pil­do­mas – Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­tas. Svars­ty­mo da­ta siū­lo­ma už dau­giau kaip 2 mė­ne­sių, gruo­džio 5 die­ną. Ar tin­ka? (Bal­sai sa­lė­je) Bal­suo­ja­me ir dėl svars­ty­mo da­tos, kad gruo­džio 5 die­na.

Už – 61, prieš – 44, su­si­lai­kė 3. Dėl svars­ty­mo da­tos ap­si­spręs­ta.

 

12.55 val.

Švie­ti­mo įsta­ty­mo Nr. I-1489 28, 37, 42, 43, 44, 66 ir 67 straips­nių pa­kei­ti­mo įstatymo pro­jek­tas Nr. XIVP-2759(2) (pri­ėmi­mo tę­si­nys)

 

Da­bar dar du bal­sa­vi­mai. Dar­bo­tvarkės 1-6.1 klau­si­mas – Švie­ti­mo įsta­ty­mo pa­tai­sų pro­jek­tas Nr. XIVP-2759. Bu­vo ati­dė­tas bal­sa­vi­mas.

Bal­sa­vo 63, už – 63. Dar kar­tą nė­ra pa­kan­ka­mai Sei­mo na­rių, kad pri­im­tu­me šiuos pro­jek­tus. Be abe­jo, ne­bal­suo­ja­me ir dėl ly­di­mo­jo pro­jek­to, nė­ra jo­kios pras­mės.

Re­pli­ka po bal­sa­vi­mo – P. Gra­žu­lis.

P. GRAŽULIS (MSNG). Ger­bia­mas po­sė­džio pir­mi­nin­ke, vi­sa­da, kai bal­sa­vi­mas skir­da­vo­si tik 1 bal­su, vi­si pir­mi­nin­kai pa­gal su­si­klos­čiu­sią tra­di­ci­ją teik­da­vo per­bal­suo­ti. Jūs vi­są lai­ką kei­čia­te sa­vo nau­dai bal­sa­vi­mus ir įve­da­te sa­vo dik­ta­tą. Jūs ne­ger­bia­te Sei­mo na­rių, jų po­zi­ci­jos, už­tai ir ga­vo­te tik 63 bal­sus.

PIRMININKAS. Ger­bia­mas ko­le­ga, tik­rai nė­ra to­kios tra­di­ci­jos. Ga­li­te pa­pra­šy­ti, kad Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­tas jums pa­teik­tų sta­tis­ti­ką, kiek kar­tų bu­vo per­bal­suo­ja­ma, kai bu­vo 1 bal­so skir­tu­mas. Ga­li­te raš­tu kreip­tis ir pa­ma­ty­si­te, kad to­kio dės­nin­gu­mo nė­ra. (Bal­sai sa­lė­je)

V. Alek­nai­tė-Ab­ra­mi­kie­nė – re­pli­ka po bal­sa­vi­mo.

V. ALEKNAITĖ-ABRAMIKIENĖ (TS-LKDF). La­bai ačiū. Ger­bia­mie­ji Tarp­par­la­men­ti­nių ry­šių su Aust­ri­jos Res­pub­li­ka gru­pės na­riai, pri­me­nu, kad pir­mą va­lan­dą nuo­to­li­niu bū­du su mu­mis ben­draus Lie­tu­vos am­ba­sa­do­rė Aust­ri­jo­je. La­bai pra­šau (ir vi­sų nuo­tai­ka pa­ge­rės) vi­sų na­rių ne­pa­tin­gė­ti pri­ei­ti prie sa­vo kom­piu­te­rių ir da­ly­vau­ti ši­ta­me nuo­to­li­nia­me su­si­ti­ki­me. Ačiū.

PIRMININKAS. Da­bar tuoj bus Vy­riau­sy­bės va­lan­da. Kvie­čiu mi­nist­rus už­im­ti sa­vo vie­tas. Ir dar ma­tau, kad V. Ba­kas no­ri pa­sa­ky­ti re­pli­ką po bal­sa­vi­mo. Pra­šom.

V. BAKAS (DFVL). Ger­bia­mas po­sė­džio pir­mi­nin­ke, klau­si­mas, kaip skie­me­na­vo mi­nist­rė, su­si­jęs su na­cio­na­li­nio sau­gu­mo in­te­re­sais. Jūs kvie­čia­te ben­drai su­si­tar­ti ir tai ga­lio­ja. Kai rei­kia svars­ty­ti su na­cio­na­li­nio sau­gu­mo in­te­re­sais su­si­ju­sius klau­si­mus, jūs nu­si­spjau­na­te į di­džio­sios da­lies… nes mes bū­tu­me ne­bal­sa­vę už to­kį pro­jek­tą. Mi­nist­rė ne­įti­ki­no Sei­mo. Jūs ne­lei­džia­te to da­ry­ti. Aš no­riu pa­sa­ky­ti, kad jūs, kaip ir mi­nist­rė, to­kiu bū­du griau­na­te Lie­tu­vos po­li­ti­kos tra­di­ci­ją na­cio­na­li­nio sau­gu­mo sri­ty­je ir tai yra la­bai blo­gas jū­sų pre­ce­den­tas.

PIRMININKAS. D. Gai­žaus­kas, kad ne­reik­tų ko nors keis­ti.

D. GAIŽAUSKAS (LVŽSF). La­bai ačiū. Ger­bia­mi ko­le­gos ir ypač val­dan­tie­ji, Lau­ry­nai Kas­čiū­nai, kraš­to ap­sau­gos mi­nist­re, prem­je­re, mes vi­są lai­ką su­tar­da­vo­me dėl spren­di­mų ar­ba siū­ly­mų, ku­rie su­si­ję su mū­sų vie­šuo­ju sau­gu­mu. Tiek po­zi­ci­ja, tiek opo­zi­ci­ja. Tai gal­būt dėl vie­nin­te­lio klau­si­mo mes ma­žiau­siai rie­jo­mės ir py­ko­mės tiek vie­šai, tiek ne­vie­šai. Va­kar, kai šis spren­di­mas bu­vo tei­kia­mas į dar­bo­tvarkę, mes, tiek De­mok­ra­tų par­ti­ja, tiek Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­ga, įspė­jo­me, kad jei­gu jūs da­ry­si­te vis­ką, ne tik kad mū­sų ne­iš­gir­si­te ir ne tik ne­lei­si­te pa­si­sa­ky­ti ar­ba iš­reikš­ti sa­vo po­zi­ci­jos tei­sė­tais bū­dais, kal­bant apie vie­šą­jį sau­gu­mą, mes svars­ty­si­me klau­si­mą dėl pa­si­trau­ki­mo iš na­cio­na­li­nio su­si­ta­ri­mo dėl gy­ny­bos. Tą pa­da­rė­me dėl švie­ti­mo, nes ne­no­rė­jo­me aiš­kin­ti tai, kad ko­la­bo­ruo­ti… ir kad vė­liau tos grės­mės ar­ba tie iš­šū­kiai, ku­rie kils dėl švie­ti­mo, ga­li kris­ti ir ant Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos.

Ly­giai tą pa­tį mes da­bar sa­ko­me dėl vie­šo­jo sau­gu­mo. Jei­gu jūs ir to­liau siek­si­te bū­tent to­kiais tiks­lais, ne­tei­sė­tais tiks­lais, bū­tent ri­zi­kuo­ti mū­sų vie­šuo­ju sau­gu­mu, Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos frak­ci­ja svars­tys su­si­ta­ri­mą dėl pa­si­trau­ki­mo iš mū­sų ben­dro su­si­ta­ri­mo dėl gy­ny­bos stip­ri­ni­mo. Aš no­riu, kad jūs iš­girs­tu­mė­te.

PIRMININKAS. Ma­nau, vi­si gir­dė­jo. Taip, to­liau M. Pui­do­kas – re­pli­ka. Pra­šy­čiau trum­piau, kiek įma­no­ma, vė­luo­ja­me.

M. PUIDOKAS (MSNG). Kaip vi­si ži­no­me, švie­ti­mo mi­nist­ras G. Jakš­tas yra edu­kuo­tas, vak­ci­nuo­tas, bet va­kar pa­klaus­tas, kiek yra ly­čių, ne­ge­bė­jo at­sa­ky­ti be eks­per­tų pa­gal­bos, tai dėl to aš no­riu jam įteik­ti do­va­nų dvi kny­gas. Vie­na kny­ga yra ki­še­ni­nis žmo­gaus ana­to­mi­jos at­la­sas, ku­rį nau­do­ja vi­si gy­dy­to­jai. Ki­ta kny­ge­lė yra žais­min­ga kny­ge­lė vai­kams. Jei­gu to­kias kny­ge­les do­va­no­tu­mė­te Gy­ve­ni­mo įgū­džių pro­gra­mai, tai, ma­nau, šių pro­ble­mų Lie­tu­vo­je tik­rai ne­bū­tų. Vi­si, ir tė­ve­liai, ir vai­kai, bū­tų pa­ten­kin­ti. Vi­si žmo­nės ge­bė­tų at­sa­ky­ti, kad ly­čių yra dvi – vy­ras ir mo­te­ris.

PIRMININKAS. Tai gra­žu, do­va­nų tra­di­ci­jos pas mus plė­to­ja­si. Kol do­va­nos bus įtei­kia­mos, A. Ged­vi­las – re­pli­ka.

A. GEDVILAS (MSNG). Ger­bia­ma­sis po­sė­džio pir­mi­nin­ke, ne­no­rė­da­mas pa­pul­ti į ne­pa­to­gią si­tu­a­ci­ją ir pa­ra­gin­tas rin­kė­jų, no­riu į jus kreip­tis ir už­si­tik­rin­ti, kad už­duo­dant klau­si­mą bū­tų ski­ria­mas vi­siems vie­no­das lai­kas.

De­ja, kaip prak­ti­ka pa­ro­dė, jau ne­ma­žai po­sė­džių ma­ne ban­do­ma nu­trauk­ti, ban­do­ma, kaip sa­ky­ti, su­stab­dy­ti, nors sa­vo pa­si­sa­ky­mu, na, bū­na, vir­ši­ju 1, 2 ar 3 se­kun­dė­mis. O 14 die­nos po­sė­dy­je, pir­mi­nin­kau­jant vi­ce­pir­mi­nin­kui V. Mi­ta­lui, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ko­le­gos klau­si­mus už­da­vi­nė­jo 1 mi­nu­tę 42 se­kun­des, 1 mi­nu­tę 23 se­kun­des, 1 mi­nu­tę 11, 1 mi­nu­tę 7, 1 mi­nu­tę 27, 1 mi­nu­tę 9 ir 1 mi­nu­tę 21 se­kun­dę.

Tai ma­no klau­si­mas: ar šia­me Vy­riau­sy­bės po­sė­dy­je tu­rė­si­me vi­si vie­no­das są­ly­gas ir ga­lė­si­me tin­ka­mai su­for­mu­luo­ti iki ga­lo klau­si­mą? Ačiū.

PIRMININKAS. Kad iš­tai­sy­čiau jū­sų pa­skelb­tą ne­tei­sy­bę, į ki­tus klau­sian­čiuo­sius žiū­rė­siu la­bai griež­tai – 1 mi­nu­tė, o jū­sų lai­ko jau ne­ri­bo­siu tuo klau­si­mu.

Da­bar prem­je­rė no­ri at­sa­ky­ti čia, ka­dan­gi įvai­rių re­pli­kų nu­skam­bė­jo. Po to jau bus klau­si­mai.

I. ŠIMONYTĖ (TS-LKDF). Taip, jums lei­dus, aš jau ne­be­isiu prie mik­ro­fo­no, bet pa­si­nau­do­siu sa­vo tei­se kal­bė­ti ta­da, ka­da man at­ro­do rei­ka­lin­ga.

Ger­bia­mas ko­le­ga Gai­žaus­kai, jūs ne­sa­te ori­gi­na­lus sa­vo pa­reiš­ki­mu, jau jūs tur­būt tą su­pran­ta­te, ka­dan­gi bu­vo to­kių gra­si­ni­mų ir iš ki­tų par­ti­jų va­do­vų. Ma­no su­pra­ti­mu, gal­būt jū­sų tok­sai bū­das, gal nie­kaip ki­taip klau­si­mus spręs­ti, kaip tik­tai gra­sin­da­mas, jūs tie­siog ne­ga­li­te. Bet tam ir yra Sei­mas, tam ir yra Sei­mo ko­mi­te­tai, kad jie šiuos klau­si­mus da­bar, kai jiems yra pri­tar­ta po pa­tei­ki­mo, svars­ty­tų.

Ir aš ne­ma­tau čia jo­kios dra­mos, kad ko­mi­te­tuo­se ga­li at­si­ras­ti pa­siū­ly­mų, ga­li bū­ti ko­kių nors ki­tų nuo­mo­nių. Jos vi­sos bus ap­tar­tos. Juk svars­ty­mo da­ta, ku­riai pri­ta­rė ką tik Sei­mas, yra be­veik po 2 mė­ne­sių, net dau­giau ne­gu po 2 mė­ne­sių. Tik­rai 2 mė­ne­sių ge­roms dis­ku­si­joms už­ten­ka, man at­ro­do.

Jūs esa­te NSGK na­rys, jei­gu aš ne­klys­tu, ko­mi­te­tas yra pa­pil­do­mas, ga­li sa­vo ini­cia­ty­va vi­si ko­mi­te­tai svars­ty­ti. Tai aš nie­kaip ne­ži­nau, ko­dėl rei­kia iš­ties taip ra­di­ka­liai kel­ti klau­si­mą. Bet, ki­ta ver­tus, ma­nęs tai ne­ste­bi­na, nes re­a­liai iš su­si­ta­ri­mo dėl švie­ti­mo jū­sų par­ti­ja pa­skel­bė pa­si­trau­kian­ti net ne dėl švie­ti­mo, o dėl vie­nos pa­mo­kos, ku­ri at­si­ra­do nuo šių me­tų ug­dy­mo pro­gra­mo­je. Taip, aš tik ap­gai­les­tau­ju dėl to.

 

13.04 val.

Vy­riau­sy­bės va­lan­da

 

PIRMININKAS. Ge­rai, ga­lų ga­le pra­dė­si­me Vy­riau­sy­bės va­lan­dą. Pir­ma­sis klau­sia. S. Tu­mė­nas.

S. TUMĖNAS (LVŽSF). Ačiū. Krei­piuo­si į prem­je­rę ir jos kai­my­nę fi­nan­sų mi­nist­rę. Ma­no to­kia hu­ma­ni­ta­ri­nė pro­ble­ma.

Jūs ge­rą sa­vai­tę pa­ta­ria­te ne­si­kė­sin­ti į ar­tė­jan­čio biu­dže­to tą to­kią prieš­rin­ki­mi­nę ki­še­nę. Tai aš tą ir da­rau, kad ne­rei­kė­tų da­ly­vau­ti ta­me ar­tė­jan­čia­me pa­gei­da­vi­mų kon­cer­te. Ar ga­li­te at­sa­ky­ti, ar jau yra svars­to­ma su­da­rant, for­muo­jant biu­dže­tą, ta­rė­mės su su­si­sie­ki­mo mi­nist­ru, su fi­nan­sų mi­nist­re, ar nu­ma­to­ma, kad ir to­liau ki­tais me­tais bus ti­ki­my­bė, kad bus kom­pen­suo­ja­ma už pre­nu­me­ra­tos pri­sta­ty­mą ato­kes­niems ir ma­žai ap­gy­ven­din­tiems ra­jo­nams, nes tai iš­gel­bė­jo ne vie­ną re­dak­ci­ją pra­ei­tus ke­le­tą me­tų ir taip pra­tę­sė gy­ve­ni­mą re­gio­nų pe­ri­odi­nių lei­di­nių, su­tei­kė ga­li­my­bę ato­kes­nių re­gio­nų žmo­nėms kai­muo­se ne­lik­ti be spau­dos. Tai bu­vo…

PIRMININKAS. Lai­kas! At­jun­gia­me. (Bal­sai sa­lė­je)

I. ŠIMONYTĖ (TS-LKDF). Aš pa­si­steng­siu at­sa­ky­ti. Tik­rai biu­dže­tas yra šiuo me­tu ren­giamas.

Aš no­riu at­kreip­ti dė­me­sį, kad per tą lai­ką nuo pra­ėju­sių me­tų yra at­si­ra­du­si nau­ja pa­ra­mos prie­mo­nė, jai Sei­mas yra pri­ta­ręs. Ta pa­ra­mos prie­mo­nė va­di­na­si Me­di­jų fon­das, per ku­rį taip pat bus nu­ma­ty­ta pa­ra­ma ir vi­sų pir­ma tiems lei­di­niams, ku­riems yra su­dė­tin­giau kon­ku­ruo­ti, sa­ky­ki­me, sa­vo pa­trauk­lu­mu dėl to, kad jie gal­būt ma­žiau ra­šo apie tai, kas ko­kią suk­nią ap­si­vil­ko ar ten ko­kį lam­bor­dži­nį nu­si­pir­ko. Mes esa­me dė­me­sin­gi tam, kad žmo­nės ne tik kai­me ga­lė­tų gau­ti spau­dą, bet taip pat kad žmo­nės ga­lė­tų gau­ti kul­tū­ri­nę spau­dą ar ki­tą to­kio gal­būt siau­res­nio tu­ri­nio ir spe­cia­li­za­ci­jos spau­dą. Kai Vy­riau­sy­bė pa­teiks biu­dže­tą, vi­sus at­sa­ky­mus į vi­sus klau­si­mus jūs ten ra­si­te. O da­bar aš tie­siog su­si­kon­spek­tuo­ju ši­tą jū­sų hu­ma­ni­ta­ri­nį klau­si­mą. Ačiū.

PIRMININKAS. Klau­sia A. But­ke­vi­čius.

A. BUTKEVIČIUS (DFVL). Dė­ko­ju, po­sė­džio pir­mi­nin­ke. Ma­no klau­si­mas bū­tų su­si­sie­ki­mo mi­nist­rui, bet jo ne­ma­tau, tai gal, ger­bia­mo­ji prem­je­re, tie­siog pa­ve­si­te, kad raš­tu at­sa­ky­tų dėl to, kad tu­riu įpa­rei­go­ji­mą iš sta­ty­bi­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jos. Drus­ki­nin­kuo­se bu­vo to­kia šven­tė – Sta­ty­bi­nin­kų aso­cia­ci­jos 30-me­tis ir dėl „Rail Bal­ti­ca“ dar­bo pro­jek­tų kai ku­rios or­ga­ni­za­ci­jos yra su­si­rū­pi­nu­sios. Vie­šie­ji kon­kur­sai yra įvy­kę. Kaip pa­vyz­dys bu­vo pa­mi­nė­ta, kad Jo­na­vos ra­jo­ne tu­ri bū­ti su­pro­jek­tuo­tas ge­le­žin­ke­lio til­tas. Bu­vo mi­nė­ta, kad lyg ir is­pa­nų kom­pa­ni­ja tą kon­kur­są lai­mė­jo, ita­lai tu­rė­tų pra­dė­ti vyk­dy­ti dar­bus, jei­gu ma­no at­min­tis ne­me­luo­ja, bet sa­ko, kad dar net­gi nė­ra dar­bų pro­jek­tų. Avan­si­niai mo­kė­ji­mai yra per­ves­ti toms or­ga­ni­za­ci­joms, ku­rios yra lai­mė­ju­sios, čia, Lie­tu­vo­je, me­džia­gas su­si­pir­kę, bet to­les­ni dar­bai ne­vyks­ta. Ar ga­lė­čiau gau­ti iš­sa­mes­nį at­sa­ky­mą?

I. ŠIMONYTĖ (TS-LKDF). La­bai ačiū. Ži­nau, apie ku­rį pro­jek­tą kal­ba­te, bet tik­rai ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, ko­kia yra ak­tu­a­li sta­di­ja. Tik­rai mi­nist­ras jums at­sa­kys raš­tu. Jis šiuo me­tu yra ko­man­di­ruo­tė­je Is­pa­ni­jo­je, ne­for­ma­lia­me su­si­ti­ki­me.

PIRMININKAS. Klau­sia O. Lei­pu­tė.

O. LEIPUTĖ (LSDPF). Ma­no klau­si­mas bū­tų vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rei. Jūs kal­bė­jo­te apie em­pa­ti­ją. Kaip jūs ma­no­te, ši­tie vi­si po­ky­čiai, ku­riuos mes šian­dien iš­klau­sė­me, ką pla­nuo­ja­te, kaip vei­kia pa­rei­gū­nų, po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų psi­cho­lo­gi­nę sa­vi­jau­tą? Mes tik­rai ži­no­me, kad ne­la­bai ren­ka­si ši­tą pro­fe­si­ją, kad kal­ba­ma, bent jau iš pa­rei­gū­nų gir­di­me, apie po­ky­čius dėl so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų, kad ne­bus prie­mo­kų už laips­nius, kad pen­si­ja ki­taip bus skai­čiuo­ja­ma. To­kiu svar­biu mo­men­tu jūs gal pa­nei­ki­te, gal aš čia ne­tei­sin­gai kal­bu. Ko­kia yra ta tik­ro­ji at­mo­sfe­ra tarp pa­rei­gū­nų? Tai, kad šian­dien bu­vo pi­ke­tas, tai, kad mes gau­na­me krū­vas laiš­kų, ro­do, kad ne vis­kas ge­rai. Ačiū.

A. BILOTAITĖ (TS-LKDF). Pir­mas da­ly­kas. Kai vyks­ta ko­kie nors po­ky­čiai, jie vi­sa­da su­ke­lia ko­kių nors klau­si­mų. Ką mes pa­ste­bė­jo­me, kad, sie­kiant pa­teik­ti tą tik­rą in­for­ma­ci­ją, ne vi­sa­da yra su­da­ro­mos są­ly­gos, kad ta in­for­ma­ci­ja pa­siek­tų pa­čius pa­rei­gū­nus. Ieš­ko­me ki­tų bū­dų tam, kad pa­rei­gū­nai ne ­ko­kius nors mi­tus ži­no­tų, bet ži­no­tų, kaip yra iš tie­sų.

Kal­bant apie dar­bo są­ly­gų ge­ri­ni­mą, apie biu­dže­tus, man at­ro­do, rei­kia pa­žy­mė­ti, kad šios Vy­riau­sy­bės re­a­lūs spren­di­mai ir biu­dže­tai, skir­ti mū­sų tar­ny­boms, yra iš­skir­ti­niai. Jei­gu pa­ly­gin­tu­me, pa­vyz­džiui, po­li­ci­jos biu­dže­tą, jis, kal­bant apie dar­bo už­mo­kes­tį ir apie vi­sų tar­ny­bų, vi­sų pa­rei­gū­nų dar­bo už­mo­kes­čio au­gi­mą, kiek­vie­nais me­tais yra nuo­sek­liai au­gan­tis. Ti­ki­mės, ir šiuo de­ry­bų dėl biu­dže­to lai­ko­tar­piu mes ir­gi ei­na­me su pri­ori­te­tu, kad pa­rei­gū­nų mo­ty­va­ci­jos di­di­ni­mas bū­tų mū­sų pa­grin­di­nis tiks­las, ku­rį mes sie­kia­me įgy­ven­din­ti. Man at­ro­do, ši­tie da­ly­kai, tai yra fi­nan­si­nis as­pek­tas, tik­rai yra nuo­sek­liai spren­džia­mas, nes tai mums yra la­bai svar­bu ne tik kad ko­mu­ni­kuo­jant, bet ir da­rant re­a­lius dar­bus.

Ant­ras da­ly­kas. Kas su­si­ję su pa­rei­gū­nų tiek psi­cho­lo­gi­ne, tiek fi­zi­ne svei­ka­ta, tai mes ir šiuo klau­si­mu tik­rai daug dir­ba­me ir daug dė­me­sio ski­ria­me.

Kal­bant apie kaž­ko­kius to­kius pro­tes­tus, aš su­pran­tu, kad pa­rei­gū­nai tu­ri tei­sę iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę, bet aš pa­kvie­čiau pa­rei­gū­nus pas sa­ve at­vyk­ti. Ma­no du­rys yra at­vi­ros.

Jei­gu yra ko­kių nors klau­si­mų, ko­kia nors klai­din­ga in­for­ma­ci­ja yra pa­teik­ta, jie ga­vo ją ne­tiks­lią, esa­me pa­si­ren­gę vis­ką pa­aiš­kin­ti ir at­sa­ky­ti. Ir pa­rei­gū­nų dar­bo są­ly­gos tik­rai ne­blo­gės, jos tik­tai ge­rės, nes tai yra mū­sų pa­grin­di­nis pri­ori­te­tas.

PIRMININKAS. Klau­sia A. Ged­vi­las.

A. GEDVILAS (MSNG). Prieš už­duo­da­mas klau­si­mą prem­je­rei trum­pai no­riu pri­min­ti, kad Sei­mo na­rių klau­si­mai Vy­riau­sy­bei yra skir­ti po­li­ti­nėms pro­ble­moms spręs­ti ir kar­tu po­li­ti­nei at­sa­ko­my­bei prieš rin­kė­jus di­din­ti. O reikš­ti as­me­niš­ku­mus – iš tik­rų­jų nė­ra ta sta­di­ja. Ir klau­si­mo ver­tė nie­kaip ne­pri­klau­so nuo to, ar klau­si­mas yra už­duo­tas raš­tu, ar jis skai­to­mas, ar kal­ba­ma be pa­si­ruo­ši­mo.

Jū­sų Vy­riau­sy­bės mi­nist­ras už­va­kar ne­su­ge­bė­jo at­sa­ky­ti į pa­pras­tą klau­si­mą, to­dėl pri­va­lau pa­klaus­ti jū­sų, gal jūs su­ge­bė­si­te at­sa­ky­ti. Kaip gal­vo­ja­te, kiek vis dėl­to, jū­sų ma­ny­mu, yra ly­čių? Ir kaip jūs ma­no­te, ar as­muo, ne­su­ge­ban­tis įvar­din­ti vy­ro ir mo­ters ly­čių, ga­li už­im­ti bet ko­kias pa­rei­gas Vy­riau­sy­bė­je ir vals­ty­bė­je, ir tuo la­biau mi­nist­ro pa­rei­gas? Kaip rei­kia tei­sin­gai at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kiek yra ly­čių, kad mū­sų žmo­nės ži­no­tų to­kį at­sa­ky­mą? Ačiū.

I. ŠIMONYTĖ (TS-LKDF). Ko­le­ga, jūs čia ką tik kal­bė­jo­te, kad ne­ga­li­ma leis­tis į as­me­niš­ku­mus, bet jūs nie­ko dau­giau sa­vo pa­klau­si­muo­se ne­da­ro­te, kaip tik į juos lei­džia­tės. Ir man vi­siš­kai ne­svar­bu, ar jūs ten pa­si­ra­šo­te, ar jums kas nors pa­ra­šo tą pa­klau­si­mą, vi­są lai­ką yra as­me­niš­ku­mai ir juo­se da­ly­vau­ti aš ne­ma­tau jo­kio rei­ka­lo.

Jūs pui­kiai ži­no­te at­sa­ky­mą į ši­tą klau­si­mą, bio­lo­gi­jos kur­są tur­būt mo­kyk­lo­je esa­te iš­klau­sęs, jį yra iš­klau­sęs, be abe­jo­nės, ir švie­ti­mo mi­nist­ras, ir ma­nau, kad švie­ti­mo mi­nist­ras ge­rai ei­na sa­vo pa­rei­gas. O kad pa­si­tai­ko kart­kar­tė­mis kam nors už­duo­ti pro­vo­ka­ci­nių klau­si­mų, tai aš ga­liu jū­sų ir­gi pa­klaus­ti: apie ko­kias ly­tis jūs kal­ba­te? Apie tas, ku­rios plau­kia upė­mis, Ne­ri­mi ar­ba Ne­mu­nu, žie­mą, pa­va­sa­rį? Tai­gi tai yra toks pats klau­si­mas, kaip ir jū­sų klau­si­mas. Tiek aš ga­liu pa­sa­ky­ti šiuo klau­si­mu.

PIRMININKAS. Ge­rai, pa­gi­li­no­me ži­nias apie įvai­rias ly­tis. Da­bar klau­sia A. Ve­ry­ga.

A. VERYGA (LVŽSF). Oi, kaip sun­ku jums į tuos klau­si­mus at­sa­ky­ti. Tai aš ir­gi švie­ti­mo mi­nist­ro no­riu pa­klaus­ti. Ar jums at­ro­do nor­ma­lu, kad, vos pri­ėmus Gy­ve­ni­mo įgū­džių pro­gra­mą, jos ren­gė­jai jau iš kar­to siū­lo bran­gius ­mo­ka­mus kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo kur­sus? Jie vie­nam mo­ky­to­jui kai­nuo­tų 120 eu­rų, tu­rint gal­vo­je jų at­ly­gi­ni­mą… O jūs man aną kar­tą me­la­vo­te sa­ky­da­mas, kad jie jau yra pa­reng­ti. Tai čia pir­mas klau­si­mas.

Ka­dan­gi la­bai sun­ku at­sa­ky­ti į tą klau­si­mą, aš vis tiek jū­sų pa­klau­siu: gal jau jums pa­vy­ko pa­skai­ty­ti 9 kla­sės bio­lo­gi­jos va­do­vė­lį ir ras­ti at­sa­ky­mą, kiek yra ly­čių, ne tų, kur Ne­mu­ne plau­kia ar ten Ne­ry­je, kaip čia prem­je­rė ban­do šar­žuo­ti, o žmo­nių ly­čių? Nes tam ne­rei­kia bū­ti eks­per­tu, tam net vi­du­ri­nio iš­si­la­vi­ni­mo ne­rei­kia. La­bai ačiū jums.

G. JAKŠTAS. Ačiū už klau­si­mą. Pra­šy­siu dar pa­tiks­lin­ti. Ga­lė­si­me pa­kal­bė­ti ir po po­sė­džio dėl tų mo­ky­mų už 120 eu­rų. Mes or­ga­ni­zuo­ja­me per Vil­niaus uni­ver­si­te­tą, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tą. Yra pa­tvir­tin­tos kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo pro­gra­mos mo­ky­to­jams ir jos bus ne­mo­ka­mos.

Dėl ly­čių, aiš­ku, ži­nau, kiek yra ly­čių. Ir klau­si­mas, ku­ris bu­vo už­duo­tas, tai bu­vo apie tai, kaip rei­kė­tų mo­ky­ti vai­kus apie ly­tis, ne­pa­sa­kant vi­so kon­teks­to, apie ko­kias mes ly­tis kal­ba­me. Su­pran­ta­me, kad ly­ti­nių ląs­te­lių yra dvie­jų ti­pų, yra vy­riš­kos, mo­te­riš­kos, in­di­vi­dai daž­niau­siai tu­ri vie­no ti­po, bet jei­gu kal­ba­me apie her­maf­ro­di­tus, tai ga­li bū­ti, kad tu­ri ir abie­jų. Tai čia klau­si­mas nė­ra toks, į ku­rį ga­li­ma da­bar at­sa­ky­ti tie­siog skai­čiu­mi, tai yra kon­teks­to rei­ka­lau­jan­tis klau­si­mas. Ir jei­gu no­rė­tu­mė­te dau­giau apie tai ži­no­ti, aš re­ko­men­duo­čiau iš tik­rų­jų kreip­tis į bio­lo­gus. Aš ga­liu pa­aiš­kin­ti tiek, kiek ži­nau.

PIRMININKAS. Taip, T. To­mi­li­nas klaus­tų. Nė­ra. K. Ma­žei­ka. Nė­ra. A. Sy­sas yra.

A. SYSAS (LSDPF). Ačiū, pir­mi­nin­ke. Ne­klau­siu nei apie le­dus, nei apie ly­tis, dar ne­at­plau­kė. Ma­no klau­si­mas bū­tų so­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nist­rei. Mes čia tu­rė­jo­me tu­rė­ti po­sė­dį dėl So­cia­li­nių pa­slau­gų įsta­ty­mo, bet ne­įvy­ko, ten iš­ky­la fi­nan­sa­vi­mo klau­si­mai. Bet mes esa­me pri­ėmę ir Ne­įga­lių­jų so­cia­li­nės in­teg­ra­ci­jos įsta­ty­mą, jis įsi­ga­lios nuo sau­sio 1 die­nos. Daug gin­čų bu­vo pa­va­sa­rį pri­imant ši­tą įsta­ty­mą. Rei­kė­jo la­bai daug po­įsta­ty­mi­nių ak­tų. Mes grį­ši­me prie par­la­men­ti­nės kon­tro­lės, nes pir­mą kar­tą taip ir ne­su­ge­bė­jo­me gau­ti nor­malių at­sa­ky­mų. Tai ma­no klau­si­mas ir bū­tų: ko­kia da­bar pa­si­ren­gi­mo pri­im­ti ši­tą re­for­mą vi­su tem­pu si­tu­a­ci­ja? Ko­kia si­tu­a­ci­ja dėl Gin­čų spren­di­mo ko­mi­si­jos? Nes ži­nau, kad to­liau klau­si­mai pa­ki­bę. No­rė­čiau ži­no­ti, kas lau­kia tų žmo­nių, ku­rie su­si­du­ria su ši­to­mis pro­ble­mo­mis? Ačiū.

M. NAVICKIENĖ (TS-LKDF). La­bai ačiū. Vi­si rei­ka­lin­gi tiek tei­sės ak­tai, tiek po­įsta­ty­mi­niai nu­ta­ri­mai dėl Gin­čų ko­mi­si­jos, jei­gu jie yra pri­im­ti, tai esa­me su­ta­rę, kad Gin­čų ko­mi­si­ja bus lik­vi­duo­ja­ma. Iki va­sa­rio 1 die­nos ji veiks, o po to bus funk­ci­jos per­duo­tos Ad­mi­nist­ra­ci­nių gin­čų ko­mi­si­jai. To­kie yra spren­di­mai.

O dėl vi­sos re­for­mos, tai, be abe­jo, pro­ce­sas vyks­ta, ma­nau, kad gana sklan­džiai, daug da­ly­kų jau yra pa­da­ry­ta. De­ri­na­me dėl ko­or­di­na­to­rių funk­ci­jų at­si­ra­di­mo sa­vi­val­dy­bė­se. Po­ky­tis yra tik­rai la­bai di­de­lis, bet, man at­ro­do, jam mes esa­me pa­si­ren­gę tin­ka­mai. Jei­gu iš­kils ko­kių nors ne­di­de­lių trik­džių ar kliū­čių, tai juos sprę­si­me pa­ke­liui. Ma­nau, kad ir par­la­men­ti­nės kon­tro­lės vi­sa­da yra svei­kin­ti­nas da­ly­kas, bet iš prin­ci­po kol kas ne­tu­riu jo­kių in­di­ka­ci­jų, kad vie­na­me ar ki­ta­me įgy­ven­di­ni­mo eta­pe bū­tų ­ko­kių nors stri­gi­mų. Tai ma­nau, kad dir­ba­me, dir­ba­me tam, kad įgy­ven­din­tu­me.

PIRMININKAS. Klau­sia A. Skar­džius.

A. SKARDŽIUS (MSNG). Ačiū, pir­mi­nin­ke. Ma­no klau­si­mas bū­tų ger­bia­mam ener­ge­ti­kos mi­nist­rui. Vi­sa Eu­ro­pa pil­do sau­gyk­las ir džiau­gia­si, kad du­jų sau­gyk­los pil­nos. Lie­tu­va – 2023 me­tais „Ig­ni­čio“ įkai­tė – du­jas bui­ti­niams var­to­to­jams per­ka po 1 eu­rą 25 cen­tus už ku­bi­nį me­t­rą, kai bir­žo­je du­jų kai­na yra apie 30 cen­tų. 300 mln. kub. met­rų pa­dau­gin­ki­te iš eu­ro – 1 eu­rą per­mo­ka­me. Da­lis ei­na iš Vy­riau­sy­bės pa­si­sko­lin­tų pi­ni­gų, ki­ta da­lis iš var­to­to­jų ki­še­nės. Ar „Ig­ni­tis“ sa­vo pel­nu kom­pen­suos kaip pri­va­tus ju­ri­di­nis as­muo? Ko­dėl Lie­tu­va ne­iš­si­nuo­mo­jo In­ču­kal­no sau­gyk­los bent jau bui­ti­niams var­to­to­jams ko­kių 3 te­ra­vat­va­lan­džių? Ir ko­dėl jūs ma­no­te, kad ki­tais me­tais du­jų kai­na ne­ga­lė­tų bū­ti ma­žes­nė ne­gu da­bar bui­ti­niams var­to­to­jams? Ačiū.

D. KREIVYS (TS-LKDF). Aš at­ei­nan­čių me­tų kai­nų ne­prog­no­zuo­ju ir jū­sų mi­ni­ma kai­na bir­žo­je yra kai­na bir­žo­je. Kaip ži­no­te, net­gi de­dant į sau­gyk­lą rei­kia pri­dė­ti du­jų iš­du­ji­ni­mą, jų ke­lio­nę į Lat­vi­jos sau­gyk­las, mo­kes­čius pa­sie­ny­je, grįž­ta­me at­gal – vėl mo­kes­čiai pa­sie­ny­je, pa­sau­go­ji­mai ir vi­si ki­ti da­ly­kai. Tai vie­nas as­pek­tas.

Ki­tas as­pek­tas yra… No­rė­čiau pa­klaus­ti, ar jūs drau­džia­te sa­vo au­to­mo­bi­lį? Tur­būt drau­džia­te. Tai drau­di­mas vi­są lai­ką kai­nuo­ja – tu drau­die­si nuo ne­lai­mės, ne­lai­min­go at­si­ti­ki­mo ar įvy­kių, ar pa­na­šiai. „Ig­ni­tis“ su re­gu­lia­to­riu­mi yra pa­si­tvir­ti­nę me­to­di­ką, ja drau­džia ir at­ei­nan­tiems me­tams tam tik­rus kie­kius. Pra­ėju­sių me­tų pa­bai­go­je, šių me­tų pra­džio­je bu­vo di­de­lis ne­už­tik­rin­tu­mas, to­dėl drau­di­mo kie­kis bu­vo di­des­nis. Šiais me­tais už­tik­rin­tu­mo yra dau­giau, drau­džia­mas kie­kis yra ma­žes­nis, bet tai yra tech­ni­kos klau­si­mas, ku­rį re­gu­liuo­ja re­gu­lia­to­rius. Nuo šių me­tų yra pa­ra­šy­tos me­to­di­kos ir taip to­liau.

PIRMININKAS. Klau­sia D. Ke­pe­nis.

D. KEPENIS (LVŽSF). Dė­ko­ju. No­riu pa­klaus­ti švie­ti­mo mi­nist­ro. Prieš tre­je­tą mė­ne­sių aš jums įtei­kiau Vy­dū­no kny­gą „Svei­ka­ta. Jau­nu­mas. Gro­žė“. Tą kny­gą tar­pu­ka­rio jau­ni­mas skai­tė kas­dien, ji bu­vo sta­lo kny­ga ir tai bu­vo ge­riau­sia gy­ve­ni­mo įgū­džių pro­gra­ma. Da­bar gi Vy­dū­nas yra iš mo­kyk­los iš­mes­tas, vie­toj jo mes stu­di­juo­ja­me A. Ta­pi­ną ir ki­tus, tur­būt jums pa­tin­kan­čius au­to­rius. Tė­vai šian­dien ne­be­ga­li pa­si­rink­ti to, ką jie ga­lė­tų pa­gal Kon­sti­tu­ci­ją pa­si­rink­ti, – kaip auk­lė­ti sa­vo vai­kus. Jie pri­va­lo da­ly­vau­ti, leis­ti sa­vo vai­kus į pro­gra­mą, ku­rią mums pri­me­tė ne­omark­sis­tai, glo­ba­lis­tai, ku­rie da­bar ku­ria sa­vo pa­sau­ly­je. Mes tuo pa­grin­du skal­do­me sa­vo žmo­nes, su­ke­lia­me tarp jų ne­san­tai­ką, ir tą pro­gra­mą da­bar žmo­nės jau va­di­na vai­kų tvir­ki­ni­mo pro­gra­ma. Tai gal leis­ki­te tė­vams pa­si­rink­ti, kaip sa­vo vai­kus auk­lė­ti. Tai jiems lei­džia Kon­sti­tu­ci­ja. Ačiū.

G. JAKŠTAS. Ačiū už klau­si­mą. Iš­ties di­dė­ja pa­si­rin­ki­mas mo­ky­to­jams. Jei kal­bė­tu­me apie lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros pro­gra­mas, iki šiol bū­da­vo už­fik­suo­ta, ko­kius kū­ri­nius tu­rės skai­ty­ti vai­kai, ir tai keis­da­vo­si re­tai, nors at­si­ran­da tik­rai daug pui­kių nau­jų kū­ri­nių. Da­bar at­si­ran­da lais­vė mo­ky­to­jams pa­si­rink­ti, iš ko­kių kū­ri­nių ga­lės mo­ky­ti vai­kus.

Kal­bant apie Gy­ve­ni­mo įgū­džių pro­gra­mos de­da­mą­sias, pa­vyz­džiui, so­cia­li­nio ir emo­ci­nio in­te­lek­to ug­dy­mas, pre­ven­ci­nės pro­gra­mos, svei­ka­tos, ly­tiš­ku­mo ug­dy­mo te­mos – vi­sa tai bu­vo in­teg­ruo­ta į ug­dy­mo pro­gra­mas nuo 2017 me­tų ir tai bu­vo ug­do­ma. Di­de­lio po­ky­čio šiuo at­ve­ju nė­ra, tie­siog šiems klau­si­mams ski­ria­ma dau­giau lai­ko, su­da­ro­ma at­ski­ra pa­mo­ka. Pa­si­rink­ti ir ne­lan­ky­ti šios pa­mo­kos nė­ra ga­li­my­bės.

PIRMININKAS. Klau­sia K. Vil­kaus­kas.

K. VILKAUSKAS (LSDPF). Ačiū, ger­bia­mas pir­mi­nin­ke. Klau­si­mas ger­bia­mai fi­nan­sų mi­nist­rei. Po­pie­ti­nė­je dar­bo­tvarkėje jūs teik­si­te Biu­dže­to san­da­ros įsta­ty­mą. Yra ly­di­ma­sis Vie­tos sa­vi­val­dos įsta­ty­mo kai ku­rių straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas. Ja­me ran­da­me vie­ną įdo­mią fra­zę, kad se­niū­ni­ja da­bar ga­li bū­ti asig­na­vi­mų val­dy­to­ja. Iš kur to­kios min­tys, ger­bia­ma mi­nist­re? Ar jūs ne­ma­no­te, kad ta­da iš se­niū­ni­jos be­liks pa­va­di­ni­mas? Dar kar­tą pa­kar­to­siu: da­bar įsta­ty­me yra, kad se­niū­ni­ja yra asig­na­vi­mų val­dy­to­ja, o jūs įde­da­te žo­dį „ga­li“. Tai iš es­mės kei­čia si­tu­a­ci­ją. Ačiū.

G. SKAISTĖ (TS-LKDF). Tur­būt bus ga­li­my­bė dėl siū­lo­mų nuo­sta­tų pa­dis­ku­tuo­ti ir įsta­ty­mo pa­tei­ki­mo me­tu, ne tik­tai per Vy­riau­sy­bės va­lan­dą. Ka­dan­gi sa­vi­val­dy­bių ir se­niū­ni­jų yra tik­rai la­bai įvai­rių, ir įvai­raus dy­džio, ir tur­būt įvai­rių pa­jė­gu­mų, tai siū­lo­ma, kad bū­tų pa­si­rin­ki­mo ga­li­my­bė. Bet aš ma­nau, kad Biu­dže­to ir fi­nan­sų ko­mi­te­tas, svars­ty­da­mas įsta­ty­mo pro­jek­tą, ga­lės įver­tin­ti įvai­rias ap­lin­ky­bes ir pa­teik­ti sa­vo po­zi­ci­ją, taip pat ir vė­liau bal­suo­da­mas Sei­mas.

PIRMININKAS. Klau­sia R. Šar­knic­kas.

R. ŠARKNICKAS (LVŽSF). Dė­ko­ju, po­sė­džio pir­mi­nin­ke. Ma­no klau­si­mas bū­tų su­si­sie­ki­mo mi­nist­rui dėl leng­va­tų stu­den­tams per­kant trau­ki­nio ar au­to­bu­so bi­lie­tus. Da­bar pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos trans­por­to leng­va­tų įsta­ty­mą nuo­la­ti­nių ir die­ni­nių stu­di­jų stu­den­tai…

PIRMININKAS. Aš at­si­pra­šau, nė­ra su­si­sie­ki­mo mi­nist­ro.

R. ŠARKNICKAS (LVŽSF). Nė­ra?

PIRMININKAS. Ne. Čia tur­būt jū­sų tik­rai de­ta­lus klau­si­mas, ki­ti mi­nist­rai ne­ži­nos apie tuos vi­sus bi­lie­tų rei­ka­lus.

R. ŠARKNICKAS (LVŽSF). Ge­rai.

PIRMININKAS. Ačiū už su­pra­ti­mą. G. Kin­du­rys klau­sia to­liau.

G. KINDURYS (LVŽSF). Ačiū, po­sė­džio pir­mi­nin­ke. Ma­no klau­si­mas gal bū­tų ke­liems mi­nist­rams. Su­si­sie­ki­mo nė­ra, tai vi­daus rei­ka­lų ir gal šiek tiek kraš­to ap­sau­gos.

Pa­lei Lie­tu­vos vals­ty­bės sie­ną sta­tant už­tva­rą nuo Bal­ta­ru­si­jos pu­sės bu­vo ve­ža­mos sta­ty­bi­nės me­džia­gos ir be­veik pa­čia­me pas­ku­ti­nia­me Ig­na­li­nos kai­me prie Bal­ta­ru­si­jos sie­nos yra stip­riai su­ga­din­tas ke­lias. Da­bar ten ve­ža­mas žvy­ras, sie­kia­ma pa­da­ry­ti ke­lią pa­lei vals­ty­bės sie­ną. Ne­il­gas ruo­žas, apie 1 ki­lo­met­rą 300 met­rų, yra vi­siš­kai su­ga­din­tas. Ma­tyt, ten bu­vo se­niau­sias ir sil­pniau­sias as­fal­tas. Aiš­ku, gy­ven­to­jai tik­rai su­pran­ta vals­ty­bės sie­nos ap­sau­gos svar­bą, ta­čiau pa­ti­ria di­džiu­lį dis­kom­for­tą. Sa­ky­ki­te, gal ga­lė­tų vi­daus rei­ka­lų, su­si­sie­ki­mo mi­nist­rai, gal šiek tiek Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja su­si­tar­ti ir to­kį ne­il­gą ruo­žą su­re­mon­tuo­ti?

A. BILOTAITĖ (TS-LKDF). Tik­rai pa­si­kal­bė­si­me su su­si­sie­ki­mo mi­nist­ru kon­kre­čiai apie šią si­tu­a­ci­ją. Jei kal­bė­tu­me apie vi­są pa­sie­nio in­fra­struk­tū­rą, mes ne tik kad fi­zi­nį bar­je­rą pa­sta­tė­me, bet taip pat šiuo me­tu vyks­ta pat­ru­lio ta­ko sta­ty­bos dar­bai. Tam yra nu­ma­ty­ta 10 mln. eu­rų, gau­tų iš Eu­ro­pos Są­jun­gos. Ta kryptimi mes dir­ba­me, bet ap­tar­si­me ir tą jū­sų mi­nė­tą klau­si­mą su su­si­sie­ki­mo mi­nist­ru.

PIRMININKAS. Klau­sia A. Vin­kus.

A. VINKUS (LVŽSF). Ka­dan­gi bu­vau pa­si­ruo­šęs svei­ka­tos mi­nist­ro klaus­ti, jo nė­ra, tai aš ki­tą kar­tą. Bet už­duo­du klau­si­mą ger­bia­mam že­mės ūkio mi­nist­rui. Ger­bia­mas mi­nist­re, ma­no apy­gar­do­je, ypač po tų pas­ku­ti­nių lie­tų, la­bai blo­ga pa­dė­tis dėl me­lio­ra­ci­jos rei­ka­lų. Ap­lie­ja ge­rus že­mės plo­tus, pra­de­da­mi sė­ti žiem­ken­čiai ir taip to­liau. Pra­ran­da­ma daug daug da­ly­kų. Už tuos vamz­dy­nus bent iki 10 cen­ti­met­rų dia­met­ro at­sa­ko pa­tys žem­dir­biai, sa­vi­nin­kai, už di­des­nį at­sa­ko sa­vi­val­dy­bė. Žmo­nės krei­pia­si į sa­vi­val­dy­bę, sa­vi­val­dy­bė­je nė­ra pi­ni­gų. Koks vals­ty­bės po­žiū­ris ir Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos?

K. NAVICKAS (TS-LKDF). Ačiū, tai tin­ka­mas ir lai­ku klau­si­mas. Vals­ty­bė pa­de­da tiek, kiek iš­ga­li jos fi­nan­si­niai iš­tek­liai. Bet kaip tik da­bar, va­kar ir šiuo pas­ta­ruo­ju me­tu, in­ten­sy­viai ma­no vi­ce­mi­nist­ras va­ži­nė­ja po Lie­tu­vą, po sa­vi­val­dy­bes pri­sta­ty­da­mas Me­lio­ra­ci­jos fon­do kon­cep­ci­ją. Iš tik­rų­jų su­lau­kė­me ga­na po­zi­ty­vios sa­vi­val­dy­bių re­ak­ci­jos, vi­si su­tin­ka, kad ne­ga­li­ma žais­ti il­gą lai­ką ka­tės ir pe­lės žai­di­mo, nes, jei­gu no­ri­me pa­da­ry­ti ko­kį nors ko­ky­bi­nį po­ky­tį me­lio­ra­ci­jos sis­te­mų, ypač tų, ku­rios yra stip­riai nu­si­dė­vė­ju­sios, rei­kia ras­ti pa­pil­do­mą fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­nį. Ti­kiuo­si, kad pri­ta­ri­mas bus, mes jau pa­tys ren­gia­me įsta­ty­mų pa­ke­tus, ti­kiuo­si, kad pa­sieks Sei­mą, o ta­da ap­si­sprę­si­me, kai pa­sieks Sei­mą. Ačiū.

PIRMININKAS. Klau­sia V. Ąžuo­las.

V. ĄŽUOLAS (LVŽSF). Jei­gu ga­li­ma, du klau­si­mus že­mės ūkio mi­nist­rui. Pa­si­girs­ta nuo­gąs­ta­vi­mų, kad pla­nuo­ja­ma ma­žin­ti fi­nan­sa­vi­mą že­mės ūkio sky­riams, kur dir­ba de­kla­ra­vi­mo spe­cia­lis­tai. Ar ga­li­te nu­ra­min­ti dėl šios sri­ties, ar ne­bus fi­nan­sa­vi­mas ma­ži­na­mas? Nes iš tik­rų­jų šiems me­tams jiems jau trūks­ta dėl mi­ni­ma­lios al­gos pa­kė­li­mo to fi­nan­sa­vi­mo. Tai ko­kia su tuo su­si­ju­si yra si­tu­a­ci­ja? Ži­no­ma, prie to pa­ties: ar iš Vy­riau­sy­bės me­lio­ra­ci­jai fi­nan­sa­vi­mas bus ma­ži­na­mas, ar ne ki­tiems me­tams?

Ir ant­ras klau­si­mas. La­bai gai­la, kad nė­ra svei­ka­tos mi­nist­ro. Su­jun­gus grei­tą­ją pa­gal­bą, at­si­ti­ko to­kia si­tu­a­ci­ja, kad anks­čiau grei­to­ji pa­gal­ba at­va­žiuo­da­vo į ma­si­nius ren­gi­nius, sa­vi­val­dy­bės ren­gia­mus, ir bu­dė­da­vo ša­lia, kad su­teik­tų pa­gal­bą žmo­nėms. Da­bar tai tar­ny­bai nu­ro­dy­ta im­ti mo­kes­tį už tai, kad pa­de­da žmo­nėms, – po 60 eu­rų už va­lan­dą. Tai klau­si­mas: gal ir po­li­ci­jai jau bus grei­tai toks nu­ro­dy­mas, kad už­tik­rin­tų sau­gu­mą, ir­gi im­ti mo­kes­tį? Ko­kia si­tu­a­ci­ja? Ačiū,

K. NAVICKAS (TS-LKDF). Pra­dė­siu nuo me­lio­ra­ci­jos, ka­dan­gi at­sa­kiau ger­bia­mam A. Vin­kui. Dėl biu­dže­to de­ry­bos dar ne­baig­tos, Vy­riau­sy­bė dar ne­pa­tei­kė to­kio da­ly­ko, tai aš ne­ga­liu ko­men­tuo­ti. Bet dar kar­tą sa­kau tą pa­tį, kad vė­liau vals­ty­bė ga­li pa­dė­ti tiek, kiek ga­li pa­dė­ti šiuo at­ve­ju, ir šių po­rei­kių tik­rai yra daug įvai­rio­se sri­ty­se.

O kal­bant apie ma­ži­ni­mą, tai ma­žin­ti ne­nu­ma­ty­ta, ne­ži­nau, iš kur tos kal­bos ei­na, nes va­kar kaip tik vy­ko su­si­ti­ki­mas mū­sų su sa­vi­val­dy­bių… su – kaip jis va­di­na­si? – Kai­mo rei­ka­lų ko­mi­te­tu, tas klau­si­mas yra ke­lia­mas. Rei­kia la­bai at­vi­rai pa­sa­ky­ti: taip, ga­li bū­ti, kad de­le­guo­toms funk­ci­joms yra ne­pa­kan­ka­mas fi­nan­sa­vi­mas, bet spren­di­mai yra du. Vie­nas iš jų, ku­rį da­bar mums ver­ti­na ir Vals­ty­bės kon­tro­lė, tai yra per­žiū­rė­ti ap­skri­tai de­le­guo­tų funk­ci­jų skai­čių, jas ma­žin­ti ir ta­da ras­ti tą da­ly­ką. Tai sa­vi­val­dy­bės ga­na ra­miai su­pra­to, ką mes da­ro­me, ir tas pra­ti­mas dėl funk­ci­jų per­žiū­rė­ji­mo pir­miau­sia kal­bės apie me­džio­ja­mų gy­vū­nų pa­da­ry­tos ža­los skai­čia­vi­mus. Yra to­kių da­ly­kų, kurių sa­vi­val­dy­bės ga­lė­tų ir ne­da­ry­ti, nes ir tech­no­lo­gi­jos lei­džia, yra ki­tų spren­di­mų, kaip tą bū­tų ga­li­ma iš­spręs­ti.

PIRMININKAS. Ir pas­ku­ti­nis klau­sia D. Gai­žaus­kas.

D. GAIŽAUSKAS (LVŽSF). Ačiū. Pa­si­nau­do­da­mas ta pro­ga, kad ga­liu pa­klaus­ti, aš kar­tu ir at­sa­ky­siu gal­būt prem­je­rei. Kaip, prem­je­re, jūs pa­sa­kė­te, kad gra­si­na­me, kad išeiname ir taip to­liau, tai ne­si­no­rė­tų nei gra­sin­ti, nei ul­ti­ma­tu­mus to­kius teik­ti, bet ka­i kal­ba­ma apie vie­šą­jį sau­gu­mą ir kai ma­tė­me, kad du Sei­mo na­riai ne­spė­jo, bū­tent iš De­mok­ra­tų par­ti­jos, bal­suo­ti, pra­šė per­bal­suo­ti to­kį svar­bų klau­si­mą, ir to ne­leis­ti, tai, be jo­kios abe­jo­nės, ir su­ke­lia tuos kon­flik­tus, ku­rie vė­liau ir to­kius ul­ti­ma­tu­mus pa­gar­sin­ti pri­ver­čia.

 Bet da­bar klau­si­mas iš­ties kraš­to ap­sau­gos mi­nist­rui, kaip sa­ky­ti, dėl tik­rai su­klus­ti ver­čian­čios si­tu­a­ci­jos. Aš kal­bu apie kon­flik­tą, gal­būt di­plo­ma­ti­nį kon­flik­tą tarp Uk­rai­nos ir Len­ki­jos. Kai pra­si­dė­jo ka­ras, Len­ki­ja iš­ties ro­dė ly­de­rys­tę dėl pa­ra­mos Uk­rai­nai, iš­ties vi­sos NATO są­jun­gi­nin­kės tik­rai at­si­žvelg­da­vo į Len­ki­jos po­zi­ci­ją, bet vi­są lai­ką len­kai sa­ky­da­vo, kad, teik­da­mi pa­ra­mą Uk­rai­nai, vi­są lai­ką gins sa­vo na­cio­na­li­nį in­te­re­są. Bū­tent grū­dų klau­simas tą aki­vaiz­džiai pa­ro­dė, bet ir ati­da­rė Pan­do­ros skry­nią. Len­ki­jos prem­je­ras vie­šai pa­sa­kė, kad…

PIRMININKAS. Lai­kas!

D. GAIŽAUSKAS (LVŽSF). …vis­kas, stab­do gin­kluo­tės tie­ki­mą.

PIRMININKAS. Lai­kas!

D. GAIŽAUSKAS (LVŽSF). Kaip elg­sis Lie­tu­va, jei­gu iš­ties… Kal­bė­ki­me apie tai, kad ne­pa­keis sa­vo po­zi­ci­jos, ne­be­tieks gin­klų, ką da­rys Lie­tu­va ir ko­kios po­zi­ci­jos lai­ky­sis?

PIRMININKAS. Lai­kas!

A. ANUŠAUSKAS (TS-LKDF). Aš at­sa­ky­siu trum­pai. Va­kar te­ko kal­bė­tis su Len­ki­jos gy­ny­bos mi­nist­ru tie­sio­giai, ne te­le­fo­nu, ir mes kal­bė­jo­me apie pa­ra­mą Uk­rai­nai po jau jū­sų įvar­din­tų vie­šai pa­skelb­tų, pa­sa­ky­tų žo­džių. Kal­bė­jo­me apie bū­dus, for­mas, kur ga­li­ma pri­si­dė­ti. Šiuo at­ve­ju aš ne­ma­tau veiks­mų, kon­kre­čių dar­bų po­ky­čių. Dar­bai yra da­ro­mi, jie vyk­do­mi ir aš ti­kiuo­si, kad taip bus ir to­liau.

PIRMININKAS. Vy­riau­sy­bės va­lan­dą bai­gė­me.

 

13.31 val.

Sei­mo na­rių pa­reiš­ki­mai

 

Da­bar pa­reiš­ki­mai. V. Ąžuo­las pa­gei­dau­ja per­skai­ty­ti pa­reiš­ki­mą.

V. ĄŽUOLAS (LVŽSF). Iš tik­rų­jų šian­dien tu­rė­jo­me to­kią iš­skir­ti­nę die­ną, kai ma­tė­me po­li­ti­kus, ku­rie la­bai su­si­rū­pi­nę gy­vū­nė­lių glo­bo­ji­mu, gel­bė­ji­mu, jų ap­sau­ga, pa­tei­kė ir pri­ėmė įsta­ty­mą, už­drau­džian­tį kai­li­nių žvė­re­lių au­gi­ni­mą. Bet iš tik­rų­jų liūd­niau­sia yra tai, kad tai tik pa­ro­do jų veid­mai­niš­ku­mą. Veid­mai­niš­ku­mas la­bai pa­pras­tas – jie vaiz­duo­ja, kad gi­na tuos žvė­re­lius, bet kar­tu val­go bur­ge­rius su žvė­re­lių mė­sa, lap­no­ja juos ap­si­pu­to­ję ir sa­ko, kad čia nė­ra jo­kios pro­ble­mos, kaip jie žu­do­mi, kaip jie au­gi­na­mi ir kas da­ro­ma. Ta­da vėl tei­kia to­kius me­la­gin­gus fak­tus, kad ne­va ten jie kan­ki­na­mi, ne­va ten jiems la­bai blo­gai, bet jei­gu jūs ži­no­te to­kius fak­tus, kad yra pa­žei­džia­mi įsta­ty­mai, pa­žei­džia­mas Gy­vū­nų ge­ro­vės įsta­ty­mas, kaip jie tu­ri bū­ti pri­žiū­ri­mi, lai­ko­mi, tai pra­neš­ki­te apie to­kius at­ve­jus. Pra­neš­ki­te tar­ny­boms, ku­rios už­kar­dy­tų tai ir to ne­bū­tų, ir vis­kas vėl bus vyk­do­ma pa­gal įsta­ty­mą. Da­bar vaiz­das iš­ei­na toks: nu­pa­veiks­la­vai kur nors vie­ną nuo­trau­ką, pa­sa­kei, kad dau­giau to­kių nuo­trau­kų yra, ir vis­ką už­drau­dė. Lo­gi­ka la­bai įdo­mi.

Bet kas at­si­ti­ko, ką aš ir anks­čiau sa­kiau, ta or­ga­ni­za­ci­ja, šla­pių viš­tų per­for­man­sų ren­gė­jai, ne­ke­ti­na su­sto­ti. Jie ei­na to­liau. Iš pra­džių pa­tvar­kė kai­li­nių žvė­re­lių au­gin­to­jus, da­bar nu­si­tai­kė į ver­še­lius. Įde­da ke­lias ver­še­lių nuo­trau­kas, ne­va la­bai ken­čian­čių, nes, ma­to­te, da­bar ver­še­lius skrai­di­na lėk­tu­vais į ki­tą ša­lį, ten juos au­gi­na ir, ži­no­ma, pa­sker­džia mė­sai, ir iš to iš­ei­na stei­kas. Ne­va tai yra la­bai blo­gai, rei­kia už­draus­ti juos skrai­din­ti ir ta­da juos rei­kia vež­ti fur­go­nais. Da­bar jie skren­da 3–4 va­lan­das, o fur­go­nais veš 4, 5 ar­ba 6 pa­ras. Toks veid­mai­niš­ku­mas reiš­kia, kad tai yra tik me­las, ban­dy­mas ap­gau­ti tau­tą. Ta­da jie dar la­biau ken­tės. Bet jie ne­krei­pia dė­me­sio, kai įvai­rios fy­fos, tos pa­čios, kaip sa­kant, šla­pių viš­tų per­for­man­so ger­bė­jos, tem­pia­si sa­vo na­mi­nius gy­vū­nė­lius dė­žu­tė­se į ku­ror­tus. Juos ten leis­gy­vius tam­po po ku­ror­tą kaip pa­puo­ša­lus, kaip ko­kius ran­ki­nu­kus ar ko­kias nors de­ta­les. Joms tai ne­kliū­na, jo­kios pro­ble­mos ne­ke­lia. Ta pa­ti fy­fa val­go to­je ša­ly­je iš lie­tu­viš­ko jau­tu­ko iš­kep­tą stei­ką ir jai taip pat ne­su­ke­lia jo­kios pro­ble­mos, la­bai ska­nu.

Iš tik­rų­jų mes gy­ve­na­me to­kių veid­mai­nių po­li­ti­kų, vei­kė­jų ša­ly­je ir šian­die­ni­nis bal­sa­vi­mas tur­būt tą įro­dė. Kai jie ban­dė ap­si­mes­ti, kad ver­slui at­ly­gins už tą už­da­ry­mą, tai bu­vo tik aki­vaiz­dus pa­si­ty­čio­ji­mas – už žvė­re­lį skir­ti nuo 1 iki 3 eu­rų. Nuo va­di­na­mo­jo ly­gia­vi­mo­si į ki­tas ša­lis, ku­rios adek­va­čiai at­ly­gi­na už to­kio ver­slo už­da­ry­mą, mes bū­si­me la­bai to­li. Ži­no­ma, ci­niš­ku­mas bu­vo dar toks di­de­lis, kad tą ža­lą tu­rės at­ly­gin­ti ki­ti po­li­ti­kai ir ki­ta Vy­riau­sy­bė. Ta­čiau iš vi­so to yra vie­nas pliu­sas – mes pa­ma­to­me po­li­ti­kų tik­rus vei­dus. Ir to­liau ga­lės grau­din­ti ir bū­ti veid­mai­niais.

PIRMININKAS. Ką gi, pa­reiš­ki­mai bai­gė­si. Tai­gi ga­li­me baig­ti ry­ti­nį po­sė­dį. (Gon­gas)


* Santrumpų reikšmės: DFVL – Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“; DPF – Darbo partijos frakcija;  LF – Laisvės frakcija; LSDPF – Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija; LVŽSF – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija; MSNG – Mišri Seimo narių grupė; TS-LKDF – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija.