LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS ĮSTATYMO NR. XI-1196 45 STRAIPSNIO PAKEITIMO
Įstatymo PROJEKTO

2023-07-03 Nr. XIVP-2943

Vilnius

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.

1. Pilietybės įstatymo 45 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimas“ 10 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 7 straipsnio 1 punktas (pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis kelias pilietybes įgijo gimdamas) taikomas Lietuvos Respublikos piliečių vaikams, kurie gimdami įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2008 m. liepos 22 d., jeigu jie patys arba jų teisėti atstovai raštu prašo laikyti juos Lietuvos Respublikos piliečiais.

Projektu siūloma panaikinti Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nustatytus terminus tokiam prašymui pateikti – per trejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. iki 2014 m. balandžio 1 d.) arba iki vaikui sukaks 18 metų. Kaip pažymėta projekto aiškinamajame rašte, projektu siekiama suteikti galimybę asmenims, nespėjusiems pateikti tokio prašymo nustatytais terminais, išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Atsižvelgiant į tai, kad projektu siūlomas teisinis reguliavimas, taikomas kartu su Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punktu, suponuotų atvejų, kai Lietuvos Respublikos piliečiai kartu būtų ir kitų valstybių piliečiai, padaugėjimą, kyla abejonių dėl projekto atitikties Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje aiškinant Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį suformuotai oficialiajai konstitucinei doktrinai dvigubos (daugybinės) pilietybės klausimu.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas bendras draudimas turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę: „niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, tačiau šis draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatyme gali ir turi būti numatyti atskiri atvejai, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis; reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją, tačiau tai darydamas jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais; Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali vadovautis nuostata, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų nereikia riboti (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d., 2017 m. spalio 20 d. sprendimai).

Taigi Seimas turi diskreciją nustatyti atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, nepraranda Lietuvos Respublikos pilietybės, ir atvejus, kai asmuo gali įgyti arba atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakęs turimos kitos valstybės pilietybės, taip pat išplėsti Pilietybės įstatyme nustatytą tokių atvejų sąrašą, tačiau tai darydamas jis yra saistomas konstitucinio reikalavimo, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų ypač reti, išimtiniai. Todėl priimant sprendimą dėl galimybių Lietuvos Respublikos piliečiams kartu būti ir kitų valstybių piliečiais plėtimo kaskart būtina įvertinti ne tik tai, kokiu mastu dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų padaugėjimą lemtų numatomas naujas dvigubos (daugybinės) pilietybės įgijimo pagrindas, bet ir tai, kiek tokių atvejų suponuoja Pilietybės įstatyme jau nustatytas teisinis reguliavimas.

Vertinamo projekto kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, paprašytas išaiškinti, ar dvigubą (daugybinę) pilietybę galėtų turėti po nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos Respublikos išvykę piliečiai, 2013 m. kovo 13 d. sprendime konstatavo, jog, referendumu nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, įstatymu negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę gyventi į kitas valstybes ir įgiję jų pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Tai patvirtinta ir Konstitucinio Teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendime, kuriame konstatuota, kad nėra pagrindo kitaip vertinti galimybę įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį galimybė turėti dvigubą (daugybinę) pilietybę būtų suteikta po 1990 m. kovo 11 d. į Europos Sąjungos arba (ir) NATO valstybes nares išvykusiems ir jų pilietybę įgijusiems Lietuvos Respublikos piliečiams.

Atsižvelgiant į šią Konstitucinio Teismo suformuotą oficialiąją konstitucinę doktriną ir į tai, kad Seimo 2023 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. XIV-1978 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ yra paskelbtas 2024 m. gegužės 12 d. vyksiantis privalomasis referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo (kuriuo, jeigu jis būtų priimtas, būtų panaikintas bendras dvigubos (daugybinės) pilietybės draudimas), manytina, kad tol, kol šis klausimas referendumu nėra išspręstas, pagrindai Lietuvos Respublikos piliečiams kartu būti ir kitų valstybių piliečiais įstatymu nebeturėtų būti plečiami.

2. Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos galėjo arba, jeigu vaikui nėra sukakę 18 metų, vis dar gali būti pateiktas prašymas laikyti Lietuvos Respublikos piliečiu, yra naikinamieji. Jiems pasibaigus, asmenys, nepateikę tokio prašymo ir netekę teisės jo pateikti, neatitinka šioje dalyje nustatytos sąlygos taikyti jiems Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, pagal kurį leidžiama kartu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu. Taigi, jeigu tokie asmenys yra netekę Lietuvos Respublikos pilietybės, jie negalėtų vėl jos įgyti pagal prašymą „laikyti Lietuvos Respublikos piliečiais“, nes Pilietybės įstatyme toks pilietybės įgijimo būdas nenustatytas; toks prašymas negalėtų būti traktuojamas ir kaip prašymas „išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę“, nes išsaugoti pilietybę galima tik ją tebeturint, o ne jos netekus. Vadinasi, projektu siūlomas Pilietybės įstatymo 45 straipsnio pakeitimas, kuriuo būtų atsisakyta naikinamųjų terminų prašymui „laikyti Lietuvos Respublikos piliečiu“ pateikti, būtų aktualus tik tiems šioje dalyje nurodytiems asmenims, kurie jo įsigaliojimo metu dar nebūtų netekę Lietuvos Respublikos pilietybės. Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės, ji gali būti grąžinta pagal jo prašymą.

Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal projektu teikiamą siūlymą panaikinus Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nustatytus terminus, iš kurių šiuo metu aktualus yra tik vienas – iki vaikui sukaks 18 metų, ir taip nustačius neterminuotą pilnamečių asmenų (gimusių nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2008 m. liepos 22 d.) teisę išsaugoti arba įgyti (grąžinti) Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakius turimos kitos valstybės pilietybės, būtų visiškai iškreipta šioje dalyje nustatyto pereinamojo pobūdžio teisinio reguliavimo, kuriuo numatyta galimybė išsaugoti gimimu įgytą vaikų pilietybę, paskirtis ir esmė.

Departamento direktorius                                                                                      Dainius Zebleckis

O. Buišienė, tel. (8 5) 239 6160, el. p. [email protected]

V. Staugaitytė, tel. (8 5) 239 6898, el. p. [email protected]