LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

 

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS

DIPLOMATINĖS TARNYBOS ĮSTATYMO NR. VIII-1012

3, 8, 17, 25, 28, 35, 37, 41, 43, 44, 45, 49, 61, 62, 64, 65, 66, 67, 70, 71, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 95, 96, 97 STRAIPSNIŲ, ĮSTATYMO 1 PRIEDO PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 711 , 791 IR 831 STRAIPSNIAIS

ĮSTATYMO PROJEKTO

 

2020-06-30 Nr. XIIIP-5016

Vilnius

 

 

Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams, teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:

1. Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 3 straipsnį siūloma papildyti nauja 7 dalimi ir joje nustatyti, kad „Lietuvos Respublikos specialusis atašė (toliau – specialusis atašė) – diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje dirbantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojas, karys, valstybės pareigūnas, Lietuvos banko tarnautojas arba įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka ministerijos, kitos valstybės institucijos ar įstaigos darbuotojas, dirbantis pagal terminuotą darbo sutartį, pagal juos paskyrusios, perkėlusios arba į pareigas priėmusios ministerijos, kitos valstybės institucijos ar įstaigos kompetenciją padedantys įgyvendinti Lietuvos Respublikos užsienio politiką.“ (išskirta – mūsų). Iš pateikto specialiojo atašė apibrėžimo jo teisinis statusas nevisiškai aiškus. Galima preziumuoti, kad toks neaiškumas kyla dėl to, jog apibrėžiant specialiojo atašė sąvoką nurodomi ne tik specialiojo atašė teisinio statuso požymiai, bet ir subjektų, kurie gali būti skiriami specialiaisiais atašė, požymiai. Iš pateiktos sąvokos turinio neaišku, kuriam šioje dalyje nurodytų subjektų ratui taikytina formuluotė „dirbantis pagal terminuotą darbo sutartį“ – visiems čia nurodytiems subjektams kaip specialiesiems atašė (nes specialusis atašė, jo pavaduotojas ir padėjėjas, išskyrus gynybos atašė, dirba Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje pagal terminuotą darbo sutartį, jeigu pasibaigus sutarties terminui nusprendžiama tą patį asmenį skirti specialiuoju atašė naujai kadencijai, sudaroma nauja terminuota darbo sutartis), ar tik Lietuvos banko tarnautojams arba įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka ministerijos, kitos valstybės institucijos ar įstaigos darbuotojams, nes banko tarnautojai ir valstybės institucijų ar įstaigų darbuotojai dirba sudarę darbo sutartis. Specialiojo atašė sąvoka tikslintina, apibrėžiant sąvoką siūlytina atsisakyti perteklinio, su specialiojo atašė statusu nesusijusio teksto. 

2. Keičiamo įstatymo 8 straipsnyje siūloma nustatyti, kad Diplomatų atestacijos komisija užsienio reikalų ministro nustatyta tvarka svarsto diplomatų tarnybinės veiklos vertinimo klausimus, taip pat diplomatų skyrimo į kitas pareigas, šio įstatymo ir užsienio reikalų ministro nustatytais atvejais – diplomato tarnybos sutarties ar terminuotos diplomato sutarties nutraukimo <...> klausimus ir teikia rekomendacijas šiais klausimais užsienio reikalų ministrui. Šioje dalyje formuluotė „šio įstatymo ir užsienio reikalų ministro nustatytais atvejais“ teisės požiūriu nepriimtina, nes diplomato tarnybos sutarties ar terminuotos diplomato sutarties nutraukimo atvejai (pagrindai) gali būti nustatyti tik įstatymu, todėl nuostata tikslintina.

3. Keičiamo įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje siūlytina tikslinti formuluotę „Pasibaigus ne trumpiau nei 2 metus galiojusios terminuotos diplomato tarnybos sutarties, sudarytos su šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytu asmeniu, terminui <...>“, nes neaišku, kokią taisyklę čia norima nustatyti. Neaišku, ar čia turima omeny asmens ne tumpesniam kaip 2 metų terminui sudaryta terminuota diplomato tarnybos sutartis, ar asmuo gali būti sudaręs kelias paeiliui terminuotas diplomato tarnybos sutartis, kurių bendra trukmė ne trumpesnė kaip dveji metai, ar asmuo gali būti sudaręs ilgesnės nei dveji metai trukmės terminuotą diplomato tarnybos sutartį, tačiau privalo būti ne mažiau kaip dvejus metus ėjęs pareigas.

4. Keičiamo įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje reikėtų atsisakyti formuluotės „Asmeniui, su kuriuo šioje dalyje nurodytu atveju sudaroma diplomato tarnybos sutartis, pareiginės algos koeficientas nustatomas šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.“ Šias nuostatas reikėtų atitinkamai suformuluoti keičiamo įstatymo 37 straipsnyje, reguliuojančiame pareiginės algos teisinius santykius.

5. Keičiamo įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje siūloma vietoj diplomatų pareigybių skirstymo į 11 grupių jas skirstyti į 9 grupes, tačiau tokio pakeitimo priežastys bei skirstymo į grupes kriterijai nei įstatymo projekte, nei jo aiškinamajame rašte nenurodyti, todėl siūlomas pakeitimas svarstytinas.

6. Atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 36 straipsnyje yra nustatyta diplomatų darbo užmokesčio sudėtis (šio straipsnio 1 dalies 1 punkte viena iš darbo užmokesčio sudėtinių dalių įvardijama kaip pareiginė alga) bei siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, atsisakytina įstatymo projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 37 straipsnio 1 dalies keitimo, kuriuo siūloma vietoj žodžių ,,pareiginę algą nustato“ įrašyti žodžius ,,pareiginės algos koeficientą nustato“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios dalies antrajame sakinyje jau yra numatyta, kaip nustatomas diplomato pareiginės algos koeficientas.

7. Keičiamo įstatymo 43 straipsnio 4 dalies paskutiniame sakinyje „Diplomatui jo laikino perkėlimo į karjeros valstybės tarnautojo pareigas laikotarpiu taikomos šios dalies ir mutatis mutandis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos“ brauktini žodžiai „šios dalies“, nes tokia formuluotė teisės požiūriu ydinga dėl to, kad šioje dalyje ir yra reguliuojamos diplomatui jo laikino perkėlimo į karjeros valstybės tarnautojo pareigas taikomos taisyklės. Be to, nuoroda teikiama į tą pačią dalį, kurioje ir yra aptariamos taisyklės.

 8. Įstatymo projekto 9 straipsniu keičiamo įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje siūloma, be kita ko,  nustatyti, kad į Užsienio reikalų ministerijos kanclerio pareigas gali būti skiriamas tik diplomatas, dirbantis pagal diplomato tarnybos sutartį. Siūloma nuostata tarpusavyje derintina su Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 311 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad Užsienio reikalų ministerijos kancleris gali būti ir diplomatas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš keičiamo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies turinio neaišku, kokius teisinius santykius siekiama sureguliuoti – diplomato teisę užimti Užsienio reikalų ministerijos kanclerio pareigas, ar Užsienio reikalų ministerijos kanclerio pareigų užėmimo taisykles.

9. Įstatymo projekto 9 straipsniu keičiamo įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,diplomatas, ėjęs šias pareigas, perkeliamas arba paskiriamas į kitas pareigas šio straipsnio nustatyta tvarka, laikantis šioje dalyje nustatytų principų.“ Pastebėtina, kad šioje dalyje nėra nustatyta jokių principų. Be to, teisės principai – tai pamatinės, bazinės nuostatos, jie paprastai įtvirtina tam tikrą teisės ginamą gėrį, nurodo elgesio modelį (pvz., teisingumo, proporcingumo principai). Tuo tarpu vertinamoje straipsnio dalyje siūloma įtvirtinti konkrečias teisės normas. Atsižvelgiant į tai ir siekiant teisės normos aiškumo, nuostata tikslintina.

10. Keičiamo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies norma svarstytina ir tikslintina. Pagal keičiamo įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, asmuo, pretenduojantis į diplomatinę tarnybą, turi būti ne jaunesnis kaip 18 metų ir ne vyresnis kaip 65 metų. Reikalavimas būti ne vyresniam kaip 65 metų netaikomas politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams, su kuriais sudaroma terminuota diplomato tarnybos sutartis. Pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo 15 straipsnį ir jo įgyvendinamąsiais nuostatas, senatvės pensijos amžius didinamas palaipsniui ir nuo 2026 m. sausio 1 d. nustatomas 65 metai. Atsižvelgiant į tai, kad skyrimo į diplomatinę tarnybą ir socialinio draudimo senatvės pensijos amžius nesutampa, svarstytina, ar aptariamoje dalyje nustatyta teisė turėti diplomatinį rangą iki gyvos galvos su sąlyga jeigu, sukakęs senatvės pensijos amžių asmuo išeina iš diplomatinės tarnybos, neturėtų būti siejama su skyrimo į diplomatinę tarnybą amžiumi. Be to, iš formuluotės „sukakęs senatvės pensijos amžių asmuo išeina iš diplomatinės tarnybos“ neaišku, ar asmuo turi baigti tarnybą senatvės pensijos amžiaus sukakties dieną, ar bet kada po šios sukakties.

11. Atsižvelgiant į teisės technikos taisyklių reikalavimus, vienintelė įstatymo projekto 14 straipsnio dalis nenumeruotina.

12. Keičiamo įstatymo 70 straipsnio 2 dalies formuluotę siūlytina tikslinti, nes neaišku kas ir kokia tvarka nustatyų, kad tarnybinis nusižengimas yra mažareikšmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, mažareikšmiu tarnybiniu nusižengimu laikomas tarnybinis nusižengimas, kurio tyrimą atlikus nustatyta, kad jis yra formalaus pobūdžio, nesukėlęs neigiamų pasekmių, o tarnybinės nuobaudos paskyrimas būtų neproporcingas tarnybinio nusižengimo sunkumui.

13. Įstatymo projekto 22 straipsniu siūloma keičiamo įstatymo 791 straipsnyje įtvirtinti rentas į pensiją iš diplomatinės tarnybos išėjusiems diplomatams. Ši nuostata svarstytina. Iš siūlomo teisinio reguliavimo neaišku, kodėl diplomatai yra išskiriama kaip ypatinga grupė iš kitų viešajame sektoriuje dirbančių asmenų. Išskirtinių socialinių garantijų suteikimas diplomatinėje tarnyboje dirbantiems asmenims vien dėl diplomato tarnybos fakto nėra pakankamas objektyvus kriterijus tokiam išskyrimui. Nesant tokių kriterijų, kuriais remiantis būtų pagrįstas naujo teisinio reguliavimo nustatymas, ši teisė gali būti traktuotina kaip privilegija. Pastebėtina, kad įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyti siūlomo teisinio reguliavimo įtvirtinimo argumentai nėra pakankami pagrįsti šios socialinės grupės išskirtinumą, nes jie gali būti pritaikyti tiek valstybės tarnyboje, tiek kitose viešojo sektoriaus srityse dirbantiems asmenims. Neatsisakius šių nuostatų, turėtų būti vertinamas jų atitikimas Konstitucijai. Pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tiesiogiai Konstitucijos 52 straipsnyje neįvardytos valstybinės pensijos gali būti skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Nustatant, kokiems asmenims skiriama ir mokama valstybinė pensija, valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, privalu paisyti konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo, proporcingumo principų; valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija. (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2014 m. liepos 3 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas ir kt.). Konstitucinis Teismas savo 2014 m. liepos 3 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai, 2010 m. liepos 2 d. sprendimas).

Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs: pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti socialinės paramos teikimo modelį, inter alia įvairias jo formas (valstybinę, privačią, mišrią ir kt.) (2005 m. vasario 7 d., 2008 m. balandžio 29 d. nutarimai), taip pat diskreciją pasirinkti pensijų sistemą (2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad socialinio solidarumo principas pilietinėje visuomenėje nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 5 d. nutarime yra pažymėjęs, kad socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. liepos 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymą, 2006 m. liepos 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos profesinių pensijų kaupimo įstatymą, taip pat Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme yra nustatęs šio mokesčio lengvatas pagal minėtus įstatymus kaupiantiems fondų dalyviams, todėl darytina išvada, kad Lietuvos Respublikoje sudarytos visos priemonės papildomam pensiniam apsirūpinimui.

Pažymėtina, kad pagal Diplomatinės tarnybos įstatymo 1 straipsnį, Lietuvos Respublikoje formuojama ir funkcionuoja diplomatinė tarnyba (ne statutinė tarnyba), todėl diplomato sąvokos apibrėžtis nesudaro padrindo tapatinti diplomatinės tarnybos su statutine tarnyba, o diplomatų su statutiniais pareigūnais, nes diplomatai neturi statutiniams pareigūnams suteiktų valdingų įgalinimų jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, neturi teisės taikyti administracinio, baudžiamojo poveikio priemonių, naudoti specialiųjų priemonių ir t. t.

14. Keičiamo įstatymo 791 straipsnio 1 dalyje rentai skirti nustatytas sąlygas reikėtų dėstyti atskiruose punktuose, kad kiekviena iš sąlygų būtų aiški. Šios dalies formuluotė „išėjęs iš diplomatinės tarnybos sukakęs senatvės pensijos amžių“ tikslintina atsižvelgiant į pastabas, išsakytas keičiamo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

15.  Keičiamo įstatymo 791 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią rentą skiria ir moka Užsienio reikalų ministerija, svarstytina, nes pensijų, rentų ir panašaus pobūdžio išmokų skyrimo ir mokėjimo funkcija nėra būdinga ministerijai. Iš valstybės biudžeto lėšų mokamų pensijų, rentų ir panašaus pobūdžio išmokų skyrimo ir mokėjimo funkcijos palaipsniui perduodamos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigoms. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad keičiamo įstatymo 791 straipsnio 3 dalyje nurodyti pagrindai, kai renta asmeniui neskiriama, o paskirtoji nemokama. Pažymėtina, kad Užsienio reikalų ministerija neturi tiesioginių galimybių patikrinti šios dalies 4 punkte nurodytų aplinkybių.

16. Sistemiškai įvertinus keičiamo įstatymo 791 straipsnio nuostatas (šio straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga, kad asmuo turi būti išėjęs iš diplomatinės tarnybos, o šio straipsnio 3 dalyje nenumatyta aplinkybė, kad renta neskiriama ir nemokama, jei asmuo turi draudžiamųjų pajamų) darytina išvada, kad rentą gaunantis diplomatas turi teisę dirbti ar verstis kita veikla ir tuo pačiu metu gauti rentą. Toks teisinis reguliavimas svarstytinas dėl jo atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės,  teisingumo ir socialinės darnos principams.

17. Keičiamo įstatymo 791 straipsnio 3 dalies 4 punkte po žodžių „valstybės biudžeto“ įrašytinas žodis „lėšų“.

18. Keičiamo įstatymo 791 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktų formuluotes reikėtų derinti tarpusavyje, 5 punkte reikėtų nurodyti ir kitas pensinio pobūdžio išmokas.

19. Tikslintina įstatymo projekto 22 straipsniu keičiamo įstatymo 791 straipsnio 4 ir 5 dalyse pateiktos nuorodos į šio straipsnio 2 dalį – aplinkybės, turinčios įtakos rentos mokėjimui yra nurodytos  ne šio straipsnio 2 dalyje, bet šio straipsnio 3 dalyje.

20. Įstatymo projekto 23 straipsniu siūloma papildyti keičiamą įstatymą 831 straipsniu ir jame nustatyti gyvenamosios vietos pragyvenimo išlaidų koeficientus ir jų korekcinius koeficientus. Iš siūlomo teisinio reguliavimo galima preziumuoti, kad keičiamo įstatymo 831 ir 84 straipsniuose reguliuojamos tos pačios paskirties kompensacijos, todėl svarstytina, ar keičiamo įstatymo 831 straipsnio neturėtų būti atsisakyta, o reikiami pakeitimai teikiami keičiamo įstatymo 84 ar kituose straipsniuose. Be to, sistemiškai vertinant keičiamo įstatymo 831 straipsnio normas su jau galiojančiomis keičiamo įstatymo 84 straipsnio normomis, neaišku, kokia šių išmokų paskirtis ir ar siūlomu teisiniu reguliavimu nebūtų nustatytas dvigubas savo esme tų pačių išlaidų kompensavimas. Jeigu keičiamo įstatymo 831 straipsnį būtų nuspręsta palikti, reikėtų tikslinti keičiamo įstatymo 84 straipsnį ir jame nurodyti kokios kompensuojamos išlaidos yra susijusios su darbu užsienyje.

21. Įstatymo projekto 23 straipsniu keičiamo įstatymo 831 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad Vyriausybė nustato gyvenamosios vietos pragyvenimo išlaidų koeficientus, kurie, be kita ko, taikomi ,,šio įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nurodytų darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareiginei algai nustatyti“. Siūloma nuostata tarpusavyje derintina su keičiamo įstatymo 96 straipsniu, kuriame jau yra numatyti  pareiginės algos koeficientai šio įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nurodytiems darbuotojams.

Keičiamo įstatymo 831 straipsnio 1 dalyje formuluotė „Vyriausybė nustato gyvenamosios vietos pragyvenimo išlaidų koeficientus užsienio valstybėms ir/ar miestams“ tikslintina kalbos požiūriu. Šioje dalyje išimtis „išskyrus šio įstatymo 89 straipsnio 9 dalyje nurodytas persikėlimo išlaidas“ turėtų būti dėstoma iš karto po taisyklės.

22. Keičiamo įstatymo 831 straipsnio 2 dalyje siūlytina atsisakyti ypatumų, kuriuos sunku įvertinti objektyviais kriterijais arba tuos ypatumus reikėtų tiksliau apibrėžti (pavyzdžiui, „taršos“, „klimato rodiklius“, „religinius ir kultūrinius skirtumus“.

Keičiamo įstatymo 831 straipsnio 2 dalyje reikėtų atsisakyti formuluotės „peržiūrimi ir“, nes tai nėra teisėkūros procedūra.

23.  Įstatymo projekto 28 straipsniu keičiamo įstatymo dėstomo 90 straipsnio pavadinimo gale brauktinos kabutės.

 24. Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, įstatymo projekto 30 straipsniu keičiamo įstatymo 95 straipsnio 31 dalimi siūlomos nuostatos dėl išeitinės išmokos dydžio nustatymo diplomatui, su kuriuo sudaryta terminuota diplomato tarnybos sutartis nutraukiama šio įstatymo 92 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu,  turėtų būti dėstomos 95 straipsnio 21 dalyje, kadangi keičiamo įstatymo 95 straipsnio 2 dalyje taip pat yra reglamentuojami išeitinės išmokos dydžiai, tik atleidus diplomatą kitu pagrindu. Be to, svarstytina, ar šios išmokos išmokėjimo tvarka neturėtų būti analogiška keičiamo įstatymo 95 straipsnio 3 dalyje nustatytai tvarkai, t. y. kad ji būtų išmokama kas mėnesį lygiomis dalimis (turėtų būti kartu keičiama keičiamo įstatymo 95 straipsnio 3 dalis, joje pateikiant nuorodą į įstatymo projekto 30 straipsniu keičiamo įstatymo 95 straipsnio 31 dalyje nustatytą išeitinę išmoką).

25. Atsižvelgiant į teisės technikos taisyklių reikalavimus, įstatymo projekto 32 straipsnio 1 dalimi dėstomo keičiamo įstatymo 97 straipsnio pavadinimas rašytinas paryškintomis raidėmis.

26. Siūlytina tikslinti įstatymo projekto ir jo lyginamajame variante išdėstytas 32 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 97 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi jose nustatomos skirtingos darbuotojams taikomos garantijos (vienur pateikiama nuoroda į garantijas, nustatytas 89 straipsnio 12 ir 13 dalyse, kitur - 89 straipsnio 13 dalyje).

27. Įstatymo projekto 35 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „Šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje išdėstytoje Diplomatinės tarnybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje nurodyti terminai taikomi ir Diplomatinės tarnybos įstatymo 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytiems asmenims, su kuriais terminuotos diplomato tarnybos sutartys sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos.“ Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo, atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti teisę ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo terminuotos diplomato tarnybos sutarties pasibaigimo kreiptis į užsienio reikalų ministrą dėl diplomato tarnybos sutarties sudarymo, įstatymo projekto 35 straipsnio 3 dalyje reikėtų nustatyti ir Diplomatinės tarnybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje nurodytų teisių taikymo ar netaikymo Diplomatinės tarnybos įstatymo 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytiems asmenims, su kuriais terminuotos diplomato tarnybos sutartys pasibaigė iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos.

 

 

Departamento direktorius                                                                                         Andrius Kabišaitis

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected]

J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected]

I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. [email protected]