LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 42, 46, 47, 48, 49, 50, 51, 55, 67, 70, 71, 74, 75, 82, 85, 92 IR 243 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO projekto
2019-03-04 Nr. XIIIP-3172
Vilnius
Įvertinus projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Dėl projekto pakeitimų, susijusių su įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (projekto 1, 9 ir 11 straipsniai).
Teikiamo projekto 1 straipsniu keičiama Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 42 straipsnio 6 dalis, įtraukiant įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą į baudžiamojo poveikio priemonių, kurios gali būti skiriamos kartu su bausme, sąrašą. Ši nuostata diskutuotina, atsižvelgiant į atitinkamos baudžiamojo poveikio priemonės esmę ir pobūdį. Įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri pagal savo pobūdį yra labai panaši į baudos bausmę[1]. Remiantis BK 47 straipsnio 1 dalimi, „bauda yra piniginė bausmė, teismo skiriama šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais“. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, „baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį“.
Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuteistasis privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Pastebėtina, kad įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ne tik turinys, bet ir vykdymas labai panašus į baudos bausmę. BK 71 straipsnyje nustatyta: „Teismas gali paskirti nuo 5 iki 125 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įmoka turi būti sumokėta per teismo nustatytą terminą. Šis terminas negali būti ilgesnis negu treji metai.“
Konstatuotina, kad projektu įtvirtinus galimybę įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą skirti kartu su bausme, ji galės būti skiriama ir su bauda. Atitinkama situacija, kai už vieną nusikalstamą veiką gali būti paskiriami du savo pobūdžiu itin panašūs baudžiamosios atsakomybės realizavimo instrumentai, gali būti interpretuojama ir kaip dvigubas baudimas už tą pačią veiką, nepaisant to į kokį fondą ar sąskaitą turės būti sumokami pinigai. Šitos prielaidos nepašalina ir projekto 11 straipsniu teikiamas BK 71 straipsnio papildymas 2 dalimi, pagal kurią: „Kai įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą skiriama kartu su baudos bausme, šios įmokos dydis negali viršyti paskirtos baudos bausmės dydžio“[2]. Pabrėžtina, kad ši nuostata teisiškai yra ydinga, nes įgalina teismą už vieną nusikalstamą veiką paskirti vienodo dydžio baudą ir baudžiamojo poveikio priemonę.
Šiame kontekste pastebėtina, kad baudos bausmė ir įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą baudžiamojo poveikio priemonė tarpusavyje nėra suderinamos ir dubliuoja viena kitą panašiai kaip viešųjų darbų bausmė (BK 46 straipsnis) ir nemokamų darbų baudžiamojo poveikio priemonė (BK 70 straipsnis). Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad priėmus siūlomą pataisą, visoje baudžiamojo poveikio priemonių sistemoje liktų tik dvi baudžiamojo poveikio priemonės (past. – nemokami darbai ir turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas), kurių negalima skirti kartu su bausme. Pritarus teikiamai pataisai, keltina diskusija dėl visų be išimties baudžiamojo poveikio priemonių taikymo kartu su bausme. Tokiu būdu iš esmės būtų sugrįžta prie 1961 m. BK bausmių sistemos, kurią sudarė pagrindinės ir papildomos bausmės.
2. Dėl projekto pakeitimų, susijusių su viešaisiais ir nemokamais darbais (projekto 2, 9, 10, 12, 14 ir 15 straipsniai).
2.1. Teikiamo projekto 2 straipsnio 1 dalimi keičiama BK 46 straipsnio 1 dalis, nustatant, jog viešieji darbai gali būti skiriami (past. – galiojančioje redakcijoje įrašytas žodis – „vykdomi“), tik tuo atveju, jeigu nuteistasis sutinka“. Atitinkama pataisa kelia abejonių dėl jos atitikimo BK sistemai. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 54 straipsnio 2 dalyje yra numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, tarp kurių nėra nukentėjusiojo sutikimo. Pabrėžtina, kad ši specialioji nuostata negali prieštarauti bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams. Dėl tos priežasties rekomenduotina šios pataisos atsisakyti. Atitinkamas pasiūlymas teiktinas ir dėl projekto 9 straipsniu teikiamo BK 67 straipsnio papildymo nauja 3 dalimi.
2.2. Nepritarus išdėstytai pastabai, atkreiptinas dėmesys, kad teikiamu projektu BK 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinamas žodis „skiriami“ nėra suderintas su sąlyga – „jeigu nuteistasis sutinka“. Pastebėtina, kad „nuteistuoju“ asmuo tampa tik priėmus nuosprendį. Iki to momento asmuo turi „kaltinamojo“ statuso. Baudžiamojo proceso kodekso 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: „Nuosprendis yra: pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje priimtas dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu ir, jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės <...>“. Atsižvelgiant į tai, BK 46 straipsnio 1 dalyje žodį „vykdomi“ pakeitus žodžiu „skiriami“, šioje dalyje turėtų būti pakeistas ir žodis „nuteistasis“.
2.3. Teikiamo projekto 2 straipsnio 4 daliai, kuria pripažįstama netekusia galios 46 straipsnio 8 dalis, nepritartina, nes atitinkama pataisa gali prieštarauti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Žin., 1995, Nr. 40-987) 4 straipsnio 2 daliai – „Niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą.“ Jeigu asmuo nesutinka atlikti viešųjų darbų bausmės, ji turėtų būti pakeista kita bausme. Analogiška pastaba teiktina ir dėl BK 70 straipsnio 2 dalies pripažinimo netekusia galios; taip pat dėl BK 74 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio pripažinimo netekusiu galios.
3. Dėl vengiamų atlikti bausmių keitimo ne į arešto, o į laisvės apribojimo bausmę (projekto 2 ir 3 straipsniai).
3.1. Teikiamo projekto 2 straipsnio 3 dalimi keičiamas BK 46 straipsnio 7 dalies antrasis sakinys, nustatant, kad jeigu asmuo ir po įspėjimo vengia atlikti viešuosius darbas, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti viešuosius darbus bauda arba laivės apribojimu (past. – priėmus šias pataisas, teismas asmens vengiamų atlikti viešųjų darbų bausmės negalės pakeisti areštu). Atitinkama pataisa kritikuotina, pasigendant argumentacijos, kodėl vietoje arešto bausmės pasirinkta kita bausmė – laisvės apribojimas. Be to, atsižvelgiant į laisvės apribojimo bausmės pobūdį, keltinas klausimas, ar ji gebės įgyvendinti atgrasančią funkciją, kad asmuo tinkamai atliktų (past. – ne vengtų) paskirtą viešųjų darbų bausmę.
3.2. Vertinant teikiamo projekto 3 straipsniu keičiamą BK 47 straipsnio 8 dalį dėl nesumokamos baudos pakeitimo į laisvės apribojimo bausmę, ankstesnėje pastaboje iškelta abejonė dėl tinkamo paskirtos bausmės atlikimo (vykdymo) yra dar ryškesnė. Neginčytina, kad formaliai pagal BK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bausmių hierarchiją laisvės apribojimo bausmė įstatymų leidėjo yra traktuojama kaip griežtesnė bausmė už baudą. Tačiau realiai baudos bausmė nuteistajam paprastai sukelia gerokai sunkesnius padarinius nei laisvės apribojimas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į 2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymu Nr. XIII-653 (įsigaliojusiu 2017 m. spalio 6 d.) priimtus BK 47 straipsnio pakeitimus (TAR, 2017, Nr. 2017-15859), kuriais ne tik apie keturis kartus pakelti maksimalūs baudų dydžiai[3], bet ir proporcingai pagal nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį pakelti minimalūs baudų dydžiai.
Remiantis BK 65 straipsnio 1 dalies 3 punktu, viena laisvės apribojimo diena prilyginama vieno MGL dydžio baudai (1:1). Maksimali laisvės apribojimo bausmė yra 730 dienų, o tai atitinka 730 MGL. Vadovaujantis BK 47 straipsnio 3 dalimi, gali būti paskiriamos tokios bausmės: „už baudžiamąjį nusižengimą – nuo 15 iki 500 MGL dydžio; už nesunkų nusikaltimą – nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio; už apysunkį nusikaltimą – nuo 100 iki 4 000 MGL dydžio; už sunkų nusikaltimą – nuo 150 iki 6 000 MGL dydžio; už neatsargų nusikaltimą – nuo 20 iki 750 MGL dydžio.“ Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad realiai pagal esamą reguliavimą baudos bausmė yra griežtesnio pobūdžio bausmė nei laisvės apribojimas. Dėl tos priežasties, konstatuotina, kad baudos keitimas laisvės apribojimu, vengiant savo noru sumokėti baudą, nebūtų racionalus ir pagrįstas. Priešingai, įtvirtinus atitinkamą nuostatą, teikiamas reguliavimas ne tik neatliks atgrasančios funkcijos, bet dėl jo gali padaugėti baudų mokėjimo vengimo atvejų.
4. Dėl laisvės apribojimo bausmės pakeitimų (projekto 4 straipsnis).
4.1. Teikiamo projekto 4 straipsniu keičiama BK 48 straipsnio 3 dalis, įtvirtinant, kad „Skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria nuteistajam intensyvią priežiūrą <...>“. Dėl cituojamos nuostatos teiktinos šios pastabos:
Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad intensyvi priežiūra yra ne materialinės baudžiamosios teisės, o penitencinės (bausmių vykdymo teisės) institutas. Intensyvi priežiūra yra reglamentuojama Probacijos įstatymo VI skyriuje. Probacijos įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, kad „Intensyvi probuojamojo priežiūra – probuojamojo buvimo vietos pagal nustatytą probuojamojo dienotvarkę kontrolė elektroninėmis stebėjimo priemonėmis.“ Pabrėžtina, kad intensyvi priežiūra nėra ir negali būti traktuojama kaip bausmė ar bausmės turinį sudarantis elementas. Vadovaujantis Probacijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi: „Probacija – sąlyginė alternatyva paskirtai laisvės atėmimo bausmei (bausmės vykdymo atidėjimas ir lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų), kurios metu vykdoma probuojamojo priežiūra.“
Nustatant intensyvią priežiūrą kaip vieną iš bausmės elementų, į vieną dalyką sudedami skirtingų teisės šakų (past. – materialinės baudžiamosios teisės ir penitencinės teisės) tarpusavyje sunkiai suderinami institutai. Pabrėžtina, kad negalima paskirti realios bausmės (past. – šiuo konkrečiu atveju – laisvės apribojimo), kurios turinį sudarytų bausmės vykdymo atidėjimo elementai. Tai prieštarautų ne tik BK sistemai, bet ir logikai. Be to, atkreipiame dėmesį, kad BK kontekste intensyvios priežiūros sąvoka nėra vartojama ir apibrėžta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepritartina BK 48 straipsnio sąlygų, susijusių su nuteistojo intensyvia priežiūra, plėtimui (nustatymui).
Antra, žodis „nuteistajam“ nėra suderintas su žodžiu „skirdamas“. Skiriant bausmę, asmuo dar neturi „nuteistojo“ statuso – šį statusą jis įgauna tik paskelbus nuosprendį. Dėl tos priežasties vietoje žodžio „nuteistajam“ tiksliau vartoti žodį „asmeniui“.
Trečia, ginčytinas šioje nuostatoje vartojamas žodis „paprastai“. Jeigu intensyviąją priežiūrą siekiama nustatyti kaip vieną iš laisvės apribojimo bausmės sudėtinių dalių, žodis „paprastai“ nėra tinkamas, nes prieštarauja nulla poena sine lege (liet. – nėra bausmės be įstatymo) principui. Manytina, kad baudžiamajame įstatyme turėtų būti išvardinti objektyvaus pobūdžio kriterijai, kuriems esant (ar priešingai – nesant) galėtų būtų skiriama intensyvi priežiūra. Kita vertus, jeigu teismo nuomone, intensyvios priežiūros (kuri pagal teikiamą projektą yra laisvės apribojimo bausmės sudėtinė dalis) skyrimas asmeniui nėra tikslingas, keltinas klausimas, ar šiam asmeniui būtų pagrįstas ir pačios laisvės apribojimo bausmės (past. – naujai reglamentuotos) paskyrimas.
Ketvirta, atkreipiame dėmesį, kad vadovaujantis BK 48 straipsnio 2 dalimi, laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Kartu su šiuo projektu teikiamo Probacijos įstatymo pakeitimo projekto Reg. Nr. XIIIP-3175 28 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad: „Intensyvi probuojamojo priežiūra vykdoma tris mėnesius, išskyrus probuojamuosius, kuriems arešto bausmės vykdymas atidėtas. Atsižvelgusi į probuojamojo rizikos lygį ir elgesį probacijos vykdymo metu, probacijos tarnyba gali pratęsti intensyvios probuojamojo priežiūros vykdymą trims mėnesiams, tačiau bendras vykdomos probuojamojo intensyvios priežiūros terminas negali būti ilgesnis už bausmės vykdymo atidėjimo ar likusios neatliktos bausmės laiką.“ Teigtina, kad cituojamos nuostatos tarpusavyje nėra idealiai suderintos, nes skiriasi jų bendrasis terminas.
4.2. Projekto 4 straipsniu keičiamo BK 48 straipsnio 4 dalyje nustatoma: „Kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali nuteistąjį įpareigoti <...>“; o 5 dalyje – „Kartu su intensyvia priežiūra, įpareigojimais arba vietoj jų teismas gali nuteistajam uždrausti <...>“.
Visų pirma atitinkamos nuostatos diskutuotinos dėl teismo diskrecijos išlaikymo skirti (ar ne) intensyvią priežiūrą. Iš teikiamo reguliavimo nėra aišku, kokiais atvejais teismas turės skirti intensyvią priežiūrą, o kuriais galės neskirti.
Antra, iš teisinio reguliavimo nėra aišku, ar 5 dalyje numatyti draudimai galės būti skiriami tik kartu su intensyvia priežiūra ir įpareigojimais, ar galės būti skiriami ir atskirai su kiekvienu iš jų.
Trečia, iš teikiamo reglamentavimo nėra aišku, ar galės būti skiriamas daugiau negu vienas įpareigojimas, taip pat daugiau negu vienas draudimas.
Ketvirta, žodis „vietoj“ teisės akte vartotinas pilna gramatine forma – „vietoje“.
4.3. Teikiamo projekto 4 straipsniu BK 48 straipsnis papildomas nauja 7 dalimi: „Laisvės apribojimo vykdymo metu teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti intensyvią priežiūrą, paskirtas baudžiamojo poveikio priemones, auklėjamojo poveikio priemones, įpareigojimus ir (ar) draudimus kitomis šio kodekso IX skyriuje numatytomis baudžiamojo poveikio priemonėmis arba XI skyriuje numatytomis auklėjamojo poveikio priemonėmis, kai laisvės apribojimo bausmė paskirta nepilnamečiui, įpareigojimais, draudimais, paskirti papildomų šio kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių arba XI skyriuje numatytų auklėjamojo poveikio priemonių, kai laisvės apribojimo bausmė paskirta nepilnamečiui, ir (ar) šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą, jeigu tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui.“
Pacituota nuostata ginčytina. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad laisvės apribojimo bausmės turinį sudarantys elementai – įpareigojimai, draudimai ir šiame kontekste intensyvi priežiūra – turėtų būti aiškiai apibrėžti nuosprendyje, o keičiami gali būti tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų ar laikytis draudimų. Siūloma nuostata įgalina keisti ar net papildyti bausmės turinį sudarančius elementus bausmę vykdančios institucijos teikimu, po bausmės skyrimo – bausmės vykdymo stadijos metu. Atitinkama nuostata ne tik galimai prieštarauja bausmės skyrimo instituto sistemai, teisėtumo principui, bet ir gali būti traktuojama kaip pakartotinis baudimas už tą pačią veiką.
Kita vertus, pažymime, kad cituojama nuostata yra susijusi su bausmės vykdymo stadija. Dėl tos priežasties ji yra ne šio kodekso reguliavimo dalykas.
4.4. Teikiamo projekto 4 straipsniu BK 48 straipsnis papildomas nauja 8 dalimi: „Jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti šio kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių arba XI skyriuje numatytų auklėjamojo poveikio priemonių, kai laisvės apribojimo bausmė paskirta nepilnamečiui, ir (ar) šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu. Laisvės apribojimo bausmė keičiama areštu pagal šio kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.“ Keltina abejonė dėl cituojamos BK 48 straipsnio 8 dalies nuostatos – „<...> teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti <...>“ – atitikimo teisėtumo principui, bausmės skyrimo institutui, taip pat, ar nepažeidžia dvigubo baudimo už vieną veiką principo.
4.5. BK 48 straipsnyje turėtų būti įtvirtintos nuostatos dėl skiriamų įpareigojimų ir draudimų tarpusavio suderinamumo, taip pat dėl galimo jų skaičiaus (minimalaus ir (ar) maksimalaus).
5. Dėl arešto bausmės pakeitimų (projekto 5 straipsnis).
5.1. Teikiamo įstatymo projekto 5 straipsniu siekiama pripažinti netekusia galios BK 49 straipsnio 5 dalį, taip atsisakant nuostatos dėl arešto iki keturiasdešimt penkių parų bausmės atlikimo poilsio dienomis. Projekto rengėjai teikiamą pataisą pagrindžia tokiais argumentais: „Toks bausmės atlikimo būdas iš esmės neįgyvendina bausmei nustatytų tikslų ir yra tik papildoma našta šią bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, vykdant itin dažną tokių asmenų priėmimą į pataisos įstaigas ir išleidimą iš jų, tokių asmenų kratas ir pan.“. Pažymėtina, jog teismų praktikoje arešto atlikimas poilsio dienomis paprastai nustatomas dirbantiems asmenims. Lietuvos apeliacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-623/2013 yra konstatavęs: Darbo ir su tuo susijusių pareigų turėjimas yra socialiai naudingi reiškiniai, todėl teismas, skirdamas bausmę nusikaltusiam asmeniui, privalo įvertinti, kokia apimtimi paskirtoji bausmė paveiks asmens turimus darbinius santykius ir pagal galimybes skirti nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui bausmę, dėl kurios jis neprarastų darbo. Darbo, kartu ir pragyvenimo šaltinio praradimas nubaustajam asmeniui būtų paskata ne tiek nepažeidinėti įstatymų, kiek, priešingai, – ieškoti neteisėto pragyvenimo šaltinio[4].
Atsižvelgiant į tai, keltina prielaida, kad galimybės atlikti arešto bausmę poilsio dienomis atsisakymas BK daliai nuteistųjų gali reikšti darbo vietos praradimą, o kartu ir naują paskatą toliau pažeidinėti įstatymus ir (ar) nusikalsti. Pastaroji aplinkybė galimai nėra suderinta su bausmės paskirtimi ir baudžiamosios teisės individualiosios prevencijos funkcija – taip paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad šis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.
5.2. Diskutuotina, ar teikiamu projektu nereikėtų išspręsti kolizinio reguliavimo problematikos, susijusios su BK 49 straipsnio 6 dalimi („Areštas neskiriamas nėščioms moterims ir gali būti neskiriamas asmenims, auginantiems vaiką iki trejų metų, atsižvelgiant į vaiko interesus“) ir jos santykio su BK 50 straipsniu („Terminuotas laisvės atėmimas“), kuriame analogiškos išimties nėra. Atsižvelgiant į tai, nėščioms moterims ir vaiką iki trejų metų auginantiems asmenims formaliai negali būti skiriama švelnesnio pobūdžio arešto (past. – trumpalaikio laisvės atėmimo) bausmė, nors gali būti skiriamas terminuotas laisvės atėmimas.
Ši problema yra ne tik teorinio pobūdžio, bet gali bet kada virsti praktiniu kazusu – pavyzdžiui, nėščiai moteriai taikant sankciją, kurioje numatytos tik dvi alternatyvios bausmės: areštas ir terminuotas laisvės atėmimas (pavyzdžiui, BK 131 straipsnis, 132 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnis, 137 straipsnio 1 dalis, 139 straipsnio 2 dalis, 142 straipsnio 3 dalis, 146 straipsnio 2 ir 3 dalys ir kt.). Tokiu būdu privilegijuojančios aplinkybės – nėštumas ir vaikų iki trejų metų auginimas – formaliai įpareigotų teismą skirti griežtesnę iš dviejų alternatyvių bausmių, o tai neatitiktų teisingumo principo.
6. Atsižvelgiant į teikiamo projekto 5 straipsniu teikiamą BK 49 straipsni 2 dalies pakeitimą, manytina, kad projekto 6 straipsniu keičiama BK 50 straipsnio 3 dalis taip pat galėtų būti pripažinta netekusia galios. Terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. Atitinkamos nuostatos nurodymas Baudžiamajame kodekse ne tik neturi jokios „pridėtinės vertės“ taikymo prasme, bet ir gali būti traktuojamas kaip perteklinio pobūdžio teisėkūros aspektu.
7. Teikiamo projekto 8 straipsniu keičiamo 55 straipsnio pirmajame ir antrajame sakinyje nėra suvienodintas terminų – areštas ir laisvės atėmimas – vartojimas. Šio straipsnio pirmajame sakinyje nustatoma: „<...> teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu (įskaitant areštą) nesusijusias sankcijoje numatytas bausmes <...>“; o antrajame sakinyje – „Skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę <...>“. Konstatuotina, kad šios projekto nuostatos prieštarauja viena kita: BK 55 straipsnio pirmajame sakinyje areštas prilyginamas laisvės atėmimui, o antrajame sakinyje šie terminai yra atskiriami.
Pažymėtina, kad vadovaujantis BK 49 straipsnio 2 dalimi, areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas. Tai reiškia, kad pagal BK plačiąja prasme laisvės atėmimo sąvoka apima ir trumpalaikį laisvės atėmimą – areštą. Atriboti areštą galima nuo kitos bausmės – terminuoto laisvės atėmimo, bet ne nuo laisvės atėmimo apskritai.
8. Teikiamo projekto 8 straipsniu keičiamo 55 straipsnio antrajame sakinyje vartojama formuluotė „arba neatidėdamas šių bausmių vykdymo“ keistina į sistemiškai tikslesnę formuluotę – „arba netaikydamas bausmės vykdymo atidėjimo“.
9. Atkreiptinas dėmesys, kad bausmės vykdymo atidėjimo institutas BK yra išimtinio pobūdžio, kuris gali būti taikomas tik tais atvejais, jeigu teismo nuomone yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pabrėžtina, kad šis institutas negali būti paverstas bendrąja taisykle. Priešingu atveju kyla grėsmė, kad baudžiamoji teisė negalės realizuoti pagrindinių savo funkcijų – apsauginės ir represinės, be to, iš esmės bus sumenkintas teisingumo principo įgyvendinimas. Akcentuotina, kad bausmės vykdymo atidėjimo taikymas, net ir esant kodekse išvardintų formalių sąlygų visumai, išskirtinai priklauso nuo teismo diskrecijos.
Konstatuotina, kad teikiamo projekto 8 straipsniu pakeitus BK 55 straipsnį, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas, esant tam tikroms sąlygoms, pavirstų bendrąja taisykle, kas prieštarautų ne tik šio instituto, bet ir visos baudžiamosios teisės esmei.
10. Siūlytina nepritarti projekto 9 straipsniu keičiamo BK 67 straipsnio dalių pernumeravimui. Be to, projekto 9 straipsniu papildomos BK 67 straipsnio 3 dalies vieta, vertinant sistemiškai, turėtų būti BK 70 straipsnio 2 dalyje (past. – kaip ir aktualioje redakcijoje). Atsižvelgiant į tai, nepritartina ir projekto 10 straipsniu daromai BK 70 straipsnio 2 dalies pataisai.
11. Siūlytina nepritarti projekto 9 straipsniu keičiamo BK 67 straipsnio 5 dalies (past. – aktualios redakcijos 4 dalis) pataisai, kuria numatoma galimybė skirti įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir nepilnamečiui. Atkreiptinas dėmesys, kad, vadovaujantis BK 71 straipsniu, teismo paskirtos įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydis gali būti nuo 5 iki 125 MGL. Remiantis BK 90 straipsnio 3 dalimi: „Bauda gali būti skiriama tik dirbančiam ar savo turto turinčiam nepilnamečiui. Nepilnamečiui gali būti skiriama nuo 5 iki 50 MGL dydžio bauda.“ Atsižvelgiant į išdėstytą, pabrėžtina, kad nepilnamečių atveju turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą taptų griežtesne nei turtinio pobūdžio bausmė – bauda. Be to, priešingai nei bausmė, baudžiamojo poveikio priemonė nebūtų siejama su papildomomis aplinkybėmis – nepilnamečio darbu ar asmeninio turto turėjimu. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad BK 67 straipsnio 5 dalies pataisa iš esmės prieštarauja tiek bausmės, tiek ir baudžiamojo poveikio priemonės paskirčiai, taip pat neatitinka bendrųjų baudžiamosios teisės principų.
12. Teikiamo projekto 9 straipsniu keičiama BK 67 straipsnio 6 dalis (past. – aktualios redakcijos 5 dalis), nustatant, kad įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą galėtų būti skiriama ir juridiniam asmeniui. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad skiriant šią priemonę kartu su bausme, realiai ji galėtų būti suderinama tik su vienintele bausme juridiniam asmeniui – juridinio asmens veiklos apribojimu (BK 52 straipsnis).
Kita vertus, pritarus teikiamai pataisai, svarstytina, ar analogiškai bausmei, nereikėtų papildomai diferencijuoti įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydžio fiziniams ir juridiniams asmenims.
13. Nepritartina projekto 11 straipsnio 2 dalimi teikiamam BK 71 straipsnio papildymo 2 dalimi: „2. Kai įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą skiriama kartu su baudos bausme, šios įmokos dydis negali viršyti paskirtos baudos bausmės dydžio.“ Kaip minėta šios išvados 1 pastaboje, baudos bausmė nėra ir negali būti suderinama su įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą baudžiamojo poveikio priemone dėl šių dviejų baudžiamosios atsakomybės realizavimo instrumentų didelio panašumo.
Be to, akcentuotina, kad cituojama taisyklė yra teisiškai ydinga, nes įgalina teismą už vieną nusikalstamą veiką paskirti vienodo dydžio baudą ir baudžiamojo poveikio priemonę. Tokiu būdu keltinas klausimas, ar įmokos fondas (sąskaita) gali būti tas esminis kriterijus, kurio pagrindu atribojama bauda nuo baudžiamojo poveikio priemonės.
14. Kaip minėta šios išvados 2 pastaboje, siūlytina nepritarti teikiamo projekto 12 straipsniu keičiamo BK 74 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio išbraukimui; taip pat projekto 15 straipsniu keičiamo BK 85 straipsnio 2 dalies pripažinimui netekusia galios. Niekas negali būti verčiamas dirbti net ir teismo paskirtų nemokamų darbų.
15. Nėra aišku, kodėl teikiamo projekto 12 straipsniu keičiamo BK 74 straipsnio 2 dalyje išbraukiamas antrasis sakinys: „Šiuo atveju nubaudimas neatleidžia nuteistojo nuo pareigos įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.“ Taip pat diskutuotina, ar šios dalies pirmasis sakinys BK sistemos kontekste apskritai nėra perteklinis.
16. Teikiamo projekto 13 straipsniu keičiamas BK 75 straipsnis, įtvirtinant galimybę atidėti ne tik terminuoto laisvės atėmimo, bet ir arešto bausmės vykdymą. Šiame kontekste keltinas klausimas, kodėl plečiant bausmės vykdymo atidėjimo institutą, papildomai pasirinkta tik viena bausmė – areštas, ir nepasirinktos kitos bausmių rūšys – pavyzdžiui, bauda. Pažymėtina, kad baudos bausmė, ypač po 2017 m. rugsėjo 28 d. pakeitimų, atsižvelgiant į BK 65 straipsnio taisykles, pagal asmeniui keliamus suvaržymus, bausmės dydį bei griežtumą ne tik pranoksta arešto bausmę, bet gali prilygti ir terminuotam laisvės atėmimui[5]. Atsižvelgiant į tai, keltina prielaida, kad baudos (ne arešto) vykdymo atidėjimas efektyviau leistų pasiekti bausmės vykdymo atidėjimo instituto baudžiamojoje teisėje tikslus.
17. Teikiamo projekto 13 straipsniu keičiamo BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad „Asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų <...>“. Dėl šios nuostatos teiktinos tokios pastabos:
17.1. Diskutuotina, ar bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpis gali būti ilgesnis už pačios bausmės terminą (past. – iki 90 parų). Analogiška pastaba teiktina ir dėl projekto 16 straipsniu keičiamo 92 straipsnio 1 dalies.
17.2. Nėra aišku, ką BK sistemos kontekste reiškia BK 75 straipsnio 1 dalies formuluotė „<...> pirmą kartą nuteistam arešto bausme <...>“ – ar pirmą faktinį nuteisimą arešto bausme, ar nuteisimą arešto bausme, kai yra išnykę (ar panaikinti) ankstesni teistumai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad BK kontekste „pirmo karto“ aplinkybė yra siejama ne su tam tikros bausmės paskyrimu, o su nusikalstamos veikos padarymu[6]. Trūksta aiškumo ir kaip atitinkama aplinkybė būtų traktuojama, skiriant bausmę nusikalstamų veikų sutapčių atveju (BK 63 straipsnis).
17.3. Kita vertus, šiame kontekste nėra aišku, kodėl asmens teisinę padėtį turėtų sunkinti antrasis nuteisimas arešto bausme, palyginus su atvejais, kai, pavyzdžiui, asmuo už pirmą nusikalstamą veiką yra nuteisiamas terminuoto laisvės atėmimo bausme, o už antrą nusikalstamą veiką – arešto bausme.
18. Teikiamo projekto 13 straipsniu BK 75 straipsnis papildomas nauja 3 dalimi: „Asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XVII, XVIII, XX, XXI, XXXV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą teismas nustato teismo nuosprendžiui įsiteisėjus nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą.“ Apibendrinant, šia pataisa projekto rengėjai baudžiamajame įstatyme siekia įtvirtinti naują institutą – dalinį bausmės vykdymo atidėjimą. Dėl cituojamos kodekso naujovės teiktinos šios pastabos:
18.1. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad šiomis pataisomis numatoma galimybė atidėti bausmės vykdymą ir nuteistiems už sunkius nusikaltimus asmenims. Atitinkama pataisa iš esmės prieštarauja naujausiai BK 75 straipsnio teisėkūros reformai (žr. – 2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymą Nr. XIII-653, įsigaliojusį 2017 m. spalio 6 d. (TAR, 2017, Nr. 2017-15859)), kuria panaikinta galimybė atidėti bausmės vykdymą sunkius nusikaltimus padariusiems asmenims[7]. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pritarus projektu teikiamam pakeitimui, per pastaruosius penkerius metus BK 75 straipsnis (past. – sunkių nusikaltimų (ne)taikymo kontekste) būtų keistas net tris kartus – visus iš esmės priešingomis kryptimis (past. – 2015 m. – švelnėjimo[8], 2017 m. – griežtėjimo, 2019 m. – vėl švelnėjimo). Minima tendencija neatitiktų teisinės valstybės principo sudėtinės dalies – teisėkūros nuoseklumo, prieštarautų esminiams teisėkūros principams, galimai išbalansuotų ir šio instituto taikymą.
18.2. Taip pat kelia abejonių selektyvaus BK skyrių (past. – XVII, XVIII, XX, XXI ir XXXV skyriai), kuriuose įtvirtintų sunkių nusikaltimų atveju nėra galimas bausmės vykdymo atidėjimas, pasirinkimas. Pavyzdžiui, nėra aišku, kodėl į šį sąrašą nėra įtraukti sunkūs nusikaltimai, aprašyti BK XV („Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai“) ir XVI („Nusikaltimai Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai“) skyriuose ar, pavyzdžiui, sunkūs nusikaltimai vaikui ir šeimai (BK XXIII skyrius).
Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad dalyje iš selektyviai pasirinktų BK skyrių nėra nei vieno sunkaus nusikaltimo sudėties arba tėra pavienės sunkių nusikaltimų sudėtys. Pavyzdžiui, BK XVII skyriuje („Nusikaltimai žmogaus gyvybei“) nėra aprašyto nei vieno sunkaus nusikaltimo[9]; o BK XVIII skyriuje („Nusikaltimai žmogaus sveikatai“) yra aprašyta tik viena sunkaus nusikaltimo sudėtis (BK 135 straipsnio 1 dalis).
18.3. BK 75 straipsnio 3 dalyje vartojamoje formuluotėje „<...> apysunkius tyčinius nusikaltimus <...>“ žodis „tyčinius“ yra perteklinis. Atsižvelgtina į BK 11 straipsnio 2 ir 4 dalių reguliavimą. Ištaisius šią techninio pobūdžio klaidą BK 75 straipsnio 3 dalyje, analogiška korekcija turėtų būti padaryta ir BK 75 straipsnio 2 dalyje.
18.4. Pabrėžtina, kad neatsargių ir apysunkių nusikaltimų atveju dalinis bausmės vykdymo atidėjimo institutas prieštarautų BK sistemai ir bausmės skyrimo instituto esmei. Jeigu teismas už neatsargų nusikaltimą[10] skiria daugiau kaip šešerius metus laisvės atėmimo arba už vieną ar kelis apysunkius[11] nusikaltimus skiria daugiau kaip ketverius metus laisvės atėmimo, akivaizdu, kad teismo parinkta bausmė yra ne tik didesnė nei sankcijos vidurkis, bet galimai siekia (ar beveik siekia) ir sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės maksimalią ribą.
Vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalimi: „Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.“ Remiantis BK 56 straipsnio pirmuoju sakiniu: „Pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė.“ Vadinasi, paprastai jeigu teismo skirta bausmė viršija sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, tai rodo, jog asmuo yra pavojingas visuomenei. Pavojingo recidyvo arba sunkinančių aplinkybių atveju taikyti privilegijuotą dalinio bausmės vykdymo atidėjimo institutą būtų ne tik nepagrįsta, bet ir neracionalu. Jeigu teismas skiria griežtesnę nei sankcijos vidurkis bausmę, galima savaime konstatuoti, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik dalį jos.
18.5. BK 75 straipsnio 3 dalyje vartojamoje formuluotėje „<...> arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis apysunkius <...> nusikaltimus <...>“ pasigesta nesunkių nusikaltimų, kurie taip pat gali būti kvalifikuojami sutaptyje su apysunkiais nusikaltimais (žr. galiojančios redakcijos BK 75 straipsnio 1 dalį).
18.6. Kita vertus, teikiamame BK 75 straipsnio 3 dalies reglamentavime nėra išspręsta situacija dėl sunkaus nusikaltimo sutapties su kitais nusikaltimais. Pavyzdžiui, jeigu padaromas sunkus ir nesunkus nusikaltimas, bausmės už juos subendrinamos apėmimo būdu, ir paskiriama galutinė penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.
18.7. Nepritarus išdėstytoms pastaboms, ir įteisinus BK dalinio bausmės vykdymo atidėjimo institutą, reikėtų keisti BK 75 straipsnio pavadinimą.
18.8. Dauguma šioje dalyje išdėstytų pastabų teiktina ir dėl projekto 16 straipsniu keičiamo BK 92 straipsnio 3 dalies.
19. Teikiamo projekto 17 straipsniu keičiamas BK 243 straipsnis, dekriminalizuojant baudžiamąjį nusižengimą – vengimą atlikti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Projekto rengėjai aiškinamajame rašte nurodo tokius šios pataisos argumentus: „Pagal BK 243 str. nuteistiesiems, vengiantiems atlikti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (pvz., viešuosius darbus, laisvės apribojimą, sumokėti baudą), BK numato galimybę šias bausmes pakeisti griežtesnėmis (BK 46, 47 ir 48 str.), tad BK 243 str. numatyta atsakomybė tokiems asmenims yra perteklinė.“ Tačiau tokie projekto rengėjų argumentai nėra išsamūs ir motyvuoti. Priešingai, keltina prielaida, kad atitinkama pataisa bus sukurta teisės spraga. Pastebėtina, kad priėmus teikiamą pataisą, BK 242 ir 243 straipsniuose neliks numatytos baudžiamosios atsakomybės už viešųjų darbų, baudos bei laisvės apribojimo bausmių vengimą, nors baudžiamoji atsakomybė už švelnesnių nei bausmės – baudžiamojo poveikio priemonių vengimą bus palikta.
20. Atkreiptinas dėmesys, kad dalis teikiamo projekto pakeitimų: pavyzdžiui, pataisos susijusios su daliniu bausmės vykdymo atidėjimu ar arešto bausmės vykdymo atidėjimu turi švelnesnio baudžiamojo įstatymo bruožų. Tai reiškia, kad, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, priimtas įstatymas turės grįžtamąją galią, t. y. bus taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Atsižvelgiant į tai, teikiamo projekto įgyvendinimas pareikalaus ne tik papildomų valstybės finansų, bet galimai lems ir išaugusias procesines bylų nagrinėjimo ir (ar) atnaujinimo sąnaudas, taip pat išaugusį teismų krūvį.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
P. Veršekys, tel. (8 5) 239 6353, el. p. [email protected]
S. Zamara, tel. (85) 239 6895, el. p. [email protected]