|
1.
2.
3.
|
9
9
(2)
|
6
14
(1)
(2)
|
1
|
Argumentai:
Lietuvos Respublikos fiziniai ar juridiniai
asmenys (toliau – Asmenys) pasinaudodami jiems suteikta teise ir
vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Žemės įstatyme Nr. I-446 (toliau – Žemės
įstatymas) nustatytomis teisės normomis, be aukciono iš valstybės išsinuomavo
žemę, kurioje buvo ir yra Asmenims nuosavybės teise priklausantys arba jų
nuomojami statiniai ar įrenginiai. Žemės nuomos sutarties sąlygas šalys
sutarė atsižvelgdamos į Žemės įstatyme, Vyriausybės nutarimuose ir kitose
norminiuose aktuose išdėstytus reikalavimus. Asmenys prieš pasirašydami žemės
nuomos sutartis suplanavo, numatė ir finansiškai apskaičiavo galimas vykdyti
ekonomines ar kitokio pobūdžio veiklas, kadangi norminai aktai aiškiai
apibrėžė galimas veiklos ribas ir sąlygas. Asmenys pagrįstai tikėjosi, kad sutarties
sąlygų valstybė laikysis sąžiningai, kadangi šias sąlygas griežtai
reglamentavo įstatymai ir kiti poįstatyminiai aktai. Taip pat, žemės nuomos
sutarties šalims buvo aiškiai suprantamas, kad valstybei pakeitus norminius
aktus (kurių pagrindu sudaromos žemės nuomos sutartys) jie galios tik naujoms
žemės nuomos sutartims. Todėl Asmenys tolimesnius savo veiksmus planavo ir
savo veiklą vykdė vadovaudamiesi žemės nuomos sutarties sąlygomis bei
bendraisiais teisinės valstybės teisės principais, kad nesant Asmenų kaltės,
vienašališkai sutarties sąlygos nebus pakeistos. Atsižvelgiant į tai,
Asmenys apskaičiavę savo finansines galimybes ir kitus resursus pradėjo
vykdyti ekonomines ar kitokio pobūdžio veiklas, ko pasėkoje investavo lėšas į
projektus ar pritraukė kitų investuotojų, sukūrė ir ateityje numatė įkurti
naujų darbo vietų, bei prisiėmė įsipareigojimus prieš trečiuosius asmenis.
Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 9
straipsnio pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-4688(4) (toliau – Įstatymo projektas)
yra siūloma vienašališkai pakeisti žemės nuomos sutarties sąlygas ir
pabloginti kitos sutarties šalies teisinę bei finansinę padėtį. Pirmiausia,
siūlomas draudimas statyti naujus ar rekonstruoti esamus statinius, daugiau
nei 5 procentais didinant jų užimamą žemės plotą ar keičiant jų naudojimo
paskirtį, stabdo investicijas, darbo vietų kūrimą, estetinį aplinkos
gerinimą, bei ekonominės veiklos vystymą. Asmenims, kurie buvo sudarę žemės
nuomos sutartis su galimybe statyti naujus ar rekonstruoti senus statinius
liko apgauti ir dabar turės patirti didelių finansinių nuostolių. Taip pat,
toks reguliavimas prieštarauja nediskriminacijos, lygiateisiškumo ir teisėtų
lūkesčių principams. Šiuo atveju, vieni Asmenys analogiškų sutarčių pagrindu,
sudarytų tuo pačiu metu su tuo pačiu subjektu (valstybe) vysto statybos ar
rekonstrukcijos projektus nesumokėję papildomo vienkartinio mokesčio, o kiti
Asmenys, būdami tokioje pačioje padėtyje, nebegalės statyti naujų pastatų ar
atlikti rekonstrukcijų, tai yra nebegalės vykdyti veiklos, dėl kurios turėjo
teisėtą lūkestį ją vykdyti, o tam pagrindo suteikė ir garantavo žemės nuomos
sutartis. Arba, šis Asmuo galės statyti naujus pastatus ar atlikti
rekonstrukcijas, tačiau turės susimokėti papildomą vienkartinį mokestį, dėl
kurio nebuvo tartasi ir apie kurio atsiradimą nebuvo galima numanyti, prieš
sudarant žemės nuomos sutartį.
Be to, Įstatymo projektu siūlomas 20 procentų žemės
mokestinės vertės vienkartinis mokestis yra nepagrįstas jokiais
skaičiavimais, patvirtinančiais, kad būtent tokia suma yra socialiai
teisinga, bei ekonomiškai naudinga.
Iš vienos pusės valstybė skiria ne mažai
finansinių resursų valstybės įvaizdžio kūrimui ir gerinimui, tam kad būtų
galima pritraukti investuotojus ar surasti naujas rinkas eksportui. Tačiau iš
kitos pusės ta pati valstybė, šiuo Įstatymo projektu, kuris suteiks tik
trumpalaikės finansinės naudos (surinkus žemės nuomos mokesčio priedus),
sukelia realią grėsmę ilgalaikėms ir nuolatinėms neigiamoms finansinėms
perspektyvoms, nes valstybė, kuri vienašališkai nutraukinėja sutartis, keičia
sutarties sąlygas ir pablogina kitos sutarties šalies padėtį, sukelia
nepatikimos, nestabilios ir rizikingos investicijoms valstybės įvaizdį.
Akivaizdu, kad priėmus įstatymo projektą, neatsižvelgiant į pasiūlymą,
valstybė patirs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus,
siūloma sudaryti labiau sąžiningas sąlygas keičiant žemės nuomos sutarties
sąlygas ir nustatyti, kad vienkartinis žemės nuomos mokesčio priedas būtų mokamas
tik už tą žemės plotą, kuris yra realiai užstatomas ir kuris naudojamas
ekonominiai naudai gauti. Įstatymo projektu siūlomas papildomas
apmokestinimas už visą žemės plotą, tame tarpe kurio dalis neužstatyta ir
nenaudojama, yra ekonomiškai, teisiškai ir socialiai nepagrįstas.
Pasiūlymai:
1. Pakeisti
projekto 1 straipsnio 1 dalimi keičiamo įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1
punktą ir jį išdėstyti taip:
„1) ji
užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais
ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius,
inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar
apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja
pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Žemės sklypai,
užstatyti fizinių ar juridinių asmenų nuomojamais statiniais ar įrenginiais,
išnuomojami tik šių statinių ar įrenginių nuomos terminui. Žemės sklypai
išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto
dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal
Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Išnuomotuose
valstybinės žemės sklypuose draudžiama statyti naujus statinius (išskyrus
esamų statinių priklausinius, inžinerinius tinklus ar susisiekimo
komunikacijas) ar įrenginius ir rekonstruoti esamus statinius ar įrenginius,
daugiau nei 5 procentais didinant jų užimamą žemės plotą ar keičiant jų
naudojimo paskirtį, išskyrus atvejį, kai statoma ar rekonstrukcija
atliekama neprivatizuojamoje žemėje. Šiuo atveju nuomininkas statyti naują
statinį arba rekonstruoti esamą (išskyrus atvejus, kai statomi esamų statinių
priklausiniai, tiesiami inžineriniai tinklai ar susisiekimo komunikacijos
arba kai, rekonstravus statinį, jo užimamas valstybinės žemės plotas padidėja
ne daugiau kaip 5 procentais) gali tik sumokėjęs į valstybės biudžetą žemės nuomos mokesčio
priedą, lygų 20 procentų išnuomoto žemės sklypo,
kuriame numatoma statyti naują arba rekonstruoti esamą statinį, žemės mokestinės
vertės, nustatytos Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatyme. 20
procentų žemės nuomos mokesčio priedą, apskaičiuojamą nuo užstatytos žemės
sklypo dalies, viršijančios leistiną 5 procentų užstatymą. Žemės nuomos
mokesčio priedas apskaičiuojamas nuo žemės mokestinės vertinės, nustatytos
Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatyme. Žemės nuomos mokesčio priedas į
valstybės biudžetą mokamas vieną kartą už žemės sklypą užstatomą žemės
sklypo dalį ir turi būti sumokėtas iki statybų pradžios arba lygiomis dalimis
ne
vėliau kaip per 3 metus nuo statybų pradžios, pirmąją įmoką sumokant iki
statybų pradžios.“
Argumentai:
Įstatymo projektu taip pat yra siūloma keisti
Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalį ir numatyti papildomą draudimą, jog žemės nuomos sutartyje negali būti numatyta galimybė
keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą kai valstybinė žemė išnuomojama pagal šio straipsnio 6
dalies 1 punktą. Iš tokio siūlomo reglamentavimo matyti, kad valstybė
vienašališkai planuoja nutraukti žemės nuomos sutartis ir pakeisti jau
sutartas sąlygas, kitai sutarties šaliai nenaudingomis sąlygomis.
Atsižvelgiant į auščiau išdėstytus motyvus, tokiu atveju būtų pažeisti
teisėtų lūkesčių, sutarties laisvės ir lygiateisiškumo principai. Todėl
siūlome, kad šie reikalavimai būtų taikomi tik naujai sudarytoms valstybinės
žemės nuomos sutartims.
Taip pat, atkreiptinas dėmesys, jog ne
maža valstybinės žemės nuomos sutarčių buvo sudarytos tuo metu, kuomet
galiojo kiti teisės aktai ir visuomeniniai teisiniai santykiai buvo
reguliuojami atsižvelgiant į tuo laikmečiu vyravusias aplinkybes. Be to, sistemingai
buvo keičiami ir teritorijų planavimo dokumentai, kuriais būdavo keičiamos
žemės pagrindinė naudojimo paskirtis ar būdas. Todėl tokiose žemės nuomos
sutartyse nurodyta žemės naudojimo paskirtis yra nustatyta pagal šiuo metu
nebegaliojančius ir šiai situacijai nebeaktualius norminius aktus, o
nekilnojamojo turto registre įregistruota pagrindinė žemės naudojimo
paskirtis ir būdas neatitinka žemės nuomos sutartyje nurodytam pagrindiniam
žemės naudojimo paskirčiai ir būdui. Dėl to, gaunasi prieštaravimų kuriuos
būtina pašalinti.
Atsižvelgiant į tai kad išdėstyta,
siūloma pakeisti Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalyje nustatytą
reglamentavimą, nurodant, kad žemės nuomos sutartis turi būti nutraukiama ne
tuomet kada žemės nuomininkas žemę naudoja ne pagal sutartyje numatytą
naudojimo paskirtį, bet tuomet, kada žemė naudojama ne pagal Nekilnojamojo turto
registre įregistruotą žemės naudojimo paskirtį.
Pasiūlymai:
2. Pakeisti projekto 1 straipsnio 2
dalimi keičiamo įstatymo 9 straipsnio 14 dalį ir ją išdėstyti taip:
„14. Valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti nutraukiama
prieš terminą nuomotojo reikalavimu, jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne
pagal sutartyje numatytą Nekilnojamojo turto registre
įregistruotą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą arba yra
keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas, išskyrus
atvejus, kai Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka valstybinės žemės
nuomos sutartyje arba jos pakeitime numatyta galimybė keisti pagrindinę žemės
naudojimo paskirtį ir (ar) būdą. Galimybė keisti pagrindinę žemės
naudojimo paskirtį ir (ar) būdą valstybinės žemės nuomos sutartyjese,
sudarytose po šio įstatymo įsigaliojimo arba jos pakeitime negali būti
numatyta, kai valstybinė žemė išnuomojama pagal šio straipsnio 6 dalies 1
punktą, išskyrus atvejus, kai pagal galiojančius teritorijų planavimo
dokumentus išnuomotame žemės sklype nenumatyta galimybė plėtoti jame esančio
statinio ar įrenginio paskirties neatitinkančią veiklą, ir žemės sklypas yra
neprivatizuojamoje žemėje.“
Argumentai: Įstatymo projekto 2
straipsnio 3 dalimi yra siūloma naujai sureguliuoti sutartinius santykius,
kurie šalių jau buvo sutarti iki šio įstatymo projekto pateikimo. O būtent,
yra siekiama, kad jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo žemės nuomos sutartyje
yra nustatyta nuomininko teisė statyti naujus ar rekonstruoti esamus
statinius, nuomininkas statyti naują statinį arba rekonstruoti esamą gali tik
sumokėjęs į valstybės biudžetą žemės nuomos mokesčio priedą, lygų 20 procentų
išnuomoto žemės sklypo. Tačiau žemės sklypo nuomininkas, prieš pasirašydamas
sutartį apskaičiavo savo finansines galimybes, įvertino sutarties
įgyvendinimo sąlygas, bei suplanavo savo veiksmus nežinodamas ir
nenumanydamas, kad ateityje vienašališkai bus pakeistos sutarties esminės
sąlygos – bus nustatytas papildomas vienkartinis mokestis. Dėl papildomos,
didelės finansinės naštos, žemės nuomininkai bus priversti keisti kitus savo
įsipareigojimus santykiuose su kitais asmenimis ir dėl to, neigiamas pasekmes
gali patirti ne tik žemės nuomininkai, bet ir kiti asmenys. Toks siūlomas
reglamentavimas yra teisiškai nepagrįstas ir prieštaraujantis
lygiateisiškumo, sąžiningumo, teisėtų lūkesčių ir sutarties laivės principams.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 6.156 straipsnyje
yra nustatytas sutarties laivės principas - šalys turi teisę laisvai
sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas,
o 6.223 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sutartis gali būti pakeista šalių
susitarimu. Tačiau įstatymo projektu Valstybė pati inicijuoja šių normų ir
principų nesilaikymo, nes pasinaudodama savo dominuojančia padėtimi ir
piktnaudžiaudama įstatymų leidimo teise, vienašališkai keičia žemės nuomos
sutarties sąlygas ir nustato nuomininkui nenaudingas, bei jo valiai
prieštaraujančias sąlygas. Toks Įstatymo projektas prieštarauja LR CK 6.158
straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekviena sutarties šalis turėdama
sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Atkreiptinas dėmesys, kad LR
CK 6.552 straipsnyje yra nurodyta, kad valstybinės žemės, nuomojamos ne
aukciono būdu, nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka.
Tačiau papildomos, vienkartinės ar kitokios formos įmokos, kaip siūloma Įstatymo
projektu, nėra reglamentuotos. Taip pat, atsižvelgiant į šio pasiūlymo
pirmoje dalyje išdėstytus argumentus, siūloma sudaryti galybę valstybei gauti
mokestį greičiau nei per tris metus, o Asmenims sumokėjusiems šį mokestį per
dviejų metų laikotarpį, atsirastu galimybė mokėti mažiau. Mažesnė mokestinė
našta siūloma dėl to, kadangi ši vienkartinis mokestis yra Asmens
neplanuotos, netikėtos ir neapskaičiuotos išlaidos ir tai išbalansuoja visus
planus bei įsipareigojimus, kas gali sukelti neigiamų pasekmių ne tik pačiai
įmonei, bet ir valstybei, jeigu bankrutuotų įmonės, būtų atleidžiami
darbuotojai ar būtų sustabdytos investicijos.
Atkreiptinas dėmesys, jog atsižvelgiant į naujus
pasiūlymus šiam Įstatymo projektui, šio Įstatymo įsigaliojimo laikas numatytas
2018 m. sausio 1 d., tai yra už dviejų su puse mėnesių. Toks trumpas laiko
tarpas Asmenims, kurie savo projektų vystyme nebuvo numatę ir nebuvo
paskaičiavę tokių didelių papildomų išlaidų, yra akivaizdžiai per trumpas,
tam kad būtų galima rasti papildomų finansinių resursų netikėtiems valstybės
nustatytiems mokesčiams. Daugeliui įmonių ir taip nuolatos trūksta
apyvartinių lėšų, taip pat reikalavimai nuolatos didinti atlyginimus, bei
nuolatinis prekių ir paslaugų brangimas, šioms įmonėms neleis taip greitai
rasti papildomų lėšų, šiuo projektu siūlomam mokesčiui susimokėti. Dėl to,
įmonės bus priverstos stabdyti veiklą, mažinti atlyginimus, taupyti medžiagų
ir kokybės atžvilgiu arba papildomai skolintis pinigų, kas sudarytų papildomų
išlaidų palūkanoms ar delspinigiams apmokėti.
Todėl, siūloma nustatyti protingą vienerių metų
laikotarpį, per kurį įmonės galėtu perskirstyti savo finansus, veiklos
prioritetus, įsipareigojimus ir žmogiškuosius išteklius.
Pasiūlymai:
1. Pakeisti
projekto 2 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Šis įstatymas, išskyrus
šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2017 2019 m. lapkričio
sausio 1 d.“
2. Pakeisti projekto 2 straipsnį 3 dalį
ir ją išdėstyti taip:
„3. Jeigu iki šio įstatymo
įsigaliojimo esamiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti išnuomoto kitos
pagrindinės žemės naudojimo paskirties valstybinės žemės sklypo nuomos
sutartyje yra nustatyta nuomininko teisė statyti naujus ar rekonstruoti
esamus statinius, nuomininkas statyti naują statinį arba rekonstruoti esamą, (išskyrus
atvejus, kai statomi esamų statinių priklausiniai, inžineriniai tinklai ar
susisiekimo komunikacijos arba kai, rekonstravus statinį, jo užimamas
valstybinės žemės plotas padidėja ne daugiau kaip 5
procentais) gali tik sumokėjęs į valstybės biudžetą žemės nuomos mokesčio
priedą, lygų 20 procentų išnuomoto žemės sklypo, kuriame numatoma statyti
naują arba rekonstruoti esamą statinį, mokestinės vertės, nustatytos Lietuvos
Respublikos žemės mokesčio įstatyme 20 procentų žemės nuomos mokesčio priedą, apskaičiuojamą
nuo užstatytos žemės sklypo dalies, viršijančios leistiną 5 procentų
užstatymą. Žemės nuomos mokesčio priedas apskaičiuojamas nuo žemės mokestinės
vertinės, nustatytos Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatyme. Žemės
nuomos mokesčio priedas į valstybės biudžetą mokamas tik vieną kartą už žemės
sklypą užstatomą žemės
sklypo dalį ir turi būti sumokėtas iki statybų pradžios arba lygiomis
dalimis ne vėliau kaip per 3 metus nuo statybų pradžios, pirmąją įmoką
sumokant iki statybų pradžios. Žemės nuomos mokesčio priedo sumokėjimas bus
laikomas tinkamai ir pilnutinai įvykdytas, jeigu nuomininkas ne
vėliau kaip per 24 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos į valstybės
biudžetą bus sumokėjęs ne mažiau kaip 70 procentų mokėtinos žemės nuomos
mokesčio priedo sumos.“
|