LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 310 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO

2020-09-08 Nr. XIIIP-5148

Vilnius

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šią pastabą:

Teikiamo projekto 1 straipsnyje numatoma naujoji BK 310 straipsnio 2 dalis vertintina kritiškai dėl šių priežasčių.

1.1. Iš teikiamo projekto nuostatų nėra aišku, ar draudimas įsigyti ir laikyti bet kokį gyvūną turėtų būti traktuojamas kaip bausmė, ar kaip baudžiamojo poveikio priemonė. Jeigu šis draudimas turėtų būti traktuojamas kaip bausmė, tuomet projekte numatomas teisinis reguliavimas prieštarautų konstituciniam dvigubo baudimo negalimumo (non bis in idem) principui, kadangi asmeniui už BK 310 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą kartu su projekte numatomu draudimu turėtų būti taikoma ir viena iš BK 310 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių bausmių. Be to, BK 42 straipsnyje numatytas baigtinis bausmių sąrašas, į kurį aptariamas draudimas nepatenka, todėl toks teisinis reguliavimas ne tik pažeistų dvigubo baudimo negalimumo (non bis in idem) principą, bet tuo pačiu ir sistemiškai nederėtų su galiojančiomis BK nuostatomis. Projekte numatomas teisinis reguliavimas nederėtų ir su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatomis, kurios reglamentuoja su kiekvienos BK numatytos bausmės vykdymu susijusius teisinius santykius.

Kita vertus, jeigu draudimas įsigyti ir laikyti bet kokį gyvūną turėtų būti traktuojamas ne kaip bausmė, o kaip baudžiamojo poveikio priemonė, tuomet siūlomas teisinis reguliavimas irgi prieštarautų BK sistemiškumui, kadangi BK IX skyriuje pateiktame baigtiniame baudžiamojo poveikio priemonių sąraše tokia priemonė nėra numatyta. Taip pat pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos remiantis išimtinai BK Bendrojoje dalyje numatytu teisiniu reguliavimu, t. y. baudžiamojo poveikio priemonės, skirtingai negu bausmės, BK Specialiosios dalies straipsniuose nenumatomos.

1.2. Pastebėtina, kad draudimas nuo trejų iki penkerių metų įsigyti ir laikyti bet kokį gyvūną būtų praktiškai neįgyvendinamas, kadangi, viena vertus, norint įsigyti gyvūną paprastai tam nereikia turėti jokio leidimo, ir, antra vertus, neaišku, kaip būtų įmanoma kontroliuoti, ar nuteisti asmenys šio draudimo iš tikrųjų laikosi. Taip pat pastebėtina, jog projekto 1 straipsniu pildomoje naujoje BK 310 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įsigyti” suponuoja sandorio atlygintinumą, todėl į BK 310 straipsnio 2 dalies taikymo sritį nepatektų atvejai, kuomet už šio nusikaltimo padarymą teistas asmuo gyvūną įgyja, pavyzdžiui, dovanojimo sandorio pagrindu.

1.3. Civilinio kodekso 2.12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta”. Ši nuostata reiškia, kad bet kurioje Lietuvos vietoje nuolat gyvenančio asmens nuolatine gyvenamąja vieta laikoma būtent Lietuvos valstybė, o ne konkreti vietovė (pvz., tam tikras miestas) Lietuvoje. Dėl to naujojoje BK 310 straipsnio 2 dalyje vartojamoje formuluotėje „draudžiama įsigyti ir jo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje laikyti bet kokį gyvūną“ žodžiai „nuolatinėje gyvenamojoje vietoje” yra perteklinio pobūdžio, kadangi BK numatytos sankcijos (tiek bausmės, tiek baudžiamojo poveikio priemonės) savaime galioja visoje Lietuvos teritorijoje.

Departamento direktorius                                                                                Andrius Kabišaitis

J. Meškienė, tel. (85) 239 6089, el. p. [email protected]

S. Mikšys, tel. (8 5) 239 6891, el. p. [email protected]

S. Nekrasova tel. (85) 239 6895, el. p. [email protected]