LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VADOVYBĖS APSAUGOS ĮSTATYMO NR. IX-1183 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2019-11-13 Nr. XIIIP-4167
Vilnius
Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Projekto 1 straipsnyje nauja redakcija dėstomo Vadovybės apsaugos įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 2 straipsnio 8 dalyje pateikiant sąvokos „prevencinės priemonės“ apibrėžimą, be kita ko, nurodoma, kad tai „rizikos veiksnių, galinčių diskredituoti vadovybę, <...> šalinimas“ (čia ir toliau išskirta – mūsų). Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 punkte nurodoma, kad Vadovybės apsaugos tarnyba, įgyvendindama jai pavestus uždavinius, „šalina rizikos veiksnius, galinčius diskredituoti vadovybę“; pagal 26 straipsnio 2 dalies 18 punktą pareigūnas, užtikrindamas Vadovybės apsaugos tarnybos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę „vykdydamas teisės pažeidimų prevenciją ar kitas prevencines priemones ir turėdamas pagrįstų duomenų, kad asmuo gali daryti teisės pažeidimus, galinčius <...> diskredituoti vadovybę, pareikšti jam oficialų įspėjimą“. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje nurodoma, kad „Vadovybės diskreditavimas – vadovybės autoriteto griovimas, jo garbės ar reputacijos menkinimas“. Nei nurodytose, nei kitose keičiamo įstatymo nuostatose neatskleidžiama, kas būtų traktuojama kaip vadovybės autoriteto griovimas, dėl ko galėtų kilti abejonių, kaip minėtos keičiamo įstatymo nuostatos dera su Konstitucijoje įtvirtintomis žmogaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 straipsnio pirmoji dalis), gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (25 straipsnio antroji dalis), kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, draudimu persekioti už kritiką (33 straipsnio antroji dalis), nes pagal siūlomą teisinį reguliavimą kaip vadovybės autoriteto griovimas galėtų būti traktuojama ir vadovybei priskirtinų asmenų sprendimų ar pasisakymų kritika, kitokios nuomonės išsakymas. Keičiamame įstatyme nedėstomos jokios nuostatos, užtikrinančios minėtų pamatinių žmogaus ir piliečio teisių apsaugą.
Taip pat nėra aiškus ir aptariamoje keičiamo įstatymo nuostatoje vartojamos sąvokos „garbės ar reputacijos menkinimas“ santykis su Administracinių nusižengimų kodekso 507 straipsnyje numatytu administraciniu nusižengimu - valstybės politiko, valstybės pareigūno, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens garbės ir orumo pažeminimu, reiškiamu raštu, žodžiu, gestais, įžeidžiančiu, įžūliu, provokuojančiu ar kitokiu elgesiu. Neaišku ir tai, kas turima mintyje įvardijant „jo garbės ar reputacijos menkinimą“.
2. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 ir 10 dalyse vartojamoje sąvokoje „kiti asmenys, kuriems Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais pagrindais ir tvarka paskirta apsauga“ žodžio „pagrindais“ atsisakytina, nes apsaugos paskyrimo pagrindai nustatyti keičiame įstatyme (2 straipsnio 3 dalyje) įvardijant baigtinį sąrašą asmenų ir sąlygų, kai paskiriama apsauga. Dėl šios priežasties atitinkamai tikslintina keičiamo įstatymo 5 straipsnio 4 ir 5 dalių redakcija.
3. Pagal keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, Vadovybės apsaugos tarnyba, užtikrindama saugomų asmenų ir saugomų objektų saugumą, saugomuose objektuose, išskyrus oro uostus, nustato specialų režimą. Apie nustatytą specialų režimą Vadovybės apsaugos tarnyba praneša saugomų objektų administracijai. Pagal to paties straipsnio 3 dalies 2 punktą, viena iš priemonių specialiam režimui užtikrinti – nustatant saugomuose objektuose leidimų sistemą. Siūlomas teisinis reguliavimas svarstytinas. Pagal šias nuostatas, Vadovybės apsaugos tarnyba įgytų teisę reguliuoti kitos įstaigos, pvz., Seimo kanceliarijos, Prezidento kanceliarijos ir pan., vidaus veiklą, nederindama savo numatomų veiksmų su šios įstaigos administracija, neįvertinusi įstaigos veiklos ypatumų ir pan. Svarstytina, ar tokie vienašališki veiksmai galėtų būti laikomi proporcingais.
4. Pagal keičiamo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punktą specialus režimas būtų užtikrinamas „nustatant draudžiamų įnešti daiktų ir draudžiamų įnešti daiktų savybių sąrašą“. Nelabai aišku, kokiu tikslu būtų nustatomas draudžiamų įnešti daiktų savybių sąrašas, jei yra uždrausta įnešti pačius daiktus, todėl formuluotės „ir draudžiamų įnešti daiktų savybių“ atsisakytina kaip perteklinės arba aptariama keičiamo įstatymo nuostata tikslintina, atsižvelgiant į tai, kokių tikslų siekiama siūlomu teisiniu reguliavimu.
5. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 punkte nustatoma Vadovybės apsaugos tarnybos teisė gauti iš kitų juridinių ir fizinių asmenų, t. y. iš privačių subjektų jos veiklai reikalingą informaciją. Vadovaujantis bendraisiais teisinės valstybės bei teisės viršenybės principais, manome, kad jokia valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga privačių asmenų, kurių nei valdymas, nei pavaldumas nėra susiję su valstybe ar savivaldybe, atžvilgiu negali turėti jokių administracinių įgaliojimų, nesusijusių su įstatymuose numatytomis ūkinės veiklos priežiūros funkcijomis. Atsižvelgiant į tai, keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą reikėtų tikslinti. Analogiška pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 5 punktui.
6. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatos tarpusavyje derintinos su Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 29 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad registro duomenys, registro informacija, registrui pateikti dokumentai ir (arba) jų kopijos neatlygintinai nustatyta tvarka teikiami valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal prašymą ir (arba) sutartis.
7. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje vartojamoje sąvokoje „atskiros bendradarbiavimo sutartys dėl duomenų teikimo“ žodžio „atskiros“ atsisakytina kaip perteklinio.
8. Keičiamo įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje žodžių „be atskiro įgaliojimo“ atsisakytina kaip perteklinių, nes ir taip aišku, kad Vadovybės apsaugos tarnybos direktoriaus pirmasis pavaduotojas laikinai eina direktoriaus pareigas ex officio.
9. Pagal keičiamo įstatymo 19 straipsnio 3 punktą į Vadovybės apsaugos tarnybą negali būti priimami asmenys „esantys politinių partijų, politinių organizacijų nariai ar rėmėjai“. Ši nuostata tikslintina keliais aspektais. Pirma, termino „politinės organizacijos“ turinys aptariama nuostata reguliuojamų teisinių santykių kontekste yra neaiškus. Konstitucinėje doktrinoje aiškinant Konstitucijos 35 straipsnyje vartojamą terminą „politinės organizacijos“ pastarosioms priskiriami tik rinkimų komitetai. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančiuose įstatymuose apibrėžtos ir vartojamos „politinės partijos“, „politinės kampanijos“, „savarankiško politinės kampanijos dalyvio“ „rinkimų komiteto“ sąvokos, todėl, atsižvelgiant į tai, kokių tikslų siekiama keičiamo įstatymo 19 straipsnio 3 punkto nuostata, joje vartojama terminologija tikslintina, derintina su aukščiau minėtomis galiojančiuose įstatymuose apibrėžtomis ir vartojamomis sąvokomis. Priešingu atveju, pavyzdžiui, kaip politinės organizacijos rėmėjas gali būti traktuojamas asmuo, socialiniuose tinkluose išreiškęs palankumą kokios nors organizacijos paskelbtai politinio turinio informacijai. Antra, aptariama nuostata svarstytina ir Konstitucijos 25 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintos žmogaus teisės turėti įsitikinimus ir laisvai juos reikšti kontekste. Dėl analogiškų motyvų svarstytinos ir tikslintinos keičiamo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatos.
10. Atsižvelgiant į tai, kad visame keičiame įstatyme terminai nurodomi skaitmenimis, bet ne žodžiais, siūlytina keičiamo įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžių ,,prieš tris dienas“ įrašyti žodžius ir skaičių ,,prieš 3 dienas“.
11. Atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 27 straipsnio pavadinimą (oficialaus įspėjimo taikymas“) bei siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, siūlytina šios straipsnio nuostatas, susijusias su oficialaus įspėjimo taikymu dėstyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse ( t. y. pakeisti šių dalių išdėstymą –1 dalį dėstyti šio straipsnio 3 dalimi).
12. Keičiamo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje numatyta, kad paros ir savaitės darbo laiko trukmė neribojama ir priklauso nuo tarnybos poreikių, galimai prieštarauja 2003 m. lapkričio 4 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyvai 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (turi būti garantuojamas minimalusis poilsio laikas, konkrečiai – ribojamas dienos bei savaitės poilsio laikas, užtikrinamos atitinkamos pertraukos ir nustatoma maksimalioji savaitės darbo laiko trukmė) bei Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 daliai, kurioje yra įtvirtinta darbdavio pareiga sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais.
13. Svarstytina keičiamo įstatymo 43 straipsnyje siūloma nustatyti atskira
Vadovybės apsaugos departamento pareigūnų darbo apmokėjimo sistema dėl šių
priežasčių.
Visų pirma, pažymėtina, kad pagal keičiamo įstatymo 2
straipsnio 10 dalį, pakeitus Vadovybės apsaugos departamento pareigūnų statusą iš
statutinių valstybės tarnautojų į valstybės pareigūnų, jų darbo apmokėjimo
sąlygoms turėtų būti taikomas Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo
apmokėjimo įstatymas.
Antra, siūlomi pakeitimai nedera su Lietuvos Respublikos Seimui Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 492 pateikta Ilgalaikio tvaraus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo iki 2025 metų strategija, kurioje siūloma ,,diskretiškais sprendimais sutvarkyti išderintą viešojo sektoriaus darbo apmokėjimo sistemą“ (76.2 punktas), ,,mažinti viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio netolygumus ir disbalansą, atsirandantį dėl darbo užmokesčio reglamentavimo atskiruose įstatymuose ir nesisteminių šių įstatymų pakeitimų (76.3 punktas).
Trečia, viešojo sektoriaus darbuotojų (valstybės tarnautojų, darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, ar valstybės pareigūnų) darbo apmokėjimo sąlygų ir kitų garantijų nustatymas skirtinguose teisės aktuose, išbalansuoja viešojo sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo ir kitų socialinių garantijų teisinį reglamentavimą, sudaro prielaidas atsirasti darbo užmokesčio disproporcijoms ir kitiems netolygumams tiek tarp atskirų sektorių, o taip pat tarp tos pačios ar panašios kvalifikacijos darbuotojų valstybės ir savivaldybių įstaigose.
14. Siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 46 straipsnio 2 dalį, kadangi priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą turėtų būti skaičiuojamas nuo 1990 m. kovo 11 d., bet ne už tarnybos stažą, kuris nurodytas šio straipsnio 1 dalyje (jame numatyti ir laikotarpiai iki 1990 m. kovo 1 d.).
15. Siūlytina peržiūrėti keičiamo įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje siūlomą nustatyti Vadovybės apsaugos tarnybos pareigūnams atostogų trukmę, kadangi, mūsų nuomone, tam tikros įstatymų nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų ir statutinių valstybės tarnautojų teisinę padėtį, neturėtų iš esmės skirtis (šiems pareigūnams nustatomos didesnės trukmės atostogos nei kad, pavyzdžiui, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams).
16. Keičiamo įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad išeitinės išmokos mokėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo grąžinamas į Vadovybės apsaugos tarnybą. Siūlytina šią nuostatą patikslinti, kad būtų aišku, ar turimas omeny asmens grąžinimas į Vadovybės apsaugos tarnybą teismo sprendimu ar kas kita.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
J. Meškienė, tel. (8 5) 239 6089, el. p. [email protected]
J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected]
I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. irena.sambaraite.lrs.lt