LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PENSIJŲ KAUPIMO ĮSTATYMO NR. IX-1691
PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2018-06-04 Nr. XIIIP-2246
Vilnius
Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
1. Įstatymo projekto 1 straipsniu nauja redakcija dėstomo Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo (toliau – keičiamo įstatymo) 3 straipsnio 2 dalyje, apibrėžiant finansines priemones, reikėtų pateikti nuorodą į Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 straipsnio 15 dalies atitinkamus punktus, kaip siūloma Pensijų kaupimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIIIP-1903(2), kuris yra apsvarstytas Seime ir turėtų įsigalioti 2018 m. birželio 15 d.
2. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje apibrėžiama pensijų fondo sąvoka. Nustatyta, kad “Pensijų fondas – pensijas kaupiantiems fiziniams asmenims, taip pat šiame įstatyme nustatytais pagrindais kitiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis pensijų turtas, kurio valdymas perduotas pensijų kaupimo bendrovei.”
Šioje dalyje teikiamos nuostatos svarstytinos keliais aspektais. Pirma, sampratą “pensijas kaupiantys fiziniai asmenys” siūlytina keisti į sampratą “pensijų fondo dalyviai”, nes būtent taip keičiamo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje apibrėžiami fiziniai asmenys, pagal šį įstatymą kaupiantys pensijų įmokas. Antra, šioje dalyje nėra aiškiai apibrėžti kiti asmenys, kuriems šiame įstatyme nustatytais pagrindais bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pensijų turtas, šią asmenų grupę galima tik numanyti. Jeigu čia turimi omenyje keičiamo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys (t. y. pensijų fondo dalyvio pensijų turto paveldėtojai), juos ir reikėtų nurodyti, ir tokiu būdu aiškiai apibrėžti pensijų turto dalininkų ir pensijų dalyvių pensijų turto paveldėtojų pensijų turtą.
3. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata „Gali būti tikslinių pensijų fondų dalyvių grupių pensijų fondai ir pensijų turto išsaugojimo pensijų fondai“ tobulintina, atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 14 straipsnio nuostatas, pagal kurias pensijų kaupimo bendrovės privalo įsteigti tikslinių pensijų fondų dalyvių grupių pensijų fondus ir pensijų turto išsaugojimo pensijų fondus, arba šios nuostatos atsisakant, kaip perteklinės, nes šių fondų apibrėžtys ir nuostatos dėl jų steigimo yra dėstomos kitose 3 straipsnio dalyse ir kituose projekto straipsniuose.
4. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 6 dalies nuostata, jog pensijų kaupimo bendrovė yra gyvybės draudimo įmonė, veikianti pagal Akcinių bendrovių įstatymą ir Draudimo įstatymą derintina su keičiamo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią pensijų kaupimo veiklą vykdančioms draudimo įmonėms mutatis mutandis taikomi atitinkami Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo straipsniai.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad valdymo įmonėms taikomas ir Akcinių bendrovių įstatymas, todėl siūlymas nurodyti, kad tik gyvybės draudimo įmonės veikia pagal Akcinių bendrovių įstatymą yra klaidinantis. Atsižvelgiant į tai, kad Draudimo įstatyme yra nuostata dėl Akcinių bendrovių įstatymo taikymo draudimo įmonėms, siūlytina analizuojamoje straipsnio dalyje išbraukti nuorodą į Akcinių bendrovių įstatymą.
5. Atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 11 straipsnyje taip pat reguliuojamas pensijų turtas, o keičiamo įstatymo 3 straipsnio 8 dalies ir keičiamo įstatymo 11 straipsnio normos tarpusavyje susijusios, siūlytina keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies atsisakyti ir šios dalies nuostatas inkorporuoti į keičiamo įstatymo 11 straipsnio turinį.
6. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad “Pensijų turto išsaugojimo pensijų fondas (toliau – turto išsaugojimo pensijų fondas) – pensijų fondas, kuris sudaromas ir valdomas siekiant apsaugoti dalyvio sukauptą pensijų turtą nuo infliacijos rizikos ir, kiek įmanoma, labiau apriboti dalyviui tenkančią investavimo riziką“. Svarstytina, ar šioje dalyje ir kituose keičiamo įstatymo straipsniuose neturėtų būti nurodytas siekis ne apriboti, bet mažinti dalyviui tenkančią investavimo riziką.
Šiame kontekste svarstytina, ar keičiamo įstatymo 3 straipsnio 9 ir 12 dalyse nurodyti pensijų fondai neturėtų siekti vienodų tikslų, tačiau tuos tikslus siekti skirtingomis investavimo strategijomis, todėl svarstytina, ar šiuo aspektu šių dalių nuostatų nereikėtų tikslinti.
Taip pat svarstytina, ar šių nuostatų nereikėtų inkorporuoti į keičiamo įstatymo 16 ir 17 straipsnių turinį.
7. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje brauktinas žodis „valstybinio“.
8. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad “Pensijų kaupimas prasideda asmenį įtraukus į pensijų kaupimą automatiškai šio įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka ir jam nepareiškus atsisakymo arba asmenį jo iniciatyva sudarytos pensijų kaupimo sutarties pagrindu įregistravus Dalyvių ir išmokų gavėjų registre.
Neaišku, kodėl siūloma nustatyti skirtingą dalyvių pensijų kaupimo pradžią. Pastebėtina, kad pagal kitas projekto nuostatas automatiškai įtraukti į pensijų kaupimą dalyviai taip pat turi būti registruojami Dalyvių ir išmokų gavėjų registre.
Be to, keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata “<...> asmenį jo iniciatyva sudarytos pensijų kaupimo sutarties pagrindu įregistravus Dalyvių ir išmokų gavėjų registre” derintina su šio straipsnio 6 dalies nuostata, jog Dalyvių ir išmokų gavėjų registre registruojami duomenys (ne asmenys) apie dalyvius ir jų sudarytas pensijų išmokų sutartis.
Analizuojamos dalies nuostatos, taip pat kitos 4 straipsnio nuostatos, susijusios su asmens automatiniu įtraukimu į pensijų kaupimą, tobulintinos, atsižvelgiant į šioje išvadoje pateikiamas pastabas dėl keičiamo įstatymo 6 straipsnio.
9. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, 8 straipsnio 2 dalyje ir kitur vietoj žodžio “pageidauja”, “pageidaujant” siūlytina vartoti žodžius “nori”, “prašo” ar kitą teisės požiūriu tinkamesnę sąvoką atitinkama gramatine forma. Taip pat svarstytina, ar šioje dalyje ir kituose keičiamo įstatymo straipsniuose nepakaktų nustatyti, kad pensijų kaupimo bendrovei raštu teikiamas atsisakymas kaupti pensijų įmokas jo amžių atitinkančiame tikslinės grupės pensijų fonde, o ne patvirtinimas apie atsisakymą.
Analogiška pastaba taikytina keičiamo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje teikiamai formuluotei.
10. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatą „Šio įstatymo 39 straipsnyje nustatytų delspinigių mokėjimo prievolė tenka reikalavimų nevykdančiai pensijų kaupimo bendrovei“, siekiant aiškumo, siūlytume išdėstyti taip: „Šiuo atveju šio įstatymo 39 straipsnyje nustatytų delspinigių mokėjimo pensijų fondo dalyviams prievolė tenka reikalavimų nevykdančiai pensijų kaupimo bendrovei“.
11. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti: “VSDF valdyba, tvarkydama Dalyvių ir išmokų gavėjų registrą ir registruodama dalyvius, privalo užtikrinti kiekvieno dalyvio dalyvavimo pensijų kaupime nepertraukiamumą.” Nuostata tobulintina, neaišku, kaip susijęs Dalyvių ir išmokų gavėjų registro tvarkymas su dalyvių dalyvavimo pensijų kaupime nepertraukiamumu.
12. Atkreiptinas dėmesys, jog keičiamame įstatyme siūloma atsisakyti galiojančio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog pensijų kaupimo bendrovė neturi teisės atsisakyti sudaryti pensijų kaupimo sutarties su asmeniu, kuris pagal šį įstatymą turi teisę dalyvauti pensijų kaupime. Siūlytume nurodytą nuostatą iš galiojančio įstatymo perkelti į keičiamą įstatymą. Kitu atveju pensijų kaupimo sutartis negalėtų būti laikoma viešąja sutartimi, kaip tai nustatyta CK 6.184 straipsnio 1 dalyje ir asmuo negalėtų pasinaudoti CK 6.184 straipsnio 4 dalyje nustatyta teise kreiptis į teismą dėl įpareigojimo sudaryti sutartį ir nuostolių atlyginimo. Projekto aiškinamajame rašte nepateikti argumentai, kodėl siūloma atsisakyti nuostatos dėl pensijų kaupimo sutarties priskyrimo viešųjų sutarčių kategorijai. Manytume, jog toks siūlymas neatitinka projekto tikslo skatinti asmenų dalyvavimą pensijų kaupime.
13. Keičiamo įstatymo 5 straipsniu siūloma atskirai reguliuoti dalyvio ir automatiškai į kaupimą įtraukto asmens teises. Toks reguliavimas ydingas ir klaidinantis, todėl taisytinas. Siūlytume analizuojamame straipsnyje nustatyti dalyvių teises, o automatiškai į kaupimą įtraukto asmens teises iki jis apsispręs dalyvauti ar ne pensijų kaupime ir jei dalyvauti, tai kaip, reguliuoti kitame straipsnyje. Kartu atkreipiame dėmesį į tai, kad visi dalyviai, nepriklausomai nuo jų pensijų kaupimo pagrindo, turi turėti lygias teises. Kitu atveju įstatymo nuostatos galimai neatitiktų asmenų lygiateisiškumo principo.
14. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio nuostatos taisytinos iš esmės. Nekvestionuojant projekto aiškinamajame rašte keliamų tikslų, taip pat nepaisant to, kad finansinių paslaugų teikimo sutartys, kai viena šalis yra vartotojas, priskirtinos prie taip vadinamų „reguliuojamų“ sutarčių, kai imperatyvios įstatymų nuostatos minimaliai garantuoja silpnesnės šalies apsaugą, siūloma „automatinio“ dalyvių įtraukimo į pensijų kaupimą tvarka kelia abejonių dėl jos suderinamumo su kitais įstatymais ir Konstitucinio Teismo doktrina.
Pirma, keičiamo įstatymo 6 straipsniu siūlomas automatinis dalyvių įtraukimas į pensijų kaupimą laikytinas viešojoje teisėje įtvirtinamu valstybės, atstovaujamos VSDF valdybos, įpareigojimu privatiems tretiesiems asmenims – pensijų fondo dalyviui ir pensijų kaupimo bendrovei – sudaryti pensijų kaupimo sutartį, kuri yra civilinė finansinių paslaugų teikimo sutartis (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis draudimo ir pensijų kaupimo paslaugas priskiria finansinėms paslaugoms). Pastebėtina, kad siūloma įstatymo nuostata „su automatiškai į pensijų kaupimą įtraukiamais asmenimis pensijų kaupimo sutartys nesudaromos“ savaime nepaneigia ir niekaip negali paneigti sutartinių santykių tarp dalyvio ir bendrovės, kurie atsiranda bendrovei pateikus pasiūlymą sudaryti sutartį (ofertą) ir dalyviui neatsisakius, t.y. aktyviais veiksmais neišreiškus nesutikimo, ją sudaryti (tylėjimu akceptavus ofertą). Kitu atveju, jeigu būtų ignoruojamas šių santykių sutartinis pobūdis, dalyvio įmoka pensijų kaupimo bendrovei turėtų būti laikoma mokesčiu – valstybės nustatyta pinigų suma, kurią fizinis asmuo (dalyvis) turi sumokėti nuo gaunamų draudžiamųjų pajamų. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad nustatant sutartinių finansinių paslaugų teikimo santykių įforminimo taisykles, turėtų būti atsižvelgiama atitinkamai į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos XVIII1 skyriaus nuostatas dėl vartojimo sutarčių ir/arba į Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo aštuntojo skirsnio nuostatas dėl finansinių paslaugų teikimo pagal sutartis, sudaromas naudojant ryšio priemones.
Antra, keičiamu įstatymu siūloma nustatyti, jog pensijų fondo dalyvis galės atsisakyti bendrovės jam siūlomos pensijų kaupimo sutarties per įstatyme nurodytą terminą, o jam neišreiškus savo valios aktyviais veiksmais (neatsisakius dalyvauti pensijų kaupime), bus laikoma, jog jis sutinka dalyvauti pensijų kaupime, t.y. įstatymu nustatoma, jog asmens valia dalyvauti pensijų kaupime išreiškiama tylėjimu. Pastebėtina, kad tiek Lietuvos, tiek užsienio valstybių teisėje tylėjimas paprastai nelaikomas sutikimu sudaryti sutartį (akceptu). Tik nedaugelio valstybių teisėje, įskaitant Lietuvos Respublikos CK 1.64 straipsnio 3 dalies ir 6.173 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra numatytos šios taisyklės išimtys, paprastai taikomos verslininkų tarpusavio sutartims, kai tokia akceptavimo forma numatyta ofertoje (Anglijos teisėje, Italijos teisėje. V.Mikelėnas, Sutarčių teisė, Justitia , Vilnius 1996, p. 252 ir p.255). Todėl kelia abejonių keičiamo įstatymo nuostatos dėl ofertos akceptavimo tylėjimu atitikimas CK nuostatoms, įskaitant CK 6.22816 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog vartotojo, kuriam be jo užsakymo buvo suteiktos paslaugos, neveikimas (tylėjimas) nelaikomas sutikimu, ir CK 6.184 straipsnio 3 dalies nuostatą, pagal kurią akceptantas vartotojas turi įstatymo nustatytu terminu akceptuoti arba atsisakyti akceptuoti ofertą, kai oferentu yra juridinis asmuo (šiuo atveju - pensijų kaupimo bendrovė), privalanti sudaryti sutartį. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į galimas neigiamas siūlomo reguliavimo pasekmes:
1) keičiamu įstatymu nesiūloma nustatyti reikalavimo dalyviui pateiktoje informacijoje aiškiai nurodyti, jog dalyvio tylėjimas reiškia dalyvio valios išreiškimą dalyvauti pensijų kaupime, todėl praktiškai galima situacija, kad asmuo nesupras, jog tylėjimu jis sutinka dalyvauti pensijų kaupime. Tuo tarpu tylėjimu pritaręs sutarties sudarymui jis neturės teisės sutarties nutraukti. Pastebėtina, kad keičiamo įstatymo 7 straipsnio 8 dalies nuostatos dėl pirmą kartą sudarytos pensijų kaupimo sutarties nutraukimo (atsisakymo) per 30 dienų nuo jos sudarymo nebūtų taikomos automatinio dalyvio įtraukimo atveju.
2) keičiamu įstatymu neįvertinta galimybė, kad asmuo gali objektyviai neturėti galimybės atsisakyti sutarties (liga, ilgalaikė komandiruotė ir pan.).
3) analizuojamame keičiamo įstatymo straipsnyje neatsižvelgta į tai, kad draudžiamųjų pajamų gali turėti, taigi ir pensijas gali kaupti, asmenys, neturintys visiško civilinio veiksnumo (asmenys nuo 16 metų). Pastebėtina, kad pensijų kaupimo sutartis yra civilinė sutartis, todėl jos sudarymui turėtų būti taikomos CK nuostatos. Pagal CK 2.8 straipsnio 1 dalį, nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sandorius sudaro turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. Sandoriai, sudaryti be atstovų pagal įstatymą sutikimo galioja, jeigu tokį sutikimą atstovas pagal įstatymą duoda po sandorio sudarymo. Taigi pensijų kaupimo sutartis, neatsižvelgiant į jos sudarymo tvarką ir formą, sudaryta su asmeniu nuo 16 iki 18 metų amžiaus, negaliotų, jeigu jos nepatvirtintų asmens atstovai pagal įstatymą.
4) keičiamu įstatymu nesiūloma nustatyti nei VSDF valdybos, nei pensijų kaupimo bendrovės pareigos išsiaiškinti, ar dalyvis gavo įstatyme nurodytą informaciją. Taigi gali būti, jog asmuo sužinos esantis pensijų fondo dalyviu tada, kai nuo jo pajamų bus išskaičiuota ir pervesta VSDF valdybai pirmoji įmoka, kaip tai nustatyta keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje. Kita vertus, iš projekto nuostatų neaišku, kaip draudėjas, kuris turi pareigą pagal keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį apskaičiuoti ir VSDF valdybai pervesti pensijų įmokas, sužinos apie tai, kad asmuo, kurio pensijų įmoką jis turi apskaičiuoti ir pervesti VSDF valdybai, yra automatiškai įtrauktas į pensijų kaupimą.
5) keičiamame įstatyme neatsižvelgta į tai, kad asmuo, kuris automatiškai įtraukiamas į dalyvavimą pensijų kaupime, jau gali būti sudaręs savanoriško pensijų kaupimo sutartį pagal Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymą ar kaupiantis pensijai pagal gyvybės draudimo sutartį. Manytume, kad tokių asmenų automatinis įtraukimas į dalyvavimą antros pakopos pensijų kaupime neatitinka keičiamu įstatymu siekiamų tikslų, jų atžvilgiu siūlomas teisinis reguliavimas vargu ar galėtų būti pateisinamas, o jų teisių savarankiškai priimti sprendimą dėl dalyvavimo ir antros pakopos pensijų kaupime suvaržymas vargu ar galėtų būti laikomas proporcingu.
Trečia, manytina, jog keičiamo įstatymo rengėjai daro prielaidą, kad keičiamo įstatymo nuostatos savaime naudingos pensijų kaupimo bendrovėms, nes sudaro realias galimybes padidinti jų valdomų pensijų fondų dalyvių skaičių. Nepaisant to, keičiamas įstatymas nenustato bendrovei jokių neigiamų teisinių pasekmių, jeigu jinai nevykdytų įstatyme nustatytos pareigos pateikti asmeniui, kuris įtrauktas į jos valdomą pensijų fondą VSDF valdybos sprendimu, pasiūlymą dalyvauti pensijų kaupime – įstatymo projekto 6 straipsnio 3 dalyje nurodytą informaciją - ar pateiktą pasiūlymą atšauktų. Atvirkščiai, keičiamame įstatyme atsisakius šioje išvadoje minėtos galiojančio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatos, pensijų kaupimo bendrovės atžvilgiu negalėtų būti taikomos ir CK 6.184 straipsnio nuostatos. Kartu pastebėtina, kad VSDF valdybos informacija, kurią ji teikia dalyviui kartu su bendrove, negalėtų būti laikoma oferta, nes valstybė, atsižvelgiant į projekto 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra pensijų kaupimo sutarties šalimi. VSDF valdybos informacija laikytina informavimu apie pensijų kaupimo sąlygas ir valstybės įsipareigojimą mokėti pensijų įmokos dalį iš valstybės biudžeto kartu su dalyvio mokama pensijų įmokos dalimi, kaip tai siūloma nustatyti keičiamo įstatymo 8 straipsnyje. Taigi būtų neaiškus automatiškai įtraukto į pensijų kaupimą asmens statusas ir jo teisės, jeigu įstatyme nurodytą informaciją jam pateiktų VSDF valdyba, bet nepateiktų pensijų kaupimo bendrovė.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, keičiamo įstatymo nuostatos tobulintinos, atsisakant „automatinio dalyvių įtraukimo“ į pensijų kaupimą, o jeigu tam nebūtų pritarta, keičiamą įstatymą būtina papildyti nuostatomis, kurios neleistų kilti neigiamoms tokio reguliavimo pasekmėms, įskaitant nurodytas šioje išvadoje. Kitu atveju priimto įstatymo nuostatos galėtų būtų ginčijamos, kaip pažeidžiančios konstitucinius sutarčių laisvės, nuosavybės neliečiamumo ir vartotojų teisių apsaugos principus - neproporcingai varžančios asmenų (vartotojų) laisvę patiems savarankiškai priimti sprendimą dalyvauti ar ne pensijų kaupime, taip pat savarankiškai nuspręsti, kaip jiems disponuoti gaunamomis pajamomis. Pažymėtina, jog konstitucinis proporcingumo principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.
Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pažymėjo, jog „naudodamasis diskrecija pasirinkti pensijų sistemą įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius Konstitucijos 52 straipsnyje garantuojamų senatvės pensijų sistemos modelius, inter alia grindžiamus senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimu iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų arba būsimoms senatvės pensijoms skirtų lėšų kaupimu specialiuose pensijų fonduose, taip pat šių modelių derinimu. Įstatymu nustatydamas senatvės pensijų sistemos modelį įstatymų leidėjas privalo paisyti iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančių reikalavimų, konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo, proporcingumo principų.“
15. Keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatos taisytinos, atsižvelgiant į šios išvados pastabas dėl keičiamo įstatymo 6 straipsnio, nes dalyvius su pensijų kaupimo bendrove sieja sutartiniai santykiai nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu jie pradėjo pensijų kaupimą.
16. Keičiamo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatas siūlytina tikslinti. Atsižvelgiant į tai, kad pensijų kaupimo sutarties šalys negali šioje sutartyje nustatyti tokių pensijų kaupimo sutarties sąlygų, kurios pablogintų dalyvio padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis įstatymas, sutartyje gali būti sąlygų, kurios neatitinka (tačiau neblogina) šio įstatymo ar su juo susijusių teisės aktų reikalavimų, todėl negaliojančiomis turėtų būti laikomos tik tokios sąlygos, kurios blogina dalyvio padėtį.
17. Pagal keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nutraukti pensijų kaupimo sutartį šio įstatymo 7 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka gali tik dalyvis, sudaręs pensijų kaupimo sutartį savo iniciatyva. Ši norma tarpusavyje nedera su keičiamo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 3 punkte numatyta bendro pobūdžio taisykle, pagal kurią pensijų kaupimas baigiasi, kai dalyvis šio įstatymo 7 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka nutraukia pensijų kaupimo sutartį.
Be to, manytume, kad šiuo atveju, derinant keičiamo įstatymo terminiją su CK šeštosios knygos XVIII1 skyriaus bei Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo aštuntojo skirsnio, kurie suderinti su Europos Sąjungos teise, terminija, vietoj formuluotės “turi teisę vienašališkai nutraukti <…> sutartį” turėtų būti vartojama formuluotė “turi teisę atsisakyti <…> sutarties”.
18. Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pensijų įmoka mokama dalyvio ir valstybės biudžeto lėšomis. Dalyvio pensijų įmokos dydis yra 3 procentai dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Svarstytina, ar čia ir šio straipsnio 2 dalyje nereikėtų nustatyti, kad dalyvio pensijų įmokos dydis yra ne mažesnis kaip atitinkamoje dalyje nurodyti procentai dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir šių dalių nuostatas tarpusavyje suderinti su šio straipsnio 4 dalimi.
Be to, šios dalies paskutiniojo sakinio nuostata, jog “Pensijų įmokų apskaičiavimo ir pervedimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija” nedera su keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje pateikiama nuoroda į Valstybinio socialinio draudimo įstatymą. Projekto nuostatos derintinos tarpusavyje.
19. Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies formuluotė “Asmenims, tapusiems dalyviais nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., pensijų įmoka kasmet didinama šio įstatymo priede nustatytais dydžiais, kol pasieks šio straipsnio 1 dalyje nustatytą dydį” tikslintina, nes suformuluota dviprasmiškai. Siūlytina nustatyti, kad asmenims, tapusiems dalyviais nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., pensijų įmoka atitinkamais metais yra šio įstatymo priede nustatyto dydžio.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies formuluotė “asmenims, tapusiems dalyviais” nėra aiški, nes neaiškus tapimo dalyviu momentas. Pavyzdžiui, pagal keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį “pensijų kaupimas prasideda asmenį įtraukus į pensijų kaupimą automatiškai ir jam nepareiškus atsisakymo”, tačiau, pagal keičiamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pensijų įmokos už šiuos asmenis pradedamos skaičiuoti nuo įtraukimo metų kovo 1 d. Pagal keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, pirmą kartą sudaryta pensijų kaupimo sutartis įsigalioja trečio mėnesio, skaičiuojant nuo šios sutarties įregistravimo Dalyvių ir išmokų gavėjų registre mėnesio, pirmą dieną. Įvertinus aptariamas nuostatas darytina išvada, kad jas taikant praktikoje gali kilti neaiškumų nustatant momentą, nuo kurio asmuo tapo dalyviu ir kurie asmenys tapo dalyviais nuo 2019 m. sausio 1 d. ar kitos čia nurodytos datos.
Be to, siūlytina analizuojamos straipsnio dalies paskutinio sakinio nuostatas, atsižvelgiant į jų turinį, dėstyti atskiroje straipsnio dalyje.
20. Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad “Už vieną iš tėvų, auginantį vaiką iki 3 metų ir gaunantį vaiko priežiūros išmoką arba draudžiamą pensijų socialiniu draudimu valstybės lėšomis, į pensijų fondą pervedama 1,5 procento Lietuvos statistikos departamento paskelbto užpraeitų metų keturių ketvirčių šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio vidurkio dydžio pensijų įmoka iš valstybės biudžeto lėšų. Vienam iš tėvų, auginančiam daugiau negu vieną vaiką iki 3 metų, pensijų įmoka pervedama už kiekvieną vaiką.”
Analizuojama nuostata nedera su kitomis 8 straipsnio dalimis, nes vaiko priežiūros laikotarpiu asmuo turi teisę ir pareigą (ypač atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą) mokėti tiek 8 straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytas įmokas, tiek 8 straipsnio 4 dalyje nurodytas dalyvio įmokas ir tuo pačiu teisę į valstybės biudžeto lėšomis už jį mokamą įmoką, todėl keičiamo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies siūlytina atsisakyti. Šiame kontekste atkreipiame dėmesį, jog keičiamame įstatyme nurodytos pensijų įmokos (tiek dalyvio, tiek valstybės biudžeto lėšomis) nėra socialinio draudimo įmokos.
Pažymėtina, kad įtvirtinus keičiamo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies taisykles, pagal kurias išimtinė teisė būtų nustatyta tik vienam iš tėvų, galėtų pažeisti kito pensijų kaupime dalyvaujančio tėvo ar motinos teises. Be to, valstybinio socialinio draudimo įmokos (tiek pensijų, tiek kitų socialinio draudimo rūšių) nėra skaičiuojamos ir mokamos (didinamos ar mažinamos) priklausomai nuo asmens turimų vaikų skaičiaus, todėl įmokos į pensijų fondus taip pat negali būti siejamos su dalyvio vaikų skaičiumi, o juo labiau mokamos “už <...> vaiką”.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad analizuojamoje dalyje siūloma nustatyti nuostata nedera su Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekte (reg. Nr. XIIIP-2232) siūloma įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostata: „Kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos“.
21. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies pirmasis sakinys redaguotinas, nes jo turinys neaiškus.
22. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad “Po dalyvio mirties jam priklausanti pensijų turto dalis, išreikšta pensijų fondo vienetais, paveldima Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Paveldėtas turtas turi būti išmokėtas įpėdiniams pinigais, bet ne anksčiau, negu pervestos pensijų įmokos už kalendorinį mėnesį, kurį dalyvis mirė.”
Šias nuostatas siūlytina papildyti ir aiškiau nustatyti pensijų turto dalies, išreikštos pensijų fondo vienetais, paveldėjimo momentą ir paveldėtos pensijų turto dalies (fondo vienetų) perskaičiavimo (išraiškos, konvertavimo) į pinigus momentą.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Civilinio kodekso 5.3, 5.50 ir 5.67 straipsnių normas. Taip pat neaišku, ar atliekant šioje straipsnio dalyje nurodytą perskaičiavimą būtų taikomos keičiamo įstatymo 31 straipsnio taisyklės dėl pensijų fondo vienetų konvertavimo į pinigines lėšas, ar kokios kitos taisyklės.
Svarstytina, ar šios dalies ir keičiamo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatų nereikėtų dėstyti kartu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad keičiamo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies turinys nedera su straipsnio pavadinimu.
23. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį siūlytina tikslinti dėl kelių priežasčių.
Pirma, pastebėtina, jog joje nustatyta tik dalyvio lėšomis mokamų pensijų įmokų, nurodytų šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, apskaičiavimo ir pervedimo tvarka. Neaišku, kokia tvarka turės būti apskaičiuojama ir mokama kita, keičiamo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje numatyta pensijų įmokos dalis, t.y. dalyvio ir/ar jo darbdavio papildomai mokama dalis.
Antra, keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri numato, kad “Dalyvio lėšomis mokamos pensijų įmokos, nurodytos šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, draudėjų apskaičiuojamos ir pervedamos VSDF valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka, tarpusavyje derintina su keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir analizuojamo straipsnio 5 dalies nuostatomis, pagal kurias pensijų įmokų apskaičiavimo ir/ar pervedimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Trečia, keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad dalyvio lėšomis mokamos pensijų įmokos draudėjų apskaičiuojamos ir pervedamos VSDF valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau galiojančiame Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nenustatyta ir šio įstatymo pakeitimo įstatymo projekte (reg. Nr. XIIIP-2232) nesiūloma nustatyti, kokia tvarka draudėjai apskaičiuoja ir perveda dalyvio lėšomis mokamas pensijų įmokas. Nurodytas įstatymas nustato atvejus, kai socialinio draudimo įmokas privalo mokėti draudėjai ir šių įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondą priskaitymo, išskaitymo ir mokėjimo tvarką.
Šiame kontekste svarstytina, ar siekiant tinkamai atriboti viešosios teisės reguliuojamus socialinio draudimo teisinius santykius nuo privatinės teisės reguliuojamų teisinių santykių, visos teisės normos, reguliuojančios pensijų kaupimą, neturėtų būti nustatytos analizuojamame Pensijų kaupimo įstatymo projekte.
24. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies paskutinio sakinio nuostata taisytina, nustatant, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato pensijų įmokų pervedimo tvarką pensijų fondams. Pensijų įmokų apskaičiavimas nėra šios dalies reguliavimo dalyku, jos apskaičiuojamos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka, kaip tai nustatyta analizuojamo straipsnio 1 dalyje.
25. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 3 dalis tikslintina, nurodant subjektą, kuriam pervedamos pensijų įmokos. Kitu atveju būtų neaišku, ar tai yra subjektas, nurodytas analizuojamo straipsnio 1, ar nurodytas 2 dalyje.
26. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti: “Pensijų įmokos už savarankiškai dirbančius asmenis, privalomai draudžiamus valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pervedamos šių asmenų pasirinktų pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams pagal faktiškai šių asmenų sumokėtas pensijų įmokas.” Taigi keičiamame įstatyme siūloma nustatyti, kas nustato pensijų įmokų už savarankiškai dirbančius asmenis pervedimo pensijų fondams tvarką, tačiau nėra nurodytas subjektas, kuriam šie asmenys turi “faktiškai sumokėti” pensijų įmokas, ir kokia tvarka jos turi būti sumokėtos. Jeigu turima omenyje, jog pensijų įmokos už savarankiškai dirbančius asmenis bus draudėjų pervedamos VSDF valdybai, kaip tai nurodyta analizuojamo straipsnio 1 dalyje, atkreiptinas dėmesys, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyti savarankiškai dirbantys asmenys (ūkininkai ir jų partneriai, šeimynos dalyviai ir asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimą) socialinio draudimo įmokas moka patys arba už juos moka jų draudėjai, o 5 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys (asmenys, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimą) socialinio draudimo įmokas moka patys. Taigi neaišku, ar savarankiškai dirbančių asmenų, kurie socialinio draudimo įmokas moka patys, pensijų įmokų mokėjimo tvarkai turėtų būti taikoma analogiška tvarka, kaip jų socialinio draudimo įmokų mokėjimui, o jeigu taip, tai kas ir kokia tvarka išieškos nesumokėtas savarankiškai dirbančių asmenų – dalyvių pensijų įmokas, jeigu jie jų neperves VSDF valdybai. Projektas tobulintinas, pašalinant nurodytus neaiškumus.
27. Neaišku, kodėl keičiamo įstatymo 12 straipsnio 8 dalyje vartojama formuluotė “priskaičiuojamos pensijų įmokos”, nors kitose šio straipsnio dalyse ir kituose keičiamo įstatymo straipsniuose vartojama formuluotė “pensijų įmokos apskaičiuojamos”.
28. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio pavadinimas neatitinka jo turinio. Pagal siūlomas straipsnio nuostatas pensijų įmokų mokėjimo tvarka nustatoma tik šio straipsnio 1 dalyje, kitose straipsnio dalyse nustatoma pensijų įmokų pervedimo pensijų fondams tvarka ir terminai (2,3 ir 5 dalys), mirusio dalyvio įmokų perskaičiavimo taisyklė (6 dalis), VSDF valdybos veiklos sąnaudų kompensavimo tvarka (7 dalis), kituose keičiamo įstatymo straipsniuose nurodytų prašymų ir sutarčių įregistravimo sustabdymo tvarka (8 dalis).
29. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti: “1. Dalyvis turi teisę laikinai, ne daugiau kaip 12 mėnesių ir ne trumpesniam kaip 1 mėnesio laikotarpiui per visą dalyvavimo pensijų kaupime laikotarpį, stabdyti pensijų įmokų pervedimą.” Neaišku, kodėl siūlomas maksimalus galimo įmokų mokėjimo sustabdymo terminas yra 12 mėnesių per visą dalyvavimo pensijų kaupime laikotarpį, kuris gali trukti ir 40 metų. Svarstytina, ar toks teisinis reguliavimas yra proporcingas siekiamam tikslui ir ar nebūtų tikslinga nustatyti ilgesnio galimo įmokų mokėjimo sustabdymo termino, atsižvelgiant į tai, kad gali būti objektyvios aplinkybės, kai dalyvis negalės sumokėti įmokų ir į tai, kad pensijų kaupimo sutarties nutraukti negalima, išskyrus keičiamo įstatymo 7 straipsnio 8 dalyje nustatytą atvejį.
30. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad apie numatomą pensijų įmokų stabdymo pradžią ir stabdymo trukmę dalyvis informuoja pensijų kaupimo bendrovę, kuri apie tai informuoja VSDF valdybą, o šio straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti: “Pasibaigus šio straipsnio 1 dalyje nurodytam laikino pensijų įmokų stabdymo laikotarpiui, pensijų įmokų pervedimas atnaujinamas automatiškai, be papildomo dalyvio prašymo.” Pastebėtina, kad pagal keičiamo įstatymo 12 straipsnį, pensijų įmokas VSDF valdybai perveda draudėjai, o VSDF valdyba – pensijų fondams, tačiau iš projekto nuostatų neaišku, kas ir kokia tvarka informuos draudėjus apie numatomą pensijų įmokų stabdymo pradžią ir stabdymo trukmę bei laikino įmokų stabdymo laikotarpio pabaigą, kad jie galėtų pensijų įmokų pervedimą atnaujinti “automatiškai”. Projektas tobulintinas, pašalinant nurodytus neaiškumus.
31. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas siūlytina dėstyti atitinkamai šio įstatymo 16 ir 17 straipsniuose.
Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje reikėtų atsisakyti nuorodos į šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, nes ji yra blanketinio pobūdžio ir nevisiškai tiksli (investavimo strategija reguliuojama ne tik šioje dalyje).
Taip pat tikslintina formuluotė “Pensijų fondo veiklos laikotarpiu pensijų fondo turto sudėtis tolygiai kinta <...>”, joje reikėtų nustatyti subjektus, kuriems siūloma nustatyti pareigą tolygiai keisti pensijų fondo turto sudėtį ir kokias priemones jie gali ar turi taikyti šiems tikslams pasiekti.
32. Keičiamo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatos nėra 16 straipsnio reguliavimo dalyku, todėl perkeltinos į kitą keičiamo įstatymo straipsnį.
33. Keičiamo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatos nėra 17 straipsnio reguliavimo dalyku, todėl perkeltinos į kitą keičiamo įstatymo straipsnį.
34. Keičiamo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje vietoje nuorodos “šio įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu” siūlytina įrašyti “dėl dalyvio mirties”.
35. Keičiamo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje siūlytina tiksliau apibrėžti terminą – atsisakyti žodelio „nuo“ arba nurodyti ne tik termino pradžios metus, bet ir mėnesį bei dieną, antraip termino pradžia gali būti įvairiai interpretuojama.
Keičiamo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 4 punkto formuluotė tikslintina, nes neaišku apie kokį atvejį čia kalbama. Neaišku, ar turima omenyje, kad visais atvejais iš turto išsaugojimo pensijų fondo dalyvio atskaitymai bendrovei per metus gali sudaryti ne daugiau kaip 0,2 procento dalyvio pensijų sąskaitoje apskaičiuotų lėšų vidutinės metinės vertės, ar kokie nors kiti atvejai.
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad analizuojama 3 dalis turi du trečius punktus, todėl punktų numeracija tikslintina.
36. Keičiamo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatos tikslintinos, atsižvelgiant į tai, kad draudimo ir valdymo įmonių likvidavimo ir bankroto procedūras reguliuoja ne tik joje nurodyti įstatymai, bet ir Įmonių bankroto įstatymas bei keičiamas įstatymas.
Be to, neaiškus analizuojamoje dalyje nurodytų įstatymų nuostatų santykis su keičiamo įstatymo nuostatomis. Pavyzdžiui, Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta: “Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas likviduoti valdymo įmonę gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu ji teises ir pareigas, atsirandančias iš pensijų kaupimo sutarčių, priežiūros institucijos nustatyta tvarka yra perdavusi kitai valdymo įmonei arba jeigu ji dėl ketinimo likviduoti valdymo įmonę priežiūros institucijos leidimu ir jos nustatyta tvarka yra panaikinusi visus pensijų fondus ir priežiūros institucijos sprendimu yra panaikinta valdymo įmonės licencija.” Tuo tarpu keičiamo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti: “Pensijų kaupimo bendrovė turi teisę pradėti savanorišką likvidavimo procedūrą (išskyrus atitinkamų sprendimų priėmimą) tik perdavusi pensijų fondų valdymą kitai pensijų kaupimo bendrovei.” Šiame kontekste pastebėtina, kad kita pensijų kaupimo bendrovė gali būti ir draudimo įmonė. Taigi tų pačių santykių teisinis reguliavimas nurodytuose įstatymuose akivaizdžiai skirtingas.
37. Keičiamo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad pensijų kaupimo veiklą vykdančioms draudimo įmonėms mutatis mutandis taikomi Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo atitinkami straipsniai ir skirsniai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Seime apsvarstytas ir 2018 m. birželio 15 d. turėtų įsigalioti Pensijų kaupimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-1903(2), kuriame savo esme analogiškoje Pensijų kaupimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje teikiamos nuorodos į Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo atitinkamas normas nevisiškai sutampa su nurodytomis keičiamo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje, todėl, esant reikalui, jos turėtų būti tikslinamos.
Be to, keičiamo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad pensijų kaupimo veiklą vykdančioms draudimo įmonėms mutatis mutandis taikomi Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo penktasis skirsnis, įskaitant jo 49 straipsnį, kuris reguliuoja investavimą į kolektyvinio investavimo subjektus. Pastebėtina, kad investavimo į kolektyvinio investavimo subjektus ypatumus reguliuoja keičiamo įstatymo 21 straipsnis ir šis reguliavimas skiriasi nuo įtvirtinto Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo 49 straipsnyje. Neaiškus nurodytų teisės normų tarpusavio santykis.
38. Pastebėtina, kad keičiamas įstatymas nenumato galimybės nutraukti pensijų kaupimo, išskyrus keičiamo įstatymo 7 straipsnio 8 dalyje nustatytą atvejį, o keičiamo įstatymo 28 straipsnis nustato, kad teisę gauti pensijų išmoką iš pensijų fondų dalyviai įgyja tik sukakę senatvės pensijos amžiaus. Atkreiptinas dėmesys, jog asmuo gali dėl objektyvių priežasčių netekti draudžiamųjų pajamų ar tos pajamos ženkliai sumažėti anksčiau nei sukanka senatvės pensijos amžių, pvz., nustatytas sunkus neįgalumo lygis, susirgo sunkia nepagydoma liga ir pan., todėl nebegalės mokėti pensijų įmokų, tačiau įstatymas nenumato jokių išimčių tokių asmenų atžvilgiu. Svarstytina, ar ši imperatyvi norma pagrįsta, ypač įvertinant tai, kad asmuo kaupia asmenines lėšas.
39. Keičiamo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies formuluotę “Pensijų išmokų rūšys, mokėtinos dalyviams <...> reikėtų tikslinti, nes jos turinys gali būti įvairiai interpretuojamas, neaišku, ar ši nuostata yra imperatyvi, ar tik nustato teisę rinktis iš sąraše pateiktų pensijų išmokų rūšių.
Keičiamo įstatymo 29 straipsnio 7 dalis tikslintina bendrinės kalbos požiūriu.
40. Keičiamo įstatymo 30 straipsnio 2 ir 6 dalyse teikiamos nuorodos į šio įstatymo 29 straipsnio atitinkamas dalis tikslintinos ir derintinos tarpusavyje, nes nustato tą pačią taisyklę.
41. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje po žodžio „Sudarius“ siūlytina įrašyti žodį „periodinę“, nes šiame straipsnyje apibrėžiamas periodinio pensijų išmokų mokėjimas.
42. Keičiamo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią „Dalyvis pateikia pensijų anuiteto mokėtojui duomenis, reikalingus pensijų anuiteto rūšiai pasirinkti ir pensijų anuiteto dydžiui apskaičiuoti“ svarstytina. Atsižvelgiant į tai, kad pensijų anuiteto mokėtoju yra vienintelis subjektas VSDF valdyba, kuri ir tvarko dalyvių registrą.
43. Keičiamo įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nurodyta 30 dienų terminą siūlytina apibrėžti kalendorinėmis dienomis, nes įstatymo projekte terminai apibrėžti darbo arba kalendorinėmis dienomis.
44. Keičiamo įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje nuorodos į šio straipsnio 3 dalį siūlytina atsisakyti, arba tikslinti, atsižvelgiant, kad pasiūlymo terminas numatytas ir 2 dalyje.
45. Keičiamo įstatymo 39 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog draudėjų atsakomybę už pavėluotai pervestas lėšas ar neteisėtai sumažintų įmokų mokėjimą nustato Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, tobulintinos. Atkreiptinas dėmesys, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnis nustato atsakomybę draudėjams už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą. Siūlytume nuostatą dėl atsakomybės formuluoti taip: „Draudėjų atsakomybei už ne laiku ir neteisėtai sumažintų pensijų įmokų pervedimą VSDF valdybai mutatis mutandis taikomos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą.“
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnis nustato VSDF teisę duoti nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo sąskaitos. Tuo tarpu VSDF valdybos teisė duoti atitinkamą nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nėra siūloma nustatyti. Taigi nesumokėtas pensijų įmokas VSDF valdyba turės išieškoti Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
46. Įstatymo priedo 2 grafoje po žodžio „draudimo“ įrašytinas praleistas žodis „įmokos“.
47. Įstatymo projekto 2 straipsnyje vietoj formuluočių „nuo šio įstatymo įsigaliojimo“, „iki šio įstatymo įsigaliojimo“ siūlytina nurodyti konkrečias datas, nes įstatyme numatytos kelios jo normų įsigaliojimo datos.
48. Įstatymo projekto 2 straipsnio 4 dalyje nuorodą į keičiamo įstatymo 8 straipsnį reikėtų tikslinti ir nurodyti jo dalį arba straipsnyje nustatytą taisyklę, nes antraip įmokos dydis gali būti įvairiai interpretuojamas.
49. Įstatymo projekto 2 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad asmenys, tapę pensijų fondų dalyviais iki 2018 m. gruodžio 31 d., iki 2019 m. kovo 1 d. pensijų kaupimo bendrovei gali pateikti prašymą nutraukti dalyvavimą pensijų kaupime. Prašymą nutraukti pensijų kaupimo sutartį pateikusių asmenų pensijos sąskaitoje sukauptos lėšos pervedamos į Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetą. Pensijų fondo dalyvio pensijos sąskaitoje esantys pensijų fondo vienetai konvertuojami į pinigines lėšas šio prašymo gavimo pensijų kaupimo bendrovėje dienos pensijų fondo vienetų verte. Šiems asmenims už dalyvavimo pensijų kaupime iki 2018 m. gruodžio 31 d. laikotarpius Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytas socialinio draudimo senatvės pensijų mažinimas netaikomas.
Taip pat nustatyta, kad jei į VSDF biudžetą pervedama lėšų suma (įskaitant dalyvio lėšomis sumokėtas pensijų įmokas, jei dalyvis jas mokėjo, ir už dalyvį iš valstybės biudžeto sumokėtas įmokas) yra mažesnė už iš VSDF biudžeto už asmenį pervestų valstybinio socialinio draudimo įmokų sumą, šiam asmeniui Socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytas socialinio draudimo senatvės pensijų mažinimas už dalyvavimo pensijų kaupime iki 2018 m. gruodžio 31 d. laikotarpius taip pat netaikomas.
Aptariamas teisinis reguliavimas svarstytinas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatyme yra nustatytas socialinio draudimo senatvės pensijos mažinimas dėl dalyvavimo pensijų kaupime ir vadovaujantis šiuo reguliavimu yra paskirtos sumažintos pensijos, todėl tai pačiai asmenų grupei (asmenims, neturintiems teisės grąžinti iš VSDF biudžeto už dalyvį pervestų pensijų įmokų sumų, nes su jais jau sudarytos kaupimo pensijų išmokų sutartys) būtų nustatytos skirtingos teisinės pasekmės dėl jų dalyvavimo pensijų kaupime, nors jų bendra socialinio draudimo pensijų ir kaupimo pensijų išmokų suma galimai yra mažesnė už socialinio draudimo pensiją, apskaičiuotą su sąlyga, kad jie nedalyvavo pensijų kaupime.
Pagal kartu su šiuo projektu teikiamo Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. I-549 11 ir 12 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIIP-2252) 3 straipsnio 2 dalį, iki 2018 m. gruodžio 31 d. pensijų kaupime dalyvavusiems ir pensijos išmokos sutarties nesudariusiems ar išmokos iš pensijų kaupimo bendrovės negavusiems ir analizuojamo projekto 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka nutraukusiems pensijų kaupimą asmenims būtų perskaičiuotos iki 2018 m. gruodžio 31 d. paskirtos socialinio draudimo senatvės ir išankstinės senatvės pensijos nuo socialinio draudimo senatvės ir išankstinės senatvės pensijų skyrimo datų, nebetaikant pensijų kaupimo dalyviams nustatyto šių pensijų dydžio mažinimo. t.y. galiojantis teisinis reguliavimas būtų pakeistas ir taikomas atgal pažeidžiant lex retro non agit principą. Be to, perskaičiuota nesumažinta socialinio draudimo senatvės ir išankstinė senatvės pensija būtų pradėta mokėti ne tik į ateitį, t. y. po to, kai kaupiamųjų pensijų įmokos būtų įskaitytos į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, bet ir už praėjusį laiką, nes VSDF valdybai nustatyta pareiga perskaičiuoti pensijas ir už praėjusį laiką ir nepriemokas išmokėti ne vėliau kaip 2019 m. birželio 30 d.
Pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas gali būti pagrindu pensijų dalyviams, kurie pagal keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies nuostatas neatsisakytų dalyvavimo pensijų kaupime, ateityje reikšti reikalavimus dėl socialinio draudimo pensijų nemažinimo. Be to, svarstytina, ar dalyvio nuostoliai, kuriuos jis patyrė dėl sutartimi prisiimtos asmeninės rizikos, gali būti kompensuojami viešaisiais finansais, todėl aptariamas teisinis reguliavimas svarstytinas dėl jo atitikties konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo principams.
50. Įstatymo projekto 2 straipsnio 5 dalyje taip pat nustatyta, kad asmenys, tapę pensijų fondų dalyviais iki 2018 m. gruodžio 31 d., iki 2019 m. kovo 1 d. pensijų kaupimo bendrovei gali pateikti prašymą stabdyti pensijų įmokų pervedimą. Tokiu atveju, pagal šios dalies 2 punktą, prašymą stabdyti pensijų įmokų pervedimą pateikusių pensijų fondų dalyvių sukauptos lėšos lieka jų pensijos sąskaitoje iki tol, kol jų pensijų kaupimas pasibaigia šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatytais pagrindais, netaikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Pensijų kaupimo įstatymo 13 straipsnio nuostatų. Reguliavimas svarstytinas, nes norma suformuluota kaip imperatyvi taisyklė, todėl būtų taikoma ir tuo atveju, kai dalyvis atnaujina dalyvavimą pensijų kaupime.
51. Įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalyje reikėtų nustatyti ankstesnę, nei „iki šio įstatymo įsigaliojimo“ datą (arba jos atsisakyti), kad galėtų būti tinkamai įgyvendintos šio straipsnio 7 dalies nuostatos.