LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TURTO CIVILINIO KONFISKAVIMO
ĮSTATYMO PROJEKTO
2019-03-12 Nr. XIIIP-3214
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Projektu siūlomas naujas teisinis reguliavimas daro poveikį Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomoms vertybėms – nuosavybės teisei, teisei į teisingą teismą.
Nuosavybės teisių apsaugos garantijos yra įtvirtintos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje – nuosavybė neliečiama, kiekvienas asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe, nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Tiek Konstitucinis Teismas, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) taip pat ne kartą yra pažymėję, jog nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu dėl padarytų teisei priešingų veikų, dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Tačiau visais atvejais ribojant nuosavybės teisę turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Vertinant priemonių proporcingumą, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas procedūroms. (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 4 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai; EŽTT sprendimai bylose AGOSI v Jungtinė Karalystė, pareiškimo Nr. 9118/80, Butler v. Jungtinė Karalystė, pareiškimo Nr. 41661/98, Dimitrovi v. Bulgaria, pareiškimo Nr. 12655/09).
Išnagrinėjus projekto nuostatas, abejotina, ar jos yra pakankamos, jog nesudarytų prielaidų pažeisti Konstitucijos 23 straipsnio reikalavimus ir teisinės valstybės principą, nes kyla abejonių, ar turto civilinio konfiskavimo proceso procedūros leidžia turto savininkui ir kitiems suinteresuotiems asmenims pasinaudoti veiksminga nuosavybės teisių gynyba, kad išvengtų nepagrįsto teisių suvaržymo ir nuostolių, taip pat gauti tinkamą kompensaciją tais atvejais, kai institucijos priėmė nepagrįstus sprendimus.
Pirma, projekto 5 straipsnyje siūloma nustatyti prokuroro, priėmusio nutarimą pradėti civilinio konfiskavimo procesą, teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl turto arešto. Jeigu toks prašymas paduodamas iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, teismas nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, kuris negali būti ilgesnis kaip 120 kalendorinių dienų. Prašymas dėl turto arešto paduodamas ir nagrinėjamas, turto areštas taikomas Civilinio proceso kodekso XI skyriaus penktojo skirsnio nustatyta tvarka, išskyrus analizuojamo straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas išimtis. Pagal projekto 7 straipsnį, bylos dėl turto civilinio konfiskavimo nagrinėjamos pagal prokuroro ieškinį viešajam interesui ginti. Projekte nesiūloma nustatyti jokių tokio ieškinio nagrinėjimo terminų ar specialių taisyklių. Toks siūlomas reguliavimas kelia abejonių dėl jo proporcingumo siekiamiems tikslams. Pastebėtina, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, įskaitant turto areštą, nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, šis terminas negali būti ilgesnis kaip 14 dienų (Civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 147 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu pritaikius turto areštą civilinio konfiskavimo procese, asmens nuosavybės teisės į turtą iki ieškinio pareiškimo galėtų būti suvaržomos ir 120 dienų. Be to, pareiškus ieškinį turto areštas nėra panaikinamas, nėra numatyta ir maksimalių bylos nagrinėjimo teisme terminų, taigi turtas gali būti areštuotas ir keletą metų. Jeigu būtų areštuotas visas asmens turtas, įskaitant visas jo pajamas, įmones, profesinei veiklai naudojamas priemones, asmuo gali patirti žymių nuostolių, be to, toks asmuo negalėtų sumokėti mokesčių valstybei, duoti išlaikymo vaikams. Šiame kontekste pastebėtina, kad gali būti areštuotas ne tik asmens, kuris įtariamas nusikalstamų veikų padarymu, bet ir kitų asmenų iš šio asmens įgytas turtas.
Manytume, kad valstybė turi būti suinteresuota, jog numatomo konfiskuoti galimai neteisėtai įgyto turto vertė nesumažėtų ne tik dėl to, kad nenukentėtų teisėti turto savininko ir kitų asmenų interesai, bet ir todėl, kad nuostolių nepatirtų visa visuomenė, kurios interesais turtas konfiskuojamas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2018 m. balandžio 26 d. rezoliuciją Nr. 2218 (2018)[1], kuri kviečia valstybes nares užtikrinti, kad turto konfiskavimo, nesiejamo su konkrečios nusikalstamos veikos padarymu, atvejais būtų paskirta speciali institucija areštuotam turtui administruoti, kad turtas būtų administruojamas tokiu būdu, jog nesumažėtų jo vertė iki priimant galutinį sprendimą, kad turtu būtų disponuojama tokiu būdu, jog jis duotų kuo didesnę naudą visuomenei. Pastebėtina, kad kitų valstybių įstatymuose yra detaliai reglamentuojama areštuoto turto naudojimo tvarka, administravimo procedūros, areštuoto turto savininkų ir kitų suinteresuotų asmenų teisės (Airijos „Proceeds of Crime Act“ ir Bulgarijos „The Forfeiture in Favour of the State of Illegally Acquired Assets Act”, reglamentuojantys turto konfiskavimą civilinio proceso tvarka, Italijos „Antimafia Code”, kuris reglamentuoja turto konfiskavimą baudžiamojo ir administracinio proceso tvarka). Manytume, kad galiojančio teisinio reguliavimo (CPK 683 straipsnio nuostatų dėl areštuoto turto saugojimo ir administravimo), pradėjus turto civilinio konfiskavimo procesą ir turto civilinio konfiskavimo bylos nagrinėjimo metu nepakanka, kad būtų maksimaliai užtikrintas areštuoto turto vertės išsaugojimas. Atkreiptinas dėmesys, jog galiojančios CPK penktojo skirsnio nuostatos nenustato specialių areštuoto turto administravimo taisyklių, nes turtas gali būti areštuotas iki pareiškiant ieškinį ne daugiau kaip 14 dienų, be to, pagal CPK 146 straipsnį, šalies prašymu teismas gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Teismas gali pareikalauti nuostolių atlyginimo ir savo iniciatyva. Atsižvelgiant į tai, kad turto civilinio konfiskavimo bylose ieškovu būtų prokuroras, abejotina, ar nurodytas galiojantis reguliavimas būtų tinkamas šiose bylose, nes prašoma suma, atsižvelgiant į galimą ilgą turto arešto laikotarpį, gali būti ir labai didelė. Taigi prokuratūrai šiam tikslui turėtų būti skiriami nemaži valstybės biudžeto asignavimai, o jų neskyrus, turto civilinio konfiskavimo procesas gali būti sutrikdytas ar būti neefektyvus.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad projekte nesiūloma nustatyti specialių nuostatų trečiųjų asmenų nuosavybės teisių užtikrinimui. Pagal CPK 49 straipsnio 4 dalį, jeigu pareikštas ieškinys viešajam interesui ginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šie asmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu arba teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, arba jų pačių iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese bendraieškiais. Abejotina, ar civilinio konfiskavimo bylose asmenys, turintys teisių į numatomą konfiskuoti turtą, galėtų būti įtraukiami į procesą kaip bendrininkai ar kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsižvelgiant į tai, kad bendrininkų interesai procese visada sutampa, o tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nereiškia jokių savarankiškų pretenzijų į ginčo dalyką. Civiliniame procese taip pat gali dalyvauti tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus. Pagal CPK 46 straipsnio nuostatas tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą iki baigiamųjų kalbų pradžios, bet tam, kad jie galėtų įstoti į bylą, apie pradėtą bylos procesą jiems turi būti žinoma. Atsižvelgiant į tai, kad turto civilinio konfiskavimo byla būtų pradedama valstybės iniciatyva ir turtas konfiskuojamas valstybės naudai, manytina, kad teismas turėtų viešai pranešti apie numatomą bylos nagrinėjimą (pvz., specialiame interneto tinklalapyje) ir paskirti terminą pretenzijoms į numatomą konfiskuoti turtą pareikšti (arba tokį terminą reikėtų numatyti įstatyme). Kitu atveju, jeigu asmens prašymas įtraukti jį į procesą bus pateiktas prieš pat baigiamąsias kalbas, reikės atlikti papildomos medžiagos tyrimą ir procesas užsitęs. Tai būtų nesuderinama su proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principais. Be to, CPK 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta teismo teisė atsisakyti įtraukti asmenį į procesą trečiuoju asmeniu, išaiškinant jam teisę pareikšti ieškinį bendrąja tvarka. Tokia teismo nutartis neskundžiama atskiruoju skundu. Manytume, kad turto civilinio konfiskavimo bylose CPK 46 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas galėtų pažeisti trečiųjų asmenų teisę netrukdomai naudoti savo nuosavybę, nes konfiskuojant asmens, nurodyto projekto 2 straipsnyje, turtą, prieš tai neišnagrinėjus trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais prašymų, gali būti per klaidą konfiskuotas ir trečiųjų asmenų turtas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, jog projektu siūlomos turto civilinio konfiskavimo procedūros, sudarančios prielaidas ilgam laikui areštuoti turtą, nenustačius jokių specialių areštuoto turto administravimo, šio turto savininkų ir kitų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisių gynimo nuostatų per visą turto civilinio konfiskavimo procesą, gali lemti legislatyvinės omisijos[2] atsiradimą ir todėl, nepapildžius projekto atitinkamomis nuostatomis, gali būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 23 straipsnyje garantuotas asmens nuosavybės teises ir teisinės valstybės principą.
Antra, pagal projektą, prokuroras, priėmęs nutarimą nepradėti turto civilinio konfiskavimo proceso pagal projekto 4 straipsnio 9 dalį, priėmęs sprendimą nesikreipti į teismą dėl turto civilinio konfiskavimo pagal projekto 7 straipsnio 1 dalį ar atsiėmęs teisme pareikštą ieškinį, galėtų bet kada vėl pradėti turto civilinio konfiskavimo procesą prieš tuos pačius asmenis ir už tą patį laikotarpį, nes nei projekte, nei galiojančiuose įstatymuose nėra nustatyta, jog prokurorą saisto jo priimtas nutarimas, kad pradėti turto civilinio konfiskavimo procesą ar pareikšti ieškinį dėl turto civilinio konfiskavimo nėra pagrindo. Taigi, nesant įstatyme teisės normų, apsaugančių turto savininkus nuo galimo valstybės institucijų piktnaudžiavimo joms suteiktais įgaliojimais, gali atsirasti legislatyvinė omisija, todėl, nepapildžius projekto atitinkamomis nuostatomis, gali būti sudarytos prielaidos pažeisti asmens teisę netrukdomam naudotis savo nuosavybe ir teisinės valstybės principą. Pastebėtina, kad EŽTT byloje Dimitrovi v. Bulgaria (pareiškimo Nr. 12655/09) pripažino, jog įstatymo nuostatos, kurios leido prokurorui (prosecution authorities) laisvai „pradėti, sustabdyti, baigti ir vėl pradėti procedūras bet kuriuo metu panorėjus“, pažeidė Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio reikalavimus.
Trečia, pastebėtina, kad turto civilinio konfiskavimo proceso metu turto savininkas turi mažiau garantijų nei baudžiamajame procese (netaikoma nekaltumo prezumpcija, įrodinėjimo našta tenka pačiam turto savininkui, o ne valstybei), tad ir tokiame procese priimti sprendimai turi didesnę įtaką asmens teisėms, įskaitant teisę netrukdomam naudotis savo nuosavybe. Todėl manytina, kad įstatyme turėtų būti numatytas efektyvus kompensacijų už nepagrįstais institucijų sprendimais padarytą žalą atlyginimas. Šioje išvadoje jau minėtoje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje valstybėms rekomenduojama garantuoti kompensacijos išmokėjimą asmenims, kurių turtas buvo areštuotas ar konfiskuotas per klaidą (9.1.2 punktas). Tačiau nei projekte, nei galiojančiuose įstatymuose nėra numatyta valstybės atsakomybė už turto civilinio konfiskavimo metu valstybės institucijų ir teismo padarytą žalą, paaiškėjus, kad turtas buvo areštuotas ar konfiskuotas be pagrindo. Šiame kontekste pastebėtina, kad Civilinio kodekso 6.272 straipsnyje yra numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, tačiau pagal nurodytą straipsnį žala, atsiradusi dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų konfiskuojant turtą pagal civilinio proceso taisykles, nebūtų atlyginama, jeigu nebūtų nustatyta jų kaltė. Atsižvelgdami į tai, manytume, kad nesant įstatyme nustatyto efektyvaus žalos atlyginimo mechanizmo asmenims, kurių turtas buvo nepagrįstai areštuotas ar konfiskuotas turto civilinio konfiskavimo proceso metu, gali atsirasti legislatyvinė omisija ir tokiu būdu gali būti sudarytos prielaidos pažeisti nuosavybės teises ir teisinės valstybės principą.
2. Projekto 2 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, jog turto civilinis konfiskavimas, be kita ko, taikomas neturtinėms vertybėms, kai jos yra neproporcingos asmens turėtoms pajamoms. Pažymėtina, jog Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.114 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad „Civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t. y. vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių (paslaugų) ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą.“ Atsižvelgiant į tokį neturtinių vertybių pobūdį, svarstytina, ar pagrįsta visas neturtines vertybes įtraukti į konfiskuojamo turto sąrašą, nes tik keletas iš jų gali turėti tam tikrą turtinę vertę, pavyzdžiui, prekės ženklai. Tačiau kita vertus, keltinas klausimas, ar neturtinių vertybių, pavyzdžiui, prekės ženklo vertės ir jos neatitikimo asmens pajamoms nustatymas nebūtų pernelyg sudėtingas ir brangus procesas, kad tokias neturtines vertybes būtų pagrįsta ir proporcinga konfiskuoti.
3. Keltina abejonė dėl turto civilinio konfiskavimo reglamentavimo išsamumo. Pavyzdžiui, projektu teikiamame įstatyme nėra apibrėžiama turto civilinio konfiskavimo samprata. Akcentuotina, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą turto konfiskavimo sistemą sudaro turto konfiskavimas (Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 72 straipsnis) ir išplėstinis turto konfiskavimas (BK 723 straipsnis) kaip baudžiamojo poveikio priemonės; taip pat turto konfiskavimas – kaip administracinio poveikio priemonė (Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 29 straipsnis). Baudžiamojo poveikio priemonių taikymo pagrindas yra nusikalstamos veikos padarymas, o administracinio poveikio priemonės taikymo pagrindas – administracinio nusižengimo padarymas. ANK 29 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje įtvirtintas turto konfiskavimo apibrėžimas: „Turto konfiskavimas – tai priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas pažeidėją ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn.“ Iš teikiamo projekto nėra aišku, koks konkrečiai teisės pažeidimas yra turto civilinio konfiskavimo taikymo pagrindas.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad iš teikiamo projekto nėra aiški turto civilinio konfiskavimo samprata, o naujojo instituto taikymo pagrindai turėtų būti detalizuoti, siejant juos su konkrečiu teisės pažeidimu. Tai, kas nurodyta teikiamo projekto 2 straipsnio 1 – 4 dalyse, yra labiau turto civilinio konfiskavimo taikymo sąlygos, bet ne pagrindai.
4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 10 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100-222/2015, remdamasis EŽTT praktika[3], pastebėjo, kad turto civilinio konfiskavimo modelis „<...> savaime neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, joje įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui, nes turto paėmimas valstybės nuosavybėn nurodytais pagrindais neprilygsta baudžiamosios atsakomybės taikymui, baudžiamajam procesui ir dėl to jam nėra keliami iš nekaltumo prezumpcijos kylantys reikalavimai dėl įrodymų pakankamumo laipsnio ar įrodinėjimo pareigos.“
Kita vertus, LAT išaiškino, kad įtvirtinant atitinkamą turto civilinio konfiskavimo modelį, turi būti laikomasi proporcingumo principo: „<...> paisant proporcingumo principo įstatymu galėtų būti įtvirtintas civilinio turto konfiskavimo modelis, pagal kurį būtų galima konfiskuoti turtą įrodant jo kilmės neteisėtumą mažesniu įrodymų pakankamumu, nei būtinas baudžiamajame procese, pavyzdžiui, įrodymų persvara, ne remiantis konkrečiu tikėtinai padarytu nusikaltimu, iš kurio gautas turtas, dėl kurio asmuo nėra pripažintas kaltu baudžiamojo proceso tvarka, bet remiantis netiesioginiais įrodymais, pavyzdžiui, asmens turimo ar turėto turto aiškia neatitiktimi jo teisėtoms pajamoms ir teistumais, darant išvadą, kad labiau tikėtina, nei netikėtina, kad asmuo įgijo turtą neteisėtu būdu.“
Vis dėlto, projektu teikiamo reguliavimo priemonių proporcingumas kelia abejonių, atsižvelgiant į šiuos aspektus:
4.1. Kelia abejonių teikiamo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų turto civilinio konfiskavimo sąlygos, susietos iš esmės su negatyviomis aplinkybėmis padarytų nusikaltimų atžvilgiu. Turto civilinis konfiskavimas taikomas asmenims: 1) kurių atžvilgiu baudžiamasis procesas dėl šios dalies 1 punkte nurodytų nusikaltimų nebuvo pradėtas; 2) o jeigu buvo pradėtas baudžiamasis procesas – jis turi būti nutrauktas; 3) taip pat taikomas asmenims, kurie buvo kaltinami (past. – nebūtinai nuteisti) dėl sąrašo principu išvardintų nusikaltimų padarymo. Atsižvelgiant į tai, atitinkamos aplinkybės ne tik nepagrindžia asmens kaltės dėl padarytų nusikaltimų – bet priešingai – rodo, kad asmuo nėra laikomas kaltu dėl nusikaltimo (-ų) padarymo. Nepaisant to, pagal teikiamą įstatymą, šios negatyvios sąlygos yra vienas iš pagrindų taikyti asmeniui turto civilinį konfiskavimą.
4.2. Teikiamo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta turto civilinio konfiskavimo taikymo sąlyga asmenims, kurie „buvo kaltinami ar nuteisti“ už tam tikrus sąrašo principu išvardintus nusikaltimus kelia abejonių. Viena vertus, asmens kaltinimas tam tikro nusikaltimo padarymu, kol nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, nereiškia asmens kaltės. Asmuo gali būti kaltinamas dėl nusikalstamos veikos padarymo ir teismo nuosprendžiu išteisintas. Kita vertus, jeigu asmuo yra nuteisiamas dėl tam tikros nusikalstamos veikos padarymo, teismas turi diskrecijos teisę apkaltinamajame nuosprendyje kartu su bausme paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. Diskutuotina dėl turto civilinio konfiskavimo taikymo galimybės asmeniui, nuteistam už nusikaltimą, kuriam baudžiamajame procese nebuvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo ar išplėstinio turto konfiskavimo.
4.3. Teikiamo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte pasirinktas selektyvus ir itin platus nusikaltimų ratas, apimantis ne tik ekonominio – finansinio pobūdžio nusikaltimus; taip pat ne tik sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, bet ir nemažai apysunkių nusikaltimų. Pastebėtina, kad Europos Sąjungos 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2005/212/TVR dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „Mokesčių teisės pažeidimų atvejais valstybės narės gali naudoti kitas nei baudžiamąsias procedūras, skirtas iš pažeidėjo atimti nusikalstamu būdu įgytas lėšas.“ Be to, kelia abejonių projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte išvardintų nusikaltimų selektyvus pasirinkimas, nenurodant konkrečių tokio pasirinkimo kriterijų[4].
4.4. Neišgrynintas santykis su baudžiamuoju procesu ir baudžiamojo poveikio priemonėmis – turto konfiskavimu bei išplėstiniu turto konfiskavimu, taip pat neteisėto praturtėjimo nusikaltimu. Pastebėtina, kad pagal teikiamo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 – 4 punktų reguliavimą, turto civilinio konfiskavimo sąlygomis laikomas tiek baigtas (pavyzdžiui, 1 punktas – „<...> nuteisti už nusikaltimų <...> padarymą“; 3 punktas – „atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už šios dalies 1 punkte nurodytus nusikaltimus Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka“), tiek ir nutrauktas (pavyzdžiui, 1 punktas – „<...> kaltinami <...> už nusikaltimų <...> padarymą“; 2 punktas – „kurių atžvilgiu baudžiamasis procesas dėl šios dalies 1 punkte nurodytų nusikaltimų nebuvo pradėtas, o pradėtas – buvo nutrauktas <...>“) baudžiamasis procesas.
Iš to kyla keletas klausimų. Pirma, jeigu nusikaltimo padarymas yra turto civilinio konfiskavimo pagrindas, bet baudžiamajame procese teismas asmeniui nepaskyrė turto konfiskavimo ar išplėstinio turto konfiskavimo, keltinas klausimas, ar turto civilinis konfiskavimas nebūtų traktuojamas kaip apkaltinamojo nuosprendžio peržiūrėjimas. Antra, jeigu nusikaltimo padarymas, vis tik, nėra turto civilinio konfiskavimo pagrindas – keltinas klausimas dėl konkrečių nusikaltimų vardinimo projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte tikslingumo bei pagrįstumo.
4.5. Nesant turto civilinio konfiskavimo sampratos, nėra aiški kuriamo naujo teisinio instituto prigimtis. Atsižvelgiant į šiuo metu galiojančią turto konfiskavimo sampratą – tai turėtų būti tam tikra poveikio priemonė (sankcija), taikoma už tam tikro teisės pažeidimo padarymą. Kita vertus, teikiamo projekto 2 straipsnyje formuojami požymiai iš esmės atitinka BK 1891 straipsnio („Neteisėtas praturtėjimas“) 1 dalies dispozicijos (išskyrus tik dalyko vertės dydį) požymius. Dėl tos priežasties iš teikiamo reguliavimo nėra aišku, ar turto civilinis konfiskavimas yra teisės pažeidimo ar, vis dėlto, sankcijos elementas.
4.6. Proporcingumo kontekste kelia abejonių ir teikiamo projekto 2 straipsnio 3 dalies plataus pobūdžio nuostatos dėl trečiųjų asmenų turto konfiskavimo.
4.7. Pagal teikiamo projekto 3 straipsnį akivaizdu, kad įmanomos situacijos, kai pradėjus civilinį turto konfiskavimo procesą, asmeniui gali būti pareiškiamas įtarimas baudžiamajame procese. Nors projekto rengėjai 3 straipsnio 2 dalyje numato tam tikrą „saugiklį“ – „duomenys, kurie buvo pateikti paties asmens, kurio atžvilgiu taikomas turto civilinio konfiskavimo procesas šio įstatymo nustatyta tvarka, be jo sutikimo negali būti naudojami kaip įrodymai baudžiamajame procese“ – manytina, kad jis nėra pakankamas, kad apsaugotų asmenį nuo atitinkamų duomenų netiesioginio panaudojimo baudžiamajame procese. Ši aplinkybė yra itin svarbi, nes asmens kaltumo įrodinėjimo pareiga priklauso valstybei – t. y. valstybė baudžiamajame procese privalo įrodyti asmens kaltumą, o ne asmuo turi įrodinėti savo nekaltumą. Baudžiamajame procese negali būti nustatyta asmens kaltumo prezumpcija. Nesant detaliai reglamentuotų turto civilinio konfiskavimo ir baudžiamojo proceso atribojimo kriterijų, atitinkama taisyklė gali būti pažeista.
5. Teikiamo projekto 2 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos nuostatoje – „<...> kai juos valdo, naudoja ir (ar) jais disponuoja <...>“ – jungtukas „ir (ar)“ keistinas jungtuku „ir“. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į CK 4.37 straipsnio („Nuosavybės teisės sąvoka“) 1 dalį, pagal kurią – „Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.“ Pastebime, kad BK 1891 straipsnio 1 dalies dispozicijoje taip pat akcentuojama nuosavybės teisė („Tas, kas turėjo nuosavybės teise <...>“).
6. Projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuoroda į BK straipsnius – „<...> 199 – 200 straipsniuose <...>“ – detalizuotina, tiksliai nurodant visus tarp šių straipsnių įsiterpusius BK straipsnius su novela, o tarp jų rašant skyrybos ženklą „kablelį“. Analogiška pastaba teiktina ir dėl kitų projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuorodų: „213 – 216 straipsniuose, <...> 225 straipsnio 1–3 dalyse, 226 straipsnio 1–4 dalyse, 227 straipsnio 1–3 dalyse, 249–252 <...> straipsniuose“.
7. Atkreiptinas dėmesys, kad teikiamo projekto 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 3 punkto sąlygos iš dalies persipina tarpusavyje. Pavyzdžiui, Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 212 straipsnyje numatyti ikiteisminio tyrimo nutraukimo atvejai, tarp kurių straipsnio 3 – 8 punktuose įtvirtinti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejai. Analogiškai BPK 327 straipsnio 2 dalyje nurodyti nuosprendžio panaikinimo ir bylos nutraukimo pagrindai – atskiros atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšys.
8. Teikiamo projekto 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta viena iš turto civilinio konfiskavimo sąlygų – jei konfiskuotinu turtu disponuoja asmenys „<...> atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už šios dalies 1 punkte nurodytus nusikaltimus Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka“. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi, atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės asmenims gali būti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – tiek turto konfiskavimas, tiek ir išplėstinis turto konfiskavimas.
Šiame kontekste atkreipiame dėmesį, kad pacituota nuostata nėra visiškai tiksli, nes atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK reguliavimą yra galimas tik padarius baudžiamuosius nusižengimus, neatsargius, nesunkius ir apysunkius nusikaltimus[5], o didžioji dalis projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų nusikaltimų yra sunkūs arba labai sunkūs nusikaltimai.
9. Teikiamo projekto 2 straipsnio 3 dalyje po žodžių „kuris žinojo arba turėjo“ įrašytini žodžiai „ir galėjo“. Atkreiptinas dėmesys į BK 1891 straipsnio 1 dalies dispoziciją („<...> žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti <...>“). Vien „turėjimas“ (be „galėjimo“) žinoti (suvokti) ne pilnai atspindi neatsargios kaltės formos intelektinį turinio elementą.
10. Projekto 4 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad „Turto tyrimas atliekamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka“, o šio straipsnio 4 dalyje, kad „Turto tyrimą atlieka Vyriausybės įgaliotos institucijos.“ Be to, projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad „Planuojama, kad tokios institucijos bus Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos policija.“ Pasiūlymų turinys diskutuotinas.
Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog, kaip minėta, turto civilinio konfiskavimo proceso procedūros yra tiesiogiai susijusios su galimybe riboti asmens nuosavybės teisę. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. ir kiti nutarimai). Būtent todėl visi valstybės institucijų veiksmai, galintys įtakoti asmens pareigų ir teisių apimtį, yra reguliuojami įstatymais, pavyzdžiui, Kriminalinės žvalgybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Prokuratūros ir kitais. Tuo tarpu pagal projekto nuostatą, įgalinančią Vyriausybę ar jos įgaliotą instituciją nustatyti turto tyrimo atlikimo tvarką, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, galėtų nustatyti ir kitokią, nei įtvirtinta įstatymuose, turto tyrimo tvarką, pavyzdžiui, apimančią įstatymuose neįtvirtintus tyrimo metodus, neužtikrinančią asmenų teisių. Remiantis tokia tvarka atliktas turto tyrimas galėtų būti pagrindu riboti asmens nuosavybės teisę. Todėl teigtina, kad projekto nuostata, įgalinanti Vyriausybę ar jos įgaliotą instituciją nustatyti turto tyrimo atlikimo tvarką galimai neatitinka minėtos Konstitucinio Teismo doktrinos.
Antra, pažymėtina, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 6 ir 7 straipsniai nustato Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos uždavinius ir funkcijas, tarp kurių neminimi nei funkcijos, nei uždaviniai, susiję su dalyvavimu turto civilinio konfiskavimo procese. Todėl teigtina, jog nepakeitus šio įstatymo, jokių funkcijų, susijusių su turto civiliniu konfiskavimu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai nebūtų galima pavesti, o net jei tokios funkcijos būtų pavestos Vyriausybės nutarimu, Tarnyba jų vykdyti neturėtų teisinio pagrindo.
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad teikiamas įstatymo projektas yra ir turi būti tas teisės aktas, kuriame turėtų būti įtvirtintos visos esminės nuostatos, susijusios su turto civiliniu konfiskavimu, tarp jų ir institucijos, įgaliotos atlikti turto tyrimo veiksmus, pavadinimas, institucijos specialiosios kompetencijos, jei tokios numatomos, ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės.
Trečia, pastebėtina, kad šioje Išvadoje jau minėtoje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje valstybės narės raginamos įsteigti specializuotą instituciją, įgaliotą atlikti veiksmus, susijusius su neteisėto turto areštu ir konfiskavimu, kurioje dirbtų profesionalūs įvairių sričių specialistai, turintys prieigą prie teisėsaugos institucijų, mokesčius administruojančių institucijų informacijos. Tokiai institucijai, atliekant tyrimą, turėtų būti suteikti specialūs įgaliojimai, pvz., prieiga prie kitų viešųjų institucijų turimos finansinės informacijos, leidimas slapta stebėti vykdomas banko operacijas.
11. Keltina abejonė dėl prokuroro kaip kompetentingo subjekto, pradedančio turto civilinio konfiskavimo procesą, pasirinkimo teikiamame įstatymo projekte. Pavyzdžiui, projekto 4 straipsnio 9 punkte numatyta, kad „Prokuroras, susipažinęs su turto tyrimo išvada, per 10 kalendorinių dienų nuo turto tyrimo išvados gavimo dienos priima nutarimą dėl turto civilinio konfiskavimo proceso pradėjimo.“
Konstitucijos 118 straipsnio pirmoje ir antroje dalyje numatyta: „Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.“ Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 15 d. nutarime yra išaiškinęs: „<...> Konstitucijos 118 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos suponuoja tai, kad prokuroras, gindamas dėl nusikalstamos veikos pažeistas asmens, visuomenės ar valstybės teises bei teisėtus interesus, privalo organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, baudžiamosiose bylose palaikyti valstybinį kaltinimą. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad prokurorai, Lietuvos Respublikos prokuratūra galėtų veiksmingai įgyvendinti šią savo konstitucinę priedermę. <...> pagal Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalį asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus prokuroras gina būtent įstatymo nustatytais atvejais; minėta, kad iš šios nuostatos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad prokuroras iš tikrųjų galėtų ir privalėtų ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėta nuostata suponuoja tokį teisinį reguliavimą, kai atvejai, kuriais prokuroras turi įgaliojimus pradėti baudžiamąjį procesą, turi būti aiškiai apibrėžti įstatyme.“
12. Projekto 5 straipsnio 1 dalimi siūloma nustatyti, jog prokuroras „gali kreiptis į teismą su prašymu dėl turto arešto, kai nesiėmus šios priemonės turto civilinis konfiskavimas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.“ Pastebėtina, kad CPK 145 straipsnyje yra išvardinta daugiau kaip dešimt laikinųjų apsaugos priemonių rūšių, todėl neaišku, kodėl nurodytu atveju prokuroras turėtų teisę prašyti tik turto arešto. Atsižvelgiant į projekto 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas turto rūšis, manytina, kad prokurorui turėtų būti suteikta teisė prašyti (tuo pačiu ir teismui nustatyti), ir kitas laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgus į konkrečią turto rūšį ir konkrečias aplinkybes.
13. Projekto 5 straipsnio 1 dalimi siūloma nustatyti: „Jeigu prokuroras, vadovaudamasis šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, priima sprendimą nesikreipti į teismą dėl civilinio konfiskavimo, šio straipsnio 3 dalyje nurodyta laikinoji apsaugos priemonė nustoja galioti. Apie šį sprendimą prokuroras nedelsdamas informuoja antstolį, kuris praneša atitinkamo viešo registro tvarkytojui apie laikinosios apsaugos priemonės pabaigą.“ Projekto nuostatos tobulintinos.
Atkreiptinas dėmesys, kad turto areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, nustatoma teismo nutartimi. Pagal CPK 149 straipsnio nuostatas, teismo nustatytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos teismo nutartimi. Projektu siūloma CPK 149 straipsnio taisyklės išimtis, nustatanti atveją, kai teismo nustatyta laikinoji apsaugos priemonė automatiškai nustoja galios, sukurtų situaciją, kai laikinoji apsaugos priemonė nustos galioti, nors teismo nutartis nustatyti laikinąją apsaugos priemonę liks galiojanti. Tokiu būdu juridinis faktas (turto areštas nustoja galioti) neatitiktų galiojančio teisės akto (teismo nutarties dėl turto arešto nustatymo). Toks nenuoseklus teisinis reguliavimas gali sukurti teisės taikymo problemų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prokuroro sprendimus gali panaikinti aukštesnysis prokuroras ar teismas. Taigi, panaikinus prokuroro sprendimą nesikreipti į teismą dėl civilinio konfiskavimo, būtų neaišku, galioja ar ne turto areštas.
Be to, projektas tikslintinas, nurodant, kurį antstolį turi informuoti prokuroras.
14. Projekto 6 straipsniu siūloma įtvirtinti prokuroro teisę kreiptis į teismą dėl įpareigojimo asmeniui skirti įpareigojimą deklaruoti ir pagrįsti turtą ir pajamas. Atsižvelgiant į tai, jog Gyventojų turto deklaravimo įstatymas reguliuoja teisinius santykius, susijusius tik su fizinių asmenų turto deklaravimu, keltinas klausimas, kodėl turto deklaravimo prievolė būtų taikoma tik fiziniams asmenims, nors projekto 2 straipsnio 1 dalies požymius gali atitikti ir juridiniai asmenys. Tokia situacija galimai sąlygotų asmenų nelygiateisiškumo situaciją, nes turto civilinio konfiskavimo požiūriu tarp fizinių ir juridinių asmenų teisinės padėties iš esmės nėra jokio skirtumo, kuris galėtų lemti skirtingą jų traktavimą įstatymo požiūriu. Todėl manytina, jog projekte derėtų aptarti ir juridinių asmenų turto deklaravimo klausimą.
Kita vertus, keltinas klausimas, ar analizuojamas straipsnis apskritai yra būtinas teikiamame projekte. Pastebėtina, jog šiuo straipsniu asmenims, mokesčių administratoriui, prokurorui, teismui būtų sukuriama papildoma administracinė našta, tačiau mokesčių administratoriaus išvada prokurorui nebūtų privaloma, be to, nagrinėjant ginčą teisme turto ir pajamų deklaracija taip pat būtų vertinama tik kaip paprastas įrodymas, neturintis prima facie įrodomosios vertės[6], o asmuo, kurio atžvilgiu siekiama taikyti civilinį turto konfiskavimą, visas aplinkybes turėtų įrodyti teisme.
15. Projekto 6 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad prokuroro prašymas skirti įpareigojimą deklaruoti ir pagrįsti turtą ir pajamas nagrinėjamas CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka. Pastebėtina, kad šio CPK skyriaus tvarka priimti teismo sprendimai yra neskundžiami. Atsižvelgiant į tai, jog toks teismo sprendimas būtų susijęs su civiliniu turto konfiskavimo procesu ir su galimu nuosavybės teisės ribojimu, svarstytina, ar šiuo atveju pagrįsta riboti asmens teisę skųsti teismo sprendimą.
16. Atkreiptinas dėmesys, jog projekto 6 straipsnio turinio kontekste projektas stokoja aiškumo dėl jo santykio su Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) nuostatomis.
Pažymėtina, kad pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas netinkamai vykdo savo prievolę deklaruoti turtą ir pajamas ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Tokiu būdu nustačius mokestinės prievolės dydį, asmuo turi sumokėti visus priklausančius mokesčius, be to, taikomas MAĮ 139 straipsnis, numatantis mokestines baudas. MAĮ 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, „kai mokestinio patikrinimo metu nustatytų mokesčių mokėtojo pajamų, kurių gavimo šaltinių mokesčių mokėtojas negali pagrįsti, mokesčių mokėtojui skiriama nuo 50 iki 100 procentų priskaičiuotos trūkstamos mokesčio sumos dydžio bauda“. Kaip nurodoma teisinėje literatūroje „Mokestinės baudos atlieka dvejopą funkciją: tarnauja kaip sankcija mokestinių pareigų tinkamai nevykdantiems asmenims, kartu įgalina valstybę paimti dar didesnę (šalia mokesčių, delspinigių) neaiškios kilmės turto dalį.[7]“ Taigi tuo atveju, jei asmeniui teismine tvarka būtų pritaikytas civilinis turto konfiskavimas, asmuo iš esmės būtų nubaustas du kartus dėl to paties – nesugebėjimo pagrįsti turimo turto įsigijimo šaltinių.
Teigtina, kad tokia situacija yra netoleruotina Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto principo non bis in idem kontekste. Kaip ne kartą nurodė Konstitucinis Teismas, šis konstitucinis principas reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d. ir kt. nutarimai). Pažymėtina, jog projekto nuostatų nepakoregavus deramu būdu, iš kurių būtų aiškus projekto ir MAĮ santykis, galimai turėtų būti svarstoma projekto atitiktis Konstitucijos nuostatoms ir šia apimtimi. Siekiant išvengti tokios situacijos, manytina, kad projekte derėtų aiškiai nustatyti, jog asmeniui taikytos teisinės sankcijos pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, neturėtų būti laikomos kliūtimi pradėti ir taikyti turto civilinį konfiskavimą, tačiau, tuo atveju, jei turto civilinis konfiskavimas asmeniui pritaikomas, projekte turėtų būti įtvirtintas įstatyminis restitucijos institutas ir visi dėl turto, kurio kilmės nesugebama pagrįsti, sumokėti mokesčiai ir baudos turėtų būti grąžinamos asmeniui per įstatyme nustatytą terminą.
17. Projekto 7 straipsnio pavadinimas sutampa su viso įstatymo pavadinimu, dėl to turėtų būti keičiamas – siaurinant straipsnio pavadinimo turinio apimtį.
18. Projekto 7 straipsnyje siūloma nustatyti, kad prokuroras, įvertinęs valstybės institucijų atlikto tyrimo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos išvadas, pareiškia teisme ieškinį viešajam interesui ginti, kuriame nurodo ir tikėtai pagrindžia 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas aplinkybes. Svarstytina, ar nurodytos projekto nuostatos dera su Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostata, jog prokuroras gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ar įmonės, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės akto pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra.
Taigi pagal Prokuratūros įstatymą prokuroras gina viešąjį interesą, kai yra įsitikinęs, jog buvo pažeistas konkretus teisės aktas ir jis tai gali pagrįsti pateikdamas konkrečius įrodymus, o ne nurodydamas tikėtinas aplinkybes. Kitaip tariant, pagal Prokuratūros įstatymą prokuroras privalo įrodyti konkretų teisės pažeidimą ir priežastinį ryšį tarp teisės pažeidimo bei padarytos žalos. Tuo tarpu pagal projektą pakanka, jog yra atitinkama tikimybių pusiausvyra.
Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar nereikėtų tarpusavyje suderinti Prokuratūros įstatymo ir projekto nuostatas, nes pagal Prokuratūros įstatymo 1 straipsnį „Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas nustato Lietuvos Respublikos prokuratūros (toliau – prokuratūra) statusą, funkcijas, sandarą, veiklos pagrindus ir kontrolę, darbo organizavimo pagrindus, taip pat Lietuvos Respublikos prokurorų (toliau – prokurorai) statusą, kompetenciją, teises ir pareigas tarnybos eigą, skatinimo bei tarnybinės atsakomybės sąlygas, darbo užmokestį, socialines garantijas, asmens apsaugos priemonių tvarkymo ir naudojimo sąlygas.“ Jame nėra nurodyta, jog kiti įstatymai gali nustatyti išimtis.
19. Projekto 7 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti: „3. Kai prokuroras tikėtinai pagrindžia šio straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes:
1) šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo turi įrodyti, kad jo turto vertė atitinka jo teisėtas pajamas;”
Projekto nuostatos tobulintinos.
Pirma, neaišku, ką reiškia aplinkybė „Kai prokuroras tikėtinai pagrindžia šio straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes” – kur turi būti nurodytas prokuroro pagrindimas ir kaip su juo supažindinamas „įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo”, t.y. ar turima omenyje, jog prokuroras visas aplinkybes turi nurodyti ieškinyje, o asmuo turi jas nuginčyti pateikdamas atsiliepimą teismui, ar kas kita.
Antra, pagal projektą asmuo gali įrodinėti, jog jo pajamos teisėtos ir nuginčyti prokuroro nurodytas aplinkybes, jog pajamos neteisėtos, tačiau jame nėra nuostatų, jog asmuo gali ginčyti, jog jis neatitinka įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų (nėra pagrįstų įrodymų, tiesiogiai ar netiesiogiai siejančių jį su projekte nurodyta nusikalstama veika) ir todėl jo turto tyrimas buvo be pagrindo. Manytume, kad projektas turėtų būti papildytas atitinkamomis nuostatomis.
20. Projekto 7 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti: „Teismas priima sprendimą konfiskuoti turtą ar išieškoti šio turto vertę atitinkančią pinigų sumą, kai šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys neįrodo šio straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių.“
Taigi projektu įtvirtinama taisyklė, kad įrodinėjimo našta civilinio konfiskavimo bylose tenka ne prokurorui, bet asmeniui, kurio turto kilmės klausimas sprendžiamas. Tačiau pastebėtina, jog iš nurodytų projekto nuostatų nėra aišku, kokį įrodinėjimo standartą turės taikyti teismas civilinio konfiskavimo bylose: ar teismas galės priimti sprendimą, kai bus tvirtai įsitikinęs, jog asmens turtas yra neteisėtos kilmės, ar šiuo atveju bus taikomas „didelės tikimybės standartas“, ar koks kitas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad prokuroras turės ne įrodyti, o tik tikėtinai pagrįsti atitinkamas aplinkybes dėl turto kilmės, tuo tarpu pagal CPK 176 straipsnį „Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja“, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis).
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3-3-201-695/2018 konstatavo, jog kasacinis teismas yra „<...> išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).“ Vis tik teismas nurodytoje civilinėje byloje, atsižvelgdamas į tai, kad joje ginamas viešasis interesas ir kad savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonių taikymas įstatymo nustatytomis sąlygomis yra laikomas teisėtu nuosavybės teisės ribojimo pagrindu, konstatavo, jog „<...> reikalaujant statinio (jo dalies) nugriovimo, kaip savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės taikymo, ir įrodinėjant faktines aplinkybes, sudarančias tokio reikalavimo pagrindą, taikytinas aukštesnis įrodinėjimo standartas“, tokiu atveju teismui „neturi kilti abejonių dėl faktinių aplinkybių, sudarančių tokio reikalavimo pagrindą, egzistavimo – teismo įsitikinimas turi būti iš esmės neabejotinas“. Taigi civiliniame procese gali būti taikomi skirtingi standartai, atsižvelgiant į bylos esmę.
21. Projekto 7 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad „Konfiskuotas turtas perduodamas, apskaitomas, saugomas, realizuojamas, panaudojamas Vyriausybės nustatyta tvarka.“ Pastebėtina, jog siūlomas reguliavimas galimai yra neišsamus ir neišbaigtas. Atkreipiame dėmesį, kad toks neišsamus reguliavimas ir draudimas poįstatyminiais teisės aktais nustatyti reguliavimą, susijusį su asmenų teisių ir pareigų apimtimi, galimai sudarytų prielaidas asmenims, kurių turtas konfiskuotas, vėl įsigyti tą patį turtą ir galimai už žemesnę nei rinkos kainą, neteisėtais metodais blokuojant aukcionų vykdymą ir paveikiant galimus pirkėjus. Tokia prielaida darytina atsižvelgiant į tai, jog poįstatyminiu teisės aktu, negali būti apribotos asmenų teisės, o įstatymas nedraustų asmenims, kurių turtas konfiskuotas įsigyti konfiskuotą turtą. Teisinėje literatūroje nurodoma, kad „Jeigu turtas nėra efektyviai realizuojamas, tai gali kompromituoti pačią konfiskavimo idėją, mažinti tiek teisėsaugos institucijų iniciatyvą ją taikyti, tiek visuomenės pasitikėjimą nusikaltimų kontrolės priemonių efektyvumu. Neapgalvotai ar neatsakingai vykdant turto realizavimo procedūrą, turtas gali, pavyzdžiui, po kelių neįvykusių aukcionų labai pigiai sugrįžti į asmenų, iš kurių jis konfiskuotas, rankas. Antai italų ekspertai nurodo, kad, nesiėmus atsargumo priemonių, realizuojamą konfiskuotą mafijos (ar nebūtinai mafijos) turtą per savo statytinius gali nesunkiai susigrąžinti tie patys asmenys, iš kurių turtas konfiskuotas, arba tai gali padaryti kitų mafijos tipo organizacijų nariai, turint omenyje, kad paklausos tokiam turtui dėl nepatrauklios to turto kilmės nebūtų. Bulgarų ekspertai tame pačiame raporte pateikia pavyzdį apie mėginimus realizuoti didelės vertės nekilnojamąjį turtą, konfiskuotą civilinio turto konfiskavimo tvarka iš pagarsėjusio mafijozo, tačiau tai nepavyko net ir surengus penkis pakartotinius aukcionus. Jeigu ir nesugrįžta į buvusių neteisėtų valdytojų rankas, nerealizuotas ir rūpestingai neprižiūrimas turtas greitai nuvertėja, o jo tinkamas administravimas ir priežiūra valstybei kainuoja didelius pinigus (šie kaštai gali gan greitai viršyti likutinę turto vertę).[8]” Taigi, svarstytina galimybė analizuojamą teisinį reguliavimą tobulinti jį praplečiant ir detalizuojant, galimai atsižvelgiant į užsienio valstybių patirtį, taikant civilinį turto konfiskavimą, siekiant, kad civilinio turto konfiskavimo teisinis institutas nebūtų diskredituotas dėl netinkamos turto realizavimo tvarkos nustatymo.
22. Pastebėtina, kad iš projekto nuostatų neaišku, kas darytina su asmens, kurio atžvilgiu pradėtas turto civilinio konfiskavimo procesas, turtu, jeigu toks asmuo, pradėjus prieš jį turto civilinio konfiskavimo procesą ir areštavus jo turtą, paskelbiamas bankrutavusiu ar likviduotu: kas šį turtą valdo, naudoja, kaip iš jo tenkinami kreditorių reikalavimai, kaip jis paskirstomas likviduoto juridinio asmens dalyviams, kokiam teismui perduodami turto arešto dokumentai.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected]
P. Veršekys, tel. (8 5) 239 6353, el. p. [email protected]
D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. dainius.zebleckis@lrs.lt