LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

IŠKILMINGO LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO
IR LAISVĖS PREMIJOS ĮTEIKIMO CEREMONIJOS

STENOGRAMA

 

2018 m. sausio 13 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V. PRANCKIETIS
ir Seimo narys, Laisvės kovų komisijos pirmininkas J. OLEKAS

 

 

 

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Ger­bia­mie­ji iš­kil­min­go Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mo ir Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jos da­ly­viai! Kar­tu mi­nė­ji­mui pir­mi­nin­kau­ja Sei­mo Lais­vės ko­vų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas Juozas Ole­kas.

Skel­biu iš­kil­min­go Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mo ir Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jos pra­džią.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė. (Plo­ji­mai)

 

Gie­da­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės him­nas

 

PIRMININKAS (J. OLEKAS). Ger­bia­mie­ji Lie­tu­vos žmo­nės, iš­kil­min­go po­sė­džio da­ly­viai, į iš­kil­min­gą Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mą ir Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ją at­vy­ko: Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė (Plo­ji­mai), Mi­nist­ras Pir­mi­nin­kas Sau­lius Skver­ne­lis su po­nia (Plo­ji­mai), Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus su po­nia (Plo­ji­mai), pir­ma­sis at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vas, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Land­sber­gis su po­nia (Plo­ji­mai), 2017 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tė Ni­jo­lė Sa­dū­nai­tė (Plo­ji­mai), žu­vu­sių­jų už Lie­tu­vos lais­vę ar­ti­mie­ji, nu­ken­tė­ju­sie­ji Sau­sio 13-ąją, ko­vo­to­jai už Lie­tu­vos lais­vę – Ne­pri­klau­so­my­bės gy­nė­jai, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tai, Sei­mo na­riai, Vy­riau­sy­bės na­riai, už­sie­nio vals­ty­bių di­plo­ma­ti­nių at­sto­vy­bių Lie­tu­vo­je va­do­vai, Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo, Lie­tu­vos vy­riau­sio­jo ad­mi­nist­ra­ci­nio teis­mo pir­mi­nin­kai, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riai, Lie­tu­vos baž­ny­čių hie­rar­chai ir at­sto­vai, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­das ge­ne­ro­las lei­te­nan­tas Jo­nas Vy­tau­tas Žu­kas, Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo tei­sė­jai, Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo pir­mi­nin­kas, bu­vę Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo pir­mi­nin­kai ir mi­nist­rai pir­mi­nin­kai, at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pir­mo­sios Vy­riau­sy­bės na­riai, mies­tų ir ra­jo­nų sa­vi­val­dy­bių me­rai, tau­ti­nių ben­dri­jų at­sto­vai, Sei­mui at­skai­tin­gų vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų va­do­vai, Lie­tu­vos aukš­tų­jų mo­kyk­lų va­do­vai, ki­ti di­džiai ger­bia­mi sve­čiai.

Iš­kil­min­ga­me mi­nė­ji­me taip pat da­ly­vau­ja sve­čiai: Jo Eks­ce­len­ci­ja Šven­to­jo Sos­to san­ty­kių su vals­ty­bė­mis sek­re­to­rius ar­ki­vys­ku­pas Po­las Ri­char­das Ga­la­ge­ris (Plo­ji­mai), Bal­ti­jos Asam­blė­jos vi­ce­pir­mi­nin­kas pro­fe­so­rius Ja­nis Vu­ka­nas (Plo­ji­mai), Bal­ti­jos Asam­blė­jos Pre­zi­diu­mo na­rys, ma­no kur­so drau­gas Ro­mu­al­das Ra­žu­kas (Plo­ji­mai), Bal­ti­jos Asam­blė­jos Pre­zi­diu­mo na­riai, mū­sų NATO są­jun­gi­nin­kai, sve­čiai iš Uk­rai­nos, ku­ri tę­sia ko­vą už sa­vo ša­lies lais­vę. (Plo­ji­mai)

Ger­bia­mie­ji, kvie­čia­me tar­ti žo­dį Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ką Vik­to­rą Pranc­kie­tį.

 

Sei­mo Pir­mi­nin­ko Vik­to­ro Pranc­kie­čio kal­ba

 

V. PRANCKIETIS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, bran­gūs Lais­vės gy­nė­jai, žu­vu­sių­jų už Lais­vę ar­ti­mie­ji, vi­si, ku­rie ko­vo­jo­te už Lais­vę, ger­bia­ma­sis Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-Atku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ke Vy­tau­tai Land­sber­gi, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, Vy­riau­sy­bės ir Sei­mo na­riai, Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­te Fe­li­ci­ja Ni­jo­le Sa­dū­nai­te, Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, gar­būs sve­čiai, va­kar de­gė lau­žai, rin­ko­si žmo­nės, dai­na­vo, da­li­jo­si ar­ba­ta. Lau­žai už­ge­so. Pra­švi­to. Pra­švi­to ne vi­siems tą sau­sio 13-osios ry­tą. Ty­la pa­gerb­ki­me Lo­re­tą Asa­na­vi­čiū­tę, Vir­gi­ni­jų Drus­kį, Da­rių Ger­bu­ta­vi­čių, Ro­lan­dą Jan­kaus­ką, Ri­man­tą Juk­ne­vi­čių, Al­vy­dą Ka­na­pins­ką, Al­gi­man­tą Pet­rą Ka­vo­liu­ką, Vy­tau­tą Kon­ce­vi­čių, Vi­dą Ma­ciu­le­vi­čių, Ti­tą Ma­siu­lį, Al­vy­dą Ma­tul­ką, Apo­li­na­rą Juo­zą Po­vi­lai­tį, Ig­ną Ši­mu­lio­nį, Vy­tau­tą Vait­kų.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Ačiū.

Tie iš mū­sų, ku­rie pri­si­me­na nak­tį prieš dvi­de­šimt sep­ty­ne­rius me­tus, pri­si­me­na ag­re­si­ją ir ne­ži­nios ku­pi­ną lai­ką. Pri­si­me­na­me siau­bą, pri­si­me­na­me taip pat ir vil­tį. Vil­tį at­ras­ti lais­vę, vil­tį bū­ti lais­viems. Tą­nakt Lie­tu­vos lais­vę gy­nę žmo­nės – vy­rai, mo­te­rys ir vai­kai – bu­vo drą­sūs ir iš­ti­ki­mi sa­vo ver­ty­bėms. Bu­vo bai­mės, bet ne­bu­vo sa­va­nau­diš­ku­mo. Tik dėl jų pa­si­au­ko­ji­mo ir ryž­to šian­dien esa­me lais­vi.

To­mis il­go­mis ir šal­to­mis 1991-ųjų me­tų sau­sio nak­ti­mis ir die­no­mis Lie­tu­va kei­tė­si, o sau­sio 13-oji, Lais­vės gy­nė­jų die­na, įsi­rė­žė į Lie­tu­vos is­to­ri­ją vi­siems lai­kams. Tai bu­vo lū­žio taš­kas – su­pra­to­me, kad ei­na­me tei­sin­gu ke­liu – į lais­vę, į ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vą. Da­bar jau 28-ie­ji at­kur­tos Ne­pri­klau­so­my­bės me­tai, per ku­riuos už­au­gi­no­me sa­vo vai­kus, o ir vai­kų vai­kai jau pa­au­go. Kar­tu už­au­go ir de­mo­kra­tiška Lie­tu­va. Da­bar esa­me vals­ty­bė, ku­rią gir­di Jun­g­ti­nių Tau­tų, NATO, Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių šei­mos. Jau­čia­me re­a­lų są­jun­gi­nin­kų pa­lai­ky­mą. To­kia Lie­tu­va pa­si­tin­ka šimt­me­tį. Esa­me ger­bia­mi gerb­da­mi ki­tus.

Šian­dien su­si­du­ria­me su nau­jais iš­šū­kiais. Veiks­mai, prie­šiš­ki Lie­tu­vai, yra ki­to­kie. Sau­sio 13-ąją bu­vo­me ata­kuo­ja­mi tan­kais ir au­to­ma­tais, kiek vė­liau – naf­tos ir du­jų vamz­džiais, šian­dien yra men­ki­na­ma mū­sų at­min­tis ir ata­kuo­ja­mos mū­sų ver­ty­bės. Sau­sio 13-osios nak­tį Lie­tu­vą gy­nė­me tik sa­vi­mi. Šian­dien tai tu­ri­me da­ry­ti są­mo­nin­gai ir pa­si­tel­kę iš­si­la­vi­ni­mą.

Lai­svės ko­vo­to­jo dva­sia pri­va­lo iš­lik­ti vi­sa­da. Lais­vės al­kis ir to­liau tu­ri sklis­ti ir pa­siek­ti jau lais­vo­je že­mė­je gi­mu­sių ir į lais­vą ša­lį at­vy­ku­sių mū­sų vals­ty­bės žmo­nių pro­tus ir šir­dis. Nė­ra san­tvar­kos, ku­ri ga­lė­tų su­teik­ti dau­giau nei vi­suo­me­nę, grįs­tą lais­ve ir de­mo­kra­tija. Bu­vo­me vie­nin­gi Sau­sio 13-ąją, bū­ki­me vie­nin­gi ir to­liau kur­da­mi Lie­tu­vą. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me Sei­mo Pir­mi­nin­kui.

Ger­bia­mie­ji, to­mis sau­sio die­no­mis Lie­tu­vos žmo­nių dva­sią stip­ri­no ir mal­da. Po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II vi­du­die­nio mal­do­je su­si­rin­ku­siems Šven­to­jo Pet­ro aikš­tė­je pa­sa­kė: „Aikš­tė­je ma­tau bū­rį lie­tu­vių. No­riu už­tik­rin­ti lie­tu­vių tau­tą, kad drau­ge su ja ken­čiu ir mel­džiuo­si.“

Ir šian­dien ti­kė­ji­mas pa­de­da įveik­ti gy­ve­ni­mo iš­ban­dy­mus.

Kvie­čia­me tar­ti žo­dį Jo Eks­ce­len­ci­ją Šven­to­jo Sos­to san­ty­kių su vals­ty­bė­mis sek­re­to­rių ar­ki­vys­ku­pą Po­lą Ri­char­dą Ga­la­ge­rį. (Plo­ji­mai)

 

Jo Eks­ce­len­ci­jos Šven­to­jo Sos­to san­ty­kių su vals­ty­bė­mis sek­re­to­riaus ar­ki­vys­ku­po Po­lo Ri­char­do Ga­la­ge­rio kal­ba

 

P. R. GALAGERIS. Ger­bia­ma Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, gar­būs val­džios at­sto­vai, Sei­mo na­riai, di­plo­ma­ti­nio kor­pu­so at­sto­vai, po­nios ir ponai! Man di­džiu­lė gar­bė bū­ti čia su ju­mis ir iš­kil­min­gai mi­nė­ti įvy­kius, ku­rie įvy­ko prieš 27 me­tus prie Lie­tu­vos par­la­men­to ir ki­to­se Vil­niaus vie­to­se. Nuo­šir­džiai dė­ko­ju par­la­men­to Pir­mi­nin­kui ir Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jui už pa­kvie­ti­mą kreip­tis į jus šį ry­tą. Man di­džiu­lė gar­bė ir ma­lo­nu­mas per­duo­ti ir šil­tus lin­kė­ji­mus Jo Šven­te­ny­bės po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus, ku­ris dar kar­tą no­ri pa­ti­kin­ti apie sa­vo dva­si­nį glau­du­mą su lie­tu­vių tau­ta ir jai siun­čia­mas mal­das.

Šios die­nos mi­nė­ji­mas į at­min­tį grą­ži­na tuos įvy­kius, po ku­rių jū­sų ša­lis at­ga­vo ne­pri­klau­so­my­bę. Mes ypač pri­si­me­na­me tuos 14 pi­lie­čių, ku­rie ne­te­ko sa­vo gy­vy­bių. Daug žmo­nių bu­vo su­žeis­ti prie Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­to tuo me­tu, kai 1991 m. sau­sio 13 d. so­vie­tų jė­gos už­puo­lė jus. Kaip dau­gu­ma iš jū­sų pri­si­me­na­te, tuo me­tu Šven­ta­sis Sos­tas su di­de­liu susi­rū­pi­ni­mu se­kė si­tu­a­ci­ją Bal­ti­jos vals­ty­bė­se. Tie­są sa­kant, li­kus vos dviem die­noms iki tų tra­giš­kų įvy­kių, ku­riuos šian­dien mi­ni­me, Jo­nas Pau­lius II nu­siun­tė te­leg­ra­mą kar­di­no­lui V. Sla­d­ke­vi­čiui, ku­rio­je iš­reiš­kė sa­vo so­li­da­ru­mą su lie­tu­vių tau­ta ir iš­sa­kė vil­tį, kad tei­sin­gų spren­di­mų bus ga­li­ma pa­siek­ti dia­lo­go bū­du. Po to, kai Vil­niu­je žu­vo žmo­nės, po­pie­žius sa­vo sek­ma­die­nio kal­bo­je vie­šai iš­reiš­kė su­si­rū­pi­ni­mą ir pa­ti­ki­no Lie­tu­vos žmo­nes, kad jis ken­tė­jo ir mel­dė­si kar­tu su lie­tu­vių tau­ta. Per at­ei­nan­čius mė­ne­sius įvai­rios ša­lys pri­pa­ži­no Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę.

Šven­ta­sis Sos­tas lai­kė­si lai­ko pa­tik­rin­tos po­li­ti­kos, ku­rios lai­ko­si ir šian­dien, nes nie­ka­da ne­pri­pa­ži­no jū­sų ša­lies anek­si­jos ir per vi­sus Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos me­tus Lie­tu­vos di­plo­ma­ti­nė tar­ny­ba iš­lai­kė sa­vo le­ga­tą prie Šven­to­jo Sos­to. To­dėl 1991 m. rug­pjū­čio 29 d. tuo­me­ti­nis vals­ty­bės sek­re­to­rius kar­di­no­las A. So­da­nas pa­ra­šė laiš­ką Lie­tu­vos Mi­nist­rui Pir­mi­nin­kui G. Vag­no­riui. Jis ra­šė, kad Šven­ta­sis Sos­tas džiau­gia­si, kad jau daug vals­ty­bių pri­pa­ži­no Lie­tu­vos su­ve­re­nu­mą ir to­kiu bū­du bu­vo už­baig­ta il­gai tru­ku­si jū­sų ša­lies anek­si­ja. Sa­vo laiš­ke kar­di­no­las A. So­da­nas taip pat pa­sa­kė, kad Šven­ta­jam Sos­tui ma­lo­nu ži­no­ti, kad šiuo me­tu yra nau­jos ga­li­my­bės at­kur­ti nor­ma­lius san­ty­kius su Lie­tu­va ir keis­tis di­plo­ma­ti­niais at­sto­vais.

Ži­no­te, ma­ne vi­suo­met la­bai jau­din­da­vo tas fak­tas, kad kai jū­sų at­sto­vai bū­da­vo pri­ima­mi Va­ti­ka­ne, jie vi­suo­met dė­ko­da­vo už tai, kad Šven­ta­sis Sos­tas nie­ka­da ne­pri­pa­ži­no Lie­tu­vos anek­si­jos. Jie taip pat mi­nė­da­vo, koks svar­bus bu­vo Va­ti­ka­no ra­di­jas, ku­ris tei­kė pa­slau­gas per lie­tu­vių kal­ba tran­sliuo­ja­mas lai­das bū­tent tuo me­tu, kai Baž­ny­čios at­sto­vai Lie­tu­vo­je dirb­ti ne­la­bai ga­lė­jo.

Nuo pat to lai­ko, kai 1991 me­tais at­kū­rė­me sa­vo di­plo­ma­ti­nius san­ty­kius, san­ty­kiai tarp Šven­to­jo Sos­to ir Lie­tu­vos vi­suo­met bu­vo drau­giš­ki. Vy­ko re­gu­lia­rūs ofi­cia­lūs vi­zi­tai, taip pat pri­si­me­na­te ir ne­pa­mirš­ta­mą apaš­ta­liš­ko­jo po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II ke­lio­nę į Lie­tu­vą 1993 me­tais. Mū­sų san­ty­kiai stip­rė­jo ir dėl Lie­tu­vos am­ba­sa­dos prie Šven­to­jo Sos­to, ir apaš­ta­liš­ko­jo nun­cia­to Vil­niu­je de­da­mų pa­stan­gų ir at­si­da­vi­mo. To­dėl no­rė­čiau pa­si­nau­do­ti ga­li­my­be ir iš­reikš­ti pa­dė­ką vi­siems tiems, ku­rie pri­si­dė­jo prie šio svar­baus dar­bo.

Šios die­nos mi­nė­ji­mas skir­tas švęs­ti lais­vę. Pri­si­me­na­me lais­vės gy­nė­jus, ku­rių di­de­lė da­lis pa­au­ko­jo pa­tį di­džiau­sią da­ly­ką sa­vo gy­ve­ni­me, kad bū­tų iš­sau­go­ta ši bran­gi do­va­na, ta­čiau pa­ska­tin­tų mus žvelg­ti ne vien tik­tai į pra­ei­tį, bet ir į at­ei­tį. Jie mums pri­min­tų, kad mes pri­va­lo­me dirb­ti daug ir sun­kiai, kad iš­sau­go­tu­me lais­vę, kad už­tik­rin­tu­me, kad žmo­nės tin­ka­mai nau­do­tų­si sa­vo lais­ve, kad ga­lė­tų gy­ven­ti oriai, kad siek­tų tie­sos ir lai­ky­tų­si įsta­ty­mų. Tik­ro­ji lais­vė ne­reiš­kia lei­di­mo da­ry­ti tai, ką mes no­ri­me.

Tik­ro­ji lais­vė su­tei­kia mums ga­li­my­bę siek­ti gė­rio, ir gė­rio ne vien tik pa­vie­niams žmo­nėms, bet ir vi­sai vi­suo­me­nei. Šian­dien, kai pri­si­me­na­me tuos, ku­rie ken­tė­jo ir mi­rė dėl lais­vės, dar kar­tą įsi­pa­rei­go­ki­me sau­go­ti šią do­va­ną ir už­tik­rin­ti, kad vi­si pa­ža­dai ir ga­li­my­bės bū­tų iš­te­si­mi. Dė­ko­ju. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me Jo Eks­ce­len­ci­jai.

Šiais me­tais mi­nė­si­me Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį. Kar­tu su mu­mis sa­vo vals­ty­bių šimt­me­čius mi­nės ir mū­sų se­sės Lat­vi­ja ir Es­ti­ja. Prieš 30 me­tų pa­ki­lo­me at­kur­ti sa­vo ša­lių ne­pri­klau­so­my­bę. Įsi­kū­rė Są­jū­dis, liau­dies fron­tai, iš­ėjo­me į Bal­ti­jos ke­lią, o 1991-ai­siais at­lai­kė­me so­vie­tų ag­re­si­ją. Kvie­čiu tar­ti žo­dį 1990–1992 me­tų Lat­vi­jos liau­dies fron­to pir­mi­nin­ką, Lat­vi­jos Res­pub­li­kos Sa­ei­mos na­rį, Bal­ti­jos Asam­blė­jos Pre­zi­diu­mo na­rį Ro­mu­al­dą Ra­žu­ką. Pra­šom. (Plo­ji­mai)

1990–1992 me­tų Lat­vi­jos liau­dies fron­to pir­mi­nin­ko, Lat­vi­jos Res­pub­li­kos Sa­ei­mos na­rio, Bal­ti­jos Asam­blė­jos Pre­zi­diu­mo na­rio Ro­mu­al­do Ra­žu­ko kal­ba

 

R. RAŽUKAS. Aukš­tai ger­bia­ma Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, ger­bia­mie­ji mi­nė­ji­mo da­ly­viai, ko­vų drau­gai, Lie­tu­vos bro­liai ir se­se­rys! Mū­sų vals­ty­bių, mū­sų tau­tų li­ki­mai su­si­ję. 1991 me­tų sau­sio įvy­kiai dar kar­tą glau­džiai su­sie­jo mū­sų li­ki­mus. Kiek­vie­nas įvy­kis Vil­niu­je lė­mė nu­ti­ki­mų gran­di­nę Ry­go­je ir at­virkš­čiai. Tai, ko mes dar ne­ma­tė­me, ne­su­pra­to­me ta­da, šian­dien iš 27 me­tų lai­ko­tar­pio dis­tan­ci­jos la­bai ge­rai ma­to­ma.

Sau­siui Lat­vi­jos liau­dies fron­tas ruo­šė­si jau nuo 1990 me­tų va­sa­ros ir vi­są tam­sų­jį ru­de­nį, kai bu­vo pro­vo­ka­ci­jų, mui­ti­nin­kų už­puo­li­mų, spro­gi­mų ka­pi­nė­se. Sau­sio 12 die­ną at­vy­kę Są­jū­džio ta­ry­bos na­riai pa­kei­tė vi­są mū­sų ei­li­nio Liau­dies fron­to dū­mos po­sė­džio dar­bo­tvarkę – pa­pa­sa­ko­jo apie įtam­pą, ku­ri ki­lo Vil­niu­je prie stra­te­giš­kai svar­bių ob­jek­tų. Mes nu­trau­kė­me įpras­tą dar­bo­tvarkę ir jau at­vi­rai pra­dė­jo­me kal­bė­ti apie ba­ri­ka­das, kad rei­kės gin­ti Ry­gą. Per per­trau­ką su­rin­ko­me vi­sus mū­sų Liau­dies fron­to sky­rių ko­or­di­na­to­rius ir pa­da­li­no­me stra­te­giš­kai svar­bius ob­jek­tus mū­sų Liau­dies fron­te ra­jo­nų or­ga­ni­za­ci­joms, ir pa­sa­kė­me: rei­kia nak­tį bu­dė­ti, ne­mie­go­ti, klau­sy­tis, kas vyks­ta Vil­niu­je. Ka­da apie ket­vir­tą va­lan­dą įvy­ko tra­ge­di­ja Vil­niu­je, mes iš kar­to vi­siems vi­siems Lat­vi­jos liau­dies fron­to na­riams at­vi­rai ir per Lat­vi­jos ra­di­jo pir­mą­ją pro­gra­mą pra­ne­šė­me: 14 va­lan­dą, po de­šim­ties va­lan­dų, vi­si tu­ri bū­ti Ry­go­je. Ir vi­sa Lat­vi­ja pa­ju­dė­jo, pa­ju­dė­jo to­dėl, kad Vil­niu­je žmo­nės iš­lai­kė ši­tą už­puo­li­mą.

Fak­tiš­kai sau­sis Vil­niu­je pa­dė­jo mums pa­si­ruoš­ti, bū­ti pa­si­ruo­šu­siems gin­ti Ry­gą, kad prie­šai ne­ga­lė­tų mū­sų ne­ti­kė­tai už­pul­ti. Pas­kui, jau sau­sio 20 die­ną, ka­da kru­vi­ni įvy­kiai vy­ko Ry­go­je, prie mū­sų Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos, vi­sas pa­sau­lis dar kar­tą pa­ma­tė, ko ga­li­ma su­lauk­ti iš Mask­vos, tai tur­būt pa­dė­jo ir Lie­tu­vai iš­lai­ky­ti ši­tą jos spau­di­mą.

Mes esa­me kar­tu, aš kal­bė­jau apie to­kius tra­giš­kus, la­bai svar­bius įvy­kius, bet mes esa­me kar­tu ir kas­die­ny­bė­je, ar­čiau ne­gu mums ga­lė­tų at­ro­dy­ti. Ir čia tur­būt bū­tų la­bai vie­to­je pa­minė­ti mū­sų lat­vių XIX am­žiaus pa­bai­gos kla­si­ko J. Jan­šev­skio žo­džius. Jis la­bai gra­žiai ap­ra­šė gy­ve­ni­mą Lie­tu­vos pa­sie­ny­je, Lat­vi­jos pu­sė­je. Ger­bia­mas kla­si­kas klau­sia: pra­šom pa­sa­kyti, ar jūs ži­no­te, kuo ski­ria­si lie­tu­vių el­ge­ta nuo lat­vių el­ge­tos? Ne­ži­no­te. Ir jis pats at­sa­kė: nie­kuo dau­giau, tik tuo, kad vie­nas ei­na iš Šiau­lių, į ki­tas – į Šiau­lius. Dė­kui. Bū­si­me kar­tu. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Dė­ko­ja­me R. Ra­žu­kui.

2018 me­tai pa­skelb­ti Skau­tų me­tais. Skau­tai vi­sa­da – ir 1991-ai­siais, ir šian­dien yra iš­ti­ki­mi sa­vo šū­kiui „Die­vui, Tė­vy­nei, ar­ti­mui“.

Žo­dį tars skau­tė Jus­ti­na Lu­ka­še­vi­čiū­tė.

 

Skau­tės Jus­ti­nos Lu­ka­še­vi­čiū­tės kal­ba

 

J. LUKAŠEVIČIŪTĖ. La­ba die­na, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, Pre­zi­den­te bro­li Val­dai Adam­kau, Pre­zi­den­te Land­sber­gi, ger­bia­mie­ji sve­čiai, ger­bia­mie­ji par­la­men­ta­rai, ger­bia­mie­ji Lais­vės ko­vo­to­jai ir svar­biau­sia – ma­no bro­liai ir se­sės, lie­tu­viai ir už Lie­tu­vą ko­vo­ję!

Man yra di­de­lė gar­bė sto­vė­ti čia ir šio­je tri­bū­no­je ga­lė­ti dė­ko­ti jums už tai, kad ga­liu sto­vė­ti lais­vo­je Lie­tu­vo­je ir kal­bė­tis su ju­mis. Kaip ma­ne pri­sta­tė, esu skau­tė. Sau­sio įvy­kių me­tu dar net ne­bu­vau gi­mu­si, tad kal­bė­ti šio­je sa­lė­je vi­sų pir­ma nė­ra ma­no nuo­pel­nas ir ma­no dar­bai. Ga­liu sto­vė­ti čia, prie­šais jus, pir­miau­sia jū­sų, ku­rie ko­vo­jo­te už mū­sų lais­vę, už ma­no tė­vy­nę, dė­ka, taip pat skau­tų ju­dė­ji­mo dė­ka, jie už­au­gi­no ma­ne ir su­for­ma­vo ma­ne kaip as­me­ny­bę, ma­no ver­ty­bes ir ma­no tra­di­ci­jas.

Esu nau­jo­sios kar­tos at­sto­vė, ne­ga­liu da­lin­tis is­to­ri­jo­mis apie tai, kaip vy­ko įvy­kiai, kaip sto­vė­jau prie lau­žo ar kaž­ką da­riau. Ta­čiau au­gau su ju­dė­ji­mu, ku­ris pir­miau­sia iš­mo­kė ma­ne, kad lais­vė, tė­vy­nė ir Lie­tu­va yra duo­ty­bė ir nie­ka­da ne­ga­li­ma pri­im­ti jos kaip sa­vai­me su­pran­ta­mo da­ly­ko. Au­gau su šū­kiu ir, svar­biau­sia, pa­vyz­džiu tar­nau­ti Die­vui, Tė­vy­nei, ar­ti­mui ir kiek­vie­ną die­ną steng­tis, kad pa­sau­lis ir ma­no ša­lis lik­tų gra­žes­nė po ma­nęs. Ma­no bro­liai ir se­sės skau­tai bu­vo ma­no he­ro­jai, už­au­gi­nę ma­ne, jie sto­vė­jo kar­tu su ju­mis ir ko­vo­jo už lais­vę, už ma­no Lie­tu­vą. Vė­liau kiek­vie­ną die­ną jie sa­va­no­riš­kai sky­rė lai­ką, kad už­au­gin­tų ma­ne, kad šian­dien aš ži­no­čiau, su­pras­čiau ir ver­tin­čiau is­to­ri­ją, įvy­kius, dar­bus ir žmo­nes, ku­rių dė­ka šian­dien ga­liu bū­ti čia, ir ga­lė­čiau jiems dė­ko­ti.

No­riu su ju­mis trum­pai pa­si­da­lin­ti is­to­ri­ja apie skau­tus, skau­tų ver­ty­bes ir tai, ką mes nu­vei­kė­me tuo me­tu, kai mū­sų rei­kė­jo Lie­tu­vai. 1991 me­tų įvy­kių me­tu skau­tai jun­gė­si į vie­ne­tus ir vi­so­je Lie­tu­vo­je sten­gė­si bū­ti nau­din­gi, ko­vo­ti už mū­sų ša­lį. Aš au­gau su dau­gy­be is­to­ri­jų, su įvy­kiais, kas vy­ko Klai­pė­do­je, Vil­niu­je, Kau­ne, Ma­ri­jam­po­lė­je ir vi­so­je Lie­tu­vo­je. Bro­liai ir se­sės ta­po ma­no he­ro­jais, nes kiek­vie­ną die­ną man pri­min­da­vo, kad tai ma­no pa­rei­ga ir ma­no tei­sė gin­ti ir sau­go­ti šią lais­vę. Ta­čiau šian­dien aš no­riu pa­si­da­lin­ti is­to­ri­ja, ku­ri at­ke­lia­vo iš Klai­pė­dos, iš bro­lio Ai­dė­no. Jis man dar vai­kui pa­sa­ko­jo, kaip 1990–1991 me­tų įvy­kių me­tu vai­kai pa­gal skau­tiš­ką idė­ją, tuo me­tu dar žais­da­mi žai­di­mą, kas jiems at­ro­dė kaip žai­di­mas, die­ną nak­tį bėg­da­vo žais­ti prie ka­rei­vi­nių. Jie lip­da­vo ant kal­vų, į me­džius, slėp­da­vo­si grio­viuo­se, kaip vai­kai links­mais vei­dais bėg­da­vo prie ka­ri­nin­kų ir klaus­da­vo, re­gis, vai­kiš­kų klau­si­mų, o iš tie­sų ban­dė įsi­min­ti de­ta­les, žiū­rė­ti, kas vyks­ta, kas at­vyks­ta, kas iš­vyks­ta, kiek žmo­nių yra, ir vi­są su­rink­tą in­for­ma­ci­ją – kiek­vie­ną de­ta­lę, kiek­vie­ną žvilgs­nį per­duo­ti sa­vo bro­liams, se­sėms, tė­vams, vy­res­niems, ku­rie ga­lė­jo jung­tis į ko­vą ir sau­go­ti vals­ty­bę sa­vo kū­nu ir dva­sia. To­kiu pa­pras­tu žai­di­mu jie kiek­vie­nas sten­gė­si pa­ro­dy­ti pri­si­mi­nę skau­tų ju­dė­ji­mo įkū­rė­jo Ro­ber­to Ba­deno-Povelio min­tis, kad ko­vo­ti už lais­vę, už gra­žes­nį ry­to­jų ir tai­ką ga­li ir tu­ri kiek­vie­nas – ma­žas ir di­de­lis pa­gal sa­vo ga­li­my­bes.

Ši idė­ja ki­lo dar XIX am­žiu­je, kai R. Ba­denas-Povelis ko­vo­jo Af­ri­ko­je. Ta­čiau kai žiū­riu į bro­lius ir se­ses skau­tus, į skau­ti­jos ir Lie­tu­vos is­to­ri­ją, ne­ga­liu pa­mirš­ti, kad ver­ty­bės, ku­rios at­si­ra­do prieš ke­lis am­žius, to­kios svar­bios kaip mei­lė sa­vo tė­vy­nei, kaip lais­vė, kei­čian­tis lai­kams, kei­čian­tis įpro­čiams, žmo­nėms, jau­ni­mui, nie­kur ne­dings­ta ir iš­lie­ka ker­ti­nės.

Di­džiuo­juo­si bū­da­ma skau­te. Taip pat pri­si­me­nu, kad, bū­da­ma skau­te ir duo­da­ma įžo­dį, pri­ėmiau ki­tų bro­lių ir se­sių iš­ko­vo­tą ir per­duo­tą man at­sa­ko­my­bę – sau­go­ti lais­vę, ko­vo­ti už ją ir kiek­vie­ną die­ną da­ry­ti pa­sau­lį bent šiek tiek švie­ses­nį, bent šiek tiek ge­res­nį. Džiau­giuo­si, kad ga­liu sa­vo jė­go­mis per­duo­ti tai, ką man per­da­vė ki­ti, tai, ką per­da­vė­te jūs jau­na­jai kar­tai, kad ga­liu jiems pa­sa­ko­ti apie tai, kas yra lais­vė, ko­dėl yra svar­bu, ir kiek­vie­ną die­ną jiems pri­min­ti, kad tai yra mū­sų tei­sė, pa­rei­ga, bet – svar­biau­sia – šven­tė ko­vo­ti ir džiaug­tis lais­ve.

Tik at­si­kū­rus Lie­tu­vai ir skau­tų ju­dė­ji­mui Lie­tu­vo­je, skau­tus lan­kė pa­sau­lio skau­tų at­sto­vai. Tuo me­tu skau­tas Ža­kas Ma­rio­nas, svei­kin­da­mas skau­tus, sa­kė, kad lais­vė ir mū­sų tra­di­ci­jos ko­vo­ti už ją yra kaip skau­tų lau­žas. Tam, kad ji per­ei­tų iš kar­tos į kar­tą, kad lik­tų am­ži­nai, mes tu­ri­me im­ti ug­nį ir da­lin­tis ja, o pe­le­nus pa­lik­ti is­to­ri­jai. Ver­tin­ti, sau­go­ti, ta­čiau da­lin­tis ug­ni­mi.

Tad šian­dien dė­ko­ju jums – sa­vo bro­liams ir se­sėms, žmo­nėms, ku­rie sto­vė­jo te­nai, žmo­nėms, ku­rie ne­pa­mirš­ta ir kas­dien at­ei­na, kiek­vie­nais me­tais sto­vi prie lau­žų ir pri­me­na kiek­vie­nam. Ačiū jums, kad at­ne­šė­te, iš­sau­go­jo­te ir per­da­vė­te mums – jau­na­jai kar­tai šią lais­vę, kad ga­lė­tu­me ją sau­go­ti, ug­dy­ti, puo­se­lė­ti ir da­lin­tis – lyg am­ži­ną­ją ug­nį, am­ži­ną­ją lais­vę. Ačiū jums. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Ačiū Jus­ti­nai.

1991 me­tų sau­sio 13-ąją, vi­dur­die­nį, su­skam­bo baž­ny­čių var­pai. Jie kvie­tė ne­pra­ras­ti ti­kė­ji­mo ir vil­ties. Mi­nint Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį, vėl skam­bės baž­ny­čių var­pai, kvies­da­mi džiaug­tis ir di­džiuo­tis sa­vo Tė­vy­ne.

Pra­šy­tu­me tar­ti žo­dį po­li­ti­nį ka­li­nį, „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­kos“ stei­gė­ją ir lei­dė­ją, 2013 me­tų Lai­vės pre­mi­jos lau­re­a­tą Jo Eks­ce­len­ci­ją ar­ki­vys­ku­pą eme­ri­tą Sigitą Tam­ke­vi­čių. (Plo­ji­mai)

 

2013 metų Lai­svės pre­mi­jos lau­re­a­to, po­li­ti­nio ka­li­nio, „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Bažnyčios Kro­ni­kos“ stei­gė­jo ir lei­dė­jo, Jo Eks­ce­len­ci­jos ar­ki­vys­ku­po eme­ri­to Si­gi­to Tam­ke­vi­čiaus kal­ba

 

S. TAMKEVIČIUS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos Pre­zi­den­te, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, gar­būs Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės na­riai, už­sie­nio ša­lių di­plo­ma­tai, ar­ki­vys­ku­pai ir vi­si šios šven­tės da­ly­viai!

Ruo­šian­tis Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio mi­nė­ji­mui, bu­vo su­kur­ta ge­ra pro­gra­ma „Idė­ja Lie­tu­vai“ ir pa­siū­ly­ta žmo­nėms siųs­ti sa­vo pa­siū­ly­mus, idė­jas, ku­rios ga­lė­tų pa­si­tar­nau­ti į ant­rą­jį ne­pri­klau­so­my­bės šimt­me­tį žen­gian­čiai Lie­tu­vai. Bu­vo gau­ta la­bai daug pa­siū­ly­mų: nuo aukš­to kal­no su­py­li­mo Bal­ta­ru­si­jos pa­sie­ny­je iki vie­na­ly­čių san­tuo­kų įtei­si­ni­mo.

Sau­sio 13-oji – tai die­na, kai tūks­tan­čius lie­tu­vių su­vie­ni­jo lais­vės idė­ja, ir ji bu­vo to­kia stip­ri, kad be­gin­kliai žmo­nės ga­lė­jo sto­vė­ti prieš mir­tį ne­šan­čius tan­kus.

Per­skai­čiau pa­siū­ly­tas idė­jas, bet ne­ra­dau nė vie­nos, už ku­rią jos au­to­rius bū­tų pa­si­ry­žęs su­mo­kė­ti, nors ne­bū­ti­nai gy­vy­bės kai­ną. Dau­gu­ma idė­jų – tai siū­ly­mai, kaip so­čiau gy­ven­ti ir nau­do­tis ne­ri­bo­ja­ma lais­ve.

Sau­sio 13-ąją taip pat no­riu pa­si­da­lin­ti idė­ja Lie­tu­vai. Tu­rė­jo­me par­ti­za­nų va­dus: Jo­ną Že­mai­tį, Adol­fą Ra­ma­naus­ką. Jie ne­su­abe­jo­jo gin­ti Lie­tu­vą ir už ją mir­ti. Tu­rė­jo­me Lie­tu­vos mi­nist­rus, ne­su­ti­ku­sius ko­la­bo­ruo­ti su oku­pa­ci­ne val­džia ir at­si­dū­ru­sius Vla­di­mi­ro ka­lė­ji­me. Tu­rė­jo­me vys­ku­pus: Vin­cen­tą Bo­ri­se­vi­čių, Me­čis­lo­vą Rei­nį, pa­lai­min­tą­jį Te­ofi­lių Ma­tu­lio­nį, iš­ken­tu­sius la­bai di­de­lius iš­ban­dy­mus. Tu­rė­jo­me Pet­rą Plum­pą, Vla­dą La­pie­nį, se­sę Ni­jo­lę Sa­dū­nai­tę ir dau­ge­lį ki­tų, ku­rie už tie­sos žo­dį, gi­nan­tį pa­verg­to žmo­gaus tei­ses, ne­su­abe­jo­jo pri­si­im­ti ne­lais­vės kry­žių.

Lie­tu­va bus gy­va, jei tu­rė­si­me žmo­nių, mąs­tan­čių ne tik apie so­tų gy­ve­ni­mą ir ne tik apie sa­ve. Iš kur ir kaip to­kie žmo­nės at­si­ran­da?

Yra ke­tu­rios ko­lo­nos, į ku­rias sau­giai ga­li rem­tis bet ku­ri lais­va ir net ne­lais­va vi­suo­me­nė. Tos ko­lo­nos – tai Die­vas, Lie­tu­va, šei­ma ir mo­ra­lė. Vi­si aukš­čiau ma­no pa­mi­nė­ti as­me­nys ir dau­ge­lis ki­tų, tarp jų ir Sau­sio 13-ąją gy­nu­sie­ji Lie­tu­vos lais­vę, rė­mė­si į šias ke­tu­rias ko­lo­nas.

Šian­dien man ne­ra­mu, kad šias ko­lo­nas ban­do­ma iš­ju­din­ti, o kar­tais net griau­ti. Griau­ti var­dan sa­vaip su­pras­tos lais­vės. Kai kam at­ro­do, kad žmo­gus ne­bus vi­siš­kai lais­vas, jei pri­pa­žins pri­gim­ti­nę mo­ra­lę, pri­gim­ti­nę šei­mą, jei jau­sis ne Eu­ro­pos, bet Lie­tu­vos pi­lie­tis ir jei lai­ky­sis mo­ra­li­nių De­ka­lo­go nor­mų. To­kios rū­šies li­be­ra­liz­mas bet ku­riai tau­tai, taip pat ir Lie­tu­vai, yra ne ma­žiau pa­vo­jin­gas už prie­šo tan­kus, nes jis nu­ma­ri­na žmo­gaus dva­sią. O kai mirš­ta žmo­gaus dva­sia, tuo­met mirš­ta ir mei­lė Tė­vy­nei; lie­ka tik mei­lė pi­ni­gui ir mei­lė sau pa­čiam.

Kvie­čiu vi­sus Lie­tu­vos žmo­nes, ku­riems ne vis tiek, ar iš­si­vaikš­čio­ja, ar kles­ti Lie­tu­va, bu­dė­ti ir sau­go­ti šias ke­tu­rias ko­lo­nas: Die­vą, Lie­tu­vą, šei­mą ir mo­ra­lę. Jei šios ko­lo­nos bus tvir­tos, tuo­met bū­si­me pa­jė­gūs at­si­liep­ti į vi­sus da­bar­ties iš­šū­kius, taip pat ir į emig­ra­ci­jos iš­šū­kį. Jei šių ko­lo­nų ne­pai­sy­si­me, tuo­met vi­sos gra­žios idė­jos ir liks idė­jo­mis be lau­kia­mų vai­sių.

Baž­ny­čia, gi­ria­ma ar uja­ma, šias ko­lo­nas vi­suo­met gy­nė ir gins, nes ji ne­ga­li at­si­sa­ky­ti sa­vo mi­si­jos at­sto­vau­ti Tam, ku­ris sa­ve pa­va­di­no pa­sau­lio Švie­sa ir že­mės Drus­ka.

Svei­ki­nu vi­sus tau­tie­čius su Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio ju­bi­lie­ju­mi. Vi­siems lin­kiu tar­pu­sa­vio pa­gar­bos ir mei­lės, ku­ri yra svei­kos vi­suo­me­nės ce­men­tas, ir te­pa­de­da mums vi­siems Die­vas ne­pa­varg­ti da­rant ge­ra. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (J. OLEKAS). Dė­ko­ja­me Jo Eks­ce­len­ci­jai.

2011 me­tų ru­de­nį Sei­mo tei­sės ak­tu bu­vo įsteig­ta Lie­tu­vos lais­vės pre­mi­ja. Ką tik gir­dė­jo­me vie­no iš lau­re­a­tų kal­bą. Ji įpras­mi­na 1991 me­tų sau­sio 13-osios svar­bą ir pa­brė­žia po­rei­kį ska­tin­ti de­mo­kra­tijos plėt­rą, žmo­gaus tei­sių įtvir­ti­ni­mą ir tei­si­nės vals­ty­bės kū­ri­mą.

Tar­ti žo­dį kvie­čiu Sei­mo na­rę, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kę Radvilę Mor­kū­nai­tę-Mi­ku­lė­nie­nę. Pra­šau. (Plo­ji­mai)

 

Sei­mo na­rės, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kės Rad­vi­lės Mor­kū­nai­tės-Mikulėnie­nės kal­ba

 

R. MORKŪNAITĖ-MIKULĖNIENĖ. Ger­bia­mie­ji su­si­rin­kę, mie­la Ni­jo­le. Jei rei­kė­tų api­bū­din­ti, kas yra lais­vė ar bū­ti lais­vam, kiek­vie­nas su­dė­lio­tu­me skir­tin­gus žo­džius ar jų jun­gi­nius. Bet kiek­vie­nas tu­ri­me jaus­mą ar ra­cio­na­lų pa­aiš­ki­ni­mą, kas tai yra. Man lais­vė yra drą­sa, kai nie­ko ne­bi­jai ir sa­kai, ką gal­vo­ji, ren­kie­si pa­gal sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus ir ne­si­bai­mi­ni, kad kas nors ta­ve gal­būt iš­juoks ar smar­kiai su­kri­ti­kuos. Kal­bu ne apie bu­ką drą­są, bet to­kią, ku­ri lei­džia kur­ti nuo­sta­bius da­ly­kus, at­skleis­ti sa­vo kū­ry­biš­ku­mą, su­ma­ny­mus, ku­ri pa­de­da gerb­ti ap­lin­ki­nius ir idė­jas pa­ver­čia re­a­ly­be.

Ga­li­me api­bū­din­ti bū­se­nas, reiš­ki­nius, ga­li­me api­bū­din­ti ir žmo­nes. Dau­gy­bę jų su­tin­ka­me ir tu­ri­me apie juos nuo­mo­nę. Nė­ra to­bu­lų, bet kiek­vie­nas tu­ri ką nors gra­žaus, ką nors la­bai ypa­tin­go ir įdo­maus. Ta­čiau yra to­kių žmo­nių, ku­riems yra duo­ta tru­pu­tį dau­giau. Tai žmo­nės, tu­rin­tys mi­si­ją – keis­ti, įkvėp­ti ap­lin­kui esan­čius, ne­pa­si­duo­ti, už­sto­ti sil­pnes­nius, su­gal­vo­ti drą­sias idė­jas.

Pa­gal­vo­ju­si apie Ni­jo­lę Sa­dū­nai­tę, ga­lė­čiau ją api­bū­din­ti dviem žo­džiais – kal­nų upokš­nis. Ver­žli ir gu­vi. Links­ma ir švie­si, lyg to upokš­nio pur­slai, sau­lė­je tvis­kan­tys.

Se­se Ni­jo­le, man ge­ra šian­dien kreip­tis į Jus, nes šian­dien ši­to­je sa­lė­je yra Jū­sų vai­kys­tės drau­gai, ku­rie pa­me­na Jus kaip pra­mušt­gal­viš­ką ir ne­nu­stygs­tan­tį vie­to­je vai­ką. Pri­si­me­na, kaip drau­ge kur­da­vo­te pa­sa­kas, ku­rio­se vi­sa­da lai­mė­da­vo tei­sy­bė, mei­lė ir ti­kė­ji­mas.

Šio­je sa­lė­je yra ir Jū­sų ben­dra­žy­giai, su ku­riais 17 me­tų ben­drai lei­do­te „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­ką“, ją pla­ti­no­te Lie­tu­vo­je ir už jos ri­bų. Dėl šio dar­bo pa­sau­lis su­ži­no­jo apie ti­kin­čių­jų per­se­kio­ji­mus, rep­re­si­jas, ku­rias vyk­dė So­vie­tų Są­jun­ga. 1971-ai­siais Jūs su­ge­bė­jo­te per­duo­ti už­sie­nio di­plo­ma­tams Lie­tu­vos žmo­nių me­mo­ran­du­mą dėl są­ži­nės lais­vės su­var­žy­mų so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je, ku­rį pa­si­ra­šė 17 tūks­tan­čių žmo­nių, ku­ris bu­vo per­duo­tas pla­čia­jam pa­sau­liui. Esu tik­ra, kad jau­na­jai kar­tai bū­tų be ga­lo įdo­mu iš­girs­ti Jū­sų pa­ty­ri­mus ir pa­sa­ko­ji­mus, kaip slap­ta ga­ben­da­vo­te „Ka­ta­li­kų Kro­ni­ką“, kaip keis­da­vo­te iš­vaiz­dą ir ap­gau­da­vo­te Jus per­se­kio­ju­sius KGB as­me­nis.

Ne­ži­nau, ar čia yra tų, su ku­riais tuo pa­čiu me­tu, KGB spren­di­mu, Jūs ka­lė­jo­te Vil­niu­je ar trem­ty­je – Si­bi­ro la­ge­riuo­se. Ži­nau, kad čia yra daug žmo­nių, pa­ty­ru­sių so­vie­ti­nes rep­re­si­jas – tiek pir­mai­siais oku­pa­ci­jos de­šimt­me­čiais, tiek, sa­vai­me su­pran­ta­ma, Sau­sio 13-ąją. Jū­sų vi­sų ko­va yra ben­dra jung­tis. Sa­vo teis­mo die­ną Ni­jo­lė Sa­dū­nai­tė va­di­no lai­min­giau­sia die­na, ji sa­kė: „Esu tei­sia­ma už „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­ką“, ku­ri ko­vo­ja su fi­zi­ne ir dva­si­ne ti­ro­ni­ja. Tai reiš­kia, kad esu tei­sia­ma už tie­są ir mei­lę žmo­nėms.“

Mie­la Ni­jo­le, šio­je sa­lė­je ne­abe­jo­ti­nai yra tų, ku­rie pri­si­me­na Jus iš pir­mo­jo mi­tin­go prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus pa­min­klo Vil­niu­je 1987-ai­siais. Ten bu­vo ir ma­no se­ne­lis Ma­ri­jo­nas. Su ben­dra­min­čiais nu­spren­dė­te pa­mi­nė­ti ir pa­gerb­ti Molotovo–Ribentropo pak­to au­kas, pla­na­vote ty­lų pro­tes­tą. Ta­čiau jis ne­li­ko ty­lus, jis ta­po įkvė­pi­mu ir pa­drą­si­ni­mu dau­gy­bei žmo­nių. Jū­sų kal­ba ir pir­mą­syk vie­šai su­gie­do­ta „Tau­tiš­ka gies­mė“ ne­abe­jo­ti­nai ta­po im­pul­su vė­les­niems ir kur kas gau­ses­niems mi­tin­gams, ku­riuo­se jau kiek­vie­nas ga­lė­jo­me gar­siai tar­ti – Lie­tu­va ir lais­vė.

Se­se Ni­jo­le, ne­abe­jo­ti­nai Jū­sų veik­la pri­ar­ti­no Lie­tu­vą prie ne­pri­klau­so­my­bės. Jū­sų su­si­ti­ki­mai su tuo­me­čiu Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų Pre­zi­den­tu Ro­nal­du Rei­ga­nu ar po­pie­žiu­mi Jo­nu Pau­liu­mi II iš­gar­si­no mū­sų vals­ty­bės var­dą, is­to­ri­ją ir ko­vą. Jums rū­pė­jo ne tik Lie­tu­va, bet ir ki­tos pa­verg­to­sios tau­tos, iš ku­rių bu­vo at­im­ta tei­sė iš­pa­žin­ti sa­vo ti­kė­ji­mą, kur bu­vo už­gniauž­ta lais­vė.

Jums vi­sa­da rū­pė­jo sil­pnes­nis, sto­ko­jan­tis, nu­skriaus­tas. Jūs da­li­no­tės ge­ru ka­lė­da­ma la­ge­ry­je, Jūs kvie­tė­te žmo­nes da­lin­tis su ki­tais At­gi­mi­mo me­tais, at­ku­riant or­ga­ni­za­ci­ją „Ca­ri­tas“.

Gal­vo­ju, koks bu­vo Jū­sų pa­grin­di­nis gin­klas, ko­vo­jant su blo­giu ir abe­jin­gu­mu. Ma­tyt, tu­ri­te jų bent ke­le­tą.

TIKĖJIMAS, įskie­py­tas Tė­vų, ne­šio­tas šir­dy­je ir ta­pęs Jū­sų veik­los va­rik­liu. Tap­da­ma vie­nuo­le Jūs pa­si­rin­ko­te tar­nys­tę Die­vui, kar­tu ir lais­vės ide­a­lams bei žmo­gaus tei­sėms.

MEILĖ. Jūs my­li­te sa­vo ar­ti­mą, Jūs my­li­te net ir pa­kly­du­sį­jį, net ir tą, ku­ris Jus kan­ki­no, nuo­di­jo, ku­ris at­ne­šė daug skaus­mo. Jūs esa­te sa­kiu­si, kad „bai­mė net ir ma­žuo­se da­ly­kuo­se yra iš­da­vys­tės pra­džia. Ver­ta bi­jo­ti tik vie­no, kad pri­trūks mei­lės šir­dy­je ir ne­pa­da­ry­si­me vis­ko, ką ga­li­me, idant pa­dė­tu­me ki­tiems“.

ŠYPSENA. Yra toks pa­sa­ky­mas „ap­si­gin­kluo­ti šyp­se­na“. Ro­dos, gal ir ba­na­lo­kas, bet iš tik­rų­jų la­bai taik­lus. Ypač Jū­sų at­ve­ju, kai sa­vo pui­kiu hu­mo­ro jaus­mu iš vė­žių iš­muš­da­vot net ir patį KGB. Aš Jus ir da­bar ma­tau be­si­šyp­san­čią, ener­gin­gą, spin­din­čio­mis aki­mis. Ma­tau Jus, iš­kė­lu­sią per­ga­lės žen­klą.

Lais­vės gro­žis yra tai, kad ga­li iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę, kad ga­li pa­klaus­ti ne­bū­ti­nai pa­to­gių klau­si­mų, lais­vės gro­žis yra ir tai, kad ji mums lei­džia kur­ti skaid­res­nę bei tei­sin­ges­nę vals­ty­bę.

Jūs esa­te sa­kiusi, kad „ne­su­pran­tu tų, ku­rie sa­ko: ne dėl to­kios Lie­tu­vos ko­vo­jo­me. Aš ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ko­vo­jo­me bū­tent dėl to­kios. <…> Mes da­rė­me, ką ga­lė­jo­me, ir šian­dien te­rei­kia, kad vi­si da­ry­tų, ką ga­li. Ta­da gra­žės Lie­tu­va“.

Ma­nau, šiuos Jū­sų žo­džius ga­lė­tu­me pri­im­ti kaip pa­lin­kė­ji­mą, o gal ir kaip įpa­rei­go­ji­mą.

Ačiū Jums, se­se Ni­jo­le, kad esa­te lais­vas, srau­nus kal­nų upokš­nis. Gal net ne nuo kal­no te­kan­tis, o daž­nai ir į kal­ną.

Lais­vės pre­mi­ja Jums už tai, kad ne­bi­jo­jo­te, už drą­są ir Lie­tu­vos mei­lę. Už tai, ko­kią Lie­tu­vą tu­ri­me ir ku­ria­me kas­dien. Gal­būt ne­to­bu­lą, bet sa­vą ir Ne­pri­klau­so­mą. Ačiū, kad ti­kė­jo­te ir ti­ki­te, kad Lie­tu­va gra­žės. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kei. Kvie­čia­me Sei­mo Pir­mi­nin­ką V. Pranc­kie­tį įteik­ti Lais­vės pre­mi­jos sta­tu­lė­lę 2017 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tei Ni­jo­lei Fe­li­ci­jai Sa­dū­nai­tei.

 

2017 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tei Ni­jo­lei Fe­li­ci­jai Sa­dū­nai­tei įtei­kia­ma Lais­vės premi­jos sta­tu­lė­lė ir Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­to di­plo­mas. (Plo­ji­mai)

 

Ger­bia­mie­ji, gė­les įteik­ti ir pa­svei­kin­ti ga­lė­si­te iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo pa­bai­go­je.

Da­bar pra­šy­čiau leis­ti su­teik­ti žo­dį 2017 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tei Ni­jo­lei Sa­dū­nai­tei. Ger­bia­ma Ni­jo­le, kvie­čiu jus čia, į tri­bū­ną.

 

2017 metų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tės Ni­jo­lės Felicijos Sa­dū­nai­tės kal­ba

 

N. F. SADŪNAITĖ. Gar­bė Jė­zui Kris­tui! (Bal­sai sa­lė­je) Kai Die­vas su mu­mis, kas prieš mus? Aš su­si­ra­šiau, skle­ro­zė pas­ku­ti­nės sta­di­jos, kad ne­nu­klys­čiau.

Pir­miau­sia la­bai nuo­šir­džiai dė­ko­ju vi­siems su­si­rin­ku­siems (čia vi­si be ga­lo gar­bin­gi žmo­nės) už pa­ro­dy­tą dė­me­sį, už man la­bai bran­gų įver­ti­ni­mą. Bu­vau tie­sos pu­sė­je slo­giais so­viet­me­čio oku­pa­ci­jos me­tais, ir da­bar sten­giuo­si lais­vo­je Lie­tu­vo­je iš­lik­ti tie­sos pu­sė­je. Siek­da­ma tie­sos ir tei­sin­gu­mo – žiū­rė­ki­te, ma­tau be aki­nių! – taip ko­vo­ju už Lais­vę: lais­vę nuo me­lo, nuo bai­mės, nuo ki­ta­min­čių per­se­kio­ji­mo, nuo pri­si­tai­kė­liš­ku­mo ir veid­mai­nys­tės. DIEVAS yra TIESA. (Ge­rai, pa­lenk­ti. Ačiū.) DIEVAS yra TIESA ir TIESA mus iš­lais­vi­na! No­rė­čiau vie­ną ma­žą straips­ne­lį iš Evan­ge­li­jos, nes tai yra Die­vo žo­dis, ku­ris stip­ri­no tūks­tan­čius par­ti­za­nų, esan­čių­jų Si­bi­re. Die­vas bu­vo mū­sų jė­ga, stip­ry­bė, džiaugs­mas.

Čia Šven­to­jo Jo­no evan­ge­li­ja, Jn, 3, 19-21:

„Kas ne­ti­ki vien­gi­mio Die­vo Sū­naus,

Teis­mo nuosp­ren­dis yra tok­sai:

at­ėjo švie­sa į pa­sau­lį,

bet žmo­nės la­biau my­lė­jo tam­są nei švie­są,

nes jų dar­bai bu­vo pik­ti.

Kiek­vie­nas ne­do­rė­lis

ne­ap­ken­čia švie­sos ir ne­ina į švie­są,

kad jo dar­bai aikš­tėn ne­iš­ei­tų.

O kas vyk­do tie­są, tas ei­na į švie­są,

kad iš­ryš­kė­tų, jog jo dar­bai, at­lik­ti Die­ve.“ (Ci­ta­tą bai­giu.)

Daug skau­du­lių ir ne­tei­sy­bės ma­tau šian­die­ni­nė­je Lie­tu­vo­je. Pra­šau man at­leis­ti, kad šią mums vi­siems taip bran­gią die­ną da­bar su ju­mis pa­si­da­lin­siu ne džiaugs­mais, o tuo, kas man ne­duo­da ra­my­bės, ne­lei­džia vi­sa šir­di­mi džiaug­tis Lie­tu­vos lais­ve.

Tik­riau­siai nu­jau­čia­te, kad kal­bė­siu apie tra­giš­ką lais­vo­je Lie­tu­vo­je gi­mu­sios Dei­man­tės Ke­dy­tės li­ki­mą, ku­ria­me kaip van­dens la­še­ly­je at­si­spin­di Lie­tu­vos tei­sin­gu­mo si­tu­a­ci­ja, de­ja, la­bai liūd­na si­tu­a­ci­ja.

Nie­ka­da ne­už­mir­šiu šiur­paus 2012 me­tų ge­gu­žės 17-osios ry­to, kai vals­ty­bės var­du, da­ly­vau­jant 240 gin­kluo­tų ir kau­kė­tų pa­rei­gū­nų, iš gim­tų­jų na­mų, kur už­au­go, bu­vo iš­neš­ta kly­kian­ti, lau­žo­mom ko­jom tuo­met aš­tuo­ne­rių me­tu­kų D. Ke­dy­tė, o at­ėję ją ser­gė­ti nuo pra­žū­ties, vien Lie­tu­vos him­nu ir mal­da ap­si­gin­kla­vę žmo­nės, kaip Sau­sio 13-ąją mes čia, prie Sei­mo, – pa­že­min­ti, su­luo­šin­ti, o da­bar jau ir nu­teis­ti, ir dar tei­sia­mi. Be ga­lo ger­bia­ma mo­te­ris Lai­ma Bloz­ne­ly­tė-Plėš­nie­nė, apie ją čia Sei­me am­ži­ną­jį atil­sį Algirdas Pa­tac­kas su prie­sai­ka pa­sa­kė: „Gar­bės žo­dis, aš ją pa­žįs­tu 50 me­tų. Ge­res­nio, kil­nes­nio, do­res­nio žmo­gaus sa­vo gy­ve­ni­me ne­su­ti­kau. Su­šau­dyk – ji ne­me­luos.“ Ją iki šiol tam­po po teis­mus. Iš uni­ver­si­te­to iš­ėjo. Ji on­ko­lo­gė, ji tūks­tan­čiams žmo­nių pa­dė­jo iš­gel­bė­ti gy­vy­bę, pa­gel­bė­jo li­go­je. Ją kvie­čia Pran­cū­zi­ja, kvie­čia An­gli­ja, kon­sul­tuo­ja­si. Au­gi­na sep­ty­nis vai­kus. Jos tė­ve­lis bu­vo po­li­ti­nis ka­li­nys, są­ži­nės ka­li­nys Ma­ga­da­ne 15 me­tų per teis­mus, bu­vo glo­bo­ja­mas, me­tus sir­go ir mi­rė. Ma­my­tei – 90 me­tų, ir­gi bu­vu­si gy­dy­to­ja. Tuo­se teis­muo­se aš da­ly­vau­ju. Ži­no­te, Lai­ma teis­me man šim­tu pro­cen­tų pri­me­na Kris­tų pas Pi­lo­tą. Bet la­bai skau­du, kad teis­muo­se pen­ki, še­ši, dau­giau­sia – 12 žmo­nių. Ko­dėl mes to­kie abe­jin­gi? Ko­dėl mes to­kie abe­jin­gi ki­to skaus­mui?

Tie pa­tys pi­lie­tiš­kiau­si žmo­nės, ku­rie Sau­sio 13-ąją sto­vė­jo pli­ko­mis ran­ko­mis prieš oku­pan­tų tan­kus, da­bar jie ban­dė ap­gin­ti tą ne­kal­tą kū­di­kį, kai net ir pro­ku­ro­ras pa­sa­kė, jo nuosp­ren­dis bu­vo toks: mer­gai­tė už ran­ky­tės su L. Stan­kū­nai­te iš­ei­na iš jos gim­tų­jų na­mų. Vi­si ma­tė­me, kaip ją lauž­da­mi ko­jas iš­ne­šė. Ger­bia­ma Pre­zi­den­tė pa­ža­dė­jo iš­tir­ti, ar iš tik­rų­jų prieš ją bu­vo pa­nau­do­tas smur­tas. Man at­ro­do, kad at­sa­ky­mo ne­bu­vo. De­ja!

Taip vals­ty­bės var­du įvyk­dy­ta Dei­man­tės, kaip liu­di­nin­kės prieš prie­var­tau­to­jus, pa­ša­li­ni­mo ope­ra­ci­ja, pa­va­din­ta vai­ko grą­ži­ni­mu mo­ti­nai. To­kiu bū­du ne­iš­spren­dus bau­džia­mo­sios by­los, prie­var­tos au­ka bu­vo ati­duo­ta as­me­nims, prieš ku­riuos ji liu­di­jo. Teis­muo­se vi­si įro­dy­mai. Ke­tu­rios ko­mi­si­jos pri­pa­ži­no – bu­vo vai­kas tvir­kin­tas, ne­me­luo­ja, ne­fan­ta­zuo­ja, 3–4 me­tų mer­gai­tė ne­ga­li fan­ta­zuo­ti, ne­mo­kės pa­pa­sa­ko­ti to, ko ji ne­iš­gy­ve­no dau­ge­lį kar­tų, ne vie­ną kar­tą.

Po šio ma­ne la­bai su­krė­tu­sio bru­ta­laus ne­tei­sy­bės ak­to, ku­ria­me da­ly­va­vo de­šimt kar­tų dau­giau gin­kluo­tų pa­rei­gū­nų ne­gu neut­ra­li­zuo­jant te­ro­ris­tą Osa­mą bin La­de­ną – 240! – te­gul ir 20, vi­suo­me­nė mer­gai­tės dau­giau ne­ma­tė. Juk net nu­teis­tie­siems iki gy­vos gal­vos ga­li­ma ma­ty­tis su ar­ti­mai­siais, bet Dei­man­tė­lei ir jos se­ne­liams to­kia tei­sė ne-su-teik-ta.

Ne vie­ną kar­tą lan­kiau Dei­man­tė­lę jos gim­tuo­se na­muo­se Gar­lia­vo­je, kal­bė­jau­si, mel­džiau­si kar­tu su ja, kar­tu su mi­nia, nes ge­gu­ži­nės pa­mal­dos vyk­da­vo va­ka­rais, ir ji prie ma­nęs pri­sig­lau­dus be špar­gės gie­do­da­vo Ma­ri­jos li­ta­ni­ją. To­dėl ga­liu at­sa­kin­gai pa­liu­dy­ti, kad mer­gai­tė čia jau­tė­si sau­gi ir lai­min­ga, my­lė­jo sa­vo se­ne­lius ir te­tą Ne­rin­gą ir pa­ti bu­vo be ga­lo my­li­ma, pri­žiū­rė­ta, gu­vi, ben­drau­jan­ti, tu­rė­jo di­de­lį bū­rį ben­dra­am­žių drau­gų, pus­se­se­rių, su ku­rio­mis žai­dė kla­sę, dū­da­vo flei­tu­te ir t. t. Žo­džiu, vai­kas bu­vo be ga­lo gu­vus ir la­bai gra­žiai fo­to­gra­fa­vo. Jai bu­vo aš­tuo­ne­ri me­tai.

Kas at­si­ti­ko Dei­man­tei, iki šiol ne­ži­no­me. Jau be­veik še­še­ri me­tai, kai jos nie­kas iš anks­čiau pa­ži­no­ju­sių, su ja ben­dra­vu­sių ne­ma­tė ir ne­gir­dė­jo. Tie­sa, iš kar­to po pat mer­gai­tės pa­gro­bi­mo vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­si­ro­dė fil­mu­kas, ku­rį ir aš ma­čiau, ku­ria­me kaž­ko­kio­mis me­džia­go­mis ap­svai­gin­ta mer­gai­tė, žiū­rė­da­ma į sa­vo ran­ky­tę, ste­bi­si ir klau­sia gre­ta esan­čios ma­mos: „Ko­dėl ma­no aš­tuo­nios ran­ky­tės?“ Gal­vy­tė ne­si­lai­ko, sei­lės bė­ga.

Kiek vė­liau „Lie­tu­vos ry­tas“, be­je, iš­va­di­nęs ma­ne te­ro­riz­mo gar­bin­to­ja už tai, kad kar­tu su ki­tais pi­lie­tiš­kais Lie­tu­vos švie­suo­liais gy­niau vals­ty­bės dau­ge­lį me­tų per­se­kio­tą ki­tą Lie­tu­vos kan­ki­nę, vė­liau Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo vi­siš­kai iš­tei­sin­tą Eg­lę Ku­sai­tę, ėmė spaus­din­ti su­klas­to­tas Dei­man­tės nuo­trau­kas, taip siek­da­mas su­klai­din­ti tie­sio­giai Dei­man­tė­lės ne­ma­čiu­sią ir ne­pa­ži­no­ju­sią vi­suo­me­nės da­lį, kad at­seit mer­gai­tė svei­ka ir žva­li. Iki šiol joks pa­rei­gū­nas, taip pat ir mer­gai­tės pa­ė­mi­mą or­ga­ni­za­vęs tuo­me­ti­nis po­li­ci­jos ge­ne­ra­li­nis ko­mi­sa­ras, o nū­nai čia sė­din­tis prem­je­ras, ne­pri­si­ė­mė at­sa­ko­my­bės už vals­ty­bės ne­va sau­go­mą, o iš tie­sų tai vi­siškai izo­liuo­tą mer­gai­tę, ku­ri šiuo me­tu jau ga­lė­tų ir in­ter­ne­to erd­vė­je ben­drau­ti. De­ja, in­ter­ne­tas ty­li.

Vi­sus tuos pen­ke­rius su pu­se me­tų nuo mer­gai­tės pa­gro­bi­mo iki da­bar jos li­ki­mu su­si­rū­pi­nę pi­lie­čiai ža­di­no vi­suo­me­nę ir rei­ka­la­vo iš val­džios pa­rei­gū­nų bei ins­ti­tu­ci­jų TIESOS apie Dei­man­tės li­ki­mą: pir­mą­jį pus­me­tį rink­da­vo­mės kas­dien, vė­liau ke­le­rius me­tus pa­ei­liui – kar­tą per sa­vai­tę, dar vė­liau ir iki pat da­bar kiek­vie­no mė­ne­sio 17 die­ną su di­džiu­liais už­ra­šais – TIESOS, su pla­ka­tais ren­ka­si ir pi­ke­tuo­ja prie pre­zi­den­tū­ros, prie sa­vi­val­dy­bių ir ki­tų val­džios įstai­gų Vil­niu­je, Kau­ne ir Klai­pė­do­je, ta­čiau vis­kas vel­tui. At­sa­kin­gi pa­rei­gū­nai nie­kaip į tai ne­re­a­guo­ja, at­si­ra­ši­nė­ja ar­ba ty­li, kaip ir lais­va sa­ve va­di­nan­ti di­džio­ji ži­niask­lai­da. Šios ana­lo­gų Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je ne­tu­rin­čios dau­gia­me­tės pi­lie­ti­nės ak­ci­jos at­žvil­giu yra vyk­do­ma to­ta­li in­for­ma­ci­nė blo­ka­da. Apie ją su­tar­ti­nai me­tų me­tus nie­ko ne­ra­šo di­džio­ji ži­niask­lai­da, ne­ro­do nė vie­na te­le­vi­zi­ja, ty­li ra­di­jas. Ta­da, ka­da mes de­monst­ra­ci­jo­se pra­šo­me tie­sos ir klau­sia­me, kur Dei­man­tė.

Tad no­riu jū­sų pa­klaus­ti, kas čia? Ar tai ta lais­vė, dėl ku­rios mes, ne­gai­lė­da­mi gy­vy­bės, au­ko­jo­mės 1991 me­tų sau­sio 13-ąją? Bet ne­sun­kiai per­skai­ty­si­te įta­kin­gų žur­na­lis­tų, nie­ka­da ne­ma­čiu­sių mer­gai­tės, ne­bu­vu­sių Gar­lia­vo­je, ne­pa­kal­bi­nu­sių nei jos, nei jos ar­ti­mų­jų, pik­tus, ne­iš­ma­ny­mo ir ne­apy­kan­tos pri­tvin­ku­sius po­strin­ga­vi­mus apie vio­le­ti­nį rū­ką, tem­dan­tį akis, ir apie tai, kaip Lais­vės pre­mi­ja pa­te­ko į Gar­lia­vos pa­tvo­rius. Jai, sako, kri­mi­na­li­nę by­lą, į ka­lė­ji­mą Sa­dū­nai­tę. Jai pre­mi­ją? Siau­bas! Toks Vil­kas, dar kaž­kas ten (…) dė­jo­me svei­ka­tą. Va­di­na­si, mes ko­vo­jo­me prieš Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, mes per­ver­smą ruo­šė­me! Na, į ka­lė­ji­mą su džiaugs­mu, bet tik už lais­vą Lie­tu­vą.

Nau­do­da­ma­si pro­ga, ka­dan­gi ma­ne gir­di Jos Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­tė, daug gar­bių Sei­mo, Vy­riau­sy­bės na­rių, tei­sė­sau­gos at­sto­vų, no­rė­čiau at­kreip­ti dė­me­sį ir pri­min­ti, kad Lie­tu­va yra ra­ti­fi­ka­vu­si tarp­tau­ti­nę kon­ven­ci­ją dėl as­me­nų ap­sau­gos nuo pri­vers­ti­nio din­gi­mo. Šios kon­ven­ci­jos pa­čia­me pir­ma­me straips­ny­je sa­ko­ma (ci­tuo­ju): „1. Nie­kas ne­tu­ri tap­ti pri­vers­ti­nio din­gi­mo au­ka. 2. Jo­kios iš­im­ti­nės ap­lin­ky­bės, net jei tai bū­tų ka­ro pa­dė­tis ar ka­ro grės­mė, vi­daus po­li­ti­nis ne­sta­bi­lu­mas ar bet ko­kia ki­to­kia ne­pa­pras­to­ji pa­dė­tis, ne­ga­li pa­tei­sin­ti pri­vers­ti­nio din­gi­mo.“

To­dėl klau­siu jū­sų: ar D. Ke­dy­tės li­ki­mas nė­ra pri­vers­ti­nis din­gi­mas? Ar ne­ga­li­ma lai­ky­ti mer­gai­tės pri­vers­ti­nai din­gu­sia, jei ją vie­šai ir bru­ta­liai pa­ė­mė vals­ty­bės pa­rei­gū­nai ir apie ją jau pen­ke­rius su pu­se me­tų vi­suo­me­nė ne­tu­ri vi­siš­kai jo­kių ži­nių, net ne­ži­no, ar tas ne­ži­nia kur esan­tis as­muo – D. Ke­dy­tė – yra gy­va? Pra­šom atsakyti, ar Lie­tu­va lai­kė­si, ne­pa­žei­dė šios tarp­tau­ti­nės kon­ven­ci­jos? Jei taip, tai kas rū­pi­na­si ir ga­li at­sa­ky­ti, ar D. Ke­dy­tė nė­ra pra­dan­gin­ta? O ge­ras Die­ve!

Šian­dien, Sau­sio 13-ąją – Lais­vės gy­nė­jų ir Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo die­ną – man nė­ra nie­ko svar­biau, kaip su­ži­no­ti at­sa­ky­mą į ne vie­nus me­tus ma­no šir­dį, ir ne tik ma­no, dras­kan­tį ne­at­sa­ky­tą ir nuo vi­suo­me­nės vi­so­mis vals­ty­bės iš­ga­lė­mis sle­pia­mą klau­si­mą. To­dėl sto­vė­da­ma šio­je aukš­to­je Sei­mo tri­bū­no­je pir­mą ir pas­ku­ti­nį kar­tą gy­ve­ni­me, tie­sio­giai krei­piuo­si į jus, pir­muo­sius vals­ty­bės as­me­nis, po­nia Pre­zi­den­te, po­ne prem­je­re, po­ne Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ir pra­šau jū­sų iki va­sa­rio 16-osios – Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio mi­nė­ji­mo die­nos – man ir vi­suo­me­nei vie­šai as­me­niš­kai at­sa­ky­ti ir pa­teik­ti ne­gin­či­ja­mus įro­dy­mus, kad mū­sų vi­sų taip la­bai my­lė­ta ir daug mė­ne­sių ser­gė­ta D. Ke­dy­tė, ku­riai už mė­ne­sio, va­sa­rio 19 die­ną, su­kaks 14 me­tų, yra gy­va ir svei­ka. O jei ji, jū­sų va­lia ir vals­ty­bės var­du 2012 m. ge­gu­žės 17 d. at­plėš­ta nuo ar­ti­mų­jų ir ap­si­im­ta sau­go­ti (ap­sau­gok Vieš­pa­tie, net lie­žu­vis ne­ap­si­ver­čia tai iš­tar­ti), ga­li­mai yra mi­ru­si, nu­žu­dy­ta, pra­šau tai ne­del­siant vie­šai pri­pa­žin­ti ir pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę. Bet svar­biau­sia, jei tai nė­ra vien iš ne­ži­nios ki­lę ne­pa­grįs­ti be­si­sie­lo­jan­čių žmo­nių įta­ri­mai ir to­kia bai­si ne­lai­mė iš tik­rų­jų at­si­ti­ko, pa­sa­ky­ti, kur yra mer­gai­tės ka­pe­lis, kad vi­si mes, ją my­lė­ju­sie­ji, ga­lė­tu­me kar­tu su Dei­man­tė­lės se­ne­liais, iki šiol per­se­kio­ja­mais (po de­vy­nias by­las), ki­tais ar­ti­mai­siais, mer­gai­tės už­ta­rė­jais ir lais­vės ben­dra­min­čiais ap­lan­ky­ti, pa­dė­ti gė­lių, nu­si­lenk­ti, kar­tu pa­si­mels­ti, ap­rau­do­ti ir at­si­pra­šy­ti, kad ne­su­ge­bė­jom ta­vęs, Dei­man­tė­le, iš­sau­go­ti. Die­ve, at­leisk mums…

Ir baig­da­ma sa­vo kal­bą su di­džiu­le šird­gė­la pri­va­lau jums at­vi­rai pri­si­pa­žin­ti: ne­ži­nau, kaip vi­si jūs, ku­rie ma­ne gir­di­te, ta­čiau aš, ne­ga­vu­si są­ži­nin­go at­sa­ky­mo į šį klau­si­mą, tik­rai ne­ga­lė­siu džiaug­tis Lie­tu­vos šimt­me­čio su­kak­ti­mi ir jos švęs­ti. Pra­šau man at­leis­ti.

Sa­vo ne­kal­tų žmo­nių ai­ma­noms ir kan­čioms ak­la vals­ty­bė ir vi­suo­me­nė, ap­si­me­tan­ti, kad ne­ma­tė vai­ko aša­rų, ne­gir­dė­jo jo klyks­mo, šven­čian­ti ir šo­kan­ti ant sa­vo pa­čios su­luo­šin­tų ir pra­žu­dy­tų vai­kų ka­pų, ne­tu­ri at­ei­ties. Die­ve, at­leisk mums…

Baig­ti no­riu ger­bia­mo­jo ku­ni­go R. Gri­go ei­lė­mis „Mer­gai­tės aša­ra“. Jis ten be­veik kas­dien bū­da­vo kar­tu su ki­tais ken­tė­ju­siais še­šiais ku­ni­gais. Jis tai pa­ra­šė pra­ėjus trims mė­ne­siams po mer­gai­tės pa­gro­bi­mo.

 

Aš pa­dė­jau ant svars­tyk­lių

Ma­žos Dei­man­tės ma­žą aša­rą

Ir pre­zi­den­tės ap­ta­kius kal­bė­ji­mus –

Nu­svė­rė aša­ra kaip us­nies pū­ką juos.

 

Ir aš pa­dė­jau ant svars­tyk­lių

Ma­žos mer­gai­tės ne­vil­ties riks­mą

Ir Sei­mo, teis­da­rių ir pa­ra­gra­fų už­kal­bė­ji­mus –

Nu­svė­rė aša­ra, kaip pe­le­nus iš­sklai­dė vė­juo­se.

 

Ir aš pa­dė­jau ant svars­tyk­lių

Ma­žo vai­ko be­jė­gys­tę, iš­gąs­tį ir siau­bą,

Taip pat Olim­po spor­ti­nin­kų auk­sus, si­dab­rus ir bron­zas –

Ir ty­ro vai­ko nuos­kau­da at­svė­rė juos kaip dul­kes.

 

Mer­gai­tės aša­ro­je bu­vo Lie­tu­va.

O kal­bo­se, teis­muo­se ir sa­liu­tuo­se

Tik­tai iš­da­vęs vai­ką NIEKAS. Tuš­tu­ma.

 

Amen. Ale­liu­ja. Die­ve, būk mums gai­les­tin­gas.

Die­vas mus my­li, lau­kia mū­sų, už mus mi­rė ant kry­žiaus ta­pęs žmo­gu­mi. Ir pa­suf­le­ra­vo, kaip mes bū­si­me am­ži­ny­bė­je tei­sia­mi – ti­kin­tys ir ne­ti­kin­tys, ne­svar­bu, ko­kios ra­sės. Bu­vau al­ka­nas – pa­mai­ti­nai, bu­vau nuo­gas – ap­ren­gei, bu­vau iš­troš­kęs – pa­gir­dei, bu­vau li­go­nis – ap­lan­kei, bu­vau pa­ke­lei­vis – pri­ėmei, bu­vau ka­li­nys – at­ėjai, iš­tie­sei ran­ką. At­eik į am­ži­ną džiaugs­mą. Sa­ko, Vieš­pa­tie, aš ta­vęs ne­pa­žįs­tu. O ta­da, ka­da tu iš­tie­sei ran­ką tam ma­žiau­siam ne­pa­žįs­ta­mam, ku­ris į ta­ve krei­pė­si, tu pa­dė­jai man. Ir at­virkš­čiai: ne­pa­dė­jai – eik ša­lin nuo ma­nęs į am­ži­ną kan­čią kar­tu su vel­niu ir jo an­ge­lais. Die­ve sau­gok, kad nė vie­nas ten ne­nu­ei­tu­me. Duok Die­ve, kad vi­si bū­tu­me dan­gu­je ir šlo­vin­tu­me (…) gai­les­tin­gu­mą.

Ačiū ir do­va­no­ki­te, at­ro­do, aš smar­kiai sa­vo il­gu lie­žu­viu pra­si­kal­tau. Ačiū jums. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Dė­ko­ja­me se­sei N. Sa­dū­nai­tei.

Lais­vės gy­nė­jų dva­sia stip­ri sa­vo ti­kė­ji­mu, to­dėl Lais­vės gy­nė­jų die­na vi­sa­da yra mū­sų at­min­ty­je. Lin­kiu, kad Lais­vė, De­mo­kra­tija ir Ne­pri­klau­so­my­bė gy­ven­tų mū­sų šir­dy­se. Lin­kiu svei­ka­tos Lais­vės gy­nė­jams.

Lais­vės gy­nė­jų die­nos iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą ir 2017 me­tų Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ją bai­gė­me.

Kvie­čia­me vi­sus da­ly­vau­ti Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mo ren­gi­niuo­se. (Plo­ji­mai)

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vyriausiasis specialistas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė. (Plo­ji­mai) (Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė iš­ei­na)

N. F. SADŪNAITĖ. Ne­iš­jung­ta? Ger­bia­mo­ji Pre­zi­den­tė man pa­sa­kė, ne­ži­nau ir nie­ka­da ne­ži­no­jau, kur yra D. Ke­dy­tė. Kas ži­no?

 

Skam­ba Eu­ri­kos Ma­sy­tės dai­na „Lais­vė“